GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2013 m. kovo 21 d.(1)
Byla C‑241/11
Europos Komisija
prieš
Čekijos Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyvos 2003/41/EB neperkėlimas – Įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veikla ir priežiūra – Teisingumo Teismo sprendimo byloje C‑343/08 neįvykdymas – SESV 260 straipsnis –Vienkartinė suma – Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame konstatuojama, kad neįvykdyti įsipareigojimai, įvykdymo terminas“
I – Įžanga
1. Ieškinyje Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, jog nesiėmusi priemonių, kad įvykdytų 2010 m. sausio 14 d. priimtą Sprendimą Komisija prieš Čekijos Respubliką(2) dėl nevisiško Direktyvos 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą(3), perkėlimo, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį. Be to, Komisija Teisingumo Teismo prašo skirti Čekijos Respublikai 3 364 395, 20 euro vienkartinę sumą.
2. Taigi Teisingumo Teismui tenka svarbi užduotis nustatyti sankcijos dydį, kuri paprastai keliama nacionalinėse teisės sistemose ir Sąjungos teisėje, ypač konkurencijos srityje.
3. Ši byla ypatinga tuo, kad pagal SESV 258 straipsnį Teisingumo Teismo priimtame sprendime, t. y. minėtame Sprendime Komisija prieš Čekijos Respubliką, konstatuotas pažeidimas turėjo labai menką praktinį poveikį Čekijos teisės sistemoje, nes nacionalinėje teritorijoje nėra įsteigtų už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų.
4. Šiuo klausimu primenu, kad dėl piniginių sankcijų, kaip jos suprantamos pagal SESV 260 straipsnį, Komisija paskelbė kelis komunikatus(4), kad suvienodintų minėtų sankcijų skyrimo praktiką ir kartu užtikrintų vienodą požiūrį į valstybes nares. Vis dėlto minėtuose komunikatuose Komisijos suformuluoti pasiūlymai Teisingumo Teismui neprivalomi(5).
5. Iš minėtų komunikatų, be kita ko, matyti, kad, Komisijos nuomone, visi Sąjungos teisės pažeidimai, ypač Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymas, yra sunkūs. Tačiau toks požiūris, mano nuomone, turi retorinį požymį, nes, atrodo, kad jį taikant visiškai nenagrinėjamas sankcijos proporcingumas ir ji neindividualizuojama, nepaisant baudimo srityje įprastai pripažįstamų principų.
6. Tiesa, priešingai nei nacionalinėse teisės sistemose, kuriose pažeidimai dažnai klasifikuojami pagal už juos skiriamas bausmes, Sąjungos teisėje tokio skirstymo nėra. Vis dėlto nacionalinės teisės sistemoms ir Sąjungos teisei būdingas bendras aspektas, susijęs su tuo, kad atsižvelgiama į neteisėtumo, kuris suprantamas kaip teisės normos pažeidimas, padaromas su tam tikra valia ar dėl neatsargumo, laipsnį (6).
7. Todėl pagal SESV 260 straipsnyje nustatytą sistemą skiriant vienkartinę sumą pažeidimo pobūdį nustatyti leidžia visų pirma jo sunkumas.
8. Dėl šios priežasties, siekdamas užtikrinti, kad numatoma skirti sankcija būtų adekvati padarytam pažeidimui, Teisingumo Teismas gali atskirti Sąjungos teisės pažeidimus suskirstydamas juos į lengvus, vidutinius ar sunkius. Be to, kadangi neteisėtumą lemia ne tik pažeidėjo veiksmai ir veiksmų pasekmės, bet ir su jo asmenybe susijusios aplinkybės, visų pirma – jo ketinimai, nustatant vienkartinės sumos dydį turi būti atsižvelgiama, pirma, į lengvinančias aplinkybes, kaip antai lojalų bendradarbiavimą, ir, antra, į sunkinančias aplinkybes, kaip antai atitinkamos valstybės narės veiksmų recidyvą.
9. Galiausiai visų šių elementų vertinimas patenka į Teisingumo Teismo vykdomą neribotą jurisdikciją, kurią jis turi, kai skiria SESV 260 straipsnyje numatytas pinigines sankcijas.
II – Dėl susijusių Sąjungos teisės aktų
10. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tuo atveju, kai nevykdomas Teisingumo Teismo sprendimas, pagal SESV 260 straipsnį taikoma ikiteisminė procedūra buvo sutrumpinta panaikinus reikalavimą, kad Komisija pateiktų pagrįstą nuomonę. Kaip matyti iš minėto straipsnio redakcijos, prieš kreipdamasi į Teisingumo Teismą Komisija atitinkamai valstybei narei privalo išsiųsti tik oficialų pranešimą.
11. Direktyva 2003/41, dėl kurios dalinio neperkėlimo Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, siekiama nustatyti taisykles, susijusias su įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veikla ir priežiūra. Įstaigos, atsakingos už profesinių pensijų skyrimą, yra tokios įstaigos, kurių paskirtis – skirti ištarnauto laiko išmokas pagal profesinę veiklą, remiantis susitarimu arba sutartimi, individualiai arba kolektyviai sudaryta tarp darbdavių ir darbuotojų ar pastariesiems atstovaujančių organizacijų. Šiuo klausimu Direktyva 2003/41 siekiama sukurti Europoje profesinių pensijų sistemų vidaus rinką. Vis dėlto pagal subsidiarumo principą valstybės narės išlieka visiškai atsakingos už savo pensijų sistemų sąrangą ir pačios turi priskirti vaidmenis trims pensijų sistemos „ramsčiams“, todėl, kiek tai susiję būtent su antruoju ramsčiu, jos turi apibrėžti įvairių rūšių įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, vaidmenį ir funkcijas.
12. Siekiant įgyvendinti minėtus tikslus Direktyvoje 2003/41 valstybėms narėms nustatytos įvairios pareigos, susijusios su jų teritorijoje esančiomis įstaigomis, atsakingomis už profesinių pensijų skyrimą, būtent – teisinis remiančiųjų subjektų ir įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, atskyrimas (8 straipsnis), veiklos sąlygų paisymas (9 straipsnis), jų kontrolė (13 straipsnis) ir techninių atidėjimų formavimas (15–18 straipsnis). Be to, šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės turi leisti jų teritorijoje esantiems subjektams remti įstaigas, atsakingas už profesinių pensijų skyrimą, turinčias leidimą veikti kitoje valstybėje narėje, ir turi leisti jų teritorijoje įgaliotoms įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, priimti rėmimą iš subjektų, esančių kitų valstybių narių teritorijoje. Šiuo klausimu 20 straipsnio 2–4 dalyse nustatytos įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, tarpvalstybinės veiklos kontrolės taisyklės.
