TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2003 m. rugsėjo 9 d.(*)
„Reglamentas (EB) Nr. 40/94 – 115 straipsnis – Taisyklės, kuriomis nustatomas kalbų vartojimas Vidaus rinkos derinimo tarnyboje (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) – Prieštaravimas dėl teisėtumo – Nediskriminavimo principas“
Byloje C‑361/01 P
Christina Kik, atstovaujama advocaten E. H. Pijnacker Hordijk ir S. B. Noë, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
apeliantė,
dėl apeliacinio skundo, kuriuo prašoma panaikinti 2001 m. liepos 12 d Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimą Kik prieš VRDT (T‑120/99, Rink. p. II‑2235),
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamai A. von Mühlendahl, O. Montalto ir J. Miranda de Sousa,
atsakovei pirmojoje instancijoje,
palaikomai
Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos W. Wils ir N. Rasmussen, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į apeliacinį procesą šalies,
Graikijos Respublikai, atstovaujamai A. Samoni-Rantou ir S. Vodina, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
Ispanijos Karalystei, atstovaujamai S. Ortiz Vaamonde, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ir
Europos Sąjungos Tarybai, atstovaujamai G. Houttuin ir A. Lo Monaco,
įstojusioms į bylą pirmojoje instancijoje šalims,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J.‑P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues ir A. Rosas (pranešėjas),
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs C. Kik, atstovaujamos E. H. Pijnacker Hordijk, Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamos A. von Mühlendahl, J. Miranda de Sousa ir S. Bonne, Tarybos, atstovaujamos G. Houttuin bei A. Lo Monaco, ir Komisijos, atstovaujamos W. Wils, 2002 m. lapkričio 26 d. posėdyje pateiktas žodines pastabas,
susipažinęs su 2003 m. kovo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 2001 m. rugsėjo 21 d. C. Kik, remdamasi Teisingumo Teismo statuto 49 straipsniu, pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijai apeliacinį skundą dėl 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kiek prieš VRDT (T‑120/99, Rink. p. II‑2235, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo buvo atmestas jos ieškinys dėl 1999 m. kovo 19 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (toliau – Tarnyba) trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo atmesti jos apeliaciją dėl eksperto atsisakymo įregistruoti žodį KIK kaip Bendrijos prekių ženklą (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.
Teisinis pagrindas
2 Pagal EB sutarties 217 straipsnį (dabar – EB 290 straipsnis):
„Kalbų vartojimą Bendrijos institucijose reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Teisingumo Teismo statuto nuostatų, vieningai nustato Taryba.“
3 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3), iš dalies pakeisto įvairiomis stojimo sutartimis, paskutinį kartą keisto Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 1, 1995, p. 1), 1 straipsnyje numatyta:
„Sąjungos institucijų oficialiosios ir darbo kalbos yra anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų ir vokiečių.“
4 To paties reglamento 2 straipsnyje nustatyta:
„Valstybė narė ar jos jurisdikcijoje esantis asmuo Bendrijos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš oficialiųjų kalbų, siuntėjo pasirinkimu. Atsakymas rengiamas ta pačia kalba.“
5 Minėto reglamento 4 straipsnyje numatyta:
„Reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai rengiami vienuolika oficialiųjų kalbų.“
6 Pagal Reglamento Nr. 1 5 straipsnį:
„Europos Bendrijų oficialusis leidinys leidžiamas vienuolika oficialiųjų kalbų.“
Įsigaliojus Nicos sutarčiai, pagal jos 2 straipsnio 38 punktą šis leidinys buvo pavadintas Europos Sąjungos oficialiuoju leidiniu.
7 Tarnyba buvo įsteigta 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146). Šio reglamento 115 straipsniu reglamentuojamas kalbų vartojimas Tarnybos procedūrose. Šis straipsnis suformuluotas taip:
„1. Paraiška Bendrijos prekių ženklui paduodama viena iš oficialiųjų Europos bendrijos kalbų.
2. Tarnybos kalbos yra anglų, prancūzų, vokiečių, italų ir ispanų kalbos.
3. Pareiškėjas privalo nurodyti antrąją kalbą, kuri turi būti Tarnybos kalba, ir kuri jam yra tinkama kaip galima protestų, panaikinimo arba paskelbimo negaliojančiu bylų nagrinėjimo kalba.
Jeigu paraiška buvo paduota tokia kalba, kuri nėra viena iš Tarnybos kalbų, Tarnyba pasirūpina, kad, kaip nurodyta 26 straipsnio 1 dalyje, ji būtų išversta į pareiškėjo nurodytą kalbą.
4. Jeigu pareiškėjas Bendrijos prekių ženklui yra vienintelė prieš Tarnybą pradėtos bylos šalis, proceso kalba yra ta kalba, kuria buvo paduota paraiška Bendrijos prekių ženklui. Jeigu paraiška buvo paduota tokia kalba, kuri nėra viena iš Tarnybos kalbų, Tarnyba rašytinius pranešimus pareiškėjui gali siųsti antrąja pareiškėjo paraiškoje nurodyta kalba.
5. Pranešimas apie protestą bei prašymas panaikinti arba paskelbti negaliojančiu turi būti paduodami viena iš Tarnybos kalbų.
6. Jeigu 5 dalyje nustatyta tvarka pasirinkta pranešimo apie protestą arba prašymo panaikinti ar paskelbti negaliojančiu kalba yra pareiškėjo prekių ženklui vartojama kalba arba paraiškos padavimo metu nurodyta antroji kalba, ta kalba yra bylų nagrinėjimo kalba.
Jeigu 5 dalyje nustatyta tvarka pasirinkta pranešimo apie protestą arba prašymo panaikinti ar paskelbti negaliojančiu kalba nėra nei paraiškoje prekių ženklui vartojama kalba, nei paraiškos padavimo metu nurodyta antroji kalba, reikalaujama, kad protestą pateikianti šalis arba panaikinimo ar paskelbimo negaliojančiu siekianti šalis savo lėšomis parengtų savo prašymo vertimą arba į paraiškoje prekių ženklui vartojamą kalbą, jeigu tai yra viena iš Tarnybos kalbų, arba į antrąją kalbą, nurodytą paduodant paraišką. Vertimas turi būti parengtas per Įgyvendinimo reglamente nurodytą laiką. Tada bylos nagrinėjimo kalba tampa ta kalba, į kurią buvo išverstas prašymas.
7. Protesto, panaikinimo, paskelbimo negaliojančiu arba apeliacinių bylų šalys gali susitarti dėl bylos nagrinėjimo kita oficialiąja Europos bendrijos kalba.“
8 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 1 straipsnio I antraštinėje dalyje nustatyta nemažai „taisyklių“. 1 taisyklės „Paraiškos turinys“ 1 dalies j punkte pakartotas Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas nurodyti prekių ženklo paraiškoje, kuri kalba bus „antroji kalba“.
Faktinės ginčo aplinkybės
9 Skundžiamame sprendime faktinės ginčo aplinkybės yra aprašytos taip:
„3 1996 m. gegužės 15 d. ieškovė, dirbanti advokate ir atstove prekių ženklų klausimais Nyderlanduose esančioje įmonėje, kuri specializuojasi pramoninės nuosavybės srityje, remdamasi Reglamentu Nr. 40/94, pateikė Tarnybai žodinio Bendrijos prekių ženklo paraišką.
4 Prekių ženklas, dėl kurio buvo paduota registravimo paraiška, yra žodis KIK.
5 Paslauga, kuriai buvo prašoma šios registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 42 klasei.
6 Olandų kalba surašytoje paraiškoje ieškovė nurodė olandų kalbą kaip „antrąją kalbą“.
7 1998 m. kovo 20 d. sprendimu ekspertas atmetė paraišką remdamasis tuo, kad nebuvo įvykdytas formalus reikalavimas nurodyti anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbą kaip „antrąją kalbą“.
