GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2011 m. rugsėjo 22 d.(1)

Byla C‑411/10

N. S.

prieš

Secretary of State for the Home Department

(Court of Appeal (Anglija ir Velsas) (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Reglamentas Nr. 343/2003 – Prieglobsčio prašytojų perdavimas už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybei narei – Perduodančiosios valstybės narės pareiga pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį – Prieglobsčio prašytojo perdavimo suderinamumas su Pagrindinių teisių chartija, EŽTK ir Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso – Pagrindinių teisių chartijos taikymo sritis – Pagrindinių teisių chartijos, Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir EŽTK tarpusavio santykis – Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – Protokolas Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei“

Turinys

I –   Įvadas

II – Teisinis pagrindas

A –   ES teisė

1.     Pagrindinių teisių chartija

2.     Protokolas (Nr. 30) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei

3.     Antrinė teisė

a)     Reglamentas Nr. 343/2003

b)     Direktyva 2001/55

c)     Direktyva 2003/9

d)     Direktyva 2004/83

e)     Direktyva 2005/85

B –   Tarptautinė teisė

1.     Ženevos konvencija

2.     Europos žmogaus teisių konvencija

III – Faktinės bylos aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

IV – Procesas Teisingumo Teisme

V –   Šalių argumentai

VI – Teisinis vertinimas

A –   Pirmasis klausimas

B –   Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai

1.     Antrinėje teisėje nustatytos prieglobsčio priemonės ir jų santykis su Pagrindinių teisių chartija, ˇenevos konvencija bei EˇTK

a)     Pirminėje teisėje įtvirtintas teisinis pagrindas

b)     Direktyvos 2001/55, 2003/9, 2004/83 ir 2005/85

c)     Reglamentas Nr. 343/2003

d)     Tarpinė išvada

2.     Graikijos prieglobsčio sistemos perkrova

3.     Valstybių narių prieglobsčio sistemų perkrovos analizė, susijusi su Reglamento Nr. 343/2003 taikymu

a)     Ketvirtasis klausimas: pareiga pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį, jeigu prieglobsčio prašytoją įprastomis aplinkybėmis perdavus atsakingai valstybei narei kiltų didelė grėsmė, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės

i)     Didelės pagrindinių teisių pažeidimo grėsmės problema, kylanti tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojas įprastomis aplinkybėmis perduodamas atsakingai valstybei narei

ii)   Pareiga prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį

iii) Tarpinė išvada

b)     Antrasis ir trečiasis klausimai: rėmimasis nenuginčijamomis prezumpcijomis, kalbant apie pasinaudojimą teise prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį

C –   Penktasis klausimas: prieglobsčio prašytojų apsaugos, numatytos Pagrindinių teisių chartijoje, ir jų apsaugos, numatytos EŽTK, tarpusavio santykis

D –   Šeštasis klausimas: Ženevos konvencijos ir EŽTK laikymosi valstybėje narėje, kuri yra įprastomis aplinkybėmis atsakinga pagal Reglamentą Nr. 343/2003, teisminė kontrolė

1.     Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalis ir grėsmė, kad prieglobsčio prašytoją perdavus pagal Reglamentą Nr. 343/2003 bus pa˛eista ˇenevos konvencija arba EˇTK

2.     Nenuginčijamos teisinės prezumpcijos, kad įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje nekils grėsmė, kad prieglobsčio prašytojas bus išsiųstas į kitą valstybę, taip pažeidžiant Ženevos konvenciją ir EŽTK, neatitiktis Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniui

E –   Septintasis klausimas

VII – Išvada

I –    Įvadas

1.        Vienas iš pagrindinių sunkumų, su kuriais susiduriama kuriant bendrąją Europos prieglobsčio sistemą (toliau – BEPS), yra nustatyti teisingą, tačiau kartu ir veiksmingą su imigracija susijusios naštos paskirstymą tarp Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių prieglobsčio sistemų. Tai ypač aiškiai matyti iš šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuriuo jį pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, kokią įtaką valstybės narės prieglobsčio sistemos perkrova daro ES įtvirtintai valstybių narių, atsakingų už Europos Sąjungoje pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, nustatymo tvarkai.

