TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. lapkričio 22 d.(*)
„Oro transportas – Kompensacija ir pagalba keleiviams – Atsisakymas vežti, skrydžio atšaukimas arba atidėjimas ilgam laikui / didelis vėlavimas – Terminas ieškiniui pareikšti“
byloje C‑139/11
dėl Audiencia Provincial de Barcelona 2011 m. vasario 14 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. kovo 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose
Joan Cuadrench Moré
prieš
Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einantis R. Silva de Lapuerta, teisėjai K. Lenaerts, E. Juhász, T. von Danwitz ir D. Šváby (pranešėjas),
generalinis advokatas Y. Bot,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– J. Cuadrench Moré, atstovaujamo abogado J.-P. Mascaray Martí,
– Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV, atstovaujamo procuradora C. de Yzaguirre y Morer ir abogado J. M. Echegaray Fraile,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar,
– Europos Komisijos, atstovaujamos K. Simonsson,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL L 46, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 10), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J. Cuadrench Moré ir Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV (toliau – KLM) ginčą dėl šios bendrovės atsisakymo išmokėti J. Cuadrench Moré kompensaciją dėl skrydžio atšaukimo.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
Varšuvos konvencija
3 Pagal 1929 m. spalio 12 d. Varšuvoje pasirašytos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo su pakeitimais ir papildymais, padarytais 1955 m. rugsėjo 28 d. Hagos protokolu, 1961 m. rugsėjo 18 d. Gvadalacharos konvencija, 1971 m. kovo 8 d. Gvatemalos protokolu ir keturiais papildomais 1975 m. rugsėjo 25 d. Monrealio protokolais (toliau – Varšuvos konvencija), 17 straipsnio 1 dalį „Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl keleivio mirties, sužeidimo arba bet kokio kitokio kūno sužalojimo, jei nelaimingas atsitikimas, dėl kurio buvo padaryta žala, įvyko orlaivyje arba bet kurių įlaipinimo ir išlaipinimo procedūrų metu“.
4 Varšuvos konvencijos 19 straipsnyje nustatyta:
„Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius.“
5 Varšuvos konvencijos 29 straipsnyje nurodyta:
„1. Teisė į ieškinį prarandama, jei ieškinys dėl atsakomybės nebus pareikštas per du metus nuo atvykimo dienos arba nuo tos dienos, kai orlaivis turėjo atvykti, arba nuo vežimo nutrūkimo dienos.
2. Termino skaičiavimo tvarką nustato įstatymas teismo, kuriam įteiktas ieškinys.“
Monrealio konvencija
6 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje priimtą konvenciją dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo Europos bendrija pasirašė 1999 m. gruodžio 9 d. ir savo vardu patvirtino 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB (OL L 194, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 491; toliau – Monrealio konvencija). Ši konvencija Europos Sąjungai įsigaliojo 2004 m. birželio 28 d. Nuo šios datos, vadovaujantis Monrealio konvencijos 55 straipsniu, ji turi viršenybę Varšuvos konvencijos atžvilgiu.
7 Monrealio konvencijos 19 straipsnyje nustatyta:
„Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. <…>“
8 Monrealio konvencijos 35 straipsnio „Ieškinių senatis“ formuluotė tapati Varšuvos konvencijos 29 straipsniui.
Sąjungos teisės aktai
Reglamentas (EB) Nr. 2027/97
9 1997 m. spalio 9 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2027/97 dėl oro vežėjo atsakomybės nelaimingų atsitikimų atveju (OL L 285, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 3 t., p. 489) Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė padidinti keleivių, nukentėjusių dėl skrydžio metu įvykusių nelaimingų atsitikimų, apsaugos lygį įtvirtinant nuostatas, kurios tarp Bendrijos valstybių narių vykstančiam susisiekimui oro transportu pakeistų kai kurias Varšuvos konvencijos, kurią vėluojama iš naujo peržiūrėti ir iš esmės pataisyti, nuostatas.
