GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2014 m. lapkričio 20 d.(1)
Byla C‑507/13
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė
prieš
Europos Parlamentą
ir
Europos Sąjungos Tarybą
„Kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūra – Ieškinys dėl nuostatų pripažinimo negaliojančiomis – Direktyva 2013/36/ES – 94 straipsnio 1 dalies g punktas ir 2 dalis ir 162 straipsnio 1 ir 3 dalys – Santykio tarp fiksuotosios ir kintamosios atlygio, mokamo kredito įstaigų ir investicinių įmonių darbuotojams, kurių profesinė veikla daro reikšmingą poveikį įstaigos rizikos pobūdžiui, dalių nustatymas – Reglamentas 575/2013 – 450 straipsnio 1 dalies d, i ir j punktai ir 521 straipsnio 2 dalis – Tam tikros su atlygiu susijusios informacijos atskleidimas – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Proporcingumo, subsidiarumo ir teisinio tikrumo principai – Kompetencijos viršijimas – Asmens duomenų apsauga – Paprotinė tarptautinė teisė – Direktyvos 2013/36/ES 94 straipsnio 1 dalies g punkto eksteritorinis poveikis“
I – Įvadas
1. Šioje byloje Jungtinė Karalystė, remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 263 straipsniu, prašo pripažinti keletą tam tikrų Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos teisės aktų nuostatų negaliojančiomis. Prašymas pripažinti tam tikras nuostatas negaliojančiomis teikiamas dėl Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos (angl. CRD IV) dokumentų rinkinio, įsigaliojusio 2013 m. liepos 17 d. Šį dokumentų rinkinį sudaro nauja Kapitalo poreikio direktyva, būtent 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB ir 2006/49/EB(2) (toliau – Ketvirtoji kapitalo poreikio direktyva), ir naujas Kapitalo poreikio reglamentas, būtent 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012(3) (toliau – Kapitalo poreikio reglamentas).
2. Jungtinė Karalystė nori užginčyti Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą ir 2 dalį, 162 straipsnio 1 ir 3 dalis ir Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies d, i ir j punktus ir 521 straipsnio 2 dalį.
3. Iš esmės Jungtinė Karalystė ginčija Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos nuostatas, išdėstytas 94 straipsnio 1 dalies g punkte, kuriomis kintamasis atlygis, mokamas asmenims, kurių profesinė veikla daro poveikį kredito įstaigų ir investicinių įmonių (toliau – finansų įstaigos), kuriose jie dirba, rizikos pobūdžiui(4), susiejamas su fiksuotuoju atlygiu. Sprendžiant šiuos teisinius klausimus, mano nuomone, tokią tvarką reikėtų vadinti „maksimaliu kintamojo atlygio procentiniu dydžiu“, o ne „viršutine premijų bankininkams riba“(5). Kaip vėliau paaiškinsiu savo analizėje, tai turi esminę svarbą vertinant procentinės dalies teisėtumą, kuris sudaro Jungtinės Karalystės ieškinio esmę.
4. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto i papunktyje nustatyta, kad kintamoji atlygio dalis negali viršyti 100 % fiksuotosios viso atlygio dalies kiekvienam asmeniui, taip pat išdėstyta keletas papildomų taisyklių, numatyta galimybė valstybėms narėms leisti akcininkams, laikantis tam tikrų sąlygų, padidinti šį santykį iki 200 %, o valstybėms narėms leidžiama nustatyti mažesnę maksimalią procentinę dalį (Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ii papunktis).
5. Kalbant apie Kapitalo poreikio reglamentą, Jungtinė Karalystė ginčija šio reglamento 450 straipsnio 1 dalies d ir i punktus, kuriuose atitinkamai nurodyta, kad finansų įstaigos privalo atskleisti kintamojo atlygio, nustatomo pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą, procentinius dydžius ir asmenų, kuriems mokamas atlygis viršija tam tikrą ribą, skaičių. Jungtinė Karalystė taip pat ginčija 450 straipsnio 1 dalies j punkto galiojimą; šiame punkte reikalaujama, kad finansų įstaigos valstybės narės arba kompetentingos institucijos prašymu atskleistų informaciją apie visą kiekvieno valdymo organo ar vyresniosios vadovybės nario atlygį.
6. Jungtinės Karalystės ieškinys suskirstytas į šešis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas – tai, kad visų ginčijamų priemonių, išskyrus Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 1 ir 3 dalis ir Kapitalo poreikio reglamento 521 straipsnio 2 dalį, teisinis pagrindas yra neteisingas. Antruoju ieškinio pagrindu atsižvelgiant į proporcingumo ir (arba) subsidiarumo principus ginčijamas Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ir Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies i ir j punktų galiojimas; trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas teisinio tikrumo principu, juo ginčijama Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 3 dalis. Ketvirtuoju ieškinio pagrindu tvirtinama, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalyje Europos bankininkystės institucijai (EBI) įgaliojimai suteikti viršijant kompetenciją. Penktuoju ieškinio pagrindu Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punktu pažeidžiama teisė į privatumą ir teisiniai principai, kuriais reglamentuojama asmens duomenų apsauga. Remiantis šeštuoju ieškinio pagrindu, tiek, kiek Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą reikalaujama taikyti ne EEE esančių institucijų darbuotojams, pažeidžiamas paprotinėje viešojoje tarptautinėje teisėje įtvirtintas eksteritorialumo principas.
7. Europos Parlamentas ir Taryba griežtai ginčija šiuos ieškinio pagrindus, juos palaiko Komisija, kaip įstojusi į bylą šalis.
8. Jungtinės Karalystės pateikti argumentai yra nevienodai pagrįsti, pirmajame iš jų nurodomos įtikinamiausios priežastys, kodėl abejojama ginčijamų priemonių galiojimu. Todėl pirmiausia išnagrinėsiu penkis silpniau pagrįstus ieškinio pagrindus, pradėdamas nuo šeštojo ir baigdamas antruoju ieškinio pagrindu, o pirmąjį ieškinio pagrindą išnagrinėsiu paskiausiai.
II – Procesas Teisingumo Teisme
9. Ieškiniu (jį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. rugsėjo 20 d.) Jungtinė Karalystė, remdamasi SESV 263 straipsniu, kelia bylą Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai ir prašo Teisingumo Teismo Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą ir 2 dalį, 162 straipsnio 1 ir 3 dalis ir Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies d, i bei j punktus ir 521 straipsnio 2 dalį pripažinti negaliojančiais ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
10. Savo atsiliepimuose Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba tvirtina, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti visą ieškinį iš esmės ir priteisti Jungtinei Karalystei padengti išlaidas. Jungtinė Karalystė pateikė dubliką institucijoms atsakovėms, o šios savo ruožtu pateikė tripliką dėl Jungtinės Karalystės dubliko.
11. Europos Komisija įstojo į bylą, kad palaikytų Parlamentą ir Tarybą. Jungtinė Karalystė pateikė pastabas dėl Komisijos įstojimo į bylą paaiškinimo.
12. Jungtinė Karalystė, Parlamentas, Taryba ir Komisija dalyvavo 2014 m. rugsėjo 8 d. vykusiame posėdyje.
III – Pirminės pastabos
A – Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos ir Kapitalo poreikio reglamento rengimo aplinkybės
13. Pasaulio finansų krizė, kuri buvo susijusi su investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimu 2008 m. rugsėjo mėn., išryškino ES teisinio finansų įstaigų reglamentavimo režimo silpnąsias grandis. Norėdamos sugrąžinti finansinį stabilumą Europos Sąjunga ir jos valstybės narės ėmėsi įvairių iki tol netaikytų priemonių, skirtų klausimams, susijusiems su trumpojo laikotarpio poreikiais ir ilgalaikiais procesais, spręsti. Viena iš šių priemonių – trumpuoju laikotarpiu, iki 2012 m. spalio mėn., patvirtinta daugiau kaip 5 trilijonų eurų pagalba finansų įstaigoms(6). Ilguoju laikotarpiu taip pat vykdytos finansų įstaigų reglamentavimo sistemos reformos. Jomis siekta sukurti kompleksinę reikalavimų finansų įstaigų kapitalui sistemą, kad būtų atsižvelgiama į riziką ir finansų įstaigos būtų skatinamos veiksmingiau ją valdyti.
14. Ankstesnį, vadinamąjį 2006 m. Pirmosios kapitalo poreikio direktyvos (angl. CRD I), dokumentų rinkinį sudarė nauja redakcija išdėstyta 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo(7) ir 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 93/6/EEB dėl investicinių įmonių ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo(8). Jis įsigaliojo priėmus 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (nauja redakcija)(9) ir 2006 m. birželio 14 d. Direktyvą 2006/49/EB dėl investicinių įmonių ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo (nauja redakcija)(10).
15. Tačiau per pirmus finansų krizės metus padaryti du svarbūs Pirmosios kapitalo poreikio direktyvos dokumentų rinkinio pakeitimai. Pirma, 2009 m. priimta nauja direktyva, vadinamoji Antroji kapitalo poreikio direktyva(11), kuria siekta pagerinti didelių pozicijų valdymą, bankų kapitalo kokybę, likvidumo rizikos valdymą ir vertybiniais popieriais pakeistų produktų rizikos valdymą. Tuo metu ES teisės aktų leidėjas manė, kad būtent šios sritys susijusios su krizės priežastimis. Be to, 2010 m. Sąjunga priėmė dar vieną direktyvą, vadinamąją Trečiąją kapitalo poreikio direktyvą(12), kuria siekta sugriežtinti banko kapitalui ir bankų sektoriuje mokamam atlygiui taikomas taisykles. Abi šios priemonės priimtos remiantis SESV 53 straipsniu.
16. Trečiojoje kapitalo poreikio direktyvoje numatyti atlygio principai, siekiant užtikrinti, kad skatinamosios priemonės derėtų su ilgalaikiais finansų įstaigų interesais(13). Šių priemonių poreikis paaiškintas Trečiosios kapitalo poreikio direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje pažymint, kad „pernelyg didelė ir neprotinga prisiimta rizika gali pakenkti kredito įstaigų ar investicinių įmonių finansiniam patikimumui ir destabilizuoti bankų sistemą“.
17. Trečiojoje kapitalo poreikio direktyvoje nustatyti tam tikri atlygio politikos principai. Pirmiausia joje reikalaujama, kad fiksuotoji ir kintamoji viso atlygio dalys būtų tinkamai subalansuotos, fiksuotoji dalis sudarytų pakankamai didelę viso atlygio dalį, kad būtų galima vykdyti visapusiškai lanksčią kintamojo atlygio politiką, įskaitant galimybę nemokėti kintamosios atlygio dalies. Tačiau konkretų kintamosios ir fiksuotosios atlygio dalių santykį finansų įstaigos galėtų pasirinkti pačios, laikydamosi Trečiosios kapitalo poreikio direktyvos nuostatose dėl atlygio apibrėžtos tvarkos.
