GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2017 m. birželio 14 d.(1)
Byla C‑334/16
José Luís NúñezTorreiro
prieš
AIG Europe Limited, Sucursal en España,
Unespa, Unión Española de Entidades Aseguradoras y Reaseguradoras
(Audiencia Provincial de Albacete (Albasetės provincijos teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2009/103/EB – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Privalomasis draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Karinės transporto priemonės sukeltas įvykis važiuoti nepritaikytoje teritorijoje – Transporto priemonių eismo sąvoka –Transporto priemonės įprastos funkcijos sąvoka“
I. Įžanga
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo(2) 3 ir 5 straipsnių išaiškinimu.
2. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant José Luís Núñez Torreiro ir draudimo bendrovės AIG Europe Limited, Sucursalen España(3) (toliau – draudikas) ginčą dėl žalos atlyginimo pagal motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą mokėjimo(4).
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais iš esmės siekiama patikslinti sąvoką „transporto priemonių [eismas]“ ir konkrečiai – sužinoti, ar valstybės narės turi galimybę ją apibrėžti kitaip nei Direktyvoje 2009/103, kad būtų nustatyta, ar eismo vieta gali būti pagrindas nukrypti nuo pareigos apdrausti, – dėl to reikia patikslinti sąvoką „įprasta transporto priemonės funkcija“, nustatytą 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Vnuk(5).
4. Šioje išvadoje tvirtinsiu, kad Direktyvos 2009/103 3 straipsnio 1 dalyje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apibrėžiama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl visose valstybėse narėse turi būti aiškinama vienodai, atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimą pagal jos „įprastą funkciją“, ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti visus teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, siekdamas užtikrinti kuo didesnį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiksmingumą. Pasiūlysiu patikslinti, jog tokios aplinkybės kaip pagrindinėje byloje nepagrindžia to, kad būtų pakeista transporto priemonės naudojimo pagal jos „įprastą funkciją“ sąvokos apibrėžtis ir būtų atsižvelgta į teritoriją, kurioje važiavo transporto priemonė.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
5. Direktyvos 2009/103 1–3, 10 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(1) 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo[(6)], 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo[(7)], 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo[(8)], 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo <…> (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo Direktyva) [(9)] <…> buvo keletą kartų iš esmės keičiamos. Siekiant aiškumo ir racionalumo šios keturios direktyvos ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB <…> bei Direktyvą 2000/26/EB <…> [(10)], turėtų būti kodifikuotos.
(2) Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas <…> yra ypač svarbus Europos piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra draudėjai, ar įvykio metu nukentėję asmenys. Jis taip pat labai svarbus draudimo įmonėms, nes sudaro didelę ne gyvybės draudimo veiklos Bendrijoje dalį. Transporto priemonių draudimas taip pat daro įtaką laisvam asmenų ir transporto priemonių judėjimui. Todėl transporto priemonių draudimo vidaus rinkos stiprinimas ir konsolidavimas turėtų būti svarbiausias Bendrijos veiksmų finansinių paslaugų srityje tikslas.
(3) Kiekviena valstybė narė turėtų imtis visų tinkamų priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Apdraustosios atsakomybės apimtis ir draudimo sąlygos turi būti nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.
<…>
(10) Kiekviena valstybė narė turėtų galėti nukrypti nuo bendros pareigos reikalauti privalomai apdrausti tam tikriems fiziniams ir viešiesiems arba privatiesiems juridiniams asmenims priklausančias transporto priemones. Šių transporto priemonių sukeltų įvykių atveju valstybė narė, taikanti tokias nukrypti leidžiančias nuostatas, turėtų paskirti instituciją arba įstaigą, atsakingą už žalos atlyginimą kitoje valstybėje narėje įvykusio įvykio metu nukentėjusiems asmenims. Turėtų būti užtikrinta, kad žala būtų tinkamai atlyginama ne tik šių transporto priemonių užsienyje sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims, bet ir asmenims, nukentėjusiems dėl toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, įvykusio įvykio, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena šioje valstybėje narėje. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad Komisijai paskelbti būtų pateiktas atleistų nuo pareigos privalomai apsidrausti asmenų ir institucijų bei įstaigų, atsakingų už žalos atlyginimą asmenims, nukentėjusiems tokių transporto priemonių sukeltų įvykių metu, sąrašas.
<…>
(20) Turėtų būti užtikrinta, jog su nukentėjusiais asmenimis eismo įvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kur Bendrijoje įvyko įvykis.“
6. Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 punktą „transporto priemonė“ suprantama kaip bet kokia mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokia sukabinta arba nesukabinta priekaba.
7. Minėtos direktyvos 3 straipsnyje numatyta:
„Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.
Apdraustosios atsakomybės apimtis ir draudimo sąlygos nustatomos remiantis pirmoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis.
