Language of document : ECLI:EU:C:2013:781

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2013 m. lapkričio 26 d.(1)

Byla C‑314/12

UPC Telekabel Wien GmbH

prieš

Constantin Film Verleih GmbH

ir

Wega Filmproduktionsgesellschaft mbH

(Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Informacinė visuomenė – Intelektinės nuosavybės teisės – Direktyva 2001/29/EB – Direktyvos 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalis – Pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis – Priemonės prieš interneto svetainę, nuolat pažeidžiančią autorių teises – Nurodymas interneto prieigos teikėjui kaip tarpininkui, kurio paslaugomis naudojasi tretieji asmenys pažeisdami autorių teises – Nurodymas blokuoti interneto svetainę, kuria pažeidžiamos autorių teisės“





1.        Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę išplėtoti savo praktiką, susijusią su autorių teisių apsauga internete(2). Šiuo atveju kalbama ne tik apie nurodymo pagal Direktyvos 2001/29/EB(3) 8 straipsnio 3 dalį turinį ir priėmimo procedūrą, bet ir apie tai, ar apskritai galima nustatyti draudimą interneto prieigos teikėjui (anglų k. „internet service provider“, toliau – prieigos teikėjas), kuris nėra interneto svetainės, nuolat pažeidžiančios autorių teises, valdytojas, o tik suteikia šios interneto svetainės naudotojams prieigą prie interneto.

I –    Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

2.        Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Ypač skaitmeninėje terpėje tretieji asmenys gali vis labiau naudoti tarpininkų paslaugas pažeidinėjimams. Daugeliu atvejų geriausia priversti tokius tarpininkus nutraukti tokią pažeidžiančią veiklą. Dėl to, nesumenkinant kitų esamų nuobaudų ir teisių gynimo būdų, teisių turėtojai turėtų turėti galimybę prašyti teismo uždraudimo tarpininkui, perduodančiam trečiojo asmens daromą saugomo kūrinio ar kito objekto pažeidimą tinkle. Tokia galimybė turėtų būti prieinama net tais atvejais, kai už tarpininko atliktus veiksmus pagal 5 straipsnį yra atleidžiama nuo atsakomybės. Tokių uždraudimų sąlygas ir aplinkybes turėtų nustatyti valstybių narių nacionalinė teisė.“

3.        Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti [pažeisdami autorių teises ir gretutines teises].“

4.        Direktyvos 2000/31/EB(4) 15 straipsnyje „Bendros stebėjimo prievolės nebuvimas“ nustatyta:

„1.      Valstybės narės nenustato teikėjams nei bendros prievolės teikiant 12, 13 ir 14 straipsnių reglamentuojamas paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.

2.      Valstybės narės gali nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos gavėjų, su kuriais jie sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę.“

5.        Direktyvos 2004/48(5) 3 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.      Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

B –    Nacionalinė teisė

6.        Austrijos federalinio įstatymo dėl autorių teisių į literatūros ir meno kūrinius ir gretutinių teisių (Urheberrechtsgesetz (Austrijos autorių teisių įstatymas), toliau – UrhG)(6) 81 straipsnyje nustatyta:

„1.      Asmuo, kurio šiuo įstatymu pagrįsta išimtinė teisė buvo pažeista arba kyla tokio pažeidimo pavojus, gali pareikšti ieškinį dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus. Tokį ieškinį galima pareikšti ir įmonės savininkui, jei pažeidimą padarė arba gali padaryti įmonės, vykdančios veiklą, darbuotojas arba įgaliotas asmuo; 81 straipsnio 1a dalis taikoma mutatis mutandis.

1a.      Jei asmuo, kuris padarė tokį pažeidimą arba gali jį padaryti, naudojasi tarpininko paslaugomis, tuomet ieškinys dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus gali būti pareikštas ir tarpininkui, remiantis 1 dalimi. Jei pagal ECG (ECommerceGesetz (Elektroninės komercijos įstatymas)) 13–17 straipsnius tarpininkas yra atleistas nuo atsakomybės, pareikšti jam ieškinį galima tik prieš tai jį įspėjus.“

7.        Elektroninės komercijos įstatymo (toliau – ECG)(7) 13 straipsnyje reglamentuojamas perdavimo kanalo paslaugų teikėjų atleidimas nuo atsakomybės. 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Paslaugų teikėjas, perduodamas naudotojo pateiktą informaciją ryšio tinklu ar suteikdamas prieigą prie ryšio tinklo, nėra atsakingas už perduodamą informaciją, jeigu jis:

1.      neinicijuoja perdavimo;

2.      neparenka perduodamos informacijos gavėjo;  

3.      neparenka ir nekeičia perduodamos informacijos.“

8.        Vykdymo kodekso nuostatų (Exekutionsordnung)(8) 355 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Įpareigojimas nutraukti neteisėtus veiksmus arba jų nedaryti, nustatytas asmeniui, vykdomas taip, kad įsigaliojus vykdomajam dokumentui už kiekvieną tokio reikalavimo pažeidimą teismo, atsakingo už vykdymą, prašymu dėl leidimo vykdyti skiriama bauda. Už kiekvieną kitą pažeidimą teismo, atsakingo už vykdymą, prašymu skiriama papildoma bauda arba iki vienų metų laisvės atėmimo bausmė. <…>“

II – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

9.        Iš domeno kino.to vardą turinčios interneto svetainės naudotojai galėjo atsisiųsti labai daug autorių teisių saugomų filmų. Šiuos filmus buvo galima žiūrėti tiek srautinio siuntimosi (streaming) būdu tiesiogiai, tiek prieš tai juos atsisiuntus. Pirmuoju atveju galiniame įrenginyje filmas buvo laikinai atgaminamas, antruoju atveju – filmas atgaminamas nuolatiniam saugojimui, paprastai asmeninėms reikmėms.

10.      Tarp interneto svetainėje viešai prieinamų filmų buvo kūrinių, į kuriuos teisės priklauso ieškovėms pagrindinėje byloje, t. y. Constantin Film Verleih GmbH ir Wega Filmproduktionsgesellschaft mbH (toliau kartu vadinamos – ieškovėmis). Ieškovės tam nebuvo davusios sutikimo.

11.      UPC Telekabel Wien GmbH (toliau – atsakovė) yra didelė Austrijos prieigos teikėja. Ji nėra teisiškai susijusi su interneto svetainės kino.to valdytojais ir neteikia jiems nei prieigos prie interneto, nei informacijos saugojimo paslaugų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad esama labai didelės tikimybės, jog kai kurie atsakovės klientai naudojosi kino.to pasiūlymais.

12.      Ieškovės neteisminiu būdu pareikalavo, kad atsakovė blokuotų prieigą prie interneto svetainės kino.to. Po to, kai ši atsisakė tokį reikalavimą įvykdyti, ieškovės pateikė Handelsgericht Wien (Vienos komercinis teismas) prašymą taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis jos klientams turėjo būti uždrausta prieiga prie interneto svetainės kino.to, kai šioje jiems būdavo sudaroma galimybė atsisiųsti tam tikrus ieškovių filmus arba jų ištraukas. Be to, pagrindiniame prašyme buvo pateiktas nebaigtinis alternatyvus konkrečių blokavimo priemonių sąrašas (domeno DNS blokavimas, aktualaus interneto svetainės IP adreso blokavimas, tačiau tik tada, kai jį nurodo ieškovės).

13.      Kaip teisinį prašymo pagrindą ieškovės nurodė UrhG 81 straipsnio 1a dalį ir teigė, kad atsakovė perduoda neteisėtai prieinamą padarytą turinį. Todėl turėtų būti uždrausta suteikti prieigą. Konkrečios priemonės turi būti išbandytos tik vykdymo procese. Tam prieštaraudama atsakovė teigia, kad ji neturi jokio ryšio su interneto svetainės kino.to valdytojais ir tik suteikia savo klientams, kurie nesielgia neteisėtai, prieigą prie interneto. Be to, prieigos prie interneto svetainės bendras blokavimas yra neįmanomas ir nepagrįstas. Priešingai, nurodomos konkrečios priemonės yra neproporcingos.

14.      2011 m. gegužės 13 d. nutartimi Handelsgericht Wien uždraudė atsakovei suteikti savo klientams prieigą prie kino.to, jei ten prieinami ieškovių nurodyti filmai, pirmiausia naudojant domeno DNS blokavimą, taip pat aktualių ir ateityje atsakovės nurodytų IP adresų blokavimą. Teismas pripažino, kad įrodyta, jog šių dviejų priemonių taikymas nėra brangus, tačiau jos galėtų būti labai nesunkiai apeinamos. Nepaisant to, jos laikytinos efektyviausiu prieigos blokavimo būdu. Nėra įrodyta, kad kino.to savo IP adresais dalytųsi su serveriais, kuriuose būtų siūlomas abejonių dėl teisėtumo nekeliantis turinys. Abi šalys apskundė šią nutartį.

15.      Vokietijos teisėsaugos institucijoms pradėjus tyrimą dėl kino.to valdytojų, 2011 m. birželio mėnesį interneto svetainė kino.to nutraukė savo veiklą.

