Language of document :

GENERALINIO ADVOKATO

DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,

pateikta 2007 m. kovo 20 d.(1)

Sujungtose bylose C‑11/06 ir C‑12/06

Rhiannon R. Morgan

prieš

Bezirksregierung Köln

ir

Iris Bucher

prieš

Landrat des Kreises Düren

(Verwaltungsgericht Aachen (Vokietija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas studentų judėjimas – Paramos studijoms kitose valstybėse narėse suteikimui nustatyti reikalavimai – Ankstesnis, bent vienerius metus trukęs, mokymasis nacionalinėje mokymo įstaigoje – Nuolatinė gyvenamoji vieta pasienio teritorijose“





I –    Įvadas

1.        Anot vieno Lotynų Amerikos teisininko, yra trys teisėjų rūšys: amatininkai, t. y. tikri robotai, kurie naudodamiesi vien rankomis dideliais gamybiniais kiekiais priima sprendimus, nesigilindami į žmogiškuosius aspektus ir socialinę tvarką; menininkai, kurie pasitelkę rankas ir protą taiko tradicinius aiškinimo metodus, todėl neišvengiamai apsiriboja vien teisės aktų leidėjo valios perteikimu, ir meistrai, kurie rankomis, protu ir širdimi plačiausiai piliečiams atveria akiratį, neatitrūkdami nuo tikrovės ir konkrečių situacijų(2).

2.        Nors jų visų reikia vykdant teismines funkcijas, Teisingumo Teismas, prisiėmęs jam tenkantį vaidmenį, visada save siejo su paskutiniąja kategorija, ypač tada, kai sulėtėjo neišvengiamas Bendrijos gimimą lėmusių idėjų vystymasis.

3.        Laisvas judėjimas yra viena šių pirminių idėjų, vėliau tapusi pagrindiniu principu, kurios turinys keičiasi, nes joje atsispindi kintanti situacija, kuri vystosi keičiantis socialiniams poreikiams, progresuojant transporto priemonėms, augant prekybai ir kitiems veiksniams, palengvinantiems asmenų ir jų šeimų mobilumą(3).

4.        Tokiame kontekste Verwaltungsgericht Aachen (Acheno administracinis teismas) pateikė prejudicinius klausimus, ir tai suteikė galimybę išsamiai išnagrinėti laisvo Europos studentų judėjimo ir paramos studijoms kitose valstybėse narėse pasekmes patikslinant kai kuriuos pagrindinius šios laisvės aspektus.

5.        Bendrai kalbant, bylos susijusios su dviem jaunomis vokietėmis, kurių prašymai paskirti paramą studijoms Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose buvo atmesti. Pirmuoju atveju skirti paramą buvo atsisakyta dėl to, kad studijos nebuvo bent vienerius metus trukusių studijų Vokietijoje tęsinys, o antruoju atveju – dėl to, kad nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo pasienio teritorijoje.

6.        Klausimų svarba reikalauja aprašius teisinį pagrindą (II dalis), faktines bylos aplinkybes ir procesines bylų stadijas (III ir IV dalys) atkreipti dėmesį į studentų mobilumą (V dalis), nurodyti Teisingumo Teismo praktiką dviem svarbiausiais pateiktų klausimų aspektais (VI dalis) ir išanalizuoti įvairius paramai studijoms reikšmingus aspektus, kaip antai jų apibūdinimą ar ryšį su judėjimo laisve ir laisve teikti paslaugas (VII dalis). Šios išvados padės išsklaidyti iškeltas abejones (VIII dalis). Galiausiai reikės atmesti nuogąstavimus dėl mano pateikto pasiūlymo pasekmių (IX dalis).

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

7.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo nagrinėjamose bylose reikšmingos nuostatos yra: 1) EB sutarties nuostatos dėl Europos pilietybės ir laisvo judėjimo; 2) teisinį pagrindą papildančios EB sutarties nuorodos švietimo srityje ir 3) antrinės teisės aktų nuostatos, susijusios su studentais.

1.      Europos pilietybė ir laisvas judėjimas

8.        EB 17 straipsnio 1 dalis įtvirtina „Sąjungos pilietybę“, taigi asmuo yra pačiame Sąjungos veiklos centre(4). „Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis“, todėl šį statusą reglamentuoja kiekvienos valstybės narės teisės aktai(5).

9.        Pagal EB 17 straipsnio 2 dalį Sąjungos piliečiai naudojasi teisėmis ir jiems tenka Sutartyje numatytos pareigos. Konkrečiai kalbant, pagal EB 18 straipsnį toks statusas suteikia „teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“ laikantis šioje Sutartyje ir atitinkamuose teisės aktuose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

10.      Sąjungos pilietybė taip pat suteikia balsavimo teisę (EB 19 straipsnis), apsaugą užsienyje (EB 20 straipsnis) bei teisę pateikti peticiją (EB 21 straipsnis).

11.      Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje(6) EB 17 straipsnio sąvoka minima keletą kartų(7), o 45 straipsnio 1 dalis skelbia „teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“.

2.      Bendrijos kompetencija švietimo srityje

12.      Pagal EB 3 straipsnio 1 dalies q punktą siekiant iškeltų tikslų Bendrijos veikla reiškia „įnašą siekiant švietimo bei profesinio mokymo ir valstybių narių kultūrų klestėjimo“.

13.      Sutarties trečiosios dalies XI antraštinės dalies 3 skyriaus, skirto „Švietimui, profesiniam mokymui ir jaunimui“, EB 149  ir EB 150 straipsniai buvo įtvirtinti 1992 m. Europos Sąjungos sutartimi.

14.      EB 149 straipsnis skelbia:

„1. Bendrija prie geros kokybės švietimo plėtojimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama bei papildydama jų veiksmus, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.

2. Bendrija savo veiksmais siekia:

–        plėtoti europinę pakraipą švietimo srityje, ypač mokant valstybių narių kalbų ir jas populiarinant;

–        skatinti studentų ir dėstytojų judėjimą, inter alia, skatinant akademinį diplomų ir studijų trukmės pripažinimą;

–        remti švietimo įstaigų bendradarbiavimą;

–        plėtoti keitimąsi informacija ir patirtimi bendrais valstybių narių švietimo sistemų klausimais;

–        skatinti plėsti jaunimo ir socialinės-pedagoginės pakraipos instruktorių mainus;

–        skatinti nuotolinio švietimo plėtrą.

<…>

4.     Kad padėtų pasiekti šiame straipsnyje minėtus tikslus, Taryba:

–        spręsdama 251 straipsnyje nustatyta tvarka, pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei Regionų komitetu, priima skatinančias priemones, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą;

–        kvalifikuota balsų dauguma Komisijos pasiūlymu teikia rekomendacijas.“

15.      Panašiai išdėstytas ir su profesiniu mokymu susijęs EB 150 straipsnis.

3.      Antrinė teisė

16.      Atsižvelgus į tai, kad yra grupės, kurioms būdingi įvairūs požymiai, nekeista, kad Bendrijoje joms skiriamas ypatingas dėmesys, kaip antai 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvoje 93/96/EEB dėl studentų teisės apsigyventi(8).

17.      Įvedus Europos pilietybę atsirado poreikis pritaikyti judėjimo laisvę ir apsigyvenimo laisvę reglamentuojančius teisės aktus, ir tai buvo padaryta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (9), kuri panaikino Direktyvą 93/96.

18.      Direktyva 2004/38 reguliuoja įvažiavimą į Bendrijos valstybių teritoriją ir išvažiavimą iš jos (4 ir 5 straipsniai), o taip pat apsigyvenimą jose, ir šiuo tikslu nustato reikalavimus, kurie skiriasi atsižvelgiant į apsigyvenimo trukmę: a)  norint gyventi iki trijų mėnesių, reikalaujama turėti galiojančią tapatybės kortelę arba pasą (6 straipsnis), b) norint gyventi nuo trijų mėnesių iki penkerių metų reikalaujama būti priimtiems į privačią arba valstybinę instituciją ir turėti sveikatos draudimą, padengiantį visas rizikas priimančiojoje valstybėje bei turėti pakankamai lėšų pragyvenimui, kad asmuo netaptų našta šios valstybės socialinės paramos sistemai (7 straipsnio 1 dalies c punktas), c) teisėtai pragyvenus ilgiau nei penkerius metus įgyjama teisė apsigyventi, kuriai netaikomi jokie reikalavimai (16 straipsnis).

B –    Vokietijos teisės aktai

19.      Paramą studijoms reglamentuoja Federalinis įstatymas dėl asmeninio skatinimo mokytis (Bundesgesetz über individuelle Förderung der Ausbildung, toliau – BAföG)(10). Įstatymo 4 straipsnis apibrėžia jo taikymo sritį teritorijos atžvilgiu, ir nustato, kad ši parama suteikiama tik studijoms šioje valstybėje, išskyrus tam tikras 5 ir 6 straipsniuose nustatytas išimtis.

20.      5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja mokymąsi pasienyje:

„8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems studentams parama suteikiama, jeigu jie nuolat gyvendami Vokietijoje kiekvieną dieną lanko užsienyje esančią mokymo įstaigą. Pagal šį įstatymą nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje yra ne vien laikinas suinteresuotojo asmens ryšių centras <...>; nuolatine gyvenamąja vieta nelaikoma vieta, kurioje asmuo gyvena vien dėl mokymosi“.

21.      5 straipsnio 2 dalis susijusi su mokymusi užsienyje:

„Nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje turintiems studentams, kurie mokosi užsienyje esančioje mokymo įstaigoje studijų parama suteikiama, jei:

1.      tokios studijos prisideda prie išsilavinimo gerinimo, jei bent dalį jų galima pripažinti reikalaujamo arba įprastinio mokymosi laikotarpio dalimi;

2.      vykstant bendradarbiavimui tarptautiniu lygiu vientisųjų studijų kursai vyksta pakaitomis Vokietijoje ir užsienyje;

3.      bent po vienerius metus trukusių studijų Vokietijos mokymo įstaigoje, studentas tęsia studijas bet kurioje Europos Sąjungos valstybės narės mokymo įstaigoje

<…>“.

22.      6 straipsnis leidžia atsižvelgti į ypatingus atvejus:

„Vokietijos piliečiams pagal Pagrindinį įstatymą, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, kurioje jis lanko mokymo įstaigą, arba iš kurios jis lanko kaimyninėje valstybėje esančią mokymo įstaigą, parama studijoms gali būti suteikta esant konkretų atvejį pateisinančioms ypatingoms aplinkybėms <…>“.

23.      8 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama BAföG taikymo sritis asmenims nurodant, kad:

„Studijų parama suteikiama:

1.      Vokietijos piliečiams pagal Pagrindinį įstatymą;

<…>

8.      studentams, kurie atsižvelgiant į Įstatymo dėl Sąjungos piliečių laisvo judėjimo (Freizügigkeitsgesetz/EU) 3 straipsnyje numatytas sąlygas kaip sutuoktiniai ar vaikai turi teisę įvažiuoti į Vokietiją ir joje apsigyventi arba studentams, kurie kaip vaikai neturi tokios teisės vien dėlto, kad yra sulaukę 21 m. amžiaus ir jų neišlaiko tėvai ar sutuoktiniai;

9.      studentams, kitų Europos Sąjungos arba Europos Ekonominės Erdvės valstybių narių piliečiams, iki studijų pradžios dirbusiems Vokietijoje, jeigu vykdyta veikla susijusi su studijų dalyku <…>“.