<…>
Pirmoje pastraipoje nurodytas draudimas privalo suteikti draudimo apsaugą ir dėl žalos turtui, ir dėl žalos asmeniui.
<…>“
8. Direktyvos 2009/103 5 straipsnyje(11) „Nukrypti nuo pareigos apdrausti transporto priemones leidžiančios nuostatos“ nurodyta:
„1. Valstybės narės gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų fizinių arba viešųjų ar privačių juridinių asmenų; atitinkama valstybė sudaro tokių asmenų sąrašą ir pateikia jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.
<…>
2. Valstybės narės gali nukrypti nuo 3 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialų registracijos numerį; atitinkama valstybė narė sudaro tokių transporto priemonių rūšių bei tokių transporto priemonių sąrašą ir perduoda jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.
<…>“
9. Šios direktyvos 29 straipsnyje nustatyta:
„Direktyvos 72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB <…> panaikinamos <…>
Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal II priede pateiktą atitikties lentelę.“
B. Ispanijos teisė
10. Ley sobre responsabilidad civil y seguro en la circulación de vehículos a motor (Įstatymas dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo), patvirtinto 2007 m. spalio 29 d. Karaliaus įstatymo galios dekretu Nr. 8/2004(12), 1 straipsnyje numatyta:
„1. Motorinių transporto priemonių vairuotojas atsako už žalą, padarytą asmenims ar turtui dėl eismo, nes tokių transporto priemonių vairavimas kelia pavojų.
<…>
6. Teisės aktuose nustatomos motorinių transporto priemonių ir transporto priemonių eismo sąvokų, kurios vartojamos šiame įstatyme, apibrėžtys. Bet kuriuo atveju eismo įvykiais nebus laikomi įvykiai, sukelti dėl motorinės transporto priemonės naudojimo tyčiniams nusikaltimams asmeniui ir turtui“.
11. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose nurodyta:
„Pagal privalomojo draudimo sutartį draudikas privalo išmokėti nukentėjusiajam sumą už patirtą žalą asmeniui ir turtui bei padengti išlaidas dėl kitos žalos, į kurias teisė suteikta pagal taikytinus teisės aktus. Draudikas atleidžiamas nuo šios pareigos tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad įvykis nesukelia civilinės atsakomybės pagal šio įstatymo 1 straipsnį.
Nukentėjusysis arba jo teisių perėmėjai gali pareikšti tiesioginį ieškinį draudikui dėl minėtos žalos atlyginimo išmokos per nustatytą vienų metų terminą.“
12. Reglamento del seguro obligatorio de responsabilidad civil en la circulación de vehículos de motor (Reglamentas dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, kiek tai susiję su motorinių transporto priemonių eismu), patvirtinto 2008 m. rugsėjo 12 d. Karaliaus dekretu Nr. 1507/2008(13), 2 straipsnyje nustatyta:
„1. Civilinės atsakomybės dėl motorinių transporto priemonių judėjimo ir šiuo reglamentu reguliuojamo privalomojo draudimo tikslais eismo įvykiais laikomi įvykiai dėl motorinių transporto priemonių vairavimo, minėto ankstesniame straipsnyje, sukelto pavojaus garažuose ir stovėjimo aikštelėse, keliuose ir eismui pritaikytose viešose ir privačiose miesto ir užmiesčio teritorijose bei keliuose ir teritorijose, kurie įprastai naudojami, nors nėra pritaikyti šiam tikslui.
2. Eismo įvykiais nelaikomi:
a) Įvykiai, kilę per sporto varžybas ir naudojant specialiai tam tikslui skirtose ar tokioms varžyboms patvirtintose trasose važiuojančias motorines transporto priemones <…>
b) Įvykiai, kilę atliekant su pramonės veikla ar žemės ūkiu susijusias užduotis ir naudojant specialiai šiam tikslui skirtas motorines transporto priemones, tačiau 1 dalis taikytina tuo atveju, kai tokios transporto priemonės juda toje dalyje nustatytais keliais ar teritorija ir kai jomis neatliekamos su pramonės veikla ar žemės ūkiu susijusios užduotys, kurioms atlikti tos transporto priemonės skirtos.
Vykstant transporto priemonių platinimo procesams pramoninės veiklos užduotimis laikomos pakrovimo, iškrovimo, sandėliavimo ir kitos užduotys, kurioms atlikti reikia perkelti transporto priemones, kurios laikomos prekėmis, išskyrus transportavimą keliais, kaip nurodyta 1 dalyje.
c) Motorinių transporto priemonių judėjimas keliais ir teritorijose, kuriems netaikomi 1 straipsnyje nurodyti teisės aktai, kaip jūrų ir oro uostų teritorijos.