2.        Kriterijai, pagal kuriuos nustatoma už Europos Sąjungoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, įtvirtinti 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 343/2003, nustatančiame valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus(2). Pagrindinis šiuo reglamentu įtvirtintos su prieglobsčio teikimu susijusių pareigų paskirstymo sistemos bruožas yra tai, kad iš esmės už kiekvieną Europos Sąjungoje pateiktą prieglobsčio prašymą yra atsakinga viena valstybė narė. Jeigu trečiosios šalies pilietis pateikia prieglobsčio prašymą valstybėje narėje, kuri nėra įprastomis aplinkybėmis atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamentą Nr. 343/2003, reglamente numatyti prieglobsčio prašytojo perdavimo valstybei narei, kuriai įprastomis aplinkybėmis tenka atsakomybė už tokio prašymo nagrinėjimą, mechanizmai.

3.        Tačiau atsižvelgiant į šiuo metu susidariusią krizę, palietusią Graikijos prieglobsčio sistemą, kitoms valstybėms narėms kyla klausimas, ar prieglobsčio prašytojai gali būti perduodami Graikijai pagal Reglamentą Nr. 343/2003, kad prieglobsčio prašymai būtų nagrinėjami šioje šalyje, jeigu negalima užtikrinti, kad Graikijoje su šiais prieglobsčio prašytojais bus elgiamasi ir jų prašymai bus išnagrinėti laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Pagrindinių teisių chartija) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK). Kadangi Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms suteikiama teisė, nukrypstant nuo įprastų atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, imtis nagrinėti jų teritorijoje pateiktą prieglobsčio prašymą už valstybę narę, kuri įprastomis aplinkybėmis atsakinga už tokį nagrinėjimą, taip pat kyla klausimas, ar valstybių narių teisė pačioms prisiimti atsakomybę už prašymų nagrinėjimą gali tapti pareiga prisiimti tokią atsakomybę, jeigu kyla grėsmė, kad prieglobsčio prašytoją perdavus už prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei bus pažeistos jo pagrindinės teisės ir žmogaus teisės.

4.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išspręsti šiuos klausimus pagrindinėje byloje, kurioje prieglobsčio prašytojas iš Afganistano ginčija jo grąžinimą iš Jungtinės Karalystės į Graikiją. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokiu atveju, kaip antai pagrindinėje byloje, pagal ES teisę gali būti reikalaujama, kad Jungtinė Karalystė pati prisiimtų atsakomybę už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, net jeigu pagal Reglamentą Nr. 343/2003 už jų nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsako Graikija, ir, jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis.

5.        Kadangi Pagrindinių teisių chartija itin reikšminga šiai bylai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo išaiškinti Protokolo (Nr. 30) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei turinį ir taikymo sritį.

6.        Atsakant į prejudicinius klausimus, taip pat būtina atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo Sprendimą M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją(3), kuris buvo priimtas po nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo ir kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas išdėstė požiūrį, kad Belgija, perdavusi prieglobsčio prašytoją iš Afganistano Graikijai, pažeidė EŽTK 3 ir 13 straipsnius.

7.        Be to, ši byla yra glaudžiai susijusi su byla M. E. ir kt., C‑493/10, kurioje išvadą teikiu tą pačią dieną kaip ir šioje byloje. Byloje M. E. ir kt. pagrindinis klausimas susijęs su prieglobsčio prašytojų perdavimu pagal Reglamentą Nr. 343/2003 iš Airijos Graikijai, ir ta byla Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi sujungta su šia byla, kad būtų bendrai išnagrinėta rašytinio ir žodinio proceso tvarka ir priimtas sprendimas. Tačiau siekdama aiškumo šioje byloje ir byloje M. E. ir kt. teikiu atskiras išvadas.

