Language of document : ECLI:EU:C:2009:459

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2009 m. liepos 16 d.(*)


Turinys


I –  Teisinis pagrindas

II –  Faktinės bylos aplinkybės

III –  Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

IV –  Šalių reikalavimai

V –  Apeliacinio skundo pagrindai

VI –  Dėl apeliacinio skundo

A –  Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai pripažino naudojimusi grindžiamo kaltinimo „nenurodymą“ 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus ir nusprendė, kad šio kaltinimo formulavimas nekelia „ypatingų techninių sunkumų“

1.  Šalių argumentai

2.  Teisingumo Teismo vertinimas

a)  Dėl pagrindo pirmųjų trijų dalių, susijusių su sprendimo Schneider I res judicata galios pažeidimu, netikslių faktų nustatymu ir įrodymų iškraipymu

i)  Dėl naudojimusi grindžiamo kaltinimo paminėjimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus

ii)  Dėl sunkumų, darančių naudojimusi grindžiamą kaltinimą neįmanomą pakankamai aiškiai ir tiksliai suformuluoti 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus

b)  Dėl ketvirtos pagrindo dalies, susijusios su motyvavimo pareigos pažeidimu

B –  Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu Pirmosios instancijos teismo pripažinimu, kad Komisija padarė pakankamai akivaizdų privatiems asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimą

1.  Šalių argumentai

2.  Teisingumo Teismo vertinimas

a)  Dėl pirmosios pagrindo dalies, susijusios su faktų teisinio kvalifikavimo klaida

b)  Dėl antrosios pagrindo dalies, susijusios su naudojimosi problemos koncentracijai keliama rizika

C –  Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo klaidingu pripažinimu, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp Komisijos klaidos ir žalos, kurią „Schneider“ patyrė dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos

1.  Šalių argumentai

2.  Teisingumo Teismo vertinimas

a)  Dėl priimtinumo

b)  Dėl esmės

VII –  Dėl skundžiamo sprendimo dalinio panaikinimo padarinių

A –  Dėl žalos, kurią sudaro „Schneider“ patirtos dalyvavimo atnaujintoje koncentracijos patikrinimo procedūroje i�laidos

B –  Dėl žalos, susijusios su „Schneider“ suteikta „Legrand“ perleidimo kainos nuolaida

VIII –  Dėl bylinėjimosi išlaidų

„Apeliacinis skundas – Įmonių koncentracija – Reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 – Komisijos sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Panaikinimas – Bendrijos deliktinė atsakomybė dėl konstatuoto neteisėtumo – Sąlygos“

Byloje C‑440/07 P

dėl 2007 m. rugsėjo 21 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama M. Petite, F. Arbault, T. Christoforou, R. Lyal ir C.‑F. Durand, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Schneider Electric SA, įsteigtai Reuil‑Malmaison (Prancūzija), atstovaujamai advokatų M. Pittie ir A. Winckler,

ieškovei pirmojoje instancijoje,

Vokietijos Federacinei Respublikai,

Prancūzijos Respublikai,

įstojusioms į bylą šalims pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, K. Lenaerts, A. Ó Caoimh ir J.‑C. Bonichot, teisėjai J. Makarczyk, P. Kūris, E. Juhász, G. Arestis, A. Borg Barthet ir L. Bay Larsen (pranešėjas),

generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorius M.‑A. Gaudissart, skyriaus vadovas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gruodžio 3 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2009 m. vasario 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2007 m. liepos 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą (T‑351/03, Rink. p. II‑2237, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo:

–        iš Europos bendrijos priteista, pirma, atlyginti Schneider Electric SA (toliau – Schneider) patirtas dalyvavimo po 2002 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų Electric prieš Komisiją (T‑310/01, Rink. p. II‑4071, toliau – sprendimas Schneider I ir T‑77/02, Rink. p. II‑4201, toliau – sprendimas Schneider II) atnaujintoje koncentracijos kontrolės procedūroje išlaidas ir, antra, atlyginti dvi trečiąsias žalos, kurią Schneider patyrė dėl Legrand SA (toliau – Legrand) perleidimo kainos nuolaidos, kurią ji turėjo suteikti mainais į šios operacijos faktinio įvykdymo termino atidėjimą iki 2002 m. gruodžio 10 dienos,

–        atmesta likusi ieškinio dalis,

–        šalys įpareigotos per tris mėnesius pateikti Pirmosios instancijos teismui jų bendru sutarimu parengtą pirmosios žalos dalies įvertinimą, o nesudarius tokio susitarimo – jų siūlomas sumas,

–        nurodyta atlikti ekspertizę siekiant įvertinti antrąją žalos dalį,

–        nuspręsta padidinti ieškovei atlygintiną sumą priteisiant palūkanas už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 10 d., t. y. žalos, susijusios su faktiniu Legrand perleidimo įvykdymu, atsiradimo datos, iki juos priteisiančio sprendimo paskelbimo dienos, o už paskesnį laikotarpį – palūkanas už pradelstą terminą nuo pastarosios datos iki visiško sprendimo įvykdymo,

–        atidėtas bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas.

I –  Teisinis pagrindas

2        Pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) su pakeitimais, padarytais 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 t., p. 164, toliau – reglamentas), 2 straipsnį į šio reglamento taikymo sritį patenkančias koncentracijas, siekiant nustatyti, ar jos suderinamos su bendrąja rinka, vertina Komisija.

3        Pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalį apie tokią koncentraciją ne vėliau kaip per savaitę nuo sutarties sudarymo, oficialaus pasiūlymo paskelbimo arba kontrolinio įmonės akcijų paketo įsigijimo pranešama Komisijai.

4        Šio reglamento 6 ir 8 straipsniuose nurodyta:

–        Komisija nagrinėja pranešimus iš karto juos gavusi;

–        nustačiusi, kad nors koncentracija, apie kurią pranešta, patenka į šio reglamento taikymo sritį, tačiau nekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia neprieštarauti ir pripažįsta šią koncentraciją suderinama su bendrąja rinka;

–        nustačiusi priešingai, kad koncentracija, apie kurią pranešta, patenka į šio reglamento taikymo sritį ir kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti procedūrą;

–        nustačiusi, kad koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms padarius pakeitimus koncentracija, apie kurią pranešta, daugiau nebekelia rimtų abejonių, ji gali nuspręsti paskelbti šią koncentraciją suderinama su bendrąja rinka;

–        nustačiusi, kad koncentracija nesuderinama su bendrąja rinka, ji priima sprendimą, skelbiantį koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka;

–        tokiu atveju, jei koncentracija jau yra įvykdyta, Komisija gali sprendimu, skelbiančiu koncentraciją nesuderinamą su bendrąja rinka, arba atskiru sprendimu pareikalauti atskirti sujungtas įmones arba turtą, nutraukti bendrą kontrolę arba imtis bet kokių kitų veiksmingos konkurencijos sąlygoms atkurti reikalingų veiksmų.

5        Reglamento 7 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad koncentracija negali būti vykdoma nei prieš pranešant apie ją, nei prieš paskelbiant ją suderinama su bendrąja rinka.

6        Tačiau vadovaujantis 7 straipsnio 3 dalimi ši nuostata neužkerta kelio vykdyti oficialų pasiūlymą pirkti arba mainyti, apie kurį pranešta Komisijai, su sąlyga, kad įgijėjas nesinaudos atitinkamų vertybinių popierių suteikiama balsavimo teise arba naudosis ja tik tam, kad išsaugotų visą investicijų vertę ir remdamasis Komisijos suteiktu leidimu nukrypti nuo šių nuostatų.

7        Pagal 10 straipsnio 1 dalį sprendimą dėl koncentracijos, apie kurią pranešta, pripažinimo suderinama arba pradėti dėl jos išsamų tyrimą Komisija turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį, skaičiuojant nuo kitos dienos po tos dienos, kai gautas pranešimas apie koncentraciją, arba, jei kartu su pranešimu pateikiama ne visa informacija, kitą dieną po tos dienos, kai gaunama visa informacija.

8        10 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad pradėjus išsamaus tyrimo procedūrą sprendimai dėl koncentracijų, apie kurias pranešta, turi būti priimami ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo procedūros pradžios.

9        Pagal 10 straipsnio 5 dalį, kai Teisingumo Teismas priima sprendimą visiškai ar iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą, priimtą pagal šį reglamentą, visi šiame reglamente nustatyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

10      Pagal 10 straipsnio 6 dalį, jeigu Komisija nepriėmė sprendimo pradėti išsamaus tyrimo procedūrą dėl koncentracijos, apie kurią pranešta, per vieną mėnesį nuo dienos, einančios po pranešimo arba išsamios informacijos gavimo, arba, pradėjus išsamaus tyrimo procedūrą, – sprendimo pripažinti koncentraciją suderinama per keturis mėnesius nuo šios procedūros pradžios, laikoma, kad koncentracija buvo paskelbta suderinama su bendrąja rinka.

11      Reglamento 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš priimdama bet kokį sprendimą, be kita ko, sprendimą pripažinti koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka, Komisija kiekviename tyrimo etape, įskaitant ir 19 straipsnyje numatytas konsultacijas Patariamajame komitete, suteikia suinteresuotosioms įmonėms galimybę pareikšti nuomonę dėl jiems pareikštų prieštaravimų.

12      18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Komisija grindžia savo sprendimus tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotiesiems asmenims buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, ir kad vykstant procedūrai visiškai garantuojama šalių teisė į gynybą.

II –  Faktinės bylos aplinkybės

13      2001 m. vasario 16 d. Prancūzijoje įsteigtos patronuojančios bendrovės Schneider ir Legrand, kurių kontroliuojamos dvi įmonių grupės gamina ir parduoda elektros tiekimo, pramoninės kontrolės ir automatizavimo sektoriui skirtas prekes ir sistemas (Schneider) bei žemosios įtampos elektros prietaisus (Legrand), vadovaudamosi reglamento 4 straipsnio 1 dalimi, informavo Komisiją apie Schneider ketinimą įsigyti Legrand įmonę oficialaus pasiūlymo mainyti būdu.

14      Manydama, kad koncentracija kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija pradėjo išsamaus tyrimo procedūrą.

15      2001 m. rugpjūčio 3 d. ji nusiuntė Schneider pranešimą apie kaltinimus, kuriame daro išvadą, kad šia koncentracija sukuriama arba sustiprinama dominuojanti padėtis tam tikrų valstybių sektorinėse rinkose.

16      2001 m. rugpjūčio 6 d. Vertybinių popierių komisija priėmė nuomonę dėl Schneider oficialaus pasiūlymo mainyti rezultato. Užbaigus koncentraciją Schneider įgijo 98,7 % Legrand akcijų.

17      2001 m. rugpjūčio 16 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus koncentracijos dalyvės užginčijo Komisijos pasirinktą rinkų apibrėžimą ir koncentracijos poveikio šioms rinkoms įvertinimą.

18      2001 m. rugpjūčio 29 d. įvyko koncentracijos dalyvių ir atitinkamų Komisijos tarnybų susitikimas, skirtas aptarti, kaip galima pakeisti koncentracijos sąlygas, kad nekiltų Komisijos nurodytų konkurencijos problemų.

19      Schneider pasiūlė Komisijai keletą korekcinių priemonių.

20      Baigdama išsamaus tyrimo procedūrą Komisija nusprendė, kad koncentracija nesuderinama su bendrąja rinka. Jos nuomone, dėl šios koncentracijos, pirma, atsirastų dominuojanti padėtis, turinti stiprų veiksmingos konkurencijos trukdymo poveikį skirtingų valstybių, t. y. Danijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės, sektorinėms rinkoms ir, antra, ši dominuojanti padėtis sustiprėtų įvairiose Prancūzijos sektorinėse rinkose.

