Language of document : ECLI:EU:C:2014:256

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. balandžio 10 d.(*)


Turinys


I – Teisinis pagrindas

II – Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

III – Ieškiniai Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

IV – Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme

V – Dėl apeliacinių skundų

A – Dėl Komisijos apeliacinio skundo

1. Dėl apeliacinio skundo trijų pirmųjų ir septintojo pagrindo

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

2. Dėl pasekmių, kylančių iš Komisijos apeliacinio skundo pagrįstumo

B – Dėl „Reyrolle“ apeliacinio skundo

1. Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su bausmių ir sankcijų individualumo principo pažeidimu

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

2. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

C – Dėl SEHV ir „Magrini“ apeliacinio skundo

1. Dėl dviejų pirmųjų apeliacinio skundo pagrindų, susijusių atitinkamai su ne ultra petita principo pa˛eidimu ir su res judicata galios nepaisymu

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

2. Dėl SEHV ir Magrini apeliacinio skundo pagrįstumo pasekmių

VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų

„Apeliacinis skundas – Konkurencija ‒ Kartelis – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Solidari atsakomybė sumokėti baudą – Įmonės sąvoka – Asmeninės atsakomybės ir bausmių bei sankcijų individualumo principai – Neribota Bendrojo Teismo jurisdikcija – Ne ultra petita principas –Proporcingumo ir vienodo požiūrio principai“

Sujungtose bylose C‑231/11 P–C‑233/11 P

dėl 2012 m. gegužės 13 ir 16 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateiktų trijų apeliacinių skundų

Europos Komisija, atstovaujama A. Antoniadis, R. Sauer ir N. Von Lingen, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge (C‑231/11 P),

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Siemens AG Österreich, įsteigtai Vienoje (Austrija),

VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG, įsteigtai Vienoje,

Siemens Transmission & Distribution Ltd, įsteigtai Mančesteryje (Jungtinė Karalystė),

Siemens Transmission & Distribution SA, įsteigtai Grenoblyje (Prancūzija),

Nuova Magrini Galileo SpA, įsteigtai Bergame (Italija),

atstovaujamoms Rechtsanwälte H. Wollmann ir F. Urlesberger,

ieškovėms pirmojoje instancijoje,

ir

Siemens Transmission & Distribution Ltd (C‑232/11 P),

Siemens Transmission & Distribution SA,

Nuova Magrini Galileo SpA (C‑233/11 P),

atstovaujamos Rechtsanwälte, H. Wollmann ir F. Urlesberger,

apeliantės,

dalyvaujant kitai proceso šaliai:

Europos Komisijai, atstovaujamai A. Antoniadis bei R. Sauer ir N. Von Lingen, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas, einantis ketvirtosios kolegijos teisėjo pareigas, K. Lenaerts, teisėjai M. Safjan, J. Malenovský ir A. Prechal (pranešėja),

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. gegužės 2 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2013 m. rugsėjo 19 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniais skundais Europos Komisija, Siemens Transmission & Distribution Ltd, Siemens Transmission & Distribution SA ir Nuova Magrini Galileo SpA (toliau šios trys bendrovės kartu – bendrovės apeliantės) prašo iš dalies panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Siemens Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07, Rink. p. II‑793, toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas iš dalies panaikino ir pakeitė 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C(2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB 81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija), santrauka paskelbta Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje (OL C 5, 2008, p. 7, toliau – ginčijamas sprendimas).

I –  Teisinis pagrindas

2        2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnis „Baudos“ išdėstytas taip:

„<...>

2.      Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

a)      pažeidžia [EB 81] ar [EB 82] straipsnio nuostatas; <...>

<...>

3.      Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

<...>“

3        Šio reglamento 31 straipsnyje „Teisingumo Teismo atliekamas peržiūrėjimas“ nustatyta:

„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“

II –  Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

4        Skundžiamo sprendimo 1–22 punktuose išdėstytos šio ginčo faktinės aplinkybės gali būti apibendrintos, kaip išdėstyta toliau.

5        Ginčas susijęs su karteliu skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija (toliau – SĮDI), skirtų kontroliuoti energijos srautą elektros tinkle, pardavimo srityje. Tai sunkioji elektros įranga, naudojama kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė sudedamoji dalis.

6        Skundžiamo sprendimo 1–3 punktuose atskiros su šiuo ginču susijusios bendrovės apibūdinamos šitaip:

„1      1998 m. rugsėjo 20 d. VA Technologie AG [(toliau – VA Technologie]) įsigijo dukterinę Rolls‑Royce bendrovę Reyrolle Ltd, kuri buvo pervadinta į VA Tech Reyrolle Ltd, o vėliau į Siemens Transmission & Distribution Ltd <…> (toliau – Reyrolle). 2001 m. kovo 13 d. VA Technologie per jai 100 % priklausančią dukterinę bendrovę VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG (toliau – KEG) perleido Reyrolle naujai sukurtai bendrovei VA Tech Schneider High Voltage GmbH (toliau – VAS); joje ji turėjo 60 % akcijų, kurios jai priklausė per dukterinę bendrovę, o likusi dalis priklausė Schneider Electric SA [(toliau – Schneider)]. Pastaroji bendrovė VAS perleido Schneider Electric High Voltage SA, kuri tapo VA Tech Transmission & Distribution SA, vėliau Siemens Transmission & Distribution SA (toliau – SEHV), ir Nuova Magrini Galileo SpA (toliau – Magrini), kurios anksčiau buvo jai 100 % priklausančios dukterinės bendrovės, o nuo 1999 m. SEHV perėmė buvusią kelių Schneider Electric dukterinių bendrovių aukštosios įtampos veiklą.

2      2004 m. spalio mėn. VA Technologie per KEG įsigijo visas Schneider <…> turėtas VAS akcijas.

3      2005 m. Siemens AG [toliau – Siemens] per vienos dukterinės bendrovės, <…> t. y. Siemens AG Österreich (toliau – Siemens Österreich), paskelbtą viešą pirkimo konkursą perėmė išimtinę grupės, kurios patronuojanti [patronuojančioji] bendrovė buvo VA Technologie (toliau – VA Tech grupė), kontrolę. Po šio kontrolės perėmimo pirmiausia VA Technologie, o vėliau VAS buvo sujungtos su Siemens Österreich.“

7        2004 m. kovo 3 d. ABB Ltd (toliau – ABB) Komisiją informavo apie antikonkurencinius veiksmus SĮDI sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo). 2004 m. balandžio 25 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.

8        Remdamasi ABB parodymais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko netikėtas patikras Siemens, Areva T&D SA, VA Tech grupės, Hitachi Ltd ir Japan AE Power Systems Corp. (toliau – JAEPS) patalpose. 2006 m. balandžio 20 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, apie jį buvo pranešta 20 bendrovių, tarp kurių buvo bendrovės apeliantės. Šių įmonių paaiškinimai išklausyti 2006 m. liepos 18 ir 19 dienomis.

9        2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, apie jį buvo pranešta 20 įmonių, kurioms prieš tai buvo pateiktas pranešimas apie kaltinimus, t. y. ne tik bendrovėms apeliantėms, bet ir Siemens Österreich, KEG, ABB, Alstom SA, Areva SA, Areva T & D AG, Areva T&D Holding SA ir Areva T&D SA (toliau keturios pastarosios bendrovės kartu – Areva), Fuji Electric Holdings Co. Ltd ir Fuji Electric Systems Co. Ltd (toliau pastarosios dvi bendrovės kartu – Fuji), Hitachi Ltd ir Hitachi Europe Ltd (toliau pastarosios dvi bendrovės kartu – Hitachi), JAEPS, Schneider, Mitsubishi Electric System Corp. (toliau – Mitsubishi) ir Toshiba Corp. (toliau – Toshiba).

10      Skundžiamo sprendimo 14–16 punktuose kartelio požymiai, kurie konstatuoti ginčijamame sprendime, trumpai apibūdinami taip:

„14      Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės pasauliniu mastu, išskyrus tam tikras rinkas, koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles būtent tam, kad išlaikytų kvotas, kurios iš esmės atitinka istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis. Komisija patikslino, kad SĮDI projektai buvo skiriami remiantis bendra „Japonijos“ kvota ir bendra „Europos“ kvota, kurias po to turėjo pasidalyti atitinkamai Japonijos gamintojai ir Europos gamintojai. 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje [(Austrija)] pasirašytame susitarime (toliau – GQ susitarimas) buvo įtvirtintos taisyklės, pagal kurias leidžiama SĮDI projektus skirti arba Japonijos gamintojams, arba Europos gamintojams ir jų vertę priskirti atitinkamai kvotai. Be to, ginčijamo sprendimo 124–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės sudarė žodinį susitarimą (toliau – bendrasis susitarimas), pagal kurį SĮDI projektai Japonijoje ir Europos valstybėse narėse, dalyvaujančiose kartelyje, – kartu vadinamose SĮDI projektų „šalyse gamintojose“, – buvo iš anksto paskirti atitinkamai kartelio nariams Japonijoje ir Europoje. „Šalyse gamintojose“ tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo keičiamasi informacija dėl SĮDI projektų ir jie nebuvo įtraukti į atitinkamas kvotas.