18. 2011 m. Komisija pasiūlė kitų teisės aktų, skirtų Bazelio bankų priežiūros komiteto parengtiems pasauliniams reguliavimo standartams įgyvendinti. Dėl to priimta Ketvirtoji kapitalo poreikio direktyva (priimta remiantis SESV 53 straipsniu) ir Kapitalo poreikio reglamentas (priimtas remiantis SESV 114 straipsniu). Šios priemonės bendrai vadinamos Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos dokumentų rinkiniu.
19. Pradiniame Komisijos pasiūlyme buvo keletas nuostatų dėl atlygio reikšmingą riziką prisiimantiems darbuotojams, ypač dėl kintamosios tokio atlygio dalies. Jį rengdama Komisija išleido Žaliąją knygą dėl bendrojo finansų įstaigų valdymo ir atlyginimų politikos(14) ir taip pradėjo plačias konsultacijas su suinteresuotaisiais subjektais. Per šį procesą taip pat buvo sprendžiamas klausimas, ar reikia imtis papildomų priemonių dėl atlygio politikos struktūros ir valdymo finansinių paslaugų sektoriuje.
20. Vėlesniame teisėkūros proceso etape Europos Parlamentas pasiūlė keletą Komisijos pasiūlymo pakeitimų. 2012 m. gegužės 30 d. paskelbtame pranešime(15) Parlamentas pasiūlė nustatyti, kad kintamoji atlygio dalis turi būti ne didesnė už fiksuotąją viso atlygio dalį. Per vėlesnes derybas teisėkūros institucijos susitarė padidinti leistiną kintamąją dalį – ji gali būti dukart didesnė už fiksuotąją viso atlygio dalį, jeigu nustatytas akcininkų kvorumas patvirtina tokį padidinimą(16).
21. Šioje byloje Jungtinė Karalystė būtent ir ginčija šį nustatytą maksimalų kintamosios atlygio dalies procentinį dydį. Taigi, Jungtinė Karalystė šioje byloje ginčija pakeitimą, kurį pirmas pasiūlė Europos Parlamentas ir kuriuo, kaip teigia Jungtinė Karalystė, nustatomas asmenų, kuriems jis taikomas, darbo užmokesčio lygis(17).
B – Ryšys tarp kintamojo atlygio ir kredito įstaigų rizikos valdymo
22. Remiantis Komisijos įstojimo į bylą paaiškinimu, konkrečios problemos, susijusios su finansų sektoriaus atlygio politika, tapo akivaizdžios po finansų krizės. Pasak Komisijos, atlygio sistemos struktūra, pagal kurią būdavo išmokamos didžiulės, palyginti su fiksuotąja atlyginimo dalimi, premijos, buvo vienas iš krizę sukėlusių veiksnių. Buvo tvirtinama, kad dėl netinkamų skatinamųjų priemonių darbuotojai dar labiau didindavo trumpalaikę riziką, nes darbuotojai, kuriems tos priemonės buvo taikomos, dalydavosi trumpalaikiu banko pelnu, bet ne išlaidomis, patiriamomis nesėkmės atveju. Blogiausiu atveju nuostolius galiausiai tekdavo padengti mokesčių mokėtojams. Todėl asimetrija tarp tų, kurie naudojosi gaunamu pelnu, ir tų, kurie nukentėdavo dėl patiriamų nuostolių, galėjo skatinti prisiimti pernelyg didelę riziką, jeigu uždirbus pelno prisiėmusieji riziką gaudavo premijas. Komisijos įstojimo į bylą paaiškinime dar nurodoma, kad taip atlygio struktūra tapo vienu svarbiausių ES pokrizinės reglamentavimo darbotvarkės klausimų(18).
23. Regis, Jungtinė Karalystė neprieštarauja Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai dėl to, kad reikia kovoti su tokia praktika, kai prisiimama pernelyg didelė rizika, nes tai gali destabilizuoti finansų rinkas ir finansų įstaigas. Jungtinė Karalystė prieštarauja tam, kad apibrėžiamas maksimalus kintamojo ir fiksuotojo reikšmingą riziką prisiimančių darbuotojų atlygio procentinis santykis ir kad jis nustatomas teisiškai privalomomis ES priemonėmis.
IV – Analizė
24. Kaip jau buvo pažymėta, ieškinio pagrindai bus aptariami atvirkštine eilės tvarka. Todėl pirmiausia nagrinėsiu šeštąjį ieškinio pagrindą.
A – Šeštasis ieškinio pagrindas – paprotinės tarptautinės teisės pažeidimas
25. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktas pavadintas „Kintamosios atlygio dalys“. 94 straipsnio 1 dalies g punkto i papunktyje numatyta, kad įstaigos nustato atitinkamus fiksuotosios ir kintamosios viso atlygio dalies santykius taip, kad kintamoji dalis neviršytų 100 % fiksuotosios viso atlygio dalies kiekvienam asmeniui, ir kad valstybės narės gali nustatyti mažesnę maksimalią procentinę dalį. Be to, pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ii papunktį valstybės narės gali leisti įstaigos akcininkams, savininkams arba nariams patvirtinti didesnį maksimalų santykio tarp fiksuotosios ir kintamosios atlygio dalių lygį su sąlyga, kad visas kintamosios dalies lygis neviršys 200 % fiksuotosios viso atlygio dalies kiekvienam asmeniui. Šiuo atveju valstybės narės taip pat gali nustatyti mažesnę maksimalią procentinę dalį.
26. Jungtinė Karalystė savo šeštąjį ieškinio pagrindą suformulavo taip: „paprotinės tarptautinės teisės principo, kuriuo draudžiamas eksteritorialumas, pažeidimas“. Jungtinė Karalystė tvirtina, kad bendra paprotinės tarptautinės teisės teritorialumo principo idėja yra ta, kad jokia valstybė neturėtų siekti teisės aktais reguliuoti kitoje valstybėje įsikūrusių piliečių elgsenos, jeigu su ja nėra pakankamai tvirtos sąsajos. Jungtinės Karalystės teigimu, šiuo atveju Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktu šis principas pažeidžiamas, kai tas punktas taikomas visiškai už ES ribų įsisteigusioms „grupėms, patronuojančiosioms bendrovėms ir patronuojamosioms įmonėms“, o Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 1 dalis, taikoma kartu su 109 straipsnio 2 dalimi, turi būtent tokį poveikį, nors nė viena iš šių nuostatų nėra ginčijama.
27. Pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 1 dalį kompetentingos institucijos užtikrina, kad įstaigos taikytų Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos, inter alia, 94 straipsnį grupėms, patronuojančiosioms bendrovėms ir patronuojamosioms įmonėms, įskaitant įmones, įsteigtas finansų centruose lengvatinių mokesčių zonose. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 109 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, inter alia, kompetentingos institucijos užtikrina, kad patronuojančiosios ir patronuojamosios įmonės, kurioms taikoma Ketvirtoji kapitalo poreikio direktyva, įgyvendintų šios direktyvos II skyriaus II skirsnyje nurodytą tvarką, procesus ir mechanizmus savo patronuojamosiose įmonėse, kurioms ši direktyva netaikoma. Be to, ta tvarka, procesai ir mechanizmai turi būti nuoseklūs ir gerai integruoti, o tos patronuojamosios įmonės taip pat turi sugebėti pateikti visus duomenis ir informaciją, kuri būtina atliekant priežiūrą.
28. Nurodoma, kad šia tvarka pažeidžiamas viešosios tarptautinės teisės paprotinis teritorialumo principas. Pasak Jungtinės Karalystės, „tvirtai susiformavusi praktika, kad suvereniteto principas reiškia, jog valstybė turi išimtinę kompetenciją priimti teisės aktus elgsenai savo teritorijoje reguliuoti, ne vien užtikrinti, kad tokie teisės aktai būtų vykdomi“ (pažymėta mano)(19).
29. Prieš aptardamas, ar pagrįstas šis ieškinio pagrindas, priminsiu, kad Teisingumo Teismas Sprendime Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, pažymėjo: „<...> kadangi paprotinės tarptautinės teisės principo tikslumo laipsnis nėra toks pats kaip tarptautinės sutarties nuostatos, teisminė kontrolė neišvengiamai turi apsiriboti klausimu, ar priimdamos aptariamą aktą Sąjungos institucijos padarė akivaizdžių vertinimo klaidų dėl šių principų taikymo sąlygų“ (pažymėta mano) (20).
30. Šeštuoju ieškinio pagrindu keliami du atskiri visiškai skirtingi klausimai. Pirmas klausimas – ar nuostatos galiojimui gali turėti poveikio tai, kad ji gali būti taikoma subjektams ir (arba) veiklai už Europos Sąjungos ribų dėl kitų ES teisės aktų nuostatų, kurių pripažinti negaliojančiomis ieškovė neprašo, poveikio. Taip yra dėl to, kad, kaip jau buvo minėta, Jungtinės Karalystės byloje ginčijamas tik Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktas, o šios direktyvos 92 straipsnio 1 dalies arba 109 straipsnio 2 dalies neprašoma pripažinti negaliojančia.
31. Antras klausimas – ar nurodomas tarptautinės teisės principas, kuriuo draudžiamas eksteritorialumas ir kuriuo remiasi Jungtinė Karalystė, egzistuoja valstybės narės nurodyta forma ir ar ES teisės aktais tas principas buvo akivaizdžiai pažeistas.
1. Pasekmės, kylančios dėl to, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 1 dalis ir 109 straipsnio 2 dalis nėra ginčijamos
32. Dėl pirmo klausimo priminsiu, kad Jungtinė Karalystė šeštuoju savo ieškinio pagrindu ginčija tik Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą. Mano nuomone, šeštasis ieškinio pagrindas turėtų būti atmestas kaip netinkamas. Iš tikrųjų, sunku net įsivaizduoti, koks turėtų būti tarptautine teise paremtas skundas dėl šios nuostatos, kai kalbama apie jos taikymą ES viduje. Vadinasi, šeštasis ieškinio pagrindas negali daryti poveikio Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto galiojimui, kai kalbama apie pagrindinę jo taikymo sritį.
33. Iš tikrųjų, Jungtinės Karalystės nurodomas Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto neteisėtumas pagal tarptautinę teisę kyla iš Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 2 dalies. Todėl manau, kad tiek, kiek pagal šias dalis 94 straipsnio 1 dalies g punktas įgyja neteisėtą eksteritorinį poveikį, ieškovė turėjo prašyti pripažinti negaliojančiomis šias dalis, o ne 94 straipsnio 1 dalies g punktą.
