Language of document : ECLI:EU:C:2013:578

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2013 m. rugsėjo 19 d.(1)

Sujungtos bylos C‑231/11 P, C‑232/11 P ir C‑233/11 P

Europos Komisija

prieš

Siemens Österreich ir kt. (C‑231/11 P)


Siemens Transmission & Distribution Ltd (C‑232/11 P)

Siemens Transmission & Distribution SA

ir


Nuova Magrini Galileo SpA (C‑233/11 P)

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Solidari atsakomybė sumokėti baudą – Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencijos apimtis – Įmonės sąvoka – Asmeninės atsakomybės ir bausmių bei sankcijų individualumo principai – Neribota Bendrojo Teismo jurisdikcija – ne ultra petita taisyklė – Rungimosi principas – Proporcingumo ir vienodo požiūrio principai“





1.        Šiose sujungtose bylose nagrinėjamais visais trimis skundais prašoma iš dalies panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimą Siemens AG Österreich ir kt. prieš Komisiją(2) (toliau – skundžiamas sprendimas). Tuo sprendimu Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ir pakeitė Komisijos sprendimą C(2006) 6762 galutinis(3) (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo ši institucija konstatavo, kad skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija (gas insulated switch gear) (toliau – SĮDI)(4) sektoriuje buvo sudaryti antikonkurenciniai susitarimai, ir kartelyje dalyvavusioms įmonėms skyrė baudas.

2.        Pirmajame apeliaciniame skunde, kurį Komisija pateikė byloje C‑231/11 P, iškeltas svarbus teisės klausimas, kurį išsprendus, viena vertus, gali būti padaryta įtaka Sąjungos ir valstybių narių įstaigų institucinei pusiausvyrai, nes jis susijęs atitinkamai su Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencijos apimtimi, ir kita vertus, gali būti padarytas didelis poveikis Komisijos atliekamam Sąjungos konkurencijos normų taikymui praktikoje. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad savo apeliaciniame skunde Komisija ginčija Bendrojo Teismo sprendimą tiek, kiek tuo atveju, kai ši institucija konstatavo, kad už konkurencijos normų pažeidimą solidariai atsakingi daugiau asmenų, jis pripažino šios kompetenciją ir pareigą nustatyti jos skirtos baudos bendraskolių tarpusavio santykius (t. y. vadinamuosius vidinio solidarumo ryšius)(5), todėl – ir atitinkamą baudos dalį, kurią turi sumokėti kiekvienas solidariai nubaustas subjektas(6).

3.        Antrąjį (byloje C‑232/11 P) ir trečiąjį (byloje C‑233/11 P) apeliacinius skundus pateikė trys bendrovės, nubaustos dėl dalyvavimo su SĮDI susijusiame kartelyje, ir iš esmės jais siekiama ginčyti baudas, kurias Bendrasis Teismas joms skyrė naudodamasis savo neribota jurisdikcija.

I –    Faktinės aplinkybės

A –    Apeliantės

4.        Antrąjį ir trečiąjį apeliacinius skundus šioje byloje pateikusios šalys yra trys bendrovės, dėl kurių dalyvavimo kartelyje nekyla ginčas ir kurios per jo veikimo laikotarpį, t. y. nuo 1988 m. iki 2004 m., patyrė įvairių su įmone susijusių struktūrinių pokyčių, kuriuos reikia trumpai aptarti.

5.        Visų pirma apeliantė byloje C‑232/11 P Siemens Transmission & Distribution Ltd (anksčiau – Reyrolle Ltd, paskui – VA Tech Reyrolle Ltd, toliau – Reyrolle) nuo 1988 m. iki 1998 m. buvo valdoma grupės Rolls-Royce. 1998 m. rugsėjo 20 d. ją įsigijo VA Technologie AG (toliau – VA Technologie), kuri, savo ruožtu, 2001 m. kovo 13 d. per jai 100 % priklausančią VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG (toliau – KEG) perleido ją vykdydama sandorį, susijusį su naujos bendrovės VA Tech Schneider High Voltage GmbH (toliau – VAS) sukūrimu. Iš pradžių 60 % VAS valdė VA Technologie, o 40 % – Schneider Electric SA (toliau – Schneider)(7).

6.        Abi apeliantės byloje C‑233/11 P Siemens Transmission & Distribution SA (toliau – SEHV) ir Nuova Magrini Galileo SpA (toliau – Magrini) iki 2001 m. kovo mėn. 100 % priklausė Schneider. Tuo laikotarpiu steigiant VAS Schneider perleido abi aptariamas bendroves(8).

7.        2004 m. spalio mėn. VA Technologie per KEG iš Schneider įsigijo visas VAS akcijas(9). Galiausiai 2005 m. Siemens AG per sau priklausančią Siemens AG Österreich (toliau – Siemens Österreich) perėmė išimtinę grupės (kuriai priklausė VAS, Reyrolle, SEHV, Magrini ir KEG, toliau kartu – VA Tech grupė), kurios patronuojančioji bendrovė buvo VA Technologie, kontrolę. Po šio kontrolės perėmimo VA Technologie, o vėliau VAS buvo sujungtos su Siemens Österreich(10).

B –    Administracinė procedūra ir ginčijamas sprendimas

8.        Iš skundžiamo sprendimo 4–11 punktų matyti, kad po to, kai 2004 m. kovo mėn.(11) buvo pateiktas prašymas atleisti nuo baudų, kuriame pranešta apie antikonkurencinius veiksmus SĮDI sektoriuje, Komisija pradėjo tyrimą, per kurį atliko patikrinimus VA Tech grupei priklausančių bendrovių, įskaitant apeliantes šiose bylose, patalpose, paskui 20 bendrovių, tarp jų – ir apeliantėms, išsiuntė pranešimą apie kaltinimus.

9.        2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Tame sprendime Komisija konstatavo, kad su SĮDI susijusiame kartelyje dalyvavusios įmonės, be kita ko, susitarė dėl rinkų pasidalijimo pasaulio lygiu(12), dėl kainų nustatymo ir pasikeitimo slapta informacija. Be to, Komisija konstatavo, kad kartelio trukmė apėmė laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., bet kad VA Tech grupės bendrovės įgyvendinant kartelį nedalyvavo nuo 2000 m. gruodžio mėn. iki 2002 m. balandžio mėn.(13) Tai konstatavusi Komisija kartelyje dalyvavusioms įmonėms skyrė įvairaus dydžio baudas.

10.      Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio m, q ir r punktuose Komisija konstatavo, kad Reyrolle, SEHV ir Magrini dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio p ir t punktuose Komisija konstatavo, kad Siemens Österreich ir KEG dalyvavo darant pažeidimą nuo 1998 m. rugsėjo 20 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio n punkte Komisija konstatavo, kad Schneider dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d.

11.      Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnį dėl nurodytų pažeidimų Komisija skyrė šias baudas:

„<…>

j)      [Schneider]: 3 600 000 EUR;

k)      [Schneider]: solidariai su [SEHV] ir [Magrini]: 4 500 000 EUR;

l)      [Reyrolle]: 22 050 000 EUR, iš kurių

i)      solidariai su [SEHV] ir [Magrini]: 17 500 000 EUR ir

ii)      solidariai su [Siemens Österreich] ir [KEG]: 12 600 000 EUR.“

C –    Procesas pirmosios instancijos teisme

12.      Gavęs VA Tech grupei priklausiusių bendrovių ieškinius dėl ginčijamo sprendimo, Bendrasis Teismas, kaip bus matyti toliau, visų pirma panaikino šio sprendimo dalis, kurios susijusios su ieškovėms skirtomis baudomis(14), paskui naudodamasis savo neribota jurisdikcija jį pakeitė, kai nustatė skirtingų baudų dalis, kurias kiekviena bendrovė turėjo sumokėti, atsižvelgiant į solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykius(15).

13.      Taigi skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktuose buvo nustatyta:

„2.      Panaikinti [ginčijamo] sprendimo 2 straipsnio j, k ir l punktus.

3.      Už [ginčijamo] sprendimo 1 straipsnio m, p, q, r ir t punktuose konstatuotus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

–        [SEHV] ir [Magrini] solidariai su [Schneider]: 8 100 000 EUR,

–        [Reyrolle] solidariai su [Siemens Österreich], [KEG], [SEHV] ir [Magrini]: 10 350 000 EUR,

–        [Reyrolle] solidariai su [Siemens Österreich] ir [KEG]: 2 250 000 EUR,

–        [Reyrolle]: 9 450 000 EUR.“

II – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

14.      2011 m. gegužės 13 d. dokumentu Komisija pateikė apeliacinį skundą byloje C‑231/11 P, kuriame prašė iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą. 2011 m. gegužės 17 d. atskirais dokumentais, pirma, Reyrolle, ir antra, SEHV ir Magrini taip pat pateikė apeliacinius skundus atitinkamai bylose C‑232/11 P ir C‑233/11 P, kuriuose prašė iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą.

15.      2011 m. liepos 1 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas sujungė tris bylas, kad būtų bendrai vykdomas rašytinis bei žodinis procesas ir priimtas bendras sprendimas.

16.      Posėdis Teisingumo Teisme įvyko 2013 m. gegužės 2 d.

III – Dėl Komisijos apeliacinio skundo, pateikto byloje C‑231/11 P

17.      Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija remiasi septyniais pagrindais, kuriais visais, nors ir skirtingais aspektais, ginčija skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas jame teigė, kad tik Komisija turi nustatyti įvairiems subjektams už konkurencijos normų pažeidimą solidariai skirtos baudos bendraskolių tarpusavio santykius, ir tiek, kiek Bendrasis Teismas, iš šio principinio teiginio padaręs konkrečias išvadas, įvairioms bendrovėms, kurios buvo įpareigotos solidariai sumokėti baudą, nustatė atitinkamas jos dalis.

18.      Prieš detaliai nagrinėjant įvairius Komisijos pateiktus apeliacinio skundo pagrindus, reikia trumpai priminti esminius Bendrojo Teismo analizės punktus tose sprendimo dalyse, kurios nurodytos apeliaciniame skunde, paskui aptarti kai kuriuos preliminarius klausimus dėl apeliacinio skundo dalyko ir apimties, kurių sprendimas gali turėti įtakos jo priimtinumui ir pagrįstumui.

A –    Skundžiamas sprendimas

19.      Bendrasis Teismas pirmiausia skundžiamo sprendimo 137–167 punktuose išdėstė priežastis, dėl kurių panaikino ginčijamo sprendimo dalį, susijusią su ieškovėms skirtomis baudomis. Konkrečiau kalbant, išnagrinėjęs ir patvirtinęs Komisijos atliktą analizę dėl įvairių bendrovių, kurioms gali būti priskirtas įmonių, dalyvavusių įgyvendinant kartelį, elgesys, nustatymo(16), Bendrasis Teismas nagrinėjo klausimą dėl minėtoms bendrovėms skirtinų baudų apskaičiavimo(17). Skundžiamo sprendimo 150 ir 151 punktuose Bendrasis Teismas rėmėsi keliais teismo praktikoje nustatytais principais, paskui 153–159 punktuose pateikė kelis argumentus, susijusius su solidarumu, būdingu bendraskolių tarpusavio santykiams. Būtent dėl šių argumentų Komisija pateikė apeliacinį skundą.

20.      Visų pirma Bendrasis Teismas teigė, kad remiantis bausmių ir sankcijų individualumo principu visos bendrovės iš sprendimo, kuriame joms skiriama su viena ar keliomis bendrovėmis solidariai mokėtina bauda, turi galėti nustatyti po baudos Komisijai sumokėjimo savo mokėtiną dalį, atsižvelgiant į tarpusavio santykius su jų solidariai atsakingais bendraskoliais. Todėl Komisija turi tiksliai nurodyti laikotarpius, už kuriuos suinteresuotosios bendrovės yra (bendrai) atsakingos dėl įmonių, dalyvavusių įgyvendinant kartelį, neteisėto elgesio, o tam tikrais atvejais ir minėtų bendrovių atsakomybės lygį už šį elgesį. Be to, Bendrojo Teismo teigimu, „solidarios atsakomybės mokėti baudas“ sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir ją reikia aiškinti atsižvelgiant į konkurencijos teisės tikslus(18).

21.      Tokiomis aplinkybėmis, anot Bendrojo Teismo, sprendimas, kuriuo Komisija įvairioms įmonėms nurodo solidariai sumokėti baudą, neišvengiamai turi teisinių pasekmių, kylančių iš baudų mokėjimo teisinės tvarkos pagal konkurencijos teisę tiek (išorės) santykiams tarp kreditoriaus ir solidariai atsakingų bendraskolių, tiek (vidaus) santykiams tarp pačių solidariai atsakingų bendraskolių. Taigi tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003(19) 23 straipsnio 2 dalį, turi nustatyti atskirų bendrovių bendrai mokėtinų sumų atitinkamas dalis, kurias jos turi sumokėti solidariai, jei minėtos bendrovės sudarė vieną įmonę, ir ši pareiga negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai(20).

22.      Komisijos sprendime nesant nuorodos, kad tam tikroms bendrovėms tenka didesnė atsakomybė nei kitoms bendrovėms už įmonės, kuriai jos priklauso ar priklausė, dalyvavimą darant nustatytą pažeidimą konkrečiu laikotarpiu, Bendrojo Teismo teigimu, reikia manyti, kad jų atsakomybė yra vienoda, todėl ir joms solidariai skirtų baudų dalys yra lygios(21).

23.      Taip apibūdinęs teisinę tvarką solidarios pareigos baudų už Sąjungos konkurencijos normų pažeidimą srityje, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 161–165 punktuose nagrinėjamoje byloje išskyrė tris Komisijos atlikto baudų nustatymo neteisėtumo aspektus(22). Nusprendęs, kad todėl Komisija pažeidė bausmių ir sankcijų individualumo principą, Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kaip nurodyta sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte, kuris cituojamas šios išvados 13 punkte.

24.      Paskui skundžiamo sprendimo 236–264 punktuose Bendrasis Teismas naudodamasis savo neribota jurisdikcija pakeitė ginčijamą sprendimą. Šiuo klausimu tokiomis aplinkybėmis pakanka nurodyti, jog Bendrasis Teismas ne tik nustatė baudų sumas, kurias ieškovės pirmojoje instancijoje turi solidariai sumokėti Komisijai, bet ir 245, 247, 261 ir 263 punktuose konkrečiai nustatė baudos dalis, kurias sumokėti turi kiekviena bendrovė atsižvelgiant į solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykius. Bendrasis Teismas tokį nustatymą konkrečiai grindė skundžiamo sprendimo 158 ir 159 punktuose savo atliktais vertinimais (apibendrintais šios išvados 22 punkte) ir nustatė, kad ginčijamame sprendime nesant nuorodų dėl kiekvienos bendrovės atsakomybės lygio, bendrovės, kurioms nurodyta sumokėti solidariai, turi mokėti lygias baudos dalis.

B –    Dėl apeliacinio skundo dalyko

25.      Savo apeliaciniame skunde Komisija aiškiai nurodo, kad skundą ji pateikė tik dėl skundžiamo sprendimo 153–159 punktų (apibendrintų šios išvados 20–22 punktuose) ir dėl baudos dalių, kurias sumokėti turi kiekviena bendrovė atsižvelgiant į solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykius, nustatymo, kurį Bendrasis Teismas atliko skundžiamo sprendimo 245, 247, 262 ir 263 punktuose remdamasis minėtais argumentais. Komisijos apeliacinio skundo dalyko apribojimas šiais dviem skundžiamo sprendimo aspektais, be kita ko, patvirtinamas atsižvelgiant į jos reikalavimų turinį(23).

26.      Tačiau reikia konstatuoti, kad, kaip pripažįsta pati Komisija, nei skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose išdėstyti argumentai dėl vidinio solidarumo tvarkos, nei išvados, kurias skundžiamo sprendimo 245, 247, 262 ir 263 punktuose Bendrasis Teismas padarė remdamasis šiais argumentais, kai siekė, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, iš naujo nustatyti baudas, formaliai neatsispindi skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Iš tiesų, kaip matyti iš šios išvados 13 punkto, skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į baudos dalių, kurias turi sumokėti kiekviena solidariai sumokėti baudą įpareigota bendrovė, nustatymą.

27.      Be to, mano nuomone, skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose pateiktais Bendrojo Teismo argumentais nėra tiesiogiai grindžiamas ginčijamo sprendimo dalinis panaikinimas, dėl kurio nuspręsta rezoliucinės dalies 2 punkte. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 161–165 punktuose Bendrojo Teismo nustatyti trys neteisėtumo aspektai(24), kuriuos Komisija ginčija Teisingumo Teisme, veikiau susiję su bausmių individualumo principo pažeidimu, kai kalbama apie klausimus dėl nubaustų bendrovių išorės solidarumo aspekto, t. y. dėl jų atsakomybės sumokėti baudą Komisijai, nei su klausimais dėl jų, kaip solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių, tarpusavio santykių(25). Nors, kaip bus toliau matyti, jais akivaizdžiai rėmėsi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 245, 247, 262 ir 263 punktuose konkrečiai nustatydamas baudos dalis, to paties sprendimo 153–159 punktuose pateikti argumentai, panašu, Bendrojo Teismo analizėje, susijusioje su ginčijamo sprendimo panaikinimu iš dalies, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte, yra tam tikras obiter dictum. Taigi nepritariu Komisijos teiginiui, kad šie argumentai yra esminiai pagrindai, grindžiantys tokį dalinį panaikinimą, ir taip manau nepaisydamas fakto, kad skundžiamo sprendimo 160 punkte Bendrasis Teismas nubaudė Komisiją, kad ši neatsižvelgė į „pirmiau nurodytus principus“.

28.      Atsižvelgiant į šiuos vertinimus, reikia daryti išvadą, kad net tuo atveju, jei Teisingumo Teismas patenkintų visą Komisijos pateiktą apeliacinį skundą ir panaikintų sprendimo punktus, dėl kurių jis pateiktas, sprendimo rezoliucinė dalis bet kuriuo atveju nebūtų formaliai pakeista. Esant tokio pobūdžio situacijai kyla keli klausimai, kuriuos verta išnagrinėti išsamiau.

1.      Dėl Komisijos suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą egzistavimo būtinybės

29.      Pirmiausia tuo atveju, kai apeliaciniu skundu apeliantas negali realiai pasiekti, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis būtų panaikinta, kyla klausimas dėl jo suinteresuotumo pateikti šį apeliacinį skundą. Šiuo klausimu vis dėlto negaliu nenurodyti, kad teismų praktika dėl klausimo, susijusio su būtinybe, kad institucija ar apskritai privilegijuotas apeliantas, kokia yra Komisija, įrodytų, kad yra suinteresuota pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teisme dėl Bendrojo Teismo sprendimo, yra toli gražu nevienareikšmė.

30.      Iš tiesų iš pirminės teismo praktikos, kuri pirmiausia įtvirtinta Sprendime Anic Partecipazioni (26), nedviprasmiškai matyti, kad, nepaisant to, ar jos buvo šalys nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, „Bendrijos institucijos neturi <…> įrodyti jokio suinteresuotumo, kad galėtų pateikti apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo“(27). Šis principinis teiginys, kuris grindžiamas Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio trečios dalies nuostata(28), buvo aiškiai perimtas vėlesniuose Teisingumo Teismo sprendimuose(29), kurių vieną priėmė didžioji kolegija(30).