15      Taip pat susitarime buvo taisyklių, susijusių su keitimusi informacija, reikalinga kartelio tarp dviejų gamintojų grupių veikimui, o šį keitimąsi užtikrino būtent dviejų grupių sekretorės, kad būtų galima manipuliuoti atitinkamais konkursais ir nustatyti SĮDI projektų, kurie neturėjo būti atrinkti, kainas. Pagal GQ susitarimo 2 priedą šis susitarimas taikomas visame pasaulyje, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją ir 17 Vakarų Europos šalių. Be to, pagal bendrąjį susitarimą SĮDI projektai kitose Europos šalyse nei „šalyse gamintojose“ taip pat iš anksto buvo priskirti Europos šalių grupei, o Japonijos gamintojai įsipareigojo neteikti pasiūlymų dėl SĮDI projektų Europoje.

16      Komisijos teigimu, SĮDI projektų pasidalijimą tarp Europos gamintojų reguliavo susitarimas, kuris taip pat pasirašytas 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje, – „E‑Group Operation Agreement for GQ‑Agreement“ („E grupės susitarimas dėl GQ susitarimo įgyvendinimo“). Komisija pažymėjo, kad SĮDI projektų skyrimui Europoje taikytos tos pačios taisyklės bei procedūros kaip ir tos, kurios taikomos SĮDI projektų skyrimui kitose šalyse. Būtent apie SĮDI projektus Europoje taip pat turėjo būti pranešta, jie turėjo būti įtraukiami į sąrašą, paskiriami, valdomi arba jiems pasiūlyta minimali kaina.“

11      Konstatavusi faktines aplinkybes ir pateikusi teisinį vertinimą, ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjamos įmonės pažeidė EB 81 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnį (OL L 1, 1994, p. 3, toliau – EEE susitarimas) ir skyrė joms baudas, kurių dydis apskaičiuotas taikant metodiką, išdėstytą Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 1 t., p. 171) ir pranešime dėl bendradarbiavimo.

12      Komisija nusprendė, kad pritaikius pranešimą dėl bendradarbiavimo reikia patenkinti ABB prašymą atleisti nuo baudos, o prašymai atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, tarp jų ir tas, kurį pateikė VA Tech grupė, turi būti atmesti.

13      Ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniuose nustatyta:

1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė [EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį] nurodytais laikotarpiais dalyvaudamos visuose susitarimuose ir vykdydamos suderintus veiksmus (SĮDI) sektoriuje [Europos ekonominėje erdvėje (EEE)]:

<...>

m)      [Magrini] nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.;

n)      [Schneider] nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d.;

<...>

p)      Siemens [Österreich] nuo 1998 m. rugsėjo 20 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.;

q)      [Reyrolle] nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.;

r)      [SEHV] nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.;

<...>

t)      [KEG] nuo 1998 m. rugsėjo 20 d. iki 2000 m. gruodžio 13 d. ir nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

<...>

j)      Schneider <...>: 3 600 000 eurų;

k)      Schneider <...> solidariai su [SEHV] ir [Magrini]: 4 500 000 eurų;

l)      [Reyrolle]: 22 050 000 eurų, iš kurių:

i)      17 550 000 eurų solidariai su [SEHV] ir [Magrini] ir

ii)      12 600 000 eurų solidariai su Siemens [Österreich] ir [KEG];

<...>“

III –  Ieškiniai Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

14      Remiantis skundžiamo sprendimo 33, 34 ir 229 punktais darytina išvada, kad ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti ieškovės nurodė du ieškinio pagrindus.

15      Ieškinio pirmasis pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio 1 dalies, EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 25 straipsnio pažeidimu. Šį ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys, iš kurių pirma susijusi su įtariamo pažeidimo įrodymų nebuvimu, antra – su klaidomis vertinant įtariamo pažeidimo trukmę, trečia – su pernelyg didele skirta bauda, o ketvirta – su suėjusiu senaties terminu dėl įtariamo pažeidimo iki 1998 m. liepos 16 d.

16      Ieškinio antrasis pagrindas susijęs su esminių procesinių reikalavimų ir teisės būti išklausytam, konkrečiai – su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte nustatytos ieškovių teisės apklausti kaltinimo liudytoją, pažeidimu.

17      Bendrasis Teismas iš esmės patvirtino, kad buvo padarytas ginčijamame sprendime Komisijos konstatuotas pažeidimas, ir nepakeitė VA Tech grupei skirtos baudos dydžio, t. y. paliko tokius pačius kiekvienai šią grupę sudarančiai įmonei nustatytus mokėtinus baudos dydžius.

18      Nors Bendrasis teismas sumažino VA Tech bendrovių grupės padaryto pažeidimo trukmę ir iš jos išbraukė laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki birželio 30 d. bei dėl tos priežasties panaikino ginčijamą sprendimą (skundžiamo sprendimo 63–72 ir 236 punktai ir jo rezoliucinės dalies 1 punktas), vėliau, pasinaudodamas jam suteikta neribota jurisdikcija, konstatavo, kad remiantis Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėmis šis pažeidimo trukmės sumažinimas neturi įtakos šioms bendrovėms skirtos baudos dydžiui (to paties sprendimo 261 punktas).

19      Vis dėlto, baigęs dėstyti skundžiamo sprendimo 137–165 punktuose pateiktus argumentus, Bendrasis Teismas šio sprendimo 166 punkte konstatavo, kad pripažinusi Reyrolle, SEHV ir Magrini solidariai atsakingas sumokėti aiškiai jų bendros atsakomybės ribas peržengiančią baudą, nepripažinusi Siemens Österreich ir KEG solidariai atsakingų sumokėti dalį SEHV ir Magrini baudos ir nenurodžiusi Reyrolle sumokėti dalies jai asmeniškai skirtos baudos Komisija pažeidė bausmių ir sankcijų individualumo principą.

20      To paties sprendimo 167 punkte Bendrasis Teismas tuo remdamasis padarė išvadą, kad reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kiek jis susijęs su SEHV ir Magrini skirtos baudos apskaičiavimu ir su ieškovių solidariai mokėtinų sumų nustatymu.

21      Skundžiamo sprendimo 236–264 punktuose Bendrasis Teismas, pasinaudojęs jam suteikta neribota jurisdikcija, pakeitė ieškovėms skirtas baudas ir kiekvienu atveju jas suskirstė į dalis, kurias turi sumokėti kiekviena bendrovė pagal vidaus santykius su bendraskoliais, laikantis šio sprendimo 158 ir 159 punktuose nustatytų principų.

22      Skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j, k ir l punktus, o šios rezoliucinės dalies 3 punkte nustatė tokius baudų dydžius:

„–      [SEHV] ir [Magrini] solidariai su [Schneider]: 8 100 000 eurų,

–      [Reyrolle] solidariai su Siemens [Österreich], [KEG], [SEHV] ir [Magrini]: 10 350 000 eurų,

–      [Reyrolle] solidariai su Siemens [Österreich] ir [KEG]: 2 250 000 eurų,

–      [Reyrolle]: 9 450 000 eurų.“

IV –  Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme

23      Apeliaciniame skunde Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        visų pirma, panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą tiek, kiek jis pagrįstas to sprendimo 157 punkte Bendrojo Teismo pateiktu konstatavimu, kad Komisija privalo kiekvienai bendrovei, priklausančiai tai pačiai įmonei, nustatyti konkrečiai jos mokėtiną baudų, kurias tai pačiai įmonei priklausančios bendrovės turi sumokėti solidariai, dalį ir panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą tiek, kiek remdamasis to sprendimo 158 punkte kartu su jo 245, 247, 262 bei 263 punktais išdėstytais argumentais Bendrasis Teismas joje nustatė naujus baudų dydžius ir kiekvienos baudos dalis, kurias turi sumokėti kiekviena bendrovė,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek to sprendimo 157 punkte Komisijai nustatyta pareiga kiekvienai bendrovei, priklausančiai tai pačiai įmonei, nustatyti konkrečiai jos mokėtiną baudų, kurias tai pačiai įmonei priklausančios bendrovės turi sumokėti solidariai, dalį ir panaikinti minėtą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas, remdamasis to sprendimo 158 punkte kartu su jo 245, 247, 262 bei 263 punktais išdėstytais argumentais, jame nustatė, kokią baudos dalį turi sumokėti kiekviena bendrovė, ir taip pakeitė ginčijamą sprendimą,

–        atmesti ieškinius bylose T‑122/07, T‑123/07 ir T‑124/07, kiek juose prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j, k ir l punktus,

–        priteisti iš atsakovių apeliaciniame procese ir ieškovių pirmoje instancijoje bylinėjimosi išlaidas tiek apeliaciniame procese, tiek pirmoje instancijoje.

