GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2012 m. kovo 28 d.(1)
Byla C‑171/11
Fra.bo SpA
prieš
Deutsche Vereinigung des Gas- und Wasserfaches eV (DVGW) – Technisch-Wissenschaftlicher Verein
(Oberlandesgericht Düsseldorf (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„SESV 34 straipsnis – Laisvas prekių judėjimas – Horizontalus laisvo prekių judėjimo poveikis – Techninių standartų rengimas, kurį atlieka privatinės teisės reguliuojama asociacija – Šios asociacijos vykdomas produktų sertifikavimas – Įstatyminė prezumpcija, kad sertifikuoti produktai atitinka jiems naudoti taikomus reikalavimus – Labai ribota galimybė parduoti nesertifikuotus produktus“
I – Įžanga
1. Nagrinėjamoje byloje Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apeliacinis apygardos teismas) pirmiausia prašo išaiškinti, ar privatinės teisės reguliuojama asociacija, kuri, be kita ko, rengia techninius standartus produktams geriamojo vandens tiekimo srityje ir remdamasi jais sertifikuoja ar leidžia sertifikuoti šiuos produktus, vykdydama šią veiklą turi laikytis laisvo prekių judėjimo principo tuo atveju, kai pagal įstatymą preziumuojama, kad tokį sertifikatą turintys produktai atitinka reikalavimus, taikomus šiems produktams naudoti geriamojo vandens tiekimo srityje. Taip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda poleminį klausimą dėl horizontalaus pagrindinių laisvių veikimo apskritai ir konkrečiai dėl horizontalaus laisvo prekių judėjimo principo veikimo. Jei pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju horizontalus laisvo prekių judėjimo veikimas netaikomas, tada prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat norėtų sužinoti, ar nagrinėjamos techninės‑mokslinės asociacijos veiklai gali būti taikomas kartelių draudimas pagal SESV 101 straipsnį.
2. Toliau pirmiausia nagrinėsiu, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamai privatinės teisės reguliuojamai asociacijos veiklai, susijusiai su standartų rengimu ir sertifikavimo vykdymu, gali būti taikomas laisvas prekių judėjimo principas. Kadangi manau, kad atsakymas į klausimą dėl horizontalaus laisvo prekių judėjimo veikimo tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, turi būti teigiamas, papildomo antrojo prejudicinio klausimo nebenagrinėsiu.
II – Nacionalinė teisė
3. Nutarimo dėl vandeniui tiekti taikomų bendrųjų sąlygų (Verordnung über Allgemeine Bedingungen für die Versorgung mit Wasser, toliau – AVBWasserV)(2) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kai vandens tiekimo įmonės prijungdamos prie viešojo vandens tiekimo tinklo ir tiekdamos vandenį naudoja standartines sutartis ar standartines sutarčių sąlygas, kurios iš anksto parengtos naudoti sudarant daug sutarčių (bendrosios tiekimo sąlygos), galioja 2–34 straipsniai, kurie laikytini sudėtine tiekimo sutarties dalimi, išskyrus atvejus, kai šio straipsnio 3 dalyje ir 35 straipsnyje nustatyta kitaip.“
4. Iki 2010 m. sausio 27 d. galiojusios redakcijos AVBWasserV 12 straipsnyje „Klientų įranga“ buvo nustatyta:
„1. Už tinkamą namų ūkio geriamojo vandens įrangos, išskyrus vandens tiekimo įmonės skaitiklius, įrengimą, išplėtimą, pakeitimą ir priežiūrą atsako klientas. Jei įrangą ar jos dalis jis išnuomoja ar leidžia kitaip naudotis trečiajam asmeniui, jis atsako kartu su šiuo trečiuoju asmeniu.
2. Įranga turi būti įrengta, išplėsta, pakeista ir prižiūrima vadovaujantis šio nutarimo nuostatomis ir kitomis įstatyminėmis ar oficialiomis taisyklėmis bei pripažintais techniniais standartais.
<...>
4. Gali būti naudojamos tik tokios medžiagos ir įrenginiai, kurie pagaminti laikantis pripažintų techninių standartų. Pripažintos vertinimo įstaigos ženklai (pavyzdžiui, DIN‑DVGW, DVGW arba GS) rodo, kad šios sąlygos tenkinamos.
<...>“
5. 2010 m. sausio 13 d. nutarimu AVBWasserV 12 straipsnio 4 dalis nuo 2010 m. sausio 28 d. buvo pakeista taip:
„Gali būti naudojami tik tokie produktai ir įrenginiai, kurie atitinka visuotinai pripažintus techninius standartus. Laikoma, kad pirmame sakinyje pateiktos nuostatos laikomasi, jei geriamojo vandens srityje aiškiai naudojamas CE ženklinimas. Jeigu CE ženklinimas nereikalaujamas, tokia prielaida daroma ir tuomet, kai produktas arba įrenginys yra pažymėtas pramonės šakos akredituotos sertifikavimo įstaigos ženklu, būtent DIN‑DVGW arba DVGW. Jei produktai ir įrenginiai:
1) buvo teisėtai pagaminti kitoje Europos ekonominės erdvės susitarimui priklausančioje valstybėje narėje arba
2) buvo teisėtai pagaminti ar patiekti į rinką kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Turkijoje
ir neatitinka trečiame sakinyje nurodytų ženklų techninių specifikacijų, laikoma, kad jų atžvilgiu minėtose valstybėse buvo atlikti lygiaverčiai bandymai ir patikrinimai, jeigu jais užtikrinimas Vokietijoje reikalaujamas apsaugos lygis.“
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
6. Ieškovė pagrindinėje byloje yra Italijoje įsteigta bendrovė, kuri gamina varines jungtis ir jomis prekiauja. Varinės jungtys yra du vamzdžius jungiančios dalys, kurių galuose, siekiant užtikrinti sandarumą, yra iš elastomero pagaminti sandarinimo žiedai.
