GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2007 m. vasario 13 d.1(1)
Byla C‑112/05
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
„Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Laisvas kapitalo judėjimas – Viešosios valdžios atstovavimas bendrovėje Volkswagenwerk GmbH – Sąlygos“
I – Įvadas
1. Bendrovė Volkswagen, neabejotinai dažniausiai siejama su Vokietijos ekonomikos stebuklu, o ne jos niūriomis nacionalsocialistinėmis ištakomis, yra akivaizdžiausias socialinės rinkos ekonomikos sėkmės pavyzdys, po Antrojo pasaulinio karo ministro Ludwigo Erhardo(2) įgyvendintas plėtros modelis Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kuris pritaikė vadinamosios Freiburgo mokyklos postulatus(3).
2. Jau neminint gerai žinomų jų techninių savybių, kai kurie Volkswagen gaminami modeliai yra Vokietijos ir visų šalių, kurių keliais jie važinėjo, kultūros paveldo dalis(4), šitaip sukurdami vieną iš neišdildomų šeštojo ir septintojo dešimtmečio vaizdų Europoje ir anapus Atlanto vandenyno(5). Todėl visiškai suprantama, kad daugelis šio aukso amžiaus besiilginčių Vokietijos piliečių Komisijos pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusį su tam tikrais Volkswagen įstatymo(6) straipsniais, vertino ne vien kaip nacionalinės teisės aktų ginčijimą, bet kaip puolimą prieš Vokietijos gyvenimo būdo simbolį ir tikrą šiuolaikinę legendą.
3. Be šių nostalgiškų prisiminimų, nagrinėjama byla priskiriama bylų, kuriose siekiama nustatyti, ar EB sutartį atitinka tam tikri valstybių narių teisės aktai, kuriais viešajai valdžiai suteikiamos specialiosios teisės privačiose įmonėse, dažnai vadinamos „auksinėmis akcijomis“, grupei. Tačiau iš pradžių norėčiau pažymėti, kad nagrinėjama byla turi žymių, lemiamą reikšmę turinčių, skirtumų.
4. Konkrečiai kalbant, Komisija pateikė kaltinimus dėl nuostatų, kurios apriboja teisę balsuoti ne daugiau kaip 20 % kapitalo atitinkančiais balsais, kai akcininkas turi didesnę dalį, ir pagal kurias visuotinio susirinkimo sprendimams priimti reikalinga dauguma padidinta iki daugiau kaip 80 % kapitalo, nors Vokietijos akcinių bendrovių įstatymas (Aktiengesetz)(7) numato 75 % daugumą, bei tų nuostatų, kurios federalinei valdžiai (Bund) ir Žemutinės Saksonijos žemei suteikia teisę paskirti po du atstovus į bendrovės stebėtojų tarybą.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
5. Įprasta, kad nacionalines priemones, kurių teisėtumą ginčija Komisija, Teisingumo Teismas vertina atsižvelgdamas į dvi pagrindines EB sutartyje įtvirtintas laisves, t. y. laisvą kapitalo judėjimą ir įsisteigimo laisvę. Dėl pirmosios laisvės EB 56 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai“.
6. Savo ruožtu, įsisteigimo laisvė reglamentuojama EB 43 straipsnio pirmojoje pastraipoje, kurioje numatyta:
„Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.“
7. Taip pat vertėtų paminėti EB 295 straipsnį atsižvelgiant į jo reikšmę atliekant vertinimą:
„Ši Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“.
8. Direktyvos 88/361/EEB(8) priede yra pateikta kapitalo judėjimų, nurodytų direktyvos 1 straipsnyje, nomenklatūra. Be kita ko, į ją įtrauktas „dalyvavimas naujoje ar egzistuojančioje įmonėje ilgalaikiams ekonominiams ryšiams užmegzti ar palaikyti“ (tiesioginės investicijos)(9) ir „nerezidentų vykdomas šalies vidaus vertybinių popierių, kuriais prekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimas“ („portfelinės“ investicijos)(10).
B – Vokietijos teisė
9. Šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo tikslais yra svarbios tam tikros Akcinių bendrovių įstatymo ir vadinamojo Volkswagen įstatymo nuostatos.
1. Akcinių bendrovių įstatymas
10. Įstatymo 134 straipsnyje, iš dalies pakeistame Įmonių kontrolės ir skaidrumo įstatymu (Gesetz zur Kontrolle und Transparenz im Unternehmensbereich), numatyta, kad teisė balsuoti įgyvendinama atsižvelgiant į nominalią akcijų vertę arba, jei tai nominalios vertės neturinčios akcijos („Stückaktien“), − į jų skaičių. Šis straipsnis taip pat nustato, kad nelistinguojamų bendrovių atveju, jei akcininkas turi keletą akcijų, įstatuose galima riboti teisę balsuoti nustatant absoliučią ar progresinę ribą.
11. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 101 straipsnio 2 dalį teisė skirti atstovus į stebėtojų tarybą turi būti numatyta įstatuose ir gali būti suteikta tik konkretiems akcininkams ar registruotų akcijų, kurioms perleisti reikia bendrovės pritarimo, savininkams. Be to, suteiktos atstovavimo teisės neturi viršyti vienos trečiosios remiantis įstatymu ar įstatais paskirtų akcininkų atstovų stebėtojų taryboje. Tačiau paskutinis šio straipsnio sakinys tiesiogiai numato, kad toks apribojimas netaikomas specialioms taisyklėms, kurias šiais klausimais nustato Volkswagen įstatymo 4 straipsnis.
2. Volkswagen įstatymas
12. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį buvusi uždaroji akcinė bendrovė, kurios vienintelė akcininkė buvo Vokietijos Federacinė Respublika, pertvarkoma į akcinę bendrovę.
13. Be to, įstatymo 2 straipsnyje reglamentuojama teisė balsuoti, kuri pagal šio straipsnio 1 dalį, kai turimų akcijų vertė viršija 20 % kapitalo, ribojama balsų skaičiumi, kurį suteikia vieną penktąją kapitalo dalį sudarančios akcijos. Toliau šiame straipsnyje nustatytos kiekvieno akcininko turimų akcijų apskaičiavimo gairės (2 ir 3 dalys).
14. Minėto įstatymo 4 straipsnis, pavadintas „Bendrovės įstatai“, reguliuoja įvairius klausimus, o jo 1 dalyje numatyta, kad kol Vokietijos Federacinė Respublika ir Žemutinės Saksonijos žemė turi bendrovės akcijų, jos turi teisę paskirti po du stebėtojų tarybos narius.
15. Pagal 4 straipsnio 2 dalį stebėtojų taryba gamybos įrenginių statybai ir perkėlimui į kitą vietovę turi pritarti dviejų trečdalių savo narių balsų dauguma.
16. Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kvorumas visuotinio susirinkimo sprendimams, kuriems priimti pagal Akcinių bendrovių įstatymą reikia ne mažesnės kaip tris ketvirtadalius (75 %) kapitalo atitinkančios daugumos, padidinamas iki didesnės nei keturios penktosios (80 %) kapitalą atitinkančios daugumos.
III – Faktinės aplinkybės ir ikiteisminė procedūra
A – Istorinės Volkswagen įstatymo priėmimo aplinkybės
17. Norint geriau suprasti nagrinėjamą nacionalinės teisės aktą, reikėtų pažvelgti į bendrovės sukūrimo aplinkybes, kurias Vokietijos vyriausybė gana išsamiai pateikė atsiliepime į ieškinį ir ypač 2003 m. birželio 20 d. atsakyme į 2003 m. kovo 20 d. Komisijos pateiktą oficialų pranešimą. Komisija nepaneigė taip aprašytų bendrovės įsteigimo aplinkybių.
18. 1933 m. sausio mėn. Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, imtasi įgyvendinti automobilių pramonės plėtros planą(11) ir organizuotas konkursas sudaryti sutartį dėl vadinamojo „tautos automobilio“ („Volks – Wagen“) gamybos. Buvo siekiama sukurti paprastą automobilį, kurį, nepatirdami pernelyg didelės finansinės naštos, galėtų įsigyti dauguma vokiečių. Sutartis buvo sudaryta su legendiniu inžinieriumi Ferdinandu Porsche(12).
19. Projektas turėjo būti įgyvendintas labai greitai ir tam buvo skirtos dvi subsidijos bendrai 700 000 reichsmarkių (toliau − RM) sumai, taip pat buvo siekiama gauti Vokietijos automobilių pramonės asociacijos (Reichverband der Deutschen Automobilindustrie) finansinę paramą, kuri per projekto įgyvendinimui numatytų 10 mėnesių turėjo skirti po 20 000 RM per mėnesį. Tačiau dėl kilusių sunkumų, apie kuriuos ši asociacija informavo Reicho kanclerį, A. Hitleris nusprendė Volkswagen gamybą pavesti darbo frontui (Arbeitsfront)(13) ir šiuo tikslu pastatyti iki tol neregėto dydžio fabriką. Finansuojama buvo iš įvairių šaltinių: papildomai prie Vokietijos valstybės įnašų, vyriausybė kreipėsi dėl visuomenės lėšų kaupimo ir paprašė žmonių, pageidavusių įsigyti automobilį, kiekvieną savaitę įnešti 5 RM įmoką į sąskaitą, iš kurios turėjo būti padengtos bendrovės išlaidos. Šitaip buvo sukaupta 286 mln. markių.
20. 1937 m. gegužės 28 d. Volkswagen projektas buvo perimtas iš Vokietijos automobilių pramonės asociacijos ir įsteigta valstybės kapitalo bendrovė Gesellschaft zur Vorbereitung des Deutschen Volkswagens mbH, o Arbeitsfront suformavo jos pradinį kapitalą, lygų 50 mln. RM. Arbeitsfront reikmėms buvo skirtas lėktuvas, kad jis galėtų surasti Vokietijoje vietą, tinkamą pastatyti milžiniškam fabrikui: reikėjo, kad ši vieta būtų šalies centre ir būtų lengvai pasiekiama keliais ir upėmis. Galiausiai Žemutinėje Saksonijoje, netoli Volfsburgo pilies, buvo rasta ideali vieta. Pilis, kuri nuo XIV amžiaus priklausė grafo von der Schulenbergo šeimai, buvo nusavinta. Todėl fabrikas buvo pastatytas šalia Fallersleben miesto Hanoverį su Berlynu jungusio greitkelio atkarpoje ir netoli Mittelland kanalo. 1938 m. gegužės 26 d. 70 tūkst. žmonių akivaizdoje buvo padėtas pamatinis akmuo. Tuo pat metu taip pat buvo rengiami planai pastatyti naują miestą – dabartinį Volfsburgą, – kuriame galėtų apsigyventi būsimi darbininkai. Visų nuostabai fiureris pakeitė automobilio pavadinimą į KdF Wagen („Kraft durch Freude Wagen“), t. y. „galios per džiaugsmą automobilis“, nors F. Porsche jau buvo atlikęs nacionalinę ir tarptautinę prekės ženklo Volkswagen registraciją(14).
21. Per oficialių automobilio pristatymą buvo parodyti trys skirtingi modeliai: kabrioletas, automobilis su nudengiamu stogu ir limuzinas. Diktatorius, apsuptas akį rėžiančiomis uniformomis vilkinčių kareivių, kurie savo elgesiu akivaizdžiai demonstravo paramą jo politiniam režimui, atsisėdo į Ferdinando Porche sūnaus Ferry, kuris tuoj pat išgarsėjo, vairuojamą kabrioletą. Fiurerio pranešimas, kad netrukus kiekvienas galės įsigyti KdF Wagen tik už 990 RM kainą, sukėlė didžiulį entuziazmą.
22. Be to, fabriko, kuris, kaip įsivaizdavo jį rėmę politikai, turėjo būti didžiausias Europoje, cechų statyba buvo finansuojama iš lėšų, gautų pardavus konfiskuotą ir užgrobtą Veimaro Respublikos laikais įsteigtų profesinių sąjungų, kurios po nacionalsocialistų įvykdyto valstybės perversmo buvo uždraustos, turtą(15).
23. Planuota, kad 1939 m. spalio 15 d. bus pradėta masinė automobilių gamyba, tačiau A. Hitleris 1939 m. rugsėjo 1 d. įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visų su projektu susijusių žmonių planus, nes gamyba buvo nukreipta kariniams poreikiams, visų pirma susijusiems su ginkluotųjų pajėgų judėjimu ir šaudmenų tiekimu, tenkinti. Taigi, beveik 336 tūkst. smulkių indėlininkų(16), kurių svajonės sudužo kartu su ginklų griausmu, liko be savo ilgai laukto mažojo automobilio(17).
24. Nors bendrovės fabrikas buvo gana stipriai apgadintas po sąjungininkų bombardavimo, kai per keturis antskrydžius(18) buvo numesta daugiau kaip tūkstantis tonų didelės sprogstamosios galios bombų, tačiau 1945 m. gegužės mėn.(19) Didžiosios Britanijos okupacinės zonos karinei vadovybei atsakingu už bendrovę paskyrus vyriausiąjį inspektorių-inžinierių Rudolfą Brörmanną, kuris atkakliai priešinosi amerikiečių ketinimams sugriauti fabriką, fabrikas vėl pradėjo veikti. 1947 m. R. Brörmanną pakeitė(20)Opel valdybos narys Heinrichas Nordhoffas. Karinei vyriausybei nepavyko bendrovės parduoti užsienio investuotojams, pavyzdžiui, Ford ar Chrysler, todėl 1949 m. Jungtinei Karalystei pasitraukus iš zonos Volkswagen faktiškai tapo turtu be šeimininko.
