Language of document : ECLI:EU:C:2014:2037

Byla C‑573/12

Ålands vindkraft AB

prieš

Energimyndigheten

(Förvaltningsrätten i Linköping prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Nacionalinė paramos schema, numatanti žaliųjų sertifikatų, kuriais galima prekiauti, išdavimą įrenginiams, kuriais gaminama elektros energija iš atsinaujinančių energijos išteklių – Elektros energijos tiekėjų ir tam tikrų vartotojų pareiga kiekvienais metais grąžinti kompetentingai valdžios institucijai tam tikrą žaliųjų sertifikatų kvotą – Atsisakymas išduoti žaliuosius sertifikatus gamybos įrenginiams, esantiems ne atitinkamoje valstybėje narėje – Direktyva 2009/28/EB – 2 straipsnio antros pastraipos k punktas ir 3 straipsnio 3 dalis – Laisvas prekių judėjimas – SESV 34 straipsnis“

Santrauka – 2014 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Teismo procesas – Žodinė proceso dalis – Atnaujinimas – Sąlygos

(Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)

2.        Aplinka – Skatinimas naudoti energiją iš atsinaujinančių išteklių – Direktyva 2009/28 – Taisyklės, reglamentuojančios paramos schemas nacionaliniu lygiu – Pagalbos schema – Sąvoka – Nacionalinė paramos schema, numatanti žaliųjų sertifikatų, kuriais galima prekiauti, išdavimą įrenginiams, kuriais gaminama elektros energija iš atsinaujinančių energijos išteklių – Schema, pagal kurią numatyta elektros energijos tiekėjų ir tam tikrų vartotojų pareiga kiekvienais metais grąžinti kompetentingai valdžios institucijai tam tikrą žaliųjų sertifikatų kvotą – Įtraukimas – Atsisakymas išduoti žaliuosius sertifikatus gamybos įrenginiams, esantiems ne atitinkamoje valstybėje narėje – Leistinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28 2 straipsnio antros pastraipos k punktas ir 3 straipsnio 3 dalis)

3.        Laisvas prekių judėjimas – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės – Nacionalinė paramos schema, numatanti žaliųjų sertifikatų, kuriais galima prekiauti, išdavimą įrenginiams, kuriais gaminama elektros energija iš atsinaujinančių energijos išteklių – Elektros energijos tiekėjų ir tam tikrų vartotojų pareiga kiekvienais metais grąžinti kompetentingai valdžios institucijai tam tikrą žaliųjų sertifikatų kvotą, už kurios nevykdymą skiriama administracinė bauda – Atsisakymas išduoti žaliuosius sertifikatus gamybos įrenginiams, esantiems ne atitinkamoje valstybėje narėje – Leistinumas – Pateisinimas – Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros gamybai skatinimas

(SESV 34 straipsnis)

4.        Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisinis saugumas – Nacionalinės teisės aktai dėl elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo – Paramos priemonės, taikomos tik žaliosios elektros energijos gamybai tam tikros valstybės narės teritorijoje – Teritorinė taikymo sritis, aiškiai neišplaukianti iš minėtų teisės aktų – Teisinio saugumo principo laikymasis – Patikrinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas

1.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 35 punktą)

2.        Direktyvos 2009/28 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77 ir 2003/30, 2 straipsnio antros pastraipos k punkto ir 3 straipsnio 3 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis valstybei narei leidžiama įtvirtinti paramos schemą, pagal kurią sertifikatai, kuriais gali būti prekiaujama, išduodami elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, gamintojams atsižvelgiant vien į elektros energiją, pagamintą iš šių išteklių šios valstybės teritorijoje, ir pagal kurią tiekėjams ir tam tikriems vartotojams numatyta pareiga kiekvienais metais kompetentingai valdžios institucijai grąžinti tam tikrą skaičių tokių sertifikatų, atitinkančių dalį visos jų patiektos ar suvartotos elektros energijos.

Iš tiesų, viena vertus, tokia paramos schema turi požymių, kurių reikia tam, kad ji būtų kvalifikuojama kaip „pagalbos schema“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/28 2 straipsnio antros pastraipos k punktą ir 3 straipsnio 3 dalį. Kita vertus, Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė įpareigoti valstybių narių, pasirinkusių pagalbos schemą, pagal kurią naudojami žalieji sertifikatai, išplėsti jos teikiamą naudą žaliajai elektros energijai, pagamintai kitos valstybės narės teritorijoje.

(žr. 48, 53, 54 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.        SESV 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas sertifikatų, kuriais galima prekiauti, suteikimas elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojams atsižvelgiant vien į elektros energiją, pagamintą iš šių išteklių atitinkamoje valstybėje narėje, ir kurioje elektros energijos tiekėjams ir kai kuriems vartotojams numatyta pareiga kiekvienais metais grąžinti kompetentingai valdžios institucijai tam tikrą skaičių tokių sertifikatų, sudarančių dalį visos jų patiektos ar suvartotos elektros energijos, o nevykdant šios pareigos taikomas specialus mokestis.

Žinoma, tokie teisės aktai gali riboti elektros energijos, ypač žaliosios, importą iš kitų valstybių narių, todėl jie yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, iš principo nesuderinama su Sąjungos teisės įpareigojimais, kylančiais iš SESV 34 straipsnio.

Tačiau tokiais nacionalinės teisės aktais siekiamas tikslas skatinti atsinaujinančios energijos šaltinių naudojimą elektros energijos gamybai, iš principo gali pateisinti galimus laisvo prekių judėjimo apribojimus.

Viena vertus, pagal galiojančią Sąjungos teisę tokiais teisės aktais nustatytas teritorinis apribojimas savaime gali būti laikomas būtinu siekiant įgyvendinti šį teisėtą tikslą. Iš tiesų nors aplinkos apsaugos tikslas, kuris apima žaliosios elektros energijos gamybos ir vartojimo didėjimą, a priori, atrodo, gali būti įgyvendinamas Sąjungoje neatsižvelgiant į tai, ar šio padidėjimo šaltinis yra įrenginiai, esantys vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nes Sąjungos teisėje konkrečiai nesuderintos nacionalinės paramos žaliajai elektros energijai schemos, valstybės narės iš principo gali tokias schemas taikyti tik jų teritorijoje esančios žaliosios elektros energijos gamybai.

Be to, pagal galiojančią Sąjungos teisę valstybė narė gali teisėtai manyti, kad tokiu teritoriniu apribojimu neviršijama tai, kas būtina siekiant tikslo padidinti Sąjungos žaliosios elektros energijos gamybą ir netiesiogiai – suvartojimą.

Kita vertus, atsižvelgiant į kitus tokių nacionalinės teisės aktų požymius, nagrinėtinus kartu su teritoriniu apribojimu, šie teisės aktai, vertinami bendrąja prasme, atitinka reikalavimus, kylančius iš proporcingumo principo.

(žr. 75, 82, 92–94, 104, 105, 119 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.        Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, tarp kurių, be kita ko, gali būti Sąjungos teisės norminis kontekstas, kuriam priskirtini nacionalinės teisės aktai dėl elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimo, kuriuose numatyta paramos priemones taikyti tik žaliosios elektros energijos gamybai tam tikros valstybės narės teritorijoje, privalo patikrinti, ar minėti teisės aktai, atsižvelgiant į jų teritorinio taikymo sritį, atitinka reikalavimus, kylančius iš teisinio saugumo principo.

(žr. 132 punktą, rezoliucinės dalies 3 punktą)