GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2013 m. gegužės 30 d.(1)
Byla C‑40/12 P
Gascogne Sack Deutschland GmbH, buvusi Sachsa Verpackung GmbH
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Pramoninių plastikinių maišų sektorius –Baudos – Pagrindinės teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą Bendrajame Teisme per kuo trumpesnį laiką pažeidimas“
Įžanga
1. 2011 m. lapkričio 16 d. Bendrasis Teismas paskelbė tris atskirus sprendimus(2) ir atmetė atskirus skundus, kuriais buvo reikalaujama panaikinti Komisijos sprendimą byloje COMP/38354-Industrial Bags(3). Tame sprendime Komisija konstatavo, kad buvo padarytas sunkus, ilgalaikis tuometinio EB 81 straipsnio (dabar – SESV 101 straipsnis) pažeidimas, ir kelioms dukterinėms bendrovėms bei jų atitinkamoms patronuojančioms bendrovėms skyrė baudas. Čia nagrinėjamas vienas iš tų dėl Bendrojo Teismo sprendimų pateiktų apeliacinių skundų(4).
2. Šiuose skunduose ne tik keliami nauji su konkurencijos teise susiję klausimai, bet ir kaltinamas Bendrasis Teismas, kad neišnagrinėjo pateiktų apeliacinių skundų per kuo trumpesnį laiką. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas tikrai turėtų pasistengti išnagrinėti apeliacinius skundus operatyviai. Atsižvelgdama į šį reikalavimą, bet tuo pačiu metu suvokdama poreikį palikti pakankamai laiko vertimui, nagrinėjamus klausimus išskirsčiau per tris išvadas toliau nurodytu būdu.
3. Pagrindinės teisės aktų nuostatos, taip pat kartelio, Komisijos sprendimo priėmimo procedūros ir nustatytų baudų aprašymai pateikti šios išvados 6–32 punktuose. Kadangi kiekviename iš apeliacinių skundų pateikiami šiek tiek skirtingi požiūriai dėl aplinkybių, kurioms susiklosčius patronuojančios bendrovės atsako arba neatsako už savo dukterinių bendrovių, kurios joms visiškai priklauso, veiksmus, šis klausimas nagrinėjamas visose trijose išvadose. Klausimai, susiję su teiginiu, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką (ypač dėl kriterijų, kuriais remiantis nustatoma, ar buvo per daug uždelsta, ir, jei taip, kokie galimi teisių gynimo būdai), išnagrinėti mano išvados Group Gascogne 70–150 punktuose(5). Žinoma, išsamūs kiekvienos apeliantės argumentai, pavyzdžiui, dėl Bendrojo Teismo sprendime pateiktų motyvų tinkamumo, išnagrinėti atitinkamose išvadose dėl kiekvieno apeliacinio skundo(6).
Įvadas
4. Šioje byloje keliami du svarbūs klausimai. Pirma, siekiama išsiaiškinti, kaip turi būti nustatomos baudos tais atvejais, kai patronuojančiai bendrovei visiškai priklausanti dukterinė bendrovė pažeidžia konkurencijos taisykles ir šis pažeidimas solidariosios atsakomybės pagrindu inkriminuojamas patronuojančiai bendrovei.
5. Antrasis klausimas susijęs su teise į veiksmingą teisminę gynybą, kurią užtikrina Pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija)(7) 47 straipsnis ir Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsniai. Čia iš esmės norima išsiaiškinti, ką reiškia Chartijos 47 straipsnyje minimas „kuo trumpesnis laikas“ ir kokios būtų tinkamos teisių gynimo priemonės, jei Bendrasis Teismas bylos neišnagrinėtų per kuo trumpesnį laiką.
Teisės aktai
Europos žmogaus teisių konvencija
6. EŽTK 6 straipsnio 1 dalyke nurodyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą ir viešą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką nepriklausomame ir nešališkame teisme. EŽTK 13 straipsnyje nurodyta, kad Konvencijoje užtikrintų teisių pažeidimo atveju turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone. 41 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTK), nagrinėdamas bylą, nustato EŽTK pažeidimą, nukentėjusiajai šaliai jis gali priteisti teisingą atlyginimą (jokios aiškios lygiavertės nuostatos Teisingumo Teismo atžvilgiu nėra).
Pagrindinės teisės
7. Chartijos 41 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką.
8. Chartijos 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“, be kita ko, nustatyta:
„Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. <…>“
9. Chartijos 48 straipsnyje garantuojama nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą. Panaši garantija suteikiama EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje.
10. Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.“
11. Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Chartijos suteiktos teisės aiškinamos taip pat, kaip atitinkamos EŽTK nustatytos teisės.
Sutarčių nuostatos
ES sutartis
12. ES sutarties 19 straipsnio 1 dalyje Teisingumo Teismui, kaip institucijai (taigi Teisingumo Teismui, Bendrajam Teismui ir visiems specialiesiems teismams), nustatyta pareiga užtikrinti „kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“. Taigi valstybės turi numatyti „teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“.
SESV
13. SESV 101 straipsnyje (anksčiau – EB 81 straipsnis) uždrausti įmonių susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie trukdo konkurencijai, riboja arba iškraipo ją vidaus rinkoje.
14. SESV 261 straipsnyje nurodyta:
„Pagal šios Sutarties nuostatas Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimti ir Tarybos priimti reglamentai gali suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją skirti tokiuose reglamentuose numatytas baudas.“
15. Apskritai SESV 263 straipsniu Teisingumo Teismui suteikta jurisdikcija prižiūrėti institucijų, įskaitant Komisiją, priimtų teisės aktų teisėtumą „dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, šios Sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais“.
Baudos konkurencijos teisėje
16. Reglamento Nr. 1/2003(8) preambulės 29, 33 ir 37 konstatuojamose dalyse nurodyta:
„29) Sutarties 81 ir 82 straipsnių nuostatų laikymasis ir įpareigojimų, šiuo reglamentu nustatytų įmonėms ir įmonių asociacijoms, vykdymas turi būti užtikrintas taikant vienkartines ir periodines baudas.“
<…>
33) Kadangi pagal Sutarties nuostatas visus Komisijos sprendimus, priimtus pagal šį reglamentą, gali peržiūrėti Teisingumo Teismas, jam, remiantis Sutarties 229 straipsniu [dabar – SESV 261 straipsniu], turėtų būti suteikta neribota jurisdikcija vertinti sprendimus, kuriais Komisija skiria vienkartines ir periodines baudas.
<…>
37) Šiuo reglamentu pripažįstamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų [Chartijos]. Taigi šis reglamentas turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į šias teises ir principus.“
17. Reglamento Nr. 1/2003(9) 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonei pažeidus SESV 101 straipsnį:
„Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms <…> Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais“ (toliau – viršutinė 10 proc. riba).
18. ES teismai pateikia konkretų šios nuostatos išaiškinimą. 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta „bendroji apyvarta“ – tai bendrovių grupės, laikomos šioje nuostatoje nurodyta „įmone“, t. y. visų jos sudėtinių dalių, pasaulinė apyvarta(10). Frazė „praėję ūkiniai metai“ aiškinama kaip finansiniai metai, buvę prieš Komisijos sprendimą(11). Todėl tie metai laikomi atskaitos tašku skaičiuojant viršutinę 10 proc. ribą.
19. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę“.
20. Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje nurodyta: „Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“
21. Nagrinėjamu metu taip pat galiojo 1998 m. Komisijos gairės(12). Gairių preambulėje, be kita ko, nurodyta:
„Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.
Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“
22. 1998 m. Komisijos gairių 1 skyriuje nustatyta, kad pagrindinė baudos suma bus nustatyta atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje.
Sprendimas
Kartelis
23. Sprendimas skirtas 25 įmonėms, įskaitant Groupe Gascogne ir jos dukterinę bendrovę Gascogne Sack Deutschland (sprendimo priėmimo metu vadinosi Sachsa Verpackung GmbH, toliau – GSD arba Gascogne Sack Deutschland) bei Kendrion(13).