16.      2011 m. spalio 27 d. nutartimi Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas) kaip apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – uždraudė suteikti prieigą prie kino.to nenurodydamas konkrečių taikytinų priemonių. UrhG 81 straipsnio 1a dalis, kuria perkelta Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalis, turi būti aiškinama remiantis Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamąja dalimi. Atsakovė savo klientams suteikė prieigą prie neteisėtai prieinamo padaryto turinio, todėl remiantis įstatymu ji laikytina tarpininke, neatsižvelgiant į tai, ar jos klientai elgėsi neteisėtai. Atsakovei reikia bendrai, nenurodant konkrečių priemonių, uždrausti pažeidinėti ieškovių intelektinės nuosavybės teises. Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ji įpareigota pasiekti rezultatą (t. y. uždrausti pažeidinėti intelektinės nuosavybės teises). Atsakovė pati privalo pasirinkti priemones tokiam rezultatui pasiekti ir padaryti viską, kas tik įmanoma ir yra jos galioje. Tai, ar konkreti nurodyta priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią pažeidimui, kaip teigia atsakovė, yra neproporcinga, turi būti patikrinta tik vadinamajame vykdymo procese, kada tikrinama, ar buvo imtasi visų pagrįstų priemonių ir ar laikytasi nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

17.      Dėl tokio sprendimo atsakovė pateikė Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) kasacinį skundą, siekdama, kad būtų atmesti visi ieškovių prašymai.

III – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

18.      Oberster Gerichtshof sustabdė bylą ir pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

1.      Ar Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad asmuo, kuris be teisių turėtojo sutikimo padaro saugomus objektus prieinamus internete (Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalis), naudojasi tų asmenų, kurie prieina prie šių saugomų objektų, prieigos teikėjo paslaugomis?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar atgaminimas asmeniniam naudojimui (Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas) ir trumpalaikis ir atsitiktinis atgaminimas (Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalis) leidžiami tik tuomet, jei pateikta byla, skirta atgaminti, buvo teisėtai atgaminta, išplatinta arba padaryta viešai prieinama?

3.      Jei į pirmąjį arba į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai ir dėl šios priežasties dėl naudotojo prieigos teikėjo pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį turėtų būti priimami teismo draudimai, ar su Sąjungos teise, visų pirma su pagal ją reikalaujamu susijusių asmenų pagrindinių teisių palyginimu, suderinama tai, kad prieigos teikėjui visiškai bendrai (t. y. nenurodant taikyti konkrečių priemonių) uždraudžiama suteikti savo klientams galimybes prisijungti prie tam tikros interneto svetainės, kol jos turinys viešai prieinamas vien tik arba daugiausia be teisių turėtojų sutikimo, jeigu prieigos teikėjas gali išvengti prevencinių bausmių dėl šio draudimo pažeidimo, jei pateikia įrodymų, kad jis ir taip ėmėsi visų įmanomų priemonių?

4.      Jei į trečiąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar su Sąjungos teise, visų pirma su pagal ją reikalaujamu susijusių asmenų pagrindinių teisių palyginimu, suderinama tai, kad prieigos teikėjas įpareigojamas imtis tam tikrų priemonių, siekdamas savo klientams apsunkinti prieigą prie interneto svetainės, kurios turinys padarytas prieinamas neteisėtai, jeigu šioms priemonėms reikia pakankamai didelių sąnaudų, tačiau jas galima lengvai apeiti ir neturint specialių techninių žinių?

19.      Ieškovės, atsakovė, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Komisija pateikė rašytines pastabas.

20.      2013 m. birželio 20 d. posėdyje pastabas pateikė ieškovės, atsakovė, Austrijos Respublika ir Komisija.

IV – Teisinis vertinimas

A –    Preliminarios pastabos ir techninės aplinkybės

21.      Mažai yra išradimų, kurie būtų taip iš esmės pakeitę mūsų įpročius ir mūsų naudojimąsi žiniasklaidos priemonėmis, kaip išradimai, susiję su internetu. Mums žinomas kompiuterinis tinklas(9), kuriam dar nėra net 30 metų, suteikia galimybę visame pasaulyje komunikuoti ir keistis duomenimis. Nauji komunikacijos būdai per trumpą laiką tapo tokiu savaime suprantamu dalyku, kad Jungtinių Tautų ypatingasis pranešėjas nuomonės reiškimo laisvės klausimais internetu suteiktą prieigą prie informacijos laiko būtina demokratinėje visuomenėje(10).

22.      Tačiau naujos technologijos taip pat suteikia naujų galimybių piktnaudžiauti. Visų pirma taip yra autorių teisių pažeidimų internete atveju. Tačiau retai pasitaiko toks skandalingas atvejis, koks nagrinėjamas šioje byloje. Ieškovės nurodė, kad kasdien daugiau kaip 4 milijonai naudotojų lankėsi interneto svetaine kino.to, kurioje be teisių turėtojų sutikimo buvo siūloma žiūrėti per 130 000 filmų tiek srautinio siuntimosi būdu, tiek juos parsisiuntus. Pelną už tokį siūlymą interneto svetainės valdytojai gavo iš reklamos pajamų, kurios kasmet siekė keletą milijonų eurų, ir taip truko, kol 2011 m. birželio mėn. po Drezdeno generalinės prokuratūros tyrimo, pradėto gavus duomenų iš informatoriaus, interneto svetainė buvo uždaryta. Nė viena iš šalių interneto svetainės turinio nelaiko teisėtu, dar daugiau – Vokietijos Federacinėje Respublikoje jos valdytojams buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė už autorių teisių saugomų kūrinių neteisėtą naudojimą komerciniais tikslais(11).

23.      Teisių turėtojai ginasi nuo tokių interneto svetainių, kuriose nuolat pažeidinėjamos autorių teisės. Tačiau jų organizatoriai ir joms prieigą prie interneto suteikiantys teikėjai dažnai veikia užsienio šalyse, esančiose už Europos ribų, ir slepia savo tapatybę. Todėl teisių turėtojai bando savo tikslą pasiekti, prašydami taikyti draudimus prieigos teikėjams, kad jie būtų priversti blokuoti neteisėtus pasiūlymus. Daugelyje valstybių narių vyksta karštos diskusijos tokių blokavimo įpareigojimų prieigos teikėjams teisėtumo klausimu(12).

24.      Diskusiją apsunkina tai, kad interneto svetainių blokavimo klausimas prieigos teikėjams nėra techniškai lengvai išsprendžiamas(13). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tik IP adresų blokavimo ir DNS draudimo galimybes.

25.      IP adresai – tai skaitmeniniai adresai, kurie leidžia prie interneto tinklo prijungtiems įrenginiams tarpusavyje komunikuoti(14). Prieigos teikėjo atliekamo blokavimo atveju naudojantis jo paslaugomis nebebūtų toliau persiunčiamos užklausos į užblokuotus IP adresus. O DNS (Domain Name System) blokavimas susijęs su domeno vardais, kuriuos naudotojai renkasi vietoj nepatogių IP adresų. Kiekvieno prieigos teikėjo naudojamas DNS serveris domeno vardus „verčia“ į IP adresus. Taikant DNS blokavimą būtų užkirstas kelias tokiam vertimui. Be šių dviejų interneto svetainės blokavimo metodų, taip pat būtų galima visą prieigos teikėjo interneto srautą leisti per tarpinį (proxy) serverį ir jį filtruoti. Tačiau visus šiuos metodus galima apeiti(15). Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, naudotojai teises pažeidžiančią interneto svetainę gali pasiekti ir neturėdami ypatingų techninių žinių. Be to, teises pažeidžiančią interneto svetainę jos valdytojai gali padaryti pasiekiamą kitu adresu.

26.      ES teisės aktų leidėjas Direktyvoje 2001/29 nustatė specialias taisykles dėl autorių teisių apsaugos informacinėje visuomenėje. Be tokių autoriaus teisių, kaip atgaminimo teisės (2 straipsnis), teisės viešai paskelbti kūrinius ir teisės kitus objektus padaryti viešai prieinamus (3 straipsnis), platinimo teisės (4 straipsnis) ir išimčių ir apribojimų (5 straipsnis) suderinimo, šioje direktyvoje taip pat numatyta, kad valstybės narės privalo nustatyti atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, pirmiausia teisių turėtojų galimybę prašyti teismo draudimo tarpininkams, „kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti“ (8 straipsnis, ypač 8 straipsnio 3 dalis). Be to, ir Direktyva 2004/48 įpareigoja valstybes nares nustatyti sąžiningas, teisingas, veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias priemones, kaip įgyvendinti intelektinės nuosavybės teises (3 straipsnis), įskaitant ir teismo sprendimo priėmimą (11 straipsnis).

27.      Tačiau teisės aktų leidėjas taip pat atsižvelgė į ypatingą interneto infrastruktūros svarbą ir Direktyvos 2000/31 12–15 straipsniuose nustatė tarpininkams atsakomybės taisykles elektroninės komercijos srityje, kurios nėra pakeičiamos nei Direktyva 2001/29, remiantis jos 16 konstatuojamąja dalimi, nei Direktyva 2004/48, remiantis jos 2 straipsnio 3 dalies a punktu. Nepaisant šių nuostatų, praktikoje prieigos teikėjai tuo atveju, jei jiems žinomas neteisėtas turinys, privalo atsižvelgti į skirtingas valstybių narių taisykles(16).

28.      Galiausiai interneto svetainės blokavimas laikytinas pagrindinių teisių pažeidimu, todėl turi būti išnagrinėtas ir šiuo aspektu.