24      Reyrolle, SEHV ir Magrini Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą ir

–        visiškai patenkinti jų pateiktus prašymus.

25      Apeliaciniame skunde Reyrolle Teisingumo Teismo prašo:

–        pakeisti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto ketvirtą įtrauką taip, kad toje įtraukoje Reyrolle skirta bauda būtų sumažinta bent 7 400 000 eurų,

–        nepatenkinus šio prašymo, panaikinti šio sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą tiek, kiek jis su ja susijęs, ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui,

–        bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

26      Apeliaciniame skunde SEHV ir Magrini Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą tiek, kiek jame nuspręsta, kad skundžiamo sprendimo 2 straipsnio j ir k punktai yra negaliojantys,

–        panaikinti to paties sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto pirmą įtrauką ir patvirtinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j ir k punktus ir, kiek tai susiję su šio sprendimo 2 straipsnio k punktu, nuspręsti, kad kiekvienas solidarusis skolininkas turi padengti trečdalį 4 500 000 eurų baudos,

–        nepatenkinus šių prašymų, panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto pirmą įtrauką ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui,

–        bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

27      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti visą Reyrolle apeliacinį skundą ir visą SEHV ir Magrini apeliacinį skundą, ir

–        priteisti iš bendrovių apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

28      2011 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑231/11 P–C‑233/11 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

V –  Dėl apeliacinių skundų

A –  Dėl Komisijos apeliacinio skundo

29      Apeliaciniam skundui pagrįsti Komisija pateikia septynis panaikinimo pagrindus, susijusius su atitinkamai Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio, Bendrojo Teismo neribotos jurisdikcijos, asmeninės atsakomybės ir bausmių bei sankcijų individualumo principų, ne ultra petita principo, rungtyniškumo principo, pareigos motyvuoti ir Komisijos diskrecijos nustatyti už pažeidimą atsakingus teisės subjektus pažeidimu.

30      Kartu reikia nagrinėti apeliacinio skundo tris pirmuosius ir septintąjį pagrindą.

1.     Dėl apeliacinio skundo trijų pirmųjų ir septintojo pagrindo

a)     Šalių argumentai

31      Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, nes šią nuostatą išaiškino taip, kad pagal ją jam suteikiama galia ir net nustatoma pareiga apibrėžti atskirų bendraskolių atitinkamas baudų, kurias jie privalo solidariai sumokėti Komisijai už įmonės, kuriai jie priklauso, padarytą pažeidimą, dalis.

32      Pagal šią nuostatą Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti baudą susijęs tik su išoriniu solidarumo santykiu, t. y. su Komisijos ir sprendimo adresatų, kurie solidariai privalo sumokėti baudą kaip vienos ir tos pačios įmonės nariai, santykiu, o ne su vidiniu solidariai atsakingų atskirų bendraskolių santykiu.

33      Komisijai suteiktas įgaliojimas solidariai nubausti kelias įmones ir skirti joms baudą tiesiogiai kyla iš „įmonių“ atsakomybės. Tačiau remiantis įmonės sąvoka negalima daryti išvados apie platesnę kompetenciją, kuria pasinaudodama Komisija galėtų nustatyti solidariai atsakingų bendraskolių teisinius santykius.

34      Apeliacinio skundo antrajame pagrinde Komisija teigia, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį aiškindamas taip, kad į jį patenka įgaliojimas ir net pareiga išspręsti klausimą dėl solidariai atsakingų bendraskolių vidaus santykių ir kad šiuo pagrindu apibrėždamas atskirų bendrovių apeliančių mokėtinas baudos dalis Bendrasis Teismas viršijo įgaliojimus, kuriuos jam suteikia jo neribota jurisdikcija, nes ta jurisdikcija susijusi tik su Komisijos ir įmonės, kuriai skirta bauda, išorės santykiu.

35      Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 153 punkte jis nusprendė, jog bausmių ir sankcijų individualumo principu reikalaujama, kad kiekvienas sprendimo adresatas, iš kurio priteista solidariai sumokėti baudą, remdamasis tuo sprendimu turi galėti nustatyti, kokią dalį jis turės sumokėti atsižvelgiant į jo santykį su solidariais bendraskoliais, kai Komisijai bus sumokėta visa bauda.

36      Šis principas, lygiai kaip asmeninės atsakomybės principas, taikomas įmonei, o ne atskiriems ją sudarantiems teisės subjektams.

37      Pagal bausmių ir sankcijų individualumo principą reikalaujama, kad nustatydama baudų dydį Komisija išnagrinėtų kiekvienos pažeidimą padariusios įmonės dalyvavimo santykinį sunkumą remdamasi individualiu nagrinėjamų įmonių elgesiu ir, jei reikia, sunkinančiomis ar lengvinančiomis aplinkybėmis.

38      Apeliacinio skundo septintajame pagrinde Komisija teigia: kadangi skundžiamo sprendimo 150 punktas gali būti aiškinamas taip, jog ji privalo iš visų subjektų, kurie gali būti laikomi atsakingais už įmonės padarytą pažeidimą, priteisti solidariai sumokėti baudą, jis nesuderinamas su tos institucijos šiuo atveju turima pasirikimo laisve.

b)     Teisingumo Teismo vertinimas

39      Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, Komisija gali sprendimu skirti baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms, kai šios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 ar 82 straipsnio nuostatas.

40      Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, jog skundžiamo sprendimo 157 punkte jis nusprendė, kad tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, turi „nustatyti atskirų bendrovių atitinkamas dalis bendrose sumose, kurias jos turi sumokėti solidariai, jei minėtos bendrovės sudarė vieną įmonę, ir [kad] ši pareiga <…> negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai“.

41      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai (žr., be kita ko, 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo ENI prieš Komisiją, C‑508/11 P, 82 punktą ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija prieš Stichting Administratiekantoor Portielje, C‑440/11 P, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

42      Sutarčių autoriai konkurencijos teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, kurį galima bausti pagal EB 81 ir 82 straipsnius, nusakyti pasirinko įmonės sąvoką, o ne kitas sąvokas, kaip antai bendrovės ar juridinio asmens sąvoką, vartojamą, be kita ko, EB 48 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją, C‑501/11 P, 102 punktą).

43      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, įmonės sąvoka apima visus subjektus, vykdančius ūkinę veiklą, nepaisant to subjekto teisinio statuso ir finansavimo būdo. Ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu tas vienetas sudarytas iš kelių fizinių ar juridinių asmenų (žr., be kita ko, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją, C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44      Jeigu toks ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, pagal asmeninės atsakomybės principą jis privalo atsakyti už šį pažeidimą (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją 42 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Stichting Administratiekantoor Portielje 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

45      Į tai atsižvelgiant reikia priminti, kad tam tikromis aplinkybėmis juridiniam asmeniui, kuris nėra konkurencijos teisės pažeidėjas, vis dėlto gali būti skirta sankcija už kito juridinio asmens padarytą pažeidimą, nes abu šie asmenys priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui ir taip sudaro EB 81 straipsnį pažeidusią įmonę.

46      Taigi remiantis nusistovėjusia teismo praktika darytina išvada, kad dukterinės įmonės veiksmai gali būti inkriminuojami patronuojančiajai bendrovei būtent tuo atveju, kai, nors ir turėdama atskirą teisinį subjektiškumą, ši dukterinė įmonė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės jai duodamus nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Stichting Administratiekantoor Portielje 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

47      Nors esant tokiems vertikaliems turtiniams santykiams aptariama patronuojančioji bendrovė laikoma padariusia Sąjungos konkurencijos teisės normų pažeidimą, jos visa atsakomybė už pažeidimą kyla iš dukterinės įmonės atsakomybės (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Tomkins, C‑286/11 P, 43 ir 49 punktus ir 2013 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Kendrion prieš Komisiją, C‑50/12 P, 55 punktą).

