BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. rugsėjo 9 d.(*)

„Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Panaudotos gėrimų taros surinkimo automatų rinka – Sprendimas, kuriame konstatuojamas EB 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimas – Konkurentų išstūmimo iš rinkos strategijos dalimi esančios išimtinės sutartys, įpareigojimus dėl kiekio nustatančios sutartys ir lojalumo nuolaidos – Bauda – Proporcingumas “

Byloje T‑155/06

Tomra Systems ASA, įsteigta Askeryje (Norvegija),

Tomra Europe AS, įsteigta Askeryje (Norvegija),

Tomra Systems GmbH, įsteigta Hildene (Vokietija),

Tomra Systems BV, įsteigta Apeldorne (Nyderlandai),

Tomra Leergutsysteme GmbH, įsteigta Vienoje (Austrija),

Tomra Systems AB, įsteigta Solentiūnoje (Švedija),

Tomra Butikksystemer AS, įsteigta Askeryje (Norvegija),

iš pradžių atstovaujamos solisitoriaus A. Ryan ir advokato J. Midthjell, vėliau solisitorių A. Ryan ir N. Frey,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą é. Gipsini Fournier,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2006 m. kovo 29 d. Komisijos sprendimą C (2006) 734 galutinis, susijusį su EB 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/E.-1/ 38-113/Prokent-Tomra),

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai M. Prek ir V. M. Ciucă (pranešėjas),

posėdžio sekretorius: N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. sausio 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        Tomra Systems ASA yra Tomra grupės patronuojanti bendrovė. Tomra Europe AS koordinuoja Europos dukterinių platinimo bendrovių veiklą grupės viduje. Su šia byla susijusios dukterinės platinimo bendrovės yra Tomra Systems GmbH Vokietijoje, Tomra Systems BV Nyderlanduose, Tomra Leergutsysteme GmbH Austrijoje, Tomra Systems AB Švedijoje ir Tomra Butikksystemer AS Norvegijoje (toliau visos kartu su Tomra Systems ASA ir Tomra Europe AS – ieškovės). Tomra grupė gamina tuščios gėrimų taros surinkimo automatus (toliau – RVM), kurie yra panaudotos gėrimų taros rinkimo aparatai, identifikuojantys tarą pagal įvairius parametrus, kaip antai forma ir (arba) brūkšninis kodas, bei apskaičiuojantys klientui grąžintiną užstatą. Ji taip pat teikia su RVM susijusias paslaugas visame pasaulyje. 2005 m. Tomra grupės apyvarta sudarė apie 300 mln. EUR, o joje dirbo 1 900 darbuotojų.

2        2001 m. kovo 26 d. Europos Bendrijų Komisija gavo Prokent AG, Vokietijos bendrovės, kuri taip pat veikė tuščios gėrimų taros surinkimo bei su tuo susijusių produktų ir paslaugų sektoriuje, skundą. Prokent prašė Komisijos atlikti tyrimą ir nustatyti, ar ieškovės nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi neleisdamos jai patekti į rinką.

3        2001 m. rugsėjo 26 ir 27 d. Komisija Tomra Systems GmbH ir Tomra Systems BV patalpose, atitinkamai Vokietijoje ir Nyderlanduose, atliko patikrinimus. Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucija Komisijos prašymu atliko patikrinimus Tomra Systems ASA ir jos dukterinių bendrovių Norvegijoje patalpose. Vėliau, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3) 11 straipsniu, Komisija paprašė Tomra Systems ASA ir daugelio jos konkurentų bei klientų pateikti informacijos.

4        2002 m. gruodžio 23 d. Komisijai skirtame laiške ieškovės nurodė nutraukiančios išimtines sutartis ir daugiau netaikysiančios lojalumo nuolaidų.

5        2004 m. kovo 30 d. ieškovės pateikė Tomra grupės konkurencijos normų laikymosi programą, taikytiną nuo 2004 m. balandžio 1 d.

6        2004 m. rugsėjo 1 d. Komisija išsiuntė Tomra Systems ASA, Tomra Europe AS ir Tomra grupės dukterinėms bendrovėms šešiose Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo šalyse pranešimą apie kaltinimus, į kurį ieškovės atsakė 2004 m. lapkričio 22 dieną. Posėdis įvyko 2004 m. gruodžio 7 dieną. 2005 m. balandžio 19 d. Komisija pateikė prašymus pateikti kitokios informacijos, į kuriuos ieškovės atsakė 2005 m. balandžio 25 d. ir gegužės 3 d.

 Ginčijamas sprendimas

7        2006 m. kovo 29 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2006) 734 galutinis, susijusį su [EB 82] straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo procedūra (toliau – ginčijamas sprendimas, šio sprendimo santrauka buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, (C 219, p. 11). Šiame sprendime ji konstatavo, kad ieškovės 1998–2002 m. pažeidė EB 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį vykdydamos konkurentų išstūmimo iš nacionalinių RVM rinkų Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Švedijoje ir Norvegijoje strategiją, t. y. sudarydamos išimtines sutartis, sutartis dėl individualių įpareigojimų dėl kiekio ir taikydamos individualias nuolatinių klientų nuolaidų sistemas, taip varžydamos konkurenciją rinkose.

A –  Atitinkama rinka

8        Dėl atitinkamos produktų rinkos ginčijamame sprendime nurodyta, kad ją vertindama Komisija pirmiausia atsižvelgė į tai, kad egzistuoja speciali užstato grąžinimo automatų ar kitokių automatinių sistemų, apimančių, be kita ko, visus RVM, kurie gali būti montuojami sienoje, sujungiant juos su pagalbine patalpa, rinka ir bendra rinka, įskaitant autonominius bei neautonominius automatus. Vis dėlto Komisija nusprendė remtis platesniu rinkos apibrėžimu, nes taip buvo gauti ieškovėms palankesni rodikliai.

9        Dėl atitinkamos geografinės rinkos ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad konkurencijos sąlygos EEE aptariamu laikotarpiu nebuvo vienodos ir kad atitinkamos geografinės rinkos sutapo su nacionalinėmis rinkomis.

B –  Dominuojanti padėtis

10      Ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, konstatavusi, kad ieškovių rinkos dalys iki 1997 m. nuolat buvo didesnės nei 70 %, jog nuo 1997 m. jos viršijo 95 % ir kad visose atitinkamose rinkose ieškovių turima rinkos dalis daugeriopai buvo didesnė už jų konkurentų rinkos dalis, nusprendė, kad Tomra grupė užima dominuojančią padėtį, kaip apibrėžta EB 82 straipsnyje ir EEE susitarimo 54 straipsnyje.

C –  Neteisėti veiksmai

11      Ginčijamame sprendime nurodoma, kad ieškovės tiek praktikoje, tiek diskusijose grupės viduje taikė strategiją, kurios tikslas ar poveikis buvo antikonkurenciniai. Komisija minėtame sprendime tvirtina, kad ieškovės siekė išlaikyti dominuojančią padėtį ir rinkos dalis kliudydamos naujiems ūkio subjektams patekti į rinką, ribodamos konkurentų augimo galimybes, kad jie būtų silpni, ir pašalindamos visiškai nusilpusius konkurentus juos perpirkdamos ar kitais būdais. Ši strategija buvo įgyvendinama nuo 1998 m. iki 2002 m. pasirašant 49 sutartis tarp ieškovių ir tam tikrų prekybos centrų tinklų; tai buvo išimtinės sutartys, įpareigojimus dėl kiekio nustatančios sutartys ir individualią atgaline data galiojančių nuolaidų sistemą sukuriančios sutartys.

12      Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad nors sutartyse ir jų sąlygose nurodyti skirtingi elementai, pavyzdžiui, aiškios arba de facto išimtinės sąlygos, klientų įsipareigojimai ar pažadai nupirkti kiekį, atitinkantį didelę dalį jų poreikius tenkinančių automatų, atgaline data galiojančių nuolaidų sistemos, susijusios su klientų poreikiais arba visų šių elementų derinimas, jie visi, Komisijos nuomone, turi būti vertinami atsižvelgiant į bendrą ieškovių politiką, kurios tikslas – užkirsti kelią esamiems ar būsimiems konkurentams patekti į rinką, joje plėstis bei galiausiai stengtis išstumti juos iš rinkos siekiant sukurti beveik absoliučią monopoliją.

13      Pirmiausia, remiantis ginčijamu sprendimu, išimtinės sąlygos varžo, nes klientai verčiami pirkti iš dominuojančią padėtį užimančio tiekėjo visas ar didžiąją dalį jiems reikiamų prekių. Šioje byloje atsižvelgiant į ieškovių užimamą dominuojančią padėtį rinkoje ir tai, kad išimtinės sąlygos, jos nuomone, buvo taikomos gana didelei visos paklausos rinkoje daliai, Komisija mano, kad šios ieškovių sudarytos išimtinės sutartys galėjo varžyti ir iš esmės iškreipdamos rinką varžė. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad nėra jokių aplinkybių, kurios išskirtinai pateisintų išimtines ar panašias sąlygas ir kad ieškovėms nepavyko sąnaudų taupymu pagrįsti savo veiksmų.

14      Ginčijamame sprendime priduriama, kad individualiai nustatytiems kiekiams, atitinkantiems visus arba beveik visus poreikius, suteiktos nuolaidos daro tą patį poveikį kaip ir aiškios išimtinės sąlygos: jos verčia klientą visus arba beveik visus savo poreikius tenkinti perkant iš dominuojančią padėtį užimančio tiekėjo. Tas pats taikytina ir lojalumo nuolaidoms, t. y. nuolaidoms, kurios suteikiamos su sąlyga, kad klientai visus arba beveik visus savo poreikius tenkins pirkdami iš dominuojančią padėtį užimančio tiekėjo. Tai, ar įsipareigotas nupirkti kiekis nurodytas absoliučiu dydžiu, ar išreikštas tam tikra procentine dalimi, Komisijos nuomone, nelemia sutarčių ar sąlygų antikonkurencinio pobūdžio. Kalbant apie ieškovių sudarytas sutartis, ginčijamame sprendime nurodoma, kad tiksliniai kiekiai yra individualiai nustatyti įpareigojimai, kurie kiekvienam klientui nustatomi skirtingi, neatsižvelgiant į jo dydį ir pirkimo apimtis, ir kurie prilygo visiems kliento poreikiams ar didelei jų daliai arba net viršijo juos. Ginčijamame sprendime priduriama, kad su ieškovių strategija, derybomis ir klientams pateiktais pasiūlymais susiję dokumentai rodo jų politiką, kurios tikslas – susaistyti klientus, ypač pagrindinius, sudarant su jais sutartis, siekiant išstumti konkurentus iš rinkos ir atimti iš jų bet kokią galimybę plėstis. Atsižvelgdama į užstato už tarą grąžinimo sistemos rinkos pobūdį ir paties produkto ypatybes, ypač skaidrumą ir gana nuspėjamą kiekvieno kliento RVM poreikį kiekvienais atskirais metais, Komisija konstatavo, kad ieškovės turėjo realius rinkos rodiklius apie kiekvieno kliento apytikslius poreikius.

15      Be to, dėl nuolaidų taikymo Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad kiekvienam klientui buvo taikomos individualios nuolaidų sistemos, o ribos buvo nustatytos pagal bendrus kliento poreikius arba didelę jų dalį. Jos buvo nustatytos pagal apskaičiuotus buvusius kliento poreikius ir (arba) ankstesnių pirkimų apimtis. Paskata pirkti išimtinai arba beveik išimtinai iš ieškovių buvo, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, itin stipri, kai ieškovių taikytos ribos buvo derinamos su sistema, pagal kurią premijos arba dar palankesnės premijų ribos taikomos visiems kliento pirkimams nurodytu laikotarpiu, o ne tik atitinkamą ribą viršijantiems perkamiems kiekiams. Pagal atgaline data galiojančių nuolaidų sistemą labiausiai tikėtinas veiksmų planas, atsižvelgiant į stiprią ieškovių padėtį rinkoje, buvo toks, kad iš ieškovių pradėjęs pirkti klientas buvo skatinamas pasiekti ribą, kad sumažėtų visų pirkimų iš jų kaina. Tokia paskata didėjo klientui artėjant prie aptariamos ribos. Komisija konstatavo, kad atgaline data galiojanti nuolaidų sistema su riba ar ribomis, kurios atitinka visus poreikius arba didelę jų dalį, buvo didelė paskata pirkti viską arba beveik viską iš ieškovių, ir dirbtinai kėlė tiekėjo pakeitimo sąnaudas net ir dėl mažo prekių kiekio. Komisija konstatavo, kad pagal teismų praktiką nurodytas nuolaidų sistemas reikia apibūdinti kaip lojalumo formavimo priemones ir dėl šios priežasties kaip lojalumo nuolaidas.

16      Galiausiai ginčijamame sprendime nurodoma, kad nors bylose, kuriose buvo priimti 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją (T‑203/01, Rink. p. II‑4071, toliau – Sprendimas Michelin II, 239 punktas) ir 2003 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas British Airways prieš Komisiją (T‑219/99, Rink. p. II‑5917, 293 punktas), norint nustatyti piktnaudžiavimą pagal EB 82 straipsnį, pakanka „įrodyti, kad įmonės piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi gali būti ribojama konkurencija arba, kitaip tariant, toks elgesys gali daryti tokį poveikį“, Komisija baigė šių aplinkybių analizę, išnagrinėjusi galimą ieškovių veiksmų poveikį RVM rinkai. Šiuo klausimu ginčijamame sprendime nurodoma, kad nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 1998 m. iki 2002 m. ieškovių rinkos dalis kiekvienoje iš aptariamų penkių nacionalinių rinkų buvo gana stabili. Tuo metu jos konkurentų padėtis buvo gana silpna ir nestabili. Vienas jų, t. y. skundą pateikęs asmuo, kuris augo, pasitraukė iš rinkos 2003 m., po to, kai 2001 m. įgijo 18 % Vokietijos rinkos. Kitas konkuruojančias įmones, kurios įrodė savo potencialą užimti didesnes rinkos dalis, ieškovės pašalino jas įsigydamos, kaip tai nutiko Halton ir Eleikon atveju. Be to, Komisija mano, kad ieškovių 1998–2002 m. vykdyta konkurentų šalinimo iš rinkos strategija atsispindi susietos rinkos dalių pokyčiuose ir rinkos dalyvių pardavimo apimtyse. Be to, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, nustojus galioti antikonkurencinio pobūdžio sutartims su ieškovėmis, kai kurie klientai ėmė pirkti daugiau konkurentų produktų. Be to, kad nėra ieškovių veiksmus pateisinančios ekonominės naudos, vartotojai šiuo atveju naudos taip pat neturėjo. Ginčijamame sprendime nurodoma, kad padidėjus pardavimų apimčiai, ieškovių siūlomos RVM kainos nesumažėjo, o, atvirkščiai, nagrinėjamu laikotarpiu ieškovių automatų kainos nekito arba didėjo.

D –  Bauda

17      Ginčijamame sprendime nurodoma, kad vertinant ieškovių piktnaudžiavimo mastą, reikia atsižvelgti į tai, jog jos tikslingai ėmėsi aptariamų veiksmų, kuriais buvo siekiama išstumti konkurentus, taip pat į šio piktnaudžiavimo geografinį mastą, t. y. į aplinkybę, kad jis apėmė penkias EEE susitarimo Susitariančias Šalis: Vokietiją, Nyderlandus, Austriją, Švediją ir Norvegiją. Komisijos nuomone taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ne visada pažeidimai vyko visą nagrinėjamą laikotarpį kiekvienoje aptariamoje nacionalinėje rinkoje ir kad pažeidimų intensyvumas kiekvienoje nacionalinėje rinkoje tuo laikotarpiu galėjo skirtis.

18      Konkrečiai ginčijamo sprendimo 394 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad atitinkamas pažeidimas apėmė šias teritorijas ir laikotarpius:

–        Vokietija: 1998–2002 m.

–        Nyderlandai: 1998–2002 m.

–        Austrija: 1999–2001 m.

–        Švedija: 1999–2002 m.

–        Norvegija: 1998–2001 m.

19      Komisija nusprendė, kad buvo padarytas sunkus pažeidimas ir nustatė 16 mln. EUR pagrindinę baudą atsižvelgdama į penkerių metų, t. y. nuo 1998 m. iki 2002 m. laikotarpį. Pradinė bauda buvo padidinta 10 % už kiekvienus nepertraukiamus pažeidimo metus. Galiausiai ginčijamame sprendime nurodoma, kad nėra nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.

20      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

[Ieškovės] pažeidė [EB] 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį 1998–2002 m., įgyvendindamos strategiją, kurią vykdant buvo siekiama šalinti konkurentus iš [Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos, Švedijos ir Norvegijos] [RVM] rinkų, ir sudarydamos išimtines sutartis, nustatydamos individualius įpareigojimus dėl kiekio ir individualias atgaline data galiojančių nuolaidų sistemas ir taip varžydamos konkurenciją rinkose.

2 straipsnis

Dėl minėto pažeidimo [ieškovėms] solidariai skiriama bendra 24 mln. EUR bauda.

<...>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

21      2006 m. birželio 14 d. ieškovės pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai šį ieškinį.

22      Kadangi buvo pakeista Teismo kolegijų sudėtis, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į penktąją kolegiją, kuriai atitinkamai buvo perduota ši byla.

23      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Teismo žodžiu pateiktus klausimus 2010 m. sausio 14 d. vykusiame posėdyje.

24      Ieškovės Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        arba panaikinti ar iš esmės sumažinti baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir ieškovių išlaidas, susijusias su banko garantija dėl jų pareigos sumokėti baudą.

25      Komisija teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

26      Ieškovės nurodo šešis ieškinio pagrindus. Pirmi penki ieškinio pagrindai iš esmės susiję su ginčijamo sprendimo panaikinimu, šeštasis susijęs su baudos panaikinimu ar sumažinimu. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija panaudojo akivaizdžiai neteisingus ir nepatikimus įrodymus konstatuodama, kad ieškovės vykdė išstūmimo iš rinkos strategiją. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su Komisijos padaryta akivaizdžia vertinimo klaida konstatuojant, kad ieškovių praktika galėjo pašalinti konkurenciją ir demotyvuoti. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su Komisijos padaryta akivaizdžia vertinimo klaida nagrinėjant klausimą, ar minėta praktika iš tikrųjų panaikino konkurenciją. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su akivaizdžia klaida ieškovių praktiką kvalifikuojant kaip neteisėtą per se. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su akivaizdžia klaida Komisijai konstatuojant, kad neprivalomi įpareigojimai galėjo pažeisti EB 82 straipsnį. Galiausiai šeštasis pagrindas susijęs su proporcingumo ir diskriminacijos draudimo principų pažeidimu skiriant baudą.

