Language of document : ECLI:EU:C:2011:870

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2011 m. gruodžio 21 d.(1)

Byla C‑498/10

X

(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas – Nacionalinio paslaugų gavėjo pareiga išskaičiuoti mokestį prie šaltinio iš atlygio, sumokėto kitoje valstybėje narėje įsteigtam paslaugų gavėjui – Diskriminacija – Apribojimas – Pateisinimas – Veiksmingas mokesčių surinkimas ir išieškojimas − Direktyva 76/308“





I –    Įžanga

1.        Šioje byloje vėl keliamas klausimas, ar toks paslaugų teikėjų nerezidentų apmokestinimas, kai paslaugų gavėjas rezidentas iš mokamo atlygio privalo išskaičiuoti mokestį prie šaltinio ir pervesti mokesčių institucijai, suderinamas su laisve teikti paslaugas.

2.        Klausimas kilo tada, kai vienas Nyderlandų futbolo klubas į Nyderlanduose surengtas draugiškas rungtynes pasikvietė du Didžiosios Britanijos futbolo klubus. Prieš sumokėdamas Didžiosios Britanijos futbolo klubui atlygį už dalyvavimą šiose rungtynėse, Nyderlandų futbolo klubas neišskaičiavo iš jo mokesčio prie šaltinio, kurį pagal Nyderlandų teisę privalėjo išskaičiuoti, ir dabar mokesčių administratorius reikalauja šį mokestį sumokėti papildomai. Tačiau Nyderlandų futbolo klubas mano, kad apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio prieštarauja laisvei teikti paslaugas. Iš tiesų mokestį prie šaltinio išskaičiuoti privaloma, tik jei pakviestasis futbolo klubas yra įsteigtas užsienyje. O nacionalinis futbolo klubas savo mokesčių klausimus turi spręsti pats.

3.        Hoge Raad der Nederlanden Teisingumo Teismui šiuo klausimu pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti savo ligšiolinę praktiką, susijusią su mokesčiu prie šaltinio, kuri visų pirma matyti iš sprendimų FKP Scorpio Konzertproduktionen(2) ir Truck Center(3). Tačiau jis turi atsižvelgti ir į aplinkybę, kad, skirtingai nei minėtose bylose, šiuo atveju buvo galima pasinaudoti Europos Sąjungos teisėje numatytomis tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus priemonėmis, susijusiomis su tarpvalstybiniu mokesčių išieškojimu.

II – Teisinis pagrindas

4.        Šios bylos teisinį pagrindą sudaro Europos Sąjungos teisės nuostatos, susijusios su laisve teikti paslaugas, ir Direktyva 76/308 dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus(4), iš dalies pakeista Direktyva 2001/44(5) (toliau – Direktyva 76/308). Kadangi pagrindinėje byloje vertinamas pranešimų apie praėjusių mokestinių 2002 m. ir 2004 m. laikotarpių mokesčio perskaičiavimą teisėtumas, atsakant į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus dar reikia remtis Amsterdamo sutarties redakcijos Sutarčių nuostatomis ir visų pirma taikyti EB 49 straipsnį, o ne SESV 56 straipsnį. Be to, svarbios Nyderlandų pajamų mokesčio įstatymo ir Sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo nuostatos.

A –    Nacionalinė teisė

5.        Pagal 1964 m. Pajamų mokesčio įstatymo (Wet op de loonbelasting; toliau – Wet LB 1964) 1 straipsnį pajamų mokesčiu vadinamą tiesioginį mokestį, be kita ko, turi mokėti užsienio bendrovės. Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos Wet LB 1964 redakcijos 5b straipsnio 1 dalį užsienio bendrovė yra daugiausia ne Nyderlanduose gyvenančių fizinių asmenų arba ne Nyderlanduose įsisteigusių juridinių asmenų grupė, kurios nariai atskirai arba kartu susitarę trumpą laiką kaip profesionalai užsiima sporto šaka Nyderlanduose.

6.        Remiantis Wet LB 1964 8a straipsnio 1 dalies a punktu, asmuo, su kuriuo susitarta dėl pasirodymo ar sportinės veiklos, už kurią jis sumokės atlygį, privalo iš šio atlygio išskaičiuoti Wet LB 1964 35h straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 % dydžio pajamų mokestį.

7.        Tačiau, dėl sportinės veiklos susitaręs su „vidaus bendrove“, atlygį už ją mokantis asmuo neprivalo iš jo išskaičiuoti pajamų mokesčio prie šaltinio. Tokia bendrovė privalo nuo jos pelno dalį sudarančio gauto atlygio mokėti pelno mokestį. 2002 m. ir 2004 m. pelno mokesčio tarifas buvo 34,5 %, o kai apmokestinama suma mažesnė nei 22 689 eurų, taikytas 29 % tarifas.

B –    Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo

8.        1980 m. lapkričio 7 d. Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos pajamų ir turto mokesčių srityje (toliau – SDA) 17 straipsnio 1 dalyje apibendrinant nustatyta, kad menininkų ir sportininkų už veiklą Nyderlanduose gaunamos pajamos gali būti apmokestintos ten. Remiantis 17 straipsnio 2 dalimi, tai taip pat taikoma, kai šios pajamos priskiriamos ne pačiam menininkui ar sportininkui, o kitam (juridiniam) asmeniui.

9.        SDA 22 straipsnyje numatyta galimybė Nyderlanduose iš atlygio išskaičiuotą mokestį atskaičiuoti iš Jungtinėje Karalystėje nustatyto mokesčio, mokėtino nuo to atlygio.

III – Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

10.      X yra Nyderlanduose įsteigtas profesionalus futbolo klubas. 2002 m. liepos mėn. ir 2004 m. kovo mėn. X susitarė su dviem Jungtinėje Karalystėje įsteigtais profesionaliais futbolo klubais (toliau – Didžiosios Britanijos futbolo klubai) surengti draugiškas rungtynes. Už dalyvavimą 2002 m. ir 2004 m. rugpjūčio mėn. Nyderlanduose vykusiose rungtynėse X sumokėjo šiems Didžiosios Britanijos futbolo klubams 133 000 ir 50 000 eurų. Tačiau gavę šį atlygį Didžiosios Britanijos futbolo klubai su savo žaidėjais neatsiskaitė.

