TEISINGUMO TEISMO

SPRENDIMAS

2003 m. gruodžio 11 d.(*)

„EB 28 ir 30 straipsniai – Direktyvos 92/28/EEB ir 2000/31/EB – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis ribojama kitoje valstybėje narėje įsteigtų vaistinių vykdoma žmonėms skirtų vaistų prekyba internetu – Reikalavimas pateikti gydytojo išrašytą receptą, norint gauti vaistą – Draudimas reklamuoti vaistų prekybą paštu“

Byloje C‑322/01

dėl Landgericht Frankfurt am Main (Vokietija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Deutscher Apothekerverband eV

ir

0800 DocMorris NV,

Jacques Waterval,

dėl EB 28 ir 30 straipsnių bei 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyvos 92/28/EEB dėl žmonėms skirtų vaistų reklamos (OL L 113, p. 13) 1 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 2 ir 3 straipsnių, kartu su 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, C. Gulmann, J. N. Cunha Rodrigues ir A. Rosas, teisėjai D. A. O. Edward (pranešėjas), A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, R. Schintgen, F. Macken, N. Colneric ir S. von Bahr,

generalinė advokatė C. Stix‑Hackl,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Deutscher Apothekerverband eV, atstovaujamos advokato C. Dechamps, padedamo J. Schwarze,

–        0800 DocMorris NV ir J. Waterval, atstovaujamų profesoriaus C. Koenig,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir B. Muttelsee‑Schön,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos F. Georgakopoulos, D. Kalogiros ir E.‑M. Mamouna,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir R. Loosli‑Surrans,

–        Airijos vyriausybės, atstovaujamos D. J. O'Hagan, padedamo baristerės N. Hyland,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J.‑C. Schieferer, padedamo advokato M. Núñez Müller,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. gruodžio 10 d. posėdyje Deutscher Apothekerverband eV, atstovaujamos advokato C. Dechamps, padedamo J. Schwarze, 0800 DocMorris NV ir J. Waterval, atstovaujamų C. Koenig, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing, Graikijos vyriausybės, atstovaujamos D. Kalogiros ir M. Apessos, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Loosli‑Surrans, ir Komisijos, atstovaujamos J.‑C. Schieferer, pateiktas žodines pastabas,

susipažinęs su 2003 m. kovo 11 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2001 m. rugpjūčio 21 d., Landgericht Frankfurt am Main pagal EB 234 straipsnį pateikė tris prejudicinius klausimus dėl EB 28 ir 30 straipsnių bei 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyvos 92/28/EEB dėl žmonėms skirtų vaistų reklamos (OL L 113, p. 13) 1 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 2 ir 3 straipsnių, kartu su 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, p. 1) išaiškinimo.

2        Šie klausimai kilo byloje Deutscher Apothekerverband eV (toliau –Apothekerverband) prieš 0800 DocMorris NV (toliau – DocMorris) ir J. Waterval dėl žmonėms skirtų vaistų prekybos internetu kitoje, nei DocMorris ir J. Waterval yra įsisteigę, valstybėje narėje.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

 Direktyvos, kuriomis reglamentuojama vaistų prekyba

3        Pagal 1965 m. sausio 26 d. Tarybos direktyvą 65/65/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vaistais, nuostatų suderinimo (OL 22, 1965, p. 369), iš dalies pakeistą 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/39/EEB (OL L 214, p. 22, toliau – Direktyva 65/65/EEB), pateikti vaistus į rinką galima tik gavus išankstinį leidimą. Šios direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„Joks vaistas negali būti pateiktas į rinką valstybėje narėje, kol tos valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi šia direktyva, nėra išdavusios leidimo prekiauti vaistu arba kol jis nėra išduotas remiantis 1993 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentu 2309/93/EEB, nustatančiu Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo bei priežiūros tvarką ir įsteigiančiu Europos vaistų vertinimo agentūrą [OL L 214, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 12 t., p. 151].

Šios direktyvos nuostatos neturi poveikio valstybių narių institucijų įgaliojimams nei dėl vaistų kainų nustatymo, nei dėl jų įtraukimo į nacionalines sveikatos draudimo sistemas sveikatos, ekonominiais ir socialiniais pagrindais.“

4        Nuo 2001 m. gruodžio 18 d. Direktyva 65/65 buvo panaikinta ir pakeista 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (OL L 311, p. 67; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 69; toliau – Bendrijos kodeksas). Pagal Bendrijos kodekso III dalyje „Pateikimas į rinką“ 1 skyriuje „Leidimas prekiauti“ esančio 6 straipsnio 1 dalį:

„Joks vaistas negali būti pateiktas į rinką valstybėje narėje tol, kol tos valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi šia direktyva, nėra išdavusios leidimo prekiauti vaistu arba kol jis nėra išduotas remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 2309/93.“

 Direktyvos dėl vaistų klasifikavimo pagal tiekimą

5        1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyvos 92/26/EEB dėl žmonėms skirtų vaistų klasifikavimo pagal tiekimą (OL L 113, p. 5) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduodamos leidimą prekiauti vaistu, kompetentingos institucijos turi jį priskirti receptiniams vaistams arba vaistams be recepto ir šiuo tikslu jos turi taikyti tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje išvardytus kriterijus. Pagal šią nuostatą:

„Vaistams gauti gydytojo receptas reikalingas, jeigu jie:

–        gali sukelti pavojų sveikatai tiesiogiai ar netiesiogiai, netgi tinkamai vartojami, jeigu tai daroma be gydytojo priežiūros,

         arba

–        yra dažnai ir labai dideliu mastu vartojami netinkamai ir dėl to gali kelti tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmonių sveikatai,

         arba

–        turi medžiagų ar preparatų, kurių veikimas ir (arba) nepageidaujama reakcija reikalauja tolesnio tyrimo,

         arba

–        paprastai gydytojo yra išrašomi vartoti parenteraliai.“

6        Direktyvos 92/26 4 straipsnyje patikslinta, kad vaistai, kuriems nereikia recepto, – tai tokie vaistai, kurie neatitinka jos 3 straipsnyje išvardytų kriterijų. Ši direktyva panaikinta ir pakeista Bendrijos kodekso VI dalimi „Vaistų klasifikavimas“. Šio kodekso 70 straipsnyje perteiktos taip pat suformuluotos Direktyvos 92/26 2 straipsnio nuostatos, o šio kodekso 71 straipsnio 1 dalyje ir 72 straipsnyje atitinkamai perteiktos taip pat suformuluotos minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio nuostatos.

 Direktyvos dėl vaistų reklamos

7        Direktyvos 92/28 1 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta:

„3.      Šioje direktyvoje vaistų reklama – tai bet kokia forma teikiama informacija apie vaistus, einant į žmonių namus ar įstaigas, pirkėjų paieškos veiklą ar siūlomas paskatas, skatinančias vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą, ypač

–        vaistų reklama visuomenei,

–        vaistų reklama asmenims, turintiems teisę juos paskirti ar tiekti,

–        prekybos vaistais atstovų apsilankymas pas asmenis, turinčius teisę juos paskirti,

–        vaistų pavyzdžių tiekimas,

–        skatinimas paskirti arba tiekti vaistą duodant, siūlant ar žadant dovanas, asmeninę naudą ar apdovanojimus pinigais ar natūra, išskyrus tuos atvejus, kai tų paskatų vertė yra minimali,

–        reklaminių renginių, kuriuose dalyvauja asmenys, turintys teisę paskirti arba tiekti vaistus, finansinis rėmimas,

–        mokslinių konferencijų, kuriose dalyvauja asmenys, turintys teisę paskirti ar tiekti vaistus, finansinis rėmimas ir ypač tokių asmenų kelionės bei apgyvendinimo išlaidų, susijusių su jų dalyvavimu tokiuose renginiuose, apmokėjimas.

4.      Ši direktyva nereglamentuoja:

–        vaistų ženklinimo ir kartu su pakuote pateikiamų informacinių lapelių, kuriems yra taikomos Direktyvos 92/27/EEB nuostatos,

–        susirašinėjimo, kurio dalį gali sudaryti nereklaminio pobūdžio medžiaga, būtina atsakant į specifinius klausimus apie konkrečius vaistus,

–        dalykinių ir informacinių skelbimų bei rekomendacinės medžiagos, susijusios, pavyzdžiui, su pranešimais apie pakuotės pakeitimą, įspėjimais apie žalingą poveikį, kuris yra vaistų vartojimo bendrų atsargumo priemonių dalis, prekybos katalogų ir kainoraščių, jei juose nėra teiginių apie vaistų savybes,

–        teiginių, susijusių su žmonių sveikata ar ligomis, jei juose nėra net netiesioginės nuorodos į vaistus.“

8        Direktyvos 92/28 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės draudžia bet kokių vaistų, kuriems pagal Bendrijos teisę nebuvo išduotas leidimas prekiauti vaistu, reklamą.“

9        Tos pačios direktyvos II dalyje „Reklama visuomenei“ 3 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.      Valstybės narės draudžia reklamuoti visuomenei vaistus:

–        kuriuos galima įsigyti tik su receptu pagal Direktyvą 92/26/EEB,

–        kurie turi psichotropinių ar narkotinių medžiagų, išvardytų tarptautinėse konvencijose,

–        kurių negalima reklamuoti visuomenei pagal 2 dalį.

2.      Visuomenei galima reklamuoti vaistus, kuriuos dėl jų sudėties ir paskirties galima be gydytojo nurodymo vartoti diagnozei nustatyti arba gydymui skirti ar stebėti [galima vartoti gydytojui nenustačius diagnozės, neskyrus ar neprižiūrint gydymo], jei reikia, patarus vaistininkui.

<...>

3.      Valstybės narės gali uždrausti savo teritorijoje reklamuoti visuomenei vaistus, kurių kaina gali būti kompensuojama.“

10      Direktyvos 92/28 5 straipsnyje patikslinama, kokių elementų negalima įtraukti į vaisto reklamą.

11      Direktyva 92/28 taip pat buvo panaikinta ir pakeista Bendrijos kodeksu nuo 2001 m. gruodžio 18 dienos. Šio kodekso VIII dalyje „Reklama“ esančiame 86 straipsnyje perteikiamos beveik taip pat suformuluotos šios direktyvos 1 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos.

12      Bendrijos kodekso 87 straipsnyje, kuriuo pakeistas Direktyvos 92/28 2 straipsnis, nustatyta:

„1.      Valstybės narės draudžia bet kokių vaistų, kuriems pagal Bendrijos teisę nebuvo išduotas leidimas prekiauti vaistu, reklamą.

2.      Visose vaistų reklamos dalyse pateikiama informacija privalo atitikti santraukoje pateiktą vaistų savybių aprašymą.

3.      Vaistų reklama:

–        skatina protingai vartoti vaistus, pristatydama juos objektyviai ir nepervertindama jų savybių,

–        nėra klaidinanti.“

13      Bendrijos kodekso 88 straipsnyje perteiktas taip pat suformuluotas Direktyvos 92/28 3 straipsnis, kuriame vietoj Direktyvos 92/26 nurodoma to paties kodekso VI dalis, skirta vaistams klasifikuoti. Pagal šio 88 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1.      Valstybės narės draudžia reklamuoti visuomenei vaistus:

–        kuriuos galima įsigyti tik su receptu pagal VI antraštinę [dalį],

–        kurie turi psichotropinių ar narkotinių medžiagų, išvardytų <...> tarptautinėse konvencijose;

–        kurių negalima reklamuoti visuomenei pagal 2 dalies antrą pastraipą.

2.      Visuomenei galima reklamuoti vaistus, kuriuos dėl jų sudėties ir paskirties galima be gydytojo nurodymo vartoti diagnozei nustatyti arba gydymui skirti ar stebėti [galima vartoti gydytojui nenustačius diagnozės, neskyrus ar neprižiūrint gydymo], jei reikia, patarus vaistininkui.

<...>“

14      Bendrijos kodekso 90 straipsnyje perteiktas Direktyvos 92/28 5 straipsnis.

 Direktyvos dėl nuotolinės prekybos ir elektroninės komercijos

15      1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319), reglamentuojama nuotolinė prekyba. Pagal šios direktyvos 1 straipsnį ja siekiama suderinti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kuriomis reglamentuojamos nuotolinės prekybos sutartys, sudarytos tarp vartotojų ir tiekėjų.