13. Pagal Direktyvos 2003/41 22 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo imtis būtinų priemonių jai įgyvendinti iki 2005 m. rugsėjo 23 d.
III – Sprendimas C‑343/08, Komisija prieš Čekijos Respubliką
14. Minėtame Sprendime Komisija prieš Čekijos Respubliką Teisingumo Teismas nusprendė, kad per nustatytą terminą nepriėmusi Direktyvos 2003/41 8, 9, 13, 15–18 straipsnius ir 20 straipsnio 2–4 dalis įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį.
15. Atsakydamas į Čekijos Respublikos argumentus, kad įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, nebuvimas šioje valstybėje narėje pateisino Direktyvos 2003/41 nuostatų neperkėlimą, Teisingumo Teismas savo sprendimo 37–52 punktuose priminė, jog remiantis teismo praktika ir nesant geografinės priežasties, dėl kurios nagrinėjamų direktyvos nuostatų perkėlimas būtų beprasmis, tuo atveju, jei Čekijos Respublika nuspręstų papildyti nacionalinę ištarnauto laiko pensijų sistemą iš antrojo ramsčio kylančia profesinių pensijų sistema, svarbu, kad visi šios valstybės narės teisės subjektai, kaip ir kiti Europos Sąjungos teisės subjektai, žinotų savo teises ir pareigas.
16. Tačiau minėto sprendimo 53–62 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl nagrinėjamų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę Čekijos Respublika visiškai nėra priversta keisti nacionalinės ištarnauto laiko pensijų sistemos. Teisingumo Teismas nurodė, kad visų pirma Direktyvos 2003/41 negalima aiškinti kaip įpareigojančios valstybę narę, kuri draudžia savo teritorijoje steigti už profesinių pensijų skyrimą atsakingas įstaigas dėl to, kad nėra antrojo ramsčio, panaikinti šį draudimą.
IV – Ikiteisminė procedūra, Teisingumo Teisme pareikštas ieškinys byloje C‑241/11 ir įvykių eiga vykstant šiam procesui
17. 2010 m. vasario 19 d. rašte Komisija Čekijos Respublikos paprašė jai pranešti apie priemones, kurių Čekijos vyriausybė ketina imtis, kad įvykdytų minėtą Sprendimą Komisija prieš Čekijos Respubliką, ir tikslų grafiką. Atsakyme ši valstybė narė nurodė, kad būtinos priemonės bus priimtos vėliausiai 2012 m. birželio mėn. 2010 m. birželio 17 d. rašte Čekijos Respublikos finansų ministras Komisijai pranešė, kad vyriausybė priims sprendimą dėl Direktyvos 2003/41 perkėlimo būdo po 2010 m. gegužės 28 d. ir 29 d. įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų. Paskui 2010 m. spalio 1 d. laiške finansų ministras pranešė, kad darbo dokumentas dėl šios direktyvos perkėlimo bus greitai pateiktas vyriausybei.
18. 2010 m. spalio 29 d. rašte Komisija Čekijos Respublikai išsiuntė oficialų pranešimą, kuriame jai pasiūlė pateikti savo pastabas per du mėnesius nuo minėto rašto gavimo. Čekijos Respublikai paprašius, Komisija sutiko pratęsti šį terminą iki 2011 m. sausio 28 d.
19. Atsakydama į minėtą oficialų pranešimą Čekijos Respublika nurodė, kad rengia įstatymo projektą, kuris vyriausybei bus pateiktas 2011 m. pirmą ketvirtį, o Parlamentui – 2011 m. balandžio mėn., todėl jis įsigalios trečią ketvirtį.
20. 2011 m. gegužės 19 d. Komisija pareiškė šį ieškinį, kuriame ji Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti, kad ši valstybė narė nesiėmė priemonių, būtinų minėtam Sprendimui Komisija prieš Čekijos Respubliką įvykdyti; ir
– skirti jai 22 364,16 euro periodinę baudą už kiekvieną dieną, pradelstą priimti priemones minėtam sprendimui įvykdyti, skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos iki dienos, kai bus priimtos minėtos vykdymo priemonės; ir
– skirti jai 5 644,80 euro vienkartinę sumą už kiekvieną dieną, pradelstą priimti šias priemones, skaičiuojant nuo minėto sprendimo paskelbimo dienos iki sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos arba iki dienos, kai bus priimtos sprendimui įvykdyti reikalingos priemonės.
21. 2011 m. rugsėjo 2 d. Čekijos Respublika Komisijai pranešė, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. paskelbtas (ir įsigaliojo) Įstatymas Nr. 260/2011(7) (toliau – Įstatymas Nr. 260/11), pagal kurį, anot šios valstybės narės, užtikrinamas visiškas minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką įvykdymas. Išnagrinėjusi Įstatymo Nr. 260/11 turinį Komisija dublike nusprendė, kad Čekijos Respublika suderino savo teisės aktus su šiuo sprendimu. Todėl Komisija atsiėmė prašymą skirti periodinę baudą. Tačiau ji paliko prašymą dėl vienkartinės sumos sumokėjimo.
V – Dėl ieškinio ir šalių argumentų
A – Dėl įsipareigojimų neįvykdymo buvimo
22. Pirmiausia pažymėtina, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, vertinant įsipareigojimų neįvykdymo buvimą pagal SESV 260 straipsnį, referencine data reikia laikyti dieną, kai baigėsi remiantis šio straipsnio 2 dalies pirma pastraipa pateiktame oficialiame pranešime nurodytas terminas(8).
23. Nors Čekijos Respublika ginčija ne įsipareigojimo neįvykdymą, kuriuo ji kaltinama, o tik pažeidimo sunkumą, kaip jį aiškino Komisija, vis dėlto tą dieną, kai baigėsi Komisijos oficialiame pranešime nurodytas terminas, kuris buvo pratęstas, Čekijos Respublika nesiėmė visų priemonių, būtinų minėtame Sprendime Komisija prieš Čekijos Respubliką nustatytoms pareigoms visiškai įvykdyti. Todėl reikia konstatuoti, kad Čekijos Respublika pažeidė SESV 260 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą.