34. Išsamumo dėlei pažymiu, jog Tarybos argumentas, kad pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 1 dalies formuluotę būtent „kompetentingos institucijos“ turi užtikrinti, kad įstaigos taikytų 92 straipsnio 2 dalį, 93 straipsnį ir 95 straipsnį grupėms, patronuojančiosioms bendrovėms ir patronuojamosioms įmonėms, įskaitant įmones, įsteigtas finansų centruose lengvatinių mokesčių zonose, nėra įtikinamas. Pagal Kapitalo poreikio reglamento 4 straipsnio 40 dalį „kompetentinga institucija“ yra „pagal nacionalinę teisę oficialiai pripažinta viešosios valdžios institucija arba įstaiga, kuri yra įgaliota pagal nacionalinę teisę prižiūrėti įstaigas, tokiu būdu priklausydama atitinkamoje valstybėje narėje veikiančiai priežiūros sistemai“(21). Todėl, pasak Tarybos, visiškai neaišku, kaip kompetentinga institucija gali pažeisti „viešosios tarptautinės teisės paprotinį principą“, jeigu veikia tik pagal savo įgaliojimus, jai suteiktus pagal nacionalinius rizikos ribojimo principais pagrįstus teisės aktus.
35. Valstybės narės, taikydamos Ketvirtąją kapitalo poreikio direktyvą ir Kapitalo poreikio reglamentą, tikrai apibrėžia, kas yra jų kompetentingos institucijos. Tačiau šios institucijos pagal ES teisę yra įpareigotos vykdyti rizikos ribojimo principais pagrįstą konsoliduotą ES finansų įstaigų priežiūrą; kai kalbama apie atlygio politiką, į šią priežiūrą pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnį ir 109 straipsnio 2 dalį įtraukiamos už ES ribų esančios finansų įstaigų grupių bendrovės. Taigi valstybės narės pagal ES teisę yra įpareigotos savo kompetentingoms institucijoms tuo tikslu suteikti pakankamus įgaliojimus.
2. Ar tarptautinėje teisėje įtvirtintas eksteritorialumo principas, kuriuo remiasi Jungtinė Karalystė, ir ar jis buvo akivaizdžiai pažeistas?
36. Dėl šio antro klausimo, mano nuomone, ES teisėkūros priemonė negali būti pripažinta negaliojančia vien todėl, kad ji daro poveikį elgsenai už ES ribų esančioje teritorijoje. Jungtinės Karalystės byloje nenurodoma jokia Teisingumo Teismo nagrinėta byla išdėstytiems argumentams pagrįsti, atrodo lyg tokio precedento nebūtų iš viso. Tačiau jau seniai susiformavo praktika, kad bet kuri veikla už ES ribų, kuri daro poveikį ES viduje, gali būti reglamentuojama ES teisės(22).
37. Be to, pagal šio šeštojo ieškinio pagrindo aspektą ignoruojamas Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas byloje Lotus(23), kuriame konstatuota, kad paprotinėje tarptautinėje teisėje nėra įtvirtinto bendro draudimo kurios nors valstybės jurisdikciją („jurisdikcija ką nors nustatyti“) taikyti už jos teritorijos ribų. Šiuo atžvilgiu šioje byloje aktuali generalinio advokato M. Darmon išvada byloje Wood Pulp(24). Joje jis pažymėjo, kad „nors tik dėl kitų priežasčių buvo keliamas klausimas, ar „Lotus“ dar plaukioja“, tuo sprendimu galima remtis nustatant valstybės arba kito kompetentingo subjekto jurisdikciją ką nors nustatyti, kitaip tariant, faktams ir elgsenai taikyti savo aktus, ir atskiriant ją nuo jurisdikcijos kokia nors forma priverstinai įgyvendinti savo įgaliojimus kitos valstybės teritorijoje(25).
38. Mano nuomone, Jungtinė Karalystė paprasčiausiai klystų, jeigu teigtų, kad pagal tarptautinę teisę leidžiama tik teritorinė jurisdikcija leisti teisės aktus. Kita vertus, jeigu kaip alternatyvūs jurisdikcijos pagrindai būtų pripažįstamas asmens principas ir net poveikio doktrina, kaip, regis, yra šiuo atveju, tada ji neįrodė, kad tarptautinėje teisėje nustatytas konkretesnis „pakankamos sąsajos“(26) reikalavimas ir kad šis reikalavimas ginčijama Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos nuostata neįvykdytas.
39. Mano nuomone, Sprendime Lotus įtvirtinta tam tikra taisyklė dėl įrodinėjimo pareigos, pagal kurią ryšys, kuriuo remiasi valstybė, kad pagrįstų savo teisėkūros jurisdikciją, bus pakankamas, jeigu nebus priešingos tarptautinės teisės normos. Tačiau tarptautinėje teisėje būtinai nustatomos tam tikros ribos, kiek valstybės gali remtis savo jurisdikcija, todėl kiekvienas argumentas dėl jurisdikcijos universalumo turi būti pagrįstas pozityvia tarptautinės teisės norma(27). Atitinkamomis Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos nuostatomis siekiama ne sukurti tokią universalią jurisdikciją, o tik nustatyti, kad ES finansų įstaigų grupių bendrovės užsienyje turi laikytis ES reglamentavimo sistemos.
40. Pagaliau tarptautine teise paremta teismų praktika, kuria remiasi Jungtinė Karalystė, jos argumentų nepagrindžia. Byloje Island of Palmas(28) arbitras turėjo priimti sprendimą, ar teritorija, dėl kurios kilo ginčas, priklauso Nyderlandams, ar Jungtinėms Valstijoms. Jis nėra aktualus sprendžiant jurisdikcijos klausimą, kuris keliamas šioje byloje. Tokia pati išvada darytina dėl Jungtinės Karalystės paminėtos bylos Anglo-Norwegian fisheries(29), kuri buvo iškelta dėl Norvegijos žuvininkystės zonos nustatymo. Nepadeda ir byla Nottebohm(30), kurioje Tarptautinis Teisingumo Teismas nustatė faktinės pilietybės kriterijus diplomatinės apsaugos tikslais. Byla Arrest Warrant(31) buvo aiškinama kaip nebylus Sprendimo Lotus patvirtinimas, nors sprendime, kitaip negu atskirosiose teisėjų nuomonėse, ne aptariamos įvairios galimos jurisdikcijos sritys, bet dėmesys sutelkiamas į neliečiamybės, kalbant apie baudžiamąjį persekiojimą, klausimus. Generalinis advokatas M. Darmon byloje Wood Pulp(32) taip pat pažymėjo, kad seras Gerald Fizmaurice atskirojoje nuomonėje byloje Barcelona Traction pakartojo ir iš naujo išdėstė Sprendimą Lotus, laikydamasis 39 punkte aptartos aiškinimo krypties.
41. Galiausiai Jungtinė Karalystė, prašydama paskelbti Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą negaliojančiu, remiasi tuo, kad pažeidžiama ES sutarties 3 straipsnio 5 dalis. ES sutarties 3 straipsnio 5 dalyje pažymima ES pareiga, inter alia, prisidėti „prie griežto tarptautinės teisės <...> laikymosi ir jos plėtojimo“. Tačiau ES sutarties 3 straipsnio 5 dalis negali būti pažeidžiama, nes tokio tarptautinės teisės principo, kuriuo būtų draudžiamas eksteritorialumas, kokį Jungtinė Karalystė nurodo savo ieškinyje, nėra.
3. Išvada dėl šeštojo ieškinio pagrindo.
42. Dėl visų šių priežasčių neabejodamas darau išvadą, kad Jungtinei Karalystei nepavyko įrodyti, kad priimdami Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą Taryba ir Parlamentas padarė akivaizdžių viešosios tarptautinės teisės principo vertinimo klaidų. Todėl šeštąjį ieškinio pagrindą reikėtų atmesti.
B – Penktasis ieškinio pagrindas, susijęs su Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punkto suderinamumu su teise į privatų gyvenimą ir ES duomenų apsaugos teise
43. Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnis pavadintas „Atlygio politika“. 450 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad finansų įstaigos „atskleidžia bent tokią informaciją apie tų kategorijų darbuotojų, kurių profesinė veikla turi esminio poveikio įstaigos rizikos pobūdžiui, atlygio politiką ir praktiką“. Toliau paaiškinama, kokią: „fiksuotojo ir kintamojo atlygio santykius, nustatytus pagal [Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos] 94 straipsnio 1 dalies g punktą“ (d punktas), „asmenų, kuriems per finansinius metus sumokama 1 mln. EUR arba daugiau, skaičių, kai atlygis didesnis nei 1 mln. ir mažesnis nei 5 mln. EUR, suskaidytą [suskaidytas] 500 000 EUR išmokų intervalais, o jei atlygis yra 5 mln. EUR ir didesnis – suskaidytą [suskaidytas] 1 mln. EUR išmokų intervalais“ (i punktas), „valstybės narės arba kompetentingos institucijos prašymu – visą kiekvieno valdymo organo ar vyresniosios vadovybės nario atlygį“ (j punktas).
44. Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punktas pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 8 straipsnius, kuriuose apibrėžiama atitinkamai pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui ir asmens duomenų apsauga; to paties reikalaujama 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo(33). Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punkte valstybei narei arba kompetentingoms institucijoms leidžiama prašyti atskleisti išsamesnę informaciją apie atlygį, negu reikalaujama Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies i punkte, t. y. visą kiekvieno valdymo organo ar vyresniosios vadovybės nario atlygį. Nei Taryba, nei Parlamentas neprieštarauja, kad informacijos apie atlygį atskleidimas pagal ginčijamą nuostatą prilygtų asmens duomenų tvarkymui, taigi jam būtų taikomos ES duomenų apsaugos teisės normos.
45. Mano nuomone, Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punktas, skaitomas kartu su 99 konstatuojamąja dalimi, atitinka principus, kuriuos Teisingumo Teismas išnagrinėjo byloje Volker und Markus Schecke ir Eifert(34). Kapitalo poreikio reglamento 99 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ir Direktyva 95/46, ir 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo(35) „turėtų būti visiškai taikomi tvarkant asmens duomenis šio reglamento tikslais“.
46. Byloje Volker und Markus Schecke ir Eifert buvo konstatuota, kad institucijoms toje byloje nepavyko nustatyti subalansuoto santykio tarp ginčijamos nuostatos tikslų ir fiziniams asmenims Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių į privatumą ir duomenų apsaugą(36).