11.      Kadangi X iš šių atlygio sumų neišskaičiavo ir nesumokėjo pajamų mokesčio, gavo Nyderlandų mokesčių administratoriaus pranešimus dėl mokesčio perskaičiavimo, kuriuose reikalaujama sumokėti 26 050 ir 9 450 eurų (20 % nuo atlygio, atskaičius atitinkamas išlaidas). Dėl šių pranešimų X kreipėsi į teismą ir pirmosios instancijos teismas jo ieškinį patenkino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė, todėl šis klubas pareiškė Hoge Raad der Nederlanden kasacinius ieškinius, kuriuose iš esmės tvirtina, kad šioje byloje nagrinėjamas apmokestinimas Nyderlanduose mokesčiu prie šaltinio nesuderinamas su laisve teikti paslaugas.

12.      Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad prašo Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:

1.      Ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad egzistuoja laisvės teikti paslaugas apribojimas, kai kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos gavėjas pagal valstybės narės, kurioje yra įsteigtas ir kurioje teikiama paslauga, teisės aktus privalo išskaičiuoti mokestį iš už šią paslaugą sumokėto atlygio, tačiau tokios pareigos išskaičiuoti nėra, jei paslaugos teikėjas yra įsteigtas toje pačioje valstybėje narėje kaip ir paslaugos gavėjas?

2a.      Jei į ankstesnį klausimą būtų atsakyta, kad teisės aktu, kuriame numatytas paslaugų gavėjo apmokestinimas, sukuriamas laisvės teikti paslaugas apribojimas, ar tokį apribojimą galima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčio surinkimą ir išieškojimą iš užsienio bendrovių, kurios Nyderlanduose būna tik trumpą laiką, todėl jas sunku kontroliuoti, o dėl to Nyderlandams tampa problemiška įgyvendinti jiems priskirtą kompetenciją mokesčių srityje?

2b.      Ar šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad teisės aktas tokių faktinių aplinkybių, kokios nagrinėjamos šioje byloje, atžvilgiu vėliau buvo pakeistas taip, kad vienašališkai atsisakyta rinkti mokesčius, nes teisės aktas nebuvo paprastai ir veiksmingai įgyvendinamas?

3.      Ar, ypač atsižvelgiant į Direktyvoje 76/308/EEB numatytas tarpusavio pagalbos galimybes mokesčių išieškojimo srityje, nagrinėjamas teisės aktas neviršija to, kas būtina?

4.      Ar atsakant į ankstesnius klausimus svarbu, ar valstybėje narėje, kurioje įsteigtas paslaugų gavėjas, mokėtinas pajamų mokestis gali būti įskaitomas kaip kitoje valstybėje narėje nuo tų pačių pajamų mokėtinas mokestis?

13.      Nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme dalyvavo X, Nyderlandų, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Švedijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija. Belgijos, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės pateikė tik rašytines pastabas.

IV – Vertinimas

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

14.      Pirmuoju klausimu Hoge Raad der Nederlanden iš esmės nori išsiaiškinti, ar yra laisvės teikti paslaugas apribojimas tai, kad už paslaugą, suteiktą valstybėje narėje, kurioje įsteigtas paslaugos gavėjas, iš sumokėto atlygio šis gavėjas privalo išskaičiuoti mokestį prie šaltinio, jei paslaugos teikėjas yra įsteigtas kitoje valstybėje narėje, tačiau jis to daryti neprivalėtų, jei paslaugų teikėjas būtų įsteigtas toje pačioje valstybėje narėje.

15.      Už atlygį dalyvaudami Nyderlanduose vykusiose draugiškose rungtynėse Didžiosios Britanijos futbolo klubai teikė X paslaugas, apibūdintas EB 49 ir paskesniuose straipsniuose(6). Kadangi laisve teikti paslaugas gali naudotis ne tik paslaugos teikėjas, bet ir jos gavėjas(7), X gali remtis šių straipsnių nuostatomis.

16.      Pagal Wet LB 1964, prieš atsiskaitydamas su Didžiosios Britanijos futbolo klubais, X privalėjo išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį prie šaltinio, nes šie klubai yra įsteigti užsienyje. Kadangi jis to nepadarė, šį mokestį reikalaujama sumokėti vėliau. Jei X į draugiškas rungtynes būtų pasikvietęs savo šalies futbolo klubus, tokia pareiga ar atsakomybė jam netektų. Vadinasi, naudojimasis kitos valstybės paslaugų teikėjų paslaugomis susijęs su papildomomis paslaugų gavėjo pareigomis ir atsakomybės rizika mokesčių administratoriaus atžvilgiu.

1.      Dėl taikytino testo: diskriminacija ar apribojimas?

17.      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nacionalinių teisės aktų nuostatos, kurias taikant teikti paslaugas tarp valstybių narių yra sunkiau nei vien tam tikros valstybės narės viduje, yra iš esmės draudžiamas laisvės teikti paslaugas apribojimas(8). Šiuo atžvilgiu pakanka vien to, kad nagrinėjamo teisės akto taikymas naudojimąsi šia laisve gali padaryti mažiau patrauklų(9).

18.      Kiek tai konkrečiai susiję su tarp valstybių teikiamų paslaugų apmokestinimu mokesčiu prie šaltinio, Teisingumo Teismas Sprendime FKP Scorpio Konzertproduktionen konstatavo, kad paslaugų gavėjo pareiga išskaičiuoti mokestį prie šaltinio iš kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjui sumokėto atlygio ir tai, kad paslaugų gavėjas gali būti patrauktas atsakomybėn, jei šis mokestis nebus sumokėtas, gali atgrasyti įmones nuo naudojimosi kitoje valstybėje narėje įsteigtų paslaugų teikėjų paslaugomis(10). Taigi dėl tokios pareigos ir galimos atsakomybės būtų iš esmės draudžiamas laisvės teikti paslaugas apribojimas(11). Tik tolesnėje nagrinėjimo stadijoje Teisingumo Teismas nusprendė, kad šį apribojimą galima pateisinti būtinybe užtikrinti veiksmingą pajamų mokesčio išieškojimą(12).

19.      Tačiau, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prieš dvejus metus priimtą Sprendimą Truck Center(13) dėl įsisteigimo laisvės, Hoge Raad der Nederlanden abejoja, ar šias aplinkybes Teisingumo Teismas ir dabar vertintų taip pat, ar per tą laiką tendencija pasikeitė. Būtent pagal minėtą sprendimą skirtingas šalies ir užsienio bendrovių vertinimas ir skirtingų apmokestinimo būdų taikymas pagal tai, ar tų bendrovių buveinės įregistruotos pajamų šaltinio valstybėje, ar kitoje valstybėje narėje, nėra įsisteigimo laisvės apribojimas.