8 1998 m. gegužės 4 d. ieškovė apskundė šį sprendimą, teigdama, inter alia, kad eksperto sprendimas atmesti jos paraišką buvo neteisėtas, nes buvo grindžiamas neteisėtomis taisyklėmis. Apeliaciją jį parengė olandų kalba ir, jei ši kalba netiktų, anglų kalba.
9 1998 m. birželio 2 d. apeliacija buvo perduota nagrinėti Tarnybos apeliacinei tarybai.
10 1999 m. kovo 19 d. sprendimu apeliacinis skundas buvo atmestas <...> remiantis tuo, kad ieškovė kaip „antrąją kalbą“ nurodė tą pačią kalbą, kuria buvo paduota registravimo paraiška, todėl paraiška turėjo formos trūkumą. Šis trūkumas yra nepriklausomas nuo kitos ieškovės padarytos klaidos, būtent vienos iš penkių Tarnybos kalbų nenurodymo kaip „antrosios kalbos“. <...>“
Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
10 Ieškinys dėl panaikinimo buvo pateiktas Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 1999 m. gegužės 19 dieną.
11 Graikijos Respublika įstojo į bylą ieškovės pusėje.
12 Ispanijos Karalystė ir Europos Sąjungos Taryba įstojo į bylą Tarnybos, atsakovės Pirmosios instancijos teisme, pusėje.
13 Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas visų pirma išnagrinėjo Tarnybos pareikštą prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo. Tarnybos teigimu, ieškinys dėl Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio paskelbimo negaliojančiu remiantis prieštaravimu dėl teisėtumo yra nepriimtinas, nes tarp ginčijamo sprendimo ir nuostatos, dėl kurios buvo pareikštas prieštaravimas dėl teisėtumo, būtent 115 straipsnio 3 dalies, nėra jokio teisinio ryšio. Tarnyba atmetė ieškovės paraišką tuo pagrindu, kad ji nepasirinko jokios „antrosios kalbos“, kaip reikalaujama pagal šią nuostatą, o ne todėl, kad ieškovė kaip „antrosios kalbos“ nenurodė vienos iš Tarnybos kalbų.
14 Skundžiamo sprendimo 24 punkte Pirmosios instancijos teismas priminė, kad ieškovė buvo nurodžiusi olandų kalbą kaip „antrąją kalbą“, ir nusprendė, kad taisyklės, pagal kurią reikalaujama kaip „antrąją kalbą“ nurodyti kitą kalbą nei tą, kuria buvo paduota registravimo paraiška, teisėtumo klausimas nesiskiria nuo klausimo dėl olandų ir kai kurių kitų Bendrijos oficialiųjų kalbų neįtraukimo į „antrųjų kalbų“ sąrašą teisėtumo. Todėl skundžiamo sprendimo 25 punkte jis konstatavo, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai paremtas Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės, pagal kurią pareiškėjas turi sutikti, kad jis savaime neįgyja teisės vartoti paraiškos kalbos visose Tarnybos procedūrose, teisėtumu, kurį ieškovė ginčija pateikdama prieštaravimą dėl teisėtumo.
15 Baigdamas Tarnybos pareikšto prieštaravimo dėl priimtinumo nagrinėjimą Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 32 ir 33 punktuose nurodė:
„32 Iš viso, kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškovės ieškiniui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrįsti pareikštas prieštaravimas dėl teisėtumo yra priimtinas tiek, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 2868/95 1 straipsnio 1 taisyklės 1 dalies j punkte nustatyta pareiga. Šia prasme prieštaravimo dėl teisėtumo dalykas apima minėtose nuostatose įtvirtintą pareigą, kurios apimtis ir teisiniai padariniai patikslinami kai kuriose kitose Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio dalyse.
33 Tačiau pareikštas prieštaravimas dėl teisėtumo yra nepriimtinas, kiek jis susijęs su likusia Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio dalimi. Likusios 115 straipsnio dalies nuostatos nebuvo ginčijamo sprendimo pagrindas, nes šis susijęs tik su registravimo paraiška ir pareiškėjui nustatyta pareiga nurodyti antrąją kalbą, kuri galėtų būti prieš jį pradėtų protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylų nagrinėjimo kalba.“
16 Antra, dėl bylos esmės Pirmosios instancijos teismas pirmiausia išnagrinėjo, ar Bendrijos teisėje egzistuoja Europos Bendrijų oficialiųjų kalbų diskriminacijos draudimo principas. Skundžiamo sprendimo 58 ir 59 punktuose jis nurodė:
„58 Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 1 yra tik antrinės teisės aktas, teisiškai pagrįstas Sutarties 217 straipsniu. Ieškovės teiginys, kad Reglamente Nr. 1 nustatytas ypatingas Bendrijos teisės principas dėl kalbų lygybės, nuo kurio negalima nukrypti net vėlesniu Tarybos reglamentu, prilygsta jo, kaip antrinės teisės akto, pobūdžio nepaisymui. Antra, valstybės narės Sutartyje nenustatė jokių kalbų vartojimo Bendrijos institucijose ir įstaigose taisyklių, tačiau Sutarties 217 straipsnis suteikia Tarybai galimybę vienbalsiai nustatyti ar keisti kalbų vartojimo institucijose taisykles ir nustatyti skirtingas kalbų vartojimo taisykles. Šiame straipsnyje nenumatyta, kad Tarybos kartą nustatytos taisyklės negali būti vėliau keičiamos. Darytina išvada, kad Reglamentu Nr. 1 nustatytos kalbų vartojimo taisyklės negali būti prilygintos Bendrijos teisės principui.
59 Dėl šios priežasties ieškovė negali remtis [EB] Sutarties 6 straipsniu [po pakeitimo – EB 12 straipsnis] bei Reglamentu Nr. 1, siekdama įrodyti Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio neteisėtumą.“
17 Pirmosios instancijos teismas taip pat išnagrinėjo, ar Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalis neprieštarauja nediskriminavimo principui. Šiuo klausimu jis nurodė:
„60 Dėl Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalimi bei Reglamento Nr. 2868/95 1 straipsnio 1 taisyklės 1 dalies j punktu Bendrijos prekių ženklo registravimo paraiškos pateikėjui nustatytos pareigos nurodyti antrąją kalbą, kuri turi būti Tarnybos kalba ir kuri jam tinka kaip galima protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylų nagrinėjimo kalba, akivaizdu, kad, priešingai negu teigia ieškovė ir Graikijos vyriausybė, ja nėra pažeidžiamas nediskriminavimo principas.
61 Visų pirma, iš Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad nurodydamas antrąją kalbą pareiškėjas sutinka ją vartoti tik protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylose. Iš to darytina išvada, kurią patvirtina ir Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies pirmasis sakinys, kad jeigu pareiškėjas yra vienintelė prieš Tarnybą pradėtos bylos šalis, procedūros kalba yra ta kalba, kuria buvo paduota paraiška. Dėl šios priežasties šių bylų atžvilgiu Reglamentas Nr. 40/94 savaime nereiškia skirtingo požiūrio į kalbas, nes juo garantuojamas kalbos, kuria buvo paduota paraiška, kaip procedūros kalbos ir atitinkamai kalbos, kuria turi būti rengiami sprendžiamojo pobūdžio procedūros dokumentai, vartojimas.
62 Dėl Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalimi pareiškėjui nustatyto reikalavimo nurodyti antrąją kalbą, kuri prireikus būtų vartojama kaip protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylų nagrinėjimo kalba, reikia pažymėti, kad ši taisyklė buvo įtvirtinta siekiant teisėto tikslo – surasti išeitį, kai protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylų šalims netinka ta pati procedūros kalba ir jos pačios nesusitaria tarpusavyje dėl procedūros kalbos. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 7 dalį protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylų šalys gali susitarti dėl bylos nagrinėjimo bet kuria kita oficialiąja Europos bendrijos kalba, o tai ypač tiktų šalims, pasirinkusioms tą pačią kalbą.