21      2001 m. spalio 10 d. Komisija priėmė Sprendimą 2004/275/EB, kuriuo pripažino koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka (OL L 101, 2004, p. 1, toliau – neigiamas sprendimas) ir kuriame nusprendė, kad Schneider pasiūlytos koncentracijos korekcinės priemonės neišsprendžia nustatytų konkurencijos problemų.

22      2001 m. spalio 24 d. ji informavo Schneider apie antrąjį pranešimą apie kaltinimus, kuriuo siekiama atskirti Schneider nuo Legrand.

23      2001 m. gruodžio 13 d. Schneider pareiškė Pirmosios instancijos teisme ieškinį dėl neigiamo sprendimo panaikinimo (byla T‑310/01) ir, remdamasi Procedūros reglamento 76a straipsniu, atskirai paprašė Pirmosios instancijos teismo spręsti bylą taikant pagreitintą procedūrą.

24      2002 m. sausio 23 d. Pirmosios instancijos teismas šį atskirąjį prašymą atmetė.

25      2002 m. sausio 30 d. Komisija priėmė Sprendimą 2004/276/EB (OL L 101, 2004, toliau – atskyrimo sprendimas), kuriuo, remdamasi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 8 straipsnio 4 dalimi, nurodė atskirti įmones.

26      Šiuo sprendimu Schneider nurodyta atsiskirti nuo Legrand per 9 mėnesius, t. y. iki 2002 m. lapkričio 5 dienos.

27      Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. kovo 18 d., Schneider pareiškė ieškinį dėl atskyrimo sprendimo (byla T‑77/02), prašymą taikyti pagreitintą procedūrą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant atskyrimo sprendimo vykdymą (byla T‑77/02 R).

28      Sprendimu, apie kurį pranešta 2002 m. kovo 25 d., patenkintas prašymas taikyti pagreitintą procedūrą byloje T‑77/02.

29      2002 m. balandžio 23 d. įvykus teismo posėdžiui byloje T‑77/02 R dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2002 m. gegužės 8 d. laišku Komisija pratęsė terminą, skirtą Schneider atsiskirti nuo Legrand, iki 2003 m. vasario 5 d., nesustabdydama reikalavimo atsiskirti vykdymo.

30      2002 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismas patenkino Schneider prašymą nagrinėti bylą T‑310/01 pagal pagreitintą procedūrą, atsižvelgęs į tai, kad ši 2002 m. balandžio 12 d. pateikė sutrumpintą savo ieškinio redakciją.

31      Atsižvelgusi į tai, kad 2002 m. gegužės 8 d. laišku Komisija pratęsė terminą atsiskyrimui įvykdyti, Schneider atsiėmė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje T‑77/02 R.

32      Schneider pasirengė atsiskirti nuo Legrand tuo atveju, jeigu būtų atmesti abu jos ieškiniai dėl panaikinimo. Šiuo tikslu 2002 m. liepos 26 d. ji sudarė perleidimo sutartį su konsorciumu Wendel-KKR. Ši perleidimo sutartis turėjo būti įvykdyta ne vėliau kaip 2002 m. gruodžio 10 dieną. Neigiamo sprendimo panaikinimo atveju Schneider turėjo teisę nutraukti šią sutartį iki 2002 m. gruodžio 5 d., sumokėdama 180 milijonų eurų sutarties nutraukimo išmoką.

33      2002 m. spalio 22 d. Sprendimu Schneider I Pirmosios instancijos teismas panaikino neigiamą sprendimą, motyvuodamas koncentracijos poveikio kitų nei Prancūzija valstybių sektorinėms rinkoms tyrimo bei įvertinimo klaidomis ir gynybos teisių pažeidimu įvertinant koncentracijos poveikį Prancūzijos sektorinėse rinkose bei Schneider pasiūlytas korekcines priemones.

34      Dėl kitų nei Prancūzija valstybių sektorinių rinkų jis nusprendė, kad Komisija pervertino dėl koncentracijos susidariusio naujojo vieneto ekonominę galią ir nepakankamai įvertino dviejų šio vieneto stambių konkurentų ekonominę galią kai kuriose rinkose, taip pervertindama jo paties pajėgumą.

35      Nagrinėdamas Prancūzijos sektorines rinkas, kurioms praneštoji koncentracija turi poveikio, jis nusprendė dėl vieno iš Schneider nurodytų pagrindų, jog Komisija pažeidė gynybos teises išsamaus tyrimo procedūroje.

36      Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad perskaičius 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą apie kaltinimus negalima teigti, jog jame būtų pakankamai aiškiai ir tiksliai aprašytas Schneider pozicijų sustiprėjimas kitų Prancūzijos žemosios įtampos elektros prietaisų platintojų atžvilgiu, kurį lemia ne vien Legrand pardavimo apimčių elektros paskirstymo dėžėms skirtų dalių rinkose padidėjimas, bet ir Legrand vyravimas už elektros paskirstymo dėžutės montuojamų žemosios įtampos elektros prietaisų segmentuose.

37      Be to, jis nurodė, kad nors bendrojoje pranešimo apie kaltinimus išvadoje minimos įvairios koncentracijos paveiktos nacionalinės sektorinės rinkos, nepateikiama įrodymų, kad vienos iš dviejų atitinkamo produkto rinkoje veikiančių įmonių pozicijoms sustiprinti būtų kaip nors naudojamasi kitos įmonės pozicijomis kitoje sektorinėje rinkoje (toliau – naudojimasis).

38      Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pranešimas apie kaltinimus nesudarė galimybių Schneider išsamiai įvertinti visą Komisijos nustatytų konkurencijos problemų apimtį Prancūzijos žemosios įtampos elektros prietaisų rinkos platinimo grandyje.

39      Jis nusprendė, kad dėl šios priežasties Schneider neturėjo galimybės naudingai užginčyti Komisijos teiginio esmę bei naudingai ir laiku pateikti pasiūlymus dėl atitinkamų koncentracijos sąlygų korekcinių priemonių.

40      Sprendime Schneider II Pirmosios instancijos teismas panaikino atskyrimo sprendimą tuo pagrindu, kad jis yra panaikintojo neigiamo sprendimo įgyvendinimo priemonė.

41      Komisija neskundė sprendimų Schneider I ir Schneider II apeliacine tvarka ir jie įsiteisėjo.

42      2002 m. lapkričio 13 d. laišku Komisija informavo Schneider, kad tam tikrose Prancūzijos sektorinėse rinkose koncentracija gali kelti grėsmę konkurencijai dėl Schneider ir Legrand rinkų sutapimo didžiąja dalimi, jų tradicinės konkurencijos išnykimo, Schneider ir Legrand įmonėms priklausančių prekių ženklų stiprumo, jų įtakos didmenininkams ir konkurentų negalėjimo atsispirti konkurenciniam spaudimui, kurį Legrand turėjo dar iki koncentracijos pradžios.

43      Komisijos nuomone, dėl koncentracijos kiekvienoje atitinkamoje rinkoje, kurioje viena ar kita iš koncentracijos dalyvių iki šios operacijos turėjo dominuojančią padėtį, išnyks vienas iš tiesioginių konkurentų, kuris, net ir atskirai veikdamas, turėjo galimybę daryti konkurencinį spaudimą dominuojančiai įmonei naudodamasis labai stipriomis įmonių grupės, kuriai pats priklauso, pozicijomis kituose to paties sektoriaus segmentuose.

44      2002 m. lapkričio 14 d. Schneider pasiūlė Komisijai korekcines priemones, pašalinančias Schneider ir Legrand veiklos rūšių sutaptį atitinkamose Prancūzijos sektorinėse rinkose.

45      2002 m. lapkričio 15 d. Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje (C 279, p. 22) Komisija paskelbė nuomonę dėl koncentracijos patikrinimo atnaujinimo nurodydama, kad vadovaujantis reglamento 10 straipsnio 5 dalimi tyrimui nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo 2002 m. spalio 23 d., t. y. kitos dienos po sprendimo Schneider I paskelbimo, ir pakviesdama suinteresuotuosius asmenis pateikti galimas pastabas.

46      2002 m. lapkričio 25 d. laišku Schneider atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad 2002 m. lapkričio 13 d. laiške nurodyti argumentai, nesant išnagrinėto koncentracijos poveikio kiekvienai atskirai rinkai, yra netikslūs tiek pagal savo pobūdį, tiek pagal apimtį ir negali patvirtinti konkurencijai prieštaraujančio poveikio atitinkamoms rinkoms ir kad Komisijos bendro pobūdžio argumentai neatitinka tikrovės.

47      2002 m. lapkričio 29 d. laišku Komisija informavo Schneider, kad šios pasiūlytų korekcinių priemonių nepakanka visiems iš koncentracijos išplaukiantiems konkurencijos apribojimams pašalinti, nes lieka abejonių dėl perleistų veiklos sričių gyvybingumo bei autonomijos ir pasiūlytų priemonių tinkamumo sukurti atsvarą Schneider-Legrand vieneto galiai.

48      2002 m. gruodžio 2 d. laišku Schneider atsakė, jog dėl Komisijos pozicijos, priimtos šiame pažengusiame procedūros etape, diskusijų tęsimas nebeturi prasmės ir kad užbaigdama daugiau nei metus trunkantį neapibrėžtumą ji nusprendė parduoti Legrand konsorciumui Wendel-KKR.

49      2002 m. gruodžio 3 d. Komisijai atsiųstu faksu Schneider patvirtino savo sprendimą. Ji nurodė, jog vadovaujantis 2002 m. liepos 26 d. perleidimo sutarties sąlygomis jai nebereikia imtis jokių veiksmų tam, kad būtų įvykdytas Legrand pardavimas konsorciumui Wendel-KKR, ir kad tai įvyks 2002 m. gruodžio 10 dieną.

50      2002 m. gruodžio 4 d. Sprendimu Komisija pradėjo išsamaus tyrimo procedūrą tuo pagrindu, kad Schneider pasiūlytos korekcinės priemonės tame tyrimo etape nepašalino rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, kiek tai susiję su jos poveikiu neigiamame sprendime nurodytoms Prancūzijos sektorinėms rinkoms.

51      2002 m. gruodžio 11 d. Schneider patvirtino Komisijai, kad 2002 m. gruodžio 10 d. perleido Wendel‑KKR turimą dalį Legrand akcijų.

52      2002 m. gruodžio 13 d. laišku Komisija informavo Schneider apie išsamaus tyrimo procedūros nutraukimą dėl išnykusio dalyko.

53      2003 m. vasario 10 d. Schneider pareiškė ieškinį dėl 2002 m. gruodžio 4 d. Sprendimo pradėti išsamaus tyrimo procedūrą ir 2002 m. gruodžio 13 d. Sprendimo nutraukti šią procedūrą panaikinimo (byla T‑48/03).

54      2004 m. spalio 29 d. Nutartimis Schneider Electric prieš Komisiją (T‑310/01 DEP ir T‑77/02 DEP) Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Schneider išlaidos, kurias jai turi apmokėti Komisija, sudaro 419 595,32 eurų byloje T‑310/01 ir 426 275,06 eurų bylose T‑77/02 ir T‑77/02 R.

55      2006 m. sausio 31 d. Nutartimi Schneider Electric prieš Komisiją (T‑48/03, Rink. p. II‑111) Pirmosios instancijos teismas atmetė byloje T‑48/03 pareikštą ieškinį dėl panaikinimo kaip nepriimtiną tuo pagrindu, kad sprendimas pradėti išsamaus tyrimo procedūrą ir sprendimas nutraukti procedūrą nėra Schneider nenaudai priimti aktai.

56      2006 m. balandžio 12 d. dėl šios nutarties Schneider pateikė apeliacinį skundą.

57      Ši apeliacinį skundą Teisingumo Teismas atmetė 2007 m. kovo 9 d. Nutartimi Schneider Electric prieš Komisiją (C‑188/06 P).