7. Atsakovė pagrindinėje byloje yra pagal Vokietijos teisę įsteigta asociacija Deutsche Vereinigung des Gas- und Wasserfaches e.V. (toliau – DVGW), kurios tikslas pagal įstatus yra skatinti dujų ir vandens tiekimą. DVGW pagal nustatytą procedūrą nustato dujų ir vandens tiekimo srities produktų techninius standartus. Ieškovės pagrindinėje byloje pagamintoms jungtims geriamojo vandens tiekimo srityje kaip techninis standartas taikoma DVGW parengta DVGW specifikacija W534.
8. 1999 m. pabaigoje ieškovė pagrindinėje byloje pateikė DVGW prašymą dėl vandeniui tiekti skirtų savo varinių jungčių sertifikavimo. DVGW pavedė atlikti reikalingus bandymus pagal DVGW specifikaciją W534 jos pačios pripažintai Materialprüfungsanstalt Darmstadt (toliau – MPA Darmstadt). MPA Darmstadt sudarė subrangos sutartį su Italijos firma Cerisie Laboratorio, kuri yra pripažinta ne DVGW, bet atitinkamų Italijos institucijų. Paskui, 2000 m. lapkričio mėnesį DVGW išdavė ieškovei pagrindinėje byloje penkerius metus vandens tiekimui galiojantį sertifikatą.
9. Gavusi trečiųjų šalių skundų, DVGW pradėjo papildomo patikrinimo procedūrą ir vėl pavedė MPA Darmstadt atlikti bandymus. Šie bandymai apėmė ir vadinamąjį ozono testą. 2005 m. birželio mėnesį DVGW pranešė ieškovei pagrindinėje byloje, kad jos jungtys neišlaikė ozono testo, tačiau ieškovė gali per tris mėnesius pateikti teigiamą bandymų ataskaitą. Ieškovės pagrindinėje byloje pateiktos Cerisie Laboratorio bandymų ataskaitos atsakovė nepripažino, nes Cerisie Laboratorio nebuvo jos akredituota laboratorija.
10. Tuo metu pagal nustatytą procedūrą, kurioje ieškovė pagrindinėje byloje nedalyvavo, buvo pakeista DVGW specifikacija W534. Siekiant užtikrinti ilgesnį sertifikuojamų produktų tarnavimo laiką, buvo įvestas vadinamasis 3000 valandų testas, pagal kurį medžiaga 3 000 valandų laikoma verdančiame 110 laipsnių pagal Celsijų temperatūros vandenyje. Pagal DVGW taisykles sertifikatų turėtojai privalo per tris mėnesius nuo taikomos specifikacijos pakeitimų įsigaliojimo pateikti papildomo sertifikavimo prašymą, kad būtų patvirtintas pakeistų reikalavimų laikymasis. Tokio prašymo ieškovė pagrindinėje byloje nepateikė. Pagrindinėje byloje neginčijama, kad ieškovės pagrindinėje byloje jungtys neatitinka 3 000 valandų testo reikalavimų.
11. 2005 m. birželio mėnesį DVGW panaikino ieškovės pagrindinėje byloje varinių jungčių sertifikatą, motyvuodama tuo, kad nebuvo pateikta teigiama 3 000 valandų testo bandymų ataskaita. Prašymą pratęsti sertifikato galiojimą DVGW atmetė motyvuodama tuo, kad nėra ką pratęsti, nes sertifikatas nebeegzistuoja.
12. Dėl varinių jungčių sertifikato panaikinimo ir atsisakymo pratęsti jo galiojimą ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas), kuris ieškinį atmetė. Ieškovė pagrindinėje byloje apskundė sprendimą atmesti ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
13. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių, ar rengdama standartus ir vykdydama sertifikavimą DVGW turi laikytis Sąjungos teisės reikalavimų, ir, jei taip, – kokių, jis pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar EB 28 straipsnį (dabar – SESV 34 straipsnis), prireikus kartu su EB 86 straipsnio 2 dalimi (dabar – SESV 106 straipsnio 2 dalis), reikia aiškinti taip, kad privatinės teisės reguliuojamai įstaigai, kuri buvo įsteigta tam, kad rengtų techninius standartus konkrečioje srityje ir remdamasi šiais techniniais standartais sertifikuotų produktus, rengiant šiuos techninius standartus bei vykdant sertifikavimą minėtos nuostatos yra privalomos, jei nacionalinis įstatymų leidėjas sertifikuotus produktus aiškiai laiko atitinkančiais įstatymus ir dėl to praktiškai prekyba tokių sertifikatų neturinčiais produktais yra bent jau gerokai apsunkinta?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
Ar EB 81 straipsnį (dabar – SESV 101 straipsnis) reikia aiškinti taip, kad pirmajame klausime aprašytos privatinės teisės reguliuojamos įstaigos atliekama veikla techninių standartų rengimo ir produktų sertifikavimo pagal šiuos techninius standartus srityje laikytina „ekonomine“, jeigu įstaiga yra kontroliuojama įmonių?