31.      Nepaisant to, keliuose kituose sprendimuose Teisingumo Teismas, gavęs apeliacinius skundus dėl Bendrojo Teismo sprendimo, analizavo, ar keliamas suinteresuotumo imtis veiksmų reikalavimas privilegijuotiems apeliantams, ir netgi pripažino iš dalies nepriimtinais kai kuriuos Komisijos apeliacinius skundus dėl šios institucijos suinteresuotumo juos pateikti nebuvimo(31).

32.      Taigi iš dviejų minėtų krypčių teismo praktikoje pasirinkčiau pirmąją. Iš tiesų, pirma, man atrodo, kad sprendimuose, priskirtinuose prie šios krypties, kitaip nei sprendimuose, priskirtinuose prie kitos krypties, įtvirtintas konkretus Teisingumo Teismo pasirinkimas, kuris buvo patvirtintas didžiosios kolegijos sprendime. Kita vertus, manau, kad analogiškai tam, kas numatyta dėl skundo dėl panaikinimo, kurį pagal nusistovėjusią teismo praktiką gali pareikšti privilegijuoti apeliantai neprivalėdami įrodyti savo suinteresuotumo jį pateikti(32), palankus tokių apeliantų vertinimas, kai pateikiamas apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimo, gali būti grindžiamas ypatingu statusu, kurį jie užima Sąjungos sistemoje, ir jis gali pateisinti teisės pateikti skundą pripažinimą, nepaisant jų suinteresuotumo imtis veiksmų įrodymo(33).

33.      Be to, tokia logika atsispinti Statuto 56 straipsnio antroje ir trečioje dalyse, kuriose numatyta Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms leidžianti nukrypti nuo apeliacinio skundo pateikimo sąlygų nuostata, kad būtų palengvintas jo pateikimas. Tačiau tai nereiškia, kad, kaip bus matyti ir kitoje šios išvados dalyje, tokie apeliantai turi neribotą galimybę Teisingumo Teisme skųsti Bendrojo Teismo sprendimus(34).

2.      Dėl apeliacinio skundo dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies galimo priėmimo pasekmių

34.      Antra, nepaisant klausimo dėl suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą, esant tokiai situacijai, kaip nurodytoji šios išvados 28 punkte, reikia išsiaiškinti, kada įmanoma pateikti apeliacinį skundą, turint privilegijuoto apelianto statusą, kuriuo būtų siekiama dalies sprendimo motyvų panaikinimo, kai panaikinimas neturi formalaus poveikio jo rezoliucinei daliai. Iš tiesų, viena vertus, remiantis teismo praktika, skundas dėl motyvų, neturėjusių įtakos skundžiamo sprendimo rezoliucinei daliai, turi būti atmestas kaip netinkamas(35). Be to, būtent siekiant užkirsti kelią apeliacinių skundų, pateikiamų tik siekiant ginčyti Bendrojo Teismo sprendimo motyvus, buvo parengtas naujo Teisingumo Teismo reglamento 169 straipsnis(36). Kita vertus, galimybė prašyti Teisingumo Teismo pakeisti motyvus pagal teismo praktiką labai griežtai ribojama(37).

35.      Tačiau manau, kad šiuo atveju negalima manyti, kad apeliacinis skundas pateiktas dėl motyvų, kurie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo rezoliucinei daliai. Iš tiesų, nors, kaip nurodyta šios išvados 25 punkte, Komisijos apeliacinis skundas pateiktas tik dėl teisinių argumentų, nurodytų sprendimo motyvuojamojoje dalyje, ir dėl atitinkamų išvadų, kurias Bendrasis Teismas padarė atsižvelgęs į šiuos argumentus konkrečiu atveju, t. y. argumentai ir pasekmės, kurios aiškiai neatsispindi skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl apeliacinio skundo patenkinimas nebūtinai reikštų formalų minėtos rezoliucinės dalies pakeitimą, vis dėlto manau, kad tiek minėti vertinimai, tiek atitinkamos pasekmės, nors aiškiai ir nenurodytos rezoliucinėje dalyje, yra sudėtinė skundžiamame sprendime nurodytos teisinės išvados dalis(38), todėl yra būtinas šio sprendimo, visų pirma jo rezoliucinės dalies, aiškinimo elementas.

36.      Iš tiesų, nors sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte nurodyta priteisti iš atskirų bendrovių „solidariai“ sumokėti Bendrojo Teismo iš naujo nustatytas baudas, jo negalima skaityti atskirai nuo to, kas įtvirtinta skundžiamo sprendimo 245, 247, 262 ir 263 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas nustatė baudos dalis, kurias kiekviena bendrovė, solidariai atsakinga skolininkė, turi sumokėti atsižvelgiant į tarpusavio santykius su kitais solidariai atsakingais bendraskoliais. Iš tiesų šiuo atveju, nors rezoliucinėje dalyje nėra aiškių nuorodų į baudos vidinį paskirstymą tarp solidariai atsakingų bendraskolių, Bendrojo Teismo pripažinta solidari bendrovių atsakomybė gali būti suprantama tik atsižvelgiant į tai, kas įtvirtinta minėtuose skundžiamo sprendimo punktuose, todėl jie aiškiai ir neišvengiamai grindžiami skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose Bendrojo Teismo pateiktais teisiniais argumentais ir yra nuo jų neatskiriami.

37.      Taip pat šiuo klausimu reikia priminti, kad iš teismų praktikos matyti, kad sprendimo rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į motyvus, dėl kurių ji buvo priimta ir kurie yra neišvengiamas jos pagrindas, nes jie būtini norint nustatyti tikslią rezoliucinėje dalyje įtvirtintos nuostatos reikšmę(39).

38.      Be to, pagal teismo praktiką skundžiamo sprendimo motyvai, kurie yra būtinas jo rezoliucinės dalies pagrindas, todėl neatskiriama pasekmė, tampa res judicata galios(40) ir Komisija turi jų laikytis, nes jie būtini norint nustatyti tikslią sprendimo rezoliucinės dalies prasmę(41). Todėl, kaip nurodė Komisija, skundžiamo sprendimo dalys, dėl kurių ji pateikė apeliacinį skundą ir kurios susijusios su jos kompetencija nustatyti solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykius, gali tapti res judicata ir įpareigoti Komisiją jas praktiškai įgyvendinti ateityje taikant bausmių sistemą konkurencijos srityje.

39.      Galiausiai atsižvelgdamas į nurodytus vertinimus manau, kad Komisijos apeliacinis skundas yra priimtinas, bet netinkamas(42) tiek, kiek juo siekiama panaikinti rezoliucinės dalies 2 punktą. Iš tiesų, kaip nurodyta šios išvados 27 punkte, skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose pateikti argumentai, dėl kurių aiškiai pateiktas apeliacinis skundas, nėra skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto panaikinimo pagrindas, todėl net ir tuo atveju, jei Teisingumo Teismas pripažintų Komisijos skundą priimtinu ir panaikintų šiuos sprendimo punktus, tai neturėtų jokio poveikio jo rezoliucinės dalies 2 punktui.

40.      Tačiau reikia nurodyti, kad Komisijos apeliacinis skundas yra priimtinas ir tinkamas tiek, kiek jis pateiktas dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto panaikinimo. Iš tiesų, kaip matyti iš šios išvados 35–38 punktuose atliktų vertinimų, jeigu Teisingumo Teismas šį prašymą priimtų ir panaikintų Bendrojo Teismo naudojantis neribota jurisdikcija atliktą baudos dalių nustatymą, tai turėtų įtakos tikslios skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte įtvirtintos Bendrojo Teismo pozicijos prasmės aiškinimui. Tokiomis aplinkybėmis turi būti pripažinta, kad Komisijos subsidiariai pateiktas prašymas panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek 153–159 punktuose nurodyta, kad ši institucija turi nustatyti baudos dalis, kurias turi sumokėti solidariai atsakingi bendraskoliai, priimtinas ir tinkamas, nes toks nurodymas yra būtinas ir neišvengiamas minėtų sumų nustatymo rezoliucinės dalies 3 punkte, kurį prašoma panaikinti, pagrindas.

41.      Todėl Komisijos apeliacinio skundo analizė bus apribota šiais dviem aspektais, t. y. Bendrojo Teismo naudojantis neribota jurisdikcija atliktu baudos dalių nustatymu ir skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose pateiktais teisiniais argumentais tiek, kiek jie yra neatsiejamas ir būtinas tokio nustatymo pagrindas.

C –    Dėl apeliacinio skundo esmės

1.      Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida, padaryta aiškinant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, kiek tai susiję su atitinkamomis Komisijos ir nacionalinių teismų kompetencijos sritimis

42.      Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai aiškino Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, nes skundžiamame sprendime numatęs, kad ji turi nustatyti atitinkamas dalis, kurias turi sumokėti solidariai baudą už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą turintys sumokėti bendraskoliai, jai suteikė kompetenciją ir nustatė pareigas, kurios viršijo tai, kas būtina šių taisyklių pažeidimų tyrimui, ir taip padarė žalos valstybių narių teisės sistemoms. Komisijos nuomone, bendraskolių tarpusavio santykių, įskaitant galimą tarp jų įgyvendinamą susigrąžinimo teisę, nustatymas priklauso valstybių narių teisės taikymo sričiai, todėl kompetenciją spręsti dėl atitinkamų ginčų turi nacionaliniai teismai.

43.      Pirmasis šio apeliacinio skundo pagrindas iškelia klausimus, susijusius su kompetencijos padalijimu tarp Sąjungos įstaigų, visų pirma Komisijos, ir valstybių narių, visų pirma nacionalinių teismų, ir klausimus dėl atitinkamai Sąjungos teisės ir valstybių narių teisės taikymo sričių.

44.      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip jau nurodyta šios išvados 21 ir 22 punktuose, Bendrasis Teismas, remdamasis skundžiamo sprendimo 153–156 punktuose pateiktais argumentais, to paties sprendimo 157 punkte nurodė, kad tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, turi nustatyti atskirų bendrovių bendrai mokėtinų sumų atitinkamas dalis, kurias jos turi sumokėti solidariai, jei minėtos bendrovės sudarė vieną įmonę, ir ši pareiga negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai. Tačiau iš skundžiamo sprendimo 158 ir 159 punktų matyti, jog Komisijos sprendime nesant nuorodos, kad tam tikroms bendrovėms tenka didesnė atsakomybė nei kitoms bendrovėms, reikia manyti, kad jų atsakomybė yra vienoda, todėl ir joms solidariai skirtų baudų dalys taip pat lygios.

45.      Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Komisija kelis kartus savo apeliaciniame skunde nurodė, kad Bendrasis Teismas jai numatė „pareigą“ nustatyti vidinio solidarumo ryšius tarp solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių(43), Bendrojo Teismo sprendimo sąlygos iš tiesų nėra visiškai aiškios, kiek tai susiję su pareigos šiuo klausimu nustatymu. Iš tiesų, nors 153(44) punkte vartojami terminai, panašu, reiškia, kad tokia pareiga egzistuoja, 157 punkte pavartoti terminai „Komisija turi“(45) palieka abejonių dėl Bendrojo Teismo ketinimo šiai institucijai nustatyti tikrą pareigą, juo labiau kad bet kuriuo atveju Bendrojo Teismo nustatytoje sistemoje nepanašu, kad tokios kompetencijos neįgyvendinimas galėtų lemti sprendimo panaikinimą, veikiau – automatišką taisyklės, pagal kurią atsakomybė (taigi baudos dalys) tarp bendraskolių dalintina į lygias dalis, taikymą.

46.      Darant šią prielaidą nekyla abejonių, kad Bendrojo Teismo sukurtoje sistemoje Komisijai pripažįstama išimtinė kompetencija atlikti tokį nustatymą, todėl pašalinama nacionalinių teismų kompetencija. Be to, šioje sistemoje tokia kompetencija iš principo gali būti vykdoma visais atvejais, kai Komisija nurodo keliems subjektams solidariai sumokėti baudą už konkurencijos normų pažeidimą, o tokios kompetencijos nevykdymas iš tiesų reikštų, kad taikoma taisyklė, pagal kurią atsakomybę ir baudą reikėtų dalyti lygiomis dalimis.

47.      Atsižvelgiant į šiuos vertinimus, reikia analizuoti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.

a)      Dėl Komisijos kompetencijos

48.      Visų pirma reikia priminti, kad pagal įgaliojimų perleidimo principą Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės (ES sutarties 5 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys). Visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms (ES sutarties 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 2 dalies 2 sakinys). Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies b punktą Sąjunga turi išimtinę kompetenciją nustatyti vidaus rinkai veikti būtinas konkurencijos taisykles.

49.      Sąjunga vykdo kompetenciją remdamasi proporcingumo principu, pagal kurį Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų. Sąjungos institucijos turi taikyti šį principą (ES sutarties 5 straipsnio 4 dalis). Be to, kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų (ES sutarties 13 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys).

50.      Komisijai suteiktų įgaliojimų bausti už Sąjungos konkurencijos nuostatų pažeidimus pagrindas įtvirtintas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kuri priimta remiantis SESV 103 straipsniu (buvęs – EB 83 straipsnis). Iš šio straipsnio 2 dalies a punkto matyti, kad numatant Sąjungai kompetenciją skirti baudas siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi SESV konkurencijos nuostatose nurodytų draudimų. Be to, Teisingumo Teismas išaiškino, kad šių nuostatų tikslas – užtikrinti kartelių ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kontrolės veiksmingumą(46).

51.      Komisijos diskrecija taikyti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia SESV 101 ir 102 straipsnius, yra Komisijos diskrecija, kuri išplaukia iš Sutarties nuostatų(47). Ji yra viena iš jai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti jai Sąjungos teise pavestą priežiūros funkciją(48) bei už Sąjungos politikos įgyvendinimą ir gaires atsakingos institucijos vaidmenį(49).

52.      Konkrečiai kalbant, reikia pažymėti, kad Komisijos teisė nurodyti subjektams, kurie kaip ekonominis vienetas, sudarantis įmonę, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą, solidariai sumokėti baudą aiškiai nenumatyta jokioje Sąjungos normoje konkurencijos srityje. Tačiau tokia Komisijos teisė pripažinta teismo praktikoje, nes solidarumo mechanizmas yra papildoma teisinė priemonė, suteikta dėl būtinybės užtikrinti jos elgesio, skirto garantuoti Sąjungos konkurencijos normų įgyvendinimą ir baudimą už jų pažeidimus, veiksmingumą(50). Iš tiesų solidarumo mechanizmas padidina asmenų, iš kurių Komisija gali reikalauti sumokėti visą baudą, skaičių ir palengvina veiksmingą sankcijos įgyvendinimą, nes sumažinama nemokumo ir sukčiavimo, kuriuo siekiama vengti jos sumokėjimo, rizika, ir, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 151 punkte, taip prisidedama prie atgrasymo tikslo, skirto užtikrinti, kad įmonės laikytųsi Sąjungos konkurencijos normų(51).

53.      Taigi, mano nuomone, įgaliojimai skirti baudas tai pačiai įmonei priklausantiems keliems subjektams už Sąjungos konkurencijos normų pažeidimą, nustatant (išorės) solidarumo tarp jų apribojimą, be abejo, priskirtini Komisijos įgaliojimams skirti baudas, numatytiems SESV 103 straipsnio 2 dalies a punkte ir detalizuotiems Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, ir dėlto šioje byloje nekyla ginčas.

54.      Kiek tai visų pirma susiję su vadinamųjų vidaus solidarumo ryšių nustatymu, reikia nurodyti, kad nei iš SESV 103 straipsnio 2 dalies a punkto ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies teksto, nei iš jų tikslo nematyti jokio elemento, kuris kliudytų Komisijai vykdant įgaliojimus skirti įmonėms baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus nustatyti baudos dalį, kurią turėtų sumokėti kiekvienas įpareigotas solidariai sumokėti baudą bendraskolis tiek, kiek, jos nuomone, tai būtina konkrečiu atveju, kad užtikrintų įgaliojimų skirti baudas įgyvendinimui keliamo tikslo pasiekimą, t. y. kad užtikrintų Sąjungos konkurencijos nuostatose numatytų draudimą laikymąsi. Todėl, mano nuomone, tiek, kiek reikia tokiam tikslui pasiekti, negalima abstrakčiai neigti Komisijos kompetencijos vykdant savo įgaliojimus skirti baudas nustatyti vidinį baudos paskirstymą tarp solidariai atsakingų bendraskolių(52).

55.      Taigi tokiais atvejais, mano nuomone, nustatyti skolininkų, kurie įpareigoti solidariai sumokėti baudą, baudos dalis būtina dėl reikalavimų laikytis tam tikrų principų, kaip antai teisės tikrumo arba bausmių individualumo, pavyzdžiui, tuo atveju, kuris bus detaliau analizuojamas nagrinėjant trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą(53), kai sprendimo priėmimo momentu pažeidimą padaręs ekonominis vienetas nebeegzistuoja būdamas tokios formos, koks buvo pažeidimo darymo momentu, ir Komisija, vykdydama savo diskreciją, ketina už šį pažeidimą solidariai bausti juridinius asmenis, kurių nebesieja ekonominiai, organizaciniai ir teisiniai įsipareigojimai, pateisinantys priklausymą vienai įmonei, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę.

56.      Tai nurodęs, vis dėlto galvoju, kad negalima manyti, jog Komisija turi nuolat nustatyti solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykius, ir juo labiau kad ji tą daryti yra įpareigota. Įprastai, nepaisant specifinių atvejų, toks nustatymas nėra grindžiamas tuo pačiu pagrindu, kaip nurodytas šios išvados 52 punkte, kuris pateisina išorės solidarumo apribojimų nustatymą. Iš tiesų, kai baudą sumoka vienas asmuo iš įmonę sudarančių asmenų, kurie buvo įpareigoti ją sumokėti solidariai, taigi, kai užtikrinamas konkretus sankcijos, numatytos už Sąjungos konkurencijos normų pažeidimą, išieškojimas, tikslai užtikrinti šių normų taikymo veiksmingumą ir atgrasyti nuo būsimų pažeidimų, kurie susiję su Komisijai suteiktais įgaliojimais skirti baudas, paprastai yra pasiekti, todėl nustatyti vidaus solidarumo ryšius tarp solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tam, kad būtų pasiekti šie tikslai, panašu, nėra būtina.

57.      Šiuo klausimu dar reikia priminti, kad, kaip nurodyta nusistovėjusioje teismų praktikoje, Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių, kurioms skirtos Sąjungos konkurencijos teisės normos, veiklai(54). Tačiau iš principo šiomis normomis nereglamentuojami įmonę sudarančių vienetų santykiai.