III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinės bylos

A –    Byla C‑11/06

24.      1983 m. gimusi Vokietijos pilietė R. Morgan šioje valstybėje įgijo vidurinį išsilavinimą. Išlaikiusi vidurinio mokslo baigimo egzaminą (Abitur), ji išvyko į Didžiąją Britaniją ir ten vienerius metus dirbo vaikų aukle.

25.      Nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. University of the West of England Bristolyje ji studijavo taikomąją genetiką. Jungtinės Karalystės valdžios institucijos ją pripažino darbuotoja migrante ir paskyrė jai pragyvenimo pašalpą(11).

26.      Prieš nuolat apsigyvendama Jungtinėje Karalystėje, 2004 m. rugpjūtį ji pateikė prašymą Bezirksregierung Köln paskirti paramą. Prašymas buvo atmestas 2004 m. rugpjūčio 25 d. Sprendimu tuo pagrindu, kad ji neatitiko BAföG 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Šį sprendimą patvirtino 2005 m. vasario 3 d. Sprendimas, kuriame taip pat buvo nurodyta, kad BAföG 6 straipsnis, skaitomas kartu su 5 straipsnio 1 dalimi, netaikytinas.

27.      Dėl šio administracinio sprendimo ji Verwaltungsgericht Aachen pareiškė ieškinį, kuris yra bylos C‑11/06 pagrindas.

B –    Byla C‑12/06

28.      1983 m. gimusi Vokietijos pilietė I. Bucher iki 2003 m. liepos 1 d. kartu su tėvais gyveno Bonoje, o po to kartu su savo draugu persikėlė gyventi į Diureną(12).

29.      Nuo 2003 m. liepos 1 d. ji pradėjo lankyti ergoterapijos kursus Hogeschool Zuyd de Heerlen(13) (Nyderlandai).

30.      2004 m. sausio 28 d. ji pateikė prašymą paskirti paramą, kuris 2004 m. liepos 4 d. Landrat des Kreises Düren sprendimu buvo atmestas tuo pagrindu, kad ji neįvykdė BAföG 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nes jos gyvenamoji vieta buvo pakeista vien dėl mokymo, kaip 2004 m. lapkričio 16 d. patvirtino Bezirksregierung Köln.

31.      Atsisakymą paskirti paramą ji apskundė Verwaltungsgericht Aachen pareikšdama ieškinį, kuris yra bylos C‑12/06 pagrindas.

IV – Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

32.      Verwaltungsgericht Aachen, manydamas, kad nors ieškovių prašymai negali būti grindžiami nei BAföG 5 straipsniu, nei 6 straipsniu, bet joms gali būti taikomos Bendrijos normos, nusprendė sustabdyti abiejų bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1)      Ar Sąjungos piliečiams pagal EB 17 ir 18 straipsnius garantuojama judėjimo laisvė sudaro kliūčių valstybei narei tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, atsisakyti savo piliečiui suteikti paramą visoms studijoms kitoje valstybėje narėje remiantis tuo, kad šios studijos nėra bent vienerių metų studijų nacionalinėje teritorijoje esančioje mokymo įstaigoje tęsinys?

2)      Ar Sąjungos piliečiams pagal EB 17 ir 18 straipsnius garantuojama judėjimo laisvė sudaro kliūčių valstybei narei tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, atsisakyti suteikti studijų paramą savo piliečiui, kuris kaip „pasienio zonoje gyvenantis asmuo“ studijuoja kaimyninėje valstybėje narėje, remiantis tuo, kad jis šalia pasienio esančioje Vokietijos komunoje gyvena vien dėl mokymosi ir kad ši gyvenamoji vieta nėra jo nuolatinė gyvenamoji vieta?“

33.      Pirmasis klausimas bendras abiem byloms, o antrasis pateiktas tik I. Bucher byloje.

34.      Atsižvelgęs į tai, kad bylų C‑11/06 ir C‑12/06 dalykas yra susijęs, Teisingumo Teismo pirmininkas 2006 m. kovo 16 d. Nutartimi nusprendė jas sujungti.

35.      Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą rašytines pastabas pateikė Bezirksregierung Köln, Landrat des Kreises Düren, Vokietijos, Austrijos, Suomijos, Italijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės ir Švedijos vyriausybės bei Komisija.

36.      2007 m. sausio 30 d. posėdyje buvo išklausyti R. Morgan, I. Bucher, Vokietijos, Nyderlandų Austrijos, Jungtinės Karalystės ir Komisijos atstovai.

V –    Studentų judėjimas

A –    Istorinė konstanta

37.      Nors, anot Tomo Moro, mokymas gimtąja kalba „geriausia perteikia jausmus ir nuotaikas“(14), žinių troškimas skatino ieškoti žinių šaltinių, siekiant mokytis iš eruditų, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą ir kalbą, kuria jie moko. Toks troškimas visais amžiais skatino studentus keliauti ieškant mokytojų.

38.      Klasikinės antikos laikais tarp įvairiausius žmones traukusių centrų paminėtini Platono akademija, Aristotelio licėjus, Pitagoro ir Aleksandrijos mokyklos. Šią mokyklą III a. pr. Kr. įkūrė Ptolomėjus Soleris, kur mokėsi ir Euklidas, jos pasididžiavimas.

39.      Nuo IX amžiaus, suklestėjus vienuoliškam gyvenimo būdui, vienuoliams mokyti vienuolynuose ir abatijose buvo įkurtos mokyklos. Vienuoliai naudojo ir daug išorės centrų, siekdami priimti ir kitus mokinius (Jarrow, Cork, Corbie, Richenau, Montecassino ir kt.). Tuo pačiu metu vyskupai ir kapitulos prie katedrų steigė bažnytines mokyklas (Reimsas, Šartras, Kelnas, Maincas, Viena, Liežas ir kt.). Šis fenomenas taip pat pasireiškė arabų pasaulyje. Kaip pavyzdį galima nurodyti Bagdadą ir Kordobą, kuriuose buvo įsteigti studijų centrai su turtingomis bibliotekomis ir astronomijos observatorijomis.

40.      Maždaug XII a. buvo pradėta mokyti ir kai kuriuos religinėms mokykloms nepriklausančius asmenis. Taip gimė mintis apie skirtingų pilietybių studentams ir profesoriams atvirus universitetus, kuriuose kaip lingua franca vartojant lotynų kalbą buvo siekiama bendrauti ir perduoti žinias. Pirmasis universitetas buvo įsteigtas Bolonijoje, o vėliau jie paplito visoje Europoje (Paryžius, Palencija, Oksfordas, Monpeljė, Salamanka ir kt.)(15).

41.      Universitetai sukėlė didelį socialinį mobilumą. Mokytis buvo priimami aukštuomenės, buržuazijos, prekeivių, amatininkų ir valstiečių vaikai, o pinigų problema buvo sprendžiama studentams suteikiant stipendijas. Nepaisant to, tautinių valstybių atsiradimas ir religinės kovos susilpnino ekumenines ištakas.

42.      Pavyzdžiui, Chuanas Lujisas Vivesas (1492–1540 m.) savo veiklą vykdė Valensijos universitete, Paryžiaus Sorbonos universitete, Briugėje, Levene ir Oksforde. Migelis Servetas (1511–1553 m.) studijavo teisę Tulūzoje, mediciną Paryžiuje ir Monpeljė, o teologiją Levene. Deividas Hiumas (1711–1776 m.) studijavo literatūrą ir filosofiją Reimse ir Anžu, o po to, pragyvenęs dvejus metus Paryžiuje, grįžo į Škotiją, kur atsisakė siūlomų katedros vedėjo pareigų. Karlas Marksas (1818–1883 m.) baigė Bonos universitetą, bet gyveno Paryžiuje, Briuselyje ir Londone, darydamas didelę intelektinę įtaką.

43.      Tarp žinių ištroškusių keliautojų svarbi vieta tenka Erazmui Roterdamiečiui. Jis studijavo Paryžiaus universitete, dėstė Škotijos karaliaus Jokūbo II-ojo sūnui, įgijo teologijos daktaro laipsnį Bolonijoje, atsisakydamas Popiežiaus Leono X kvietimo atvykti į Romą. Roterdamietis persikėlė gyventi į Angliją, kur jį svetingai priėmė Henrikas VIII-asis ir kur jis susipažino su Džonu Koletu ir Tomu Moru. Jis ėjo nuolatinio teologijos dėstytojo pareigas Kembridže bei dirbo Venecijos Aldus Manutius leidykloje. Pelnęs Ispanijos karaliaus imperatoriaus Karolio V-ojo palankumą, jis buvo paskirtas Flandrijos patarėju(16). Neilgai pagyvenęs Freiburge, vėliau apsigyveno Bazelyje, kur užsiėmė savo darbų leidyba(17). Šiais laikais jo gyvenimas atrodo lyg svajonė, įrodanti tai, kad viduramžių pabaigoje Europoje intelektualinis gyvenimas buvo neribojamas ir jo nevaržė kalbiniai skirtumai, kurie, neneigiant jų kultūrinės svarbos, kliudo šio kontinento žmonėms keistis idėjomis ir siekti glaudesnės ir tvirtesnės sąjungos. Legenda apie Erazmą suteikia vilties spindulį, kad šios kliūtys bus įveiktos(18).

B –    Šių laikų rūpestis

44.      Svaiginantis šiandieninės visuomenės vystymasis didina aukšto lygio ir specializuoto išsilavinimo paklausą, ir vis geriau suvokiama išsilavinimo svarba ateičiai. Visose valstybėse aukštasis mokslas patiria panašių sunkumų ir iššūkių, susijusių su finansavimu, kokybe, vienodomis sąlygomis, personalo kvalifikacija, diplomus turinčių asmenų galimybėmis įsidarbinti arba galimybėmis pasinaudoti tarptautinio bendradarbiavimo teikiama nauda.

45.      Tokiame kontekste kilo vadinamasis „Bolonijos procesas“, prasidėjęs 1999 m. birželio 19 d.(19) paskelbus keturiasdešimties ministrų deklaraciją dėl Europos aukštojo išsilavinimo erdvės sukūrimo iki 2010 m.(20), t. y. procesas, kuriuo lėtai judama link daugelio tikslų, kaip antai studentų mobilumo, kuris lieka svarbus, nepaisant naudojant informacinius tinklus pasiekto aukšto komunikacijos lygio.

46.      Dėl Bolonijos proceso Bendrijos institucijos ėmėsi daug priemonių, susijusių su studentų judėjimu(21), nes padaugėjo prašymų skirtingais laikotarpiais studijuoti už kilmės valstybės teritorijos ribų, taip pat susijusių su galimybe dirbti, o vėliau ir integruotis į bet kurią Sąjungos valstybę, ir taip suteikiama daug žadančių galimybių. Tokie pokyčiai naudingi persikėlusiems gyventi asmenims, juos priimančiai visuomenei ir visuomenei, iš kurios jie išvyksta, nors tai susiję ir su rizika, nes gali kilti pavojus sunaikinti įvairovę, sustiprinti mokymo komercializaciją ir paskatinti protų nutekėjimą.