47. Šioje byloje svarbu tai, kad ginčijama nuostata taikoma ne visiems vadinamiesiems reikšmingą riziką prisiimantiems darbuotojams, bet tik valdymo organo arba vyresniosios vadovybės nariams ir kad pagal ją jokiais atvejais nereikia savaime atskleisti saugomų asmens duomenų. Iš tikrųjų Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punkte nėra nustatyta jokio įpareigojimo savaime reikalauti atskleisti duomenis. Jame valstybėms narėms arba kompetentingai institucijai tik suteikiama tokia diskrecija. Kaip jau buvo pažymėta, reglamento 99 konstatuojamojoje dalyje valstybės narės įpareigojamos, svarstydamos bet kurį reikalavimą suteikti tokią informaciją, laikytis ES duomenų apsaugos teisės aktų. Prie jų pridėčiau ir Chartijos 7 bei 8 straipsnius, nes Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punkte paminėtas reikalavimas pateikti išsamesnę informaciją, be jokios abejonės, prilygtų ES teisės įgyvendinimui, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį(37). Taigi, mano nuomone, priešingai tam, dėl ko esą rūpinasi Jungtinė Karalystė, Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punkte nenustatytas joks tikslo užtikrinti skaidrumą pirmumas prieš asmens duomenų apsaugą, kuris prieštarautų prieš tai paminėtai Teisingumo Teismo praktikai.
48. Be to, pagal Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 2 dalį finansų įstaigos turi laikytis tame straipsnyje nustatytų reikalavimų nedarydamos poveikio Direktyvos 95/46 taikymui. Todėl, be abejonės, valstybės narės ir kompetentingos institucijos negali reikalauti atskleisti kokių nors duomenų, jei tai prieštarauja ES duomenų apsaugos teisės normoms.
49. Tiesa, valstybės narės arba kompetentingos institucijos reikalavimas atskleisti duomenis atitinkamai finansų įstaigai yra teisinis įpareigojimas, nurodytas Direktyvos 95/46 7 straipsnio c punkte. Taip atitinkamas duomenų tvarkymas tampa teisėtas. Tačiau finansų įstaiga, žinoma, gali kreiptis į kompetentingą teismo instituciją ir ginčyti bet kurio sprendimo, kuriuo įpareigojama atskleisti duomenis, teisėtumą kaip bet kurį kitą nacionalinį sprendimą dėl ES teisės taikymo, kuris paveikia pagrindines asmenų teises.
50. Dėl šių priežasčių manau, kad penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
C – Ketvirtasis ieškinio pagrindas – EBI ir Komisijai įgaliojimai pagal Ketvirtąją kapitalo poreikio direktyvą suteikti viršijant kompetenciją
51. Ketvirtasis ieškinio pagrindas tam tikrais aspektais yra nevienareikšmis, nes nenuosekliai painiojami prieštaravimai dėl pagal 94 straipsnio 2 dalį EBI suteiktų įgaliojimų ir įgaliojimų, kuriais naudojasi Komisija. Kadangi ginčijant Komisijos įgaliojimus ginčijama tik tai, kad Komisijai suteikti įgaliojimai yra „per platūs“, ir nepateikiama nė vieno argumento, kuris būtų grindžiamas Meroni doktrina(38) arba tuo, kad nesilaikoma atitinkamose Sutarties nuostatose, būtent 290 ir 291 straipsniuose, nustatytų kriterijų, mano nuomone, tik reikalavimai dėl EBI įgaliojimų yra išdėstyti pakankamai išsamiai, kad Teismas galėtų vertinti šių įgaliojimų teisėtumą.
52. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad EBI „parengia techninių reguliavimo standartų projektus dėl priemonių, tenkinančių 1 dalies 1 punkto ii papunktyje nustatytas sąlygas, klasių apibrėžimo ir dėl kokybinių bei atitinkamų kiekybinių kriterijų, pagal kuriuos nustatomos darbuotojų, kurių profesinė veikla turi reikšmingą poveikį įstaigų rizikos pobūdžiui, kaip nurodyta 92 straipsnio 2 dalyje, kategorijos“. Šioje nuostatoje dar priduriama, kad EBI turi pateikti techninių reguliavimo standartų projektus Komisijai iki 2014 m. kovo 31 d. ir kad Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti pirmoje pastraipoje nurodytus techninius reguliavimo standartus 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB(39) (toliau – EBI reglamentas), 10–14 straipsniuose nustatyta tvarka.
53. Jungtinė Karalystė tvirtina, kad šių įgaliojimų suteikimas privalo atitikti EBI reglamento 10 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, ne tik bendruosius principus, kuriais reglamentuojamas įgaliojimų suteikimas Komisijai. EBI reglamento 10 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad „techniniai reguliavimo standartai turi būti techniniai, juose nepateikiami strateginiai sprendimai ar politikos alternatyvos ir jų turinį nustato įstatymo galią turintys teisės aktai, kuriais jie yra grindžiami“.
54. Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalį reikia pripažinti negaliojančia, nes, pirma, užduotys, kurias EBI pavesta vykdyti, yra platesnės už EBI reglamentu suteikiamus įgaliojimus, ypač turint galvoje tai, kad į šias užduotis įeina „strateginių sprendimų“ priėmimas arba „politikos alternatyvų“ pasirinkimas, taip pažeidžiant EBI reglamento 10 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.
55. Antra, Jungtinė Karalystė tvirtina, jog kadangi EBI įsteigta pagal SESV 114 straipsnį, neteisėta jos prašyti spręsti klausimus, kuriems taikoma SESV 114 straipsnio 2 dalis. Pagal šią dalį SESV 114 straipsnio 1 dalis netaikoma, inter alia, nuostatoms, „susijusioms su <...> pagal sutartį dirbančių asmenų teisėmis ir interesais“. Kitaip tariant, SESV 114 straipsnio 1 dalis negali būti tokių priemonių teisinis pagrindas.
56. Pirmiausia pažymėsiu, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalimi, skaitoma kartu su EBI reglamento 10 straipsnio 1 dalimi, Komisija įgaliojama priimti deleguotąjį aktą, kaip jis suprantamas pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį. Deleguotasis aktas, kuriuo priimamas techninis reguliavimo standartas, privalo būti pagrįstas EBI parengtu techninio reguliavimo standarto projektu. Tačiau Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalimi EBI nesuteikiami jokie įgaliojimai priimti sprendimus. Dar priminsiu, kad kai ES teisės aktų leidėjas teisėkūros procedūra priimamame akte suteikia Komisijai įgaliojimus ką nors deleguoti, ši turi priimti priemones, kuriomis papildomos ar keičiamos neesminės to akto nuostatos(40).
57. Nagrinėjant pirmąją argumentų dėl EBI reglamento grupę sunku suprasti, dėl ko būtų galima teigti, jog ES teisės aktų leidėjas viršijo savo kompetenciją, jeigu jis įprasta teisėkūros procedūra priėmė vieną nuostatą, šiuo atveju – EBI reglamento 10 straipsnį, tada laikydamasis tos pačios procedūros priėmė antrą nuostatą, šiuo atveju – Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalį, net jei pirmosios nuostatos turinys arba taikymo sritis yra siauresnė negu antrosios. Tai, kad šiomis nuostatomis norima ES įstaigai pavesti vykdyti tam tikrą užduotį, to nekeičia.
58. Mano nuomone, EBI reglamentas negali būti pagrindas kurią nors Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos nuostatą paskelbti negaliojančia remiantis tuo, kad teisiškai ji gali nukrypti nuo reglamento. Taip būtų net ir tuo atveju, jeigu Ketvirtąja kapitalo poreikio direktyva EBI būtų suteikiama kompetencija priimti privalomus strateginius arba politinius sprendimus. Antruoju atveju įgaliojimų suteikimas, be jokios abejonės, prieštarautų Bendrijos teisei, bet taip būtų remiantis Meroni doktrina, o ne EBI reglamento 10 straipsniu(41).
59. Apskritai kalbant, tuo, kad dviejų teisėkūros procedūra priimtų to paties norminio hierarchinio lygio aktų nuostatos gali prieštarauti viena kitai – tvirtinama, kad taip nutiko su Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalimi ir EBI reglamento 10 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, – nėra nei nustatoma kokia nors teisės aktų leidėjo kompetencija, nei pažymimas jos trūkumas ar kitas pagrindas panaikinti nuostatas pagal SESV 263 straipsnį, net jeigu tai gali būti blogos teisėkūros sprendimų kokybės požymis. Todėl šiuo atveju remiantis šiuo pagrindu nė viena iš viena kitai prieštaraujančių nuostatų negali būti pripažinta negaliojančia. Tačiau tai, kuri yra viršesnė, priklauso nuo principų lex posterior arba lex specialis taikymo, nebent jas galima išaiškinti taip, kad galimo prieštaravimo neliktų. Kitaip tariant, nė viena iš šių nuostatų viena kitos atžvilgiu nėra lex superior.
60. Tai galioja ir tokiomis aplinkybėmis, kai teisės aktų leidėjas neketino priimdamas antrąją nuostatą nukrypti nuo pirmosios nuostatos (Parlamento, Tarybos ir Komisijos teigimu, būtent taip yra šioje byloje), deramai atsižvelgus į tai, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti atitinkamą techninį reguliavimo standartą pagal EBI reglamento 10–14 straipsnius.
61. Tačiau pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalį Komisija įgaliojama tik papildyti neesminius teisėkūros procedūra priimtų aktų elementus. Ketvirtojoje kapitalo poreikio direktyvoje išdėstyti esminiai aptariamų techninių reguliavimo standartų elementai, nes nurodoma, kad jie taikomi tam tikros kategorijos finansų įstaigų darbuotojams, tai yra vadinamiesiems reikšmingą riziką prisiimantiems darbuotojams, taip, kaip nurodyta Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 2 dalyje.
62. Iš tikrųjų Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalyje Komisija įgaliojama remdamasi EBI parengtu projektu priimti techninį reguliavimo standartą „dėl kokybinių bei atitinkamų kiekybinių kriterijų, pagal kuriuos nustatomos darbuotojų, kurių profesinė veikla turi reikšmingą poveikį įstaigų rizikos pobūdžiui, kaip nurodyta 92 straipsnio 2 dalyje, kategorijos“. Todėl direktyva siekiama priimti „taisykles, kurios būtų integruotos į teisės normų sistemą, apibrėžtą pagrindiniu pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu“(42). Taigi strateginiai ir politiniai sprendimai padaryti pagrindiniame teisėkūros procedūra priimtame akte, o ne EBI parengtose ir Komisijos priimtose priemonėse.