25. Vis dėlto, net ir nesant aiškaus savininko, fabriko gamybos apimtys stebėtinai didėjo ir įmonė tapo klestinti(21); tai sužadino jos darbuotojų apetitą, neabejotinai dėl to, kad jie tiesiogiai ir betarpiškai prisidėjo prie įmonės sėkmės. 6-tojo dešimtmečio pabaigoje, kai atrodė, jog teismai netrukus atmes Volkswagen reikmėms indėlius sukaupusių asmenų ieškinius, įmonės nuosavybės teisių pareikalavo darbuotojai, o tai reiškė, kad tuo metu jie, federalinė valdžia, Žemutinės Saksonijos žemė, profesinė sąjungos ir šie nesėkmingi indėlininkai, buvo penki pretendentai, pareiškę nuosavybės teises į Volkswagen prekės ženklą.
26. Kilo grėsmė, kad tarp priešingų interesų kilęs konfliktas gali būti ilgai sprendžiamas Vokietijos teismuose, o tai galėjo pakenkti bendrovės, kuri tuo metu buvo dar jaunos federacinės respublikos simbolis, stabilumui. Po daugelį metų trukusių intensyvių diskusijų ir sunkių derybų buvo pasiektas kompromisas, įtvirtintas 1959 m. lapkričio 12 d. federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės sudarytame susitarime(22), sureguliavusiame teisinius santykius Volkswagen GmbH fabrike.
27. Susitarime buvo numatyta, kad pirmuoju etapu visos bendrovės, kuri tuo metu buvo uždaroji akcinė bendrovė, akcijos bus perleistos federalinei valdžiai(23). Atlikus bendrovės pertvarkymą į akcinę bendrovę, antruoju etapu 60 % akcijų buvo paskirstyta privatiems asmenims, o likusios akcijos buvo padalytos į du paketus po 20 % ir priskirtos dviem viešiesiems asmenims, t. y. federalinei valdžiai ir Žemutinės Saksonijos žemei(24).
28. Nacionalinės ir regioninės administracijų susitarime taip pat buvo atsižvelgta į darbuotojų interesus įkuriant Volkswagen fondą tyrimams, mokymui, mokslui ir technologijoms skatinti.
29. 1960 m. liepos 6 d. buvo patvirtinti akcinės bendrovės Volkswagen įstatai, kurie kartu su likusia susitarimo dalimi buvo įtraukti į Volkswagen įstatymą. Dvi nuostatos atitinkamai nustatė, kad kvorumas kai kuriems visuotinio susirinkimo sprendimams priimti padidinamas nuo 75 % iki didesnės nei 80 % daugumos, ir apribojo teisę balsuoti ne daugiau kaip 20 % kapitalo atitinkančiais balsais.
B – Ikiteisminė procedūra
30. Gavusi skundų dėl Volkswagen įstatymo, 2003 m. kovo 19 d. Komisija išsiuntė Vokietijai oficialų pranešimą, į kurį ši valstybė narė atsakė 2003 m. birželio 20 dieną.
31. Šiame atsakyme pateikti paaiškinimai neįtikino Komisijos, todėl 2004 m. balandžio 1 d. ji išsiuntė pagrįstą nuomonę, nurodydama per du mėnesius nuo jos gavimo imtis priemonių, skirtų panaikinti ar pakeisti ginčijamą įstatymą.
32. Vokietijos vyriausybė savo pastabas išdėstė 2004 m. liepos 12 d. laiške, kuriame ji pakartojo nuomonę, kad Volkswagen įstatymas nepažeidžia EB 56 straipsnio ir todėl jo pakeitimai nėra būtini. Atsižvelgiant į tai, Vokietijos vyriausybė paprašė nutraukti procedūrą, nes pareikšti kaltinimai dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra nepagrįsti.
33. Kadangi tokia Vokietijos vyriausybės pozicija Komisijos netenkino, ji pareiškė Teisingumo Teisme ieškinį pagal EB 226 straipsnį su prašymu pripažinti, kad Vokietija, pažeisdama EB 56 ir 43 straipsnius, neįvykdė įsipareigojimų.
IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
34. Ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2005 m. kovo 4 d., prašoma pripažinti, kad Volkswagen įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 ir 3 dalys prieštarauja EB 56 ir 43 straipsniams, ir priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
35. 2005 m. gegužės 25 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį prašoma ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
36. 2005 m. rugsėjo 7 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas leido Suomijos Respublikai įstoti į bylą, tačiau laišku, kurį kanceliarija gavo 2005 m. lapkričio 25 d., ši valstybė informavo apie išstojimą iš bylos.
37. 2005 m. rugpjūčio 22 d. buvo įteiktas dublikas, o 2005 m. lapkričio 16 d. –triplikas.
38. 2006 m. gruodžio 12 d. įvyko teismo posėdis, kurio metu Vokietijos Federacinės Respublikos ir Komisijos atstovai žodžiu išdėstė argumentus.
V – Įsipareigojimų neįvykdymo analizė
A – Preliminarios pastabos
39. Visų pirma svarbu pažymėti, kad Komisija, greičiausiai atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką anksčiau nagrinėtose bylose dėl „auksinių akcijų“, ieškinyje apsiribojo argumentais dėl laisvo kapitalo judėjimo nuostatų (EB 56 straipsnis) pažeidimo, nors kaltinimus pateikė ir dėl EB 43 straipsnio pažeidimo. Tačiau tai neužkerta kelio Teisingumo Teismui kartu pareikšti nuomonę ir dėl įsisteigimo laisvės pažeidimo.
1. Volkswagen įstatymas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką „auksinių akcijų“ bylose
40. Komisija iš esmės remiasi Teisingumo Teismo praktika „auksinių akcijų“ bylose(25) ir jos pateiktas vertinimas pagrįstas tuo, kad Volkswagen įstatymas yra nacionalinė priemonė, kuri suteikia valstybei, t. y. nagrinėjamu atveju federalinei valdžiai ir Žemutinės Saksonijos žemei, specialias teises.
41. Be to, Komisija atkreipia dėmesį į susitarimo, kurį du subjektai sudarė siekdami išspręsti ginčą dėl bendrovės nuosavybės klausimo, viešąjį pobūdį, nes susijęs įstatymas buvo priimtas dėl konkrečios bendrovės.