I –  Dėl reikalavimų panaikinti ginčijamą sprendimą

A –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiai neteisingų ir nepatikimų įrodymų naudojimu konstatuojant išstūmimo iš rinkos strategiją ir įrodant tam tikrų sutarčių tarp ieškovių ir jų klientų buvimą bei nustatant jų turinį

27      Šį pagrindą galima išskirti į dvi dalis. Pirmiausia ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime įrodant, jog jos vykdė konkurencijos panaikinimo strategiją, buvo remtasi nepatikimais įrodymais. Antra, ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime įrodant mažiausiai 26 iš 49 sutarčių tarp ieškovių ir jų klientų, nagrinėjamų ginčijamame sprendime, buvimą bei turinį buvo remtasi neteisingais ir nepatikimais įrodymais.

1.     Dėl pirmos dalies, susijusios su patikimų įrodymų nebuvimu grindžiant išstūmimo iš rinkos strategijos buvimą

a)     Šalių argumentai

28      Pirmiausia ieškovės ginčija tai, kad Komisija jų vidinius susirašinėjimus panaudojo kaip įrodymą. Šiuo klausimu ieškovės tvirtina, kad Komisijos surinkti dokumentai nėra vienas su kitu susiję ir kad jie pateikiami be konteksto. Be to, ieškovės nurodo, jog Komisija neatsižvelgė į įrodymus, kurie, atvirkščiai, rodo, kad ieškovės ketino normaliai konkuruoti su savo konkurentais. Ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime neatsižvelgiama į dokumentus, kuriuose išdėstytas jų ketinimas naudoti teisėtos konkurencijos priemones.

29      Antra, ieškovės nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija nenagrinėjo, ar Tomra grupei sekėsi RVM rinkoje 1998–2002 m., nes nuo 1997 m. iki 2001 m. ji buvo vienintelė RVM tiekėja, siūlanti „naują revoliucinę technologiją“. Ieškovės mano, kad tai yra klaida, dėl kurios turėtų būti panaikintas ginčijamas sprendimas: Tomra grupės konkurencinis pranašumas buvo jos technologija ir būtent šiuo pranašumu ji nusprendė pasinaudoti rinkoje.

30      Trečia, ieškovės nurodo, kad remdamasi pačiais tariamai antikonkurenciniais susitarimais kaip išstūmimo iš rinkos strategijos įrodymais, Komisija faktą įrodinėja tuo pačiu faktu, nes ji keletą kartų ginčijamo sprendimo skirtingose vietose nurodo ieškovių taikytą išstūmimo iš rinkos strategiją, kad įrodytų, jog tie patys susitarimai buvo antikonkurenciniai. Tačiau šie susitarimai negalėjo būti naudojami įrodinėjant išstūmimo iš rinkos strategiją. Net jei Komisijai būtų pavykę įrodyti susitarimų pavyzdžius, pažeidžiančius EB 82 straipsnį, ji negalėtų paaiškinti, kodėl tai galėtų patvirtinti visų įmonių strategiją, kuria siekiama panaikinti konkurenciją 1998–2002 m.

31      Ketvirta, ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime, viena vertus, jų veiksmai nevertinami kaip patento pažeidimas ar jų įgijimai kaip pažeidimo dalis, tačiau, kita vertus, nurodoma, kad šie veiksmai ir įgijimai turi požymių, įrodančių ieškovių taikytą išstūmimo iš rinkos strategiją. Vis dėlto Komisija nepateikė jokio įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovių taikyta jų turimų patentų apsauga ar jų bendradarbiavimas su kitomis bendrovėmis arba pastarųjų įgijimas įrodo išstūmimo iš rinkos strategiją. Konkrečiai kalbant, ieškovės tvirtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, pagal kurią naudojantis pramoninės nuosavybės teisėmis, nenustatant varžymų, nepažeidžiama konkurencijos teisė, o bandymas nacionaliniame teisme patvirtinti patentą ar kitą pramoninės nuosavybės teisę negali būti vertinamas kaip Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas.

32      Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

33      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 97 ir kitose konstatuojamosiose dalyse apibendrinama tai, ką Komisija laikė ieškovių antikonkurencine strategija. Šiuo klausimu nurodoma:

„Tomra [grupės] strategija buvo grindžiama politika, kurią vykdant siekiama išlaikyti jos dominavimą ir rinkos dalį <...> neleidžiant patekti į rinką, neleidžiant konkurentams augti, ribojant jų galimybes plėstis ir galiausiai <...> silpninant ir pašalinant konkurentus juos įsigyjant arba kitu būdu, ypač tuos konkurentus, kurie, Tomra [grupės] nuomone, galėjo tapti rimtesniais varžovais. Siekdama šio tikslo, Tomra [grupė] ėmėsi įvairių konkurenciją ribojančių veiksmų, įskaitant išimtines sutartis, privilegijuoto tiekėjo sutartis, individualius įpareigojimus dėl kiekio nustatančias sutartis arba individualias atgaline data galiojančias nuolaidų sistemas.“

34      Ginčijamame sprendime pažymima, kad „Tomra [grupės] bendrą strategiją patvirtina ne tik įvairūs grupės veiksmai, [bet] ir grupėje įvairiomis progomis vykusios išsamios diskusijos strategijos tema – posėdžiuose, konferencijose ar susirašinėjant, pavyzdžiui, elektroniniu paštu“.

35      Taigi reikia pažymėti, kad Komisija, pirmiausia nurodžiusi įvairius ieškovių antikonkurencinius veiksmus, teisingai išnagrinėjo ieškovių vidaus dokumentus. Šie dokumentai gali parodyti, ar buvo ketinama panaikinti konkurenciją, ar, atvirkščiai, pateikti nagrinėtų veiksmų kitokį paaiškinimą. Šiuo atveju ieškovių vidaus susirašinėjimai leido Komisijai įvertinti ieškovių praktiką atsižvelgiant į situaciją ir pagrįsti savo vertinimą ta pačia praktika. Be to, reikia pridurti, kad Komisijos ginčijamame sprendime esančios išvados buvo pagrįstos ne vienu ar kitu atskiru ieškovių dokumentu, o įvairiais elementais.

36      Pirmiausia dėl tvirtinimo, kad ginčijamame sprendime tariamai Komisija neatsižvelgė į dokumentus, rodančius ieškovių ketinimą naudoti teisėtas konkurencines priemones, reikia pažymėti, kad visiškai normalu, jog ginčijamame sprendime pirmiausia vertinami ieškovių antikonkurenciniai veiksmai, o ne jų teisėti veiksmai, nes būtent neteisėtą elgesį Komisija turi įrodyti. Be to, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime neslepiama, jog tam tikruose ieškovių vidaus dokumentuose užsimenama ir apie kitas, visiškai teisėtas priemones vykdant konkurenciją.

37      Antra, dėl tariamo ieškovių turimo technologinio pranašumo reikia pažymėti, kad šio pranašumo paminėjimas ginčijamame sprendime nebūtų turėjęs jokio poveikio Komisijos išvadoms. Iš tikrųjų ieškovės neįrodė, kaip jų sukurta technologija galėtų pateisinti jų veiksmus. Be to, jei ši technologija iš tikrųjų buvo tiek pažangesnė už jų konkurentų technologiją, kad klientai bet kuriuo atveju nebūtų pirkę pastarųjų produktų, tokiu atveju dar sunkiau paaiškinti išimtinių sutarčių, įpareigojimus dėl kiekio nustatančių sutarčių ir kitų individualių nuolaidų sistemų naudojimą.

38      Trečia, dėl tariamo fakto grindimo ginčijamame sprendime tuo pačiu faktu kalbant apie antikonkurencinių susitarimų ir išstūmimo strategijos santykį, reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi, apimanti dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, kurie gali turėti įtakos rinkos, kurioje kaip tik dėl nagrinėjamos įmonės buvimo konkurencija jau yra susilpnėjusi, struktūrai ir kurie gali trukdyti išlaikyti rinkoje dar esančios konkurencijos lygį arba neleisti jai vystytis, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastos prekių ar paslaugų konkurencijos, remiantis ūkio subjektų priemonių pasiūla (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 91 punktas ir 2005 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, Rink. p. II‑5575, 549 punktas).

39      Taikant šią praktiką ginčijamo sprendimo 97 ir kitose konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad ieškovių veiksmai, nagrinėti atsižvelgiant į situaciją ir kartu su kitais elementais, įskaitant ir tų pačių ieškovių vidaus dokumentus, galėjo panaikinti konkurenciją. Todėl, priešingai nei tvirtina ieškovės, ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas ieškovių ketinimu ar strategija, siekiant pateisinti išvadą dėl konkurencijos teisės pažeidimo.

40      Galiausiai dėl ieškovių veiksmų pažeidžiant patentus ir dėl kitų įmonių įgijimo pakanka pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 106 ir 107 konstatuojamosiose dalyse aiškiai patvirtinama, jog šie veiksmai nėra susiję su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Tai paprasčiausiai reikšmingos aplinkybės, kurios leidžia ieškovių veiksmus vertinti atsižvelgiant į situaciją, tačiau neturi jokios reikšmės ginčijamame sprendime konstatuojant pažeidimą.

41      Taigi, reikia atmesti pirmą pirmojo ieškinio pagrindo dalį.

2.     Dėl antros dalies, susijusios su neteisingų ir nepatikimų įrodymų naudojimu patvirtinant tam tikrų sutarčių tarp ieškovių ir jų klientų egzistavimą ir nustatant jų turinį

42      Ši dalis gali būti išskirta į keturis kaltinimus. Pirmasis susijęs su iki 1998 m. sudarytomis išimtinėmis sutartimis, antrasis – su sutartimis, kuriose ieškovės įvardijamos kaip „pagrindinis ar pirmas tiekėjas“, trečiasis – su įpareigojimus dėl kiekio nustatančiomis sutartimis, galiausiai ketvirtasis – su sutartimis, apimančiomis keturias iš penkių ginčijamame sprendime nagrinėtų valstybių, kurios, ieškovių nuomone, Komisijos buvo įvertintos neteisingai.

a)     Dėl iki 1998 m. sudarytų išimtinių sutarčių

 Šalių argumentai

43      Ieškovės nurodo, kad 9 išimtinės sutartys iš 21 buvo sudarytos iki ginčijamame sprendime aptariamo laikotarpio (1998–2002 m.), todėl į jas negali būti atsižvelgta vertinant konkurentų išstūmimą iš rinkos minėtu laikotarpiu. Ieškovės tvirtina, kad šios 9 sutartys neturėjo būti paminėtos ginčijamame sprendime ir į jas neturėjo būti atsižvelgta apskaičiuojant baudą.

44      Nors Komisija atsiliepime į ieškinį tvirtina, kad vertindama ji neatsižvelgė į kai kurias iš šių sutarčių, ieškovės nesupranta, kodėl ginčijamo sprendimo 296 konstatuojamojoje dalyje jos nurodytos taip, lyg būtų reikšmingos [darant vertinimą].

45      Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

46      Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog iš tikrųjų 9 išimtinės sutartys (t. y. sutartys su AS Butikkdrift 1995 m. ir 1996 m., Kiwi Minipris Norge 1996 m., Køff Hedmark 1996 m., Rema 1000 1996 m., AKA/Spar Norge 1997 m., Rewe Wiesloch ir Rewe Hungen 1997 m., De Boer Unigro 1997 m. ir Samenwekende van den Broek Bedrijven 1997 m.), nurodytos ginčijamo sprendimo 296 konstatuojamojoje dalyje kaip sutartys, pažeidžiančios EB 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį, yra susijusios su ankstesniu nei ginčijamame sprendime aptariamas laikotarpis (1998–2002 m.). Taigi Komisija, nurodydama šias sutartis minėtoje konstatuojamojoje dalyje, akivaizdžiai padarė klaidą, tai, beje, ji pati pripažino savo rašytiniuose pareiškimuose.

47      Vis dėlto reikia pastebėti, kad, pirma, apskaičiuojant baudą nebuvo atsižvelgta į jokią faktinę aplinkybę, įvykusią iki 1998 m., antra, Komisija tvirtina, ir to neneigia ieškovės, kad vertinant nesusietą paklausos dalį, dėl kurios ieškovių konkurentai nekonkuravo, nebuvo atsižvelgta į iki 1998 m. taikytas sutartis ir kad todėl išvados dėl ieškovių taikytos išstūmimo iš rinkos strategijos visiškai nepriklauso nuo šių 9 sutarčių.

48      Skaitant kartu kitas ginčijamo sprendimo dalis išnyksta bet kokios abejonės šiuo klausimu (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 134, 159, 166, 242, 264, 269, 394, 417 ir 418 konstatuojamąsias dalis) ir galima konstatuoti, kad Komisija neatsižvelgė į jokį pažeidimą iki 1998 m. Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.

b)     Dėl sutarčių, kuriose ieškovės įvardijamos kaip „pagrindinis ar pirmasis tiekėjas“

 Šalių argumentai

49      Ieškovės tvirtina, kad Komisija sutartis, kuriomis klientas įsipareigoja, jog ieškovės bus jo „tinkamiausias, pagrindinis ar pirmas tiekėjas“, „automatiškai“ kvalifikavo kaip išimtines sutartis, nors šių sutarčių sąlygos buvo per daug netikslios, kad jas būtų galima kvalifikuoti išimtinėmis sutartimis pagal sutarčių teisę. Be to, nors šie klientai įsigijo RVM iš ieškovių konkurentų galiojant tariamai išimtinėms sutartims ir nors minėti klientai patvirtino, kad šios sutartys nebuvo išimtinės, Komisija jas laikė išimtinėmis.

50      Ieškovės nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija nenagrinėjo, ar buvo sukurta išimtinė teisė pagal nacionalinę sutarčių teisę. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime nenagrinėjamos sutartys atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus. Ginčijamame sprendime ir iki jo priėmimo Komisijos išsiųstuose prašymuose pateikti informaciją remiamasi tais pačiais nekonkrečiais susitarimais, kurie nesukūrė privalomos sutartinės prievolės, ir formaliomis vykdymo sutartimis. Ieškovės tvirtina, kad nors tai gali būti suprantama kalbant apie kartelį EB 81 straipsnio prasme, tai visiškai netinkama kalbant apie išimtinę sutartį pagal EB 82 straipsnį. Kadangi tokios sutarties laikymosi negalima užtikrinti remiantis nacionaline sutarčių teise, sąlyga dėl išimtinumo netrukdo nei konkurentui parduoti prekę klientui, nei klientui priimti pasiūlymą. Be to, tokia sąlyga negalėjo turėti ex ante atgrasančio poveikio klientui.

51      Be to, grįsdama išvadas dėl dokumentų sutartinio pobūdžio ginčijamame sprendime Komisija pateikia nereikšmingus įrodymus, kaip antai ieškovių vidaus memorandumai, pranešimai spaudai ar Tomra grupės metinė ataskaita, kurie yra Tomra grupės vienašaliai pareiškimai, nesaistantys klientų. Komisija neatliko šių pareiškimų įrodomosios galios vertinimo remiantis sutartims taikoma nacionaline teise.

52      Galiausiai ieškovės tvirtina, kad sutartys su dviem pirkėjų grupėmis, t. y. Superunie (sutartys sudarytos 2001 m. Nyderlanduose) ir ICA/Hakon (sutartys sudarytos 2000–2002 m. Švedijoje ir Norvegijoje), teisiškai neįpareigoja šių grupių narių pirkti RVM tik iš ieškovių, be to, nėra jokių įrodymų, kad šios sutartys būtų dariusios „spaudimą ar būtų buvusios rimta paskata“ nepriklausomiems prekybininkams pirkti RVM tik iš ieškovių.

53      Konkrečiai kalbant apie sutartį su Superunie, ieškovės nurodo, kad ginčijamame sprendime nepateikiami jokie įrodymai, patvirtinantys, kaip ši sutartis vis dėlto galėjo nepriklausomas Superunie grupės parduotuves įpareigoti nupirkti 130 RVM iš ieškovių. Šiuo klausimu Komisija sukeitė įrodinėjimo naštą nurodžiusi, kad „nebuvo įrodymų, leidžiančių manyti, kad atskiri nariai nesijautė susieti <...>“ sutartimi. Nors grupės nariai galėjo sudaryti geresnes sutartis su ieškovių konkurentu, Komisija, ieškovių nuomone, nesistengė paaiškinti, kodėl šie nariai vis dėlto nusprendė pirkti iš ieškovių pagal neprivalomą jų organizacijos vadovybės sudarytą sutartį.

54      Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

55      Pirmiausia reikia paneigti ieškovių tvirtinimą, kad Komisija sutartis, kuriomis klientas įsipareigojo, jog ieškovės bus jo „tinkamiausias, pagrindinis ar pirmas tiekėjas“, „automatiškai“ kvalifikavo kaip išimtines sutartis. Ginčijamo sprendimo 114–122 ir 286 bei tolesnės konstatuojamosios dalys rodo priešingai, nes jose nuodugniai paaiškinami Komisijos požiūris ir išvados šiuo klausimu.

56      Be to, nors tam tikri klientai norėjo į sutartis įtraukti „tinkamiausio tiekėjo“ sąlygą, leidžiančią jiems pirkti konkurentų automatus „pabandymui“, tai nepaneigia išvados, kad šios sutartys buvo sudaromos kaip išimtinės, o galimybė pirkti konkurentų automatus buvo išimtis, leidžianti tik išbandyti šiuos automatus.

57      Be to, ginčijamame sprendime Komisija „tinkamiausio tiekėjo“ sutartis kvalifikavo kaip išimtines remdamasi turimais įrodymais apie šalių ketinimus. Šie įrodymai pagrindžia, kad sutartimis buvo siekiama išimtinumo ir jos buvo suprantamos kaip išimtinės, nepriklausomai nuo klausimo apie jų vykdomąjį pobūdį pagal nacionalinę sutarčių teisę.

58      Pavyzdžiui, sutartyje su Royal Ahold Tomra grupė buvo nurodyta kaip „pagrindinis tiekėjas“. Tačiau Tomra Systems ASA prezidentas derybų su klientu metu pažymėjo (žr. ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamąją dalį ir 267 išnašą) :

„Mes norėtumėme, kad Tomra [grupė] būtų nurodyta kaip „išimtinis“ pasaulinis paslaugų, susijusių su taros surinkimo automatais Ahold tiekėjas. Vietoje „išimtinis“ gali būti sugalvoti kiti žodžiai, išreiškiantys esminį šalių siekį. Vis dėlto, nepaisant pasirinkto žodžio, mūsų suderėtos sutarties esmė yra tai, kad Tomra [grupė] turi turėti teisę įrengti automatus <...> visose naujose parduotuvėse, kuriose turi būti įrengti automatai, o, <...> pasibaigus esančioms sutartims, visose šiuo metu kito automatų tiekėjo aptarnaujamose parduotuvėse.“

59      Dėl ieškovių tvirtinimo, kad ginčijamame sprendime Komisija sutarčių išimtinio pobūdžio nenagrinėjo remdamasi taikytinais nacionalinės teisės aktais, reikia priminti, jog, norint pripažinti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi pagal EB 82 straipsnį, nebūtina, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmai saistytų pirkėjus oficialia prievole. Pakanka to, kad šiais veiksmai klientai būtų skatinami neieškoti konkuruojančių tiekėjų ir pirkti visas arba beveik visas jų poreikiams tenkinti reikalingas prekes tik iš tos įmonės (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 89 ir 90 punktus).