20.      Byloje Truck Center nagrinėti nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos bendrovė rezidentė privalo išskaičiuoti pajamų mokestį prie šaltinio už palūkanas už paskolą, mokamas bendrovei, kitos valstybės narės rezidentei, kai tokios gaunančiosios bendrovės rezidentės palūkanos apmokestinamos (tik) pelno mokesčiu.

21.      Minėtoje byloje Teisingumo Teismas iš esmės nagrinėjo klausimą, ar toks skirtingų apmokestinimo būdų taikymas yra diskriminacija pagal bendrovių buveinės vietą. Nors Teisingumo Teismas ir pabrėžė, kad, be kita ko, apribojimais turi būti laikomos visos priemonės, kuriomis draudžiama įsisteigimo laisvė, jai kliudoma arba dėl kurių naudojimasis šia laisve tampa mažiau patrauklus(14), išsamiau šios temos nenagrinėjo. Tačiau jis išsamiai išdėstė, kodėl negalima šių aplinkybių tarpusavyje lyginti objektyviai(15). Prieš priimdamas galutinį sprendimą, kad įsisteigimo laisvės „apribojimo“ nėra, Teisingumo Teismas nustatė, jog skirtingas mokestinis vertinimas nebūtinai sukuria paslaugas gaunančioms bendrovėms rezidentėms palankesnę situaciją(16).

22.      Taigi priimant sprendimus FKP Scorpio Konzertproduktionen ir Truck Center naudota skirtinga vertinimo metodika. Priimant pirmąjį sprendimą buvo taikytas apribojimo testas, kuriuo jau vien nustačius, kad tarpvalstybinės aplinkybės vertinamos ne taip palankiai kaip šalies vidaus aplinkybės, remiamasi prielaida, kad tai yra iš esmės draudžiamas pagrindinės laisvės apribojimas. Priimant antrąjį sprendimą iš esmės taikytas diskriminacijos testas, kurį atlikus, prielaidą apie iš esmės draudžiamos diskriminacijos buvimą galima daryti tik nustačius padėties panašumą.

23.      Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad priimant Sprendimą Truck Center remtasi kitokia teismo praktika, nei priimant Sprendimą FKP Scorpio Konzertproduktionen, arba kad jį priėmus teismo praktika apskritai pasikeitė. Atvirkščiai, jau kuris laikas teismo praktikoje taikomi abu šie vertinimo metodai, tačiau, atrodo, nėra visiškai aišku, kaip jie vienas su kitu susiję(17). Bet kuriuo atveju istoriniu požiūriu vertinimo metodas, pagal kurį taikomas apribojimo testas, atsirado vėliau. Konkrečiai reikia pažymėti, kad ir priėmęs Sprendimą Truck Center Teisingumo Teismas nacionalinės mokesčių teisės aktus laiko iš esmės draudžiamu laisvės teikti paslaugas apribojimu, jei jais remiantis tarpvalstybinės aplinkybės vertinamos ne taip palankiai kaip šalies vidaus aplinkybės(18).

24.      Iš šių sprendimų galiausiai darytina išvada, kad abiejuose sprendimuose, nepaisant skirtingų vertinimo metodų, pagrindinis keliamas klausimas buvo tik tarpvalstybinėms aplinkybėms taikomo apmokestinimo prie šaltinio teisėtumas pagal Europos Sąjungos teisės aktus. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad priimdamas abu šiuos sprendimus Teisingumo Teismas pripažino valstybės poreikį veiksmingai surinkti ir išieškoti mokesčius. Tačiau pirmajame sprendime Teisingumo Teismas tai padarė tik nagrinėdamas pateisinamuosius motyvus, kai jau buvo patvirtinęs iš esmės draudžiamo apribojimo buvimą(19). Antrajame sprendime šį aspektą nagrinėjo jau lygindamas padėties panašumą, todėl vertino jį kaip diskriminacijos arba apribojimo buvimo sąlygą(20).

25.      Šios bylos aplinkybės turi kur kas daugiau sąsajų su byla FKP Scorpio Konzertproduktionen nei su Truck Center. Visų pirma, kaip ir byloje Scorpio, šioje byloje nagrinėjamas skirtingas rezidentų vertinimas pagal tai, ar jie naudojasi paslaugų teikėjų rezidentų, ar paslaugų teikėjų nerezidentų paslaugomis. Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar skirtingai vertinant rezidentą, pasinaudojusį užsienio paslaugų teikėjo paslaugomis, jam nėra taikomos nepalankesnės sąlygos. Atsakius teigiamai, daroma išvada, kad tai yra iš esmės draudžiamas laisvės teikti paslaugas apribojimas.

26.      Priimant Sprendimą Truck Center, svarbiausias klausimas buvo, ar rezidentų ir nerezidentų padėtis yra panaši, jei jie gauna palūkanas iš nacionalinės bendrovės. Nusprendęs, kad rezidentų ir nerezidentų padėtis paprastai nėra panaši(21), Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog iš tiesų jų padėtis apmokestinimo mokesčiu prie šaltinio požiūriu nebuvo objektyviai panaši.

27.      Be to, reikia pridurti, kad anksčiau EB sutartyje, o dabar ESV sutartyje numatytose aplinkybėse, susijusiose su įsisteigimo laisve, laisve teikti paslaugas ir laisvu kapitalo judėjimu(22), visų pirma kalbama apie apribojimą, o ne apie diskriminaciją(23).

28.      Atsižvelgdama į tai manau, kad šiuo atveju reikėtų teikti pirmenybę apribojimo testui. Žinoma, šio testo negalima painioti su bendresniu apribojimo testu, kurį Teisingumo Teismas taiko ne mokesčių teisės srityje ir kurį taikydamas, net ir nesant nevienodo požiūrio, daro prielaidą, kad apribojimas yra, kai nacionalinio teisės akto taikymas naudojimąsi pagrindine laisve gali padaryti mažiau patrauklų(24). Tolesnio tokio požiūrio laikymosi mokesčių teisės srityje iš esmės reikėtų atsisakyti, nes tada galiausiai tektų tikrinti, ar visos bet kokio pobūdžio valstybės rinkliavos atitinka Europos Sąjungos teisės nuostatas(25). Tačiau Europos Sąjungos teisė piliečiui negarantuoja, kad veiklos perkėlimas į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jis nuolat gyvena, niekaip nepaveiks jo apmokestinimo. Atsižvelgiant į valstybių narių mokesčių teisės aktų skirtumus, toks perkėlimas piliečiui konkrečiu atveju mokestiniu požiūriu gali būti naudingas arba ne(26).

