GENERALINĖS ADVOKATĖS JULIANE KOKOTT
IŠVADA,
pateikta 2007 m. kovo 8 d.(1)
Byla C‑467/05
Giovanni Dell’Orto
(Tribunale di Milano (Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pamatinis sprendimas 2001/220 – Direktyva 2004/80 ? Nukentėjusiojo sąvoka – Areštuoto turto grąžinimas“
I – Įvadas
1. Šioje byloje reikia išsiaiškinti, ar 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose(2), atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms(3), reikalauja vykstant baudžiamajam procesui grąžinti pasisavintus nukentėjusios akcinės bendrovės pinigus. Konkrečiai kyla klausimas, ar pamatiniame sprendime nukentėjusiojo sąvoka, priešingai nei numato 1 straipsnio a punktas, turi apimti ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu remiasi direktyva, kuri nenumato jokio nukentėjusiojo apibrėžimo.
II – Teisinis pagrindas
A – Europos Sąjungos ir Europos Bendrijų teisė
2. Pagal Pamatinio sprendimo 2001/220 1 straipsnio a punktą, nukentėjusysis ? tai „fizinis asmuo, patyręs žalą, įskaitant kūno sužalojimą ar psichinę traumą, emocinį sukrėtimą ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą“.
3. 2 straipsnio 1 dalyje bendrai kalbama apie atsižvelgimą į nukentėjusiojo interesus:
„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad nukentėjusiesiems priklausytų realus ir prideramas vaidmuo jos baudžiamosios teisės sistemoje. Ji ir toliau visaip stengiasi užtikrinti, kad atliekant procesinius veiksmus nukentėjusieji būtų traktuojami su derama pagarba asmens orumui, ir pripažįsta nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus, ypač susijusius su baudžiamosios bylos nagrinėjimu.“
4. Pamatinio sprendimo 9 straipsnyje numatoma teisė į kompensaciją baudžiamajame procese:
„1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad nukentėjusieji nuo nusikalstamų veikų turėtų teisę per prideramą laikotarpį sulaukti nutarties dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui, išskyrus atvejus, kai tam tikri nacionalinės teisės aktai nustato kompensacijos priteisimą kitokiu būdu.
2. <…>
3. Jei baudžiamosios bylos nagrinėjimui nėra būtina, nukentėjusiesiems priklausantis grąžintinas turtas, areštuotas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, yra jiems nedelsiant grąžinamas.“
5. Pamatinio sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie santykį su civiliniu procesu:
„Nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų padedančios priemonės, ypač nuostatos dėl kompensacijos ir tarpininkavimo, nėra susijusios su susitarimais pagal civilinio proceso teisės normas.“
6. Direktyva 2004/80 yra susijusi su valstybės nuo nusikaltimų nukentėjusiesiems mokama kompensacija. Joje yra nuostatos, turinčios palengvinti kompensavimą tais atvejais, kai pažeidimas turi tarptautinį elementą. Pagrindiniai principai yra įtvirtinti pirmuose dviejuose straipsniuose:
„1 straipsnis
Teisė pateikti pareiškimą gyvenamosios vietos valstybėje narėje
Valstybės narės užtikrina, kad tuomet, kai smurtinis tyčinis nusikaltimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje narėje nei gyvena kompensacijos pareiškėjas, pareiškėjas turi teisę pateikti pareiškimą pastarosios valstybės narės institucijai ar bet kuriai kitai įstaigai.
2 straipsnis
Atsakomybė už kompensacijos išmokėjimą
Kompensaciją išmoka valstybės narės, kurios teritorijoje įvykdytas nusikaltimas, kompetentinga institucija.“
7. Nepaisant Komisijos pradinio pasiūlymo, buvo atsisakyta derinti kompensavimo taisykles. Tačiau 6 konstatuojamojoje dalyje pažymima:
„Nusikaltimų aukoms Europos Sąjungoje turėtų būti suteikta teisė į sąžiningą ir atitinkamą kompensaciją dėl jų patirtų sužalojimų, neatsižvelgiant į tai, kurioje Europos bendrijos vietoje buvo įvykdytas nusikaltimas.“
8. Direktyvos 2004/80 12 straipsnyje tuo klausimu numatoma:
„1. Pagal šią direktyvą parengtos taisyklės dėl kompensacijų gavimo užsienyje veikia pagal valstybių narių kompensacijų smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų atitinkamose jų teritorijose, aukoms schemas.
2. Visos valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės taisyklės numatytų kompensacijų smurtinių tyčinių nusikaltimų, padarytų atitinkamose jų teritorijose, aukoms schemas, kurios garantuotų sąžiningą ir atitinkamą kompensaciją aukoms.“
9. 17 straipsnio a punkte teigiama, kad direktyva neuždraudžia valstybėms narėms nustatyti ar išlaikyti nusikaltimų aukoms ir bet kokiems kitiems nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims palankesnes nuostatas, jei jos neprieštarauja šiai direktyvai.
B – Italijos teisė
10. Panašu, kad Italija neperkėlė aiškiai į nacionalinę teisę pamatinio sprendimo 1 straipsnyje esančio nukentėjusiojo apibrėžimo.
11. Italijos codice de procedura penale 262 ir 263 straipsniai reglamentuoja baudžiamajame procese konfiskuoto turto grąžinimą. Sprendimo dėl grąžinimo priėmimas iš esmės priklauso baudžiamųjų bylų teismų kompetencijai. Tačiau jei kyla ginčas dėl turto, ginčą jis perduoda nagrinėti kompetentingam civilinių bylų teismui.
12. Be to, Italijos codice de procedura penale 74 ir paskesniuose bei 538 ir paskesniuose straipsniuose yra kalbama apie sprendimą dėl nukentėjusiojo baudžiamojoje byloje prašymo dėl žalos atlyginimo.
III – Bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
13. Giovanni Dell'Orto bei kitiems kaltinamiesiems už nusikalstamus veiksmus pateikiant klaidingą informaciją apie bendroves, be kita ko, siekiant stambiu mastu pasisavinti lėšas ir neleistinai finansuoti politines partijas SAIPEM s.p.a. sąskaita 1999 m. gegužės 4 d., remiantis taikos sutartimi su prokuratūra, buvo skirta lygtinė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei piniginė bauda. Nuosprendis šiuo metu yra įgijęs res judicata galią.
14. Dar vykstant parengtiniam tyrimui Dell’Orto iš užsienio sąskaitos į Italiją pervedė 1 064 069,78 euro sumą, kuri, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo žiniomis, yra neteisėtai įgytas ir SAIPEM priklausantis turtas. Sąskaita Italijos banke buvo areštuota užtikrinimo sumetimais.