60      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad aptariamose sutartyse dažnai Tomra grupė buvo nurodoma kaip atitinkamo kliento „tinkamiausias, pagrindinis ar pirmasis tiekėjas“, tačiau šiose sutartyse buvo numatyti ir įpareigojimai dėl kiekio ar progresinės atgaline data taikomos nuolaidos, susijusios su tam tikro kiekio nupirkimu. 2000–2002 m. sutartys su Nyderlandų grupe Royal Ahold su ICA/Hakon/Ahold Švedijoje ir Norvegijoje yra tokio pobūdžio sutarčių pavyzdžiai.

61      Galiausiai dėl sutarčių tarp ieškovių ir centrinių biurų, kaip antai Superunie ir ICA/Hakon, reikia pažymėti, kad, pirma, ieškovės neginčijo, jog šios sutartys buvo privalomos jas pasirašiusiems centriniams biurams, ir, antra, klausimas, ar jie darė įtaką savo grupės nariams pirkėjams, nepriklauso nuo oficialaus tyrimo.

62      Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Komisija, kai sutartos sąlygos priklauso nuo centrinio biuro bendrai nupirkto atitinkamo kiekio, sudarius tokio tipo sutartis neišvengiamai grupės nariai yra skatinami pirkti, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas.

63      Be to, aplinkybė, kad sutartyje su ICA Ahold/Hakon nustatytas nupirktinas kiekis buvo pasiektas (žr. ginčijamo sprendimo 171 konstatuojamąją dalį), įrodo, kaip centrinis biuras turėjo įtakos nepriklausomų prekybininkų elgesiui.

64      Be to, sutartyje su Superunie buvo aiškiai nurodyti visi nariai ir automatų kiekis, kurį kiekvienas jų turėjo nupirkti.

65      Galiausiai reikia pažymėti, kad, kaip teisingai nurodė Komisija, byloje yra daug informacijos, rodančios, kad sutarčių laikymasis buvo griežtai prižiūrimas ir kad buvo daromas spaudimas nepriklausomiems tiekėjams.

66      Šiuo klausimu reikia paminėti, pavyzdžiui, 2001 m. vasario 16 d. Tomra Europe laišką ICA Ahold dėl 2000 m. spalio 13 d. sutarties, kuriame reiškiamas ieškovių susirūpinimas dėl ICA pirkimų pagal sutartį spartos ir kuriame primenama, kad ICA „kaip centrinis biuras įsipareigojo kiek galėdama palaikyti Tomra [grupę] visame savo parduotuvių tinkle ir skatinti pagal jos suteiktą frančizę veikiančias parduotuves pagreitinti senų automatų keitimą ir 100 % vykdyti šią sutartį“. Laiške nurodoma, kad ICA centrinio biuro palaikymas „iki šiol akivaizdžiai nebuvo veiksmingas“ ir kad ICA skatinimai pagal jos suteiktą frančizę veikiančias parduotuves laikytis sutarties nebuvo pakankami. Tomra Europe prašo ICA imtis skubių priemonių, kad būtų įvykdytas sutartyje numatytas planas.

67      Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti šį ieškovės kaltinimą.

c)     Dėl individualių įpareigojimus dėl kiekio nustatančių sutarčių ir individualių atgaline data taikomų nuolaidų sistemų

 Šalių argumentai

68      Ieškovės tvirtina, jog nėra jokių įrodymų, kad jos būtų galėjusios tiksliai įvertinti kliento poreikius.

69      Pirmiausia jos tvirtina, kad ginčijamame sprendime pripažįstama, jog klientai neinformuodavo apie jų visus arba beveik visus RVM kiekybinius poreikius sutarties galiojimo laikotarpiu.

70      Antra, ieškovės mano, kad kadangi RVM paklausa buvo nerekurentinė ir kintama, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, todėl RVM kiekis, kurį klientas nupirko ankstesniais metais, neleido ieškovėms įvertinti visų arba beveik visų to paties kliento poreikių kitais metais.

71      Be to, ieškovės ginčija Komisijos tvirtinimą, kad kiekvieno kliento poreikiai yra lengvai numatomi, „nes juos sukuria ar didina privalomo užstato sistemos įvedimas“. Šiuo klausimu ieškovės nurodo, kad nei viena iš penkių valstybių, kuriose tariamai buvo padarytas pažeidimas, 1998–2002 m. neįvedė privalomo užstato sistemos.

72      Trečia, Komisija netiesiogiai pripažino, kad ieškovės negalėjo įvertinti visų arba beveik visų jų klientų RVM poreikių, visame ginčijamame sprendime kaip verslo paslaptį slėpdama visus skaičius, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su istoriniais metiniais RVM pardavimais.

73      Galiausiai ieškovės tvirtina, kad retai kada sutapdavo įpareigojimai dėl kiekio ir realūs klientų pirkimai. Realūs pirkimai būdavo arba daug mažesni, arba gerokai didesni nei atitinkami įpareigojimai dėl kiekio, nes klientai RVM taip pat pirkdavo ir iš jų konkurentų. Grįsdamos šį tvirtinimą ieškovės pateikia ekonomistų parengtą ataskaitą, kurioje nurodomi realūs kiekvieno kliento pirkimai ir jie lyginami su atitinkamais įpareigojimais dėl kiekio.

74      Ieškovės pabrėžia, kad empirinės šios ataskaitos išvados rodo, jog realūs RVM pirkimai nuolat buvo didesni nei sutartyse nurodyti kiekiai. Tai susiję su aplinkybe, kad ieškovės galėjo pasiūlyti „revoliucinę technologiją“, kurią klientai būtinai norėjo turėti savo prekybos vietose. Tačiau tai neatitinka ginčijamo sprendimo (žr. 123 konstatuojamąją dalį), kuriame nurodoma, kad atitinkamose sutartyse numatyti pirkimai „visiškai arba beveik“ atitiko RVM kiekį, kurį klientas nupirkdavo per sutarties galiojimo laikotarpį.

75      Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

 Bendrojo Teismo vertinimas

76      Dėl individualių įpareigojimų dėl kiekio ir individualių atgaline data taikomų nuolaidų sistemų ieškovės tvirtina, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jos nagrinėjamu laikotarpiu būtų galėjusios tiksliai įvertinti kliento RVM poreikius. Tačiau ieškovių nuomone tokio elgesio neteisėtumas būtent ir priklauso nuo tiekėjo galimybės įvertinti klientų poreikius.

77      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija iš tikrųjų nurodė, jog įpareigojimai dėl kiekio ir nuolaidų sistemos buvo nustatyti kiekvienam klientui, o ribos buvo susijusios su bendrais kliento poreikiais ar su didesne jų dalimi (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 319 konstatuojamąją dalį).

78      Taigi galima teigti, kaip tai daro ieškovės, kad ginčijamame sprendime esantis tvirtinimas, susijęs su įpareigojimais dėl kiekio ir nuolaidų sistemomis, grindžiamas aplinkybe, kad ieškovės individualizavo šias sutartis žinodamos kiekvieno kliento poreikius. Tačiau ieškovių argumentas yra susijęs su aplinkybe, kad jos iš tikrųjų negalėjo tiksliai įvertinti klientų poreikių, ir todėl Komisija negalėjo kalbėti apie individualizuotas sutartis. Taigi reikia patikrinti, ar Komisija nepadarė klaidos šiuo klausimu.

79      Pirmiausia reikia pažymėti, kad klientas kartais nurodydavo savo numatomą būsimą poreikį, kaip, pavyzdžiui, sutarties su Rimi Svenska atveju. Be to, atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ieškovės nurodė, kad derybų dėl sutarties etape „buvo normalu, kad abi šalys apytiksliai numatytų kiekį, t. y. vienetų skaičius, kuris būtų sutarties dalyku“.

80      Antra, ieškovių tvirtinimas, kad Komisija konstatavo, jog kiekiai buvo nustatomi remiantis tik buvusiais pirkimais, yra klaidingas. Atvirkščiai, ginčijamame sprendime Komisija teisingai nurodė, kad, atsižvelgiant į RVM rinkos savybes, kiekvieno kliento poreikius buvo paprasta numatyti. Klientų būsimiems poreikiams numatyti ieškovės turėjo įvairių priemonių: pačių klientų pateikta informacija, klientų pirkimai ankstesniais metais, skaidrūs duomenys apie reikšmingiausius veiksnius (prekybos vietų skaičius ir dydis, užstato sistemos buvimas ar numatomas taikymas) ir pačių ieškovių vykdomas rinkos tyrimas remiantis išsamiomis žiniomis apie rinką (žr. ginčijamo sprendimo 298 konstatuojamąją dalį).

81      Konkrečiai kalbant apie ieškovių argumentus, kad nei viena iš penkių ginčijamame sprendime aptariamų valstybių 1998–2002 m. laikotarpiu neįvedė privalomo užstato sistemos, reikia pažymėti, kad RVM paklausa išaugo numatant, kad bus įvesta užstato sistema, kaip, pavyzdžiui, buvo Vokietijoje 2000–2001 m., nors sistema iš tikrųjų buvo įvesta tik 2002 m. pabaigoje (žr. ginčijamo sprendimo 188, 219 ir 221 konstatuojamąsias dalis). Tas pats pasakytina ir apie „savanoriškas“ panaudotos gėrimų taros surinkimo sistemas, kaip antai esanti Norvegijoje, kurios taip pat turėjo akivaizdų ir numatomą poveikį RVM paklausai (žr. ginčijamo sprendimo 242 konstatuojamąją dalį).

82      Iš to matyti, kad, priešingai nei nurodo ieškovės, „nerekurentinė“ ir „kintama“ paklausa vis dėlto gali būti lengvai numatoma, kaip kad nagrinėjamu atveju.

83      Dėl ginčijamame sprendime klientų informacijos apie pirkimus iš konkuruojančių tiekėjų konfidencialaus tvarkymo reikia pažymėti, jog ši aplinkybė negali būti panaudota nusprendžiant, kad ieškovės negalėjo įvertinti jų klientų poreikių. Klientų prašymas neatskleisti šių duomenų paprasčiausiai rodo, jog jie nenorėjo, kad ieškovės žinotų apie jų pirkimus iš konkurentų.

84      Galiausiai dėl nuolatinio neatitikimo tarp tariamų įpareigojimų dėl kiekio ir realių klientų pirkimų reikia pažymėti, kad ieškovių pateikta ataskaita grindžiama klaidingu ginčijamo sprendimo supratimu. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime nurodyta, kad nagrinėjamos sutartys iš esmės atitiko visus arba didelę dalį realių klientų poreikių sutarties galiojimo laikotarpiu, o ne tai, kad sutarti įpareigojimai dėl kiekio turėjo tiksliai atitikti visą realią paklausą, įvertintą ex‑post (žr. ginčijamo sprendimo 102, 108, 123, 124 ir 127 konstatuojamąsias dalis).

85      Be to, ginčijamame sprendime pažymima, kad kai sutartyse nustatyti tikslai nesutapdavo su bendrais klientų poreikiais, jie atitikdavo mažiausiai 75–80 % bendros paklausos (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamąją dalį).

86      Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad ieškovių pateikta statistinė ataskaita patvirtina teiginį, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas. Iš tikrųjų ieškovių a posteriori atliktas tyrimas iš esmės rodo, kad realios pirkimų apimtys daugeliu atvejų buvo nežymiai didesnės už įpareigojimuose dėl kiekio numatytas apimtis. Šią išvadą patvirtina Komisijos pateikta lyginamoji lentelė, kurioje įpareigojimai dėl kiekio ir taikytos tikslinės nuolaidos lyginamos su realiais klientų pirkimais.

87      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ir šį ieškovių kaltinimą.

d)     Dėl tam tikrų sutarčių, sudarytų Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Norvegijoje, vertinimo

88      Ieškovės tvirtina, kad dauguma su keturiomis iš penkių, kuriose buvo padarytas pažeidimas, valstybių susijusių sutarčių, nurodytų ginčijamame sprendime, buvo vertinamos nenuosekliai. Į šias sutartis Komisija neatsižvelgė, todėl to pakaktų panaikinti patį ginčijamą sprendimą. Ieškovės neginčija su Austrija susijusių sutarčių vertinimo. Taigi pirmas ieškinio pagrindas nesusijęs su šia rinka.

89      Todėl reikia išnagrinėti kaltinimus dėl sutarčių, susijusių su Vokietija, Nyderlandais, Švedija ir Norvegija.

 Vokietija

90      Ieškovės tvirtina, kad daugiau nei pusė Komisijos nurodytų su Vokietija susijusių sutarčių neegzistavo arba jose nebuvo numatyta jokia išimtinumo, įpareigojimų dėl kiekio ar atgaline data taikomų nuolaidų sąlyga.

91      Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

–       Edeka Bayern-Sachsen-Thüringen (1998–1999 m.)

92      Ieškovės tvirtina, kad ši sutartis nebuvo išimtinė ir kad joje paprasčiausiai numatyta, jog klientas daugiausia RVM turėjo pirkti iš ieškovių. Vis dėlto klientas galėjo testuoti konkurentų automatus ir juos pirkti, jei šie turėjo akivaizdžių pranašumų.

93      Ieškovės priduria, kad Komisija nepateikia įrodymų, leidžiančių sutartį kvalifikuoti kaip išimtinę.

94      Reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovės, sutartis nuo pat pradžių buvo vertintina kaip išimtinė. Dviejų bendrovių žodinis susitarimas, kurio turinys buvo atskleistas Tomra grupės dukterinės bendrovės Vokietijoje vidiniame elektroniniame laiške, patvirtina šį argumentą.

95      Be to, reikia pažymėti, kad kai sutartis nėra išimtinė, klientas gali laisvai pasirinkti, iš kurio konkurento pirkti. Paprastai klientui nereikia įrodinėti, kad konkurentas turi „akivaizdų pranašumą“, kaip reikalaujama šiuo atveju.

96      Dėl argumento, kad aptariamoje sutartyje numatyta, jog Edeka Bayern-Sachsen-Thüringen iš tikrųjų gali testuoti ieškovių konkurentų produktus, reikia pažymėti, kad norėdamas užsakyti automatus iš naujo tiekėjo klientas turėjo šiuos automatus bandyti tam tikrą laiką; taigi išimtinumo laikotarpis nėra nesuderinamas su teisės išbandyti konkurentų automatus palikimu. Be to, neišimtinėje sutartyje paprastai nebūna tokių sąlygų.

97      Taigi reikia nuspręsti, kad, kaip teisingai pažymėjo Komisija, sutartyje iš esmės nebuvo sąlygų, nulemiančių kliento pasirinkimą ar darančių jam įtaką perkant automatus. Iš tikrųjų tokios sąlygos kaip ši, suteikianti klientui galimybę bandyti konkurentų automatus tam tikrą neilgą laikotarpį, ar sąlyga, leidžianti pirkti automatus iš konkurentų, jei pranašumas yra akivaizdus, negali liudyti, kad sutartis nėra išimtinė.

98      Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

–       Edeka Handelsgesellschaft Hessenring (1999 m.)

99      Ieškovės ginčija tai, kaip Komisija nagrinėjo 1999 m. sutartį, nurodydamos, kad ji nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginį, jog 2 mln. Vokietijos markių (DEM) riba, nustatyta norint gauti individualią 0,5 % nuolaidą, buvo ne kas kita, o individuali nuolaidų sistema, pagrįsta visais arba beveik visais kliento poreikiais. Ieškovės priduria, kad 1999 m. Edeka Handelsgesellschaft Hessenring šios ribos nepasiekė. Nors ši sąlyga dėl nuolaidos, priklausanti nuo pirkimų apimties, egzistavo, ji negalėjo būti taikoma.

100    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ieškovės, iš tikrųjų Komisija ginčijamame sprendime neįrodė, jog sutartis su Edeka Handelsgesellschaft Hessenring nustatė individualių nuolaidų sistemą, pagrįstą visais arba beveik visais kliento poreikiais. Nesant kitų įrodymų, aplinkybė, kad Edeka Handelsgesellschaft Hessenring pirkimai neviršijo specialios ribos, kurią pasiekus taikoma nuolaida, panašu, patvirtina šią aplinkybę.

101    Vis dėlto reikia pabrėžti, kad, nors Komisija neįrodė, jog tai buvo individualizuota sutartis, negalima neigti, kad tai bet kuriuo atveju buvo sutartis dėl progresinių ir atgaline data taikomų nuolaidų. Be to, reikia pažymėti, jog tais atvejais, kai klientas nupirkdavo mažesnį kiekį nei nustatyta riba, Komisija tvirtina, ir ieškovės to neginčija, kad ji į „susietą dalį“ įtraukė tik realius pirkimus iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės sutarties galiojimo laikotarpiu.

102    Todėl šis ieškovių kaltinimas turi būti atmestas.

–       Edeka Baden-Würtemberg (2000 m.)

103    Ieškovės tvirtina, kad nagrinėjama sutartis negali būti kvalifikuojama kaip išimtinė. Jos nurodo, kad tai buvo su 1,7 % Edeka prekybos vietų susijęs užsakymas. Sutartyje nebuvo jokios kitos informacijos, dėl kurios būtų galima manyti, jog tai buvo išimtinė sutartis.

104    Ieškovių nurodytas argumentas nėra įtikinamas, nes Komisija du kartus pateikė įrodymų, kad tai buvo išimtinė sutartis. Grįsdama savo argumentą Komisija pateikė 2000 m. rugsėjo 24 d. vidaus pranešimą, kuriame nurodoma išimtinė sutartis („bestehenden Exclusivvertrag“).

105    Be to, dėl argumento, susijusio su aplinkybe, kad Komisija vertino visas Edeka prekybos vietas, reikia pažymėti, jog taip nėra. Iš tikrųjų Komisija nurodė, kad sutartis apima tik naujas Edeka prekybos vietas.

106    Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

–       COOP Schleswig-Holstein (2000 m.)

107    Ieškovės tvirtina, kad tai nebuvo išimtinė sutartis. Jos nurodo, kad Komisija turėjo tik susirašinėjimą tarp COOP ir ieškovių, patvirtinantį, jog COOP nupirks 25 RVM. Tai nebuvo išimtinė sutartis, juo labiau, kad ieškovių tvirtinimu COOP nupirko tik 7 RVM. Todėl ieškovės mano, jog šalys nesijautė įpareigotos minėto laiško.

108    Ieškovės priduria, kad 2000 m. kovo 10 d. laiške nebuvo sąlygos, draudžiančios COOP pirkti automatus iš ieškovių konkurentų.

109    Vis dėlto Komisijos pateikto įrodymo, pagal kurį 2000 m. kovo 10 d. Tomra Systems GmbH laiškas COOP buvo „išimtinis pagrindų sutarimas“, pakanka įrodyti, jog šis susitarimas iš tikrųjų buvo išimtinė sutartis.

