GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2003 m. gegužės 6 d.(1)
Sujungtose bylose nuo C‑397/01 iki C‑403/01
Bernhard Pfeiffer ir kiti
prieš
Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV
(Arbeitsgericht Lörrach prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 93/104/EB – Taikymo sritis – Skubios pagalbos specialistai, lydintys greitosios pagalbos automobilius – Sąvokos „kelių transportas“ apimtis – Maksimalus savaitės darbo laikas – Principas – Tiesioginis veikimas – Leidžiančios nukrypti nuostatos – Sąlygos“
1. Arbeitsgericht Lörrach (Vokietija), pirmosios instancijos teismas, sprendžiantis socialines bylas, pateikė Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus dėl kelių Direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų(2) nuostatų, būtent dėl 1 straipsnio, nustatančio jos taikymo sritį; 6 straipsnio, nustatančio maksimalų savaitės darbo laiką, ir 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio, kuris tam tikromis sąlygomis leidžia netaikyti 6 straipsnio, išaiškinimo.
I – Pagrindinių bylų faktinės aplinkybės
2. Nacionalinis teismas septyniose bylose pateikė septynias nutartis dėl prašymo priimti prejudicinius sprendimus. Kadangi klausimai yra visiškai tokie patys, o faktai panašūs, rašytinės proceso dalies metu 2001 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi septynios bylos buvo sujungtos.
3. Visi ieškovai yra skubios pagalbos specialistai, teikiantys skubią medicinos pagalbą ir lydintys ligonius kelyje į ligoninę, dirbantys ar dirbę Vokietijos Raudonajame kryžiuje (Deutsches Rotes Kreuz), iš kurių du pareiškė ieškinius dėl išdirbtų viršvalandžių atlyginimo, kiti – dėl teisės nedirbti ilgiau kaip 48 valandas per savaitę pripažinimo.
4. Be kitos veiklos atsakovas vadovauja greitosios medicinos pagalbos sausumos transportu tarnyboms vienoje iš LandkreisdeWaldshut dalių, kur jam priklauso keli nuolat veikiantys greitosios pagalbos punktai ir vienas punktas, veikiantis tik 12 valandų dienos metu. Veikla vykdoma naudojant greitosios pagalbos automobilius, kuriuose dirba du paramedikai ar du skubios pagalbos specialistai (Rettungstransportfahrzuegen), o greitosios medicinos pagalbos automobilyje – greitosios pagalbos gydytojas ir skubios pagalbos specialistas ar paramedikas (Notarzt-Einsatzfahrzeugen).
Gavus pagalbos pranešimą, šiais automobiliais vykstama suteikti medicinos pagalbą sužeistiesiems ar ligoniams. Po to paprastai jie vežami į ligoninę.
5. Darbo sutartyse šalys sutiko, kad būtų taikoma Vokietijos Raudonojo kryžiaus darbdavių, darbuotojų ir mokinių darbo sąlygų kolektyvinė sutartis (Tarifvertrag über Arbeitsbedingungen für Angestellte, Arbeiter und Auszubildende des Deutschen Roten Kreuzes, toliau – Raudonojo kryžiaus kolektyvinė sutartis).
6. Remiantis šios kolektyvinės sutarties nuostatomis, vidutinis savaitės darbo laikas greitosios medicinos pagalbos tarnybose yra 49 valandos per savaitę. Šalys pripažįsta, kad kolektyvinės sutarties 14 straipsnio 2 dalies b punkto nustatytos materialios sąlygos darbo laiko prailginimui, t. y. reguliariai dirbama nuolatinėje tarnyboje (Arbeitsbereitschaft) vidutiniškai bent 3 valandas per dieną, yra įvykdytos.
II – Taikytina Vokietijos teisė
7. Vokietijoje darbo ir poilsio laikas reglamentuojamas 1994 m. birželio 6 d. Įstatymu dėl darbo laiko (Arbeitszeitgesetz), kuris buvo priimtas perkeliant Direktyvą 93/104 į nacionalinę teisę.
8. Arbeitszeitgesetz 2 straipsnio 1 dalyje darbo laikas apibrėžiamas kaip laikotarpis nuo darbo pradžios iki darbo pabaigos, išskyrus pertraukas; pagal 3 straipsnį darbo diena neturi būti ilgesnė kaip 8 valandos darbo dienomis, tačiau ji gali būti maksimaliai prailginta iki 10 valandų, su sąlyga, kad neviršijamas 8 valandų per darbo dieną vidurkis per 6 kalendorinius mėnesius ar 24 savaičių laikotarpį.
9. Arbeitszeitgesetz 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad kolektyvine sutartimi ar įmonės susitarimu, nukrypstant nuo 3 straipsnio nuostatų, galima:
a) prailginti dienos darbo laiką iki 10 valandų netgi už jį nekompensuojant, jeigu darbo laiką sudaro reguliarūs ir pakankamai ilgi darbo nuolatinėje tarnyboje laikotarpiai;
b) nustatyti kitą kompensuojantį laikotarpį;
c) prailginti darbo laiką iki 10 valandų per darbo dieną, už jį nekompensuojant, maksimaliai iki 60 dienų per metus.