63. Dėl antrosios Jungtinės Karalystės argumentų grupės, kad EBI suteikti įgaliojimai neteisėti, nes gali paveikti SESV 114 straipsnio 2 dalyje nurodytų darbuotojų, kuriems mokamas darbo užmokestis, teises ir interesus, manau, kad tomis aplinkybėmis, kuriomis agentūra buvo įsteigta remiantis 114 straipsnio 1 dalimi, ES agentūros užduotys ir kompetencija gali būti grindžiamos ne tuo pačiu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis teisėkūros procedūra priimtas agentūros steigimo aktas. Pavyzdžiui, ES agentūros užduotys ir kompetencija iš dalies gali būti grindžiamos nuostatomis dėl keturių laisvių, o pradinis įsteigimo motyvas gali būti grindžiamas vidaus rinkos derinimo nuostatomis arba SESV 352 straipsniu(43). Tai, kad teisės aktų leidėjas steigdamas ES agentūrą remiasi vienu teisiniu pagrindu, teisės aktų leidėjui nedraudžia tai agentūrai pavesti vykdyti kitas užduotis pagal kitą teisinį pagrindą. Tai, ar antrasis teisinis pagrindas tinkamas, priklausys nuo naujų užduočių turinio ir atitinkamai agentūrai suteiktų įgaliojimų, o pirmas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis agentūra buvo įsteigta, nebus svarbus.
64. Dar reikia pažymėti, kad EBI yra įgaliota rengti priemonių projektus, o jos nevirs įstatymais tol, kol jų nepriims Komisija. Pagal apibrėžtį teisės akto projektas negali būti prilygintas priemonėms, „susijusioms su pagal sutartį dirbančių asmenų teisėmis ir interesais“ ir „skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui“, kaip nurodyta SESV 114 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Šių priemonių projektų teisinis poveikis neperžengia Komisijos vidaus sprendimų priėmimo proceso ribų, o Komisija gali atitinkamais atvejais nuspręsti tas priemones priimti, atmesti arba pakeisti. Taigi šiuo atžvilgiu EBI arba kurios nors kitos ES agentūros siūlomomis priemonėmis savaime neįmanoma suderinti jokių nacionalinių nuostatų arba paveikti kokių nors asmenų teisių ir įsipareigojimų.
65. Dėl šių priežasčių ketvirtąjį ieškinio pagrindą taip pat reikėtų atmesti.
D – Trečiasis ieškinio pagrindas – teisinio tikrumo principo pažeidimas
66. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, inter alia, valstybės narės iki 2013 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus, kitus teisės aktus ir administracines nuostatas, būtinas, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ir juos taiko nuo tos dienos.
67. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „įstatymais ir kitais teisės aktais, būtinais, kad būtų laikomasi 94 straipsnio 1 dalies g punkto, reikalaujama, kad įstaigos jame išdėstytus principus taikytų atlygiui, susietam su suteiktomis paslaugomis arba veiklos rezultatais, nuo 2014 m., neatsižvelgiant į tai, ar atlygis yra mokėtinas remiantis sutartimis, sudarytomis iki 2013 m. gruodžio 31 d. ar po šios datos“.
68. Kapitalo poreikio reglamento 521 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis reglamentas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, o 521 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis reglamentas taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d.
69. Pasak Jungtinės Karalystės, Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 1 ir 3 dalys ir Kapitalo poreikio reglamento 521 straipsnio 2 dalis pažeidžia teisinio tikrumo principą. Jungtinė Karalystė teigia, kad ginčijamos nuostatos pagal savo pobūdį yra retrospektyvios, atsižvelgiant į tai, kad taikomos atlyginimui, kuris buvo gautas pagal sutartis, sudarytas iki 2014 m. sausio 1 d.
70. Antra, Jungtinė Karalystė tvirtina, jog deleguotosios priemonės, kurios reikalingos, kad būtų nustatyta, pavyzdžiui, kaip naujos taisyklės bus taikomos praktiškai, kokia diskonto norma bus taikoma atidėtoms premijoms, pagal kokius kriterijus bus nustatomi reikšmingą riziką prisiimantys darbuotojai, nebuvo priimtos laiku. Taip nutiko dėl to, kad EBI nebuvo įpareigota pateikti techninių reguliavimo standartų Komisijai anksčiau negu 2014 m. kovo 31 d. (žr. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalį). Dėl to Komisija negalėjo priimti reguliavimo standarto tol, kol negavo EBI pasiūlymo. Iš tikrųjų, Komisija reguliavimo techninį standartą, kurio reikalaujama pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvą, priėmė tik 2014 m. kovo 4 d.
71. Jungtinė Karalystė tvirtina, kad, norint tinkamai įgyvendinti Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktą ir Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies d, i ir j punktus, pirmiau reikia nustatyti, kurie darbuotojai prisiima reikšmingą riziką. Todėl Jungtinė Karalystė prašo Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 1 ir 3 dalis ir Kapitalo poreikio reglamento 521 straipsnio 2 dalį pripažinti negaliojančiomis, nes tam, kad būtų laikomasi teisinio tikrumo principo, ES institucijos turi nustatytą kitą paskesnių priemonių, priimamų pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos dokumentų rinkinį, įgyvendinimo eiliškumą.
72. Trečiojo ieškinio pagrindas pavadintas „ginčijamomis priemonėmis pažeidžiamas teisinio tikrumo principas“ ir yra sudarytas iš šių trijų dalių.
73. Pirma, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 3 dalimi pažeidžiamas teisinio tikrumo principas, nes jos poveikis yra „retrospektyvus“. Pasak Jungtinės Karalystės, taip yra dėl to, kad pagal 162 straipsnio 1 dalį iš valstybių narių reikalaujama Ketvirtąją kapitalo poreikio direktyvą taikyti nuo 2014 m. sausio 1 d. ir kad ją reikės taikyti atlygiui, kuris mokamas „pagal sutartis, sudarytas iki tos dienos“.
74. Mano nuomone, nėra pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima tvirtinti, kad Ketvirtoji kapitalo poreikio direktyva yra retrospektyvi. Pagal susiformavusią Teisingumo Teismo praktiką retrospektyvi priemonė yra tokia, kuri įsigalioja nuo tam tikro laiko momento iki jos paskelbimo(44). Be to, Teisingumo Teismas aiškiai konstatavo, kad ES teisės nuostatos taikymas „darbo sutarčiai, sudarytai iki jos įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip poveikis iki tos dienos buvusiai padėčiai“(45).
75. Be to, pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 3 dalį šios direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktas taikomas nuo 2014 m. teikiamoms paslaugoms ir vykdomai veiklai. Todėl Ketvirtoji kapitalo poreikio direktyva nereglamentuojamos anksčiau įgytos teisės, susijusios su ankstesnėmis paslaugomis arba veikla, kitaip tariant, teisės, kurios buvo įgytos, ir veikla, kuri buvo vykdyta iki Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos įsigaliojimo. Faktinė darbuotojo teisė gauti atlygį anksčiausiai atsiranda tik tada, kai jis suteikia paslaugas arba įrodo, kad jo veiklos rezultatai yra verti premijos, ne anksčiau, o ne tada, kai dėl to sudaroma sutartis.
76. Tiesa, pagal Teisingumo Teismo praktiką prekiautojams, jau sudariusiems sutartis, kurioms ES teisės aktai daro tiesioginį poveikį, suteikiama tam tikra teisėtų lūkesčių apsauga, tačiau šiuo atveju teisėti lūkesčiai gali susidaryti tik labai nedaugeliu aplinkybių.
77. Nors „teisėtų lūkesčių apsauga yra vienas iš pagrindinių ES teisės principų, ir bet kuris ekonominės veiklos vykdytojas, kuriam institucija duodama tikslius patikinimus leido susidaryti tam tikrus teisėtus lūkesčius, gali remtis tuo principu“,(46) Teisingumo Teismas nuolat konstatuoja, kad „prekiautojai teisėtu lūkesčiu negali laikyti to, kad esama padėtis, kurią Bendrijos institucijos naudodamosi joms suteikta diskrecija gali pakeisti, išliks nepakitusi“(47). Atsižvelgiant į Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos priėmimo aplinkybes, išdėstytas skyriuje „Preliminarios pastabos“, bet kuris „apdairus ir rūpestingas pardavėjas“(48) būtų galėjęs numatyti, kad ES gali priimti naujas taisykles dėl finansų įstaigų darbuotojų fiksuotojo ir kintamojo atlygio santykio.
78. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, jeigu ES institucija sukeltų finansų įstaigoms „pagrįstą viltį“, kad nebus nustatytas joks fiksuotas santykis, šią Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos dalį būtų galima ginčyti remiantis tuo, kad buvo pažeisti teisėti lūkesčiai. Tačiau šiuo atveju taip nėra(49).
79. Taip priartėjau prie antrosios Jungtinės Karalystės ieškinio dalies, tai yra klausimo, ar prekiautojų, kuriems jos buvo taikomos, teisėti lūkesčiai buvo gerbiami pagal susiformavusią Teismo praktiką sprendžiant „retrospektyvumo“ klausimus. Tačiau, mano nuomone, Teisingumo Teismui nebūtina svarstyti šio Jungtinės Karalystės bylos aspekto, nes ginčijamos priemonės nėra retrospektyvios. Todėl toliau išdėstytas savo pastabas pateikiu tik tam, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų atvirkščiai.
80. Jungtinės Karalystės ieškinyje tvirtinama, kad dėl Ketvirtojoje kapitalo poreikio direktyvoje nustatyto fiksuoto santykio teisinis tikrumas pažeidžiamas todėl, kad terminas parengti deleguotosioms priemonėms, kurios buvo reikalingos, kad būtų nustatyta, pavyzdžiui, kaip naujos taisyklės bus taikomos praktiškai, kokia diskonto norma bus taikoma atidėtoms premijoms, pagal kokius kriterijus bus nustatyta, ar darbuotojas prisiima reikšmingą riziką, buvo keliais mėnesiais vėlesnis negu data, kurią nacionaliniu lygiu turėjo būti pradėta taikyti konkreti kintamojo atlygio riba. Kaip jau buvo minėta, tą daryti reikėjo nuo 2014 m. sausio 1 d., bet pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 2 dalį EBI neprivalėjo pateikti techninių reguliavimo standartų projekto anksčiau negu 2014 m. kovo 31 d. Komisija juos priėmė 2014 m. kovo 4 d. Jungtinė Karalystė taip pat ginčija nuostatas dėl akcininkų balsavimo ir dėl galimybės savo nuožiūra nustatyti 200 % santykį, numatytą Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ii papunktyje. Taigi, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad ES institucijos turėjo priimti papildomus teisės aktus ir remdamosi jais atidėti ginčijamų priemonių taikymą iki to laiko, kai bus visiškai pasirengta įgyvendinti visas ginčijamas Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos dokumentų rinkinio priemones.