Jeigu į pirmą klausimo dalį būtų atsakyta teigiamai:
Ar EB 81 straipsnį reikia aiškinti taip, kad įmonių asociacijos atliekamas techninių standartų rengimas ir sertifikavimas remiantis šiais standartais gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, jeigu dėl to kitoje valstybėje narėje teisėtai pagamintas ir parduodamas produktas valstybėje narėje, į kurią jis yra importuojamas, negali būti parduodamas arba gali būti parduodamas tik patiriant didelių sunkumų, nes neatitinka techninių standartų reikalavimų, o prekyba neturint tokio sertifikato, atsižvelgiant į techninių standartų išskirtinę padėtį rinkoje ir nacionalinio įstatymų leidėjo priimtą teisės nuostatą, pagal kurią įmonių asociacijos išduotas sertifikatas patvirtina teisės aktų reikalavimų laikymąsi, yra beveik neįmanoma, ir jeigu tokie techniniai standartai, jei būtų tiesiogiai nustatyti nacionalinio įstatymų leidėjo, negalėtų būti taikomi, nes pažeistų laisvo prekių judėjimo principus?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
14. 2011 m. kovo 30 d. sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. balandžio 11 d. Rašytines pastabas pateikė ieškovė pagrindinėje byloje, DVGW, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Čekijos Respublika, ELPA priežiūros institucija ir Europos Komisija. 2012 m. vasario 15 d. posėdyje dalyvavo ieškovės pagrindinėje byloje, DVGW, Vokietijos Federacinės Respublikos, Nyderlandų Karalystės, ELPA priežiūros institucijos ir Komisijos atstovai.
V – Šalių argumentai
15. Atsakydamos į pirmąjį prejudicinį klausimą, ieškovė pagrindinėje byloje, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Čekijos Respublika, ELPA priežiūros institucija ir Komisija nurodo, kad DVGW tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, turi laikytis laisvo prekių judėjimo principo. Tačiau Vokietijos vyriausybė pažymi, kad DVGW galimą laisvo prekių judėjimo apribojimą galėtų pateisinti remdamasi sveikatos apsauga, kaip ji suprantama pagal SESV 36 straipsnį, ir dėl to jai turėtų būti suteikta didelė diskrecija. Šiuo klausimu DVGW taip pat pabrėžia, kad laisvo prekių judėjimo apribojimus galima pateisinti su visuomenės sveikata susijusiomis priežastimis.
16. Atsakymo į antrąjį klausimą pasiūlymą pateikė tik ieškovė pagrindinėje byloje, DVGW ir Komisija. Ieškovė pagrindinėje byloje ir Komisija teigia, kad, esant šiame klausime minimoms aplinkybėms, taikytinas SESV 101 straipsnyje numatytas kartelių draudimas. O DVGW į antrąjį prejudicinį klausimą siūlo atsakyti neigiamai.
VI – Teisinis vertinimas
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
17. Pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti, ar nacionalinė privatinės teisės reguliuojama įstaiga, rengianti techninius standartus produktams geriamojo vandens tiekimo srityje ir remiantis jais tikrinanti ir sertifikuojanti ar leidžianti sertifikuoti šiuos produktus, vykdydama šią veiklą turi laikytis su laisvu prekių judėjimu susijusių pirminės teisės reikalavimų, ir, jei taip, – kokiomis sąlygomis, tuo atveju, kai šios įstaigos parengti techniniai standartai atspindi ne tik sukauptas specifines žinias, bet ir preziumuojama, kad patikrinti ir sertifikuoti produktai atitinka teisės aktų reikalavimus, jeigu jie atitinka šiuos techninius standartus, todėl prekyba produktais, neturinčiais tokio patikrinimo sertifikato, yra beveik neįmanoma.
18. Tam, kad būtų galima geriau suprasti šį klausimą, pirmiausiai apžvelgsiu techninius prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindus. Paskui analizuosiu Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su horizontaliu pagrindinių laisvių veikimu. Galiausiai, tuo remdamasi, atsakysiu į klausimą, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, laisvo prekių judėjimo principas taikytinas DVGW.
1. Techniniai standartizavimo pagrindai
a) Sąjungos teisės reikalavimai atsižvelgiant į suderintus ir nacionalinius techninių statybos produktų standartus.
19. Visoje Europos Sąjungoje galiojančių techninių produktų standartų įvedimas, nuolatinė šių standartų laikymosi kontrolė ir produktų, atitinkančių šiuos techninius produktų standartus, ženklinimas iš esmės padeda užtikrinti aukštą produktų saugos lygį Europos Sąjungoje. Be to, produktams taikytinų skirtingų nacionalinių techninių nuostatų pakeitimas visoje Sąjungoje galiojančiomis techninėmis nuostatomis skatina laisvą prekių judėjimą Europos Sąjungoje. Todėl techninių produktų standartų suderinimas yra svarbus Sąjungos teisės aktų leidėjo uždavinys. Siekiant šio tikslo, nuo praeito amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio techninio suderinimo ir standartizavimo srityje vadovaujamasi nauju požiūriu (new approach). Juo vadovaudamasis Sąjungos teisės aktų leidėjas vadinamosiose „naujojo požiūrio“ (new approach) direktyvose nustato esminius reikalavimus, kuriuos turi atitikti produktai, kuriems taikomos šios direktyvos. Šiuos bendruosius reikalavimus sukonkretina privačios standartizavimo organizacijos, Komisijos įgaliotos parengti technines specifikacijas, kurias paskui Komisija gali paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje kaip suderintus standartus. Gamintojas gali savo nuožiūra nuspręsti, ar laikysis suderintų standartų ir juos taikys. Egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad produktai, atitinkantys suderintus standartus, atitinka ir esminius atitinkamos direktyvos reikalavimus(3).
20. Techninių nuostatų ir standartų derinimas statybos produktų srityje vykdomas 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/106/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su statybos produktais, derinimo(4). Šioje direktyvoje nukrypstama nuo „naujojo požiūrio“, nes joje nenustatyta tiesioginių reikalavimų statybos produktams, tačiau I priede nustatyti esminiai statiniams taikytini reikalavimai(5). Šie esminiai reikalavimai yra svarbūs statybos produktams, nes jų laikymasis turi užtikrinti, kad statiniai, kuriuose tie produktai montuojami, atitiks Direktyvos 89/106 I priede nurodytus esminius reikalavimus.