10. Raudonojo kryžiaus kolektyvinės sutarties 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad normalus darbo laikas, išskyrus pertraukas, negali viršyti 39 valandų (nuo 1990 m. balandžio 1 d. – 38 su puse valandos) per savaitę. Paprastai vidutinis savaitės darbo laikas apskaičiuojamas remiantis 26 savaičių laikotarpiu.
Pagal 14 straipsnio 2 dalį normalus darbo laikas gali būti prailgintas iki: a) 10 valandų per dieną ar vidutiniškai 49 valandų per savaitę, jei reguliariai dirbama nuolatinėje tarnyboje vidutiniškai bent 2 valandas per dieną; b) iki 11 valandų per dieną ar vidutiniškai 54 valandų per savaitę, jei reguliariai dirbama nuolatinėje tarnyboje vidutiniškai bent 3 valandas per dieną; ir c) iki 12 valandų per dieną ar vidutiniškai 60 valandų per savaitę, jei darbuotojas lieka savo darbo vietoje, bet ir dirba tik, kai jo to prašoma.
Raudonojo kryžiaus kolektyvinės sutarties 2 priede numatytos specialios nuostatos asmenims, dirbantiems greitosios pagalbos tarnybose. Jas taikant greitosios pagalbos tarnybų skubios pagalbos specialistų ir transporto personalo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią maksimalus 54 valandų savaitės darbo laikas, numatytas 14 straipsnio 2 dalies b punkte, turi būti laipsniškai mažinamas. Nuo 1993 m. sausio 1 d. maksimalus darbo laikas sumažintas iki 49 valandų.
III – Prejudiciniai klausimai
11. Prieš išsprendžiant šias bylas, ArbeitsgerichtLörrach nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą, pateikiant jam tokius prejudicinius klausimus:
„1) a) Ar 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 1 straipsnio 3 dalies nuoroda į 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo(3) 2 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad šios direktyvos netaikomos toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai joms prieštarauja, reiškia, kad ieškovai skubios pagalbos specialistai patenka į šią išimtį?
b) Ar Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalyje pateikta ,,kelių transporto“ sąvoka turėtų būti suprantama taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka tik ta transporto veikla, kuri pagal savo pobūdį yra susijusi su ilgais atstumais ir kurios darbo laikas negali būti fiksuotas dėl nenumatomų galinčių iškilti problemų, ar ši sąvoka apima ir pagalbos tarnybų sausumos transportu veiklą, kurią nors iš dalies sudaro pagalbos tarnybos automobilio vairavimas ir ligonių lydėjimas šioje kelionėje?
2) Ar, atsižvelgiant į 2000 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Simap (73 ir 74 punktai)(4), Direktyvos 93/104/EB 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis reiškia, kad, norint nustatyti ilgesnį kaip 48 valandų savaitės darbo laiką, turi būti gautas asmeniškas darbuotojo sutikimas, ar galima manyti, kad toks sutikimas yra, jei darbuotojas ir darbdavys darbo sutartyje susitarė, kad darbo sąlygos nustatomos kolektyvine sutartimi, kuri leidžia nustatyti ilgesnį kaip 48 valandų savaitės vidutinį darbo laiką?
3) Ar Direktyvos 93/104/EB 6 straipsnis yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus, kad asmuo galėtų juo pasiremti nacionaliniame teisme valstybei narei šią direktyvą neteisingai perkėlus į nacionalinę teisę?“
IV – Bendrijos teisės aktai
12. Nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, yra šios:
Direktyva 89/391
2 straipsnis
„<...>
2. Ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.
Tuo atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kiek galima labiau atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus tikslus.“
Direktyva 93/104
1 straipsnis
„<...>
3. Ši direktyva taikoma visoms Direktyvos 89/391/EEB 2 straipsnyje nurodytoms veiklos sritims, valstybinėms ir privačioms, nepažeidžiant šios direktyvos 17 straipsnio, išskyrus oro, geležinkelio, kelių, jūros, vidaus vandenų ir ežerų transportą, jūros žvejybą ir kitą darbą jūroje bei keliančių kvalifikaciją gydytojų veiklą.
<...>“
6 straipsnis
,,Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:
1) savaitės darbo laikas būtų apribotas įstatymais ar kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar susitarimais tarp darbdavių ir darbuotojų;
2) vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.“
18 straipsnio 1 dalis
„<...>
b) i) Tačiau valstybė narė gali netaikyti 6 straipsnio, jei ji laikosi bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos ir imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:
─ joks darbdavys nereikalaus iš darbuotojo dirbti per septynių dienų laikotarpį daugiau kaip 48 valandas, apskaičiuotas kaip vidurkis 16 straipsnio 2 punkte nurodytam pamatiniam laikotarpiui, išskyrus jei jis gavo darbuotojo sutikimą dirbti tokį darbą,
─ darbuotojas dėl darbdavio veiksmų nepatirs jokių nuostolių dėl to, kad jis nenori sutikti dirbti tokį darbą,
─ darbdavys turės naujausius įrašus apie visus darbuotojus, dirbančius tokį darbą,
─ įrašai bus perduoti atsakingosioms institucijoms, kurios dėl su darbuotojų sauga ir (arba) sveikata susijusių priežasčių gali uždrausti arba apriboti galimybę viršyti maksimalų savaitės darbo valandų skaičių,
─ atsakingųjų institucijų prašymu darbdavys pateiks joms informaciją apie tuos atvejus, kai darbuotojai sutiko per septynių dienų laikotarpį dirbti daugiau kaip 48 valandas, apskaičiuotas kaip vidurkis 16 straipsnio 2 punkte nurodytam pamatiniam laikotarpiui.
