BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) NUTARTIS
2016 m. birželio 10 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – Lėšų įšaldymas – Asmenų, subjektų ir įstaigų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldyti, sąrašas – Ieškovo pavardės įtraukimas – Ieškinio pareiškimo terminas – Priimtinumas – Įtraukimo į sąrašą pagrįstumo įrodymas – Akivaizdžiai pagrįstas ieškinys“
Byloje T‑494/14
Oleksandr Klymenko, gyvenantis Kijeve (Ukraina), atstovaujamas QC M. Shaw ir baristerio I. Quirk,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą A. Vitro ir J.‑P. Hix,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2014/216/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2014/119/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje (OL L 111, 2014, p. 91), ir 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 381/2014, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 208/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje (OL L 111, 2014, p. 33), kiek jie taikytini ieškovui,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas G. Berardis (pranešėjas), teisėjai O. Czúcz ir A. Popescu,
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Ginčo aplinkybės
1 Ši byla susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje.
2 Ieškovas Oleksandr Klymenko ėjo Ukrainos pajamų ir mokesčių ministro pareigas.
3 2014 m. kovo 5 d. Europos Sąjungos Taryba, remdamasi ESS 29 straipsniu, priėmė Sprendimą 2014/119/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje (OL L 66, 2014, p. 26).
4 Sprendimo 2014/119 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Įšaldomos visos priede išvardytiems asmenims, pripažintais [pripažintiems] atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą, asmenų, atsakingų [asmenims, atsakingiems] už žmogaus teisių pažeidimus Ukrainoje, ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar įstaigoms priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.
2. Lėšos ar ekonominiai ištekliai negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai atiduoti naudotis priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar įstaigoms arba jų naudai.“
5 Nagrinėjamų ribojamųjų priemonių taikymo tvarka nustatyta to paties straipsnio kitose dalyse.
6 Tą pačią dieną Taryba, remdamasi SESV 215 straipsnio 2 dalimi, priėmė Reglamentą (ES) Nr. 208/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje (OL L 66, 2014, p. 1).
7 Pagal Sprendimą 2014/119 Reglamentu Nr. 208/2014 įpareigojama imtis ribojamųjų priemonių ir nustatyta jų taikymo tvarka, iš esmės analogiška sprendime įtvirtintai tvarkai.
8 Asmenų, kuriems taikomi Sprendimas 2014/119 ir Reglamentas Nr. 208/2014, pavardės nurodytos šio sprendimo priede ir šio reglamento I priede esančiame sąraše (toliau – sąrašas) kartu su įtraukimo motyvais. Iš pradžių ieškovo pavardės šiame sąraše nebuvo.
9 2014 m. kovo 6 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą asmenims ir subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, numatytos ginčijamuose Sprendime 2014/119 ir Reglamente Nr. 208/2014 (OL C 66, 2014, p. 1). Pagal šį pranešimą „[a]titinkami asmenys gali pateikti Tarybai prašymą (kartu su patvirtinamaisiais dokumentais) persvarstyti sprendimą įtraukti juos į <...> sąrašą“. Pranešimu atitinkamų asmenų dėmesys taip pat atkreipiamas „į tai, kad jie turi galimybę apskųsti Tarybos sprendimą <...> Bendrajame Teisme laikantis [SESV] 275 straipsnio antroje pastraipoje ir 263 straipsnio ketvirtoje bei šeštoje pastraipose nustatytų sąlygų“.
10 Sprendimas 2004/119 ir Reglamentas Nr. 208/2014 buvo iš dalies pakeisti 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2014/216/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2004/119 (OL L 111, 2014, p. 91), ir 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 381/2014, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 208/2014 (OL L 111, 2014, p. 33).
11 Įgyvendinimo sprendimu 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 381/2014 ieškovo pavardė įtraukta į sąrašą kartu su identifikuojamąja informacija „buvęs pajamų ir mokesčių ministras“ ir šiais motyvais:
„Asmuo, kurio atžvilgiu Ukrainoje vykdomas tyrimas dėl dalyvavimo nusikaltimuose, susijusiuose su Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimu ir neteisėtu jų pervedimu už Ukrainos ribų.“
12 2014 m. balandžio 15 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą, iš esmės tapatų 2014 m. kovo 6 d. paskelbtam pranešimui (šio nutarties 9 punktas), skirtą asmenims, kuriems taikomos Sprendime 2014/119, įgyvendinamame Įgyvendinimo sprendimu 2014/216, ir Reglamente Nr. 208/2014, įgyvendinamame Įgyvendinimo reglamentu Nr. 381/2014, dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje, numatytos ribojamosios priemonės.
13 Sprendimas 2004/119 taip pat buvo iš dalies pakeistas 2015 m. sausio 29 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2015/143, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2004/119 (OL L 24, 2015, p. 16), įsigaliojusiu 2015 m. sausio 31 d. Kiek tai susiję su asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, identifikavimo kriterijais, iš Sprendimo 2015/143 1 straipsnio matyti, kad Sprendimo 2004/119 1 straipsnio 1 dalis pakeista taip:
„1. Įšaldomos visos priede išvardytiems asmenims, pripažintiems atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą, asmenims, atsakingiems už žmogaus teisių pažeidimus Ukrainoje, ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar įstaigoms priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.
Šio sprendimo tikslais, asmenys, pripažinti atsakingais už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą – tai, be kita ko, asmenys, kurių atžvilgiu Ukrainos valdžios institucijos atlieka tyrimą:
a) dėl Ukrainos viešųjų lėšų ar turto pasisavinimo arba dėl bendrininkavimo atliekant tokius veiksmus; arba
b) dėl valstybės pareigūno piktnaudžiavimo tarnyba siekiant gauti nepagrįstos naudos sau arba siekiant suteikti nepagrįstos naudos trečiajam asmeniui, taip padarant žalą Ukrainos viešosioms lėšoms ar turtui, arba dėl bendrininkavimo atliekant tokius veiksmus.“
14 2015 m. sausio 29 d. Tarybos reglamentu (ES) 2015/138, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 208/2014 (OL L 24, 2015, p. 1), pastarasis pakeistas atsižvelgiant į Sprendimą 2015/143.