29.      Šioje byloje taikytas apribojimo mokesčių teisės požiūriu testas nuo diskriminacijos testo, apimančio ir faktinę diskriminaciją, iš esmės skiriasi faktinių aplinkybių pateikimo ir įrodinėjimo našta: nepalankesnis tarpvalstybinių aplinkybių vertinimas mokestiniu požiūriu turi būti iš esmės pateisinamas.

2.      Apribojimo testo taikymas šioje byloje

30.      Šioje byloje nekyla abejonių, kad dėl pareigos išskaičiuoti mokestį ir su šia pareiga susijusios atsakomybės rizikos paslaugų gavėjui rezidentui naudojimasis tarpvalstybinėmis paslaugomis gali tapti mažiau patrauklus negu naudojimasis paslaugų gavėjų rezidentų, kurie savo mokesčių klausimus privalo spręsti patys, paslaugomis.

31.      Tačiau Nyderlandų vyriausybė mano, kad vien dėl paslaugos gavėjui galbūt tenkančios administracinės naštos dar neturėtų būti daroma prielaida, jog dėl to apribojama laisvė teikti paslaugas. Jos nuomone, labiau reikėtų atsižvelgti į visas aplinkybes, kuriomis tarpvalstybinės paslaugos teikiamos. Kadangi nagrinėjamu atveju dėl galimos paslaugos gavėjui tenkančios administracinės naštos labai sumažėja paslaugos teikėjui tenkanti administracinė našta, be to, taikomas mažesnis mokesčio tarifas nei paslaugų tik tarp šalies bendrovių teikimo atveju, esą jokio apribojimo nėra.

32.      Tačiau toks požiūris neleistinai susiaurintų laisvės teikti paslaugas apimtį. Jo laikantis, neatsižvelgiama į tai, kad paslaugos gavėjas ir paslaugos teikėjas yra du skirtingi teisės subjektai, turintys savų interesų. Todėl kiekvienas jų turėtų galėti pasinaudoti savo laisve teikti paslaugas, kai jų teisės pažeistos. Tačiau tai nebūtų užtikrinta, jei apribojimas turėtų būti nepripažintas vien dėl to, kad vieną sutarties šalį (šiuo atveju X) ribojanti priemonė yra naudinga kitam (šiuo atveju Didžiosios Britanijos futbolo klubams). Susiklosčius tokiai padėčiai kaip ši, nagrinėjant, ar yra apribojimas, reikėtų ne atsižvelgti į bet kokią naudą paslaugų teikėjui, o remtis teismo praktika, pagal kurią pagrindinei laisvei prieštaraujantis nepalankus mokestinis vertinimas negali būti laikomas atitinkančiu Sąjungos teisę dėl to, kad galbūt egzistuoja kitų privalumų(27). Tokie privalumai gali būti reikšmingi tik vėlesnėje nagrinėjimo stadijoje, t. y. vertinant proporcingumą.

33.      Todėl nagrinėjamu atveju į klausimą, ar tai yra iš esmės draudžiamas laisvės teikti paslaugas apribojimas, remiantis nusistovėjusia teismo praktika dėl laisvės teikti paslaugas, visų pirma Sprendimu FKP Scorpio Konzertproduktionen, reikėtų atsakyti teigiamai.

3.      Ar yra papildomas apribojimas dėl didesnių mokesčių taikymo?

34.      Galima būtų manyti, kad esama ir papildomo apribojimo, jei paaiškėtų, jog atitinkamos valstybės narės mokesčių našta, tenkanti paslaugų teikėjams nerezidentams, yra didesnė nei paslaugų teikėjų rezidentų, t. y. jei išskaitytas mokestis prie šaltinio būtų didesnis už nacionalinių paslaugų teikėjų mokėtiną mokestį(28). Nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą Hoge Raad ir nurodė atitinkamus mokesčių tarifus, į savo klausimus neįtraukė ir kitaip neatkreipė dėmesio į apmokestinimo nevienodo dydžio mokesčiais galimybę. Bet kadangi bylą nagrinėjant Teisingumo Teisme šį klausimą konkrečiai kėlė įvairios bylos šalys, norėčiau pateikti kelias su juo susijusias pastabas.

35.      Visų pirma pažymėtina, kad atitinkamais mokestiniais laikotarpiais mokesčio prie šaltinio tarifas buvo 20 % nuo atlygio. X adresuotuose pranešimuose apie praėjusių mokestinių laikotarpių mokesčio perskaičiavimą šis mokesčio tarifas sumokėtoms atlygio sumoms buvo taikytas tik „išskaičiavus atitinkamas išlaidas“. Per teismo posėdį Nyderlandų vyriausybė paaiškino, kad iš tokio atlygio sumų futbolo klubo savo žaidėjams galbūt sumokėtas darbo užmokestis prie išskaičiuojamų išlaidų, kaip jos suprantamos šiuo atveju, nepriskiriamas.

36.      Net jei atitinkamuose Nyderlandų mokesčių teisės aktuose pateiktas „užsienio bendrovės“ apibrėžimas atrodo kur kas platesnis ir gali apimti ne tik užsienio futbolo klubą, bet ir visus rungtynėse dalyvavusius užsienio valstybės žaidėjus, sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik Didžiosios Britanijos futbolo klubai minimi kaip paslaugų teikėjai, su kuriais buvo susitarta dėl dalyvavimo rungtynėse ir kuriems už tai buvo sumokėta. Be to, aplinkybė, kad gavus atlygį su žaidėjais nebuvo atsiskaityta, verčia manyti, kad (bent jau šiuo atveju) tik patys Didžiosios Britanijos futbolo klubai turėtų būti laikomi paslaugų teikėjais, kurie privalėjo mokėti mokestį, taikytiną gavus atlygį už šias paslaugas (pelno mokestį).

37.      Todėl jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį klausimą išnagrinėjo atitinkamai, logiška šioje byloje nagrinėjamą apmokestinimą mokesčiu prie šaltinio vertinti pagal pelno mokesčio, kurį „vidaus bendrovė“ būtų privalėjusi sumokėti, o ne pajamų mokesčio, kuris turėtų būti taikomas toje valstybėje narėje gyvenantiems žaidėjams, dydį. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktais duomenimis, atitinkamas pelno mokesčio tarifas, taikytas apmokestinamai sumai, nesiekiančiai 22 689 eurų, buvo 29 %, kitais atvejais – 34 %.