III –  Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

58      2003 m. spalio 10 d. Schneider Pirmosios instancijos teisme pareiškė ieškinį prieš Komisiją prašydama priteisti žalos, kurią ji mano patyrusi dėl koncentracijos, apie kurią pranešė, suderinamumo su bendrąja rinka patikrinimo procedūros neteisėtumo, atlyginimą.

59      Ji Pirmosios instancijos teismo paprašė:

–        priteisti iš Bendrijos sumokėti jai 1 663 734 716,76 euro, iš jų atėmus bylose T‑310/01 DEP ir T‑77/02 DEP priimtose nutartyse dėl priteistų sumų apskaičiavimo nurodytomis sumomis, ir 4 % dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2002 m. gruodžio 4 d. iki visiško priteistos sumos sumokėjimo bei mokesčio, kurį Schneider privalės sumokėti už priteistąją kompensaciją, sumą,

–        subsidiariai:

–        pripažinti ieškinį priimtinu,

–      pripažinti Bendrijos deliktinę atsakomybę,

–      paskirti procedūrą Schneider faktiškai patirtos žalos atlygintinai sumai nustatyti,

–        priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.

60      2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismas nusprendė apriboti teisminius ginčus Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo principo ir patirtos žalos įvertinimo metodo klausimais.

61      2004 m. balandžio 20 d. ir gruodžio 6 d. Nutartimis Vokietijos Federacinei Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos, o Prancūzijos Respublikai – Schneider reikalavimus.

62      Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė taip, kaip minėta 1 punkte.

63      Skundžiamo sprendimo 152 ir 156 punktuose jis nusprendė, kad sprendimu Schneider I nustatytas gynybos teisių pažeidimas, susijęs su atitinkamomis Prancūzijos sektorinėmis rinkomis, aiškiai ir sunkiai pažeidžia teises privatiems asmenims suteikiančią teisės normą, įtvirtintą reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalyse.

64      Skundžiamo sprendimo 155 punkte Pirmosios instancijos teismas atmetė Komisijos argumentą, grindžiamą ypatingais sunkumais, su kuriais ji susiduria išsamaus tyrimo procedūroje, nurodydamas:

„Nėra pagrįstas atsakovės argumentas, kad iš esmės sunku parengti visapusišką rinkų analizę esant griežtai nustatytiems terminams, nes šiuo atveju žalą sukėlusi aplinkybė yra ne atitinkamų rinkų analizė pranešime apie kaltinimus arba sprendimas dėl nesuderinamumo, bet neįtraukimas į pranešimą apie kaltinimus nuorodos, turėjusios svarbią reikšmę jos pasekmėms ir sprendimo dėl nesuderinamumo rezoliucinei daliai. Ši nuoroda nebūtų sukėlusi jokių ypatingų techninių sunkumų ir nereikalavo jokio ypatingo papildomo tyrimo, kurio nebūtų buvę galima atlikti dėl laiko trūkumo, ir jos nebuvimas negali būti pateisinamas netyčine ar atsitiktine redakcine klaida, kuri būtų ištaisyta skaitant visą pranešimą apie kaltinimus.“

65      To paties sprendimo 157 punkte jis padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Komisijai nepaisius gynybos teisių padaryta klaida, galinti užtraukti deliktinę Bendrijos atsakomybę.

66      Nagrinėdamas žalos ir priežastinio ryšio tarp Komisijos klaidos ir šios žalos buvimo klausimus, skundžiamo sprendimo 269 punkte jis nurodė, jog nors dėl pakankamai akivaizdaus gynybos teisių pažeidimo neigiamas sprendimas tampa neteisėtu, iš to neišplaukia, kad, nesant tokio pažeidimo, koncentracija būtų buvusi pripažinta suderinama su bendrąja rinka.

67      Skundžiamo sprendimo 278 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nustatytas neigiamo sprendimo trūkumas neatėmė iš Schneider jokios teisės į suderinamumą pripažįstantį sprendimą, kuris pateisintų tai, kad visos šių teisių atėmimo finansinės pasekmės, visų pirma susijusios su pareiga perleisti Legrand akcijas, būtų pripažintos Bendrijos padaryta žala.

68      Skundžiamo sprendimo 279 punkte jis taip pat nusprendė, kad Schneider negali tvirtinti patyrusi žalą, kurią sudaro visa 2001 m. spalio 10 d. jos turėtų Legrand akcijų vertės sumažėjimo suma, nes nėra pakankamo tiesioginio priežastinio ryšio tarp šios žalos ir įvykio ? Bendrijos atsakomybę sukeliančio pažeidimo.

69      Kita vertus, 288 ir 316 punktuose jis pripažino pakankamai akivaizdų priežastinį ryšį tarp neteisėto veiksmo ir Schneider patirtų dviejų rūšių žalos, t. y.:

–        įmonės patirtos dalyvavimo po 2002 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo panaikintų sprendimų atnaujintoje koncentracijos patikrinimo procedūroje išlaidos,

–        perleidimo kainos nuolaida, kurią Schneider turėjo suteikti Legrand akcijų perėmėjui mainais į šio perleidimo nukėlimą iki bus išnagrinėtos tuo metu Bendrijos teisme nagrinėtos bylos, kad neišnyktų jų dalykas.

70      Dėl su atnaujinta patikrinimo procedūra susijusių išlaidų, t. y. konsultacijų, honorarų ir įvairaus pobūdžio administracinių išlaidų, jis 301 punkte nurodė, kad jei 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus būtų buvęs suformuluotas naudojimusi grindžiamas kaltinimas, Schneider neabejotinai būtų pateikusi dėl jo pastabas ir prireikus parengusi atitinkamas korekcines priemones iki Komisija priims sprendimą dėl koncentracijos suderinamumo, kaip ji tai padarė panaikinus šį sprendimą bei atnaujinus patikrinimo procedūrą.

71      Tačiau tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte jis nusprendė, kad prieš dvylika mėnesių nutrauktos administracinės procedūros atnaujinimas remiantis naujais teisiniais pagrindais bendrovei Schneider lėmė daug didesnę naštą nei atsakymas į tą patį kaltinimą pirmojoje kontrolės procedūroje, kai įmonė ir jos patarėjai aktyviai dalyvavo susirinkimuose ir keitėsi informacija su kompetentingomis Komisijos tarnybomis.

72      Dėl Schneider suteiktos perleidimo kainos nuolaidos jis 308 punkte nurodė, kad ši įmonė buvo priversta vienu metu derėtis ir 2002 m. liepos 26 d. sudaryti Legrand perleidimo sutartį atidedant šio jos įgyvendinimo datą iki 2002 m. gruodžio 10 dienos.

73      311 punkte jis nusprendė, kad pareiga atidėti faktinį pirkimo įgyvendinimą neabejotinai paskatino Schneider nuleisti Wendel-KKR kainą, palyginti su ta, kurią ji būtų gavusi, jei nesant neteisėto neigiamo sprendimo būtų buvęs sutartas besąlyginis pardavimas.

74      312 punkte jis pripažino, kad 2002 m. gruodžio 10 d. pardavimo atidėjimas buvo neatsiejamas nuo Legrand akcijų vertės sumažėjimo rizikos, susijusios su galimu šių akcijų kurso nuvertėjimu per atidėjimo laikotarpį, ir už šią riziką Wendel-KKR turėjo būti atlyginta.

75      Skundžiamo sprendimo 322 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad žala dėl perleidimo kainos nuolaidos lygi skirtumui tarp faktiškai sutartos perleidimo kainos ir tos, kurią Schneider būtų galėjusi gauti, jei užbaigiant pirmąją patikrinimo procedūrą 2001 m. spalio 10 d. jos atžvilgiu būtų priimtas teisėtas sprendimas dėl koncentracijos suderinamumo.

76      Tačiau 329 punkte jis pabrėžė, jog visiškai teisėtai įgydama Legrand kontrolę Schneider prisiėmė ir visą riziką, kad šios operacijos atžvilgiu bus priimtas sprendimas pripažinti koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka ir įpareigoti atskirti jau sujungtas bendroves.

77      330 punkte atsižvelgęs į įvykusio susijungimo dydį ir reikšmingai išaugusią dviejų Prancūzijos žemosios įtampos elektros prietaisų sektorinėje rinkoje vyraujančių subjektų ekonominę galią, jis nusprendė, jog Schneider negalėjo nežinoti, kad vykdomas susijungimas gali arba sukurti, arba sustiprinti dominuojančią padėtį didelėje bendrosios rinkos dalyje ir kad dėl to Komisija gali jį uždrausti.

78      Iš to jis 334 punkte padarė išvadą, kad Schneider tenka atsakomybė už trečdalį suteiktos nuolaidos.

79      Tokiomis aplinkybėmis 335 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Bendrija privalo atlyginti tik du trečdalius šios žalos.

80      Galiausiai 342 ir 344?346 punktuose jis nusprendė priteisti Schneider naudai šios žalos atlyginimą nuo 2002 m. gruodžio 10 d., t. y. su Legrand faktiniu perleidimu susijusios žalos atsiradimo, padidintą tam tikra procentine išraiška nuo priteistos sumos už laikotarpį iki įvertintą žalą patvirtinsiančio teismo sprendimo paskelbimo bei palūkanas už pradelstą terminą nuo pastarosios datos iki visiško priteistos sumos sumokėjimo.

IV –  Šalių reikalavimai

81      Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Schneider.

82      Schneider prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos.

V –  Apeliacinio skundo pagrindai

83      Grįsdama apeliaciją Komisija formaliai nurodo septynis panaikinimo pagrindus, kurie iš esmės gali būti suskirstyti į penkis.

84      Šiais pagrindais Komisija kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad jis padarė šias klaidas:

–        skundžiamo sprendimo 155 punkte pripažino naudojimusi grindžiamo kaltinimo „nenurodymą“ 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus ir nusprendė, kad šio kaltinimo formulavimas nekelia „ypatingų techninių sunkumų“,

–        skundžiamo sprendimo 156 punkte pripažino, kad Komisija padarė pakankamai akivaizdų teisių privatiems asmenims suteikiančios teisės normos pažeidimą,

–        skundžiamo sprendimo 316 punkte pripažino tiesioginį priežastinį ryšį tarp Komisijos klaidos ir Schneider žalos, patirtos dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos mainais į 2002 m. liepos 26 d. sutarto pirkimo faktinio įgyvendinimo nukėlimą iki 2002 m. gruodžio 10 d.,

–        skundžiamo sprendimo 288 punkte nustatė Schneider neminėtą žalos pagrindą, t. y. kainos nuolaidą, sutartą mainais į Legrand perleidimo įsigaliojimo nukėlimą iki 2002 m. gruodžio 10 d.,

–        padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 345 ir 346 punktuose priteisdamas kompensacines palūkanas nuo su tariama perleidimo kainos nuolaida susijusios žalos už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 10 d. iki įvertintą žalą patvirtinančio teismo sprendimo paskelbimo dienos, nors tokios palūkanos gali būti priteisiamos tik išimtiniais atvejais.

VI –  Dėl apeliacinio skundo

A –  Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai pripažino naudojimusi grindžiamo kaltinimo „nenurodymą“ 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus ir nusprendė, kad šio kaltinimo formulavimas nekelia „ypatingų techninių sunkumų“

1.     Šalių argumentai

85      Komisija primena, kad pirmojoje instancijoje vykusiame procese ji neginčijo pažeidusi Schneider teisę būti išklausytai koncentracijos patikrinimo procedūroje. Tačiau ji teigia ginčijanti tai, jog nustatytas pažeidimas užtraukia Bendrijos atsakomybę.

86      Pirmąjį pagrindą ji dalija į keturias dalis.

87      Ji nurodo, kad skundžiamo sprendimo 155 punkte pripažindamas naudojimusi grindžiamo kaltinimo „nenurodymą“ 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus ir tame pačiame punkte nuspręsdamas, kad šio kaltinimo formulavimas visiškai nekėlė ypatingų techninių sunkumų, Pirmosios instancijos teismas:

–        pažeidė sprendimo Schneider Ires judicata galią,

–        konstatavo faktų neatitinkančias aplinkybes,

–        iškraipė įrodymus,

–        pažeidė motyvavimo pareigą.