15 Vėliau Sprendimas 2014/119 ir Reglamentas Nr. 208/2014 buvo iš dalies pakeisti 2015 m. kovo 5 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2015/364, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/119 (OL L 62, 2015, p. 25), ir 2015 m. kovo 5 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/357, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 208/2014 (OL L 62, 2015, p. 1). Sprendimu 2015/364 buvo pakeistas Sprendimo 2014/119 5 straipsnis, pratęsiant ribojamųjų priemonių taikymą ieškovui iki 2016 m. kovo 6 d. Atsižvelgiant į tai, Įgyvendinimo reglamentu 2015/357 buvo pakeistas Reglamento Nr. 208/2014 I priedas.
16 Šiais aktais ieškovo pavardė palikta sąraše kartu su identifikuojamąja informacija „buvęs pajamų ir mokesčių ministras“ ir nurodyti nauji motyvai:
„Asmuo, kurio atžvilgiu Ukrainos valdžios institucijos vykdo baudžiamąjį procesą dėl viešųjų lėšų ar turto pasisavinimo ir dėl valstybės pareigūno piktnaudžiavimo tarnyba siekiant gauti nepagrįstos naudos sau arba siekiant suteikti nepagrįstos naudos trečiajam asmeniui, taip padarant žalą Ukrainos viešosioms lėšoms ar turtui.“
17 Sprendimas 2015/364 ir Įgyvendinimo reglamentas 2015/357 yra naujo ieškinio, kurį ieškovas pareiškė Bendrajame Teisme 2015 m. gegužės 15 d. (byla Klymenko / Taryba, T‑215/15), dalykas.
Procesas ir šalių reikalavimai
18 Ieškovas pareiškė šį ieškinį; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. birželio 30 dieną.
19 Tą pačią dieną Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu ieškovas paprašė, kad sprendimas dėl šio ieškinio būtų priimtas taikant pagreitintą procedūrą pagal 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76a straipsnį. Taryba pateikė pastabas dėl šio prašymo. 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Bendrasis Teismas (devintoji kolegija) atmetė prašymą dėl pagreitintos procedūros.
20 Atskiru dokumentu (jis Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2014 m. rugsėjo 29 d.) Taryba, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
21 2015 m. sausio 7 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) nutartimi nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės, remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalimi.
22 2015 m. vasario 24 d., remdamasi Nurodymų Bendrojo Teismo kancleriui 18 straipsnio 4 dalimi, Taryba pateikė motyvuotą prašymą viešai prieinamuose šios bylos dokumentuose necituoti tam tikrų atsiliepimo į ieškinį priedų turinio.
23 2015 m. balandžio 15 d. raštu ieškovas paprašė imtis proceso organizavimo priemonės, kad būtų gauti dokumentai, kurių Taryba dar nepridėjo prie bylos. 2015 m. gegužės 4 d. Taryba pridėjo prie bylos ieškovo prašomus dokumentus, taip pat remdamasi Nurodymų Bendrojo Teismo kancleriui 18 straipsnio 4 dalimi pateikė motyvuotą prašymą jų turinio necituoti viešai prieinamuose šios bylos dokumentuose.
24 2015 m. lapkričio 25 d. raštu Bendrojo Teismo kanceliarija paprašė šalių pareikšti nuomonę dėl Procedūros reglamento 132 straipsnio taikytinumo šioje byloje, atsižvelgiant į 2015 m. spalio 26 d. Sprendimą Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806), kuriuo Bendrasis Teismas panaikino Sprendimą 2014/119 ir Reglamentą Nr. 208/2014 tiek, kiek jie taikomi ieškovui toje byloje. Šalys dėl to atsakė per nustatytą terminą.
25 Ieškovas Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą,
– panaikinti Įgyvendinimo sprendimą 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 381/2014 tiek, kiek jie taikytini ieškovui,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
26 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– pirmiausia atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– nepatenkinus pirmųjų dviejų reikalavimų, panaikinimo atveju pripažinti, kad Sprendimo 2004/119, iš dalies pakeisto Įgyvendinimo sprendimu 2014/216, padariniai ieškovo atžvilgiu lieka galioti, kol įsigalios dalinis Reglamento Nr. 208/2014, iš dalies pakeisto Įgyvendinimo reglamentu Nr. 381/2014, panaikinimas,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
27 Pagal Procedūros reglamento 132 straipsnį, jeigu Teisingumo Teismas arba Bendrasis Teismas jau yra sprendęs dėl vieno ar kelių teisės klausimų, tapačių klausimams, keliamiems ieškinio pagrinduose, ir jeigu Bendrasis Teismas konstatuoja, kad faktinės aplinkybės yra nustatytos, pasibaigus rašytinei proceso daliai, jis gali, išklausęs šalis, motyvuota nutartimi, kurioje pateikiama nuoroda į atitinkamą teismų praktiką, nuspręsti pripažinti ieškinį akivaizdžiai pagrįstu.
28 Šioje byloje Taryba atskiru dokumentu pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kurį, nors jis buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės, Bendrasis Teismas turi išnagrinėti. Manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, šis teismas nusprendžia priimti sprendimą ir netęsti proceso
Dėl Tarybos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo
29 Taryba teigia, kad nagrinėjamas ieškinys dėl Įgyvendinimo sprendimo 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 381/2014 panaikinimo yra nepriimtinas, nes pareikštas praleidus terminą. Konkrečiau kalbant, priminusi SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir remdamasi 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimu Gbagbo ir kiti / Taryba (C‑478/11 P‐C‑482/11 P, EU:C:2013:258) Taryba teigia, kad dviejų mėnesių ieškinio pareiškimo terminas prasidėjo nuo pranešimo ieškovui apie sprendimą įtraukti jo pavardę į sąrašą, o tai padaryta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbus pranešimą (žr. šios nutarties 12 punktą), nes Taryba nežinojo ieškovo adreso.