38.      Taigi nominalus mokesčio prie šaltinio tarifas yra kur kas mažesnis nei pelno mokesčio. Tačiau vien tik palyginti nominalius tarifus nepakanka, kad būtų galima nuspręsti, jog užsienio valstybės paslaugų teikėjai faktiškai apmokestinami mažesniu fiksuoto dydžio mokesčiu nei pelno mokestis, kurį privalėtų sumokėti „vidaus bendrovė“. Todėl Teisingumo Teismo nagrinėjamos bylos šalys padarė visiškai skirtingas išvadas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai išsiaiškinti. Jis turėtų ypač atsižvelgti į tai, kokios veiklos išlaidos gali būti išskaičiuotos, prieš pritaikant atitinkamą mokesčio tarifą(29).

4.      Atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą

39.      Kad ir koks būtų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas dėl mokesčių naštos dydžio, į pirmąjį klausimą bet kuriuo atveju reikia atsakyti, kad tai, jog paslaugos gavėjas už paslaugą, suteiktą valstybėje narėje, kurioje jis įsteigtas, iš sumokėto atlygio privalo išskaičiuoti mokestį prie šaltinio, jei paslaugos teikėjas įsteigtas kitoje valstybėje narėje, tačiau jis to daryti neprivalėtų, jei paslaugos teikėjas būtų įsteigtas toje pačioje valstybėje narėje, yra iš esmės draudžiamas laisvės teikti paslaugas apribojimas.

B –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

40.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tokį apribojimą galima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčio surinkimą ir išieškojimą iš užsienio bendrovių, kurios Nyderlanduose būna tik trumpą laiką, todėl jas sunku kontroliuoti. Iš įstatymų teksto matyti, kad tam Nyderlandų įstatymų leidėjas mokestį prie šaltinio ir įvedė.

41.      Sprendime FKP Scorpio Konzertproduktionen Teisingumo Teismas veiksmingą mokesčių išieškojimą pripažino privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą. Apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio ir jį užtikrinančios atsakomybės taisyklės buvo pripažintos teisėta ir tinkama priemone siekiant užtikrinti, jog asmens, gyvenančio už apmokestinimo valstybės teritorijos, pajamos bus apmokestintos, ir išvengti to, kad atitinkamos pajamos būtų neapmokestintos gyvenamosios vietos valstybėje ar paslaugos teikimo valstybėje. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai buvo proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti apmokestinimo valstybės skolos išieškojimą(30). Sprendime Truck Center Teisingumo Teismas taip pat pripažino mokesčiu prie šaltinio apmokestinančios valstybės poreikį veiksmingai surinkti mokesčius(31).

42.      Aplinkybė, kad, priešingai nei šiuo atveju, tose bylose Direktyvos 76/308 dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus dar nebuvo galima pritaikyti tiesioginių mokesčių srityje(32), ne tik nepaneigia principinio šio pateisinimo teisėtumo, bet į ją reikia atsižvelgti atsakant į trečiąjį prejudicinį klausimą dėl proporcingumo.

43.      Todėl konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamas apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio yra pagrįstas pripažintu privalomuoju bendrojo intereso pagrindu ir iš esmės yra tinkamas juo siekiamam tikslui įgyvendinti.

44.      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šiuo atveju turi reikšmės tai, kad tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamosios šio mokesčio rinkimo būdo jau atsisakyta, nes toks būdas buvo sudėtingas ir neveiksmingas. Iš tikrųjų, priėmus atitinkamus teisės aktų pakeitimus 2007 m., „užsienio bendrovėms“, su kurių buveinės valstybėmis sudaryta sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, mokestis prie šaltinio nebetaikomas.

45.      Vis dėlto nacionalinio įstatymų leidėjo sprendimas apskritai atsisakyti šalies viduje gautų pajamų apmokestinimo tokiais atvejais, kai su paslaugų teikėjo buveinės valstybe yra sudaryta sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, nepaneigia to, kad pats apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio yra tinkama veiksmingo mokesčių surinkimo priemonė. Visų pirma negalima daryti išvados, kad apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio mokesčių administratoriui neteikia jokių pranašumų, palyginti su tiesioginių mokesčių taikymu paslaugų teikėjui nerezidentui. Šis sprendimas labiau susijęs su atitinkamos valstybės tam tikra diskrecija vertinti, ir šis vertinimas gali būti kur kas kompleksiškesnis, nei atrodo. Pavyzdžiui, Nyderlandų vyriausybei pateikus savo argumentus, paaiškėjo, kad toks pakeitimas buvo padarytas siekiant, kad Nyderlandai taptų patrauklesni geriausiems sportininkams.

46.      Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad laisvės teikti paslaugas apribojimą, atsiradusį pritaikius šioje byloje nagrinėjamą mokestį prie šaltinio, galima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčio surinkimą ir išieškojimą iš užsienio bendrovių, kurios Nyderlanduose būna tik trumpą laiką, todėl jas sunku kontroliuoti. Tai, kad šioje valstybėje narėje tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamosios šitaip mokesčiai neberenkami, šiuo atveju neturi reikšmės.

C –    Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

47.      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar byloje nagrinėjamas apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio viršija tai, kas būtina, ypač atsižvelgiant į tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus galimybes, nustatytas Direktyvoje 76/308.

48.      Iš tikrųjų, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, ribojamoji priemonė gali būti pateisinama tik tada, kai ji atitinka proporcingumo principą, taigi yra tinkama numatyto tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti(33).

49.      Direktyvoje 76/308 pateiktos bendros tarpusavio pagalbos nuostatos, skirtos užtikrinti, kad bus vykdomi tam tikri viešosios valdžios institucijų reikalavimai(34). Šios pagalbos priemonės apima tiek išieškojimui naudingos informacijos teikimą,(35) tiek dokumentų įteikimą,(36) tiek užsienio valstybių institucijų parengtus dokumentus, kuriuos vykdančioji valstybė narė privalo tiesiogiai pripažinti ir iš esmės nagrinėti kaip savo institucijų parengtus dokumentus(37).

50.      Priimant šią direktyvą siekta pašalinti bendrosios rinkos sukūrimo ir funkcionavimo kliūtis, atsirandančias dėl to, kad nuostatos dėl pretenzijų patenkinimo, priimtos vienoje valstybėje, taikytinos tik tos valstybės teritorijoje(38), nes iki tol vienoje valstybėje narėje patenkinti pretenzijų, pagrįstų kitos valstybės narės valdžios institucijų parengtais dokumentais, nebuvo neįmanoma(39).