B –    Priimtinumas

29.      Iš pirmo žvilgsnio būtų galima abejoti nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu. Pagrindinės bylos ieškovės siekia, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir taip atsakovei būtų uždrausta suteikti prieigą prie interneto svetainės, kuri jau nuo 2011 metų birželio mėnesio yra nepasiekiama. Šiuo atžvilgiu būtų galima abejoti suinteresuotumu pareikšti ieškinį.

30.      Tačiau prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantis teismas gali teikti klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, jeigu jis mano, kad toks sprendimas būtinas bylai išspręsti. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi nuspręsti dėl prejudicinio sprendimo reikalingumo ir dėl Teisingumo Teismui pateiktų klausimų svarbos(17).

31.      Teisingumo Teismas nukrypsta nuo šio principo tik tada, kai yra „akivaizdu“(18), kad Sąjungos teisės išaiškinimas yra nesvarbus nagrinėjamoje byloje, kai pateikti klausimai yra hipotetinio pobūdžio(19) arba nagrinėjamas teisinis ginčas yra dirbtinai sukurtas(20).

32.      Tačiau, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, sprendimą jis turi priimti, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, t. y. tuomet, kai nagrinėjama interneto svetainė dar buvo prieinama. Taigi egzistuoja realus teisinis ginčas, kai prejudiciniai klausimai neabejotinai yra svarbūs.

C –    Pirmasis prejudicinis klausimas

33.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad kūrinį, kuriuo pažeidžiama Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalis, atsisiunčiančio asmens prieigos teikėjas laikytinas tarpininku, kurio paslaugomis „naudojasi“ asmuo, pažeidžiantis autorių teises.

34.      Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį draudimą būtų galima nustatyti ne tik teises pažeidžiančios interneto svetainės prieigos teikėjui, bet ir į ją besikreipiančio interneto naudotojo prieigos teikėjui. Siekiant pagrįsti tokio draudimo prieigos teikėjams leistinumą, teoriškai būtų galima pasiremti dviem argumentavimo būdais, kuriais pagrįsti pirmieji du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai. Pirma, būtų galima argumentuoti, kad pirmojo prejudicinio klausimo esmė yra ta, kad draudimo taikymas besikreipiančio asmens prieigos teikėjui leistinas, nes jis laikytinas tarpininku, kurio paslaugomis naudojasi teises pažeidžiančios interneto svetainės valdytojai, pažeisdami autorių teises. Antra, tuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda antrąjį prejudicinį klausimą, ar draudimo taikymas gali būti grindžiamas tuo, kad prie teises pažeidžiančios interneto svetainės prisijungiantys prieigos teikėjo klientai patys elgiasi neteisėtai ir todėl prieigos teikėjo paslaugos jo paties klientų naudojamos pažeidžiant autorių teises, o tai irgi patektų į normos taikymo sritį.

35.      Ieškovės, Italija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir Komisija mano, kad asmuo, kuris be teisių turėtojo sutikimo padaro prieinamą internete saugomą kūrinį, naudojasi to asmens, kuris prieina prie šio kūrinio, prieigos teikėjo paslaugomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat yra linkęs taip manyti. Tik atsakovė yra kitos nuomonės.

36.      Aš taip pat manau, kad naudotojo prieigos teikėjas laikytinas tarpininku, kurio paslaugomis naudojasi trečiasis asmuo pažeisdamas autorių teises. Tokią išvadą galima daryti iš normos formuluotės, konteksto, prasmės ir tikslo. Prieš pradėdamas tai nagrinėti, aptarsiu ligšiolinę teismo praktiką.

1.      Ligšiolinė Teisingumo Teismo praktika

37.      Nagrinėjama byla yra nebe pirma proga Teisingumo Teismui išnagrinėti prieigos teikėjo kaip tarpininko vaidmenį, kai jo „paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms <...> pažeisti [pažeisdami autorių teises]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį.

38.      Byloje LSG‑Gesellschaft zur Wahrnehmung von Leistungsschutzrechten Teisingumo Teismas nusprendė, kad „prieigos teikėjas, kuris tik suteikia naudotojams interneto prieigą, tačiau nesiūlo jokių kitų paslaugų, pavyzdžiui, elektroninio pašto, rinkmenų parsisiuntimo arba keitimosi jomis paslaugų, ir nei teisiškai, nei faktiškai nekontroliuoja paslaugos, kuria naudojamasi, laikytinas „tarpininku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį.“(21)

39.      Teisingumo Teismas tai grindė tuo, kad prieigos teikėjas suteikia savo klientui paslaugą, kuria naudodamasis trečiasis asmuo gali pažeisti autorių teises. Tai taip pat matyti iš Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamosios dalies, kai, nesuteikdamas prieigos prie interneto prieigos teikėjas sudaro galimybę pažeisti teises. Galiausiai tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2001/29 tikslas užtikrinti veiksmingą autorių teisių apsaugą(22). Priešingai nei nagrinėjamoje byloje, toje byloje buvo nagrinėjama vadinamoji „keitimosi rinkmenomis sistema“, pagal kurią prieigos teikėjo naudotojai ir patys internete siūlydavo autorių teises pažeidžiančius kūrinius.

40.      Byloje LSG‑Gesellschaft zur Wahrnehmung von Leistungsschutzrechten pateiktas Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalies aiškinimas buvo patvirtintas Sprendime Scarlet Extended. Šiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 2004/48 11 straipsnio 3 sakinį intelektinės nuosavybės teisių turėtojai gali prašyti, kad teismas tarpininkams, kaip antai prieigos teikėjams, nustatytų draudimą, kuris nutrauktų jau padarytus pažeidimus ir užkirstų kelią naujiems pažeidimams(23).

41.      Pagal Teisingumo Teismo praktiką tarpininko sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį, taip pat apima ir internetinio socialinio tinklo platformų valdytojus(24).

42.      Apibendrinant galima konstatuoti, kad teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad prieigos teikėjas iš esmės laikytinas „tarpininku, kurio paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms <...> pažeisti [pažeisdami autorių teises]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį, todėl jam gali būti taikomas nuostatoje minimas draudimas. Tačiau, kaip teisingai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iki šiol nėra aišku, ar pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį galima draudimą taikyti ir prieigos teikėjui, kai jis interneto prieigą suteikia ne autorių teises pažeidžiančiam asmeniui, o tik tiems asmenims, kurie siunčiasi neteisėtus pasiūlymus, tai yra ar (pagal nuostatos formuluotę) autorių teises pažeidžiantis siūlytojas, darydamas tokius pažeidimus, naudojasi besisiunčiančio naudotojo prieigos teikėjo paslaugomis.

2.      Nuostatos išaiškinimas

a)      Formuluotė

43.      Atsakovė teigia, kad tokiam prieigos teikėjui netaikomas draudimas pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį, nes neturėdamas sutartinių santykių su autorių teises pažeidžiančiu asmeniu prieigos teikėjas negali jam daryti jokios įtakos, be to, teisės pažeidimas, padarant kūrinį viešai prieinamą, padaromas ne prieigos teikėjo veiksmais. Todėl prieigos teikėjo paslaugos nėra „trečiųjų asmenų naudojamos autorių teisėms <...> pažeisti [pažeidžiant autorių teises]“. Jei žodis „naudojamos“ būtų aiškinamas taip plačiai, šios paslaugos galiausiai apimtų ir elektros energijos tiekėjus, siuntinių paslaugas ir kita.

44.      Toks požiūris manęs neįtikina. Kaip jau daug kartų minėta, pagal 8 straipsnio 3 dalį galima prašyti draudimo, skirto tarpininkams, „kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms <...> pažeisti [pažeisdami autorių teises]“. Pagal tokią normą specialiai nereikalaujama, kad egzistuotų sutartiniai santykiai tarp tarpininko ir asmens, pažeidžiančio autorių teises(25).

45.      Tačiau neaišku, ar neteisėtą informaciją atsisiunčiančio asmens prieigos teikėjo paslaugos gali būti „naudojamos“ autorių teises pažeidžiančio asmens, kuris šią informaciją padaro viešai prieinamą ir taip pažeidžia Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalį.

46.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir atsakovė tuo abejoja, nes Direktyvos 2001/29 3 straipsnio taikymo sąlygos tenkinamos jau tada, kai autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės valdytojas per savo prieigos teikėją padaro svetainę prieinamą internete.

47.      Iš tiesų, tuomet, kai interneto svetainės valdytojo prieigos teikėjas suaktyvina interneto svetainę, ji pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalį tampa „padaroma viešai prieinama <...> tokiu būdu“, kad „ji visuomenės nariams tampa pasiekiama individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“. Tačiau tokį pasiekiamumą visuomenės nariams iš esmės sukuria jų pačių prieigos teikėjai. Būtų galima atsisakyti kurio nors konkretaus prieigos teikėjo, tuo nepakenkiant interneto svetainės pasiekiamumui, tačiau prieigos teikėjai kaip komanda yra būtini interneto naudotojui tam, kad būtų galima kalbėti apie „padarymą viešai prieinamą“(26) internete. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad prieinamumas faktiškai tampa aktualus tik prisijungus interneto naudotojui.