B – Dėl prašymo skirti vienkartinę sumą
24. Kadangi minėtam Sprendimui Komisija prieš Čekijos Respubliką įvykdyti būtinos priemonės priimtos vykstant šiam procesui, prašymas skirti periodinę baudą, remiantis Teisingumo Teismo praktika, neteko dalyko(9).
25. Tačiau Komisija paliko prašymą skirti vienkartinę sumą, kuri apskaičiuota remiantis minėtu Komisijos 2005 m. komunikatu. Iš to komunikato matyti, kad vienkartinė suma lygi dienos sumai, padaugintai iš dienų, kai ir toliau vykdomas pažeidimas, skaičiaus. Dienos suma apskaičiuojama standartinę fiksuoto dydžio sumą(10) padauginus iš pažeidimo sunkumo koeficiento (skalėje nuo 1 iki 20) ir kintamojo „n“, kuris atspindi valstybės narės bendrąjį vidaus produktą ir balsų Europos Sąjungos Taryboje skaičių.
26. Komisija pabrėžia kiekvienos valstybės narės pareigą visiškai perkelti Direktyvą 2003/41, net jei šiuo atveju neperkėlimas iš tikrųjų nebūtų turėjęs jokio konkretaus poveikio dėl to, kad Čekijos ištarnauto laiko pensijų sistemoje nėra antrojo ramsčio. Ji primena, kad priimdamas Direktyvą 2003/41 Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad visos valstybės narės nustatytų už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų veiklai būtinas sąlygas jų atitinkamose teritorijose. Be to, Komisijos nuomone, ir Direktyvos 2003/41 atitinkamos normos, ir minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką turinys yra suformuluoti aiškiai ir nepalieka jokių abejonių dėl jų vykdymo tvarkos.
27. Kiek tai susiję su vienkartinės sumos apskaičiavimo detalėmis, Komisija siūlo nustatyti sunkumo koeficientą, lygų 8, nes, jos nuomone, Direktyvos 2003/41 nuostatos yra esminės, kad už profesinių pensijų skyrimą atsakingos įstaigos galėtų teikti tarpvalstybines paslaugas, o jas nevisiškai perkėlus į vidaus teisės sistemą nesukuriamos profesinių pensijų sistemų vidaus rinkos veikimo sąlygos. Komisija pabrėžia, kad neperkėlimas yra teisinio saugumo principo pažeidimas, kurio sunkumas ypač išryškėja atsižvelgiant į nuostatas, susijusias su riziką ribojančiomis ir priežiūros taisyklėmis, kuriomis siekiama užtikrinti aukštą būsimų pensininkų apsaugos lygį.
28. Be to, atsakydama į Čekijos Respublikos argumentą, kad Direktyva 2003/41 iš dalies perkelta per nustatytą terminą, Komisija teigia, jog ši aplinkybė visai nekeičia padėties. Iš tikrųjų dalinis perkėlimas susijęs tik su Čekijos Respublikoje tarpvalstybines paslaugas teikiančiomis už profesinių pensijų skyrimą atsakingomis įstaigomis. Todėl nebuvo galima nustatyti nei Čekijos institucijų kontroliuojamų už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų veiklos sąlygų, nei šioms įstaigoms taikomų rizikos ribojimo taisyklių.
29. Iš esmės Čekijos Respublika ginčija minėtame Sprendime Komisija prieš Čekijos Respubliką konstatuoto įsipareigojimo neįvykdymo tęstinumo sunkumą, kuris yra labai nereikšmingas, o gal jo visai nėra. Ši valstybė narė mano, kad jai neturi būti skirta vienkartinė suma arba kad ji turėtų būti iš esmės sumažinta atsižvelgiant į šios bylos ypatybes.
30. Pirma, Čekijos Respublika pažymi, kad Komisijos atliktas įsipareigojimų neįvykdymo sunkumo vertinimas grindžiamas klaidingu pagrindu, nes Komisija šį klausimą painioja su klausimu dėl Sąjungos teisės pažeidimo. Antra, Čekijos Respublika primena, kad vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį reikia atsižvelgti į įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams, į tai, kad atitinkama valstybė narė turi būti paskatinta kuo greičiau įvykdyti įsipareigojimus, į teisės normos, kurios pažeidimas konstatuotas, svarbą ir į atitinkamos valstybės narės elgesį.
VI – Bendras vertinimas
A – Dėl vienkartinės sumos pobūdžio
31. Iš Teisingumo Teismo praktikos, ypač po to, kai 2005 m. liepos 12 d. priimtas Sprendimas Komisija prieš Prancūziją(11), matyti, kad SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatytos dvi piniginės sankcijos atlieka skirtingas funkcijas. Iš tikrųjų periodinės baudos skyrimas atrodo tinkamas paskatinti valstybę narę kuo greičiau nutraukti pažeidimą, kuriuo ji kaltinama, o vienkartinės sumos skyrimas labiau grindžiamas atitinkamos valstybės narės pareigų nevykdymo poveikiu privatiems ir viešiesiems interesams(12).
32. Taigi vienkartinė suma yra sankcija siaurąja šio žodžio prasme. Priešingai nei periodinė bauda, kuri iš esmės yra priverstinio pobūdžio, vienkartinė suma skirta nubausti atitinkamą valstybę narę už neveikimą.
33. Todėl Teisingumo Teismas apibrėždamas vienkartinę sumą akcentavo jos atgrasomąjį pobūdį ir pažeidimų pasikartojimo ateityje prevencijos funkciją(13). Komisijos nuomone, visų pirma jos skyrimo grėsmė gali paskatinti valstybę narę įvykdyti pirminį sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pripažinimo kuo anksčiau ir ypač prieš antro ieškinio pateikimą Teisingumo Teisme(14).
34. Be to, vienkartinės sumos baudžiamasis pobūdis reiškia, kad ji atlieka atpildo funkciją, o tai atitinka principą, pagal kurį už kiekvieną pažeidimą turi būti skiriama proporcinga sankcija, kad būtų atkurta teisinė valstybė.