88      Sprendimo Schneider I 455 punkte Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų paprasčiausiai konstatavo, kad naudojimusi grindžiamas kaltinimas nebuvo suformuluotas „pakankamai aiškiai ir tiksliai“. Papriekaištavęs Komisijai, kad parengė pranešimą apie kaltinimus „visiškai neužsimindama apie kokį nors naudojimąsi“, jis tik pažymėjo, kad užbaigdama įvertinimą Komisija nepakankamai aiškiai identifikavo šį konkretų kaltinimą.

89      Tačiau darytina išvada, jog Pirmosios instancijos teismas manė, kad apie šį kaltinimą bent jau netiesiogiai buvo užsiminta pačioje motyvuojamojoje pranešimo apie kaltinimus dalyje.

90      Ši išvada atskleidžia antrą neatitiktį tarp sprendimo Schneider I ir skundžiamo sprendimo, kurio 155 punkte daroma aiški išvada apie kaltinimo nenurodymą, ir ši neatitiktis nebūtų ištaisyta „skaitant visą pranešimą apie kaltinimus“.

91      Trečia šių dviejų sprendimų neatitiktis yra skirtingas pasekmių, kurios Schneider atsirado dėl pranešimo apie kaltinimus trūkumų, vertinimas.

92      Šiuo atžvilgiu Komisija tvirtina, kad sprendimo Schneider I 453 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog iš pranešimo apie kaltinimus formuluotės Schneider negalėjo įvertinti Prancūzijos rinkoje nustatytų konkurencijos problemų „viso turinio“, o skundžiamo sprendimo 152 punkte jis pripažino, kad Schneider „negalėjo žinoti“, jog nepasiūlius adekvačių dėl koncentracijos susidariusios naudojimosi situacijos korekcinių priemonių ji neturi „jokios galimybės“ tikėtis, kad bus priimtas sprendimas pripažinti suderinamumą su bendrąja rinka.

93      Komisijos teigimu, iš šio dviejų sprendimų palyginimo matyti, kad sprendime Schneider I Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Schneider turi galimybę sužinoti, kad naudojimasis konkurencijos požiūriu yra problema, tačiau ji negalėjo įvertinti viso šios problemos sudaromos kliūties turinio, nes jis nebuvo aiškiai suformuluotas pranešimo apie kaltinimus išvadoje. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė priešingai, kad Schneider negalėjo žinoti apie problemą, taigi ji niekada net nebuvo tikra, ar turėtų siūlyti adekvačias priemones padėčiai ištaisyti.

94      Komisija, be kita ko, pastebėjo, kad Pirmosios instancijos teisme ji nurodė esant sunkumų per labai griežtą reglamente įtvirtintą terminą atlikti sudėtingą rinkų tyrimą byloje, kuri pati yra sudėtinga. Ji, be to, pabrėžė, kad pranešimo apie kaltinimus rengimas yra labai keblus veiksmas, kurį reikia atlikti netrukus po procedūros pradžios ir tyrimo pabaigos tam, kad šalys galėtų pateikti savo pastabas.

95      Komisija priekaištauja Pirmosios instancijos teismui iškraipius jos argumentus nusprendžiant, kad jais nurodomi tik sudėtingo rinkų įvertinimo sunkumai ir kad dėl to šie argumentai nėra reikšmingi, nes žalą sukėlęs įvykis faktiškai yra jokių ypatingų techninių sunkumų nekeliantis informacijos nenurodymas pranešime apie kaltinimus, nereikalaujantis jokio papildomo specialaus tyrimo, kurio atlikti nebūtų įmanoma dėl laiko sumetimų, ir nepriskirtinas nenumatytam arba atsitiktiniam redakcijos trūkumui.

96      Komisijos teigimu, šie Pirmosios instancijos teismo motyvai, kiek jais konstatuojamos faktinės aplinkybės, yra akivaizdžiai klaidingi jam įvertinti proceso metu pateiktų įrodymų atžvilgiu ir yra įrodymų iškraipymas.

97      Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas pažeidė motyvavimo pareigą, kiek tai susiję su atsižvelgimu į naudojimusi grindžiamą kaltinimą, jo nenurodymu ir ypatingų techninių sunkumų nebuvimu jam nurodyti.

98      Visas skundžiamas sprendimas turi būti visiškai panaikintas remiantis vien pirmuoju pagrindu.

99      Schneider prašo atmesti šį pagrindą.

100    Ji tvirtina, kad jis nepriimtinas, nes Komisija:

–        ginčija nustatytas faktines aplinkybes,

–        kelia naujus kaltinimus, neva, pirma, apie naudojimusi grindžiamą kaltinimą buvo bent jau netiesiogiai užsiminta 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus, kaip tai sprendime Schneider I netiesiogiai konstatavo Pirmosios instancijos teismas, ir, antra, tame pačiame sprendime Schneider I Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Schneider turėjo galimybių sužinoti, kad konkurencijos požiūriu naudojimasis kelia problemų,

–        nepaaiškino, kaip įrodymų iškraipymas ir motyvavimo pareigos pažeidimas pagrindžia jos nurodytą pagrindą.

101    Bet kuriuo atveju šis pagrindas yra nepagrįstas.

2.     Teisingumo Teismo vertinimas

a)     Dėl pagrindo pirmųjų trijų dalių, susijusių su sprendimo Schneider I res judicata galios pažeidimu, netikslių faktų nustatymu ir įrodymų iškraipymu

102    Res judicata galia siejama su fakto ir teisės klausimais, kurie buvo realiai arba neišvengiamai išspręsti teismo sprendimu (žr., be kita ko, 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

103    Be to, iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, kad tik Pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją, pirma, konstatuoti faktus, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, įvertinti šiuos faktus. Taigi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei konstatuoti faktų, nei iš principo nagrinėti įrodymų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsdamas šiuos faktus. Jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo naštos paskirstymui ir įrodymų tyrimui, tik Pirmosios instancijos teismas gali nustatyti jam pateiktos medžiagos vertę. Taigi šis įvertinimas, kaip toks, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas ir todėl nepatenka į apeliacinio skundo pagrindu atliekamos Teisingumo Teismo peržiūros taikymo sritį (žr., be kita ko, 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑0000, 29 punktą).

104    Kitaip tariant, Pirmosios instancijos teismo konstatuoti faktai ir įrodymų įvertinimas yra teisės kausimai, kuriems taikoma apeliacinio skundo pagrindu atliekama Teisingumo Teismo peržiūra, jei Pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktų neatitiktis tikrovei matyti iš byloje esančių dokumentų arba iškraipomi įrodymai (šiuo atžvilgiu žr. 1999 m. kovo 4 d. Sprendimo Ufex ir kt. prieš Komisiją, C‑119/97 P, Rink. p. I‑1341, 66 punktą).

105    Pirmąja nagrinėjamo pagrindo dalimi, susijusia su sprendimo Schneider I res judicata galia, Komisija siekia parodyti, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į fakto klausimus, prieštaraujančius tiems, kurie realiai arba neišvengiamai buvo išspręsti jau įsiteisėjusiame sprendime Schneider I.

106    Antrąja ir trečiąja to paties pagrindo dalimis Komisija iš esmės siekia parodyti, kad atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką:

–        skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių neatitiktis sprendime Schneider I realiai pripažintiems faktams matyti tiesiogiai iš jų tekstų,

–        skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas iškraipė sprendimo Schneider I, laikytino įrodymu, kuris prireikus turi būti aiškinamas nustatant su Bendrijos deliktine atsakomybe susijusias faktines aplinkybes, prasmę.

107    Taigi vertinant pirmąsias tris šio pagrindo dalis būtina išnagrinėti šiuos klausimus:

–        kokiais fakto klausimais Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 152 ir 156 punktuose pagrindė išvadą apie apribojimų, kurie Komisijai tenka paisant Schneider teises į gynybą, „aiškų ir sunkų pažeidimą“,

–        ar šie fakto klausimai sprendime Schneider I išspręsti,

–        ar skundžiamame sprendime pripažintieji fakto klausimai prieštarauja sprendime Schneider I išspręstiesiems.

108    Taigi reikia kartu nagrinėti visoms trims dalims pagrįsti nurodytus argumentus, susijusius su naudojimusi grindžiamo kaltinimo paminėjimu pranešime apie kaltinimus bei sunkumais, darančiais šį kaltinimą neįmanomą pakankamai aiškiai ir tiksliai suformuluoti šiame išsamaus tyrimo procedūros akte.

109    Tačiau reikia pastebėti, kad antroji ir trečioji dalys susilieja su pirmąja tiek, kiek jos susijusios su faktais, kurie pagal minėto plano analizę pasirodys esantys realiai ir neišvengiamai jau išspręsti sprendime Schneider I. Šios dalys yra savarankiškos tik tiek, kiek susijusios su faktais, kurie pasirodys neišspręsti sprendime Schneider I.

i)     Dėl naudojimusi grindžiamo kaltinimo paminėjimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus

110    Skundžiamo sprendimo 140 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad vykstant procesui Schneider teigė, jog 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus Komisija nepakankamai aiškiai ir tiksliai suformulavo savo nepritarimą koncentracijos suderinamumui, grindžiamą naudojimusi atitinkamomis Prancūzijos žemosios įtampos elektros prietaisų sektorinėmis rinkomis didmeninėje prekyboje.

111    Pateikdamas savo vertinimą Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 145?150 punktuose visų pirma primena pagal reglamento 18 straipsnį Komisijai tenkančių pareigų turinį ir apimtį. Iš to jis to paties sprendimo 151 punkte daro išvadą, kad Schneider remiasi teises privatiems asmenims pagal Bendrijos deliktinės atsakomybės tvarką suteikiančios teisės normos pažeidimu.

112    Toliau 152 punkte jis nusprendė, jog „šiuo atveju akivaizdus ir sunkus reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimas kyla dėl aplinkybės, kad Komisija, kaip ir šioje byloje, parengė pranešimą apie kaltinimus taip, kad [Schneider], kaip paaiškėja iš sprendimo Schneider I, negalėjo žinoti, jog nepateikusi tinkamų korekcinių priemonių, skirtų sumažinti arba panaikinti Legrand pozicijų Prancūzijos sektorinėse rinkose sutvirtinimo situacijas, ji neturėtų jokios galimybės tikėtis, kad susitarimas dėl koncentracijos būtų pripažintas suderinamu su bendrąja rinka“.

113    Šia skundžiamo sprendimo 152 punkto formuluote, kurioje vienos iš Bendrijos atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimas pagrindžiamas nuoroda į tai, kas „matyti iš sprendimo Schneider I“, Pirmosios instancijos teismas savo išvadą apie „akivaizdų ir sunkų pažeidimą“ atitinkamame motyvavimo etape neišvengiamai grindžia šio sprendimo Schneider I 440?461 punktuose pateikta analize, perimdamas jame pavartotas formuluotes su pranešimo apie kaltinimus susijusioms aplinkybėms apibūdinti.

114    Taigi, kiek tai susiję su 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo apie kaltinimus redakcija, jis atsižvelgia į šiuos sprendimo Schneider I 445 ir 453 punktuose realiai konstatuotus ir įvertintus faktus:

–        kad „pakankamai aiškiai ir tiksliai aprašytas Schneider pozicijų sustiprėjimas kitų Prancūzijos žemosios įtampos elektros prietaisų platintojų atžvilgiu, kurį lemia ne vien Legrand pardavimo apimčių elektros paskirstymo dėžėms skirtų dalių rinkose padidėjimas, bet ir Legrand vyravimas už elektros paskirstymo dėžutės montuojamų žemosios įtampos elektros prietaisų segmentuose“,

–        „bendrojoje pranešimo apie kaltinimus išvadoje minimos įvairios koncentracijos paveiktos nacionalinės sektorinės rinkos, tačiau nepateikiama įrodymų, kad vienos iš dviejų atitinkamo produkto rinkoje veikiančių įmonių pozicijoms sustiprinti būtų kaip nors naudojamasi kitos įmonės pozicijomis kitoje sektorinėje rinkoje“,

–        „pranešimas apie kaltinimus nesudarė galimybių Schneider išsamiai įvertinti visą Komisijos nustatytų su koncentracija, apie kurią pranešta, susijusių konkurencijos problemų apimtį Prancūzijos žemosios įtampos elektros prietaisų rinkos platinimo grandyje“.