15. Nuosprendyje nieko nebuvo nuspręsta dėl areštuotos sumos. SAIPEM prašymu 1999 m. gruodžio 3 d. Nutartimi buvo nutarta areštuotą sumą grąžinti šiai įmonei. Todėl 1999 m. gruodžio 10 d. nuo sąskaitos buvo nurašyta joje esanti suma, o sąskaita uždaryta.
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepraneša, koks teismas nuteisė Dell’Orto ir priėmė sprendimą dėl areštuotų sumų grąžinimo, tačiau atrodo, kad jis pats dėl to nusprendė.
17. 2001 m. lapkričio 8 d. Corte di Cassazione panaikino šią nutartį. Jis nusprendė, jog kadangi areštuotų pinigų grąžinimas nebuvo numatytas taikos susitarime su prokuratūra, todėl dėl grąžinimo nebuvo galima priimti sprendimo baudžiamajame procese.
18. Priėmus keletą tarpinių sprendimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip už vykdymą atsakingas teismas, turi priimti sprendimą dėl priemonių, kurių reikia imtis ginčijamos pinigų sumos atžvilgiu. Kad galėtų priimti šį sprendimą, Teisingumo Teismui jis užduoda tokius klausimus:
a) Ar, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms 1 ir kitus straipsnius ar kitas Bendrijos teisės nuostatas, Pamatinio sprendimo 2001/220/TVR 2 ir 9 straipsniai gali būti taikomi baudžiamajame procese bendrai bet kokiems kitiems nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims?
b) Ar, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms 1 ir kitus straipsnius ar kitas Bendrijos teisės nuostatas, Pamatinio sprendimo 2001/220/TVR 2 ir 9 straipsniai gali būti taikomi baudžiamajame vykdymo procese, einančiame po galutinio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (taip pat nuosprendžiui dėl bausmės taikymo už nusikaltimą pagal (taikos sutartį su prokuratūra)(4)) bet kokiems kitiems nuo nusikaltimų nukentėjusiems asmenims?“
19. Procese dalyvavo Dell’Orto, Airija, Italija, Nyderlandai, Austrija, Jungtinė Karalystė ir Komisija.
IV – Vertinimas
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Pamatinį sprendimą 2001/220 atsižvelgiant į Direktyvą 2004/80. Remdamasis Teisingumo Teismo teiginiu sprendime Pupino dėl darnaus aiškinimo principo pamatinių sprendimų atžvilgiu, jis nacionalinę teisę siekia aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į pamatinio sprendimo nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą tikslą ir laikytųsi ES 34 straipsnio 2 dalies b punkto(5). Nacionalinis teismas akivaizdžiai tikisi, kad pagal pamatinį sprendimą jis turi priimti sprendimą dėl areštuotų sumų grąžinimo SAIPEM.
A – Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
21. Jungtinė Karalystė prašymą priimti prejudicinį sprendimą laiko nepriimtinu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi EB 234 straipsniu, tačiau prašo išaiškinti pamatinio sprendimo, t. y. ES 34 straipsnio 2 dalies b punkte numatyto teisės akto, nuostatas. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo gali būti paduotas tik remiantis ES 35 straipsnio 1 dalimi. Airija laikosi panašios nuomonės, tačiau mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klaida gali būti ištaisyta, nes atitinkamas prašymas pagal ES 35 straipsnį būtų priimtinas.
22. Kaip pažymėjo Airija žodinėje proceso dalyje, akivaizdu, kad yra negalima prisidengiant prašymu priimti prejudicinį sprendimą su klausimais dėl Bendrijos teisės pagal EB 234 straipsnį iš tikrųjų Teisingumo Teismui pateikti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo, kurie yra priimtini, tik jei tenkinamos ES 35 straipsnyje numatytos papildomos sąlygos. Kokia apimtimi prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijų teisės gali remtis Sąjungos teise, kai abi teisinės sistemos veikia viena kitą, gali nustatyti tik praktiškai sudėtingi takoskyros klausimai, kurių šioje byloje vis dėlto nereikia spręsti.
23. Tačiau Jungtinės Karalystės argumentai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo nėra įtikinami. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, pagal ES 46 straipsnio b punktą Europos Bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarčių nuostatos dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo įgaliojimų ir jų vykdymo, įskaitant ir EB 234 straipsnį, taikomos VI antraštinės dalies nuostatoms atsižvelgiant į 35 straipsnyje numatytas sąlygas. Iš to matyti, kad EB 234 straipsnyje numatytą sistemą siekiama taikyti Teisingumo Teismo prejudicinei jurisdikcijai pagal ES 35 straipsnį, atsižvelgiant į šioje nuostatoje numatytas sąlygas(6).
24. Todėl prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės pagal ES 35 straipsnį iš principo yra prašymai EB 234 straipsnio prasme. Prašymo priimtinumui neturi reikšmės, kiek aiškiai nacionalinis teismas nurodo šias nuostatas. Tam daugiau reikšmės turi tai, ar pateikiant klausimus apie Sąjungos teisę yra laikomasi, be kita ko, ES 35 straipsnio nuostatų.
25. Jungtinės Karalystės ir Airijos nuomone, svarbiausia ES 35 straipsnio sąlyga yra atitinkamos valstybės narės Teisingumo Teismo jurisdikcijos nagrinėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės pripažinimas. Abi valstybės narės nėra pateikusios jokios atitinkamos deklaracijos. Šiuo atveju, kaip pripažįsta ir Airija, nekyla abejonių, kad nacionalinis teismas turi teisę paduoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Italijos Respublika pateikė deklaraciją, kuri įsigaliojo nuo 1999 m. gegužės 1 d., t. y. nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo, kad ji pripažįsta Teisingumo Teismo jurisdikciją dėl ES 35 straipsnyje numatytų aktų galiojimo ir išaiškinimo šio straipsnio 3 dalies b punkte numatytomis sąlygomis(7).
26. Be to, kelios vyriausybės abejoja dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą svarbumo.
27. Dėl sprendimo priėmimo svarbumo Teisingumo Teismas taikydamas savo praktiką dėl EB 234 straipsnio ES 35 straipsniui konstatavo, kad svarbumo prezumpcijos, taikytinos prejudicine tvarka nacionalinių teismų pateikiamiems klausimams, gali būti nesilaikoma tik išimtiniais atvejais, jeigu paaiškėja, kad prašomas Bendrijos teisės aiškinimas yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus. Išskyrus šiuos atvejus, Teisingumo Teismas iš principo privalo atsakyti į prejudicinius klausimus dėl ES 35 straipsnio 1 dalyje numatytų aktų išaiškinimo(8).