16      Direktyvos 97/7 14 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės, siekdamos geriau apsaugoti vartotojus, šios direktyvos taikymo srityje gali įvesti ar toliau taikyti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias [EB] sutarčiai. Tokiomis nuostatomis, atsižvelgiant į Sutartį, dėl bendrų interesų gali būti draudžiama pagal nuotolinės prekybos sutartis parduoti tam tikras prekes arba paslaugas, ypač medicinos produktus, tų valstybių teritorijoje.“

17      Elektroninės komercijos direktyva skirta užtikrinti laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių. Pagal šios direktyvos 11 konstatuojamąją dalį:

„Ši direktyva atitinka apsaugos, ypač visuomenės sveikatos ir vartotojų interesų, lygį, kuris nustatytas Bendrijos aktuose; be kitų direktyvų, <...> Direktyva 97/7 <...> yra esminis elementas, skirtas vartotojams apsaugoti sprendžiant sutarčių klausimus; <...> į tą patį Bendrijos teisyną (acquis), kuris visapusiškai taikomas informacinės visuomenės paslaugoms, taip pat konkrečiai įeina <...> Direktyva 92/28 <...>“.

18      Elektroninės komercijos direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje patikslinama:

„Koordinuojamos srities apimtis neprieštarauja būsimam Bendrijos derinimo darbui, susijusiam su informacinės visuomenės paslaugomis, ir nepažeidžia būsimų teisės aktų, kurie bus priimti nacionaliniu lygiu vadovaujantis Bendrijos teise; koordinuojama sritis apima tik reikalavimus, susijusius su veikla internete, pavyzdžiui, informacija internetu, reklama internetu, pirkimu internetu, sutarčių sudarymu internetu, ir nėra susijusi su valstybių narių teisiniais reikalavimais dėl prekių, pavyzdžiui, saugos standartais, ženklinimo prievolėmis arba atsakomybe už prekes, ar valstybių narių reikalavimais dėl prekių pristatymo arba gabenimo, įskaitant medicinos produktų platinimą; koordinuojama sritis nesuteikia valdžios institucijoms teisės naudotis pirmumo teise įsigyjant kai kurias prekes, pavyzdžiui, meno kūrinius.“

19      Elektroninės komercijos direktyvos 1 straipsnio „Tikslas ir taikymo sritis“ 1–3 dalyse nurodyta:

„1.      Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.

2.      Šia direktyva derinamos, kiek reikalinga 1 dalyje nustatytiems tikslams pasiekti, kai kurios nacionalinės nuostatos dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusios su vidaus rinka, paslaugų teikėjų steigimusi, komerciniais pranešimais, elektroninėmis sutartimis, tarpininkų atsakomybe, elgesio kodeksais, ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisminėmis priemonėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu.

3.      Ši direktyva papildo Bendrijos teisę, taikytiną informacinės visuomenės paslaugoms, nepažeisdama apsaugos, ypač visuomenės sveikatos ir vartotojų interesų, lygio, numatyto Bendrijos teisės aktuose ir juos įgyvendinančiuose nacionaliniuose įstatymuose, ir neriboja laisvės teikti informacinės visuomenės paslaugas.“

20      Pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį:

„Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės“.

21      Šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta:

„Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:

a)      priemonės yra:

i)      būtinos dėl vienos iš toliau išvardytų priežasčių:

–        <...>

–        visuomenės sveikatos apsaugos,

–        <...>

ii)      taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, kuri prieštarauja tikslams, nurodytiems i papunktyje, arba kuri kelia itin didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma;

iii)      proporcingos tiems tikslams.“

22      Elektroninės komercijos direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais, įsigaliojusiais iki 2002 m. sausio 17 d., įgyvendina šią direktyvą.

 Nacionalinės teisės aktai

 Vaistų prekyba

23      Vaistų prekyba Vokietijoje reglamentuojama Arzneimittelgesetz (Vaistų įstatymas, 1998 m. rugsėjo 7 d. redakcija, BGB1. 1998 I, p. 2649, toliau – AMG).

24      Pagal AMG 43 straipsnio 1 dalį vaistų, kuriais prekiauti gali tik vaistinės, prekyba paštu draudžiama. Šioje nuostatoje nurodyta:

„Vaistus <...>, kuriais pagal 44 straipsnio nuostatas arba pagal teisės nuostatas, priimtas remiantis 45 straipsnio 1 dalimi, negalima laisvai prekiauti ne vaistinėse, išskyrus 47 straipsnyje numatytus atvejus, galima pateikti į profesionalią arba komercinę apyvartą galutiniam vartojimui tik vaistinėse; jais negalima prekiauti paštu. <...>, draudžiama vaistais, kuriuos pagal šios nuostatos pirmą sakinį leidžiama parduoti tik vaistinėse, prekiauti ne vaistinėse.“

25      AMG numatyta šio draudimo išimčių, tačiau jos netaikomos pagrindinėje byloje. Pagal AMG 44 strapsnį tam tikrais vaistais, kurie nėra numatyti naudoti kaip žmonėms skirti vaistai, galima prekiauti ne tik vaistinėse. AMG 45 straipsnio 1 dalimi kompetentinga federacijos ministerija įgalinama leisti kai kuriuos preparatus pateikti į apyvartą ne vaistinėse. AMG 47 straipsnyje numatytos išimtys, siekiant tiesiogiai, nesikreipiant į vaistines, vaistais aprūpinti gydytojus ir ligonines.

26      Be to, AMG 73 straipsnio 1 dalyje pateikiamas šio įstatymo neatitinkančių vaistų draudimas:

„1. Vaistai, kuriems reikalingas leidimas arba kurie turi būti registruojami, gali būti įvežti į šio įstatymo taikymo teritoriją <...> tik tuomet, jeigu jiems suteiktas leidimas ar jie yra registruoti būti pateikti į apyvartą šioje teritorijoje arba jeigu jie yra atleisti nuo leidimo ar registravimo reikalavimo, ir laikantis šių sąlygų:

1)      jei vaistas yra importuojamas iš kitos Europos Bendrijų valstybės narės arba kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies, gavėjas turi būti farmacijos verslu užsiimantis asmuo, didmenininkas, veterinaras ar vaistininkas arba;

2)      <...>“

27      AMG 73 straipsnio 2 dalies 6bis punkte numatyta šio draudimo išimtis taikoma vaistams, kurie „gali būti pateikti į apyvartą savo kilmės valstybėje ir kuriuos be atitinkama profesija ar prekyba užsiimančio tarpininko normalių asmeninių poreikių neviršijančiais kiekiais galima įsigyti Europos bendrijos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės susitarimo šalyje“. Vokietijos vyriausybės teigimu, frazė „be atitinkama profesija ar prekyba užsiimančio tarpininko“ įtraukta, siekiant neleisti individualiam importui asmeninėms reikmėms pasiekti profesionalaus lygio, taip pat prekybos paštu lygio, ir taip apeiti draudimą.

28      Kalbant apie vaistų prekybą vaistinėse, šios turi atitikti Apothekenbetriebsordnung (Vaistinių eksploatavimo tvarka, toliau – ABO) nuostatas. ABO 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Vaistinės valdytojas privalo asmeniškai vadovauti vaistinei. Jis atsako už tai, kad vaistinė būtų eksploatuojama laikantis galiojančių nuostatų.“

29      Pagal ABO vaistininkas įpareigojamas prieš parduodamas ištirti gautus vaistus (ABO 12 straipsnis), išlaikyti visą asortimentą arba turėti galimybę per kelias valandas gauti klientams reikalingų preparatų (15 straipsnis), vaistus klientui įteikti pats arba per savo vaistinės personalą, turintį specialių žinių (17 straipsnio 1 dalis), informuoti ir konsultuoti klientą, prireikus patikrinti, ar gydytojo recepte nėra klaidų (17 straipsnio 2 dalis), kilus abejonių, kreiptis į receptą išrašiusį gydytoją (17 straipsnio 5 dalis) ir pranešti apie vaistų tiekimą, kilus pagrįstų piktnaudžiavimo įtarimų (17 straipsnio 8 dalis).

30      Reikia pridurti, kad Arzneimittelpreisverordnung (Vaistų kainų nustatymo tvarka, toliau – APO) numatytas kainų, už kurias receptiniai vaistai parduodami galutiniams vartotojams, reglamentavimas. Vaistų gamintojai gali laisvai nustatyti savo kainas, tačiau kainos, už kurias vaistai parduodami galutiniam vartotojimui, nustatomos APO, todėl visose Vokietijos vaistinėse tas pats vaistas parduodamas už tokią pačią kainą.

 Nacionalinės nuostatos, kuriomis reglamentuojama vaistų reklama

31      Pagal Heilmittelwerbegesetz (Vaistų reklamos įstatymas, 1994 m. spalio 19 d. redakcija, BGB1. 1994 I., 3068, toliau – HWG) 3bis straipsnį:

„Draudžiama reklamuoti vaistus, kuriems reikalingas leidimas, tačiau toks leidimas nebuvo išduotas arba nelaikoma, kad toks leidimas išduotas pagal vaistų teisės nuostatas.“

32      HWG 8 straipsnyje nurodyta:

„1.      Neteisėta yra bet kokia reklama, kuria siekiama paštu parduoti vaistus, kuriuos tiekti gali tik vaistinės. Šis draudimas netaikomas reklamai, susijusiai su vaistų tiekimu [AMG] 47 straipsnyje numatytais atvejais.

2.      Taip pat neteisėta yra bet kokia reklama, kuria siekiama parduoti vaistus teleparduotuvėje arba tam tikrus vaistus individualiai importuoti pagal [AMG] 73 straipsnio 2 dalies 6bis punktą arba 73 straipsnio 3 dalį.“

33      HWG 10 straipsnyje nustatyta:

„1.      Receptinių vaistų reklama gali būti skirta tik gydytojams, dantistams, veterinarams, vaistininkams arba asmenims, turintiems teisę šiais vaistais prekiauti.

2.      Draudžiama reklamuoti ne specialistams vaistus, skirtus gydyti žmonių nemigos problemas ar psichikos sutrikimus arba paveikti nuotaiką.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

34      Apothekerverband, ieškovė pagrindinėje byloje, yra asociacija, siekianti ginti ir remti vaistininkų ekonominius ir socialinius interesus. Jos nariai yra Landesapothekerverbände ir Landesapothekervereine (federacijos žemių lygmens vaistininkų federacijos ir asociacijos), atstovaujančios daugiau kaip 19 000 vaistinių valdytojų, kuriems priklauso dauguma iš 21 600 Vokietijos vaistinių.

35      DocMorris, pirmoji atsakovė pagrindinėje byloje, yra akcinė bendrovė, įsteigta Landgrafe (Nyderlandai). Ji užsiima ne tik vaistų prekyba paštu, bet ir „klasikine“ farmacijos veikla per Nyderlanduose įsteigtą visuomenei atvirą tradicinę vaistinę. Ši veikla ir jos interneto svetainė numatyta leidime, kurį išdavė Nyderlandų viešosios valdžios institucijos, ir yra pastarųjų kontroliuojamos. J. Waterval, antrasis atsakovas pagrindinėje byloje, Nyderlandų pilietis, yra šioje valstybėje narėje turintis leidimą vaistininkas. Iki 2001 m. gegužės 30 d. jis buvo DocMorris direktorius ir tebėra vienas iš jos atstovų pagal įstatymą.

36      Nuo 2000 m. birželio 8 d. DocMorris ir J. Waterval interneto svetainėje 0800 DocMorris vokiečių kalba siūlo Vokietijoje gyvenantiems galutiniams vartotojams pirkti receptinius ir be recepto tiekiamus žmonėms skirtus vaistus. Atsakovai pagrindinėje byloje prekiauja tik vaistais, kuriems Vokietijoje arba Nyderlanduose išduotas leidimas.