30 Šiuo atžvilgiu ji teigia, kad 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis, pagal kurią ieškinio pareiškimo terminas skaičiuojamas nuo keturioliktos dienos po akto paskelbimo, taikomas tik tada, jeigu ieškinio dėl akto pareiškimo terminas prasideda nuo to akto paskelbimo, tačiau šiuo atveju taip nėra. Be to, iš 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimo Gbagbo ir kiti / Taryba (C‑478/11 P‐C‑482/11 P, EU:C:2013:258) matyti, kad, jeigu suinteresuotiesiems asmenims ir subjektams apie priemonę buvo pranešta paskelbus pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, šie asmenys negali pavėlinti ieškinio pareiškimo termino pradžios.
31 Todėl šioje byloje SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytas dviejų mėnesių ieškinio pareiškimo terminas, dėl nuotolių pratęstas fiksuotu dešimties dienų laikotarpiu, kaip numatyta 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje, turėjo baigtis 2014 m. birželio 25 d. Taigi nagrinėjamas ieškinys, pareikštas 2014 m. birželio 30 d., būtų nepriimtinas.
32 Ieškovas nesutinka su Tarybos argumentais ir teigia, kad ieškinys nepateiktas pavėluotai.
33 Pirmiausia primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškiniai dėl panaikinimo pateikiami per du mėnesius nuo ginčijamo akto paskelbimo ar nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.
34 Remiantis teismų praktika, pagal veiksmingos teisminės gynybos principą reikalaujama, kad Sąjungos institucija, priimdama aktą, kuriuo remiantis imamasi asmenį ar subjektą ribojančių priemonių, nurodytų motyvus, kuriais toks aktas yra grindžiamas, kai tik įmanoma – tokį aktą priimdama arba bent jau kuo greičiau po jo priėmimo, – kad toks asmuo ar subjektas galėtų pasinaudoti teise pareikšti skundą (žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
35 Ši situacija susidarė dėl ypatingo aktų, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, pobūdžio: šie aktai tuo pačiu metu yra ir visuotinai taikomi, kiek jais draudžiama tam tikriems bendrai ir abstrakčiai apibrėžtiems adresatams, be kita ko, suteikti lėšų ir ekonominių išteklių asmenims ir subjektams, kurių pavardės nurodytos šių aktų prieduose, ir yra individualūs sprendimai dėl šių asmenų ir subjektų (žr. 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimo Gbagbo ir kiti / Taryba, C‑478/11 P‐C‑482/11 P, EU:C:2013:258, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
36 Nagrinėjamu atveju veiksmingos teisminės gynybos principas yra sukonkretintas Sprendimo 2004/119 2 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 208/2014 14 straipsnio 2 dalyje, kuriose numatyta, kad Taryba praneša atitinkamam asmeniui ar subjektui apie savo sprendimą, įskaitant jo pavardės įtraukimo į asmenų ir subjektų, kuriems skirtos ribojamosios priemonės, sąrašą priežastis, tiesiogiai, jei žinomas jo adresas, arba paskelbia pranešimą, taip suteikdama jam galimybę pateikti pastabas.
37 Taigi ieškinio dėl akto, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, panaikinimo pareiškimo terminas prasideda tik nuo individualaus pranešimo apie šį aktą suinteresuotajam asmeniui dienos, jeigu jo adresas žinomas, arba priešingu atveju nuo pranešimo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimo Gbagbo ir kiti / Taryba, C‑478/11 P‐C‑482/11 P, EU:C:2013:258, 59‐62 punktus).
38 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Taryba negali laisvai pasirinkti pranešimo apie savo sprendimus suinteresuotiesiems asmenims būdo. Iš 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimo Gbagbo ir kiti / Taryba (C‑478/11 P ‐ C‑482/11 P, EU:C:2013:258) 61 punkto matyti, kad Teisingumo Teismas siekė leisti netiesiogiai pranešti apie aktus, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės, paskelbiant pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje tik tada, kai neįmanoma, kad Taryba praneštų tiesiogiai. Priešinga išvada leistų Tarybai lengvai apeiti savo pareigą individualiai pranešti (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Zanjani / Taryba, T‑155/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:605, 36 punktas, Sprendimo Sorinet Commercial Trust Bankers / Taryba, T‑157/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:606, 38 punktas ir Sprendimo Sharif University of Technology / Taryba, T‑181/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:607, 31 punktas).
39 Be to, Tarybą galima laikyti neturinčia galimybės tiesiogiai fiziniam arba juridiniam asmeniui arba subjektui pranešti apie aktą, kuriuo nustatomos su juo susijusios ribojamosios priemonės, jeigu šio asmens arba subjekto adresas nėra viešai žinomas ar nebuvo jai pateiktas arba jeigu Tarybai, nepaisant taip rūpestingai, kaip reikalaujama, įdėtų pastangų, nepavyksta tokio pranešimo nusiųsti jai žinomu adresu (2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mayaleh / Taryba, T‑307/12 ir T‑408/13, EU:T:2014:926, 61 punktas).
40 Šioje byloje Taryba patvirtina, kad Įgyvendinimo sprendimo 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 381/2014 priėmimo metu ieškovo adresas jai nebuvo žinomas, o suinteresuotasis asmuo to neginčija.
41 Taryba neturėjo kitos išeities, tik pranešti apie ieškovo pavardės įtraukimą į sąrašą paskelbiant pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ir ieškinio pareiškimo terminas šioje byloje skaičiuojamas nuo šio pranešimo paskelbimo datos.