47.      Be to, persikėlimas gyventi susijęs su įvairiais iššūkiais, daugiausia kalbiniais ar adaptacijos(22), taip pat su administraciniais ir ekonominiais(23). Išlaidas, atsiradusias dėl mokesčio už mokslą, mėnesinių įmokų ir maisto bei būsto išlaidų, siekiama padengti skiriant paramą studijoms. Parama gali būti individuali, nacionalinė arba Europos. Pirmąją paramą suteikia asmenys jų nustatytomis sąlygomis, antrosios suteikimą reglamentuoja vietiniai, regioniniai arba valstybės teisės aktai, nustatantys tam tikrus principus, kaip antai objektyvumą ir lygybę, o trečiąją paramą reglamentuoja Bendrijos priemonės, prie kurių priskiriama 1987 m. pradėta „Erazmo“ programa, kuri šiuo metu įtraukta į „Sokrato“(24) programą, ir 1994 m. kovo mėn. įsteigta profesinio mokymo skatinimui skirta „Leonardo da Vinči“ programa.

48.      R. Morgan ir I. Bucher bylose ginčai kilo dėl nacionalinės teisės aktuose numatytos paramos, nors trijų finansavimo sistemų suderinamumas priklauso nuo kiekvienai iš jų nustatytų taisyklių, bet dėl to, kad jos paprastai negali padengti visų išlaidų (25), dažnai leidžiama gauti paramą iš kelių šaltinių.

VI – Teisingumo Teismo praktika paramos studijoms ir laisvo judėjimo srityse

49.      Norint atsakyti į Verwaltungsgericht Aachen klausimus, reikia išnagrinėti Teisingumo Teismo praktiką dviem prejudiciniuose klausimuose nurodytais aspektais.

A –    Parama studijoms

50.      Teisingumo Teismas keletą kartų nagrinėjo skirtingų rūšių paramą, teikiamą pradėjus mokytis, tęsiant mokslus ir juos baigiant. Iki šiol priimti sprendimai susiję su ieškiniais, kurie priimančiajai arba kilmės valstybei narei buvo pareiškiami persikėlus gyventi, o R. Morgan ir I. Bucher ieškinius kilmės valstybei pareiškė neišvykusios iš valstybės. Nors, kaip buvo pabrėžta daugumoje pateiktų pastabų, ši aplinkybė neleido daryti išvados, kad egzistuoja nevienodas požiūris į Vokietijos piliečius ir kitų Bendrijos valstybių piliečius ir kad dėl to negalima taikyti egzistuojančios Teisingumo Teismo praktikos, vis dėlto tai netrukdo paminėti šiuo atveju galinčių būti naudingų Teisingumo Teismo sprendimų.

51.      Tarp sprendimų, kuriuose nagrinėjami panašūs į šioje byloje iškeltus aspektus, išskirtini su Sąjungos pilietybe susiję sprendimai, priimti bylose Grzelczyk (26), D'Hoop (27) ir Bidar(28), kuriuose pateikiama naudingos informacijos.

52.      Anksčiau sprendime Gravier (29) buvo nuspręsta, kad kitų valstybių narių piliečiams, studentams, nustatyta priėmimo į profesinio mokymo kursus sąlyga sumokėti registracijos mokestį arba mokestį už studijas yra Sutartimi draudžiama diskriminacija dėl pilietybės (26 punktas). Remiantis tais pačiais argumentais sprendime Blaizot (30) buvo pripažinta, kad nustatytas „papildomas registracijos mokestis, kurį turėjo mokėti kitų valstybių narių studentai, kad būtų įregistruoti šioms studijoms“, yra diskriminacija, nes „profesinio mokymo sąvoka apima ir universitetines veterinarijos studijas“ (24 punktas).

53.      Šią teismo praktiką šiek tiek vėliau patikslino sprendimai Lair (31) ir Brown (32), kuriuose parama, skirta „padengti registravimo išlaidas ir kitas išlaidas, ypač mokesčio už mokslą išlaidas, reikalingas gauti išsilavinimą“, buvo atskirta nuo paramos, skirtos „pragyvenimui ir mokslui“. Juose buvo nuspręsta, kad tik pirmajai paramai taikoma Sutartis (sprendimo Lair 14–16 punktai ir sprendimo Brown 17–19 punktai). Europos Sąjungos sutartimi(33) įtvirtintos naujovės ir Direktyvos 93/96 priėmimas nulėmė tai, kad, priėmus sprendimą Grzelczyk, tokio skirtumo buvo atsisakyta.

1.      Sprendimas Grzelczyk

54.      Prancūzijos pilietis R. Grzelczyk Louvain-la-Neuve Katalikiškajame universitete (Belgija) studijavo fizinio lavinimo studijas, padengdamas savo mokslo ir pragyvenimo išlaidas. Paskutiniųjų, ketvirtųjų, studijų metų pradžioje jis pateikė prašymą paskirti jam minimex – minimalaus pragyvenimo pašalpą, tačiau jo prašymas buvo atmestas dėl to, kad jis nebuvo Belgijos pilietis.

55.      Teisingumo Teismas priminė, kad sprendime Hoeckx (34) jis minimex priskyrė „socialinei lengvatai Reglamento Nr. 1612/68 prasme“ (35) (27 punktas). Taip pat jis pažymėjo, kad pasikeitė taikytini nacionalinės teisės aktai (28 punktas), pagal kuriuos studentas, Belgijos pilietis, kuris nėra darbuotojas Reglamento Nr. 1612/68 prasme, būdamas panašioje į R. Grzelczyk situacijoje, būtų atitikęs paramos suteikimo sąlygas. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai įrodo „diskriminaciją, grindžiamą vien pilietybe“ (29 punktas), kurią „iš esmės“ draudžia EB sutarties 6 straipsnis (po pakeitimo – EB 12 straipsnis), kurį „siekiant nustatyti jo taikymo sritį“ reikia aiškinti „kartu su <…> nuostatomis dėl Sąjungos pilietybės“ (30 punktas).

56.      Pateikęs keletą pastabų dėl Europos pilietybės (31–33 punktai) ir priminęs savo praktiką sprendimuose Lair ir Brown (34 ir 35 punktai), Teisingumo Teismas nevienodo požiūrio draudimą nagrinėjo su „teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“, kurią reglamentuoja Direktyva 93/96, pabrėždamas pakankamų piniginių lėšų reikalavimą, kuriuo, kaip jis pažymi, pastaroji skiriasi nuo Direktyvų 90/364 ir 90/365, nes joje atsižvelgiama į „studentų apsigyvenimo ypatumus“ (37–44 punktai)(36), atkreipdamas dėmesį į tai, kad studentų situacija gali keistis (45 punktas).

2.      Sprendimas D'Hoop

57.      Belgijos pilietė M. N. D'Hoop vidurinio mokslo brandos atestatą įgijo Prancūzijoje. Brandos atestatą pripažino jos kilmės valstybės, kurioje ji įstojo į universitetą, valdžios institucijos. Vėliau ji pateikė prašymą paskirti laukimo išmoką, ekonominę paramą, suteikiančią teisę dalyvauti darbo paieškos programose, kuri suteikiama pirmojo darbo ieškančiam jaunimui. Jos prašymas buvo atmestas tuo pagrindu, kad ji vidurinį išsilavinimą įgijo ne Belgijos vidurinėje mokykloje.

58.      Nors laukimo išmoka yra socialinė lengvata Reglamento Nr. 1612/68(37) prasme, šios bylos aplinkybėmis nebuvo galima taikyti šio reglamento ir EB 48 straipsnio (17–20 punktai), todėl Teisingumo Teismas savo nagrinėjimą grindė Sąjungos pilietybe, taikoma situacijai laiko atžvilgiu (23–26 punktai). O tai reiškė, jog su teise laisvai judėti yra nesuderinama tai, kad asmeniui, „valstybės narės piliečiui, būtų sudaromos nepalankesnės sąlygos nei tuo atveju, jei jis nepasinaudotų Sutarties suteiktomis galimybėmis judėjimo srityje“ (30 ir 31 punktai). Ši išvada ypač svarbi „švietimo srityje“ (32 punktas).

59.      Remiantis šiais teiginiais buvo nustatytas skirtumas tarp „Belgijos piliečių, kurie visą vidurinį išsilavinimą įgijo Belgijoje, ir tų, kurie, pasinaudoję judėjimo laisve, gavo diplomą <...> kitoje valstybėje narėje (33 punktas)“, nes jų padėtis yra nepalankesnė (34 punktas). Vis dėlto diskriminaciją galima pateisinti objektyviomis priežastimis, nepriklausančiomis nuo atitinkamų asmenų pilietybės, kurios yra proporcingos siekiamam tikslui, tačiau, nors nagrinėjamu atveju „nacionalinės teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti realų ryšį tarp tokių išmokų prašančio asmens ir atitinkamo darbo geografinės rinkos“ buvo teisėtas, vis dėlto vienintelė sąlyga, susijusi su vidurinio mokslo baigimo diplomo gavimo vieta, buvo „pernelyg bendro ir išimtinio pobūdžio“ (36–39 punktai).

3.      Sprendimas Bidar

60.      Prancūzijos pilietis D. Bidar atvyko į Jungtinę Karalystę, kurioje jis įgijo vidurinį išsilavinimą. Siekdamas pradėti aukštojo mokslo studijas jis paprašė London Borough of Ealing paskirti atitinkamą finansavimą. Šis jam suteikė paramą, skirtą padengti mokestį už mokslą, tačiau atsisakė suteikti paskolą, padengiančią jo pragyvenimo išlaidas, nes suinteresuotasis asmuo valstybėje neturėjo „nuolatinės gyvenamosios vietos“.

61.      Sprendime reikėjo įvertinti, ar atsisakymas paskirti paramą nepažeidžia Sutarties, o būtent EB 12 straipsnio. Šiuo tikslu buvo priminta nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika dėl šios nuostatos ir dėl EB 18 straipsnio, o taip pat teismo praktikos ir Bendrijos teisės pokyčiai (28–41 punktai) ir buvo patvirtinta, kad pagal EB 12 straipsnio 1 dalį į Sutarties taikymo sritį patenka Sąjungos piliečio, teisėtai gyvenančio kitoje valstybėje narėje situacija, kai jis siekia gauti studentams skirtą paramą pragyvenimo išlaidoms padengti, teikiamą suteikiant subsidijuojamą paskolą arba skiriant stipendiją (42 punktas), ką patvirtina ir Direktyva 2004/38 (43 punktas).

