Byla C‑610/10
Europos Komisija
prieš
Ispanijos Karalystę
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Valstybės pagalba – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas – Nepriimtinumu pagrįstas prieštaravimas – EB 228 straipsnio 2 dalis ir SESV 260 straipsnio 2 dalis – Neįvykdymas – Piniginės sankcijos“
Santrauka – 2012 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Sąjungos sutartys – Galiojimas laiko atžvilgiu – Procedūrinės normos – Procedūros, taikomos kai valstybė narė nevykdo pareigos įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, pakeitimas – Taikymas ikiteisminėms procedūroms, nagrinėjamoms šio pakeitimo įsigaliojimo momentu – Teisinio saugumo, griežtesnes sankcijas numatančių normų negaliojimo atgal, „nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principų ir teisės į gynybą pažeidimas – Nebuvimas
(EB 228 straipsnio 2 dalis; SESV 260 straipsnio 2 dalis)
2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Įvykdymo terminas – Referencinė data, į kurią reikia atsižvelgti vertinant įsipareigojimų neįvykdymo buvimą
(EB 228 straipsnio 2 dalis; SESV 260 straipsnio 2 dalis)
3. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalbą gavusios įmonės, kurios bankrutavo – Skolininko nustatymas turto perleidimo atveju
(SESV 108 straipsnio 2 dalis)
4. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Teisingumo Teismo diskrecija – Komisijos pasiūlymai ir gairės – Poveikis
(SESV 260 straipsnio 2 dalis)
5. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Periodinė bauda – Dydžio nustatymas – Teisingumo Teismo diskrecija – Kriterijai
(ESS 3 straipsnio 3 dalis ir 51 straipsnis; SESV 260 straipsnio 2 dalis; prie ES ir ESV sutarčių pridėtas Protokolas Nr. 27)
6. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Vienkartinės sumos skyrimas – Teisingumo Teismo diskrecija – Vertinimo kriterijai
(SESV 260 straipsnio 2 dalis)
1. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, SESV 260 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista ikiteisminės procedūros prieš pareiškiant ieškinį dėl to, kad atitinkama valstybė narė nesiėmė būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui dėl įsipareigojimų neįvykdymo įvykdyti, eiga ir panaikintas anksčiau EB sutarties 228 straipsnio 2 dalyje numatytas etapas, susijęs su pagrįstos nuomonės pareiškimu. Dabar šią procedūrą sudaro tik vienas etapas, t. y. oficialaus pranešimo atitinkamai valstybei narei pateikimas.
Ikiteisminė procedūra, kuri buvo pradėta prieš įsigaliojant šiam pakeitimui, tačiau kuri tęsėsi ir jam įsigaliojus, reglamentuojama šiomis naujomis teisės normomis, kurios, kaip procedūrinės normos, taikytinos visiems po jų įsigaliojimo pareikštiems ieškiniams dėl įsipareigojimų neįvykdymo, neatsižvelgiant į tai, kad ikiteisminė procedūra buvo pradėta anksčiau.
Ši išvada negali būti paneigiama dėl argumentų, susijusių su teisinio saugumo principo laikymusi. Iš tiesų šių naujų nuostatų įsigaliojimo dieną valstybės narės tikrai žinojo apie jų pareigą imtis priemonių įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo pripažintas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas, ir apie pasekmes, kurios galėtų atsirasti neįvykdžius šios pareigos, nes jos buvo įtvirtintos pirminėje teisėje gerokai prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai. Tai taip pat taikytina ir kalbant apie griežtesnes sankcijas numatančių normų negaliojimo atgal ir „nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ principus, nes ESV sutartimi visiškai nepakeistos, pirma, valstybių narių pareiga imtis priemonių įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo pripažintas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas, ir, antra, sankcijos, taikomos valstybėms narėms už šios pareigos neįvykdymą. Taip pat negali būti keliamas klausimas dėl valstybių narių teisės į gynybą pažeidimo, nes jos turėjo galimybę pateikti savo pastabas atsakydamos į oficialų pranešimą.
(žr. 42–44, 46–48, 50–52 punktus)
2. Kadangi ESV sutartimi panaikintas įsipareigojimų neįvykdymo procedūros pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį etapas, susijęs su pagrįstos nuomonės pareiškimu, referencine data, į kurią reikia atsižvelgti vertinant tokį įsipareigojimų neįvykdymą, reikia laikyti dieną, kai baigėsi vadovaujantis šia nuostata pateiktame oficialiame pranešime nurodytas terminas.
(žr. 67 punktą)
3. Tuo atveju, jei įmonei, neteisėtos ir nesuderinamos su bendrąja rinka pripažintos pagalbos gavėjai, iškelta bankroto byla, ankstesnė padėtis iš esmės gali būti atkurta, o dėl neteisėtai suteiktos pagalbos atsiradęs konkurencijos iškraipymas panaikintas, įtraukus į kreditorinių reikalavimų sąrašą reikalavimą grąžinti tokią pagalbą.