48      Toliau Komisija galės nuspręsti, kad patronuojančioji bendrovė yra solidariai atsakinga už jos dukterinei įmonei skirtos baudos sumokėjimą (žr., be kita ko, 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg prieš Komisiją ir Komisija prieš ArcelorMittal Luxembourg ir kt., C‑201/09 P ir C‑216/09 P, Rink. p. I‑2239, 98 punktą).

49      Todėl skundžiamo sprendimo 150 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad pagal teismų praktiką, kai keli asmenys gali būti pripažinti asmeniškai atsakingi už vienos ir tos pačios įmonės, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę, dalyvavimą darant pažeidimą, jie turi būti pripažinti solidariai atsakingi už tą pažeidimą.

50      Apeliacinio skundo septintajame pagrinde Komisijos išsakyti kaltinimai dėl šio 150 punkto turi būti atmesti, nes pagal šį punktą ir atsižvelgiant į jo kontekstą bei aiškinimą remiantis jame nurodyta teismų praktika negalima teigti, kad Komisija iš tikrųjų privalo skirti solidarią baudą visiems asmenims, kurie gali būti laikomi asmeniškai atsakingais, kad prisidėjo prie vienos ir tos pačios įmonės padaryto pažeidimo.

51      Kai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija turi įgaliojimą skirti solidarią baudą atskiriems juridiniams asmenims, sudarantiems vieną ir tą pačią už pažeidimą atsakingą įmonę, jai nustatant tos baudos dydį (kadangi Komisija konkrečiu atveju taiko įmonės sąvoką, kuri yra Sąjungos teisės sąvoka) taikomi tam tikri suvaržymai, kuriais reikalaujama, kad būtų tinkamai atsižvelgta į nagrinėjamos įmonės ypatumus, turimus tuo laikotarpiu, kai buvo padarytas pažeidimas.

52      Nustatydama išorinį solidarumo ryšį Komisija ypač privalo laikytis bausmių ir sankcijų individualumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, skirtos baudos dydis būtų nustatomas atsižvelgiant į nagrinėjamai įmonei individualiai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą ir trukmę.

53      Šiuo atveju reikia priminti, kad veiksniams, į kuriuos galima atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį ir į kuriuos dėl šios priežasties galima atsižvelgti individualizuojant aptariamam ekonominiam vienetui skiriamą baudą, priklauso kiekvienos nagrinėjamos įmonės elgesys, vaidmuo, kurį kiekviena iš jų vaidino sudarant susitarimus ar derinant veiksmus, pelnas, kurį jos galėjo gauti iš šių veiksmų, įmonių dydis ir nagrinėjamų prekių vertė, taip pat pavojus, kurį tokie pažeidimai kelia Sąjungos tikslams (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 242 punktas).

54      Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas vis dėlto pagrįstai nusprendė, pirma, skundžiamo sprendimo 153 punkte, kad Komisija negali laisvai nustatyti sumų, kurios turi būti mokamos solidariai, ir, antra, to sprendimo 154 punkte, kad šiuo atveju Komisija turėjo atsižvelgti į ginčijamo sprendimo 468 konstatuojamojoje dalyje jos išdėstytus konstatavimus dėl atskirų įmonių atsakomybės už joms priskiriamus pažeidimo laikotarpius.

55      Nors yra neginčytina, kad Komisijos sprendimas, kuriuo skiriamos baudos, būtinai turi būti skirtas įmonę sudarantiems juridiniams asmenims, šis tik praktinis suvaržymas nereiškia, kad Komisijai naudojantis jai suteiktu įgaliojimu skirti solidarią baudą keliems juridiniams asmenims, nes pažeidimo darymo momentu jie sudaro vieną įmonę, Sąjungos konkurencijos teisės normos ir principai turi būti taikomi ne tik nagrinėjamai įmonei, bet ir ją sudarantiems juridiniams asmenims.

56      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Sąjungos konkurencijos teisės normos, įskaitant teisės normas dėl Komisijos įgaliojimo skirti sankcijas, ir Sąjungos teisės principai dėl asmeninės atsakomybės už pažeidimą ir dėl bausmių ir sankcijų individualumo, kurių turi būti laikomasi, kai naudojamasi įgaliojimu skirti sankcijas, taikomi tik įmonei, o ne ją sudarantiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

57      Konkrečiai kalbant, Sąjungos teisėje vartojama solidarumo už baudos sumokėjimą sąvoka taikoma tik įmonei, o ne ją sudarančioms bendrovėms, nes ta sąvoka yra tik įmonės sąvokos teisinio galiojimo išraiška.

58      Nors remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi galima teigti, kad Komisija gali skirti solidariai mokėtiną baudą kelioms bendrovėms, jeigu jos priklauso tai pačiai įmonei, nei šios nuostatos formuluotė, nei solidarumo mechanizmo tikslas nesuteikia galimybės teigti, kad šis įgaliojimas skirti sankcijas apima ne tik išorinio solidarumo santykio nustatymą, bet ir solidarių bendraskolių dalių nustatymą atsižvelgiant į jų vidaus santykius.

59      Atvirkščiai, solidarumo mechanizmo tikslo esmė – tai, kad jis yra papildoma teisinė priemonė, kurią Komisija taiko siekdama sustiprinti savo veiklos efektyvumą už konkurencijos teisės pažeidimus skirtų baudų išieškojimo srityje, nes šiuo mechanizmu sumažinamas Komisijai, kaip skolos, kurią sudaro šios baudos, kreditorei, kylantis pavojus dėl nemokumo, ir taip prisidedama prie atgrasymo tikslo, kurio paprastai siekiama pagal konkurencijos teisę, kaip, beje, Bendrasis Teismas iš esmės ir pagrįstai patvirtino skundžiamo sprendimo 151 punkte (taip pat pagal analogiją žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Berel ir kt., C‑78/10, Rink. p. I‑717, 48 punktą).

60      Tačiau solidarių bendraskolių dalių nustatymu atsižvelgiant į esamus jų vidaus santykius šio dvigubo tikslo nesiekiama. Iš esmės tai vėlesnėje stadijoje kylantis ginčas, kuris Komisijos iš esmės nebedomina, jeigu visą baudą jai sumokėjo vienas ar keli minėti bendraskoliai.

61      Be to, nei Reglamente Nr. 1/2003, nei Sąjungos teisėje apskritai nėra taisyklių, kuriomis vadovaujantis būtų galima išspręsti tokį ginčą dėl vidinio baudos, kurią aptariamos bendrovės turi solidariai sumokėti, paskirstymo (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Berel 42 ir 43 punktus).

62      Tokiomis aplinkybėmis, kai susitarimu nenustatytos bendraskolių mokėtinos baudos, kuri jiems buvo skirta solidariai, dalys, nacionaliniai teismai turi nustatyti tas dalis laikydamiesi Sąjungos teisės ir taikydami ginčui taikytiną nacionalinę teisę.

63      Tokiomis aplinkybėmis pagal ESS 4 straipsnį Komisijai tenkanti lojalaus bendradarbiavimo su valstybių narių teisėtvarkos institucijomis pareiga taikoma tais atvejais, kai nacionaliniuose teismuose pateikiami ieškiniai regreso tvarka, nepaisant to, kad tokie ieškiniai iš esmės turi būti nagrinėjami remiantis taikytina nacionaline teise. Iš tiesų, pirma, kadangi Komisijos sprendime, kuriuo skiriama solidariai mokėtina bauda, identifikuojami solidarūs bendraskoliai ir apibrėžiama maksimali suma, kurios Komisija gali reikalauti iš kiekvieno jų sumokėti, tame sprendime taip nustatomas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis turi būti priimtas sprendimas dėl tokių ieškinių. Antra, Komisija gali turėti reikšmingos informacijos, kuria remiantis galima nustatyti bendraskolių mokėtinas dalis.

64      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 157 punkte nusprendė, kad tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, turi „nustatyti atskirų bendrovių atitinkamas dalis bendrose sumose, kurias jos turi sumokėti solidariai, jei minėtos bendrovės sudarė vieną įmonę, ir [kad] ši pareiga <…> negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai“.

65      Tuo remiantis taip pat darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė kitų teisės klaidų, pirma, skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose nustatęs principus dėl solidarumo vidinio santykio.