48.      Tačiau tai reiškia, kad normos formuluotė numato, jog interneto naudotojo prieigos teikėjo paslaugos taip pat naudojamos teises pažeidžiančio asmens, jam darant autorių teisių pažeidimus(27), neatsižvelgiant į tai, ar teises pažeidžiantis asmuo turi sutartinius santykius su prieigos teikėju.

b)      Apibendrinimas

49.      Normos taikymas taip pat patvirtina tokį jos aiškinimą.

50.      Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamąją dalį, pagal kurią „tretieji asmenys gali vis labiau naudoti tarpininkų paslaugas pažeidinėjimams. Daugeliu atvejų geriausia priversti tokius tarpininkus nutraukti tokią pažeidžiančią veiklą. Dėl to, nesumenkinant kitų esamų nuobaudų ir teisių gynimo būdų, teisių turėtojai turėtų turėti galimybę prašyti teismo uždraudimo tarpininkui, perduodančiam trečiojo asmens daromą saugomo kūrinio ar kito objekto pažeidimą tinkle“.

51.      Konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad pagal Direktyvą 2001/29 priemones, susijusias su autorių teisių pažeidimų nutraukimu, geriausia būtų taikyti tarpininkams, nes jie perduoda duomenis „tinkle“. Dar aiškiau tai nurodoma direktyvos versijose anglų ir ispanų kalbomis: „who carries a third party’s infringement of a protected work <…> in a network“ ar „que transmita por la red la infracción contra la obra <…> comedita por un tercero“. Todėl draudimas gali būti nustatomas ir atsisiunčiančio naudotojo prieigos teikėjui.

52.      Direktyvoje 2000/31 nustatytos tarpininko atsakomybės taisyklės iš esmės neužkerta kelio nustatyti draudimą prieigos teikėjui pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį. Nors šios direktyvos 12 straipsnyje nustatyta speciali taisyklė dėl tarpininko atsakomybės už paprastą informacijos perdavimą, tačiau pagal šios nuostatos 3 dalį tai neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą.

53.      Galimybę nustatyti draudimą taip pat patvirtina Direktyva 2004/48, kurios 11 straipsnio 3 sakinyje numatytas draudimo taikymas tarpininkams, kurių paslaugomis naudojasi trečioji šalis, pažeidinėdama intelektinės nuosavybės teises.

54.      Taigi ir sisteminis aiškinimas patvirtina, kad Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį galima taikyti prieigos teikėjams ir tada, kai jie yra ne asmens, pažeidžiančio teises, o asmens, kuris prisijungia prie autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės, prieigos teikėjai.

c)      Prasmė ir tikslas

55.      Galiausiai nuostatos prasmė ir tikslas patvirtina, kad Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, jog teises pažeidžiantis asmuo naudojasi besikreipiančio į interneto svetainę asmens prieigos teikėjo paslaugomis.

56.      Toks aiškinimas sutampa su teisės aktų leidėjo ketinimu užtikrinti aukštą autorių teisių apsaugos lygį(28). Teisės aktų leidėjas manė, kad „griežtas ir veiksmingas“ autorių teisių apsaugos reglamentavimas yra būtinas, siekiant užtikrinti kultūros plėtrą Europoje(29).

57.      Atsižvelgiant į informacinės visuomenės iššūkius, Direktyva 2001/29 kaip tik ir turėtų užtikrinti tokį aukštą apsaugos lygį(30). Atsižvelgdamas į technikos raidos vystymąsi, šios direktyvos 59 konstatuojamoje dalyje teisės aktų leidėjas numatė, kad informacijos tarpininkas dažniausiai yra tinkamiausias asmuo, galintis užkirsti kelią neteisėtai informacijai. Prieigos teikėjo paskelbtos internete ne Europoje esančios interneto svetainės pavyzdys parodo, kodėl teisės aktų leidėjas tokią ypatingą reikšmę suteikė tarpininkui. Tokiais atvejais interneto svetainė ir jos valdytojai dažnai yra nepasiekiami. Tuomet tinkamas asmuo, į kurį galima kreiptis pirmiausia, lieka tarpininkas.

58.      Akivaizdu, kad atsakomybė už teisės pažeidimo nutraukimą negali būti besąlygiškai taikoma tarpininkui, neturinčiam sutartinių santykių su autorių teisių pažeidėju. Prieš pasiūlydamas atsakymus į trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus, išnagrinėsiu tam tikrus aspektus, susijusius su sąlygomis, į kurias tokiu atveju reikėtų atsižvelgti.

59.      Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip, kad Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, jog asmuo, kuris be teisių turėtojo sutikimo padaro saugomus objektus prieinamus internete ir taip pažeidžia Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas teises, naudojasi asmenų, kurie prieina prie šių saugomų objektų, prieigos teikėjų paslaugomis. Kadangi į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakau teigiamai, toliau nagrinėsiu trečiąjį prejudicinį klausimą.

D –    Trečiasis prejudicinis klausimas

60.      Jau iš pačios formuluotės matyti, kad trečiasis prejudicinis klausimas sudėtingas. Jį sudaro dvi dalys. Pirmiausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar su Sąjungos teise, visų pirma su pagrindinėmis teisėmis, suderinama tai, kad teismas prieigos teikėjui pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį iš esmės uždraudžia suteikti savo klientams galimybę prisijungti prie tam tikros interneto svetainės, kurios turinys padarytas viešai prieinamas vien tik arba daugiausia be teisių turėtojų sutikimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytą teismo draudimą vadina „sėkmės draudimu“, turėdamas omenyje tai, kad asmuo, kuriam taikomas draudimas, turi užtikrinti, kad nebūtų pasiektas tam tikras rezultatas (t. y. nebūtų galima prisijungti prie interneto svetainės), nenurodant, kokių priemonių turėtų imtis asmuo, kuriam taikomas draudimas(31).

61.      Atsižvelgiant į antrąją klausimo dalį, šis klausimas formuluojamas suteikiant jam procesinės teisės pobūdį. Prieigos teikėjas gali išvengti prevencinių bausmių dėl šio „sėkmės draudimo“ pažeidimo, jei pateikia įrodymų, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių jam įgyvendinti. Tai leidžia specialios nacionalinės taisyklės, susijusios su draudimo nustatymu ir vykdymu, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

62.      Toliau pirmiausia bus pateikiama suinteresuotųjų šalių pozicija, vėliau, siekiant geresnio supratimo, bus trumpai ir supaprastintai aptariamos nacionalinės taisyklės. Galiausiai bus pateikiamas teisinis klausimo vertinimas.

1.      Atsakovės pozicija

63.      Suinteresuotųjų šalių nuomonės dėl prejudicinio klausimo skiriasi.

64.      Italija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė iš esmės mano, kad nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į tam tikrus reikalavimus, pirmiausia į proporcingumo principą ir teisingą ginčo šalių teisių pusiausvyrą, konkrečiu atveju turi patikrinti teismo nustatytą draudimą. Italija ir Nyderlandai trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus nagrinėja kartu.

65.      Ieškovės ir Austrijos Respublika mano, kad sėkmės draudimas, kuris yra konkrečios procesinės formos, neprieštarauja Sąjungos teisei. Ieškovės tai grindžia veiksmingos teisinės apsaugos nuo autorių teisių pažeidimų būtinybe ir tuo, kad teismo praktikos taikymas turi būti techniškai neutralus. Ginčyti priėmimo procedūros negalima, nes nustatydamas draudimą, susijusį su blokavimu, nacionalinis teismas turėjo patikrinti jo proporcingumą, tai yra turėjo išnagrinėti klausimą, ar nagrinėjamoje interneto svetainėje turinys buvo padaromas prieinamas vien tik ar tik daugiausia be teisių turėtojų sutikimo. Prieigos teikėjas turi susitaikyti su tuo, kad esama neaiškumo dėl taikytinų priemonių, nukreiptų prieš sunkius teisės pažeidimus, ir dėl siekiamo techninio įgyvendinimo. Į teisėtus prieigos teikėjo interesus būtų atsižvelgta vykdymo procese. Austrija taip pat teigia, kad toks procesas leistinas siekiant veiksmingos teisinės apsaugos nuo masinio autorių teisių pažeidimo jau vien todėl, kad prieigos teikėjas gali geriau nei teisių turėtojas parinkti tinkamas blokavimo priemones.

66.      Atsakovė ir Komisija prieštarauja aprašytos procesinės formos sėkmės draudimo taikymui. Anot atsakovės, bendro pobūdžio sėkmės draudimas netenkina teismo praktikoje, susijusioje su Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalimi, nustatytų reikalavimų. Prieigos teikėjas neturi jokių sutartinių santykių su teises pažeidžiančiu asmeniu. Sėkmės draudimo atveju prieigos teikėjui nepagrįstai tektų pareiga nuspręsti, kurios blokavimo priemonės laikytinos pagrįstomis, o nusprendus neteisingai jam kiltų atsakomybės už sėkmės draudimo nevykdymą arba atsakomybės klientui rizika. Komisija įžvelgia prieštaravimą proporcingumo principui, nes dėl žinių apie būtinų priemonių taikymo apimtį trūkumo nacionalinis teismas negalėjo patikrinti proporcingumo. Galimybė išvengti prevencinių bausmių neatstoja teisingai atlikto patikrinimo dėl to, ar draudimo nustatymas buvo proporcingas.

2.      Austrijos teisė

67.      Siekiant geriau suprasti pirmiausia procesinę pateikto prejudicinio klausimo pusę, reikėtų pateikti keletą pastabų apie Austrijos teisę(32).