58.      Be to, praktiniu požiūriu reikia pabrėžti, kad jeigu Komisijai būtų numatyta bendra pareiga kiekvienu atveju nustatyti juridinių asmenų, kurie priklauso pažeidimą padariusiam ekonominiam vienetui ir yra įpareigoti solidariai mokėti atitinkamą baudą, atsakomybės dalį, labai sulėtėtų Komisijos atliekami tyrimai ir kiltų rizika Sąjungos konkurencijos normų įgyvendinimo veiksmingumui(55), kuris, kaip nurodyta šios išvados 52 punkte, yra solidarumo teisinės priemonės funkcija.

59.      Galiausiai todėl manau, jog negalima abstrakčiai neigti, kad Komisija, įgyvendindama savo įgaliojimus skirti baudas, gali nustatyti vidinį baudos paskirstymą tarp solidariai atsakingų bendraskolių (t. y. vadinamuosius vidaus solidarumo ryšius). Tačiau kadangi Komisijos veikla, kai ji vykdo Sutartimi suteiktus įgaliojimus, pagal minėtą proporcingumo principą saistoma tuo, kas būtina šių įgaliojimų tikslui pasiekti, ši institucija gali nustatyti vidaus solidarumo ryšius tarp solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tik tiek, kiek tai būtina siekiant šio tikslo, t. y. užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos konkurencijos nuostatose numatytų draudimų. Ji turi kiekvienu atveju įvertinti reikalavimą atlikti tokį nustatymą, atsižvelgdama į atvejus, kai tai, kaip nurodyta šios išvados 55 punkte ir detaliau aptarta 83 ir paskesniuose punktuose, padaryti yra būtina.

60.      Mano nuomone, iš to, kas nurodyta, matyti, viena vertus, kad negalima pritarti Komisijos teiginiui, kuriuo ji siekia absoliučiai paneigti tokios jos kompetencijos egzistavimą, ir, kita vertus, negalima taip pat manyti, kad Komisija, kaip matyti perskaičius skundžiamo sprendimo 153–159 punktus, visais atvejais turi nustatyti baudos dalis, tenkančias bendraskoliams, solidariai įpareigotiems ją sumokėti.

b)      Dėl nacionalinių teismų kompetencijos

61.      Tačiau, kalbant apie nacionalinių teismų kompetencijos sritį, reikia pabrėžti, kad jie, taikydami Sąjungos konkurencijos taisykles, gali imtis veiksmų įvairiu pagrindu(56), laikydamiesi prerogatyvų, kurios jiems suteikiamos atitinkamomis nacionalinės teisės normomis. Iš tiesų jiems gali reikėti taikyti šias taisykles nagrinėjant privačių asmenų ginčus arba jie gali imtis veiksmų kaip valdžios institucijos, įgaliotos taikyti tokias normas dėl viešojo intereso arba, kaip teismai, gavę skundus dėl administracinių sprendimų.

62.      Tačiau būtent nacionaliniams teismams, kai jie sprendžia privačių asmenų ginčus, priskirtina funkcija taikant Sąjungos teisės normas ginti subjektyviąsias teises, kurios garantuojamos šiomis normomis(57). Šiuo aspektu nacionaliniai teismai vykdo papildomą ir skirtingą vaidmenį, palyginti su vaidmeniu siekiant viešojo intereso administraciniu požiūriu taikyti Bendrijos konkurencijos taisykles(58).

63.      Taigi pirmiausia reikia pabrėžti, kad tiek Bendrojo Teismo pozicija skundžiamame sprendime(59), tiek Komisijos pozicija apeliaciniame skunde grindžiami idėja, kad egzistuoja išimtinė kompetencija nustatyti kiekvieno solidariai atsakingo baudos bendraskolio baudos dalis, kuri, Bendrojo Teismo nuomone, priklauso Komisijai, o šios nuomone, – nacionaliniams teismams. Tačiau nematau jokių priežasčių, dėl kurių griežtai būtina laikytis pozicijos, kad reikia nustatyti vienai įstaigai išimtinę kompetenciją, o kita dėl to jos neturėtų. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad konkurencijos normų taikymo sistema, juo labiau modernizavus šių nuostatų taikymą, kai buvo priimtas Reglamentas Nr. 1/2003, grindžiama pasidalijamosios ir paralelinės Komisijos ir valstybių narių nacionalinių vadžios institucijų (įskaitant nacionalinius teismus) kompetencija(60).

64.      Tokiomis aplinkybėmis manau, kad jeigu nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje keliami klausimai dėl vidaus solidarumo ryšių, kiek tai susiję su baudos už Sąjungos konkurencijos normų pažeidimą, mokėjimu, dėl kurių taikomas reikalavimas ginti subjektyvias bendraskolio teises, nacionalinis teismas gali būti laikomas kompetentingu spręsti šiuos klausimus su sąlyga, kad jų dar nenagrinėjo Komisija, vykdydama savo kompetenciją šioje srityje.

65.      Todėl šiuo klausimu reikia išsiaiškinti, ar ir kokiu pagrindu visą baudą Komisijai sumokėjęs solidariai atsakingas bendraskolis turi subjektyvią teisę iš kitų bendraskolių reikalauti sumokėti jų baudos dalis, kuria tuo atveju, jei vidaus solidarumo klausimo Komisija neišsprendė, jis gali remtis nacionaliniame teisme.

66.      Šiuo klausimu pritariu Bendrajam Teismui, kuris skundžiamo sprendimo 155 punkte teigė, kad „solidarios atsakomybės mokėti baudas“ sąvoka yra savarankiška [Sąjungos teisės sąvoka] ir ją reikia aiškinti atsižvelgiant į konkurencijos teisės tikslus ir sistemą, kuriai ji priklauso“. Be to, iš vertinimų, kuriuos atlikau šios išvados 52–59 punktuose aiškiai matyti, kad solidarumo sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į šiuos tikslus ir šioje sistemoje(61).

67.      Tačiau, nepaisant to, reikia pabrėžti, kad Komisijos sprendimas, kuriuo keli subjektai kartu solidariai įpareigojami sumokėti baudą, be abejonių, sukelia tam tikras teisines pasekmes, galinčias sukurti tarp šių subjektų skolininkų ir kreditorių santykius. Iš tiesų Komisijos sprendimu sukuriama bendra ir solidari visų šių subjektų pareiga sumokėti baudą. Vienam šių subjektų sumokėjus visą baudos sumą, kurią sumokėti jis įpareigotas su kitais subjektais, ir atleidus nuo [mokėjimo] Komisijai pareigos visus kitus bendraskolius, sumokėjęs bendraskolis įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę. Mano nuomone, tokios teisės atsiradimas yra loginė vieno subjekto skolos, kurią jis kartu ir solidariai su kitais skolininkais, nubaustais už tą patį bendrą neteisėtą elgesį, kuriuo pažeisti Sąjungos teisės aktai (ypač konkurencijos srityje), turi sumokėti, sumokėjimo pasekmė.

68.      Vis dėlto, mano nuomone, tokia atgręžtinio reikalavimo teisė negali būti laikoma pagal Sąjungos teisę asmenims suteikta teise, kurios teisminę apsaugą, remiantis Teisingumo Teismo praktika, turi užtikrinti nacionaliniai teismai(62). Iš tiesų nematau jokių aplinkybių, dėl kurių galėčiau daryti išvadą, jog Sąjungos normomis konkurencijos srityje solidariam bendraskolių tiesiogiai suteikiama teisė iš kitų baudos, kurią visą jis sumokėjo, bendraskolių susigrąžinti jų baudos dalis. Man atrodo, kad tai veikiau yra paprastas reikalavimas, kuris atsiranda įvykdžius keliems subjektams kartu dėl Sąjungos akto tenkančią pareigą. Mano nuomone, tokio reikalavimo egzistavimas ir vykdymas nereglamentuojamas Sąjungos teisėje, bet patenka į nacionalinės teisės taikymo sritį.

69.      Taigi nacionalinis teismas, gavęs ieškinį dėl atgręžtinio reikalavimo, laikydamasis savo nacionalinės teisės taisyklių, turi nustatyti sąlygas, kuriomis visą baudą sumokėjęs solidarus bendraskolis gali turėti atgręžtinio reikalavimo teisę, ir taikyti atitinkamas tiek materialines, tiek procedūrines taisykles, kurios būtinos tokiam reikalavimui įgyvendinti. Vykdydamas šią kompetenciją nacionalinis teismas prireikus, be abejo, gali naudotis bendradarbiavimo su Komisija priemonėmis, kurios jam suteikiamos Reglamente Nr. 1/2003.

70.      Žinoma, nacionalinis teismas gali nustatyti bendraskolio atgręžtinio reikalavimo teisę, taigi nustatyti solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykius, tik jeigu to dar nenustatė Komisija, vykdydama savo kompetenciją pagal šios išvados 59 punkte įtvirtintą kriterijų. Tokiu atveju nacionalinis teismas atliks tik vykdymo klausimus nagrinėjančio teismo vaidmenį.

c)      Išvada dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo

71.      Galiausiai, kalbant apie šią bylą, iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, matyti: kadangi skundžiamo sprendimo 157 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas, turi nustatyti atskirų bendrovių bendrai mokėtinų sumų atitinkamas dalis, kurias jos turi sumokėti solidariai, jei minėtos bendrovės sudarė vieną įmonę, ir ši pareiga negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai, jis padarė teisės klaidą. Tokios klaidos konkrečios pasekmės bus aptartos šios išvados 125 ir paskesniuose punktuose.

2.      Dėl trečiojo ir septintojo apeliacinio skundo pagrindų, atitinkamai susijusių su teisės klaidomis aiškinant bausmių ir sankcijų individualumo bei įmonių atsakomybės už Sąjungos konkurencijos normų pažeidimus principus, kurios daro poveikį Komisijos įgaliojimams nustatyti teisės subjektus, kuriems priskirtina atsakomybė už pažeidimą

72.      Išnagrinėjęs klausimus dėl kompetencijos, kurie logiškai yra preliminaraus kitų klausimų atžvilgiu pobūdžio, manau, kad reikia išnagrinėti Komisijos pateiktą trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą ir kartu septintąjį apeliacinio skundo pagrindą, kuris, mano nuomone, papildo trečiąjį pagrindą. Iš tiesų dėl šių apeliacinio skundo pagrindų kyla tam tikri esminiai principiniai klausimai, kuriuos, man atrodo, reikia išnagrinėti prieš nagrinėjant kitus pagrindus.

73.      Savo trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog iš nuobaudų ir sankcijų individualumo principo išplaukia, kad kiekvienas asmuo, kuriam skirtas sprendimas, kuriuo jis įpareigojamas solidariai sumokėti baudą už konkurencijos normų pažeidimą, turi galėti iš šio sprendimo suprasti, kokią baudos dalį jis turės sumokėti atsižvelgiant į solidarių bendraskolių tarpusavio santykius po to, kai ji bus sumokėta Komisijai. Kiekvienos bendrovės individualios atsakomybės nustatymas, kuris yra baudos dalių kiekvienam solidariai atsakingam bendraskoliui nustatymo, kurį atlikti Bendrasis Teismas įpareigojo Komisiją, pagrindas, šios institucijos teigimu, yra nesuderinamas su įmonės, kuriai skirti SESV 101 ir 102 straipsniuose įtvirtinti draudimai, sąvoka ir kuri atsakinga už juose numatytų draudimų pažeidimus. Septintajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija tvirtina, kad Bendrojo Teismo Komisijai nustatyta pareiga, be kita ko, nepagrįstai daro poveikį jos įgaliojimams nustatyti teisės subjektus, kuriems įmonėje priskirtina atsakomybė už pažeidimą.

74.      Visų pirma reikia priminti, kad bausmių ir sankcijų individualumo principas, kuriuo, kaip matyti iš šios išvados 20 punkto, skundžiamo sprendimo 153 punkte Bendrasis Teismas pagrindė reikalavimą, kad Komisija nustatytų kiekvienai bendrovei, kuri yra baudos bendraskolė, tenkančią dalį, papildo individualios atsakomybės principą ir kartu su juo yra esminė baudžiamosios teisės garantija, ribojanti viešosios valdžios institucijų įgyvendinamą ius puniendi(63). Šie principai taikomi konkurencijos teisės srityje taip pat juridinių asmenų atžvilgiu(64) dėl sankcijų, kurias Komisija gali skirti norėdama bausti už antikonkurencinį elgesį, turinčių baudžiamosios teisės bruožų(65).

75.      Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad pagal asmeninės atsakomybės principą, kuris papildo kaltės principą(66), kiekvienas asmuo yra atsakingas tik už savo veiksmus(67). Būtent pagal bausmių ir sankcijų individualumo principą asmuo gali būti baudžiamas tik už tuos veiksmus, kuriais jis kaltinamas individualiai(68). Todėl pagal šį principą tik pažeidėjui už tokį pažeidimą gali būti skiriama sankcija(69) ir ši sankcija negali būti skiriama kitam nei kaltininkas asmeniui(70).

76.      Be to, kaip jau buvo nurodyta šios išvados 57 punkte, Sąjungos konkurencijos teisė susijusi su įmonių veikla. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką įmonės sąvoka apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus(71). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat pripažino, jog tokiomis aplinkybėmis įmonės sąvoka turi būti suprantama taip, kad atsižvelgiant į susitarimą ji reiškia ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys(72).

77.      Toliau pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai toks ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, pagal asmeninės atsakomybės principą jis turi atsakyti už šį pažeidimą(73). Iš to išplaukia, kad asmeninės atsakomybės principas taikomas pirmiausia įmonei, kuri, atsižvelgiant į tai, kad jai skirtos Sąjungos konkurencijos normos, tyčia ar dėl neatsargumo padariusi šių normų pažeidimą, turi, kaip vienas ekonominis vienetas, net jeigu nebūtinai turi savo teisinį subjektiškumą, asmeniškai už jį atsakyti(74).

78.      Tačiau kai konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusią įmonę sudaro keli juridiniai asmenys, kyla klausimas, koks konkrečiai asmuo ar asmenys turi atsakyti už šį pažeidimą, kai jiems skiriama bauda. Iš tiesų, nors Sąjungos konkurencijos normos skirtos įmonėms ir yra tiesiogiai joms taikomos, nepaisant jų organizavimo ir teisinės formos, vis dėlto atsižvelgiant į būtiną šių normų įgyvendinimo veiksmingumą, Komisijos sprendimas dėl baudimo už pažeidimą ir sankcijų skyrimo turi būti skirtas konkretiems subjektams, kurių atžvilgiu būtų galima jį vykdyti siekiant išieškoti atitinkamą baudą(75).

79.      Būtent šis dualumas tarp įmonės, kaip ekonominio vieneto, kuriam skirtos konkurencijos normos, sąvokos ir atskirų juridinių asmenų, kurie, kadangi nubausti bauda, turi konkrečiai atsakyti už pažeidimą, lemia tam tikrą netikrumą dėl minėtų principų, kurie, nepaisant šios išvados 77 punkte minėtos Teisingumo Teismo praktikos, taikomi ne pačių įmonių, bet atskirų ją sudarančių juridinių asmenų atžvilgiu, konkrečios taikymo srities(76).

80.      Vis dėlto šiuo klausimu reikia nurodyti, kad galima manyti, jog iš kelių juridinių asmenų sudarytos įmonės atveju įgyvendinant kartelį dalyvavę subjektai ir asmuo, kuris jiems daro lemiamą įtaką, gali būti kartu laikomi teisiniais subjektais, sudarančiais vieną įmonę, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę, kurie gali būti pripažinti atsakingais už jos veiksmus(77). Todėl kai Komisija nustato, kad įmonė tyčia ar dėl neatsargumo padarė Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, ji gali konstatuoti asmeninę bendrą visų ekonominį vienetą sudarančių teisės subjektų atsakomybę(78) ir kad jie vienodu elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai(79) dalyvavo darant pažeidimą.

81.      Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas pripažino, jog asmeninės atsakomybės principą ir veiksmingo konkurencijos normų taikymo tikslą atitinka solidarios juridinių asmenų, kurie dalyvavo darant pažeidimą, atsakomybės pripažinimas ir kartu su jais – asmens, kuris jiems darė lemiamą įtaką, o taip yra būtent dėl to, kad minėti asmenys sudaro tą patį ekonominį vienetą, todėl ir vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal šios išvados 76 punkte cituotą teismų praktiką(80). Be to, dėl jų bendros priklausomybės įmonei ir siekdamas užtikrinti sankcijos vykdymo veiksmingumą Teisingumo Teismas pripažino Komisijos diskreciją nuspręsti, ar sankcijas skirti tik dukterinei bendrovei, dalyvavusiai darant pažeidimą, ar tik grupei vadovaujančiai bendrovei, kuri ją kontroliavo pažeidimo darymo laikotarpiu(81), ar veikiau abi bausti solidariai(82).

82.      Iš nurodytų vertinimų ir šios išvados 52 punkte nurodyto solidarumo mechanizmo motyvų matyti, kad teismų praktikoje Komisijai pripažinta teisė bausti kelis asmenis solidariai sumokėti baudą už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą išplaukia iš pačios įmonės sąvokos ir pateisinama tik jeigu atitinkami subjektai priklauso ar priklausė vienam ekonominiam vienetui, kuris turi atsakyti už šį pažeidimą. Kitaip tariant, prielaida, kad Komisija gali nubausti solidariai mokėti už Sąjungos konkurencijos normų pažeidimus skirtą baudą, yra tai, kad subjektai, kurių solidari atsakomybė buvo konstatuota, priklauso ar priklausė tam pačiam ekonominiams vienetui, kuris padarė šį pažeidimą, ir todėl turi atsakyti asmeniškai(83). Taigi šie vieną įmonę sudarantys teisės subjektai, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę, gali būti laikomi asmeniškai, o tam tikrais atvejais solidariai atsakingi už jos veiksmus(84).

83.      Tačiau, kaip būtų, jeigu vienas (ar keli) iš juridinių asmenų, kurie dalyvavo darant konkurencijos normų pažeidimą kaip priklausantys ekonominiam vienetui, nustotų jam priklausyti, pavyzdžiui, kaip šioje byloje SEHV ir Magrini po perleidimo kartelio veikimo laikotarpiu, ir tuo metu, kai priimamas Komisijos sprendimas, jis (jie) nebepriklauso pažeidimą padariusiam ekonominiam vienetui? Ar dar gali Komisija nubausti šį juridinį asmenį dėl pažeidimo solidariai su subjektais, priklausančiais vienam ekonominiam vienetui?

84.      Visų pirma reikia nurodyti, kad tokiu atveju taikant tai, kas nurodyta šios išvados 80 punkte, teisės subjektai, kurie sudarė ekonominį vienetą, išsaugoja bendrą asmeninę atsakomybę už ekonominio vieneto, kuriam priklausė jo egzistavimo laikotarpiu, padarytus veiksmus(85). Be to, kadangi ekonominio vieneto bendras elgesys rinkoje pateisina neteisėto elgesio priskyrimą solidariai visiems juridiniams asmenims, kurie jam priklauso arba priklausė įgyvendinant tokį elgesį, išorės atžvilgiu jie lieka atsakingi prieš Komisiją dėl visos baudos sumokėjimo(86).