42 Dėl šio termino apskaičiavimo primintina, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį, jeigu terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį dėl institucijos priimto akto, prasideda nuo to akto paskelbimo, jis skaičiuojamas nuo keturioliktos dienos po akto paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pabaigos. Pagal to paties reglamento 102 straipsnio 2 dalį šis terminas dėl nuotolių pratęsiamas fiksuotu dešimties dienų laikotarpiu.
43 Šiomis aplinkybėmis Tarybos argumentas, kad 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis netaikoma šioje byloje, atmestinas.
44 Pirmiausia iš 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalies matyti, kad termino pratęsimas keturiolika dienų taikomas aktams, dėl kurių ieškinio pareiškimo terminas prasideda nuo jų paskelbimo, o tai reiškia, kad į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka tik tie aktai, apie kuriuos pranešama. Šioje nuostatoje nedaroma skirtumo dėl Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje skelbiamų aktų rūšies. Todėl galima daryti išvadą, kad tada, kai aktas paskelbiamas ir SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytas ieškinio pareiškimo terminas prasideda nuo akto paskelbimo, taikytina 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 3 d. sprendimų Zanjani / Taryba, T‑155/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:605, 40 ir 41 punktus ir Sorinet Commercial Trust Bankers / Taryba, T‑157/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:606, 42 ir 43 punktus).
45 Toliau pažymėtina, kad 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu keturiolikos dienų terminu siekiama užtikrinti suinteresuotosioms šalims pakankamai laiko pareikšti ieškinį dėl paskelbtų aktų ir atitinkamai – teisę į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo PPG ir SNF / ECHA, C‑625/11 P, EU:C:2013:594, 35 punktas).
46 Be to, reikia pažymėti, kad pranešimo apie asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, pavardžių įtraukimą paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje negalima tapatinti su pranešimu apie šias priemones suinteresuotiesiems asmenims ir subjektams. Kai apie aktą pranešama, galima daryti prielaidą, kad jis prieinamas adresatui pranešimo dieną. Tačiau tokios prielaidos negalima daryti tada, kai apie individualaus pobūdžio aktus, pavyzdžiui, dėl ribojamųjų priemonių, suinteresuotiesiems asmenims ir subjektams pranešama netiesiogiai, paskelbiant pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje numatytas keturiolikos dienų terminas, kuriam pasibaigus galima daryti pagrįstą prielaidą, kad Europos Sąjungos oficialusis leidinys tampa faktiškai prieinamas visose valstybėse narėse, taip pat trečiosiose šalyse. Todėl minėtoje nuostatoje numatytas termino pratęsimas keturiolika dienų turi būti taikomas visiems aktams, apie kuriuos pranešama paskelbiant pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, tarp jų ir individualaus pobūdžio aktams, apie kuriuos suinteresuotiesiems asmenims pranešama paskelbiant pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2014 m. liepos 3 d. sprendimų Zanjani / Taryba, T‑155/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:605, 42 ir 43 punktai ir Sorinet Commercial Trust Bankers / Taryba, T‑157/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:606, 44 ir 45 punktai).
47 Galiausiai iš teismų praktikos matyti, kad 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalies taikymas atitinka tikslą užtikrinti suinteresuotųjų asmenų teisę, kad jiems būtų pranešta apie jų atžvilgiu nustatytas ribojamąsias priemones, prireikus paskelbiant pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2014 m. liepos 3 d. sprendimų Zanjani / Taryba, T‑155/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:605, 44 punktas ir Sorinet Commercial Trust Bankers / Taryba, T‑157/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:606, 46 punktas).
48 Kai asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, adresai nežinomi arba neįmanoma apie šias priemones pranešti tiesiogiai, pranešimui apie tokias priemones paskelbiant pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje taikant individualiam pranešimui taikytinas terminų skaičiavimo taisykles suinteresuotieji asmenys negalėtų pasinaudoti ieškinio pareiškimo termino, prasidedančio nuo akto paskelbimo, pratęsimu keturiolika dienų, numatytu 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje, nors jiems nebūtų taikomos garantijos, susijusios su pranešimu tiesiogiai. Šiomis aplinkybėmis dėl pareigos netiesiogiai pranešti apie ribojamąsias priemones paskelbiant pranešimą, kuria iš esmės siekiama suteikti suinteresuotiesiems asmenims papildomų garantijų, jie paradoksaliai atsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei tuo atveju, jei ginčijami aktai tiesiog būtų paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 4 d. Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba, T‑174/12 ir T‑80/13, EU:T:2014:52, 65 ir 66 punktus; 2014 m. liepos 3 d. sprendimų Zanjani / Taryba, T‑155/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:605, 45 punktą ir Sorinet Commercial Trust Bankers / Taryba, T‑157/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:606, 47 punktą).
49 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Taryba negali tinkamai grįsti savo pozicijos 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimu Gbagbo ir kiti / Taryba, C‑478/11 P‐C‑482/11 P, EU:C:2013:25), kuriame Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nustatant pareigą individualiai pranešti siekiama labiau apsaugoti teisės subjektus. Todėl tuo sprendimu negalima remtis, siekiant, kad šiems subjektams būtų taikoma tvarka, mažiau palanki nei ta, pagal kurią aktai su jų atžvilgiu nustatytomis ribojamosiomis priemonėmis, tiesiog paskelbiami (šiuo klausimu žr. Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba, T‑174/12 ir T‑80/13, EU:T:2014:52, 67 punktą).
50 Be to, konstatuotina, kad Taryba klaidingai remiasi 2014 m. liepos 9 d. Sprendimu Al-Tabbaa / Taryba (T‑329/12 ir T‑74/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:622), visų pirma nurodydama to sprendimo 59 straipsnį. Tame punkte pirmiausia pažymėta, kad apie ginčijamus aktus ieškovui buvo pranešta, pirma, jo atstovams įteiktu laišku ir, antra, paskelbus pranešimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje; šie du įvykiai atsitiko tą pačią dieną. Toliau Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškinys dėl šių aktų nebuvo pavėluotas, nes pateiktas prieš pasibaigiant trumpiausiam ieškinio pareiškimo terminui, tai yra terminui, apskaičiuotam nuo pranešimo ieškovo atstovui pateikimo. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nereikėjo ieškinio pareiškimo termino skaičiuoti nuo pranešimo paskelbimo, taikant 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį.