24. Holdingo bendrovė Gascogne Deutschland GmbH valdo 90 proc. GSD akcijų. Likusius 10 proc. valdo Groupe Gascogne, kuriai priklauso 100 proc. Gascogne Deutschland GmbH akcinio kapitalo. GSD gamina popierinius maišus (kurie nėra sprendimo objektas) ir plastikinius maišus.
25. 2001 m. lapkričio mėn. grupė British Polythene Industries PLC (toliau – BPI) informavo Komisiją apie kartelį pramoninių maišų sektoriuje ir išreiškė norą bendradarbiauti su Komisija pagal 1996 m. pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju(14). BPI Komisijai pateikė įrodymų, kurie jai sudarė galimybę 2002 m. birželio mėn. atlikti patikrinimus.
26. Kartelis veikė dviem lygmenimis. Pasaulio lygmeniu jis veikė po prekybos asociacijos Valveplast, vienijančios gamintojus, kurių registruotoji buveinė ir gamybos įranga yra bendrojoje rinkoje, skėčiu. Asociacijos nariai mokėjo metinį narystės mokestį.
27. Po Valveplast skėčiu ar už jo ribų veikė daugelis pogrupių, įskaitant regioninius pogrupius: Belgijos pogrupis, Beniliukso pogrupis, Vokietijos pogrupis, Prancūzijos pogrupis ir Teppema (arba Nyderlandų) pogrupis.
28. Sprendimo adresatės darė vieną tęstinį SESV 101 straipsnio pažeidimą, apėmusį Beniliuksą, Prancūziją, Vokietiją ir Ispaniją, susitarusios nustatyti pramoninių maišų kainas, bendrus kainos apskaičiavimo metodus, paskirstyti rinkos dalis ir kvotas, klientus ir sandėrius, teikti suderintus pasiūlymus konkursuose ir dalytis privačia informacija. Komisija nustatė, kad atitinkamos įmonės minėtą antikonkurencinę veiklą vykdė nuo 3 iki 20 metų.
29. Komisija manė, kad Groupe Gascogne interesai dukterinės bendrovės atžvilgiu nebuvo visiškai finansinio pobūdžio. Grupės pareigūnus skirdama į GSD priežiūros organą (Beirat), Groupe Gascogne norėjo vykdyti nuolatinę savo dukterinės bendrovės priežiūrą. Todėl Komisija nusprendė, kad Groupe Gascogne laikytina solidariai atsakinga už GSD įvykdytą pažeidimą nuo tada, kai ji šią dukterinę bendrovę įsigijo (1994 m. sausio 1 d.), iki nagrinėjamų antikonkurencinių veiksmų pabaigos (2002 m. birželio 26 d.).
Baudos
30. Pagrindinė baudos suma buvo nustatyta atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę(15).
31. Komisija pažeidimą įvertino kaip labai sunkų(16).
32. Komisija manė, kad į kartelyje dalyvavusias įmones reikia žiūrėti skirtingai, atsižvelgiant į jų sąlyginę svarbą rinkoje 1996 metais. Todėl ji padalijo įmones į šešias kategorijas. Į pirmą kategoriją pateko didžiausios gamintojos. GSD pateko į šeštąją kategoriją. Tuo remdamasi Komisija nustatė GSD 5,5 mln. EUR pradinę baudą.
33. Tada Komisija atsižvelgė į pažeidimo trukmę. GSD atveju jis tęsėsi 14 metų ir 4 mėnesius. Todėl Komisija pradinę baudą padidino 140 proc., t. y. 7,7 mln. EUR. Pridėjus šią sumą prie pradinės 5,5 mln. EUR sumos, buvo gauta bendra 13,2 mln. EUR suma.
34. Taigi, remiantis sprendimo 2 straipsnio i dalimi, GSD skirta 13,2 mln. EUR bauda. Iš šios sumos Groupe Gascogne privalo padengti 9,9 mln. EUR(17). Ši suma atitinka aštuonerių metų ir penkių mėnesių laikotarpį, per kurį GSD buvo Groupe Gascogne visiškai priklausanti dukterinė bendrovė. Taigi GSD pati turi sumokėti tik 3,3 mln. EUR.
Skundžiamo sprendimo santrauka
35. Pirmojoje instancijoje GSD(18) Bendrojo Teismo prašė:
– panaikinti sprendimą tiek, kiek jis skirtas GSD ir Groupe Gascogne, GSD pripažįstama pažeidusi EB 81 straipsnį ir Groupe Gascogne pripažįstama solidariai atsakinga už baudą, GSD skirtą pagal sprendimo 2 straipsnio i dalį,
– jei pirmasis prašymas nebūtų patenkintas, sumažinti sprendimu skirtos baudos sumą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
36. Pirmajam argumentui pagrįsti GSD pateikė tris teisinius pagrindus: i) Komisija suklydo, nes manė, kad GSD aktyviai dalyvavo kartelyje; ii) sprendimo motyvai buvo nepakankami, nes Komisija nenurodė tinkamo teisinio pagrindo, kad pagrįstų savo teiginį, jog GSD dalyvavo kartelio pogrupyje Vokietijoje; iii) Komisija pažeidė Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, nes laikėsi klaidingo požiūrio, kad GSD nebuvo nepriklausoma įmonė, ir neteisingai nusprendė, kad Groupe Gascogne, kaip patronuojančią bendrovę, reikia laikyti solidariai atsakinga už baudos sumokėjimą. GSD taip pat tvirtino, kad Komisija suklydo, kai nustatė GSD priskirtinos baudos dalį pagal jos dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpį, kuri viršija viršutinę 10 proc. ribą.
37. Alternatyvus GSD reikalavimas buvo sumažinti baudą. Ji teigė, kad Komisija neteisingai apskaičiavo skirtinos baudos dydį; kad neteisingai įvertinusi pažeidimo rimtumą ir trukmę pažeidė proporcingumo principą; ir kad tinkamai neatsižvelgė į švelninančias aplinkybes bei GSD bendradarbiavimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo(19).
38. Per posėdį pirmojoje instancijoje GSD, remdamasi EŽTK 6 straipsniu ir Chartijos 48 straipsniu, pareiškė, kad jos teisė į gynybą buvo pažeista pritaikius lemiamos įtakos prezumpciją. Bendrasis Teismas konstatavo, kad GSD teiginiai sudaro naują teisinį pagrindą, nes pradiniame ieškinyje jų nebuvo. Todėl, remdamasis Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu kartu su 48 straipsnio 2 punktu Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis pagrindas nepriimtinas.
Apeliacinio skundo pagrindai
39. GSD pateikia keturis apeliacinio skundo pagrindus.
40. Pirmiausia GSD teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepriėjo prie išvados, kad ES sutarties, ypač jos 6 straipsnio, kuriuo Chartijai suteikiama tokia pati teisinė galia kaip ir Sutartims, įsigaliojimas turėjo teisinių pasekmių, išryškėjusių vykstant procesui(20).
41. Antra, GSD teigia, kad Bendrasis Teismas nenurodė tinkamų savo sprendimo dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio taikymo motyvų.
42. Trečia, GSD teigia, kad Bendrasis Teismas nepasinaudojo teisminės kontrolės įaliojimais ir tinkamai neišnagrinėjo Komisijos motyvų dėl pažeidimo poveikio rinkai.
43. Kaip alternatyvų ketvirtą argumentą, GSD nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintą teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką principą, ir veiksmingos teisminės gynybos principą. Todėl ji tvirtina, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas arba baudos suma sumažinta atsižvelgiant į finansines pasekmes, kurių GSD patyrė dėl per didelio vėlavimo.
Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: Chartijos statuso prilyginimas Sutarčių statusui įsigaliojus Lisabonos sutarčiai
Argumentų santrauka
44. GSD teigia, kad Chartijai suteikiamos teisinės galios pokytis turėjo tiesioginį poveikį procesui Bendrajame teisme. Kartu skaitant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ir 48 straipsnio 2 punktą paaiškėja, kad šalis negali pateikti naujo teisinio ar faktinio pagrindo vykstant procesui, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. 2010 m. spalio 20 d. GSD pateikė prašymą atnaujinti rašytinę proceso dalį ir per posėdį paprašė suteikti jai galimybę pateikti argumentus dėl tariamo Chartijos 48 straipsnio ir 52 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
45. Komisija visų pirma teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra per bendro pobūdžio ir netikslus, ir, antra, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog lemiamos įtakos prezumpcija yra suderinama su nekaltumo prezumpcija. Todėl Komisija teigia, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.
Vertinimas
46. Iš 44 straipsnio 1 dalies c punkto kartu su Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi galima spręsti, kad GSD pagrindas dėl Chartijos 48 straipsnio, aiškinamo remiantis EŽTK 6 straipsniu, būtų priimtinas tik tuo atveju, jeigu būtų pagrįstas faktinėmis arba teisinėmis aplinkybėmis, išaiškėjusiomis vykstant procesui.
47. Iš GSD prašymo atnaujinti rašytinę proceso dalį matyti, kad GSD manė, jog šis pagrindas pradiniame ieškinyje nebuvo pateiktas.
48. To dokumento analizė tai patvirtina.
49. Be to, Bendrasis Teismas konstatavo, kad šiuo GSD pagrindu nebuvo sustiprinti rašytiniai GSD ieškinyje pateikti argumentai ir kad jis su šiais argumentais nebuvo artimai susijęs. Pritariu abiem šiems vertinimams.
50. Iš skundžiamo sprendimo 85–95 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas vis tiek išnagrinėjo esminius GSD argumentus dėl lemiamos įtakos prezumpcijos ir Chartijos 48 straipsnyje garantuojamų teisių.
51. Niekas per rašytinę proceso dalį GSD netrukdė pasinaudoti Chartijos 48 straipsnio suteiktomis teisėmis, aiškinamomis vadovaujantis EŽTK 6 straipsniu. Visų pirma minėtos teisės jau buvo bendrųjų ES teisės principų dalis. Antra, nors Chartija dar nebuvo teisiškai privaloma, Teisingumo Teismas jau dažnai rėmėsi jos nuostatomis priimdamas sprendimus iki ES sutarties 6 straipsnio įsigaliojimo(21). Be to, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad Lisabonos sutartimi Chartija tebuvo kodifikuota(22).
52. Skundžiamo sprendimo 91–95 punktuose Bendrasis Teismas išaiškino savo Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ir 48 straipsnio 2 dalį. Iš 92 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas konstatavo, jog per posėdį GSD iškėlė naujų klausimų. 93 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Chartijos statuso pasikeitimas neiškėlė naujų teisinių klausimų, nes nekaltumo prezumpcija jau buvo vienas iš bendrųjų ES teisės principų. Todėl Bendrasis Teismas atmetė GSD pateiktą pagrindą.
53. Norėčiau pridurti, kad, šiaip ar taip, Teisingumo Teismas neseniai išnagrinėjo ir atmetė argumentą, kad lemiamos įtakos prezumpcija iš esmės prilygsta kaltės prezumpcijai, taigi yra nesuderinama su Chartijos 48 straipsniu(23). Sutinku su šiuo sprendimu. Nemanau, kad lemiamos įtakos prezumpcija tapati kaltės prezumpcijai. Tai prezumpcija, kad pagrindinė bendrovė – gerais ar blogais tikslais – kontroliuoja jai visišką priklausančią dukterinę bendrovę, todėl atsako už jos elgesį.
Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: nepakankamas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies taikymo motyvavimas
54. Antrasis GSD apeliacinio skundo pagrindas susideda iš dviejų dalių.
Nepakankamai motyvuotas sprendimas atmesti argumentą, kad „Groupe Gascogne“ nedarė lemiamos įtakos GSD
55. Pirmoji antrojo GSD apeliacinio skundo pagrindo dalis iš esmės susijusi su sąvokos „įmonė“ reikšme tiek, kiek sprendime Komisija antikonkurencinius GSD veiksmus inkriminavo Groupe Gascogne. GSD tvirtina, kad skundžiamame sprendime nepateikta pakankamai motyvų, kodėl Groupe Gascogne pripažinta solidariai atsakinga už baudą, kuria GSD nubausta pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį. GSD teigia, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar jai pavyko sėkmingai paneigti prezumpciją, kad Groupe Gascogne darė lemiamą įtaką GSD komercinei politikai.
Atitinkami skundžiamo sprendimo punktai
56. GSD remiasi toliau pateiktais skundžiamo sprendimo punktais:
„89) Neigdama tai, ieškovė atsakyme į prašymą pateikti informacijos pareiškė, kad ji atsako tik už savo veiklą ir kad grupėje ji buvo valdoma kaip pelno centras. Be to, ji pažymėjo, kad jos vykdantysis direktorius R nuo 1996 m. buvo pardavimo vadovas, ir pardavimo skyriuje dirbo aštuoni vadovo pavaduotojai, nurodymus gaudavę iš pardavimo direktorato. Ieškovė taip pat pareiškė, kad ji niekada nebuvo gavusi rašytinių nurodymų ar rekomendacinio pobūdžio aplinkraščių ir kad dėl kainų su klientais būdavo deramasi individualiai. Galiausiai ji pareiškė, kad Komisija turėtų pasinaudoti savo tyrimo įgaliojimais, jei nori įrodyti, kad ieškovė nėra nepriklausomas subjektas.
90) Tačiau šie veiksniai negali paneigti prezumpcijos, kad Groupe Gascogne darė lemiamą įtaką ieškovei. Ieškovė tik pareiškė, kad Groupe Gascogne realiai nekontroliavo ieškovės komercinės politikos, bet nepateikė jokių to įrodymų(24).“
Argumentų santrauka
– GSD apeliacinis skundas
57. GSD laikosi nuomonės, kad Bendrajam Teismui nepavyko aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti savo sprendimo motyvų. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 90 punkte tik konstatavo, kad GSD atsakyme į prašymą pateikti informacijos nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su jos veiklos nepriklausomybe nuo Groupe Gascogne, nepaneigė lemiamos įtakos prezumpcijos. Taigi Bendrasis Teismas neįvertino naujų GSD nurodytų faktinių aplinkybių. Jis tik nurodė principą, bet aiškiai ir nedviprasmiškai neišdėstė priežasčių, kodėl padarė tokią išvadą.
– Komisijos atsakymas
58. Komisija prašo antrojo pagrindo pirmąją dalį atmesti. Ji teigia, kad Bendrasis Teismas neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną jam pateiktą argumentą, ypač kai pateikti argumentai nėra pakankamai aiškūs ir tikslūs. GSD nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų lemiamos įtakos prezumpciją. Jos argumentai faktiškai buvo pateikti esant kitam kontekstui, t. y. kai buvo ginčijamas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies taikymas viršutinės 10 proc. ribos atžvilgiu.
Vertinimas
59. Iš nusistovėjusios teismų praktikos galima spręsti, kad Bendrojo Teismo pareiga (pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmąją dalį) motyvuoti savo sprendimus neįpareigoja Bendrojo Teismo pateikti išsamaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas, jei leidžia suinteresuotiems asmenims suprasti, kuo pagrįstas skundžiamas sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą(25).
60. Visų pirma akivaizdu, kad skundžiamo sprendimo 78–80 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė GSD argumentus dėl sąvokos „įmonė“ reikšmės taikant SESV 101 straipsnį.
61. Antra, 85–87 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė teisinius principus, kuriais remdamasis jis vertino: i) ar GSD ir Groupe Gascogne sudarė įmonę; ii) ar taikytina lemiamos įtakos prezumpcija; ir iii) ar GSD paneigė prezumpciją, kad Groupe Gascogne faktiškai darė lemiamą įtaką GSD komercinei politikai.