21. Statybų produktams tiesiogiai taikytini reikalavimai kyla iš Direktyvos 89/106 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų techninių specifikacijų, taigi iš esmės iš suderintų Europos standartų(6). O tai vėlgi reiškia, kad Direktyvos 89/106 nuostatas, kurių taikymo sąlyga yra techninių specifikacijų egzistavimas, konkretiems statybos produktams paprastai galima taikyti tik tuomet, kai egzistuoja šiems statybos produktams suderintas Europos standartas, ir tik atsižvelgiant į jo apimtį(7). Tai galioja, be kita ko, Direktyvos 89/106 6 straipsnio 1 dalyje nustatytam apribojimų draudimui(8).
22. Tačiau suderintų arba Sąjungos lygiu pripažintų techninių specifikacijų konkretiems statybos produktams nebuvimas nereiškia, kad valstybės narės turi neribotą diskreciją nustatyti nacionalinius techninius standartus šiems produktams tiekti į rinką. Valstybė narė statybos produktui, kuriam nėra suderintų techninių specifikacijų ar Sąjungos lygmeniu pripažintų techninių specifikacijų, tiekti į rinką savo teritorijoje gali taikyti tik tokias nacionalinės teisės nuostatas, kurios atitinka įsipareigojimus pagal Sutartį, ypač laisvo prekių judėjimo principą, įtvirtintą SESV 34 ir 36 straipsniuose(9).
b) Pagrindinėje byloje nagrinėjami suderinti ir nacionaliniai techniniai statybos produktų standartai
23. Pagrindinėje byloje ieškovė pagrindinėje byloje teigė, kad jos gaminamoms jungtims taikomas suderintas Europos standartas EN 681‑1 dėl elastomerinių tarpiklių, kuris susijęs su esminiais Direktyvos 89/106 reikalavimais. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad nagrinėjamoms jungtims netaikomi jokie suderinti Europos standartai.
24. Pagrindinėje byloje neginčijama tai, kad naudojant nagrinėjamas jungtis geriamojo vandens tiekimo srityje nacionaliniu lygiu taikomas DVGW parengtas techninis standartas, t. y. DVGW specifikacija W534.
25. Kalbant apie DVGW specifikacijų teisinį statusą, jos yra mišrios struktūros. Viena vertus, DVGW specifikacijose pateiktos techninės taisyklės, kurias parengė privatinės teisės reguliuojama asociacija. Šiuo atžvilgiu DVGW standartai atspindi DVGW sukauptas specifines žinias dujų ir vandens tiekimo srityje. Kita vertus, DVGW standartai geriamojo vandens tiekimo srityje yra reikšmingi teisiškai, nes pagal AVBWasserV 12 straipsnio 4 dalį laikoma, kad produktai, skirti klientų įrangai, jungiamai prie viešojo vandens tiekimo tinklo, įrengti, išplėsti, pakeisti ir prižiūrėti, atitinka pripažintus techninius standartus, jei jie pažymėti DVGW ženklu. Be to, pagal AVBWasserV 12 straipsnio 4 dalį klientas netiesiogiai(10) įsipareigoja vandens tiekimo įmonei savo namų ūkyje naudoti tik tokius produktus ir įrenginius, kurie atitinka visuotinai pripažintus techninius standartus. Todėl, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, dėl AVBWasserV 12 straipsnio 4 dalyje nustatytų taisyklių prekyba Vokietijoje geriamajam vandeniui tiekti skirtais vamzdžiais ir jų priedais be atitinkamo DVGW sertifikavimo yra beveik neįmanoma.
26. DVGW sertifikuoja produktus remdamasi pačios parengtais techniniais standartais. Iki 2007 m. vidurio sertifikavimą atlikdavo ji pati, o nuo to laiko atlieka per savo valdomą dukterinę bendrovę. Sertifikatai galioja keletą metų ir gali būti panaikinti nepasibaigus galiojimo terminui, jei nebetenkinami privalomi reikalavimai. Per šį laiką taip pat gali būti inicijuota papildomo patikrinimo procedūra, kuri gali pasibaigti sertifikato panaikinimu. Pagal DVGW taisykles reikalingi tyrimai gali būti atliekami tik jos pripažintose laboratorijose.
2. Teismo praktika, susijusi su horizontaliu pagrindinių laisvių veikimu
27. Atsižvelgdamas į jau minėtą mišrų DVGW specifikacijos W534 teisinį pobūdį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu klausia, ar DVGW, nepaisant to, kad jos teisinė forma yra privatinės teisės reguliuojama asociacija, rengdama DVGW specifikaciją W534 ir pagal šį standartą sertifikuodama produktus, naudojamus geriamajam vandeniui tiekti, privalo laikytis su laisvu prekių judėjimu susijusių pirminės teisės reikalavimų. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia apie horizontalų laisvo prekių judėjimo veikimą tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.
28. Manau, kad siekiant atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikėtų prisiminti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su horizontaliu pagrindinių laisvių veikimu ir jų taikymu.
a) Dėl horizontalaus pagrindinių laisvių veikimo
29. Pagrindines laisves visų pirma turi užtikrinti valstybės narės, todėl iš principo tik valstybių narių taikomos priemonės gali būti tiesiogiai vertinamos, atsižvelgiant į pagrindines laisves(11). Tačiau nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje valstybių narių taikomų priemonių sąvoka paprastai aiškinama plačiai, t. y. nėra būtina, kad asmuo ar įstaiga būtų oficialiai pripažįstama vykdančia viešosios valdžios funkcijas ar būtų viešasis subjektas tam, kad šio asmens ar įstaigos veiksmai būtų vertinami kaip valstybių narių priemonė, kuriai taikomi pagrindinių laisvių reikalavimai. Todėl Teisingumo Teismas taip pat nagrinėja profesinių organizacijų priimtų priemonių suderinamumą su pagrindinėmis laisvėmis, kai pagal nacionalinę teisę šioms organizacijoms yra suteikti įgaliojimai, panašūs į viešosios valdžios įgaliojimus(12). Be to, privatinės teisės reguliuojamų juridinių asmenų, kuriuos netiesiogiai ar tiesiogiai kontroliuoja atitinkama valstybė narė, nustatytos priemonės taip pat laikytinos valstybių narių viešosiomis priemonėmis(13).