115    Taigi, skundžiamame sprendime pateikdamas nuorodą į sprendimą Schneider I, Pirmosios instancijos teismas, kaip ir sprendime Schneider I, ne remiasi visišku ir paprasčiausiu naudojimusi grindžiamo kaltinimo nenurodymu 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus, bet atsižvelgia būtent į nepakankamai aiškų ir tikslų naudojimosi klausimo išdėstymą pranešimo apie kaltinimus tekste bei šio klausimo aiškaus paminėjimo nebuvimą bendrojoje šio pranešimo išvadoje.

116    Tokiomis aplinkybėmis jo negalima kaltinti pažeidus šių klausimų išsprendimo sprendimu Schneider Ires judicata galią.

117    Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo 155 punkte atmesdamas argumentą, Komisijos pateiktą ginčijant jos atsakomybę, Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog žalą sukėlęs įvykis yra „neįtraukimas į pranešimą apie kaltinimus nuorodos, turėjusios svarbią reikšmę jos pasekmėms ir [neigiamo] sprendimo <...> rezoliucinei daliai“. Pirmiau apibūdintame kontekste pavartotą „svarbios nuorodos neįtraukimo“ formuluotę reikia suprasti kaip reiškiančią pakankamai aiškios ir tikslios informacijos apie naudojimusi grindžiamą kaltinimą nenurodymą.

118    Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismo pavartoto žodžio „nenurodymas“ negalima vertinti kaip neva lėmusio klaidingą šio teismo įvertinimą, pateiktą skundžiamo sprendimo 152 punkte, jog Schneider „negalėjo žinoti, jog nepateikusi tinkamų korekcinių priemonių, skirtų sumažinti arba panaikinti Legrand pozicijų Prancūzijos sektorinėse rinkose sutvirtinimo situacijas, ji neturėtų jokios galimybės tikėtis, kad susitarimas dėl koncentracijos būtų pripažintas suderinamu su bendrąja rinka“.

119    Sprendime Schneider I Pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar pranešimas apie kaltinimus leido Schneider sužinoti, kad naudojimasis kitos įmonės padėtimi gali būti koncentracijos pripažinimo nesuderinama su bendrąja rinka priežastimi, t. y. galutine kliūtimi įgyvendinti koncentraciją.

120    Tačiau, kaip ir visiškas kaltinimo nepaminėjimas, nepakankamai aiški ir tiksli jo redakcija, kuri, kaip nurodyta sprendimo Schneider I 453 punkte, neleidžia įvertinti tam tikrų konkurencijos problemų „visos apimties“, kliudo atitinkamoms įmonėms sužinoti apie šių problemų reikšmę patikrinimo procedūros baigčiai.

121    Todėl Pirmosios instancijos teismas sprendimo Schneider I 455, 456, 458 ir 460 punktuose nusprendė, kad (iš) Schneider:

–        „atimta galimybė naudingai užginčyti Komisijos pripažinimą, kad dėl Legrand vyravimo už elektros paskirstymo dėžutės montuojamų žemosios įtampos elektros prietaisų sektoriuje Schneider dominuojanti padėtis elektros paskirstymo dėžučių ir joms skirtų dalių sektoriaus platinimo grandyje sustiprės“,

–        „[neturėjo] progos atsakydama į pranešimą apie kaltinimus bei 2001 m. rugpjūčio 21 d. susitikime naudingai pateikti pastabas šiuo atžvilgiu“,

–        „reikia vertinti kaip negavusią galimybės naudingai ir laiku pateikti pasiūlymus perleisti pakankamai akcijų, kad būtų išspręstos Komisijos nustatytos konkurencijos problemos nagrinėjamose Prancūzijos sektorinėse rinkose“,

–        „galėjo netiesiogiai prarasti galimybę gauti Komisijos pritarimą pasiūlytiems pakeitimams, jei pranešimą apie koncentraciją pateikusioms dalyvėms būtų suteikta proga laiku pateikti pasiūlymus atsisakyti koncentracijos, tam tikru mastu išsprendžiant visas Komisijos nustatytas su platinimu Prancūzijoje susijusias konkurencijos problemas.“

122    Šiuo atžvilgiu sprendimo Schneider I formuluotės „atimta galimybė“, „neturėjo progos“, „negavusi galimybės“, „galėjo netiesiogiai prarasti galimybę“ reiškia Pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad dėl pranešimo apie kaltinimus trūkumo Schneider atsidūrė tokioje padėtyje, kai neįmanoma žinoti naudojimusi grindžiamo kaltinimo reikšmės priimant sprendimą.

123    Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 152 punkte nurodydamas, kad „[Schneider] negalėjo žinoti, jog nepateikusi tinkamų korekcinių priemonių [...] ji neturėtų jokios galimybės tikėtis, kad susitarimas dėl koncentracijos būtų pripažintas suderinamu su bendrąja rinka“, Pirmosios instancijos teismas ne pateikia skirtingą nei sprendime Schneider I vertinimą, o tik kitais žodžiais išreiškia tą patį vertinimą.

124    Be to, skundžiamo sprendimo 155 punkte pažymėdamas, kad „skaitant visą pranešimą apie kaltinimus“ nebūtų „ištaisytos“ jo redakcijos problemos, Pirmosios instancijos teismas taip pat nepateikia kitokio įvertinimo. Aplinkybę, į kurią atsižvelgta sprendime Schneider I, kad neįmanoma sužinoti, kokią konkrečiai kliūtį kelia naudojimasis, reikia pripažinti kaip reiškiančią būtent tai, kad viso pranešimo apie kaltinimus perskaitymas nekompensuoja redakcijos trūkumų.

125    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad negalima sutikti su Komisijos argumentais dėl naudojimusi grindžiamo kaltinimo nurodymo 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus.

ii)  Dėl sunkumų, darančių naudojimusi grindžiamą kaltinimą neįmanomą pakankamai aiškiai ir tiksliai suformuluoti 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus

126    Dėl sprendimo Schneider I 437 ir paskesnių punktų visų pirma reikia konstatuoti, kad šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas nebandė nustatyti faktinės aplinkybės, ar naudojimusi grindžiamo kaltinimo paminėjimas 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie kaltinimus Komisijai kėlė „ypatingų techninių sunkumų“.

127    Taip pat reikia konstatuoti, kad šis fakto klausimas yra ne fakto konstatavimas, bet fakto vertinimas.

128    Todėl pirmosios dvi pagrindo dalys dėl atitinkamai res judicata galios pažeidimo ir konstatuoto fakto neatitikties tikrovei, kiek jos susijusios su šiuo fakto klausimu, yra nereikšmingos.

129    Kalbant apie trečiąją pagrindo dalį, reikia patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismo pripažinimas, kad naudojimusi grindžiamas kaltinimas „nekelia jokių ypatingų sunkumų“, padarytas remiantis iškraipytais įrodymais.

130    Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad prieš pranešime apie kaltinimus nurodant kaltinimą, kaip antai naudojimasis, jo pagrįstumo nereikia pagrįsti išsamiu ekonominiu įvertinimu.

131    Tokį pagrindimą, kuris koncentracijų srityje iš tikrųjų gali kelti didelių sunkumų, reikia atlikti tik vėlesniame procedūros etape ir atsižvelgus, be kita ko, į atitinkamų įmonių, pranešimu apie kaltinimus tinkamai informuotų apie konkurencijos problemą tam, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, pastabas.

132    Pranešimo apie kaltinimus etape Komisija turi tik pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodyti naudojimosi problemą, kuri gali būti kliūtis pripažinti koncentracijos suderinamumą.

133    Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia pripažinti, kad Pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog nebuvo ypatingų techninių sunkumų nurodyti naudojimosi problemą, nebuvo padarytas iškraipius jam pateiktus įrodymus.

134    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmąsias tris dalis.

b)     Dėl ketvirtos pagrindo dalies, susijusios su motyvavimo pareigos pažeidimu

135    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad motyvavimo pareiga iš Pirmosios instancijos teismo nereikalaujama pateikti tekstą, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių suformuluoti argumentai, ir kad dėl to motyvavimas gali būti implicitinis, jeigu jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę (žr., be kita ko, 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑0000, 96 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

136    Skundžiamo sprendimo 152 punkte aptardamas pranešimo apie kaltinimus formuluotes Pirmosios instancijos teismas dėl naudojimusi grindžiamo kaltinimo klausimo pateikia nuorodą į tai, kas „paaiškėja iš sprendimo Schneider I“.

137    Kaip minėta 114 punkte, taip jis nurodo faktines aplinkybes, į kurias atsižvelgta sprendimo Schneider I 445 ir 453 punktuose ir kurios nagrinėtos atsakant į pirmąsias tris pirmojo pagrindo dalis. Iš to galima suprasti, kad savo išvadą apie „akivaizdų ir sunkų pažeidimą“ jis grindžia būtent šiomis faktinėmis aplinkybėmis.

138    Be to, kaip matyti iš 117 punkto, šia nuoroda apibūdinamas kontekstas, leidžiantis suprasti formuluotės „nuoroda, turėjusi svarbią reikšmę“, kuri vėliau pavartota skundžiamo sprendimo 155 punkte, prasmę.

139    Dėl išvados, kad naudojimusi grindžiamo kaltinimo nurodymas pranešime apie kaltinimus nesudarė jokių ypatingų techninių sunkumų, tame pačiame skundžiamo sprendimo 155 punkte Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas pakankamai motyvų, pabrėžia, kad iš esmės reikia skirti, pirma, iš esmės atliekamą atitinkamų rinkų įvertinimą nesuderinamumui su bendrąja rinka atskleisti nuo paprasčiausios užuominos apie konkurencijos problemą po to, kai suinteresuotos įmonės pateikė pastabas, galinčias sukliudyti pripažinti koncentraciją suderinama su bendrąja rinka.

140    Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmojo pagrindo ketvirtąją dalį taip pat reikia atmesti.

141    Todėl reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą iš esmės, nesant reikalo nagrinėti jo priimtinumo.

B –  Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingu Pirmosios instancijos teismo pripažinimu, kad Komisija padarė pakankamai akivaizdų privatiems asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimą

1.     Šalių argumentai

142    Antrąjį pagrindą Komisija skaido į dvi dalis, atitinkamai susijusias su teisine faktų kvalifikavimo klaida ir motyvavimo pareigos pažeidimu.

143    Pirmąja šio pagrindo dalimi ji pripažįsta, kad pagal Bendrijos deliktinės atsakomybės sistemą, kai atitinkama institucija turi tik labai nedaug diskrecijos arba jos išvis neturi, paprasčiausio nusižengimo Bendrijos teisei gali pakakti, kad būtų padarytas pakankamai akivaizdus privatiems asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimas.

144    Ji pripažįsta, kad, paisant reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintos teisės būti išklausytai, jai tenkanti pareiga pakankamai aiškiai ir tiksliai suformuluoti naudojimusi grindžiamą kaltinimą yra ne jos diskrecija, bet paprasčiausias atitinkamų procedūrinių normų taikymas.

145    Tačiau ji mano, kad Pirmosios instancijos teismas neišvengiamai turėjo ne tik atsižvelgti į tai, kad ji turi labai nedidelę diskreciją Schneider teisės būti išklausytai atžvilgiu arba išvis jos neturi, bet ir į susidariusių situacijų, kurias institucija turėjo įveikti administracinėje procedūroje, sudėtingumą.