85.      Tačiau kai Komisijos sprendimo priėmimo metu ekonominis vienetas nebeegzistuoja tokios formos, kokios egzistavo, kai buvo daromas pažeidimas, tuo atveju, kai įpareigojama solidariai sumokėti baudą, mano nuomone, pagal bausmių individualumo principą keliamas teisinio tikrumo reikalavimas, susijęs su sankcijos nustatymu subjektams, kurie nebepriklauso ekonominiam vienetui. Nors tokie subjektai išorės atžvilgiu yra atsakingi prieš Komisiją dėl visos baudos sumokėjimo už įmonės padarytą pažeidimą, nes sprendimo priėmimo momentu nebepriklausė vienam ekonominiam vienetui, jie turi galėti žinoti, kokią dalį turės sumokėti atsižvelgiant į tarpusavio santykius su solidariai atsakingais bendraskoliais, su kuriais nebeturi ekonominio, organizacinio ir teisinio ryšio, kurio pakanka pateisinti ekonominio vieneto su jais sudarymą(87).

86.      Iš to, kas nurodyta, matyti, kad tuo atveju, jei įgyvendindama savo minėtą diskreciją spręsti, kurį iš atsakingų subjektų reikia bausti už veiksmus, už kuriuos atsakinga įmonė, Komisija ketina nustatyti solidarią subjektų, kurie pažeidimo padarymo momentu sudarė ekonominį vienetą, bet kurie sprendimo priėmimo momentu nebepriklauso tam pačiam ekonominiam vienetui, atsakomybę, ši institucija negali nevykdyti pareigos nustatyti, kokio dydžio baudą, atsižvelgiant į tarpusavio santykius su kitais bendraskoliais, turi sumokti subjektas, kurio nebesieja ryšiai, pateisinantys jo priklausymą ekonominiam vienetui. Šiuo klausimu reikia nurodyti, jog tai, kad šie subjektai baudžiami solidariai, yra paprasčiausia galimybė, kurią vertinti Komisija gali pasinaudodama savo diskrecija(88).

87.      Tokiomis aplinkybėmis manau, kad jei Komisija pasirinks tokį požiūrį, ji turės kiekvienu atveju atlikti analizę tam, kad nustatytų tokio subjekto atsakomybės lygį dėl bendro įmonės elgesio. Šiuo požiūriu pati Komisija paminėjo kelias aplinkybes, į kurias, nors jos ir buvo atmestos teismų praktikoje dėl analizės, skirtos nustatyti lemiamą patronuojančios įtaką kontroliuojamai įmonei, vis dėlto gali būti atsižvelgiama nustatant atsakomybę tarp patronuojančiosios ir kontroliuojamos bendrovių. Komisija mini būtent tai, kad patronuojančioji bendrovė tiesiogiai nedalyvavo darant pažeidimą, tai, kad ji neturi interesų sektoriuje, kuriame įgyvendinamas kartelis, tai, kad ji nežinojo apie pažeidimą, ar tai, kad kontroliuojamos bendrovės, nepaisydamos nurodymų atsiriboti nuo tokio elgesio, vis tiek dalyvavo jį įgyvendinant(89). Be to, reikia nurodyti, kad, kaip ir dėlto, kas susiję su baudos nustatymu, reikia pripažinti tam tikrą Komisijos diskreciją atsižvelgiant į kiekvieno atvejo charakteristikas vertinti šių veiksnių, kurie, mano nuomone, negali būti įtraukti į išsamų ir privalomą sąrašą, svarbą ir reikšmę.

88.      Būtinybė kiekvienu atveju atlikti analizę, kuri tiesiogiai išplaukia iš asmeninės atsakomybės ir bausmių individualumo principų, man atrodo, pašalina galimybę numatyti taisyklę, kaip antai Bendrojo Teismo nurodytą skundžiamo sprendimo 158 ir 159 punktuose, pagal kurią, nesant nuorodų dėl kiekvieno juridinio asmens atsakomybės už įmonės dalyvavimą, reikia manyti, kad jų atsakomybė yra vienoda. Tokia taisyklė, kuri, panašu, kildinama iš kai kurių valstybių narių(90) teisės sistemose numatytos solidarios prievolės pagal civilinę teisę teisinės tvarkos, mano nuomone, ne tik nesuderinama su minėtais asmeninės atsakomybės ir bausmių individualumo principais(91), nes numatyta tam tikra vienodos solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių atsakomybės už prisidėjimą prie vienodo įmonės, kuri nebūtinai yra ta pati, kalbant apie visus atitinkamus subjektus, elgesio prezumpcija, bet ir neturi tinkamo teisinio pagrindo arba bent jau grindžiančio principo. Iš tiesų norint pagrįsti tokią taisyklę, mano nuomone, nepakanka bendros nuorodos į teisinę prievolių pagal civilinę teisę sistemą, jeigu nėra kokių nors kitokių paaiškinimų dėl priežasčių, dėl kurių iš šios tvarkos išplaukiantis principas būtų taikomas konkurencijos srityje, kai bendrovėms, kaip nurodė pats Bendrasis Teismas, kurioms Komisija skiria baudą solidariai mokėti už konkurencijos teisės pažeidimą, tenkančios mokėjimo pareigos pobūdis skiriasi nuo bendraskolių pagal privačią teisę pareigos.

89.      Be to, šiuo klausimu turiu nurodyti, jog tam tikra prasme sudėtinga pripažinti, kad skundžiamo sprendimo 158 punkte pateikta nuoroda į Sprendimo Aristrain prieš Komisiją(92) 100 ir 101 punktus yra svarbi. Iš tiesų tame sprendime Teisingumo Teismas niekaip nepripažino minėtame skundžiamo sprendimo punkte Bendrojo Teismo nustatyto principo. Jis veikiau nubaudė Bendrąjį Teismą dėl to, kad šis nebaudė dėl motyvavimo Komisijos sprendime, kuriuo vienai bendrovei skirta bauda už kitai su ja susijusiai bendrovei priskirtiną elgesį, tačiau neįrodžius, kad jos sudaro ekonominį vienetą, nebuvimo(93). Tuo atveju nebuvo kalbama apie kelių subjektų solidarios atsakomybės konstatavimą.

90.      Mano nuomone, teisinio tikrumo reikalavimai, susiję su sankcijų nustatymu, kaip antai minimi šios išvados 85 punkte, turi būti taikomi su daug didesniais apribojimais tuo atveju, kai Komisijos sprendimo priėmimo momentu subjektai, kurių solidari atsakomybė buvo konstatuota, ir toliau priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui, t. y. tai pačiai pažeidimą padariusiai įmonei. Iš tiesų, nors negalima absoliučiai atmesti galimybės, kad tarp tam pačiam vienam ekonominiam vienetui priklausančių subjektų, kurių solidari atsakomybė buvo konstatuota, nekils ginčų dėl kiekvienos mokėtinos baudos dalies, šie klausimai įprastai gali būti išspręsti grupės viduje. Kol ekonominis vienetas egzistuoja, visų pirma pati įmonė yra asmeniškai atsakinga už pažeidimo padarymą, ir Komisijai pripažintai galimybei skirti atitinkamas solidariai mokėtinas baudas nekeliami tokie teisinio tikrumo reikalavimai, kokie keliami tuo atveju, kai ekonominis vienetas nebeegzistuoja. Be to, kaip jau nurodyta šios išvados 57 ir 76 punktuose, Sąjungos konkurencijos normomis iš principo nereglamentuojami įmonę sudarančių subjektų santykiai.

91.      Atsižvelgdamas į visus nurodytus vertinimus, manau, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad iš bausmių ir sankcijų individualumo principo išplaukia, jog kiekvienas asmuo, kuriam skirtas sprendimas, kuriuo jis įpareigojamas solidariai sumokėti baudą už konkurencijos normų pažeidimą, visada turi galėti iš šio sprendimo suprasti, kokią dalį turės sumokėti, atsižvelgiant į solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykius po to, kai buvo sumokėta Komisijai, ir paskui, remdamasis tokiais vertinimais ir padalijimo lygiomis dalimis taisykle, nustatyti, kokią baudos dalį turi sumokėti kiekviena byloje dalyvaujanti bendrovė(94). Tačiau iš nurodytų vertinimų taip pat išplaukia, kad tuo atveju, kai solidariai baudžiami subjektai, kurie sprendimo priėmimo momentu nebepriklauso pažeidimą padariusiam ekonominiam vienetui, reikia nustatyti jų mokėtinas baudos dalis. Tokios klaidos konkrečios pasekmės bus aptartos šios išvados 125 ir paskesniuose punktuose.

3.      Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, pagal kurį Bendrasis Teismas viršijo įgaliojimus, kuriuos jis turi dėl neribotos jurisdikcijos

92.      Komisija tvirtina, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį aiškindamas taip, kad jis apima įgaliojimą ar net pareigą reguliuoti klausimus, susijusius su solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykiais, ir šiuo pagrindu nustatydamas įvairioms bendrovėms ieškovėms konkrečias dalis, Bendrasis Teismas viršijo įgaliojimus, kuriuos jis turi dėl savo neribotos jurisdikcijos. Šiuo pagrindu Komisija iš esmės ginčija, kad dalių, kurias kiekvienas solidariai atsakingas dėl baudos bendraskolis turi sumokėti atsižvelgiant į tarpusavio santykius su kitais bendraskoliais, nustatymas patenka į neribotos jurisdikcijos sritį, kuri Sąjungos teismams suteikiama SESV 261 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu.

93.      Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką neribota jurisdikcija suteikia Bendrajam Teismui teisę ne tik vykdyti paprastą teisėtumo kontrolę, kuria remiantis galima tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti skundžiamą aktą, bet ir pastarąjį pakeisti, t. y. Komisijos vertinimą pakeisti savuoju, netgi jo nepanaikinant, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, kad būtų panaikinta, sumažinta ar padidinta skirta bauda(95). Neribota jurisdikcija atlieka papildomos garantijos įmonėms, kad nepriklausomi ir nešališki teismai ypač griežtai kontroliuos joms skirtos baudos dydį, funkciją(96).

94.      Taigi iš teismų praktikos matyti, kad naudodamasis neribota jurisdikcija, Bendrasis Teismas turi neribotus įgaliojimus, kurie susiję su visais baudos nustatymo aspektais. Tačiau reikia nurodyti, kad nors Bendrasis Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, gali „Komisijos vertinimą pakeisti savuoju“(97), tą jis gali padaryti tik neviršydamas šiai institucijai Sutartimis suteiktos kompetencijos ribų. Kitaip tariant, keisdamas sankciją Bendrasis Teismas negali viršyti Komisijai suteiktos kompetencijos.

95.      Taigi, analizuodamas pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą nurodžiau(98), kad Komisija turi kompetenciją nustatyti baudos vidinį paskirstymą tarp solidariai atsakingų bendraskolių tik tiek, kiek tai būtina siekiant užtikrinti Sąjungos konkurencijos nuostatose nustatytų draudimų laikymąsi, ir kad tokiais specifiniais atvejais, kai ji ketina skirti baudas solidariai mokėti bendrovėms, kurios priklausė tam pačiam ekonominiam vienetui, kai buvo daromas pažeidimas, bet sprendimo priėmimo momentu jos jam nebepriklausė, ji turi atlikti tokį nustatymą. Todėl, mano nuomone, Bendrasis Teismas gali vykdyti savo neribotą jurisdikciją nustatyti solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykius, tik laikydamasis tokių apribojimų.

96.      Konkrečiai kalbant, šioje byloje, mano nuomone, reikia skirti bendrovių, kurios iš pradžių priklausė Schneider grupei ir kurias vėliau 2001 m. įsigijo VA Tech grupė (t. y. SEHV ir Magrini) atvejį iki jų įsigijimo laikotarpio, nuo kitų VA Tech grupei priklausančių bendrovių atvejo(99).

97.      Iš tiesų ginčijamo sprendimo priėmimo momentu bendrovės SEHV ir Magrini nebepriklausė Schneider vadovaujančiai įmonei, kurią Komisija norėjo nubausti už pažeidimą, darytą nuo 1988 m. balandžio mėn. iki 2000 m. gruodžio mėn. Iš vertinimų, atliktų analizuojant pirmąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus, matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, jeigu Komisija ketino bausti tokias bendroves solidariai su ankstesne patronuojančia bendrove (t. y. Schneider), ji turėjo patikslinti baudos dalis, kurias kiekviena bendrovė būtų turėjusi sumokėti atsižvelgiant į solidariai atsakingų bendraskolių, kurie nebepriklausė tai pačiai įmonei, tarpusavio santykius.

98.      Kai Bendrasis Teismas, vykdydamas savo neribotą jurisdikciją, pakeitė baudą, jis įpareigojo Schneider, SEHV ir Magrini solidariai sumokėti bendrą 8,1 milijonų EUR baudą ir nustatė atitinkamas dalis, mokėtinas atsižvelgiant į tarpusavio santykius. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ankstesniame punkte, kadangi Komisija tokiu atveju turi nustatyti tokias dalis, mano nuomone, negalima manyti, kad Bendrasis Teismas viršijo savo neribotą jurisdikciją, kai nustatė tokių solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykius(100). Todėl atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta šios išvados 87 ir 88 punktuose, manau, kad taikydamas baudos padalijimo lygiomis dalimis taisyklę, kurią pats nustatė skundžiamo sprendimo 158 ir 159 punktuose, Bendrasis Teismas vis dėlto padarė klaidą, kai nustatė tokias dalis.

99.      Tačiau tiek, kiek tai susiję su VA Tech grupei priklausančiomis bendrovėmis, visiškai neaiškios priežastys, dėl kurių reikėtų daryti išvadą, kad atitinkamų baudos dydžių nustatymas tokioms bendrovėms susijęs su būtinybe užtikrinti Sąjungos konkurencijos nuostatose nustatytų draudimų laikymąsi. Be to, šiuo klausimu Bendrasis Teismas nepateikė jokių paaiškinimų. Todėl tokiomis aplinkybėmis manau, kad Bendrasis Teismas viršijo savo neribotą jurisdikciją, kai nustatė atitinkamas dalis, kurias tokios bendrovės turės sumokėti atsižvelgiant į jų tarpusavio santykius.

100. Galiausiai reikia išnagrinėti dar vieną klausimą, susijusį su tuo, kaip Bendrasis Teismas naudojosi savo neribota jurisdikcija šioje byloje. Iš tiesų Komisija pabrėžia, kad nors Bendrasis Teismas ir pakeitė baudą, jis galiausiai nepakeitė bendro dviem nubaustoms įmonėms (įmonei, kurią sudaro VA Tech(101) grupės bendrovės, ir įmonei, kurią sudarė Schneider, SEHV ir Magrini iki jų perleidimo(102)) skirtos baudos dydžio. Taigi Bendrasis Teismas iš esmės atliko tik kitokį baudos „vidinį paskirstymą“ tarp bendrovių, solidariai atsakingų bendraskolių(103). Tokiomis aplinkybėmis galima suabejoti, ar tai patenka į Sąjungos teismui Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu, kuriuo jam leidžiama „panaikinti, sumažinti ar padidinti“ skirtos baudos dydį, suteiktos jurisdikcijos sritį.

101. Manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Iš tiesų Bendrojo Teismo neribota jurisdikcija jam leidžia „pakeisti“ skirtos baudos dydį(104). Tačiau, nors tiesa, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį baudos už konkurencijos normų pažeidimus skiriamos įmonėms, kaip konkurencijos normų adresatėms, taip pat tiesa, kaip nurodyta šios išvados 78 punkte, kad, kai įmonę sudaro atskiri juridiniai asmenys, sankcija turi būti skiriama jiems. Todėl tuo atveju, kai panaikinama bauda, konstatavus, jog Komisija padarė klaidą, mano nuomone, Bendrojo Teismo kontrolės įgaliojimams, kurie yra neriboti ir susiję su visais sankcijos nustatymo aspektais, priskirtinas baudos nustatymas iš naujo, kai jis, nors ir palieka tokį jos dydį, kokį Komisija nustatė įmonei, pakeičia jį tik konkrečiai tiems juridiniams asmenims, kurie turi ją sumokėti.

102. Be to, kalbant būtent apie nagrinėjamą atvejį, reikia pripažinti, kad Bendrasis Teismas pakeitė, t. y. padidino, baudos, kurią turi sumokėti dvi pažeidimą padariusiai įmonei nebepriklausančios bendrovės, dydį. Iš tiesų Bendrasis Teismas nusprendė, kad SEHV ir Magrini yra solidariai atsakingos Komisijos atžvilgiu už 8,1 milijono EUR, o ne 4,5 milijono EUR baudos sumokėjimą, ir taip pakeitė, t. y. padidino, šių bendrovių mokėtinos baudos dydį.

103. Atsižvelgdamas į visus nurodytus vertinimus manau, kad ir antrasis pagrindas turi būti priimtas, nes, viena vertus, tiek, kiek tai susiję su VA Tech grupės bendrovėmis, Bendrasis Teismas viršijo savo neribotą jurisdikciją ir, kita vertus, tiek, kiek tai susiję su Schneider, SEHV ir Magrini iki jų perleidimo 2001 m., jis, vykdydamas šią jurisdikciją, padarė klaidą. Tokio priėmimo konkrečios pasekmės bus aptartos šios išvados 125 ir paskesniuose punktuose.

4.      Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su ne ultra petita principo pažeidimu

104. Savo ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija tvirtina, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pažeidė ne ultra petita principą. Iš tiesų Bendrasis Teismas savo iniciatyva ir, neprašant ieškovėms, pirma, skundžiamo sprendimo 157 punkte padarė išvadą, kad Komisija turi nustatyti kiekvienam solidariai atsakingam bendraskoliui tenkančią baudos dalį, ir, antra, skundžiamo sprendimo 245, 247, 262 ir 263 punktuose, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, nustatė konkrečias ieškovių dalis.

105. Šiuo klausimu nekyla ginčas, kad Sąjungos teismui, nagrinėjančiam ieškinį dėl panaikinimo, privalomas ne ultra petita principas, pagal kurį panaikinimas negali apimti daugiau, nei reikalauja ieškovas(105).

106. Tačiau, kaip nurodyta šios išvados 41 punkte, apeliacinio skundo analizė apima tik Bendrojo Teismo naudojantis neribota jurisdikcija atliekamą baudos dydžio nustatymą ir skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose pateiktus teisinius argumentus, tačiau tik tiek, kiek jie yra neatsiejamas ir būtinas tokio nustatymo pagrindas.

107. Taigi, kaip jau turėjau progą nurodyti, manau, kad ne ultra petita taisyklė ir atitinkamas teismo įgaliojimų apribojimas klausimais, kuriuos iškelia šalys, atlieka pakankamai ribotą vaidmenį Sąjungos teismui įgyvendinant neribotą jurisdikciją, kaip tai suprantama pagal SESV 261 straipsnį(106). Iš tiesų, kai šalys prašo atlikti naują baudos dydžio vertinimą, Bendrasis Teismas turi manyti turintis teisę neviršydamas savo jurisdikcijos atlikti išsamų tyrimą „iš esmės“ dėl baudos, kurios dydis viršija tai, kas būtina užtikrinant teisėtumo kontrolę(107).