62.      Toliau buvo nagrinėjamos EB 18 straipsnio, nukreipiančio į Sutarties ir ją įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytus apribojimus, įskaitant Direktyvą 93/96, kurios 3 straipsnis nenumato, kad pragyvenimo pašalpa būtų suteikta teise apsigyventi besinaudojantiems studentams, išlygos (44 punktas). Remdamasis sprendimu Grzelczyk jis nusprendė, jog paramos, skirtos padengti pragyvenimo išlaidas, negalima grįsti direktyva (45  punktas), tačiau tai nekliudo remtis EB 12 straipsniu (46 punktas).

63.      Pripažinus, kad taikytinas EB 12 straipsnis, buvo nagrinėtas klausimas dėl paramos suteikimui nustatytų reikalavimų objektyvumo. Teisės aktų reikalavimas „turėti nuolatinę gyvenamąją vietą“ Jungtinėje Karalystėje „daugiausia“ gali būti nepalankus „kitų valstybių narių piliečiams“, nes jį gali „lengviau įvykdyti jos piliečiai“ (50–53 punktas). Vis dėlto nevienodas požiūris galėtų būti pateisintas siekiant sudaryti palankias sąlygas „studentams, įrodžiusiems tam tikrą integracijos lygį“ (54–57 punktas), o tam pakanka įrodyti, kad „priimančiojoje valstybėje narėje“ buvo pragyventa „tam tikrą laikotarpį“ (59 punktas), nes situacija nėra „panaši į asmens, kuris prašo laukimo išmokos <...> arba išmokos darbo paieškai“, situaciją (58 punktas). Tokiomis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis buvo padaryta išvada, jog nurodytos Jungtinės Karalystės nuostatos pažeidė EB 12 straipsnį (60–63 punktai).

B –    Laisvas judėjimas

64.      Į Teisingumo Teismą vis dažniau kreipiamasi prašant apibrėžti Europos pilietybės ir jos suteikiamų teisių ribas.

65.      Sprendime Grzelczyk buvo pripažinta šio atributo, tapusio „valstybių narių piliečių statuso pagrindu“ (31 punktas)(38) ir įgijusio ypatingą reikšmę EB 12 straipsniu uždraudus diskriminaciją, svarba. Priėmus sprendimą Martínez Sala (39), šiuo straipsniu gali remtis bet kuris asmuo, turintis Bendrijos pasą, visose situacijose, „kurios priklauso Sąjungos teisės ratione materiae taikymo sričiai“ (63 punktas), nors tai neapima tik vidaus situacijų(40).

66.      Atitinkamoms situacijoms priskirtinos situacijos, susijusios su naudojimusi pagrindinėmis laisvėmis, kaip antai judėjimo ir apsigyvenimo laisvėmis(41). Todėl ne vieną kartą vienodu požiūriu ir laisvu judėjimu buvo remiamasi kartu priimančiosios valstybės narės atžvilgiu – sprendimų Grzelczyk ir Bidar atveju – arba kilmės valstybės atžvilgiu – sprendimo D'Hoop atveju – o pastaruoju atveju dėl teisės aktų, pagal kuriuos šios valstybės piliečiams, pasinaudojusiems savo teisėmis, buvo sudarytos nepalankios sąlygos, atitikties(42).

67.      Tai, kad kartu minimas ir diskriminacijos draudimas, ir laisvas judėjimas, nesudaro kliūčių tam, kad kiekvienas iš šių principų turėtų savo turinį, kurį būtų galima nagrinėti atskirai(43). Sprendime Baumbast ir R.(44) buvo siūloma EB 18 straipsnį taikyti tiesiogiai(45), nes tai yra „aiški ir tiksli Sutarties nuostata“ (84 punktas)(46), nes laisvas judėjimas, kaip ir laisvas apsigyvenimas, „yra pagrindinė teisė, kurią suteikia Sąjungos pilietybė“(47).

68.      Sprendime Grzelczyk taip pat buvo priminta, kad minėtos laisvės taip pat turi savo ribas (37 punktas), kurios išplaukia iš pačios Sutarties ir ją įgyvendinančių nuostatų. Taigi kai yra specialioji norma, ji pakeičia EB 18 straipsnį(48). Kitais atvejais, kad apribojimai, pavyzdžiui, reikalavimas, kad asmuo būtų realiai susijęs su valstybe(49), būtų pagrįsti, jie turi būti objektyvūs, nesusiję su pilietybe ir proporcingi(50).

VII – Reikšmingi paramos studijoms kitoje valstybėje narėje aspektai

69.      Išnagrinėjus šioms byloms svarbiausius Teisingumo Teismo sprendimus, reikia išanalizuoti kitus su prejudiciniais klausimais susijusius aspektus, apibrėžiančius jų prigimtį ir teisinį kontekstą: A) paramos studijoms užsienyje teisinę prigimtį ir ypatumus; B) galimybę šioje byloje remtis laisvu judėjimu ir C) laisvo paslaugų judėjimo poveikį.

A –    Paramos studijoms užsienyje apibūdinimas

70.      Kaip buvo minėta, parama studijoms gali būti labai įvairi, nes ji skirta palengvinti bet kokius nepatogumus. Pavyzdžiui, tai yra parama, kuri tiesiogiai susijusi su mokymusi, padengianti registracijos mokestį arba mėnesinį mokestį už mokslą, ir kitokia parama, kuri netiesiogiai sumažina naštą, atsirandančią nusipirkus knygas ar kitą medžiagą, dėl transporto ar pragyvenimo išlaidų.

71.      Bendrąja prasme sąvoka „parama studijoms“ apima bet kokią paramą, suteikiamą norintiems pradėti mokytis arba besimokantiems asmenims, siekiantiems įgyti žinių dėl švietimo, kultūros, profesiniais arba mokslo sumetimais, o taip pat gauti akademines premijas.

72.      Buvo aptartas viešųjų administracijos institucijų veiklos šioje srityje pobūdis, o būtent ar ši veikla yra viešoji paslauga, ar skatinimas. Pirmuoju atveju viešosios valdžios institucijos teikia asmenims paslaugas, o antruoju – skatina asmenis nukreipti savo darbą bendrojo intereso linkme(51).

73.      Atsakymas priklauso nuo kiekvienos paramos formos, atsižvelgiant į jos sąvoką ir tikslus. Privalomojo švietimo atveju viešosios valdžios institucijos suteikia piliečiams tam tikrą žinių lygį, taigi egzistuoja aiškus paslaugos elementas.

74.      Priešingai, aukštojo mokslo atveju nacionalinės valdžios institucijos neužtikrina teisės į švietimą, o tik lygybę naudojantis šia teise, išvengiant diskriminacijos dėl ekonominių priežasčių. Taip pat jos siekia paskatinti asmenis gilinti žinias ir sudaryti galimybes, kad prašymus pateikę asmenys galėtų studijuoti pasirinktus dalykus arba tuos, kurių labiausiai reikia visuomenei. Tokiam mokymui naudojama skatinimo technika teikiant tiesioginę paramą – stipendiją, ir netiesioginę paramą – atleidžiant nuo registracijos mokesčio, taigi paslaugos elementas tampa antraeilis.

75.      Nauji elementai atsiranda, kai studentas savo valstybės prašo išspręsti sunkumus, iškilusius dėl studijų užsienyje, ypač finansinius. Jau minėtos sąvokos – mobilumas ir laisvas judėjimas – iškyla ypatingu tarptautiniu aspektu, t. y. Europos aspektu.

76.      Kilmės valstybės stipendija „neeksportuojama“ į priimančiąją valstybę, o, priešingai nei teigia Komisija, pirmoji valstybė nesubsidijuoja laisvo judėjimo. Kiekviena subsidija skiriama nustatytomis sąlygomis ir paskirtoji subsidija studijoms konkrečioje teritorijoje neperkeliama kitiems kursams ar kitoms vietoms, nebent tai numatyta tokį perkėlimą reglamentuojančiose nuostatose. Vis dėlto paramai studijoms užsienyje būdingas eksportas, nes ją prašoma suteikti siekiant padengti visas išlaidas, patirtas kitose valstybėse.

77.      Todėl ši parama, leidžianti išvykti į užsienį, yra lengvata, kurios atžvilgiu valstybė turi didesnę diskreciją nei tuo atveju, jei ji būtų laikoma paslauga ir jeigu jai būtų būdingas tarpvalstybinis elementas.

78.      Šiai klasifikacijai neturi įtakos Teisingumo Teismo praktika, susijusi su apmokestinimu pakeitus gyvenamąją vietą, kurioje buvo pripažinta, kad „Sutartis negarantuoja Sąjungos piliečiui, kad veiklos perkėlimas į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jis iki tol gyveno, neturės jokio poveikio šioje srityje“(52). Šių situacijų negalima lyginti su pagrindinėmis bylomis, nes, be to, kad skiriasi jų tikslai, vienos bylos buvo susijusios su pareiga prisidėti prie valstybės iždo, o kitos – su iš šio iždo gaunamomis lėšomis.

B –    Galimybė remtis teise laisvai judėti

79.      Įvairiose Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose teigiama, kad Europos Sąjunga neturi kompetencijos valstybių narių teikiamos paramos studijoms srityje. Būdamos nesusijusios su Bendrijos klausimais pagal EB 18 straipsnį, suteikiamos teisės esą nesusijusios ir su prejudiciniuose klausimuose pateiktomis situacijomis, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakyti nereikia, nes R. Morgan ir I. Bucher bylas reikia nagrinėti remiantis Vokietijos normomis.

80.      Tokiems teiginiams nepritariu. Siekiant juos atmesti pakanka pateikti du papildomus argumentus, susijusius su laisvu judėjimu ir kompetencija švietimo srityje.

1.      Laisvo judėjimo taikymo sritis

81.      Pirma, Bendrijos teise persikelti gyventi valstybės piliečiai gali remtis pastarosios atžvilgiu. EB 17 straipsnis aiškiai nurodo, kad asmuo, turintis „valstybės narės pilietybę“(53) yra Sąjungos pilietis, o tai reiškia, kad jis naudojasi iš šio statuso išplaukiančiomis teisėmis(54).

82.      Ankstesnėse išvadose jau esu pateikęs savo nuomonę dėl laisvo judėjimo savarankiškumo. Kartoju, kad „Europos Sąjungos pilietybės, suteikiančios ją turintiems asmenims teisę laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, įvedimas buvo reikšminga kokybinė pažanga, nes ši laisvė buvo atskirta nuo jos funkcinių ar paskirties elementų (ji nebesiejama su ekonomine veikla arba siekiu sukurti vidaus rinką) ir pakylėjo ją iki visiškai savarankiškos, neatskiriamos nuo Sąjungos piliečių politinio statuso, teisės lygmens“(55).

83.      Šis teiginys buvo pakartotas neseniai priimtame minėtame sprendime Tas‑Hagen ir Tas, kuriame buvo siekiama išsiaiškinti, ar, norint remtis EB 18 straipsniu, be to, kad būtų naudojamasi laisvo judėjimo teise, taip pat reikia, kad situacijai būtų taikoma Bendrijos teisė.

84.      Nyderlandų pilietės K. Tas-Hagen ir R. A. Tas Nyderlandų valdžios institucijoms pateikė prašymus paskirti išmokas civilėms karo aukoms, bet jų prašymai buvo atmesti tuo pagrindu, kad pateikdamos prašymus jos gyveno Ispanijoje.