81. Siekdama pagrįsti prievolę užtikrinti, kad „įgyvendinimo teisės aktai būtų pakankamai aiškūs ir tikslūs“, Jungtinė Karalystė remiasi ES chartijos 17 straipsniu, Europos žmogaus teisų konvencijos Protokolo Nr.1 1 straipsniu ir sprendimais bylose Hentrich / Prancūzija(50), Špaček, s.r.o / Čekijos Respublika(51) ir Teleos ir kt., C‑409/04(52).
82. Teisingumo Teismas neseniai pakartojo, kad „pagal teisinio saugumo principą, iš kurio kildinamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, reikalaujama, kad teisės aktai, kuriais privatiems asmenims sukeliama neigiamų padarinių, būtų aiškūs ir tikslūs, o jų taikymą teisės subjektai galėtų aiškiai numatyti“(53).
83. Dėl to, kad reguliavimo techniniai standartai nebuvo parengti iki 2014 m. kovo 4 d., mano nuomone, pažymėtina, jog Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir išsamiai nurodyta, kuriems įstaigų darbuotojams taikomos nuostatos dėl atlygio(54).
84. Kaip Taryba nurodo savo atsiliepime, dar Trečiojoje kapitalo poreikio direktyvoje buvo įtvirtinti sudedamieji elementai fiksuotosios ir kintamosios atlygio dalių santykiui nustatyti. Prie jų priskirtina tai, kad Trečiosios kapitalo poreikio direktyvos I priede apibrėžti asmenys, kuriems taikoma atlygio politika, tai – „vyresnioji vadovybė, už riziką atsakingi, kontrolės funkcijas atliekantys darbuotojai ir visi darbuotojai, kurie gauna visą atlyginimą, priskiriamą tai pačiai atlyginimų grupei kaip ir vyresnioji vadovybė ir už riziką atsakingi darbuotojai, [kurių profesinė veikla daro reikšmingą poveikį įstaigų rizikos pobūdžiui]“. Ši nuostata įsigaliojo 2010 m. gruodžio 15 d., o valstybės narės į savo nacionalinę teisę ją turėjo perkelti iki 2011 m. pabaigos. Vadinasi, nuo 2011 m. finansų įstaigos taikė ES teisės sąvoką, reiškiančią reikšmingą riziką prisiimančius darbuotojus.
85. Taigi, Ketvirtojoje kapitalo poreikio direktyvoje naudojamos tos pačios, mano nuomone, pakankamai konkrečios taisyklės dėl kintamojo atlygio, kurios galiojo jau kelerius metus. Dar pažymiu, kad ginčijamos Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos priemonės buvo paskelbtos 2013 m. birželio mėn., įsigaliojo 2013 m. liepos mėn. ir turėjo būti taikomos nuo 2013 m. gruodžio 31 d. Todėl galima daryti prielaidą, kad derybose dėl 2014 m. sutarčių, kurios vyko tarp finansų įstaigų ir atitinkamų jų darbuotojų, į naująsias taisykles dėl kintamojo atlygio buvo deramai atsižvelgta.
86. ES teisės požiūriu dar svarbiau yra tai, kad techniniais reguliavimo standartais, kuriuos Komisija galiausiai priėmė 2014 m. kovo 4 d., Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92 straipsnio 2 dalies kokybinių arba kiekybinių kriterijų keisti nebuvo galima. Taigi klausimo, kad teisiniam tikrumui galėjo iškilti pavojus, kelti negalima.
87. Be kuriuo atveju, net jeigu taisyklės dėl kintamojo atlygio būtų laikomos turinčiomis grįžtamąją galią, teisinio tikrumo principas nebūtų pažeistas. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, ES priemonė gali būti retrospektyvi, jeigu to reikia jos tikslui pasiekti ir jeigu deramai paisoma suinteresuotųjų subjektų teisėtų lūkesčių(55).
88. Ginčijamų priemonių tikslas – sukurti reikšmingą riziką prisiimantiems darbuotojams darnų taisyklių dėl kintamojo atlygio už 2014 m. teiktas paslaugas rinkinį. Taigi teisėtas Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 162 straipsnio 3 dalies tikslas užtikrinti, kad joje išdėstytos nuostatos būtų taikomos nuo tos pačios dienos visoje ES.
89. Be to, suinteresuotųjų finansų įstaigų ir fizinių asmenų teisėtų lūkesčių buvo deramai paisoma. Suinteresuotosios šalys pirmą kartą įspėtos, kad numatoma priimti papildomus teisės aktus dėl atlygio, Žaliojoje knygoje(56) ir pradiniame pasiūlyme dėl Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos dokumentų rinkinio(57). Kai 2012 m. gegužės 30 d. Europos Parlamentas paskelbė pataisas, kuriose pasiūlė, kad kintamoji atlygio dalis sudarytų ne daugiau negu 100 %(58), suinteresuotieji asmenys, kiek tai susiję su jų teisėtais lūkesčiais, šio pobūdžio iniciatyvos negalėjo nenumatyti. 2012 m. gruodžio mėn. Europos Parlamento ir Tarybos kompromisas dėl reikšmingą riziką prisiimančių darbuotojų atlygio, kuriuo pasiūlyta nustatyti, kad maksimalus santykis su fiksuotuoju atlygiu yra 200 %, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Be to, 2013 m. birželio 27 d. Oficialiajame leidinyje paskelbus Ketvirtąją kapitalo poreikio direktyvą, kiekvienas galėjo susipažinti su gana aiškiomis taisyklėmis dėl kintamojo atlygio, ir buvo suteikta apsčiai laiko pasirengti jas taikyti nuo 2014 m. pradžios.
90. Dėl šių priežasčių trečiąjį ieškinio pagrindą reikėtų atmesti.
E – Antrasis ieškinio pagrindas – proporcingumo ir subsidiarumo principų pažeidimas ir Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ir Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio i ir j punktų užginčijimas
91. Šis ieškinio pagrindas suformuluotas ir argumentuojamas gana sudėtingai, tačiau jį galima suskirstyti į dvi pagrindines temas, būtent: i) proporcingumo(59) ir subsidiarumo(60) principų pažeidimas priimant nuostatą, kad kintamasis atlyginimas negali būti didesnis už 100 % fiksuotojo atlyginimo, ir ii) duomenų atskleidimo reikalavimų proporcingumas. Šias temas nagrinėsiu atskirai(61).
1. Maksimalus fiksuotas kintamojo atlygio procentinis dydis
92. Pasak Jungtinės Karalystės, ginčijamos priemonės neatitinka proporcingumo principo, nes netinka norimam viešosios politikos tikslui siekti. Jos taip pat nėra būtinos nurodytam teisės akto viešojo intereso tikslui siekti, nes likusiomis (neginčijamomis) Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos ir Kapitalo poreikio reglamento nuostatomis šioje srityje užtikrinama pakankama rizikos ribojimo principais pagrįsta kredito įstaigų priežiūra ir nėra poreikio nustatyti dar ir ginčijamą „viršutinę premijų ribą“. Taip pat nurodoma, kad pakeistų priemonių proporcingumo teisės aktų leidėjas dar nepatikrino. Tvirtinama, kad tai neatitinka Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros(62) nuostatų. Jungtinė Karalystė tvirtina, jog net ir pripažįstant tam tikrą diskreciją, kuri ES institucijoms suteikiama šioms leidžiant teisės aktus, skirtus finansiniam stabilumui išsaugoti, ginčijamos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos, be to, jomis pažeidžiamas subsidiarumo principas, nes jų reikalingumas tam, kad būtų ištaisytas su įsisteigimo laisve susijęs konkurencijos iškraipymas, nepagrįstas(63).
93. Primenu, kad ES teisėje įtvirtintas konstitucinis principas, pagal kurį teisėkūros institucijos yra kompetentingos naudodamosi įprasta Europos Sąjungos teisėkūros procedūra iš dalies keisti bet kurį teisėkūros pasiūlymą, bet turi laikytis pradiniame Komisijos pasiūlyme apibrėžtos akto taikymo srities(64). Būtent taip nutiko su Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktu, kuriame nustatyta griežtesnė taisyklė, negu buvo numatyta Komisijos pasiūlyme. Tačiau Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkte nebuvo nukrypta nuo jo taikymo srities ir tikslo, nes juo ir toliau reguliuojami kintamieji atlygio elementai, siekiant neleisti finansų įstaigų vadovams ir darbuotojams prisiimti pernelyg didelės rizikos. Šis klausimas jau buvo sprendžiamas Trečiąja kapitalo poreikio direktyva.
94. Kaip Taryba teisingai primena, teisėkūros institucijos gali nustatyti priemones, kurios pradiniame teisėkūros pasiūlyme nebuvo numatytos, ir nebūtinai privalo atlikti naują ir visapusišką poveikio vertinimą. Taip yra dėl to, kad Komisijos atliekami poveikio vertinimai nėra privalomi nei Tarybai, nei Parlamentui, kurie abu turi teisę iš dalies keisti Komisijos pasiūlymą(65).
95. Teismas yra konstatavęs, kad Europos „Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, kurios atžvilgiu vykdoma teisminė kontrolė yra ribota ne tik nuostatų, kurias reikia priimti, pobūdžio ir apimties atžvilgiu, bet tam tikra dalimi ir nustatant bazinius duomenis“(66). Teismas taip pat nusprendė, kad nors teismo kontrolė yra ribota, Bendrijos institucijos, priėmusios nagrinėjamą aktą, „Teisingumo Teisme įrodytų [turi galėti įrodyti], jog priėmė aktą veiksmingai pasinaudodamos diskrecija, kurią įgyvendinant būtina atsižvelgti į visus šioje situacijoje, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes“(67). Naudodamosi savo diskrecija institucijos gali remtis šia informacija, neapsiribodamos vieša informacija: Parlamento seminarais ir mokslo dokumentais, kuriuos valstybės narės naudoja Tarybos posėdžiuose, bet šie dokumentai neprivalo būti oficialūs Tarybos dokumentai(68).
96. Reikėtų atminti, kad tais atvejais, kai suteikiama daug laisvės veikti savo nuožiūra ir reikia priimti ekonominius ir politinius sprendimus, ieškovas, prašantis, kad tam tikros nuostatos būtų paskelbtos negaliojančiomis, privalo įrodyti, kad nagrinėjama priemonė yra akivaizdžiai netinkama(69) atsižvelgiant į tikslą, kurio siekia kompetentingos institucijos. Tačiau reikia atsižvelgti į visus veiksnius ir aplinkybes, įskaitant „pagrindinius faktus“(70). ES teisėkūros institucijų diskrecija pagrindinių teisių srityje gali būti toliau ribojama „pagal kelis kriterijus, įskaitant, be kita ko, atitinkamą sritį, Chartija užtikrintos atitinkamos teisės pobūdį, apribojimo pobūdį, dydį ir tikslą“(71).