37      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad minėtoje interneto svetainėje išskirtos tokios rubrikos: „Farmacija“, „Sveikatos forumas“, „Kas mes esame?“, „Kontaktai“ ir „Pagalba“. Įvairūs vaistai suskirstyti pagal kategorijas ir pateikti šiose rubrikose: „Analgetikai“, „Kraujo spaudimą mažinantys vaistai“, „Vaistai nuo vėžio“, „Imunostimuliatoriai“, „Vaistai nuo cholesterolio“, „Vaistai prostatai / vyriškumui“, „Dezintoksikacija“ ir kita. Kiekvienoje rubrikoje pirmiausia pateikiamas įvadas iš kelių sakinių. Toliau abėcėlės tvarka išvardyti vaistų pavadinimai, aprašytas pakuotės turinys ir nurodyta kaina eurais. Galiausiai spragtelėjus vaisto pavadinimo nuorodą galima apie jį gauti išsamesnės informacijos.

38      Be to, paaiškinta, kad jei konkretus vaistas yra receptinis, apie tai svetainėje įspėjama šalia produkto aprašymo. Konkretus vaistas priskiriamas receptiniams vaistams, jei jis tokiu laikomas Nyderlanduose arba valstybėje narėje, kurioje gyvena vartotojas. Šiuo atžvilgiu visuomet taikomos griežtesnės – atitinkamo vaisto kilmės arba paskirties valstybės – priskyrimo receptiniams vaistams taisyklės. Šie vaistai tiekiami tik pateikus gydytojo išrašyto recepto originalą.

39      Be to, vartotojas turi galimybę, spragtelėjęs tinkamos piktogramos nuorodą, atsakovų pagrindinėje byloje siūlomame asortimente susirasti tam tikrą produktą arba pasikonsultuoti su ekspertų komitetu sveikatos klausimais. Apskritai vartotojas gali bendrauti su minėtais atsakovais ne tik internetu, bet ir telefonu, naudodamasis žaliuoju numeriu, arba paštu.

40      Prekės pristatomos keliais būdais. Vartotojas gali pats atsiimti užsakymą vaistinėje Landgrafe, t. y. mieste, esančiame netoli Nyderlandų ir Vokietijos sienos, taip pat be papildomo užmokesčio jis gali kreiptis į atsakovų pagrindinėje byloje rekomenduojamą siuntų tarnybą, kad ši priimtų užsakymą ir pristatytų jį užsakovo nurodytu adresu. Be to, vartotojas gali savo sąskaita kreiptis į kitą siuntų tarnybą, taip pat rekomenduojamą atsakovų, kuri priimtų užsakymą ir pristatytų jį užsakovo adresu. Jis gali savo sąskaita kreiptis ir į kitą siuntų tarnybą.

41      Apothekerverband skundžia Landgericht Frankfurt am Main šio sprendimo 36–40 punktuose aprašytą vaistų siūlymą ir pristatymą paštu iš vienos valstybės į kitą, tvirtindama, kad pagal AMG ir HWG nuostatas atsakovai pagrindinėje byloje tokia veikla užsiimti negali. Jos teigimu, šiuose dviejuose įstatymuose numatyto draudimo negalima kvestionuoti, remiantis EB 28 ir 30 straipsniais.

42      Atsakovai pagrindinėje byloje mano, kad jų vekla pagal nacionalinę teisę leidžiama ir kad bet kuriuo atveju draudimas prekiauti vaistais paštu yra nesuderinamas su Bendrijos teisės nuostatomis.

43      Šiuo atžvilgiu Landgericht Frankfurt am Main pirmiausia abejoja, ar tokiais draudimais, kokie numatyti AMG 43 straipsnio 1 dalyje ir AMG 73 straipsnio 1 dalyje, pažeidžiamas laisvo prekių judėjimo principas. Toliau, jei pažeidžiamas EB 28 straipsnis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos Vokietijos teisės nuostatos yra būtinos, siekiant veiksmingai apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę EB 30 straipsnio prasme, ar, atsižvelgiant į vis didesnį leidimo vaistams išdavimo procedūrų suderinimą, žmonių sveikata ir gyvybė gali būti taip pat veiksmingai apsaugota mažiau prekybą Bendrijoje ribojančiomis priemonėmis, laikantis 1994 m. lapkričio 10 d. Teisingumo Teismo sprendime Ortscheit (C‑320/93, Rink. p. I‑5243) suformuluotų principų. Galiausiai jis klausia, ar reklamos draudimai, kokie numatyti HWG, yra suderinami su laisvo prekių judėjimo ir laisvo informacinės visuomenės paslaugų judėjimo principais pagal Elektroninės komercijos direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalis.

44      Šiomis aplinkybėmis Landgericht Frankfurt am Main nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis draudžiamas komercinis žmonėms skirtų vaistų, kuriais prekiauti leidžiama tik vaistinėse, importas, kuriuo užsiima kitose valstybėse narėse turinčios leidimą vaistinės, vykdydamos prekybą paštu pagal galutinio vartotojo internetu pateiktus užsakymus, pažeidžiami laisvo prekių judėjimo principai, įtvirtinti EB 28 ir tolesniuose straipsniuose?

a)      Ar toks nacionalinis draudimas yra lygiaverčio poveikio priemonė pagal EB 28 straipsnį?

b)      Jei atsakymas į a klausimą yra teigiamas, ar EB 30 straipsnį reikia aiškinti taip: nacionalinis draudimas žmonių sveikatos ir gyvybės apsaugos sumetimais yra pateisinamas, jei prieš išsiųsdama receptinius vaistus siunčiančioji vaistinė privalo gauti gydytojo išrašyto recepto originalą? Tokiu atveju, kokius reikalavimus, susijusius su užsakymo, siuntinio ir įteikimo kontrole, reikia nustatyti tokiai vaistinei?

c)      Ar EB 28 ir 30 straipsnių atžvilgiu 1 klausimo a ir b punktus reikia vertinti skirtingai, jei kalbama apie importuojamus vaistus, kuriems leidimas išduotas juos importuojančioje valstybėje narėje ir kuriuos Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigta vaistinė prieš tai įsigijo iš importo valstybės didmenininkų?

2.      Ar suderinama su EB 28 ir 30 straipsniais tai, kad nacionalinis draudimas reklamuoti vaistus, siekiant juos parduoti paštu, taip pat žmonėms skirtus receptinius vaistus ir tik vaistinėse parduodamus žmonėms skirtus vaistus, kuriems leidimas išduotas kilmės valstybėje, tačiau neišduotas importo valstybėje, yra aiškinamas taip plačiai, kad Europos Sąjungos valstybės narės vaistinės interneto svetainė, kurioje pateiktas ne tik paprastas įmonės pristatymas, bet ir aprašyti įvairūs vaistai, nurodant jų pavadinimus, tai, ar jiems įsigyti reikalingas gydytojo išrašytas receptas, pakuotės dydis bei kaina, ir kartu siūloma šiuos vaistus užsisakyti, naudojantis internete pateikiama užsakymo forma, laikoma draudžiama reklama, taip itin apsunkinant tarptautinį vaistų užsakymą internetu ir šių vaistų pristatymą į kitą valstybę?

a)      Ar turint mintyje Direktyvos 2000/31 <...> 1 straipsnio 3 dalį pagal EB 28 ir 30 straipsnius minėtam Europos Sąjungos valstybės narės vaistinės pristatymui internete arba kai kuriems jo elementams negali būti taikoma reklamos visuomenei sąvoka pagal Direktyvos 92/28 <...> 1 straipsnio 3 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį, siekiant ir praktiškai užtikrinti tam tikrų informacinės visuomenės paslaugų pasiūlą?

b)      Ar galima bet kokį reklamos sąvokos susiaurinimą, reikalaujamą pagal EB 28 ir 30 straipsnius, pateisinti, užsakymo internetu formas, kuriose nurodoma tik užsisakant reikalinga būtiniausia informacija, ir (arba) kitus Europos Sąjungos valstybės narės vaistinės interneto svetainės elementus prilyginant prekybos katalogams ir (arba) kainynams pagal Direktyvos 92/28/EEB 1 straipsnio 4 dalį?

3.      Jei tam tikrais Europos Sąjungos valstybės narės vaistinės pristatymo internete aspektais pažeidžiamos vaistų reklamos nuostatos, ar iš EB 28 ir 30 straipsnių galima daryti išvadą, kad tarptautinę vaistų prekybą, vykdomą pasitelkiant šį pristatymą, nepaisant draudžiamos reklamos, reikia laikyti teisiškai priimtina, siekiant užtikrinti veiksmingesnį laisvo prekių judėjimo principo įgyvendinimą?“

 Dėl pirmojo klausimo

45      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar nacionalinės teisės nuostatomis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias draudžiamas komercinis žmonėms skirtų vaistų, kuriais atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama prekiauti tik vaistinėse, importas, kuriuo užsiima kitose valstybėse narėse turinčios leidimą vaistinės, vykdydamos prekybą paštu pagal galutinio vartotojo internetu pateiktus individualius užsakymus, pažeidžiamas laisvo prekių judėjimo principas pagal EB 28– 30 straipsnius.

46      Atsižvelgiant į atsakovų pagrindinėje byloje pateiktus argumentus, pirmiausia šį klausimą reikia nagrinėti aptariant vaistus, kuriems Vokietijoje nėra išduotas leidimas. Tada šis klausimas bus nagrinėjamas vaistų, kuriems šioje valstybėje narėje išduotas leidimas, atžvilgiu. Šiai kategorijai priklauso vaistai, kuriuos galima įsigyti be gydytojo recepto, ir receptiniai vaistai.

 Vaistai, kuriems Vokietijoje nėra išduotas leidimas

47      Tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinių nuostatų esančia AMG 73 straipsnio 1 dalimi apskritai draudžiama importuoti vaistus, kuriems reikalingas leidimas arba kurie turi būti registruojami nacionalinėje teritorijoje, vien dėl to, kad jiems toks leidimas nėra išduotas arba jie nėra registruoti tam, kad būtų pateikti į apyvartą šioje teritorijoje. Todėl tokius vaistus įvežti į Vokietijos teritoriją draudžiama vien dėl to, kad jiems neišduotas leidimas, nesvarbu, kokiu būdu jie parduodami.

48      Jei tokia nuostata, kaip antai AMG 73 straipsnio 1 dalis, yra suderinama su Bendrijos teise, šios vaistų kategorijos atžvilgiu nereikia nagrinėti, ar EB 28–EB 30 straipsniais draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias draudžiama paštu parduoti vaistus, kuriais leidžiama prekiauti tik vaistinėse.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

49      Vokietijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad AMG 73 straipsnio, kuriuo draudžiama importuoti vaistus, kuriems negautas būtinas leidimas, taikymas susijęs su Direktyvos 65/65 3 straipsnyje, pakeistame Bendrijos kodekso 6 straipsnio 1 dalimi, numatytu draudimu pateikti į rinką vaistus, kuriems atitinkamoje valstybėje narėje neišduotas leidimas. Taigi nacionaline teise siekiama neleisti išvengti esamos pareigos gauti leidimą.

50      Graikijos vyriausybė pritaria šiam požiūriui, tvirtindama, kad galimybė internetu užsisakyti vaistus, kuriems negautas importo valstybėje narėje reikalaujamas leidimas, iš esmės paneigtų leidimo pateikti į apyvartą farmacijos produktus sistemą. Iš tiesų vaistų gamintojai galėtų gauti leidimą valstybėje narėje, kurioje šios srities reglamentavimas yra švelnesnis, ir pateikti juos į apyvartą valstybėse narėse, kuriose šiems vaistams leidimas nėra išduotas. Tokia padėtis prilygtų visiškai vaistų, nesvarbu, ar jiems išduotas leidimas, importo laisvei, dėl kurios būtų neįmanoma kontroliuoti lygiagretaus importo.

51      Atsakovų pagrindinėje byloje manymu, dėl priežasčių, išsakytų kalbant apie vaistus, kuriems išduotas leidimas (žr. šio sprendimo 61 ir 62 punktus), AMG 73 straipsnio 1 dalį reikia laikyti laisvą prekių judėjimą ribojančia lygiaverčio poveikio priemone pagal EB 28 straipsnį.