35. Iš tikrųjų, jei pažeidimas yra nustatytą teisinę tvarką pažeidžiantis veiksmas, sankcija yra teisingas atsakas į šį veiksmą. Vis dėlto, mano nuomone, tam, kad atsakas būtų teisingas, skirta vienkartinė suma turi būti kuo mažesnė, kai paaiškėja, kad įsipareigojimų neįvykdymų sunkumo laipsnis labai mažas.
36. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad naudodamasis savo diskrecija Teismas turi skirti tokio dydžio vienkartinę sumą, kad, pirma, ji atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga konstatuotam įsipareigojimų nevykdymui ir atitinkamos valstybės narės mokumui(15). Įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto įsipareigojimo neįvykdymo ypatybėmis ir atitinkamos valstybės narės elgesiu(16).
37. Vienkartinės sumos atgrasomasis pobūdis buvo ypač sustiprintas minėtu 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimu Komisija prieš Prancūziją, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė skirti vienkartinę sumą, nepaisant to, kad pirminis sprendimas buvo visiškai įvykdytas dar prieš tai, kai baigėsi pagal SESV 260 straipsnį (buvęs EB 228 straipsnis) pradėta procedūra. Pažymėjęs, kad tai nėra automatiškai skiriama sankcija, Teisingumo Teismas patvirtino savo diskreciją spręsti, ar atsižvelgiant į bylos aplinkybes reikia skirti vienkartinę sumą.
B – Dėl Komisijos komunikatų, susijusių su SESV 260 straipsnio įgyvendinimu, reikšmės
38. Nustatyta, kad gairės, kaip antai pateikiamos minėtuose Komisijos komunikatuose dėl SESV 260 straipsnio įgyvendinimo, prisideda prie šios institucijos veiksmų skaidrumo, numatomumo ir teisinio saugumo užtikrinimo(17).
39. Iš tikrųjų, priešingai nei nacionalinėse teisės sistemose, kuriose dažniausiai teisės aktų leidėjas, prokuratūros atstovai arba tam tikrais atvejais apeliaciniai ar aukščiausieji teismai nustato su sankcijos dydžiu susijusias taisykles ar praktiką, SESV 260 straipsnio taikymo srityje būtent Komisija įsipareigojo paskelbti šią referencinę priemonę.
40. Kaip generalinis advokatas R.‑J. Colomer, aš manau, kad, nors šie komunikatai nėra norminiai teisės aktai siaurąja prasme, jie saisto juos priėmusią instituciją bent jau tiek, kad ši gali nuo jų nukrypti tik pateikusi tinkamą pateisinimą, priešingu atveju ji pažeistų vienodo požiūrio principą(18).
41. Be to, pažymiu, kad kitose Sąjungos teisės srityse, ypač konkurencijos teisėje, priėmusi tokias elgesio taisykles ir pranešusi apie jas viešai paskelbiant, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems jos skirtos, Komisija apribojo savo diskreciją(19). Todėl ji privalo laikytis savo pačios priimtų komunikatų, kiek jie atitinka Sutarties normas(20).
42. Pabrėžtina, kad Komisijos komunikatai dėl SESV 260 straipsnio įgyvendinimo yra būtini dokumentai, kad Teisingumo Teismas galėtų taikyti teisingą ir nuoseklią praktiką, ir prisideda prie galimybės numatyti teismo sprendimus. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas formuodamas metodišką ir griežtą požiūrį į piniginių sankcijų skyrimą pasinaudoja ir komunikatais. Komisijos pasiūlymai Teisingumo Teismui leidžia nustatyti sankcijų kategoriją, atitinkančią pažeidimo, kuriuo kaltinama, pobūdį. Todėl komunikatai Teisingumo Teismui yra orientacinis atskaitos taškas bendrai vertinant įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo kaltinama, ir priemonė, užtikrinanti, kad nustatyto dydžio sankcija nebus savavališka ar subjektyvi, nepaisant to, kad sankcijos dydis niekada nebus matematiškai objektyvus.
43. Vis dėlto primenu, kad Teisingumo Teismas šiais komunikatais gali remtis tik kaip analitiniais dokumentais ir metodine medžiaga. Todėl naudodamasis savo diskrecija Teisingumo Teismas neprivalo nurodyti būtent vienkartinės sumos, kurią skiria atitinkamai valstybei narei, apskaičiavimo detalių.
VII – Dėl vienkartinės sumos skyrimo metodo
A – Sunkumo kriterijaus taikymas Komisijos praktikoje
44. Pagal 2005 m. komunikatą(21) apskaičiuodama vienkartinę sumą Komisija taiko tris kriterijus, t. y. pažeidimo sunkumo, jo trukmės ir valstybės narės mokumo. Man atrodo, kad pagrindinis sunkumas taikant minėtus kriterijus kyla dėl to, kad yra grėsmė, jog gali persipinti ypač sunkumo ir trukmės kriterijai. Iš tikrųjų pažeidimo trukmė, kaip objektyvus veiksnys, gali pagrįstai padidinti įsipareigojimo neįvykdymo sunkumo laipsnį.
45. Šiuo klausimu, nors pripažįstu, kad yra labai skirtingų inkriminuojamų įsipareigojimų neįvykdymo atvejų, vis dėlto pažymiu, kad nustatydama pinigines sankcijas Komisija ne visai nuosekliai taiko sunkumo koeficientą(22).
46. Iš tikrųjų keista, bet reikia konstatuoti, kad nustatydama periodinę baudą iki šiol vienoje iš sudėtingiausių bylų, susijusių su piniginių sankcijų taikymu bendram ir struktūriniam įsipareigojimų neįvykdymo atvejui, Komisija siūlė taikyti sunkumo koeficientą 10. Tačiau vėlesnėje byloje, susijusioje su įsipareigojimų neįvykdymu, kurį lėmė tik teisės aktų leidyba, buvo nustatytas koeficientas 11(23). Be to, vienintelėje byloje, kurioje dėl įrodymų nebuvimo negalėjo būti konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, Komisija siūlė sunkumo koeficientą, lygų 14(24). Galiausiai su direktyvos neperkėlimu susijusioje byloje Komisija siūlė taikyti koeficientą, lygų tik 1(25).