63 Manytina, kad siekiant nustatyti procedūros kalbą tuo atveju, kai pasirinkusios skirtingas kalbas šalys nesugeba susitarti tarpusavyje, Tarybos pasirinkimas yra tinkamas ir proporcingas, net jeigu oficialiosios Bendrijos kalbos yra traktuojamos nevienodai. Viena vertus, Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalimi prekių ženklo registracijos prašančiam asmeniui suteikiama galimybė iš Europos bendrijoje labiausiai paplitusių kalbų pasirinkti tą kalbą, kuri bus vartojama kaip protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylų nagrinėjimo kalba tuo atveju, kai pareiškėjo pasirinkta pirmoji kalba nesutampa su antrosios bylos šalies pageidaujama kalba. Antra vertus, apribodama pasirinkimą labiausiai paplitusiomis Europos bendrijoje kalbomis ir taip išvengdama situacijos, kai bylos kalba iš esmės neatitinka kitos procedūros šalies kalbų mokėjimo, Taryba neperžengė priemonių, būtinų numatytam tikslui pasiekti (1986 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 38 punktas ir 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Kreil, C‑285/98, Rink. p. I‑69, 23 punktas).
64 Galiausiai, ieškovė ir Graikijos vyriausybė negali remtis pastraipa, kuria Amsterdamo sutartimi buvo papildytas [EB] Sutarties 8d straipsnis (po pakeitimo – EB 21 straipsnis), pagal kurią „kiekvienas Sąjungos pilietis gali rašyti šiame straipsnyje arba [EB] 7 straipsnyje nurodytoms institucijoms ar įstaigoms viena iš [EB] 314 straipsnyje minimų kalbų ir gauti atsakymą ta pačia kalba“. EB 21 straipsnyje minimas Parlamentas ir ombudsmenas, o EB 7 straipsnyje – Parlamentas, Taryba, Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai, taip pat Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas. Kiek minėta pastraipa ratione temporis taikytina nagrinėjamai bylai, Tarnybos bet kuriuo atveju nėra EB 7 ar EB 21 straipsnyje minimų institucijų ir įstaigų sąraše.“
18 Remdamasis minėtais motyvais Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį.
Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
19 2002 m. sausio 25 d. laišku C. Kik advokatas informavo Teisingumo Teismą apie savo klientės mirtį ir pranešė, kad byla bus tęsiama jos įpėdinių ir teisių perėmėjų. Jis taip pat nurodė, kad pagal Nyderlandų civilinę teisę žodinio Bendrijos prekių ženklo registravimo paraiška yra turtinė teisė, sudaranti C. Kik palikimo dalį, ir kad jos įpėdiniams ir teisių perėmėjams atstovaujantis testamento vykdytojas įgaliojo jį tęsti bylą. Toliau šiame sprendime sąvoka „apeliantė“ reikš šiuos įpėdinius ir teisių perėmėjus.
20 2001 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Komisija paprašė leidimo įstoti į apeliacinį procesą Tarnybos pusėje. Šis prašymas buvo patenkintas 2002 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi.
21 Apeliantė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštus reikalavimus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo bei priteisti iš Tarnybos bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.
22 Graikijos Respublika taip pat prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti visus apeliantės reikalavimus.
23 Tarnyba, Ispanijos Karalystė ir Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą sprendimą.
24 Taryba nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas, arba subsidiariai prašo atmesti jį kaip nepagrįstą bei abiem atvejais prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
25 Apeliantė savo apeliaciniame skunde remiasi dviem pagrindais. Pirmuoju pagrindu nurodomas Pirmosios instancijos teismo neteisingas Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio išaiškinimas. Antruoju pagrindu nurodomas Pirmosios instancijos teismo padarytas Bendrijos teisės, būtent Sutarties 6 straipsnio, pažeidimas nepripažinus Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio neteisėtu.
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su neteisingu Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio išaiškinimu
Šalių argumentai
26 Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Bendrijos teisę neteisingai išaiškindamas Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnį, reglamentuojantį kalbų vartojimą Tarnyboje. Jos teigimu, Pirmosios instancijos teismas savo išaiškinime neatsižvelgė į šio straipsnio 4 dalies antrąjį sakinį, kuriame nurodoma: „Jeigu paraiška buvo paduota tokia kalba, kuri nėra viena iš Tarnybos kalbų, Tarnyba rašytinius pranešimus pareiškėjui gali siųsti antrąja pareiškėjo paraiškoje nurodyta kalba“. Kadangi skundžiamas sprendimas grindžiamas šiuo neteisingu išaiškinimu, jis yra naikintinas.
27 Apeliantė tvirtina, kad, kaip Pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino Tarnybos atstovas, per visas procedūras, įskaitant absoliučių ir santykinių atsisakymo registruoti Bendrijos prekių ženklą pagrindų nagrinėjimą Tarnybos iniciatyva, Tarnyba visada naudojasi galimybe vartoti antrąją kalbą, nurodytą paduodant paraišką, kai paraiška nebuvo paduota viena iš Tarnybos kalbų. Paraiškos kalba pareiškėjas gauna tik ženklo įrašymo į Bendrijos prekių ženklų registrą patvirtinimą registravimo procedūros pabaigoje.
28 Anot apeliantės, atsižvelgiant į teisingą Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio aiškinimą, skundžiamo sprendimo 61 punkte Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šis reglamentas savaime nereiškia skirtingo požiūrio į kalbas, nes jeigu pareiškėjas yra vienintelė Tarnyboje pradėtos bylos šalis, procedūros kalba yra ta kalba, kuria buvo paduota paraiška, yra akivaizdžiai klaidinga.
29 Tarnyba, Ispanijos Karalystė ir Taryba ginčija pirmojo pagrindo priimtinumą, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antruoju sakiniu, nes skundžiamo sprendimo 32 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prieštaravimas dėl teisėtumo yra priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su 115 straipsnio 3 dalimi ar su tam tikromis kitomis šio straipsnio dalimis, kuriose patikslinama 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga. Pirma, anot Tarnybos ir Ispanijos Karalystės, apeliantė neginčijo šio skundžiamo sprendimo 32 punkto. Antra, anot Tarybos, Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio negalima laikyti nuostata, patikslinančia pareigos nurodyti Bendrijos prekių ženklo paraiškos formoje antrąją kalbą, kuri skiriasi nuo paraiškos kalbos, apimtį ar teisines pasekmes.
30 Dėl bylos esmės Tarnyba, Taryba ir Komisija teigia, kad iš skundžiamo sprendimo 61 punkto darytina išvada, kad Pirmosios instancijos teismas teisiškai išanalizavo visą Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalį, įskaitant jos antrąjį sakinį.
31 Tarnybos manymu, apeliantė pervertina Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio taikymo apimtį ir praktines pasekmes Bendrijos prekių ženklo paraiškas teikiantiems asmenims. Priešingai negu teigia apeliantė, Tarnybos galimybė siųsti pareiškėjui rašytinius pranešimus jo pasirinkta antrąja kalba nereiškia, kad visa likusi procedūra taip pat vyks šia antrąja kalba arba kad paraiškos kalba pareiškėjas gaus tik ženklo įrašymo į Bendrijos prekių ženklų registrą patvirtinimą.