62. Trečia, iš skundžiamo sprendimo 88–89 punktų matyti, kad atlikdamas vertinimą Bendrasis Teismas: i) atsižvelgė į tai, kad GSD buvo Groupe Gascogne visiškai priklausanti dukterinė bendrovė; ii) manė, jog GSD nepavyko paneigti lemiamos įtakos, t. y. įrodyti, kad nustatydama savo komercinę politiką ji išties veikė savarankiškai; ir iii) atmetė GSD argumentą, kad būtent Komisija turėjo įrodyti, kad GSD nebuvo nepriklausoma.
63. Išties Bendrasis Teismas aiškiai nepasakė, kad paneigti prezumpciją yra GSD pareiga. Tačiau tai akivaizdžiai sudarė motyvavimo pagrindą ginčijamo sprendimo 89–90 punktuose.
64. Kadangi minėti skundžiamo sprendimo punktai GSD suteikia galimybę sužinoti, kokiu pagrindu priimtas Bendrojo Teismo sprendimas, o Teisingumo Teismui suteikia pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą, šio sprendimo, priešingai, nei teigia GSD, negalima laikyti negaliojančiu dėl motyvų nepateikimo.
65. Tokiomis aplinkybėmis GSD apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.
Viršutinės ribos nepaisymas nustatant baudą už laikotarpį iki to momento, kai GSD įsigijo bendrovė „Groupe Gascogne“
66. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroji dalis pateikiama kaip alternatyvus reikalavimas. Ji susijusi su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, o šioje dalyje nurodyta, kad kiekvienai darant pažeidimą dalyvaujančiai įmonei skiriama bauda negali viršyti 10 proc. jos visos apyvartos tais ūkiniais metais, kurie buvo prieš Komisijai priimant sprendimą.
Argumentų santrauka
– GSD apeliacinis skundas
67. GSD ginčija tą pagrindą, kuriuo remdamasi Komisija apskaičiavo baudą už laikotarpį iki to momento, kai ją įsigijo Groupe Gascogne. Visa bauda siekia 13,2 mln. EUR, ir Groupe Gascogne yra laikoma solidariai atsakinga už 9,9 mln. EUR iš šios sumos. Bendrajame Teisme GSD tvirtino, kad 3,3 mln. EUR suma (gauta iš 13,2 mln. EUR atėmus 9,9 mln. EUR) atitinka laikotarpį nuo 1988 m. vasario 9 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., kai ją įsigijo Groupe Gascogne. Ši suma viršija Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (10 proc. GSD apyvartos).
68. GSD remiasi požiūriu, kurio Komisija laikėsi Sprendime 2005/349/EB (toliau – Sprendimas dėl organinių peroksidų)(26), grįsdama savo teiginį, kad tais atvejais, kai pažeidimo vykdymo laikotarpis susideda iš: i) laikotarpio, kai už pažeidimą atsako pati dukterinė bendrovė; ir ii) laikotarpio, per kurį dukterinė bendrovė ir jos patronuojanti bendrovė laikomos solidariai atsakingomis, Komisija, taikydama viršutinę 10 proc. ribą, turėtų atsižvelgti tik į dukterinės bendrovės apyvartą, pasiektą per pirmąjį laikotarpį. GSD teigia, kad iš Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją(27) galima daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą, kai patvirtino, kad Komisija galėtų pakeisti savo praktiką ir nuspręsti netaikyti Sprendimo dėl organinių peroksidų, nepateikusi jokių motyvų. Apskaičiuodama 10 proc. ribą, į pasaulinę grupės apyvartą Komisija gali atsižvelgti tik dėl antrojo laikotarpio. Tačiau šio principo Komisija netaikė. Nustatyta 3,3 mln. EUR bauda viršijo 10 proc. GSD apyvartos (20 078 400 EUR), pasiektos ūkiniais metais prieš sprendimo priėmimą.
– Komisijos atsakymas
69. Komisija tvirtina, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis yra nereikšminga. Visų pirma ji pažymi, kad GSD netvirtina, jog Komisija arba Bendrasis Teismas neteisingai pritaikė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį. Todėl Bendrojo teismo sprendimas šiuo klausimu yra galutinis. Antra, Sprendimas dėl organinių peroksidų pats savaime nėra „Komisijos praktikos“ nustatant viršutinę 10 proc. ribą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį įrodymas. Trečia, Sprendime dėl organinių peroksidų pateiktas požiūris yra teisiškai klaidingas. Be to, nagrinėjamas kitoks klausimas nei Sprendime Elf Aquitaine(28).
70. Bendrasis Teismas nesivadovavo Sprendime dėl organinių peroksidų pateiktu požiūriu. Skundžiamo sprendimo 108 punkte jis nurodė:
„Priešingai, nei teigia ieškovė, iš pateiktų argumentų galima daryti išvadą, kad tais atvejais, kai daromas skirtumas tarp pradinio laikotarpio, kurio atžvilgiu už pažeidimą atsakomybė tenka tik dukterinei bendrovei, ir antrojo laikotarpio, kurio atžvilgiu pagrindinė bendrovė laikoma solidariai atsakinga už pažeidimą su pagrindine bendrove, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis neįpareigoja Komisijos nustatyti, ar ta baudos dalis, už kurios sumokėjimą patronuojanti bendrovė nelaikoma solidariai atsakinga, viršija 10 proc. dukterinės bendrovės apyvartos. Vienintelė šioje nuostatoje nurodytos viršutinės ribos paskirtis yra užkirsti kelią per didelėms baudoms, apskaičiuojamoms remiantis visu ūkio subjekto dydžiu sprendimo priėmimo dieną. Bendrovės, kuri viena atsako už pažeidimą, apyvarta pažeidimo įvykdymo dieną arba baudos skyrimo dieną šiuo atžvilgiu neturi didelės reikšmės(29).“
Vertinimas
71. Kaip turėtų būti aiškinama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įmonė“, jei atitinkamas subjektas pažeidimo laikotarpiu pasikeitė? Apskaičiuojant viršutinę 10 proc. ribą už laikotarpį, dėl kurio atsakomybė tenka tik dukterinei bendrovei, ar reikia atsižvelgti į pasaulinę grupės apyvartą, ar tik į dukterinės bendrovės apyvartą tais ūkiniais metais, kurie buvo prieš Komisijai priimant sprendimą?
72. Nagrinėjant šiuos klausimus, reikia turėti omenyje, kad nėra jokio ginčo dėl pažeidimo laikotarpio, už kurį atsakomybė tenka tik GSD, ir vėlesnio laikotarpio, už kurį solidariąja atsakomybe ji dalijasi su Groupe Gascogne.
73. Kadangi nėra atitinkamos Teisingumo Teismo praktikos, GSD remiasi Komisijos Sprendimu dėl organinių peroksidų. Minėtame sprendime atsakomybę už paskirtą baudą Komisija padalijo patronuojančiai ir dukterinei bendrovėms, atsižvelgusi į laikotarpį iki to momento, kai dukterinę bendrovę (PC) įsigijo patronuojanti bendrovė (Laporte), per kurį viena PC buvo atsakinga už pažeidimą. Todėl nustatydama viršutinę 10 proc. ribą Komisija rėmėsi PC apyvarta ūkiniais metais prieš Komisijai priimant sprendimą, o ne pasauline Laporte apyvarta.
74. Kalbant apie GSD argumentą dėl Komisijos ankstesniuose sprendimuose taikytos praktikos, pagal nusistovėjusius teisės principus Komisijos ankstesnių sprendimų praktika nėra teisinis baudų konkurencijos bylose nustatymo pagrindas, nes šioje srityje Komisija turi didelę diskreciją ir, ja naudodamasi, neprivalo vadovautis savo ankstesniais skaičiavimais(30). Todėl Komisija neprivalėjo vadovautis Sprendime dėl organinių peroksidų išdėstytu požiūriu. Be to, sutinku su Komisija, kad vienas sprendimas dar nereiškia praktikos.
75. Vis dėlto tai nereiškia, kad Komisijos požiūris šioje byloje buvo suderinamas su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi.