3. Eismo įvykiu taip pat nelaikomas motorinės transporto priemonės naudojimas darant tyčinius nusikaltimus asmeniui ar turtui. Bet kuriuo atveju eismo įvykiu laikomas motorinės transporto priemonės naudojimas bet kokiu baudžiamajame kodekse numatytu būdu, kuris laikomas kelių eismo saugumo pažeidimu <…>“
III. Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
13. 2012 m. birželio 28 d. Ispanijos kariuomenės karininkas José Luis Núñez Torreiro dalyvavo naktinėse karinėse pratybose, vykusiose kariniame poligone Činčiljoje, Albasetėje (Ispanija), kai karinė visureigė sausumos pajėgų transporto priemonė(14) „Aníbal“, kurioje jis važiavo kaip keleivis, apsivertė ir dėl to jis patyrė įvairių sužalojimų. Ši transporto priemonė važiavo ne ratinėms, o vikšrinėms transporto priemonėms skirtoje zonoje.
14. Remdamasis LRCSCVM 7 straipsniu José Luis Núñez Torreiro pareiškė Juzgado de Primera Instancia no 1 de Albacete (Albasetės pirmosios instancijos teismas Nr. 1, Ispanija) tiesioginį ieškinį draudikui, su kuriuo Ispanijos gynybos ministerija buvo sudariusi transporto priemonės privalomojo draudimo sutartį, siekdamas gauti 15 300,56 EUR dydžio žalos sveikatai, patirtos dėl šio įvykio, atlyginimą.
15. Draudikas, remdamasis LRCSCVM 1 straipsnio 6 dalimi, aiškinama kartu su Reglamento dėl privalomojo draudimo 2 straipsniu, nesutiko išmokėti šios sumos tuo pagrindu, kad šis įvykis nebuvo „eismo įvykis“, nes kilo tuo metu, kai pagrindinėje byloje aptariama transporto priemonė važiavo kariniame poligone, į kurį patekimas yra ribojamas visoms nekarinėms transporto priemonėms. Ši draudimo bendrovė iš esmės nusprendė, kad teritorija nebuvo įprastai naudojama ir nebuvo pritaikyta tam tikslui, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnį.
16. 2015 m. lapkričio 3 d. priimtu sprendimu Juzgado de Primera Instancia no 1 de Albacete (Albasetės pirmosios instancijos teismas Nr. 1) atmetė ieškinį nusprendęs, kad José Luis Núñez Torreiro sužalojimai atsirado ne per „eismo įvykį“, nes transporto priemonė, kurioje jis buvo, važiavo tam nepritaikytoje teritorijoje, kuri nebuvo įprastai naudojama tuo tikslu.
17. José Luis Núñez Torreiro padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Audiencia Provincial de Albacete (Albasetės provincijos teismas, Ispanija), nurodydamas, kad LRCSCVM 1 straipsnio 6 dalį, aiškinamą kartu su Reglamento dėl privalomojo draudimo 2 straipsniu, reikia aiškinti siaurai – pagal Sprendimą Vnuk, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad draudiko atsakomybė turi kilti, jei transporto priemonės naudojimas atitinka jos įprastą funkciją.
18. Audiencia Provincial de Albacete (Albasetės provincijos teismas) išreiškė abejones dėl to, ar Reglamento dėl privalomojo draudimo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apibrėžtis, kuri apima tik transporto priemonės vairavimą „pritaikytose“ arba „įprastai naudojamose“ teritorijose, suderinamas su Direktyvos 2009/103 3 straipsniu. Šis teismas mano, kad vienintelės pareigos apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę išimtys, numatytos šioje direktyvoje, – tai jos 5 straipsnyje įtvirtintos išimtys. Be to, jis pažymi, kad Sprendime Vnuk Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad negalima sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ reikšmę savo nuožiūra palikti nustatyti kiekvienai valstybei narei, ir aiškino ją kaip transporto priemonės naudojimą pagal jos „įprastą funkciją“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, darytina išvada, kad valstybės narės gali numatyti draudikų atsakomybės arba sąvokos „transporto priemonės [eismas]“ išimtis tik pagal Direktyvos 2009/103 5 straipsnį arba, vadovaujantis Sprendimu Vnuk, – tais atvejais, kai naudojimas neatitinka įprastos transporto priemonės funkcijos. Todėl Reglamento dėl privalomojo draudimo 2 straipsnio 1 dalyje numatytos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ išimtys, susijusios su važiuoti nepritaikyta arba įprastai nenaudojama teritorija, prieštarauja Sąjungos teisei ir turi būti netaikomos.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė tas pačias abejones dėl išimčių, susijusių su įvykiais, įvykusiais per sporto varžybas arba atliekant su pramonės veikla ar žemės ūkiu susijusias užduotis, arba su įvykiais, susijusiais su vairuotojo ketinimu padaryti tyčinį nusikaltimą asmenims ar turtui, kaip numatyta šio reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
20. Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Albacete (Albasetės provincijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar sąvoka „transporto priemonių eismas“ arba „eismo įvykis“, kaip motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės rizika, kuri vartojama Sąjungos teisės aktuose (be kita ko, Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje) valstybės narės teisės aktuose gali būti apibrėžta kitaip, nei Sąjungos teisės aktuose?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar ši sąvoka galėtų būti netaikoma (ne tik konkretiems asmenims, registracijos numeriams ar transporto priemonių rūšims, kaip numatyta Direktyvos 2009/103 5 straipsnyje) eismo įvykiams pagal vietą, kurioje vyksta judėjimas, pavyzdžiui, keliuose ar teritorijose, kurie „nepritaikyti“ tam tikslui?