10 Reglamento Nr. 2027/97 1 straipsnyje nustatyta:
„Šis reglamentas nustato Bendrijos oro vežėjų pareigas, susijusias su atsakomybe keleiviams už nelaimingų atsitikimų metu padarytą žalą keleivio mirties, sužeidimo ar kitokio kūno sužalojimo atveju, jei nelaimingas atsitikimas, dėl kurio buvo padaryta tokia žala, įvyko skrendant orlaiviu ar vykstant kokiems nors įlaipinimo į orlaivį ar išlaipinimo iš jo veiksmams.“
Reglamentas Nr. 261/2004
11 Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Atšaukus skrydį:
<...>
c) atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis oro vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį <...>“
12 Šio reglamento 6 straipsnyje oro transporto vežėjams įtvirtinta pareiga teikti keleiviams pagalbą skrydžio atidėjimo / vėlavimo atveju.
13 To paties reglamento 7 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Kai daroma nuoroda į šį straipsnį, keleiviai gauna tokio dydžio kompensaciją:
a) 250 eurų visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju;
b) 400 eurų visų didesnio kaip 1500 kilometrų atstumo Bendrijos vidaus skrydžių ir visų kitų 1500–3500 kilometrų atstumo skrydžių atveju;
c) [600] eurų visų skrydžių, kuriems netaikomas a arba b punktas, atveju.
<...>“
14 Nė vienoje Reglamento Nr. 261/2004 nuostatoje nenurodytas terminas ieškiniams dėl šiame reglamente įtvirtintų teisių gynimo reikšti.
Nacionalinės teisės aktai
15 Pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus dešimties metų senaties terminas taikomas ieškiniams, kuriems nenumatytas kitas senaties terminas.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
16 J. Cuadrench Moré rezervavo vietą 2005 m. gruodžio 20 d. KLM vykdomam skrydžiui iš Šanchajaus (Kinija) į Barseloną (Ispanija). Šis skrydis, kurio numeris KL 0896, buvo atšauktas, todėl J. Cuadrench Moré turėjo vykti kitą dieną kitos oro transporto bendrovės vykdomu skrydžiu per Miuncheną (Vokietija).
17 2009 m. vasario 29 d. J. Cuadrench Moré kreipėsi į Juzgado Mercantil nº7 de Barcelona (Barselonos komercinių bylų teismas Nr. 7) su ieškiniu, kuriuo, remdamasis Reglamentu Nr. 261/2004, iš atsakovės KLM paprašė atlyginti dėl atšaukto skrydžio patirtą žalą ir priteisti 2 990 EUR kompensaciją ir palūkanas bei išieškojimo išlaidas.
18 Atsikirsdama KLM nurodė suėjusį ieškinio senaties terminą, nes dviejų metų terminas, Varšuvos konvencijos 29 straipsnyje numatytas ieškiniui dėl oro transporto bendrovės atsakomybės reikšti, jau buvo pasibaigęs.
19 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu Juzgado Mercantil nº7 de Barcelona, vadovaudamasis Reglamentu Nr. 261/2004, priteisė iš KLM 600 EUR ir įstatymo nustatyto dydžio palūkanas. Šis teismas atmetė KLM prieštaravimą nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas nei Varšuvos konvencijos 29 straipsnyje, nei Monrealio konvencijos 35 straipsnyje numatytas senaties terminas, nes byla susijusi su Reglamentu Nr. 261/2004. Kadangi šiame reglamente nėra aiškios nuostatos, kurioje būtų nustatytas terminas su juo susijusiems ieškiniams reikšti, šis teismas nusprendė, kad reikia taikyti Ispanijos teisės aktus.
20 Bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) mano, jog, Reglamente Nr. 261/2004 šiuo klausimu nesant aiškios nuostatos, 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas IATA ir ELFAA (C‑344/04, Rink. p. I‑403) ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Wallentin-Hermann (C‑549/07, Rink. p. I‑11061), skaitomi kartu su 2009 m. spalio 22 d. Sprendimu Bogiatzi (C‑301/08, Rink. p. I‑10185), neleidžia patikimai nustatyti, kokį senaties terminą taikyti.
21 Tokiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barcelona nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Reglamentas Nr. 261/2004] aiškintinas taip, kad nustatant taikytiną ieškinio senatį reikia vadovautis Monrealio konvencijos 35 straipsniu ir jame numatytu dvejų metų terminu, ar kita [Sąjungos] arba nacionalinės teisės norma?“
Dėl prejudicinio klausimo
22 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamentas Nr. 261/2004 aiškintinas taip, kad terminas ieškiniams dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal Monrealio konvencijos 35 straipsnį, ar pagal kitas nuostatas, visų pirma pagal kiekvienos valstybės narės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.