108. Šioje byloje, nepaisant to, kad, mano nuomone, gali būti laikoma, jog baudos dalių nustatymą apima prašymas pakeisti baudą, bet kuriuo atveju reikia nurodyti, kad Bendrajame Teisme visos ieškovės ginčijo jiems skirtos baudos dydį ir prašė ją sumažinti dėl pagrindų, susijusių su tuo, kad Komisija taikė solidarumo reikalavimą, ir taip daugiau ar mažiau aiškiai(108) buvo keliamas klausimas dėl subjektų, kuriems taikomas toks reikalavimas, tarpusavio santykių.

109. Mano nuomone, iš to išplaukia, kad šioje byloje ne ultra petita principas negalėjo sudaryti kliūčių Bendrajam Teismui padaryti tokią teisinę išvadą, kokią jis padarė skundžiamo sprendimo 157 punkte, ir įvertinti atitinkamas pasekmes, kai, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, keitė baudos dydį. Tai nedaro įtakos mano teiginiui, kad tokiam vertinimui ir minėtam nustatymui būdinga teisės klaida ir kad Bendrasis Teismas iš dalies viršijo savo neribotos kompetencijos ribas(109).

110. Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad, mano nuomone, ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

5.      Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su rungimosi principo pažeidimu

111. Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą, nes nesuteikė jai galimybės iš esmės pareikšti savo nuomonės dėl jo ketinamo atlikti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio aiškinimo, pagal kurį jai numatoma pareiga nustatyti solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykius. Taip Bendrasis Teismas nustatė Komisijai visiškai naujus įpareigojimus, o ši neturėjo galimybės pakankamai išdėstyti savo pozicijos dėl esmės.

112. Visų pirma reikia priminti, kad remiantis teismų praktika pagal rungimosi principą, kuris yra teisės į gynybą dalis ir kurio laikymąsi turi užtikrinti Sąjungos teismai, bendrai reikalaujama, kad bylos šalys turėtų teisę susipažinti su teisme pateiktais įrodymais ir pastabomis ir juos ginčyti(110). Siekiant, kad būtų įvykdyti reikalavimai, susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu, jog šalys galėtų pagal rungimosi principą ginčyti tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso proceso baigtis(111). Paprastai jis taip pat apima teisę susipažinti su teismo iniciatyva iškeltais teisiniais pagrindais, kuriais remdamasis šis teismas ketina priimti sprendimą ir dėl jų pareikšti savo nuomonę(112).

113. Rungimosi principo turi būti taip pat laikomasi tais atvejais, kai Bendrasis Teismas įgyvendina savo neribotą jurisdikciją(113).

114. Rungimosi principas turi būti prieinamas kiekvienai Bendrijos teismo nagrinėjamos bylos šaliai, nesvarbu, koks jos teisinis statusas. Todėl Sąjungos institucijos taip pat gali juo remtis, kai jos yra tokios bylos šalys(114).

115. Šioje byloje iš skundžiamo sprendimo 30 punkto matyti, kad per posėdį Bendrajame Teisme SEHV ir Magrini pateikė Tribunal de Commerce de Grenoble (Grenoblio prekybos teismas) sprendimą dėl Schneider jiems iškeltos bylos dėl jos visos sumokėtos baudos, dėl kurios jos buvo solidariai atsakingos, grąžinimo(115). Po to, kai buvo pateiktas šis sprendimas, Komisijos prašymu Bendrasis Teismas leido jai pateikti pastabas dėl esmės. 2010 m. kovo 26 d. pateiktose pastabose išdėsčiusi priežastis, dėl kurių manė, jog toks sprendimas nesvarbus sprendimui ieškovių Bendrajame Teisme iškeltoje byloje, Komisija pateikė kelis argumentus apskritai dėl solidarios atsakomybės, kurie apėmė tam tikras pastabas dėl solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykių nustatymo. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad jau tomis aplinkybėmis Komisija teigė neturinti kompetencijos nustatyti bendraskolių tarpusavio santykių ir atliko tam tikrus vertinimus dėl nacionalinių teismų kompetencijos. Šeštojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoje dalyje pati Komisija teigė, kad tose pastabose pateikė kelis argumentus, kuriais prieštaravo dėl to, kad ji turi nustatyti solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykius.

116. Tokiomis aplinkybėmis negalima nenurodyti, kad Komisija turėjo galimybių išdėstyti savo poziciją dėl klausimų, susijusių su baudos bendraskolių vidinio solidarumo ryšių nustatymu(116). Taigi Bendrasis Teismas iš tiesų jos aiškiai nepaprašė išdėstyti savo pozicijos dėl to, kaip jis ketino aiškinti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, kiek tai susiję su jos kompetencijos nustatyti bendraskolių tarpusavio santykius pripažinimu. Tačiau toks aiškinimas, mano nuomone, yra Bendrojo Teismo atliekamas svarbių teisės aktų teisminis vertinimas, kuris neapima rungimosi principo pažeidimo(117), būtent tokiomis aplinkybėmis, kai Komisija, kaip šioje byloje, galėjo aiškiai išdėstyti savo poziciją dėl minėtų klausimų, susijusių su solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykių nustatymu(118).

117. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, manau, kad Komisijos pateiktą penktąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

6.      Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

118. Šeštajame apeliacinio skundo pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, Komisija teigia, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nesilaikė jam nustatytos pareigos motyvuoti. Pirma, Bendrasis Teismas pakankamai neišnagrinėjo argumentų, kuriuos Komisija pateikė minėtose 2010 m. kovo 26 d. pastabose dėl solidariai atsakingų bendraskolių vidaus teisinių santykių nustatymo. Antra, Bendrasis Teismas nepaaiškino pagrindų, kuriais grindė savo išvadas, o tik pateikė tokius bendro pobūdžio argumentus, iš kurių neįmanoma suprasti, kaip jais gali būti grindžiamos tokios išvados.

119. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus neturėtų būti aiškinama taip, kad pastarasis privalo detaliai atsakyti į kiekvieną bylos šalies nurodytą argumentą(119). Veikiau turi būti laikoma, kad pakanka, jog iš sprendimo motyvavimo, kuris tam tikrais klausimais gali būti ir implicitinis, aiškiai ir nedviprasmiškai būtų matyti Bendrojo Teismo motyvai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti jo sprendimo priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo teisminę priežiūrą(120).

120. Taigi, kalbant apie šio pagrindo pirmąją dalį, reikia nurodyti, kad iš teismų praktikos išplaukia, jog Bendrasis Teismas neprivalėjo aiškiai ir detaliai atsakyti į visus 2010 m kovo 26 d. pastabose Komisijos pateiktus argumentus. Be to, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose pateiktus argumentus galima daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas atmetė Komisijos siūlomą požiūrį, į kurį, kaip matyti iš 157 punkto paskutinio sakinio, jis vykdydamas savo analizę vis dėlto atsižvelgė.

121. Dėl antrosios šio skundo pagrindo dalies šios išvados 45 punkte nurodžiau, jog pagal Bendrojo Teismo pavartotus terminus nėra visiškai aišku, ar jis ketino iš tiesų įpareigoti Komisiją nustatyti solidariai atsakingiems dėl baudos bendraskoliams baudos dalis. Iš tiesų 153 punkte jis nurodė, kad Komisija „turi <…> tam tikrais atvejais“ tai nustatyti, tačiau nepatikslino, kokiais atvejais tai daryti būtina, nors 157 punkte nurodė, kad Komisija „turi“ tai padaryti(121). Šių terminų vartojimas, man atrodo, sukuria tam tikrą dviprasmybę dėl Bendrojo Teismo išvadų ir dėl pareigų, kurias jis ketino nustatyti Komisijai, apimties.

122. Be to, iš šios išvados 88 punkto matyti, kad nemanau, jog skundžiamo sprendimo 155 punkte pateiktos Bendrojo Teismo bendros nuorodos į teisinę prievolių pagal civilinę teisę tvarką pakanka pagrįsti atsakomybės, taigi baudos padalijimo solidariai atsakingiems bendraskoliams lygiomis dalimis, jei sprendime nėra nuorodų dėl konkretaus kiekvienos bendrovės, kurios solidari atsakomybė buvo konstatuota, atsakomybės lygio, taisyklę. Bendrasis Teismas, mano nuomone, turėjo paaiškinti priežastis, dėl kurių pagal šią tvarką taikomi principai turi būti taikomi konkurencijos srityje, nors, kaip jis pats nurodė, bendrovių, kurias Komisija įpareigojo solidariai mokėti baudą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, pareigos mokėti pobūdis skiriasi nuo bendraskolių pagal privatinę teisę pareigos.

123. Tačiau, nors, kaip nurodyta nagrinėjant pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus, Bendrojo Teismo argumentams, mano nuomone, būdingos teisės klaidos, nepaisant nurodytų prieštaraujančių elementų ar motyvavimo spragų, mano nuomone, apskritai jie yra pakankamai aiškūs, kad suinteresuotosios šalys, įskaitant Komisiją, galėtų suprasti priimto sprendimo motyvus, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę priežiūrą. Be to, man atrodo, kad tai patvirtinama tuo, kad Komisija galėjo sprendimą apskųsti Teisingumo Teisme pateikdama išsamų skundą.

124. Iš visų vertinimų matyti, kad šeštasis apeliacinio skundo pagrindas, mano nuomone, turi būti atmestas.

D –    Išvada

125. Atsižvelgdamas į visus pateiktus vertinimus, siūlau Teisingumo Teismui panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas pripažino, kad tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas, turi nustatyti atskirų bendrovių bendrai mokėtinų sumų atitinkamas dalis, kurias jos turi sumokėti solidariai, ir ši pareiga negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai, ir tiek, kiek remdamasis šiuo principu ir atsakomybės padalijimo lygiomis dalimis, sprendime nesant nuorodų šiuo klausimu, taisykle, Bendrasis Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, nustatė kiekvienai bendrovei ieškovei pirmojoje instancijoje baudos dalis.

126. Tačiau iš šios išvados 55, 85 ir 86 punktų matyti, kad kai reikia nustatyti solidarią subjektų, kurie pažeidimo padarymo momentu sudarė ekonominį vienetą, tačiau sprendimo priėmimo momentu nebepriklausė tam ekonominiam vienetui, atsakomybę, Komisija turi nustatyti baudos dalis, kurias subjektai, kurių nebesieja ryšiai, pateisinantys jų priklausymą ekonominiam vienetui, turės sumokėti atsižvelgiant į tarpusavio santykius su kitais bendraskoliais.

127. Taigi reikia konstatuoti, pirma, kad ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Schneider, SEHV ir Magrini nebepriklausė tam pačiam ekonominiam vienetui, ir, antra, kad Komisija jas įpareigojo solidariai sumokėti baudą nenustačiusi, kokias baudos dalis turi sumokėti SEHV ir Magrini. Tačiau išvados, kurias reikia daryti atsižvelgiant į šį faktą, priklauso nuo šių dviejų bendrovių pateikto apeliacinio skundo nagrinėjimo baigties, todėl bus aptartos atliekant šio apeliacinio skundo analizę šios išvados 168 ir paskesniuose punktuose.

IV – Dėl Reyrolle pateikto apeliacinio skundo byloje C‑232/11 P

128. Grįsdamas savo apeliacinį skundą Reyrolle pateikė du apeliacinio skundo pagrindus.

A –    Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su bausmių ir sankcijų individualumo principo pažeidimu

129. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Reyrolle tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė bausmių ir sankcijų individualumo principą, kai naudodamasis savo neribota jurisdikcija pakeitė baudas. Reyrolle teigimu, jis turėjo ne apskaičiuoti vieną pradinę sumą atsižvelgdamas į VA Tech vadovaujančios įmonės apyvartą ir rinkos dalis, bet nustatyti Reyrolle atskirą pradinę sumą už laikotarpį, kai ją valdė Rolls‑Royce, t. y. už laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1998 m. rugsėjo 20 d.(122) Pradinė suma už laikotarpį iki Reyrolle prisijungimo prie VA Technologie grupės turėjo būti nustatyta remiantis Rolls‑Royce/Reyrolle rinkos dalimis ir tik Reyrolle apyvarta. Taip bendra Reyrolle skirta bauda turi daugiausia siekti 2,05 milijono EUR.

130. Reyrolle pateiktas pagrindas grindžiamas prielaida, kad tuo metu, kai ji dalyvavo įgyvendinant kartelį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.(123), ji priklausė dviem atskiroms įmonėms, t. y. iš pradžių Rolls-Royce vadovaujančiai įmonei nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1998 m. rugsėjo 20 d., kai ją įsigijo VA Technologie, paskui – pastarajai bendrovei vadovaujančiai įmonei likusį laikotarpį. Anot jos, tai pateisina dviejų atskirų pradinių sumų nustatymą dviem laikotarpiams ir dviem įmonėms.

131. Šis teiginys skundžiamame sprendime vis dėlto nepatvirtinamas.

132. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Bendrasis Teismas manė, kad iki 1998 m. rugsėjo 20 d. Reyrolle savarankiškai dalyvavo darant pažeidimą, paskui ji savo neteisėtą veiklą tęsė kontroliuojama grupės VA Tech(124).

133. Iš tiesų, kadangi Rolls-Royce, t. y. bendrovės, vadovaujančios grupei, kuriai Reyrolle priklausė iki 1998 m. rugsėjo 20 d., atžvilgiu dėl pažeidimo buvo suėjęs senaties terminas(125), nei ginčijamame sprendime, nei skundžiamame sprendime nebuvo konstatuota, kad Reyrolle ir Rolls-Royce sudarė ekonominį vienetą, kuris pateisintų pirmosios priklausymą antrosios vadovaujamai įmonei. Be to, šiuo klausimu reikia nurodyti, kad Rolls-Royce nėra skirtas nei ginčijamas sprendimas, nei kokia nors sankcija, nes nebuvo nustatyta, kad ji būtų padariusi kokį nors pažeidimą.

134.  Tokiomis aplinkybėmis iš skundžiamo sprendimo išplaukia, kad pažeidimą, dėl kurio iš pradžių nubaudė Komisija, paskui Bendrasis Teismas, padarė viena įmonė, kurią iš pradžių iki 1998 m. rugsėjo 20 d. sudarė tik Reyrolle, ir kuri vėliau po to, kai ją įsigijo grupė VA Tech, išsiplėtė ir apėmė VA Technologie vadovaujantį ekonominį vienetą, kurį vėliau papildė SEHV ir Magrini po to, kai jos buvo perleistos VAS(126).

135. Todėl Bendrasis Teismas galėjo VA Technologie vadovaujančiai įmonei teisėtai nustatyti vieną pradinę sumą remdamasis 2003 m., kurie buvo paskutiniai nepertraukiami pažeidimo metai, apyvarta(127), paskui padalyti atsakomybę dėl pažeidimo tarp atskirų bendrovių už laikotarpius, kai jos dalyvavo įgyvendinant kartelį. Taip darydamas jis nepažeidė bausmių individualumo principo.

136. Atsižvelgdamas į nurodytus vertinimus, darau išvadą, kad pirmąjį Reyrolle apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

B –    Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu

137. Reyrolle teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, kai naudodamasis savo neribota jurisdikcija nustatė skirtiną baudą. Pirmiausia ji buvo diskriminuojama, palyginti su pozicija, kurios buvo laikytasi dėl grupei Schneider priklausančių bendrovių (Schneider, SEHV ir Magrini), kurioms Bendrasis Teismas nustatė kitokias pradines sumas dėl kiekvieno priklausymo skirtingai įmonei laikotarpio(128). Dėl tokio nevienodo požiūrio Reyrolle buvo taikyta neproporcinga bauda. Antra, Reyrolle buvo diskriminuojama atsižvelgiant į apskaičiavimo metodą, kuris buvo naudojamas kai kurių įmonių iš Japonijos atžvilgiu, kurioms Komisija nustatė kitokias pradines sumas už laikotarpį iki jų veiklos įtraukimo į bendrą įmonę SĮDI sektoriuje.

138. Komisija teigia, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes tai yra naujas pagrindas, kuriuo remiamasi tik pateikiant apeliacinį skundą. Ji tvirtina, jog tam, kad naudodamasis savo neribota jurisdikcija nustatytų baudą, Bendrasis Teismas naudojo tą patį, kaip ir Komisija, apskaičiavimo metodą. Taigi pats Bendrojo Teismo atliktas baudos nustatymas negali sukelti nurodytos diskriminacijos, kuri galėtų tiesiogiai išplaukti iš ginčijamo sprendimo. Tačiau Reyrolle pirmojoje instancijoje nurodyta diskriminacija nesirėmė, todėl tai yra naujas pagrindas.

139. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad iš tiesų iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad apeliacinėje byloje Teisingumo Teismo kompetencija iš esmės apsiriboja Bendrojo Teismo ieškinio pagrindų, dėl kurių jame ginčytasi, vertinimo nagrinėjimu(129). Be to, Reyrolle pirmojoje instancijoje nesirėmė nurodyta diskriminacija, kuria remiasi pateikdama šį apeliacinio skundo pagrindą. Tačiau iš teismų praktikos taip pat išplaukia, kad ieškovas turi teisę pateikti apeliacinį skundą, kuriame Teisingumo Teisme remtųsi pagrindais, išplaukiančiais iš skundžiamo sprendimo, kurie skirti teisės požiūriu ginčyti jo pagrįstumą(130).

140. Taigi reikia pripažinti, kad pateikdama šį pagrindą Reyrolle teigia, jog Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime ją diskriminavo, kai naudodamasis savo neribota jurisdikcija nustatė baudą. Todėl, nors tam, kad pakeistų baudas, Bendrasis Teismas naudojosi Komisijos apskaičiavimo metodu, kuris nebuvo ginčijamas, nurodytas diskriminavimas, dėl kurio skundžiasi Reyrolle, išplaukia tiesiogiai iš tokio Bendrojo Teismo atlikto baudos pakeitimo, taigi iš skundžiamo sprendimo. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas gali būti laikomas priimtinu.

141. Dėl šio pagrindo esmės iš teismų praktikos matyti, kad įgyvendinant neribotą jurisdikciją, kai nustatoma baudų suma, tarp įmonių, kurios dalyvavo įgyvendinant SESV 101 straipsnio 1 daliai prieštaraujantį susitarimą, negali būti sukeliama diskriminacija(131). Be to, vienodo požiūrio principas yra pažeidžiamas, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas(132).

142. Taigi, reikia konstatuoti, kad Reyrolle situacija ir grupei Schneider priklausančių bendrovių situacija nėra panašios. Iš tiesų, kitaip nei Reyrolle, kuri, kaip nurodyta 134–136 punktuose, dalyvavo darant pažeidimą priklausydama vienai įmonei, ir dėl to Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai nustatyti baudą VA Technologie įmonės atžvilgiu remdamasis viena pradine suma, nustatyta pagal jos apyvartą, SEHV ir Magrini dalyvavo įgyvendinant kartelį priklausydamos dviem atskiroms įmonėms. Pirmame etape jos dalyvavo kaip priklausančios Schneider vadovaujančiai įmonei, paskui, kai jas įsigijo VA Technologie, jos dalyvavo kaip bendrovės, priklausančios šios vadovaujamai įmonei. Reikia nurodyti: kadangi nagrinėjamos situacijos yra skirtingos, Reyrolle negali remtis vienodo požiūrio principo pažeidimu.