28. Nyderlandų vyriausybė priekaištauja dėl to, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos, kokias Italijos teisės nuostatas reikia išaiškinti atsižvelgiant į pamatinį sprendimą. Kadangi pamatinio sprendimo negalima taikyti tiesiogiai, reikia atitinkamos informacijos.
29. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionaliniam teismui naudingą išaiškinimą galima pateikti tik tada, kai jis apibrėžia faktinį ir teisinį pagrindą, susijusį su jo pateikiamais klausimais arba kai bent jau paaiškina faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami šie klausimai. Tokia informacija taip pat turėtų valstybių narių vyriausybėms ar kitiems proceso dalyviams leisti pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Tokiu atveju reikia turėti omenyje, kad proceso šalims yra pateikiamas tik prašymas priimti prejudicinį sprendimą(9).
30. Todėl nacionalinis teismas turi pateikti tokią teisinę informaciją, kokia yra būtina siekiant pateikti naudingą atsakymą į prejudicinį klausimą. Tačiau teismas neprivalo įrodyti, kad siektinas darnus aiškinimas yra faktiškai įmanomas. Remiantis sprendimu Pupino, kilus menkiausioms abejonėms dėl galimybės vidaus teisę aiškinti pagal pamatinį sprendimą, prašymas priimti prejudicinį sprendimą netampa nepriimtinu; reikia, kad toks aiškinimas būtų akivaizdžiai neįmanomas. Kai nėra akivaizdu, kad pamatinį sprendimą atitinkantis aiškinimas yra neįmanomas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar tame procese nacionalinė teisė gali būti aiškinama taip, kad atitiktų pamatinį sprendimą(10). Tokia pozicija yra logiška dar ir dėl to, kad nacionalinės teisės aiškinimas, taip pat ir Sąjungos ir Bendrijos teisę atitinkantis aiškinimas, nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
31. Todėl galbūt būtų buvę naudinga daugiau žinoti apie nuostatas, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų aiškinti pagal pamatinį sprendimą(11), tačiau tokios informacijos nebuvimas nekliudo Teisingumo Teismui pateikti naudingo atsakymo į prejudicinius klausimus.
32. Austrijos vyriausybė žengia dar vieną žingsnį toliau nei Nyderlandų vyriausybė ir teigia, kad pagal Italijos teisę apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo procese negalima priimti sprendimo dėl nukentėjusiojo civilinių reikalavimų. Todėl, jos nuomone, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra hipotetinis. Šis teiginys taip pat nėra teisingas, nes nėra pateikiama nieko, kas pagrįstų akivaizdžias abejones dėl galimybės aiškinti nacionalinę teisę pagal pamatinį sprendimą.
33. Gana rimtos yra Airijos vyriausybės abejonės dėl to, ar Pamatinis sprendimas 2001/220 gali būti taikomas pagrindinėje byloje laiko atžvilgiu. Dell’Orto buvo nuteistas 1999 m. gegužės 4 d., kai bylos objektu esančios sumos buvo areštuotos užtikrinimo tikslais 1997 m. gruodžio 29 d., o tariamai pasisavintos ir išeikvotos jos buvo dar anksčiau. Tačiau terminas įgyvendinti pamatinio sprendimo specialias nuostatas pasibaigė tik 2002 m. kovo 22 d., o Direktyvos 2004/80 atveju – netgi 2005 m. liepos 1 d. ar 2006 m. sausio 1 dieną. Jei pamatinis sprendimas dėl su laiku susijusių priežasčių nedaro jokio teisinio poveikio turto grąžinimui, Italijos teisės aiškinimas pagal pamatinį sprendimą yra neįmanomas, o prašymas priimti prejudicinį sprendimą neturi jokios reikšmės pagrindinei bylai.
34. Tačiau, remiantis mano išvada byloje Pupino, darniam aiškinimui neprieštarauja tai, kad nagrinėjami įvykiai laiko atžvilgiu įvyko prieš priimant pamatinį sprendimą. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, procesinės normos paprastai yra taikomos visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams(12). Teisingumo Teismas klausimo dėl taikymo laike atžvilgiu taip pat nematė jokių kliūčių aiškinti pagal pamatinį sprendimą, nes sprendime Pupino to klausimo nenagrinėjo. Kaip ir sprendime Pupino, pagrindinėje byloje taip pat nagrinėjami proceso teisės klausimai, t. y. ar teismas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl to, ar baudžiamajame procese areštuoti banko aktyvai turi būti išmokėti žalą patyrusiai įmonei. Atsižvelgdama į tai, žodinės proceso dalies metu Airija atsiėmė savo argumentus.
35. Kadangi šioje byloje dar reikia priimti sprendimus, Pamatinio sprendimo 2001/220 taikymas ratione temporis pagrindinėje byloje yra galimas.
36. Paskutinė abejonė dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą svarbumo yra susijusi su Pamatinio sprendimo 2001/220 teisėtumu. Jei pamatinis sprendimas yra neteisėtas ir todėl netaikytinas, jis negali teismui nustatyti aiškinimo pagal jį pareigos, ir tada klausimai dėl išaiškinimo yra nesvarbūs pagrindinei bylai.
37. Todėl norėčiau priminti, kad išvadoje byloje Pupino aš iškėliau abejonę dėl jo teisinio pagrindimo, tačiau nusprendžiau, kad Teisingumo Teismas neturi šios abejonės nagrinėti savo iniciatyva, nes bet kokiu atveju abejonė nėra labai rimta(13). Pamatinio sprendimo priėmimas remiantis pasirinktu teisiniu pagrindu atrodo bent jau priimtinas. Todėl Teisingumo Teismas nenagrinėjo šio klausimo sprendime Pupino. Kadangi šioje byloje nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei šalys nekelia klausimo dėl pamatinio sprendimo teisinio pagrindo, nėra jokios būtinybės šioje byloje dar kartą nagrinėti šį aspektą.
38. Tokiomis aplinkybėmis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti vertinamas kaip priimtinas.
B – Dėl prejudicinių klausimų
39. Norint atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus dėl Pamatinio sprendimo 2001/220 aiškinimo atsižvelgiant į Direktyvą 2004/80, visų pirma reikia išnagrinėti, kokios yra teisės aktų, priimtų remiantis EB sutartimi, ir teisės aktų, priimtų remiantis ES sutartimi, tarpusavio sąveikos galimybės ir ribos (apie tai kalbama 1 dalyje). Atsižvelgiant į tai, po to reikia aiškinti pamatinį sprendimą (apie tai kalbama 2 ir 3 dalyse).