Prieš baigiantis septyneriems metams, kurie skaičiuojami nuo šio straipsnio a punkte nurodytos datos, Taryba, vadovaudamasi Komisijos pasiūlymu ir kartu pateikiama įvertinimo ataskaita, peržiūri šio i punkto nuostatas ir sprendžia dėl tolimesnių veiksmų.
<...>“
V – Procesas Teisingumo Teisme
13. Ieškovai pagrindinėse bylose ir Europos Bendrijų Komisija per Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnyje nustatytą terminą pateikė rašytines pastabas šioje byloje.
Kadangi nė viena iš suinteresuotųjų šalių nepareiškė noro būti išklausyta, Teisingumo Teismas pagal savo Darbo reglamento 104 straipsnio 4 dalį nusprendė atsisakyti žodinio bylos nagrinėjimo.
VI – Pateiktos pastabos
14. Ieškovų pagrindinėse bylose tvirtinimu, Raudonojo kryžiaus kolektyvinė sutartis leidžia darbdaviui vienašališkai be darbuotojo sutikimo nustatyti vidutinę savaitės darbo trukmę budinčioms tarnyboms prireikus atlikti darbo užduotis. Pagal Vokietijos doktriną ir teismų praktiką šis budėjimas, kuris laikomas darbo laiku, apibrėžiamas kaip aktyvaus budrumo poilsio sąlygomis laikotarpis. Minėtos kolektyvinės sutarties dalis, kuri numato ilgesnį nei 48 valandų per savaitę darbo laiką, prieštarautų Direktyvai 93/104, vadinasi tai, kad ji atitinka Arbeitszeitgesetz 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, reiškia, jog įstatymų leidėjas neteisingai perkėlė į nacionalinę teisę šios direktyvos nuostatas.
15. Komisija teigia, kad budėjimo valandos, kurias skubios pagalbos specialistai praleidžia savo punktuose, įeina į darbo laiką, kadangi veikla, kurią jie atlieka, nepatenka į Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, taigi jai taikoma Direktyva 93/104; darbuotojai, kurių darbdavio veikla nesusijusi su kelių transporto sektoriumi, nepatenka į Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalyje šiai veiklai numatytą išimtį, taikomą tam tikram sektoriui, net jei įmonė vykdo krovinių ar keleivių vežimą. Jos nuomone, tam, kad savaitės darbo trukmė galėtų viršyti 48 valandas, visos Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatytos sąlygos turi būti įvykdytos, ypač aiškus darbuotojo sutikimas. Šiuo atžvilgiu nepakanka, kad jis būtų informuotas, jog darbo santykius reguliuoja kolektyvinė sutartis, leidžianti prailginti šią trukmę. Komisija pabrėžia, jog Direktyvos 93/104 6 straipsnis yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus, kad asmuo galėtų juo remtis nacionaliniame teisme tuo atveju, jei valstybė narė neteisingai perkėlė šią direktyvą į nacionalinę teisę. Šiuo atveju nacionalinis teismas turi aiškinti nacionalinės teisės aktus kiek įmanoma atsižvelgdamas į susijusios direktyvos formuluotę ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas.
VII – Prejudicinių klausimų analizė
16. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pirmu klausimu, kurį sudaro dvi dalys, prašo Teisingumo Teismo apibrėžti Direktyvos 93/104 taikymo sritį, siekiant išsiaiškinti, ar į ją patenka ieškovų pagrindinėse bylose veikla.
A – 1 klausimo a punktas
17. Arbeitsgericht pirmiausia klausia, ar pagal Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 89/391 2 straipsnį skubios pagalbos specialistų veikla greitosios medicinos pagalbos tarnyboje nepatenka į šių direktyvų taikymo sritį.
18. Kaip Teisingumo Teismas nurodė sprendime Simap(5), Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalis, pirma, nustato jos taikymo sritį, darant nuorodą į Direktyvos 89/391 2 straipsnį, ir, antra, nustato išimtis kai kurioms specifinėms veiklos sritims. Taigi siekiant nustatyti, ar skubios pagalbos specialistų, dirbančių greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, veikla patenka į Direktyvos 93/104 taikymo sritį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ši veikla patenka į Direktyvos 89/391 taikymo sritį.
19. Pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 1 dalį ji taikoma visiems veiklos sektoriams, tiek valstybiniam, tiek privačiam, o būtent pramonės, žemės ūkio, prekybos, administravimo, paslaugų, švietimo, kultūros bei poilsio sritims. Tačiau pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalį ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, pavyzdžiui, ginkluotųjų pajėgų ir policijos, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.
20. Sprendime Simap(6) Teisingumo Teismas nurodė, kad specifinės valstybės tarnybos sritys, išvardytos direktyvoje, skirtos užtikrinti saugumą ir viešąją tvarką, reikalingą sklandžiam visuomenės gyvenimui, ir kad įprastomis sąlygomis budinčių tarnybų medicinos personalo veikla negali būti prilyginta tokioms veiklos sritims.