97. Mano nuomone, Parlamento ir Tarybos atsiliepimuose ir Komisijos įstojimo į bylą paaiškinime aiškiai nurodoma, kad reikšmingą riziką prisiimančių darbuotojų kintamosios atlygio dalies reglamentavimas buvo plačiai aptarinėjamas nuo pat finansų krizės pradžios ir akademinėje literatūroje, ir įvairių politikos kūrėjų. Pasirengimo priimti Ketvirtąją kapitalo poreikio direktyvą, ypač jos 94 straipsnio 1 dalies g punktą, etapu viešoje erdvėje, per Parlamento seminarus ir valstybių narių per Tarybos posėdžius svarstytuose dokumentuose buvo paskelbta užtektinai informacijos. Ji atskleidžia empirinį netikrumą, susijusį su reikšmingą riziką prisiimančių darbuotojų atlygiu, ir atspindi įvairią politiką ir įvairius galimus reguliavimo būdus.
98. Tačiau iš medžiagos, kurią turėjo sprendimus priimantys subjektai, buvo aiškiai matyti, kad a priori apribojus veiksnius, skatinančius reikšmingą riziką prisiimančius darbuotojus – finansų įstaigų vadovus ir darbuotojus – prisiimti pernelyg didelę riziką, tikėtina, sumažėtų tokios rizikos prisiėmimo atvejų, taigi dėl to ir kylanti rizika finansų rinkų stabilumui. Tokiomis aplinkybėmis klausimas, kur konkrečios šios iniciatyvos ribos turi būti nustatytos ir kas jas turi nustatyti, mano nuomone, susijęs su tuo, koks reguliavimo laipsnis yra tinkamas. Akivaizdu, kad tuo tikslu reikėjo priimti ekonominius ir politinius sprendimus. Tačiau šie sprendimai turėjo būti akivaizdžiai netinkami, kad nagrinėjamas teisėkūros priemones būtų galima pripažinti negaliojančiomis.
99. Atsižvelgdamas į visa tai, nemanau, kad nebūtų nei naudinga, nei reikalinga, kad Teisingumo Teismas nagrinėtų daugybę visų į Jungtinės Karalystės bylos medžiagą įtrauktų duomenų šiuo klausimu. Iš tikrųjų šie duomenys tik įrodo, kad klausimas yra prieštaringas ir kad Europos Parlamentas anksčiau negu kitos institucijos nusprendė, jog būtų gerai, jei reikšmingą riziką prisiimančių finansų įstaigų darbuotojų kintamoji atlygio dalis būtų griežčiau reguliuojama. Taryba ir Komisija sutiko, kad finansų įstaigoms suteikiama sprendimų priėmimo laisvė būtų padidinta.
100. Mano nuomone, reikia išnagrinėti tik dar du šio ieškinio pagrindo aspektus. Pirma, pagal Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ii papunkčio paskutinę įtrauką darbuotojai, kuriems tiesiogiai taikomi didesni maksimalūs kintamojo atlygio lygiai, neturi teisės balsuoti kaip įstaigos akcininkai, savininkai arba nariai, kai finansų įstaiga nusprendžia pasinaudoti galimybe padidinti kintamosios atlygio dalies lygį ir jį padidina iki 200 % fiksuotosios atlygio dalies. Mano nuomone, tai normalus ir pagrįstas bendrovės sprendimų priėmimo apribojimas, kuriuo siekiama išvengti interesų konflikto, susijusio su veiksmingu atitinkamos finansų įstaigos rizikos valdymu.
101. Antra, dėl subsidiarumo principo primenu, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkte nustatytas maksimalus kintamosios atlygio dalies procentinis dydis yra privaloma vidaus rinkos būtiniausio suderinimo priemonė, o valstybėms narėms paliekama galimybė nustatyti griežtesnes nacionalines taisykles. Valstybėms narėms leidžiama nustatyti mažesnę negu 100 % fiksuotosios atlygio dalies maksimalią procentinę dalį.
102. Kaip jau buvo pažymėta Tarybos atsiliepime, išsiskyrė ir valstybių narių, ir finansų įstaigų nuomonės dėl šio procentinio dydžio; mintis nustatyti maksimalų santykį ir (arba) riboti kintamąją darbo užmokesčio dalį buvo viešai aptarinėjama prieš priimant ginčijamas priemones. Tačiau įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas šiame sektoriuje grindžiamos buveinės valstybės kontrolės principu. Mano nuomone, tai reiškia, kad iškilo reguliavimą silpninančios reguliavimo konkurencijos pavojus ir pavojus, kad finansų įstaigų savireguliavimo nepakaks sukurti tokiai atlygio politikai, kuria būtų neleidžiama prisiimti pernelyg didelės rizikos. Be to, akivaizdu, kad nacionaliniu lygmeniu priimamomis priemonėmis nebūtų buvę lengviau pasiekti tikslo sukurti bendrą atitinkamų finansų įstaigų atlygio politikos sričių rizikos valdymo reguliavimo sistemą.
103. Baigdamas primenu, kad Europos Parlamento pasiūlymai dėl pakeitimų parengiamuosiuose Tarybos organuose buvo intensyviai analizuojami ir aptarinėjami. Be to, 2013 m. kovo 5 d. sušauktame Tarybos posėdyje buvo specialiai nagrinėjami klausimai dėl kintamojo atlygio ribų. Todėl sutinku su Parlamentu ir Taryba, kad ES teisės aktų leidėjas deramai laikėsi visų procedūrų reikalavimų, susijusių su vertinimu, ar pasiūlymas atitinka proporcingumo ir subsidiarumo principus. Teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją vertinti, ar Sąjungos priemonė atitinka proporcingumo ir subsidiarumo principus, tik turi laikytis procedūrų reikalavimų(72).
2. Reikalavimo atskleisti duomenis, nustatyto Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose, proporcingumas
104. Prieš vertinant šių nuostatų teisėtumą pagal proporcingumo principą, svarbu aiškiai konstatuoti, ko šiomis nuostatomis faktiškai reikalaujama. Iš tikrųjų Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies i papunktyje tik reikalaujama nustatyti, kelių asmenų atlygis yra didesnis už nurodytą lygį ir šiuos duomenis suskirstyti pagal darbo užmokesčio intervalus. Pagal šią nuostatą nereikia būtinai nurodyti konkrečių asmenų atlygio.
105. Taigi, kaip pažymėta Parlamento atsiliepime, Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose nereikalaujama atskleisti duomenų apie visus reikšmingą riziką prisiimančius darbuotojus. Punkte i reikalaujama atskleisti tik asmenų, patenkančių į tam tikrą užmokesčio kategoriją, skaičių, o j punktas taikomas tik valdybos arba vyresniosios vadovybės nariams. Be to, tai atliekama neatskleidžiant konkretaus darbuotojo tapatybės ar jo (jos) atlyginimo dydžio. Taigi tai taip pat reiškia, kad 450 straipsnio 1 dalies i ir j punktai nepažeidžia darbuotojų teisių arba interesų, kaip jie suprantami pagal SESV 114 straipsnio 2 dalį, nes, ši nuostata skirta finansų įstaigoms, o ne atskiriems darbuotojams(73).
106. Kalbant apie įpareigojimus viešinti informaciją, kurie kyla tiesiogiai iš 450 straipsnio 1 dalies d ir i punktų, pažymėtina, kad, mano nuomone, juos vykdant reikia atskleisti ne atskirų atlyginimų dydį, bet tik jų sumą. Tai atitinka teisės aktų leidėjo diskrecijos ribas ir nekelia problemų duomenų apsaugos požiūriu(74).
107. Be to, kaip pažymėta rašytiniame Tarybos atsiliepime, Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalies j punkte valstybėms narėms tik leidžiama reikalauti atskleisti išsamesnę informaciją apie atlygį, negu nurodyta 450 straipsnio 1 dalies i punkte, t. y. reikalauti nurodyti visą kiekvieno valdybos arba vyresniosios vadovybės nario atlygį. Jame jokiu būdu nereikalaujama, kad valstybės narės tai darytų, o 450 straipsnio 1 dalies j punkte taip pat nenustatytas bendras informacijos viešinimo įpareigojimas. Kaip jau paaiškinau nagrinėdamas penktąjį ieškinio pagrindą, spręsdamos, ar reikalauti atskleisti duomenis, valstybės narės turės laikytis Chartijos ir ES duomenų apsaugos teisės.
108. Apibendrinant antrojo pagrindo analizę pažymėtina: kadangi ieškovė neįrodė, kad proporcingumo arba subsidiarumo principai buvo pažeisti, antrąjį ieškinio pagrindą taip pat reikėtų atmesti.
F – Pirmasis ieškinio pagrindas, kuriuo remiantis ginčijamas ginčijamų priemonių teisinis pagrindas
109. Nagrinėdamas Jungtinės Karalystės prieštaravimą dėl to, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ir 94 straipsnio 2 dalies pagrindu iš Sutarties nuostatų pasirinkta SESV 53 straipsnio 1 dalis, pirmiausia pažymiu, kad Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog priemonės, kuriomis siekiama, kad kredito įstaigų veikla būtų darniai plėtojama visoje ES, pašalinus visus įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus ir kartu padidinus bankų sistemos ir indėlininkų apsaugą, gali būti grindžiamos SESV 53 straipsnio 1 dalimi(75).
110. Kadangi, viena vertus, kintamoji reikšmingą riziką prisiimančių darbuotojų atlygio dalis gali skatinti finansų įstaigos vardu prisiimti pernelyg didelę riziką ir, kita vertus, šios įstaigos veikia vidaus rinkoje pagal bendrą leidimą, laikydamosi ES teisėje įtvirtinto buveinės valstybės kontrolės principo(76), manau, ES, remdamasi SESV 53 straipsnio 1 dalimi, gali kiekvienai asmenų kategorijai nustatyti privalomą fiksuotosios ir kintamosios atlygio dalių santykį. Kadangi ši atlygio dalis daro tiesioginį poveikį finansų įstaigų rizikos pobūdžiui, ji gali paveikti finansų įstaigų stabilumą, taigi ir ES finansų rinkų stabilumą. Kitaip tariant, Jungtinės Karalystės ginčijamos Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos reguliavimo priemonės susijusios su finansų įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo vidaus rinkoje sąlygomis.