66      Visų pirma, kadangi, kaip jau minėta šio sprendimo 56 punkte, bausmių ir sankcijų individualumo principas taikomas tik įmonei, o ne ją sudarantiems fiziniams ar juridiniams asmenims, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidą, kai to sprendimo 153 punkte nusprendė, kad, remiantis šiuo principu, teigtina, jog kiekviena bendrovė turi galėti remdamasi sprendimu, kuriuo jai skirta bauda, mokėtina solidariai su viena ar keliomis kitomis bendrovėmis, nustatyti, kokią dalį ji turės sumokėti atsižvelgiant į jos santykį su solidariais bendraskoliais, kai Komisijai bus sumokėta visa bauda.

67      Toliau, kadangi, kaip jau minėta šio sprendimo 54 punkte, nacionaliniai teismai privalo laikydamiesi Sąjungos teisės nustatyti bendraskoliams tenkančias solidariai skirtos baudos dalis taikydami ginčui taikytiną nacionalinę teisę, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 155 punkte nusprendė, pirma, kad solidarios atsakomybės mokėti baudas sąvoka yra savarankiška ir ją reikia aiškinti atsižvelgiant į konkurencijos teisės tikslus ir sistemą, kuriai ji priklauso, o tam tikrais atvejais ir į pagrindinius principus, įtvirtintus visose nacionalinėse teisės sistemose, ir, antra, kad net jei bendrovių, kurioms Komisija skyrė solidariai mokėtinas baudas už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą, pareigos mokėti pobūdis skiriasi nuo bendraskolių prievolės pobūdžio privatinėje teisėje, reikia remtis būtent solidarios prievolės teisiniu supratimu.

68      Beje, kadangi Komisijos įgaliojimai skirti sankcijas susiję tik su išorinio solidarumo santykio nustatymu, Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 156 punkte nusprendęs, kad sprendimas, kuriuo Komisija kelioms įmonėms nurodo solidariai sumokėti baudą, neišvengiamai turi teisinių pasekmių, susijusių su baudų mokėjimo konkurencijos teisėje tvarka, tiek kreditoriaus ir solidariai atsakingų bendraskolių santykiams, tiek pačių solidariai atsakingų bendraskolių santykiams.

69      Galiausiai teisės klaida padaryta skundžiamo sprendimo 158 ir 159 punktuose, nes tuose punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad Komisijos sprendime, kuriuo kelioms bendrovėms skiriama bauda, turinti būti sumokėta solidariai, nesant jokių nuorodų, kad įmonės viduje tam tikroms bendrovėms tenka didesnė atsakomybė už minėtos įmonės dalyvavimą kartelyje konkrečiu laikotarpiu, reikia manyti, kad jų atsakomybė yra vienoda, todėl ir joms solidariai skirtų baudų dalys taip pat lygios.

70      Iš tiesų Sąjungos teisėje nenustatyta tokia standartiškai taikoma atsakomybės lygiomis dalimis taisyklė, nes, kaip pasakyta šio sprendimo 62 punkte, bendraskolių mokėtinos baudos, kuri jiems buvo skirta solidariai, dalys turi būti nustatytos taikant nacionalinę teisę ir nepažeidžiant Sąjungos teisės.

71      Tokiu atveju reikia pažymėti, kad iš esmės Sąjungos teisė nedraudžia tokią baudą viduje paskirstyti pagal nacionalinės teisės normą, kurioje apibrėžiamos solidarių bendraskolių mokėtinos dalys, atsižvelgiant į jų atsakomybę ar santykinę kaltę darant įmonei, kuriai jos priklauso, inkriminuojamą pažeidimą, kartu taikant, jei reikia, standartinę taisyklę, kurioje nustatyta, kad jeigu bendrovės, kurios prašo baudą padalyti į nelygias dalis, negali įrodyti, kad tam tikroms bendrovėms tenka didesnė atsakomybė už tos įmonės dalyvavimą kartelyje konkrečiu laikotarpiu, suinteresuotosios bendrovės turi būti laikomos atsakingomis lygiomis dalimis.

72      Antra, Komisijos kritikuojamuose skundžiamo sprendimo 245, 247, 262 ir 263 punktuose taip pat yra teisės klaida, nes tuose punktuose Bendrasis Teismas, pasinaudodamas remiantis SESV 261 straipsniu pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį jam suteikta neribota jurisdikcija, nustato baudos dalį, kurią už atitinkamą pažeidimo laikotarpį turi sumokėti kiekviena nagrinėjamai įmonei priklausiusi bendrovė.

73      Tam, kad šiuose skundžiamo sprendimo punktuose bendrovėms paskirstytų baudą, Bendrasis Teismas tiesiogiai rėmėsi to sprendimo 158 ir 159 punktuose išdėstytais argumentais. Kaip pažymėta šio sprendimo 70 punkte, šiuose argumentuose yra teisės klaida, nes juose nustatyta standartiškai taikoma atsakomybės lygiomis dalimis taisyklė, kuri esą numatyta Sąjungos teisėje.

74      Beje, kadangi, kaip galima teigti remiantis šiuo sprendimu, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikti įgaliojimai skirti sankcijas neapima įgaliojimo paskirstyti skirtą baudą solidariems bendraskoliams atsižvelgiant į jų vidaus santykius, kai tik ta bauda sumokama, o vėliau, kai Komisijai bus sumokėta visa bauda, Bendrasis Teismas taip pat negali turėti tokio įgaliojimo paskirstyti naudodamasis neribota jurisdikcija, kuri jam suteikta šio reglamento 31 straipsniu, kad galėtų panaikinti, sumažinti ar padidinti tą baudą.

75      Iš tiesų, kadangi, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Bendrajam Teismui suteikta neribota jurisdikcija jam suteikiama teisė Komisijos vertinimą pakeisti savuoju (žr., be kita ko, 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Alliance One International prieš Komisiją, C‑679/11 P, 104 punktą ir nurodytą teismo praktiką), ši jurisdikcija negali būti išplėsta ir taikoma vertinimams, kurie nesusiję su Komisijos įgaliojimais skirti sankcijas.

76      Remiantis visais šiais argumentais galima teigti, kad trims pirmiesiems Komisijos apeliacinio skundo pagrindams turi būti pritarta, tačiau jos apeliacinio skundo septintasis pagrindas turi būti atmestas.

77      Tokiomis aplinkybėmis reikia pritarti Komisijos apeliaciniam skundui, o Teisingumo Teismui nebereikia negrinėti jo ketvirtojo, penktojo ir šeštojo pagrindų. Iš tiesų, palyginti su šio apeliacinio skundo trimis pirmaisiais pagrindais, šie pagrindai yra tik papildomi, nes grindžiami prielaida, kad Teisingumo Teismas pirmus tris pagrindus atmes. Be to, jei ketvirtajam, penktajam ir šeštajam pagrindui būtų pritarta, jie negalėtų nulemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, kuris būtų pagrįstas labiau už panaikinimą, išplaukiantį iš minėtų pirmų trijų pagrindų pagrįstumo.

2.     Dėl pasekmių, kylančių iš Komisijos apeliacinio skundo pagrįstumo

78      Visų pirma reikia konstatuoti, kad Komisijos apeliacinio skundo pagrįstumas nelemia skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto panaikinimo, kurio visų pirma prašoma apeliaciniame skunde.

79      Remiantis skundžiamo sprendimo 137–167 ir 237 punktais, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su SEHV ir Magrini skirtinos baudos apskaičiavimu ir su ieškovių solidariai mokėtinų sumų nustatymu, dėl trejopos priežasties: pripažinusi Reyrolle, SEHV ir Magrini solidariai atsakingas sumokėti aiškiai jų bendros atsakomybės ribas peržengiančią baudą, nepripažinusi Siemens Österreich ir KEG solidariai atsakingų sumokėti dalį SEHV ir Magrini baudos ir nenurodžiusi Reyrolle sumokėti dalies jai asmeniškai skirtos baudos Komisija pažeidė bausmių ir sankcijų individualumo principą.

80      Tačiau kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 27 punkte, ši trejopa priežastis, kurios Komisija neginčijo Teisingumo Teisme ir kuria Bendrasis Teismas rėmėsi panaikindamas ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, nesusijusi su skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose nustatytų ir Komisijos apeliaciniame skunde apskųstų principų dėl vidinių solidarumo santykių taikymu.