1. Dėl santykio tarp Sąjungos teisės ir Bendrijos teisės aiškinimo atžvilgiu
40. Ypač Airija ir Jungtinė Karalystė prieštarauja tam, kad aiškinant ES teisės pamatinį sprendimą reikia atsižvelgti į (vėliau paskelbtą) Bendrijos teisės direktyvą. Jų nuomone, tai yra dvi skirtingos teisės sistemos, kurias reikia aiškiai atskirai. Toks požiūris bent iš dalies yra pagrįstas rimtais pagrindais, tačiau juo negalima visiškai vadovautis.
41. Visų pirma reikia pažymėti, kad aiškinant bet kokia abipusė sąveika reikalauja atitinkamos aiškinimo diskrecijos. Aiškinimas contra legem būtų sunkiai suderinamas su teisinio saugumo principu(14).
42. Kaip teigia Jungtinė Karalystė, net ir esant aiškinimo diskrecijai skirtinga iš ES sutarties ir EB sutarties išplaukianti kompetencija neleidžia aiškinant perkelti kitos teisės sistemos normų, kai tam priimančiojoje teisės sistemoje nėra numatytas joks teisinis pagrindas. Aiškinant reikia atsižvelgti į aiškintinos priemonės teisinį pagrindą, ir todėl aiškinimo rezultatas negali būti toks, kad jis būtų nesuderinamas su teisiniu pagrindu.
43. Taip yra ypač tada, kai Bendrijos teisės turinys yra perkeliamas į Sąjungos teisę, nes pagal Europos Sąjungos sutarties 47 straipsnį ši sutartis neturi jokios įtakos EB sutarčiai. Todėl Teisingumo Teismas mano turįs pareigą užtikrinti, kad aktai, kurie, Tarybos nuomone, patenka į Sąjungos sutartį, nesikėsintų į Bendrijai pagal EB sutarties nuostatas suteiktus įgaliojimus(15).
44. Jei yra laikomasi šių sąlygų, perkėlimas tarp Bendrijos teisės ir Sąjungos teisės yra numatytas sutartyse. Sąjunga ir Bendrija egzistuoja greta viena kitos kaip atskiros, tačiau integruotos teisės sistemos(16). Pagal ES 1 straipsnio 3 dalį Europos Bendrija yra Sąjungos pagrindas. Pagal ES 3 straipsnio 1 dalį Sąjunga naudojasi viena bendra institucine struktūra, užtikrinančia veiklos, atliekamos siekiant jos tikslų ir laikantis acquis communautaire bei ją plėtojant, nuoseklumą ir tęstinumą. Be to, EB 61 straipsnio a punkte numatoma, jog priemonės pagal EB sutarties IV antraštinę dalį ir priemonės, priimtos remiantis ES sutarties VI antraštine dalimi, veikia kartu, kad būtų sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė.
45. Todėl sprendime Pupino Teisingumo Teismas konstatavo, jog yra visiškai suprantama, kad Europos Sąjungos sutarties autoriai manė esant naudinga numatyti galimybę, kalbant apie šios sutarties VI antraštinę dalį, panaudoti panašaus į EB sutartyje numatyto poveikio teisinius instrumentus tam, kad būtų veiksmingai siekiama Sąjungos tikslų(17). Akivaizdu, kad tas pats pasakytina ir apie Sąjungos teisės aktų leidimą. Teisės normų priėmimo technika, sprendimai ir idėjos, kurios pasiteisino antrinėje Bendrijos teisėje, gali būti taikomi ir Sąjungos teisės aktams.
46. Todėl iš Bendrijos teisės perimtų elementų turinys Sąjungos teisėje iš principo yra toks pat kaip ir Bendrijos teisėje. Tačiau taip nėra, kai to neleidžia Sąjungos teisės specialus pobūdis, pavyzdžiui, tai, kad pamatinis sprendimas negali veikti tiesiogiai. Net ir siekiant užtikrinti darnų aiškinimą neturi išnykti sutartyse įtvirtinti skirtumai tarp viršvalstybinės Bendrijos teisės ir labiau tradicine tarptautine teise besiremiančios Sąjungos teisės.
47. Tam tikromis aplinkybėmis griežtas teisės aktų leidimo kompetencijos atskyrimas netgi reikalauja priimti vienas kitą papildančius Sąjungos ir Bendrijos teisės aktus. Todėl Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo pakeitimai Šengeno informacinės sistemos atžvilgiu priimami lygiagrečiais teisės aktais remiantis EB 66 straipsniu ir ES 30 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, 31 straipsnio a ir b punktais bei 34 straipsnio 2 dalies c punktu(18). Tokius teisės aktus reikia aiškinti atsižvelgiant į jų bendrą tikslą taip, kad jie neprieštarautų vienas kitam. Tokiomis aplinkybėmis ypač yra tikslinga sąvokas aiškinti vienodai.
48. Būtent tokiais atvejais, kitaip nei mano Airija, būtų tikslinga ankstesnį vienos teisės sistemos teisės aktą aiškinti atsižvelgiant į vėliau priimtą kitos teisės sistemos teisės aktą. Kita vertus, tokioje situacijoje gali būti tikslinga ir vėliau priimtą teisės aktą aiškinti atsižvelgiant į ankstesnę teisę, kurią jis turi papildyti.
49. Vadinasi, Sąjungos teisės aktų aiškinimas atsižvelgiant į Bendrijos teisę yra galimas, tačiau būtina paisyti ribų, kurias lemia Sąjungos ir Bendrijos skirtumai, ypač susiję su jų kompetencija ir joms suteiktomis priemonėmis.
2. Dėl nukentėjusiojo sąvokos
50. Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar juridinis asmuo gali būti nukentėjusiuoju Pamatinio sprendimo 2001/220 prasme. Šis klausimas yra svarbus dėl to, kad visos atitinkamos pamatinio sprendimo nuostatos, ypač 2 ir 9 straipsniai, veikia tik nukentėjusiojo atžvilgiu. Toliau aš bandysiu įrodyti, kad prielaida, jog juridinis asmuo gali būti laikomas nukentėjusiu asmeniu pamatinio sprendimo prasme, net ir atsižvelgiant į Direktyvą 2004/80, yra netinkama.
a) Dėl Pamatinio sprendimo 2001/220
51. Kaip teigia visos bylos šalys, SAIPEM nėra nukentėjusysis pagal Pamatinio sprendimo 2001/220 1 straipsnio a punkte pateiktą nukentėjusiojo apibrėžimą, nes nukentėjusiojo sąvoka apima tik fizinius asmenis.