32 Anot Tarnybos, taip tvirtinant ignoruojamas faktas, kad daugiau nei 98 % dėl Bendrijos prekių ženklo registracijos besikreipiančių fizinių ar juridinių asmenų veikia per profesionalius atstovus, kuriuos jie laisvai pasirenką iš tų, kurie yra įsisteigę Bendrijos teritorijoje. Be to, ji pažymi, kad asmenys, pateikę registravimo paraišką kita nei Tarnybos oficialiąja kalba, išsaugo teisę vartoti šią kalbą rašytiniuose ir žodiniuose pranešimuose Tarnybai tol, kol jie yra vienintelė procedūros šalis.
33 Tarnyba pabrėžia, kad jos turima galimybė siųsti rašytinius pranešimus Bendrijos prekių ženklo paraišką pateikusio asmens pasirinkta antrąja kalba nėra privaloma ir kad jeigu pareiškėjas pageidauja gauti visus jam skirtus rašytinius pranešimus paraiškos kalba tol, kol jis yra vienintelė procedūros šalis, Tarnyba gali atsisakyti tenkinti šį prašymą tik esant rimtoms ir įtikinamoms priežastims.
34 Šiuo klausimu Tarnyba teigia, kad ji neaiškina Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies taip, kaip tai daro Pirmosios instancijos teismas. Iš skundžiamo sprendimo 61 punkto trečiojo sakinio matyti, kad kalba, kuria buvo paduota paraiška, turi būti vartojama kaip procedūros kalba ir atitinkamai kalba, kuria turi būti rengiami sprendžiamojo pobūdžio procedūros dokumentai. Tačiau, Tarnybos manymu, Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje vartojami žodžiai „rašytiniai pranešimai“ apima visus jos rengiamus rašytinius dokumentus, įskaitant turinčius sprendžiamąjį pobūdį.
35 Tarnyba pabrėžia „sprendžiamojo pobūdžio procedūros dokumentų“ apibrėžimo sunkumą, kaip pavyzdį nurodydama savo laišką, kuriuo ji ragina Bendrijos prekių ženklo paraišką pateikusį asmenį ištaisyti tam tikrus trūkumus, remiantis Reglamento Nr. 2868/95 9 taisyklės 3 dalimi. Dėl tokio laiško negalima paduoti apeliacinio skundo, tačiau pareiškėjui neištaisius nurodytų trūkumų Tarnyba priima sprendimą atmesti paraišką, kuris gali būti skundžiamas apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismo pateiktas 115 straipsnio išaiškinimas galėtų suklaidinti pareiškėjus, nes jie gautų dokumentus, parengtus tai paraiškos kalba, tai antrąja kalba.
36 Tarnyba taip pat pabrėžia, kad ji paprastai veikia turėdama numanomą Bendrijos prekių ženklo paraišką pateikusio asmens sutikimą ir kad, nepaisant pateikiamų paraiškų skaičiaus, tai pirmas kartas, kai ginčijamos kalbų vartojimo taisyklės. Ji nurodo, kad prireikus galėtų ateityje prašyti pareiškėjo aiškiai išreikšti sutikimą dėl antrosios kalbos vartojimo rašytiniams pranešimams, kaip ji juos supranta.
37 Tarybos manymu, Tarnybos pateiktas Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio aiškinimas, kuris atsispindi konkrečiai taikant šią nuostatą, negali turėti jokios įtakos šio straipsnio teisėtumui.
Teisingumo Teismo vertinimas
38 Visų pirma, pažymėtina, kad, priešingai negu suponuoja Tarnybos, Tarybos ir Ispanijos Karalystės pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo, pirmuoju savo apeliacinio skundo pagrindu apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 61 punkte Pirmosios instancijos teismo pateiktą Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio išaiškinimą dėl to, kad juo tariamai nebuvo atsižvelgta į šio straipsnio 4 dalies antrąjį sakinį. Tačiau ji neginčija pačios šios nuostatos teisėtumo.
39 Bet kuriuo atveju iš skundžiamo sprendimo 32 ir 33 punktų akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teismas pripažino prieštaravimą dėl teisėtumo priimtinu tiek, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga nurodyti antrąją kalbą, taip pat kiek šios pareigos apimtis ir teisiniai padariniai patikslinami kai kuriose kitose minėto straipsnio dalyse.
40 Taigi Pirmosios instancijos teismas neatmetė Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio teisėtumo ginčijimo galimybės, nes tai yra viena iš nuostatų, patikslinančių antrosios kalbos pasirinkimo apimtį ir teisinius padarinius, nustatanti, kad „jeigu paraiška buvo paduota tokia kalba, kuri nėra viena iš Tarnybos kalbų, Tarnyba rašytinius pranešimus pareiškėjui gali siųsti antrąja pareiškėjo paraiškoje nurodyta kalba“.
41 Iš to darytina išvada, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.
42 Dėl šio pagrindo esmės analizės pažymėtina, kad jis daugiausia susijęs su tuo, kaip Tarnyba aiškina ir taiko Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrąjį sakinį. Į šį aspektą Pirmosios instancijos teismas tariamai neatsižvelgė skundžiamo sprendimo 61 punkte.
43 Šiuo klausimu apeliantė teigia, kad Tarnyba atlieka beveik visas su Bendrijos prekių ženklo paraiška susijusias procedūras pareiškėjo nurodyta antrąja kalba. Tarnyba neneigia šio teiginio, bet, atvirkščiai, nesutinka su Pirmosios instancijos teismo pateiktu Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies išaiškinimu, manydama, kad nebūtinai visi sprendžiamojo pobūdžio procedūros dokumentai turi būti rengiami procedūros kalba ir kad kai kurie iš šių dokumentų laikytini minėtoje nuostatoje nurodytais „rašytiniais pranešimais“.
44 Pirmiausia reikia patikslinti, kaip turi būti aiškinama Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalis.
45 Pagal šią nuostatą procedūros Tarnyboje kalba yra ta kalba, kuria buvo paduota Bendrijos prekių ženklo paraiška, nors pareiškėjo nurodyta antroji kalba gali būti vartojama Tarnybai siunčiant jam rašytinius pranešimus. Iš šios nuostatos išplaukia, kad galimybė vartoti antrąją kalbą rašytiniuose pranešimuose yra procedūros kalbos vartojimo principo išimtis, todėl sąvoka „rašytiniai pranešimai“ aiškintina siaurai.
46 Kadangi procedūra apima visumą dokumentų, kuriuos reikia parengti nagrinėjant paraišką, darytina išvada, kad sąvoka „procedūros dokumentai“ apima visus Bendrijos teisės aktuose reikalaujamus ar numatytus parengti, nagrinėjant Bendrijos prekių ženklo paraišką, dokumentus, taip pat būtinus tokiam nagrinėjimui dokumentus, įskaitant pranešimus, prašymus dėl ištaisymo ar patikslinimo bei kitus dokumentus. Todėl, priešingai negu teigia Tarnyba, visus šiuos dokumentus ji turi rengti paraiškos kalba.
47 Skirtingai nuo procedūros dokumentų, Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje numatyti „rašytiniai pranešimai“ apima visus pranešimus, kurie savo turiniu negali prilygti procedūros dokumentams, kaip antai procedūros dokumentų lydraščiai arba Tarnybos informaciniai laiškai pareiškėjams.
48 Atsižvelgiant į teisingą Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies aiškinimą, reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 61 punkte padarė teisingą išvadą, kad „Reglamentas Nr. 40/94 savaime nereiškia skirtingo požiūrio į kalbas, nes jis garantuoja kalbos, kuria buvo paduota paraiška, vartojimą kaip procedūros kalbos <...>“.