30. Taip pat Teisingumo Teismo praktikoje pastebima tendencija, remiantis plačia valstybių narių taikomų priemonių sąvoka ir su tuo susijusiu pagrindinių laisvių pažeidimo apibrėžimo išplėtimu, esant ypatingoms aplinkybėms, pagrindines laisves netiesiogiai taikyti privačių asmenų veiksmams net ir tuomet, kai šie asmenys neįgyvendina viešosios valdžios įgaliojimų.
31. Tai, be kita ko, atsispindi Teisingumo Teismo praktikoje, pagal kurią valstybės narės, esant tam tikroms sąlygoms, pagal ES teisę privalo užtikrinti, kad privatūs asmenys neleistinai neribotų pagrindinių laisvių. Žinomiausiais šios suformuotos teismo praktikos sprendimais laikytini 1997 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš Prancūziją(14) ir 2003 m birželio 12 d. sprendimas byloje Schmidberger(15). Remiantis šiais sprendimais galima teigti, kad tam tikromis sąlygomis privačių asmenų veiksmai gali būti vertinami, remiantis valstybių narių pareiga užtikrinti pagrindinių laisvių teikiamas garantijas ir taip netiesiogiai remiantis pagrindinėmis laisvėmis(16).
32. Šalia tokio pagrindinių laisvių taikymo srities, įtraukiant į ją privačių asmenų veiksmus, netiesioginio išplėtimo Teisingumo Teismas pagrindines laisves tiesiogiai taiko ir privačių asmenų kolektyviu būdu priimtoms tam tikroms taisyklėms. Dabar jau nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje nurodoma, kad SESV 45, 49 ir 56 straipsniai taikomi ne tik valdžios institucijų veiksmams, bet ir kitokioms taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviniu būdu reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį, savarankišką darbą ir paslaugų teikimą(17).
33. Ši teismo praktika, be kita ko, reiškia, kad gali būti patikrinta, ar kolektyvinės sutarties šalių sutartos ir kolektyvinėje sutartyje nustatytos taisyklės neprieštarauja minėtoms pagrindinėms laisvėms(18). Be to, Teisingumo Teismas precedento galią turinčiame Sprendime Viking Line išaiškino, kad ir ne viešosios teisės reguliuojamos profsąjungos ar tokių profsąjungų asociacijos priimtos atskiros kolektyvinės priemonės, kuriomis siekiama priversti įmonę sudaryti kolektyvinę sutartį, kurios turinys gali ją atgrasyti nuo pasinaudojimo įsisteigimo laisve, patenka į pirminės teisės, susijusios su įsisteigimo laisve, taikymo sritį(19).
34. Toks tiesioginis pagrindinių laisvių taikymas tam tikros rūšies kolektyvinėms ne viešosios teisės reguliuojamoms taisyklėms reiškia, kad tokias taisykles nustatančios organizacijos, nepaisant to, kad jos nėra viešosios teisės subjektai, nustatydamos taisykles privalo nepažeisti pagrindinių laisvių, jei tokios taisyklės turi poveikį naudojimuisi pagrindinėmis laisvėmis. Tai bendrai vadinama horizontaliu pagrindinių laisvių veikimu. Tačiau kadangi pagal šią teismo praktiką horizontalus pagrindinių laisvių veikimas su privačiais asmenimis susijęs tik jiems priimant aiškiai apibrėžtas taisykles, tai yra ribotas horizontalus pagrindinių laisvių veikimas.
35. Tačiau darbuotojų judėjimo laisvės srityje Teisingumo Teismas daug visuomenės dėmesio sulaukusiame Sprendime Angonese žengė svarbų žingsnį, nusprendęs įpareigoti privačius asmenis atsižvelgti į pagrindines laisves ir tais atvejais, kai jie nenustato tam tikros rūšies kolektyvinių taisyklių. Šiame sprendime Teisingumo Teismas bendrai išaiškino, kad SESV 45 straipsnyje nustatytas pilietybe grindžiamos diskriminacijos draudimas taikytinas ir privatiems asmenims(20). Tačiau iki šiol šis sprendimas aiškiai buvo patvirtintas tik Sprendime Raccanelli(21).
b) Privačių asmenų vykdomi pagrindinių laisvių ribojimai ir jų pateisinimas
36. Jei tam tikros rūšies ne viešosios teisės kolektyvinės taisyklės patenka į pagrindinių laisvių taikymo sritį, kiekviena jose nustatyta priemonė ar nuostata, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant, gali kliudyti įgyvendinti Sutartimi garantuojamas pagrindines laisves arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus, laikytina atitinkamos pagrindinės laisvės apribojimu, kuris iš principo yra draudžiamas(22).
37. Siekiant pateisinti tokius iš principo draudžiamus pagrindinių laisvių apribojimus, susijusius su privačių asmenų nustatytomis kolektyvinėmis taisyklėmis, viena vertus, būtų galima remtis SESV aiškiai numatytais „rašytiniais“ tokių apribojimų pateisinimo pagrindais, kita vertus, – „nerašytiniais“ privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip jie suprantami Sprendime Cassis de Dijon. Rašytinius pateisinimo pagrindus ir privalomuosius bendrojo intereso pagrindus sieja tai, kad juos galima taikyti tik tada, jei apribojimai, kuriuos siekiama pateisinti, atitinka proporcingumo principą(23) ir dėl to yra tinkami, būtini ir pagrįsti, siekiant Sutartyse ir Teisingumo Teismo praktikoje pateisinimo pagrindais pripažintų tikslų(24).