47. Konkrečiau kalbant apie prašymus, susijusius su vienkartinės sumos skyrimu bylose dėl direktyvų neperkėlimo, Komisija siūlė taikyti koeficientus 11(26) ir 12(27). Tačiau bylose dėl valstybės pagalbos nesusigrąžinimo, kurios yra sudėtingesnės, siūlyti koeficientai 5(28), 8(29) ir 12(30).
48. Siekdamas palyginti ir priminti, pažymiu, kad šioje byloje Komisija įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą įvertino kaip pateisinantį koeficiento 8 (skalėje iš 20) taikymą.
B – Pažeidimo sunkumo analizė skiriant vienkartinę sumą
49. Visų pirma primenu, kad, skirtingai nei pagal SESV 258 straipsnį priimto sprendimo dėl pripažinimo atveju, kuris atspindi objektyvią Sąjungos teisės būklę(31), pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį priimtas sprendimas, kuriame skiriamos piniginės sankcijos, turi subjektyvųjį elementą, nes reikia vertinti valstybės narės kaltę. Be to, jei Teisingumo Teismas nusprendžia skirti minėtas sankcijas, antrasis sprendimas laikytinas suteikiančiu teises.
50. Mano nuomone, pažeidimo, kuris padarytas dėl Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymo, sunkumo vertinimas apima, pirma, subjektyvaus pobūdžio aspektus, pirmiausia susijusius su valstybės narės kalte, ir, antra, sunkumo, kuris grindžiamas objektyviaisiais elementais, susijusiais su pažeidimo apimtimi ir jo pasekmėmis, nustatymą.
1. Dėl pažeidimo sunkumo subjektyviosios pusės
51. Vertinant subjektyvumo aspektą, nustatant vienkartinės sumos dydį kyla klausimas, ar valstybė narė veikė sąžiningai nuo tada, kai paskelbtas pirmasis sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Ši padėtis vertinama atsižvelgiant į priemones, kurių ėmėsi ta valstybė narė, kad įvykdytų pagal SESV 258 straipsnį priimtą sprendimą.
52. Šiuo klausimu, be kitų elementų, svarbu išnagrinėti, ar valstybė narė elgėsi rūpestingai ir ar lojaliai bendradarbiavo. Taip Teisingumo Teismas galėtų nustatyti, ar nagrinėjamas įsipareigojimo neįvykdymas yra tyčinis elgesys, ar tik nerūpestingas, ir prireikus to nerūpestingumo laipsnį. Man atrodo, iš esmės svarbu, kad lojaliai valstybei narei nebūtų priteista sumokėti vienkartinę sumą, lygią tai, kuri priteisiama sumokėti jokios geros valios neparodžiusiai valstybei narei.
53. Konkrečiau kalbant apie Čekijos Respublikos elgesį, šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ši valstybė narė visiškai įvykdė minėtą Teisingumo Teismo sprendimą priėmusi Direktyvą 2003/41 perkeliančius teisės aktus praėjus 19 mėn. po to, kai buvo paskelbtas šis sprendimas, t. y. praėjus 6 mėn. po to, kai Teisingumo Teisme buvo pareikštas šis ieškinys.
54. Čekijos Respublika savo vėlavimą pateisina valstybės vidaus situacija, t. y. vyriausybės kaita po įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų, diskusijomis dėl nacionalinės socialinės apsaugos sistemos reformos ir ekonominiu nestabilumu dėl pasaulinės finansų krizės.
55. Iš tikrųjų, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, valstybė narė negali remtis vidaus teisės normomis, praktika ar situacijomis tam, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą(32).
56. Vis dėlto atsižvelgiant į principą impossibilium nulla obligatio est Teisingumo Teismas, vertindamas įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą, kiek tai susiję su galimų piniginių sankcijų skyrimu, gali atsižvelgti į realius sunkumus, kuriuos valstybė narė gali patirti vykstant pagal SESV 258 straipsnį priimto sprendimo vykdymo procesui(33). Iš tiesų, skirtingai nei procedūros pagal SESV 258 straipsnį dėl įsipareigojimų neįvykdymo atveju, SESV 260 straipsnyje nustatyto proceso atveju negali būti taikomas objektyviąja atsakomybe grindžiamas požiūris.
57. Rašytiniuose dokumentuose Čekijos Respublika pabrėžia, kad vykdymo procedūrą ji pradėjo praėjus mėnesiui po to, kai buvo paskelbtas sprendimas, be to, ji įvykdė lojalaus bendradarbiavimo su Komisija pareigą, nes visada kruopščiai atsakydavo į jos prašymus. Dar daugiau, Čekijos Respublika teigia, kad Direktyva 2003/41 jau buvo iš dalies perkelta per nustatytą terminą, dar net prieš paskelbiant pirmąjį Teisingumo Teismo sprendimą. Be to, visiškas direktyvos perkėlimas užbaigtas vykstant šiam procesui(34).
58. Man atrodo, kad šiuo klausimu sutariama, jog vykstant susirašinėjimui Čekijos Respublika iš tikrųjų lojaliai bendradarbiavo su Komisijos tarnybomis.
59. Be to, manau, neginčytina, jog tai, kad per Teisingumo Teisme pagal SESV 260 straipsnį vykstantį procesą buvo iš dalies ar visiškai perkelta direktyva, yra atitinkamai valstybei narei palanki aplinkybė. Teisingumo Teismas į šią aplinkybę atsižvelgia vertindamas įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą, tačiau tai neatleidžia valstybės narės nuo įsipareigojimų neįvykdymo pasekmių, t. y. vienkartinės sumos sumokėjimo(35).
60. Vis dėlto vertindamas Čekijos Respublikos elgesį įžvelgiu atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl tam tikro nerūpestingumo ir nenuoseklių nacionalinių procedūrų, o dėl to nepagrįstai uždelsta vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą. Iš tikrųjų po minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką paskelbimo datos darbų, kuriuos turėjo atlikti įstatymų leidžiamoji valdžia, apimtis tam, kad minėtas sprendimas būtų įvykdytas, buvo aiškiai apibrėžta. Tačiau šiuo tikslu nebuvo įdėta pakankamai pastangų, nesvarbu, kad vyko įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai.