52. Airija ir Komisija teisingai pažymi, kad tai, kaip ši sąvoka atsirado, neleidžia jos išplėsti juridiniams asmenims. Jau pačioje pradžioje buvo numatyta, jog ji apsiribos tik fiziniais asmenimis, nes tai atitiko Portugalijos iniciatyvą dėl pamatinio sprendimo. Komisija nurodo, kad už iniciatyvą ankstesnio jos pranešimo apie nuo nusikaltimų nukentėjusiuosius(19) objektas buvo tik fiziniai asmenys. Taryba įstatymų leidybos procese išnagrinėjo juridinių asmenų įtraukimą(20), tačiau nukentėjusiojo sąvoka nebuvo atitinkamai išplėsta.
53. Ši priėmimo istorija paneigia Airijos kaip galimą pateiktą nuomonę, jog už juridinių asmenų stovinčius fizinius asmenis reikia laikyti nukentėjusiaisiais nuo nusikaltimų. Jei tokie netiesioginiai nukentėjusieji taip pat turėtų būti saugomi, tada būtų logiška ir juridinius asmenis laikyti nukentėjusiaisiais. Be to, pagrindinėje byloje reikalavimus pateikė ne fiziniai asmenys, kuriems netiesiogiai padaryta žala, bet juridiniai asmenys, kuriems tiesiogiai padaryta žala. Todėl nekyla klausimas, ar netiesioginis žalos padarymas gali suteikti nukentėjusiojo statusą Pamatinio sprendimo 2001/220 prasme.
54. Atsižvelgimas į fizinius asmenis, kurie stovi už juridinio asmens, leidžia atmesti dar vieną Jungtinės Karalystės prieštaravimą dėl nukentėjusiojo sąvokos išplėtimo juridiniams asmenims. Ši valstybė narė teigia, kad ES 29 straipsnyje įtvirtintas tikslas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje suteikti piliečiams aukšto lygio saugumą būtinai yra susijęs tik su fiziniais asmenimis. Sąjungos teisės aktų leidėjui niekas netrukdo juridinių asmenų ginti taip kaip ir fizinių, nes nusikaltimai padarant žalą juridiniams asmenims galiausiai taip pat paveikia fizinius asmenis ? jų savininkus arba darbuotojus. Be to, tokie nusikaltimai gali taip pat turėti įtakos piliečių subjektyvaus saugumo jausmui.
55. Neatsižvelgiant į Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies tikslus, siaura Pamatinio sprendimo 2001/220 nukentėjusiojo sąvoka atitinka jos kitas nuostatas ir galimus nustatyti tikslus.
56. Kitos pamatinio sprendimo nuostatos iš principo galėtų iš dalies būti taikomos ir juridiniams asmenims, jei jie galėtų būtų laikomi nukentėjusiaisiais, tačiau, kaip teisingai teigia Austrija, kai kurie pamatinio sprendimo elementai yra taikomi tik fizinių asmenų atžvilgiu. Pamatinio sprendimo 2001/220 1 straipsnio a punkte kaip pavyzdys nurodyta žala, kūno sužalojimas ar psichinė trauma, emocinis sukrėtimas ar ekonominiai nuostoliai iš esmės yra susiję tik su fiziniu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys į 2 straipsnio 1 dalį, pagal kurią nukentėjusieji turi būti traktuojami su derama pagarba asmens orumui. Sustiprinta ypač pažeidžiamų nukentėjusiųjų apsauga juridinių asmenų atveju pagal 2 straipsnio 2 dalį yra sunkiai įsivaizduojama. Todėl nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių apsaugos nuostatos pagal 8 straipsnį negali būti perkeltos juridiniams asmenims.
57. Juridiniai asmenys galėtų būti įtraukti į nukentėjusiojo sąvoką geriausiu atveju tik tada, jei neatsižvelgimas į juos būtų nesuderinamas su aukštesnės galios teise, pavyzdžiui, ypač su Airijos paminėtomis pagrindinėmis teisėmis, kurių Sąjunga laikosi pagal ES 6 straipsnio 2 dalį. Visų pirma kyla klausimas, ar skirtingas fizinių ir juridinių asmenų vertinimas yra suderinamas su bendruoju vienodo požiūrio principu. Juo siekiama vienodų aplinkybių nevertinti skirtingai, o skirtingų nevertinti vienodai, išskyrus kai toks vertinimas yra objektyviai pateisinamas(21).
58. Sąjungos teisės aktų leidėjas siekdamas atsižvelgti į vienodo požiūrio principą turėjo apsiriboti tik fizinių asmenų traktavimo reguliavimu. Nors nusikaltimais yra padaroma žalos ir juridiniams asmenims, tačiau iš Pamatinio sprendimo 2001/220 1 straipsnio a punkte esančio nukentėjusiojo apibrėžimo matyti, kad žala fiziniams asmenims dažnai neapsiriboja tik materialiniais nuostoliais, tačiau dėl kūno sužalojimo ar psichinės traumos ar emocinio sukrėtimo gali įgyti visai kitas dimensijas nei juridinių asmenų atveju. Be to, fiziniams asmenims baudžiamajame procese dažnai daug labiau reikia apsaugos nei juridiniams asmenims, kurie paprastai gauna profesionalią pagalbą. Tai yra objektyvios priežastys, dėl kurių fizinius asmenis, kurie tampa nukentėjusiaisiais nuo nusikaltimų, reikia traktuoti palankiau.
59. Be to, pažymėtina, kad pamatinis sprendimas valstybėms narėms neužkerta kelio imtis tam tikrų priemonių, kai juridiniams asmenims reikalinga apsauga baudžiamajame procese(22).
60. Todėl konstatuotina, kad Pamatiniame sprendime 2001/220, atsižvelgiant ir į pagrindines teises, nėra nieko, kas leistų nukentėjusiojo sąvoką, nepaisant jos teksto, išplėsti juridiniams asmenims.
b) Dėl Direktyvos 2004/80
61. Visų pirma pritariant Jungtinei Karalystei reikia pažymėti, kad šiam atvejui, nesvarbu, koks būtų nukentėjusiojo sąvokos aiškinimas, negalima taikyti Direktyvos 2004/80. Direktyva numato žalos kompensavimą tyčinių smurtinių nusikaltimų atveju, kai pinigai, dėl kurių vyksta ginčas, yra susiję su išeikvojimu arba pasisavinimu. Be to, nusikalstama veika bent jau iš esmės ar net visiškai buvo padaryta valstybėje narėje, kurioje yra nukentėjusiojo ? SAIPEM – buveinė. Tačiau Direktyva reguliuoja kompensavimą, kai nusikalstama veika yra padaryta kitoje valstybėje narėje. Galiausiai Direktyva leidžia valstybėms narėms apsiriboti kompensacija tik prašymą padavusiam asmeniui, kuriam žala padaryta po 2005 m. birželio 30 d. nusikalstama veika, o šiuo atveju ji buvo padaryta dešimtmečiu anksčiau.