143. Manau, kad Reyrolle ir Japonijos gamintojų situacijos taip pat nepanašios. Iš tiesų iš skundžiamo sprendimo matyti, kad, viena vertus, Fuji ir Hitachi ir, kita vertus, Mitsubishi Electric ir Toshiba iš pradžių darant pažeidimą dalyvavo niekam nepriklausydamos, paskui 2002 m. spalio 1 d. savo atitinkamą veiklą SĮDI sektoriuje perkėlė į dvi bendras įmones, atitinkamai Japan AE Power Systems Corporation ir TM T & D Corporation(133). Tačiau po dviejų bendrų įmonių sukūrimo jos, kitaip nei Reyrolle, išliko savarankiškos ir nepriklausomos įmonės. Taigi reikia pripažinti, kad tokia situacija akivaizdžiai skiriasi nuo Reyrolle situacijos, kuri, kaip nurodyta šios išvados 134 punkte, buvo integruota į VA Technologie įmonę. Minėtos skirtingos situacijos pateisina nevienodą požiūrį.

144. Dėl nurodyto proporcingumo principo pažeidimo reikia visų pirma priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nagrinėdamas skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo ir priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio. Taigi tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas manytų, kad sankcijos lygis yra ne tik netinkamas, bet ir toks aukštas, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas(134). Tačiau šioje byloje reikia konstatuoti, kad Reyrolle savo kaltinimą dėl baudos neproporcingo pobūdžio grindė tik ankstesniuose punktuose minėta tariama diskriminacija, kurios, mano nuomone, nėra.

145. Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta, manau, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas, todėl reikia atmesti visą Reyrolle apeliacinį skundą.

V –    Dėl SEHV ir Magrini pateikto apeliacinio skundo byloje C‑233/11 P

146. Savo apeliaciniame skunde SEHV ir Magrini remiasi trimis pagrindais: pirmasis susijęs su ne ultra petita principo pažeidimu, antrasis – su res iudicata galios principo pažeidimu ir trečiasis – su rungimosi principo pažeidimu.

147. Vis dėlto pirmiausia reikia išnagrinėti Komisijos pateiktą prieštaravimą dėl viso apeliacinio skundo priimtinumo. Iš tiesų ši institucija teigia, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas, nes SEHV ir Magrini Teisingumo Teisme pateikti reikalavimai visiškai prieštarauja pateiktiems pirmosios instancijos teisme.

148. Taigi pirmosios instancijos teisme SEHV ir Magrini Bendrojo Teismo prašė „panaikinti [ginčijamo] sprendimo 2 straipsnį, kiek jis yra su ieškovėmis susijęs“, ir ši formuluotė apima ir šio straipsnio k ir l punktus, kurie susiję su šiomis dviem bendrovėmis.

149. Tačiau Teisingumo Teismo šios bendrovės prašo, pirma, panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j ir k punktai, ir, antra, patvirtinti to sprendimo 2 straipsnio j bei k punktus ir tiek, kiek tai susiję su to sprendimo 2 straipsnio k punktu, pripažinti, kad kiekvienas solidariai atsakingas bendraskolis turi sumokėti trečdalį 4,5 milijono EUR sankcijos.

150. Šiuo klausimu reikia priminti, kad apeliaciniu skundu turi būti reikalaujama visiškai arba iš dalies patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštus reikalavimus ir negalima pareikšti bet kokių naujų reikalavimų(135), todėl akivaizdu, kad reikalavimai, kuriais prašoma visiškai priešingo dalyko nei pirmojoje instancijoje, negali būti laikomi priimtinais. Dėl šios priežasties manau, kad apeliančių prašymas patvirtinti 2 straipsnio k punktą, kurį jos prašė panaikinti pirmojoje instancijoje, yra nepriimtinas. Minėto 2 straipsnio j punktas susijęs su kitu nei SEHV ir Magrini subjektu, t. y. Schneider, todėl šių bendrovių prašymas patvirtinti šią sprendimo rezoliucinę dalį taip pat negali būti laikomas priimtinu. Mano nuomone, likusi skundo dalis yra priimtina.

A –    Dėl pirmojo ir antrojo pagrindų, susijusių su „ne ultra petita“ principo pažeidimu ir „res iudicata“ principo pažeidimu

151. Pateikdamos savo pirmąjį ir antrąjį pagrindus, kuriuos, mano nuomone, reikia analizuoti kartu, SEHV ir Magrini tvirtina, kad Bendrajame Teisme pateikė ieškinį tik dėl 4,5 milijono EUR baudos, kurią turėjo solidariai sumokėti su Schneider. Panaikindamas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punktą, kuriuo skiriama bauda Schneider, ir iš naujo nustatydamas SEHV ir Magrini skirtą baudą Bendrasis Teismas sprendė ultra petita.

152. Be to, kadangi Schneider neapskundė ginčijamo sprendimo tiek, kiek jis su ja susijęs, jis įgijo res iudicata galią tiek, kiek tai susiję su 3,6 milijono EUR baudos nustatymu. Todėl Bendrasis Teismas pažeidė res iudicata, kurią Komisijos sprendimas įgijo Schneider atžvilgiu, kai viršijo SEHV ir Magrini prašymo ribas.

153. Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepažeidė ne ultra petita principo, nes nesprendė dėl Schneider atsakomybės, kuriai skirtos baudos bendra suma iš tiesų išliko nepasikeitusi (8,1 milijono EUR, t. y. 3,6 milijono EUR ir 4,5 milijono EUR suma). Skundžiamu sprendimu buvo pakeisti tik vidinio solidarumo tarp bendraskolių, kuris buvo bylos pirmojoje instancijoje dalykas, kaip jį apibrėžė pačios SEHV ir Magrini, aspektai. Tokiomis aplinkybėmis Komisija neigia ir tai, kad Bendrasis Teismas pažeidė res iudicata principą.

154. Šiuo klausimu šios išvados 105 punkte jau buvau priminęs, kad Sąjungos teismui, nagrinėjančiam ieškinį dėl panaikinimo, privalomas ne ultra petita principas, pagal kurį panaikinimas negali apimti daugiau, nei reikalauja ieškovas(136).

155. Todėl jei sprendimo adresatas nusprendžia pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Sąjungos teismas sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių. Tačiau su kitais adresatais susijusios dalys, kurios nebuvo apskųstos, nėra ginčo, kurį turi išspręsti Sąjungos teismas, dalykas(137). Be to, sprendimas, kurio adresatas neapskundžia per SESV 263 straipsnyje nustatytus terminus, jo atžvilgiu tampa galutinis(138).

156. Šioje byloje visų pirma reikia pabrėžti, kad iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas, be kita ko, panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punktą, pagal kurį Schneider viena įpareigota sumokėti 3,6 milijono EUR dydžio baudą, ir visą 2 straipsnio k punktą, pagal kurį Schneider, SEHV ir Magrini laikomos atsakingomis už 4,5 milijono EUR sumos sumokėjimą.

157. Tačiau, kaip nurodyta šios išvados 148 punkte, SEHV ir Magrini pirmojoje instancijoje Bendrojo Teismo prašė panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis su jomis susijęs. Be to, neginčijama, kad Schneider nepateikė jokio ieškinio Sąjungos teisme dėl ginčijamo sprendimo, todėl jų atžvilgiu jis tapo galutinis.

158. Taigi reikia konstatuoti: kadangi ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punkte skirta bauda susijusi tik su Schneider, SEHV ir Magrini negali pateikti prašymo ją panaikinti, todėl, nesant Schneider skundo, ji negalėjo būti ginčo dalykas Bendrajame Teisme. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, mano nuomone, negalėjo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punkto nespręsdamas ultra petita. Tokie patys argumentai galioja ir dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio k punkto tiek, kiek jis susijęs ne su SEHV ir Magrini, bet su Schneider.

159. Komisijos nurodytas faktas, kad po tokio panaikinimo Bendrasis Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, pakeitė Schneider įmonei priklausančioms bendrovėms skirtas baudas ir nepakeitė bendro Schneider skirtos baudos dydžio, visiškai nepaneigia fakto, kad Bendrasis Teismas negalėjo panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punkto ir 2 straipsnio k punkto tiek, kiek jis susijęs su Schneider, nes jie negalėjo būti ginčo dalykas. Iš tiesų baudos pakeitimas, kuris skundžiamame sprendime buvo atliktas po panaikinimo, negali ištaisyti trūkumo, susijusio su ne ultra petita principo pažeidimu.

160. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmąjį ir antrąjį pagrindus reikia pripažinti pagrįstais.

B –    Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su rungimosi principu

161. SEHV ir Magrini teigia infine, kad Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą. Per visą bylos nagrinėjimą Bendrajame Teisme jos niekada neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl naujo 3,6 milijono EUR baudos, kurią Schneider turėjo sumokėti viena ir dėl kurios panaikinimo jiems skirta bauda padidėjo, padalijimo.

162. Šios išvados 112–114 punktuose jau buvau priminęs teismų praktikoje nurodytus principus, susijusius su rungimosi principu.

163. Šioje byloje visų pirma reikia atmesti Komisijos abejones dėl SEHV ir Magrini galimybės šiuo atveju remtis teise būti išklausytoms. Tokios abejonės grindžiamos faktu, kad Bendrasis Teismas iš tiesų sumažino bendrą baudos, kurią sumokėti turėjo SEHV ir Magrini, dydį, kuris nuo 22,05 milijono EUR sumažėjo iki 18,45 milijono EUR.

164. Tačiau aišku, kad bendras dydis, kuriuo remiasi Komisija, yra suma dviejų atskirų baudų, skirtų dviem atitinkamoms bendrovėms, remiantis skirtingu pagrindu, t. y. pirma, bauda, kuri buvo joms skirta, nes jos priklausė Schneider vadovaujančiai įmonei, ir, antra, bauda, kuri buvo joms skirta, nes jos priklausė VA Technologie įmonei per laikotarpį po jų integracijos į VA Technologie įmonei vadovaujančią grupę. Taigi, nors antrąją baudą Bendrasis Teismas iš tikrųjų sumažino SEHV ir Magrini (139), vis dėlto pirmąją jis padidino abiem atitinkamoms bendrovėms, kurios po to, kai Bendrasis Teismas pakeitė sankciją, tapo su Schneider bendrai atsakingos ne už 4,5 milijono EUR, kaip numatyta sprendime, bet už 8,1 milijono EUR. Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, apeliantės, be abejonių, gali remtis teisės būti išklausytomis pažeidimu, kiek tai susiję su šia bauda.

165. Dėl pagrindo esmės iš bylos medžiagos išplaukia, kad per bylos nagrinėjimą Bendrajame Teisme buvo diskutuota dėl klausimo, kuris buvo sprendimo 2 straipsnio j punkto panaikinimo prielaida, t. y. dėl klausimo, susijusio su baudos skyrimu tik Schneider, nesant jos atžvilgiu kitokio konkretaus kaltinimo nei dalyvavimas įgyvendinant kartelį per savo kontroliuojamas SEHV ir Magrini.

166. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad iš bylos medžiagos matyti, kad prieš posėdį Bendrasis Teismas pateikė šalims kelis klausimus, kurių vienas, adresuotas Komisijai, apėmė tiesioginį prašymą nurodyti priežastis, dėl kurių SEHV ir Magrini neturėjo būti kartu su Schneider solidariai atsakingos skolininkės dėl visos šiai skirtos baudos(140). savo atsakyme Komisija paaiškino, kad 3,6 milijono EUR baudos skyrimas tik Schneider pateisinamas būtinybe vengti du kartus skirti pradinę sumą SEHV ir Magrini, kurios jau buvo atsakingos už VA Technologie įmonei skirtą pradinę sumą. Paskui skundžiamo sprendimo 249 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas aiškiai atmetė šiuos argumentus.

167. Taigi reikia konstatuoti, kad SEHV ir Magrini galėjo išdėstyti savo poziciją dėl šio klausimo per teismo posėdį, norėdamos veiksmingai pateikti savo nuomonę(141).

168. Remiantis šiais vertinimais, reikia nurodyti, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su rungimosi principo pažeidimu, turi būti atmestas.

C –    Išvada dėl SEHV ir „Magrini“ apeliacinio skundo byloje C‑233/11 P

169. Iš to, kas nurodyta, mano nuomone, matyti, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek Bendrasis Teismas, spręsdamas ultra petita, panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punktą ir visą minėto 2 straipsnio k punktą, įskaitant jo dalį, susijusią su Schneider. Kadangi Schneider nepateikė ieškinio, šios ginčijamo sprendimo dalys tapo jai privalomos.

170. Todėl turi būti panaikintas ir baudos pakeitimas įmonės Schneider bendrovėms, t. y. Schneider, SEHV ir Magrini, už laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d., kurį Bendrasis Teismas atliko skundžiamo sprendimo 246 ir 247 punktuose naudodamasis savo neribota jurisdikcija ir kuris taip pat įtvirtintas šio sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto pirmoje įtraukoje, nes ankstesniame punkte minėtas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytas panaikinimas yra esminė baudos pakeitimo, kurį atliko Bendrasis Teismas šioje byloje, prielaida.

171. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.

172. Manau, kad šioje bylos stadijoje dėl šio ginčo Teisingumo Teismas gali priimti galutinį sprendimą.

173. Kaip nurodyta šios išvados 148 punkte, SEHV ir Magrini pirmojoje instancijoje Bendrojo Teismo prašė „panaikinti [ginčijamo] sprendimo 2 straipsnį, kiek jis yra su ieškovėmis susijęs“. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad savo ieškinyje jos aiškiai nurodė nesuprantančios solidarios atsakomybės, kuri nustatyta ginčijamo sprendimo 2 straipsnio k punkte.

174. Taigi, kaip matyti iš šios išvados 126 ir 127 punktų, ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Schneider, SEHV ir Magrini nebepriklausė tam pačiam Schneider jungiamam ekonominiam vienetui. Tokiomis aplinkybėmis norėdama nustatyti subjektų, kurie sudarė ekonominį vienetą pažeidimo padarymo momentu, bet kurie sprendimo priėmimo momentu jam nebepriklausė, solidarią atsakomybę, Komisija turi nustatyti baudos dalis, kurias subjektas, kurio nebesieja ryšiai, pateisinantys jo priklausymą ekonominiam vienetui, turės sumokėti atsižvelgiant į tarpusavio santykius su kitais bendraskoliais.

175. Tačiau reikia pripažinti, kad šioje byloje, nors Komisija solidariai nubaudė Schneider kartu su Magrini ir SEHV, ji nenustatė minėtų dalių. Tokiomis aplinkybėmis Magrini ir SEHV apeliacinį skundą riekia patenkinti ir panaikinti skundžiamo sprendimo 2 straipsnio k punktą.

VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų

176. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas pritartų mano vertinimams dėl trijų sujungtų apeliacinių skundų, pagal Procedūros reglamento 137 ir 138 straipsnių kartu su 184 straipsniu nuostatas siūlau Teisingumo Teismui dėl bylinėjimosi išlaidų priimti tokį sprendimą. Kadangi byloje C‑231/11 P Komisijos apeliacinis skundas turi būti tik iš dalies patenkintas, manau, kad reikia nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo išlaidas. Kadangi byloje C‑232/11 P pralaimėjo Reyrolle, mano nuomone, iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi byloje C‑233/11 P pralaimėjo Komisija, iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

VII – Išvada

177. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:

178. Byloje C‑231/11 P:

1.      Panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimą Siemens Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07) tiek, kiek remdamasis principu, pagal kurį tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas, turi nustatyti atskirų bendrovių bendrai mokėtinų sumų atitinkamas dalis, kurias jos turi sumokėti solidariai, ir ši pareiga negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai, ir atsakomybės padalijimo lygiomis dalimis, sprendime nesant nuorodų šiuo klausimu, taisykle, Bendrasis Teismas kiekvienai bendrovei, ieškovei pirmojoje instancijoje, nustatė baudos dalis.

2.      Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį.

3.      Europos Komisija, Siemens Transmission & Distribution Ltd, Siemens Transmission & Distribution SA ir Nuova Magrini Galileo S.p.A. padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

179. Byloje C‑232/11 P:

1.      Atmesti Siemens Transmission & Distribution Ltd pateiktą apeliacinį skundą.

2.      Priteisti iš Siemens Transmission & Distribution Ltd bylinėjimosi išlaidas.

180. Byloje C‑233/11 P:

1.      Panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Siemens Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07) rezoliucinės dalies 2 punktą tiek, kiek juo panaikinami 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimo C(2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) 2 straipsnio j ir k punktai, ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto pirmą įtrauką.

2.      Panaikinti Sprendimo C(2006) 6762 galutinis 2 straipsnio k punktą tiek, kiek jis susijęs su Siemens Transmission & Distribution SA ir Nuova Magrini Galileo S.p.A.

3.      Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.


1 – Originalo kalba: italų.


2 – Bylos T‑122/07–T‑124/07, Rink. p. II‑793.


3 – 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimas C(2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija).


4 – SĮDI – tai elektros įrenginiai, skirti energijos srautui elektros energijos tinkluose reguliuoti. Jie naudojami kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė dalis. Žr. skundžiamo sprendimo 4 punktą.


5 – „Vidinio solidarumo“ ryšiai, susiję su bendraskolių, turinčių solidariai sumokėti skolą, santykiais, priešpastatomi „išorinio solidarumo“ ryšiams, kurie susiję su solidariai atsakingų bendraskolių ir kreditoriaus (nagrinėjamojoje byloje Komisijos, kuri mokėtinos baudos atveju yra kreditorė) santykiais.


6 – Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad šis klausimas keliamas keliuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos Bundesgerischshof neseniai (2013 m. rugpjūčio 12 d.) pateikė Teisingumo Teismui.


7 – Žr. skundžiamo sprendimo 1 punktą ir ginčijamo sprendimo 73 punktą.


8 – Žr. skundžiamo sprendimo 1 punktą ir ginčijamo sprendimo 74 punktą


9 – Žr. skundžiamo sprendimo 2 punktą.


10 – Žr. skundžiamo sprendimo 3 punktą.


11 – Prašymas pateiktas pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3).


12 – Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad iš skundžiamo sprendimo 14–17 punktų matyti, kad karteliui priklausiusios įmonės, be kita ko, manipuliuodamos konkurso procedūromis pasauliniu mastu koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles būtent tam, kad išlaikytų kvotas, kurios aiškiai parodo istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis.


13 – Iš ginčijamo sprendimo 188 ir 189 punktų matyti, kad 2000 m. gruodžio mėn. kiti kartelio nariai organizavo šventę norėdami atšvęsti fiktyvią kartelio pabaigą, nors iš tiesų ketino pašalinti grupę VA Tech iš kartelio. Vis dėlto ši grupė nuo 2002 m. atnaujino dalyvavimą kartelio veikloje. Dėl datos, kada VA Tech atnaujino dalyvavimą darant pažeidimą, žr. skundžiamo sprendimo 63–72 punktus.