110    Dėl šios priežasties reikia atmesti šį ieškovių kaltinimą.

–       Netto

111    Ieškovės tvirtina, jog sutartyje numatytos progresinės nuolaidos negalėjo būti taikomos, nes klientas neužsakė reikiamo RVM kiekio, kad galėtų pasinaudoti minėtomis nuolaidomis. Norėdama gauti 2 RVM nemokamai, Netto turėjo užsakyti 150 RVM, tačiau, kaip nurodo ieškovės, 2001 m. buvo užsakyta tik 109 vienetai, o 2002 m. – 126 vienetai.

112    Ieškovės priduria, kad tikslas nebuvo pasiektas, nes realūs pirkimai buvo gerokai mažesni, o aplinkybė, kad sutartis ieškovių vienašališkai buvo pratęsta, yra nereikšminga, nes klientas negalėjo tikėtis, jog sutartis bus pratęsta, todėl šiuo atveju negalėjo būti jokio atgrasančio poveikio.

113    Dėl sutarties su Netto reikia pažymėti, kad nors ir nebuvo pasiektos ribos, ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad minėta sutartis buvo pratęsta, tikriausiai siekiant leisti klientui pasiekti nustatytas ribas vėliau. Ieškovės neįrodė, kad ši aplinkybė nebūtų pasitvirtinusi. Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

–       Rewe Wiesloch ir Rewe-Hungen (1997 m.)

114    Ieškovės ginčija aplinkybę, kad jos buvo išimtinės RVM tiekėjos šioms dviem organizacijoms, ir tvirtina, jog konkursą dėl RVM tiekimo 1997 m laimėjo Halton.

115    Vis dėlto šio kaltinimo nagrinėti nereikia, nes sutartis nepatenka į ginčijamame sprendime nagrinėtą laikotarpį.

–       Rewe Hungen (2000 m.)

116    Ieškovės tvirtina, kad sutartis neprieštarauja EB 82 straipsniui, nes Rewe užsakymas iš ieškovių buvo gerokai mažesnis (mažiau nei 50 %) už kliento poreikius. Be to, kaip nurodo ieškovės, realiai nupirktas kiekis buvo gerokai didesnis nei šalių nustatytas tikslas.

117    Reikia pažymėti, kad aplinkybė, jog klientas neperžengia sutartyje nustatytos ribos, neturi įtakos papildomai paskatai, susijusiai su nuolaidomis, kai nuperkamas tam tikras nustatytas kiekis. Be to, reikia pažymėti, kad apskaičiuodama kiekį, dėl kurio nebuvo konkuruojama, Komisija atsižvelgė tik į kiekį iki nustatytos ribos (šiuo atveju 20 automatų), o likusius kliento pirkimus vertino kaip nesusietą paklausą.

118    Todėl reikia atmesti šį ieškovių kaltinimą.

119    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime nėra jokios vertinimo klaidos, susijusios su Vokietijoje sudarytomis sutartimis.

 Nyderlandai

120    Ieškovės ginčija Komisijos pateiktą keturių sutarčių, nagrinėtų ginčijamo sprendimo skyriuje dėl Nyderlandų, vertinimą. Ieškovės mano, kad ginčijamame sprendime klaidingai kvalifikuojamos šios sutartys, į kurias nereikėjo atsižvelgti vertinant EB 82 straipsnio pažeidimą.

121    Komisija ginčija ieškovių pateiktus argumentus.

–       Albert Heijn (1998–2000 m.)

122    Ieškovės tvirtina, kad 1998 m. spalio 30 d. nepasirašyto užsakymo, kuriame nurodyta aplinkybė, jog Albert Heijn telefonu užsakė 200 RVM, patvirtinime nėra jokios informacijos, leidžiančios pagrįsti teiginį, kad Albert Heijn privalėjo nupirkti 200 RVM ar kad kainos keistųsi, jei klientas nuspręstų pirkti mažesnį kiekį RVM, ar galiausiai kad šis kiekis atitiko visus arba beveik visus kliento poreikius. Iš tikrųjų Komisija pripažįsta, kad 2000 m. balandžio mėn. Albert Heijn iš ieškovių nupirko tik 121 RVM.

123    Vis dėlto reikia pažymėti, kad aptariamame dokumente aiškiai nurodyta, jog Albert Heijn buvo įpareigota nupirkti 200 RVM: „Albert Heijn įsipareigoja iki 2000 m. gruodžio 31 d. nupirkti 200 automatinių automatų Tomra T600, terminą pratęsiant iki 2001 m. kovo 31 d.“.

124    Be to, reikia pažymėti, kad, kaip tvirtina Komisija, ieškovės pateikė šią sutartį 2002 m. kovo 14 d. atsakydamos į Komisijos prašymą pateikti informaciją, pateiktą pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, o atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus jos netvirtino, kad tame pačiame pranešime nurodyta sutartis nebuvo pasirašyta ar jos iš viso nebuvo.

125    Be to, dėl tvirtinimo, kad 2000 m. balandžio mėn. Albert Heijn iš ieškovių nupirko tik 121 RVM, reikia pažymėti, kad iki sutarties galiojimo pabaigos dar buvo likę visi metai. Todėl remiantis šiais įrodymais negalima tvirtinti, kad sutartis nebuvo įvykdyta.

126    Reikia pridurti, kad šios sutarties egzistavimą patvirtina Royal Ahold Global Master sutartis, kuri bus nagrinėjama vėliau ir kuri buvo platesnė išimtinė sutartis su Royal Ahold, t. y. grupe, kuriai priklausė Albert Heijn. Šios sutarties 4.2 punkte minima ankstesnė sutartis su Albert Heijn ir primenama, kad „pagal 1998 m. spalio 30 d. sutartį“ Albert Heijn dar „privalo iš [Tomra Systems BV] nupirkti 79 papildomus automatus“, o tai atitinka skirtumą tarp pirminio įsipareigojimo nupirkti 200 automatų ir jau nupirktų 121 automato.

127    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad aptariamas dokumentas patvirtina sutarties, pagal kurią Albert Heijn privalėjo iš ieškovių nupirkti 200 RVM, egzistavimą.

–       Royal Ahold (2000–2002 m.)

128    Ieškovės ginčija aplinkybę, kad Royal Ahold Global Master sutartis buvo išimtinė, ir nurodo, kad ši sutartis nedraudė Royal Ahold pirkti automatus iš konkurentų. Jos tvirtina, jog sutarties 1.2 skyriuje aiškiai nurodyta, kad Royal Ahold gali pirkti [automatus] iš kitų tiekėjų ir kad Royal Ahold neprivalo nutraukti galiojančių sutarčių su kitais RVM tiekėjais. Iš tikrųjų ieškovės tvirtina, kad jos buvo tik „pagrindinis (o ne išimtinis) tiekėjas“.

129    Ieškovės priduria, jog ginčijamame sprendime pati Komisija pripažįsta, kad Royal Ahold sutarties galiojimo laikotarpiu RVM pirko ir iš kitų tiekėjų. Be to, jos tvirtina, kad atsiliepime į ieškinį cituoti pareiškimai ir ieškovių nuorodos aiškinant sutartį, pagal šiuo atveju taikytiną sutarčių teisę [t. y. Niujorko (Jungtinės Amerikos Valstijos) teisę], nėra įrodymai, galintys įtikinti teismą priversti Royal Ahold laikytis sutarties kaip išimtinės. Aplinkybė, kad Royal Ahold pirko [automatus] iš kitų konkuruojančių tiekėjų, suponuoja klausimą, koks galėjo būti šios sutarties realus atgrasantis poveikis.

130    Ieškovių argumentai, susiję su sutartimi su Royal Ahold, turi būti atmesti.

131    Iš tikrųjų ginčijamame sprendime nurodyti dokumentai patvirtina, kad sutartis buvo išimtinė. Ieškovių 2000 m. balandžio 13 d. pranešime spaudai nurodyta, kad „Tomra [grupė] ir <...> Royal Ahold pasirašė pasaulinę sutartį, pagal kurią Tomra [grupė] trejiems metams tampa išimtiniu Royal Ahold taros surinkimo automatų tiekėju ir su tuo susijusių paslaugų teikėju“ (žr. ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamąją dalį). Be to, reikia pažymėti, kad atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ieškovės tai aiškiai pripažino.

132    Akivaizdu, kaip tai, beje, pripažįsta Komisija, kad sutartis neįpareigojo Royal Ahold nutraukti galiojančių sutarčių su kitais RVM tiekėjais. Vis dėlto reikia pažymėti, kad sutarties 1.2 skyriuje numatyta, jog kitų RVM pirkimas iš konkurentų nebuvo „draudžiamas“, „jei su šiais papildomais automatais susijęs laikotarpis neviršija ilgiausio likusio laikotarpio mažmeninės prekybos centre, kuriame įrengiami papildomi automatai“.

133    Aptariamos sutarties 1.2 skyriuje numatyta, kad turi būti palaipsniui atsisakoma sutarčių su kitais tiekėjais, o sutartys su konkurentais, kurios viršijo ilgiausią likusį laikotarpį kiekviename prekybos centre, nebus pasirašomos.

134    Todėl reikia atmesti šį ieškovių kaltinimą.

–       Lidl (1999–2000 m.)

135    Dėl 1999 m. balandžio mėn. sutarties ieškovės tvirtina, jog Komisija prie įrodymų nepridėjo aplinkybės, kad Lidl užsakyme buvo aiškiai nurodyta, jog Lidl Nederland GmbH nesudarys išimtinės sutarties.

136    Be to, Komisija iškraipė įrodymus tvirtindama, kad Lidl ketino pirkti „mažiausiai“ 40 RVM, nes laiške paprasčiausiai buvo nurodyta, jog Lidl ketino pirkti 40 RVM. Komisija taip pat pripažino, kad Lidl 1999 m. iš ieškovių nupirko 21 RVM.

137    Ieškovės pastebi, kad ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje Komisija daro nuorodą į 2000 m. sutartį, sudarytą siekiant „pakeisti 44 senus Halton automatus ir 33 senus Tomra automatus 77 naujais Tomra RVM“. Nenurodytas joks minimalus kiekis. Laiškas paprasčiausiai patvirtina, kad Lidl užsakė 77 RVM pakeisti tokį patį kiekį senų RVM savo parduotuvėse. Komisija pripažino, kad iš tikrųjų Lidl iš ieškovių 2000 m. nupirko 82 RVM. Ieškovės mano, kad laiškas aiškiai įrodo, jog Lidl jų prašė pakeisti jos automatus, nes ieškovių pažangi technologija galėjo būti geriau pritaikyta prie Lidl poreikių.

138    Kalbant apie 1999 m. balandžio mėn. sutartį reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime ši sutartis su Lidl nekvalifikuojama kaip išimtinė. Ši sutartis aprašyta ginčijamo sprendimo skyriaus „Išimtinumas ir įpareigojimai dėl kiekio“ 142 konstatuojamojoje dalyje ir to paties sprendimo skyriaus „Įpareigojimai dėl kiekio ir vienašalės sąlygos susijusios su atitinkamais kiekiais“ 302 konstatuojamojoje dalyje. Dėl ieškovių tvirtinimo, jog Lidl 1999 m. nupirko tik 21 automatą, reikia pažymėti, kad ši aplinkybė negali paneigti fakto, jog ši sutartis įpareigojo klientą per dvejus metus nupirkti 40 automatų, nes sutartyje nustatytas dvejų metų terminas nebuvo pasibaigęs.

139    Todėl reikia atmesti ieškovių pastabas dėl šios sutarties.

140    Dėl 2000 m. rugsėjo 29 d. pasirašytos sutarties pakanka pažymėti, jog ieškovės neginčija, kad, viena vertus, klientas įsipareigojo nupirkti 77 automatus iki metų pabaigos ir, kita vertus, ginčijamame sprendime į šią sutartį nebuvo atsižvelgta apskaičiuojant rinkos dalį, kurios negalėjo užimti ieškovių konkurentai (žr. ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamosios dalies 335 išnašą).

141    Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.

–       Superunie (2001 m.)

142    Ieškovės šiuo atveju tvirtina, kad Superunie yra pagal Nyderlandų teisę įsteigtas centrinis prekybos biuras, kurio nariai savarankiškai priima komercinius sprendimus, ir kad su tokia organizacija pasirašyta sutartis, įsipareigojant per pusantrų metų nupirkti mažiausiai 130 automatų, nėra privaloma jos nariams.

143    Ieškovių argumentai yra atmestini. Šiuo klausimu reikia priminti šio sprendimo 61–66 punktuose pateiktus argumentus dėl centrinių prekybos biurų.

144    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad vertindama keturias ieškovių ginčytas su Nyderlandais susijusias sutartis Komisija ginčijamame sprendime nepadarė klaidos.

 Švedija

145    Ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime daugelis Švedijoje sudarytų sutarčių kvalifikuojamos klaidingai ir kad dėl to šis sprendimas yra akivaizdžiai klaidingas.

146    Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

–       ICA Handlares (Švedija) ir Hakon Gruppen (Norvegija) (2000–2002 m.)

147    Ieškovės tvirtina, kad ši sutartis, kuri yra sutarties tarp Tomra grupės ir Royal Ahold priedas, negali būti kvalifikuojama kaip išimtinė, nes sutartis su Royal Ahold nebuvo pripažinta išimtine.

148    Ieškovės priduria, kad ICA, kaip ir Hakon, yra visiškai nepriklausomų prekybos centrų „centrinės administracijos biurai“. Ieškovės tvirtina, kad net jei aptariama sutartis būtų buvusi išimtinė, niekas nedraudė prekybos centrams pirkti RVM iš ieškovių konkurentų.

149    Dėl argumento, susijusio su sutarties kvalifikavimu kaip išimtinės, reikia pažymėti, kad šiame sprendime jau buvo išnagrinėta sutartis su Royal Ahold Global Master ir nuspręsta, kad tai išimtinė sutartis (žr. šio sprendimo 128–133 punktus). Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad kadangi sutartis su ICA buvo minėtos sutarties priedas, ji savaime tapo išimtine. Be to, iš bylos medžiagos, o konkrečiai iš „bendros papildomos nuolaidos Norvegijoje ir Švedijoje pasiūlymo“ matyti, kad Komisija teisingai galėjo tvirtinti, jog sutartyje buvo numatyta sąlyga, leidžianti gauti papildomas nuolaidas perkant RVM. Iš tikrųjų Komisija sutartį pripažino neteisėta, nes joje buvo ne tik išimtinumo sąlyga. Be Švedijoje taikomos specialios nuolaidų sistemos ICA buvo suteikiama papildoma 10 % nuolaida, jei ji įsipareigotų nuo 2000 m. iki 2002 m. nupirkti mažiausiai 1 100 naujų RVM Švedijos ir Norvegijos teritorijoje. Taigi sutarties tikslas buvo ne tik nustatyti išimtinumo sąlygą, bet taip pat ir lojalizuoti ICA ir Hakon taikant nuolaidą nupirkus nustatytą kiekį RVM.

150    Dėl ieškovių argumento, susijusio su prekybos centrų nepriklausomybe, pakanka nurodyti šio sprendimo 61–66 punktuose pateiktus argumentus dėl centrinių prekybos biurų.

151    Dėl šių priežasčių reikia atmesti visą šį kaltinimą.

–       Rimi Svenska (2000 m.)

152    Ieškovės tvirtina, kad, kalbant apie bendrą 2000 m. balandžio mėn. užsakymą, nebuvo jokių įsipareigojimų dėl kiekio, nes Rimi Svenska sutarties galiojimo laikotarpiu nupirko tik 23 RVM už 2,6 mln. Švedijos kronų (SEK), o atgaline data taikomos nuolaidos galėjo būti mokamos tik nupirkus daugiau nei už 7,5 mln. SEK.

153    Ieškovės dublike nurodo, kad taip pat nebuvo pasiektas su ICA sudarytoje platesnėje sutartyje nustatytas tikslas.

154    Į šiuos argumentus negalima atsižvelgti, nes sutartis su Rimi Svenska 2000 m. spalio mėn. buvo pakeista platesnės apimties sutartimi su Rimi Svenska patronuojančia įmone ICA Ahold, numatančia tas pačias 10 % nuolaidas, tačiau su lankstesnėmis šių nuolaidų taikymo sąlygomis. Taigi Rimi Svenska neprarado nuolaidų, turėtų pagal ankstesnę sutartį, kurioje taip pat buvo numatyta nuolaida už tai, jei ji pasirinks Tomra grupę kaip pagrindinį tiekėją.

155    Šiuo atveju negalima nepaisyti prie ieškinio pridėto 2000 m. lapkričio 2 d. laiško, žinant, kad jame patvirtinama, jog Rimi Svenska atgaline data buvo suteikta dalinė nuolaida ir kad likusi dalis jai buvo pervesta 2000 m. lapkričio mėnesį. Be to, dokumente pažymima, kad bendras užsakymas buvo atšauktas ir pakeistas platesnės apimties sutartimi su ICA, kaip nurodyta šio sprendimo 154 punkte. Reikia pažymėti, kad ieškovių tvirtinimas, pagal kurį platesnės apimties sutartyje su ICA numatytas tikslas taip pat nebuvo pasiektas, yra nepagrįstas.

156    Todėl reikia atmesti ir šį ieškovių kaltinimą.

–       Spar, Willys ir KB Exonen (Axfood grupė) (2000 m.)

157    Ieškovės nurodo, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šalys buvo sudariusios susitarimą, suteikusį Spar „teisę“ į atgaline data taikomas nuolaidas. Ieškovės tvirtina, kad atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus jos aiškiai nurodė Axfood pareiškimą, kuriame paaiškinama, kad Spar ir Willys pirko automatus pagal 2000 m. sutartį tarp D-Gruppen ir Tomra grupės, kurioje nebuvo numatyta nuolaidų atsižvelgiant į nupirktą kiekį.

158    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodė, jog aptariamoje sutartyje numatytos atgaline data taikomos nuolaidos už iš ieškovių nupirktą nustatytą kiekį produktų. Ieškovės tvirtina, kad Komisija nepagrindė šio teiginio.

159    Vis dėlto, panašu, kad ieškovės pateikia prieštaringus argumentus. Pirmiausia pateikdamos informaciją Komisijai jos pripažino sudariusios sutartis su Spar ir Willys, numatančias atgaline data taikomas nuolaidas. Vėliau ieškovės tvirtino, kad šios sutartys buvo įtrauktos į platesnės apimties sandorį, nenumatantį nuolaidos, arba kad šių sutarčių visai nebuvo. Galiausiai jos tvirtina, kad tam tikri įrodymai dingo.

160    Atsižvelgiant į Bendrojo Teismo turimus įrodymus šį kaltinimą neginčijamai reikia atmesti.

–       Axfood (2001 m.)

161    Ieškovės tvirtina, kad ši sutartis nebuvo privaloma ir kad Axfood neprivalėjo nupirkti atitinkamo kiekio [automatų]. Jos nurodo, kad Axfood nupirko tik pusę sutarto kiekio.

162    Akivaizdu, kad ši sutartis nebuvo išimtinė ir kad joje nebuvo numatyti įpareigojimai dėl kiekio.

163    Ši sutartis nurodyta ginčijamo sprendimo 314 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra „Nuolaidų sistemos“ skyriuje. Kaip nurodyta minėto sprendimo 178 konstatuojamojoje dalyje ir 389 išnašoje, tai buvo sutartis, numatanti nupirktų automatų kiekio ribą, kurią pasiekus klientas turi teisę į atgaline data taikomas nuolaidas. Kadangi nepanašu, kad ieškovės ginčytų šią išvadą, nereikia nagrinėti šio kaltinimo.

–       Axfood (2003–2004 m.)

164    Ieškovės nurodo, kad ši sutartis nebuvo išimtinė, nes Axfood aiškiai buvo leista testuoti konkurentų automatus ir sutartimi nebuvo draudžiama pirkti tokius automatus.

165    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šios sutarties neapima ginčijamame pažeidime konstatuoto pažeidimo laikotarpis. Todėl nereikia nagrinėti šio ieškovių kaltinimo.

166    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime nėra akivaizdžių vertinimo klaidų dėl Švedijoje sudarytų sutarčių.

 Norvegija

167    Ieškovės tvirtina, kad Komisijos nurodytų su Norvegija susijusių sutarčių (100 % ieškovių pardavimų Norvegijoje) arba visai nebuvo, arba jose nebuvo sąlygų, numatančių išimtinumą, įpareigojimus dėl kiekio ar atgaline data taikomas nuolaidas.

168    Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

–       Køff Hedmark ir Rema 1000 (1996 m.), AKA/Spar Norge (1997 m.)

169    Ieškovės tvirtina, kad tariami susitarimai su nurodytais klientais nebuvo išimtinės sutartys, o paprasčiausi laiškai su kainų pasiūlymais.

170    Be to, ieškovės pažymi, kad 1996 m. ir 1997 m. sutartys nepatenka į ginčijamame sprendime nagrinėjamą laikotarpį.

171    Atsižvelgiant į tai, kad šios trys sutartys iš tikrųjų nepatenka į ginčijamame sprendime nagrinėjamą laikotarpį, nereikia nagrinėti šio kaltinimo.

–       NorgesGruppen, Hakon Gruppen, NKL (COOP) ir Rema 1000 (1999–2000 m.)

172    Ieškovės pirmiausia priekaištauja Komisijai neatskyrus dviejų atskirų nagrinėjamų sutarčių, o kalbėdama apie atitinkamas konstatuojamąsias dalis nurodo, kad jos yra „sunkiai suprantamos“.

173    Dėl sutarties su NorgesGruppen ieškovės nurodo, kad ši sutartis nebuvo išimtinė. Jos tvirtina, kad kliento bendri poreikiai buvo 1300 RVM. Tačiau tik 635 RVM buvo užsakyta iš ieškovių. Kadangi poreikiai buvo didesni nei užsakymai, ieškovės mano, jog likusius RVM klientas pirko iš konkurentų. Todėl Komisija neatsižvelgė į 1998 m. spalio 13 d. laišką, patvirtinantį realius kliento poreikius.

174    Be to, ieškovės tvirtina, kad pati Komisija pripažino, jog NorgesGruppen nebuvo įsipareigojusi iš ieškovių nupirkti minimalų RVM kiekį. Užsakymas ir ieškovių patvirtinimas aiškiai rodo, kad sutartis nebuvo išimtinė.

175    Galiausiai ieškovės pažymi, kad Komisija nurodė tinkamą argumentą dėl nuolaidos, kurią NorgesGruppen būtų turėjusi grąžinti, jei būtų nupirkusi mažiau nei 500 RVM. Tačiau aplinkybės rodo, kad taip nebuvo, nes buvo užsakyti 635 automatai. Komisija neįrodė, kuo sutartis skyrėsi nuo įprastos nuolaidos, taikomos atsižvelgiant į perkamą kiekį.

176    Dėl Hakon Gruppen ieškovės tvirtina, kad nebuvo nustatyta jokia minimali nupirktinų RVM riba, nes kliento užsakymo patvirtinime nurodyta, kad jis galės pirkti mažesnį RVM kiekį, tačiau nuolaida bus taikoma tik nuo realiai nupirktų automatų. Šio įrodymo Komisija neginčijo.

177    Be to, ieškovės kaltina Komisiją neatsižvelgus į įrodymus, patvirtinančius, kad sutartis nebuvo išimtinė, o konkrečiai į 1999 m. vasario 2 d. „parduotuvių grupės“ susitikimo protokolą.

178    Dėl NKL (COOP) ieškovės tvirtina, kad klientas neprivalėjo nupirkti sutarto kiekio ir kad ginčijamame sprendime neįrodoma, jog ieškovės užsakymą suderino su individualiais kliento poreikiais. Be to, ieškovės tvirtina, kad NKL nagrinėjamu laikotarpiu pirko RVM ir iš konkurento Lindco.

179    Galiausiai dėl sutarties su Rema 1000 ieškovės tvirtina, kad tariamos sutarties, kuria siūlomos nuolaidos už 200 automatų užsakymą, klientas nepasirašė, todėl ji neįpareigojo Rema 1000 nupirkti minimalų kiekį RVM. Ieškovės nurodo Rema 1000 pareiškimus, pagal kuriuos kitų tiekėjų siūloma kokybė ir paslaugų lygis neprilygo ieškovių siūlomai kokybei ir paslaugų lygiui. Galiausiai jos priduria, kad Rema 1000 pirko RVM daugiausia iš jų konkurentų.

180    Sutartis su NorgesGruppen, Hakon Gruppen, NKL (COOP) ir Rema 1000 reikia nagrinėti kartu. Iš esmės ieškovės priekaištauja Komisijai kvalifikavus šias sutartis kaip išimtines ir konstatavus, kad ieškovės numatė progresines nuolaidas atsižvelgiant į užsakomą kiekį.

181    Kalbant apie argumentą, susijusį su išimtinių sutarčių egzistavimu, šio klausimo nagrinėti nereikia, nes ginčijamame sprendime šios sutartys nėra kvalifikuojamos kaip išimtinės (žr. ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamąją dalį).

182    Dėl argumento, susijusio su įpareigojimus dėl kiekio nustatančiomis sutartimis už tai gaunant atitinkamas nuolaidas, kvalifikavimo Komisija teisingai nurodė, kad norint konstatuoti, jog įpareigojimus dėl kiekio nustatančios sutartys egzistuoja, svarbiausia yra nustatyti, ar ši praktika skatina nepirkti iš konkurentų.

183    Iš tikrųjų, kalbant apie sutartį su Rema 1000, akivaizdu, kad nuolaida buvo būtent tokia, nes ji buvo proporcinga nupirktų automatų kiekiui (14 % už 200 RVM), žinant, kad pagal kitas sutartis egzistavo tokia nuolaida, tačiau ji buvo taikoma už gerokai didesnį nupirktą kiekį (500 automatų). Be to, visose kitose sutartyse ieškovės siūlė išmokėti nuolaidą prieš perkant RVM, nurodydamos, kad jei numatytas kiekis nebus nupirktas, klientai turės grąžinti šią nuolaidą už nenupirktus automatus. Iš to matyti, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, tai yra didesnė paskata klientui nei būtų po kiekvieno užsakymo pritaikytos nuolaidos atveju.

184    Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

–       NorgenGruppen (2000–2001 m.)

185    Dėl 2000 m. ir 2001 m. sutarties su NorgesGruppen ieškovės nurodo, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, su klientu nebuvo sudaryta jokia sutartis. Iš tikrųjų tai buvo nepasirašytas laiškas.

186    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nepasirašytas laiškas su pasiūlymu, pridėtas prie ieškinio, ieškovių buvo pateiktas Komisijai atsakant į prašymą pateikti informaciją, kuriame ieškovių buvo prašoma nurodyti visas sutartis, įskaitant ir tas, kurios buvo sudarytos neoficialiai.

187    Be to, reikia pridurti, kad remiantis bylos medžiaga galima tvirtinti, kad ieškovės suteikė iš anksto išmokamą nuolaidą, pagrįstą 150 RVM tikslu, ir taikė klientui sumažintas kainas (žr. ginčijamo sprendimo 247 konstatuojamąją dalį ir 547 išnašą).

188    Taigi, nors su ieškiniu pateiktas dokumentas yra nepasirašytas laiškas su pasiūlymu, tačiau nuolaidos buvo taikomos ir pardavimai vyko šiame dokumente pasiūlytomis sąlygomis. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad klientas nieko nepirko iš konkuruojančių tiekėjų aptariamu laikotarpiu.

189    Galiausiai reikia pažymėti, kad pačiame ginčijamame sprendime nurodoma, jog tai buvo nepasirašytas pasiūlymas ir kad nustatytas tikslas nebuvo pasiektas. Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia atmesti šį kaltinimą.

–       NKL (COOP) ir Rema 1000 (2000–2001 m.)

190    Dėl NKL (COOP) ieškovės pripažįsta, kad NKL buvo pasiūlyta 10 % nuolaida, jei bus nupirkta daugiau nei 150 RVM. Tačiau ieškovės tvirtina, kad NKL nepasirašė šio pasiūlymo ir galiausiai sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovės tvirtina, jog aplinkybė, kad klientas nupirko mažiau nei pirminiame pasiūlyme nustatytas tikslas, įrodo privalomo įpareigojimo nebuvimą.

191    Dėl Rema 1000 ieškovės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir dėl sutarties su NKL (COOP), nes šiuo atveju taip pat buvo nuolaidos už nupirktus 70 automatų pasiūlymas, kurį klientas atmetė. Taigi ieškovės ginčija, kad buvo sudaryta sutartis tarp šalių.

192    Ieškovių argumentas, pagal kurį aplinkybė, kad šių dviejų klientų realiai nupirktas automatų kiekis buvo mažesnis už pirminį pasiūlyme nustatytą tikslą, įrodo privalomo įpareigojimo nebuvimą, turi būti atmestas.

193    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, jog ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kad šie du klientai [NKL (COOP) ir Rema 1000)] pagal sutartį privalėjo nupirkti atitinkamą kiekį automatų. Iš tikrųjų šios dvi bendrovės nurodytos ginčijamo sprendimo „Įpareigojimai dėl kiekio ir vienašališkai nustatytos sąlygos dėl atitinkamo kiekio“ skyriaus 302 konstatuojamojoje dalyje. Abiem atvejais tai buvo nuolaidos, susietos su kliento per maždaug 1 metų laikotarpį nupirktu dideliu kiekiu automatų. Rema 1000 atveju nuolaidų sistema numatė tiesiogines sąlygines nuolaidas (10 % už nupirktus 70 automatų) ir papildomas atgaline data taikomas 3 % nuolaidas už nupirktus 85 automatus. Klientas nupirko 73 automatus (žr. ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamąją dalį).

194    Antra, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime atsižvelgiama į pakankamai lanksčias sutarties sąlygas, nustatytas, pavyzdžiui, NKL (COOP), palyginti su kitiems Norvegijos klientams nustatytomis sąlygomis (žr. 256 konstatuojamąją dalį, o dėl ieškovių veiksmų poveikio, žr. 604 išnašą). Komisija teisingai nurodo, kad nebuvo būtina išsiaiškinti, ar buvo pasiektas nustatytas tikslas, nes iš konkurentų buvo neperkama visai, arba perkama labai mažai (žr. ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamąją dalį).

195    Dėl šių priežasčių reikia atmesti šį kaltinimą.

196    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovių argumentas, pagal kurį visos su Norvegija susijusios sutartys ginčijamame sprendime buvo kvalifikuotos klaidingai, turi būti atmestas.

197    Kadangi atmestina antra pirmojo ieškinio pagrindo dalis, turi būti atmestas ir visas pirmasis ieškinio pagrindas.

B –  Dėl antrojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų, susijusių su vertinimo klaidomis nagrinėjant klausimą, ar sutartys galėjo panaikinti konkurenciją, ir su motyvavimo nebuvimu

198    Antrasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai buvo sujungti ir padalyti į tris dalis. Pirmiausia Komisija tariamai padarė teisės klaidą nuspręsdama, kad išimtinės sutartys, individualūs įpareigojimai dėl kiekio ir atgaline data taikomos individualios nuolaidos pagal EB 82 straipsnį yra neteisėtos per se, ir nepaaiškindama, kokius testus ar kriterijus ji naudojo vertindama, ar šios sutartys galėjo riboti ar panaikinti konkurenciją. Antra, Komisija tariamai neišnagrinėjo, ar nesusieta RVM rinkos dalis buvo pakankamai didelė, kad leistų taip pat sėkmingai veikiantiems konkurentams išlikti rinkoje. Trečia, Komisijos vertinimas dėl atgaline data taikomų nuolaidų galimybės panaikinti konkurenciją yra pagrįstas netiksliais ir klaidingais įrodymais bei prielaidomis.

1.     Dėl tariamo ieškovių sutarčių neteisėtumo per se ir dėl Komisijos vertinant, ar sutartys galėjo riboti ar panaikinti konkurenciją, naudotų testų ar kriterijų nepaaiškinimo

a)     Šalių argumentai

199    Pirmiausia ieškovės priekaištauja Komisijai padarius akivaizdžią vertinimo klaidą, nes darydama teisinį vertinimą neatsižvelgė į rinkos, dėl kurios buvo pasirašytos šios trijų tipų sutartys, situaciją.

200    Ieškovės nurodo, kad Komisija pažeidė Sprendime Michelin II įtvirtintą kriterijų. Jos nurodo, kad pagal Sprendimą Michelin II ginčijamame sprendime turi būti įrodyta, jog sutartys „gali“ riboti konkurenciją. Tai reikalauja rinkos situacijos tyrimo. Iš tikrųjų minėtame Sprendime Hoffmann-La Roche prieš Komisiją įtvirtintas kriterijus visai ar beveik neturėtų reikšmės, jei pagal Sprendimą Michelin II Komisija turėtų tik išnagrinėti sutarties turinį atsižvelgdama į EB 82 straipsnį.

201    Ieškovės priduria, kad ginčijamame sprendime nurodytas per se kriterijus lemtų daugelio sutarčių vidaus rinkoje ir įvairiuose sektoriuose uždraudimą, net jei šios sutartys sustiprintų, o ne ribotų konkurenciją, atsižvelgiant į rinkos situaciją. Ekonomikos teorijoje ir prekybos praktikoje nėra jokio pagrindo, leidžiančio tvirtinti, kad išimtinės sutartys, individualūs įpareigojimai dėl kiekio ir individualios nuolaidos visada arba beveik visada riboja konkurenciją, jei šias priemones naudoja dominuojanti bendrovė.

202    Ieškovės tvirtina, kad nenagrinėjusi tam tikrų veiksnių Komisija neįvertino, ar jų praktika galėjo turėti konkurenciją ribojantį poveikį.

203    Komisijos nenagrinėti veiksniai yra tai, kad ieškovės buvo vienintelis RVM gamintojas, nuo 1997 m. iki 2001 m. galintis pasiūlyti horizontalaus padavimo „revoliucinę technologiją“, kad ieškovių konkurentai nuo 1998 m. iki 2002 m. galėjo siūlyti savo automatus mažiausiai 61 % visos RVM rinkos, kad ieškovės pardavinėjo savo automatus tiesiogiai klientams (prekybos centrų tinklams), kad nagrinėjamos sutartys nekliudė konkurentams tartis su tiekėjais ir, galiausiai, kad prekybos centrų tinklai yra dideli pirkėjai, kurie galėjo patys palyginti ieškovių RVM su konkurentų RVM ir patys nuspręsti, kurių RVM yra gera kaina, kokybė, patikimumas ir technologija bei aukštas paslaugų lygis.

204    Antra, ieškovės tvirtina, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas teisine prielaida, kad EB 82 straipsnis iš Komisijos reikalauja tik įrodyti sutarčių buvimą ir jų formą ir kad jame nepateikiami adekvatūs motyvai, kodėl tam tikros iš 49 sutarčių galėjo išstumti konkurentus iš RVM rinkos.

205    Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

206    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi, apimanti dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, kurie gali turėti įtakos rinkos, kurioje kaip tik dėl nagrinėjamos įmonės buvimo konkurencija jau yra susilpnėjusi, struktūrai ir kurie gali trukdyti išlaikyti rinkoje dar esančios konkurencijos lygį arba neleisti jai vystytis, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastos prekių ar paslaugų konkurencijos, remiantis ūkio subjektų priemonių pasiūla. Iš to matyti, kad EB 82 straipsnis draudžia dominuojančiai įmonei išstumti konkurentus ir taip sustiprinti savo padėtį, pasitelkiant priemones, kurios skiriasi nuo įprastinės konkurencijos priemonių. Šioje nuostatoje nurodytas draudimas taip pat pateisinamas siekiu nedaryti žalos vartotojams (žr. 2003 m. spalio 23 d. Bendrojo Teismo sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T‑65/98, Rink. p. II‑4653, 157 punktą).

207    Nors iš esmės įmonės negalima kaltinti dėl jos užimamos dominuojančios padėties, ta įmonė, neatsižvelgiant į tokios padėties atsiradimo priežastis, turi ypatingą pareigą savo veiksmais nedaryti neigiamo poveikio veiksmingai ir neiškreiptai konkurencijai bendrojoje rinkoje (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 57 punktas ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 229 punktas). Be to, nors užimama dominuojanti padėtis neatima iš tokią padėtį užimančios įmonės teisės ginti savo pačios komercinius interesus, kai jiems kyla pavojus, ir nors ši įmonė turi teisę imtis pagrįstų veiksmų, kuriuos ji laiko tinkamais apsaugoti šiuos interesus, tokie veiksmai yra nepriimtini, jeigu jais iš tikrųjų siekiama sustiprinti turimą dominuojančią padėtį ir ja piktnaudžiauti (1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo United Brands ir United Brands Continental prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 189 punktas ir Sprendimo Michelin II 55 punktas).

208    Be to, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią praktiką tai, kad rinkoje dominuojančioje padėtyje esanti įmonė nustato pirkėjams pareigą arba reikalauja pasižadėti visiškai arba didele dalimi tenkinti savo poreikius išskirtinai įsigyjant produkciją iš minėtos įmonės – nors ji tai daro pirkėjų prašymu – yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme, nepaisant to, ar atitinkama pareiga yra nustatyta be kitų sąlygų, ar už ją suteikiama nuolaida. Tas pat galioja, jei tokia įmonė, nesaistydama pirkėjų formalia pareiga, pagal su tais pirkėjais sudarytų susitarimų sąlygas arba vienašališkai taiko nuolaidų už lojalumą sistemą, t. y. taiko nuolaidas su sąlyga, kad pirkėjas visas arba didelę dalį jiems reikalingos produkcijos, nesvarbu, ar jos kiekis yra didelis ar mažas, įsigis tik iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės (minėto Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 89 punktas).

209    Iš tikrųjų tokie išimtinio tiekimo įsipareigojimai, suteikiant ar nesuteikiant nuolaidas arba nuolaidas už lojalumą, siekiant skatinti pirkėją apsirūpinti tik iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės, nesuderinami su neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje tikslu todėl, kad šie įpareigojimai negrindžiami ekonomine paslauga, kuri pateisina šią naštą ar privalumą, o jais iš pirkėjo siekiama atimti ar apriboti su tiekimo šaltiniais susijusią galimybę pasirinkti ir trukdyti kitiems gamintojams patekti į rinką (minėto Sprendimo Hoffmann-Laroche prieš Komisiją 90 punktas).

210    Konkrečiai kalbant apie dominuojančioje padėtyje esančios įmonės teikiamas nuolaidas, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nuolaidos už lojalumą, skiriamos kaip atlygis už kliento įsipareigojimą įsigyti produkciją vien tik ar beveik vien tik iš dominuojančioje padėtyje esančios įmonės, prieštarauja EB 82 straipsniui. Iš tikrųjų tokia nuolaida suteikiant finansinę naudą siekiama klientams sukliudyti įsigyti produkciją iš konkuruojančių gamintojų (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 518 punktas ir Sprendimo Michelin II 56 punktas).

211    Nuolaidų sistema, kuri turi patekimą į rinką ribojantį poveikį, laikoma prieštaraujančia EB 82 straipsniui, jei ją taiko dominuojančią padėtį užimanti įmonė. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nusprendė, kad nuolaidos, susijusios su pirkimo tikslo įgyvendinimu, pažeidžia EB 82 straipsnį (Sprendimo Michelin II 57 punktas).

212    Nuolaidų už kiekį sistema, susijusi išimtinai su pirkimų apimtimi iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės, paprastai laikoma neturinčia EB 82 straipsnyje uždrausto rinkos uždarymo poveikio. Jei didesnis tiekiamas kiekis pasireiškia mažesnėmis tiekėjo sąnaudomis, tai šis iš tikrųjų turi teisę savo klientui suteikti nuolaidą nustatydamas palankesnį tarifą. Taigi nuolaidos už kiekį turi atspindėti dominuojančią padėtį užimančios įmonės efektyvumo augimą ir masto ekonomiją (Sprendimo Michelin II 58 punktas).

213    Iš to darytina išvada, kad nuolaidų sistema, pagal kurią nuolaidos suma didėja atsižvelgiant į nupirktą kiekį, nepažeidžia EB 82 straipsnio, išskyrus jeigu iš nuolaidų skyrimo kriterijų ir tvarkos matyti, kad sistema grindžiama ne ekonomiškai pateisinamu atlygiu, o ja siekiama, kaip ir nuolaidų už lojalumą ar tikslinių nuolaidų atveju, sukliudyti klientams įsigyti produkciją iš konkuruojančių gamintojų (minėto Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 90 punktas ir Sprendimo Michelin II 59 punktas).

214    Taigi siekiant nustatyti galimą piktnaudžiavimą nuolaidų už kiekį sistema reikia įvertinti aplinkybių visumą, visų pirma nuolaidos suteikimo kriterijus ir sąlygas, bei patikrinti, ar šia nuolaida, suteikiant ekonomiškai nepagrįstą naudą, siekiama atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti, sukurti savo konkurentams patekimo į rinką kliūtis, taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams su prekybos partneriais ar iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį (Sprendimo Michelin II 60 punktas).

215    Iš šios teismų praktikos matyti, kad, kaip tai tvirtina ieškovės, norint patikrinti, ar išimtinės sutartys, įpareigojimus dėl kiekio nustatančios sutartys ir individualios atgaline data taikomos nuolaidos nepažeidžia EB 82 straipsnio, reikia išnagrinėti, ar, įvertinus visas aplinkybes ir šių sutarčių kontekstą, jomis siekiama ar jos gali apriboti ar iš viso panaikinti konkurenciją nagrinėjamoje rinkoje.

216    Šioje byloje reikia pirmiausia išnagrinėti, ar Komisija ginčijamame sprendime įvertino aptariamų sutarčių kontekstą ir, antra, ar ji adekvačiai pagrindė savo išvadą dėl to, ar sutartys galėjo panaikinti konkurenciją.

217    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime išnagrinėjusi aptariamos rinkos struktūrą, ieškovių ir jų konkurentų užimamą padėtį bei konstatavusi, kad jos užėmė labai tvirtą dominuojančią padėtį rinkoje (žr. ginčijamo sprendimo 12–96 konstatuojamąsias dalis), Komisija atskirai išnagrinėjo kiekvieną ieškovių taikytą praktiką (žr. ginčijamo sprendimo 97–133 konstatuojamąsias dalis). Ginčijamame sprendime toliau pateikiamas ilgas šios praktikos galimybių iškraipyti konkurenciją šios bylos sąlygomis tyrimas (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 159–166, 180–187, 218–226, 234–240, 264–277 ir 286–329 konstatuojamąsias dalis).

218    Be to, ginčijamame sprendime palyginus ieškovių praktiką kiekvienoje atitinkamoje nacionalinėje rinkoje su klientų dydžiu, sutarčių trukme, paklausos pakitimais toje pačioje rinkoje ir paklausos susieta dalimi, nurodoma, kad ši praktika galėjo kliudyti konkurencijos stiprėjimui bei augimui ir konstatuojamas piktnaudžiavimas, nes šiuo elgesiu buvo siekiama užsitikrinti didelę dalį paklausos. Konkrečiai kalbant apie ieškovių taikytas nuolaidų sistemas ginčijamame sprendime grafiškai pavaizduojamas tam tikrų šių sistemų kiekvienoje šalyje „aspiracinis poveikis“.

219    Nors tai ir nebuvo būtina pagal teismų praktiką, Komisija taip pat išnagrinėjo ieškovių praktikos realų poveikį, atsižvelgiant į rinkos sąlygas.

220    Dėl kitų veiksnių, kuriuos, ieškovių nuomone, reikėjo nagrinėti ginčijamame sprendime norint įrodyti, ar praktika galėjo apriboti konkurenciją, reikia pateikti keletą pastabų.

221    Pirmiausia tariamas ieškovių, kurios nuo 1997 m. iki 2001 m. vienintelės galėjo pasiūlyti horizontalaus padavimo „revoliucinę technologiją“, technologinis pranašumas nėra reikšmingas nagrinėjant klausimą, ar sutartys galėjo riboti konkurenciją. Šis veiksnys tikriausiai būtų reikšmingas tik nagrinėjant ieškovių konkurencinę, taigi ir dominuojančią padėtį rinkoje.

222    Antra, reikia konstatuoti, kad aplinkybė, jog automatai buvo parduodami tiesiogiai galutiniam klientui, yra veiksnys, kuris patvirtina išvadą dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, o ne atvirkščiai. Iš tikrųjų, nors akivaizdu, kad nagrinėjamos sutartys teoriškai nekliudė konkurentams tartis su platintojais, vis dėlto negalima neigti, kad platintojai neturėjo jokio intereso iš jų pirkti, nes ieškovių sutartys neleido konkurentams tiekti savo RVM galutiniam klientui.

223    Trečia, dėl aplinkybės, kad prekybos centrų tinklai yra dideli pirkėjai, kurie galėjo patys palyginti ieškovių RVM su konkurentų RVM, reikia pažymėti, kad ieškovės akivaizdžiai siekė nustatyti priemones, skatinančias klientus nesikreipti į kitus tiekėjus ir išlaikyti esamą situaciją.

224    Galiausiai reikia pažymėti, kaip nurodo Komisija, kad ieškovės turėjo galimybę pateikti objektyvų ir konkurencijos taisyklėms neprieštaraujančios jų praktikos ekonominį paaiškinimą. Jos galėjo paaiškinti, kokią efektyvumo naudą jos planavo gauti iš išimtinių sutarčių, įpareigojimus dėl kiekio nustatančių sutarčių ir jų taikomų individualių nuolaidų sistemų. Vis dėlto ieškovės Bendrajame Teisme netvirtina, kad jų elgesys būtų davęs bent mažiausios pastebimos efektyvumo naudos, būtų kitaip pateisinamas ar būtų lėmęs kainų sumažinimą ar kitą naudą vartotojams.

225    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovių argumentą, pagal kurį Komisija nagrinėjo tik aptariamų sutarčių turinį, tačiau nenagrinėjo šių sutarčių konteksto.

226    Antra, dėl kaltinimo, susijusio su šio ginčijamame sprendime nagrinėjamo aspekto nepakankamu motyvavimu, reikia pažymėti, kad jis taip pat turi būti atmestas.

227    EB 253 straipsnyje numatytas motyvavimas turi būti suderintas su ginčijamu aktu ir turi aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos motyvus, kad suinteresuotieji asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis ir galėtų ginti savo teises, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolę (1985 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pays-Bas ir Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją, 296/82 ir 318/82, Rink. p. 809, 19 punktas ir 2002 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑114/00, Rink. p. I‑7657, 62 punktas). Kalbant apie remiantis EB 82 straipsniu priimtą sprendimą, šis principas reikalauja, kad sprendime būtų nurodyti faktai, nuo kurių priklauso priemonės teisinis pagrindimas, ir argumentai, kuriais remiantis priimtas šis sprendimas (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T‑340/03, Rink. p. II‑107, 57 punktą, kuris šiuo klausimu nebuvo apskųstas apeliacine tvarka).

228    Šiuo klausimu reikia nurodyti šio sprendimo 216–218 punktuose pateiktus argumentus, iš kurių aiškiai matyti, kad Komisija nuodugniai išdėstė priežastis, dėl kurių ji nusprendė, jog aptariamos sutartys galėjo riboti ar iš viso panaikinti konkurenciją.

229    Neginčytina, kad ieškovės galėjo susipažinti su visais šio ginčijamo sprendimo aspekto paaiškinimais. Be to, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nekliudomai galėjo vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę. Iš to matyti, kad šis ginčijamo sprendimo aspektas buvo pakankamai motyvuotas.

230    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šią antro ieškinio pagrindo dalį.

2.     Dėl ieškovių praktikos „nepakankamo taikymo“ visai RVM paklausai

a)     Šalių argumentai

231    Ieškovės tvirtina, kad net jei ginčijamame sprendime buvo įrodyta, jog visos nagrinėjamos sutartys galėjo turėti pašalinimo iš rinkos poveikį, tai įrodo tik tai, kad konkurentai neturėjo galimybės tiekti RVM klientams, kurie jau buvo sudarę šias sutartis (kurių egzistavimą jos ginčija). Tačiau konkurentai galėjo laisvai susirasti kitų klientų. Siekiant pripažinti EB 82 straipsnio pažeidimą, ginčijamame sprendime turėjo būti įrodyta, jog šios sutartys apėmė tokią didelę rinkos dalį, kad jos galėjo iš visos rinkos pašalinti pakankamą konkurentų kiekį, leidžiantį pastebimai sumažinti konkurenciją. Komisija nepaaiškino, kodėl aplinkybė, kad konkurentai negalėjo parduoti savo RVM konkretiems klientams, galėjo lemti jų pašalinimą iš visos rinkos.

232    Ieškovės tvirtina, kad reikėtų išsiaiškinti, ar konkurentai galėjo pelningai veikti rinkoje aptarnaudami tik dalį nesusietos paklausos ir kad Komisija turėjo nustatyti minimalų pelningumą, kad būtų galima veikti nagrinėjamoje rinkoje. Jei minėta paklausa buvo pakankamai didelė, o pelningumo lygis pakankamai sumažintas, kad potencialūs konkurentai galėtų skverbtis į rinką ar likti joje šalia ieškovių, Komisija turėjo konstatuoti, kad ieškovių praktika nebuvo neteisėta. Be to, Komisija aiškiai nenurodė rinkos dalies, kurią turėjo apimti sutartys, kad jos galėtų būti vertinamos kaip išstumiančios iš rinkos konkurentus. Ginčijamame sprendime nepateikiamas joks objektyvus kriterijus, pagal kurį būtų galima nustatyti šią ribą.

233    Ieškovės mano, kad jei Komisija būtų atlikusi tokį tyrimą, ji nebūtų galėjusi įrodyti, kad aptariamos sutartys galėjo pašalinti tokio paties produktyvumo konkurentus iš rinkos. Jos pažymi, kad Komisija ginčijamame sprendime turėjo įrodyti, jog ieškovių praktika galėjo išstumti konkurentus iš rinkos. Ieškovės neprivalo įrodyti priešingai, nes ginčijamame sprendime nepateikiami pakankami motyvai.

234    Ieškovės nurodo, kad atsiliepime į ieškinį pateiktas naujas tyrimas, susijęs su ieškovių praktikos išstumiančiu iš rinkos poveikiu, yra nepriimtinas. Bendrojo Teismo klausiama, ar ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas šiuo klausimu. Iš tikrųjų atsakovei negalima leisti ištaisyti ginčijamo sprendimo klaidas pateikiant naują tyrimą ir papildomus įrodymus jau vykstant procesui Bendrajame Teisme.

235    Be to, tvirtinimą, kad ne dominuojanti įmonė turi nustatyti konkurentų kiekį rinkoje, ieškovės atmeta kaip nereikšmingą. Atskiros rinkos gali būti visiškai konkurencingos, net jei konkurentų kiekis skiriasi, o kartais net jei jų yra tik du. Jų nuomone, Komisija turėjo ginčijamame sprendime nustatyti įmonių pelningumo ribą atitinkamoje rinkoje ir išsiaiškinti, ar rinkos dalis, kurią buvo galima užimti, leido pakankamam konkurentų skaičiui veikti taip, kad konkurencija būtų veiksminga. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

236    Galiausiai ieškovės tvirtina, kad jų praktika nebuvo taikoma pakankamai didelei bendros paklausos daliai. Ieškovės mano, kad nesusieta paklausos dalis kiekvienoje nacionalinėje rinkoje daugeliu atvejų sudarė nuo 30 % iki 50 %, o visas penkias rinkas vertinant kartu, ši dalis vidutiniškai sudarė apie 61 %, t. y. daugiau nei 2 000 automatų per metus. Šis skaičius yra didesnis už minimalų pardavimų kiekį, būtiną užtikrinti RVM gamintojo pelningumą, kuris, ieškovių vertinimu, yra nuo 500 iki 1 000 vienetų per metus.

237    Komisija ginčija ieškovių pateiktus argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

238    Pirmiausia reikia pažymėti, kad šiuo atveju kyla klausimas, ar Komisija, norėdama įrodyti konkurentų pašalinimą iš visos rinkos, turėjo nustatyti minimalų pelningumo dydį, reikalingą norint veikti nagrinėjamoje rinkoje ir patikrinti, ar susieta rinkos dalis (t. y. su ieškovių praktika susieta paklausos dalis) buvo pakankamai didelė, kad galėtų pašalinti konkurentus iš rinkos.

239    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamose valstybėse pažeidimo laikotarpiu susieta paklausos dalis buvo „labai didelė“ arba „nemaža“ ir kad ypač „lemiamais“ kiekvienos nagrinėjamos rinkos augimo metais ši dalis buvo labai didelė (žr. ginčijamo sprendimo 392 konstatuojamąją dalį). Vis dėlto ginčijamame sprendime nebuvo nustatyta konkreti riba, kurią peržengus ieškovių praktika būtų turėjusi iš rinkos pašalinantį poveikį.

240    Tačiau reikia pažymėti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog susiedama didelę rinkos dalį, kaip antai šiuo atveju, dominuojanti įmonė ribojo vieno ar kelių konkurentų patekimą į rinką, taigi apribojo konkurencijos intensyvumą visoje rinkoje.

241    Iš tikrųjų dominuojančios įmonės didelės dalies rinkos susiejimas negali būti pateisinamas įrodžius, kad nesusieta rinkos dalis yra dar pakankama ribotam konkurentų skaičiui. Pirma, klientai, kurie yra susieti, turi turėti galimybę pasinaudoti bet kokio lygio įmanoma konkurencija rinkoje, o konkurentai turi galėti laisvai konkuruoti visoje rinkoje, o ne tik jos dalyje. Antra, ne dominuojanti įmonė turi nustatyti, kiek pelningai veikiančių konkurentų gali konkuruoti dėl nesusietos paklausos dalies.

242    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad išnagrinėjus tik bylos aplinkybes, kaip tai darė Komisija ginčijamame sprendime, galima nustatyti, ar dominuojančią padėtį užimančios įmonės praktika gali pašalinti konkurenciją. Tačiau susietos rinkos dalies, kurią padidinus dominuojančios įmonės praktika galėtų išstumti konkurentus iš rinkos, nustatymas a priori būtų dirbtinis.

243    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovės savo praktika nagrinėjamu laikotarpiu penkiose atitinkamose šalyse susiejo vidutiniškai didelę rinkos dalį, t. y. du penktadalius visos paklausos. Todėl, net pripažinus ieškovių tvirtinimą, kad mažos paklausos dalies susiejimas yra nereikšmingas, pagrįstu, reikia konstatuoti kad nagrinėjamu atveju susieta dalis nebuvo maža.

244    Antra, ieškovių praktika „lemiamais metais“, kai paklausa buvo didesnė ir galėjo lemti sėkmingą skverbimąsi į rinką, t. y. 1999 m ir 2000 m. Austrijoje, 2001 m. Nyderlanduose ir 1999 m. Norvegijoje, dažnai lemdavo labai didelę „susietos“ paklausos dalį (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 163, 219 ir 237 konstatuojamąsias dalis).

245    Trečia, reikia priminti, kad ieškovės savo praktiką taikydavo galutinio kliento, o ne platintojų poreikiams. Taigi konkurentai negalėjo pasitelkti kitokių platinimo metodų, kurie būtų galėję sušvelninti ieškovių praktikos poveikį.

246    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti šią antrojo ieškinio pagrindo dalį.

3.     Dėl tariamai neteisingų ir klaidingų įrodymų ir prielaidų, kuriais buvo remiamasi vertinant atgaline data taikomų nuolaidų galimybę panaikinti konkurenciją

a)     Šalių argumentai

247    Ieškovės tvirtina, kad Komisijos tvirtinimas dėl atgaline data taikomų nuolaidų grindžiamas dviem veiksniais: pirma, aplinkybe, kad klientai galėjo iš naujo tiekėjo pirkti tik mažą kiekį automatų, ir, antra, kad atgaline data taikomos nuolaidos leido ieškovėms taikyti neigiamas ar labai žemas kainas. Jos pabrėžia, kad beveik visais Komisijos nurodytais atvejais kainos nebuvo neigiamos ir bet kuriuo atveju konkurentai būtų galėję gauti pelną iš savo pardavimų. Jos taip pat nurodo, kad Komisija neišnagrinėjo ir ieškovių sąnaudų, kad galėtų įvertinti ribą, kurios nepasiekus kainos būtų skatinančios išstūmimą ar būtų grobuoniškos.

248    Ieškovės nurodo, kad jei atgaline data taikomos nuolaidos lemia teigiamą kainą, negalima preziumuoti, kad jos neišvengiamai turės išstumiantį iš rinkos poveikį. Iš tikrųjų toks mąstymas reikštų, kad visos atgaline data taikomos nuolaidos turi būti draudžiamos per se.

249    Ieškovės priduria, kad ginčijamame sprendime kainos, pritaikius nuolaidą, nebuvo įvertintos nei referencinio dydžio, nei taikytino objektyvaus kriterijaus atžvilgiu. Komisija tik nurodo, kad nuolaidos konkurentams sudarė negauto pelno sąnaudas, kurias ji neteisingai apibrėžė, ir kad kainos, pritaikius nuolaidas, Komisijos subjektyvia nuomone yra „labai žemos“, tačiau ji nepaaiškino, kaip reikia suprasti šią sąvoką. Ieškovės tvirtina, kad atsakovė vertindama, ar nuolaidos gali turėti išstūmimo iš rinkos poveikį, negali remtis tokiais subjektyviais tvirtinimais ir nuomonėmis.

250    Be to, ieškovės tvirtina, kad ginčijamame sprendime pateikiama išvada, pagal kurią atgaline data taikomos nuolaidos gali turėti išstūmimo iš rinkos poveikį, grindžiama klaidingomis diagramomis.

251    Dviem ginčijamame sprendime minėtais atvejais iš septynių (ginčijamo sprendimo 23 ir 24 brėžiniai, susiję su Austrija), Komisija remiasi netiksliomis ir klaidingomis diagramomis. Komisijos tvirtinimas, kad konkurentai šiais atvejais turėjo taikyti neigiamas kainas, bet kuriuo atveju yra klaidingas.

252    Kitais keturiais atvejais (15 ir 18 brėžiniai, susiję atitinkamai su Nyderlandais ir Švedija, bei 21 ir 22 brėžiniai, susiję su Vokietija) Komisija neatsižvelgė į nuolaidas, kurias klientai galėjo gauti nupirkę mažesnį kiekį, nei Komisijos tyrime naudota riba. Jei klaida būtų ištaisyta, kainos būtų teigiamos trimis iš keturių atvejų ir tik nežymiai būtų neigiamos parduodant vieną vienetą likusiu atveju.

253    Priešingai nei tvirtina Komisija, šešiais iš septynių atvejų konkurentai galėjo taikyti pozityvias kainas, net jei jie parduodavo labai mažus kiekius, t. y. du ar tris automatus.

254    Visais septyniais atvejais Komisija neteisingai manė, kad konkurentai turėjo apsiriboti nedidelio RVM kiekio pardavimu.

255    Visais septyniais atvejais Komisija neatsižvelgė į reikšmingus įrodymus dėl rinkos veikimo, o tai daro šias išvadas negaliojančiomis. Komisija taip pat neatsižvelgė į pajamas iš RVM priežiūros paslaugų. Atsižvelgiant į šias pajamas konkurentai galėjo tikėtis gauti teigiamas pajamas net jei RVM buvo parduoti neigiamomis kainomis.

256    Ieškovės nurodo, kad nors konkurentai buvo priversti parduoti tik nedidelį kiekį RVM (pavyzdžiui, vieną ar du automatus), Komisija ginčijamame sprendime neįrodė, kad ieškovių taikytos nuolaidos galėjo priversti pasitraukti šiuos konkurentus iš rinkos.

257    Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

b)     Bendrojo Teismo vertinimas

258    Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis kaltinimas yra pagrįstas klaidinga prielaida. Iš tikrųjų, priešingai nei tvirtina ieškovės, aplinkybė, kad atgaline data taikomų nuolaidų sistemos verčia konkurentus taikyti negatyvias kainas ieškovės nuolaidas gaunantiems klientams, nevertintina kaip vienas iš ginčijamo sprendimo ramsčių įrodant, kad ieškovių atgaline data taikomų nuolaidų sistemos gali turėti antikonkurencinį pobūdį.

259    Ginčijamame sprendime pateikiama išvada, kad ieškovių atgaline data taikomų nuolaidų sistemos galėjo išstumti konkurentus iš rinkos pažeidžiant EB 82 straipsnį, pagrįsta įvairiais argumentais dėl tokios praktikos.

260    Pirmiausia ginčijamame sprendime konstatuojama, kad paskata pirkti vien tik arba beveik vien tik iš ieškovių yra ypač stipri, kai ribos, kaip antai taikytos ieškovių, yra siejamos su sistema, pagal kurią nauda, susijusi su ribos, nuo kurios taikomos išmokos ar didesnės nuolaidos, peržengimu taikoma visiems kliento pirkimams per atitinkamą laikotarpį, o ne tik tai daliai pirkimų, kuri viršija aptariamą ribą (žr. ginčijamo sprendimo 132, 297 ir 316 konstatuojamąsias dalis).

261    Antra, Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad nuolaidų sistemos buvo skirtingos kiekvienam klientui, o ribos nustatytos remiantis numatomais kliento poreikiais ir (arba) anksčiau nupirktu kiekiu.

262    Ginčijamame sprendime nurodoma aplinkybė, kad atgaline data taikomų nuolaidų sistema kartu su viena ar keliomis ribomis, sutampančiomis su visais ar didele dalimi klientų poreikių, yra didelė paskata visus ar beveik visus reikalingus įrengimus pirkti iš ieškovių, dirbtinai padidinanti perėjimo prie kito tiekėjo, net ir dėl nedidelio kiekio vienetų, sąnaudas (žr. ginčijamo sprendimo 131–133, 297, 321 ir 322 konstatuojamąsias dalis).

263    Trečia, Komisija konstatavo, kad aptariamos nuolaidos dažnai buvo taikomos tam tikriems dideliems ieškovių klientams, siekiant užsitikrinti jų lojalumą (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 180 ir 240 konstatuojamąsias dalis).

264    Galiausiai ginčijamame sprendime nurodoma, jog ieškovės neįrodė, kad jų elgesys buvo objektyviai pateisinamas ar kad jis suteikė didelę efektyvumo naudą, kuri būtų didesnė nei antikonkurencinis poveikis vartotojams (žr. ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamąją dalį).

265    Iš tikrųjų ginčijamame sprendime remiantis diagramomis (žr. 15, 18, 21–24 ir 27 brėžinius) iliustruojama aplinkybė, kad ieškovių atgaline data taikytos nuolaidos turėjo išstumiantį poveikį, versdamos konkurentus taikyti labai žemas, kartais neigiamas kainas paskutiniams vienetams prieš peržengiant nuolaidų sistemos nustatytą ribą (žr. ginčijamo sprendimo 165, 186, 224, 235, 236 ir 268 konstatuojamąsias dalis).

266    Vis dėlto ginčijamame sprendime netvirtinama, kad nuolaidų sistemos paprastai lemdavo neigiamų kainų taikymą ar kad toks tvirtinimas yra pirminė sąlyga konstatuojant, jog šios nuolaidų sistemos yra neteisėtos. Be to, ginčijamame sprendime nepateikiamas kiekvienos ieškovių taikytos nuolaidų sistemos grafinis paaiškinimas. Jame pateikiama viena ar dvi diagramos kiekvienai šaliai, kurios iliustruoja ieškovių nuolaidų sistemų išstumiantį iš rinkos poveikį.

267    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog išstūmimo mechanizmas, pagrįstas atgaline data taikomomis nuolaidomis, nereikalauja, kad dominuojanti įmonė aukotų savo pelną, nes nuolaidų sąnaudos išdalijamos dideliam vienetų skaičiui. Suteikiant atgaline data taikomas nuolaidas, dominuojančios įmonės vidutinės kainos laisvai gali būti žymiai didesnės už sąnaudas ir suteikti didelę vidutinę pelno maržą. Vis dėlto atgaline data taikomų nuolaidų sistemos poveikis toks, kad klientui reali paskutinių vienetų kaina yra labai žema dėl aspiracinio poveikio.

268    Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad tik aplinkybė, jog diagramose yra klaidų, negali paneigti išvadų dėl ieškovių taikytų nuolaidų sistemų antikonkurencinio pobūdžio. Taigi šis ieškovių kaltinimas yra nereikšmingas.

269    Dėl ieškovių argumento, kad konkurentai nejautė jų veiklos ribojimo parduodant nedidelius kiekius automatų kiekvienam klientui, reikia konstatuoti, kad užimant tvirtą dominuojančią padėtį, kaip yra ieškovių atveju, didelei paklausos daliai nėra adekvataus tokią dominuojančią padėtį užimančios įmonės tiekiamo produkto pakaitalo. Dominuojančią padėtį užimantis tiekėjas labai dažnai yra neišvengiamas komercinis partneris (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo minėto Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 41 punktą). Iš to matyti, kad šiomis aplinkybėmis ginčijamame sprendime teisingai nurodyta, kad klientai iš kitų tiekėjų pirko tik nedidelį RVM kiekį.

270    Dėl tų pačių priežasčių sunku pritarti ieškovių argumentui, pagal kurį konkurentas žemesnes kainas, kurias jis priverstas taikyti klientui už RVM vienetus iki nustatytos ribos, gali kompensuoti parduodamas papildomus vienetus tam pačiam klientui (jau peržengus nustatytą ribą). Iš tikrųjų likę kliento poreikiai geriausiu atveju yra riboti, nes vidutinė konkurento kaina struktūriniu požiūriu yra mažai patraukli.

271    Tas pats pasakytina ir dėl tvirtinimo, kad konkurentai dėl ieškovių taikytos praktikos patirtus nuostolius ar nedidelį pelną galėjo stengtis kompensuoti pajamomis iš priežiūros (priežiūra ir taisymas). Iš tikrųjų ieškovių įkurta didelė bazė joms taip pat suteikė akivaizdų pranašumą taisant ir prižiūrint jų automatus, nes pateikdamos savo argumentus ieškovės aiškiai nenurodo, kaip struktūriniu požiūriu nedidelės konkurentų pelno maržos pirminėje rinkoje galėtų būti kompensuotos pajamomis automatų priežiūros rinkoje.

272    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečią antrojo ieškinio pagrindo dalį, taigi ir visą antrąjį ieškinio pagrindą.

C –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis nagrinėjant klausimą, ar sutartys iš tikrųjų panaikina konkurenciją

1.     Šalių argumentai

273    Ieškovės nurodo, kad realaus poveikio analizė yra ginčijamame sprendime pateiktos išvados dėl išstūmimo iš rinkos sudėtinė dalis. Ginčijamo sprendimo dalys, susijusios su „įtaka“ kiekvienai iš penkių valstybių, patvirtina šią aplinkybę.

274    Ieškovės mano, kad Komisijos įrodymai yra prieštaringi, spekuliaciniai ir nereikšmingi, nes jie neleidžia konstatuoti, jog sutartys iš tikrųjų panaikino konkurenciją.

275    Pirmiausia ieškovės tvirtina, kad daugelyje iš penkių nagrinėtų nacionalinių rinkų laikotarpiu, per kurį Komisijos tvirtinimu ieškovės taikė antikonkurencinę praktiką, jų rinkos dalis sumažėjo.

276    Ieškovės mano, kad Komisijos pateiktas grafikas pagrindžia jų tvirtinimus dėl rinkos dalies, t. y. kad ši sumažėjo trijose iš penkių nagrinėjamų valstybių, o tai negali būti vertinama kaip antikonkurencinio poveikio įrodymas.

277    Antra, ieškovės ginčija Komisijos teiginį, kad jų konkurentų padėtis visose penkiose valstybėse aptariamu laikotarpiu išliko netvirta. Jos nurodo, kad jų konkurentai trijose valstybėse padidino savo rinkos dalis, kad Vokietijoje jų rinkos dalys išliko beveik nepakitusios ir tik Švedijoje jų rinkos dalys sumažėjo.

278    Trečia, ieškovės ginčija akivaizdaus ryšio tarp susietos rinkos dalies ir jų rinkos dalies buvimą nuo 1998 m. iki 2002 m. visose penkiose nacionalinėse rinkose. Nagrinėjant penkias nacionalines rinkas bendrai nebūtų įrodymų, kurie leistų manyti, jog susieta didelė rinkos dalis lėmė ieškovių rinkos dalies padidėjimą. Pavyzdžiui, Nyderlanduose ir Norvegijoje, kur ieškovių susietos rinkos dalys buvo didžiausios, jos sumažėjo, tuo tarpu Vokietijoje ir Švedijoje, kur jos turėjo mažesnes susietos rinkos dalis, šios dalys padidėjo arba išliko nepakitusios. Tik Austrijoje ieškovių rinkos dalis mažėjo greičiau nei Nyderlanduose ir Norvegijoje.

279    Be to, ieškovės tvirtina, kad nėra statistiškai didelio ryšio tarp susietos rinkos dalies ir jų rinkos dalies penkiose nagrinėtose valstybėse aptariamu laikotarpiu.

280    Ieškovės pažymi, kad Komisija remiasi savo pačios subjektyviu įrodymų išaiškinimu ir atmeta visus objektyvius kriterijus. Komisija tvirtino, kad kintamieji yra „susiję“, tačiau atmetė bet kokią galimybę šiam tvirtinimui taikyti objektyvų ir statistiškai pagrįstą testą. Be to, Komisija nepateikė jokių įrodymų, grindžiančių jos tvirtinimą, kad ieškovių statistinė analizė galėjo būti suklastota.

281    Ketvirta, ieškovės ginčija Komisijos tvirtinimą, pagal kurį jų kainos nesumažėjo, ir nurodo, kad Komisija turėjo nagrinėti realias kainas pritaikius nuolaidas, o ne kataloge nurodytas kainas.

282    Ieškovės nurodo, kad tinkamas duomenų nagrinėjimas, kokį jos pateikė ieškinyje, rodo, jog kainos sumažėjo trijose valstybėse iš penkių.

283    Penkta, ieškovės tvirtina, kad trijų konkurentų pasitraukimas neįrodo antikonkurencinio poveikio. Pirma, Prokent bankrutavo tuo metu, kai buvo nutraukta ieškovių tariamai antikonkurencinė praktika. Antra, tai, kad ieškovės įsigijo Halton ir Eleiko, paneigia Komisijos neigiamą teoriją, nes jei ieškovės būtų galėjusios apriboti ir pašalinti savo konkurentus, joms nebūtų reikėję pirkti šių įmonių, kad išstumtų jas iš rinkos.

284    Galiausiai ieškovės tvirtina, kad net jei tam tikros Komisijos nurodytos aplinkybės būtų teisingos, jos nebūtinai įrodytų jų taikytų kainų antikonkurencinį poveikį. Pirmiausia, istorinio ūkio subjekto rinkos dalis ir jo konkurentų padėtis rinkoje gali išlikti stabilios tam tikrą laikotarpį dėl visiškai teisėtų priežasčių; antra, Komisija pati sau prieštarauja dėl ieškovių kainų ir dėl jų vertinimo laiko atžvilgiu, kvalifikuodama ieškovių kainų nustatymo politiką kaip grobuonišką ir tuo pat metu jas kaltindama aukštų kainų išlaikymu; ir, trečia, vieno ar kelių konkurentų pasitraukimas iš rinkos neįrodo antikonkurencinio poveikio, nes tai gali būti normalios konkurencijos rezultatas.

285    Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

286    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jei vien tam tikrų sprendimo motyvų pakanka teisiškai jį pagrįsti, kitų teisės akto motyvų trūkumai bet kokiu atveju neturi įtakos jo rezoliucinei daliai (pagal analogiją žr. 2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija ir Prancūzija prieš TF1, C‑302/99 P ir C‑308/99 P, Rink. p. I‑5603, 26–29 punktus).

287    Ginčijamo sprendimo 285 ir 332 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodyta, kad nors pagal teismų praktiką norint nustatyti EB 82 straipsnio pažeidimą pakanka įrodyti, kad ieškovės savo praktika siekė riboti konkurenciją ar kad jų elgesys turėjo arba galėjo turėti tokį poveikį, Komisija savo tyrimą šioje byloje papildė galimo ieškovių praktikos poveikio RVM rinkai vertinimu.

288    Taigi akivaizdu, kad Komisija nesistengė savo išvados dėl EB 82 straipsnio pažeidimo grįsti šiuo realaus ieškovių praktikos poveikio visoms nacionalinėms rinkoms vertinimu, ji savo išvadą dėl pažeidimo tik papildė trumpu galimo poveikio vertinimu.

289    Be to, reikia konstatuoti, kad nustatant EB 82 straipsnio pažeidimą nebūtina įrodyti, kad nagrinėjamas piktnaudžiavimas turėjo konkretų poveikį atitinkamoms rinkoms. Šiuo klausimu pakanka įrodyti, kad piktnaudžiaudama dominuojanti įmonė siekia apriboti konkurenciją arba, kitaip tariant, toks elgesys daro arba gali daryti tokį poveikį (Sprendimo Michelin II 239 punktas ir minėto Sprendimo British Airways prieš Komsiją 293 punktas).

290    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą kaip nereikšmingą, nenagrinėjant, ar Komisijos pateikti įrodymai leido nuspręsti, kad nagrinėjamos sutartys iš tikrųjų panaikino konkurenciją. Taigi, net jei Komisija nuspręsdama, kad minėtos sutartys iš tikrųjų panaikino konkurenciją, būtų padariusi akivaizdžią vertinimo klaidą, kaip tvirtina ieškovės, ginčijamas sprendimas neturėtų dėl to būti pripažintas neteisėtu.

D –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia klaida, kurią tariamai padarė Komisija nuspręsdama, kad neprivalomi įpareigojimai dėl kiekio galėjo pažeisti EB 82 straipsnį

1.     Šalių argumentai

291    Ieškovės darydamos nuorodą į pirmąjį ieškinio pagrindą tvirtina, kad daugelis iš 18 ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje nurodytų sutarčių, numatančių įpareigojimus dėl kiekio, nebuvo privalomos. Ieškovės nurodo, kad kaip ir neprivalomų išimtinių sutarčių atveju, neprivalomas individualus įpareigojimas dėl kiekio, net jei jis apėmė visus ar beveik visus kliento poreikius, negalėjo panaikinti konkurencijos. Jei klientas teisiškai neprivalo laikytis įpareigojimo nupirkti konkretų kiekį iš tiekėjo, jis laisvai bet kuriuo momentu gali pasirinkti konkuruojančių tiekėjų geriausią pasiūlymą. Neprivalomas individualus įpareigojimas dėl kiekio yra tik ketinimas.

292    Ieškovės tvirtina, kad Bendrijos teisėje nėra teisinio pagrindo, draudžiančio klientui nurodyti savo tiekėjams visus ar beveik visus savo poreikius konkrečiu laikotarpiu, net jei vienas iš tiekėjų užimą dominuojančią padėtį. Todėl šios 18 sutarčių negalėjo daryti antikonkurencinio poveikio, taigi jomis nebuvo galima remtis ir ginčijamame sprendime. Atmetus 18 iš 49 sutarčių, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas, šio pagrįstumas taip sumažėtų, kad, ieškovių nuomone, jis turėtų būti visai panaikintas.

293    Ieškovės priduria, kad, priešingai nei nurodoma atsiliepime į ieškinį, daugelyje sutarčių kaina nebuvo siejama su nupirktu kiekiu, ir jose praktiškai buvo nustatyta viena kaina už kiekvieną užsakytą automatą (Lidl, COOP ir kt.).

294    Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

2.     Bendrojo Teismo vertinimas

295    Reikia pažymėti, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 208 ir 209 punktuose, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, darytina išvada, kad jei rinkoje dominuojančią padėtį užimanti įmonė susaisto pirkėjus, kad ir jų pačių prašymu, pareiga ar pažadu išimtinai tik iš jos pirkti visą arba didžiąją dalį joms reikalingos produkcijos, tai laikoma piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi pagal EB 82 straipsnį, neatsižvelgiant į tai, ar tokia pareiga paprasčiausiai nustatyta, ar už jos laikymąsi taikomos nuolaidos. Taip pat yra ir tuo atveju, kai minėta įmonė, nesusiedama pirkėjų formaliu įsipareigojimu taiko, pagal su pirkėjais sudarytas sutartis arba vienašališkai, nuolaidų už lojalumą sistemą, t. y. nuolaidas, susietas su sąlyga, kad klientas, neatsižvelgiant į tai, ar jo pirkimo suma didelė, ar nereikšminga, įsigytų visą arba didžiąją dalį reikiamos produkcijos kiekio išimtinai iš dominuojančią padėtį rinkoje užimančios įmonės (minėto Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 89 punktas).

296    Iš tikrųjų toks išimtinio tiekimo įsipareigojimas už tai taikant nuolaidas arba jų netaikant, arba nuolaidų už lojalumą taikymas siekiant paskatinti pirkėją pirkti išimtinai iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės, yra nesuderinamas su neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje tikslu, nes jis negrindžiamas ekonomine priemone, pagrindžiančia tokį įsipareigojimą ar palankesnes sąlygas, bet juo siekiama iš pirkėjo atimti arba labai apriboti jo galimybę pasirinkti tiekimo šaltinius ir užkirsti kelią kitiems gamintojams patekti į rinką (minėto Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją 90 punktas).

297    Nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina ieškovės, Komisija ginčijamame sprendime sutartis dėl individualių įpareigojimų dėl kiekio išnagrinėjo ne tik visiškai formaliai teisiniu požiūriu, bet ir atsižvelgdama į konkrečią ekonominę situaciją, kuriai esant buvo sudarytos šios sutartys. Tuo remdamasi Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad aptariamos sutartys galėjo pašalinti konkurentus.

298    Iš tikrųjų individualūs įpareigojimai dėl kiekio, kaip antai nurodyti ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje, kurie de facto susieja ir (arba) skatina pirkėją išimtinai tik iš dominuojančios įmonės pirkti visą arba didžiąją dalį joms reikalingos produkcijos ir kurie negrindžiami ekonomine priemone, pagrindžiančia tokį įsipareigojimą ar palankesnes sąlygas, bet jais siekiama iš pirkėjo atimti arba labai apriboti jo galimybę pasirinkti tiekimo šaltinius ir užkirsti kelią kitiems gamintojams patekti į rinką, net pripažinus, kad jie teisiškai neįpareigoja pardavėjo, yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme (šiuo klausimu minėto Sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją 84 ir 160 punktus).

299    Net jei daugelis pavyzdžių patvirtina, kad taikydamos įpareigojimus dėl kiekio ir nuolaidas ieškovės leido tam tikrą lankstumą tiksliai laikantis terminų ir tikslų, šis lankstumas, taikytas net tam tikroms sutartims, dėl kurių „privalomumo“ ieškovės neprieštarauja, nesumažina šios praktikos iš rinkos šalinančio poveikio. Atvirkščiai, Komisija ginčijamame sprendime teisingai nurodė, kad tiksli pirkimų apimtis ieškovėms buvo mažiau svarbi nei klientų lojalumas. Iš tikrųjų minėtu lankstumu buvo siekiama skatinti RVM pirkti iš ieškovių net tuos klientus, kurie kitu atveju nebūtų pasiekę nustatytų ribų (žr. ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamąją dalį).

300    Be to, reikia pažymėti, kad didžioji dalis sutarčių dėl įpareigojimų dėl kiekio, kurias ieškovės kvalifikuoja kaip neprivalomas, yra sutartys, kuriose jos kainą ir komercines sąlygas susiejo su kliento tam tikru nupirktu RVM kiekiu. Šiose sutartyse paprastai buvo numatyta nuolaida, aiškiai susieta su tikslo įvykdymu. Klientas teisiškai nebuvo įpareigotas pasiekti tikslą, tačiau jį turėjo pasiekti, norėdamas išlaikyti ar gauti nuolaidą. Šioje byloje tokios sutartys yra, pavyzdžiui, sutartis su Axfood (2001 m.), COOP (2000 m.), NorgesGruppen arba Hakon Gruppen. Šios sutartys panašios į tas, kuriose buvo numatytos atgaline data taikomos nuolaidos. Nuolaidos praradimo atgaline data rizika ypač skatino klientą pasiekti nustatytą tikslą. Tai, kad galiausiai ieškovės galėjo nereikalauti grąžinti nuolaidos, ar ieškovių pasiūlymo klientui patvirtinimo nebuvimas, nėra reikšminga. Svarbiausi yra kliento lūkesčiai jam darant užsakymą pagal gautame pasiūlyme nurodytas sąlygas.

301    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindas, susijęs su akivaizdžia klaida, kurią tariamai Komisija padarė nurodžiusi, kad neprivalomos sutartys dėl įpareigojimų dėl kiekio gali pažeisti EB 82 straipsnį, turi būti atmestas.

II –  Dėl reikalavimų panaikinti ar sumažinti baudą

A –  Šalių argumentai

302    Ieškovės, nurodydamos šeštąjį ieškinio pagrindą, tvirtina, kad Komisija nustatydama baudą, sudarančią 8 % pasaulinės Tomra grupės apyvartos, pažeidė proporcingumo ir diskriminacijos draudimo principą.

303    Atsakydamos į Komisijos atsiliepime į ieškinį išdėstytus tvirtinimus, ieškovės nurodo, kad Komisijos joms skirta 24 mln. EUR bauda sudaro 7,97 % grupės pasaulinės apyvartos 2005 m.

304    Pirmiausia ieškovės nurodo, kad nors Komisija nevaržoma gali nustatyti baudų dydį, kad sustiprintų atgrasantį poveikį, vis dėlto Komisijos politika negali nepaisyti proporcingumo reikalavimų, pagal kuriuos baudos už „labai sunkius“ pažeidimus turi būti labiau atgrasančios nei baudos už „sunkius“ pažeidimus. Ši logika patvirtinama ir baudų nustatymo metodo gairėse, kuriose numatyta, kad už sunkius pažeidimus skiriama nuo 1 iki 20 mln. EUR pagrindinė bauda, o už labai sunkius pažeidimus skiriama didesnė nei 20 mln. EUR pagrindinė bauda.

305    Ieškovės mano, kad Komisija, skirdama baudą Microsoft už „labai sunkius“ pažeidimus, laikėsi minėtos logikos. Tačiau palyginimui jos nurodo, kad Microsoft bauda sudarė tik 1,5 % jos pasaulinės apyvartos, nors pažeidimas buvo pripažintas labai sunkiu. Ieškovės mano, kad iš to seka nelogiška išvada, jog Komisijai svarbiau atgrasinti ieškoves, t. y. bendrovių grupę, kurios apyvarta mažesnė nei 300 mln. EUR, už sunkų pažeidimą nei atgrasinti Microsoft, t. y. vieną iš penkių didžiausių pasaulio įmonių, kurios apyvarta 2003 m. buvo didesnė nei 30 mlrd. EUR, už labai sunkų pažeidimą. Be to, Komisija AstraZeneca už du sunkius pažeidimus skyrė baudą, kuri, atsižvelgus į poreikį skirti atgrasančią baudą, proporcingą atitinkamai naudai, sudarė tik apie 3 % jos pasaulinės apyvartos.

306    Ieškovės nurodo, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog bet koks pastebimas Komisijos praktikos pakeitimas turi būti nuodugniai motyvuotas. Tačiau Komisija ginčijamame sprendime nenurodė, dėl kokių priežasčių Tomra grupei, kuri net nėra priskiriama prie 50 didžiausių Norvegijos įmonių, buvo skirta bauda, sudaranti „didžiausią pasaulinės apyvartos dalį, kuri gali būti nustatyta bendrovei už konkurencijos normų pažeidimą“.

307    Ieškovės šiuo klausimu tvirtina, kad ginčijamame sprendime nepateikiami nuodugnūs paaiškinimai, kurie pagrįstų tokį didelį Komisijos praktikos baudų skyrimo srityje pasikeitimą.

308    Antra, ieškovės mano, kad baudos dydis yra neproporcingas, atsižvelgiant į nedidelę jų apyvartą nagrinėjamose geografinėse rinkose. Ieškovės nurodo, kad Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Švedijoje ir Norvegijoje jų apyvarta sudarė mažiau nei 25 % bendros apyvartos, o visoje EEE – mažiau nei 34 % bendros apyvartos. Ieškovės nurodo, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog proporcingumo principas gali būti pažeistas, jei Komisija nepaiso santykio tarp pasaulinės apyvartos ir „produktų, dėl kurių buvo padarytas pažeidimas“, apyvartos. Be to, Komisija negalėjo atsižvelgti tik į tai, kad pažeidimai nebuvo tęstiniai per visą nagrinėjamą laikotarpį visose aptariamose nacionalinėse rinkose.

309    Komisija ginčija ieškovių nurodytus argumentus.

B –  Bendrojo Teismo vertinimas

310    Dėl ieškovių argumento, kad buvo pažeistas diskriminacijos draudimo principas, nes Komisija nustatė baudą, sudarančią 8 % ieškovių pasaulinės apyvartos, reikia pirmiausia priminti, kad nustatydama baudas Komisija negali pažeisti bendrojo Bendrijos teisės vienodo požiūrio principo, kuris, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidžiamas tik tuomet, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (2003 m. liepos 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 104 punktas). 

311    Vis dėlto šiuo klausimu pažymėtina, kad ankstesnė Komisijos sprendimų praktika savaime nesudaro baudų konkurencijos srityje teisinio pagrindo. Aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2007 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB 81] ir [EB 82] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) nustatytose ribose padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 109 punktas).

312    Reikia pridurti, kad pažeidimų sunkumas nustatytinas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, tokių, kaip specifinės bylos aplinkybės, jos kontekstas ir baudų atgrasantis poveikis, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 33 punktas). Tačiau tokie tinkami duomenys, kaip antai rinkos, prekės, šalys, įmonės ir atitinkami laikotarpiai kiekvienoje byloje yra skirtingi. Iš to išplaukia, kad Komisija negali būti įpareigota skirti tokios pačios proporcijos baudas visose sunkumo požiūriu panašiose bylose (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, T‑67/01, Rink. p. II‑49, 187–189 punktus).

313    Kadangi baudos yra Komisijos konkurencijos politikos instrumentas, ji turi turėti diskreciją nustatydama jų dydį, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos normų (1996 m. gruodžio 11 d. Bendrojo Teismo sprendimo Van Megen Sports prieš Komisiją, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 53 punktas).

314    Taigi šiuo atveju reikia atmesti ieškovių argumentą dėl ieškovėms skirtos baudos palyginimo su kituose sprendimuose Komisijos skirtomis baudomis, nes, kaip buvo priminta, Komisijos sprendimų praktika savaime nesudaro baudų konkurencijos srityje teisinio pagrindo. Komisija negali būti įpareigota nustatyti tokias baudas, kurios idealiai atitiktų kitose bylose nustatytas baudas.

315    Kalbant apie ieškovių argumentą, pagal kurį ginčijamame sprendime dėl keičiamos politikos turėjo būti pateikti konkretūs paaiškinimai, jis taip pat turi būti atmestas. Iš tikrųjų Komisija nustatydama ginčijamą baudą vykdė savo pareigą, jai nustatytą Reglamente Nr. 1/2003 ir baudų nustatymo metodo gairėse; šios aplinkybės ieškovės neginčijo. Komisija nustatydama baudos dydį nepakeitė savo politikos baudų srityje, o, atvirkščiai, klasikiniu būdu pritaikė šią politiką.

316    Kalbant apie tariamą baudos neproporcingumą dėl nedidelės atitinkamos ieškovių apyvartos nagrinėjamose geografinėse rinkose, reikia priminti, kad, laikantis maksimalios Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos ir su bendra apyvarta susijusios ribos (žr. pagal analogiją minėto sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktą), Komisijai, siekiant įvertinti pažeidimo sunkumą apskaičiuojant baudą, leidžiama atsižvelgti į atitinkamos įmonės apyvartą, tačiau šiai apyvartai negalima skirti pernelyg didelės reikšmės, palyginti su kitais vertinimo kriterijais (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komsiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 257 punktas).

317    Nagrinėjamu atveju Komisija taikė gairėse nustatytą apskaičiavimo metodą, pagal kurį vertinant pažeidimo sunkumą, kad būtų nustatytas baudos dydis, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra pažeidimo pobūdis, konkreti jo įtaka, atitinkamos rinkos geografinė apimtis ir poreikis nustatyti atgrasančią baudą. Nors gairės nenumato, kad baudos apskaičiuojamos pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą arba apyvartą atitinkamoje rinkoje, jos nedraudžia į šiuos rodiklius atsižvelgti apskaičiuojant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrų Bendrijos teisės principų, ir jei to reikalauja aplinkybės (minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 258 ir 260 punktai).

318    Iš to matyti, jog nors ir negalima neigti, kad su aptariamais produktais susijusi apyvarta gali būti tinkamas pagrindas vertinant poveikį konkurencijai minėtų produktų rinkoje EEE viduje, vis dėlto šis veiksnys nėra vienintelis kriterijus, kuriuo remdamasi Komisija turi įvertinti ir šiuo atveju įvertino pažeidimo sunkumą.

319    Todėl, priešingai nei tvirtina ieškovės, lyginant Komisijos nustatytą baudos dydį su aptariamų produktų apyvarta, šiam veiksniui būtų suteikta per didelė svarba ir apribotas baudos dydžio proporcingumo vertinimas. Pažeidimo pobūdis, konkreti jo įtaka, atitinkamos rinkos geografinė apimtis ir poreikis nustatyti atgrasančią baudą yra veiksniai, į kuriuos Komisija atsižvelgė ir kurie tinkamai gali pagrįsti baudos dydį.

320    Bet kuriuo atveju, kaip teisingai nurodo Komisija, reikia konstatuoti, kad ieškovių apyvarta rinkose, kuriose buvo nustatytas pažeidimas, sudaro gana didelę jų bendros apyvartos dalį (25 %). Todėl negalima teigti, kad ieškovių apyvarta nagrinėjamose rinkose buvo labai maža.

321    Iš to matyti, kad ieškinio pagrindas, susijęs su neproporcingu ir (arba) diskriminuojančiu požiūriu į ieškoves, kalbant apie ankstesnę Komisijos praktiką ir apyvartą atitinkamose rinkose, turi būti atmestas, taigi turi būti atmesti ir reikalavimai panaikinti ar sumažinti baudą.

322    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, turi būti atmestas visas ieškinys.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

323    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Nurodyti Tomra Systems ASA, Tomra Europe AS, Tomra Systems GmbH, Tomra Systems BV, Tomra Leergutsysteme GmbH, Tomra System AB ir Tomra Butikksystemer AS padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Vilaras Prek Ciucă

Paskelbta 2010 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Ginčijamas sprendimas

A –  Atitinkama rinka

B –  Dominuojanti padėtis

C –  Neteisėti veiksmai

D –  Bauda

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

I –  Dėl reikalavimų panaikinti ginčijamą sprendimą

A –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžiai neteisingų ir nepatikimų įrodymų naudojimu konstatuojant išstūmimo iš rinkos strategiją ir įrodant tam tikrų sutarčių tarp ieškovių ir jų klientų buvimą bei nustatant jų turinį

1.  Dėl pirmos dalies, susijusios su patikimų įrodymų nebuvimu grindžiant išstūmimo iš rinkos strategijos buvimą

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl antros dalies, susijusios su neteisingų ir nepatikimų įrodymų naudojimu patvirtinant tam tikrų sutarčių tarp ieškovių ir jų klientų egzistavimą ir nustatant jų turinį

a)  Dėl iki 1998 m. sudarytų išimtinių sutarčių

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

b)  Dėl sutarčių, kuriose ieškovės įvardijamos kaip „pagrindinis ar pirmasis tiekėjas“

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

c)  Dėl individualių įpareigojimus dėl kiekio nustatančių sutarčių ir individualių atgaline data taikomų nuolaidų sistemų

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

d)  Dėl tam tikrų sutarčių, sudarytų Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Norvegijoje, vertinimo

Vokietija

–  Edeka Bayern-Sachsen-Thüringen (1998–1999 m.)

–  Edeka Handelsgesellschaft Hessenring (1999 m.)

–  Edeka Baden-Würtemberg (2000 m.)

–  COOP Schleswig-Holstein (2000 m.)

–  Netto

–  Rewe Wiesloch ir Rewe-Hungen (1997 m.)

–  Rewe Hungen (2000 m.)

Nyderlandai

–  Albert Heijn (1998–2000 m.)

–  Royal Ahold (2000–2002 m.)

–  Lidl (1999–2000 m.)

–  Superunie (2001 m.)

Švedija

–  ICA Handlares (Švedija) ir Hakon Gruppen (Norvegija) (2000–2002 m.)

–  Rimi Svenska (2000 m.)

–  Spar, Willys ir KB Exonen (Axfood grupė) (2000 m.)

–  Axfood (2001 m.)

–  Axfood (2003–2004 m.)

Norvegija

–  Køff Hedmark ir Rema 1000 (1996 m.), AKA/Spar Norge (1997 m.)

–  NorgesGruppen, Hakon Gruppen, NKL (COOP) ir Rema 1000 (1999–2000 m.)

–  NorgenGruppen (2000–2001 m.)

–  NKL (COOP) ir Rema 1000 (2000–2001 m.)

B –  Dėl antrojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų, susijusių su vertinimo klaidomis nagrinėjant klausimą, ar sutartys galėjo panaikinti konkurenciją, ir su motyvavimo nebuvimu

1.  Dėl tariamo ieškovių sutarčių neteisėtumo per se ir dėl Komisijos vertinant, ar sutartys galėjo riboti ar panaikinti konkurenciją, naudotų testų ar kriterijų nepaaiškinimo

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl ieškovių praktikos „nepakankamo taikymo“ visai RVM paklausai

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

3.  Dėl tariamai neteisingų ir klaidingų įrodymų ir prielaidų, kuriais buvo remiamasi vertinant atgaline data taikomų nuolaidų galimybę panaikinti konkurenciją

a)  Šalių argumentai

b)  Bendrojo Teismo vertinimas

C –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis nagrinėjant klausimą, ar sutartys iš tikrųjų panaikina konkurenciją

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

D –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia klaida, kurią tariamai padarė Komisija nuspręsdama, kad neprivalomi įpareigojimai dėl kiekio galėjo pažeisti EB 82 straipsnį

1.  Šalių argumentai

2.  Bendrojo Teismo vertinimas

II –  Dėl reikalavimų panaikinti ar sumažinti baudą

A –  Šalių argumentai

B –  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

** Proceso kalba: anglų.