62. Vis dėlto Direktyvą 2004/80 reikėtų nagrinėti atsižvelgiant į platesnį Pamatinio sprendimo 2001/220 kontekstą. Jos tikslas yra taip pat suteikti apsaugą nukentėjusiesiems, be to, jos penktoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodoma į pamatinį sprendimą. Kaip teigia Komisija, abu teisės aktai papildo vienas kitą bent jau tikslo ? suteikti apsaugą nukentėjusiesiems ? atžvilgiu.
63. Tačiau, kaip teisingai pažymi Jungtinė Karalystė ir Komisija, aiškiai skiriasi abiejų teisės aktų objektai: pamatiniu sprendimu, kiek tai svarbu šiai bylai, siekiama, kad kompensuotų nusikaltimą padaręs asmuo, o direktyva ? kad kompensuotų valstybė.
64. Todėl santykis tarp abiejų teisės aktų nėra toks, kad jie vienas kitą glaudžiai papildytų. Vienodas nukentėjusiojo sąvokos aiškinimas jų veikimui nėra neišvengiamai būtinas, nebent būtų būtinas sistemiškumo tikslui. Jis galėtų, be kita ko, palengvinti įgyvendinimą ir praktinį taikymą valstybėse narėse. Tačiau šio tikslo, kad aiškinimas būtų darnus, nedidelė svarba leidžia abejoti tuo, kad Direktyva 2004/80 tinka pateisinti platų nukentėjusiojo sąvokos Pamatiniame sprendime 2001/220 aiškinimą pagal analogiją.
65. Tačiau platus Pamatinio sprendimo 2001/220 nukentėjusiojo sąvokos aiškinimas remiantis Direktyva 2004/80 nėra būtinas, nes iš jos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji juridinius asmenis laiko nukentėjusiaisiais.
66. Direktyvoje 2004/80, kitaip negu Pamatiniame sprendime 2001/220, nėra apibrėžta nukentėjusiojo sąvoka. Tai aiškintina remiantis jos priėmimo istorija. Komisijos Direktyvos dėl kompensacijos nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų pasiūlymu buvo siekiama ne tik palengvinti tarpvalstybiniu elementu pasižymintį kompensavimą nukentėjusiesiems, bet ir nustatyti bendrus minimalius kompensavimo standartus. Atsižvelgiant į tai, jame nukentėjusiojo sąvoka apsiribojo tik fiziniais asmenimis ir apėmė tik žalą asmeniui(23).
67. Tačiau Taryba atsisakė suderinti kompensavimą nukentėjusiesiems(24). Vienintelė direktyvos norma dėl prašymo kompensuoti yra jos 12 straipsnis, kuriame numatoma, jog valstybės narės užtikrina sąžiningą ir atitinkamą kompensaciją smurtinių tyčinių nusikaltimų aukoms. Be to, iš 2 straipsnio matyti, kad kompensaciją moka valstybės institucijos.
68. Pagal Direktyvos 2004/80 12 straipsnį, remiantis jo tekstu, nukentėjusieji gali apimti ir juridinius asmenis, nes ir jie gali patirti žalą kitose valstybėse narėse dėl smurtinių tyčinių nusikaltimų(25). Todėl neatmestina, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas išplėtė nukentėjusiojo, kuriam mokėtina kompensacija, apibrėžimą už pradinių Komisijos direktyvos pasiūlymo tikslų ribų.
69. Tačiau Nyderlandų, Austrijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija laikosi nuomonės, kad tik fiziniai asmenys gali būti nuo tyčinių smurtinių nusikaltimų nukentėjusiais asmenimis Direktyvos 2004/8 prasme. Tuo klausimu jos teigia, kad pirmoje konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas panaikinti tarp valstybių narių kliūtis laisvam asmenų ir paslaugų judėjimui, antroje konstatuojamojoje dalyje minimas sprendimas Cowan(26), kuris reikalauja suteikti apsaugą fiziniams asmenims, Pamatinio sprendimo 2001/220 penkiolikta konstatuojamoji dalis, kuri tik fizinius asmenis apibrėžia kaip galimus nukentėjusiuosius, rodo, kad yra apsiribojama tik fiziniais asmenimis. Be to, Taryba, atsisakydama Komisijos pasiūlyto derinimo, greičiausiai neketino asmenų, kuriems turi būti mokamos kompensacijos, rato, nepaisydama Komisijos pasiūlymo, išplėsti apimant juridinius asmenis.
70. Jei Direktyvos 2004/80 tekstas ir leidžia nukentėjusiojo sąvoką išplėsti fiziniams ir juridiniams asmenims, yra keletas argumentų, kad ji turėtų apsiriboti tik fiziniais asmenimis. Nors šiuo atveju nėra būtina galutinai apibrėžti direktyvos nukentėjusiojo sąvokos apimties, bet kokiu atveju ji neturi leisti išplėsti Pamatinio sprendimo 2001/220 nukentėjusiojo sąvokos išeinant už apibrėžimo teksto ribų.
71. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minimas Direktyvos 2004/80 17 straipsnis taip pat negali pagrįsti nukentėjusiojo sąvokos išplėtimo juridiniams asmenims. Kaip teisingai teigia Austrija, Italija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir Komisija, ši nuostata valstybėms narėms suteikia galimybę priimti palankesnes nacionalines normas. Todėl valstybės narės turi teisę juridinius asmenis laikyti nukentėjusiaisiais. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad jos yra įpareigotos tai daryti.
72. Todėl atsižvelgiant ir į Direktyvą 2004/80 nukentėjusieji Pamatinio sprendimo 2001/220 prasme yra tik fiziniai asmenys.
3. Dėl pamatinio sprendimo 9 straipsnio taikymo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo procese
73. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų išsiaiškinti, ar, pagal Pamatinio sprendimo 2001/220 2 ir 9 straipsnius, nukentėjusiojo teisės egzistuoja ir apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo procese. Kadangi šiuo atveju remiantis atsakymu į pirmąjį klausimą nukentėjusiojo pamatinio sprendimo prasme nėra, kai kurios į bylą įstojusios šalys mano, kad šis klausimas yra tik hipotetinio pobūdžio.
