2018 m. balandžio 25 d. Corte suprema di cassazione (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Equitalia centro SpA / Poste Italiane SpA
(Byla C-284/18)
Proceso kalba: italų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Corte suprema di cassazione
Šalys pagrindinėje byloje
Kasatorė (ir priešpriešinį kasacinį skundą pateikusi šalis): Equitalia centro SpA
Priešpriešinį kasacinį skundą pateikusi šalis (ir kasatorė): Poste Italiane SpA
Prejudiciniai klausimai
1. Ar tokia norma, kokia įtvirtinta Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje ir Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 punktuose, pagal kurią nustatoma, o po to, kai Poste Italiane s.p.a. teiktos „pašto banko“ paslaugos buvo privatizuotos, išlaikoma Poste Italiane s.p.a. išimtinė teisė vykdyti veiklą (teisės aktuose įtvirtintas monopolis), susijusią su vietinio mokesčio (ICI) įmokų rinkimui skirtos einamosios pašto sąskaitos paslaugos valdymu, prieštarauja SESV 14 straipsniui (iš pradžių Sutarties 7D straipsnis, vėliau ESS 16 straipsnis) ir SESV 106 straipsnio 2 daliai (iš pradžių Sutarties 90 straipsnis, vėliau ESS 86 straipsnio 2 dalis), o tokia veikla negali būti laikoma visuotinės ekonominės svarbos paslauga (VESP), turint omenyje nacionalinės teisės aktų, susijusių su mokesčių surinkimu, pasikeitimus, dėl kurių, bent jau nuo 1997 metų, mokesčių mokėtojams ir vietos mokesčius nustatančioms institucijoms leidžiama naudotis bankų sistemos mokėjimo ir surinkimo mechanizmais?
2. Jeigu atsakant į pirmąjį klausimą teisės aktais įtvirtinto monopolio nustatymas būtų pripažintas atitinkančiu VESP reikalavimus, ar, remiantis Teisingumo Teismo pateiktu šių normų išaiškinimu, kuriame būtų nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima atskirti teisėtą priemonę, kuria atlyginama už viešosios paslaugos teikimą, nuo neteisėtos valstybės pagalbos (Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans GmbH ir Regierungsprăsidium Magdeburg/Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, C280/00), teisės norma, įtvirtinta Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje, Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 punktuose ir Prezidento dekreto Nr. 144/2001 3 straipsnio 1 dalies nuostatose, pagal kurią Poste Italiane s.p.a. suteiktas įgaliojimas vienašališkai nustatyti komisinį mokestį, koncesininko (tarpininko) mokėtiną už kiekvieną koncesininko vardu atidarytoje einamojoje pašto sąskaitoje įvykdytą valdymo operaciją, prieštarauja SESV 106 straipsnio 2 daliai (iš pradžių Sutarties 90 straipsnis, vėliau ESS 86 straipsnio 2 dalis) ir SESV 107 straipsnio 1 daliai (iš pradžių Sutarties 92 straipsnis, vėliau ESS 87 straipsnis), atsižvelgiant į tai, kad Poste Italiane s.p.a. valdybos sprendimu Nr. 57/1996 buvo nustatyta, kad nuo 1997 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. gegužės 31 d. šis mokestis buvo lygus 100 lirų, o nuo 2001 m. birželio 1 d. – 0,23 euro?
3. Ar toks reglamentavimas, kaip antai įtvirtintas Įstatymo Nr. 662/1996 2 straipsnio 18–20 punktuose, Prezidento dekreto Nr. 144/2001 3 straipsnio 1 dalyje ir Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalies nuostatose, pagal kurį koncesininkas (tarpininkas) būtinai privalo mokėti Poste Italiane s.p.a. vienašališkai nustatytą ir (arba) kintantį komisinį mokestį, nes priešingu atveju neįvykdytų Įstatyminio dekreto Nr. 504/1992 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos bei vietos mokesčių administratoriaus atžvilgiu prisiimtos pareigos rinkti ICI, prieštarauja SESV 102 straipsnio 1 daliai (iš pradžių Sutarties 86 straipsnis, vėliau ESS 82 straipsnio 1 dalis), kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas (žr. 1991 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą GB Inno BM, C18/88; 1998 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimą Chemische Afvaistoffen Dussseldorp BV, C-203/96; 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimą TNT TRACO s.p.a., C-340/99)?
____________