38. Visiškai neišaiškintas yra klausimas, ar, be rašytinių pateisinimo pagrindų ir be privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, dar yra kitų pateisinimo pagrindų, kuriais remiantis būtų galima pateisinti pagrindinių laisvių apribojimus kolektyvinėmis nuostatomis. Šiuo klausimu Teisingumo Teismo praktikoje galima pastebėti dvi kryptis. Nors daugelyje sprendimų Teisingumo Teismas reikalauja, kad egzistuotų rašytinis pagrindas arba pripažintas privalomasis bendrojo intereso pagrindas, pateisinantis ir pagrindinių laisvių apribojimą tam tikromis kolektyvinėmis ne viešosios teisės taisyklėmis(25), kai kuriuose kituose sprendimuose jis neužkerta kelio tam, kad tokie apribojimai būtų pateisinami su privačiais interesais susijusiais specialiais pagrindais(26).
39. Sprendime Angonese Teisingumo Teismas žengė dar toliau ir iš dalies kompensavo jame atliktą laisvo darbuotojų judėjimo galiojimo srities išplėtimą įtraukiant į ją privačius asmenis tuo, kad išplėstas pateisinančių pagrindų skaičius. Pagal šį sprendimą privataus asmens vykdomas laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas būtent tuomet, jei taikomas dėl objektyvių priežasčių, kurios nepriklauso nuo susijusių asmenų pilietybės ir yra proporcingos teisėtai siekiamo tikslo atžvilgiu(27). Tačiau iki šiol lieka neaišku, kiek „objektyviomis priežastimis“ galima remtis, siekiant pateisinti pagrindinių laisvių apribojimus, susijusius su tam tikros rūšies kolektyvinėmis ne viešosios teisės pobūdžio taisyklėmis.
3. Dėl DVGW pareigos nepažeisti laisvo prekių judėjimo principo tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje
40. Remiantis šia teismo praktikos, susijusios su horizontaliu pagrindinių laisvių veikimu, analize, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą, ar DVGW tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, rengdama savo techninius standartus ir remiantis šiais standartais sertifikuodama produktus privalo laikytis reikalavimų, susijusių su laisvu prekių judėjimu, galima atsakyti teigiamai.
41. Siekiant atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, pirmiausia reikia paminėti, kad nacionalinis įstatymų leidėjas AVBWasserV 12 straipsnio 4 dalyje numatyta norma sudarė DVGW galimybę rengti techninius standartus, kuriais remiantis būtų teisiškai preziumuojama, kad produktai tinkami namų ūkių geriamojo vandens įrangai įrengti, išplėsti, pakeisti ir prižiūrėti. Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamas jungtis, DVGW šia galimybe pasinaudojo išleidusi DVGW specifikaciją W534 ir taip de facto įgijo kompetenciją nustatyti, kokios jungtys gali būti siūlomos Vokietijos vamzdžių ir jų priedų, skirtų geriamajam vandeniui tiekti, rinkoje. Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimą, AVBWasserV 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta prezumpcija bei DVGW ir jos vienos valdomos dukterinės bendrovės sertifikavimo remiantis DVGW specifikacija W534 veikla lemia tai, kad Vokietijoje prekyba geriamajam vandeniui tiekti skirtais vamzdžiais ir jų priedais, neturint DVGW sertifikato, yra beveik neįmanoma(28).
42. Kadangi DVGW ir jos vienos valdoma dukterinė bendrovė, rengdamos standartus ir vykdydamos sertifikavimą, de facto turi kompetenciją nustatyti, kurie produktai, skirti namų ūkių geriamojo vandens įrangai įrengti, išplėsti, pakeisti ir prižiūrėti, gali būti sėkmingai siūlomi Vokietijos rinkoje ir dėl to tinkami parduoti, šios įmonės ir jos valdomos dukterinės bendrovės veikla, susijusi su standartų rengimu ir sertifikavimu, negali nepatekti į laisvo prekių judėjimo taikymo sritį.
43. Siekiant pateisinti šį horizontalų laisvo prekių judėjimo veikimą, Teisingumo Teismo suformuluoti argumentai dėl SESV 45, 49 ir 56 straipsnių taikymo galėtų būti per analogiam taikomi kitokio pobūdžio taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviniu būdu reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį, savarankišką darbą ir paslaugų teikimą.
44. Pirmiausia reikia pastebėti, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje, susijusioje su ribotu horizontaliu laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas poveikiu, dar nėra aiškiai pareiškęs nuomonės, ar laisvas prekių judėjimas ir laisvas kapitalo judėjimas gali būti taikomi ir kolektyvinėms ne viešosios teisės taisyklėms. Tačiau, mano manymu, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, nes Teisingumo Teismas laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas taikymą kolektyvinėms ne viešosios teisės taisyklėms, kuriomis kolektyviniu būdu reglamentuojamas darbas pagal darbo sutartį, savarankiškas darbas ar paslaugų teikimas, iš esmės grindžia remdamasis šių kolektyvinių taisyklių poveikiu. Vadovaujantis šiuo požiūriu būtų sunku suvokti, kodėl laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas tam tikromis sąlygomis galėtų būti tiesiogiai taikomos kolektyvinėms ne viešosios teisės taisyklėms, tačiau toks tiesioginis laisvo prekių ir kapitalo judėjimo taikymas būtų kategoriškai neleidžiamas(29).
45. Šiomis aplinkybėmis nėra esminių prieštaravimų tam, kad teismo praktikoje, susijusioje su ribotu horizontaliu laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas veikimu, suformuluotais argumentais būtų remiamasi nagrinėjamu atveju analizuojant, ar privatinės teisės reguliuojamai asociacijai, turinčiai de facto kompetenciją nustatyti taisykles, galima taikyti laisvo prekių judėjimo principą.