Tačiau toks įtraukimas, leidžia įvykdyti įsipareigojimą susigrąžinti pagalbą tik jei, kai valstybės valdžios institucijos negali susigrąžinti visos pagalbos sumos, bankroto procedūra baigiasi įmonės, neteisėtos pagalbos gavėjos, likvidavimu, t. y. galutiniu jos veiklos nutraukimu. Taigi, kai įmonė, neteisėtos pagalbos gavėja, bankrutuoja ir sukuriama bendrovė tam, kad tęstų dalį šios bankrutuojančios įmonės veiklos, šios veiklos tęsimas, kai atitinkama pagalba nebuvo visiškai susigrąžinta, gali reikšti, kad dėl šios įmonės konkurencinio pranašumo, turėto jos konkurentų atžvilgiu, iškraipytos konkurencijos situacija tęsiasi. Iš tokios naujai įsteigtos bendrovės, jeigu ji turi šį pranašumą, gali būti reikalaujama grąžinti nagrinėjamą pagalbą. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai nustatoma, kad ši bendrovė faktiškai išsaugo konkurencinį pranašumą, susijusį su šios pagalbos suteikimu, ypač kai įsigyja likviduojamos bendrovės turtą mainais nepervesdama sumos, atitinkančios rinkos sąlygas, ar kai nustatoma, jog įsteigus tokią bendrovę buvo apeita pareiga grąžinti minėtą pagalbą. Tai ypač taikytina tuomet, kai sumos, atitinkančios rinkos sąlygas, pervedimo nepakanka neutralizuoti konkurencinio pranašumo, susijusio su neteisėtos pagalbos gavimu.
Tokiu atveju vien reikalavimo, susijusio su tokia pagalba, įrašymo į kreditorinių reikalavimų sąrašą nepakanka šitaip atsiradusiam konkurencijos iškraipymui panaikinti.
(žr. 72, 99, 104, 106, 107 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 115, 116 punktus)
5. Kai kalbama apie periodinės baudos skyrimą valstybei narei už teismo sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo nevykdymą, tokia sankcija turi būti nustatoma atsižvelgiant į spaudimo laipsnį, būtiną to teismo sprendimo nevykdančiai valstybei narei įtikinti šį sprendimą vykdyti ir pakeisti savo elgesį, kad būtų nutrauktas pažeidimas, kuriuo ji kaltinama. Šiuo klausimu naudodamasis savo diskrecija šioje srityje Teisingumo Teismas turi nustatyti tokį periodinės baudos dydį, kad ši bauda, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui bei atitinkamos valstybės narės mokumui.
Taigi Teisingumo Teismui atliekant vertinimą, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, kad būtų užtikrintas baudos priverstinis pobūdis siekiant vienodai ir veiksmingai taikyti Sąjungos teisę, iš principo yra pažeidimo trukmė, jo sunkumo laipsnis ir atitinkamos valstybės narės mokumas. Taikydamas šiuos kriterijus Teisingumo Teismas turi ypač atsižvelgti į neįvykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams, taip pat į tai, kaip skubiai reikia priversti atitinkamą valstybę narę įvykdyti įsipareigojimus.
Dėl valstybės narės mokumo reikia atsižvelgti į šios valstybės narės nesenus infliacijos ir vidaus bendrojo produkto pokyčius iki dienos, kai pradėtos nagrinėti faktinės aplinkybės Teisingumo Teisme. Jei valstybė narė neįvykdė pareigos imtis priemonių įvykdyti Komisijos sprendimą, tai, jog valstybė narė patikėjo savo regionams įvykdyti šį sprendimą, neturi jokios reikšmės SESV 260 straipsnio taikymui. Iš tiesų nors kiekviena valstybė narė savo nuožiūra savo viduje gali laisvai paskirstyti centrinės ir regionų valdžios kompetenciją, ji išlieka vienintelė atsakinga Sąjungai už pagal Sąjungos teisę kylančių įsipareigojimų vykdymą.
Kalbant apie pažeidimo trukmę, reikia pažymėti, kad ji turi būti vertinama atsižvelgiant į momentą, kada Teisingumo Teismas imasi vertinti faktines aplinkybes, o ne kada Komisija kreipiasi į jį.
Dėl pažeidimo sunkumo, kai neįvykdytas teismo sprendimas susijęs su neteisėtos pagalbos susigrąžinimu, reikia priminti fundamentalų ESV sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje, kurios yra viena iš šiose nuostatose numatytų pagrindinių Sąjungos užduočių, jai patikėtų ESS 3 straipsnio 3 dalimi ir Protokolu Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos, kuris pagal ESS 51 straipsnį yra neatskiriama steigiamųjų sutarčių dalis ir kuriame numatyta, jog vidaus rinkoje turėtų veikti sistema, užtikrinanti, kad konkurencija nebūtų iškraipoma, išraiška, pobūdį. Taigi grąžinus neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka pripažintą pagalbą panaikinamas konkurencijos iškraipymas, atsiradęs dėl konkurencinio pranašumo, kurį nulėmė ši pagalba, o dėl šio grąžinimo pagalbos gavėjas praranda pranašumą, kurį rinkoje turėjo, palyginti su savo konkurentais.
(žr. 117–120, 125–127, 131, 132 punktus)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 141, 143–145 punktus)