3. Taip pat, ar galima į „eismo įvykio“ sąvoką neįtraukti tam tikros transporto priemonės veiklos, susijusios su jos paskirtimi (pavyzdžiui, naudojimas sporto, pramonės ar žemės ūkio veiklai) arba su vairuotojo ketinimais (pavyzdžiui, transporto priemonės pasitelkimas tyčiniam nusikaltimui daryti)?“
IV. Analizė
A. Pirminės pastabos
21. Visų pirma reikia įsitikinti, kad transporto priemonė Aníbal gali būti apibrėžta kaip „transporto priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2009/103, kurios įprastinė buvimo vieta yra valstybėje narėje ir kuri nepriskiriama nė prie vienos iš transporto priemonių rūšių, numatytų pagal direktyvos nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo pareigos apdrausti.
22. Primintina, pirma, kad pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 punktą ši sąvoka apima bet kokią mechanine energija varomą motorinę transporto priemonę, skirtą važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokią sukabintą arba nesukabintą priekabą. Atsižvelgiant į transporto priemonės Aníbal technines savybes, apibūdintas Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje, matyti, kad šios sąlygos yra įvykdytos.
23. Antra, Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Ši sąlyga taip pat įvykdyta, nes transporto priemonės Aníbal, su kuria yra susijusi pagrindinė byla, registracijos numeris yra ET‑107351, o raidėmis „ET“ žymimos sausumos pajėgų, pavaldžių Ispanijos gynybos ministerijai, transporto priemonės(15).
24. Be to, šios direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinta galimybė valstybėms narėms nukrypti nuo šios pareigos dėl tam tikrų fizinių arba viešųjų ar privačių juridinių asmenų arba dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių. Tačiau iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Ispanijos vyriausybė nepasinaudojo tokia nukrypti leidžiančia nuostata(16).
25. Todėl galima teigti, kad transporto priemonė Aníbal atitinka Direktyvoje 2009/103 įtvirtintas sąlygas ir dėl to gali būti laikoma transporto priemone, kuriai taikomas įpareigojimas dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, be to, jokia iš pastabas raštu pateikusių šalių to neginčijo(17).
26. Toliau reikia pažymėti, kad trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra nepriimtinas, kaip tai nurodė ir bylos šalys. Savo trečiuoju prejudiciniu klausimu šis teismas iš esmės nori sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms draudžiama neįtraukti į sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apibrėžtį tokių atvejų, kaip numatyti Reglamento dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse, t. y. įvykių, įvykusių per sporto varžybas arba atliekant su pramonės veikla ar žemės ūkiu susijusias užduotis, arba įvykių, susijusių su vairuotojo ketinimu padaryti tyčinį nusikaltimą asmeniui ar turtui.
27. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, turi įvertinti prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui priimti ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Tačiau taip pat pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad būtų naudingai atsakyta į jam pateiktus klausimus(18).
28. Konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nėra nagrinėjamas nei įvykis, įvykęs per sporto varžybas arba atliekant su pramonės veikla ar žemės ūkiu susijusias užduotis, nei įvykiai, susiję su vairuotojo ketinimu padaryti tyčinį nusikaltimą asmeniui ar turtui. Todėl atsakymas į trečiąjį klausimą neturi reikšmės siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje.
29. Todėl, atsižvelgiant į šios išvados 27 punkte cituotą jurisprudenciją, laikytina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktas trečiasis klausimas yra nepriimtinas.
30. Galiausiai, dėl pirmųjų dvejų klausimų manau, kad reikia juos nagrinėti kartu, nes atsakymas į pirmąjį klausimą išplaukia tiesiogiai iš Sprendimo Vnuk, o atsakant į antrąjį reikia išnagrinėti sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apibrėžtį, pateiktą tame pačiame sprendime.
31. Taigi iš pradžių išnagrinėsiu, ar sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ yra savarankiška, o paskui nagrinėsiu susijusią sąlygą dėl transporto priemonės naudojimo „pagal įprastą jos funkciją“.
B. Dėl sąvokos „transporto priemonių [eismas]“
32. Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ valstybės narės nacionalinėje teisėje gali būti apibrėžta kitaip nei Sąjungos teisės aktuose, konkrečiai – Direktyvos 2009/103 3 straipsnio 1 dalyje.