146    Ji primena Pirmosios instancijos teisme nurodžiusi, jog buvo itin sudėtinga parengti 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą apie kaltinimus ne tik dėl jai nustatytų terminų, bet visų pirma dėl konkurencijos problemų, kurias kėlė daug nacionalinių sektorinių rinkų apimanti koncentracija, apimties. Kiekvieno kaltinimo, kuriuos Komisija pateikė kiekvienos nacionalinės sektorinės rinkos atžvilgiu, aiškus ir pakankamai tikslus nurodymas atskirai būtų padaręs sudėtingesnį ne tik šio teksto supratimą, bet ir jo rengimą.

147    Pats naudojimusi grindžiamas kaltinimas buvo itin sudėtingas dar ir dėl to, kad jo parengimui ir aprašymui reikėjo įvertinti ne atskirai paimtos kiekvienos nacionalinės sektorinės rinkos, kaip antai kitų pranešime apie kaltinimus nurodytų kaltinimų atveju, bet išilginį visų kiekvienos valstybės narės žemosios įtampos elektroninių prietaisų rinkų, įskaitant tų sektorinių rinkų, kuriose koncentracija nekėlė horizontalios konkurencijos problemos, pjūvį.

148    Naudojimusi, kuris yra sudėtingas ekonominis terminas, grindžiamam kaltinimui išdėstyti būtų reikėję susieti koncentracijos dalyvių pozicijas su jų konkurentų pozicijomis keliose kiekvienos valstybės narės sektorinėse rinkose ir atskirai išnagrinėti platinimo struktūrą bei tiekėjų ir didmenininkų santykius kiekvienoje valstybėje narėje.

149    Komisija pabrėžia, kad ji šiuos sunkumus nurodo ne todėl, kad įrodytų naudojimusi grindžiamo kaltinimo pagrįstumą, o pagrįsdama ypatingą sudėtingumą, kurį jai kėlė pakankamai aiškus ir tikslus formulavimas.

150    Ji atkreipia dėmesį į tai, kad Pirmosios instancijos teisme Schneider nurodė, jog po pranešimo apie koncentraciją ji ginčijo tam tikrą naudojimąsi, o tai neva turėjo palengvinti Komisijai suformuluoti šį kaltinimą pakankamai aiškiai ir tiksliai. Tačiau Komisija atsikirto, kad ši aplinkybė tik dar labiau sušvelnina padarytą procedūrinį pažeidimą.

151    Komisija patvirtina, jog kadangi Schneider pati sumažino naudojimosi veiksnio poveikį, aplinkybė, kad atitinkamas kaltinimas nebuvo suformuluotas pakankamai aiškiai ir tiksliai, bet kuriuo atveju negali sudaryti pakankamai akivaizdaus pažeidimo.

152    Ji tvirtina, kad nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti, jog per labai trumpą laiką turėdama parengti 145 puslapių pranešimą apie kaltinimus ji atsidūrė sunkiai suvaldomoje situacijoje, todėl nebuvo pakankamai akivaizdaus pažeidimo.

153    Antrojo pagrindo antrąja dalimi Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo ypač kruopščiai nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis jis padarė išvadą, jog sprendime Schneider I konstatuotas pažeidimas yra pakankamai akivaizdus.

154    Tačiau, Komisijos teigimu, šiuo klausimu skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas beveik nepateikė motyvų.

155    Toks motyvavimas neleidžia suprasti, kodėl nurodytos įvairaus pobūdžio objektyvios aplinkybės nesušvelnino pažeidimo įvertinimo.

156    Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsakė į Komisijos argumentus, kad ji:

–        iškėlė naudojimosi problemą keliuose pranešimo apie kaltinimus punktuose,

–        nurodė sunkumus, susijusius su pranešimo apie kaltinimus parengimu per trumpą terminą ir sudėtingu tiek visų su esme susijusių klausimų, o ne tik dėl naudojimusi grindžiamo kaltinimo, tiek pasiūlytų pakeitimų įvertinimu,

–        tvirtino, jog tai, kad Schneider pateikė Komisijai informaciją, parodančią, kad koncentracija nekelia jokių naudojimosi problemų, dar labiau sušvelnina padarytą procedūrinę klaidą,

–        teigė, kad sprendime pripažinti nesuderinamumą ji galėjo savo nuožiūra teisėtai nurodyti naujus faktais ar teise grindžiamus argumentus dėl jau anksčiau nurodyto naudojimusi grindžiamo kaltinimo,

–        nurodė, kad nagrinėjamų įvykių atsiradimo metu teismų praktikoje dar nebuvo aiškiai suformuluotas koncentracijų srities pranešimų apie kaltinimus aiškumo reikalavimas.

157    Schneider prašo atmesti antrąjį pagrindą.

158    Pirmoji šio pagrindo dalis yra nepriimtina, nes ja siekiama peržiūrėti jau įvertintus faktus ir pateikiamas naujas teiginys, neva buvo sudėtinga suformuluoti naudojimusi grindžiamą kaltinimą.

159    Bet kuriuo atveju šis pagrindas esąs nepagrįstas.

2.     Teisingumo Teismo vertinimas

a)     Dėl pirmosios pagrindo dalies, susijusios su faktų teisinio kvalifikavimo klaida

160    Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimas siejamas su tam tikrų sąlygų įvykdymu, kurioms neteisėto teisės akto atveju priskiriamas pakankamai akivaizdus privatiems asmenims teises suteikiančios teisės normos pažeidimas. Kalbant apie šią sąlygą, lemiamas Bendrijos teisės pažeidimo vertinimo kaip pakankamai akivaizdaus kriterijus yra tai, ar savo diskreciją Bendrijos institucija pažeidė aiškiai ir sunkiai. Jei ši institucija turi tik labai nedaug diskrecijos arba jos išvis neturi, paprasčiausio nusižengimo Bendrijos teisei gali pakakti, kad būtų padarytas pakankamai akivaizdus pažeidimas (2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C‑282/05 P, Rink. p. I‑2941, 47 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

161    Prireikus Teisingumo Teismo atskleistoje Bendrijos deliktinės atsakomybės schemoje atsižvelgiama į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą (minėto sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją 50 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

162    Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad nurodytą neteisėtumą sudaro, kaip skundžiamo sprendimo 145?151 punktuose teisingai nusprendė Pirmosios instancijos teismas, privatiems asmenims teises suteikiančios teisės normos, t. y. teisės į gynybą principo taikymui skirtos reglamento 18 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

163    Šiuo atžvilgiu reikia pirmiausia pabrėžti, kad pranešimas apie kaltinimus yra esminis šio principo įgyvendinimo dokumentas.

164    Užtikrinant galimybę veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, šiuo dokumentu apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant jai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama ši procedūra, remtis kitais kaltinimais (minėto sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala 63 punktas).

165    Šiuo atžvilgiu iš reglamento 18 straipsnio 3 dalies išplaukia, jog jeigu po pranešimo apie kaltinimus atlikdama išsamų tyrimą Komisija nustato konkurencijos problemą, kurios lemiamas nesuderinamumas nebuvo aptartas arba nepakankamai aptartas šiame pranešime, ji turi arba atsisakyti šio kaltinimo galutinio sprendimo etape, arba prieš priimdama šį sprendimą sudaryti atitinkamoms įmonėms galimybę pateikti visas pastabas dėl jo esmės ir pasiūlyti atitinkamas korekcines priemones.

166    Toliau reikia pažymėti, kad Komisijai tenkanti pareiga pakankamai aiškiai ir tiksliai suformuluoti naudojimusi grindžiamą kaltinimą yra, kaip ji pati pripažįsta, paprasčiausias atitinkamų procedūrinių taisyklių taikymas, todėl Schneider teisės būti išklausytai atžvilgiu ji turėjo labai nedidelę diskreciją arba išvis jos neturėjo.

167    Nagrinėjama pagrindo dalis grindžiama visų pirma priekaištu, kad Pirmosios instancijos teismui neatsižvelgė į situacijos sudėtingumą, kuris panaikina pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimą.

168    Ši pagrindo dalis grindžiama ta pačia prielaida, paneigiančia skundžiamo sprendimo 155 punkte nurodytą ir Pirmosios instancijos teismo kompetencijai priskiriamą vertinimą, kad naudojimusi grindžiamo kaltinimo įtraukimas į 2001 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą apie kaltinimus visiškai nekėlė „ypatingų techninių sunkumų“.

169    Tačiau teiginys apie su šiuo vertinimu susijusių įrodymų iškraipymą 133 punkte jau pripažintas nepagrįstu.

170    Tokiomis aplinkybėmis Komisijos argumento apie spręstinos situacijos sudėtingumą, pateikto siekiant įrodyti teisinio kvalifikavimo klaidą, negalima priimti.

171    Antrojo pagrindo pirmoji dalis dar grindžiama priekaištu Pirmosios instancijos teismui, kad jis įvertino Komisijos elgesį kaip pakankamai akivaizdų pažeidimą, nors Schneider, nuo pat pranešimo apie koncentraciją siekdama sumenkinti naudojimosi problemos svarbą, žinojo apie jos keliamą pavojų konkurencijai, o tai turėjo sušvelninti padarytą procedūrinę klaidą.

172    Tačiau darant prielaidą, kad nuo pat pranešimo apie koncentraciją Schneider iš tikrųjų Komisiją prevenciškai įtikinėjo, jog ši koncentracija nekelia naudojimosi problemų, nepakankamai aiškaus ir tikslaus šia problema grindžiamo kaltinimo nurodymas pranešime apie kaltinimus ne tik nesuteikė šiai įmonei žinių apie dėl šios problemos kylančią nesuderinamumo pripažinimo riziką, bet priešingai, tik patvirtino jos nuomonę ir nutolino ją nuo papildomų motyvų nurodymo ir (arba) adekvačių priemonių pasiūlymo.

173    Iš to išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė faktų teisinio vertinimo klaidos konstatavęs pakankamai akivaizdų pažeidimą ir nepripažinęs, pirma, sudėtingos situacijos egzistavimo bei, antra, Schneider žinojimo apie naudojimosi problemos keliamą riziką koncentracijai.

174    Darytina išvada, kad antrojo pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti iš esmės, nesant reikalinga spręsti jo priimtinumo klausimo.

b)     Dėl antrosios pagrindo dalies, susijusios su naudojimosi problemos koncentracijai keliama rizika

175    Kaip matyti iš 135 punkto, motyvavimo pareiga iš Pirmosios instancijos teismo nereikalaujama pateikti išsamių atsakymų į visus ginčo šalių pateiktus argumentus ir pakanka tokio motyvavimo, net ir netiesioginio, kuris leistų suinteresuotiesiems asmenims žinoti jų pretenzijų nepatenkinimo priežastis, o Teisingumo Teismui – jį peržiūrėti.

176    Skundžiamame sprendime motyvuodamas savo išvadą apie pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimą Pirmosios instancijos teismas 145?150 punktuose visų pirma pabrėžia pranešimo apie kaltinimus svarbą teisės į gynybą įgyvendinimui ir nurodo kelis teismo praktikos precedentus.