74. Tačiau pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas ne kartą pareiškė, kad yra kompetentingas priimti prejudicinius sprendimus dėl Bendrijos nuostatų tais atvejais, kai pagrindinės bylos aplinkybėmis netaikoma Bendrijos teisė, bet kai šios Bendrijos teisės nuostatos taikytinos remiantis nacionaline teise arba sutarties nuostatomis(27). Tai taikytina ir Sąjungos teisės nuostatoms.
75. Šioje byloje neatmestina, kad Italijos teisėje gali būti pateikiama platesnė nukentėjusiojo sąvoka ir juridiniai asmenys taip pat naudojasi procesinėmis teisėmis, kurios yra skirtos fiziniams asmenims, kai jie nori įgyvendinti nukentėjusiojo asmens teises. Tai liudija faktas, kad Italija aiškiai neperkėlė Pamatinio sprendimo 2001/220 1 straipsnio a punkte nurodytos nukentėjusiojo sąvokos(28), o atitinkamos Italijos teisės nuostatos nenumato jokios specialios nukentėjusiojo sąvokos(29).
76. Jei Italijos teisė numato vieningą šios nuostatos taikymą, nesvarbu, ar nukentėjusysis yra fizinis ar juridinis asmuo, pamatinio sprendimo reikalavimai vykdymo proceso atžvilgiu gali būti reikšmingi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Todėl Teisingumo Teismas turi atsakyti ir į šitą klausimą.
77. Iš esmės šis klausimas yra susijęs su pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 ir 3 dalių, kuriose yra reglamentuojama kompensacija nukentėjusiesiems ir jų turto grąžinimas, išaiškinimu.
78. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai remiasi tuo, kad šiuo atveju turto grąžinimas yra galimas. Tuo klausimu 9 straipsnio 3 dalis numato, kad jei baudžiamosios bylos nagrinėjimui nėra būtina, nukentėjusiesiems priklausantis grąžintinas turtas, areštuotas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, yra jiems nedelsiant grąžinamas.
79. Kadangi reikia grąžinti pinigus, kurie greičiausiai kaip banko indėlis buvo pervesti į nusikaltėlio sąskaitą, atrodo visiškai tikėtina, kad pinigai, kitaip negu teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neišliko SAIPEN nuosavybe. Todėl nereikėtų atmesti kompensacijos išmokėjimo nukentėjusiajam galimybės. Pagal pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 1 dalį, valstybės narės užtikrina, kad nukentėjusieji nuo nusikalstamų veikų turėtų teisę per prideramą laikotarpį sulaukti sprendimo dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui, išskyrus atvejus, kai tam tikri nacionalinės teisės aktai nustato kompensacijos priteisimą kitokiu būdu. Šiuo atveju nebūtina galutinai nurodyti, kokio pobūdžio reikalavimus apima kompensacijos sąvoka. Tačiau yra akivaizdu, kad ji apima turtinę žalą, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad 1 straipsnio a punktas kaip vieną iš nukentėjusiojo žalos pavyzdžių aiškiai mini ekonominius nuostolius.
80. Kitaip negu pirmojo klausimo atveju, Direktyva 2004/80 akivaizdžiai nedaro jokios įtakos aiškinimui. Tai atitinka jos objektą – valstybės kompensaciją nukentėjusiesiems, atsisakant detalaus derinimo. Todėl joje nėra jokių nuostatų dėl nusikaltėlio kompensavimo nukentėjusiajam arba grąžinimo jam areštuoto turto. Ji taip pat nėra susijusi su baudžiamuoju procesu, nes valstybės kompensavimas nukentėjusiajam paprastai yra atliekamas atskiro proceso metu pagal viešąją teisę.
a) Dėl kompensavimo
81. Kompensavimo klausimu Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės užtikrina, kad nukentėjusieji nuo nusikalstamų veikų turėtų teisę per prideramą laikotarpį sulaukti sprendimo dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui, išskyrus atvejus, kai tam tikri nacionalinės teisės aktai nustato kompensacijos priteisimą kitokiu būdu.
82. Vadinasi, nukentėjusysis turi turėti teisę per prideramą laikotarpį sulaukti sprendimo dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Dėl nagrinėjimo egzistuoja viena išlyga. Tam tikrais atvejais valstybės narės gali numatyti kompensavimą ne tik baudžiamojoje byloje. Tai vis dėlto nereiškia, kad valstybės narės, nustatydamos, kokiame procese galima numatyti kompensacijas nukentėjusiesiems, turi visišką laisvę, bet kad tam tikrais atvejais galima numatyti ir kitokio pobūdžio procesus. Iš esmės nukentėjusieji turi turėti teisę, kad būtų priimtas sprendimas vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui.
83. Baudžiamojo proceso susiejimo su sprendimu dėl kompensacijos tikslas yra apsaugoti nukentėjusįjį nuo papildomo teismo proceso naštos ir rizikos. Jei baudžiamasis procesas pateikia atsakymus į tam tikrus klausimus arba be didelių sunkumų gali juos pateikti, nukentėjusiųjų teisėti interesai yra pripažįstami Pamatinio sprendimo 2001/220 2 straipsnio 1 dalies prasme, kai baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas šį pripažinimą betarpiškai įtvirtina atitinkamame sprendime.
84. Šis tikslas būtų buvęs pasiektas pagrindinėje byloje, jei nuosprendyje baudžiamojoje byloje, jei įmanoma, būtų buvę nuspręsta dėl kompensacijos SAIPEM.
85. Tačiau Komisija teisingai teigia, kad Pamatinis sprendimas 2001/220 nereglamentuoja sprendimo vietos nacionalinės teisės baudžiamajame procese. Todėl pamatinis sprendimas leidžia teismui pirma nuspręsti dėl bausmės, o papildomame procese, remiantis baudžiamajame procese padarytomis išvadomis, nuspręsti dėl nusikaltėlio mokamos kompensacijos. Tačiau šiuo atveju reikia užtikrinti, kad toks vėlesnis sprendimas būtų priimtas per 9 straipsnio 1 dalyje numatytą protingą terminą.