51.      Atsižvelgiant į mokestinio sukčiavimo plitimą ir siekiant geriau apginti finansinius valstybių narių interesus bei apsaugoti vidaus rinkos neutralumą, šios direktyvos, kuri iš pradžių iš esmės buvo taikoma tam tikroms rinkliavoms ir muitams, taikymo sritis buvo papildyta tam tikrais mokesčiais, įskaitant pajamų mokestį(40).

52.      Tačiau net jei remiantis šia direktyva būtų galima įgyvendinti tarpvalstybinių mokestinių reikalavimų vykdymą, negalima pervertinti jos siekių ir veiksmingumo.

53.      Užsienio valstybėse įsteigtų paslaugų teikėjų apmokestinimo mokesčiu prie šaltinio ji negalėjo visiškai pakeisti jau vien dėl to, kad pagal ją pagalbos prašymą buvo galima pateikti tik dėl ne mažesnės kaip 1 500 eurų bendros reikalavimo sumos(41). Taigi ši direktyva nė negalėjo pretenduoti pakeisti tokią mokesčio surinkimo techniką.

54.      Be to, paaiškėjo, kad pavykusių pagalbos vykdant reikalavimus pagal šią direktyvą atvejų buvo labai mažai. Iš tiesų pasiūlyme dėl vėlesnės Direktyvos 2010/24(42) ir 2009 m. balandžio 4 d. pateiktoje 2005–2008 m. ataskaitoje(43) Komisija konstatavo, kad faktiškai išieškota tik 5 % sumų, kurioms išieškoti buvo prašyta pagalbos.

55.      Net jei valstybės narės iš esmės negali remtis nepakankamu savo mokesčių institucijų bendradarbiavimu, siekdamos pateisinti pagrindinių laisvių apribojimą(44), tokia padėtis ir Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo išvados, kurias padaręs jis priėmė Direktyvą 2010/24, rodo, kad Direktyva 76/308 nebuvo mokesčių surinkimo ir išieškojimo priemonė, lygiavertė apmokestinimui mokesčiu prie šaltinio.

56.      Nors, prieštaraujant įvairių vyriausybių pateiktiems argumentams, apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio reikalingas vien tam, kad būtų galima apskritai sužinoti, kada įvyko apmokestinimo momentas, jei paslaugų gavėjas įsteigtas užsienio valstybėje ir atitinkamoje valstybėje buvo apsistojęs trumpai ir galbūt tik tą vienintelį kartą. Tam pakaktų nacionaliniams paslaugų gavėjams nustatyti pareigą teikti savo mokesčių administratoriams atitinkamas deklaracijas.

57.      Tačiau dėl mokesčių surinkimo ir išieškojimo, bet kuriuo atveju atsižvelgiant į Direktyvą 76/308, būtina pripažinti teisėtą valstybės narės interesą užtikrinti tai apmokestinant mokesčiu prie šaltinio.

58.      Be to, šiuo požiūriu reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad apmokestinimą mokesčiu prie šaltinio, kurio atsisakyta, galėtų kompensuoti tiesioginio mokesčio užsienio paslaugų teikėjui taikymas. Taip šioje byloje nagrinėjamo apribojimo nebūtų. Tačiau, kaip nurodė įvairios vyriausybės, tiesioginis apmokestinimas užsienio paslaugų teikėjui galėtų reikšti didelį apsunkinimą dėl to, kad galbūt tada jis privalėtų teikti deklaracijas užsienio kalba ir orientuotis užsienio šalies mokesčių sistemoje. Kadangi tai galėtų atgrasyti užsienio paslaugų teikėjus nuo paslaugų teikimo atitinkamoje valstybėje, paslaugų gavėjui naudotis užsienio paslaugų teikėjų paslaugomis dėl to galėtų pasidaryti netgi dar sudėtingiau.

59.      Todėl, net neatsižvelgiant į didelę papildomą administracinę naštą, kuri tektų mokesčių institucijoms, įgyvendinančioms tarpvalstybinį mokesčių išieškojimą, kai suteikta daug vienkartinių paslaugų, tiesioginis užsienio paslaugų teikėjų apmokestinimas nebūtinai būtų mažiau ribojanti priemonė negu apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio(45).

60.      Taigi į trečiąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti, kad, net ir atsižvelgiant į Direktyvos 76/308 teikiamas tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus galimybes, šioje byloje nagrinėjamas apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio neviršija to, kas būtina, kol laisvės teikti paslaugas apribojimas yra tik pats apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio, o ne apmokestinimas didesniais mokesčiais.

D –    Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo

61.      Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar atsakant į 1–3 klausimus svarbu, ar užsienio paslaugų teikėjas gali išskaičiuoti kitoje valstybėje narėje mokėtiną mokestį iš savo kilmės valstybėje narėje nustatyto bei mokėtino mokesčio.

62.      Kadangi šioje byloje nustatytas laisvės teikti paslaugas apribojimas yra tai, kad paslaugos gavėjui naudotis šia laisve kliudo jam tenkanti pareiga išskaičiuoti ir sumokėti mokesčių administratoriams mokestį prie šaltinio ir su tuo susijusi atsakomybės rizika, atsakant į pirmesnius klausimus iš esmės neturi būti svarbu, ar paslaugų teikėjas gali savo atitinkamoje valstybėje narėje mokėtiną mokestį išskaičiuoti savo kilmės valstybėje narėje iš joje mokėtino mokesčio.

63.      Tik jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad apmokestinus mokesčiu prie šaltinio mokesčio suma būtų didesnė nei nacionaliniam paslaugos teikėjui taikomas pelno mokestis ir dėl to atsirastų papildomas laisvės teikti paslaugas apribojimas, toks mokesčio įskaičiavimas gali būti svarbus.

64.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu daro nuorodą į Sprendimą Amurta(46), kuriame Teisingumo Teismas neatmetė tikimybės, kad valstybė narė užtikrina savo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę laikymąsi, su kita valstybe nare sudarydama sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Tiesa, kaip nurodė kai kurios bylos šalys, minėtas sprendimas susijęs su dvigubo ekonominio apmokestinimo išvengimu, o šioje byloje galėtų būti nebent dvigubas teisinis apmokestinimas, kurio siekti išvengti, remiantis ligšioline Sąjungos teise, valstybės narės neprivalo(47). Vis dėlto man atrodo, kad šiuos Teisingumo Teismo motyvus galima būtų panaudoti ir šioje byloje, nes juk ir joje keliamas klausimas, ar vienoje valstybėje narėje pritaikytą per didelį mokestį galima kompensuoti, įskaičiuojant atitinkamą mokestį kitoje valstybėje narėje.