21. Šioje byloje reikia nustatyti, ar greitoji medicinos pagalba teikiama Raudonojo kryžiaus skubios pagalbos specialistų priklauso civilinės saugos tarnybų veiklai. Jei atsakymas yra teigiamas, reikėtų nustatyti, ar ji patenka į tam tikras specifines veiklos sritis, kurių ypatumai neišvengiamai prieštarauja direktyvos 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų taikymui.
22. Sprendime Simap(7) Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tiek iš Direktyvos 89/391 tikslo užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, tiek iš jos 2 straipsnio 1 dalies formuluotės išplaukia, kad šios direktyvos taikymo sritis turi būti suprantama plačiąja prasme. Vadinasi išimtys, įskaitant numatytą 2 straipsnio 2 dalyje, turi būti aiškinamos siaurai.
23. Civilinė sauga paprastai yra viešoji paslauga, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti asmenų ir turto fizinį neliečiamumą didelio pavojaus visuomenei situacijose, nelaimių ar didelių katastrofų metu, kai gali kilti grėsmė asmenų saugumui ir gyvybei.
24. Gydytojų, paramedikų ir skubios pagalbos specialistų greitosios medicinos pagalbos paslaugos, kurias teikia Raudonasis kryžius šioje byloje, yra skirtos suteikti pirmąją pagalbą ligoniams ir geriausiomis sąlygomis nuvežti juos į ligoninę, kad būtų suteikta jų būklę atitinkanti priežiūra. Civilinė sauga, skirta bendro pavojaus atvejams, neapima šio sektoriaus įprastomis sąlygomis vykdomos veiklos.
25. Akivaizdu, kad įvykus nelaimei ar katastrofai, valstybės institucijos panaudoja visus turimus žmogiškuosius ir materialinius išteklius, pasitelkdamos taip pat pagalbos į organizacijas, įmones, net prireikus privačius asmenis. Ypatingomis aplinkybėmis nekyla abejonių, kad visos greitosios pagalbos tarnybos savo turimomis priemonėmis ir personalu turi prisidėti prie civilinės saugos.
26. Mano supratimu, kelios priežastys rodo, kad tam tikros specifinės civilinės saugos tarnybų veiklos rūšys nepatenka į direktyvos taikymo sritį: visų pirma, skubių atvejų, dėl jų atsirandančių poreikių, taip pat materialinių ir žmogiškųjų išteklių, kuriuos reikia sutelkti per trumpą laiko tarpą, įvairovė ir skirtingumas; antra, civilinės saugos tarnybos naudojasi įvairių viešų ir privačių tarnybų organizavimo sistemų, planavimo, koordinavimo, valdymo metodais, tinkančiais įveikti pavojų; trečia, civilinės saugos tarnybos gali reikalauti visų šalies gyventojų asmeninės pagalbos, viešų bei privačių priežiūros tarnybų, greitosios medicinos pagalbos, priešgaisrinės apsaugos, netgi ryšių tarnybų bendradarbiavimo.
Šios ypatybės be civilinės saugos tarnybų veiklos nenumatomo pobūdžio rodo, kad asmenys, dalyvaujantys likviduojant katastrofų padarinius, daugiausia dirba organizacijose, specializuotose teikti pagalbą asmenims ir jų turtui. Dalyvaudami gelbėjimo darbuose, jie vykdo jiems priskirtas užduotis, laikydamiesi prevencinių ir apsaugos priemonių pavojui išvengti, įmonių nustatytų taikant nacionalinę teisę įgyvendinančią Direktyvą 89/391. Galiausiai, kadangi daugeliu atvejų civilinės saugos tarnybos neveikia kaip darbuotojų struktūros, logiška, kad direktyva dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo joms nėra taikoma.
27. Kaip minėjau, Direktyvos 89/391 taikymo sritis yra labai plati, apimanti skubią medicinos pagalbą greitosios pagalbos automobilyje, kurią įprastomis sąlygomis teikia Raudonasis kryžius. Civilinės saugos tarnyboms paprašius bendradarbiauti katastrofos ar visuotinės nelaimės metu, Raudonojo kryžiaus darbuotojai atlieka vienodas ar panašias užduotis į tas, kurias paprastai vykdo, vadinasi pareigos, nustatytos Direktyvoje 89/391 dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo, nesikeičia. Taigi negalima sakyti, kad specifiniai šioms veikloms būdingi ypatumai neišvengiamai prieštarauja minėtos direktyvos taikymui.
Vadinasi, ginčijama veikla patenka į Direktyvos 89/391 taikymo sritį ir įprastomis sąlygomis, ir tais atvejais, kai Raudonasis kryžius bendradarbiauja su civilinės saugos tarnybomis įvykus katastrofai.
28. Pastebėtina, kad be įvairių transporto sektorių, žvejybos ir darbo jūroje veiklos, vienintelė kita išimtis, kuri nepatenka į Direktyvos 93/104 taikymo sritį, yra keliančių kvalifikaciją gydytojų veikla(8).
Skubios pagalbos specialistų veikla greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, nesanti tarp numatytų išimčių, Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos 89/391 2 straipsnio prasme turi būti aiškinama kaip patenkanti į minėtų direktyvų taikymo sritį.