111. Tačiau, pasak Jungtinės Karalystės, šios nuostatos turėjo būti priimtos remiantis SESV 153 straipsnio 2 dalimi. Jungtinė Karalystė taip pat nurodo, jog kadangi SESV 153 straipsnio 5 dalyje draudžiamos priemonės, susijusios su „užmokesčiu“, Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto ir 2 dalies pagrindas negalėjo būti Sutarties 153 straipsnis.
112. Teisingumo Teismas išaiškino, kad pagal SESV 153 straipsnio 5 dalį atlygio lygio nustatymas yra nacionalinio lygmens socialinių partnerių kompetencijos dalykas, tad ši kompetencija priklauso valstybėms narėms(77). Todėl, mano nuomone, labai svarbu nustatyti, ar SESV 153 straipsnio 5 dalis – nuostata, kurią reikia aiškinti siaurai(78), – taikoma, jeigu ginčijama priemone nesiekiama socialinės politikos tikslo, kaip yra šiuo atveju. Tai svarbu, nes SESV 153 straipsnio 5 dalis nukrypsta tik nuo „šio straipsnio“, o 153 straipsnis yra susijęs tik su ES socialine politika, kuri apibrėžta SESV 151 straipsnyje, grindžiamame 1961 m. Europos socialine chartija ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija.
113. Akivaizdu, kad reikšmingą riziką prisiimančių darbuotojų atlygio apribojimu nesiekiama šiems darbuotojams suteikti kokios nors socialinės apsaugos. Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 62 ir 65 konstatuojamosiose dalyse paaiškinta, kad šia direktyva siekiama neleisti skatinti šių darbuotojų prisiimti pernelyg didelę riziką, taip siekiant ne tik apriboti kiekvienos finansų įstaigos patiriamą šio pobūdžio riziką, bet ir bendresnio ES finansų rinkų stabilumo tikslo. 62 konstatuojamojoje dalyje, inter alia, konstatuojama, kad atlygio politika, „kuria skatinama prisiimti pernelyg didelę riziką, gali pakenkti patikimam ir veiksmingam <...> rizikos valdymui“. 65 konstatuojamojoje dalyje, inter alia, nurodoma, kad, „siekiant išvengti pernelyg didelės rizikos prisiėmimo, turėtų būti nustatytas maksimalus viso atlygio fiksuotosios ir kintamosios dalių santykis.
114. Tačiau, mano nuomone, net atlikus šią analizę, Jungtinės Karalystės ieškinio negalima atmesti remiantis vien tuo, kad ginčijamomis priemonėmis nėra siekiama socialinės politikos tikslo. Taip yra dėl to, kad Teismas yra konstatavęs, kad darbuotojo darbo užmokesčio ir jo sudedamųjų dalių lygio nustatymas priskiriamas ne Sąjungos teisės aktų leidėjo, bet valstybių narių kompetencijai(79). Taigi SESV 53 straipsnio 1 dalies negalima laikyti Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos teisiniu pagrindu siekiant išvengti SESV 153 straipsnio 5 dalyje nustatyto apribojimo.
115. Taip pat atsižvelgiu į tai, kad pagal susiformavusią Teisingumo Teismo praktiką kintamosios atlyginimo dalys yra to atlyginimo išmokos dalys(80). Todėl, prieš darant bet kokią galutinę išvadą dėl SESV 153 straipsnio 5 dalies svarbos sprendžiant nagrinėjamą ginčą, į tai reikia atsižvelgti. Vadinasi, reikia nustatyti, ar ES teisės aktų leidėjas iš tikrųjų nustatė reikšmingą riziką prisiimančių darbuotojų darbo užmokestį, kaip jis suprantamas pagal SESV 153 straipsnio 5 dalį.
116. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad SESV 153 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „darbuotojo <...> atlyginimo įvairių sudėtinių [sudedamųjų] dalių dydžių nustatymas neginčijamai lieka skirtingų valstybių narių nacionalinių institucijų kompetencijoje“(81), todėl 153 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtis „turi būti suprantama kaip apimanti priemones, unifikuojančias visas darbo užmokestį sudarančias sudedamąsias dalis arba jų dalį ir (arba) jų lygį valstybėse narėse ar minimalaus Bendrijos atlyginimo įvedimą, o tai prilygtų Bendrijos teisės kišimuisi į darbo užmokesčio nustatymą Bendrijoje“(82).
117. SESV 153 straipsnio 5 dalyje numatytu draudimu neginčijamai draudžiama tik nustatyti darbo užmokesčio „lygį“(83). Kaip pažymėta Jungtinės Karalystės ieškinyje, generalinė advokatė J. Kokott byloje Impact išreiškė nuomonę, kad ES neturėtų kompetencijos, pavyzdžiui, „nustatyti viršutinės metinio darbo užmokesčio kėlimo ribos arba nustatyti atlyginimo už viršvalandinį darbą dydžio bei priedų už pamaininį darbą, darbą švenčių dienomis bei už nakties darbą dydžio“(84). Be to, SESV 153 straipsnio 5 dalimi siekiama neleisti ES teisės aktų leidėjui standartizuoti darbo užmokesčio lygio visose valstybėse narėse, nes taip būtų stipriai pažeista vidaus rinkoje veikiančių įmonių tarpusavio konkurencija(85). Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktu ir 2 dalimi nė vienas šių dalykų nėra reguliuojamas.
118. Tačiau, kaip pažymėta Tarybos atsiliepime, Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 92–94 straipsniuose nustatytas taisykles daugiausia galima laikyti tik susijusiomis su užmokesčiu; Taryba dar papildo, kad fiksuotosios dalies suma išlieka darbuotojų ir finansų įstaigos derybų dėl atlygio dalykas, o Europos Parlamentas tai patvirtina. Kaip pažymėta Tarybos ir Parlamento atsiliepimuose, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos dokumentų rinkinys gali daryti tokį poveikį, jog siekiant išlaikyti aukštą bendrą viso atlygio lygį padidės fiksuotoji atlygio dalis. Kaip nurodyta Tarybos atsiliepime, šis patikslinimas būtų neįmanomas, jeigu Europos Sąjunga būtų priėmusi teisės nuostatą dėl sudedamosios užmokesčio dalies ir, kaip tai tvirtino Parlamentas savo atsiliepime, paties santykio būtų nepakakę kam nors nustatyti.
119. Kaip jau minėjau, priešingai Jungtinės Karalystės ieškinyje išdėstytiems argumentams, 94 straipsnio 1 dalies g punkte nenustatyta kintamojo atlygio „viršutinė riba“. Tai matyti iš to, kad nenustatyta jokia fiksuotosios atlygio dalies suma, kurią gali uždirbti asmenys, nenustatyta jokia riba, tad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkto i papunktyje nustatyta 100 % dalis gali būti skaičiuojama nuo bet kokios pinigų sumos, kurią finansų įstaiga pasirengusi mokėti kaip fiksuotąjį atlyginimą. Tai, kad kintamosios atlygio dalies nustatymas neturi „viršutinės ribos“ poveikio, patvirtinama Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio g punkto ii papunktyje, kuriame numatomas šio santykio padidinimo iki 200 % mechanizmas ir kartu valstybėms narėms leidžiama nustatyti mažesnę negu maksimalią procentinę dalį.
120. Todėl, mano nuomone, Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punktas ir jame nustatyta kintamojo atlygio riba tiesiogiai nepaveikia asmenų, kuriems šis punktas taikomas, užmokesčio lygio. Minėta nuostata tik nustatomas fiksuotosios ir kintamosios dalių santykis, bet nedaroma jokio poveikio paties atlygio lygiui. Šį lygį sudaro darbuotojo ir darbdavio sulygtos fiksuotosios užmokesčio dalies ir kintamosios dalies suma. Teisės aktuose nenustatyta jokia fiksuotosios dalies riba, todėl nėra tokios ir viso užmokesčio lygio ribos(86).
121. Baigdamas pažymiu, kad Ketvirtosios kapitalo poreikio direktyvos 94 straipsnio 1 dalies g punkte nenustatoma jokia užmokesčio lygio riba. Jame tik apibrėžiama atlygio struktūra, nustatant fiksuotojo atlygio lygio ir kintamojo atlygio lygio santykį, kad taip būtų išvengta atvejų, kai prisiimama pernelyg didelė rizika. Tai teisėtas tikslas užtikrinti, kad finansų įstaigų įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas remiantis vienu leidimu ir buveinės valstybės kontrolės principu ES vidaus rinkoje saugiai funkcionuotų(87). Be to, Teisingumo Teismas patvirtino, kad priemonės, kurios tik netiesiogiai susijusios su užmokesčiu, yra suderinamos su ES sutartimi(88).
122. Dėl SESV 114 straipsnio, kaip Kapitalo reglamento 450 straipsnio 1 dalies d, i ir j punktų teisinio pagrindo, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad SESV 114 straipsnio 1 dalimi negalima remtis dėl SESV 114 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties.
123. Remiantis ieškinio penktojo pagrindo analize, man sunku suprasti, kaip Kapitalo poreikio reglamento 450 straipsnio 1 dalyje nustatyti įpareigojimai atskleisti duomenis galėtų būti laikomi nuostatomis, susijusioms su „pagal sutartį dirbančių asmenų teisėm[i]s ir interesa[i]s“, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnio 2 dalį, nes pagal šią nuostatą įpareigojimas nustatomas finansų įstaigoms, bet ne jų darbuotojams, kurie ir toliau yra saugomi Chartijos ir ES duomenų apsaugos teisės normų. Be to, pagal SESV 114 straipsnio 2 dalies aiškinimą, kuriuo remiasi Jungtinė Karalystė, Sąjunga pagal SESV 114 straipsnį negalėtų imtis jokių veiksmų, kurie veikia darbo sritį. Tai prieštarautų SESV 114 straipsnio 4 ir 5 dalims, kuriose leidžiama laikantis 114 straipsnio reguliuoti su darbo aplinka susijusius klausimus.
124. Dėl šių priežasčių pirmasis nuostatų pripažinimo negaliojančiomis pagrindas taip pat turėtų būti atmestas.
V – Išlaidos
125. Kadangi pagal mano siūlomą sprendimo būdą Jungtinės Karalystės ieškinys atmetamas, o Taryba ir Europos Parlamentas paprašė atlyginti išlaidas, remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, Jungtinei Karalystei turi būti priteista padengti išlaidas. Remiantis Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, Komisija, kaip į bylą įstojusi šalis, turi pati padengti savo išlaidas.
VI – Išvada
126. Remdamasis pirmiau išdėstytomis pastabomis siūlau Teisingumo Teismui atmesti ieškinį, priteisti Europos Komisijai padengti savo išlaidas ir priteisti Jungtinei Karalystei padengti Tarybos ir Europos Parlamento išlaidas.