49 Iš to išplaukia, kad pagrindas dėl Pirmosios instancijos teismo tariamai padarytos teisės klaidos aiškinant šią nuostatą yra atmestinas.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Bendrijos teisės, būtent Sutarties 6 straipsnio, pažeidimu
Šalių argumentai
50 Apeliantės manymu, Pirmosios instancijos teismas pažeidė Bendrijos teisę, būtent Sutarties 6 straipsnį, atmesdamas jos ieškinio dalį, kurioje buvo ginčijamas visų Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 2–6 dalyse nustatytų kalbos vartojimo taisyklių teisėtumas.
51 Pirmiausia ji tvirtina, kad šios taisyklės pažeidžia pamatinį kalbų lygybės principą. Anot jos, šis principas yra ne kartą išreikštas Bendrijos teisėje. Vienas iš pavyzdžių yra EB sutarties 248 straipsnis (po pakeitimo – EB 314 straipsnis), pagal kurį Sutarties tekstai visomis kalbomis yra autentiški. Kitas pavyzdys – Reglamentas Nr. 1, nustatantis Bendrijos oficialiąsias kalbas, kuriame nurodyta, kad bet kuris valstybės narės nacionalinis subjektas turi teisę Bendrijos institucijoms siunčiamus dokumentus rengti bet kuria oficialiąja kalba ir gauti atsakymą ta pačia kalba ir kad Europos Bendrijų oficialusis leidinys leidžiamas vienuolika oficialiųjų kalbų. Sutarties 8 d straipsnio trečioje pastraipoje, įtrauktoje Amsterdamo sutartimi, įtvirtinama kiekvieno Sąjungos piliečio teisė rašyti šiame straipsnyje arba EB sutarties 4 straipsnyje (dabar – EB 7 straipsnis) nurodytoms institucijoms ar įstaigoms viena iš Sutarties 248 straipsnyje minimų kalbų ir gauti atsakymą ta pačia kalba. Apeliantė taip pat remiasi nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika dėl lygybės principo, kurio viena iš išraiškų yra Sutarties 6 straipsnyje įtvirtintas bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimas. Šioje praktikoje ypatingas dėmesys skiriamas teisių apsaugai ir asmenų kalbinei padėčiai palengvinti.
52 Toliau apeliantė tvirtina, kad Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnyje nustatytos kalbų vartojimo taisyklės pažeidžia Sutarties 6 straipsnį. Anot jos, šios taisyklės įtvirtina diskriminaciją dėl kalbos, o tai yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, nesuderinama su minėtame 6 straipsnyje įtvirtintu diskriminacijos draudimu.
53 Anot apeliantės, dėl šių kalbų vartojimo taisyklių valstybių narių, kurių kalbos nėra Tarnybos darbo kalbos, piliečiai atsiduria kur kas nepalankesnėje padėtyje, palyginti su valstybių narių, kurių kalbos patenka į Tarnybos kalbų sąrašą, piliečiais. Tai, visų pirma, susiję su Bendrijos prekių ženklo paraiškų nagrinėjimu, nes praktikoje Tarnyba šias paraiškas visuomet nagrinėja antrąja kalba, kai paraiška nėra paduota viena iš Tarnybos kalbų. Tačiau tai aktualu ir protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu byloms, nes nesant Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 7 dalyje numatyto šalių susitarimo šios bylos visada nagrinėjamos viena iš Tarnybos kalbų.
54 Dėl šios priežasties konkurencija vidaus rinkoje iškraipoma, nes Bendrijos prekių ženklo paraiškas paduodantys asmenys labiau linkę naudotis atstovų prekių ženklų klausimais, kurių gimtoji kalba yra viena iš Tarnybos darbo kalbų, paslaugomis, o atstovai, kurių gimtoji kalba nėra viena iš tų kalbų, yra nepalankioje konkurencinėje padėtyje.
55 Galiausiai, apeliantė nurodo, kad, atsižvelgiant į vienodo požiūrio Bendrijos teisėje principo pamatinį pobūdį, jo pažeidimo negalima pateisinti vien patogumo sumetimais. Jei pateisinimas apskritai yra įmanomas, Bendrijos įstatymo leidėjo nagrinėjamu atveju pasirinktas sprendimas nėra nei tinkamas, nei proporcingas.
56 Šiuo klausimu ji tvirtina, kad institucijos negali remtis išimtinai ekonominiu veiksniu, pavyzdžiui, išlaidos papildomiems vertėjams, kad pateisintų pamatinių Bendrijos teisės principų apribojimus. Bet kuriuo atveju Taryba neįrodė, kad nediskriminacinės kalbų vartojimo taisyklės turėtų neproporcingą įtaką Bendrijos finansiniams ištekliams. Ji taip pat pažymi, kad Sąjungos institucijos ir įstaigos daugelį metų bendrauja su piliečiais visomis oficialiosiomis kalbomis tiek nagrinėdamos koncentracijos atvejus, tiek pranešimus apie pagalbos priemones. Kaip pavyzdį ji mini 1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (OL L 227, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 16 t., 16 p. 390) įsteigtą Bendrijos augalų veislių tarnybą, kuri sėkmingai veikia vartodama visas oficialiąsias kalbas.
57 Net jei nukrypimas nuo vienodo požiūrio principo būtų pateisinamas praktiniais ir finansiniais sumetimais, Reglamente Nr. 40/94 nustatytas kalbinis režimas vis dėlto būtų neproporcingas, nes anglų kalbos kaip vienintelės galimos antrosios kalbos pasirinkimas būtų mažiau diskriminacinis ir mažiau iškreipiantis konkurenciją.
58 Apeliantė papildomai pažymi, kad negalima atsižvelgti į faktą, jog Taryba priėmė Reglamentą Nr. 40/94 vienbalsiai, nes Bendrijos teisės aktų leidėjas taip pat saistomas teisės viršenybės.
59 Jei Teisingumo Teismas pripažins, kad Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnyje nustatytas Tarnybos kalbinis režimas nėra visiškai neteisėtas, apeliantė prašo bent jau pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nepripažindamas neteisėtu 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio. Ji teigia, kad šis sakinys prieštarauja ne tik diskriminacijos draudimui, bet ir principui, kuriuo grindžiama 115 straipsnio 1 dalis ir 4 dalies pirmasis sakinys, būtent kad ta kalba, kuria buvo paduota Bendrijos prekių ženklo paraiška, yra procedūros kalba. Dėl 4 dalies antrojo sakinio šis principas tampa beprasmis, o tai patvirtina nusistovėjusi Tarnybos praktika. Taigi įvairios 115 straipsnio nuostatos yra nesuderinamos tarpusavyje.
60 Graikijos Respublika, įstojusi į bylą pirmoje instancijoje ieškovės pusėje, nurodo palaikanti daugumą apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, ypač dėl lygybės ir nediskriminavimo principo. Ji pažymi, kad daugiakalbystė yra efektyvaus teisės viršenybės Bendrijos teisės sistemoje veikimo būtina sudedamoji dalis, nes daugelis pirminės ir antrinės teisės normų yra tiesiogiai taikomos valstybių narių vidaus teisėje.
61 Dėl šios priežasties, jos teigimu, Pirmosios instancijos teismas klaidingai laikė Reglamentą Nr. 1 „grynąja ir izoliuota pozityviosios teisės išraiška“, taip nepaisydamas pamatinių pirminės teisės principų, kuriais grindžiama visa Bendrijos teisė, buvimo.
62 Graikijos Respublika primena, kad taikant principą „įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ piliečiui svarbu turėti galimybę susipažinti su jam svarbiomis nuostatomis savo gimtąja kalba. Ji taip pat pabrėžia piliečių kalbos gerbimo Bendrijoje, kurioje siekiama priimti sprendimus „kuo labiau priartinant juos prie piliečių“, o institucijos veikia vadovaudamosi skaidrumo principu, svarbą.
