Byla C‑542/09

Europos Komisija

prieš

Nyderlandų Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių galimybė mokytis – Aukštojo mokslo studijų ne nagrinėjamos valstybės narės teritorijoje finansavimas – Gyvenamosios vietos sąlyga“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Socialinės lengvatos

(SESV 45 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1612/68, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2434/92, 7 straipsnio 2 dalis)

2.        Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Socialinės lengvatos – Darbuotojo vaikų galimybė mokytis

(Tarybos reglamento Nr. 1612/68, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2434/92, 7 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnis)

1.        Valstybė narė, nustačiusi darbuotojams migrantams ir jų šeimos nariams, kuriuos jie ir toliau išlaiko, trejų metų iš šešerių metų iki įsirašymo studijuoti aukštojo mokslo įstaigoje ne šioje valstybėje narėje gyvenamosios vietos sąlygą, kad šie galėtų gauti aukštojo mokslo studijų ne šioje valstybėje finansavimą, neįvykdo įsipareigojimų pagal SESV 45 straipsnį ir pagal Reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2434/92, 7 straipsnio 2 dalį.

Dėl šios sąlygos grėsmė atsidurti blogesnėje padėtyje pirmiausia kyla kitų valstybių narių pilietybę turintiems darbuotojams migrantams ir pasienio darbuotojams dėl to, kad nerezidentai dažniausiai neturi tos valstybės pilietybės. Šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės tai, kad ginčijama priemonė tam tikrais atvejais daro įtaką ir piliečiams, negalintiems laikytis tokio kriterijaus, ir kitų valstybių narių piliečiams. Tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nebūtina, kad ja būtų sudarytos palankesnės sąlygos visiems tos valstybės piliečiams arba būtų sudarytos nepalankesnės sąlygos tik kitų valstybių piliečiams, nepaveikiant savo piliečių.

Tikslas išvengti per didelės finansinės naštos negali būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, galinčiu pateisinti nevienodą požiūrį į pilietybę turinčius darbuotojus ir darbuotojus iš kitų valstybių narių. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad darbuotojų migrantų ir pasienio darbuotojų atveju tai, kad jie pateko į valstybės narės darbo rinką, iš principo reiškia pakankamą integracijos šios valstybės visuomenėje ryšį, dėl kurio jų atžvilgiu galima taikyti vienodo požiūrio, palyginti su darbuotojais tos valstybės piliečiais, principą socialinių lengvatų srityje. Šis principas taikomas ne tik visoms įdarbinimo ir darbo sąlygoms, bet ir su darbo sutartimi susijusioms arba su ja nesusijusioms lengvatoms, kurios paprastai suteikiamos darbuotojams tos valstybės piliečiams iš esmės dėl to, kad objektyviu požiūriu jie turi darbuotojo statusą, arba tik dėl to, kad turi įprastą gyvenamąją vietą nacionalinėje teritorijoje. Integracijos ryšys visų pirma atsiranda dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje mokėdamas įmokas dėl pagal darbo sutartį dirbamo darbo darbuotojas migrantas taip pat prisideda prie šios valstybės socialinės politikos finansavimo ir turi turėti galimybę ja pasinaudoti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir darbuotojai tos valstybės piliečiai.

Todėl tokie teisės aktai nėra pateisinami studentų judumo skatinimu. Žinoma, toks pateisinimas yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, galintis pateisinti nediskriminavimo dėl pilietybės principo apribojimą. Vis dėlto teisės aktai, kuriais ribojama Sutartimi garantuojama pagrindinė laisvė, pavyzdžiui, laisvas darbuotojų judėjimas, gali būti pateisinami, tik jeigu jie tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Reikia nurodyti, kad minėta priemonė yra pernelyg išimtinio pobūdžio. Kadangi „trejų iš šešerių metų“ taisykle nustatomas konkretus gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpis, ja teikiama pirmenybė aplinkybei, kuri nebūtinai yra vienintelė, galinti parodyti realų suinteresuoto asmens ryšio su minėta valstybe nare laipsnį.

(žr. 38, 65, 66, 69, 72, 73, 86, 89 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.        Darbuotojo migranto šeimos nariai netiesiogiai naudojasi vienodu požiūriu, kuris šiam darbuotojui taikomas pagal Reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2434/92, 7 straipsnio 2 dalį. Kadangi finansavimo suteikimas darbuotojo migranto vaiko studijoms yra darbuotojui migrantui teikiama socialinė lengvata, vaikas gali pats remtis šia nuostata, kad gautų šį finansavimą, jeigu pagal nacionalinę teisę jis suteikiamas tiesiogiai studentui. Tačiau tokia lengvata yra darbuotojui migrantui teikiama socialinė lengvata pagal šią nuostatą, tik jeigu jis ir toliau išlaiko savo palikuonį.

Tačiau to paties reglamento 12 straipsniu darbuotojo migranto vaikams suteikiama savarankiška teisė į mokslą. Ši teisė nepriklauso nei nuo išlaikomo vaiko statuso, nei nuo jo tėvų teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje. Ji taip pat nėra suteikiama tik darbuotojo migranto vaikams, nes taikoma ir buvusių darbuotojų migrantų vaikams. 12 straipsnyje tik reikalaujama, kad vaikas būtų gyvenęs su tėvais arba vienu iš jų valstybėje narėje tuo metu, kai bent vienas iš tėvų gyvendamas joje turėjo darbuotojo statusą.

Nors tiesa, kad Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio taikymo sritys asmenų atžvilgiu yra skirtingos, abiejuose šiuose straipsniuose vienodai nustatoma bendra taisyklė, kuria švietimo srityje reikalaujama, kad visos valstybės narės užtikrintų vienodą požiūrį į savo piliečių ir jų teritorijoje gyvenančius kitų valstybių narių piliečių vaikus.

Bet kuriuo atveju 7 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos užtikrinti vienodą požiūrį į asmenis taikymo srities apimtis negali priklausyti nuo diskriminacijos pobūdžio.

(žr. 48–51 ir 53 punktus)