76. Per posėdį Teisingumo Teisme Komisija pareiškė, kad, remdamasi Bendrojo Teismo sprendimais Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją(31) bei YKK ir kt. prieš Komisiją(32), ji mano, jog požiūris, kurio laikėsi Sprendime dėl organinių peroksidų, buvo neteisingas ir kad geriau laikytis požiūrio, taikomo šioje byloje.
77. Mano galva, byloje Tokai padėtis buvo kitokia. Ten patronuojanti ir dukterinė bendrovės pažeidimo metu buvo tos pačios įmonės dalys, tačiau viršutinei 10 proc. ribai apskaičiuoti tinkamu atskaitos momentu jų santykiai buvo pakitę(33). Tuo metu patronuojanti bendrovė jau nebebuvo atsakinga už savo buvusią dukterinę bendrovę: jos buvo seserinės bendrovės. Šios dvi bendrovės buvo laikomos solidariai atsakingomis už pažeidimą per visą jo laikotarpį, tačiau sprendimas buvo skirtas atskirai buvusiai dukterinei bendrovei ir buvusiai patronuojančiai bendrovei, o viršutinė 10 proc. riba pritaikyta kiekvienai adresatei(34).
78. Sprendimas YKK buvo susijęs su patronuojančia bendrove (YKK) ir jai visiškai priklausančia dukterine bendrove (YKK Stockco), kurios Komisijos sprendimo priėmimo metu buvo laikomos tos pačios įmonės dalimis(35). Minėtu sprendimu YKK buvo paskelbta solidariai atsakinga už pažeidimą, kurį įvykdė YKK Stockco. Pažeidimas truko 10 metų. Nustatyta, kad YKK Stockco antikonkurencinėje veikloje jau dalyvavo šešerius metus prieš tai, kai ją įsigijo YKK. Paskui šis prieš konkurenciją nukreiptas elgesys dar tęsėsi ketverius metus, dukterinei bendrovei jau prisijungus prie YKK grupės. Komisija konstatavo, kad YKK buvo solidariai atsakinga už YKK Stockco skirtą baudą, priskirtiną laikotarpiui nuo to momento, kai ji tapo vienintele šios dukterinės bendrovės savininke.
79. YKK Stockco tvirtino, kad nustatydama viršutinę 10 proc. ribą Komisija turėjo atsižvelgti tik į jos apyvartą (šešerių metų trukmės) pažeidimo, už kurį ji viena buvo visiškai atsakinga, laikotarpiu. Todėl pasauline grupės apyvarta negalima buvo remtis apskaičiuojant viršutinę 10 proc. ribą tai baudos daliai. Bendrasis Teismas laikėsi kitokios nuomonės. Jis konstatavo, kad atskaitiniu momentu skaičiuojant viršutinę 10 proc. ribą YKK Stockco ir YKK laikytinos solidariai atsakingomis, todėl Komisija buvo teisi, kai apskaičiuodama viršutinę 10 proc. ribą visam pažeidimo laikotarpiui rėmėsi pasauline apyvarta.
80. Komisija iš esmės teigia, kad Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į įmonės finansus sprendimo priėmimo momentu, kad nebūtų nustatytos per didelės baudos remiantis įmonės finansine padėtimi pažeidimo įvykdymo momentu(36).
81. Man regis, Sprendime dėl organinių peroksidų įtvirtintas požiūris labiau suderinamas su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies formuluote ir tikslais nei požiūris, kurio laikomasi šioje byloje.
82. Man nėra žinoma jokia Teisingumo Teismo praktika, kur jis būtų išaiškinęs Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios šioje byloje. Mano požiūris į šį klausimą toks.
83. Visų pirma, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad „vienai įmonei <…> – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais“. Bendrasis Teismas pats to aiškiai nekonstatavo, bet leido suprasti, jog pritaria Komisijos išvadai sprendime, kad GSD buvo visiškai atsakinga už pažeidimą per laikotarpį iki to momento, kai ją įsigijo Groupe Gascogne(37). Kadangi GSD darė pažeidimą nuo 1988 m. vasario 9 d. iki 1994 m. sausio 1 d., atrodo, kad tik ją galima laikyti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta įmone, susijusia su per tą laikotarpį padarytu pažeidimu.
84. Vėliau, nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2002 m. birželio 26 d., pažeidimą darė ir Groupe Gascogne (remiantis lemiamos įtakos prezumpcija), ir GSD (faktiškai). Todėl abi bendrovės laikytinos solidariai atsakingomis už minėtą laikotarpį.
85. Antra, jei pažeidimo darymo laikotarpiu pažeidėjo tapatybė pasikeičia dėl to, kad visą dukterinę bendrovę vėliau įsigyja patronuojanti bendrovė, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos „įmonė“ aprėptis yra pakankama, kad į ją patektų ir toks kintantis darinys.
86. Trečia, nors nuobauda susijusi su dukterinės bendrovės elgesiu praeityje, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad atskaitos taškas būtų Komisijos sprendimo priėmimo momentas. Šiuo požiūriu dukterinės bendrovės padėtis niekuo nesiskiria nuo jokios kitos įmonės padėties, nes viršutinė 10 proc. riba nustatoma remiantis ūkiniais metais, ėjusiais prieš Komisijai priimant sprendimą. Dėl to svarbu atskirti dukterinės bendrovės ir patronuojančios bendrovės apyvartas, o viršutinė 10 proc. riba, dukterinei bendrovei taikoma apskaičiuojant baudą už laikotarpį iki to momento, kai ją įsigijo patronuojanti bendrovė, turi būti nustatoma tik pagal jos pačios apyvartą.
87. Ketvirta, atrodo, jog toks išaiškinimas labiau nei Komisijos požiūris dera su 23 straipsnio 2 dalies tikslais. Viršutine 10 proc. riba siekiama apsaugoti įmones nuo per didelių baudų, galinčių jas komerciniu požiūriu sužlugdyti(38). Jei dukterinė bendrovė nubaudžiama už pažeidimą, už kurį ji visiškai atsakinga, neviršijant maksimalios ribos, apskaičiuotos remiantis visos grupės pasauline apyvarta, mokėtina suma tikriausiai bus didesnė (nes 10 proc. pasaulinės bendrovių grupės apyvartos paprastai yra daugiau nei 10 proc. vienos dukterinės bendrovės apyvartos). Todėl dėl šio skaičiavimo metodo skirta bauda bus didesnė nei tuo atveju, jei viršutinė 10 proc. riba būtų nustatoma remiantis tik dukterinės bendrovės apyvarta.
88. Todėl, mano nuomone, Komisijos požiūris neužtikrina to, ko siekiama teisės aktu, t. y. kad nebūtų skiriamos per didelės baudos.
89. Galiausiai, man atrodo, galima pagrįstai manyti, kad tokiu atveju kaip šis Komisija padalija atsakomybę už laikotarpius iki ir po to, kai dukterinę bendrovę įsigijo patronuojanti bendrovė, kad būtų atsižvelgta į asmeninės atsakomybės principą(39). Būtent dėl to, kad dukterinės bendrovės antikonkurenciniai veiksmai ankstesniu laikotarpiu buvo įvykdyti prieš tai, kai ji ir patronuojanti bendrovė tapo vienos įmonės dalimis, patronuojanti bendrovė nėra laikoma solidariai atsakinga už tą pažeidimo laikotarpį. Tačiau pagal analogiją man atrodo, jog nėra pagrindo atsižvelgti į pasaulinę grupės apyvartą apskaičiuojant viršutinę 10 proc. ribą, kai bauda, kurią dukterinė bendrovė turi apmokėti viena, skiriama už pažeidimą, kurio pati patronuojanti bendrovė nepadarė ir kuris jai nėra inkriminuojamas dėl atitinkamo laikotarpio.