II – Teisinis pagrindas

A –    ES teisė

1.      Pagrindinių teisių chartija

8.        Pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ numatyta:

„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“

9.        Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas“ numatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

10.      Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnyje „Teisė į prieglobstį“ numatyta:

„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo <…>.“

11.      Pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnyje „Apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju“ numatyta:

„1.      Kolektyvinis asmenų išsiuntimas draudžiamas.

2.      Niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

12.      Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ numatyta:

„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.“

13.      Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1.      Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.

2.      Ši Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.“

14.      Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnyje „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ numatyta:

„1.      Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

2.      Šios Chartijos pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutartyse, įgyvendinamos jose nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant jose nustatytų ribų.

3.      Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

<...>

7.      Sąjungos ir valstybių narių teismai skiria deramą dėmesį išaiškinimams, kurie yra parengti siekiant nubrėžti šios Chartijos aiškinimo gaires.“

2.      Protokolas (Nr. 30) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei

15.      Prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėtame Protokole (Nr. 30) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei (toliau – Protokolas Nr. 30) yra du straipsniai, kuriuose numatyta:

„1 straipsnis

1.      Chartija neišplečia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ar jokio kito Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teismo galimybių nustatyti, kad Lenkijos arba Jungtinės Karalystės įstatymai ar kiti teisės aktai, praktika ar veiksmai yra nesuderinami su pagrindinėmis teisėmis, laisvėmis ir principais, kuriuos ji iš naujo patvirtina.

2.      Visų pirma ir siekiant išvengti abejonių, jokios Chartijos IV antraštinės dalies nuostatos nesukuria nagrinėjimo teisme teisių, taikomų Lenkijai ar Jungtinei Karalystei, išskyrus atvejus, kai Lenkija ar Jungtinė Karalystė numatė tokias teises savo nacionalinėje teisėje.

2 straipsnis

Tais atvejais, kai Chartijos nuostata yra susijusi su nacionalinės teisės aktais ir praktika, Lenkijoje arba Jungtinėje Karalystėje ji taikoma tiek, kiek joje pateiktos teisės ar principai yra pripažįstami pagal Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teisės aktuose [aktus] ar praktiką.“

3.      Antrinė teisė

16.      Per 1999 m. spalio 15 ir 16 d. specialųjį posėdį Tamperėje Europos Vadovų Taryba susitarė imtis kurti bendrąją Europos prieglobsčio sistemą, grindžiamą visapusišku ir visiems galiojančiu 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu (toliau – Ženevos konvencija), taikymu, ir taip patvirtinti negrąžinimo principą ir užtikrinti, kad nė vienas asmuo nebūtų grąžinamas persekioti. Per šį posėdį Europos Vadovų Taryba taip pat pripažino, kad valstybėms narėms būtina solidariai tarpusavyje susitarti dėl perkeltųjų asmenų laikinos apsaugos.

17.      Siekiant įgyvendinti Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadas buvo priimtas toliau nurodytas reglamentas ir direktyvos(4):

–        Reglamentas Nr. 343/2003,

–        2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą(5),

–        2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/9/EB, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo(6),

–        2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų(7),

–        2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse(8).

18.      Šiame reglamente ir direktyvose numatyta:

a)      Reglamentas Nr. 343/2003

19.      Reglamento Nr. 343/2003 1 straipsnyje numatyti valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai.

20.      Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės nagrinėja kiekvieno trečiosios šalies piliečio, bet kurios iš jų pasienyje ar jų teritorijose prašančio prieglobsčio, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

2.      Nukrypdama nuo šio straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Tokiu atveju ta valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare, apibūdinta šiame reglamente, ir prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas. Atitinkamais atvejais ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti.

3.      Kiekviena valstybė narė išlaiko teisę pagal savo nacionalinius įstatymus, laikydamasi Ženevos konvencijos nuostatų, išsiųsti prieglobsčio prašytoją į trečiąją šalį.

4.      Apie šio reglamento taikymą, jame nustatytus terminus ir jo padarinius prieglobsčio prašytojui pranešama raštu ta kalba, kurią, kaip pagrįstai galima manyti, jis supranta.“

21.      Reglamento Nr. 343/2003 4 straipsnyje nustatyta:

„1.      Pagal šį reglamentą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra prasideda, kai tik valstybei narei pirmą kartą pateikiamas prieglobsčio prašymas.