85.      Generalinė advokatė J. Kokott šioje byloje pateiktos išvados 27–43 punktuose įtikinamai įrodė, jog tai, kad prašymo dalyką reglamentuoja Bendrijos teisė arba siekiama Bendrijos tikslų, tėra „papildomas aspektas“, į kurį reikia atsižvelgti nagrinėjant kiekvieną atvejį, bet tai visiškai nereiškia, kad tai yra EB 18 straipsnio taikymui nustatytas reikalavimas.

86.      Sprendime buvo laikomasi šio požiūrio ir, atsižvelgus į šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę, buvo pripažinta, kad prašomas žalos atlyginimas „priklauso valstybių narių kompetencijai“ (21 punktas), nors buvo priminta, kad naudodamosi savo įgaliojimais jos turi laikytis „Sutarties nuostatų dėl kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažįstamos teisės laisvai judėti ir apsigyventi“ Bendrijos „teritorijoje“ (22 punktas). Papildomai buvo nurodyta, kad, nors Sąjungos pilietybė neleidžia remtis Sutarties nuostatomis vidaus situacijų atžvilgiu, tačiau kadangi naudojimasis iš Bendrijos teisės išplaukiančia teise darė poveikį galimybei gauti nacionalinėje teisėje numatytą išmoką, tokia situacija negali būti laikoma paprasčiausia vidaus ir su Bendrijos teise visiškai nesusijusia situacija (28 punktas).

87.      Vis dėlto šios Teisingumo Teismo praktikos nereikia apriboti vien judėjimo situacijomis, nes ji taip pat apima situacijas, kai asmenims judėti buvo uždrausta arba jie buvo atgrasyti, kai parama skiriama studijoms kitose valstybėse narėse ir kai aiškiai įrodomas reikalingas Bendrijos ryšys, kad būtų galima remtis EB 18 straipsniu.

88.      Bendrijos teisė netaikoma valstybių paramos studijoms užsienyje politikai, tačiau priėmus sprendimą paskirti paramą Bendrijos teisės požiūriu svarbu, kad paramai paskirti nustatytos sąlygos neteisėtai neapribotų laisvo judėjimo.

2.      Kompetencija švietimo srityje

89.      Bendrija skatina geros kokybės švietimą ir profesinį mokymą (EB 3 straipsnio 1 dalies q punktas), ragindama valstybes nares bendradarbiauti ir prireikus paremdama bei papildydama jų veiksmus, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą (EB 149 straipsnio 1 dalis). Taip pat ji siekia skatinti „studentų judėjimą“ ir „jaunimo mainų plėtrą“ (EB 149 straipsnio 2 dalis). Teisinės priemonės, skirtos pasiekti Bendrijos veiksmų tikslus, yra „skatinančios priemonės“, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą, ir „rekomendacijos“ (EB 149 straipsnio 4 dalis)(56).

90.      Iš to, kas nurodyta, darau išvadą, kad Bendrijos valstybės turi išimtinę kompetenciją pagrindinių švietimo aspektų atžvilgiu, tačiau ne visoje šioje srityje.

91.      Pagrindinį švietimo branduolį sudaro keletas elementų, kaip antai studijų programos arba švietimo sistemos organizavimas, kurių apibrėžimas, patikslinimas ir ribų nustatymas priskiriamas nacionalinės teisės aktų leidėjams, o institucijos atlieka tik orientavimo ir skatinimo funkcijas. Analogiškai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnis skelbia, jog kiekvienas asmuo turi teisę „į švietimą ir teisę į profesinį mokymą“ (1 dalis), kuri apima „galimybę nemokamai įgyti privalomąjį išsilavinimą“ (2 dalis), nukreipdamas į nacionalinius įstatymus, reglamentuojančius naudojimąsi jomis, laisvę steigti mokslo įstaigas ir tėvų teisę užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus (3 dalis)(57).

92.      Vis dėlto yra ir antraeilių elementų, kurių ryšys su Bendrijos laisvėmis ir principais skiriasi. Pavyzdžiui paramos, skirtos pradėti studijas ar jas tęsti, siekiant pagerinti užduotims įvykdyti reikalingą techniką, įgūdžius ir gabumus, tiesiogiai nesusijusios su minėtu pagrindiniu branduoliu, atveju Europos teisės sistema yra dar svarbesnė.

93.      Nepritariu Austrijos vyriausybės teiginiui, kad studento stipendija yra švietimo turinio dalis, nes šį turinį sudaro studijų programos, mokymo dalykai, dalykus sudarančios temos, suteikiamos žinios ir joms perduoti naudojami metodai. Be to, studento stipendijos negalima priskirti švietimo sistemos organizavimui, kuris susijęs su materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais bei funkcijų padalijimu. Šią sistemą valstybės turi „saugoti ir tobulinti“(58).

94.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad galimybės įgyti profesinį mokymą sąlygos(59), o tai apima aukštojo mokslo įstaigas ir universitetus(60), patenka į Sutarties taikymo sritį.

95.      Parama studentams pašalina kliūtis, dažniausia ekonomines, trukdančias tęsti mokslus, taigi jie įvykdo „stojimo reikalavimus“. Tai taikoma ne tik studijų pradžiai, bet ir jų tęsimui.

96.      Todėl paramos studijoms reglamentavimas nėra paliktas tik nacionalinės teisės aktų leidėjų kompetencijai, nes Bendrijos nuostatos ją papildo integracine filosofija(61). Vis dėlto net jeigu toks reglamentavimas švietimo srityje priskiriamas valstybių kompetencijai, jos turi naudotis savo įgaliojimais laikydamosi Bendrijos teisės(62), užtikrindamos, kad būtų laikomasi pagrindinių principų, kaip antai laisvo judėjimo.

C –    Laisvo paslaugų teikimo poveikis

97.      Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir posėdyje dalyvavusių šalių pateiktose pastabose buvo nagrinėjami prejudiciniai klausimai laisvo Europos piliečių judėjimo atžvilgiu, atsižvelgiant į ieškovių pagrindinėje byloje situacijas. Manau, jog reikia atsižvelgti ir į kitą veiksnį.

98.      Iš tikrųjų R. Morgan ir I. Bucher atveju mokymosi už jų kilmės valstybės kliūtys ne tik apribojo studentų pasirinkimo galimybę, bet darė poveikį ir mokymo įstaigoms, nes sumažino jų galimybes pritraukti studentus iš užsienio.

99.      Šis reiškinys panašus į ligonių, norinčių gydytis užsienyje, atvejį. Teisingumo Teismas nurodė, kad laisvas gydymo paslaugų teikimas apima paslaugų gavėjų teisę laisvai išvykti į kitą valstybę narę joje gydytis(63) ir už užmokestį gauti ten teikiamą gydymą(64).

100. Nors švietimo paslaugos skiriasi nuo gydymo paslaugų, galima pateikti argumentus dėl EB 49 straipsnio ir tolesnių straipsnių taikymo, o specialus paslaugų pobūdis neleidžia išvengti Sutarties nuostatų taikymo(65). Kadangi universitetai teikia žinias už užmokestį, bet kokia kliūtis patekti į jų auditorijas laikytina minėtos Bendrijos laisvės apribojimu.

101. Atlygintinumas yra pagrindinis paslaugos elementas EB 50 straipsnio prasme, ir šiuo atveju nekyla abejonių, kad jis buvo, nes suinteresuotasis asmuo paprastai moka registravimo mokestį arba mėnesinį mokestį už mokslą, nes nemokamo švietimo paslaugos teikiamos tik pradiniame lygyje. Atskiri atvejai laikytini išimtimis ir nepaneigia to, kas buvo nurodyta pirmiau.

102. Todėl EB 49 straipsniu galima remtis, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai bus nagrinėjami atsižvelgus į mokymo įstaigas, kuriose norima mokytis, su sąlyga, kad suinteresuotiesiems asmenims, Bendrijos piliečiams, pripažįstama teisė į laisvą judėjimą, kuri pagal Teisingumo Teismo praktiką taikoma nesant konkretesnių teisių, nei numatytosios EB 39, 43  ir 49 straipsniuose(66).

103. Vis dėlto Verwaltungsgericht Aachen pateiktus klausimus nagrinėjant laisvės teikti paslaugas atžvilgiu reikia tam tikros informacijos apie mokymo įstaigas užsienyje, kurios šiuo metu neturime(67).

VIII – Prejudicinių klausimų analizė

A –    Pirmasis prejudicinis klausimas

104. Iš pirmiau pateiktų paaiškinimų matyti, kad R. Morgan ir I. Bucher, kaip ir bet kuris kitas Sąjungos pilietis, gali laisvai išvykti iš savo kilmės valstybės į kitas valstybes nares mokymosi tikslais.

105. Pirmuoju prejudiciniu klausimu, kuris yra bendras abiem byloms, siekiama išnagrinėti, ar ši laisvė neleidžia atsisakyti paskirti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje dėl to, kad šis mokslas nėra bent vienerius metus nacionalinėje teritorijoje trukusių studijų tęsinys (BAföG 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi reikia nustatyti, ar minėta pagrindinė laisvė buvo apribota, o taip pat įvertinti, kaip buvo nurodyta, ar ši kliūtis buvo pateisinama ir proporcinga.

1.      Apribojimo buvimas

106. BAföG nedraudžia išvykti į kitas Sąjungos valstybes išsilavinimo įgijimo tikslais, tačiau nustato reikalavimą, kad parama skiriama, jeigu mokymasis pratęsia vienerių metų studijas Vokietijos mokymo įstaigoje. Dėl tokio reikalavimo kyla dvi svarbios problemos.

107. Pirma, neatsižvelgiama į švietimo srities skirtumus, atsiradusius dėl to, kad EB 149 ir EB 150 straipsniais valstybėms buvo palikti įgaliojimai. Taigi nesant suderinimo, suteikiamų žinių lygis visose mokymo įstaigose nėra vienodas. Tęstinumo reikalavimas apriboja pasirinkimą, nes atgraso pradėti studijas pasirinktoje valstybėje. Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažymėta, kad yra specializuotų studijų, neturinčių analogų Vokietijoje, todėl suinteresuotasis asmuo arba turi pasirinkti tęsti pasirinktas studijas, arba gauti paramą(68). Šiai nuomonei pritaria Italijos vyriausybė(69).

108. Antra, per mokslo metus konkrečioje mokymosi įstaigoje užmezgami asmeniniai, materialiniai ir kitokie santykiai, apsunkinantys išvykimą, nes patogiau likti toje vietoje, kur buvo apsigyventa ir pradėta įgyti naują patirtį.

109. Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šie veiksniai atgraso nuo registravimosi kitų valstybių narių universitetuose ieškant vientisųjų studijų ir atsisakyti finansinių lengvatų, suteikiamų tiems asmenims, kurie tokiomis pačiomis aplinkybėmis liko savo kilmės valstybėje.