 Teisingumo Teismo atsakymas

52      Kaip teisingai pastebi Vokietijos bei Graikijos vyriausybės ir Komisija, AMG 73 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras draudimas atitinka Bendrijos lygiu nustatytą draudimą pateikti į rinką vaistus, kuriems atitinkamoje valstybėje narėje nebuvo išduotas leidimas, numatytas Direktyvos 65/65 3 straipsnyje, kuris pakeistas Bendrijos kodekso 6 straipsnio 1 dalimi. Pagal šias nuostatas, net jei vaistams vienoje valstybėje narėje yra išduotas leidimas, norint juos pateikti į kitos valstybės narės rinką, būtina gauti leidimą iš šios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos arba pagal šiose nuostatose nurodytas Bendrijos taisykles.

53      Todėl nacionalinės teisės nuostatos, kokia yra AMG 73 straipsnio 1 dalis, kuria remdamasi valstybė narė įvykdo įsipareigojimus pagal Direktyvą 65/65 ir Bendrijos kodeksą, negalima laikyti kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone pagal EB 28 straipsnį (šiuo klausimu, kiek tai susiję su 1986 m. rugsėjo 16 d. Tarybos direktyva 86/469/EEB dėl gyvūnų ir šviežios mėsos tyrimo likučiams nustatyti (OL L 275, p. 36), žr. 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Berendse‑Koenen, C‑246/98, Rink. p. I‑1777, 25 punktą). Taigi EB 28–EB 30 straipsniais negalima remtis, siekiant apeiti nacionalinę leidimų sistemą, numatytą Direktyvoje 65/65 ir Bendrijos kodekse, kurie perkelti į nacionalinę teisę AMG 73 straipsnio 1 dalimi.

54      Iš šios išvados matyti, kad, kiek tai susiję su vaistais, kuriems reikalingas, bet nebuvo išduotas leidimas, nereikia nagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinėmis nuostatomis pažeidžiami EB 28–30 straipsniai.

 Vaistai, kuriems Vokietijoje išduotas leidimas

55      Pirmasis klausimas yra svarbesnis vaistų, kuriuos leista pateikti į Vokietijos rinką, atžvilgiu. Tiksliau šiuo klausimu siekiama nustatyti, ar toks draudimas paštu parduoti vaistus, kuriais nagrinėjamoje valstybėje narėje leidžiama prekiauti tik vaistinėse, kaip antai numatytas AMG 43 straipsnio 1 dalyje, atitinka laisvo prekių judėjimo principą. Šį klausimą sudaro trys dalys, kurias reikia aptarti atskirai.

 Klausimas, ar nacionalinis prekybos paštu draudimas yra lygiaverčio poveikio priemonė pagal EB 28 straipsnį (pirmojo klausimo a punktas)

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

56      Apothekerverband ir Komisija, kurioms šiuo atžvilgiu pritaria Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos ir Austrijos vyriausybės, mano, kad laisvam prekių judėjimui nekliudoma. Jos tvirtina, kad AMG 43 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas, susijęs tik su tam tikrų produktų prekybos tvarka, o ne su jų gamyba ar sudėtimi, teisiniu ir faktiniu požiūriu vienodai taikomas nacionalinių produktų ir produktų iš kitų valstybių narių prekybai. Toks draudimas nepatenka į EB 28 straipsnio taikymo sritį dėl priežasčių, kurias Teisingumo Teismas išdėstė 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendime Keck ir Mithouard (C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097, 15–17 punktai) ir 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendime Hünermund ir kt. (C‑292/92, Rink. p. I‑6787, 21 punktas).

57      Prancūzijos vyriausybė pritaria šiai nuomonei, primindama 1995 m. birželio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑391/92, Rink. p. I‑1621), kurio 11–13 punktuose Teisingumo Teismas pripažino, kad vaistinių monopolis kūdikiams skirto pieno prekybos srityje yra suderinamas su Sutartimi, be to, pabrėždamas, kad šis monopolis neskirtas reguliuoti prekybos tarp valstybių narių.

58      Dėl vėlesnių Teisingumo Teismo patikslinimų 1997 m. birželio 26 d. Sprendime Familiapress (C‑368/95, Rink. p. I‑3689) ir 2000 m. sausio 13 d. Sprendime TK‑Heimdienst (C‑254/98, Rink. p. I‑151) Apothekerverband, kuriai pritaria Komisija ir Vokietijos, Prancūzijos bei Austrijos vyriausybės, tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu draudimu nei įtvirtintas skirtingas požiūris į nacionalines ir kitose valstybėse narėse įsteigtas vaistines galimybės prekiauti paštu atžvilgiu, nei sudaryta didesnių sunkumų pateikti į apyvartą užsienio produktus negu nacionalinius produktus, pavyzdžiui, tokį pateikimą susiejant su papildomomis išlaidomis ar mokesčiais, kurie netaikomi nacionaliniams produktams.

59      Nors Apothekerverband ir Komisija neigia, kad kliudoma patekti į Vokietijos rinką, šiuo atžvilgiu tvirtindamos, kad pagal galiojančias AMG nuostatas farmacijos produktų importas ir reimportas yra įmanomas ir dažnai vykdomas, Vokietijos vyriausybė pripažįsta, jog dėl to, kad negalima vaistais prekiauti paštu, užsienio vaistinėms sunkiau patekti į Vokietijos rinką. Jos privalo atidaryti savo vaistinę Vokietijoje. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad pagal ABO reikalaujama vaistininko asmeniško buvimo, net ir Vokietijoje įsteigtos vaistinės negali neribotai prekiauti visoje Vokietijos rinkoje. Vadinasi, sunkumų, susijusių su visos Vokietijos rinkos eksploatavimu, vienodai patiria nacionaliniai ir užsienio vaistininkai, todėl tai nėra diskriminacinė „lygialygiaverčio poveikio priemonė“ pagal EB 28 straipsnį.

60      Papildomai Apothekerverband ir Vokietijos bei Austrijos vyriausybės tvirtina, kad EB 28 straipsnio taikymo sritį reikia apibrėžti taip, jog valstybės narės turėtų pakankamai laisvės organizuoti bendrus vaistų prekybos aspektus, atsižvelgdamos į visuomenės interesus. Dėl šios priežasties bendro vaistų, kuriais galima prekiauti tik vaistinėse, prekybos paštu draudimo negalima laikyti kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone pagal EB 28 straipsnį.

61      Atsakovai pagrindinėje byloje nesutinka su tokiu nacionalinės teisės nuostatų aiškinimu, tvirtindami, kad jis yra pernelyg paviršutiniškas. Jų nuomone, draudimas prekiauti vaistais paštu nacionalinių vaistų prekybą veikia kitaip nei iš kitų valstybių narių importuotų vaistų prekybą. Dėl šio draudimo kartu su ABO įtvirtintomis vaistinių eksploatavimo tvarkos taisyklėmis beveik neįmanoma kitose valstybėse narėse įsteigtoms vaistinėms patekti į Vokietijos galutinių vaistų vartotojų rinką. Konkrečiau tariant, pagal ABO DocMorris galėtų patekti į šią rinką, tik jei už šią bendrovę atsakingas vaistininkas, nutraukęs farmacinę veiklą Nyderlanduose, atidarytų „klasikinę“ vaistinę Vokietijoje. Be to, vaistininkai užsieniečiai turi teisę prašyti leidimo šioje valstybėje narėje prekiauti vaistais paštu, tik jeigu eksploatavo ten savo vaistinę ne mažiau kaip trejus metus.

62      Remdamiesi 1994 m. spalio 5 d. Sprendimu Centre d’insémination de la Crespelle (C‑323/93, Rink. p. I‑5077, 29 punktas), 1997 m. liepos 9 d. Sprendimu De Agostini ir TV‑Shop (C‑34/95–C‑36/95, Rink. p. I‑3843, 43–47 punktai) ir 1997 m. spalio 23 d. Sprendimu Franzén (C‑189/95, Rink. p. I‑5909, 67‑73 punktai) bei minėto Sprendimo TK‑Heimdienst 27–37 punktais, atsakovai pagrindinėje byloje daro išvadą, kad jei, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, nacionalinės teisės nuostatomis trukdoma pasiekti valstybės narės, į kurią prekės importuojamos, galutinius vartotojus arba dėl šių nuostatų tai padaryti sunkiau nei nacionalinių produktų atveju, šios nuostatos yra laisvo prekių judėjimo apribojimas, net jeigu jomis reglamentuojamas tik prekybos būdas, neatsižvelgiant į nagrinėjamo produkto savybes.

 Teisingumo Teismo atsakymas

63      Pirmiausia svarbu pripažinti, kad AMG 43 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas patenka į Direktyvos 97/7 taikymo sritį. Šios direktyvos 14 straipsniu valstybėms narėms leidžiama „siekiant geriau apsaugoti vartotojus, šios direktyvos taikymo srityje įvesti ar toliau taikyti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias Sutarčiai“. Tame pačiame 14 straipsnyje taip pat patikslinama, kad „tokiomis nuostatomis, atsižvelgiant į Sutartį, dėl bendrų interesų gali būti draudžiama pagal nuotolinės prekybos sutartis parduoti tam tikras prekes arba paslaugas, ypač medicinos produktus, tų valstybių teritorijoje“.

64      Nacionalinė priemonė, priklausanti Bendrijos lygiu išsamiai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas (žr. 1993 m. spalio 12 d. Sprendimo Vanacker ir Lesage, C‑37/92, Rink. p. I‑4947, 9 punktą ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo DaimlerChrysler, C‑324/99, Rink. p. I‑9897, 32 punktą). Vis dėlto Direktyvos 97/7 14 straipsnio 1 dalimi valstybėms narėms suteikta teise galima naudotis tik laikantis Sutarties, kaip tai yra aiškiai nurodyta šioje nuostatoje.

65      Taigi tokia nuostata nepanaikinama būtinybė išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje aptariamas nacionalinis draudimas atitinka EB 28–30 straipsnius.

66      Šiuo atžvilgiu pagal nusistovėjusią teismo praktiką bet kuri priemonė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai trukdyti Bendrijos vidaus prekybai, yra laikoma kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemone ir todėl uždrausta pagal EB 28 straipsnį (žr. 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, Rink. p. 837, 5 punktą ir 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑420/01, dar nepaskelbto Rinkinyje, 25 punktą).

67      Nors priemonės tikslas nėra reguliuoti pasikeitimą prekėmis tarp valstybių narių, lemiamas veiksnys yra jos poveikis, tikras ar potencialus, Bendrijos vidaus prekybai. Taikant šį kriterijų, EB 28 straipsniu draudžiamos lygiaverčio poveikio priemonės yra laisvo prekių judėjimo kliūtys, atsirandančios, nesant suderintų nacionalinės teisės aktų, dėl kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintoms ir parduodamoms prekėms taikomų taisyklių, susijusių su sąlygomis, kurias turi atitikti šios prekės, net jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, nes šio taikymo negalima pateisinti bendruoju interesu, kuris leistų reikalavimams dominuoti laivo prekių judėjimo atžvilgiu (1979 m. vasario 20 d. Sprendimo Rewe‑Zentral, vadinamojo „Cassis de Dijon“, 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktai; minėto Sprendimo Keck ir Mithouard 15 punktas ir minėto Sprendimo Familiapress 8 punktas).

68      Be to, kaip Teisingumo Teismas konstatavo minėtame Sprendime Keck ir Mithouard, net jei prekybos taisyklėmis reglamentuojos ne produktų savybės, o jų pardavimo tvarka, jos gali būti lygiaverčio poveikio priemonės pagal EB 28 straipsnį, jei neatitinka dviejų sąlygų. Šios sąlygos yra tokios: šios taisyklės turi būti vienodai taikomos visiems atitinkamiems nacionalinėje teritorijoje veikiantiems ūkio subjektams ir tiek teisiškai, tiek faktiškai jos turi daryti vienodą poveikį nacionalinių produktų ir produktų iš kitų valstybių narių prekybai (žr. minėtų sprendimų Keck ir Mithouard 16 punktą ir Hünermund ir kt., 21 punktą bei 1995 m. vasario 9 d. Sprendimo Leclerc‑Siplec, C‑412/93, Rink. p. I‑179 21 punktą).