42. Vokietijos vyriausybė tokiam požiūriui nepritaria ir teigia, kad bendrovės Volkswagen situacijos negalima lyginti su tomis situacijomis, dėl kurių Teisingumo Teismas priėmė ankstesnius sprendimus. Vokietijos vyriausybė nurodo objektyvų ginčijamų ar bent jau tų nuostatų, kurios apriboja teisę balsuoti ir pagal kurias padidinta kai kuriems svarbiems visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams priimti reikalinga dauguma, pobūdį ir tvirtina, kad šios nuostatos nesukelia jokios diskriminacijos, nes jos vienodai taikomos visiems − privatiems ir viešiesiems investuotojams.
43. Vokietijos vyriausybė taip pat pabrėžia, kad Volkswagen įstatymo negalima laikyti „valstybės priemone“, nes jis paprasčiausiai atkartoja 1959 m. federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės sudaryto privataus susitarimo tekstą.
44. Nors nagrinėjama byla iš tikrųjų kilo ne dėl „auksinių akcijų“ stricto sensu, nes specialias teises suteikia ne viešiesiems subjektams priklausančios akcijos, negalima pritarti supaprastintam požiūriui į tai, kaip tokios teisės turi būti suprantamos. Iš tiesų, ne tiek svarbu, ar šios pernelyg didelės teisės yra formaliai susietos su tam tikru akcijų paketu, bet ar šios teisės suteikiamos privilegijuotu būdu, kuris galėtų atgrasyti investuotojus ir, visų pirma, užsienio investuotojus.
45. Man taip pat sunkiai suprantamas Vokietijos vyriausybės argumentas, kad nacionalinio parlamento priimtas įstatymas nelaikytinas valstybės priemone, nes nėra būdingesnio viešosios valdžios veiksmų pavyzdžio nei naudojimasis įstatymų leidybos kompetencija. Taip pat stebina tai, kad Staatsvertrag pagal Vokietijos teisę apibūdinamas kaip privatus susitarimas, nes Vokietijos doktrinoje Staatsvertrag vieningai priskiriamas Vokietijos viešosios teisės aktui(26).
46. Todėl atmetu Vokietijos vyriausybės pateiktus argumentus, kuriais siekiama nuo pat pradžių pabrėžti, kad nagrinėjama byla skiriasi nuo kitų su „auksinėmis akcijomis“ susijusių bylų, kuriose jau priimti teismo sprendimai. Nepaisant to, toliau savo išvadoje išsamiai įvertinsiu Komisijos pateiktų kaltinimų dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagrindus.
2. EB 295 straipsnio reikšmė
47. Keista, bet gindama savo poziciją Vokietijos vyriausybė nenurodė reikalavimo laikytis EB 295 straipsnio, kurį aš išsamiai išnagrinėjau dviejose sujungtose išvadose, pateiktose, pirma, minėtose bylose Komisija prieš Portugaliją, Komisija prieš Prancūziją ir Komisija prieš Belgiją(27), bei, antra, bylose Komisija prieš Ispaniją ir Komisija prieš Jungtinę Karalystę(28).
48. Aš ir toliau laikausi nuomonės, kad EB 295 straipsnyje esantys žodžiai „nuosavybės sistema“ reiškia ne tik civilinės teisės reguliuojamus nuosavybės santykius, bet visas bet kokio pobūdžio teisės normas, be kitų, ir viešosios teisės normas, kuriomis gali būti suteiktos ekonominės teisės įmonės atžvilgiu, t. y. normos, kurios tokią nuosavybę turinčiam asmeniui suteikia teisę daryti lemiamą įtaką nustatant ir įgyvendinant visus ar keletą tokios įmonės ekonominių tikslų. Pasitelkus šios nuostatos aiškinimui būtiną teleologinį metodą taip pat matyti, kad pagal EB sutartį negalima priskirti įmonių privačioms arba valstybinėms įmonėms remiantis vien tuo, kas yra jų akcininkai, nes toks atskyrimas greičiau priklauso nuo to, ar valstybė turi galimybę nustatyti specialius ekonominės veiklos tikslus nei vien siekti didžiausios ekonominės naudos, kaip būdinga privačiam verslui(29).
49. Todėl aš pakartosiu savo nuomonę, kad Sutartimi užtikrinamas valstybių narių nuosavybės sistemų laikymasis (EB 295 straipsnis) turi būti taikomas bet kuriai priemonei, kuri valstybei leidžia, įsikišant į viešąjį sektorių, suprantamą ekonomine prasme, prisidėti prie ūkinės šalies veiklos organizavimo(30).
50. Nors kritika, kurią išsakiau savo išvadoje bylose Komisija prieš Ispaniją (C‑463/00) ir Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑98/01) dėl to, kad ankstesniuose Teisingumo Teismo sprendimuose buvo be jokių motyvų vengiama išsakyti nuomonę EB 295 straipsnio taikymo ir jo apimties klausimais, yra ir toliau visiškai aktuali, nes po jos priimtuose sprendimuose šis straipsnis taip pat nebuvo aiškinamas(31), turiu pripažinti, kad nagrinėjama byla gerokai skiriasi nuo tų bylų, kurias Teisingumo Teismas sprendė iki šiol, ir todėl reikia ieškoti kitokio sprendimo.
51. Ankstesnės bylos dažniausiai būdavo susijusios su įmonių, kurios vykdė veiklą „strateginiais“ pripažintuose ir laipsniškai atveriamuose sektoriuose (angliavandeniliai, oro uostai ir draudimas), privatizavimo procesu. Visos šiose bylose nagrinėtos priemonės turėjo vieną panašumą, t. y. jas naudodama viešoji valdžia, siekdama realizuoti ekonominės politikos strategiją, galėjo dalyvauti tam tikroje šalies ūkiui gyvybiškai svarbioje veikloje(32).
52. Iš pateikto istorinių aplinkybių aprašymo matyti, kad Volkswagen įstatymo priėmimo kontekstas yra kitokio pobūdžio.
53. Viena vertus, tai nėra sektorius, kuris, nepaisant jo ypatingos reikšmės bendrajam vidaus produktui, tradiciškai būtų priskiriamas svarbiausioms šalies ūkio šakoms, nes laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų automobilių pramonė Vokietijoje buvo pakankamai gerai išplėtota ir ši jos plėtra įvyko be valstybės įsikišimo.
54. Kita vertus, pagrindinis ginčijamos priemonės tikslas buvo išspręsti dėl bendrovės nuosavybės kilusį ginčą, o tai iš principo duoda pagrindą ją traktuoti kaip privatinės teisės normą EB 295 straipsnio prasme. Nors tokį požiūrį išreiškia šalys, tačiau aš jam nepritariu. Kad ir kaip būtų, nuostatos, kurias Komisija ginčija šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nėra susijusios apskritai su nuosavybės sistema ir konkrečiai su bendrovės Volkswagen nuosavybės klausimais.