81      Atvirkščiai, šią priežastį lėmė principų, kuriais reglamentuojami išoriniai solidarumo santykiai, t. y. kiekvienos bendrovės atsakomybė už visos įmonei, kuriai jos priklausė tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, skirtos baudos sumokėjimą Komisijai, taikymas ir kuriuos Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 148–152 punktuose 153 punkto pirmame sakinyje ir 154 punkte, o remiantis šio sprendimo 49, 54, 57 ir 59 punktais, minėtuose skundžiamo sprendimo punktuose nėra jokių teisės klaidų.

82      Tačiau Komisijos pateiktų apeliacinio skundo trijų pirmųjų pagrindų pagrįstumas lemia skundžiamo sprendimo 3 rezoliucinės dalies panaikinimą, kurio taip pat prašo ši institucija, nes remiantis skundžiamo sprendimo 245, 247, 262 ir 263 punktais galima pagrįstai teigti, kad aptariamoms bendrovėms skirtų dalių nustatymas atsižvelgiant į jų vidaus santykius, kurį atliko Bendrasis Teismas, naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija ir remdamasis skundžiamo sprendimo 158 ir 159 punktuose išdėstytais principais dėl solidarios baudos vidinio paskirstymo, yra vienas iš argumentų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi pakeisdamas, paskui skirdamas to paties sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytas baudas.

83      Darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktas turi būti panaikintas tiek, kiek juo remiantis reikia nustatyti baudos dalis, kurias ieškovėms pirmojoje instancijoje buvo nurodyta sumokėti solidariai.

84      Kadangi remiantis skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktu likusios ieškinių dalys yra atmestos, nebereikia tenkinti Komisijos prašymo atmesti ieškinius bylose T‑122/07, T‑123/07 ir T‑124/07, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j, k ir l punktų panaikinimu, kurio reikalavo ieškovės pirmojoje instancijoje.

B –  Dėl „Reyrolle“ apeliacinio skundo

85      Apeliaciniam skundui pagrįsti Reyrolle pateikia du pagrindus, susijusius su, pirma, bausmių ir sankcijų individualumo principo ir, antra, su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu.

1.     Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su bausmių ir sankcijų individualumo principo pažeidimu

a)     Šalių argumentai

86      Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde Reyrolle teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė bausmių ir sankcijų individualumo principą, nes naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija nesilaikė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies, kai įmonei, kurią sudaro Rolls‑Royce ir Reyrolle, skyrė baudą už laikotarpį nuo 1988 m. iki 1998 m. remdamasis ne šios įmonės padėtimi, o tik po kelerių metų, kai Reyrolle buvo parduota bendrovei VA Technologie, atsiradusio ekonominio vieneto ekonominiais pajėgumais.

87      Reyrolle teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo ne apskaičiuoti vieną pradinį dydį atsižvelgdamas į įmonės, kurią sudaro VA Tech grupė, apyvartą ir rinkos dalis, bet nustatyti Reyrolle atskirą pradinį dydį už ankstesnį laikotarpį, kuriuo, kaip pažymėta šio sprendimo 6 punkte, ji buvo Rolls‑Royce dukterinė bendrovė, t. y. už laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1998 m. rugsėjo 20 d.

88      Reyrolle teigimu, pradinis dydis už laikotarpį iki Reyrolle pardavimo bendrovei VA Technologie turėjo būti nustatytas remiantis įmonės, kurią sudaro Rolls‑Royce ir Reyrolle, rinkos dalimi ir tik šios įmonės apyvarta. Taip bendra Reyrolle skirta bauda turėjo daugiausia siekti 2,05 mln. eurų.

89      Komisija tvirtina, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas. Ji teigia, kad nėra pagrindo nustatyti atskiro pradinio dydžio už laikotarpį, kuriuo Reyrolle priklausė įmonei Rolls‑Royce, nes šios įmonės patronuojančiajai bendrovei nebuvo galima inkriminuoti jokio pažeidimo. Bet kuriuo atveju, net jei toks pradinis dydis būtų nustatytas, bauda, remiantis turimais duomenimis, būtų padidinta, o ne sumažinta.

b)     Teisingumo Teismo vertinimas

90      Reyrolle teigia, kad pagal bausmių ir sankcijų individualumo principą reikalaujama, kad dėl to, jog laikotarpiu, kuriuo dalyvavo nagrinėjamame kartelyje, ji priklausė iš pradžių vienai, paskui kitai įmonei, t. y. įmonei Rolls‑Royce, paskui įmonei, kurią sudarė VA Tech grupė, 9 450 000 eurų bauda, kurią Bendrasis Teismas, pasinaudodamas jam suteikta neribota jurisdikcija, jai individualiai skyrė skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto trečioje įtraukoje, turėjo būti apskaičiuota dviejų su aptariamomis įmonėmis susijusių skirtingų pradinių dydžių pagrindu ir apimti du vienas po kito einančius pažeidimo laikotarpius, kuriais ji priklausė kiekvienai tų įmonių.

91      Kaip minėta šio sprendimo 52 punkte, bausmių ir sankcijų individualumo principas reikalauja, kad taikant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį baudos dydis būtų nustatomas atsižvelgiant į atitinkamai įmonei individualiai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą ir trukmę. Šis principas taip pat taikomas, kaip ir šiuo atveju, tada, kai būtent Bendrasis Teismas nustato baudos dydį naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija.

92      Tačiau, kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 131–134 punktuose, remiantis skundžiamo sprendimo 140, 144 ir 164 punktais darytina išvada, kad nustatydamas baudą, kuri turi būti atskirai skirta Reyrolle už laikotarpį, kuriuo ji priklausė Rolls‑Royce grupei, Bendrasis Teismas rėmėsi argumentu, kad šiuo laikotarpiu Reyrolle darė pažeidimą savarankiškai, nes Komisija konstatavo, kad įmonės Rolls‑Royce atžvilgiu buvo suėjęs pažeidimo senaties terminas. Taip pat neginčytina, kad laikotarpiu po pažeidimo Reyrolle toliau dalyvavo kartelyje tuo metu priklausydama įmonei, kurią sudaro VA Tech grupė ir kurios vadovaujančioji bendrovė VA Technologie taip pat pripažinta atsakinga už pažeidimą.

93      Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl to, jog šiuo atveju įmonei Rolls‑Royce nebuvo individualiai inkriminuotas joks pažeidimas, pagal bausmių ir sankcijų individualumo principą reikalaujama, kad baudos dydis būtų nustatytas remiantis ne šios įmonės, o tik įmonės, kurią, prieš ją įsigyjant VA Technologie, sudarė išimtinai Reyrolle ir po šio įsigijimo – Reyrolle ir kitos kartelyje dalyvavusios VA Tech grupės bendrovės, ypatumais.

94      Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas galėjo nustatyti vieną pradinį dydį įmonei, kurią sudaro VA Tech grupė, remdamasis jos 2003 m., kurie buvo paskutiniai nepertraukiami pažeidimo metai, apyvarta, paskui padalyti atsakomybę už padarytą pažeidimą atskiroms bendrovėms už laikotarpius, kuriais jos dalyvavo kartelyje.

95      Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmąjį Reyrolle apeliacinio skundo pagrindą.

2.     Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais

a)     Šalių argumentai

96      Apeliacinio skundo antrame pagrinde Reyrolle kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus dėl to, kad naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija pritaikė kitokius skaičiavimo metodus, nei buvo taikyti kitoms bendrovėms, ir dėl to ji atsidūrė gerokai nepalankesnėje padėtyje, palyginti su tomis bendrovėmis.

97      Pirma, kiek tai susiję su SEHV ir Magrini, kurios yra paeiliui įmonei Schneider ir įmonei VA Tech priklausiusios bendrovės, remiantis skundžiamo sprendimo 241 punktu darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nustatė skirtingus pradinius dydžius už kiekvieną laikotarpį, kuriuo šios įmonės priklausė skirtingoms įmonėms. Atvirkščiai, kiek tai susiję su Reyrolle, Bendrasis Teismas pritaikė visiškai kitokį metodą, nes nustatė baudą remdamasis vienodu pradiniu dydžiu, nors ši bendrovė pažeidimo laikotarpiu priklausė skirtingoms įmonėms, todėl jai buvo skirta neproporcinga bauda.

98      Antra, Reyrolle patirta diskriminacija būtų dar didesnė, jeigu jai skirtos baudos apskaičiavimo metodas būtų palygintas su Komisijos taikytu metodu tam tikroms Japonijos įmonėms, kurių padėtis visiškai tokia pati kaip ir jos, nes šių įmonių atveju Bendrasis Teismas rėmėsi skirtingais pradiniais dydžiais už laikotarpį iki jų veiklos SĮDI sektoriuje integravimo į bendrą įmonę.