68.      Siekiant apsaugoti absoliučias teises, tai yra teises, kurias jų turėtojas gali įgyvendinti imdamasis veiksmų prieš bet kurį asmenį(33), Austrijos teisė numato galimybę nustatyti sėkmės draudimą. Anot atsakovės, toks sėkmės draudimas paprastai taikomas asmeniui, kuris netiesiogiai pažeidžia absoliučią teisę. Jis įpareigoja asmenį, kuriam jis taikomas, užtikrinti, kad nepavyktų pasiekti tam tikros sėkmės. Šiam asmeniui leidžiama pačiam pasirinkti taikytinas priemones, kuriomis užkertamas kelias pasiekti sėkmę. Prieš nustatant sėkmės draudimą nebuvo patikrinta, ar įmanoma visiškai užkirsti kelią pasiekti sėkmę ir ar taikant tam būtinas priemones būtų tinkamai atsižvelgta į suinteresuotųjų šalių pagrindines teises(34).

69.      Jeigu pasiseka, nors taip neturėjo būti (nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad naudotojui pavyksta prisijungti prie interneto svetainės), tada laikoma, kad buvo pažeistas sėkmės draudimas, ir asmeniui, kuriam šis draudimas taikomas, (vykdymo procese) gali būti prašoma skirti prevencinę bausmę(35). Anot Austrijos Respublikos, pažeidimo įrodymo našta tenka asmeniui. Tik vykdymo procese asmuo, kuriam taikomas sėkmės draudimas, paduodamas skundą gali pareikšti, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad įgyvendintų sėkmės draudimą ir taip išvengtų prevencinės bausmės.

70.      Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad būtų naudinga sėkmės draudimo ir procesinių ypatumų suderinamumą su Europos teise tikrinti atskirai. Tačiau nagrinėjamo sėkmės draudimo atveju vėliau vykdymo procese galima išvengti prevencinės bausmės. Šiuo atveju (nepaisant procesinių įgyvendinimo ypatumų, kurie prieigos teikėjui yra labai nenaudingi) tai yra švelnesnė priemonė nei vien sėkmės draudimas. Neatsižvelgdamas į kitus procesinius ypatumus, toliau, kaip ir nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėsiu, ar sėkmės draudimas, kurio vėliau galima išvengti, leistinas pagal Europos teisę.

3.      Teisinis vertinimas

71.      Manau, kad sutartinių santykių su teisės pažeidėju neturinčiam prieigos teikėjui nustatytas sėkmės draudimas, kai nėra nurodytos taikytinos priemonės, neatitinka teismo praktikoje, susijusioje su Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalimi, nustatytų reikalavimų. Tai, kad vėliau vykdymo procese galima pareikšti, jog galimos draudimo įgyvendinimo priemonės yra neįmanomos, nereiškia, kad toks sėkmės draudimas neprieštarauja Sąjungos teisei.

72.      Iš esmės valstybių narių nustatomų draudimų pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį sąlygos ir tvarka, išankstiniai reikalavimai ir taikytinos procedūros yra valstybių narių nacionalinės teisės dalykas. Tai matyti iš Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamosios dalies ir į ją panašios Direktyvos 2004/48 23 konstatuojamosios dalies(36).

73.      Tačiau valstybių narių kompetencija nustatyti draudimą nėra visiškai nevaržoma. Atvirkščiai, pagal teismo praktiką ir priimant nacionalinės teisės normas, ir nacionaliniams teismams jas taikant reikia atsižvelgti į apribojimus, nustatytus Direktyvoje 2001/29, Direktyvoje 2004/48 ir teisės šaltiniuose, kuriais grindžiamos šios direktyvos(37). Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį (toliau – Chartija) ir ES sutarties 6 straipsnį visada reikia atsižvelgti į pagrindines teises.

74.      Toliau eilės tvarka nagrinėsiu tris tokios valstybių narių kompetencijos apribojimus, kurie buvo nustatyti minėtoje teismo praktikoje ir yra susiję su direktyvos aiškinimu, atsižvelgiant į veiksmingą jos tikslų siekimą, su Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalimi ir su pagrindinėmis teisėmis. Šioje byloje nagrinėjama priemonė prieštarauja pastarosioms teisėms.

a)      Veiksminga autorių teisių apsauga

75.      Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad Direktyva 2001/29 turi būti aiškinama taip, jog būtų pasiektas jos tikslas užtikrinti veiksmingą autorių teisių teisinę apsaugą (1 straipsnio 1 dalis)(38). Todėl pagal 8 straipsnio 1 dalį nuobaudos turi būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“(39). Be to, pagal Direktyvos 2004/48 3 straipsnį intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti arba brangūs, jie neturi sukelti nepagrįsto vėlavimo ar delsimo ir turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sudaroma kliūčių teisėtai prekybai ir kad būtų numatoma apsaugos priemonių nuo piktnaudžiavimo jomis. Iš to, be kita ko, matyti kad, kaip konstatavo Teisingumo Teismas, valstybės narės turi numatyti priemones, kurios padėtų ne tik pašalinti jau padarytus pažeidimus, bet ir užkirsti kelią naujiems(40).

76.      Kita vertus, atsižvelgiant taip pat į proporcingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimus, priemonės turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp suinteresuotų šalių įvairių teisių ir interesų, kaip tai, pradedant byla Promusicae, nuolat pabrėžia Teisingumo Teismas(41).

b)      Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalis

77.      Be to, reikia atsižvelgti į Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės nenustato bendros teikėjų prievolės stebėti informaciją arba aktyviai domėtis aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą. Šiai nuostatai pagal Direktyvos 2001/29 16 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2004/48 2 straipsnio 3 dalies a punktą minėtos direktyvos neturi poveikio(42).

78.      Priemonė būtų laikoma neleistina, jei teismas prieigos teikėjui nurodytų aktyviai ieškoti galimų neteisėtų svetainės kopijų, turinčių kitus domenų vardus, arba nurodytų filtruoti visus jo tinkle perduodamus duomenis, siekiant nustatyti, ar nėra perduodami konkretūs saugomi filmai, ir blokuoti tokį perdavimą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju apie tokią priemonę nekalbama. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia išspręsti konkrečios interneto svetainės blokavimo klausimą. Todėl priemone nėra pažeidžiama Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalis.

c)      Pagrindinės teisės

79.      Tačiau nagrinėjama priemonė pažeidžia su pagrindinėmis teisėmis susijusius reikalavimus, kuriuos pagal teismo praktiką(43) turi atitikti draudimai, nustatyti remiantis Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalimi. Šiuo atžvilgiu priemonė nėra nei „sąžininga ir teisinga“, nei „proporcinga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/48 3 straipsnį.

80.      Įgyvendinant Sąjungos teisę, valstybėms narėms taikomos pagrindinės teisės, garantuojamos Chartijoje, kuriai pagal ES sutarties 6 straipsnio 1 dalį suteikiama tokia pat teisinė galia kaip ir Sutartims. Todėl valstybės narės, priimdamos reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktus pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį, privalo užtikrinti, kad būtų nepažeidžiamos Chartijoje garantuojamos pagrindinės teisės. Visų pirma nacionaliniai teismai privalo nepažeisti šių teisių(44).

81.      Be to, nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į tai, kad draudimu pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį siekiama autorių teisių apsaugos. Intelektinės nuosavybės apsauga iš esmės garantuojama pagal Chartijos 17 straipsnio 2 dalį(45). Tačiau pagal teismo praktiką ši teisė nėra absoliuti ir jos apsaugos užtikrinimas nėra besąlygiškas. Pagrindinės teisės į nuosavybę, apimančios ir intelektinę nuosavybę, apsaugą reikėtų palyginti su kitų pagrindinių teisių apsauga, kad būtų užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp nustatytomis priemonėmis, kurios turi apsaugoti autorių teisių turėtojus, siekiamos apsaugos ir asmenų, kuriuos paveikia tokios priemonės, pagrindinių teisių apsaugos(46).

82.      Iš pradžių reikia patikrinti saviraiškos ir informacijos laisvės (Chartijos 11 straipsnis) apribojimą, taikytiną prieigos teikėjui, kuriam nustatyta priemonė pagal direktyvos 8 straipsnio 3 dalį. Nors iš tiesų kalbama apie prieigos teikėjo klientų saviraišką ir informavimą, tačiau, atsižvelgiant į prieigos teikėjo funkciją, jis gali remtis šia pagrindine teise, t. y. savo klientų saviraiškos teise paskelbti ir gauti informaciją(47). Tokiu atveju reikia nustatyti, kad blokavimo priemonė iš tiesų taikoma nelegaliai medžiagai ir kad nekyla pavojaus, kad bus blokuota prieiga prie teisėtos medžiagos(48).

83.      Be to, remiantis teismo praktika visų pirma reikia atsižvelgti į prieigos teikėjo laisvę užsiimti verslu, saugomą pagal Chartijos 16 straipsnį(49).

84.      Atsižvelgiant į teismo praktiką tokiu atveju reikia užtikrinti tinkamą prieigos teikėjo galimų pareikšti teisių apsaugos ir teisės į intelektinę nuosavybę apsaugos pusiausvyrą(50).

85.      Tokios pusiausvyros nėra prieigos teikėjui nustatyto sėkmės draudimo nenurodant taikytinų priemonių atveju.

86.      Kaip jau minėta, svarstytinos įvairios interneto svetainės blokavimo priemonės, galinčios užtikrinti sėkmės draudimo įgyvendinimą. Tarp jų yra gana sudėtingų metodų, kaip antai interneto duomenų srauto nukreipimas per tarpinius (proxy) serverius, tačiau yra ir ne taip sunkiai įgyvendinamų metodų. Priemonės labai skiriasi pagal poveikio lygį prieigos teikėjo pagrindinėms teisėms. Todėl neatmestina galimybė, kad visiškai įgyvendinti sėkmės draudimo faktiškai neįmanoma.