55. Akivaizdu, kad šiuo atveju nagrinėjami trys Vokietijos įstatymo straipsniai padeda tiems subjektams, kurie turi bendrovės kontrolę, ją išlaikyti pasitelkiant įprastą bendrovių teisės techniką, skirtą įmonės valdybai apsisaugoti nuo nepageidaujamo viešo pasiūlymo parduoti kontrolinį akcijų paketą(33).
56. Aš manau, kad atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes EB 295 straipsnis negali pateisinti Volkswagen įstatymo tiek dėl aiškinimo, kurį aš visuomet palaikiau, tiek atsižvelgiant į aiškinimo taisykles, pagal kurias ši nuostata skirta vien apsaugoti valstybių narių autonomiją reguliuojant privačios nuosavybės santykius.
B – Dėl laisvo kapitalo judėjimo apribojimų
1. Išankstiniai paaiškinimai
57. Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė įsisteigimo laisvę ir laisvo kapitalo judėjimo nuostatas, nors visi ieškovės pateikti argumentai skirti pagrįsti tik galimą antrosios iš minėtųjų laisvių pažeidimą, tačiau tai logiška atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką „auksinių akcijų“ bylose, kai pirmiausia nagrinėjamas EB 56 straipsnio pažeidimas, o EB 43 straipsnis vertinamas tik papildomai.
58. Nepakeičiau savo nuomonės, kad įvairius apribojimus, išplaukiančius iš to, ką vadiname, nors ir labai netiksliai, „auksinėmis akcijomis“, būtų įprasta ir tinkama vertinti įsisteigimo laisvės kontekste, nes valstybė narė atsakovė, naudodamasi teisėmis daryti įtaką akcininkų struktūrai, paprastai siekia kontroliuoti privatizuotų bendrovių valią (darydama įtaką akcininkų sudėčiai arba konkretiems valdymo organų sprendimams), o tai mažai bendro su laisvu kapitalo judėjimu turintys aspektai(34).
59. Tačiau tokios teisės gali daryti poveikį laisvo įsisteigimo teisei, dėl kurio ji būtų mažiau patraukli, tiek tiesiogiai, kai jos kliudo dalyvauti akciniame kapitale, tiek netiesiogiai, kai šios teisės patrauklumas sumažinamas ribojant bendrovės organų kompetenciją nuosavybės ar valdymo klausimais(35). Priešingai nei nusprendė Teisingumo Teismas(36), aš manau, kad kylantys laisvo kapitalo judėjimo apribojimai yra papildomi, tačiau ne būtini. Kaip esu nurodęs, jei tai akivaizdu dėl priemonių, kurios daro poveikį akcininkų sudėčiai, tai tuo labiau taip tvirtinti galima ir dėl tokių kaip šioje byloje aptariamų priemonių, ribojančių bendrovės priimamus sprendimus (dėl bendrovės tikslų pakeitimo ar turto perleidimo), kai ryšys su laisvu kapitalo judėjimu yra teorinis arba itin nereikšmingas(37).
60. Bet kuriuo atveju nėra prasmės išsamiau aiškintis dėl šio klaidingo tariamo pažeidimo teisinio kvalifikavimo, kuris neturi didelės reikšmės, nes Teisingumo Teismas vienodai vertina abi Bendrijos laisves. Kadangi atmečiau galimybę Volkswagen įstatymą pateisinti remiantis EB 295 straipsniu, siūlau toliau vadovautis šiuo Teisingumo Teismo metodu siekiant nustatyti, ar buvo padaryti nurodyti teisės pažeidimai.
61. Kaip minėjau, Teisingumo Teismas ne kartą visą dėmesį skirdavo EB 56 straipsnio 1 daliai, pagal kurią draudžiami kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimai(38).
62. Kadangi EB sutartyje „kapitalo judėjimo“ sąvoka neapibrėžta, Teisingumo Teismas pripažino, kad Direktyvos 88/361(39) priede pateikta nomenklatūra turi būti naudojama kaip gairės. Pagal šią nomenklatūrą kapitalo judėjimui priskiriamos tiesioginės investicijos, pavyzdžiui, investicijos dalyvaujant įmonės valdyme turint akcijų, kurios suteikia galimybę veiksmingai dalyvauti jos valdyme bei kontrolėje, ir netiesioginės investicijos, pavyzdžiui, vertybinių popierių įsigijimas kapitalo rinkoje, siekiant atlikti finansinę investiciją ir neketinant daryti įtakos įmonės valdymui bei kontrolei (taip pat vadinamos „portfelinėmis“ investicijomis)(40).
63. Teisingumo Teismas jau yra įvertinęs šių su kapitalo judėjimu susijusių sandorių rūšis ir nurodęs, kad EB 56 straipsnio 1 dalies prasme „apribojimais“ reikia laikyti nacionalines priemones, kurios gali sukliudyti arba apriboti atitinkamų įmonių akcijų įgijimą arba atgrasyti kitų valstybių narių investuotojus nuo investavimo į jų kapitalą(41).
64. Siekiant nustatyti, ar ginčijamos Volkswagen įstatymo nuostatos yra EB 56 straipsnio 1 dalyje nurodytas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, jas būtina įvertinti atsižvelgiant į šiuos principus. Jei tai būtų nustatyta, reikėtų išnagrinėti, ar ginčijamas nuostatas galima pateisinti kokiais nors pagrindais(42).
2. Ginčijamų teisės aktų analizė
a) Dėl federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės teisės paskirti po du atstovus į bendrovės stebėtojų tarybą
i) Įvadas
65. Komisija tvirtina, kad Volkswagen įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, suteikianti Vokietijos Federacinei Respublikai ir Žemutinės Saksonijos žemei, kaip akcininkėms, teisę paskirti po du atstovus į stebėtojų tarybą, nukrypsta nuo Akcinių bendrovių įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad tokia teisė turi būti nustatyta įstatuose ir ji ribojama tik viena trečiąja pagal įstatymą ar įstatus akcininkų skiriamų stebėtojų tarybos narių dalimi, t. y. trimis atstovais Volkswagen atveju.
66. Komisija teigia, kad šios teisės formuluotė Volkswagen įstatyme riboja galimybę kitiems akcininkams efektyviai dalyvauti valdant ir kontroliuojant bendrovę, o tai pagal Teisingumo Teismo praktiką yra laisvo kapitalo judėjimo nuostatų pažeidimas(43). Tai, kad federalinė valdžia pardavė visas turėtas savo akcijas ir todėl daugiau nesinaudoja teise paskirti tokius atstovus, o Žemutinės Saksonijos žemės paskirtų atstovų skaičius gali būti proporcingas ar net mažesnis nei jos turima kapitalo dalis, Komisijos nuomone, neturi reikšmės, nes visiškai nepaneigia to, kad valstybei suteiktos specialios teisės, kurios mažina investicijų į Volkswagen patrauklumą.
67. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad stebėtojų taryba yra kontrolės organas(44), todėl ji neturi veiksmingos kompetencijos priimti sprendimus, išskyrus keletą atvejų, kai pagal Volkswagen įstatymą ar įstatus ji turi teisę įsikišti. Ji priduria, kad atstovų stebėtojų taryboje skaičius yra pagrįstai proporcingas turimoms kapitalo dalims ir kad Žemutinės Saksonijos žemės atveju atstovų skaičius yra mažesnis už jos turimą kapitalo dalį. Galiausiai, Vokietijos vyriausybė nurodo, kad Komisijos išsakyta prielaida dėl investicijų atgrasymo neatitinka faktinės situacijos.
ii) Ieškinio pagrindo analizė
68. Tinkamai aiškinant, teisė paskirti atstovus į stebėtojų tarybą, kuri pagal Vokietijos Akcinių bendrovių įstatymo 101 straipsnio 1 ir 2 dalį gali būti numatyta įstatuose konkretiems akcininkams, atlieka dvejopą funkciją: pirma, ji leidžia stambiems akcininkams, pageidaujantiems dalyvauti bendrovės valdyme, užsitikrinti atstovavimą šiame organe ir, antra, taip pat garantuoja, kad smulkieji akcininkai turės tam tikrą atstovų skaičių, kuris ribojamas viena trečiąja akcininkų skiriamų atstovų dalimi(45).
69. Šioje nuostatoje įtvirtinta nukrypti nuo Volkswagen įstatymo 4 straipsnio 1 dalies leidžianti nuostata atskleidžia pernelyg platų minėtiems viešiesiems subjektams suteiktų teisių pobūdį.
70. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikėtų nurodyti, kad įtraukiant 101 straipsnio nuostatas, be kitų priežasčių, buvo siekiama sukurti sąlygas, kad viešieji subjektai galėtų daryti įtaką bendrovėms, kurioms patikėta teikti bendrojo intereso paslaugas, nereikalaujant, kad jie turėtų reikiamą kiekį akcijų(46). Ši aplinkybė, kuri jokiu būdu nepateisina Volkswagen įstatymo, būtent parodo šio įstatymo neįprastą pobūdį, nes jame įtvirtintas nukrypimas nuo minėtos nuostatos pabrėžia šių taisyklių, kurios skirtos tik vienai bendrovei, išskirtinį pobūdį.
71. Antra, taip pat akivaizdu, kad ginčijama nuostata nuo bendrosios taisyklės skiriasi tiek formaliai, nes teisė paskirti stebėtojų tarybos narius suteikta ne įstatuose, bet ex lege(47), tiek savo turiniu, nes iš 10 atstovų, kuriuos skiria akcininkai, du viešieji subjektai pagal Volkswagen įstatymo 4 straipsnio 1 dalį skiria 4 atstovus, o tai daugiau nei viena trečioji atstovų dalis, kurią daugiausia galima paskirti pagal Akcinių bendrovių įstatymo 101 straipsnio 2 dalį.
72. Apibendrinant reikia konstatuoti, kad ši išskirtinė federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės teisė, kuri, priešingai nei bendrosios teisės normos, visiškai nesiejama su jų turimų akcijų dalimi, riboja kitų investuotojų galimybes naudotis panašiais privalumais ir todėl nebelieka turimos kapitalo dalies ir galimybių dalyvauti bendrovės valdyme simetriškumo(48). Net tuo atveju, jei investuotojas įgytų pakankamai galių pakeisti įstatus ir panaikinti šias nuostatas, jam kiltų sunkumų pakeisti Volkswagen įstatymą, nes tam reikėtų nacionalinio parlamento pritarimo.
73. Esant šioms aplinkybėms, nors Volkswagen įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galima laikyti lex specialis, ji neabejotinai atgraso asmenis, norinčius įsigyti reikšmingą bendrovės akcijų dalį, nes šie asmenys atsidurtų tokioje situacijoje, kai 4 atstovai į stebėtojų tarybą yra paskirti viešųjų subjektų, turinčių nedidelę akcijų dalį.
74. Nustatant pažeidimą neturi reikšmės aplinkybė, ar minėti viešieji subjektai naudojasi savo teisėmis, nes pakanka, kad pernelyg plati federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės teisė paskirti atstovus į Volkswagen stebėtojų tarybą, taip pat jų teisė įsikišti, jei mano esant reikalinga, nėra pašalintos iš Vokietijos teisės sistemos.
75. Todėl Volkswagen įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pažeidžia EB 56 straipsnį, su sąlyga, kad jos negalima pateisinti dėl kurios nors priežasties. Atsižvelgiant į tai, kad šiomis priežastimis remiamasi ir kitų ginčijamų nuostatų atžvilgiu, jas visas kartu įvertinsiu baigęs nagrinėti likusius kaltinimus.
b) Blokuojanti mažuma ir balsavimo teisių apribojimas
i) Įvadas
76. Procesiniuose dokumentuose šie du įsipareigojimų neįvykdymo pagrindai buvo aptariami atskirai, o nagrinėjami kartu tik vertinant bendrą visų trijų ginčijamų nuostatų poveikį. Tačiau dėl toliau pateikiamų priežasčių abu pagrindus būtų tinkama nagrinėti kartu.
77. Vertindama šiuos pagrindus atskirai, Komisija teigia, kad Volkswagen įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuri teisę balsuoti riboja vieną penktąją kapitalo dalį atitinkančiais balsais, nukrypsta nuo principo „viena akcija – vienas balsas“, nesuteikdama akcininkams galimybės šiuo klausimu išreikšti savo nuomonę. Komisija taip pat nurodo, kad net jeigu būtų galima sutikti su argumentu, jog tai yra plačiai taikomas būdas apribojant bendrovėse teisę balsuoti, vis dėlto yra aiškus skirtumas tarp siūlomos galimybės apriboti šią teisę, kaip nustatyta Vokietijos teisės aktuose nelistinguojamų bendrovių atžvilgiu, ir tokio apribojimo įtvirtinimo įstatyme, kaip padaryta bendrovės Volkswagen atžvilgiu.
78. Komisija taip pat analizuoja Volkswagen įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, pagal kurią kvorumas visuotinio susirinkimo sprendimams priimti padidinamas iki didesnės nei keturios penktosios (80 %) kapitalą atitinkančios daugumos, nors Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad reikia ne mažesnės kaip tris ketvirtadalius (75 %) kapitalo atitinkančios daugumos, ir todėl Žemutinės Saksonijos žemė gali prieštarauti sprendimams ir juos blokuoti naudodamasi šiam tikslui pakankama ir nuo pat pradžių turima blokuojančia mažuma. Be to, ši institucija nurodo, kad tokį balsų daugumos dydį lemia ne akcininkų laisva valia išreikštas apsisprendimas, bet įstatymų leidėjo, kuris minėtą daugumą nustatė išskirtinai viešųjų investuotojų naudai, sprendimas.