33. Visų pirma pažymėtina, kad į šį klausimą buvo išsamiai atsakyta Sprendime Vnuk, nors tame sprendime pateiktas išaiškinimas susijęs su Direktyva 72/166. Iš tiesų, nors ši direktyva buvo panaikinta Direktyva 2009/103(19), iš pastarosios direktyvos II priedo matyti, kad jos 3 ir 5 straipsniai iš esmės atitinka Direktyvos 72/166 3 ir 4 straipsnius.
34. Sprendimo Vnuk 41 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad negalima palikti sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ reikšmę savo nuožiūra nustatyti kiekvienai valstybei narei.
35. To sprendimo 42 punkte patikslinama, kad šis vertinimas, pirma, grindžiamas konstatavimu, jog nėra jokios Direktyvos 72/166 arba kitų su privalomuoju draudimu susijusių direktyvų nuostatos, kuria būtų aiškiai daroma nuoroda į valstybių narių teisę šios nuostatos prasmei ir apimčiai nustatyti, ir, antra, suformuota jurisprudencija, pagal kurią tokiu atveju Sąjungos teisės nuostata turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, kaip to reikalaujama dėl vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo. Todėl turi būti atsižvelgta į nuostatos tekstą ir į teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus.
36. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas visų pirma ėmėsi Direktyvos 72/166 kalbinių versijų, kuriose vartojami skirtingi žodžiai, analizės. Paaiškėjo, kad tai pačiai sąvokai apibūdinti buvo vartojami žodžiai „eismas“, kuris gali reikšti išimtinai kelių eismą, „naudojimas“ arba „veikimas“, kurie, atvirkščiai, nebūtinai susiję su kelių eismo atveju(20).
37. Paskui Teisingumo Teismas taikė savo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į versijas visomis Europos Sąjungos kalbomis, o esant kalbinių Sąjungos teisės akto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą(21).
38. Be kita ko, Teisingumo Teismas pabrėžė tikslą apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė vis intensyviau priimdamas direktyvas dėl privalomojo draudimo(22). Tarp įvairių nurodytų pakeitimų galima paminėti tai, kad buvo išplėstos garantijos kūno sužalojimo srityje, nustatytas atvejų, kai nebuvo įvykdyta pareiga apdrausti, reguliavimas, pripažinta nukentėjusių asmenų teisė tiesiogiai pareikšti ieškinį, apribotos tam tikros garantijos išimtys ir nustatytos mažiausios garantijų sumos(23). Dabar galima pridurti, kad Direktyva 2009/103 – kodifikavimo priemonė, kuria siekiama palengvinti konkrečiai šiame sprendime išskirtų apsauginių nuostatų įgyvendinimą.
39. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją“(24).
40. Taigi Sprendime Vnuk siūlomas platus ir vienodas savarankiškos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ aiškinimas, kuris leidžia privalomuoju draudimu padengti žalą, patirtą dėl viešosiose ar privačiose teritorijose sukeltų įvykių, visais atvejais, kai atitinkamas automobilis, sukurtas kaip transporto priemonė, buvo panaudotas šiam tikslui.
41. Iš to išplaukia, kad nacionalinis teismas turi griežtai laikytis tokio paties eismo sąvokos turinio, kuris įtvirtintas Sprendime Vnuk, nesvarbu, kokia reikšmė jai suteikta pagal nacionalinę teisę. Taigi jis turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyva siekiamą rezultatą ir užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje(25).
42. Taigi atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio 1 dalį, tai savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri visose valstybėse narėse turi būti aiškinama vienodai, atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimą pagal jos įprastą funkciją.
43. Nors šiuo klausimu siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti neigiamai, atsižvelgdamas į ypatingas nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo tekstą ir tiek raštu, tiek žodžiu pateiktas šalių pastabas, manau, kad būtina patikslinti Sprendime Vnuk nustatytos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apibrėžties prasmę ir apimtį.
44. Iš tiesų, pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą, tačiau jis turi laikytis aiškaus nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimo, o bet koks pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių vertinimas bei nacionalinės teisės aiškinimas ir taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai(26).
45. Be to, reikia atsižvelgti į kontekstą, nes netrukus po Sprendimo Vnuk priėmimo buvo išsakyta nuogąstavimų dėl jo taikymo apimties. Kai kurios valstybės narės, ypač tos, kurių nacionalinėje teisėje ši sąvoka apėmė tik kelių eismą, išreiškė didelį netikrumą dėl praktinių pasekmių, kurias galėtų lemti minėtas sprendimas(27). Pati Komisija manė, kad Sprendimas Vnuk gali turėti didelį poveikį, be kita ko, draudimo įmokų augimui(28). Savo parengtame poveikio vertinime Komisija nusprendė, jog reikia inicijuoti direktyvos, keičiančios Direktyvą 2009/103, pasiūlymą, kad būtų apribota pastarosios taikymo sritis, be kita ko, kiek tai susiję su eismo įvykiais, įvykusiais vykdant žemės ūkio, pramonės, sporto veiklą arba susijusiais su mugių šventėmis, ir išlaikytas asmenų, nukentėjusių per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius, aukštas apsaugos lygis.