69      Dėl ankstesniame punkte minėtos pirmosios sąlygos AMG 43 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas taikomas visiems atitinkamiems ūkio subjektams, nesvarbu, ar jie yra nacionaliniai, ar užsienio, todėl ši sąlyga yra visiškai įgyvendinta.

70      Dėl šio sprendimo 68 punkte nurodytos antrosios sąlygos reikia atsižvelgti į tai, kad produkto „prekybą“ nacionalinėje rinkoje gali sudaryti keli etapai nuo produkto pagaminimo momento iki jo galimo pardavimo galutiniam vartotojui.

71      Siekiant nustatyti, ar atitinkama priemonė vienodai veikia nacionalinių produktų ir produktų iš kitų valstybių narių „prekybą“, svarbu nustatyti nagrinėjamos ribojančios priemonės apimtį. Teisingumo Teismas konstatavo, kad draudimas vaistininkams už vaistinės ribų reklamuoti parafarmacines prekes, kuriomis jiems leidžiama prekiauti, netrukdo kitiems ūkio subjektams, kurie nėra vaistininkai, šias prekes reklamuoti (žr. minėto Sprendimo Hünermund ir kt. 19 punktą). Taip pat draudimas platinti reklamines žinutes, nagrinėtas byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Leclerc‑Siplec, nebuvo plačios apimties, nes jis taikytas tik tam tikro produktų prekybos metodo (platinimas) tam tikros formos reklamai (televizijos reklama) (žr. minėto Sprendimo Leclerc‑Siplec 22 punktą).

72      Tačiau Teisingumo Teismas pripažino, kad argumentas, jog dėl televizijos reklamos draudimo ūkio subjektas neteko vienintelės veiksmingos reklamos formos, kuri jam leido įsiskverbti į nacionalinę rinką, yra reikšmingas (žr. minėto Sprendimo De Agostini ir TV‑Shop 43 punktą). Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kalbant apie tokias prekes, kaip antai alkoholiniai gėrimai, kurių vartojimas susijęs su tradiciniais socialiniais bei vietos papročiais ir įpročiais, bet kokios vartotojams skirtos reklamos draudimas spaudoje, per radiją ir televiziją, tiesiogiai siunčiant neužsakytą informaciją arba kabinant reklaminius skelbimus viešose vietose, gali labiau apsunkinti kitose valstybėse narėse nei toje valstybėje narėje pagamintų prekių, kurios vartotojui savaime labiau žinomos, patekimą į rinką (žr. 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Gourmet International Products, C‑405/98, Rink. p. I‑1795, 21 ir 24 punktus).

73      Dėl tokio draudimo, koks numatytas AMG 43 straipsnio 1 dalyje, neginčijama, jog šioje nuostatoje yra ir reikalavimas, kad tam tikri vaistai būtų parduodami tik vaistinėse, ir draudimas jais prekiauti paštu. Tiesa, kad toks prekybos paštu draudimas gali būti laikomas paprasta reikalavimo parduoti tik vaistinėse pasekme. Vis dėlto interneto, kaip tarptautinės prekybos priemonės, atsiradimas reiškia, kad minėto draudimo apimtį ir atitinkamai poveikį reikia nagrinėti plačiau, nei siūlo Apothekerverband, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos vyriausybės ir Komisija (žr. šio sprendimo 56–59 punktus).

74      Iš tiesų toks draudimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ne Vokietijoje esančioms vaistinėms yra nepalankesnis nei Vokietijoje esančioms vaistinėms. Nekelia abejonių tai, kad dėl tokio draudimo pastarosios prarado papildomą ar alternatyvų patekimo į Vokietijos galutinių vaistų vartotojų rinką būdą, tačiau tai nepaneigia fakto, kad jos išsaugojo galimybę prekiauti vaistais savo padaliniuose. Atvirkščiai, internetas yra svarbesnis būdas tiesiogiai patekti į šią rinką ne Vokietijos teritorijoje įsteigtoms vaistinėms. Dėl draudimo, kuris yra nepalankesnis ne Vokietijoje įsteigtoms vaistinėms, prekėms iš kitų valstybių narių sunkiau patekti į rinką nei nacionalinėms prekėms.

75      Vadinasi, šis draudimas nacionalinių vaistų prekybą veikia kitaip nei vaistų iš kitų valstybių narių prekybą.

76      Todėl į pirmojo klausimo a punktą reikia atsakyti taip: nacionalinis vaistų, kuriais atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama prekiauti tik vaistinėse, prekybos paštu draudimas, kaip antai numatytas AMG 43 straipsnio 1 dalyje, yra lygiaverčio poveikio priemonė pagal EB 28 straipsnį.

 Galimas prekybos paštu draudimo pateisinimas (pirmojo klausimo b punktas)

77      Pirmojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar vaistų, kuriais leidžiama prekiauti tik vaistinėse, prekybos paštu draudimas yra pateisinamas pagal EB 30 straipsnį, jei prieš išsiųsdama receptinius vaistus siunčiančioji vaistinė privalo gauti gydytojo išrašyto recepto originalą. Šiuo atžvilgiu jis klausia, kokius reikalavimus, susijusius su užsakymo, siuntinio išsiuntimo ir įteikimo kontrole, reikia nustatyti tokiai vaistinei.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

78      Dėl pagrindinėje byloje taikomų principų Apothekerverband ir atsakovai pagrindinėje byloje bei Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės tvirtina, kad EB 30 straipsnis taikomas, kol bus visiškai suderintos nacionalinės taisyklės (žr. 1989 m. kovo 7 d. Sprendimo Schumacher, 215/87, Rink. p. 617, 15 punktą; 1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Delattre, C‑369/88, Rink. p. I‑1487, 48 punktą; 1991 m. balandžio 16 d. Sprendimo Eurim‑Pharm, C‑347/89, Rink. p. I‑1747, 26 punktą; 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑62/90, Rink. p. I‑2575, 10 punktą ir minėto Sprendimo Ortscheit 14 punktą).

79      Pagrindinės bylos šalys ir Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės sutinka, kad svarbiausi EB 30 straipsniu saugomi objektai ir interesai yra žmonių sveikata ir gyvybė ir kad valstybės narės, neperžengdamos Sutartimi nustatytų ribų, turi nuspręsti, kokio lygio apsaugą jos ketina užtikrinti ir kokio griežtumo atliktiną kontrolę numatyti. Pagal šios srities teismo praktiką bet kokios ribojančio pobūdžio nacionalinės teisės nuostatos turi būti būtinos ir proporcingos.

80      Šiuo atžvilgiu Apothekerverband ir Vokietijos ir Austrijos vyriausybės mano, kad neįmanoma užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugos, prekybai tarp valstybių narių taikant mažiau ribojančias priemones, nei taikomos Vokietijoje, kur visiškai uždrausta vaistų, kuriais leidžiama prekiauti tik vaistinėse, prekyba paštu (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 11 punktą ir 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑55/99, Rink. p. I‑11499, 42 punktą).

81      Apothekerverband patikslina, kad minėtų vaistų prekyba paštu draudžiama siekiant užtikrinti, kad klientas, pirkdamas vaistą, iš vaistininko gaus individualios informacijos ir patarimų, taip pat – vaistų saugumą ir farmakologinį budrumą.

82      Šiuo atžvilgiu Apothekerverband, kuriai šiuo aspektu pritaria Graikijos ir Austrijos vyriausybės, tvirtina, kad, kalbant apie klausimus, susijusius su konkrečiu vaistu, net jei pirkėjas paštu gali rasti patarimų internete ar jų gauti telefonu, tokia galimybė nepakeičia patarimo, gauto vaistinėje tiesiogiai ir asmeniškai bendraujant su klientu. Teikiant tokią konsultaciją reikia atsižvelgti į kliento fizinę ir psichinę būklę, jo laikyseną, gyvenimo būdą ir vartojamus vaistus.

83      Austrijos vyriausybė šiuo atžvilgiu pažymi, kad daug internetu užsisakytų vaistų pasiekia adresatą sugadintoje arba netinkamoje pakuotėje, dažnai be etikečių arba be informacinio lapelio gavėjo kalba.

84      Be to, Apothekerverband tvirtina, kad, kitaip nei tradicines vaistines, vien virtualias vaistines gali sukurti bet kas, be jokių didelių investicijų ir su minimaliu kapitalu. Kadangi virtualių vaistinių veikla šiuo metu nėra pakankamai kontroliuojama, būtinai žmonių gyvybės ir sveikatos apsaugai užtikrinti reikia prevencinės kontrolės.

85      Be to, dėl vaistų prekybos paštu kiltų grėsmė tradicinių vaistinių išlikimui. Vaistinės, prekiaujančios savo produktais internetu, gali pasilikti tai, kas geriausia, t. y. kai kuriuos ekonomiškai naudingus segmentus, o tradicinės vaistinės, privalančios laikytis ABO, turi daug brangiai kainuojančių pareigų, būtent išlaikyti visą produktų asortimentą, turėti minimalų kiekį vaistų ir užtikrinti budėjimo paslaugas. Tai lemtų konkurencijos iškraipymą.

86      Apothekerverband patikslina, kad visos Vokietijos vaistinės pagal įstatymą privalo receptiniams vaistams taikyti APO nustatytas kainas, kurios apskaičiuojamos padidinant gamintojų laisvai nustatytas pardavimo kainas. Tačiau įmonėms, prekiaujančioms vaistais paštu iš užsienio, nereikia laikytis ABO nurodymų. Todėl jos pelnosi, pateikdamos nedidelį asortimentą, dažniausiai sudarytą iš brangių vaistų, siūlomų už tokią kainą, kuri, palyginti su tradicinių vaistinių siūloma, yra naudingesnė.

87      Todėl, anot Apothekerverband, draudimas prekiauti vaistais paštu yra neatskirama socialinės apsaugos sistemos dalis, kuria siekiama užtikrinti patikimą, subalansuotą ir visiems prieinamą bet kuriuo paros metu aprūpinimą vaistais. Šio draudimo negalima pakeisti arba panaikinti atskirai, neperžiūrėjus visos minėtos sistemos. Šiuo atžvilgiu Apothekerverband remiasi Teisingumo Teismo 2001 m. liepos 12 d. sprendimuose Vanbraekel ir kt. (C‑368/98, Rink. p. I‑5363, 47–49 punktai) ir Smits ir Peerbooms (C‑157/99, Rink. p. I‑5473, 72–74 punktai) išdėstytais argumentais, susijusiais su socialinės apsaugos sistemos ir subalansuoto medicinos ir ligoninių paslaugų lygio išsaugojimu.

88      Graikijos vyriausybė sutinka su šia nuomone, primindama vaistų tiekimo vaistinėse ir vaistininko vaidmens svarbą, pabrėžiamą Teisingumo Teismo praktikoje ir kai kuriose Bendrijos teisės nuostatose (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 20 punktą ir 1985 m. rugsėjo 16 d. Tarybos direktyvą 85/432/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tam tikrą veiklą farmacijos srityje, nuostatų derinimo (OL L 253, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 129) bei 1985 m. rugsėjo 16 d. Tarybos direktyvą 85/433/EEB dėl farmacijos diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis su tam tikra farmacine veikla susijusia įsisteigimo teise (OL L 253, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių  k., 6 sk., 1 t., p. 132)).

89      Airijos vyriausybė yra už visišką receptinių vaistų tiekimo internetu draudimą. Ji pripažįsta, kad patikrinti gydytojo išrašytų receptų autentiškumą lengviau vietinių žinių ir patirties turintiems vaistininkams, kurie nuolatos ir kasdien bendrauja su savo regiono pacientais ir gydytojais. Šiuo atžvilgiu ji tvirtina, kad aplinkybė, jog receptinius vaistus galima išsiųsti tik prieš tai gavus receptą ir be jokios kitos kontrolės, labai padidina pavojų, kad gydytojo išrašytais receptais bus piktnaudžiaujama arba netinkamai naudojamasi. Be to, ji tvirtina, kad gydytojai iš esmės išrašo tik tuos vaistus, kurių jų pacientai gali gauti, taigi vaistus, kuriems išduotas leidimas valstybėje narėje, kur jie dirba. Tačiau gydytojas galėtų išrašyti vaistą, kuriam nėra išduotas leidimas valstybėje narėje, kur jis dirba, jei žinotų, kad šį vaistą galima įsigyti internetu „virtualioje vaistinėje“. Taigi vaistais, kuriems nebuvo išduotas leidimas valstybėje narėje, būtų galima prekiauti šioje valstybėje narėje apie tai neinformavus jos valdžios institucijų.