46. Nusistovėjusioje Teisingumo Teismas praktikoje kaip pirmasis pagrindinis argumentas, pateisinantis horizontalų SESV 45, 49 ir 56 straipsnių veikimą, kiek tai susiję su tam tikromis kolektyvinėmis ne viešosios teisės taisyklėmis, nurodoma tai, kad judėjimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas kliūčių panaikinimui tarp valstybių narių kiltų pavojus, jeigu valstybės sudaromų kliūčių pašalinimo poveikis galėtų būti neutralizuotas kliūtimis, kurias sudaro asociacijos ir viešosios teisės nereglamentuojamos organizacijos, įgyvendindamos savo teisinę autonomiją(30).
47. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą ir remiantis Sąjungos teisės effet utile principu, šie svarstymai gali būti taikomi DVGW ir jos valdomos dukterinės bendrovės standartų rengimo ir sertifikavimo veiklai, nes, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nustatydama standartus ir sertifikuodama produktus, skirtus namų ūkių geriamojo vandens įrangai įrengti, išplėsti, pakeisti ir prižiūrėti, DVGW gali de facto nustatyti, kokie produktai pateks į Vokietijos rinką. Todėl DVGW ir jos valdoma dukterinė bendrovė, įgyvendindamos šią de facto kompetenciją, iš tiesų gali sukurti naujų laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungoje kliūčių.
48. Nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje antruoju pagrindiniu argumentu, pateisinančiu horizontalų SESV 45 straipsnio veikimą kolektyvinėms taisyklėms, kuriomis reguliuojamas darbas pagal darbo sutartį, nurodoma tai, kad darbo sąlygos įvairiose valstybėse narėse reglamentuojamos iš dalies įstatymais ar kitais teisės aktais, o iš dalies – kolektyvinėmis sutartimis ir kitais aktais, kuriuos sudarė ar priėmė privatūs asmenys, todėl egzistuoja pavojus, kad SESV 45 straipsnyje numatytų draudimų taikymas tik viešosios valdžios institucijos aktams gali sukelti nelygybę, kiek tai susiję su šio straipsnio taikymu(31).
49. Tai irgi taikytina DVGW ir jos valdomos dukterinės bendrovės standartų rengimo ir sertifikavimo veiklai geriamojo vandens tiekimo srityje tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje. Kaip jau minėjau, tai, kad Sąjungos lygiu nėra nagrinėjamoms jungtims geriamojo vandens tiekimo srityje suderinto standarto, nereiškia, kad valstybių narių diskrecija rengti tokioms jungtims taikomus nacionalinius techninius standartus yra neribota. Priešingai, rengdamos nacionalinius techninius standartus, valstybės narės privalo laikytis iš laisvo prekių judėjimo principo kylančių įsipareigojimų(32). Jei valstybės narės, de facto suteikdamos kompetenciją privačioms asociacijoms, galėtų išvengti šio įpareigojimo, rengiant ir taikant techninius standartus, nepažeisti pagrindinių laisvių, tai reikštų nevienodą Sąjungos teisės taikymą, nes tada valstybės narės, kuriose standartų rengimas ir sertifikavimas liktų valdžios institucijų vykdoma funkcija, privalėtų šia kompetencija naudotis nepažeisdamos pagrindinių laisvių, o valstybėse narėse, kuriose ši funkcija de facto būtų perduota privatinės teisės reguliuojamoms asociacijoms, pagrindinės laisvės šiuo atžvilgiu nebebūtų taikomos.
50. Remdamasi šiais argumentais, manau, jog į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: SESV 34 straipsnis aiškintinas taip, kad privatinės teisės reguliuojamos įstaigos, kurios įsteigtos tam, kad konkrečioje srityje rengtų techninius standartus ir remdamosi šiais techniniais standartais sertifikuotų produktus, rengdamos šiuos techninius standartus ir vykdydamos sertifikavimą privalo nepažeisti SESV 34 straipsnio, jei nacionalinis įstatymų leidėjas produktus, turinčius privatinės teisės reguliuojamos įstaigos išduotą sertifikatą, aiškiai laiko atitinkančiais įstatymus ir dėl to praktikoje prekyba tokių sertifikatų neturinčiais produktais būtų beveik neįmanoma.
4. Svarstymai apie teisines pasekmes DVGW, kylančias dėl pareigos laikytis laisvo prekių judėjimo principo
51. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai neprašo išaiškinti, kokios teisinės pasekmės kyla tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai DVGW ir jos valdoma dukterinė bendrovė, rengdamos DVGW specifikaciją W534 ir remiantis šiuo techniniu standartu sertifikuodamos produktus, privalo laikytis laisvo prekių judėjimo principo, trumpai aptarsiu kelias svarbias problemas, su kuriomis, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo komentarus, gali būti susiduriama toliau nagrinėjant pagrindinę bylą.
a) Dėl DVGW pareigos vykdant standartizavimo veiklą laikytis laisvo prekių judėjimo principo
52. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodoma, kad po to, kai DVGW išdavė ieškovės pagrindinėje byloje vandeniui tiekti skirtoms jungtims galiojantį sertifikatą, ji pakeitė DVGW specifikaciją W534 ir įvedė vadinamąjį 3 000 valandų testą. Kadangi ieškovė pagrindinėje byloje nepateikė palankios savo jungčių bandymų (3 000 valandų testas) ataskaitos, 2005 m. birželio mėnesį sertifikatas buvo panaikintas(33).
53. Kaip aiškiai matyti iš ieškovės pagrindinėje byloje jungčių pavyzdžio, 3 000 valandų testo DVGW specifikacijoje W534 įvedimas gali sutrukdyti laisvą prekių judėjimą, kiek tai susiję su produktais, kuriems taikomas šis techninis standartas. Kadangi ieškovės pagrindinėje byloje jungtys neišlaikė šio testo, t. y. nebuvo pateikta atitinkamų įrodymų, jungtims išduotas sertifikatas panaikintas, todėl Italijoje įsisteigusi pagrindinės bylos ieškovė de facto beveik nebegalėjo šiomis jungtimis prekiauti Vokietijos rinkoje.