C. Dėl sąlygos, susijusios su transporto priemonės naudojimu pagal jos „įprastą funkciją“
46. Atsižvelgiant į įvairias raštu ir žodžiu pateiktas pastabas matyti, kad pirmiausia būtina pabrėžti aplinkybes, kuriomis Teisingumo Teismas nustatė šią sąlygą Sprendime Vnuk.
47. Iš pradžių svarbu priminti šias faktines aplinkybes: „kraunant šieno ritinius į daržinės pastogę traktorius su priekaba, važiuodamas atbuline eiga ūkio kieme siekiant pastatyti priekabą šioje daržinėje, kliudė kopėčias, ant kurių buvo užlipęs D. Vnuk, ir dėl to šis nukrito“(29).
48. Teisinės ginčo aplinkybės buvo apibendrintos taip: „prašymą priimti prejudiciniame teisme [prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme] D. Vnuk teigia, kad sąvoka „transporto priemonės naudojimas eismui“ negali būti apribota vairavimu viešuosiuose keliuose, be to, tuo metu, kai nutiko pagrindinėje byloje nagrinėjamas žalą sukėlęs įvykis, traktorius kartu su priekaba tikrai buvo važiuojanti transporto priemonė ir tai buvo kelionės pabaiga. [Draudimo bendrovė], atvirkščiai, tvirtina, kad pagrindinė byla susijusi su traktoriaus naudojimu darbui priešais ūkio daržinę, o ne kaip transporto priemonės, skirtos kelių eismui“(30).
49. Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad [Slovėnijos transporto priemonių privalomojo draudimo įstatyme (Zakon o obveznihzavarovanjih v prometu, toliau – ZOZP)] neapibrėžta sąvoka „transporto priemonių naudojimas“, bet ši spraga užpildoma remiantis teismų praktika. Šiuo klausimu jis nurodo, kad pagrindinis privalomojo draudimo tikslas pagal ZOZP yra rizikos paskirstymas ir būtinybė atsižvelgti į nukentėjusių asmenų ir keleivių poreikius vykstant eismui viešuosiuose keliuose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal Slovėnijos teismų praktiką, vertinant, ar privalomasis draudimas apima atitinkamą žalą, klausimas, ar ji patirta viešajame kelyje, vis dėlto neturi lemiamos reikšmės. Tačiau apsauga pagal privalomąjį draudimą netaikoma, kai transporto priemonė naudojama kaip darbo mašina, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemėje, nes tokiu atveju tai nėra kelių eismas“(31).
50. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad direktyvose nėra atitinkamų nuostatų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar „<…> galima manyti, kad privalomasis draudimas apima žalą, padarytą transporto priemone tik jam dalyvaujant kelių eisme, arba kad jis apima bet kokią žalą, kaip nors susijusią su transporto priemonės naudojimu ar veikimu, nepaisant to, ar atvejis gali būti apibrėžtas kaip eismo atvejis“(32).
51. Nuomonės, kurios buvo pareikštos nagrinėjant šį ginčą, daugiausia susijusį su eismo vieta ir transporto priemonės naudojimo tikslu, buvo labai panašios į išsakytas pagrindinėje byloje: „Vokietijos vyriausybė ir Airija tvirtina, kad [Direktyvos 72/166] 3 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga apdrausti apima tik kelių eismo atvejus, taigi ji netaikoma tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Komisijos nuomone, priešingai, ši nuostata taikoma transporto priemonių naudojimui tiek kaip transporto priemonių, tiek kaip darbo mašinų bet kokioje erdvėje – tiek viešoje, tiek privačioje, – kur gali kilti transporto priemonių naudojimui būdinga rizika, nepaisant to, ar šios transporto priemonės juda, ar ne“(33).
52. Pateikdamas savo atsakymą Teisingumo Teismas, pirma, patikslino „transporto priemonės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 72/166, ir pažymėjo, kad valstybės narės gali numatyti, jog tam tikros transporto priemonių rūšys nepatenka į jos taikymo sritį(34).
53. Antra, kaip buvo priminta šios išvados 36 ir paskesniuose punktuose, Teisingumo Teismas išnagrinėjo sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, siekdamas atsakyti į klausimą, susijusį su aplinkybėmis, kuriomis buvo naudojama transporto priemonė.
54. Šiame sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė įvairių direktyvų, susijusių su privalomuoju draudimu, tikslą, kuris gerokai viršija asmenų ir motorinių transporto priemonių eismo tvarkos liberalizavimą.