87.      Kaip jau minėjau, nagrinėjamu atveju kalbama ne apie paprastą sėkmės draudimą, bet apie sėkmės draudimą, kai asmuo, kuriam jis taikomas, vėlesniame vykdymo proceso etape pateikdamas skundą gali pareikšti, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdamas įgyvendinti sėkmės draudimą. Kyla klausimas, ar tokia vėlesnė asmens, kuriam taikomas sėkmės draudimas, gynybos galimybė užtikrina reikalaujamą pusiausvyrą.

88.      Deja, taip nėra. Vien logikos požiūriu toks pusiausvyros „atkūrimas“ nėra įmanomas. Pagal teismo praktiką pagrindinių teisių pusiausvyros reikia paisyti priimant draudimą. Šiuo atveju taip tikrai nebuvo padaryta, priešingai, daugelis pagrindinėms teisėms svarbių argumentų nagrinėjami tik vėliau. Tai prieštarauja pusiausvyros tarp suinteresuotų šalių teisių, susijusių su Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalimi, užtikrinimo principui.

89.      Be to, ir analizuojant prieigos teikėjo padėtį, matyti, kad ši procesinė galimybė neužtikrina pagrindinių teisių pusiausvyros. Prieigos teikėjas turi susitaikyti su tuo, kad jam nustatytas draudimas, kuriame nenurodyta, kokių priemonių jis turi imtis. Savo klientų informavimo laisvės interesais pasirinkęs ne tokias intensyvias blokavimo priemones, jis rizikuoja vykdymo procese gauti prevencinę baudą. Pasirinkęs intensyvesnes blokavimo priemones, jis rizikuoja turėti konfliktų su savo klientais. Nuoroda į teisinės gynybos galimybę vykdymo procese neišsprendžia šios prieigos teikėjo dilemos. Nors autoriai gali pagrįstai remtis tuo, kad interneto svetainėje esama didžiulio jų teisių pažeidimo pavojaus, tačiau tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamas, prieigos teikėjas neturi jokio ryšio su autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės valdytojais ir pats nepažeidžia autorių teisių. Todėl nagrinėjamos priemonės atveju negalima kalbėti apie tinkamą suinteresuotųjų šalių teisių pusiausvyrą.

90.      Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad su reikalaujamu pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį susijusių asmenų pagrindinių teisių palyginimu nesuderinama tai, kad prieigos teikėjui iš esmės ir nenurodant konkrečių priemonių uždraudžiama suteikti savo klientams prieigą prie konkrečios autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės. Taip yra ir tuomet, kai prieigos teikėjas gali išvengti prevencinių bausmių dėl šio draudimo pažeidimo, pateikęs įrodymų, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių draudimui įgyvendinti.

E –    Ketvirtasis prejudicinis klausimas

91.      Trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinis klausimas susijęs su bendrojo sėkmės draudimo leistinumu, o ketvirtuoju prejudiciniu klausimu nagrinėjama konkreti blokavimo priemonė. Teismas klausia, ar su pagrindinių teisių palyginimu suderinama tai, kad prieigos teikėjas įpareigojamas imtis tam tikrų priemonių, siekdamas savo klientams apsunkinti prieigą prie interneto svetainės, kurios turinys padarytas prieinamas neteisėtai, jeigu šioms priemonėms reikia pakankamai didelių sąnaudų, tačiau jas galima lengvai apeiti ir neturint specialių techninių žinių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui svarbu tik tai, kad būtų pateikti konkretūs blokavimo priemonės proporcingumo vertinimo kriterijai, nes dar nėra galutinai ištirtos bylos aplinkybės šiuo aspektu.

92.      Atsakovės teigia, kad net ir įpareigojimas taikyti konkrečią blokavimo priemonę atitinkamomis aplinkybėmis nesuderinamas su suinteresuotųjų šalių pagrindinėmis teisėmis. Ieškovė, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Komisija teigia, kad tokia konkreti priemonė iš principo nėra negalima, ir iš dalies išsamiai nurodo, kokiais kriterijais turėtų vadovautis nacionaliniai teismai.

93.      Aš taip pat manau, kad esant tam tikroms aplinkybėms konkreti blokavimo priemonė nėra negalima.

94.      Kaip minėta, Teisingumo Teismas nustatė išsamius Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalies tikrinimo reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų, kurio turi laikytis nacionalinės valdžios įstaigos ir teismai, yra užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp autorių teisių turėtojų teisės į intelektinę nuosavybę apsaugos ir prieigos teikėjo pozicijų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, apsaugos. Kaip minėta, prieigos teikėjas visų pirma gali remtis ūkio subjekto laisve užsiimti verslu pagal Chartijos 16 straipsnį ir saviraiškos ir informacijos laisve (Chartijos 11 straipsnis). Remiantis saviraiškos ir informacijos laisve, prieigos blokavimas visų pirma negali būti taikomas informacijai, kuri nėra saugoma. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su prieigos teikėjo taikomų konkrečių blokavimo priemonių sąnaudomis ir galimybe apeiti blokavimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tuo aiškiai siekia patikrinti proporcingumą. Minėti argumentai svarbūs, tikrinant abi pagrindines teises. Be to, Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalyje taip pat reikalaujama, kad gynybos būdai, kuriais siekiama užtikrinti intelektinės nuosavybės teises, būtų proporcingi. Nenorėdamas kartotis, toliau nagrinėsiu tik Chartijos 16 straipsnį, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė klausimo, susijusio su saviraiškos ir informacijos laisve.

95.      Teisingumo Teismas byloje Scarlet Extended ir Sabam nustatė, kad įpareigojimas prieigos teikėjui įrengti sudėtingą, brangiai kainuojančią, nuolat veikiančią ir tik savo lėšomis finansuojamą filtravimo sistemą, kuria naudojantis būtų stebimi duomenys jo tinkle, laikytinas akivaizdžiu prieigos teikėjo laisvės užsiimti verslu pažeidimu(51). Nors konkreti blokavimo priemonė, kurios taikymas nėra susijęs su didelėmis sąnaudomis, gali daryti ne tokį intensyvų neigiamą poveikį, tačiau ja vis dėlto siekiama apriboti teisę, todėl tai laikytina kišimusi į sritį(52), saugomą teisės(53).

96.      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką laisvė užsiimti verslu nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į socialinę jos funkciją ir, remiantis Chartijos 16 straipsnio formuluote, jai gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis „dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas“(54).

97.      Tokiu atveju reikia atsižvelgti į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti vadovaujamasi teisiniu pagrindu ir proporcingumo principu. Teisinį pagrindą jau esu išsamiai aptaręs savo išvadoje byloje Scarlet Extended(55). Atsižvelgdamas į prejudicinio klausimo formuluotę, manau, kad šioje byloje reikia išnagrinėti tik proporcingumą.

98.      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi proporcingumo principo, valstybių narių taikomos priemonės negali „viršyti to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamais teisės aktuose nurodytiems teisėtiems tikslams pasiekti, atsižvelgiant į tai, kad, jei galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai ribojančią, ir kad kilę nepatogumai nebūtų per dideli palyginti su siekiamais tikslais“(56). Iš esmės tai atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, pagal kurią apribojimai turi būti būtini ir tikrai atitikti Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

1.      Tinkamumas

99.      Neabejotina, kad nagrinėjamais draudimais, kuriais siekiama apsaugoti autorių teises, kartu ir „kitas teises“, kaip jos suprantamos pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, siekiama teisėto tikslo. Tačiau kyla klausimas, ar jie tinkami šiam tikslui pasiekti, t. y. ar jie padeda siekti tikslo(57). Abejonių kelia tai, kad blokavimo priemones, kaip nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „galima lengvai apeiti ir neturint specialių techninių žinių“. Taigi, viena vertus, interneto naudotojai gali nesunkiai apeiti blokavimo priemones, kita vertus, autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės valdytojai gali identiškos formos svetainę padaryti prieinamą kitais IP adresais ir kitais domenų vardais.

100. Tačiau manau, tokio paaiškinimo nepakanka, kad bet kuri konkreti blokavimo priemonė būtų laikoma netinkama. Visų pirma tai susiję su naudotojo galimybe ją apeiti. Nors iš tiesų daug naudotojų gali apeiti blokavimą, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas taip ir darys. Naudotojai, kurie dėl interneto svetainės blokavimo sužino apie svetainės neteisėtumą, gali atsisakyti prisijungti prie interneto svetainės. Nemanau, kad būtų teisinga laikyti, jog kiekvienas naudotojas, nepaisydamas blokavimo, norėtų prisijungti prie interneto svetainės ir taip neteisėtai prisidėti prie teisės pažeidimų. Galiausiai paminėtina, kad nors gali būti daug naudotojų, galinčių apeiti blokavimą, tačiau ne visi tokie bus.