B – 1 klausimo b punktas
29. Toliau Arbeitsgericht klausia, ar Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalyje pateikta ,,kelių transporto“ sąvoka apima veiklą greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, kadangi tokią veiklą bent jau iš dalies sudaro greitosios medicinos pagalbos automobilio naudojimas ir ligonių lydėjimas kelyje į ligoninę.
30. Dėl Direktyvos 93/104 tikslo Teisingumo Teismas pasisakė sprendime BECTU(9), nurodydamas, kad, remiantis EB sutarties 118 a(10) straipsniu, kuris yra Direktyvos 93/104 teisinis pagrindas, pagal jos pirmą, ketvirtą, septintą ir aštuntą konstatuojamąsias dalis bei jos 1 straipsnio 1 dalies formuluotę direktyvos tikslas yra nustatyti minimalius reikalavimus, siekiant pagerinti darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas, suderinant nacionalines nuostatas, ypač, susijusias su darbo laiku, priduriant, kad derinant Bendrijoje siekiama užtikrinti geriausią darbuotojų saugą ir sveikatą, suteikiant jiems minimalius poilsio laikotarpius ir pakankamas pertraukas.
31. Taigi Direktyva 93/104 nustato minimalius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo, taikomus minimaliam dienos ir savaites poilsio laikui, kasmetinių atostogų laikotarpiams, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui, kaip ir tam tikriems naktinio, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams.
32. Manau, kad kelių transportas nepatenka į direktyvos taikymo sritį, kadangi tuo metu, kai minėta direktyva buvo priimta, jau buvo sukurta Bendrijos teisės aktų sistema, nustatanti specifines taisykles dėl darbo laiko organizavimo ir darbo sąlygų šiame sektoriuje.
Konkrečiai kalbama apie Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85(11); reglamentuojantį tam tikrus socialinius kelių transporto aspektus, pavyzdžiui, vairavimo, pertraukų ir poilsio laiką, išskyrus transporto veiklą, naudojamas ypatingos skubos atvejais ar vykdant gelbėjimo darbus, tarp kurių, mano supratimu, patenka ir greitosios pagalbos tarnybos(12).
33. Teisingumo Teismas sprendime Bowdenirkt.(13) nagrinėjo, kokia dalimi kelių transportas nepatenka į Direktyvos 93/104 taikymo sritį, ir patvirtino, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, paminėdamas oro, geležinkelių, kelių, jūros, vidaus vandenų ir ežerų transportą, turėjo omeny tokių sektorių visumą, o „kitą veiklą jūroje“ ir „keliančių kvalifikaciją gydytojų veiklą“ jis išskyrė kaip specifines veiklas(14). Todėl išimtis, taikoma kelių transporto sektoriui, apima visus šio sektoriaus darbuotojus.
Kaip nurodo Komisija, šiame sprendime buvo atsižvelgta būtent į darbdavio, o ne į darbuotojų veiklą įmonėje. Jei įmonė priklauso vienam iš išvardytų sektorių, kuriuos, Teisingumo Teismo manymu, reikėtų laikyti visuma, pavyzdžiui, kelių transporto sektoriui, visi jos darbuotojai nepatenka į Direktyvos 93/104 taikymo sritį.
34. Raudonojo kryžiaus veikla priimant į darbą skubios pagalbos specialistus, kurie teikia medicinos pagalbą ligonio buvimo vietoje ir juos vežant į ligoninę tinkamai priežiūrai suteikti, nepriklauso kelių transporto sektoriui, net jei atstumas įveikiamas važiuojant keliu, taip pat, kaip ir gabenimas ypatingai sunkiais atvejais, t. y. gelbėjimo lėktuvais ar sraigtasparniais, negali būti laikomas oro transporto veikla.
35. Vis dėlto Vokietijos teismas abejoja, ar vežimą greitosios pagalbos transportu reikėtų vertinti kaip Teisingumo Teismo sprendime Tögel(15), kuriame jis nusprendė, kad sužeistųjų ar sergančių asmenų, lydimų slaugytojo, vežimui taikoma direktyvos 92/50/EEB I A priedo 2 kategorija(16).
36. Nemanau, kad šis sprendimas būtų lemiamas, nustatant Direktyvos 93/104 dėl darbo laiko organizavimo taikymo sritį.
37. Iš tikrųjų Direktyva 92/50 numato dvejopą taikymą, atsižvelgiant į tai, ar paslauga numatyta I A priede ar I B priede pateiktame sąraše. Sutartims, numatytoms pirmame priede, taikomos III ir VI antraštinės dalies nuostatos, kitoms taikomos 14 ir 16 straipsniuose numatytos taisyklės. Jei paslaugos patenka į abu sąrašus, taikytina procedūra nustatoma pagal jų vertę.
Minėtame sprendime Tögel paslaugos, dėl kurių kilo ginčas, numatytos ir I A priede, 2 kategorija (sausumos transporto sektorius), ir I B priede, 25 kategorija (gydymo ir socialinės tarnybos), todėl, Teisingumo Teismo manymu, sutartys turėtų būti reglamentuojamos pagal vieną arba kitą procedūrą, atsižvelgiant į tai, ar paslaugų, numatytų I A priede vertė yra didesnė, ar mažesnė už paslaugų, numatytų I B priede.
38. Tačiau nagrinėjamoje byloje nesiekiama nustatyti tinkamos viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos, vadinasi, Direktyva 92/50 ir ją aiškinanti teismų praktika nėra taikoma.
39. Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad ,,kelių transporto“ sąvoka, pateikta Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalyje, neapima greitosios medicinos pagalbos tarnybos veiklos, nors tokią veiklą bent iš dalies sudaro automobilio naudojimas ir ligonio lydėjimas kelionėje į ligoninę.
C – Antras klausimas
40. Toliau Arbeitsgericht Teisingumo Teismo klausia, ar Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio pirma įtrauka reiškia, kad norint nustatyti ilgesnį kaip 48 valandų savaitės darbo laiką, turi būti gautas aiškus darbuotojo sutikimas, ar šiuo atveju pakanka, kad jis sutiktų su darbo sąlygomis, numatytomis kolektyvinėje sutartyje, leidžiančioje prailginti savaitės darbo laiką, vidutiniškai viršijant šią ribą.
41. Nagrinėjama nuostata leidžia valstybėms narėms netaikyti minėtos direktyvos 6 straipsnio dėl maksimalaus savaitės darbo laiko, jei jos laikosi bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos, bei su sąlyga, kad jos imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad joks darbdavys nereikalaus iš darbuotojo be jo sutikimo dirbti daugiau nei 48 valandas per 7 dienų laikotarpį, apskaičiuotą kaip pamatinio laikotarpio, numatyto šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje, vidurkis.
42. Kaip Teisingumo Teismas pabrėžė sprendime Simap(17), Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio formuluotė reikalauja asmeniško darbuotojo sutikimo. Jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų siekęs darbuotojo sutikimą pakeisti profesinių sąjungų atstovų duotu sutikimu kolektyvinių ar kitokių sutarčių pagrindu, šios direktyvos 6 straipsnis būtų įtrauktas į nuostatų, nuo kurių galima būtų nukrypti kolektyvine sutartimi ar susitarimais tarp darbdavių ir darbuotojų, sąrašą, kuris numatytas direktyvos 17 straipsnio 3 dalyje.
43. Arbeitsgericht taip pat siekia išsiaiškinti, ar pakanka darbuotojo sutikimo, kolektyvinės sutarties, kuri pripažįsta darbdaviui galimybę tam tikromis aplinkybėmis prailginti Direktyvos 93/104 6 straipsnyje numatytą maksimalią savaitės darbo trukmę arba vidutinę 48 valandų darbo trukmę, įskaitant viršvalandžius per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, taikymui.
44. Mano nuomone, atsakymas turėtų būti neigiamas dėl kelių priežasčių. Visų pirma darbuotojui yra didelis skirtumas tarp Direktyvos 93/104 nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko prailginimo ir jo pareigos dirbti viršvalandžius darbdaviui paprašius, prailginant normalią darbo dieną ar darbo savaitę.
45. Pastaruoju atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 91/533/EEB, susijusios su darbdavio pareiga informuoti darbuotojus apie sutarčiai arba darbo santykiams taikytinas sąlygas(18), 2 straipsnio 2 dalies i punktas tiek, kiek jis numato normalią darbo trukmę, nėra susijęs su viršvalandžių išdirbimu, kurių ypatybė yra ta, kad dirbama po įprastinio darbo laiko, prie kurio jie priskaičiuojami. Bet kuriuo atveju darbdavys privalo informuoti darbuotoją apie visas sutarties ar darbo santykių su juo sąlygas, pagal kurias jis privalo dirbti viršvalandžius, t. y. informacija turi būti suteikta tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios numatytos esminėms sutarties sąlygoms, aiškiai nurodytoms jos 2 straipsnio 2 dalyje. Analogiškai normaliai darbo trukmei, numatytai direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, ši informacija prireikus gali būti pateikta, darant nuorodas į įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas arba į atitinkamas kolektyvines sutartis(19).
46. Tokios galimybės vis dėlto nėra, jei darbdavys pakeičia normalią kiekvienos savaitės darbo trukmę į darbo laiką, reguliariai viršijantį maksimalią darbo trukmę, numatytą Direktyvos 93/104 6 straipsnyje, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą. Valstybės narės, kurios pasirenka galimybę netaikyti šios nuostatos, prisiima vykdyti šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nustatytas pareigas.
47. Antra neigiamo atsakymo priežastis yra tai, kad darbuotojo sutikimas nėra vienintelė šioje nuostatoje nustatyta sąlyga, tam, kad Direktyvos 91/104 6 straipsnis nebūtų taikomas. Nereikėtų pamiršti, kad šios direktyvos pagrindinis tikslas yra užtikrinti veiksmingą darbuotojų, kurie yra silpnesnė darbo sutarties šalis, saugą ir sveikatos apsaugą. Galiausiai, siekiant išvengti, kad darbdavys apgaulės ar įbauginimo būdu priverstų darbuotoją atsisakyti teisės į tai, kad jo savaitės darbo laikas neviršytų nustatyto maksimumo, šiai aiškiai sutikimo išraiškai yra numatytos įvairios garantijos: suinteresuotas darbuotojas neturi patirti jokios žalos, jei jis nesutinka dirbti daugiau nei 48 valandų darbo savaitės, darbdavys turi turėti naujausius įrašus apie visus darbuotojus, dirbančius tokį darbą, įrašai turi būti perduoti kompetentingoms institucijoms bei jų prašymu darbdavys turi pateikti joms informaciją apie darbuotojų sudarytas sutartis.