55. Jis konkrečiai nurodė, kad pats „taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad šių direktyvų tikslas taip pat yra garantuoti, kad per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius nukentėję asmenys būtų vertinami panašiai, nesvarbu, kokioje Sąjungos teritorijos vietoje įvyko eismo įvykis“(35).
56. Jis pabrėžė, kaip jau buvo priminta šios išvados 38 punkte, jog „negalima manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad šiomis direktyvomis suteikiama apsauga būtų netaikoma asmenims, nukentėjusiems dėl įvykio, sukelto naudojant transporto priemonę, jeigu šis naudojimas atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją“(36).
57. Atsižvelgdamas konkrečiai į šiuos bendruosius tikslus Teisingumo Teismas nusprendė, kad galimybė pasinaudoti draudimu turi būti taikoma, jei transporto priemonė, naudojama kaip transporto priemonė, dalyvauja įvykyje, ir taip pat pripažino, kad neturi reikšmės aplinkybės, susijusios konkrečiai su judėjimo amplitude manevro atveju arba įvykio vietos viešumu ar privatumu arba atitinkamos transporto priemonės, t. y. traktoriaus, kuris gali būti naudojamas ir kaip įrankis, savybėmis.
58. Advokatas P. Mengozzi taip pat siūlė, kad būtų atlyginta „bet kokia žala, kilusi dėl transporto priemonės naudojimo, jei šis naudojimas atitinka įprastą transporto priemonės funkciją“.
59. Šis požiūris kritikuojamas atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, dėl kurių kyla būtinybė patikslinti sąvoką „įprasta transporto priemonės funkcija“, – kaip nurodė šalys, išskyrus Komisiją, raštu ir žodžiu pateiktose pastabose.
60. Atitinkamai, siekiant, kad ši sąvoka apimtų tik transporto priemonių, važiuojančių viešais arba reglamentuojamais keliais, naudojimą, siūloma atsižvelgti į:
– vietos, kurioje važiuoja transporto priemonė, paskirtį, nes, skirtingai nei įvykio vieta byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Vnuk, nors tai taip pat buvo privačiai teritorijai prilygintina teritorija, ji nebuvo prieinama visiems dėl jos naudojimo karinių pratybų tikslais,
– ypatingas eismo sąlygas, nes eismas vyko teritorijoje, kurioje negalėjo važiuoti bet kokia transporto priemonė, priešingai, nei ūkio kieme arba stovėjimo aikštelėje, ir buvo naudojami tik karinėms transporto priemonėms skirti žibintai, ir
– tai, kad įvykį sukėlusi transporto priemonė nebuvo skirta važiuoti šioje vietoje, nes nėra tam pritaikyta (transporto priemonė visais varomaisiais ratais važiavo keliu, skirtu vikšrinėms transporto priemonėms).
61. Dėl pirmojo iš šių trijų argumentų, kuriuo remiantis keliai turėtų būti vertinami skirtingai pagal civilinį ir karinį pobūdį, manau, kad galima vėl pasiremti Sprendime Vnuk pateiktais atsakymo elementais, nes galima konstatuoti tuos pačius dalykus. Iš tiesų pakanka pažymėti, kad Direktyvos 2009/103 taikymo sritis nėra apribota tam tikrais važiavimo keliais, kad šia direktyva siekiama labai plataus apsaugos tikslo ir kad ji suteikia valstybėms narėms galimybę, kuria Ispanijos Karalystė nepasinaudojo, netaikyti jos sukurtos garantijų sistemos tam tikroms situacijoms.
62. Kalbant apie antrąjį argumentą, susijusį su eismo sąlygomis, gali būti taikomas toks pat samprotavimas. Šios direktyvos taikymo sritis nėra apribojama eismu keliais, kuriais gali važiuoti visų rūšių transporto priemonės. Taip pat konstatuotina, kad pagal Ispanijos nacionalinę teisę nėra numatyta netaikyti garantijos tokiai situacijai. Iš tiesų pagal Reglamento dėl privalomojo draudimo 2 straipsnio 1 dalį taip pat yra numatyti atvejai, kai kelias, neskirtas eismui, vis dėlto yra „įprastai naudojamas“.
63. Išnagrinėjus šiuos du argumentus konstatuotina, kad eismo vietos kriterijus negali būti siejamas su „įprastos transporto priemonės funkcijos“ kriterijumi, o veikiau turėtų papildyti „eismo“ sąvoką. Be to, kadangi Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad minėta direktyva taikoma kelių eismo įvykiui ne viešajame kelyje, mano nuomone, šiais argumentais siūloma pakeisti jurisprudenciją.
64. Kalbant apie paskutinį argumentą, susijusį su tuo, ar transporto priemonė pritaikyta teritorijai, kurioje ji važiuoja, pažymėtina, kad šis klausimas yra naujas, palyginti su byla, kurioje buvo priimtas Sprendimas Vnuk. Joje buvo diskutuojama tik apie traktoriaus panaudojimo tikslą: ar jis buvo naudojamas kaip įrankis, ar ne.