90      Atsakovai pagrindinėje byloje pateikia daug argumentų, kuriais neigia tariamai vaistų prekybos paštu keliamus pavojus. Pirma, vaistininko kvalifikuoto patarimo klientui įteikiant vaistą garantija nepateisina visiško prekybos paštu draudimo, remiantis EB 30 straipsniu. Iš tiesų vaistininkas gali patarti ir patikrinti ne būdamas šalia kliento, o prieš išsiųsdamas vaistus jį išsamiai pakonsultavęs ir atidžiai patikrinęs užsakymą.

91      Atsakovai pagrindinėje byloje priduria, kad užsisakydamas vaistus internetu, klientas gali kreiptis į vaistininką telefonu arba raštu (pavyzdžiui, elektroniniu paštu). Jie patikslina, kad taip galima suteikti net aukštesnio lygio konsultaciją, nei vaistininkas paprastai suteikia į vaistinę atėjusiam klientui.

92      Anot atsakovų pagrindinėje byloje, argumentas, kad „virtualus vaistininkas“ negali pats imtis iniciatyvos patarti, nėra pagrįstas. Iš tiesų būtiną informaciją apie tinkamą vaisto vartojimą ar naudojimą vaistininkas pateikia raštu, išsiųsdamas vaistą. Prireikus vaistininkas gali papildomai pakonsultuoti, paskambinęs klientui telefonu.

93      Dėl tariamos būtinybės, kad klientas pats fiziškai būtų vaistinėje pirkdamas vaistą, atsakovai pagrindinėje byloje primena, kad dauguma vartotojų patys nevyksta į vaistinę pirkti vaistų.

94      Antra, dėl tariamo „virtualių vaistinių“ nekontroliavimo atsakovai pagrindinėje byloje pažymi, kad jos yra valstybės prižiūrimos ir privalo laikytis užsakymų vidinės kontrolės reikalavimų. Jie patikslina, kad DocMorris yra tikrinama kompetentingų kilmės valstybės institucijų, t. y. Nyderlandų vaistinių valstybės inspektoriaus. Ši priežiūra taikoma visoms procedūroms ir veiksmams, atliekamiems eksploatuojant vaistinę ir prekiaujant vaistais paštu. Be to, pagal Nyderlandų teisę visos vaistinės privalo parengti kokybės vadovą, kuriame būtų surašytos vidaus saugos taisyklės ir aprašyta procedūrų eiga. DocMorris laikosi European Association of Mail Service Pharmacies, kuriai priklauso, taisyklių, tarp kurių yra išsamesnių nuostatų užsakymo, siuntinio ir jo gavimo kontrolės srityje.

95      DocMorris įgyvendinamomis vidaus saugos priemonėmis užtikrinama, kad užsakymus tvarkytų ir patarimus teiktų tik turintys leidimą vaistininkai ir kvalifikuoti farmakotechnikai, laikydamiesi nustatytų kokybės reikalavimų. Aplinkybė, kad vaistas perkamas iš kitoje valstybėje narėje esančios vaistinės, neturi reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad sąlygos įgyti vaistininko profesiją ir ja verstis yra suderintos Bendrijos lygiu (žr., kiek tai susiję su Direktyva 85/432, minėto Sprendimo Schumacher 20 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 19 punktą).

96      Trečia, dėl rizikos, susijusios su receptiniais vaistais, pagal European Association of Mail Service Pharmacies reikalavimus vaistininkas turi užtikrinti, kad šie vaistai yra išsiunčiami,tik atitinkamai vaistinei gavus gydytojo arba dantisto išrašyto recepto originalą ir kad vaistus gausiantis asmuo yra būtent tas, kuriam šis receptas buvo išrašytas.

97      Suderinus sąlygas, kuriomis vaistui gauti būtinas gydytojo receptas (žr. Direktyvą 92/26, pakeistą Bendrijos kodekso VI dalimi), Bendrijoje yra vienodo lygio apsauga. Kai išimtinais atvejais kilmės valstybėje narėje vaistas priskiriamas kitai kategorijai nei valstybėje narėje, į kurią importuojama, DocMorris visuomet taiko griežtesnes nacionalinės teisės nuostatas, kad niekada nebūtų apeitos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias vaistui gauti būtinas gydytojo receptas.

98      Ketvirta, turint mintyje pažangą nuostatų, pagal kurias išduodamas leidimas vaistams Bendrijoje, suderinimo srityje ir šiomis nuostatomis numatytą abipusio pripažinimo sistemą (žr. Reglamentą Nr. 2309/93, Direktyvą 93/39 ir 2000 m. birželio 5 d. Komisijos direktyvą 2000/38/EB, iš dalies pakeičiančią Tarybos direktyvos 75/319/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės nuostatų arba administracinių veiksmų, susijusių su vaistiniais produktais, derinimo Va skyrių (Farmakologinis budrumas) (OL L 139, p. 28)), reikia remtis principu, kad vaistai, kuriems išduotas leidimas vienoje valstybėje narėje, negali kelti tokio pavojaus sveikatai, kad būtų pateisinamas kategoriškas tarptautinės vaistų prekybos paštu draudimas.

99      Penkta, naudojimasis internetu nekelia jokių papildomų pavojų sveikatai, kurių būtų galima išvengti tik kategoriškai uždraudžiant vaistų prekybą paštu. Atvirkščiai, interneto techninės galimybės, ypač galimybė parengti konkrečiam klientui individualiai pritaikomą interaktyvų puslapį, gali būti panaudotos siekiant užtikrinti optimalią sveikatos apsaugą.

100    Galiausiai pagrindinėje byloje nagrinėjamo draudimo negalima pateisinti motyvuojant tuo, kad ekonominiu požiūriu taip siekiama garantuoti platų ir poreikius atitinkantį gyventojų aprūpinimą vaistais. Šiuo atžvilgiu atsakovai pagrindinėje byloje pabrėžia, kad kiekviena „virtuali vaistinė“ turi gauti leidimą kaip ir bet kuri valstybėje narėje, kurioje ji įsteigta, visuomenei atvira vaistinė, todėl vaistų prekybos paštu galimybę reikia suprasti ne kaip alternatyvą, konkuruojančią su visuomenei atviromis vaistinėmis, o kaip šių prekybą papildantį pasiūlymą. „Virtualus vaistininkas“ privalo laikytis jo kilmės valstybėje narėje keliamų nacionalinių reikalavimų, todėl negalima teigti, kad jis gali nuspręsti prekiauti tik brangiais produktais.

101    Atsakovai pagrindinėje byloje daro išvadą, kad nei Vokietijos vyriausybė, nei Apothekerverband neįrodė, kad tarptautinė vaistų prekyba paštu kelia pavojų sveikatai, kurio galima išvengti tik visiškai uždraudus tokio tipo prekybą. Iš tiesų sveikatą galima taip pat veiksmingai apsaugoti priėmus tinkamas taisykles, ypač reikalavimais užsakymo, siuntinio ir jo gavimo kontrolės srytyje, kokie nustatyti vaistų kilmės valstybėje narėje.

 Teisingumo Teismo atsakymas

102    Kaip teigia pagrindinės bylos šalys, valstybės narės, pateikusios pastabų Teisingumo Teismui, ir Komisija, EB 30 straipsnis vaistų gamybos ir prekybos srityje taikomas tol, kol bus visiškai suderintos šių sričių nacionalinės taisyklės (žr. minėtų sprendimų Schumacher 15 punktą; Delattre 48 punktą; Eurim‑Pharm 26 punktą; Komisija prieš Vokietiją 10 punktą ir Ortscheit 14 punktą). Šiuo atžvilgiu svarbu konstatuoti, kad vaistų pardavimas galutiniams vartotojams nebuvo visiškai suderintas Bendrijos mastu.

103    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką svarbiausi EB 30 straipsniu saugomi objektai ir interesai yra žmonių sveikata ir gyvybė, ir valstybės narės, neperžengdamos Sutartimi nustatytų ribų, turi nuspręsti, kokio lygio apsaugą jos ketina užtikrinti (žr. minėtų sprendimų Schumacher 17 punktą; Eurim‑Pharm 26 punktą ir Ortscheit 16 punktą).

104    Be to, galintis turėti farmacijos prekių importą ribojantį poveikį arba tokį poveikį turintis nacionalinės teisės aktas ar praktika yra suderinami su Sutartimi tik su sąlyga, kad jie būtini siekiant veiksmingai apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę. Nacionalinės teisės aktui arba praktikai netaikoma EB 30 straipsnyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata, kai žmonių sveikata ir gyvybė gali būti taip pat veiksmingai apsaugota mažiau prekybą Bendrijoje ribojančiomis priemonėmis (žr. minėto Sprendimo Schumacher 17 ir 18 punktus; minėto Sprendimo Delattre 53 punktą; minėto Sprendimo Eurim‑Pharm 27 punktą; minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 10 ir 11 punktus bei minėto Sprendimo Ortscheit 17 punktą).

105    Pagrindinėje byloje neabejojama, kad „virtuali vaistinė“ yra kontroliuojama Nyderlandų valdžios institucijų, todėl Apothekerverband pateikti argumentai, bendrai tvirtinant, kad tokios vaistinės kontrolė yra nepakankama, palyginti su ta, kuri taikoma tradicinei vaistinei, yra nepriimtini.

106    Pateisinti vaistų prekybos paštu draudimą galima tik argumentais, susijusiais su būtinybe įteikiant vaistus individualiai pakonsultuoti klientą ir užtikrinti jo apsaugą bei su būtinybe patikrinti gydytojo receptų autentiškumą ir užtikrinti platų ir poreikius atitinkantį aprūpinimą vaistais.

107    Apskritai dauguma šių pateisinimų yra pagrįsti potencialiais pavojais, kuriuos gali sukelti vaistai, ir atitinkamai atsargumo priemonėmis, kurių reikia imtis visų jų prekybos aspektų atžvilgiu, t. y. tikslais, kurių siekiama ir Bendrijos teisės nuostatomis farmacijos srityje. Bet kuriuo atveju nagrinėjant argumentus, kuriais siekiama pateisinti vaistų prekybos paštu draudimą, reikia atsižvelgti į įvairias Bendrijos teisės nuostatas, kurios šiuo klausimu gali būti reikšmingos.

108    Pirma, Bendrijos kodekso VI dalyje „Vaistų klasifikavimas“ numatyta, kad išduodamos leidimą pateikti vaistą į rinką kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos turi jį priskirti receptiniams vaistams arba vaistams be recepto. Nors minėtos institucijos privalo apibrėžti vaistų kategoriją, vis dėlto jos turi remtis minėto kodekso 71 straipsnio 1 dalyje išvardytais kriterijais, susijusiais su pavojais, kuriuos gali sukelti atitinkamo vaisto vartojimas (žr. šio sprendimo 5 ir 6 punktus).

109    Antra, šis skirtumas tarp receptinių vaistų ir vaistų be recepto, pagrįstas minėtais kriterijais ir todėl susijęs su galimu pavojumi, kurį atitinkamas vaistas gali sukelti, taikomas Bendrijos nuostatose dėl vaistų reklamos. Kaip pažymėta šio sprendimo 7–13 punktuose, receptinių vaistų reklama yra uždrausta (Bendrijos kodekso 88 straipsnio 1 dalis ), nors apskritai vaistus, kurie numatyti ir skirti vartoti be gydytojo nurodymo, laikantis tam tikrų sąlygų leidžiama reklamuoti (žr. Bendrijos kodekso 88 straipsnio 2 dalį).