65.      Tačiau toks kompensavimas iš Sąjungos teisės kylančius reikalavimus gali atitikti tik tada, jei taikant SDA visiškai neutralizuojamos nacionalinės teisės aktuose įtvirtinto skirtingo vertinimo pasekmės(48). Tam visų pirma būtina, kad buveinės valstybėje tokia kompensacija būtų teikiama ir tuo atveju, jei užsienyje gautoms pajamoms ten apskritai netaikomas joks arba taikomas nedidelis mokestis. Taigi buveinės valstybė ją turi teikti, kad ir kokia būtų pajamų apmokestinimo tvarka. Ar atitinkamu atveju SDA atitinka šiuos reikalavimus, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

66.      Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad šiomis aplinkybėmis nėra svarbu, ar užsienio paslaugų teikėjas gali išskaičiuoti kitoje valstybėje narėje mokėtiną mokestį iš savo kilmės valstybėje narėje mokėtino mokesčio, kol laisvės teikti paslaugas apribojimas yra pats apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio, o ne apmokestinimas didesniais mokesčiais.

V –    Išvada

67.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Hoge Raad der Nederlanden pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      Tai, kad paslaugos gavėjas už paslaugą, suteiktą valstybėje narėje, kurioje jis įsisteigęs, iš sutarto atlygio privalo išskaičiuoti mokestį prie šaltinio, jei paslaugos teikėjas įsteigtas kitoje valstybėje narėje, tačiau jis to daryti neprivalėtų, jei paslaugų teikėjas būtų įsteigtas toje pačioje valstybėje narėje, yra iš esmės draudžiamas laisvės teikti paslaugas apribojimas.

2.      Šį laisvės teikti paslaugas apribojimą galima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčio surinkimą ir išieškojimą iš užsienio bendrovių, kurios Nyderlanduose būna tik trumpą laiką, todėl jas sunku kontroliuoti. Tai, kad vėliau šioje valstybėje narėje tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamosios rinkti mokesčius atsisakyta, šiuo atveju neturi reikšmės.

3.      Net ir atsižvelgiant į tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus galimybes, nustatytas Direktyvoje 76/308, šioje byloje nagrinėjamas apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio neviršija to, kas būtina, kol laisvės teikti paslaugas apribojimas yra pats apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio, o ne apmokestinimas didesniais mokesčiais.

4.      Atsakant į 1–3 klausimus nėra svarbu, ar užsienio paslaugų teikėjas gali išskaičiuoti kitoje valstybėje narėje mokėtiną mokestį iš savo kilmės valstybėje narėje mokėtino mokesčio, kol laisvės teikti paslaugas apribojimas yra pats apmokestinimas mokesčiu prie šaltinio, o ne apmokestinimas didesniais mokesčiais.


1 ‑ Originalo kalba: vokiečių.


2 ‑ 2006 m. spalio 3 d. Sprendimas FKP Scorpio Konzertproduktionen (C‑290/04, Rink. p. I‑9461).


3 ‑ 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Truck Center (C‑282/07, Rink. p. I‑10767).


4 ‑ 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (OL L 73, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 1 t., p. 44). Ši direktyva buvo kodifikuota 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyva 2008/55/EB (OL L 150, p. 28), kuri savo ruožtu buvo panaikinta ir pakeista 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, p. 1).


5 ‑ 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 76/308/EEB (OL L 175, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 12 t., p. 27).


6 ‑ Žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 73 punktas) ir 2010 m. kovo 16 d. Sprendimą Olympique Lyonnais (C‑325/08, Rink. p. I‑2177, 27 ir 28 punktai).


7 ‑ 2005 m. vasario 17 d. Sprendimas Viacom Outdoor (C‑134/03, Rink. p. I‑1167, 35 punktas), Sprendimas FKP Scorpio Konzertproduktionen (minėtas 2 išnašoje, 32 punktas), 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International (C‑42/07, Rink. p. I‑7633, 51 punktas) ir 2011 m. spalio 4 d. Sprendimas Football Association PremierLeague ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, Rink. p. I‑9083, 85 punktas).


8 ‑ 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas Kohll (C‑158/96, Rink. p. I‑1931, 33 punktas), 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Schwarz ir Gootjes-Schwarz (C‑76/05, Rink. p. I‑6849, 67 punktas) ir 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas Zanotti (C‑56/09, Rink. p. I‑4517, 42 punktas).


9 ‑ 2009 m. birželio 11 d. Sprendimas X ir Passenheim-van Schoot (C‑155/08 ir C‑157/08, Rink. p. I‑5093, 32 ir 39 bei paskesni punktai), 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Tankreederei I (C‑287/10, Rink. p. I‑14233, 15 punktas) ir Sprendimas Football Association Premier Leagueir kt. (minėtas 7 išnašoje, 85 punktas).


10 ‑ Sprendimas FKP Scorpio Konzertproduktionen (minėtas 2 išnašoje, 33 punktas).


11 ‑ Ten pat, 34 punktas.


12 ‑ Ten pat, 35 punktas.


13 ‑ Minėtas 3 išnašoje.


14 ‑ Ten pat, 33 punktas.


15 ‑ Ten pat, 41–48 punktai.


16 ‑ Ten pat, 49 punktas.


17 ‑ Žr. mano 2008 m. rugsėjo 4 d. išvadą byloje UTECA (C‑222/07, Rink. p. I‑1407, 77 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), sprendimas šioje byloje paskelbtas 2009 m. kovo 5 d., ir J. Kokott ir H. Ost Europäische Grundfreiheiten und nationales Steuerrecht, EuZW, 2011, p. 496, 497 ir paskesnius.


18 ‑ Sprendimas X ir Passenheim-van Schoot (minėtas 9 išnašoje, 32, 39 ir 40 punktai), Sprendimas Zanotti (minėtas 8 išnašoje, 42 ir 43 punktai) ir Sprendimas Tankreederei I (minėtas 9 išnašoje, 15 ir paskesni punktai).


19 ‑ Sprendimas FKP Scorpio Konzertproduktionen (minėtas 2 išnašoje, 3 ir paskesni punktai).