2.      Prieglobsčio prašymas laikomas pateiktu, kai į atitinkamos valstybės narės kompetentingas institucijas patenka prieglobsčio prašytojo pateiktas prašymo blankas arba valdžios institucijų parengtas pranešimas. Tais atvejais, kai prašymas pateikiamas ne raštu, laiko tarpas tarp ketinimo pareiškimo ir pranešimo parengimo turėtų būti kuo trumpesnis.

<...>“

22.      Reglamento Nr. 343/2003 5 straipsnyje nustatyta:

„1.      Atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijai yra taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikti šiame skyriuje.

2.      Pagal tuos kriterijus atsakinga valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prieglobsčio prašytojas pirmą kartą kuriai nors valstybei narei pateikė savo prašymą.“

23.      Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kai remiantis tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, apibūdintais 18 straipsnio 3 dalyje nurodytuose dviejuose sąrašuose, įskaitant Reglamento (EB) Nr. 2725/2000 III skyriuje nurodytus duomenis, nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas neteisėtai kirto valstybės narės sieną, sausuma, jūra ar oru atvykdamas iš trečiosios šalies, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga ta valstybė narė, į kurią jis taip atvyko. Šios atsakomybės nelieka praėjus 12 mėnesių nuo tokio neteisėto sienos kirtimo dienos.

2.      Kai valstybė narė negali ar nebegali būti laikoma atsakinga pagal šio straipsnio 1 dalį, ir kai, remiantis 18 straipsnio 3 dalyje nurodytuose dviejuose sąrašuose apibūdintais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas, – kuris į valstybių narių teritorijas atvyko neteisėtai arba kurio atvykimo aplinkybės negali būti nustatytos, – prašymo pateikimo metu yra iki tol ne mažiau kaip penkis mėnesius be pertraukos gyvenęs kurioje nors valstybėje narėje, ta valstybė narė ir yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

Jei prašytojas ne trumpiau kaip po penkis mėnesius yra gyvenęs keliose valstybėse narėse, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga ta valstybė narė, kurioje jis gyveno paskiausiai.“

24.      Reglamento Nr. 343/2003 13 straipsnyje nustatyta:

„Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas.“

25.      Reglamento Nr. 343/2003 16 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybė narė, pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įpareigojama:

a)      17–19 straipsniuose nustatytomis sąlygomis perimti savo žinion prašytoją, prieglobsčio prašymą pateikusį kitoje valstybėje narėje;

b)      išnagrinėti prieglobsčio prašymą;

<...>

3.      Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos nebetaikomos, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis ne trumpiau kaip tris mėnesius yra išvykęs iš valstybės narės teritorijos, išskyrus atvejus, kai tas trečiosios šalies pilietis turi atsakingos valstybės narės išduotą galiojantį buvimo dokumentą.

<...>“

26.      Reglamento Nr. 343/2003 17 straipsnyje nustatyta:

„1.      Jei valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, mano, kad už to prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir jokiu būdu ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo to prašymo pateikimo, kaip nustatyta 4 straipsnio 2 dalyje, dienos kreiptis į tą kitą valstybę narę, kad ši perimtų prašytoją savo žinion.

Jei prašymas perimti prašytoją savo žinion per tris mėnesius nepateikiamas, atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tenka valstybei, kurioje tas prieglobsčio prašymas buvo pateiktas.

<...>“

27.      Reglamento Nr. 343/2003 18 straipsnyje nustatyta:

„1.      Prašoma valstybė narė atlieka reikalingus patikrinimus ir sprendimą dėl prašymo perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion pateikia per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

<...>

7.      Tai, kad sprendimas nepriimamas per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį ir per šio straipsnio 6 dalyje minėtą vieno mėnesio laikotarpį, prilygsta prašymo priėmimui ir reiškia pareigą perimti asmenį savo žinion, taip pat ir pasirūpinti atitinkamais susitarimais dėl atvykimo.“

28.      Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnyje nustatyta:

„1.      Jei prašoma valstybė narė sutinka, kad ji turėtų perimti prašytoją savo žinion, ta valstybė narė, kurioje yra pateiktas prieglobsčio prašymas, praneša prašytojui apie sprendimą nenagrinėti prašymo ir pareigą perduoti prašytoją atsakingai valstybei narei.