110    Be ankstesniame punkte minėto skirtumo, Direktyvos 97/7 14 straipsniu, kuriuo reglamentuojama nuotolinė prekyba vartotojų apsaugos požiūriu, leidžiama valstybėms narėms, laikantis Sutarties nuostatų, priimti priemones, kuriomis bendrojo intereso sumetimais jų teritorijoje gali būti draudžiama pagal nuotolinės prekybos sutartis parduoti tam tikras prekes arba paslaugas, „ypač medicinos produktus“. Remiantis šia nuostata galima daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas neketino neleisti valstybei narei uždrausti vaistų prekybą paštu vien todėl, kad nuostatos, susijusios su leidimu teikti vaistus į rinką Bendrijoje, yra suderintos, ir todėl, kad įdiegta abipusio pripažinimo sistema ir yra nuostatos, skirtos taisyklėms, susijusioms su tam tikra farmacijos srities veikla, koordinuoti ir farmacijos diplomams abipusiai pripažinti.

111    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti Apothekerverband pateiktus pateisinimus vaistų, kuriems nebūtinas gydytojos receptas, ir receptinių vaistų atžvilgiu.

 Vaistai be recepto

112    Nė vienu iš pateiktų argumentų negalima teisėtai pagrįsti absoliutaus draudimo prekiauti paštu vaistais, kuriems nebūtinas gydytojo receptas.

113    Pirma, dėl būtinybės informuoti ir konsultuoti vaistą perkantį klientą pažymėtina, jog negalima atmesti galimybės, kad bus suteikta tinkama konsultacija ir informacija. Be to, kaip teisingai pažymi atsakovai pagrindinėje byloje, prekyba internetu gali turėti privalumų, į kuriuos būtina atsižvelgti, pavyzdžiui, galimybę pateikti užsakymą iš namų arba darbovietės, nevykstant į kitą vietą, ir ramiai suformuluoti klausimus vaistininkams.

114    Dėl argumento, kad „virtualūs vaistininkai“ turi menkesnes galimybes reaguoti nei vaistinėse dirbantys vaistininkai, šiuo atžvilgiu paminėti tokie trūkumai: atitinkamas vaistas gali būti panaudotas netinkamai ir juo gali būti piktnaudžiaujama. Pavojus, kad vaistas bus netinkamai naudojamas, gali būti sumažintas pasitelkiant vis daugiau internete esančių interaktyvių elementų, kuriais klientas prieš pirkdamas vaistą privalo pasinaudoti. Kalbant apie galimą piktnaudžiavimą, nėra akivaizdu, kad asmenims, norintiems neteisėtai įsigyti vaistų, kuriems nebūtinas gydytojo receptas, jų nusipirkti tradicinėse vaistinėse realiai sunkiau nei internetu.

115    Antra, su vaistų, kuriems nebūtinas gydytojo receptas, tiekimu susiję argumentai nepateisina absoliutaus draudimo jais prekiauti paštu.

116    Trečia, dėl pateisinimo tuo, kad būtina užtikrinti platų ir poreikius atitinkantį aprūpinimą vaistais, pakanka pažymėti, kad, kaip teigia atsakovai pagrindinėje byloje (žr. šio sprendimo 100 punktą), Nyderlandų „virtuali vaistinė“ privalo vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, kokius mini Apothekerverband, todėl ji šiuo atžvilgiu nėra palankesnėje padėtyje nei Vokietijos vaistinės. Be to, APO, kuria nustatomos galutinės vaistų kainos, taikoma tik receptiniams vaistams, todėl ja negalima pateisinti draudimo paštu prekiauti vaistais, kuriems nebūtinas gydytojo receptas ir kurių kainas Vokietijos vaistinės gali laisvai nustatyti pačios.

 Receptiniai vaistai

117    Visuomenės aprūpinimą receptiniais vaistais reikia kontroliuoti griežčiau. Tokią kontrolę galima pateisinti didesniu pavojumi, kurį tokie vaistai gali sukelti (žr. Bendrijos kodekso 71 straipsnio 1 dalį), ir šiai vaistų kategorijai taikoma nustatytų kainų sistema, kuri yra dalis Vokietijos sveikatos apsaugos sistemos.

118    Dėl pirmojo argumento pažymėtina, jog aplinkybė, kad valstybėse narėse vaistai gali būti klasifikuojami skirtingai ir todėl konkretus vaistas vienoje valstybėje gali būti priskirtas receptiniams vaistams, o kitoje – vaistams, kuriems nebūtinas gydytojo receptas, nereiškia, kad pirmoji valstybė narė neturi teisės griežčiau elgtis tokios rūšies vaisto atžvilgiu.

119    Atsižvelgiant į tai, kad gali būti daug pavojų, susijusių su šių vaistų vartojimu, poreikis veiksmingai ir atsakingai tikrinti gydytojų išrašytų receptų autentiškumą ir užtikrinti, kad vaistai patenka tik vartotojui ar asmeniui, kuriam tai buvo patikėta vartotojo, pateisina draudimą prekiauti paštu. Kaip pastebi Airijos vyriausybė, leidus receptinius vaistus įteikti po to, kai gautas gydytojo receptas, ir be jokio kito patikrinimo gali padidėti pavojus, kad receptiniai vaistai bus naudojami netinkamai arba jais bus piktnaudžiaujama. Be to, reali galimybė, kad kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena pirkėjas, įsteigtoje vaistinėje pirktas vaistas bus pažymėtas kita kalba nei ta, kurią pirkėjas supranta, gali turėti žalingesnių pasekmių receptinių vaistų atveju.

120    Apothekerverband taip pat pateikė argumentų, susijusių su Vokietijos sveikatos sistemos vientisumu: pagal APO Vokietijos vaistinės yra įpareigotos prekiauti receptiniais vaistais už nustatytas kainas, todėl tarptautinė prekyba tokiais vaistais už nekontroliuojamas kainas keltų grėsmę jų išlikimui, taip pat minėtos sistemos vientisumui.

121    Norint įvertinti šį argumentą, reikia išnagrinėti pagal APO, kuria nustatomos receptinių vaistų pardavimo kainos, sukurtos sistemos pagrįstumą.

122    Šiuo atžvilgiu, nors vien ekonominio pobūdžio tikslais negalima pateisinti pagrindinio laisvės teikti paslaugas principo suvaržymo, negalima atmesti galimybės, kad šiurkštus socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros pažeidimo pavojus gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo tokį suvaržymą galima pateisinti (žr. minėtų sprendimų Kohll 41 punktą; Vanbraekel ir kt. 47 punktą; Smits ir Peerbooms 72 punktą ir 2003 m. gegužės 13 d. Sprendimo Müller‑Fauré ir Van Riet, C‑385/99, dar nepaskelbto Rinkinyje, 72 ir 73 punktus). Be to, nacionalinę receptinių vaistų rinką gali veikti nekomerciniai veiksniai, o tai reiškia, kad būtina išlaikyti nacionalines nuostatas, kuriomis nustatomos tam tikrų vaistų pardavimo kainos, tiek, kiek šios nuostatos sudaro nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos dalį.

123    Vis dėlto nei Apothekerverband, nei Teisingumo Teismui pastabas pateikusios valstybės narės nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad APO yra būtina. Todėl, nesant tokių argumentų, negalima daryti išvados, kad, kiek tai susiję su receptiniais vaistais, vaistų prekybos paštu draudimą Vokietijoje galima pateisinti socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros arba nacionalinės sveikatos sistemos vientisumo pagrindais.

124    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo b punktą reikia atsakyti taip: remiantis EB 30 straipsniu galima pateisinti nacionalinį vaistų, kuriais prekiauti atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama tik vaistinėse, prekybos paštu draudimą, jeigu jis taikomas receptiniams vaistams. Tačiau negalima remtis EB 30 straipsniu siekiant pateisinti absoliutų draudimą paštu prekiauti vaistais, kuriems atitinkamoje valstybėje narėje nebūtinas gydytojo receptas.

 Vaistų reimportas (pirmojo klausimo c punktas)

125    Pirmojo klausimo c punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pirmojo klausimo a ir b punktus, kuriais klausiama, ar AMG 43 straipsnio 1 dalis laikytina lygiaverčio poveikio priemone ir ar ją galima pateisinti, EB 28 ir 30 straipsnių atžvilgiu reikia vertinti kitaip, kai vaistai yra importuojami į valstybę narę, kur jiems yra išduotas leidimas, jeigu juos kitoje valstybėje narėje įsteigta vaistinė prieš tai įsigijo iš šioje valstybėje narėje įsteigtų didmenininkų.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

126    Atsakovai pagrindinėje byloje primena, kad EB 28 straipsniu draudžiami visi importo apribojimai, nesvarbu, kur pagamintos prekės. Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, kad reimportas patenka į laisvo prekių judėjimo apsaugos sritį (žr. 1996 m. birželio 27 d. Sprendimo Schmit, C‑240/95, Rink. p. I‑3179, 10 punktą; 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Smith & Nephew ir Primecrown, C‑201/94, Rink. p. I‑5819 18–22 punktus; 1996 m. gruodžio 5 d. Sprendimą Merck ir Beecham, C‑267/95 ir C‑268/95, Rink. p. I‑6285 ir 1999 m. spalio 12 d. Sprendimo Upjohn, C‑379/97, Rink. p. I‑6927, 13 ir 14 punktus). Jie tvirtina, kad, priešingai nei Teisingumo Teismas nurodė 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendime Van Binsbergen (33/74, Rink. p. 1299) ir 1985 m. sausio 10 d. Sprendime Leclerc ir kt. (229/83, Rink. p. 1), vaistų, kuriems išduotas leidimas, reimportas iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos vaistinės nėra neteisėtas privalomų nacionalinių nuostatų vengimas. Atsakovai pagrindinėje byloje nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas tarptautinės prekybos sandoris buvo vykdomas dviem atskirais ir skirtingo rinkos lygmens prekybos etapais (t. y. Vokietijos didmenininkai eksportavo vaistus į kitoje valstybėje narėje įsteigtas vaistines, tada mažmeninės prekybos lygiu jie buvo reimportuojami privatiems galutiniams vartotojams); jie tvirtina, kad šis sandoris turi būti saugomas pagal EB 28 straipsnį, nes juo prisidedama prie šio straipsnio tikslų įgyvendinimo. Be to, jie pabrėžia, kad šiuo atveju nepiktnaudžiaujama laisvu prekių judėjimu paprasčiausia todėl, kad prekyba paštu siekiama būtent to tikslo, kuriuo pagrįstas laisvas prekių judėjimas (kiek tai susiję su įsisteigimo laisve, žr. 1999 m. kovo 9 d. Sprendimą Centros, C‑212/97, Rink. p. I‑1459).

 Teisingumo Teismo atsakymas

 AMG 43 straipsnio 1 dalies pripažinimas lygiaverčio poveikio priemone

127    Svarstant, ar AMG 43 straipsnio 1 dalis pripažintina lygiaverčio poveikio priemone pagal EB 28 straipsnį, neturi reikšmės, kur prekė buvo pagaminta. Todėl vienos valstybės narės teritorijoje pagaminta prekė, eksportuota, paskui reimportuota į tą pačią valstybę narę, yra importuota prekė kaip ir kitoje valstybėje narėje pagaminta prekė, tiesiogiai įvežta į nacionalinę teritoriją (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Leclerc ir kt. 26 punktą ir minėto Sprendimo Schmit 10 punktą).

128    Ši analizė yra tinkama, net jei pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių, t. y. vaistų, pardavimą reglamentuojanti teisė nėra suderinta Bendrijos lygmeniu, todėl importo valstybėje narėje pagamintai prekei dėl to, kad ji juda tarp valstybių, iš principo galima taikyti Bendrijos teisės apsaugą.

129    Vis dėlto Teisingumo Teismas laisvo prekių judėjimo srityje pažymėjo, kad tokia išvada netaikoma tais atvejais, kai iš objektyvių įrodymų matyti, jog nagrinėjamos prekės buvo eksportuotos turint vienintelį tikslą – jas reimportuoti apeinant teisės nuostatas, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje (žr. minėto Sprendimo Leclerc ir kt. 27 punktą).

130    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje vaistus eksportavęs ūkio subjektas nedalyvavo juos reimportuojant, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovai pagrindinėje byloje, reimportuodami vaistus, piktnaudžiavo laisvu prekių judėjimu.