61. Taigi, manau, kad dėl tokio nerūpestingo elgesio Teisingumo Teismas turėtų skirti Čekijos Respublikai vienkartinę sumą.
2. Dėl pažeidimo sunkumo objektyviosios pusės
62. Teisingumo Teismo praktikoje sunkumo kriterijaus objektyvusis aspektas apibrėžtas iš esmės remiantis pažeidimo pobūdžiu. Tarp šiuo atžvilgiu svarbių veiksnių yra įsipareigojimų neįvykdymo trukmė po jį konstatavusio sprendimo ir susiję viešieji ir privatūs interesai(36). Be to, įdomu pažymėti, kad Teisingumo Teismas dažnai sumažina Komisijos siūlomą vienkartinę sumą(37).
63. Pripažinęs tai, kad trukmės ir sunkumo kriterijai persipina, šioje analizėje sutelksiu dėmesį į nurodyto įsipareigojimų neįvykdymo sunkumo objektyvųjį aspektą, o vėliau pereisiu prie laiko trukmės problemos.
64. Kiek tai susiję su nagrinėjamo neperkėlimo poveikiu viešiesiems ir privatiems interesams, primintina, kad Direktyva 2003/41 siekiama sukurti profesinių pensijų sistemų vidaus rinką, kurioje už profesinių pensijų skyrimą atsakingoms įstaigoms turi būti suteikta laisvė teikti paslaugas ir investuoti(38).
65. Pirmiausia noriu pabrėžti, kad įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo Komisija šiuo atveju kaltina Čekijos Respubliką, mano nuomone, yra lengvesnis, nei jį išaiškino Komisija. Iš tikrųjų man atrodo, kad Čekijos Respublikai turėjo būti pritaikytos lengvinančios aplinkybės.
66. Pirma, kadangi, remiantis Teisingumo Teismo sprendimu, pagal Direktyvą 2003/41 ši valstybė narė neįpareigojama nei įvesti antrojo ramsčio, nei panaikinti draudimo jos teritorijoje steigti už profesinių pensijų skyrimą atsakingas įstaigas, atitinkamų nuostatų neperkėlimas beveik neturi realaus poveikio. Iš tikrųjų, kadangi pagrindinis perkėlimo tikslas yra informuoti atitinkamus subjektus, kurie gali būti suinteresuoti už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų veikla, minėtas neperkėlimas į Čekijos teisės sistemą, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinėje pensijų sistemoje nėra antrojo ramsčio, neturi būti laikomas labai sunkiu pažeidimu. Todėl pažeidimo, kuriuo kaltinama, poveikis privatiems ir viešiesiems interesams yra labai ribotas.
67. Antra, atsižvelgiant į specifinę situaciją Čekijos Respublikoje, labai platus Direktyvos 2003/41 aiškinimas, kokį siūlo Komisija pirmajame ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo, iš tikrųjų galėjo suklaidinti(39). Todėl net jei Čekijos Respublika elgtųsi lapai rūpestingai, bet kuriuo atveju per visą laikotarpį, kiek truko pirmoji procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, ji negalėtų priimti veiksmingų priemonių, kad nutrauktų pažeidimą, kuriuo kaltinama.
68. Net jei nacionalinės priemonės, kurios turėjo būti priimtos, negalėtų būti konkrečiai taikomos, tokia padėtis tęstųsi tik iki tol, kol nacionalinis teisės aktų leidėjas į nacionalinę pensijų sistemą įvestų antrąjį ramstį. Šiuo klausimu pažymėtina, kad esant tokiai galimybei teisės aktų leidėjas galėjo pakeisti teisės aktus, kad jie atitiktų Direktyvą 2003/41.
C – Pažeidimo trukmės analizė skiriant vienkartinę sumą
69. Šioje byloje pabrėžiami du aspektai, susiję su atsižvelgimu į laiko trukmę. Pirma, reikia įvertinti, kiek laiko reikėjo minėtam Sprendimui Komisija prieš Čekijos Respubliką įvykdyti. Antra, ji susijusi su klausimu, ar greitai Komisija pradėjo procedūrą pagal SESV 260 straipsnį.
70. Pirmiausia dėl pirmojo aspekto man atrodo akivaizdu, kad pažeidimo trukmės kriterijus, kiek jis susijęs su Teisingumo Teismo sprendimo vykdymu, visiškai priklauso nuo atitinkamos valstybės narės valios. Ji gali nuspręsti arba pradėti vykdyti, kai mano tinkama, arba, jei išlieka abejonių dėl pareigų apimties, prašyti išaiškinti pagal SESV 258 straipsnį priimtą sprendimą, kaip tai numatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto 43 straipsnyje, taikomame kartu su Teisingumo Teismo procedūros reglamento 158 straipsniu(40).
71. Dėl šios priežasties trukmė sustiprina objektyvų įsipareigojimų neįvykdymo dėl to, kad neįvykdytas Teisingumo Teismo sprendimas, sunkumą, todėl analizuojant sankcijos, t. y. šiuo atveju vienkartinės sumos, dydį ji gali būti naudojama kaip referencinis požymis.
72. Rašytiniuose dokumentuose Čekijos Respublika pažymi, kad ji nedelsdama ėmėsi priemonių nutraukti Teisingumo Teismo sprendime konstatuotą įsipareigojimų neįvykdymą. Maža to, kadangi vienintelis perkėlimo tikslas – pakankamai informuoti teisės subjektus, kurie gali būti potencialiai suinteresuoti, tuo atveju, jei būtų priimtas galimas sprendimas įvesti antrąjį ramstį Čekijos Respublikos teritorijoje, ši valstybė narė sumažina priemonių, kurių reikia minėtam Sprendimui Komisija prieš Čekijos Respubliką įvykdyti, priėmimo skubos reikšmę.
73. Komisija pakartoja, kad sprendimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo turi būti įvykdytas kuo greičiau. Tačiau šiuo atveju Įstatymas Nr. 260/11 buvo priimtas tik praėjus 19 mėn. po minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką paskelbimo. Be to, praėjo 12 mėn. nuo minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką paskelbimo datos iki oficialiame pranešime, atsiųstame vykstant procedūrai pagal SESV 260 straipsnį, nustatyto termino pabaigos. Galiausiai pastarąją datą ir Direktyvos 2003/41 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą jos perkėlimo datą skiria 5 metai ir 4 mėn.