14 – Žr. skundžiamo sprendimo 137–167 punktus. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas taip pat panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija konstatavo, kad VA Tech grupės bendrovių vykdomas pažeidimas apėmė laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki birželio 30 d. (žr. skundžiamo sprendimo 63–72 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą). Tačiau šis panaikinimas neskundžiamas nė viename Teisingumo Teismui pateiktame skunde.


15 – Žr. skundžiamo sprendimo 236–264 punktus.


16 – Žr. skundžiamo sprendimo 138–147 punktus.


17 – Žr. skundžiamo sprendimo 148–167 punktus.


18 – Konkrečiai žr. skundžiamo sprendimo 153–155 punktus.


19 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).


20 – Konkrečiai žr. skundžiamo sprendimo 156 ir 157 punktus.


21 – Konkrečiai žr. skundžiamo sprendimo 158 ir 159 punktus.


22 – Visų pirma Bendrasis Teismas nubaudė Komisiją dėl to, kad: i) ji pripažino Reyrolle, SEHV ir Magrini solidariai atsakingomis sumokėti 17 550 000 EUR baudą, kuri akivaizdžiai didesnė nei tinkama bausmė už jų dalyvavimą įgyvendinant kartelį, nes tai yra bendrovės, priklausančios vienai įmonei; ii) ji nustatė bendrą sumų, kurias Reyrolle turi solidariai sumokėti su kitomis bendrovėmis, dydį, kuris akivaizdžiai viršija bendrą jos baudos sumą, ir kad ji pačiai Reyrolle, kaip vienintelei atsakingai bendrovei už laikotarpį nuo 1988 m. iki 1998 m., kai ji viena darė pažeidimą, neskyrė jos baudos dalies; ir dėl to, kad: iii) ji nelaikė Siemens Österreich ir KEG solidariai atsakingomis už dalį SEHV ir Magrini skirtos baudos, kad būtų atsižvelgta į laikotarpį, kai šios bendrovės priklausė vienai įmonei.


23 – Iš tiesų Komisija Teisingumo Teismo pirmiausia prašo panaikinti, pirma, rezoliucinės dalies 2 punktą, kiek jis grindžiamas skundžiamo sprendimo 157 punkte padaryta išvada, kad Komisija turi nustatyti įvairių bendrovių, kurioms nurodyta solidariai sumokėti baudą, baudos dalis ir, antra, rezoliucinės dalies 3 punktą, kiek jame, remiantis skundžiamo sprendimo 158 punkte ir 245, 247, 262 bei 263 punktuose, padarytomis išvadomis, nustatomos naujos baudų sumos bei jų dalys, kurias turi sumokėti kiekviena bendrovė. Nepatenkinus pirmojo reikalavimo Komisija prašo dėl tų pačių priežasčių panaikinti sprendimą.


24 – Žr. šios išvados 22 išnašą.


25 – Panašu, kad tik pirmasis iš dviejų aspektų, kuriuos Bendrasis Teismas išskyrė nagrinėdamas antrąjį neteisėtumo pagrindą, dėl kurio jis atmetė Komisijos analizę (žr. skundžiamo sprendimo 164 punktą ir šios išvados 22 išnašą) (taip pat) susijęs su solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykiais. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 164 punkto pirmoje dalyje Bendrasis Teismas nubaudė Komisiją už pareigos, kurią, jo nuomone, ji turi vykdyti, nurodyti kiekvienai nubaustai bendrovei tenkančią dalį, pažeidimą. Tačiau reikia konstatuoti, pirma, kad šis pirmasis neteisėtumo aspektas, be kita ko, susijęs su išorės solidarumu, ir, antra, kad bet kuriuo atveju antrasis tame punkte nurodytas neteisėtumo aspektas, t. y. kad Komisija neskyrė Reyrolle dalies baudos kaip vieninteliam atsakingam asmeniui per laikotarpį, kai ji darė pažeidimą, negrindžiamas vertinimais, susijusiais su solidariai atsakingų bendraskolių tarpusavio santykiais, ir tuo galima tik pateisinti Reyrolle skirtos sankcijos panaikinimą.


26 – 1999 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125).


27 – Ten pat, 171 punktas.


28 – Pagal šią nuostatą, „išskyrus bylas, susijusias su Sąjungos ir jų tarnautojų ginčais, apeliacinį skundą taip pat gali paduoti valstybės narės ir Sąjungos institucijos, neįstojusios į Bendrojo Teismo nagrinėjamą bylą <…>“.


29 – 2005 m. vasario 22 d. Sprendimas Komisija prieš max.mobil (C‑141/02 P, Rink. p. I‑1283, 48 punktas) ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran (C‑27/09 P, Rink. p. I‑13427, 45 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos 2012 m. sausio 19 d. byloje Taryba prieš Zhejiang Xinan Chemical Industrial (2012 m. liepos 19 d. Sprendimas C‑337/09 P) 35 punktą ir jos išvados, pateiktos 2007 m. gruodžio 13 d. byloje Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala (2008 m. liepos 10 d. Sprendimas C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951), 88 punktą.


30 – Sprendimą byloje Komisija prieš max.mobil (minėtas ankstesnėje šios išvados išnašoje) priėmė Teisingumo Teismo didžioji kolegija. Dėl reikšmės, kurią reikia suteikti faktui, kad sprendimą priėmė Teisingumo Teismo didžioji kolegija, žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados, pateiktos 2009 m. spalio 15 d. byloje Lancôme prieš VRDT (2010 m. vasario 25 d. Sprendimas C‑408/08 P, Rink. p. I‑1347), 89 punkte pateiktus argumentus.


31 – Pavyzdžiui, žr. vėliausią 2013 m. kovo 21 d. Sprendimą Komisija prieš Buczek Automotive ir Lenkija (C‑405/11 P, 14–20 punktai). Byloje GlaxoSmithKline prieš Komisiją (žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, Rink. p. I‑9291, 23–26 punktus) Teisingumo Teismas pripažino, kad Komisijos savarankiškas apeliacinis skundas iš dalies nepriimtinas atsižvelgiant į tai, kad jos nurodyti pagrindai negalėjo suteikti jai jokios naudos, nes negalėjo daryti įtakos svarbiam toje byloje skųsto sprendimo rezoliucinės dalies punktui. Byloje Iride prieš Komisiją (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas C‑329/09 P, 48–51 punktai) Teisingumo Teismas pripažino, kad Komisijos prašymas pakeisti toje byloje skųsto sprendimo motyvus nepriimtinas, nes institucijos pateikti pagrindai negali „jai suteikti jokios naudos, kuri galėtų pagrįsti suinteresuotumą pateikti apeliacinį skundą“. Dėl būtinybės, kad privilegijuoti apeliantai turėtų suinteresuotumą pateikti apeliacinį skundą, taip pat žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvados, pateiktos 2011 m. lapkričio 17 d. byloje Komisija prieš Estiją (2012 m. kovo 29 d. Sprendimas C‑505/09 P), 17–19 punktus.


32 – Šiuo klausimu žr. 2001 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo nutartį Portugalija prieš Komisiją (C‑208/99, Rink. p. I‑9183, 22–24 punktai) ir 2011 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Deutsche Post ir Vokietija prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑463/10 P ir C‑475/10 P, Rink. p. I‑9639, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


33 – Visų pirma reikia nurodyti, kad palankus Sąjungos institucijų vertinimas grindžiamas jų vaidmeniu saugoti Sąjungos sistemą, dėl kurio jos iš esmės neturi atskiro suinteresuotumo nei pati Sąjunga. Palankus valstybių narių vertinimas grindžiamas aplinkybe, kad jos yra Sąjungą sukūrę tarptautinės teisės subjektai ir per Teisingumo Teismo teisminę priežiūrą užtikrina, kad jų įsteigtos įstaigos, įskaitant Bendrąjį Teismą, elgtųsi teisėtai.


34 – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvados byloje Komisija prieš max.mobil (minėta 29 išnašoje) 21–24 punktus.


35 – Žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimą Komisija ir Prancūzija prieš TF1 (C‑302/99 P ir C‑308/99 P, Rink. p. I‑5603, 27 ir 29 punktai) ir 2004 m. spalio 28 d. Nutartį Komisija prieš CMA CGM ir kt. (C‑236/03 P, 25 ir paskesni punktai). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką apeliantei pateikus kaltinimą iš esmės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ad abundantiam išplėtotų motyvų, sprendimas negali būti panaikintas, todėl turėtų būti atmestas kaip netinkamas. Žr. ex multis 2005 m. birželio 28 d. Sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 148 punktas).


36 – Pagal šį straipsnį „apeliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje“ (pasviruoju šriftu išskirta mano).


37 – Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos 2012 m. gruodžio 13 d. byloje Ziegler prieš Komisiją (2013 m. liepos 11 d. C‑439/11 P), 20–26 punktus.


38 – Taip pat šiuo klausimu žr. generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvados byloje Komisija prieš max.mobil (minėta 29 išnašoje) 24 punktą.


39 – 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimas Asteris prieš Komisiją (97/86, 193/86, 99/86 ir 215/96, Rink. p. 2181, 27 punktas) ir 1995 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas CB prieš Komisiją (T‑275/94, Rink. p. II‑2169, 62 punktas).


40 – 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt. (C‑310/97 P, Rink. p. I‑5363, 54 punktas) ir 2006 m. birželio 1 d. Sprendimas P&O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją (C‑442/03 P ir C‑471/03 P, Rink. p. I‑4845, 44 punktas).


41 – Šiuo klausimu žr. 39 išnašoje minėto Sprendimo Asteris 27 punktą ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimą Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą (C‑458/98 P, Rink. p. I‑8147, 81 punktas).


42 – Pateikto pagrindo netinkamumas susijęs su galimybe juo pagrįsti skundą ir neturi įtakos jo priimtinumui. Žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Eurocoton ir kt. prieš Tarybą (C‑76/01 P, Rink. p. I‑10091, 52 punktas), 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Graikija prieš Komisiją (C‑203/07 P, Rink. p. I‑8161, 42 ir 43 punktai) ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Arkema prieš Komisiją (C‑520/09 P, Rink. p. I‑8901, 31 punktas).


43 – Tai aiškiai matyti iš Komisijos apeliacinio skundo 6, 21, 30, 37, 40, 50, 56, 67, 69 ir 70 punktų bei jos reikalavimų (šiuo klausimu žr. šios išvados 23 išnašą).


44 – „Komisija turi tiksliai nurodyti <…> tam tikrais atvejais ir minėtų bendrovių atsakomybės lygį už šį elgesį“ (pasviruoju šriftu išskirta mano).


45 – Vokiečių kalba (proceso kalba) „Es obliegt der Kommission“ ir prancūzų kalba (kalba, kuria parengtas sprendimas) „Il appartient à la Commission“.


46 – Žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimą X (C‑429/07, Rink. p. I‑4833, 34 punktas). Taip pat žr. 2009 m. kovo 5 d. mano pateiktos išvados toje byloje 34 punktą.


47 – Šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Degussa prieš Komisiją (T‑279/02, Rink. p. II‑897, 86 ir 87 punktai).


48 – Žr. Sprendimo X (minėto šios išvados 46 išnašoje) 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. Šiuo klausimu taip pat žr. 2009 m. kovo 5 d. mano pateiktos išvados toje byloje 37 punktą.


49 – Žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimą Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80–103/80, Rink. p. 1825, 105 punktas), 1991 m. vasario 28 d. Sprendimą Delimitis prieš Henninger Bräu (C‑234/89, Rink. p. I‑935, 44 punktas) ir 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Masterfoods (C‑344/98, Rink. p. I‑11369, 46 punktas).


50 – Iš esmės dėl paties solidarumo mechanizmo tikslo sustiprinti administracinių veiksmų, kai siekiama susigrąžinti skolas, veiksmingumą žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Berel ir kt.  (C‑78/10, Rink. p. I‑717) 48 punktą, susijusį su kelių skolininkų tos pačios muitų pareigos atžvilgiu solidarumu.


51 – Atgrasymo tikslas kelis kartus pripažintas Teisingumo Teismo praktikoje. Žr. ex multis Sprendimą Musique Diffusion française ir kt.prieš Komisiją (minėtas šios išvados 49 išnašoje, 106 punktas), 2006 m. birželio 9 d. Sprendimą Showa Denko prieš Komisiją (C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 61 punktas), 2007 m. vasario 8 d. Sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 37 ir 47 punktai), 2009 m. kovo 19 d. Sprendimą Archer Daniels Midland prieš Komisiją (C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 63, 72 ir 149 punktai).


52 –      Be to, mano nuomone, negalima tvirtinti, kad klausimai dėl solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykių, kaip, panašu, mano ir Komisija, yra visiškai nesusiję su šiai institucijai suteiktais įgaliojimais skirti baudas. Todėl iš tiesų šie klausimai gali būti laikomi „kita medalio puse“ baudos, kuri, viena vertus, skiriama įmonei kaip atsakingam už pažeidimą ekonominiam vienetui, bet, kita vertus, konkrečiai, tam tikrais atvejais solidariai, skiriama subjektams, kurie gali ją sumokėti. Šiuo klausimu žr. šios išvados 78 ir 79 punktuose pateiktus vertinimus dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo.


53 – Žr. šios išvados 83 ir paskesnius punktus.


54 – Žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimą ETI ir kt. (C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54 punktas), vėlesnį ex multis 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Alliance One International ir kt. prieš Komisiją (C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimą ENI prieš Komisiją (C‑508/11 P, 82 punktas).


55 – Remiantis teismų praktika, gali būti svarbūs reikalavimai nepagrįstai nelėtinti Komisijos atliekamų tyrimų tam, kad nebūtų paveikiamas šios institucijos atliekamo Sąjungos konkurencijos normų įgyvendinimo veiksmingumas; šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją (C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 82 punkas in fine).


56 – Žr. Komisijos komunikato dėl Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant EB sutarties 81 ir 82 straipsnius (OL C 101, 2004, p. 54) 2 punktą.


57 – Žr. Reglamento Nr. 1/2003 7 konstatuojamąją dalį ir Sprendimą Masterfoods (minėtas šios išvados 49 išnašoje, 47 punktas). Ši funkcija priskirtina prie platesnės teismų praktikoje nacionaliniams teismams pripažintos funkcijos pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą užtikrinti teisminę subjektyvių teisių apsaugą laikantis Sąjungos teisės normų. Šiuo atžvilgiu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimą Unibet (C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


58 – Žr. 1992 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Automec prieš Komisiją (T‑24/90, Rink. p. II‑2223, 85 punktas) ir šios išvados 56 išnašoje minėto Komisijos komunikato 4 punktą.


59 – Žr. skundžiamo sprendimo 157 punktą.


60 – Žr. Reglamento Nr. 1/2003 22 ir 31 konstatuojamąsias dalis ir jo II skyrių. Taip pat žr. Sprendimo Masterfoods (minėtas šios išvados 49 išnašoje) 56 punktą.


61 – Iš tiesų iš šių vertinimų matyti, kad tiek, kiek tai susiję su „vidiniais“ solidarumo aspektais, solidarumo sąvoka patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ir priklauso Komisijos kompetencijai tik tiek, kiek jie naudingi siekiant Sutartyse nurodytų specifinių tikslų, susijusių su Komisijai suteiktų įgaliojimų skirti baudas vykdymu.


62 – Žr. šios išvados 57 išnašą.


63 – Žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvadą, pateiktą 2003 m. vasario 11 d. byloje Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (2004 m. sausio 7 d. Sprendimas C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P, C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 63 punktas) ir generalinio advokato Y. Bot išvadas, pateiktas atitinkamai 2010 m. spalio 26 d. byloje ArcelorMittal Luxembourg prieš Komisiją, byloje Komisija priešArcelorMittal Luxembourg ir kt. (2011 m. kovo 29 d. Sprendimas C‑201/09 P ir 216/09 P, Rink. p. I‑2239, 181 punktas) ir byloje ThyssenKrupp Nirosta ir kt. prieš Komisiją (2011 m. kovo 29 d. Sprendimas C‑352/09 P, Rink. p. I‑2359, 162 punktas).


64 – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer vertinimus jo išvados byloje Aalborg Portland (minėta ankstesnėje šios išvados išnašoje) 65 punkte.


65 – Dėl to, kad sankcijos turi sankcijų pagal baudžiamąją teisę bruožų, žr. neseniai paskelbtos generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos 2013 m. vasario 28 d. byloje Schenker und Co AG ir kt. (2013 m. birželio 18 d. Sprendimas C‑681/11), 40 punktą, kuriame pateikiamos išsamios nuorodos į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su baudžiamosios teisės principų taikymu Europos konkurencijos teisės srityje. Be to, reikia nurodyti, kad EŽTT 2011 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Menarini Diagnostics prieš Italiją (skundas Nr. 43509/08, 38–45 punktai) pripažino, jog Italijos konkurencijos ir rinkos priežiūros institucijos pagal Italijos teisės aktus skirta bauda turi baudžiamosios teisės bruožų, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį.


66 – Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą, pateiktą 2007 m. liepos 3 d. byloje ETI (minėta šios išvados 54 išnašoje, 71 punktas); dėl nuorodos į bausmių ir sankcijų individualumo principą – generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados byloje Aalborg Portland (minėta šios išvados 63 išnašoje) 63 punktą. Šiuo klausimu reikia taip pat priminti, kad į kaltės principą atsižvelgiama būtent Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kurioje baudų už konkurencijos normų pažeidimus skyrimo atveju svarbi tyčia ar neatsargumas.


67 – Žr. generalinio advokato Y. Bot išvados byloje ThyssenKrupp Nirosta (minėta šios išvados 63 punkte) 162 punktą. Šiuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato G. Cosmas išvados, pateiktos 1997 m. liepos 15 d. byloje Komisija prieš Anic Partecipazioni (minėta šios išvados 26 išnašoje), 74 punktą.


68 – Bausmių ir sankcijų individualumo principas šitaip apibrėžiamas įvairiuose Bendrojo Teismo sprendimuose, įskaitant skundžiamą sprendimą (žr. 122 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). 2005 m. liepos 14 d. Sprendime ThyssenKrupp Stainless ir kt. prieš Komisiją (C‑65/02 P ir C‑73/02 P, Rink. p. I‑6773, 82 punktas) Teisingumo Teismas taip apibrėžė minėtą principą, nors aiškiai jo nelaikė bausmių ir sankcijų individualumo principu.


69 – Žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados byloje Aalborg Portland (minėta šios išvados 62 išnašoje) 63 punktą.


70 – Žr. generalinio advokato Y. Bot išvados bylose ArcelorMittal Luxembourg (minėta šios išvados 63 išnašoje) 181 punktą ir to paties generalinio advokato išvados byloje ThyssenKrupp Nirosta (minėta šios išvados 63 išnašoje) 162 punktą.


71 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 54 išnašoje minėtą teismų praktiką.