20 ‑ Sprendimas Truck Center (minėtas 3 išnašoje, 41–48 punktai).


21 ‑ Ten pat, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.


22 ‑ Žr. EB 43 straipsnio pirmą pastraipą, 49 straipsnio pirmą pastraipą, 56 straipsnio pirmą pastraipą ir SESV 49 straipsnio pirmą pastraipą, 56 straipsnio pirmą pastraipą ir 63 straipsnio pirmą pastraipą.


23 ‑ Taip pat žr. mano 2008 m. rugsėjo 4 d. išvadą byloje UTECA (sprendimas nurodytas 17 išnašoje, 77 punktas).


24 ‑ 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas CaixaBank France (C‑442/02, Rink. p. I‑8961, 11 punktas), Sprendimas Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International (minėtas 7 išnašoje, 51 punktas) ir 2011 m. kovo 17 d. Sprendimas Peñarroja (C‑372/09 ir C‑373/09, Rink. p. I‑1785, 50 punktas).


25 ‑ Žr. mano 2004 m. spalio 28 d. išvadą byloje Viacom Outdoor (C‑134/03,. Rink. p. I‑1167, 62 punktas), sprendimas šioje byloje paskelbtas 2005 m. vasario 17 d, mano 2009 m. liepos 2 d. išvadą byloje Presidente del Consiglio dei Ministri (C‑169/08, Rink. p. I‑10821, 48–53 punktai), sprendimas šioje byloje paskelbtas 2009 m. lapkričio 17 d., ir J. Kokott ir H. Ost straipsnio, minėto 17 išnašoje, p. 498.


26 ‑ 2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Schempp (C‑403/03, Rink. p. I‑6421, 45 punktas) ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimas Alevizos (C‑392/05, Rink. p. I‑3505, 76 punktas).


27 ‑ 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Saint-Gobain ZN (C‑307/97, Rink. p. I‑6161, 53 punktas), 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas de Groot (C‑385/00, Rink. p. I‑11819, 97 punktas) ir 2011 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑284/09, Rink. p. I‑9879, 71 punktas).


28 ‑ 2003 m. birželio 12 d. Sprendimas Gerritse (C‑234/01, Rink. p. I‑5933, 55 punktas); taip pat žr. Sprendimą Komisiją prieš Vokietiją (minėtas 27 išnašoje, 94 punktas) ir mano 2008 m. rugsėjo 18 d. išvadą byloje Truck Center (sprendimas nurodytas 3 išnašoje, 66 punktas).


29 ‑ Dėl atsižvelgimo į tam tikras veiklos išlaidas, remiantis Sąjungos teisės aktais, žr. Sprendimą Gerritse (minėtas 28 išnašoje, 55 punktas), Sprendimą FKP Scorpio Konzertproduktionen (minėtas 2 išnašoje, 49 punktas) ir 2007 m. vasario 15 d. Sprendimą Centro Equestre da Lezíria Grande (C‑345/04, Rink. p. I‑1425, 23 punktas).


30 ‑ Sprendimas FKP Scorpio Konzertproduktionen (minėtas 2 išnašoje, 35–38 punktai).


31 ‑ Sprendimas Truck Center (minėtas 3 išnašoje, 47 ir 48 punktai).


32 ‑ Tai Teisingumo Teismas aiškiai nurodė Sprendime FKP Scorpio Konzertproduktionen (minėtas 2 išnašoje, 36 punktas). Dėl bylos Truck Center žr. mano 2008 m. rugsėjo 18 d. išvadą šioje byloje (sprendimas nurodytas 3 išnašoje, 41 punktas).


33 ‑ 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Jundt (C‑281/06, Rink. p. I‑12231, 58 punktas), Sprendimas X ir Passenheim-van Schoot (minėtas 9 išnašoje, 47 punktas) ir 2010 m. spalio 26 d. Sprendimas Schmelz (C‑97/09, Rink. p. I‑10465, 58 punktas).


34 ‑ 2010 m. sausio 14 d. Sprendimas Kyrian (C‑233/08, Rink. p. I‑177, 34 punktas); taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą N (C‑470/04, Rink. p. I‑7409, 53 punktas) ir 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Turpeinen (C‑520/04, Rink. p. I‑10685, 37 punktas).


35 ‑ Direktyvos 4 straipsnis.


36 ‑ Direktyvos 5 straipsnis.


37 ‑ Direktyvos 6–8 straipsniai.


38 ‑ Direktyvos 1–3 konstatuojamosios dalys; taip pat žr. Sprendimą Kyrian (minėtas 34 išnašoje, 3 punktas).


39 ‑ Direktyvos 1 konstatuojamoji dalis.


40 ‑ Direktyvos 2001/44 1–3 konstatuojamosios dalys.


41 ‑ 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyvos 2002/94/EB, nustatančios išsamias Tarybos direktyvos 76/308/EEB tam tikrų nuostatų taikymo taisykles (OL L 337, p. 41; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 12 t., p. 299), 25 straipsnio 2 dalis arba 1977 m. lapkričio 4 d. Komisijos direktyvos, nustatančios išsamias Tarybos direktyvos 76/308/EEB tam tikrų nuostatų taikymo taisykles (OL L 333, p. 11), 20 straipsnio 2 dalis.


42 ‑ 2009 m. vasario 2 d. Komisijos pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (COM(2009) 28 galutinis), p. 2.


43 ‑ Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui dėl nuostatų dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis, naudojimo 2005–2008 m. (COM(2009) 451 galutinis), 2.4 skirsnis.


44 ‑ Žr. mano 2006 m. kovo 30 d. išvadą byloje N (2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas nurodytas 34 išnašoje, 114 punktas).


45 ‑ Taip pat žr. mano 2008 m. rugsėjo 18 d. išvadą byloje Truck Center (sprendimas nurodytas 3 išnašoje, 45 ir 46 punktai).


46 ‑ 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Amurta (C‑379/05, Rink. p. I‑9569, 79 punktas).


47 ‑ 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Kerckhaert ir Morres (C‑513/04, Rink. p. I‑10967, 20–24 punktai), 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Damseaux (C‑128/08, Rink. p. I-6823, 25 ir paskesni punktai) ir 2010 m. birželio 3 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑487/08, Rink. p. I‑4843, 56 punktas).


48 ‑ 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑540/07, Rink. p. I‑10983, 37–39 punktai) ir Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (minėtas 47 išnašoje, 59–64 punktai).