51 Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad 2014 m. liepos 9 d. Sprendimo Al-Tabbaa / Taryba (T‑329/12 ir T‑74/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:622) 59 punkte paaiškinta, jog ieškinio pareiškimo terminas abiem atvejais pratęsiamas fiksuotu dešimties dienų laikotarpiu pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį. Pirma, ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į įvykio, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas, pobūdį ir, antra, šios nuostatos taikymas netrukdo taikyti 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalies.
52 Šioje byloje pranešimą dėl ieškovo pavardės įtraukimo į sąrašą Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė 2014 m. balandžio 15 d. Taigi dviejų mėnesių terminas, pratęstas 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalyje numatytu keturiolikos dienų laikotarpiu ir to paties straipsnio 2 dalyje numatytu fiksuotu dešimties dienų laikotarpiu dėl nuotolių, baigėsi 2014 m. liepos 9 d.
53 Šis ieškinys Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2014 m. birželio 30 d., taigi laikantis teisės aktuose nustatyto termino, todėl reikia atmesti Tarybos pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
Dėl esmės
54 Grįsdamas ieškinį ieškovas remiasi keturiais pagrindais. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su teisių į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su akivaizdžia įrodymų vertinimo klaida. Trečiasis pagrindas sudarytas iš trijų dalių, atitinkamai susijusių su motyvų nenurodymu, su Sprendimo 2004/119 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytų kriterijų nesilaikymu ir su piktnaudžiavimu įgaliojimais. Ketvirtasis pagrindas susijęs su teisės į nuosavybę ir proporcingumo principo pažeidimu.
55 Bendrasis Teismas mano, kad tikslinga pirmiausia kartu išnagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą ir trečiojo ieškinio pagrindo antrą dalį, kuriuos ieškovas iš esmės grindžia tuo, kad jo atžvilgiu priimtos ribojamosios priemonės nepagrįstos pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis.
56 Antrajame ieškinio pagrinde ir trečiojo ieškinio pagrindo antroje dalyje keliamas teisės klausimas yra tapatus klausimui, kurį Bendrasis Teismas jau išsprendė 2015 m. spalio 26 d. Sprendime Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806) ir 2016 m. sausio 28 d. sprendimuose Azarov / Taryba (T‑331/14, EU:T:2016:49), Azarov / Taryba (T‑332/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:48), Klyuyev / Taryba (T‑341/14, EU:T:2016:47), Arbuzov / Taryba (T‑434/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:46) ir Stavytskyi / Taryba (T‑486/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:45), kurie tapo galutiniai ir dabar turi absoliučią res judicata galią.
57 Šioje byloje ieškovas teigia, kad nenustatyta, jog jis atsakingas už valstybės lėšų pasisavinimą ar susijęs su asmeniu, kuris būtų pripažintas už tai atsakingu, taip pat dėl ieškovo nebuvo vykdomas tyrimas. Jo teigimu, byloje nenurodyta, kokiomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis rėmėsi Taryba. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, remiantis teismų praktika, teisė į gynybą neapima reikalavimo pateikti įrodymų prieš įšaldant lėšas, Sąjungos teismas turėtų griežtai patikrinti įrodymų buvimą ar pakankamumą.
58 Susipažinęs su 2014 m. kovo 7 d. Ukrainos generalinės prokuratūros raštu Europos Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai (toliau – 2014 m. kovo 7 d. raštas) dublike ieškovas teigia, kad šis raštas buvo vienintelis įrodymas, kuriuo Taryba galėjo remtis, kai sprendė įtraukti jo pavardę į sąrašą, ir kad šis raštas nesudaro pakankamai tvirto faktinio pagrindo. Be to, 2014 m. kovo 7 d. rašte nurodomas nusikaltimas, tai yra, piktnaudžiavimas tarnyba, nebuvo motyvas, kuriuo grįstas ieškovo pavardės įtraukimas į sąrašą, nes pagal Ukrainos baudžiamąjį kodeksą lėšų pasisavinimas yra kitas nusikaltimas. Ieškovo teigimu, Taryba neįrodė, kad buvo konkrečių įrodymų ar pakankamai tvirtas faktinis pagrindas, kaip reikalaujama pagal Sąjungos teismų praktiką, kurie pagrįstų ieškovo pavardės įtraukimą į sąrašą. Dėl to nepakanka aplinkybės, kad vienoje 2014 m. kovo 7 d. rašto eilutėje nurodyta, jog ieškovo atžvilgiu vykdoma procedūra dėl „piktnaudžiavimo tarnyba“. Taryba turėjo įrodyti, kad ji gali patikrinti, ar Ukrainos valdžios institucijų vykdoma procedūra turi pagrindo.