110. Taigi įrodyta, kad studentų laisvė lankyti mokymo įstaigą užsienyje yra apribota.

2.      Apribojimo proporcingumo pateisinimas

111. Nyderlandai ir Suomija teigia, kad net jei būtų pripažintas EB 18 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimas, šiuo apribojimu siekiama teisėto tikslo, pavyzdžiui, išvengti pernelyg didelės ekonominės naštos, o jo tinkamumo įvertinimas priskirtinas nacionalinio teismo kompetencijai.

112. Teisingumo Teismas neturėtų pritarti tokiam pasiūlymui ir atsiriboti nuo vertinimo, nes jis turi pakankamai informacijos, kad priimtų išsamų sprendimą, kuris, be to, padėtų išvengti vėlesnių prašymų priimti prejudicinį sprendimą(70).

113. Siekiant pateisinti mokymosi Sąjungos valstybėje finansavimo kliūtį, buvo pateikti du pagrindiniai argumentai. Pirma, tai yra reikalavimas, kad suinteresuotąjį asmenį su kilmės vieta sietų realus ryšys, ir, antra, nepakankamas biudžetas.

114. Mane nustebino reikalavimo, kad egzistuotų ryšys tarp suinteresuotojo asmens ir paramą suteikiančios valstybės, formuluotė. Ne todėl, kad manyčiau, jog būtų netinkama įrodyti tokį ryšį, bet dėl jo akivaizdumo, nes šis reikalavimas susijęs su valstybės piliečiais, reikalaujant, kad jie būtų susiję su studijų programomis, ir visiškai nieko bendro neturi su teritorija. Pritariu Verwaltungsgericht Aachen išvadai, kad integracijos lygis laikomas įrodytu studentui nuolatos apsigyvenus vienoje valstybėje prieš pradedant mokslus kitoje valstybėje, į kurią persikeliama gyventi tik mokymosi laikotarpiui(71).

115. Asmens susaistymas su valstybe pradėjus mokslus labiau pažeidžia pagrindinę laisvę, nes taip pervertinamas pirmasis etapas ir tinkamai neatspindimas nei realus, nei faktinis ryšys, bei, atvirkščiai nei tvirtina Švedijos vyriausybė, šis ryšys nesustiprinamas. Egzistuoja kitos alternatyvos, labiau derančios su minėta laisve, kaip antai Suomijos priimtos priemonės, reikalaujančios, kad studentas būtų išgyvenęs valstybėje bent dvejus iš penkerių metų iki išvykimo į užsienį(72).

116. Kalbant apie pateisinimą dėl finansinių priežasčių, nėra abejonių, kad patenkinti šios grupės interesus trūksta biudžeto lėšų. Neatrodo, kad studijoms užsienyje nustatytas reikalavimas pratęsti bent vienerius metus trukusias studijas šios valstybės teritorijoje atspindėtų ekonominę kliūtį, kuria remiantis parama turėtų būti suteikiama labiausiai to vertiems bei savo gabumus įrodžiusiems asmenims, taigi turimos biudžeto lėšos būtų paskirstytos siūlomų galimybių labiausiai nusipelniusiems asmenims(73).

117. Rėmimasis Direktyvomis 93/96 ir 2004/38 (74) šiam argumentui neturi reikšmės, nes jos reglamentuoja studentų apsigyvenimą priimančiojoje valstybėje, o tai nesusiję su pagrindinėmis bylomis, kuriose įvažiavimas ar apsigyvenimas kitoje nei jų kilmės valstybėje nebuvo ginčijamas.

B –    Antrasis prejudicinis klausimas

118. I. Bucher atveju nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ir antrasis klausimas, susijęs su atsisakymo paskirti paramą sieną kertantiems studentams dėl to, kad jų gyvenamoji vieta nebuvo nuolatinė gyvenamoji vieta ir ji buvo pasirinkta vien mokymosi tikslais, atitiktimi laisvam judėjimui (BAföG 5 straipsnio 1 dalis).

119. Taisyklės dėl ankstesnių studijų metų nacionalinėje mokymo įstaigoje išimtis taikoma tik studentams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra netoli Vokietijos sienos, o tai susiaurina laisvą judėjimą ir daro žalą asmenims, kurie, siekdami kaimyninėje valstybėje reguliariai lankyti kursus, persikelia į kaimyninę teritoriją.

120. Iš to, ką nurodė Vokietijos vyriausybė, suprantu, kad regioninės politikos sumetimais rekomenduojama priimti priemones, kompensuojančias žalą, atsiradusią piliečiams, kurie, kaip nurodo Italijos vyriausybė, kartais atsitiktinai apsigyvena netoli kitos valstybės ir jaučia, kad kliudoma jų galimybei pasirinkti netoli nuo jų gyvenamosios vietos esančias mokymosi įstaigas. Bet kurios kitos kategorijos asmenų neįtraukimas yra leistinas.

121. Pagrindinėje byloje pakanka ryšio su gyvenamąja vieta. Neginčysiu to, kad I. Bucher gyvenamoji vieta yra Diurene, nes tai priskirtina nacionalinio teismo kompetencijai, išskyrus reikalavimą, kad ši vieta būtų „nuolatinė“. Pritariu Verwaltungsgericht Aachen susirūpinimui, kad tiek studijų pradžioje, tiek per visą mokymosi laikotarpį asmens nuolatine gyvenamąja vieta būtų pripažinta Vokietija(75), ir tai įrodytų jo ryšį su nacionaline švietimo sistema.

122. Yra teisingesnių, mažiau laisvą judėjimą ribojančių priemonių, kaip antai paramos suteikimas atsižvelgiant į mokymo pasiekimus.

IX – Pasekmės

123. Iš to, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Vokietijos, kaip ir bet kurios kitos valstybės narės, Bendrija neįpareigoja paskirti paramą studijoms užsienyje, nes ji naudojasi didele diskrecija jų skyrimo atžvilgiu ir tai darydama gali nustatyti paramos suteikimo reikalavimus. Vis dėlto jeigu valstybė narė nustato reikalavimus, ji privalo laikytis Sąjungos teisės.

124. BAföG 5 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas reglamentuoja tokią paramą, atitinkamai nustatydami, kad ji suteikiama, jeigu mokymas pratęsia bent vienerius metus Vokietijos mokymo įstaigoje trukusias studijas ir jeigu nuolatinė gyvenamoji vieta yra netoli sienos. Abu šie reikalavimai ne tik pažeidžia laisvą studentų judėjimą, bet taip pat juos atgraso nuo naudojimosi šia laisve ir viršija tai, kas reikalinga šiam tikslui pasiekti.

125. Vis dėlto iš šiame procese pateiktų pastabų aišku, kad yra abejonių dėl išdėstyto teiginio sukeliamų pasekmių, nes, kaip teisingai nurodė generalinis advokatas L. A. Geelhoed išvadoje, pateiktoje byloje Hartmann(76), „bet koks sprendimas išvykti į kitą valstybę narę susijęs su tam tikrų sunkumų atsiradimu ir naudojimusi naujais privalumais dėl skirtingų atitinkamų valstybių narių teisės aktų <…>. Būtent priimdamas sprendimą Bendrijos pilietis įvertina visus už ir prieš, bet jis negali išplėsti savo teisių bet kurios socialinės lengvatos, kurią kilmės valstybė narė jam gali paskirti dėl politikos skirtumų, atžvilgiu <…>, ir tai visiškai priklauso nuo nagrinėjamų lengvatų pobūdžio <…>. Nereikia pamiršti, kad, persikėlus gyventi į kitą valstybę narę, kilmės valstybėje narėje gali atsirasti kitų teisių <…>, todėl valstybės narės įpareigojamos nenustatyti savo piliečiams, ketinantiems persikelti gyventi, apribojimų, bet taip pat negalima reikalauti, kad jos skatintų išvažiavimą“ (86 punktas).

126. Vis dėlto, nepaisant konkrečios valstybės teikiamos paramos klasifikacijos, jeigu Teisingumo Teismas prisiims atlikti teismo menininko, kurį minėjau išvados pradžioje, vaidmenį, ir, atsižvelgęs į nurodytus argumentus, pripažins tokios paramos Europinį mastą, nestigs būdų, kuriais galima ištaisyti galbūt kilsiančias pasekmes ar jų išvengti.

127. Pirma, pačiais nacionalinės teisės aktais dėl šios paramos, kuriuose yra teisėtų ir proporcingų ribojimų, grindžiamų ekonominėmis priežastimis arba akademiniais pasiekimais, numatomos išimtys(77) ir apribojamas nepagrįstas praturtėjimas(78).

128. Antra, pagal Teisingumo Teismo praktiką leidžiama teisėtai pakeisti laisvą studentų judėjimą skatinančias priemones, bet pažymima, kad Bendrijos teisės sistema neapima piktnaudžiavimo šioje srityje(79).

X –    Išvada

129. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Verwaltungsgericht Aachen pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„Laisvą judėjimą pagal EB 18 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus dėl paramos studijoms kitose Europos Bendrijos valstybėse, kuriais: a)  nustatoma, jog studijos pratęsia paramą suteikiančioje valstybėje bent vienerius metus trukusias studijas, ir b)  atsisakoma suteikti paramą, jeigu studentai minėtos valstybės pasienio teritorijoje gyvena mokymosi tikslais.“


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 – A. Nanclares Arango. „Los jueces de mármol“, La tas-hagenPisca Tabaca Editores, Medelinas, 2001 m., p. 14.


3 – I. Lirola Delgado. „Libre circulación de personas y Unión Europea“, Civitas, Madridas, 1994 m., p. 61 teigia, kad vystantis Europos integracijos procesui, dėl jo dinamikos ir politinės svarbos pasikeitimo laisvo asmenų judėjimo principas buvo išplėstas į Bendrijos teisės ratione personae taikymo sritį įtraukiant naujas situacijas. Taikymo sritis buvo išplėsta vykstant lėtiems pokyčiams, per kuriuos buvo susidurta su sunkumais, o kartais ir su prieštaravimais, pradėjus plečiau aiškinti galimą ekonominių laisvių sąvokos turinį.


4 – Ketvirtosios Komisijos ataskaitos dėl Sąjungos pilietybės (Nuo 2001 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) (KOM(2004) 695 (galutinis)) 4 punktas.


5 – Europos Sąjungos sutarties baigiamojo akto priedo Deklaracija Nr. 2 dėl valstybės narės pilietybės (OL C 191, 1992, p. 98).


6 – OL C 364, 2000, p. 1.


7 – 12 straipsnio 2 dalis ir 15 straipsnio 2 dalis, taip pat V antraštinės dalies „Pilietybė“ 39 straipsnio 1 dalis, 40, 42, 43, 44 straipsniai, 45 straipsnio 1 dalis ir 46 straipsnis.


8 – OL L 317, p. 59. Ši direktyva kartu su 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvomis 90/364/EEB ir 90/365/EEB dėl teisės apsigyventi ir dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi (OL L 180, p. 26 ir p. 28), yra Europos teisės aktų leidėjo atsakas į Teisingumo Teismo, „institucijos, kuri pagal savo prigimtį yra labiausiai integruojanti ir kurios pateiktas Romos Sutarties aiškinimas dažnai svariai prisideda įveikiant Bendrijos apribojimus“ (V. Abellán Honrubia ir B. Vilá Costa. „Lecciones de Derecho comunitario europeo“, Ariel, Barselona, 1993 m., p. 191), pasiūlymą išplėsti laisvo judėjimo sąvoką.