2.      Šio straipsnio 1 dalyje minėtame sprendime išdėstomi motyvai, kuriais jis yra grindžiamas. Jame taip pat nurodomas perdavimo vykdymo terminas ir prireikus pateikiama informacija apie tai, kur ir kada prašytojas turėtų atvykti, jei jis į atsakingą valstybę narę keliauja savarankiškai. Šis sprendimas gali būti apskundžiamas ar peržiūrimas. Šio sprendimo apskundimas ar peržiūrėjimas nesustabdo perdavimo vykdymo, nebent tam tikrais atvejais teismai arba kompetentingos institucijos nusprendžia kitaip, jei tai daryti leidžia nacionaliniai teisės aktai.

3.      Prašytojas iš valstybės narės, kurioje buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, atsakingai valstybei narei perduodamas pagal pirmosios valstybės narės nacionalinės teisės aktus, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo prašymo perimti prašytoją savo žinion gavimo arba nuo sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas.

<…>

4.      Tais atvejais, kai perdavimas per šešių mėnesių laikotarpį neįvyksta, atsakomybė tenka valstybei narei, kurioje buvo pateiktas prieglobsčio prašymas. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl prieglobsčio prašytojo įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei prieglobsčio prašytojas slapstosi.

<…>“

b)      Direktyva 2001/55

29.      Remiantis 1 straipsniu Direktyva 2001/55 siekiama nustatyti laikinos apsaugos suteikimo, esant iš trečiųjų šalių perkeltųjų asmenų, negalinčių grįžti į savo kilmės šalį, masiniam srautui, minimalias normas ir skatinti valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą.

30.      Direktyvos 2001/55 2 straipsnio a punkte numatyta, kad „laikina apsauga“ reiškia išimtinę tvarką, kai, esant iš trečiųjų šalių perkeltųjų asmenų, negalinčių grįžti į savo kilmės šalį, masiniam srautui arba kylant tokio srauto pavojui, tokiems asmenims suteikiama neatidėliotina ir laikina apsauga, pirmiausia tais atvejais, kai kyla pavojus, kad pagal prieglobsčio sistemą bus neįmanoma suvaldyti šio srauto nepakenkus jos veiksmingam funkcionavimui atitinkamų ir kitų apsaugos prašančių asmenų labui.

31.      Direktyvos 2001/55 II skyriuje įtvirtintos laikinos apsaugos trukmę ir įgyvendinimą reglamentuojančios teisės normos. III skyrius susijęs su valstybių narių įsipareigojimais dėl asmenų, kurie naudojasi laikina apsauga. Šios direktyvos IV skyriuje reglamentuojama teisė pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra naudojantis laikina apsauga. Direktyvos V skyrius susijęs su grįžimu ir priemonėmis pasibaigus laikinos apsaugos terminui. VI skyrius susijęs su prievolių ir atsakomybės pasidalijimu tarp valstybių narių vadovaujantis solidarumo Europos Sąjungoje dvasia.

c)      Direktyva 2003/9

32.      1 straipsnyje numatyta, kad Direktyvos 2003/9 tikslas yra nustatyti minimalius prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse standartus.

33.      Direktyvoje 2003/9 įtvirtinti minimalūs standartai yra susiję su valstybių narių pareiga informuoti prieglobsčio prašytojus (5 straipsnis), dokumentų teikimu prieglobsčio prašytojams (6 straipsnis), prieglobsčio prašytojų apgyvendinimu ir judėjimo laisve (7 straipsnis), prieglobsčių prašytojų šeimų vientisumo išsaugojimu (8 straipsnis), nepilnamečių mokymu ir švietimu (10 straipsnis), galimybe prieglobsčio prašytojams įsidarbinti (11 straipsnis), profesiniu mokymu (12 straipsnis) ir prieglobsčio prašytojų materialinėmis priėmimo sąlygomis bei sveikatos priežiūra (13 ir paskesni straipsniai).