59 Taryba atsikerta, kad ieškovo pavardės įtraukimo į sąrašą motyvai pagrįsti svariomis faktinėmis aplinkybėmis. Konkrečiai šie motyvai pagrįsti 2014 m. kovo 7 d. raštu, kuriame nurodyta, kad ieškovo atžvilgiu vykdomas tyrimas dėl dalyvavimo darant nusikaltimus, susijusius su valstybės lėšų pasisavinimu ir neteisėtu jų pervedimu už Ukrainos ribų, o tai atitinka dėl ieškovo Įgyvendinimo sprendime 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 381/2014 išdėstytus motyvus. Dėl to Taryba pažymi, kad reikalavimas pateikti konkrečius įrodymus nereiškia reikalavimo įrodyti nusikaltimų, kurių padarymu Ukrainos valdžios institucijos įtaria ieškovą, tikrumą. Tarybai pakanka nurodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad vykdomi tyrimai dėl įtariamo Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimo; ji neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas iš tikrųjų kaltas – tai turi nustatyti Ukrainos teisminės institucijos. Be to, šiuo klausimu reikėtų atskirti Ukrainoje vykdomas baudžiamąsias procedūras (tarp jų tyrimus), kuriose ieškovas galės gintis remdamasis Ukrainos baudžiamojo proceso normomis, nuo laikinų ir prevencinių priemonių, kuriomis įšaldomas jo turtas Sąjungos lygiu ir kurias nustatydama Taryba neprivalo pateikti nusikaltimų, dėl kurių ieškovo atžvilgiu atliekamas tyrimas, įrodymų. Taigi nuspręsdama nustatyti ribojamąsias priemones Taryba gali remtis vien tuo, kad vyksta tyrimas.
60 Triplike Taryba teigia, kad priešingai, nei tvirtina ieškovas, priimdama Įgyvendinimo sprendimą 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 381/2014 ji atsižvelgė į tris veiksnius: konkrečias padėties Ukrainoje aplinkybes, pagrindą, kurį sudaro 2014 m. kovo 7 d. raštas, ir [konfidencialu](1). Taigi Taryba teigia, kad pateikė pakankamai duomenų, susijusių su minėtų aktų faktiniu pagrindu, todėl nepadarė vertinimo klaidos.
61 Kaip priminta 2015 m. spalio 26 d. Sprendimo Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806) 38 punkte, nors Taryba turi didelę diskreciją vertinti bendruosius kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant taikyti ribojamąsias priemones, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teisminė kontrolė reikalauja, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti konkretaus asmens pavardę į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą arba palikti ją šiame sąraše, teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas įsitikintų, kad šis sprendimas, kuris konkrečiai susijęs su šiuo asmeniu, būtų pagrįstas pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, bet susijusi su klausimu, ar šie motyvai arba bent vienas jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime patvirtinti šį sprendimą, yra pakankamai konkrečiai ir aiškiai pagrįsti (žr. 2015 m. balandžio 21 d. Sprendimo Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:248, 41 ir 45 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
62 Kaip ir byloje, kurioje priimtas 2015 m. spalio 26 d. Sprendimas Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806, 39 punktas), šioje byloje Sprendimo 2014/119 1 straipsnio 1 dalyje numatytas kriterijus skelbia, kad ribojamosios priemonės taikomos asmenims, pripažintiems atsakingais už valstybės lėšų pasisavinimo faktus. Be to, iš minėto sprendimo 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios priemonės Tarybos priimtos „siekiant įtvirtinti ir remti teisinę valstybę <...> Ukrainoje“.
63 Ieškovo pavardė į sąrašą įtraukta motyvuojant tuo, kad jis buvo „[a]smuo, kurio atžvilgiu Ukrainoje vykdomas tyrimas dėl dalyvavimo nusikaltimuose, susijusiuose su Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimu ir neteisėtu jų pervedimu už Ukrainos ribų“. Iš to matyti, kad Taryba manė, jog dėl ieškovo vyko tyrimas ar pirminis tyrimas, kuriame oficialiai nepareikštas (arba dar nepareikštas) kaltinimas dėl tariamo jo dalyvavimo pasisavinant valstybės lėšas.
64 Kaip ir byloje, kurioje priimtas 2015 m. spalio 26 d. Sprendimas Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806, 41 punktas), grįsdama ieškovo pavardės įtraukimo į sąrašą motyvą Taryba remiasi Ukrainos generalinės prokuratūros raštu Europos Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, šiuo atveju 2014 m. kovo 7 d. raštu (žr. šios nutarties 58 punktą), taip pat kitais įrodymais, vėlesniais nei Įgyvendinimo sprendimas 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 381/2014.
65 2014 m. kovo 7 d. rašte nurodyta, kad „Ukrainos teisėsaugos tarnybos iškėlė kelias baudžiamąsias bylas dėl buvusių aukšto rango pareigūnų padarytų nusikaltimų“. Toliau įrašyta ieškovo pavardė ir nurodytas nusikaltimas, kurio padarymu jis įtariamas pagal Ukrainos baudžiamąjį kodeksą (šiuo atveju tai piktnaudžiavimas tarnyba, sukėlęs sunkių padarinių). Rašte taip pat nurodyta, kad „tiriant nurodytus nusikaltimus tikrinami faktai, susiję su valstybės lėšų didelių sumų pasisavinimu ir neteisėtu jų pervedimu už Ukrainos ribų“.
66 Neginčijama, kad šiuo vieninteliu pagrindu ieškovas pripažintas „atsaking[u] už Ukrainos valstybės lėšų pasisavinimą“, kaip nurodyta Sprendimo 2014/119 1 straipsnio 1 dalyje.
67 Kaip ir byloje, kurioje priimtas 2015 m. spalio 26 d. Sprendimas Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806, 42 punktas), iš visų Tarybos šioje byloje pateiktų įrodymų tik Ukrainos generalinės prokuratūros, šiuo atveju 2014 m. kovo 3 d., raštas yra ankstesnis nei Įgyvendinimo sprendimas 2014/216 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 381/2014.