131    Vadinasi, kadangi tokia nuostata, kokia yra AMG 43 straipsnio 1 dalis, gali būti ribojama vaistų iš kitų valstybių narių prekyba, išvada, kad tokia nuostata yra lygiaverčio poveikio priemonė, negali apimti tik kitose valstybėse narėse nei importo valstybė narė pagamintų vaistų – ji taip pat taikoma iš pastarosios valstybės narės didmenininkų nupirktiems vaistams.

 Pateisinimo buvimas

132    Atsakant į klausimą, ar vaistų prekybos paštu draudimas yra pateisinamas, vertėtų atskirai vertinti vaistus, kuriems nebūtinas gydytojo receptas, ir receptinius vaistus. Kiek tai susiję su pirmąja kategorija, tie patys argumentai, kuriais remiantis šio sprendimo 112–116 punktuose konstatuota, kad minėtas draudimas nėra pateisinamas, taikomi ir reimportuotoms prekėms. Todėl nereikia pakeisti atsakymo į pirmojo klausimo b punktą EB 28 straipsnio atžvilgiu.

133    Į argumentus, susijusius su receptinių vaistų reimportu, t. y. aplinkybę, kad šiems reimportuotiems vaistams netaikomas APO, nes jie perkami internetu, atsižvelgta, atsakant į pirmojo klausimo b punktą, todėl ir šio atsakymo nereikia pakeisti.

134    Tad į pirmojo klausimo c punktą reikia atsakyti taip: pirmojo klausimo a ir b punktų nereikia vertinti kitaip tuo atveju, kai vaistai yra importuojami į valstybę narę, kur jiems yra išduotas leidimas, jeigu juos kitoje valstybėje narėje įsteigta vaistinė prieš tai nusipirko iš importo valstybėje narėje įsteigtų didmenininkų.

 Dėl antrojo klausimo

135    Antrojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar, kiek tai susiję su nacionaliniu vaistų prekybos paštu reklamos draudimu, EB 28 ir 30 straipsniais draudžiamas platus sąvokos „reklama“ aiškinimas, pagal kurį „draudžiama reklama“ laikomi įvairūs valstybėje narėje įsteigtos vaistinės interneto svetainės elementai, taip itin apsunkinant tarptautinį vaistų užsakymą internetu.

136    Šiuo klausimu daroma prielaida, kad tuo pačiu metu esama teisėtos vaistų prekybos internetu ir teisėto tokių produktų draudimo, kuris gali padaryti žalos tokiai prekybai. Todėl reikia patikslinti, kad keliami du atskiri klausimai: ar su EB 28 ir 30 straipsniais suderinami nacionaliniai vaistų prekybos internetu reklamos draudimai, ir, jei būtų nuspręsta, kad šie draudimai (arba kai kurie iš jų) yra suderinami, ar su šiomis nuostatomis suderinamas platus sąvokos „reklama“ aiškinimas, dėl kurio apsunkinama prekyba internetu.

137    Tik nustačius, kad su Bendrijos teise suderinamas ir reklamos draudimas, ir prekyba internetu, reikės nagrinėti, kaip plačiai aiškintina sąvoka „reklama“, ir antrojo klausimo a ir b punktus.

 Reklamos draudimo suderinamumas su Bendrijos teise

138    Kaip nurodyta šio sprendimo 31–33 punktuose, Vokietijos teisės aktuose numatyti trijų rūšių vaistų reklamos draudimai. Svarbu nustatyti, ar kiekvienas iš šių draudimų yra suderinamas su Bendrijos teise. Pirma, dėl HWG 3 straipsnio, kuriame iš esmės numatytas draudimas reklamuoti vaistus, kuriems reikalingas leidimas, tačiau jis neišduotas, pakanka pažymėti, kad toks draudimas atitinka Direktyvos 92/28 2 straipsnio 1 dalyje, kuri pakeista Bendrijos kodekso 87 straipsnio 1 dalimi, numatytą draudimą. Todėl nereikia svarstyti, ar toks draudimas atitinka Sutarties nuostatas.

139    Antra, HWG 10 straipsnio 1 dalyje bendrai numatytas draudimas reklamuoti receptinius vaistus. Kaip jau pasakyta HWG 3 straipsnio atžvilgiu, toks draudimas, kaip antai numatytas šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, Komisijos pastebėjimu, atitinka Direktyvos 92/28 3 straipsnio 1 dalį, pakeistą Bendrijos kodekso 88 straipsnio 1 dalimi, kur įtvirtintas toks pats draudimas Bendrijos lygiu. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad toks nacionalinis draudimas yra nacionalinė priemonė, kuria įgyvendinama Bendrijos teisės aktų derinimo priemonė, nereikia svarstyti, ar jis suderinamas su Sutartimi.

140    Trečia, HWG 8 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas reklamuoti vaistų, kuriuos tiekti leidžiama tik vaistinėse, prekybą paštu. Šio straipsnio 2 dalimi, laikantis AMG 73 straipsnio 2 dalies 6bis punkto arba 3 dalies, draudžiama reklama, susijusi su vaistų prekyba individualiai importuojant. Remiantis Vokietijos vyriausybės pastabomis, šiuo draudimu kartu su AMG 73 straipsnio 1 dalimi siekiama neleisti, kad vaistų, kuriems neišduotas leidimas, individualus importas dėl reklamos taip išplistų, kad padarytų žalos leidimo sistemai, nes pagal AMG individualaus importo galimybė numatyta tik išimtiniu atveju. Bet kuriuo atveju, kaip išvados 171 punkte nurodo generalinė advokatė, iš bylos dokumentų, kuriuos nacionalinis teismas pateikė Teisingumo Teismui, matyti, kad šis teismas mano, jog tik HWG 8 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas taikomas vaistų prekybai paštu. HWG 8 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra ginčo pagrindinėje byloje teisinis ir faktinis pagrindas.

141    Dėl HWG 8 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo pakanka konstatuoti, kad nėra tikslaus jo atitikmens Bendrijos teisės aktų lygiu. Šiuo atžvilgiu, nors Bendrijos kodekso 88 straipsnio 1 dalimi draudžiama reklamuoti receptinius vaistus, šios nuostatos 2 dalimi apskritai leidžiama reklamuoti vaistus, kuriuos galima vartoti be gydytojo nurodymo, jei reikia, patarus vaistininkui.

142    Remdamasi šia Bendrijos kodekso nuostata, Austrijos vyriausybė tvirtina, kad nors tokio tipo reklama yra iš principo leidžiama, ir atsižvelgiant į tai, kad šio kodekso 88 straipsnyje nepatikslinta, kiek vaistininko patarimas laikomas būtinu, reikia manyti, kad valstybės narės šiuo atveju naudojasi diskrecija. Ši vyriausybė daro išvadą, kad reklamos internetu draudimas yra pateisinamas taip pat ir vaistų, kuriais leidžiama prekiauti tik vaistinėse ir kuriems nebūtinas gydytojo receptas, atžvilgiu.

143    Šiuo klausimu reikia priminti šio sprendimo 112–116 punktuose pateiktą atsakymą į pirmojo klausimo b punktą dėl vaistų, kuriems nebūtinas gydytojo receptas, prekybos paštu draudimo pateisinimo. Šiame atsakyme nustatyta, jog toks draudimas minėtų vaistų atžvilgiu nėra pateisinamas tariama būtinybe, kad perkant tokio tipo vaistus fiziškai dalyvautų vaistininkas.

144    Vadinasi, negalima aiškinti, kad Bendrijos kodekso 88 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiama visuomenei reklamuoti vaistus, kuriems nebūtinas gydytojo receptas, netaikoma vaistų prekybos paštu reklamai, remiantis tariama būtinybe, kad fiziškai dalyvautų vaistininkas. Todėl Bendrijos kodekso 88 straipsnio 1 daliai, kuria draudžiama reklamuoti receptinius vaistus, prieštarauja toks draudimas, koks numatytas HWG 8 straipsnio 1 dalyje, nes šis draudimas apima vaistus, kuriems nebūtinas gydytojo receptas.

 Sąvokos „reklama visuomenei“ apimtis pagal Direktyvos 92/28 1 straipsnio 3 dalies pirmą įtrauką ir 3 straipsnio 1 dalį

145    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tik HWG 3bis ir 10 straipsniuose numatyti reklamos draudimai, t. y. susiję su vaistais, kuriems neišduotas leidimas, ir receptiniais vaistais, atitinka Bendrijos teisę. Todėl reikia nustatyti, ar kiekvienas iš šių draudimų yra tokios apimties, kad varžo vaistų prekybą internetu, siekiant nustatyti, ar būtina išaiškinti sąvoką „reklama visuomenei“ ir ypač – kaip plačiai šią sąvoką reikia aiškinti.

146    Dėl HWG 3bis straipsnyje numatyto draudimo pakanka priminti, kad pateikti vaistus į rinką valstybės narės teritorijoje, kurioje šiems vaistams reikalingas leidimas, tačiau jis neišduotas, draudžiama Bendrijos lygiu. Todėl negalima manyti, kad toks draudimas trukdo teisėtai vaistų prekybai internetu.

147    Receptinių vaistų prekybos paštu draudimas nepažeidžia Bendrijos teisės, todėl draudimo reklamuoti šios kategorijos vaistų prekybą paštu taip pat negalima pripažinti trukdančiu naudotis teisėtos vaistų prekybos būdu.

148    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti taip: Bendrijos kodekso 88 straipsnio 1 daliai prieštarauja nacionalinis draudimas reklamuoti vaistų, kuriuos tiekti atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama tik vaistinėse, prekybą paštu, kaip antai numatytas HWG 8 straipsnio 1 dalyje, tiek, kiek šis draudimas apima vaistus, kuriems nebūtinas gydytojo receptas.

149    Dėl šių priežasčių ir atsižvelgiant į atsakymą į pirmojo klausimo b punktą, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nėra su Bendrijos teise suderinamo reklamos draudimo, kuriuo būtų varžoma teisėta vaistų prekyba internetu. Todėl nereikia atsakyti į antrojo klausimo a ir b punktus.

 Dėl trečiojo klausimo

150    Atsižvelgiant į antrojo klausimo atsakymą, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

151    Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos, Airijos, Austrijos vyriausybių ir Komisijos, kurios pateikė pastabas Teisingumo Teismui, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

išnagrinėjęs 2001 m. rugpjūčio 10 d. Nutartimi Landgericht Frankfurt am Main pateiktus klausimus, nusprendžia:

1.      a)     Nacionalinis vaistų, kuriais prekiauti atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama tik vaistinėse, prekybos paštu draudimas, kaip antai numatytas Arzneimittelgesetz (Vaistų įstatymas, 1998 m. rugsėjo 7 d. redakcija) 43 straipsnio 1 dalyje, yra lygiaverčio poveikio priemonė pagal EB 28 straipsnį.

         b)     Remiantis EB 30 straipsniu galima pateisinti nacionalinį vaistų, kuriais prekiauti atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama tik vaistinėse, prekybos paštu draudimą, jeigu jis taikomas receptiniams vaistams. Tačiau negalima remtis EB 30 straipsniu siekiant pateisinti absoliutų draudimą paštu prekiauti vaistais, kuriems atitinkamoje valstybėje narėje nebūtinas gydytojo receptas.

         c)     1 klausimo a ir b punktų nereikia vertinti kitaip tuo atveju, kai vaistai yra importuojami į valstybę narę, kur jiems išduotas leidimas, jeigu juos kitoje valstybėje narėje įsteigta vaistinė prieš tai nusipirko iš šios importo valstybėje narėje įsteigtų didmenininkų.

2.      2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus, 88 straipsnio 1 daliai prieštarauja nacionalinis draudimas reklamuoti vaistų, kuriuos tiekti atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama tik vaistinėse, prekybą paštu, kaip antai numatytas Heilmittelwerbegesetz (Vaistų reklamos įstatymas, 1994 m. spalio 19 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje, tiek, kiek šis draudimas apima vaistus, kuriems nebūtinas gydytojo receptas.

Skouris Jann Timmermans

Gulmann Cunha Rodrigues Rosas

Edward La Pergola Puissochet

Schintgen Macken Colneric

      von Bahr

Paskelbta 2003 m. gruodžio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

R. Grass        V. Skouris

* Proceso kalba: vokiečių.