34.      Direktyvos 2003/9 21 straipsnyje „Sprendimų apskundimai“ numatyta:

„1.      Valstybės narės garantuoja, kad neigiamus sprendimus dėl socialinės paramos pagal šią direktyvą suteikimo arba pagal 7 straipsnį individualiai su prieglobsčio prašytojais susijusius priimtus sprendimus būtų galima apskųsti nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka. Bent jau paskutinėje instancijoje turi būti suteikta galimybė kreiptis į teismo instituciją, apskundžiant sprendimą arba dėl jo peržiūrėjimo.

2.      Tokiais atvejais kreipimosi dėl teisinės pagalbos tvarka nustatoma nacionalinėje teisėje.“

35.      Pagal Direktyvos 2003/9 23 straipsnį valstybės narės, laikydamosi deramos pagarbos savo konstitucinei santvarkai, turi garantuoti, kad bus taikoma tinkama vadovavimo, monitoringo ir priėmimo sąlygų atitinkamo lygio kontrolės sistema. 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės turi skirti reikiamus išteklius, susijusius su nacionalinės teisės nuostatomis, priimtomis siekiant įgyvendinti šią direktyvą.

d)      Direktyva 2004/83

36.      Pagal Direktyvos 2004/83 1 straipsnį šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams arba asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartus.

37.      Direktyvos 2004/83 II, III ir V skyriuose įtvirtintos kelios taisyklės ir kriterijai, susiję su prašymų suteikti pabėgėlio statusą arba papildomos apsaugos statusą vertinimu ir su trečiųjų šalių piliečių priskyrimu pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims. Pirmiausia, IV skyriuje įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybės narės turi suteikti pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas pabėgėliams remiantis II ir III skyriais (13 straipsnis). Antra, šiame skyriuje nustatytos išsamios taisyklės, kuriomis reglamentuojamas pabėgėlio statuso panaikinimas, galiojimo nutraukimas arba atsisakymas pratęsti jo galiojimą (14 straipsnis). VI skyriuje įtvirtintos papildomos apsaugos statuso suteikimo (18 straipsnis) ir papildomos apsaugos statuso panaikinimo, galiojimo nutraukimo arba atsisakymo pratęsti jo galiojimą (19 straipsnis) taisyklės. VII skyriuje numatytas tarptautinės apsaugos pobūdis, įskaitant apsaugą nuo grąžinimo (21 straipsnis). VIII skyriuje reglamentuojami administracinio bendradarbiavimo klausimai. Remdamosi 36 straipsniu valstybės narės, be kita ko, privalo užtikrinti, kad šią direktyvą įgyvendinančios institucijos ir kitos organizacijos gautų reikiamą parengimą.

e)      Direktyva 2005/85

38.      Pagal Direktyvos 2005/85 1 straipsnį šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse.

39.      Remiantis Direktyvos 2005/85 3 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma visiems prieglobsčio prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzitines zonas, ir pabėgėlio statuso panaikinimui. 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad visoms procedūroms valstybės narės turi paskirti sprendžiančiąją instituciją, kuri bus atsakinga už tinkamą prašymų nagrinėjimą pagal šią direktyvą.

40.      Pagrindiniai šių procedūrų vykdymo principai ir su jomis susijusios garantijos, kurios turi būti suteikiamos prieglobsčio prašytojams, numatyti Direktyvos 2005/85 II skyriuje. Konkrečios pabėgėlių statuso suteikimo procedūrų taisyklės nustatytos šios direktyvos III skyriuje, kuriame taip pat įtvirtinta saugios trečiosios šalies sąvoka (27 straipsnis) ir saugios kilmės šalies sąvoka (31 straipsnis). V skyriuje įtvirtintos nuostatos, susijusios su prieglobsčio prašytojų teise į veiksmingą teisės gynimo priemonę (39 straipsnis).