68 Pagal analogiją remiantis 2015 m. spalio 26 d. Sprendimu Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806, 43 ir 44 punktas) reikia konstatuoti, kad nors minėtas raštas gautas iš trečiosios valstybės aukštos teisėsaugos institucijos, jame yra tik bendro pobūdžio ir visai asmenų grupei taikomas teiginys, kuriuo ieškovo, kaip ir kitų buvusių aukšto rango pareigūnų, pavardė siejama su tyrimu, per kurį iš esmės siekiama patikrinti, ar buvo valstybės lėšų pasisavinimo faktų. Nors 2014 m. kovo 7 d. rašte nurodytas nusikaltimas, kurio padarymu ieškovas įtariamas pagal Ukrainos baudžiamąjį kodeksą, tai yra piktnaudžiavimas tarnyba, už kurį baudžiama pagal to kodekso 364 straipsnio 2 dalį, šiame rašte nepateikta detalių dėl nustatytų faktų, kurie buvo tikrinami Ukrainos valdžios institucijų vykdomo tyrimo metu, ir juo labiau dėl individualios ieškovo atsakomybės (net ir preziumuojamos), susijusios su tais faktais (šiuo klausimu taip pat žr. 2016 m. sausio 28 d. sprendimų Arbuzov / Taryba, T‑434/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:46, 39 punktą ir Stavytskyi / Taryba, T‑486/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:45, 44 punktą).
69 Toliau reikėtų pažymėti, kad, priešingai, nei nurodyta 2014 m. vasario 27 d. Sprendime Ezz ir kiti / Taryba (T‑256/11, EU:T:2014:93, 57–61 punktai), patvirtintame apeliacine tvarka 2015 m. kovo 5 d. Sprendimu Ezz ir kiti / Taryba (C‑220/14 P, EU:C:2015:147), kuriais remiasi Taryba, šioje byloje, pirma, ji neturėjo informacijos apie Ukrainos valdžios institucijų ieškovui inkriminuojamas konkrečias veikas ir, antra, 2014 m. kovo 7 d. raštas, net vertinamas kartu su kitais duomenimis, negali būti pakankamai tvirtas faktinis pagrindas, kaip jis suprantamas pagal šios nutarties 61 punkte nurodytą teismų praktiką, norint įtraukti ieškovo pavardę į sąrašą dėl motyvo, kad jis buvo pripažintas „atsakingu“ už valstybės lėšų pasisavinimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 26 d. Sprendimo Portnov / Taryba, T‑290/14, EU:T:2015:806, 46–48 punktus).
70 Kad ir kokia buvo proceso dėl ieškovo stadija, Taryba negalėjo nustatyti jam ribojamųjų priemonių nežinodama, kokiomis konkrečiai viešųjų lėšų pasisavinimo veikomis jį kaltino Ukrainos valdžios institucijos. Iš tikrųjų tik turėdama duomenų apie šias veikas Taryba galėjo nustatyti, kad, pirma, jos galėjo būti kvalifikuojamos kaip valstybės lėšų pasisavinimas ir, antra, galėjo kelti pavojų Ukrainos teisinei valstybei, kurią įtvirtinti ir remti, kaip nurodyta šios nutarties 62 punkte, siekiama nustatant nagrinėjamas ribojamąsias priemones (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. sprendimų Arbuzov / Taryba, T‑434/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:46, 55 punktą ir Stavytskyi / Taryba, T‑486/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:45, 48 punktą).
71 Būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi patvirtinti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (žr. 2015 m. spalio 26 d. Sprendimo Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806, 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
72 Taigi, kaip ir 2015 m. spalio 26 d. Sprendimo Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806) 50 punkte, darytina išvada, kad ieškovo pavardės įtraukimas į sąrašą neatitinka asmenų, kuriems taikomos Įgyvendinimo sprendimu 2014/216 nustatytos ribojamosios priemonės, identifikavimo kriterijų.
73 Todėl remiantis Procedūros reglamento 132 straipsniu šį ieškinį reikia pripažinti akivaizdžiai pagrįstu.
74 Šios išvados negali paneigti Tarybos argumentai, išdėstyti atsakant į Bendrojo Teismo klausimą (žr. šios nutarties 24 punktą) ir siekiant ginčyti to straipsnio taikymą šioje byloje.
75 Pirma, Taryba teigia, kad 2015 m. spalio 26 d. Sprendime Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806) Bendrasis Teismas išsprendė klausimą, ar Ukrainos generalinės prokuratūros raštas yra pakankamai tvirtas faktinis pagrindas įtraukti M. Portnov pavardę į sąrašą dėl motyvo, kad jis pripažintas atsakingu už valstybės lėšų pasisavinimą, o šioje byloje Taryba šitaip rėmėsi [konfidencialu]. Todėl byloje, kurioje priimtas 2015 m. spalio 26 d. Sprendimas Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806), nagrinėti faktai ir teisės klausimai skiriasi nuo atitinkamų dalykų šioje byloje. Antra, Taryba primena, kad pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, ir Bendrasis Teismas prijungė jį prie bylos nagrinėjimo iš esmės.
76 Dėl pirmojo prieštaravimo pirmiausia reikia pažymėti, kad 2015 m. spalio 26 d. Sprendime Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806) Bendrasis Teismas suabejojo ne Ukrainos generalinės prokuratūros rašto patikimumu ar tikrumu, bet tuo, ar šis vienintelis įrodymas gali sudaryti pakankamai tvirtą faktinį pagrindą, kaip tai suprantama pagal šios nutarties 61 punkte nurodytą teismų praktiką, kad ieškovo pavardė būtų įtraukta į sąrašą dėl motyvo, kad jis pripažintas „atsakingu“ už valstybės lėšų pasisavinimą (žr. šios nutarties 66–70 punktus).