9 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; klaidų ištaisymas OL L 229, p. 35).


10 – Nauja redakcija paskelbta 1983 m. birželio 6 d., BGBl I, p. 645; paskutinį kartą buvo keistas 2005 m. rugsėjo 22 d. Įstatymu, BGBl I, p. 2809.


11 – Didžiosios Britanijos rašytinių pastabų 12 ir 44 punktai. Posėdyje priimančiosios valstybės teikiamos išmokos buvo apibūdintos taip: atleidimas nuo registracijos mokesčio, subsidijuota metinė 4 400 svarų sterlingų paskola, o taip pat išmokos knygoms pirkti bei kitoms išlaidoms.


12 – Miestas, esantis apie 70 km nuo Bonos ir apie 35 km nuo Acheno.


13 – Vietovė, esanti apie 9 km nuo Vokietijos sienos ir apie 47 km nuo Diureno.


14 – T. Moras. „Utopija“, Vaga, Vilnius, 1968 m., skyrius, skirtas „Švietimui“.


15 – Bakalauras Samsonas Karaskas, kuris, pasivadinęs „Veidrodžių riteriu“ ir „Baltojo Mėnulio riteriu“, keletą kartų kovojo su Don Kichotu, studijavo Salamankoje, kur susipažino su pirmąja dalimi garsiojo riterio nuotykių, kuriuos išsamiai papasakojo antrosios dalies pradžioje, grįžęs į La Mančą, kur jie abu gyveno (M. Cervantes Saavedra. „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“, antroji dalis, antrasis skyrius).


16 – 1516 m. jis savo „Institutio Principis Christiani“ dedikavo (tuo metu vadintam) Gento Karoliui.


17 – Stefan Zweig parašė nuostabią biografiją „Erasmo de Rotterdam: triunfo y tragedia de un humanista“, Paidos Ibérica, Barselona, 2005 m.


18 – M. Flory. „Le mythe d'Erasme“, leid. „L'Europe et le droit, Mélanges en hommage à Jean Boulouis“, Dalloz, 1991 m., p. 258.


19 – Žr. http://ec.europa.eu/education/policies/educ/bologna/bologna_en.html. Anksčiau buvo paskelbta Sorbonos deklaracija, kurią 1998 m. gegužės 25 d. pasirašė Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės švietimo ir mokslo ministrai.


20 – Aukštasis mokslas apima „visų rūšių studijas, profesinį mokymą ar mokymą atliekant tyrimus, baigus vidurinę mokyklą, universitetuose arba kitose švietimo įstaigose, kurias kompetentingos valstybės institucijos pripažino švietimo įstaigomis“. Pasaulinėje UNESCO konferencijoje dėl aukštojo mokslo 1998 m. spalio 9 d. priimtą Pasaulinę deklaraciją dėl aukštojo mokslo dvidešimt pirmajame amžiuje: vizija ir veiksmai galima rasti internetiniame puslapyje: http://www.unesco.org/education/educprog/wche/declaration_spa.htm.


21 – Pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 14 d. Tarybos ir valstybių narių vyriausybių atstovų Tarybos rezoliucija dėl veiksmų plano mobilumui (OL C 371, p. 4), taip pat 2001 m. liepos 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacija dėl studentų, besimokančių asmenų, savanorių, mokytojų ir dėstytojų judėjimo (OL L 215, p. 30), 2002 m. birželio 3 d. Tarybos rezoliucija dėl gebėjimų ir mobilumo (OL C 162, p. 1) arba Europos mobilumo kokybės chartija, pridėta prie Komisijos pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijos dėl tarptautinio mobilumo Bendrijoje švietimo ir mokymosi tikslais (KOM(2005) 450 (galutinis)), be to, šie klausimai buvo minimi kaip vienas iš trylikos darbinės programos „Švietimas ir mokymas 2010 m.“, kurią 2002 m. priėmė Barselonos Vadovų Taryba, tikslų.


22 – „Gyvensi tolimoje šalyje, nutolusioje ne atstumu, o savo idėjomis ir papročiais“, – pradėjo Andrė Morua savo „Patarimus jaunajam prancūzui, vykstančiam į Angliją“ (A. Maurois. „Obras completas“, IV tomas, Plaza y Janés, Barselona, 1967 m., p. 1035).


23 – Šios kliūtys buvo nagrinėjamos Komisijos Žaliojoje knygoje „Švietimas–Mokymas–Tyrimai: kliūtys tarptautiniam mobilumui“ (KOM(1996) 462 (galutinis)).


24 – Pradžia buvo labai kukli, t. y. pirmaisiais metais programa pasinaudojo tik 3 244 asmenys, o 2005 m. skaičius išaugo iki 144 032 asmenų. Per daugiau nei 20 metų veiklos stipendijos buvo suteiktos daugiau nei vienam milijonui ir penkiems šimtams tūkstančių studentų (šaltinis: http://ec.europa.eu/education/news/erasmus20_en.html)


25 – B. Calvo Pérez. „Perspectiva europea de la educación superior. Carácter transversal y redes universitarias (internacionalización, movilidad y redes)“, El carácter transversal en la educación universitaria, redaktoriai F. Michavila ir J. Martínez, Madridas, 2002 m., p. 33, kritikuojama Sokrato‑Erazmo programa. Vienas iš kritikuojamų dalykų yra tai, kad suteikiamos nedidelės piniginės dotacijos, pažymint, kad tai yra „stipendijos turtuoliams“ ir „kad tai yra regresinis finansavimo metodas“.


26 – 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas (C‑184/99, Rink. p. I‑6193).


27 – 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas (C‑224/98, Rink. p. I‑6191).


28 – 2005 m. kovo 15 d. Sprendimas (C‑209/03, Rink. p. I‑2119).


29 – 1985 m. vasario 13 d. Sprendimas (293/83, Rink. p. 593).


30 – 1988 m. vasario 2 d. Sprendimas (24/86, Rink. p. 379).


31 – 1988 m. birželio 21 d. Sprendimas (39/86, Rink. p. 3161).


32 – 1988 m. birželio 21 d. Sprendimas (197/86, Rink. p. 3205).


33 – Sąjungos pilietybė buvo įtraukta į EB sutartį, kurios trečiosios dalies VIII antraštinė dalis buvo papildyta 3 skyriumi, skirtu švietimui, profesiniam mokymui ir jaunimui (149 ir 150 straipsniai).


34 – 1985 m. kovo 27 d. Sprendimas (249/83, Rink. p. 973).


35 – 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo (OL L 257, p. 2).


36 – Tokių skirtumų priežastys išsamiai išdėstytos 2000 m. gegužės 25 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją (C‑424/98, Rink. p. I‑4001) 40 punkte.


37 – 1985 m. birželio 20 d. Sprendimo Deak (94/84, Rink. p. 1873) 27 punktas ir 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją (C‑278/94, Rink. p. I‑4307) 25 punktas.


38 – J. Para Borja, G. Dourthe ir V. Peugeot. „La Ciudadanía Europea“, Península, Barselona, 2001 m., p. 37 šios sąvokos aktualumą paaiškina poreikiu tarp tam tikrų visuomenės narių sukurti „identiteto rūšį, pagal kurią jie vienas kitą atpažintų ir kuri jiems leistų pasijusti dvasiškai pakylėtais, nes tokiai visuomenės daliai aiškiai trūksta priklausymo <...> bendruomenei ir be tokio priklausymo neįmanoma kartu išspręsti problemų, su kuriomis kiekvienas jų susiduria“.


39 – 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas (C‑85/96, Rink. p. I‑2691).


40 – 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo Uecker ir Jacquet (C‑64/96 ir C‑65/96, Rink. p. I‑3171) 23 punktas; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo García Avello (C‑148/02, Rink. p. I‑11613) 26 punktas ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Tas-Hagen ir Tas (C‑192/05, Rink. p. I‑0000) 23 punktas.


41 – 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz (C‑274/96, Rink. p. I‑7637) 15 ir 16 punktai; minėtų sprendimų Grzelczyk 33 punktas, D'Hoop 29 punktas ir Bidar 33 punktas.


42 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Pusa (C‑224/02, Rink. p. I‑5763) 19 ir 20 punktai; 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo De Cuyper (C‑406/04, Rink. p. I‑6947) 39 punktas ir minėtų sprendimų D'Hoop 34 punktas ir Tas-Hagen ir Tas 27, 30 ir 31 punktai.


43 – 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Trojani (C‑456/02, Rink. p. I‑7573) 30–36 punktai, nukreipiantys į EB 18 straipsnį, EB 39–44 straipsnius ir EB 12 straipsnį. Generalinis advokatas L. A.  Geelhoed išvadoje, pateiktoje byloje De Cuyper, teisingai nurodė, kad norint taikyti EB 18 straipsnį nebūtinai reikia nustatyti diskriminaciją (104 punktas), svarbu žinoti, ar egzistuoja laisvo judėjimo apribojimas ir ar jį galima pateisinti (108 punktas). Iš tikrųjų sprendimuose De Cuyper ir Tas-Hegen ir Tas minimas tik EB 18 straipsnis.


44 – 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas (C‑413/99, Rink. p. I‑7091).


45 – Tokiam požymiui pritarė mokslininkai: A. Dorrego de Carlos. „La libertad de circulación de personas: del Tratado de Roma al Tratado de la Unión Europea“, leidinyje, kurį koordinavo J. M. Gil-Robles, „Los derechos del europeo“, Incipit editores, Madridas, 1993 m., p. 30; taip pat A. Mattera. „La liberté de circulation et de séjour des citoyens européens et l'applicabilité directe de l'article 8 A du traité CE“, leidinyje „Mélanges en hommage à Fernand Schockweiler“, kurį parengė Gil Carlos Rodríguez Iglesias, Ole Due, Romain Schintgen ir Charles Elsen, Baden Badenas, 1999 m., p. 413 ir kt.


46 – Teiginys pakartotas 2004 m. spalio 19 d. Sprendimo Zhu ir Chen (C‑200/02, Rink. p. I‑9925) 26 punkte, 2006 m. kovo 23 d. Sprendime Komisija prieš Belgiją (C‑408/03, Rink. p. I‑2647) 34 punkte ir minėto sprendimo Trojani 31 punkte. Tai įtvirtina ir Direktyvos 2004/38 vienuolikta konstatuojamoji dalis.


47 – Tarybos pranešimas „Hagos programa: laisvės, saugumo ir teisingumo stiprinimas Europos Sąjungoje“, III  antraštinė dalis, 1.1 punktas (OL C 53, 2005, p. 1). A. J. Adrián Arnáiz. „Algunas consideraciones sobre la ciudadanía de la Unión Europea y la Conferencia Intergubernamental de 1996 para la reforma del Tratado de Maastrich“, leid. „Revista de Estudios Europeos“, Nr. 11, 1995 m. rugsėjis–gruodis, Madridas, p. 59, laisvą judėjimą apibrėžia kaip „sudėtinę ekonominio ir politinio pobūdžio teisę, nes ja siekiama, pirma, visiškai užbaigti vidaus rinkos sukūrimą ir, antra, sustiprinti priklausymo Europos Sąjungai jausmą“.