63 Graikijos Respublika nurodo prieštaravimą tarp užprogramuoto kalbų skaičiaus mažinimo ir tikslų, kurių Bendrija siekia pagal EB sutarties 126 straipsnį (dabar – EB 149 straipsnis), kuriame numatyta, kad Bendrija gerbia valstybių narių kalbų įvairovę. Ji pažymi, kad savo praktikoje aiškindamas Bendrijos teisę Teisingumo Teismas visada pritarė kalbų lygybei.
64 Graikijos Respublika taip pat teigia, jog kadangi Tarnyba yra Bendrijos įstaiga, turi būti galimybė jai taikyti Sutarties 4 ir 8d straipsnius pagal analogiją.
65 Visos kitos šalys nesutinka su apeliante ir, remdamosi įvairiais motyvais, teigia, kad antras apeliacinio skundo pagrindas yra visiškai ar iš dalies nepriimtinas. Pirmu argumentu nurodomas apeliantės suinteresuotumo Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio paskelbimu neteisėtu nebuvimas. Tarnybos teigimu, galimas šios nuostatos neteisėtumas nepadarytų ginčijamo sprendimo neteisėto, nes jis nėra grindžiamas šia nuostata. Be to, Ispanijos Karalystė ir Tarnyba pabrėžia, jog apeliantė neįrodė, kad šios nuostatos taikymu jai buvo padaryta kokia nors žala šioje byloje. Šiuo klausimu Tarnyba patikslina, kad, apeliantei pareiškus norą gauti pranešimus ta kalba, kuria buvo paduota jos Bendrijos prekių ženklo paraiška, ir nesant rimtų ir įtikinamų priežasčių Tarnybai atsisakyti tenkinti šį prašymą, ji vartojo olandų kalbą, kuria buvo paduota paraiška, visiems, taip pat sprendžiamojo pobūdžio, procedūros dokumentams.
66 Anot Tarnybos ir Komisijos, šio pagrindo pagrindinė dalis yra nepriimtina dar ir dėl to, kad joje tiesiog pakartojami pirmojoje instancijoje pateikti argumentai. Kita vertus, Tarybos manymu, ši pagrindo dalis yra nepriimtina, nes apeliantė nenurodė skundžiamo sprendimo vietų, kur Pirmosios instancijos teismas, jos manymu, pažeidė teisės normas, kurių jis privalėjo laikytis.
67 Dėl papildomos šio pagrindo dalies Taryba teigia, kad ji yra analogiška pirmajam pagrindui. Komisija savo ruožtu mano, kad ji yra nepriimtina, nes apeliantė neginčijo skundžiamo sprendimo 33 punkto, kuriame Pirmosios instancijos teismas paskelbė nepriimtinu prieštaravimą dėl teisėtumo, pareikštą dėl Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio nuostatų, išskyrus 3 dalį.
68 Dėl esmės Tarnyba teigia, kad apeliantė nenurodė, kokią teisės klaidą padarė Pirmosios instancijos teismas pripažindamas Tarnybos kalbinį režimą būtina, tinkama ir proporcinga priemone teisėtam tikslui pasiekti. Ji tvirtina, kad apeliaciniam skundui pagrįsti pateikti argumentai rodo atsisakymą nuo pirmoje instancijoje reiškiamų teiginių, nes dabar apeliantė tvirtina, kad teisės aktų leidėjas galėjo nustatyti tik vieną oficialią kalbą visoms Tarnybos procedūroms.
69 Taryba remiasi skundžiamo sprendimo 57–64 punktuose Pirmosios instancijos teismo pateikta motyvacija. Dėl Bendrijos augalų veislių tarnybos kalbinio režimo ji nurodo, kad nustatydama šį režimą atsižvelgė į faktą, jog procesas inter partes yra išimtinis teisės į augalų veislių apsaugos Bendrijoje atžvilgiu.
70 Dėl lygybės principo, kuriuo draudžiamas skirtingas požiūris į vienodas situacijas, išskyrus objektyviai pateisinamas priežastis, Ispanijos Karalystė mano, kad akivaizdu, kad Bendrijos ir trečiųjų valstybių piliečių, kalbančių kiekviena kalba, skaičius skiriasi.
71 Ispanijos Karalystė pripažįsta, kad taikant Tarnybos kalbinį režimą tam tikros kalbos traktuojamos nevienodai, tačiau mano, kad šis skirtumas nėra toks, kokį jį vaizduoja apeliantė. Tarnyba gali kreiptis į pareiškėją antrąja kalba, nurodyta Bendrijos prekių ženklo paraiškoje, bet atstovas prekių ženklų klausimais beveik visada mokės vieną iš Tarnybos kalbų. Dėl šios priežasties būtinumas atlikti Tarnybos dokumentų vertimą yra retas. Vertimai yra būtini, tik kai procedūroje dalyvauja antroji šalis, tačiau šiuo atveju jie taip pat reikalingi šiai antrajai šaliai.
72 Taigi egzistuoja skirtingo požiūrio niuansų, o apeliantė nepateikė jokių argumentų, leidžiančių suabejoti Pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl šį skirtumą pateisinančių objektyvių priežasčių. Ispanijos Karalystė pabrėžia, kad Taryba veikė neviršydama savo kompetencijos ir kad pasirinktas kriterijus, būtent penkių Bendrijoje ir už jos ribų labiausiai paplitusių kalbų vartojimas, yra pagrįstas.
73 Anot Ispanijos Karalystės, apeliantė nenurodė, kokia, jos manymu, būtų adekvati ir proporcinga sistema, leisianti Tarnybai veikti. Be to, ji prieštarauja savo pačios pirmojoje instancijoje pateiktiems argumentams, nes dabar ji pritaria vienintelės, anglų, kalbos pasirinkimui. Šis teiginys verčia suabejoti visais jos pareiškimais dėl kalbų lygybės principo pažeidimo.
74 Komisija taip pat tvirtina, kad šis pagrindas yra nepagrįstas. Kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 58 punkte, Reglamento Nr. 1 negalima prilyginti Bendrijos teisės principui. Dėl nediskriminavimo principo tariamo pažeidimo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 60–63 punktuose įtikinamai konstatavo, kad Tarybos pasirinkimas buvo tinkamas ir proporcingas.
Teisingumo Teismo vertinimas
75 Reikėtų pradėti nuo argumentų, kuriais siekiama įrodyti antrojo pagrindo nepriimtinumą, nagrinėjimo.
76 Dėl apeliantės intereso siekti, kad Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrasis sakinys būtų paskelbtas neteisėtu, nebuvimo, nes tarp šios nuostatos ir ginčijamo sprendimo nėra teisinio ryšio, pažymėtina, kad toks prieštaravimas dėl ieškinio priimtinumo dėl juo siekiamo Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio pripažinimo neteisėtu jau buvo Tarnybos pareikštas Pirmosios instancijos teisme ir yra išdėstytas skundžiamo sprendimo 15–17 punktuose. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį argumentą skundžiamo sprendimo 24 ir 25 punktuose, o 32 ir 33 punktuose nustatė prieštaravimo dėl teisėtumo priimtinumo ribas. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 39 ir 40 punktuose, Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrasis sakinys yra viena iš nuostatų, patikslinančių antrosios kalbos pasirinkimo apimtį ir teisinius padarinius, kurių atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 32 punkto antrajame sakinyje pripažino prieštaravimą dėl teisėtumo priimtinu. Kadangi Tarnyba neginčija šių faktų ir nenurodo jokių priežasčių, kodėl Pirmosios instancijos teismo motyvacija, leidusi padaryti išvadą dėl tiesioginio teisinio ryšio tarp ginčijamo sprendimo ir pareigos, kurios teisėtumą apeliantė ginčija, buvimo, prieštarauja Bendrijos teisei, argumentas dėl apeliantės suinteresuotumo šios Reglamento Nr. 40/94 nuostatos paskelbimu negaliojančia nebuvimo yra atmestinas.