101. Taip pat ir galimybė, kad interneto svetainės valdytojai padarys ją prieinamą identiškos formos kitu IP adresu ir kitu domeno vardu, iš principo nereiškia, kad blokavimo priemonės yra netinkamos. Visų pirma ir tokiu atveju naudotojai, dėl blokavimo priemonės taikymo sužinoję apie turinio neteisėtumą, gali atsisakyti lankytis svetainėje. Tada norėdami surasti svetainę jie turėtų naudotis paieškos sistemomis. Dėl pakartotinių blokavimo priemonių taikymo tokią paiešką paieškos sistemose būtų sunku atlikti.

102. Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, siekiant autorių teisių apsaugos tikslo, blokavimo įpareigojimas, kuriame nurodyta konkreti blokavimui taikytina priemonė, nėra laikytinas iš esmės netinkamu.

2.      Būtinumas ir proporcingumas

103. Be to, nustatytos priemonės turėtų būti būtinos, t. y. negali viršyti to, kas būtina tikslui pasiekti(58), o esant kelioms tinkamoms priemonėms reikia pasirinkti mažiausiai ribojančią(59). Galiausiai priemonės nulemtas neigiamas poveikis turi būti proporcingas siekiamam tikslui(60).

104. Konkrečiu atveju patikrinti, ar numatyta priemonė atitinka šiuos reikalavimus, yra nacionalinio teismo užduotis. Atsižvelgiant ir į teismų funkcijų pasiskirstymą Teisingumo Teismui bendradarbiaujant su valstybių narių teismais, ir į šioje byloje neišsamiai paaiškintas faktines aplinkybes, ir į informacijos apie konkrečias priemones trūkumą, dabar netikslinga ir neįmanoma visapusiškai patikrinti būtinumo ir proporcingumo. Nacionaliniam teismui galima tik pateikti keletą svarstymų. Tačiau tai jokiu būdu nėra išsamus vertintinų kriterijų sąrašas. Nacionalinis teismas vis dėlto turi visapusiškai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes.

105. Pirmiausia reikia pažymėti, jog ta aplinkybė, kad nurodytą blokavimo priemonę galima apeiti, nereiškia, jog iš principo negalima nustatyti jokios blokavimo priemonės. To priežastis jau išdėsčiau skyriuje dėl tinkamumo. Atliekant pagrindinių teisių palyginimą reikia atsižvelgti į blokavimo priemonės kiekybinį prognozuojamo rezultato įvertinimą.

106. Pagal Teisingumo Teismo praktiką atliekant palyginimą taip pat reikia atsižvelgti į priemonės sudėtingumą, sąnaudas ir taikymo trukmę(61). Labai tikėtina, jog šiuo atveju kalbama ne apie vienkartinę blokavimo priemonę, taikomą atsakovei. Be to, palyginimą atliekantis teismas turėtų atsižvelgti, kad tai gali būti bandomoji byla, ir ateityje su teikėjais susijusių bylų gali atsirasti daugybė bylų nacionaliniuose teismuose, taigi tai gali lemti daugybę panašių nurodymų dėl blokavimo. Jeigu tam tikra priemonė, atsižvelgiant į sudėtingumą, sąnaudas ir taikymo trukmę, būtų laikoma neproporcinga, reikėtų išsiaiškinti, ar proporcingumas galėtų būti atkurtas visiškai ar iš dalies perkėlus sąnaudas teisių turėtojui.

107. Kalbant apie ieškoves, reikėtų atsižvelgti į tai, kad teisių turėtojas negali likti be teisių gynimo nuo nuolatos jo teises pažeidinėjančios interneto svetainės priemonių. Tačiau, kita vertus, tokiais atvejais kaip šis reikia turėti omenyje, kad prieigos teikėjas neturi sutartinių santykių su autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės valdytoju. Šios konkrečios bylos aplinkybėmis negalima visiškai atmesti reikalavimo prieigos teikėjui galimybės, tačiau autorių teisių turėtojas, jei įmanoma, iš pradžių turėtų pareikšti reikalavimą tiesiogiai interneto svetainės, kuria pažeidžiamos teisės, valdytojams arba jų prieigos teikėjams.

108. Galiausiai reikia atsižvelgti į tai, kad pagal Chartijos 16 straipsnį yra užtikrinama laisvė užsiimti verslu. Šiuo atveju blokavimo priemonė neproporcinga, jeigu kyla pavojus prieigos teikėjo komercinei veiklai, t. y. interneto prieigos teikimo verslui. Prieigos teikėjas taip pat gali remtis socialine savo veiklos svarba: kaip jau minėjau preliminariose pastabose, internetu teikiama prieiga prie informacijos laikoma svarbia demokratinėje visuomenėje. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau ? EŽTT) nurodė, kad dvidešimtyje Europos Tarybos narių parengta lyginamosios teisės studija parodė, jog interneto prieigos teisė teoriškai kildinama iš konstitucinės saviraiškos ir informacijos laisvės(62). EŽTT nuomone, internetas yra svarbus teisės gauti ir skleisti informaciją požiūriu(63).

109. Atsižvelgiant į tai, į ketvirtąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad prieigos teikėjui, remiantis Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalimi, nustatyta konkreti tam tikros interneto svetainės blokavimo priemonė yra iš principo neproporcinga ne vien todėl, kad, norint ją taikyti, reikia pakankamai didelių pastangų ir ją galima lengvai apeiti neturint specialių techninių žinių. Nacionalinio teismo pareiga, konkrečiu atveju atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, palyginti susijusių asmenų pagrindines teises ir užtikrinti tinkamą šių pagrindinių teisių pusiausvyrą.

V –    Išvada

110. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, jog asmuo, kuris be teisių turėtojo sutikimo padaro saugomus objektus prieinamus internete ir taip pažeidžia Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas teises, naudojasi asmenų, kurie prieina prie šių saugomų objektų, prieigos teikėjo paslaugomis.

2.      Su reikalaujamu pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį susijusių asmenų pagrindinių teisių palyginimu nesuderinama tai, kad prieigos teikėjui iš esmės ir nenurodant konkrečių priemonių uždraudžiama suteikti savo klientams prieigą prie konkrečios autorių teises pažeidžiančios interneto svetainės. Taip yra ir tuomet, kai prieigos teikėjas gali išvengti prevencinių bausmių dėl šio draudimo pažeidimo, jei pateikia įrodymų, kad jis ėmėsi visų įmanomų priemonių draudimui įgyvendinti.

3.      Prieigos teikėjui remiantis Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalimi nustatyta konkreti tam tikros interneto svetainės blokavimo priemonė yra iš principo neproporcinga ne vien todėl, kad, norint ją taikyti, reikia pakankamai didelių pastangų ir ją galima lengvai apeiti neturint specialių techninių žinių. Nacionalinio teismo pareiga, konkrečiu atveju atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, palyginti susijusių asmenų pagrindines teises ir užtikrinti tinkamą šių pagrindinių teisių pusiausvyrą.


1 – Originalo kalba: vokiečių.


2 – 2012 m. vasario 16 d. Sprendimas Sabam (C‑360/10) ir 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Scarlet Extended (C‑70/10, Rink. p. I‑11959).


3 – 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230).


4 – 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 187, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399).


5 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32).


6 – BGBl. Nr. 111/1936.


7 – BGBl. I Nr. 152/2001.


8 – RGBl. Nr. 79/1896.


9 – Apie interneto istoriją žr. J. Naughton „A Brief History of the Future“, 2-asis leidimas, Phoenix, Londonas, 2000.


10 – Report of the Special Rapporteur on the promotion and protection of the right to freedom of opinion and expression, UN Doc. A/66/290, 87 punktas.


11 – Žr. 2012 m. balandžio 11 d. Leipcigo žemės teismo sprendimą, 11 KLs 390 Js.


12 – R. Heidinger „Die zivilrechtliche Inanspruchnahme von Access-Providern auf Sperre urheberrechtsverletzender Webseiten“, ÖBl, 2011, p. 153; S. Maaßen ir V. Schoene „Sperrungsverfügung gegen Access-Provider wegen Urheberrechtsverletzung?“, GRUR‑Prax, 2011, p. 394; T. Stadler „Sperrungsverfügung gegen AccessProvider“, MMR, 2002, p. 343; S. Kulk „Filtering for copyright enforcement in Europe after the Sabam cases“, EIPR, 2012, p. 791; M. Barrio Andrés „Luces y sombras del procedimiento para el cierre de páginas web“, La Ley Nr. 48, 2012; C. Castets-Renard „Le renouveau de la responsabilité délictuelle des intermédiaires de l’internet“, Recueil Dalloz, 2012, p. 827.


13 – Nurodymo blokuoti techninę analizę turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Žr. 2011 m. lapkričio 24 d. mano išvadą byloje Scarlet Extended (C‑70/10, Rink. p. I‑11959, 50 punktas). Tačiau techninės interneto charakteristikos tiesiogiai lemia jo teisinę struktūrą. L. Lessig „Code, version 2.0“, Basic Books, Niujorkas, 2006.


14 – Žr. 2008 m. sausio 29 d. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Promusicae (C‑275/06, Rink. p. I‑271, 30 ir 31 punktai).


15 – Pirmosios instancijos Handelsgerichts Wien (Vienos komercinis teismas) savo nutartyje išsamiai aprašė atskirus filtravimo metodus. Taip pat žr. 2010 m. gegužės 27 d. Ofcom dokumentą „Site Blocking to reduce online copyright infringement“.


16 – 2012 m. sausio 11 d. COM(2011) 942 galutinis, p. 14 ir 15.


17 – 1978 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Redmond (83/78, Rink. p. 2347, 25 punktas) ir 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Esso Española (C‑134/94, Rink. p. I‑4223, 9 punktas).