54. Vertinant iš šios perspektyvos, papildomo 3 000 valandų testo DVGW specifikacijoje W534 įvedimas laikytinas DVGW įvykdytu laisvo prekių judėjimo apribojimu. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, SESV 36 straipsnyje nustatytuose „rašytiniuose“ pagrinduose tokio pateisinimo nėra numatyta, juo labiau kad 3 000 valandų testo tikslas yra ne geriamojo vandens vartotojų sveikatos apsauga, o vamzdžių eksploatavimo laiko prailginimas(34).
55. Telieka išsiaiškinti, ar toks apribojimas galėtų būti pateisinamas teismo praktikoje pripažįstamu „nerašytiniu“ privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kuris išlaikytų ir proporcingumo patikrinimą. Toks nediskriminacinis apribojimas iš esmės galėtų būti iš karto pateisinamas pasiremiant privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Jei DVGW pavyktų įrodyti, kad egzistuoja nerašytinis apribojimą pateisinantis pagrindas, galintis išlaikyti proporcingumo patikrinimą, 3 000 valandų testo įvedimas DVGW specifikacijoje W534 turėtų būti laikomas leistinu laisvo prekių judėjimo apribojimu.
56. Jei teismų praktikoje pripažįstamo nerašytinio apribojimą pateisinančio pagrindo DVGW negalėtų įrodyti, ji, pabrėždama, kad yra reguliuojama privatinės teisės, galėtų bandyti pateisinti apribojimą, remdamasi specialiu pagrindu, susijusiu su privačiu interesu(35). Remdamasi Sprendimu Angonese, DVGW kaip nagrinėjamo apribojimo pateisinimą galėtų nurodyti „objektyvias priežastis“(36). Be to, DVGW, nurodydama, kad yra reguliuojama privatinės teisės, galėtų remtis Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių apsauga(37), kaip antai Pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnyje įtvirtinta laisve užsiimti verslu, ir stengtis įrodyti prieštaravimą tarp laisvo prekių judėjimo ir vienos ar daugiau pagrindinių teisių, kuris turėtų būti išspręstas remiantis proporcingumo principu(38).
57. Jei pagrindinėje byloje DVGW įtikinamai nurodytų specialius pagrindus, susijusius su privačiu interesu, „objektyvias priežastis“ ar pagrindinėmis teisėmis saugomus interesus, siekdama pateisinti laisvo prekių judėjimo apribojimą, susijusį su DVGW specifikacijoje W534 įvestu 3 000 valandų testu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų Teisingumo Teismui pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą su prašymu išaiškinti, ar ir, jei taip, kokiomis sąlygomis tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, galėtų būti taikomi šie DVGW argumentai. Mano nuomone, atsižvelgiant į dabartinę teismo praktiką dėl riboto horizontalaus pagrindinių laisvių veikimo ir pagrindinių laisvių ir pagrindinių teisių santykio, aiškaus atsakymo į šiuos klausimus Teisingumo Teismo praktikoje dar nėra.
b) Dėl DVGW pareigos vykdant sertifikavimo veiklą laikytis laisvo prekių judėjimo principo
58. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad DVGW, iš naujo vertindama nagrinėjamoms jungtims prieš tai jau išduotą sertifikatą, atsisakė pripažinti ieškovės pagrindinėje byloje pateiktą Italijos įmonės Cerisie Laboratorio bandymų ataskaitą, nes ši įmonė nebuvo DVGW akredituota bandymų laboratorija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kartu nurodo, kad Cerisie Laboratorio buvo akredituota atitinkamų Italijos institucijų(39).
59. Manau, kad besąlyginis DVGW atsisakymas pripažinti Cerisie Laboratorio bandymų ataskaitą tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, gali kliudyti laisvam prekių (nagrinėjamų jungčių) judėjimui arba padaryti naudojimąsi šia laisve mažiau patrauklų, todėl jis laikytinas laisvo prekių judėjimo apribojimu, kuris iš principo draudžiamas(40).
60. Apie tokio apribojimo pateisinimą kalbama šios išvados 54 ir paskesniuose punktuose pateikiamuose mano komentaruose, tačiau papildomai dar reikėtų įvertinti šio DVGW atsisakymo diskriminacinį pobūdį. Toks diskriminacinis pobūdis būtų ypač svarbus, jei DVGW tokį apribojimą grįstų privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Iki šiol Teisingumo Teismas nėra aiškiai nusprendęs, ar ir, jei taip, kokiomis sąlygomis diskriminaciniai laisvo prekių judėjimo apribojimai galėtų būti pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais(41). Jei šis klausimas iškiltų in concreto toliau nagrinėjant pagrindinę bylą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su nauju prašymu dėl prejudicinio sprendimo ir prašyti atitinkamo išaiškinimo.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
61. Kadangi antrasis prejudicinis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, antrojo prejudicinio klausimo analizė nebereikalinga.
VII – Išvada
62. Remdamasi išdėstytais motyvais, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktus klausimus atsakyti taip:
Privatinės teisės reguliuojamos įstaigos, kurios įsteigtos tam, kad konkrečioje srityje rengtų techninius standartus ir remdamosi šiais techniniais standartais sertifikuotų produktus, rengdamos šiuos techninius standartus ir vykdydamos sertifikavimą privalo nepažeisti SESV 34 straipsnio, jei nacionalinis įstatymų leidėjas tokios privatinės teisės reguliuojamos įstaigos sertifikuotus produktus aiškiai laiko atitinkančiais įstatymus ir dėl to praktikoje prekyba tokių sertifikatų neturinčiais produktais yra beveik neįmanoma.