65. Manau, kad aplinkybės pagrindinėje byloje visiškai parodo, jog būtų paradoksalu remtis transporto priemonės pritaikymo eismo vietai kriterijumi kaip pagrindu netaikyti garantijos. Iš tiesų nėra nesuvokiama, kad karinei transporto priemonei gali tekti važiuoti tokiomis sąlygomis, kurios ne visada atitinka jos technines savybes, ir tai gali būti net jų naudotojų treniravimo tikslas. Be to, tai buvo patvirtinta žodžiu pateiktose pastabose ir buvo paaiškinta, kodėl transporto priemonė važiavo aukštesnio rango karininko įsakymu.
66. Be šių konkrečių aplinkybių, taip pat gali būti remiamasi iš Sprendimo Vnuk išplaukiančiu principiniu argumentu, t. y. kad tuomet, kai transporto priemonė yra naudojama kaip transporto priemonė, siekiama bendros apsaugos tikslo, jei nėra numatyta konkrečios išimties.
67. Taip pat manau, kad aplinkybių, kuriomis įvyko įvykis, gali pakakti siekiant įrodyti, jog transporto priemonė Aníbal buvo naudojama pagal įprastą bet kokios transporto priemonės funkciją, vadovaujantis Sprendimo Vnuk logika.
68. A fortiori ar tai nėra įprasta karinės transporto priemonės funkcija – transportuoti karius, būti jų vairuojamai teritorijoje, kuri įprastai naudojama karinių pratybų tikslais?
69. Priešingu atveju koks būtų draudimo sutarties, sudarytos siekiant užtikrinti šiomis transporto priemonėmis, kurių pagrindinė paskirtis nėra visuomet važiuoti viešaisiais keliais, padarytos žalos atlyginimą, dalykas?
70. Taip pat pažymėtina, kaip tai padarė ir Teisingumo Teismas Sprendimo Vnuk 58 punkte, jog reikia atsižvelgti į tai, kad Ispanijos vyriausybė nepasinaudojo Direktyvos 2009/103 5 straipsnyje suteikta galimybe numatyti, kad konkrečios garantijos netaikomos tam tikroms transporto priemonių rūšims ar tam tikriems asmenims.
71. Todėl manau, kad bendras garantijos principas, taikomas, jei įvykis įvyko dėl transporto priemonės naudojimo transportavimo tikslais, be kita ko, vežant žmones, neturi būti ginčijamas prisidengiant diskusija dėl sąlygos, susijusios su transporto priemonės naudojimu pagal jos „įprastą funkciją“.
72. Bet koks kitas sprendimas sukeltų kazuistinių ginčų, kurių apimtis visiškai išaiškėjo per posėdį.
73. Tas pat pasakytina apie pasiūlymą nustatyti „papildomo naudojimo“, palyginti su važiavimu keliu ar viešuoju keliu, kriterijų, kad būtų įtrauktas eismas stovėjimo aikštelėje arba privačiajame kelyje, jei tai yra naudojimas, kuriuo baigiasi arba prasideda važiavimas viešaisiais keliais. Taip pat – ir apie idėją atsižvelgti į važiavimo tikslą, pavyzdžiui, atkurti karinės operacijos sąlygas arba atsižvelgti į tai, ar reikalingas leidimas.
74. Šie pasiūlymai parodė ir tai, kad jie sukelia didesnį teisinį nesaugumą, nei pasiūlymas patvirtinti, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, paprastą apibrėžtį, atitinkančią bendrą reikšmę, kuri buvo nustatyta Sprendime Vnuk, net jei kai kam ji gali pasirodyti tautologinė. Be jokios abejonės, ji labiau tinka savarankiškai sąvokai, kuri turi būti vienodai taikoma, atsižvelgiant į Direktyvos 2009/103 tikslą suteikti didelę apsaugą.
75. Todėl atsakydamas į antrąjį klausimą manau, kad tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje sąlyga dėl transporto priemonės naudojimo pagal jos įprastą funkciją negali būti vertinama atsižvelgiant į teritoriją, kurioje važiavo transporto priemonė.
V. Išvada
76. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Audiencia Provincial de Albacete (Albasetės provincijos teismas, Ispanija) prejudicinius klausimus:
1. 2009 m. rugsėjo 16 d. Direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio 1 dalyje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apibrėžiama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl visose valstybėse narėse turi būti aiškinama vienodai, atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimą pagal jos „įprastą funkciją“, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti visus teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, siekdamas užtikrinti kuo didesnį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiksmingumą.
2. Pagrindinės bylos aplinkybėmis ši įprasta funkcija negali būti vertinama atsižvelgiant į teritoriją, kuria važiavo transporto priemonė.