77 Be to, pirma, iš [konfidencialu] matyti, kad [konfidencialu], tačiau nieko nenurodė dėl ieškovo atžvilgiu vykdomo tyrimo pobūdžio ar stadijos arba dėl kaltinimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių. [konfidencialu]
78 Tačiau remiantis šiomis dviem aplinkybėmis neįmanoma atskirti klausimo dėl teisės, kurį Bendrasis Teismas jau išsprendė 2015 m. spalio 26 d. Sprendime Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806), taip pat šios nutarties 56 punkte nurodytuose sprendimuose, nuo klausimo, keliamo antrajame ieškinio pagrinde ir trečiojo ieškinio pagrindo antroje dalyje šioje byloje, nes tos aplinkybės neturi įtakos pakankamai tvirto faktinio pagrindo buvimo sąlygų teisiniam vertinimui. Iš tikrųjų jos tik patvirtina 2014 m. kovo 7 d. rašto tikrumą ir tariamą ribojamųjų priemonių nustatymo ieškovo atžvilgiu tinkamumą. Šis raštas lieka vienintelis įrodymas, patvirtinantis atitinkamų asmenų pavardžių įtraukimą į sąrašą dėl motyvo, kad jie pripažinti „atsakingais“ už valstybės lėšų pasisavinimą; Bendrasis Teismas nusprendė, jog tokio įrodymo nepakanka, kad Taryba būtų laikoma įvykdžiusia pareigą įrodyti (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 26 d. Sprendimo Portnov / Taryba, T‑290/14, EU:T:2015:806, 43–48 punktus ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimą Stavytskyi / Taryba, T‑486/14, Rink., EU:T:2016:45, 43–47 punktus).
79 Be to, dėl faktų reikėtų priminti, kad pagal Procedūros reglamento 132 straipsnį Bendrasis Teismas turi konstatuoti, ar jie nustatyti. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai, nei, atrodo, teigia Taryba, nustatyti faktai neprivalo būti tokie patys kaip ir faktai, pripažinti reikšmingais byloje, kurioje priimtas 2015 m. spalio 26 d. Sprendimas Portnov / Taryba (T‑290/14, EU:T:2015:806). Šioje byloje šalys neginčija pačių faktinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi Taryba, įtraukdama į sąrašą ieškovo pavardę, visų pirma fakto, kad, kaip matyti iš 2014 m. kovo 7 d. rašto, Ukrainos valdžios institucijos ieškovo atžvilgiu vykdė tyrimą ar pirminį tyrimą dėl valstybės lėšų pasisavinimo, todėl šiuos faktus galima pripažinti nustatytais.
80 Vien aplinkybė, kad toks raštas, kaip antai 2014 m. kovo 7 d. raštas, kuriame nurodomi tyrimai, negali būti pripažinta pakankama ieškovo pavardės įtraukimo į sąrašą motyvams pagrįsti, tačiau tai yra esminė aplinkybė teisiškai vertinant, ar Taryba įvykdė pareigą įrodyti (žr. šios nutarties 78 punktą), bet neginčijant tame rašte aprašytų faktų.
81 Dėl antrojo prieštaravimo pažymėtina, kad, remiantis teismų praktika, galimybės atmesti ieškinį kaip nepriimtiną motyvuota nutartimi ir nerengiant posėdžio nepanaikina aplinkybė, kad Bendrasis Teismas prieš tai galėjo priimti nutartį prie bylos nagrinėjimo iš esmės prijungti prieštaravimą, pateiktą remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 114 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 19 d. Nutarties Tokai Europe / Komisija, C‑262/07 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:95, 26–28 punktus). Tokia išvada taikytina ir galimybei atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kai Bendrasis Teismas, kaip ir šioje byloje, siekia pripažinti ieškinį akivaizdžiai pagrįstu pagal Procedūros reglamento 132 straipsnį, kuriame aiškiai nustatyta, kad jis gali priimti sprendimą ir įvykus tik rašytinei proceso daliai.
82 Taigi atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinys tenkintinas, nes yra akivaizdžiai pagrįstas, kaip numatyta Procedūros reglamento 132 straipsnyje, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintas Įgyvendinimo sprendimas 2014/216, kiek jis taikomas ieškovui.
83 Dėl tų pačių motyvų Įgyvendinimo reglamentą Nr. 381/2014 reikia panaikinti, kiek jis taikomas ieškovui.
Dėl Sprendimo 2014/119, iš dalies pakeisto Įgyvendinimo sprendimu 2014/216, dalinio panaikinimo padarinių laiko atžvilgiu
84 Tarybos nuomone, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir Sąjungos teisės sistemos nuoseklumą ir vienovę, būtina tuo atveju, jeigu Bendrasis Teismas panaikintų Įgyvendinimo sprendimu 2014/216 iš dalies pakeistą Sprendimą 2014/119, kiek jis susijęs su ieškovu, pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą palikti galioti jo padarinius ieškovui, kol įsigalios dalinis Reglamento Nr. 208/2014, iš dalies pakeisto Įgyvendinimo reglamentu Nr. 381/2014, panaikinimas.
85 Ieškovas ginčija šiuos argumentus.
86 Primintina, kad Sprendimas 2014/119, iš dalies pakeistas Įgyvendinimo sprendimu 2014/216, paskui buvo iš dalies pakeistas Sprendimu 2015/364, kuriuo sąrašas pakeistas nuo 2015 m. kovo 7 d. ir ribojamųjų priemonių taikymas ieškovui pratęstas iki 2016 m. kovo 6 d. Po šių pakeitimų ieškovo pavardė palikta sąraše su naujais įtraukimo į jį motyvais (žr. šios nutarties 16 ir 17 punktus).
87 Todėl šiuo metu ieškovui taikoma nauja ribojamoji priemonė. Darytina išvada, kad panaikinus Įgyvendinimo sprendimu 2014/216 iš dalies pakeistą Sprendimą 2014/119, kiek jis susijęs su ieškovu, ieškovo pavardė nebūtų išbraukta iš sąrašo (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Azarov / Taryba, T‑331/14, EU:T:2016:49, 71 punktą).
88 Todėl nebūtina palikti galioti Įgyvendinimo sprendimu 2014/216 iš dalies pakeisto Sprendimo 2014/119 padarinių, kiek jie susiję su ieškovu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)
nutaria:
1. Panaikinti 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2014/216/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2014/119/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje, ir 2014 m. balandžio 14 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 381/2014, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 208/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje, tiek, kiek šie aktai taikomi Oleksandr Klymenko.
2. Europos Sąjungos Taryba padengia savo ir O. Klymenko patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2016 m. birželio 10 d. Liuksemburge.