18 – 1981 m. birželio 16 d. Sprendimas Salonia (126/80, Rink. p. 1563, 6 punktas).


19 – 1992 m. liepos 16 d. Sprendimas Meilicke (C‑83/91, Rink. p. I‑4871, 31–34 punktai).


20 – 1980 m. kovo 11 d. Sprendimas Foglia (104/79, Rink. p. 745, 10 ir 11 punktai).


21 – 2009 m. vasario 19 d. Nutartis LSG‑Gesellschaft zur Wahrnehmung von Leistungsschutzrechten (C‑557/07, Rink. p.  I‑1227, 47 punktas).


22 – Nutartis LSG‑Gesellschaft zur Wahrnehmung von Leistungsschutzrechten (minėta 21 išnašoje, 43–45 punktai).


23 – Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 30 ir 31 punktai). Taip pat žr. 2011 m. liepos 12 d. Sprendimą L’Oréal ir kt. (C‑324/09, Rink. p. I‑6011, 131 punktas).


24 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 28 punktas). Dėl Direktyvos 2004/48 11 straipsnio 3 sakinio žr. Sprendimą L’Oréal ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 144 punktas).


25 – Paminėtina, kad Komisija savo pranešime dėl Direktyvos 2004/48 taikymo konstatavo, jog tarpininkai, neturintys tiesioginių sutartinių santykių ar tiesioginio ryšio su teises pažeidžiančiu asmeniu, patenka į jos taikymo sritį. 2010 m. gruodžio 22 d. COM(2010) 779 galutinis, p. 6.


26 – Žr. 2012 m. spalio 18 d. mano išvadą byloje Football Dataco ir kt. (C‑173/11, 58 punktas) dėl viešo prieinamumo sąvokos, kiek tai susiję su Direktyvoje 96/9/EB nustatyta tolesnio panaudojimo sąvoka.


27 ‑ Šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. liepos 28 d. High Court of Justice, Chancery Division (Jungtinė Karalystė) sprendimą TwentiethCentury Fox v. British Telecommunications, (EWHC 1981 (Ch), 113 punktas), kuris buvo patvirtintas 2013 m. vasario 28 d. High Court of Justice sprendime EMI Recordsv.BritishSkyBroadcasting, ( EWHC 379 (Ch), 82 punktas).


28 – Direktyvos 2001/29 ketvirtoji ir devintoji konstatuojamosios dalys.


29 – Direktyvos 2001/29 11 konstatuojamoji dalis.


30 – Direktyvos 2001/29 1 straipsnio 1 dalis.


31 – Žr. T. Klicka P. Angst (leid.), „Kommentar zur Exekutionsordnung“, Viena, Manzsche Verlags- und Universitätsbuchhandlung, 2‑asis leidimas, 2008, 355 straipsnio 4 punktas.


32 – Nacionalinės teisės aprašymas grindžiamas informacija, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir jam neprieštaraujančios suinteresuotosios šalys, nebent nurodoma kitaip.


33 – Austrijoje tokios teisės apima daiktines teises, asmenines teises ir intelektinės nuosavybės teises. R. Holzammer ir M. Roth „Einführung in das Bürgerliche Recht mit IPR“, Viena, Springer, 5‑asis leidimas, 2000, p. 29.


34 – Ieškovės nurodo, kad nustatydamas sėkmės draudimą teismas patikrino, ar blokavimas galėtų turėti jaučiamą poveikį prieigai prie teisėtos informacijos. Proporcingumas patikrinamas priimant sprendimą dėl prieigos blokavimo arba keliais etapais ar pakartotinai vykdymo proceso metu. Tačiau remiantis Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta svarbia informacija, atsakovui prieinamų priemonių, skirtų sėkmės draudimui įvykdyti, tinkamumas ir pagrįstumas nėra tikrinami.


35 – Sėkmės draudimo vykdymą reglamentuoja Vykdymo kodekso 355 straipsnis.


36 – Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 32 punktas), Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 30 punktas). Tas pats taikoma Direktyvos 2004/48 11 straipsnio 3 sakiniui, Sprendimas L’Oréal ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 135 punktas). Taip pat žr. Direktyvos 2000/31 45 konstatuojamąją dalį, pagal kurią nedaroma įtakos „galimybei taikyti įvairius draudimus“ tarpininkams, pirmiausia galimybei reikalauti panaikinti neteisėtą informaciją arba galimybei blokuoti prieigą prie jos.


37 – Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 33 punktas), Sprendimas L’Oréal ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 138 punktas).


38 – Nutartis LSG‑Gesellschaft zur Wahrnehmung von Leistungsschutzrechten (minėta 21 išnašoje, 45 punktas), Sprendimas L’Oréal ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 136 punktas).


39 – Žr. direktyvos 58 konstatuojamąją dalį.


40 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 29 punktas), Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 31 punktas) ir Sprendimas L’Oréal ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 144 punktas), kiek jis susijęs su Direktyvos 2004/48 11 straipsnio 3 sakiniu.


41 – 2008 m. sausio 29 d. Sprendimas Promusicae (C‑275/06, Rink. p. I‑271, 65‑70 punktai) ir Sprendimas L’Oréal ir kt. (minėtas 23 išnašoje, 143 punktas).


42 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 32 ir 36–38 punktai) ir Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 36 punktas).


43 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 39 punktas) ir Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 41 punkte).


44 – Žr. Sprendimą Promusicae (minėtas 41 išnašoje, 68 punktas).


45 –      Žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Laserdisken (C‑479/04, Rink. p. I‑8089, 65 punktas).


46 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 41–43 punktai) ir Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 43–45 punktai).


47 – Žr. 1999 m. rugsėjo 28 d. EŽTT Sprendimą Öztürk prieš Turkiją, Nr. 22479/93, Rink. p. 1999‑VI, 49 straipsnis.


48 – Dėl blokavimo priemonės galimos šalutinės žalos žr. 2012 m. gruodžio 18 d. EŽTT Sprendimą Yildirim prieš Turkiją, Nr. 3111/10.


49 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 44 punktas) ir Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 46 punktas). Apie kitas pagrindines teises, kurios gali būti svarbios taikant su blokavimu susijusius nurodymus, žr. mano 2011 m. lapkričio 24 d. išvadą byloje Scarlet Extended (C‑70/10, Rink. p. I‑11959, 69–86 punktai).


50 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 43–44 punktai) ir Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 45–46 punktai).


51 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 46 punktas) ir Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 48 punktas).


52 – Chartijos 16 straipsnyje nustatytos teisės apimtį išsamiai nagrinėjau savo išvadoje byloje Alemo‑Herron ir kt., kurioje sprendimas priimtas 2013 m. liepos 18 d. (C‑426/11, 48‑58 punktai). Taip pat žr. P. Oliver „What Purpose Does Article 16 of the Charter Serve“ UBernitz ir kt. (leid.) „General Principles of EU Law and European Private Law“, Wolters Kluwer, Alphen aan den Rijn, 2013, p. 281, H. Jarass „Die Gewährleistung der unternehmerischen Freiheit in der Grundrechtecharta“, EuGRZ, 2011, p. 360.


53 – Žr. Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, 1992 m. spalio 28 d. Sprendimą Ter Voort (C‑219/91, Rink. p. I‑5485, 37 punktas) ir 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimą Metronome Musik (C‑200/96, Rink. p. I‑1953, 28 punktas).


54 – 2013 m. sausio 22 d. Sprendimas Sky Österreich (C‑283/11, 45 ir 46 punktai), taip pat žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑184/02 ir C‑223/02, Rink. p. I‑7789, 51 ir 52 punktai) ir 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Deutsches Weintor (C‑544/10, 54 punktas).


55 – Išvada byloje Scarlet Extended (minėta 13 išnašoje).


56 – 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Azienda Agro‑Zootecnica Franchini ir Eolica di Altamura (C‑2/10, Rink. p. I‑6561, 73 punktas), 2006 m. birželio 15 d. Sprendimas Dokter ir kt. (C‑28/05, Rink. p. I‑5431, 72 punktas) ir 2004 m. gruodžios 14 d. Sprendimas Arnold André (C‑434/02, Rink. p. I‑11825, 45 punktas).


57 – H. Jarass „Charta der Grundrechte der Europäischen Union“, Miunchenas, C. H. Beck, 2‑asis leidimas, 2013, 52 straipsnis, 37 punktas.


58 – 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimas Federutility ir kt. (C‑265/08, Rink. p. I‑3377, 36 punktas).


59 – 1998 m. spalio 29 d. Sprendimas Zaninotto (C‑375/96, Rink. p. I‑6629, 63 punktas).


60 – Sprendimas Zaninotto (minėtas 60 išnašoje, 63 punktas).


61 – Sprendimas Sabam (minėtas 2 išnašoje, 46 punktas) ir Sprendimas Scarlet Extended (minėtas 2 išnašoje, 48 punktas).


62 – 2012 m. gruodžio 18 d. EŽTT Sprendimas Urteil Yildirim prieš Turkiją, Nr. 3111/10, 31 punktas.


63 – 2012 m. gruodžio 18 d. EŽTT Sprendimas Urteil Yildirim prieš Turkiją, Nr. 3111/10, 48 punktas; 2009 m. kovo 10 d. EŽTT Sprendimas Times Newspapers Ltd. Prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 3002/03 ir 23676/03, 27 punktas.