48 – Įsisteigimo laisvės srityje žr. 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Skanavi ir Chryssanthakopoulos (C‑193/94, Rink. p. I‑929) 22 punktą, o laisvo darbuotojų judėjimo srityje žr. 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Oteiza Olazábal (C‑100/01, p. I‑10981) 26 punktą, 2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Collins (C‑138/02, Rink. p. I‑2703) 55 punktą ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Ioannidis (C‑258/04, Rink. p. I‑8275) 37 punktą.


49 – Minėtų sprendimų D'Hoop 38 punktas ir Collins 67 punktas.


50 – Minėtų sprendimų Bickel ir Franz 27 punktas, D'Hoop 36 punktas, Collins 66 punktas, Bidar 54 punktas, De Cuyper 40 punktas ir Tas-Hagen ir Tas 33 punktas.


51 – J. L. Gil Ibáñez. „El régimen de las becas y ayudas al estudio“, kolektyviniame leidinyje „Aspectos administrativos del derecho a la educación. Especial consideración de las universidades públicas“, „Manuales de Formación Continuada“, Nr. 16, Consejo General del Poder Judicial, Madridas, 2001 m., p. 221–226.


52 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Weigel (C‑387/01, Rink. p. I‑4981) 55 punktas; 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Lindfors (C‑365/02, Rink. p. I‑7183) 34 punktas ir 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Schempp (C‑403/03, Rink. p. I‑6421) 45 punktas.


53 – J. Bhabha kritikuoja tai, kad tai palikta nustatyti valstybių narių teisės aktuose, ir tvirtina, kad ES pilietybės įgijimo procedūros nėra, todėl tam tikra prasme šis statusas yra nepastovus ir labai skirtingas: jis nėra grindžiamas bendrais priklausymo kriterijais (Pertenecer a Europa: ciudadanía y derechos posnacionales, elektroninis puslapis http://www.unesco.org/issj/rics159/bhabhaspa.html). Doktrinoje bandoma aiškinti tautybės ir pilietybės skirtumus, pirmąją sąvoką suprantant kaip priklausymą didesnei nei valstybė visuomenei su skirtinga politine galia, o antrąją suprantant kaip teisinį statusą, atsirandantį dėl asmens ryšio su valstybe (C. Jiménez Pienas. „La protección diplomática y consular del ciudadano de la Unión Europea“, leid. „Revista de Instituciones Europeas“, t. 20, 1993 m., p. 9–49; P. Jiménez de Parga Maseda. „El derecho a la libre circulación de las personas físicas en la Europa comunitaria - Desde el Acta Única Europea al Tratado de la Unión Europea“, Tecnos, Madridas, 1994, 184 ir 185 puslapiai).


54 – Išvados, pateiktos byloje, kurioje buvo priimtas 1999 m. sausio 26 d. Sprendimas Terhoeve (C‑18/95, Rink. p. I‑345), 24 punkte nurodyta, kad Teisingumo Teismas 1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Knoors (115/78, Rink. p. 399) 24 punkte, 1990 m. spalio 3 d. Sprendimo Bouchoucha (C-61/89, Rink. p. I‑3551) 13 punkte, 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663) 15 ir 16 punktuose, 1994 m. vasario 23 d. Sprendimo Scholz (C‑419/92, Rink. p. I‑505) 9 punkte ir 1996 m. birželio 27 d. Sprendime Asscher (C‑107/94, Rink. p. I‑3089) yra nusprendęs, jog asmuo gali remtis Sąjungos teise savo pilietybės valstybės atžvilgiu. Šios išvados 25 punkte buvo pažymėta, kad 1981 m. spalio 6 d. Sprendimo Broekmeulen (246/80, Rink. p. 2311) 20 punkte Teisingumo Teismas išaiškino jog „laisvas asmenų judėjimas, įsisteigimo laisvė ir laisvas paslaugų judėjimas <...> negali būti visiškai įgyvendinti, jeigu valstybės narės gali atsisakyti taikyti Bendrijos teisę savo piliečiams, pasinaudojusiems laisvo judėjimo ir steigimosi privalumais“.


55 – Išvados, pateiktos bylose, kuriose priimtas 1997 m. birželio 17 d. Sprendimas Shingara ir Radiom (C‑65/95 ir C‑111/95 Rink. p. I‑3343), 34 punktas ir 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Baldinger (C‑386/02, Rink. p. I‑8411) 25 punktas. Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas nepateikė savo nuomonės dėl EB 18 straipsnio.


56 – Panašiai išdėstytas ir EB 150 straipsnis, kuris susijęs su profesiniu mokymusi.


57 – Sutarties dėl Konstitucijos Europai II‑74 straipsnis.


58 – 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo Lyyski (C‑40/05, Rink. p. I‑0000) 39 punktas.


59 – 1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą (C‑295/90, Rink. p. I‑4193) 15 punktas; 2004 m. liepos 1 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją (C‑65/03, Rink. p. I‑6427) 25 punktas; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją (C‑147/03, Rink. p. I‑5969) 32 punktas; taip pat minėtų sprendimų Gravier 25 punktas, Blaizot 11 punktas ir Lyyski 8 punktas.


60 – 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją (42/87, Rink. p. 5445) 7 ir 8 punktai, o taip pat minėtų sprendimų Blaizot 15–20 punktai, Komisija prieš Austriją 33 punktas ir Lyyski 29 punktas.


61 – Generalinis advokatas L. A. Geelhoed išvadoje, pateiktoje byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Bidar, išreiškė savo nepritarimą, kad paramai, skirtai padengti studentų pragyvenimo išlaidas, nebūtų taikoma Bendrijos teisė (49 ir tolesni punktai).


62 – Laisvo asmenų judėjimo srityje žr. 1998 m. spalio 29 d. Sprendimo De Castro Freitas ir Escallier (C‑193/97 ir C‑194/97, Rink. p. I‑6747), 23 punktą, 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Corsten (C‑58/98, Rink. p. I‑7919), 31 punktą, 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Gräbner (C‑294/00, Rink. p. I‑6515), 26 punktą arba sprendimo Tas-Hagen ir Tas 22 punktą.


63 – 1984 m. sausio 31 d. Sprendimo Luisa ir Carbone (286/82 ir 26/83, Rink. p. 377) 16 punktas ir 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimo Watts (C‑372/04, Rink. p. I‑4325) 87 punktas.


64 – 1991 m. spalio 4 d. Sprendimo Society for the Protection of Unborn Children Ireland (C‑159/90, Rink. p. I‑4685) 18 punktas ir minėto sprendimo Watts 86 punktas.


65 – 1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Webb (279/80, Rink. p. 3305) 10 punktas; 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Kohll (C‑158/96, Rink. p. I‑1931) 20 punktas ir 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Smits ir Peerbooms (C‑157/99, Rink. p. I‑5473) 54 punktas.


66 – 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Stylianakis (C‑92/01, Rink. p. I‑1291) 18 punktas; 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo My (C‑293/03, p. I‑12013) 33 punktas ir minėtų sprendimų Skanavi ir Chryssanthakopoulos 22 punktas, Oteiza Olazábal 26 punktas ir Ioannidis 37 punktas.


67 – Atsakymuose į šiuo aspektu mano per posėdį pateiktą klausimą dėmesys buvo atkreiptas į tai, kad kiekvieną atvejį privaloma nagrinėti ir tokį nagrinėjimą reikia atlikti atsargiai.


68 – Nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑11/06 ir C‑12/06 atitinkamai 32 ir 36 punktai.


69 – Vokietijos vyriausybės atstovas tiksliai neatsakė į posėdyje užduotą klausimą, ar ieškovių pageidaujami kursai egzistavo šioje valstybėje.


70 – Kaip kad nutiko su lažybomis internetu: 1999 m. spalio 21 d. Sprendimas Zenatti (C‑67/98, Rink. p. I‑7289); 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Gambelli ir kt. (C‑243/01, Rink. p. I‑13031) ir 2007 m. kovo 6 d. Sprendimas Placanica ir kt. (C‑338/04, C‑359/04 ir C‑360/04, Rink. p. I‑0000). Sprendime Zenatti Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB sutarties nuostatos nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kaip antai Italijos teisės aktų, suteikiančių teisę tik tam tikroms įstaigoms vykdyti sportinių varžybų lažybas, jei šie teisės aktai yra iš tikrųjų pateisinami socialinės politikos tikslais, skirtais apriboti dėl tokios veiklos kylančias žalingas pasekmes ir jeigu jais nustatyti apribojimai nėra neproporcingi siekiamų tikslų atžvilgiu. Sprendime Gambelli ir kt. jis paaiškino ankstesnį sprendimą nurodydamas, kad „nacionalinės teisės aktai, draudžiantys, nustačius baudžiamąją atsakomybę, vykdyti lažybų rinkimo, vykdymo, užsakymo ir lažybų pasiūlymų persiuntimo veiklą, o ypač sportinių varžybų lažybų veiklą, neturint atitinkamos valstybės narės licencijos arba leidimo, yra EB 43 ir EB 49 straipsniuose įtvirtintų įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas buvo įpareigotas patikrinti, ar tokios rūšies teisės aktai yra pateisinami ir ar jais nustatyti apribojimai neviršija to, kas būtina pasiekti tikslus. Šią užduotį vykdant iškilusios problemos įpareigojo Teisingumo Teismą sprendime Placanica ir kt. vykdyti šią užduotį.


71 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑11/06 37 punktas.


72 – Suomijos vyriausybės pastabų 18 punktas, kuriame minimos Įstatymo dėl paramos mokymuisi (Opintotukilaki) 1 straipsnio 2 ir 4 dalys.


73 – Nesutinku su Bezirksregierung Köln nuomone, kad pradėjus mokytis yra didesnė tikimybė, jog pinigai bus tinkamai panaudoti, nes tuo pačiu motyvu galima grįsti ir sprendimą skirti paramą užbaigti mokslus.


74 – Pagal Direktyvos 24 straipsnio 2 dalį „priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teisės per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius <…> ir neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį mokymą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų“.


75 – Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑12/06 41 punktas.


76 – Byla C‑212/05, kurioje dar nepriimtas sprendimas.


77 – Per posėdį paaiškėjo, kad Jungtinėje Karalystėje iš užsienio gaunama stipendija nėra reikšminga, bet Vokietijoje pagal BAföG 21 straipsnio 3 dalį atsižvelgiama į jas visas, nesvarbu, kokia jų kilmė.


78 – Teisių sumavimo pavojus kyla ne vien kilmės valstybės ir priimančiosios valstybės suteikiamų stipendijų atveju, bet ir kitais atvejais, nes yra keletas galimybių gauti jas kelias, atsižvelgiant į jau minėtus finansavimo būdus (individualus, nacionalinis arba Europos).


79 – 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Ninni-Orasche (C‑413/01, Rink. p. I‑13187) 36 punktas ir minėto sprendimo Lair 43 punktas.