79. Išreikšdama nuomonę dėl Volkswagen įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto apribojimo, Vokietijos vyriausybė neigia, kad turi egzistuoti ryšys tarp dalyvavimo bendrovės kapitale ir teisės balsuoti, taip pat nurodo šios nuostatos sutartinį pobūdį bei pažymi, kad įstatymų leidėjas yra laisvas nustatyti tokias normas bendrovių teisės srityje, kurios tam tikrų bendrovių atžvilgiu skiriasi nuo bendrųjų taisyklių.
80. Dėl Volkswagen įstatymo 4 straipsnio 3 dalies atsakovė tvirtina, kad Vokietijos akcinių bendrovių įstatyme nėra numatyta ribų, o dėl Žemutinės Saksonijos žemės turimų akcijų dalies paaiškina, kad ji akcijas sėkmingai įsigijo rinkoje kaip bet kuris kitas privatus investuotojas.
81. Vis dėlto, kaip minėjau, atliksiu bendrą šių dviejų nuostatų analizę, nes išsamiai vertinti reikia ne dvi atskiras nuostatas, o bendras jų pasekmes.
82. Šiuo klausimu Komisija tik tvirtina, kad jeigu kiekviena iš trijų nuostatų atskirai pažeidžia Sutartį, jų bendras poveikis sustiprina pažeidimo faktą.
83. Priešingai, Vokietijos vyriausybė, remdamasi Teisingumo Teismo praktika(49), nurodo, kad nėra nustatyta, jog konkreti priemonė atskirai ar visos kartu pažeidžia EB sutartį.
ii) Ieškinio pagrindų analizė
84. Volkswagen įstatymo istorija aiškiai atskleidžia, kad tokia ypač sudėtinga teisinė struktūra buvo sukurta siekiant užfiksuoti konkrečią situaciją konkrečiu momentu(50). Kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl reikėjo kvorumą tam tikriems visuotinio susirinkimo sprendimams priimti padidinti iki didesnės nei 80 % kapitalą atitinkančios daugumos, kai bendrai taikomi teisės aktai numatė, kad reikia tik 75 % kapitalo atitinkančios daugumos. Be to, teisės balsuoti apribojimas 20 % kapitalo atitinkančiais balsais sutampa su akcijų dalimi, kuri įstatymo priėmimo metu priklausė dviem instituciniams investuotojams, t. y. federalinei valdžiai ir Žemutinės Saksonijos žemei.
85. Praktiškai tai reikštų, kad kiekvienas asmuo, norintis įsigyti bendrovės akcijų kiekį, pakankamą dalyvauti stebėtojų taryboje, netrukus susidurtų su kliūtimi pakeisti įstatus, jau neminint to, kad jam reikėtų kreiptis į įstatymų leidėją dėl reikiamų Volkswagen įstatymo pakeitimų.
86. Pirmiausia, būsimam investuotojui kiltų rimtos abejonės dėl didesnės nei viena penktoji kapitalo dalies įsigijimo, nes peržengęs šią ribą jis daugiau balsų neįgytų(51). Tačiau net jeigu toks akcininkas sugebėtų sutelkti visus smulkius akcininkus, federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos turima blokuojanti mažuma padarytų beprasmiškas visas pastangas pakeisti įstatus, net jeigu pakeitimams visuotiniame susirinkime pritartų daugiau nei keturias penktąsias kapitalo turintys akcininkai.
87. Apibendrinant reikia konstatuoti, kad ginčijamomis nuostatomis siekiama ab initio išsaugoti stambiųjų akcininkų, t. y. federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės, status quo, o tai sustiprina pirmąjį kaltinimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusį su šių subjektų teise skirti atstovus į stebėtojų tarybą.
88. Tačiau nereikėtų užmiršti priemonės, saugojančios aprašytą situaciją, rengėjo savybių. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad visas kliūtis stambiems akcininkams patekti į bendrovę federaliniu įstatymu po to, kai buvo sudarytas 1959 m. susitarimas („Staatsvertrag“), nustatė patys viešosios valdžios subjektai.
89. Nors nacionaliniai teisės aktai nėra diskriminuojantys, jais aptariamų viešųjų subjektų atžvilgiu įtvirtinama objektyviai palankesnė situacija, nes, užkertant kelią bet kokiam įsikišimui į bendrovės valdymą, sustiprinama federalinės valdžios ir Žemutinės Saksonijos žemės padėtis. Šios protekcionistinės pasekmės ir sukelia atgrasomąjį Volkswagen įstatymo poveikį, kuris pagal Teisingumo Teismo praktiką pažeidžia nuostatas dėl laisvo kapitalo judėjimo. Taigi tai paneigia Vokietijos vyriausybės argumentus dėl laisvo bendrovės Volkswagen akcijų judėjimo, kurie daugiau skirti „portfelinėms investicijoms“, o ne investicijoms, kuriomis siekiama dalyvauti įmonės valdyme.
90. Sunkumai, su kuriais susiduria investuotojai, nedalyvavę pasirašant pirminį susitarimą, yra akivaizdūs ir bent potencialiai egzistuos tol, kol galios ginčijamos nuostatos. Jei Žemutinės Saksonijos žemė, kuri šiuo metu yra vienintelis viešasis investuotojas, parduotų turimas akcijas, ši situacija, kuri iš tikrųjų nėra suderinama su Bendrijos teise, nepasikeistų, nes ją įtvirtinančiais teisės aktais užtikrinama Vokietijos regioninės valdžios kontrolė neribotam laikui, kaip rodo pastarieji 40 metų.
91. Todėl pasirinkta taktika ypač tinkama siekiant atskleisti jos autorių viešąjį pobūdį, nes ji parodo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su EB 56 straipsniu, Volkswagen įstatymas yra „nacionalinė priemonė“. Tačiau tai neleidžia daryti kitų išvadų ir ypač teigti, kad, jeigu nebūtų tokių teisės aktų, būtų galima suabejoti įstatų nuostatų, turinčių tokį pat turinį kaip šioje byloje ginčijamos normos, galiojimu.
92. Todėl Volkswagen įstatymo, kaip nacionalinės priemonės, galinčios atgrasyti investuotojus nuo kapitalo įsigijimo, kurio reikia veiksmingai dalyvauti įmonės valdyme, pobūdis reiškia, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 3 dalis pažeidžia EB 56 straipsnio 1 dalyje esančias nuostatas dėl laisvo kapitalo judėjimo.