177    Jis taip pat nurodo, kad:

–        „[pagal reglamento] 18 straipsnio 3 dalį Komisija gali grįsti sprendimą pripažinti nesuderinamumą tik tais prieštaravimais, kuriais suinteresuotosioms įmonėms buvo suteikta galimybė pateikti savo pastabas“,

–        „Bendrijos masto koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms, kaip viešosios valdžios institucijos sprendimų, reikšmingai paveikiančių jų interesus, adresatėms, turi būti sudarytos galimybės naudingai išreikšti savo požiūrį ir šiuo tikslu jos turi būti aiškiai ir laiku informuotos apie prieštaravimų, Komisijos keliamų koncentracijos, apie kurią jos pranešė, atžvilgiu, esmę (šiuo atžvilgiu žr. 1975 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Transocean Marine Paint prieš Komisiją, 17/74, Rink. p. 1063, 15 punktą ir 1999 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Assicurazioni Generali ir Unicredito prieš Komisiją, T‑87/96, Rink. p. II‑203, 88 punktą)“,

–        „šiuo klausimu ypač svarbus pranešimas apie kaltinimus, nes jis specialiai skirtas suteikti atitinkamoms įmonėms galimybę atsakyti į reguliuojančios institucijos išreikštas abejones, pirma, išreiškiant jų požiūrį šiuo klausimu ir, antra, nusprendžiant pateikti Komisijai priemones, skirtas koreguoti neigiamas susitarimo dėl koncentracijos, apie kurią pranešama, pasekmes“,

–        „ši garantija, priskiriama pagrindinėms garantijoms, su kuriomis Bendrijos teisės sistemoje siejamas administracinių procedūrų vykdymas, yra ypatingai svarbi įmonių koncentracijos kontrolei (šiuo atžvilgiu žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktą).“

178    Toliau skundžiamo sprendimo 152 punkte vertindamas pranešimo apie kaltinimus ydingos redakcijos pasekmes teisės į gynybą įgyvendinimui Pirmosios instancijos teismas nurodo sprendimą Schneider I.

179    Taip jis remiasi sprendimo Schneider I 445, 453 ir paskesniuose punktuose pripažintomis aplinkybėmis, t. y. kad:

–        pranešime nepakankamai aiškiai ir tiksliai aptartas naudojimusi grindžiamas kaltinimas,

–        galutinėje šio pranešimo išvadoje neminimas joks naudojimasis,

–        šiuo pranešimu iš Schneider atimta galimybė naudingai užginčyti Komisijos teiginio esmę ir laiku pasiūlyti korekcines priemones.

180    Iš pastarųjų aplinkybių jis skundžiamo sprendimo 152 punkte, kurio turinys primintas 112 punkte, iš esmės daro lemiamos reikšmės išvadą, kad Schneider nebuvo sudaryta galimybė žinoti, jog naudojimosi problema gali lemti koncentracijos, apie kurią pranešta, pripažinimą nesuderinama.

181    Skundžiamo sprendimo 153 punkte ji atkreipia dėmesį į šios situacijos žalingas pasekmes pabrėždamas, jog dėl susidariusios situacijos Schneider pasiūlytos korekcinės priemonės dėl objektyvių priežasčių negalėjo išspręsti specifinės naudojimosi problemos nagrinėjamose Prancūzijos sektorinėse rinkose.

182    Galiausiai to paties sprendimo 155 punkte atskyręs išsamią konkurencijos problemos esmės analizę nuo šios problemos paprasčiausio paminėjimo Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad paprasčiausias paminėjimas visiškai nekėlė ypatingų sunkumų, ir, konkrečiau kalbant, nagrinėja pažeidimo pripažinimo pakankamai akivaizdžiu sąlygą, siejamą su atsakymu į klausimą, ar spręstina situacija yra sudėtinga.

183    Reikia pripažinti, kad visais šiais argumentais Pirmosios instancijos teismas:

–        sudarė Komisijai galimybę žinoti priežastis, dėl kurių jis pripažino padarius pakankamai akivaizdų pažeidimą, o Teisingumo Teismui – peržiūrėti šį teisinį kvalifikavimą,

–        eksplicitiškai ir implicitiškai atsakė į ieškovės iškeltus argumentus.

184    Iš to išplaukia, kad antrojo pagrindo antrąją dalį reikia atmesti.

185    Taigi reikia atmesti visą antrąjį pagrindą.

C –  Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo klaidingu pripažinimu, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp Komisijos klaidos ir žalos, kurią „Schneider“ patyrė dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos

1.     Šalių argumentai

186    Trečiąjį skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindą reikia suskirstyti į penkias dalis, susijusias su tuo, kad pripažindamas tiesioginį priežastinį ryšį tarp Komisijos klaidos ir žalos, kurią Schneider patyrė dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos, suteiktos už 2002 m. liepos 26 d. sutarto pirkimo-pardavimo realaus įvykdymo atidėjimą iki 2002 m. gruodžio 10 d., Pirmosios instancijos teismas:

–        konstatavo tikrovės neatitinkančius faktus, skirtus šioms išvadoms: pirma, 2002 m. liepos 26 d. Schneider buvo priversta vesti derybas dėl Legrand perpardavimo ir jos perleidimo kainos; antra, sutarta 2002 m. gruodžio 10 d. data, iki kurios atidėtas pardavimo realus įvykdymas, buvo pakankamai vėlesnė nei numatyta sprendimo Schneider I paskelbimo data, ir, Schneider pasiūlius naujas korekcines priemones, būtų užtikrinusi jai galimybę pasiekti, kad Komisija peržiūrėtų koncentracijos vertinimą, ir, trečia, kad iš tikrųjų egzistavo priežastinis ryšys tarp pakankamai akivaizdaus pažeidimo ir Schneider suteiktos perleidimo kainos nuolaidos,

–        nurodytais trim klausimais priimdamas sprendimą jis taip pat iškraipė įrodymus,

–        padarė teisinio faktų kvalifikavimo klaidą,

–        sprendimo 206?286 punktuose pateiktos analizės atžvilgiu nurodė motyvus, prieštaraujančius anksčiau pateiktiesiems, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas nenustatė pakankamai tvirto priežastinio ryšio tarp Komisijos klaidos ir viso nagrinėjamų akcijų vertės sumažėjimo laikotarpiu nuo tada, kai jas įsigijo Schneider, iki jų vėlesnio perleidimo,

–        konstatavo tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir padarė teisės klaidų nuspręsdamas, kad savo veiksmais Schneider nepadidino žalos, nors priešinga išvada išplaukia iš šių motyvų: pirma, Schneider turėjo galimybę žinoti apie konkurencijos problemas, kurias neišvengiamai kelia dėl koncentracijos atsiradusi naudojimosi situacija, antra, ji atsiėmė prašymą sustabdyti atskyrimo sprendimo vykdymą, o vėliau nepateikė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įpareigojimui perleisti Legrand ir, trečia, ji pati pasirinko perleisti Legrand tą dieną, kurią neprivalėjo to daryti.

187    Trečiajam pagrindui paremti Komisija, be kita ko, nurodo, kad priėmus sprendimus Schneider I bei Schneider II, ypač jais panaikinus atskyrimo sprendimą, 2002 m. gruodžio 10 d. Schneider neprivalėjo perleisti Legrand, t. y. nebuvo „nagrinėjamos žalos atsiradimo sine qua non sąlygos“.

188    Schneider tvirtina, kad pirmosios trys dalys yra nepriimtinos, nes jomis siekiama grįžti prie skundžiamame sprendime konstatuotų faktų. Ji nurodo, kad penktoji pagrindo dalis taip pat yra nepriimtina, nes joje nurodyti argumentai šioje proceso stadijoje iškeliami pirmą kartą.

189    Dėl likusių motyvų ji nurodo, kad trečiuoju pagrindu iškelti argumentai yra nepagrįsti arba nesvarbūs bylai.

2.     Teisingumo Teismo vertinimas

190    Pirmiausia reikia bendrai įvertinti trečiąją ir penktąją pagrindo dalis, nes jos susijusios su Legrand perleidimo realaus įvykdymo 2002 m. gruodžio 10 d. įtaka.

a)     Dėl priimtinumo

191    Reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, remiantis EB 225 straipsniu, Teisingumo Teismas yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir teisines išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis (žr., be kita ko, minėto sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala 29 punktą ir 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑0000, 105 punktą).

192    Bendrijos deliktinės atsakomybės srities klausimas apie priežastinio ryšio tarp įvykio ir žalos egzistavimą, šios atsakomybės atsiradimo sąlygą, yra teisės klausimas, todėl jam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė.

193    Tokiomis aplinkybėmis, kadangi trečioji nagrinėjamo pagrindo dalis susijusi su Pirmosios instancijos teismo teisinio faktų kvalifikavimo pripažįstant tiesioginį priežastinį ryšį tarp Komisijos klaidos ir Schneider nurodytos žalos kontrole ir kadangi, kaip bus atskleista toliau, ši kontrolė šiuo atveju gali būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo, ši pagrindo dalis yra priimtina.

194    Be kita ko, reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia Schneider, penktojo pagrindo argumentas, kad Schneider nusprendė perleisti Legrand tuomet, kai neturėjo tokios pareigos, pirmą kartą buvo iškeltas ne apeliacinio skundo etape.

195    Pirmojoje instancijoje pateiktame triplike ginčydama priežastinio ryšio egzistavimą Komisija aiškiai nurodė, kad:

–        dėl Komisijos sprendimo, priimto paskelbus teismo sprendimus Schneider I ir Schneider II, pradėti išsamaus tyrimo procedūrą iš naujo, perleidimas netapo neišvengiamas,

–        ji visiškai nereikalavo iš Schneider perleisti turimas akcijas, nors ši ir turėjo galimybę pasinaudoti šiam perleidimui taikoma taikaus nutraukimo sąlyga,

–        Schneider laisva valia, o ne dėl kokios nors Komisijos klaidos pasirinko nesiūlyti atitinkamų korekcinių priemonių Prancūzijoje koncentracijos keliamoms problemoms išspręsti ir perleisti Legrand.

196    Tokiomis aplinkybėmis šio pagrindo penktoji dalis yra priimtina tiek, kiek ji susijusi su argumentu, kad Schneider pati pasirinko perleisti Legrand tuomet, kai dar neturėjo tokios pareigos.

b)     Dėl esmės

197    Skundžiamo sprendimo 303 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad jis turi išnagrinėti, ar neigiamo sprendimo neteisėtumas nesumažino Schneider turimų Legrand akcijų vertės iki sutartosios perleidimo sutartimi.

198    To paties sprendimo 315 ir 316 punktuose jis daro išvadą, kad:

–        neigiamu sprendimu padarytą teisės į gynybą pažeidimą reikia vertinti kaip pakankamai tiesioginiu ryšiu susijusį su perleidimo sutartimi numatytu Legrand pardavimo realaus įvykdymo atidėjimu iki 2002 m. gruodžio 10 d., nes šis atidėjimas buvo būtinas tam, kad Schneider galėtų naudingai įgyvendinti kiekvieno tikrinamo asmens teisę pasiekti, kad būtų priimtas teisinis sprendimas pripažinti koncentraciją, apie kurią tinkamai pranešta, suderinama su bendrąja rinka ir galimai būti išklausytai procedūroje, kurioje jai užtikrinamos reikalaujamos garantijos,

–        todėl jo pripažintą akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą reikia vertinti kaip susijusį ir dėl pakankamai tiesioginio priežastinio ryšio su žala, kurią Schneider patyrė dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos mainais į perleidimo realaus įvykdymo atidėjimą.