99      Komisija teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes nebuvo pateiktas Bendrajame Teisme, todėl yra naujas pagrindas. Šis pagrindas bet kuriuo atveju būtų nepagrįstas.

b)     Teisingumo Teismo vertinimas

100    Kalbant apie apeliacinio skundo antrojo pagrindo priimtinumą, Komisijos iškeltas nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.

101    Nors Reyrolle iš tiesų pirmojoje instancijoje nenurodė tariamų diskriminavimo atvejų, apie kuriuos ji kalba šiame apeliacinio skundo pagrinde, dėl šios aplinkybės šis apeliacinio skundo pagrindas negali būti nepriimtinas.

102    Iš tiesų Reyrolle turi teisę pateikti apeliacinį skundą ir Teisingumo Teisme remtis pagrindais, išplaukiančiais iš skundžiamo sprendimo, kurie skirti teisės požiūriu ginčyti jo pagrįstumą (2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. prieš Komisiją, C‑176/06 P, 17 punktas).

103    Šiuo atveju Reyrolle kaltina Bendrąjį Teismą, kad jai taikė diskriminacinį požiūrį, kai naudodamasis neribota jurisdikcija nustatė skirtingos baudos dydį. Nors neginčijama, kad apskaičiuodamas baudas Bendrasis Teismas naudojo tą patį metodą, kurį taikė Komisiją, vis dėlto tai nepaneigia fakto, kad taip elgdamasis Bendrasis Teismas tą metodą pasisavino ir kad tariamas diskriminavimas, kuriuo skundžiasi Reyrolle, išplaukia iš naujo Bendrojo Teismo atlikto baudos apskaičiavimo ir dėl tos priežasties jis kyla iš skundžiamo sprendimo.

104    Beje, šis pagrindas, kiek jis susijęs su Bendrojo Teismo atliktu baudos apskaičiavimu jam naudojantis neribota jurisdikcija, negali būti laikomas nepriimtinu, nes pirmojoje instancijoje jis negalėjo būti pateiktas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Alliance One International prieš Komisiją 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

105    Kalbant apie šio apeliacinio skundo pagrindo nagrinėjimą iš esmės, remiantis teismų praktika darytina išvada, kad įgyvendinant neribotą jurisdikciją, kai nustatomas baudų dydis, tarp įmonių, kurios dalyvavo įgyvendinant SESV 101 straipsnio 1 daliai prieštaraujantį susitarimą, negali būti sukeliama diskriminacija (žr., be kita ko, 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Quinn Barlo ir kt. prieš Komisiją, C‑70/12 P, 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

106    Be to, remiantis nusistovėjusia teismų praktika darytina išvada, kad vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuo atveju, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba kai skirtingos situacijos vertinamos vienodai, nebent toks vertinimas gali būti objektyviai pagrįstas (žr., be kita ko, 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 40 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

107    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiuo atveju vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas, nes Reyrolle situacija nebuvo panaši į Schneider grupės ar į Japonijos gamintojų situaciją.

108    Visų pirma dėl teiginio, kad Reyrolle buvo diskriminuojama, palyginti su SEHV ir Magrini, pažymėtina, kad šio sprendimo 92 ir 93 punktuose jau buvo nustatyta, kad Reyrolle dalyvavo darant nagrinėjamą pažeidimą, kai priklausė vienai įmonei, t. y. įmonei, kurią sudaro VA Tech grupė ir kurios sudėtis pažeidimo laikotarpiu pasikeitė.

109    Be to, ši situacija skiriasi nuo SEHV ir Magrini situacijos. Šios įmonės paeiliui dalyvavo nagrinėjamame kartelyje, kai priklausė dviem skirtingoms įmonėms, t. y. iš pradžių įmonei, kurios patronuojančioji bendrovė buvo Schneider, paskui, po jų pardavimo bendrovei VA Technologie, įmonei, kurią sudaro VA Tech grupė. Beje, tiek Schneider, tiek VA Technologie buvo pripažintos asmeniškai atsakingos už dalyvavimą šiame kartelyje.

110    Taip pat negalima teigti, kad Reyrolle ir Japonijos gamintojų situacija buvo panaši. Iš tiesų yra aišku, kad aptariami Japonijos gamintojai, t. y. viena vertus, Fuji ir Hitachi ir, kita vertus, Mitsubishi ir Toshiba, iš pradžių šiame kartelyje dalyvavo savarankiškai. Nors 2002 m. spalio 1 d. šios bendrovės savo veiklą SĮDI sektoriuje integravo į dvi bendras įmones, t. y. atitinkamai JAEPS ir TM T&D Corp., jos vis dėlto išliko savarankiškos ir nepriklausomos įmonės. Atvirkščiai, to negalima pasakyti apie Reyrolle, nes ją pardavus bendrovei VA Technologie ir integravus į įmonę, kurią sudaro VA Tech grupė, ji neišliko savarankiška ir nepriklausoma.

111    Galiausiai dėl įtariamo proporcingumo principo pažeidimo reikia pasakyti, kad remiantis tvirtai nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika galima teigti, kad apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais šis teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio. Tik jei Teisingumo Teismas manytų, kad sankcija yra ne tik netinkama, bet ir tokia didelė, kad ją būtų galima laikyti neproporcinga, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Quinn Barlo ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

112    Tačiau kaltinimą, susijusį su Bendrojo Teismo jai skirtos baudos neproporcingumu, Reyrolle pagrindė tik teiginiais, kad jai buvo taikomas diskriminuojantis požiūris, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nepagrįsti. Ji taip pat plačiau nepaaiškino konkrečių argumentų, kuriais siekė įrodyti, jog šios baudos absoliutaus dydžio lygis yra pernelyg aukštas. Todėl šį kaltinimą, susijusį su tariamu proporcingumo principo pažeidimu, reikia atmesti.

113    Darytina išvada, kad Reyrolle apeliaciniams skundui pagrįsti pateiktas antrasis pagrindas taip pat turi būti atmestas.

114    Kadangi negali būti pritarta nė vienam Reyrolle apeliaciniam skundui pagrįsti pateiktam pagrindui, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

C –  Dėl SEHV ir „Magrini“ apeliacinio skundo

115    Visų pirma reikia kartu išnagrinėti du pirmuosius pagrindus, kuriuos SEHV ir Magrini nurodė apeliaciniam skundui pagrįsti.

1.     Dėl dviejų pirmųjų apeliacinio skundo pagrindų, susijusių atitinkamai su ne ultra petita principo pažeidimu ir su res judicata galios nepaisymu

a)     Šalių argumentai

116    SEHV ir Magrini pažymi, pirma, kad jų ieškinys Bendrajame Teisme buvo susijęs su 4 500 000 eurų bauda, kurią jos turėjo sumokėti solidariai su Schneider pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio k punktą, o ne ir su 3 600 000 eurų bauda, kurią Schneider turėjo sumokėti viena pagal to sprendimo 2 straipsnio j punktą. Antra, šios bendrovės pažymi, kad nors tik Schneider galėjo ginčyti pastarąją baudą, ji nepareiškė ieškinio Bendrajame Teisme.

117    Tuo remiantis darytina išvada, kad panaikinęs ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punktu skirtą baudą ir jos sumą įtraukęs į baudos, kurią solidariai turi sumokėti Schneider, SEHV ir Magrini, sumą, Bendrasis Teismas ne tik pažeidė ne ultra petita principą, bet ir nepaisė res judicata galios, kurią šis sprendimas yra įgijęs Schneider atžvilgiu.

118    Komisija teigia, kad šis apeliacinis skundas nepriimtinas visas, nes jame išdėstyti reikalavimai yra visiškai priešingi, nei išdėstytieji Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje. Bet kuriuo atveju, kadangi klausimas dėl paeiliui įmonėms Schneider ir VA Tech priklausiusioms bendrovėms solidariai skirtos baudos dydžio buvo pateiktas Bendrajam Teismui ieškinyje, kurį ieškovės pareiškė pirmojoje instancijoje, tas teismas galėjo pakeisti šios baudos dydį naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija ir nepažeisdamas nei ne ultra petita, nei res judicata principų.

b)     Teisingumo Teismo vertinimas

119    Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis apeliacinio skundo pateikimo momentu galiojusia Procedūros reglamento 113 straipsnio 1 dalies redakcija, apeliaciniu skundu turi būti prašoma visiškai arba iš dalies patenkinti tuos pačius reikalavimus, kurie buvo pareikšti pirmojoje instancijoje.