3. Pagrindai, galintys pateisinti pažeidimą
a) Įvadas
93. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos vyriausybė papildomai pateikė keletą argumentų, pagrįstų viešųjų interesų apsauga, jiems reikia skirti tam tikrą dėmesį ir išnagrinėti atsižvelgiant į EB 58 straipsnį ir Teisingumo Teismo praktiką.
94. Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad gali būti nacionaliniai apribojimai laisvam kapitalo judėjimui, kurie pateisinami EB 58 straipsnyje nurodytais arba privalomais bendrojo intereso pagrindais(52), jei nėra Bendrijos suderinimo priemonės, skirtos šių interesų apsaugai(53), o valstybės narės pačios sprendžia, kokį tokių teisėtų interesų apsaugos lygį jos nori užtikrinti ir kaip šį lygį pasiekti. Tačiau šia teise naudotis valstybės narės gali tik laikydamosi Sutartimi nustatytų ribų, o būtent – proporcingumo principo(54).
95. Šioje byloje Vokietijos vyriausybė nurodo, kad būtina atsižvelgti į ypatingą istorinį ginčijamo įstatymo priėmimo kontekstą ir juo siekiamus socialinės, regioninės, ekonominės ir pramonės politikos tikslus.
96. Komisija teigia, kad atsakovės pateikti argumentai dėl istorinių aplinkybių nėra reikšmingi, taip pat ji atmeta tvirtinimus, kad ginčijamu įstatymu buvo siekiama visų minėtųjų tikslų.
b) Argumentų analizė
97. Kaltinimai, susiję su ginčijamomis Volkswagen įstatymo nuostatomis, nenustelbė stebinamos bendrovės sėkmės, jei tik prisiminsime sąlygas, kuriomis ji buvo pasiekta – po bombardavimų visiškai sugriautuose fabrikuose. Bendrovės parodytas efektyvumas, tikslumas, lankstumas(55) ir veržlumas – tai pagyrimo vertas atkaklumo ir valios įveikti sunkumus pavyzdys. Vis dėlto pasikeitimai, kurie įvyko Europoje sustiprinus Romos sutartimi pradėtą integracijos procesą, reikalauja, kad bendrovė prisitaikytų prie permainų.
98. Visų pirma, turiu pripažinti, kad esu šiek tiek nustebintas, jog remiantis bendruoju interesu siekiama apginti priemonę, kuri priimta tik vienos įmonės naudai, laikantis kai kurių mokslininkų požiūrio, kad viešasis didelių įmonių veiklos aspektas ypač svarbus ir, jei negalima jų kaip nors kontroliuoti remiantis bendrovių teise, reikia sukurti teisinių garantijų sistemą, kuri užtikrintų, kad viešieji interesai būtų apsaugoti neatsižvelgiant į tokių bendrovių teisinę formą(56).
99. Dėl pagrindų, kurie nurodomi siekiant pateisinti ginčijamas nuostatas, reikėtų konstatuoti, kad, pirma, Vokietijos vyriausybės aprašyti įvykiai parodo, kad buvo svarbių priežasčių išspręsti ginčą dėl bendrovės Volkswagen nuosavybės, tačiau šiomis priežastimis negalima pateisinti trijų ginčijamų nuostatų, kurios, kaip nurodžiau, nėra susijusios su akcijų nuosavybės sistema siaurąja prasme.
100. Antra, visiškai klaidinga remtis darbuotojų interesais, nes, pagal pačios Vokietijos vyriausybės paaiškinimus, į darbuotojų pageidavimus kontroliuoti bendrovę buvo atsižvelgta įsteigiant Volkswagen fondą, todėl Volkswagen įstatymas net netiesiogiai nebuvo susijęs su šiais darbuotojų siekiais. Kita vertus, net jeigu reikėjo priimti teisės aktą norint numatyti bendrą vadovavimą ir taip darbuotojus įtraukti į bendrovės administraciją, šiam tikslui pasiekti nebuvo būtina ginčijamu įstatymu įtvirtinti privilegijuotą viešųjų subjektų statusą.
101. Trečia, tvirtinimai, kad smulkiųjų akcininkų apsauga pagrįsta stambiųjų akcininkų statuso išsaugojimu, yra nepagrįsti. Ginčytinos nuostatos nesuteikia jokios papildomos apsaugos.
102. Galiausiai nėra pagrindo atsižvelgti į pramonės, ekonominės ir regioninės politikos tikslus(57), nes konkrečios bendrovės atžvilgiu priimtos nuostatos nėra suderinamos su šiais tikslais. Vokietijos vyriausybė painioja viešąjį interesą ir savo bei Žemutinės Saksonijos žemės interesą, kad įmonė veiktų sklandžiai, kuris yra teisėtas ir suprantamas atsižvelgiant į bendrovės, kuri turi po visą šalį išdėstytas gamyklas ir kurioje dirba itin daug darbuotojų, dydį. Bet kuriuo atveju, remiantis Volkswagen įstatymu ir nesant šiuo klausimu pateiktų jokių įrodymų, negalima daryti išvados, kad ginčijami šio įstatymo straipsniai iš tikrųjų skirti geresniam šių tikslų įgyvendinimui.
103. Laisvo kapitalo judėjimo apribojimus, kuriuos sukelia Volkswagen įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 ir 3 dalys, Vokietijos vyriausybė siekia pateisinti remdamasi argumentais, kurie yra per daug bendro pobūdžio ir nutolę nuo realios situacijos, taip pat neatitinkantys privalomo bendrojo intereso pagrindo sampratos, todėl jie turi būti paprasčiausiai atmesti.
C – EB 43 straipsnio pažeidimas
104. Komisija, neabejotinai atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką anksčiau nagrinėtose bylose, kai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas laisvam kapitalo judėjimui, nepateikė jokių konkretesnių kaltinimų, kad Volkswagen įstatymas neatitinka EB 43 straipsnio.
105. Teisingumo Teismas keliuose sprendimuose nurodė, kad įsisteigimo laisvės apribojimas yra tiesioginė nuo jos neatskiriamų laisvo kapitalo judėjimo kliūčių išdava, todėl, pripažinus EB 56 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nagrinėjamų priemonių nereikia atskirai įvertinti pagal nuostatas įsisteigimo laisvės srityje(58).
VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų
106. Pagal Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
VII – Išvada
107. Atsižvelgdamas į prieš tai išdėstytus argumentus Teisingumo Teismui siūlau:
1. Pripažinti, kad, palikusi galioti 1960 m. liepos 21 d. Įstatymo dėl Volkswagen GmbH privatizavimo 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 ir 3 dalis, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnio 1 dalį.
2. Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.