90. Todėl, mano nuomone, Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, ir šiuo požiūriu skundžiamo sprendimo teisėtumas yra ginčytinas. Todėl manau, kad bauda, skiriama GSD už laikotarpį nuo 1998 m. vasario 9 d. iki 1994 m. sausio 1 d., neturėtų viršyti 2 078 400 EUR (10 proc. jos apyvartos ūkiniais metais, ėjusiais prieš sprendimo priėmimą).
Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas: pažeidimo poveikis rinkai
Dėl nepakankamų Bendrojo Teismo motyvų patvirtinant, kad pažeidimas laikytinas labai sunkiu
91. Nurodydama trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą GSD ginčija skundžiamą sprendimą dėl to, kad Bendrasis Teismas patvirtino, jog Komisija teisingai priskyrė pažeidimą prie labai sunkių pažeidimų kategorijos.
Argumentų santrauka
– GSD apeliacinis skundas
92. GSD teigia, kad Bendrasis Teismas, vertindamas sprendimo motyvus dėl faktinio pažeidimo poveikio rinkai, nepateikė pakankamų ir nuoseklių motyvų. GSD tvirtina, kad iš minėto sprendimo negalima suprasti, ar kartelio poveikis rinkai išaiškėja iš Komisijos nurodytų kriterijų, ar Komisija laikosi pozicijos, kad kartelio poveikio neįmanoma nustatyti. Todėl GSD teigia, kad jai sunku pateikti gynybinius argumentus, nes pateiktas kaltinimas yra neaiškus. Bendrasis Teismas suklydo, kai pritarė sprendime Komisijos pateiktiems motyvams, nes, nors pripažino, kad kartelio poveikis rinkai neišmatuojamas, sutiko, kad pažeidimas buvo teisingai priskirtas prie labai sunkių pažeidimų kategorijos.
– Komisijos atsakymas
93. Komisija mano, pirma, kad GSD pateiktas pagrindas yra nepriimtinas dėl to, kad pirmojoje instancijoje ji nenurodė, jog ginčijamą sprendimą jai sunku suprasti; antra, kad sprendimo motyvai yra pakankamai aiškūs; trečia, kad pažeidimas turėjo faktinį poveikį rinkai, tačiau poveikio išmatuoti neįmanoma; ir, ketvirta, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nustatant baudos dydį, faktinis poveikis rinkai yra vienas iš aspektų, į kuriuos galima atsižvelgti, bet tai nėra būtinas reikalavimas.
Vertinimas
94. Pritardama Komisijai, manau, jog argumentas dėl nepakankamo sprendimo motyvavimo yra nepriimtinas, nes nebuvo pateiktas pirmojoje instancijoje. Tačiau Teisingumo Teismui galėtų būti naudinga, jei trumpai panagrinėčiau esminius GSD pateikto pagrindo elementus.
95. Ar tai, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog buvo padarytas labai sunkus SESV 101 straipsnio pažeidimas ir pritarė Komisijos sprendimui nustatyti pagrindinę baudos sumą be faktinio poveikio rinkai įrodymų, reiškia, kad jis neišnagrinėjo sprendimo motyvų? Ar šiuo požiūriu skundžiamo sprendimo motyvai sklandūs ir pakankami?
96. GSD nenurodė konkrečių sprendimo punktų, dėl kurių skundžiasi dėl motyvų trūkumo.
97. Manau, jog Bendrasis Teismas nesuklydo, kai įgyvendino savo teisminės kontrolės įgaliojimus.
98. Apskritai faktinis pažeidimo poveikis rinkai išties tėra vienas iš kriterijų, į kuriuos galima atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumą. Be to, šis veiksnys yra svarbus vertinant antikonkurencinių veiksmų sunkumą tik tuomet, kai faktinis poveikis rinkai yra išties išmatuojamas(40).
99. Norint nustatyti pagrindinę baudos sumą, reikia atsižvelgti į pažeidimo trukmę ir į visus veiksnius, kurie gali turėti įtakos pažeidimo sunkumui, pavyzdžiui, į kiekvienos įmonės elgesį, vaidmenį, kurį kiekviena jų atliko sudarant kartelį, pelną, kurį šios įmonės gavo iš antikonkurencinių veiksmų, įmonių dydį ir atitinkamų prekių vertę, taip pat pavojų, kurį tokie pažeidimai kelia Europos Sąjungos tikslams(41).
100. Iš to matyti, kad antikonkurencinių veiksmų poveikis rinkai savaime nėra lemiamas kriterijus nustatant tinkamą baudos dydį. Su tam tikro elgesio ketinimais susiję aspektai gali turėti daugiau reikšmės nei veiksniai, susiję su minėtu poveikiu, visų pirma tada, kai kalbama apie iš esmės sunkius pažeidimus(42).
101. Bendrasis Teismas išnagrinėjo pažeidimo sunkumo klausimą etapais, pirmiausia įvertinęs faktinį pažeidimo poveikį rinkai, o tada išnagrinėjęs, ar Komisija pagal savo baudų nustatymo metodologiją kartelio dalyvius vertino diferencijuotai. Šis klausimas nėra keliamas šiame apeliaciniame skunde.
102. Dėl faktinio poveikio rinkai GSD Bendrajame Teisme pateikė tokius argumentus. Pirma, ji tvirtina, kad nusprendusi, jog pažeidimo poveikio rinkai įvertinti nebūtina, Komisija nesilaikė 1998 m. gairių. Antra, GSD remiasi ankstesniu Sprendimu Degussa prieš Komisiją(43), kuriame Bendrasis Teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai pažeidimo poveikis rinkai gali būti įrodytas tik iš dalies, Komisijos skiriama bauda turi būti sumažinta. Trečia GSD tvirtina, kad vertindama pažeidimo sunkumą Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad GSD nedalyvavo atliekant tam tikrus antikonkurencinius veiksmus.
103. Bendrasis Teismas išnagrinėjo kiekvieną iš GSD pateiktų argumentų. 117 punkte jis nurodė(44):
„<...> į faktinį pažeidimo poveikį rinkai vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti ik tuomet, kai jį galima išmatuoti.“
104. Todėl Bendrasis Teismas 118 punkte nusprendė:
„Dėl to negalima pritarti ieškovės argumentui, kad iš esmės Bendrasis Teismas turėtų sumažinti Komisijos paskirtos baudos sumą, jei pažeidimo poveikio rinkai negalima išmatuoti.“
105. Paskui Bendrasis Teismas išnagrinėjo bylą Degussa ir padarė išvadą, kad jos aplinkybės buvo kitokios(45):
„toje byloje Pirmosios instancijos teismas (dabar – Bendrasis Teismas) sumažino baudą, nes padarė išvadą, kad Komisija neatsižvelgė į veiksnius, rodančius, kad kartelis tam tikru laikotarpiu iš tikro neturėjo jokio poveikio. <...> Be to, sprendimo 241–242 punktuose konstatuota, kad buvo neįmanoma įrodyti, nei kad per tą laikotarpį buvo sudarytas susitarimas dėl kainų, nei kad ankstesnis susitarimas dėl kainų buvo įgyvendintas.“
106. Vis dėlto Bendrasis Teismas konstatavo(46):
„Šioje byloje Komisija netvirtina, kad gali išmatuoti pažeidimo poveikį rinkai, o ieškovė nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie leistų manyti, kad kartelis iš tikro neturėjo jokio poveikio, taigi niekaip nepaveikė rinkos.“
107. Bendrasis Teismas padarė kelias papildomas faktines išvadas dėl GSD dalyvavimo kartelyje. Jis konstatavo, kad GSD elgesys, kaip antai dalyvavimas informacijos mainų(47), rinkos pasidalijimo(48) ir kainų nustatymo(49) sistemose, savaime buvo sunkūs konkurencijos taisyklių pažeidimai.
108. Iš tiesų Bendrasis Teismas aiškiai nepasakė, kad antikonkurencinės praktikos įgyvendinimas pats savaime nėra lemiamas kriterijus nustatant pagrindinę baudos sumą. Tačiau iš viso Bendrojo Teismo atlikto pažeidimo sunkumo vertinimo matyti, kad jo išvados nebuvo pagrįstos vien bendru antikonkurencinio elgesio poveikiu rinkai. Jis atmetė GSD argumentus, kuriais buvo siekiama pagrindinės baudos sumos sumažinimo. Be to, konstatavo, kad GSD elgesys buvo reikšmingas veiksnys vertinant konkurencijos taisyklių pažeidimo sunkumą.
109. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis Teismas sprendimą vertino remdamasis Teisingumo Teismo praktikoje nustatytais principais(50), tie motyvai, kuriuos jis pateikė skundžiamame sprendime, buvo pakankami.
110. Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.
Teisės klaida, susijusi su realiu pažeidimo poveikiu rinkai
111. Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje, pateikiamoje tuo atveju, jei pirmoji nebūtų patenkinta, GSD ginčija Komisijos taikytą pagrindinės baudos sumos nustatymo metodologiją.
Argumentų santrauka
– GSD apeliacinis skundas
112. GSD tvirtina, kad tais atvejais, kai Komisija nusprendžia atsižvelgti į realų pažeidimo poveikį rinkai, ji privalo nurodyti konkrečius, patikimus ir pakankamus kriterijus, kurie leistų įvertinti, kokia galėjo būti reali pažeidimo įtaka konkurencijai rinkoje. Šiuo atveju Komisija tokių kriterijų nenurodė. Remdamasi tuo, kad kartelis iš tikrųjų veikė, ji paprasčiausia padarė išvadą, kad jis iš tikro turėjo faktinį poveikį rinkai. GSD pažymi, kad tokia pozicija nesuderinama su Teisingumo Teismo praktika ir kad Bendrojo Teismo motyvai šiuo klausimu buvo nepakankami.
– Komisijos atsakymas
113. Komisija mano, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis yra nepriimtina ir netinkama dėl kelių priežasčių. Visų pirma GSD neginčijo, kad pažeidimas išties turėjo įtakos rinkai. Antra, GSD nenurodė jokio konkretaus skundžiamo sprendimo punkto, kuriame Bendrasis Teismas padarė tariamą teisinę klaidą. Trečia, ši apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalis yra netinkama, nes iš sprendimo 765 konstatuojamosios dalies matyti, kad baudos dydis nebuvo nustatytas remiantis faktiniu pažeidimo poveikiu rinkoje. Ketvirta, pagrindinė baudos suma nustatyta remiantis ne kartelio poveikiu rinkoje, o kitais veiksniais; jis pagrįstas slaptais kartelio veiklos būdais, jų įgyvendinimu ir šios veiklos teritorijos dydžiu.
Vertinimas
114. Ar tikrindamas Komisijos sprendimą, kuriuo nustatyta pagrindinė baudos suma, Bendrasis Teismas nurodė pakankamai priežasčių, kodėl suma neturi būti sumažinta, turint omenyje tai, kad Komisija neišmatavo kartelio poveikio rinkai, nes jį laikė neišmatuojamu?
115. Manau, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pateikė pakankamai aiškių motyvų, kad suinteresuoti asmenys galėtų suprasti, kuo jis pagrįstas, o Teisingumo Teismas turėtų pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę(51).
116. Bendrasis Teismas atsižvelgė į tai, kad Komisija nesistengė įrodyti, kad kartelis išties turėjo poveikį rinkai(52). Bendrasis Teismas taip pat atsižvelgė į kitus veiksnius, pavyzdžiui, GSD dalyvavimo darant pažeidimą ir antikonkurencinių veiksmų pobūdį bei atitinkamos teritorijos dydį(53).
117. Savo sprendimo 117 punkte remdamasis Komisijos 1998 m. gairėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisinės klaidos. Skundžiamo sprendimo 118 punkte Teismas nurodė, kad realaus poveikio rinkai kriterijaus taikymas yra neprivalomas(54). Jis konstatavo, kad nustatant pagrindinę baudos sumą šis kriterijus buvo neišmatuojamas. Jis nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis Komisija neprivalėjo pateikti papildomų įrodymų, kad poveikis išties buvo.
118. Todėl pažeidimo sunkumas šioje byloje buvo įvertintas remiantis veiksniais, kaip antai GSD elgesiu ir atitinkamos rinkos teritorijos dydžiu. Tai visiškai suderinama su Komisijos 1998 m. gairių 1 punkto A dalimi ir Teisingumo Teismo praktika(55).
119. Todėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis yra nereikšminga
120. Remiantis tuo darytina išvada, kad visas trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.
Dėl negalėjimo sumokėti skirtą baudą
121. GSD per posėdį Teisingumo Teisme pateikė argumentus dėl savo dabartinės finansinės padėties, tvirtindama, kad negali sumokėti sprendimu skirtos baudos. Pirmojoje instancijoje tokių argumentų nebuvo pateikta.
122. Neaišku, koks tokių argumentų teisinis pagrindas, nes jie nebuvo pagrįsti nei Sutarties, nei Teisingumo Teismo statuto ar Procedūros reglamento nuostatomis.
123. Manau, jog GSD argumentai dėl negalėjimo sumokėti baudą nepriimtini dėl trijų priežasčių.
124. Visų pirma Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde galima kelti tik teisinius klausimus. Bet koks GSD pajėgumo sumokėti baudą vertinimas būtų susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, kurios nenagrinėjamos per apeliacinį procesą Teisingumo Teisme. Antra, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo, turinčio neribotą jurisdikciją priimti sprendimus dėl baudų, skiriamų įmonėms už ES teisės pažeidimus(56), vertinimo. Trečia, pagal nusistovėjusią teismo praktiką(57) Komisija, nustatydama baudos dydį, neprivalo atsižvelgti į įmonės finansinę padėtį, nes toks įpareigojimas suteiktų nepagrįstą pranašumą įmonėms, prasčiausiai prisitaikiusiomis prie rinkos sąlygų(58).
Dėl bylos neišnagrinėjimo per kuo trumpesnį laiką
Argumentų santrauka
GSD apeliacinis skundas
125. GSD teigia, kad Bendrajame Teisme padavusi skundą dėl ginčijamo sprendimo ir juo skirtos baudos ji pasirūpino banko garantija už baudą ir palūkanas, kurių gali susikaupti, kol byla nagrinėjama pirmojoje instancijoje. GSD tvirtina, kad šis procesas pernelyg užsitęsė (5 metus ir 10 mėnesių)(59).
126. GSD teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 47 straipsnį, nes neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką. Todėl ji prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą arba sumažinti skirtos baudos dydį, atsižvelgiant į finansinę naštą, kurią ji patyrė dėl pagrindinės teisės pažeidimo.
Komisijos atsakymas
127. Komisija visų pirma teigia, kad Groupe Gascogne pagrindas yra nepriimtinas, nes ji klausimo dėl bylos neišnagrinėjimo per kuo trumpesnį laiką neiškėlė per posėdį Bendrajame Teisme. Antra, skundžiamas sprendimas neturėtų būti panaikintas visas, nes GSD nesiskundžia, kad jos teisė į gynybą buvo pažeista dėl to, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo GSD bylos per kuo trumpesnį laiką. Trečia, net jei Teisingumo Teismas konstatuotų, kad procesas Bendrajame teisme vyko per ilgai, GSD nepatyrė jokios turtinės žalos dėl to, kad procesas pernelyg užsitęsė. Ketvirta, tinkama teisių gynimo priemonė tokiomis aplinkybėmis būtų atskiras GSD ieškinys dėl žalos atlyginimo. Penkta, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas per apeliacinį procesą nuspręstų priteisti kompensaciją, ji turėtų būti tik simbolinė.
Vertinimas
128. Kaip nurodo Komisija, per procesą pirmojoje instancijoje GSD nesiskundė, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką. Tuo nereikėtų stebėtis. Nors ieškovas gali nuspręsti iškelti šį klausimą jau per posėdį Bendrajame Teisme (kaip padarė Kendrion), bendra proceso pirmojoje instancijoje trukmė nėra žinoma, kol Bendrasis Teismas nepaskelbia savo sprendimo. Ieškovas gali skųstis, pavyzdžiui, kad Bendrasis Teismas po posėdžio užtruko per ilgai, kol paskelbė sprendimą, todėl šis laikotarpis yra papildomas veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti(60).