199    Pirmosios instancijos teismas daro šias išvadas skundžiamo sprendimo 304?312 punktuose remdamasis šiomis aplinkybėmis:

–        derybų dėl Legrand perleidimo ir jos perleidimo sutarties sudarymas 2002 m. liepos 26 d. tiesiogiai išplaukė iš neigiamo sprendimo, kuris, nors ir neteisėtas, turėjo teisinį poveikį iki kol buvo panaikintas 2002 m. gruodžio 22 d. paskelbtu sprendimu Schneider I,

–        šis neigiamas sprendimas vertė Schneider pradėti ir vesti derybas dėl akcijų perleidimo dar prieš priimant teismo sprendimą, išsprendžiantį jos ieškinį dėl panaikinimo,

–        dėl neigiamo sprendimo 2002 m. liepos 26 d. sudarytame akte Schneider privalėjo ir nustatyti perleidimo kainą, ir užsitikrinti galimybę sustabdyti realų perleidimo vykdymą iki 2002 m. gruodžio 10 dienos,

–        ši data buvo pakankamai vėlesnė nei numatyta sprendimo Schneider I paskelbimo data ir dar būtų leidusi Schneider sulaukti neigiamo sprendimo teisėtumo patvirtinimo jos ieškinio dėl panaikinimo atmetimo atveju, arba priešingu panaikinimo atveju Schneider pasiūlius naujas korekcines priemones būtų užtikrinusi jai galimybę pasiekti, kad Komisija peržiūrėtų koncentracijos vertinimą prieš priimdama teisėtą galutinį sprendimą dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka,

–        ši pareiga atskirti pardavimo realų įvykdymą neišvengiamai pastatė Schneider į tokią padėtį, kad ji turėjo nuleisti įgijėjui kainą, palyginti su ta, kurią būtų gavusi už besąlyginį pardavimą nesant neteisėto neigiamo sprendimo,

–        nukeliant pardavimo įvykdymą į 2002 m. gruodžio 10 d. reikėjo pirkėjui sumokėti už Legrand akcijų vertės sumažėjimo riziką, galinčią realizuotis dėl neigiamo pramonės įmonių akcijų kurso svyravimo laikotarpiu nuo perleidimo sutarties pasirašymo iki vėliausios kontrahentų sutartos datos realiai įvykdyti pardavimą.

200    Reikia konstatuoti, jog 2002 m. liepos 26 d., t. y. Schneider ir Wendel-KKR sutarties dėl Legrand perleidimo, numatančios perleidimo įvykdymą vėliausiai iki einamųjų metų gruodžio 10 d. ir suteikiančios Schneider galimybę nutraukti sutartį sumokant 180 milijonų eurų kompensaciją, sudarymo dieną, pastaroji bendrovė privalėjo pradėti pardavimo procesą vykdydama atskyrimo sprendimą.

201    Tačiau reikia pažymėti, pirma, kad 2002 m. liepos 26 d., t. y. po Schneider prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį ji vėliau atsiėmė, Komisija jau buvo pratęsusi iš pradžių nustatytą terminą atsiskyrimui įvykdyti iki 2002 m. lapkričio 5 d. ir, antra, kad sutikęs nagrinėti bylą taikant pagreitintą procedūrą Pirmosios instancijos teismas sprendimu Schneider I panaikino Komisijos neigiamą sprendimą 2002 m. spalio 22 d., t. y. anksčiau nei sutartyje numatyta data perleidimui įvykdyti.

202    Tokiomis aplinkybėmis Schneider nusprendė nepasinaudoti nutraukimo galimybe, turima iki 2002 m. gruodžio 5 d., ir leisti vykdyti perleidimą 2002 m. gruodžio 10 dieną.

203    Iš bylos medžiagos matyti, kad ji šį sprendimą priėmė daugiausia remdamasi nuogąstavimu, kad atnaujinus išsamaus tyrimo procedūrą, net ir pasiūlius korekcines priemones, nebus priimtas sprendimas pripažinti koncentraciją suderinama su bendrąja rinka, nes:

–        rizika, kad bus priimtas sprendimas pripažinti nesuderinamumą su bendrąja rinka, neatsiejamai susijusi su kiekviena patikrinimo procedūra, nesvarbu, ar ji pradėta prieš pirmąjį sprendimą pripažinti nesuderinamumą panaikinimo, ar po jo, atnaujinus administracinę procedūrą,

–        bet kuriuo atveju sprendimui pripažinti nesuderinamumą taikoma Bendrijos teismo kontrolė.

204    Tačiau logiška tolesnė neigiamo sprendimo ir atskyrimo sprendimo panaikinimo teisinė eiga turėjo būti Schneider dalyvavimas atnaujintoje išsamaus tyrimo procedūroje iki jos pabaigos, t. y. iki vieno iš dviejų momentų, kuriuos Komisija nurodė savo apeliaciniame skunde:

–        arba sprendimo pripažinti koncentraciją suderinama su bendrąja rinka priėmimo momento – tokiu atveju Schneider nebūtų turėjusi perleisti Legrand ir nuleisti jos kainą,

–        arba iš naujo priimto sprendimo pripažinti koncentraciją nesuderinama su bendrąja rinka ir atskyrimo sprendimo – tokiu atveju perleidimas būtų teisinis konstatuoto nesuderinamumo padarinys ir nekeltų žalos, nes toks perleidimas būtų laikomas normalia rizika, tenkančia įmonei, pasinaudojusiai reglamento 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe vykdyti koncentraciją pateikiant oficialų pasiūlymą mainyti, Komisijai dar nepriėmus sprendimo.

205    Taigi matyti, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į savo paties konstatuotas aplinkybes ir padarė faktų teisinio kvalifikavimo klaidą, nes nurodytos žalos tiesioginė priežastis buvo pardavimo procese Schneider priimtas sprendimas, kuris pagal pirmiau primintas pardavimo sąlygas jai buvo neprivalomas, leisti įsigalioti Legrand perleidimui nuo 2002 m. gruodžio 10 dienos.

206    Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad priimdama sprendimą Schneider rizikavo užsitraukti 180 milijonų eurų baudą. Ši rizika išplaukia iš pirmiau primintų šios bendrovės sudarytos perleidimo sutarties sąlygų.

207    Taigi reikia priimti trečiąjį pagrindą, nesant reikalo nagrinėti likusių šio pagrindo dalių – nei trečiosios ir penktosios, nei pirmosios, antrosios ir ketvirtosios dalių.

208    Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad nesant reikalo nagrinėti ketvirtojo ir penktojo pagrindų, atitinkamai susijusių su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas identifikavo Schneider nenurodytą žalos pagrindą ir priteisė palūkanas nuo tariamai dėl perleidimo kainos nuolaidos patirtos žalos už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 10 d., skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek juo:

–        iš Bendrijos priteisiama atlyginti dvi trečiąsias žalos, kurią Schneider nurodė patyrusi dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos, suteiktos pirkėjui mainais į pardavimo realaus įvykdymo atidėjimą iki 2002 m. gruodžio 10 dienos,

–        nurodoma atlikti ekspertizę siekiant nustatyti šios žalos dalies dydį,

–        nuo šios žalos sumos priteisiamos palūkanos.

209    Likusią apeliacinio skundo dalį reikia atmesti.

VII –  Dėl skundžiamo sprendimo dalinio panaikinimo padarinių

210    Pagal Teisingumo Teismo statuto 31 straipsnio pirmąją pastraipą, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.

211    Nagrinėjamu atveju galima išspręsti Schneider pateiktą prašymą atlyginti žalą.

A –  Dėl žalos, kurią sudaro „Schneider“ patirtos dalyvavimo atnaujintoje koncentracijos patikrinimo procedūroje išlaidos

212    Skundžiamu sprendimu iš Bendrijos priteisiama atlyginti žalą, kurią Schneider patyrė dėl dalyvavimo po teismo sprendimų Schneider I ir Schneider II paskelbimo atnaujintoje koncentracijos patikrinimo procedūroje.

213    Komisijos apeliacinio skundo pagrindai, kuriuos ji kelia šiuo atžvilgiu, buvo atmesti.

214    Todėl nagrinėjama žala turi būti atlyginta.

215    Savo prašyme atlyginti išlaidas Schneider nurodo iš viso 2 107 619,18 eurų papildomas išlaidas, susijusias iš esmės su teisės, finansų ir banko patarėjų pagalba.

216    Kaip jau nuspręsta skundžiamo sprendimo 320 punkte, siekiant nustatyti patirtų išlaidų sumą, kurią Bendrija turės atlyginti Schneider, iš bendros išlaidų sumos reikia atimti:

–        visas išlaidas, kurias Schneider patyrė bylose T‑310/01, T‑77/02 ir T‑77/02 R,

–        išlaidas teisės, mokesčių ir banko patarėjų konsultacijoms ir kitas administracines išlaidas, patirtas įgyvendinant Komisijos nustatytus atskyrimo reikalavimus,

–        išlaidas, kurias Schneider neišvengiamai būtų patyrusi dėl naudojimosi padėties korekcinių priemonių, kurias ji bet kuriuo atveju būtų turėjusi pasiūlyti prieš priimant neigiamą sprendimą tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs priimtas paisant Schneider teisės į gynybą.

217    Bylos šalys per tris mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo turi pateikti Teisingumo Teismui jų bendru sutarimu parengtą šios žalos įvertinimą vadovaujantis pirmesniame punkte nurodytas gaires arba per tą patį terminą pateikti Teisingumo Teismui jų siūlomas sumas.

B –  Dėl žalos, susijusios su „Schneider“ suteikta „Legrand“ perleidimo kainos nuolaida

218    Skundžiamu sprendimu iš Bendrijos priteista atlyginti žalą, kurią Schneider patyrė dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos, suteiktos pirkėjui mainais į pardavimo realaus įvykdymo atidėjimą iki 2002 m. gruodžio 10 dienos. Be to, nurodyta atlikti ekspertizę šiai žalai įvertinti bei nuo atitinkamos sumos priteistos palūkanos.

219    Šie sprendimo punktai panaikinti Komisijai pateikus apeliacinį skundą.

220    Todėl reikia iš naujo nuspręsti dėl Schneider prašymo priteisti šią žalą.

221    Atsižvelgiant į motyvus, kuriais remiantis iš dalies panaikintas skundžiamas sprendimas, reikia konstatuoti, kad tarp ginčijamos kainos nuolaidos ir neteisėto Komisijos neigiamo sprendimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

222    Tiesioginė nurodytos žalos priežastis yra Schneider sprendimas, kurio ji priimti neprivalėjo, leisti Legrand perleidimui realiai įsigalioti 2002 m. gruodžio 10 dieną.

223    Todėl reikia atmesti Schneider ieškinio dalį, susijusią su šios žalos atlyginimu ir palūkanomis nuo šios atlygintinos sumos.

VIII –  Dėl bylinėjimosi išlaidų

224    Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

225    Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

226    Komisija reikalavo priteisti iš Schneider bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylinėjimusi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.

227    Kadangi didžioji dalis Schneider pagrindų ir reikalavimų buvo atmesti, reikia iš jos priteisti atlyginti ne tik jos pačios patirtas bylinėjimosi pirmojoje instancijoje ir šioje instancijoje išlaidas, bet ir dvi trečiąsias Komisijos šiose instancijose patirtų išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Panaikinti 2007 m. liepos 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Schneider Electric prieš Komisiją (T‑351/03) tiek, kiek juo:

–        iš Europos Bendrijos priteisiama atlyginti dvi trečiąsias žalos, kurią Schneider Electric SA nurodo patyrusi dėl Legrand perleidimo kainos nuolaidos, suteiktos pirkėjui mainais į pardavimo realaus įvykdymo atidėjimą iki 2002 m. gruodžio 10 dienos,

–        nurodoma atlikti ekspertizę siekiant įvertinti šią žalą,

–        nuo šios žalos sumos priteisiamos palūkanos.

2.      Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį.

3.      Nurodyti bylos šalims per tris mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui jų bendru sutarimu parengtą žalos, kurią sudaro Schneider Electronics SA dalyvavimo po 2002 m. spalio 22 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimų Schneider Electric prieš Komisiją (T‑310/01 ir T‑77/02) paskelbimo atnaujintoje koncentracijos patikrinimo procedūroje išlaidos, įvertinimą vadovaujantis šio sprendimo 216 punkte nurodytomis gairėmis.

4.      Nesudarius tokio susitarimo, nurodyti bylos šalims per tą patį terminą pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui jų siūlomas sumas.

5.      Atmesti likusią Schneider Electric SA ieškinio dalį.

6.      Priteisti iš Schneider Electric SA atlyginti ne tik jos pačios patirtas bylinėjimosi pirmojoje instancijoje ir šioje instancijoje išlaidas, bet ir dvi trečiąsias Europos Bendrijų Komisijos šiose instancijose patirtų išlaidų.

Parašai.


* Proceso kalba: prancūzų.