72 – Žr., be kita ko, 1984 m. liepos 12 d. Sprendimą Hydroterm (170/83, Rink. p. 2999, 11 punktas) ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio (C‑217/05, Rink. p. I‑11987, 40 punktas). Be to, žr. ex multis vėlesnį Sprendimą Alliance One International prieš Komisiją (minėtas šios išvados 54 išnašoje, 42 punktas) ir Sprendimą ENI prieš Komisiją (minėtas šios išvados 54 išnašoje, 82 punktas).


73 – Sprendimas Akzo Nobel (minėtas šios išvados 54 išnašoje, 56 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir ex multis 2011 m. sausio 20 d. Sprendimas General Química ir kt. prieš Komisiją (C‑90/09 P, Rink. p. I‑1, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), Sprendimas ArcelorMittal Luxembourg (minėtas šios išvados 63 išnašoje, 95 punktas) ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Arkema prieš Komisiją (C‑520/09 P, Rink. p. I‑8901, 37 punktas).


74 – Šiuo klausimu žr. į šios išvados 101 ir paskesniuose punktuose atliktus vertinimus ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją (C‑501/11) 129 punktą. Tai netiesiogiai patvirtinama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad baudos įmonėms skiriamos, jeigu jos tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia konkurencijos taisykles. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pripažino Komisijos pareigą tuo atveju, kai pažeidimą padaro kelios įmonės, nustatyti kiekvienos iš jų dalyvavimo apimtį (žr. šios išvados 26 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktą ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 110 punktą), todėl individualiai taikyti sankcijas atsižvelgiant į atitinkamų įmonių elgesį ir charakteristikas (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimą Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 44 punktas).


75 – Žr. šios išvados 54 išnašoje minėto Sprendimo Akzo Nobel 57 punktą. Šiuo klausimu žr. vertinimus, kuriuos generalinė advokatė J. Kokott atliko išvadose bylose ETI (minėta šios išvados 54 išnašoje, žr. būtent 68 ir 69 punktus) ir Akzo Nobel (minėta šios išvados 54 išnašoje, žr. būtent 36 ir 37 punktus). Šiuo klausimu taip pat žr. teisėjo B. Vesterdorf, ėjusio generalinio advokato pareigas, išvadą, pateiktą 1991 m. liepos 10 d. byloje T‑1/89, kurioje priimtas 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (Rink. p. II‑867, būtent p. II‑916). Baudų skyrimo fiziniams ir juridiniams asmenims už įmonių padarytus pažeidimus praktika gali būti paaiškinta remiantis SESV 299 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad Komisijos aktai, kuriais asmenims, išskyrus valstybes, skiriama piniginė prievolė, yra vykdomi privaloma tvarka ir kad priverstinį vykdymą reglamentuoja civilinio proceso taisyklės, galiojančios toje valstybėje, kurios teritorijoje jis vykdomas. Taigi šiame straipsnyje daroma nuoroda į (fizinius ar juridinius) asmenis, kurie neturi teisinio subjektiškumo (šiuo klausimu taip pat žr. 54 išnašoje minėtos generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Akzo Nobel 24 išnašą).


76 – Be skundžiamo sprendimo, kaip pavyzdį galima paminėti 2013 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo sprendimą Parker ir kt. prieš Komisiją (T‑146/09, 83 ir paskesni punktai), iš kurio aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas taikė asmeninės atsakomybės principą atskiroms įmonę sudarančioms bendrovėms, o ne (išimtinai) pačiai įmonei (konkrečiai žr. 101 punktą). Vis dėlto šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, panašu, egzistuoja tam tikras prieštaravimas Bendrojo Teismo praktikoje, kai norėdamas atmesti ieškovų pateiktus argumentus jis teigia, kad asmeninės atsakomybės principas „taikomas įmonėms, o ne bendrovėms“ (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimus Koninklijke Volker Wessels Stevin prieš Komisiją (T‑356/06, 38 punktas in fine) ir Nynäs Petroleum ir kt. prieš Komisiją (T‑347/06, 40 punktas in fine).


77 – Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Akzo Nobel (minėta šios išvados 54 išnašoje) 97 punktą. Šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. sausio 20 d. Sprendimą General Química ir kt. prieš Komisiją (C‑90/09 P, Rink. p. I‑1, 38 punktas).


78 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Akzo Nobel (minėtas šios išvados 54 išnašoje, 77 punktas) ir generalinės advokatės J. Kokott išvados toje pačioje byloje 97 punktą. Taip pat žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Metsä‑Serla ir kt. prieš Komisiją (C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 34 punktas).


79 – Dėl organizacinių, ekonominių ir teisinių įpareigojimų, kurie leidžia šiems subjektams vykdyti lemiamą įtaką tiesiogiai pažeidimą padariusiems asmenims, žr. ankstesnėje šios išvados išnašoje minėto Sprendimo Metsä-Serla 34 punktą.


80 – Šiuo klausimu žr. 1974 m. kovo 6 d. sprendimus Istituto Chemioterapico Italiano e Commercial Solvents prieš Komisiją (6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 41 punktas) ir Akzo Nobel (minėtas šios išvados 54 išnašoje, 59 punktas, taikomas kartu su 61 punktu) bei generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Akzo Nobel (minėta šios išvados 54 išnašoje) 97 punktą.


81 – Žr. Sprendimo Erste Group Bank (minėtas šios išvados 55 išnašoje), kuriuo patvirtintas 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 331 punktas), 81–84 punktus.


82 – Žr. ex multis sprendimus Akzo Nobel (minėtas šios išvados 54 išnašoje, 59 ir 61 punktai) ir General Química (minėtas šios išvados 73 išnašoje, 38 ir 40 punktai). Taip pat žr. 2012 m. sausio 12 d. generalinės advokatės J. Kokott išvadą, pateiktą byloje Alliance One International prieš Komisiją (minėta 54 išnašoje).


83 – Šia prasme žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Trioplast Industrier prieš Komisiją (T‑40/06, Rink. p. II‑4893) 167 punktą.


84 – 2009 m. kovo 31 d. Sprendime ArcelorMittal Luxembourg SA ir kt. prieš Komisiją (Rink. p. II‑789, 117 punktas) Bendrasis Teismas nurodė, kad solidarus nubaudimas yra normalus atsakomybės už vienos bendrovės įvykdytus veiksmus priskyrimo kitai bendrovei padarinys, ypač kai šios dvi bendrovės sudaro tą pačią įmonę.


85 – Šiuo klausimu žr. skundžiamo sprendimo 139–141 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką.


86 – Šiuo klausimu manau, kad priežastys, susijusios su sankcijos vykdymo veiksmingumu, nurodytos šios išvados 52 punkte, gali ir toliau tokiu atveju pateisinti nubaudimą solidariai mokėti sankciją.


87 – Nevienodo juridinių asmenų, kurie sprendimo, kuriuo skiriama bauda, priėmimo momentu nebepriklauso pažeidimą padariusiai įmonei, vertinimo reikalavimą, kalbant apie patronuojančiąją bendrovę, atspindi, pavyzdžiui, tokio juridinio asmens poreikis, o ne patronuojančiosios bendrovės apyvartai taikoma 10 % riba, numatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje. Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą, pateiktą 2013 m. gegužės 30 d. byloje Kendrion prieš Komisiją (Sprendimas C‑50/12 P, 84–87 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).


88 – Žr. šios išvados 81 punktą in fine.


89 – Tokio pobūdžio analizė galbūt gali būti palengvinta dėl to, kad gali išlikti atskirų bendrovių, kurios nebepriklauso tai pačiai grupei, interesas pateikti Komisijai turimos naudingos, žinoma, jų kaltę paneigiančios, informacijos tam, kad būtų tiksliai nustatytas jų atsakomybės lygis.


90 – Žr. skundžiamo sprendimo 155 punktą.


91 – Šie principai nebūtinai taikomi civilinėje teisėje, tačiau, kaip matyti šios išvados 74 punkte, jie taikomi Sąjungos konkurencijos teisėje.


92 – 2003 m. spalio 2 d. sprendimas (C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005).


93 – Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad to sprendimo 100 punktas susijęs su toje byloje ginčijamame sprendime esančiu prieštaravimu ir negali būti bendrojo principo pagrindas, kad sprendime, kuriuo Komisija skiria solidariai sumokėti baudas, nesant priešingų nuorodų, šiuo sprendimu neteisėtas elgesys vienodomis dalimis priskiriamas solidariai atsakingiems bendraskoliams.


94 – Dėl konkrečių baudos dalių nustatymo taip pat žr. šios išvados 96 ir paskesnius punktus.


95 – Šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 692 punktas), Sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (minėtas šios išvados 51 išnašoje, 61 punktas), 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimą KME ir kt. prieš Komisiją (C‑272/09 P, Rink. p. I‑12789, 103 punktas) ir mano išvados byloje Komisija prieš Tomkins (2013 m. sausio 22 d. Sprendimas C‑286/11 P) 38 punktą.


96 – Žr. mano išvados byloje Komisija prieš Tomkins (minėta ankstesnėje šios išvados išnašoje) 40 ir 41 punktus.


97 – Be 95 išnašoje minėtos teismų praktikos, žr. mano išvados, pateiktos 2008 m. lapkričio 6 d. byloje Archer Daniels Midland prieš Komisiją (2009 m. liepos 9 d. Sprendimas C‑511/06 P, Rink. p. I‑5843) 175 punktą.


98 – Konkrečiai žr. šios išvados 59 punktą.


99 – Žr. šios išvados 5–7 punktus.


100 – Tačiau tokie vertinimai visiškai nepaneigia išvados, kurią siūlau byloje C‑233/11 P dėl argumento, kad Bendrasis Teismas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punktą panaikino ultra petita. Žr. šios išvados 151 ir paskesnius punktus.


101 – Bendras baudos, kurią Komisija skyrė VA Tech grupės bendrovėms (neatsižvelgiant į SEHV ir Magrini, kai šios priklausė Schneider įmonei), dydis t. y. 22,05 milijonų EUR, nebuvo pakeistas. Žr. šios išvados 11 ir 13 punktus.


102 – Tačiau, kalbant apie Schneider kartu su SEHV ir Magrini skirtą baudą už pažeidimą, padarytą per laikotarpį, kai šios dvi bendrovės iki tada, kai jas įsigijo VA Tech grupė, buvo 100 % Schneider priklausančios dukterinės bendrovės, reikia nurodyti, kad Bendrasis Teismas skyrė vieną 8,1 milijono EUR baudą, užuot skyręs dvi atskiras baudas, kurias Komisija skyrė atskirai Schneider (3,6 milijonai EUR) ir Schneider solidariai su SEHV ir Magrini (4,5 milijono EUR). Tačiau tokia galutinė 8,1 milijono EUR bauda yra ne kas kita, kaip dviejų skirtingų Komisijos skirtų baudų suma.


103 – Žr. šios išvados 11 ir 13 punktus ir skundžiamo sprendimo 258 punktą.


104 – Žr. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij (minėtas šios išvados 95 išnašoje, 692 punktas).


105 – Žr. Sprendimą Komisija prieš AssiDomän Kraft Products (minėtas šios išvados 40 išnašoje, 52 punktas), 2001 m. vasario 15 d. Sprendimą Nachi Europe (C‑239/99, Rink. p. I‑1197, 24 punktas) ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimą Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (C‑240/03 P, Rink. p. I‑731, 43 punktas). Taip pat žr. 1962 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Meroni prieš Aukščiausiąją valdžios instituciją (46/59 ir 47/59, Rink. p. 763, ypač p. 780) ir generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos 2009 m. rugsėjo 17 d. byloje Komisija prieš Alrosa (2010 m. birželio 29 d. Sprendimas C‑441/07 P, Rink. p. I‑5949), 146–148 punktus.


106 – Žr. mano išvados byloje Komisija prieš Tomkins (minėta šios išvados 95 išnašoje) 37 punktą. Šiuo klausimu taip pat žr. generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvados byloje Groupe Danone prieš Komisiją (minėta šios išvados 51 išnašoje) 49 punktą.


107 – Teisingumo Teismas vis dėlto pabrėžė, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas nėra lygiavertis savo nuožiūra atliekamai kontrolei (ypač žr. Sprendimo KME ir kt. prieš Komisiją (minėto šios išvados 95 išnašoje) 104 punktą) ir kad todėl šalys turi suteikti gairių vykdant šią jurisdikciją.


108 – Šiuo klausimu visų pirma reikia nurodyti, kad savo raštu pateiktuose dokumentuose SEHV ir Magrini nurodydamos ieškinio pagrindą, kuriame teigė, jog Komisijos atliktas solidarios atsakomybės nustatymas yra „nesuprantamas“, aiškiai nurodė, kad, jų nuomone, būtina išaiškinti, „kas turi sumokėti šią sumą“ tuo atveju, kai solidariai nubaudžiamos tai pačiai grupei nepriklausančios bendrovės.


109 – Tai, kad reikia konstatuoti, jog Bendrasis Teismas viršijo savo neribotą jurisdikciją, mano nuomone, nebūtinai reiškia, kad jis priėmė sprendimą ultra petita. Kai šalys prašo Bendrojo Teismo vykdyti įgaliojimus pakeisti baudos dydį, tai, kad jis viršijo šiuos įgaliojimus, mano nuomone, yra nesusiję su tuo, kad jis viršijo tai, ko prašė ieškovas.


110 – Šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją ir kt. (C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245, 50–52 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).


111 – Žr. Sprendimą Komisija prieš Airiją (minėtas ankstesnėje šios išvados išnašoje, 56 punktas) ir 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimą M prieš EMEA (Peržiūrėjimas, C‑197/09 RX‑II, Rink. p. I‑12033, 41 punktas).


112 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija prieš Airiją (minėtas šios išvados 110 išnašoje, 55 punktas).


113 – Žr. Sprendimo KME ir kt. prieš Komisiją (minėto šios išvados 95 išnašoje) 104 punktą ir mano išvados byloje Komisija prieš Tomkins (minėta šios išvados 95 išnašoje ir joje nurodyta teismo praktika) 66–68 punktus.


114 – Sprendimas Komisija prieš Airiją (minėtas šios išvados 110 išnašoje, 53 punktas).


115 – 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Grenoblio prekybos teismas pripažino, jog šioje byloje kompetentingas yra ne jis, o Bendrasis Teismas.


116 – Be to, tai, kad Komisija galėjo pakankamai apginti savo poziciją, prieštaraujančią solidariai atsakingų dėl baudos bendraskolių tarpusavio santykių nustatymui, mano nuomone, patvirtinama aplinkybe, kad ji savo šeštojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoje dalyje kaltina Bendrąjį Teismą neatsakius į jos šiuo klausimu pateiktus argumentus.


117 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija prieš Tomkins (minėtas šios išvados 95 išnašoje, 61 punktas).


118 – Be to, abejoju, kiek Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio aiškinimas gali būti laikomas teisės elementu, „nuo kurio priklauso proceso baigtis“, kaip tai nurodyta šios išvados 112 punkte minėtoje teismo praktikoje. Iš tiesų, kaip nurodžiau šios išvados 27 punkte, mano nuomone, skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose pateikti argumentai nėra ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindas ir taip pat nepagrindžia Bendrojo Teismo atlikto baudos pakeitimo, nebent tą dalį, kur jis nustatė savo paties iš naujo nustatytos baudos vidinį paskirstymą tarp solidariai atsakingų bendraskolių.


119 – Žr. 2001 m. kovo 6 d. sprendimus Connolly prieš Komisiją (C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 121 punktas), Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas šios išvados 63 išnašoje, 372 punktas); 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimą France Télécom prieš Komisiją (C‑202/07 P, Rink. p. I‑2369, 30 punktas) ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Komisija prieš Schneider Electric (C‑440/07 P, Rink. p. I‑6413, 135 punktas).


120 – 1998 m. gegužės 14 d. sprendimai Taryba prieš de Nil ir Impens (C‑259/96 P, Rink. p. I‑2915, 32 ir 33 punktai), Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (minėtas šios išvados 63 išnašoje, 372 punktas), France Télécom prieš Komisiją (minėtas ankstesnėje šios išvados išnašoje, 29 punktas) ir Komisija prieš Schneider Electric (minėtas ankstesnėje šios išvados išnašoje, 135 punktas).


121 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 44–46 punktus.


122 –      Žr. šios išvados 5 punktą.


123 –      Žr. šios išvados 10 punktą.


124 –      Žr. skundžiamo sprendimo 140, 144 ir 163 punktus in fine.


125 – Žr. skundžiamo sprendimo 144 punktą.


126 –      Žr. šios išvados 5–7 punktus ir skundžiamo sprendimo 1 punktą.


127 – Šiuo atžvilgiu iš apeliacinio skundo aiškiai matyti, kad Reyrolle neginčijo fakto, jog norėdamas nustatyti baudą Bendrasis Teismas atsižvelgė į paskutinių nepertraukiamų pažeidimo metų apyvartą.


128 – Tai yra atitinkamai laikotarpiui nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d., kai abi bendrovės priklausė grupei Schneider (žr. skundžiamo sprendimo 246 punktą), ir laikotarpiui nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., kai abi bendroves kontroliavo grupė VA Tech (žr. skundžiamo sprendimo 243 punktą).


129 – Iš tiesų, remiantis teismų praktika, leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą remtis pagrindu, kuris nebuvo pateiktas Bendrajame Teisme, reikštų leidimą jai pateikti Teisingumo Teismui nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas. Žr. Sprendimą Alliance One International ir kt. prieš Komisiją (minėtas šios išvados 54 išnašoje, 111 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


130 – 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Stadtwerke Schwäbisch Hall prieš Komisiją (C‑176/06, Rink. p. I‑170, 17 punktas). Taip pat žr. 2009 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimą Andreasen prieš Komisiją (T‑17/08 P, 96 punktas).


131 – Žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Quinn Barlo prieš Komisiją (C‑70/12 P, 46 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


132 – 2007 m. birželio 7 d. Sprendimas Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją (C‑76/06, Rink. p. I‑4405, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


133 – Žr. ginčijamo sprendimo 28–48, 61–68 punktus.


134 – 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas E.ON Energie prieš Komisiją (C‑89/11 P, 125 ir 126 punktai).


135 – Šiuo klausimu žr. naujo Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnį. Jis gali būti laikomas taikomu pagal nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią procesinės taisyklės paprastai taikomos visiems jų įsigaliojimo momentu nagrinėjamiems ginčams. Šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Meridionale Industria Salumi ir kt. (212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas), 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą De Haan (C‑61/98, Rink. p. I‑5003, 13 punktą) ir 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Varec (C‑450/06, Rink. p. I‑581, 27 punktas).


136 – Žr. šios išvados 106 išnašoje minėtą teismo praktiką.


137 – Žr. Sprendimą Komisija prieš AssiDomän Kraft Products (minėtas šios išvados 40 išnašoje, 53 punktas).


138 – Ten pat, 57 punktas.


139 – Tačiau bendras baudos dydis įmonei VA Technologie nebuvo sumažintas. Žr. šios išvados 101 išnašą.


140 – Žr. 2010 m. sausio 21 d. Bendrojo Teismo šalims išsiųstų klausimų prašymą Nr. 5.


141 – Žr. Sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (minėtas šios išvados 51 išnašoje, 74–76 punktai).