77 Taip pat atmestinas argumentas, jog apeliantė neįrodė, kad dėl to, kaip Tarnyba taikė Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrąjį sakinį šioje byloje, ji patyrė žalos. Šiuo argumentu siekiama įrodyti ne apeliacinio skundo ar kurio nors iš jam pagrįsti nurodytų pagrindų, bet apeliantės ieškinio nepriimtinumą. Tačiau šis argumentas nebuvo pareikštas Pirmosios instancijos teisme, bet pirmą kartą nurodytas Teisingumo Teisme. Dėl šios priežasties šis argumentas pripažintinas nepriimtinu, nes todėl, kad jis pirmą kartą pareikštas apeliaciniame procese, juo nėra siekiama įrodyti Pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos vertinant šį prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo.
78 Priešingai negu teigia Tarnyba ir Komisija, apeliaciniame skunde nėra tiesiog pakartojami apeliantės pirmojoje instancijoje nurodyti argumentai. Apeliantė neprašo persvarstyti jos pradinio ieškinio dėl panaikinimo, bet aiškiai kritikuoja skundžiamą sprendimą. Dėl skundžiamo sprendimo dalies, dėl kurios paduota apeliacija, priešingai negu teigia Taryba, iš apeliacinio skundo aiškiai matyti, kad jis susijęs su jame cituojamais šio sprendimo 61–64 punktais. Taigi Tarybos pareiškimas, kad apeliacinis skundas yra per daug neaiškus, kad Teisingumo Teismas galėtų dėl jo priimti sprendimą, yra nepagrįstas.
79 Taip pat, priešingai negu teigia Taryba, apeliacinio skundo antrojo pagrindo papildoma dalis, kuria apeliantė ginčija Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio teisėtumą, nėra analogiška pirmajam pagrindui, kuriuo ji ginčija tik Pirmosios instancijos teismo pateiktą šios nuostatos išaiškinimą.
80 Galiausiai, kalbant apie argumentą, kad papildoma šio pagrindo dalis yra nepriimtina todėl, kad apeliantė neginčijo skundžiamo sprendimo 33 punkto, pakanka padaryti nuorodą į šio sprendimo 39 ir 40 punktus ir pažymėti, kad ši dalis yra priimtina tiek, kiek apeliantė ginčija Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 3 dalimi nustatytos pareigos paduodant Bendrijos prekių ženklo paraišką nurodyti antrąją kalbą teisinius padarinius.
81 Dėl apeliacinio skundo pagrindo esmės visų pirma pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta šiame sprendime dėl pirmojo pagrindo, šio antrojo pagrindo apimtį galima apriboti Tarnybos kalbinio režimo teisėtumo įvertinimu, kiek tai susiję su reikalavimu pasirinkti antrąją kalbą kaip galimą protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu bylų nagrinėjimo bei „rašytinių pranešimų“ Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrojo sakinio prasme kalbą. Būtina nustatyti, ar šis režimas pažeidžia tariamą kalbų lygybės principą, kaip jį apibūdina apeliantė.
82 Kaip pabrėžia apeliantė, Sutartyje yra kelios nuorodos dėl kalbų vartojimo Europos Sąjungoje. Tačiau šių nuorodų negalima laikyti bendro Bendrijos teisės principo, garantuojančio kiekvienam piliečiui teisę, kad viskas, kas gali paveikti jo interesus, turi būti visada rengiama jo kalba, išraiška.
83 Dėl santykių tarp piliečių ir Bendrijos institucijų ir įstaigų Sutarties 8d straipsnyje, iš dalies pakeistame Amsterdamo sutartimi, be kita ko, reikalaujama iš institucijų ir kai kurių įstaigų susirašinėti su Sąjungos piliečiais viena iš Sutarties 248 straipsnyje nurodytų kalbų. Ši nuostata, kuri priimant ginčijamą sprendimą dar nebuvo įsigaliojusi, bet kuriuo atveju nėra bendrai taikoma visoms Sąjungos įstaigoms. Pavyzdžiui, ji netaikoma Tarnybai, kaip teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 64 punkte.
84 Be to, Sutarties 217 straipsniu Tarybai suteikta teisė vieningai nustatyti kalbų vartojimą Bendrijos institucijose reglamentuojančias taisykles. Būtent taikydama šią nuostatą ji priėmė Reglamentą Nr. 1, kurio 1 straipsnyje nustatytos Bendrijos institucijų oficialiosios ir darbo kalbos. Pažymėtina, kad šios oficialiosios kalbos nevisiškai sutampa su Sutarties 8d ir 248 straipsniuose nurodytomis kalbomis.
85 Reglamente Nr. 1, būtent jo 4 straipsnyje, nustatyta, kad reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai rengiami oficialiosiomis Sąjungos kalbomis. Iš šios nuostatos ir iš EB Sutarties 191 straipsnio (dabar – EB 254 straipsnis), kuriame reikalaujama skelbti Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje Sutarties 189b straipsnyje (po pakeitimo – EB 251 straipsnis) nurodyta tvarka priimtus reglamentus, direktyvas ir sprendimus, skaitant kartu su Reglamento Nr. 1 5 straipsniu, kuriame numatytas minėto leidinio leidimas oficialiosiomis kalbomis, išplaukia, kad individualus sprendimas nebūtinai turi būti parengtas visomis oficialiosiomis kalbomis, net jeigu jis gali turėti įtakos kito negu tas, kuriam jis skirtas, Sąjungos piliečio, pavyzdžiui, konkuruojančio ūkio subjekto, teisėms.
86 Taigi institucijos susirašinėjimas su piliečiu jo kalba neišsprendžia visų kalbinių sunkumų, kurių piliečiams kyla bendraujant su Sąjungos institucijomis ir įstaigomis. Beje, vienas iš tokių sunkumų buvo nurodytas nagrinėjamoje byloje, nes, išskyrus Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje nurodytus „rašytinius pranešimus“, kurie bus nagrinėjami šio sprendimo 98 punkte, Tarnybos kalbinio režimo negalima ginčyti dėl to, kaip Tarnyba bendrauja tiesiogiai su pareiškėju, kadangi procedūra turi vykti ta kalba, kuria buvo paduota Bendrijos prekių ženklo paraiška. Šis režimas veikiau kritikuojamas dėl to, kaip juo reguliuojami kelių šalių, kurių kalbos gali būti skirtingos, santykiai protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu procedūrose.
87 Tariamam kalbų lygybės principui pagrįsti taip pat negalima remtis Sutarties 248 straipsnio antra pastraipa, iš dalies pakeista Amsterdamo sutartimi, bei Teisingumo Teismo praktika aiškinant Bendrijos teisę. Nors aiškinant tekstą reikia vienodai atsižvelgti į autentiškas jo versijas visomis kalbomis, ši pareiga galioja tik tiek, kiek šios versijos egzistuoja ir yra autentiškos. Taigi, net jeigu individualus sprendimas yra paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir dėl to išverstas į visas kalbas piliečių informavimo tikslu, tik atitinkamoje procedūroje vartota kalba bus autentiška ir bus vartojama šiam sprendimui aiškinti.
88 Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad Bendrijos prekių ženklas buvo sukurtas ūkio subjektų, o ne visų piliečių naudai ir kad šie ūkio subjektai nėra įpareigoti juo naudotis.
89 Nors išimtinė teisė naudoti prekių ženklą yra pripažįstama viešosios valdžios, teisė į prekių ženklą iš esmės yra įrankis, kuriuo ūkio subjektai naudojasi savo profesinėje veikloje siekdami gauti pajamų. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas turi teisę įpareigoti juos visiškai ar bent iš dalies padengti Bendrijos prekių ženklams registruoti įkurtos įstaigos veiklos išlaidas.