23 Iš pradžių reikia priminti, kad panaikinus skrydį, išskyrus jei tai įvyko dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net imantis visų pagrįstų priemonių, Reglamento Nr. 261/2004 5 ir 7 straipsniais keleiviams suteikta teisė į kompensaciją, kurios dydis kinta, nelygu atitinkamo skrydžio atstumas ir galutinė paskirties vieta, ir kuria šie keleiviai prireikus gali remtis nacionaliniuose teismuose.
24 Šiuo atžvilgiu neginčytina, kad Reglamente Nr. 261/2004 nėra jokios nuostatos, kuri būtų susijusi su nacionaliniuose teismuose pareikštų ieškinių dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo senaties terminu.
25 Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei Sąjunga nereglamentuoja atitinkamos srities, procesinė ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektams iš Sąjungos teisės kylančių teisių apsaugą, reiškimo tvarka turi būti užtikrinta pagal kiekvienos valstybės narės vidaus teisinę sistemą, tačiau šia tvarka turi būti paisoma ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimą Fuß, C‑429/09, Rink. p. I‑12167, 72 punktą).
26 Darytina išvada, kad ieškinių, kuriais prašoma priteisti Reglamento Nr. 261/2004 5 ir 7 straipsniuose numatytą kompensaciją, pareiškimo terminas turi būti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės nacionalinę teisę tiek, kiek atitinkama tvarka atitinka ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus.
27 Priešingai, nei teigia KLM, šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad Varšuvos konvencijos 29 straipsnyje ir Monrealio konvencijos 35 straipsnyje numatyta, kad teisė į šiomis konvencijomis pripažįstamomis teisėmis grindžiamą ieškinį dėl atsakomybės prarandama, jei ieškinys nepareikštas per dvejus metus nuo orlaivio atvykimo ar turėjimo atvykti į galutinę paskirties vietą dienos, arba vežimo nutrūkimo dienos.
28 Iš tiesų Reglamento Nr. 261/2004 5 ir 7 straipsniuose numatyta kompensacijos priemonė nepatenka į Varšuvos ir Monrealio konvencijų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Nelson ir kt., C‑581/10 ir C‑629/10, 55 punktą).
29 Taigi, dvejų metų senaties terminas, įtvirtintas Varšuvos konvencijos 29 straipsnyje ir Monrealio konvencijos 35 straipsnyje, neturi būti laikomas taikytinu ieškiniams, pareikštiems būtent pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 ir 7 straipsnius.
30 Minėtos išvados nepaneigia ir minėtas Sprendimas Bogiatzi, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamentą Nr. 2027/97 reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiama taikyti Varšuvos konvencijos 29 straipsnio situacijai, kai keleivis prašo pripažinti oro vežėjo atsakomybę už žalą, kurią jis patyrė skrisdamas tarp valstybių narių.
31 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš minėtame Sprendime Bogiatzi nagrinėtoms faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 2027/97 1 straipsnio, šis reglamentas susijęs su oro transporto vežėjų atsakomybe nelaimingų atsitikimų atveju, kuri reglamentuojama ir Varšuvos konvencijos 17 straipsniu.
32 Reglamentu Nr. 2027/97 buvo siekiama tik pakeisti, kiek tai susiję su oro transportu tarp Bendrijos valstybių narių, kai kurias Varšuvos konvencijos nuostatas įtvirtinant didesnę apsaugą nuo nelaimingų oro transporto atsitikimų nukentėjusiems keleiviams numatančias nuostatas, nenukrypstant nuo likusių šios konvencijos nuostatų, prie kurių priskirtina visų pirma šios konvencijos 29 straipsnyje numatyta ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo tvarka (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Bogiatzi 41–44 punktus). Tačiau Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtinta žalos, kurią sudaro dėl skrydžio atidėjimo / vėlavimo ir jo panaikinimo patiriami nepatogumai, standartinio ir nedelsiamo atlyginimo tvarka, skirta ankstesniam etapui nei tas, kuriam skirta Monrealio konvencija, taigi ši tvarka yra autonomiška šioje konvencijoje numatytosios atžvilgiu (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Nelson ir kt. 46, 55 ir 57 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
33 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamentas Nr. 261/2004 aiškintinas taip, jog terminas ieškiniams dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, aiškintinas taip, kad terminas ieškiniams dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.
Parašai.