120    Todėl, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 150 punkte, šis apeliacinis skundas yra nepriimtinas tiek, kiek apeliantės prašo patvirtinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio k punktą, kurį jos prašė panaikinti pirmojoje instancijoje.

121    Paskui, kaip pažymėjo generalinis advokatas tame pačiame išvados 150 punkte, SEHV ir Magrini apeliacinis skundas yra vis dėlto yra nepriimtinas tiek, kiek jame pateiktuose reikalavimuose prašoma patvirtinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punktą, nes toje nuostatoje kalbama apie baudą, kurią ginčyti galėjo tik bendrovė Schneider. Tačiau ši bendrovė nepareiškė ieškinio Bendrajame Teisme.

122    Galiausiai šis apeliacinis skundas taip pat nepriimtinas dėl to, kad SEHV ir Magrini prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, kad, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 2 straipsnio k punktu, kiekvienas solidarus bendraskolis turi sumokėti trečdalį 4 500 000 eurų sumos. Iš tiesų remiantis šio sprendimo 74 punktu darytina išvada, kad naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija Sąjungos teismas neturi teisės paskirstyti baudos solidariems bendraskoliams pagal jų vidaus santykius.

123    Vis dėlto Komisija negali prieštarauti dėl SEHV ir Magrini reikalavimų priimtinumo, nes tie reikalavimai susiję su skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktų panaikinimu iš dalies.

124    Reikia pažymėti, kad apeliaciniame skunde SEHV ir Magrini teigia, jog Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita, kai skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punktą ir to paties sprendimo 2 straipsnio k punktą, nes pastaroji nuostata susijusi su Schneider. Šiuo klausimu apeliantės teigia, kad Schneider nepareiškė ieškinio dėl panaikinimo Bendrajame Teisme, todėl ginčijamas sprendimas jos atžvilgiu tapo galutinis. Tačiau, pasak apeliančių, Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto pirmoje įtraukoje pakeista bauda – po to, kai ginčijamo sprendimo 2 straipsnis buvo panaikintas tiek, kiek tas sprendimas susijęs su Schneider, – joms ypač nepalanki.

125    Kadangi reikalavimams dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktų panaikinimo iš dalies pagrįsti apeliantės nurodo pagrindus, kylančius iš paties sprendimo, tie reikalavimai turi būti pripažinti priimtinais atsižvelgiant į šios sprendimo 102 punkte nurodytą teismo praktiką.

126    Dėl dviejų pirmųjų pagrindų nagrinėjimo iš esmės reikia priminti, kad Sąjungos teismas gali naudotis neribota jurisdikcija, kai jis turi vertinti baudos dydį (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Alliance One International prieš Komisiją, 105 punktą).

127    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad klausimas dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j punkte individualiai Schneider skirtos baudos dydžio Bendrajam Teismui nebuvo pateiktas vertinti.

128    Iš tiesų, kadangi Schneider nepateikė ieškinio, kuriuo būtų ginčijamas šios baudos dydis, SEHV ir Magrini negali to baudos dydžio ginčyti savo ieškinyje, nes ji nebuvo skirta toms bendrovėms.

129    Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita, kai skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j ir k punktus, o tos pačios rezoliucinės dalies 3 punkto pirmoje įtraukoje pakeitė šiose nuostatose skirtas baudas ir jas įtraukė į bendrą sumą, kurią turi solidariai sumokėti Schneider, SEHV ir Magrini.

130    Beje, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 248 punkte, nors šiuo baudos pakeitimu nekeičiamas bendras baudos dydis, kurį sumokėti Komisija gali reikalauti iš Schneider remdamasi išoriniais solidarumo santykiais, tas pakeitimas Schneider yra naudingas dėl baudos dydžio, kurį ši bendrovė galiausiai turės sumokėti, kai bauda bus paskirstyta viduje. Esmė yra ta, kad Bendrasis Teismas negalėjo atlikti šio pakeitimo, kuris gali būti nepalankus SEHV ir Magrini tiek pagal išorinius, tiek pagal vidinius solidarumo santykius. Kadangi Bendrasis Teismas, pirma, negalėjo nepažeisdamas ne ultra petita principo nuspręsti, kad aptariama bauda skirta neteisėtai, jis negalėjo, antra, pasinaudoti neribota jurisdikcija ir panaikinti, sumažinti ar padidinti šią baudą.

131    Remiantis visais šiais argumentais darytina išvada, kad pirmiems dviem SEHV ir Magrini apeliacinio skundo pagrindams reikia pritarti.

132    Tokiomis aplinkybėmis reikia pritarti SEHV ir Magrini apeliaciniam skundui, o Teisingumo Teismas nebeturi nagrinėti šio apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su rungtyniškumo principo pažeidimu. Iš tiesų šis pagrindas yra tik papildomas, palyginti su dviem pirmaisiais pagrindais, nes jeigu šiuos du pagrindus Teisingumo Teismas atmestų, apeliacinio skundo trečiajame pagrinde Bendrasis Teismas būtų kaltinamas bet kuriuo atveju padaręs teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto pirmoje įtraukoje pakeitė baudą nesuteikęs suinteresuotosioms įmonėms galimybės išreikšti pozicijos dėl naujo baudos nustatymo. Beje, jeigu šiam pagrindui būtų pritarta, tuo remiantis nebūtų galima panaikinti didesnės skundžiamo sprendimo dalies, nei tai būtų galima padaryti remiantis dviejų pirmųjų išnagrinėtų pagrindų pagrįstumu.

2.     Dėl SEHV ir Magrini apeliacinio skundo pagrįstumo pasekmių

133    Atsižvelgiant į šio sprendimo 119–122 punktuose konstatuotą SEHV ir Magrini apeliaciniame skunde pateiktų reikalavimų nepriimtinumą iš dalies, SEHV ir Magrini nurodytų dviejų pirmųjų apeliacinio skundo pagrindų pagrįstumas lemia skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto panaikinimą tiek, kiek jame panaikinami ginčijamo sprendimo 2 straipsnio j ir k punktai, ir skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkto pirmos įtraukos panaikinimą.

134    Kadangi SEHV ir Magrini dėl likusios dalies apeliaciniame skunde neprašė patenkinti ieškinių bylose T‑122/07–T‑124/07, tie ieškiniai lieka atmesti, kaip nustatyta skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 4 punkte.

VI –  Dėl bylinėjimosi išlaidų

135    Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas.

136    Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

137    Dėl Reyrolle apeliacinio skundo (C‑232/11 P): kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Reyrolle, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti, kiek jos susijusios su šiuo apeliaciniu skundu.

138    Kadangi Komisijos apeliaciniam skundui (C‑231/11 P) reikia pritarti, o Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovių pirmojoje instancijoje, jos turi jas padengti, kiek jos susijusios su šiuo apeliaciniu skundu.

139    Kadangi SEHV ir Magrini apeliaciniam skundui (C‑233/11 P) taip pat reikia pritarti, o šios bendrovės prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos, ji turi jas padengti, kiek jos susijusios su šiuo apeliaciniu skundu.

140    Dėl likusios dalies nereikia keisti su procesu pirmojoje instancijoje susijusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kuris nustatytas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 5–7 punktuose.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1.      Panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Siemens Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07) rezoliucinės dalies 2 punktą tiek, kiek juo panaikinami 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimo C(2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal [EB 81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) 2 straipsnio j ir k punktai.

2.      Panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Siemens Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07) rezoliucinės dalies 3 punkto pirmą įtrauką.

3.      Panaikinti 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Siemens Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07) rezoliucinės dalies 3 punkto antrą–ketvirtą įtraukas tiek, kiek jomis remiantis reikia nustatyti ieškovėms pirmojoje instancijoje solidariai skirtos baudos dalis.

4.      Atmesti likusią apeliacinių skundų dalį.

5.      Priteisti iš Siemens AG Österreich, VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG, Siemens Transmission & Distribution Ltd, Siemens Transmission & Distribution SA ir Nuova Magrini Galileo SpA padengti bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo byloje C‑231/11 P.

6.      Priteisti iš Siemens Transmission & Distribution Ltd bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo byloje C‑232/11 P.

7.      Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo byloje C‑233/11 P.

8.      Bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl proceso pirmojoje instancijoje lieka paskirstytos taip, kaip nurodyta 2011 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Siemens Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑122/07–T‑124/07) rezoliucinės dalies 5–7 punktuose.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.