86. Kaip, pavyzdžiui, teigia Nyderlandai, nesant aiškios normos pamatiniame sprendime, nuo nacionalinės teisės priklauso, ar tai yra iš tikrųjų galima. Jei, net ir aiškinant atsižvelgiant į pamatinį sprendimą, nacionalinė teisė neleidžia priimti sprendimo dėl kompensacijos po nusikaltėlio nuteisimo, teismai sprendimą turi priimti prieš ar kartu su bausmę skiriančiu sprendimu, nelygu, ką tuo klausimu numato vidaus teisė.
87. Be to, man atrodo, kad nereikia leisti viso apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo procese reikšti reikalavimus dėl sprendimo dėl kompensacijos nukentėjusiajam priėmimo. Tokiu atveju kiltų pavojus, kad tokie reikalavimai būtų reiškiami praėjus keleriems metams po nusikalstamų veikų išaiškinimo teisme. Be galimos senaties, tai ne tik prieštarautų Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam reikalavimui priimti sprendimą per protingą terminą, bet ir būtų netikslinga. Taip būtų netekta bendro arba bent artimo laike to paties teismo priimamo sprendimo dėl bausmės skyrimo ir kompensacijos teikiamo privalumo.
88. Kartu tai dažnai paliestų procesus, kai nebuvo atsižvelgta į pamatinį sprendimą arba procese, kuriame priimtas nuosprendis, arba nuosprendyje. Pavyzdys galėtų būti ir mūsų nagrinėjamas atvejis: nuosprendis priimtas 1999 metais, t. y. tada, kai pamatinis sprendimas dar neegzistavo. Todėl jis negalėjo įpareigoti kompetentingo teismo priimant nuosprendį priimti sprendimą dėl reikalavimo kompensuoti žalą arba tam tikrais atvejais konstatuoti tam tikrus faktus. Jei tokiais atvejais nėra nuspręsta dėl žalos kompensavimo, negalima tikėtis, kad būsimam sprendimui reikia teikti pirmenybę sprendimo civiliniame procese atžvilgiu.
89. Darytina išvada, kad Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 1 dalis nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo procese per protingą terminą priimti sprendimo dėl kompensacijos nukentėjusiesiems, tačiau to nereikalauja.
b) Dėl turto grąžinimo
90. Dėl turto grąžinimo reikia vadovautis Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 3 dalimi. Ji numato, kad, jei baudžiamosios bylos nagrinėjimui nėra būtina, nukentėjusiesiems priklausantis grąžintinas turtas, areštuotas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, yra jiems nedelsiant grąžinamas.
91. Kitaip negu Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 1 dalis kompensacijos atžvilgiu, ši nuostata nenumato jokio sprendimo dėl nukentėjusiojo turto priėmimo. Atsižvelgdama į tai Komisija mano, kad ši nuostata yra taikytina tik tada, kai yra neginčijama turto nuosavybė. Kaip ir Austrijos vyriausybė, Komisija mano, kad ginčas dėl nuosavybės yra civilinės teisės pobūdžio ir todėl jam vis dėlto netaikoma pamatinio sprendimo septinta konstatuojamoji dalis.
92. Remdamosi Pamatinio sprendimo 2001/220 septinta konstatuojamąja dalimi, Komisija ir Austrija neatkreipia dėmesio į tai, kad ten kalbama tik apie civilinį procesą, o ne apie civilinę teisę. Jei pamatinis sprendimas neturėtų įtakos civilinės teisės klausimams, tai prieštarautų pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalyje numatytam sprendimui dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos, nes sprendimas dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos iš esmės yra civilinės teisės pobūdžio.
93. Nepaisant to, Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 3 dalis tikrai nenumato jokio sprendimo dėl turto nuosavybės. Todėl ši nuostata yra susijusi tik su turto, kurio nuosavybė neginčijama, grąžinimu, pavyzdžiui, su nukentėjusiojo daiktais, kurie yra areštuoti įrodinėjimo tikslais. Kaip visiškai teisingai teigia Airijos vyriausybė, pamatinio sprendimo 9 straipsnio 3 dalis tik konkretina pagrindinę teisę į nuosavybę.
94. Be to, ne kiekvienas ginčas dėl nuosavybės užkerta kelią numatytam turto grąžinimui. Kai, pavyzdžiui, baudžiamajame procese to proceso tikslais yra teisiškai konstatuojama, kam priklauso turtas, pavyzdžiui, vogtų daiktų atveju, kad būtų galima priimti nuosprendį dėl vagystės, toks konstatavimas yra reikšmingas ir daiktų grąžinimo atžvilgiu. Tik taip yra tenkinamas Pamatinio sprendimo 2001/220 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas pripažinti nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus, susijusius su baudžiamosios bylos nagrinėjimu. Faktų konstatavimas, kurio pakanka nuteisti nusikaltimą padariusį asmenį, turi būti naudojamas ir priimant sprendimą dėl nukentėjusiojo turto grąžinimo.
95. Tačiau nukentėjusysis negali reikalauti turto, dėl kurio vyksta ginčas, grąžinimo, kai baudžiamajame procese nebuvo priimtas atitinkamas sprendimas dėl faktų konstatavimo. Todėl valstybės narės turi teisę ginčus dėl turto pavesti civilinių teismų jurisdikcijai. Geriausiu atveju kyla tik klausimas, kiek Pamatinis sprendimas 2001/220 teismą įpareigoja priimti tokį sprendimą dėl faktų konstatavimo, kai tai nėra ypač būtina siekiant užbaigti baudžiamąjį procesą. Šiame procese šis klausimas vis dėlto nėra svarbus, nes visi galimi sprendimai dėl faktų konstatavimo buvo priimti nuteisiant Dell’Orto arba jų jau nebegalima priimti.
96. Todėl konstatuotina, kad pagal Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 3 dalį areštuotą turtą reikia nedelsiant grąžinti nukentėjusiajam, kai nekyla ginčų dėl nukentėjusiojo turto nuosavybės arba kai jis jam buvo teisiškai pripažintas baudžiamajame procese.
V – Išvada
97. Todėl Teisingumo Teismui siūlau pateikti tokius atsakymus į prejudicinius klausimus:
1. Pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinį sprendimą (2001/220/TVR) dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose bei atsižvelgiant ir į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms, nukentėjusysis yra tik fizinis asmuo.
2. Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 1 dalis nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo procese per protingą terminą priimti sprendimo dėl kompensacijos nukentėjusiesiems, tačiau to nereikalauja.
3. Pagal Pamatinio sprendimo 2001/220 9 straipsnio 3 dalį areštuotą turtą reikia nedelsiant grąžinti nukentėjusiajam, kai nekyla ginčų dėl nukentėjusiojo turto nuosavybės arba kai jis jam buvo teisiškai pripažintas baudžiamajame procese.