Darbo sutartyje esančios nuorodos į kolektyvinę sutartį Arbeitsgericht aprašytoje situacijoje nepakanka.
48. Galiausiai iš nagrinėjamos nuostatos formuluotės matyti, kad galimybės netaikyti Direktyvos 93/104 6 straipsnio neturi nei socialiniai partneriai, nei darbo sutarties šalys, o ją turi tik valstybės narės, kurios laikosi bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bei imasi atitinkamų priemonių siekiamam tikslui pasiekti, t. y. sutikimas turi būti asmeniškas, išreikštas aiškiai bei laisvai, atsisakymas jį duoti neturi sukelti neigiamų padarinių, be to, jis turi būti raštiškas, o atitinkama informacija – prieinama kompetentingoms institucijoms.
49. Taigi, manau, kad Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis įpareigoja valstybes nares, kurios pasirinko galimybę netaikyti šios direktyvos 6 straipsnio, imtis visų būtinų priemonių numatytam tikslui pasiekti, būtent – kad joks darbdavys nereikalautų iš darbuotojo be jo sutikimo dirbti daugiau nei 48 valandas per septynių dienų laikotarpį. Darbuotojo sutikimas jo darbo sutartyje dėl kolektyvinėse sutartyse numatytų darbo sąlygų, leidžiančių prailginti vidutinę savaitės darbo trukmę virš šios ribos, nėra šiuo atveju tinkama sutikimo išraiška.
D – Trečias klausimas
50. Šiuo klausimu Vokietijos teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2 dalies formuluotė yra pakankamai tiksli ir besąlygiška, kad privatūs asmenys galėtų ja pasiremti nacionaliniuose teismuose tuo atveju, jei nacionalinė teisė neatitinka šios nuostatos.
51. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką(20) visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis pasiremti nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, kuri per direktyvoje nurodytą terminą jų neperkėlė į nacionalinę teisę ar perkėlė neteisingai. Bendrijos teisės nuostata yra besąlygiška, jei įtvirtina pareigą, nesusietą su jokia sąlyga ir jos įgyvendinimas arba padariniai nepriklauso nuo jokio vėlesnio Bendrijos ar valstybių narių institucijų teisės akto priėmimo(21); ji yra pakankamai tiksli, kad asmuo galėtų ja pasiremti nacionaliniame teisme, ir ją galėtų taikyti teismas, kai ji nustato vienareikšmiškai apibrėžiamą įpareigojimą(22).
52. Direktyvos 93/104 6 straipsnis reikalauja iš valstybių narių imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, savaitės darbo laiko trukmė būtų apribota taip, kad vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.
Šios nuostatos formuluotė yra aiški ir tiksli, ir ji iš esmės nepalieka valstybėms narėms jokios veikimo laisvės ją įgyvendinant nacionalinėje teisėje.
53. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, apskaičiuojant vidurkį pagal 16 straipsnio 2 dalį, pamatinis laikotarpis neturi viršyti 4 mėnesių, nors pagal 17 straipsnio 4 dalį jis gali siekti 6 ar 12 mėnesių.
Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas sprendime Simap(23) nurodė, kad net jei Direktyva 93/104 valstybėms narėms suteikia tam tikrą veiksmų laisvę dėl pamatinio laikotarpio, taikant 6 straipsnį, ši aplinkybė nekeičia jo tikslaus ir besąlygiško pobūdžio, kadangi tokia veiksmų laisvė nereiškia, kad negalima nustatyti minimalių teisių. Teisingumo Teismas pridūrė, kad iš direktyvos 17 straipsnio 4 dalies formuluotės išplaukia, jog pamatinis laikotarpis negali trukti ilgiau nei 12 mėnesių, ir todėl įmanoma nustatyti minimalią apsaugą, kuri turi būti suteikta.
54. Atsižvelgiant į šią Teisingumo Teismo praktiką, Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2 dalies taisyklė net tais atvejais, kai valstybės narės nustato išimtis 16 straipsnio 2 dalyje numatytiems pamatiniams laikotarpiams, yra aiški, tiksli ir besąlygiška. Be to, ji pripažįsta teises privatiems asmenims, todėl ja galima pasiremti nacionaliniuose teismuose, kai valstybė narė tinkamai ir laiku jos neperkėlė(24).
55. Neabejotina, kad Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis leidžia valstybėms narams netaikyti 6 straipsnio, ir todėl asmenys ne visada gali pasiremti jos tiesioginiu veikimu.
Vis dėlto, norėdamos pasinaudoti šia galimybe, valstybės privalo laikytis bendrų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principų ir imtis būtinų priemonių išvardytiems konkretiems tikslams pasiekti. Nacionaliniai teismai turi nustatyti, ar valstybė narė pasinaudojo šia galimybe ir ar buvo laikomasi minėtos nuostatos reikalaujamų sąlygų(25).
56. Žinoma, kad Teisingumo Teismas nuolat atsisakydavo pripažinti, jog asmuo gali pasiremti prieš kitą privatų asmenį direktyva, kuri nebuvo tinkamai ir laiku įgyvendinta, nurodydamas, kad pagal EB 249 straipsnį direktyvos privalomas pobūdis, kuriuo grindžiama galimybė ja pasiremti nacionaliniame teisme, egzistuoja tik „kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta“, o tai reiškia, kad direktyva pati savaime negali įpareigoti privataus asmens, ir dėl to ja negalima remtis prieš jį(26).
57. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės bylos yra ginčai tarp privačių asmenų, darbuotojai negali pagal šią teismo praktiką remtis Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2 punkto tiesioginiu veikimu(27).
58. Remiantis Teisingumo Teismo praktika(28), tais atvejais, kai taikomi nacionalinės teisės aktai, priimti iki direktyvos ar ją priėmus, nacionalinis teismas, kuriam tenka aiškinti tuos aktus, turi tai daryti kiek įmanoma remdamasis direktyvos formuluote ir atsižvelgdamas į joje numatytą tikslą, siekiant direktyvoje numatyto rezultato, ir taip laikytis EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos nuostatos. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikęs teismas, nagrinėdamas bylą, patenkančią į direktyvos taikymo sritį, ir atsiradus jos faktinėms aplinkybėms, pasibaigus direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, taip pat turi šią direktyvą įgyvendinančias nacionalinės teisės nuostatas kiek įmanoma aiškinti taip, kad jos atitiktų direktyvos tikslus.
Kai toks atitinkantis aiškinimas neįmanomas, nacionalinis teismas turi garantuoti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą, netaikydamas prireikus savo paties iniciatyva nė vienos galinčios prieštarauti nacionalinės nuostatos; neprašant arba nelaukiant jų panaikinimo įstatymu arba kita konstitucinės procedūros tvarka(29).
59. Iš to kas išdėstyta, išplaukia, kad Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2dalis tuo atveju, jei valstybė nepasinaudojo šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies b punkto 1 papunktyje numatyta galimybe, užkerta kelią taikyti Arbeitszeitgesetz 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, leidžiantį kolektyvine sutartimi ar įmonės susitarimu prailginti darbo laiką iki 10 valandų per dieną, jeigu darbo laiką sudaro reguliarūs ir pakankamai ilgi darbo nuolatinėje tarnyboje laikotarpiai.
Vadinasi, Raudonojo kryžiaus kolektyvinės sutarties 14 straipsnį, tiek, kiek jis kuri remiasi Arbeitszeitgesetz 7 straipsniu, reikėtų aiškinti taip, kad darbuotojai neprivalo dirbti ilgiau nei vidutiniškai 48 valandas per savaitę, atsižvelgiant į Direktyvos 93/104 16 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl pamatinio laikotarpio nustatymo vidutinei trukmei apskaičiuoti.
VIII – Išvada
60. Remdamasis šiais argumentais, Teisingumo Teismui siūloma atsakyti ArbeitsgerichtLörrach taip:
„1) a) 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 1 straipsnio 3 dalis ir 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391 dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo 2 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skubios pagalbos specialistų veikla greitosios medicinos pagalbos tarnyboje patenka į minėtų direktyvų taikymo sritį.
b) Kelių transporto sąvoka Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalies prasme neapima greitosios medicinos pagalbos tarnybos veiklos, nors tokią veiklą bent iš dalies sudaro automobilio naudojimas ir ligonio lydėjimas kelionėje į ligoninę.
2) Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis įpareigoja valstybes nares, kurios pasirenka netaikyti šios direktyvos 6 straipsnio, imtis visų būtinų priemonių, kad joks darbdavys nereikalautų iš darbuotojo be jo sutikimo dirbti ilgiau nei vidutiniškai 48 valandas per septynių dienų laikotarpį. Darbuotojo sutikimas darbo sutartyje dėl kolektyvinėse sutartyse numatytų darbo sąlygų, leidžiančių prailginti vidutinę savaitės darbo trukmę virš šios ribos, nėra šiuo atveju tinkama sutikimo išraiška.
3) Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2 dalis, net tais atvejais, kai valstybės narės numato išimtis pamatiniam laikotarpiui, numatytam šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje, yra aiški, konkreti ir besąlyginė. Be to, ji pripažįsta teises privatiems asmenims, todėl ja galima remtis nacionaliniuose teismuose, kai valstybė narė tinkamai ir laiku jos neperkėlė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės bylos yra ginčai tarp privačių asmenų, darbuotojai negali remtis šios nuostatos tiesioginiu veikimu.
Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2 dalis tuo atveju, jei valstybė nepasinaudojo šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatyta galimybe užkerta kelią taikyti Arbeitszeitgesetz 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, leidžiantį kolektyvine sutartimi ar jos pagrindu sudaryta darbo sutartimi prailginti darbo laiką iki 10 valandų per dieną, jeigu darbo laiką sudaro reguliarūs ir pakankamai ilgi darbo nuolatinėje tarnyboje laikotarpiai. Vadinasi, kolektyvinės sutarties dėl Vokietijos Raudonojo kryžiaus darbdavių, darbuotojų ir mokinių darbo sąlygų 14 straipsnį tiek, kiek jis remiasi Arbeitszeitgesetz 7 straipsniu, reikėtų aiškinti taip, kad darbuotojai neprivalo dirbti ilgiau nei vidutiniškai 48 valandas per savaitę, atsižvelgiant į Direktyvos 93/104 16 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl pamatinio laikotarpio nustatymo vidutinei trukmei apskaičiuoti.