74. Šiuo klausimu primenu, kad valstybės narės objektyvios atsakomybės kriterijus, kuriuo grindžiamas ieškinys pagal SESV 258 straipsnį, neturi būti taikomas per piniginių sankcijų skyrimo pagal SESV 260 straipsnį procedūrą.
75. Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalaujama, kad vykdyti būtų pradėta nedelsiant ir užbaigta kuo greičiau(41), o tai reiškia, kad valstybė narė turi kuo greičiau imtis veiksmų sprendimui įvykdyti po jo paskelbimo. Vis dėlto nėra jokios abejonės, kad dėl nacionalinių politinių ir administracinių ypatumų ir dėl konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo sudėtingumo laipsnio visiškai įvykdyti sprendimą užtrunka ilgiau. Todėl nustatant vienkartinę sumą turi būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes.
76. Kita vertus, akivaizdu, jog vien tai, kad pradėta vykdyti, nėra veiksmingo ir visiško įvykdymo garantija, jei valstybė narė visai nesuinteresuota, kad tai būtų padaryta nedelsiant. Iš tikrųjų neatmestina galimybė, jog valstybė narė gali imtis pereinamojo laikotarpio priemonių ir apie jas pranešti Komisijai, kad užvilkintų vykdymo eigos analizę, ir nesiekti išsamiai įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą(42). Vienkartinės sumos nustatymas turi apimti ir tokius veiksnius, kurie valstybes nares galėtų atgrasyti nuo šio vilkinimo.
77. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo kaltinama, yra aiškus, man atrodo, jog tai, kad jis tęsėsi 19 mėn. po to, kai buvo paskelbtas minėtas 2010 m. sausio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Čekijos Respubliką, yra nepateisinama.
78. Dėl antrojo aspekto, t. y. Komisijos pareigos skubiai pradėti procedūrą pagal SESV 260 straipsnį, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmąjį prašymą pateikti informacijos, susijusios su minėto Sprendimo Komisija prieš Čekijos Respubliką vykdymo eiga, Komisija išsiuntė praėjus mėnesiui po to, kai buvo paskelbtas minėtas sprendimas, paskui po 9 mėn. išsiuntė oficialų pranešimą. Laikotarpis nuo sprendimo paskelbimo datos iki oficialiame pranešime nurodyto termino pabaigos sudaro beveik metus.
79. Šiuo klausimu įdomu pažymėti, kad, išskyrus labai sudėtingus įsipareigojimų neįvykdymo atvejus, Komisijos praktikoje pastebima, kad laipsniškai trumpėja terminas, kurį ji skiria valstybei narei, t. y. nuo pirmojo sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo paskelbimo datos iki nustatyto termino (kuris anksčiau buvo nustatomas pagrįstoje nuomonėje, o dabar – oficialiame pranešime) pabaigos. Pavyzdžiui, pirmosiose pagal buvusį EB 228 straipsnį iškeltose bylose šis terminas siekė dvejus su puse metų(43), ketverius su puse metų(44), netgi devynerius metus(45). Naujesnėse bylose šis terminas siekia nuo vienų iki dvejų metų(46).
80. Komisijos skirtas pernelyg ilgas terminas gali turėti įtakos apskaičiuojant vienkartinę sumą. Iš tikrųjų dėl ikiteisminės procedūros ir proceso Teisingumo Teisme trukmės vienkartinės sumos dydis visų pirma gali padidėti tuo atveju, jei pirmasis sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas tada, kai buvo paskelbtas antrasis sprendimas, priimtas pagal SESV 260 straipsnį(47).
81. Todėl pripažįstu, kad Komisija pirmąjį laišką išsiuntė santykinai anksti, ir manau, jog oficialiame pranešime, pagal kurį Teisingumo Teismo sprendimą Čekijos Respublika turėjo įvykdyti per metus, nurodytas terminas yra protingas, atsižvelgiant į reikalingą teisės aktų pakeitimų apimtį tam, kad būtų nutrauktas įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo kaltinama. Be to, šis terminas atitinka pirma aprašytą Komisijos praktiką.
82. Papildomai pažymiu, jog, atrodo, Komisija pastabose pažymėjo, kad Teisingumo Teismas, skirdamas sankciją pagal SESV 260 straipsnį, turi atsižvelgti ir į pažeidimo trukmę, skaičiuojamą nuo Direktyvos 2003/41 perkėlimo termino pabaigos. Tačiau toks požiūris klaidingas. Bet kuriuo atveju įsigaliojus Lisabonos sutarčiai toks skaičiavimas taikomas pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pareikštiems ieškiniams, susijusiems su pareigos pranešti apie perkėlimo priemones neįvykdymu, kai pareiškiamas pirmasis ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo(48).
83. Galiausiai manau, kad pagal Lisabonos sutartį įvestas SESV 260 straipsnio dalinis pakeitimas, t. y. pagrįstos nuomonės etapo panaikinimas taip sutrumpinant procedūros ikiteisminį etapą, rodo, kad linkstama griežčiau vertinti terminą, per kurį valstybė narė turi įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą.
VIII – Dėl šioje byloje skirtinos vienkartinės sumos dydžio
84. Ieškinyje Komisija Teisingumo Teismo prašo Čekijos Respublikai skirti 3 364 395,20 euro vienkartinę sumą. Ši suma apskaičiuota 5 644,80 euro dienos sumą padauginus iš pažeidimo dienų skaičiaus, t. y. iš 594 dienų, skaičiuojamų nuo tos dienos, kai paskelbtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Čekijos Respubliką, t. y. nuo 2010 m. sausio 14 d., iki nuostatų, kuriomis perkelta Direktyva 2003/41, priėmimo datos, t. y. 2011 m. rugpjūčio 31 d. Komisijos pasiūlytą dienos sumą – 210 eurų bazinį tarifą – padauginus iš sunkumo koeficiento 8 ir iš kintamojo „n“, kuris Čekijos Respublikai yra 3,36(49).
85. Prieš nagrinėdamas rekomenduojamo vienkartinės sumos apskaičiavimo klausimą noriu priminti, jog dėl valstybių narių pareikšto susirūpinimo Teisingumo Teismas nusprendė, kad turi būti atsižvelgta į valstybės narės mokumą, remiantis jam vertinti pateiktais vėliausiais ekonominiais duomenimis(50). Todėl Teismas atsižvelgia į atitinkamos valstybės narės nesenus infliacijos ir bendrojo vidaus produkto pokyčius, kai jame pradėtos nagrinėti faktinės aplinkybės(51).
86. Laiko atžvilgiu toks ekonominių rodiklių patikslinimas tuo momentu, kai Teisingumo Teisme pradedamos nagrinėti faktinės bylos aplinkybės, atspindi minėtus principus, pagal kuriuos vienkartinė suma turi būti nustatoma taip, kad ji atitiktų aplinkybes ir būtų proporcinga konstatuotam įsipareigojimų neįvykdymui ir atitinkamos valstybės narės mokumui(52).
87. Šiuo atveju, kadangi proceso šalys neatnaujino atitinkamų ekonominių duomenų, reikia atsižvelgti į 2012 m. Komisijos komunikatą dėl apskaičiuojant pinigines sankcijas naudojamų duomenų atnaujinimo(53). Visų pirma iš jo matyti, kad Čekijos Respublikai skirtina minimali vienkartinė suma padidėjo ir dabar ji sudaro 1 768 000 eurų. Be to, vienkartinei sumai apskaičiuoti naudojamas 210 eurų bazinis tarifas išliko, bet Čekijos Respublikai nustatytas 3,34 specialus kintamasis „n“.
88. Galiausiai dėl šioje byloje skirtinos sumos apskaičiavimo pirmiausia Teisingumo Teismui siūlau remtis mažesniu sunkumo koeficientu, nei siūlė Komisija, t. y. 8.
89. Šiuo atveju atsižvelgiant, viena vertus, į Čekijos valdžios institucijų nerūpestingą elgesį, bet, kita vertus, į tai, kad sprendimo, kuriame konstatuota, jog neįvykdyti įsipareigojimai, neįvykdymas neturėjo beveik jokio realaus poveikio, man atrodo, kad tinkamesnis koeficientas būtų nuo 1 iki 2.
90. Šiuo klausimu pažymiu, kad sunkumo koeficientą, lygų 1, Komisija kartą jau siūlė, nors tai buvo susiję su prašymu dėl periodinės baudos. Teisingumo Teismas šiam siūlymui pritarė ir nusprendė, kad jis adekvačiai atspindi pažeidimo, kuris dar tęsėsi tuo metu, kai Teisingumo Teismas vertino faktines aplinkybes, sunkumo laipsnį, ir galiausiai atitinkamai valstybei narei skyrė sumokėti periodinę baudą(54).
91. Pritaikius nurodytus atnaujintus duomenis ir sunkumo koeficientą, lygų 1, dienos suma sudarytų 701,40 euro, t. y. 210 eurų padauginus iš kintamojo „n“, lygaus 3,34. Padauginus iš 594 pažeidimo dienų, skirtina vienkartinė suma sudarytų 416 631,60 euro. Tačiau jei būtų taikomas sunkumo koeficientas, lygus 2, dienos suma siektų 1 402,80 euro, o ją padauginus iš pažeidimo dienų skaičiaus, vienkartinė suma sudarytų 833 263,20 euro.
92. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas nuspręstų taikyti tokius nedidelius koeficientus, jam kiltų sunkumų, susijusių su tuo, kad tokia siūloma vienkartinė suma būtų mažesnė nei Komisijos pagal 2005 m. komunikatą, atnaujintą neseniai priimtu nurodytu 2012 m. komunikatu, Čekijos Respublikai apskaičiuota mažiausia leidžiama 1 768 000 eurų suma.
93. Iš tikrųjų, anot Komisijos, tuo atveju, jei pritaikius dienos sumą apskaičiuota suma mažesnė už mažiausią leidžiamą vienkartinę sumą, iš esmės turi būti skiriama pastaroji suma. Komisijos nuomone, ši minimali fiksuota suma atspindi principą, pagal kurį kiekvienas užsitęsęs atvejis, kai valstybė narė nevykdo Teisingumo Teismo sprendimo, savaime yra teisėtumo principo pažeidimas teisinėje visuomenėje, už kurį turi būti skirta reali sankcija. Be to, skiriant mažiausią fiksuoto dydžio sumą išvengiama, kad būtų siūlomos tik simbolinės sumos, kurios anaiptol nebūtų atgrasomosios ir veikiau sumažintų Teisingumo Teismo sprendimų galią, nei ją sustiprintų(55).
94. Šiuo klausimu pažymiu, kad pasiūlymas taikyti minimalią vienkartinę sumą, nustatytą Komisijos, pašalina galimybę taikyti mažiausius koeficientus daugeliu atvejų, išskyrus tuos atvejus, kai pažeidimų trukmė labai ilga. Be to, man atrodo, kad griežtas minimalios vienkartinės sumos principo taikymas viršija tai, kas būtina, kad nebūtų skiriamos tik simbolinės sumos, nepamirštant, kad kai kalbama apie biudžetą, sumos, kuri gali būti laikoma „nereikalinga“, nenumatytas praradimas valstybei narei tikrai turėtų atgrasomąjį poveikį.
95. Nors, kaip jau priminiau, Komisijos komunikatas Teisingumo Teismui yra tik referencinis analitinis dokumentas, Teisingumo Teismas bendrai vertindamas inkriminuojamą pažeidimą gali remtis metodinėmis priemonėmis ir taikyti jame nurodytus kriterijus.
96. Todėl, atsižvelgęs į visas šios bylos aplinkybes ir siekdamas užtikrinti, kad būtų paisoma vienkartinės sumos atgrasomosios ir baudžiamosios funkcijų, Teisingumo Teismui siūlau Čekijos Respublikai skirti 1 mln. eurų vienkartinę sumą.
IX – Išvada
97. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:
– pripažinti, kad nesiėmusi priemonių, būtinų 2010 m. sausio 14 d. Sprendimui Komisija prieš Čekijos Respubliką (C‑343/08) įvykdyti, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnį,
– priteisti iš Čekijos Respublikos sumokėti į Europos Komisijos sąskaitą „Europos Sąjungos nuosavi ištekliai“ 1 mln. eurų vienkartinę sumą,
– priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.