129. Taigi ieškovas gali pageidauti įvertinti savo padėtį tik tuomet, kai procesas pirmosios instancijos teisme jau pasibaigęs. Man atrodo, kad GSD ir laikėsi tokio požiūrio. Jei ieškovai negalėtų to padaryti, nes būtų įpareigoti kelti šį klausimą pirmosios instancijos teisme (kad neužkirstų sau kelio tai padaryti apeliaciniame procese), gali būti kad jie neturėtų visos informacijos, kurios reikia tokiam sprendimui priimti. Tai galėtų pažeisti jų teisę į gynybą. Taigi ieškovui turi būti suteikta galimybė pasirinkti, ar pirmą kartą pateikti tokį skundą pirmojoje instancijoje, ar per apeliacinį procesą.
130. Todėl laikausi nuomonės, kad GSD turi teisę klausimą, ar Bendrasis Teismas neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką, pirmą kartą iškelti Teisingumo Teisme(61).
131. Sprendime Baustahlgewebe(62) Teisingumo Teismas pareiškė, kad kuo trumpesnio laiko sąvoką reikia įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Jis pritaikė šiuos keturis EŽTK nustatytus kriterijus: i) bylos svarba suinteresuotam asmeniui; ii) bylos sudėtingumas; iii) suinteresuotos šalies elgesys; ir iv) kompetentingų institucijų elgesys (toliau – Baustahlgewebe kriterijai)(63).
132. Savo išvadoje byloje Groupe Gascogne, kur šį klausimą aptariu išsamiai, pasiūliau patobulinti Sprendimo Baustahlgewebe kriterijus. Visų pirma pasiūliau, kad norint nustatyti, ar byla išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, protingiau būtų išsiaiškinti, ar Bendrajame Teisme buvo nepateisinamo neveikimo laikotarpių(64), o tada įvertinti bendrą bylos trukmę nuo ieškinio pateikimo iki sprendimo paskelbimo.
133. GSD savo ieškinį dėl panaikinimo padavė 2006 m. vasario 23 dieną. Rašytinė proceso dalis buvo užbaigta 2007 m. vasario 23 dieną. 2010 m. rugsėjo 23 d. po apytiksliai trejų metų ir septynių mėnesių numanomo neveikimo laikotarpio Bendrojo Teismo kanceliarija informavo šalis, kad klausimas perduotas ketvirtajai kolegijai. 2010 m. spalio 20 d. GSD paprašė Bendrojo Teismo atnaujinti rašytinę procedūrą(65). 2010 m. gruodžio 14 d. GSD buvo informuota apie paskirtą bylos nagrinėjimo laiką. Byla Bendrajame Teisme išnagrinėta 2011 m. vasario 2 d., o sprendimas priimtas tų pačių metų lapkričio 16 dieną. Bendra proceso pirmojoje instancijoje trukmė buvo penkeri metai ir dešimt mėnesių, o laikotarpis tarp rašytinės proceso dalies pabaigos ir posėdžio siekė maždaug ketverius metus.
134. Pritaikius Sprendimo Baustahlgewebe kriterijus, akivaizdu, jog ši byla GSD yra svarbi, nes jai sprendimu skirta didelė bauda. Taip pat akivaizdu, kad bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjusiam teismui pateiktame ieškinyje buvo iškelti sudėtingi klausimai. Nemanau, kad per ilgą proceso trukmę galima susieti su GSD elgesiu. 2010 m. spalio 20 d. GSD išties paprašė Bendrojo Teismo atnaujinti rašytinę proceso dalį, kad galėtų pateikti argumentus dėl pasikeitusio Chartijos statuso po Lisabonos sutarties įsigaliojimo (žr. šios išvados 46–53 punktus). Tačiau iš to, kad GSD 2010 m. gruodžio 14 d. buvo informuota apie paskirtą bylos nagrinėjimo laiką, galima spręsti, kad minėtas procesinis nesklandumas neturėjo jokio arba teturėjo mažą poveikį bendrai proceso trukmei. Teisingumo Teismas negavo jokios informacijos, kuri paaiškintų ar pateisintų trejų metų ir aštuonių mėnesių neveikimo laikotarpį nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki GSD prašymo atnaujinti rašytinę proceso dalį. Kadangi tokių įrodymų nėra, man aišku, jog ši byla nebuvo išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką. Kaip nurodžiau savo išvadoje byloje Groupe Gascogne(66), manau, kad (bendrai kalbant) šis proceso etapas galėjo užtrukti iki dvejų metų, nelaikant jo per ilgai užsitęsusiu. Taigi ši byla pirmojoje instancijoje Bendrajame Teisme užtruko apytiksliai vienus metus ir aštuonis mėnesius ilgiau, nei turėjo užtrukti.
135. Todėl manau, kad GSD pagrindinė teisė į bylos išnagrinėjimą Bendrajame Teisme per kuo trumpesnį laiką buvo pažeista.
136. Kaip galima spręsti iš mano išvados byloje Groupe Gascogne(67), Chartijos 47 straipsnio pažeidimo konstatavimas pats savaime nereiškia, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.
137. Be to, kaip pažymi Komisija, ir pati GSD nesiskundžia, kad jos teisė į gynybą buvo pažeistos dėl šio procesinio nesklandumo.
138. Todėl nemanau, kad skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
139. Atrodo, kad GSD alternatyvus pagrindas dėl baudos sumažinimo paremtas Teisingumo Teismo požiūriu, išdėstytu Sprendime Baustahlgewebe(68), ir nėra pateiktas kaip atskiras reikalavimas dėl turtinės ir (arba) neturtinės žalos atlyginimo.
140. Atsižvelgdama į minėtą pagrindą, manau jog tais atvejais, kai nėra pateiktas joks reikalavimas atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą, pakankama kompensacija būtų išvada pačiame sprendime, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 47 straipsnį(69).
141. Todėl darau išvadą, kad tuo atveju, jei GSD mano, jog patyrė nuostolių dėl to, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką, ieškinys dėl žalos atlyginimo Bendrajame Teisme yra tinkamesnis ir veiksmingesnis teisių gynimo būdas įgyvendinant Chartijos 47 straipsnį, aiškinamą remiantis EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi ir 13 straipsniu, nei koks nors baudos dydžio sumažinimas(70). Siūlau paskelbti, kad GSD skundo nagrinėjimas Bendrajame Teisme užtruko per ilgai, taip pat aiškiai nurodyti, kad GSD turi teisę, jei pageidauja, paduoti atskirą ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
142. Jei Teisingumo Teismas pritars mano pateiktam apeliacinio skundo vertinimui, remiantis Procedūros reglamento 137, 138, 140 ir 184 straipsniais, GSD, kuri pralaimėjo bylą dėl visų apeliacinio skundo pagrindų, išskyrus apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį(71), turėtų būti nurodyta padengti savo išlaidas ir du trečdalius Komisijos išlaidų.
Išvada
143. Todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų:
– atmesti apeliacinio skundo pirmąjį ir trečiąjį pagrindus bei antrojo pagrindo pirmą dalį, kaip nepagrįstus,
– panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą Sachsa Verpackung prieš Komisiją (T‑79/06) tiek, kiek juo atmestas teiginys, kad bauda, skiriama už laikotarpį iki to momento, kai Groupe Gascogne įsigijo bendrovę Gascogne Sack Deutschland, neturėtų siekti 3.3 mln. EUR, ir minėtą sumą pakeisti 2 078 400 EUR suma,
– paskelbti, kad Bendrasis Teismas bylos T‑79/06 neišnagrinėjo per kuo trumpesnį laiką, ir
– nurodyti Gascogne Sack Deutschland padengti savo išlaidas ir du trečdalius Komisijos išlaidų.