90 Reglamento Nr. 40/94 penktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta: „<...> Bendrijos teisės aktai, susiję su prekių ženklais, nepakeičia valstybių narių prekių ženklus reguliuojančių teisės aktų; <...> iš tiesų reikalavimas, kad įmonės padavinėtų paraiškas registruoti savo prekių ženklus kaip Bendrijos prekių ženklus, neturėtų būti laikomas pagrįstu; <...> nacionaliniai prekių ženklai ir toliau išlieka būtini toms įmonėms, kurios nenori apsaugoti savo prekių ženklų Bendrijos lygiu“.
91 Vis dėlto ūkio subjektai yra suinteresuoti turėti tokį Bendrijos teisės aktų leidėjo jiems suteiktą įrankį kaip Bendrijos prekių ženklas, kuris leidžia jiems išvengti daugybės nacionalinių prekių ženklo paraiškų padavimo bei su tuo susijusių vertimo išlaidų (šiuo klausimu žr. pagal analogiją 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo BASF, C‑44/98, Rink. p. I‑6269, 12 punkte cituojamus BASF AG pateiktus argumentus dėl Europos patento aprašymo vertimo išlaidų). Kad būtų įrodytas šio suinteresuotumo buvimas, pakanka konstatuoti, kad nuo Tarnybos įkūrimo buvo paduota daug Bendrijos prekių ženklo paraiškų ir tai viršijo pradines prognozes.
92 Iš visų šių aplinkybių išplaukia, kad analogiškos Tarnybai įstaigos kalbinis režimas yra būtinos pusiausvyros tarp ūkio subjektų ir visuomenės interesų, susijusių su procedūros išlaidomis, bei tarp Bendrijos prekių ženklo paraiškas paduodančių asmenų ir kitų ūkio subjektų interesų, susijusių su galimybe susipažinti su teises suteikiančių dokumentų vertimais arba su Reglamente Nr. 40/94 numatytomis protesto, panaikinimo arba prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu procedūromis, kuriose dalyvauja keli ūkio subjektai, sunkios paieškos rezultatas.
93 Taigi Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 62 punkte teisingai konstatavo, kad nurodydama Bendrijos oficialiąsias kalbas, kurios gali būti vartojamos nagrinėjant protesto, panaikinimo arba paskelbimo prekių ženklo negaliojančiu bylas, kai pačios šalys nesusitaria tarpusavyje dėl procedūros kalbos, Taryba siekė teisėto tikslo – tinkamai išspręsti dėl tokio nesutarimo kylančią kalbinę problemą.
94 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 63 punkte taip pat teisingai nurodė, kad net jeigu Taryba nevienodai traktavo Bendrijos oficialiąsias kalbas, jos pasirinkimas, apribotas labiausiai paplitusiomis Europos bendrijoje kalbomis, yra tinkamas ir proporcingas.
95 Šiomis aplinkybėmis apeliantės argumentas, kad vienos kalbos pasirinkimas vietoj penkių kalbų būtų mažiau diskriminacinis, nėra tinkamas.
96 Galiausiai, kalbant apie Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje minimus rašytinius pranešimus, pažymėtina, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 45 ir 47 punktuose, ši sąvoka aiškintina siaurai ir apima tik pranešimus, kurie savo turiniu negali prilygti procedūros dokumentams. Kadangi šioje situacijoje antrosios kalbos vartojimu neįmanoma pažeisti Bendrijos prekių ženklo paraišką padavusio asmens teisinių interesų, bet koks vartojant antrąją kalbą galintis atsirasti skirtingas požiūris būtų nereikšmingas ir bet kuriuo atveju pateisinamas Tarnybos veiklos poreikiais.
97 Iš visų šių argumentų darytina išvada, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl papildomo pagrindo, susijusio su motyvų nenurodymu
Graikijos Respublikos argumentai
98 Graikijos Respublika nurodo papildomą skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindą, teigdama, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą neatsižvelgdamas į ieškinio pagrindą dėl tariamai neteisėtos nuostatos, būtent Reglamento Nr. 40/94 115 straipsnio, motyvų nenurodymo ir neiškeldamas šio klausimo savo iniciatyva.
99 Ji primena įstojimo į bylą Pirmosios instancijos teisme paaiškinime pažymėjusi, kad kalbų vartojimo apribojimas Reglamentu Nr. 40/94 nėra pakankamai motyvuotas ir kad neįmanoma nei tiksliai nustatyti šį apribojimą pagrindžiančių kriterijų, nei paaiškinti, kodėl tam tikroms kalboms buvo suteikta pirmenybė kitų kalbų atžvilgiu. Tačiau Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Graikijos Respublikos pareikštus prieštaravimus ir neiškėlė Reglamento Nr. 40/94 motyvavimo klausimo savo iniciatyva, nors tai yra viešosios tvarkos klausimas, kurį Bendrijos teismas gali ir turi išnagrinėti savo iniciatyva.
100 Atvirkščiai, skundžiamo sprendimo 62 ir 63 punktuose išdėstydamas įstatymų leidėjo tikslais grindžiamus argumentus, Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo reglamento, kurio teisėtumas buvo ginčijamas, motyvų, bet sugalvojo papildomą motyvą, kurio nebuvo, o tokį veiksmą Teisingumo Teismas jau buvo pasmerkęs anksčiau (2000 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas DIR International Film ir kt./Komisija, C‑164/98 P, Rink. p. I‑447).
Teisingumo Teismo vertinimas
101 Pirmosios instancijos teismas iš tiesų aiškiai neatsakė į argumentą dėl ginčijamos reglamento nuostatos motyvų nenurodymo. Tačiau pažymėtina, kad šis argumentas buvo išdėstytas kaip pagrindo, kurį galima susieti su proporcingumo principo pažeidimu, dalis. Bet kuriuo atveju, kadangi tai yra tik teisės klausimas, Teisingumo Teismas gali ištaisyti Pirmosios instancijos teismo aplaidumą.
102 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką motyvavimo pareigos apimtis priklauso nuo konkretaus teisės akto pobūdžio ir kad visuotinio taikymo aktų motyvavimas gali apsiriboti, pirma, jo priėmimą paskatinusios situacijos apibūdinimu ir, antra, juo siekiamų bendrų tikslų nurodymu. Jeigu ginčijamas aktas atskleidžia institucijos siekiamo tikslo esmę, reikalavimas nurodyti įvairių techninio pobūdžio pasirinkimų motyvus būtų perteklinis (1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑150/94, Rink. p. I‑7235, 25 ir 26 punktai ir 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑168/98, Rink. p. I‑9131, 62 punktas).
103 Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje Reglamento Nr. 40/94 nuostatos dėl Tarnybos kalbinio režimo pakankamai atskleidžia ir leidžia patikrinti jas pagrindžiančius motyvus.
104 Dėl skundžiamo sprendimo 62 ir 63 punktų pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas neketino ištaisyti tariamo ginčijamos nuostatos motyvavimo trūkumo, bet veikiau nagrinėjo jos proporcingumą, o tai neišvengiamai apima Bendrijos teisės aktų leidėjo preziumuojamų tikslų nagrinėjimą.
105 Iš visų šių argumentų išplaukia, kad Graikijos Respublikos pareikštas papildomas pagrindas nėra pagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
106 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Tarnyba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantė pralaimėjo bylą, ji turi padengti šias išlaidas.
107 Remiantis minėto Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Taryba ir Komisija pačios padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS
nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš C. Kik bylinėjimosi išlaidas.
3. Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Bendrijų Komisija padengia savo išlaidas.
Rodríguez Iglesias | Puissochet | Wathelet |
Schintgen | Timmermans | Gulmann |
von Bahr | Cunha Rodrigues | Rosas |
Paskelbta 2003 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |