TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. rugsėjo 14 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija – Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 19 straipsnio 2 punkto a papunktis – Sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“ – Oro sektorius – Orlaivių įgulos nariai – Reglamentas (EEB) Nr. 3922/91 – Sąvoka „pagrindinė buvimo vieta““
Sujungtose bylose C‑168/16 ir C‑169/16
dėl Cour du travail de Mons (Monso darbo bylų teismas, Belgija) 2016 m. kovo 18 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2016 m. kovo 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Sandra Nogueira,
Victor Perez‑Ortega,
Virginie Mauguit,
Maria Sanchez‑Odogherty,
José Sanchez‑Navarro
prieš
Crewlink Ireland Ltd (C‑168/16)
ir
Miguel José Moreno Osacar
prieš
Ryanair Designated Activity Company, anksčiau – Ryanair Ltd (C‑169/16),
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, antrosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai A. Rosas, C. Toader (pranešėja) ir E. Jarašiūnas,
generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,
posėdžio sekretorius I. Illéssy, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. vasario 2 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– S. Nogueira, V. Perez‑Ortega, V. Mauguit, M. Sanchez‑Odogherty, J. Sanchez‑Navarro ir M. J. Moreno Osacar, atstovaujamų advokatų S. Gilson ir F. Lambinet,
– Crewlink Ireland Ltd, atstovaujamos advokatų S. Corbanie ir F. Harmel,
– Ryanair Designated Activity Company, anksčiau – Ryanair Ltd, atstovaujamos advokatųS. Corbanie, F. Harmel, E. Vahida ir G. Metaxas‑Maranghidis,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet, M. Jacobs ir L. Van den Broeck,
– Airijos, atstovaujamos A. Joyce, padedamo baristerės S. Kingston,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas, D. Segoin ir C. David,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir C. Schillemans,
– Švedijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos C. Meyer‑Seitz, A. Falk, U. Persson ir N. Otte Widgren, vėliau – C. Meyer‑Seitz ir A. Falk,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin, M. Heller ir P. Costa de Oliveira,
susipažinęs su 2017 m. balandžio 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42; toliau – reglamentas „Briuselis I“) 19 straipsnio 2 punkto a papunkčio išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant Sandra Nogueira, Victor Perez‑Ortega, Virginie Mauguit, Maria Sanchez‑Odogherty ir José Sanchez‑Navarro (toliau visi kartu – S. Nogueira ir kt.) ginčą su Crewlink Ireland Ltd (toliau – Crewlink) (byla C‑168/16) ir Miguel José Moreno Osacar ginčą su Ryanair Designated Activity Company (anksčiau – Ryanair Ltd, toliau – Ryanair) (byla C‑169/16) dėl S. Nogueira ir kt. ir M. J. Moreno Osacar individualių darbo sutarčių vykdymo sąlygų ir nutraukimo ir dėl Belgijos teismų tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šiuos ginčus.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 1944 m. gruodžio 7 d. Čikagoje (JAV) pasirašyta Tarptautinė civilinės aviacijos konvencija (toliau – Čikagos konvencija) yra ratifikuota visų Europos Sąjungos valstybių narių, tačiau pati Sąjunga nėra šios konvencijos šalis.
4 Šios konvencijos 17 straipsnyje nustatyta:
„Orlaiviai priklauso tai valstybei, kurioje jie yra įregistruoti.“
Sąjungos teisė
5 Reglamento „Briuselis I“ 13 ir 19 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(13) Kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės.
<…>
(19) Reikėtų užtikrinti [1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais Konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie minėtos konvencijos], ir šio reglamento tęstinumą ir tuo tikslu nustatyti pereinamąsias nuostatas. Tęstinumą taip pat turi užtikrinti <…>, aiškin[nant] <…> konvenciją, o [Pirmasis protokolas dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti 1968 m. konvenciją, peržiūrėtas ir iš dalies pakeistas (OL C 27, 1998, p. 28)] turėtų būti toliau taikomas byloms, kurios dar nebus išspręstos įsigaliojus šiam reglamentui.“
6 Šio reglamento II skyriaus 5 skirsnyje, kurį sudaro 18–21 straipsniai, nurodytos jurisdikcijos taisyklės, susijusios su ginčais dėl individualių darbo sutarčių.
7 Minėto reglamento 18 straipsnio 1 punkte numatyta:
„Bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto.
8 To paties reglamento 19 straipsnyje numatyta:
„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam darbdaviui bylą galima iškelti:
1) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė buvimo vieta, teismuose arba
2) kitoje valstybėje narėje:
a) darbuotojo darbo vietos [įprastinės darbuotojo darbo vietos] teismuose arba paskutinės tokios darbo vietos teismuose[,] arba
b) jeigu darbuotojo darbo vieta [įprastinė darbuotojo darbo vieta] yra arba buvo ne kurioje nors šalyje [toje pačioje šalyje], kurioje yra arba buvo darbuotoją įdarbinusi įmonė [tos valstybės, kurioje yra arba buvo darbuotoją įdarbinusi įmonė], teismuose.“
9 Reglamento „Briuselis I“ 21 straipsnis suformuluotas taip:
„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris:
1) sudaromas po to, kai kyla ginčas[,] arba
2) leidžia darbuotojui iškelti bylą teismuose, kituose, nei nurodyti šioje dalyje.“
10 Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL L 266, 1980, p. 1; toliau – Romos konvencija), preambulėje nustatyta:
„Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties aukštosios susitariančiosios šalys,
pasiryžusios tarptautinės privatinės teisės srityje tęsti Bendrijoje jau pradėtą teisės vienodinimo darbą, ypač jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo srityje,
siekdamos nustatyti vienodas sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taisykles,
susitarė <…>“
11 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3922/91 dėl techninių reikalavimų ir administracinės tvarkos suderinimo civilinės aviacijos srityje (OL L 373, 1991, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 348), iš dalies pakeistas 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1899/2006 (OL L 377, 2006, p. 1; toliau – Reglamentas Nr. 3922/91), taikomas, kaip numatyta jo 1 straipsnyje, „civilinės aviacijos saugos srities techninių reikalavimų ir administracinės tvarkos, susijusių su orlaivių naudojimu ir technine priežiūra ir šiuos darbus atliekančiais asmenimis ir organizacijomis, suderinimui“.
12 Šiame reglamente iki jo panaikinimo 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 216/2008 dėl bendrųjų taisyklių civilinės aviacijos srityje ir įsteigiančiu Europos aviacijos saugos agentūrą, panaikinančiu Tarybos direktyvą 91/670/EEB, Reglamentą (EB) Nr. 1592/2002 ir Direktyvą 2004/36/EB (OL L 79, 2008, p. 1), buvo III priedas, kurio Q poskyris buvo pavadintas „Skrydžio ir darbo laiko apribojimai ir poilsio reikalavimai“. Šiame poskyryje esančios taisyklės OPS 1.1090 3.1 punkte buvo numatyta:
„Naudotojas paskiria kiekvieno įgulos nario pagrindinę buvimo vietą.“
13 Šiame poskyryje taip pat buvo taisyklė OPS 1.1095, kurios 1.7 punkte sąvoka „pagrindinė buvimo vieta“ apibrėžta kaip „[n]audotojo paskirta vieta įgulos nariui, iš kurios įgulos narys įprastai pradeda ir kur baigia darbo laiką arba darbo laikų seką, [ir] kur esant įprastoms sąlygoms naudotojas nėra atsakingas už atitinkamo įgulos nario apgyvendinimą“.
14 Be to, taisyklė OPS 1.1110 „Poilsis“, kuri taip pat buvo įtvirtinta Reglamento Nr. 3922/91 III priedo Q poskyryje, buvo suformuluota taip:
„1. Trumpiausias poilsis
1.1. Trumpiausias poilsio laikas, kuris suteikiamas prieš pradedant tarnybinį skrydžio laiką, išvykstant iš pagrindinės buvimo vietos, trunka bent tiek pat, kiek prieš tai trukęs darbo laikas[,] arba 12 valandų, priklausomai nuo to, kuris yra ilgesnis.
1.2. Trumpiausias poilsio laikas, kuris turi būti suteikiamas prieš pradedant tarnybinį skrydžio laiką išvykstant ne iš pagrindinės buvimo vietos, yra bent jau toks pat, kaip prieš jį buvusio darbo laikas[,] arba 10 valandų, priklausomai nuo to, kuris yra ilgesnis; kai trumpiausias poilsio laikas suteikiamas ne pagrindinėje buvimo vietoje, naudotojas turi sudaryti 8 valandų miego galimybes, atsižvelgdamas į kelionę ir kitus fiziologinius poreikius.
<…>“
15 Socialinės apsaugos srityje sąvoka „pagrindinė buvimo vieta“ taip pat minima 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), iš dalies pakeisto 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012 (OL L 149, 2012, p. 4), 18b konstatuojamoje dalyje. Ši konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„[Reglamento Nr. 3922/91] III priede skrydžio įgulos ir keleivių salono įgulos narių „pagrindinės buvimo vietos“ sąvoka apibrėžiama kaip operatoriaus paskirta vieta įgulos nariui, iš kurios įgulos narys įprastai pradeda ir kurioje baigia darbo laiką arba darbo laikų seką, [ir] kurioje esant įprastoms sąlygoms operatorius nėra atsakingas už atitinkamo įgulos nario apgyvendinimą. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas skrydžio įgulos ir keleivių salono įgulos nariams taikyti šio reglamento II antraštinę dalį, pagrįsta šią „pagrindinės buvimo vietos“ sąvoką naudoti kaip kriterijų nustatant skrydžio įgulos ir keleivių salono įgulos nariams taikytinus teisės aktus. Vis dėlto skrydžio įgulos ir keleivių salono įgulos nariams taikytina teisė turėtų likti stabili, ir dėl pagrindinės buvimo vietos principo taikymo taikytini teisės aktai neturėtų būti dažnai keičiami dėl pramonės darbo modelių ar sezoninių poreikių.“
16 Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnyje, esančiame jo II antraštinėje dalyje, reglamentuojančioje taikytinų teisės aktų nustatymą, numatyta:
„1. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.
<…>
3. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:
a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai;
<…>
5. Skrydžio įgulos ir keleivių salono įgulos nario, teikiančio keleivių ar krovinių pervežimo oro transportu paslaugas, veikla laikoma vykdoma toje valstybėje narėje, kurioje yra jo pagrindinė buvimo vieta, kaip apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 3922/91 III priede.“
17 Reglamento Nr. 465/2012 3 straipsnyje nurodoma, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 5 dalis įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Minėtas paskelbimas įvyko 2012 m. birželio 8 d., todėl šiuo reglamentu padaryti pakeitimai netaikytini ratione temporis pagrindinių bylų aplinkybėms.
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑169/16
18 2008 m. balandžio 21 d. M. J. Moreno Osacar Ispanijoje sudarė darbo sutartį su Ryanair, oro transporto bendrove, kurios buveinė yra Airijoje.
19 Pagal šią sutartį jo pareigos apima „keleivių saugumą, priežiūrą, pagalbą ir kontrolę; įlaipinimo ir kitas antžemines paslaugas <…>, prekybą lėktuvo salone; lėktuvo salono valymą, saugos patikrinimą ir visas kitas užduotis, kurias gali <…> patikėti bendrovė“.
20 Pagal minėtą sutartį, surašytą anglų kalba, jurisdikciją nagrinėti galimus ginčus tarp šalių dėl šios sutarties vykdymo ar nutraukimo turi Airijos teismai ir šios valstybės narės teisės aktai reglamentavo šalių darbo santykius. Toje pačioje sutartyje taip pat nurodyta, kad laikoma, jog M. J. Moreno Osacar, kaip keleivių salono įgulos nario, darbo užduotys atliekamos Airijoje, nes jis pareigas vykdė lėktuve, įregistruotame šioje valstybėje narėje ir priklausančiame nurodytai oro transporto bendrovei.
21 Be to, M. J. Moreno Osacar darbo sutartyje Šarlerua (Belgija) oro uostas nurodytas kaip „pagrindinė buvimo vieta“ ir reikalaujama, kad jis gyventų tokioje vietoje, iš kurios viena valanda kelio iki pagrindinės buvimo vietos, į kurią jis buvo paskirtas; dėl šios priežasties jis turėjo apsigyventi Belgijoje.
22 2009 m. balandžio 1 d. M. J. Moreno Osacar buvo paaukštintas į „prižiūrėtojo“ pareigas. Jis išėjo iš darbo 2011 m. birželio 16 d.
23 Manydamas, kad jo buvęs darbdavys turėjo laikytis Belgijos teisės aktų nuostatų ir taikyti jas, ir manydamas, kad šios valstybės narės teismai turi jurisdikciją spręsti dėl jo reikalavimų, M. J. Moreno Osacar 2011 m. gruodžio 8 d. pareiškė Ryanair ieškinį Tribunal du travail de Charleroi (Šarlerua darbo bylų teismas, Belgija), prašydamas priteisti iš jo buvusio darbdavio įvairių išmokų.
24 Ryanair ginčijo Belgijos teismų jurisdikciją nagrinėti šį ginčą. Šiuo aspektu bendrovė tvirtino, kad yra glaudus ir konkretus ryšys tarp minėto ginčo ir Airijos teismų. Be to, kad yra išlyga dėl jurisdikcijos ir išlyga dėl taikytinos teisės (Airijos teisės), minėta bendrovė nurodo, kad M. J. Moreno Osacar taikytini Airijos teisės aktai, reglamentuojantys mokesčius ir socialinę apsaugą, kad jis savo darbo sutartį vykdė Airijoje registruotuose lėktuvuose, kuriems taikomi šios valstybės narės teisės aktai, ir kad nors M. J. Moreno Osacar savo darbo sutartį pasirašė Ispanijoje, minėta sutartis buvo sudaryta tik tada, kai Ryanair ją pasirašė savo buveinėje Airijoje.
25 2013 m. lapkričio 4 d. paskelbtame sprendime Tribunal du travail de Charleroi (Šarlerua darbo bylų teismas) nusprendė, kad Belgijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti M. J. Moreno Osacar reikalavimų. Pastarasis apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Cour du travail de Mons (Monso darbo bylų teismas, Belgija).
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nurodė tam tikras faktines aplinkybes. Jis pažymėjo, kad M. J. Moreno Osacar visuomet savo darbo dieną pradėdavo Šarlerua oro uoste ir ją baigdavo toje pačioje vietoje. Be to, kartais jis privalėjo jame likti ir laukti, ar jam nereikės pakeisti į darbą neatvykusio darbuotojo.
27 Tai patikslinęs šis teismas nurodė, kad prieš nuspręsdamas dėl ginčo esmės jis turi nuspręsti dėl Belgijos teismų jurisdikcijos jį nagrinėti.
28 Pripažinęs, kad išlyga dėl jurisdikcijos negalima remtis prieš M. J. Moreno Osacar pagal reglamento „Briuselis I“ 21 straipsnį, šis teismas pažymėjo, kad tokio klausimo nagrinėjimas turi būti atliktas atsižvelgiant į šio reglamento 19 straipsnio 2 punktą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priminė, kad šioje nuostatoje nustatyti įvairūs kriterijai, kuriais remiantis nustatomi teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti ginčus, kylančius dėl darbo sutarties. Tarp šių kriterijų, jo nuomone, yra įprastinė darbo vieta; jis ilgą laiką Teisingumo Teismo jurisdikcijoje laikomos esminiu kriterijumi.
29 Šiuo aspektu, kadangi darbuotojui patikėtų darbo užduočių vykdymas apima kelių valstybių narių teritoriją, iš Teisingumo Teismo jurisdikcijos ir, be kita ko, 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Mulox IBC (C‑125/92, EU:C:1993:306) 24 punkto matyti, kad vieta, kurioje paprastai dirbama, gali būti apibrėžta kaip „vieta, kurioje ar iš kurios darbuotojas vykdo esminę savo įsipareigojimų darbdaviui dalį“. Iš to galima daryti išvadą, kad, norint nustatyti šią vietą, nacionaliniams teismams reikia vadovautis veiksnių metodu, t. y. atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes tam, kad nustatytų valstybę, su kuria profesinė veikla yra labiausiai susijusi.
30 Vis dėlto teismo, kompetentingo nagrinėti ginčus, oro transporto bendrovių orlaivių įgulos narių pateiktus valstybių narių teismuose, nustatymas kelia ypatingų sunkumų.
31 Konkrečiai dėl šių asmenų „faktinio profesinės veiklos centro“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ši vietos sąvoka galiausiai nėra labai artima sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“, įtvirtintai Reglamento Nr. 3922/91 III priede, kaip, atrodo, matyti iš nuorodos į šią sąvoką Sąjungos teisės aktuose socialinės apsaugos srityje.
32 Atsižvelgdamas į tai, Cour du travail de Mons (Monso darbo bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar atsižvelgiant į:
– sprendimų nuspėjamumo ir teisinio saugumo reikalavimus, kuriais vadovautasi priimant jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo taisykles, įtvirtintas [1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais vėliau priimtomis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo], ir [reglamente „Briuselis I“] (žr., be kita ko, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Mahamdia, C‑154/11, EU:C:2012:491, 44 ir 46 punktus),
– ypatumus, susijusius su Europos oro navigacijos sektoriumi, kuriame oro transporto bendrovių, kurių buveinė yra vienoje iš Sąjungos valstybių, orlaivių įgulos nariai kasdien skraido po Sąjungos teritoriją iš pagrindinės buvimo vietos, kuri, kaip šioje byloje, gali būti kitoje Sąjungos valstybėje,
– šios bylos ypatumus, apibūdintus šio [prašymo priimti prejudicinį sprendimą] motyvuose,
– kriterijų, kylantį iš sąvokos „pagrindinė buvimo vieta“ (kaip apibrėžta Reglamento [Nr. 3922/91] III priede) ir taikomą Reglamente [Nr. 883/2004] siekiant nustatyti skrydžio įgulos ir keleivių salono įgulos nariams nuo 2012 m. birželio 28 d. taikytinus socialinės apsaugos teisės aktus,
– šio sprendimo motyvuose nurodytais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais suformuotą jurisprudenciją,
reglamento [„Briuselis I“] 19 straipsnio 2 punkte esanti sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“ negali būti aiškinama kaip prilyginama [Reglamento Nr. 3922/91] III priede pateiktai sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“, apibrėžiamai kaip „naudotojo paskirta vieta įgulos nariui, iš kurios įgulos narys įprastai pradeda ir kur baigia darbo laiką arba darbo laikų seką, [ir] kur esant įprastoms sąlygoms naudotojas nėra atsakingas už atitinkamo įgulos nario apgyvendinimą“, siekiant nustatyti susitariančiąją valstybę (taigi ir jos jurisdikciją), kurios teritorijoje darbuotojas paprastai dirba savo darbą, jeigu šis darbuotojas yra bendrovės, kuriai taikoma vienos iš Sąjungos valstybių teisė ir kuri vykdo tarptautinį keleivių vežimą oro transportu visoje Europos Sąjungos teritorijoje, orlaivių personalo narys, jeigu šis sąsajos kriterijus kildinamas iš „pagrindinės buvimo vietos“, suprantamos kaip „faktinis darbo santykių centras“, jeigu darbuotojas nuolat pradeda ir pabaigia joje savo darbo dieną ir organizuoja ten savo kasdienį darbą, yra įsikūręs šalia šios vietos darbo santykių trukmės laikotarpiu, o jo faktinė gyvenamoji vieta yra būtent ta vieta, kuri kartu yra glaudžiausiai susijusi su susitariančiąja valstybe ir užtikrina tinkamiausią apsaugą silpnesnei sutarties šaliai?“
Byla C‑168/16
33 S. Nogueira ir kt. (Portugalijos, Ispanijos ar Belgijos piliečiai) 2009 ir 2010 m. sudarė darbo sutartis su Crewlink, Airijoje įsteigtu juridiniu asmeniu.
34 Kiekvienoje iš jų darbo sutarčių buvo numatyta, kad šiuos darbuotojus įdarbina Crewlink ir jie, kaip keleivių salono įgulos nariai, komandiruojami dirbti Ryanair atlikti panašias į M. J. Moreno Osacar užduotis.
35 Šiose darbo sutartyse, parengtose anglų kalba, taip pat nurodyta, kad jų darbo santykiams taikoma Airijos teisė ir kad šios valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčus, susijusius su šių sutarčių vykdymu ar nutraukimu. Be to, šiose sutartyse numatyta, kad jų darbo užmokestis pervedamas į Airijos banko sąskaitą.
36 Darbo santykiai pasibaigė dėl savanoriško išėjimo iš darbo ar atleidimo iš jo 2011 m.
37 Dėl tų pačių motyvų, kaip ir M. J. Moreno Osacar, S. Nogueira ir kt. kreipėsi į Tribunal du travail de Charleroi (Šarlerua darbo bylų teismas) dėl įvairių išmokų priteisimo.
38 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu tas teismas nusprendė, kad Belgijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šiuos reikalavimus. Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
39 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad S. Nogueira ir kt. sutartyse nurodyta, jog „kliento lėktuvai registruoti Airijoje, todėl jūsų darbo vieta laikoma esanti Airijoje, nes jūs atliekate užduotis šiuose lėktuvuose“, kad Šarlerua oro uostas yra šių darbuotojų „buvimo vieta“ ir kad kiekvienas iš jų turi gyventi tokioje vietoje, iš kurios yra valanda kelio iki buvimo vietos.
40 Minėtas teismas, be kita ko, nurodo tam tikrus reikšmingus faktus, kylančius iš jo konstatavimų. Pirma, nors S. Nogueira ir kt. darbo sutartyse numatyta galimybė darbdaviui nuspręsti perkelti juos į kitą oro uostą, šiuo atveju akivaizdu, kad vienintelė pagrindinė buvimo vieta Crewlink paslaugoms teikti buvo Šarlerua oro uostas. Antra, kiekvienas iš šių darbuotojų savo darbo dieną pradėdavo Šarlerua oro uoste ir kiekvieną kartą grįždavo į savo pagrindinę buvimo vietą pasibaigus darbo dienai. Trečia, kiekvienam iš jų yra tekę pasilikti Šarlerua oro uoste tam, kad galėtų pakeisti galimai į darbą neatvykusį darbuotoją.
41 Beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad S. Nogueira ir kt. darbo sutartimis jie įpareigoti laikytis Ryanair taikomos saugumo ore politikos. Be to, bendros Ryanair ir Crewlink patalpos buvimas Šarlerua oro uoste ir Ryanair vadovybės drausmės įgaliojimų įgyvendinimas Crewlink perduotam personalui pakankami įrodo tai, kad darbą dviejų įmonių darbuotojai atlieka kartu.
42 Šis teismas grindžia prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtinybę, remdamasis identiškais argumentais, kaip ir nurodyti jo prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑169/19. Cour du travail de Mons (Monso darbo bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui iš esmės panašų prejudicinį klausimą.
43 2016 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑168/16 ir C‑169/16 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimamas sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
44 Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar oro transporto bendrovės, ar jai perduoto orlaivio įgulos nario pareikšto ieškinio atveju ir siekiant nustatyti jurisdikciją turintį teismą sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto a papunktį, yra tapati sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3922/91 III priedą.
45 Iš pradžių reikia patikslinti, pirma, kad, kaip matyti iš reglamento „Briuselis I“ 19 konstatuojamosios dalies ir tiek, kiek šiuo reglamentu santykiuose tarp valstybių narių pakeičiama 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeista vėlesnėmis konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir šio reglamento nuostatoms tiek, kiek šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Hőszig, C‑222/15, EU:C:2016:525, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Šiuo klausimu, nors šios konvencijos pirminėje redakcijoje nebuvo konkrečių nuostatų dėl darbo sutarčių, reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punktas suformuluotas beveik identiškai minėtos konvencijos redakcijos pagal Konvenciją 89/535/EEB dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo bei prie Protokolo dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ją aiškinti, su jų pritaikomosiomis pataisomis, padarytomis Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo bei jų pritaikomosiomis pataisomis, padarytomis Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, 1989, p. 1), 5 straipsnio 1 punkto antram ir trečiam sakiniams, todėl, remiantis ankstesniame punkte priminta jurisprudencija, reikia užtikrinti šių dviejų teisės aktų aiškinimo tęstinumą.
47 Be to, dėl individualios darbo sutarties reikia pažymėti, kad pareigų vykdymo vieta, kuri yra prašymo pagrindas, numatyta Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto antroje sakinio dalyje, turi būti nustatyta remiantis vienodais kriterijais, kuriuos Teisingumo Teismas turi apibrėžti remdamasis šios konvencijos sistema ir tikslais. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad tik panašus autonomiškas aiškinimas gali užtikrinti vienodą minėtos konvencijos, kurios tikslas, be kita ko, yra suvienodinti susitariančiųjų šalių teismų jurisdikcijos taisykles, kiek įmanoma vengiant įvairių teismo jurisdikcijos kriterijų taikymo tiems patiems teisiniams santykiams, ir sustiprinti Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, kartu leisti ieškovui lengvai nustatyti teismą, kur jis gali pareikšti ieškinį, ir atsakovui pagrįstai numatyti, kuriame teisme jis bus patrauktas atsakomybėn, aiškinimą (2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Pugliese, C‑437/00, EU:C:2003:219, 16 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
48 Iš to darytina išvada, kad šis autonomiško aiškinimo reikalavimas taikytinas ir reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punktui (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 Antra, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, pirma, dėl ginčų, susijusių su darbo sutartimis, reglamento „Briuselis I“ II skyriaus 5 skirsnyje įtvirtintos taisyklės, kuriomis, kaip matyti iš šio reglamento 13 konstatuojamosios dalies, siekiama apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį šios šalies interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Mahamdia, C‑154/11, EU:C:2012:491, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 43 punktą).
50 Iš tiesų, šiomis taisyklėmis, be kita ko, darbuotojui leidžiama savo darbdaviui iškelti bylą teisme, kuris, jo manymu, yra arčiausiai jo interesų centro, jam pripažįstant galimybę kreiptis į teismą, esantį valstybėje, kurioje jis nuolat gyvena, arba valstybėje, kurioje įprastai atliko savo darbą, arba valstybėje, kurioje yra darbdavio padalinys. Šio skirsnio nuostatomis taip pat apribojama darbdavio, kuris kelia bylą darbuotojui, galimybė pasirinkti teismą ir galimybė nukrypti nuo minėtame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Mahamdia, C‑154/11, EU:C:2012:491, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
51 Antra, reglamento „Briuselis I“ II skyriaus 5 skirsnyje esančios nuostatos yra ne tik specialios, bet ir išsamios (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
52 Trečia, reglamento „Briuselis I“ 21 straipsniu apribojama darbo sutarties šalių galimybė sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos. Taigi toks susitarimas turi būti sudarytas po to, kai kyla ginčas, arba, jei jis sudarytas anksčiau, juo darbuotojui turi būti leidžiama iškelti bylą kituose teismuose, o ne tik tuose, kuriems jurisdikcija suteikiama pagal šias taisykles (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Mahamdia, C‑154/11, EU:C:2012:491, 61 punktas).
53 Darytina išvada, kad ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad išlyga dėl jurisdikcijos galėtų būti taikoma išimtinai ir taip būtų uždrausta darbuotojui iškelti bylą teismuose, turinčiuose jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis I“ 18 ir 19 straipsnius (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Mahamdia, C‑154/11, EU:C:2012:491, 63 punktą).
54 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kaip pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 57 ir 58 punktuose, kad išlyga dėl jurisdikcijos, dėl kurios susitarta pagrindinėje byloje nagrinėjamose sutartyse, neatitinka nė vieno reikalavimo, įtvirtinto reglamento „Briuselis I“ 21 straipsnyje, ir kad dėl to minėta išlyga negalima remtis prieš ieškovus pagrindinėje byloje.
55 Galiausiai, ketvirta, reikia pažymėti, kad autonomiškas reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto aiškinimas nedraudžia atsižvelgti į atitinkamas Romos konvencijoje įtvirtintas nuostatas, nes šioje konvencijoje, kaip matyti iš jos preambulės, taip pat siekiama tarptautinės privatinės teisės srityje tęsti Sąjungoje jau pradėtą teisės vienodinimo darbą, ypač jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo srityje.
56 Iš tiesų, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 77 punkte, Teisingumo Teismas 2011 m. kovo 15 d. Sprendime Koelzsch (C‑29/10, EU:C:2011:151) ir 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendime Voogsgeerd (C‑384/10, EU:C:2011:842) jau aiškino Romos konvenciją, atsižvelgdamas, be kita ko, į Briuselio konvencijos nuostatas, susijusias su individualia darbo sutartimi.
57 Dėl sąvokos „įprastinė darbuotojo darbo vieta“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto a papunktį, apibrėžties Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad valstybės narės, kurioje darbuotojas įprastai dirba, kriterijų reikia aiškinti plačiai (pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Schlecker, C‑64/12, EU:C:2013:551, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Kiek tai susiję su kelių susitariančiųjų valstybių teritorijoje vykdoma darbo sutartimi ir nesant faktinio darbuotojo profesinės veiklos centro, kuriame jis vykdytų savo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad atsižvelgiant į tai, kad reikia nustatyti vietą, su kuria ginčas labiausiai susijęs, siekiant nustatyti teismą, kurio padėtis palankiausia priimti sprendimą, ir užtikrinti darbuotojo, t. y. silpnesnės sutarties šalies, tinkamą apsaugą ir siekti, kad neatsirastų daugiau jurisdikciją turinčių teismų, Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad jame kalbama apie vietą, kurioje ar iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui. Iš tiesų, būtent šioje vietoje darbuotojas gali mažiausiomis išlaidomis pareikšti ieškinį teisme savo darbdaviui ar gintis ir kad šios vietos teismas gali geriausiai išnagrinėti ginčą, susijusį su darbo sutartimi (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 27 d. Sprendimo Weber, C‑37/00, EU:C:2002:122, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
59 Be to, panašiomis aplinkybėmis sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“, pateikta reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto a papunktyje, turi būti aiškinama kaip vieta, iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo savo pagrindinius įsipareigojimus savo darbdaviui.
60 Nagrinėjamu atveju pagrindinės bylos susijusios su darbuotojais, kurie įdarbinti kaip oro transporto bendrovės ar jai perduotos orlaivio įgulos nariai. Todėl jei valstybės narės teismas, nagrinėjantis tokius ginčus, negali nedviprasmiškai nustatyti „įprastinės darbuotojo darbo vietos“, siekdamas patikrinti savo jurisdikciją, jis turi nustatyti „vietą, iš kurios“ šis darbuotojas vykdo savo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui.
61 Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 95 punkte, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad norėdamas nustatyti šią vietą nacionalinis teismas turi atsižvelgti į veiksnių vietą.
62 Šis veiksnių metodas leidžia ne tik geriau atspindėti teisinių santykių realybę, nes reikia atsižvelgti į visas darbuotojo veiklą apibūdinančias aplinkybes (pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 15 d. Sprendimo Koelzsch, C‑29/10, EU:C:2011:151, 48 punktą), bet ir užkirsti kelią tam, kad tokia sąvoka kaip „įprastinė darbuotojo darbo vieta“ nebūtų priemonė ir neprisidėtų prie įpareigojimų apėjimo strategijos (pagal analogiją žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo D’Oultremont ir kt., C‑290/15, EU:C:2016:816, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
63 Kaip pabrėžia generalinis advokatas savo išvados 85 punkte, atsižvelgdamas į darbo santykių transporto sektoriuje specifiką, Teisingumo Teismas 2011 m. kovo 15 d. Sprendime Koelzsch (C‑29/10, EU:C:2011:151, 49 punktas) ir 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendime Voogsgeerd (C‑384/10, EU:C:2011:842, 38–41 punktai) nurodė kelis veiksnius, į kuriuos nacionalinis teismas gali atsižvelgti. Be kita ko, nacionalinis teismas turi nustatyti, kurioje valstybėje yra vieta, iš kurios darbuotojas vykdo vežimus, gauna nurodymus dėl jų vykdymo ir organizuoja savo darbą, ir vieta, kurioje yra darbo priemonės.
64 Todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėje byloje ir kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 102 punkte, reikia atsižvelgti ir į vietą, kurioje laikomi lėktuvai, kuriuose paprastai yra vykdomos darbo užduotys.
65 Tik sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“ neturėtų būti prilyginta kokiai nors sąvokai, esančiai kitame Sąjungos teisės akte.
66 Dėl oro transporto bendrovės ar jai perduotų orlaivio įgulos narių reikia pažymėti, kad minėta sąvoka neturėtų būti prilyginta sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3922/91 III priedą. Iš tiesų, reglamente „Briuselis I“ nedaroma nuoroda į Reglamentą Nr. 3922/91 ir juo nesiekiama tų pačių tikslų; pastarojo reglamento tikslas yra suderinti techninius reikalavimus ir administracinę tvarką civilinės aviacijos saugumo srityje.
67 Tai, kad sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto a papunktį, negali būti prilyginta sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3922/91 III priedą, nereiškia, kaip nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 115 punkte, kad pastaroji sąvoka neturi jokios reikšmės pagrindinėse bylose nagrinėjamomis aplinkybėmis nustatant vietą, kurioje darbuotojas paprastai atlieka savo darbą.
68 Konkrečiau kalbant, kaip matyti iš šio sprendimo 61–64 punktų, Teisingumo Teismas jau pažymėjo būtinybę naudoti veiksnių metodą nustatant šią vietą.
69 Šiuo klausimu sąvoka „pagrindinė buvimo vieta“ yra aspektas, galintis turėti lemiamą vaidmenį nustatant veiksnius, primintus šio sprendimo 63 ir 64 punktuose, leidžiančius, esant tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nustatyti vietą, kurioje darbuotojai paprastai atlieka savo darbą, ir teismo, galinčio nagrinėti jų pareikštą ieškinį, jurisdikciją, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto a papunktį.
70 Iš tiesų ši sąvoka apibrėžta Reglamento Nr. 3922/91 III priedo taisyklėje OPS 1.1095 kaip vieta, iš kurios įgulos narys įprastai pradeda ir kur baigia darbo laiką, organizuoja kasdienį savo darbą, ir netoli kurios darbuotojai darbo sutarties vykdymo laikotarpiu turi savo gyvenamąją vietą ir yra oro transporto bendrovės žinioje.
71 Pagal šio priedo taisyklę OPS 1.110 darbuotojų, kaip antai ieškovų pagrindinėje byloje, minimalus poilsio laikas skiriasi atsižvelgiant į tai, ar šis laikas suteikiamas „pagrindinėje buvimo vietoje“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3922/91 III priedą, ar ne.
72 Be to, reikia pažymėti, kad ši vieta nustatoma ne atsitiktine tvarka ir ne darbuotojo, bet, remiantis minėto priedo taisyklės OPS 1.1090 3.1 punktu, ją nustato naudotojas kiekvienam įgulos nariui.
73 Tik darant prielaidą, kad, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, prašymai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi glaudesnį ryšį su kita vieta, ne „pagrindine buvimo vieta“, būtų paneigta pastarosios svarba nustatant „vietą, iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą“ (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 27 d. Sprendimo Weber, C‑37/00, EU:C:2002:122, 53 punktą ir pagal analogiją 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Schlecker, C‑64/12, EU:C:2013:551, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
74 Be to, sąvokos „įprastinė darbuotojo darbo vieta“ autonomiškumas neturėtų būti paneigtas nuoroda į sąvoką „pagrindinė buvimo vieta“, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, pateiktą Reglamente Nr. 883/2004, nes pastaruoju reglamentu ir reglamentu „Briuselis I“ siekiama skirtingų tikslų. Iš tiesų, jei reglamentu „Briuselis I“ siekiama šio sprendimo 47 punkte nurodyto tikslo, Reglamento Nr. 883/2004 tikslas, kaip nurodyta jo 1 konstatuojamoje dalyje, yra, be laisvo asmenų judėjimo, „padėti kelti jų gyvenimo lygį ir užimtumo sąlygas“.
75 Be to, aiškinimas, kad vietos, kurioje ar iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą, sąvoka, į kurią daroma nuoroda reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto a papunktyje, nėra prilyginama, kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkto, jokiai kitai sąvokai, taikytinas tiek, kiek tai susiję su orlaivių „nacionaliniu priklausymu“, kaip tai suprantama pagal Čikagos konvencijos 17 straipsnį.
76 Taigi, priešingai, nei teigia Ryanair ir Crewlink savo pastabose, valstybė narė, kurioje oro transporto bendrovės ar jai perduotas orlaivio įgulos narys paprastai dirba, taip pat neprilyginama valstybės narės, kuriai priklauso šios oro transporto bendrovės lėktuvai, teritorijai, kaip tai suprantama pagal Čikagos konvencijos 17 straipsnį.
77 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: reglamento „Briuselis I“ 19 straipsnio 2 punkto a papunktį reikia aiškinti taip, kad ieškinio, pareikšto oro transporto bendrovės ar jai perduoto orlaivio įgulos nario, atveju ir siekiant nustatyti teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikciją, sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nėra prilyginama sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3922/91 III priedą. Vis dėlto sąvoka „pagrindinė buvimo vieta“ yra reikšminga nustatant „įprastinę darbuotojo darbo vietą“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
78 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 19 straipsnio 2 punkto a papunktį reikia aiškinti taip, kad ieškinio, pareikšto oro transporto bendrovės ar jai perduoto orlaivio įgulos nario, atveju ir siekiant nustatyti teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikciją, sąvoka „įprastinė darbuotojo darbo vieta“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nėra prilyginama sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“, kaip tai suprantama pagal 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3922/91 dėl techninių reikalavimų ir administracinės tvarkos suderinimo civilinės aviacijos srityje, iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1899/2006, III priedą. Vis dėlto sąvoka „pagrindinė buvimo vieta“ yra reikšminga nustatant „įprastinę darbuotojo darbo vietą“.
Parašai.