B –    Tarptautinė teisė

1.      Ženevos konvencija

41.      Pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 1 dalį nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

2.      Europos žmogaus teisių konvencija

42.      EŽTK 3 straipsnyje numatyta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti nežmoniškai arba žeminant jo orumą elgiamasi arba jis baudžiamas.

43.      Pagal EŽTK 13 straipsnį kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone ir kreiptis į valstybės instituciją, neatsižvelgiant į tai, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas.

III – Faktinės bylos aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

44.      Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo iš Afganistano (toliau – apeliantas pagrindinėje byloje) pateikto apeliacinio skundo dėl High Court of Justice of England and Wales, Queen’s Bench Division (Administrative Court) (toliau – Administracinis teismas) priimto sprendimo, kuriuo apeliantas pagrindinėje byloje ginčija savo perdavimą iš Jungtinės Karalystės Graikijai. Kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, Secretary of State for Home Department, yra vyriausybės ministras, atsakingas už imigracijos ir prieglobsčio klausimus Jungtinėje Karalystėje.

45.      Iš Afganistano į Jungtinę Karalystę apeliantas pagrindinėje byloje, be kitų šalių, vyko per Graikiją, kurioje 2008 m. rugsėjo 24 d. jis buvo sulaikytas ir paimti jo pirštų atspaudai. Graikijoje jis nepateikė prieglobsčio prašymo. Po sulaikymo toje valstybėje narėje apeliantui buvo įsakyta per 30 dienų išvykti iš Graikijos ir vėliau jis buvo išsiųstas į Turkiją. Pabėgęs iš sulaikymo įstaigos Turkijoje, jis išvyko į Jungtinę Karalystę, į kurią atvyko 2009 m. sausio 12 d. ir tą pačią dieną paprašė prieglobsčio.

46.      2009 m. balandžio 1 d. Secretary of State paprašė Graikijos prisiimti atsakomybę už apeliantą pagrindinėje byloje pagal Reglamentą Nr. 343/2003. Graikijos valdžios institucijoms neatsakius per Reglamente Nr. 343/2003 nustatytą terminą buvo nuspręsta, kad Graikija prisiėmė atsakomybę pagal šį reglamentą už prašymo nagrinėjimą.

47.      2009 m. liepos 30 d. apeliantui pagrindinėje byloje pranešta, kad 2009 m. rugpjūčio 6 d. jis bus išsiųstas į Graikiją. 2009 m. liepos 31 d. Secretary of State pranešė apeliantui pagrindinėje byloje apie remiantis Asylum and Immigration (Treatment of Claimants, etc.) Act 2004 (2004 m. Prieglobsčio ir imigracijos įstatymas. Pareiškėjams taikoma tvarka, kt.) priimtą sprendimą, kuriuo pripažinta, kad jo tvirtinimas, jog jį išsiuntus į Graikiją būtų pažeistos EŽTK numatytos jo teisės, buvo aiškiai nepagrįstas. Dėl šio sprendimo apeliantas pagrindinėje byloje prarado teisę pagal nacionalinę teisę apeliacine tvarka apskųsti sprendimą išsiųsti jį į Graikiją, kuri priešingu atveju jam būtų priklausiusi.

48.      Po nesėkmingo prašymo, kuriuo siekta, kad Secretary of State prisiimtų atsakomybę už sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo priėmimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį remiantis tuo, kad, be kita ko, jeigu jis būtų grąžintas į Graikiją, būtų pažeistos jo pagrindinės teisės pagal ES teisę, 2009 m. rugpjūčio 4 d. apeliantas pagrindinėje byloje buvo informuotas, kad Secretary of State paliko galioti sprendimą išsiųsti jį į Graikiją.

49.      2009 m. rugpjūčio 6 d. apeliantas pagrindinėje byloje pateikė prašymą dėl sprendimo, kuriuo pripažinta, kad jo prašymas pagal EŽTK buvo nepagrįstas, ir sprendimo išsiųsti jį į Graikiją teisminės peržiūros. Išnagrinėjęs šį prašymą Secretary of State panaikino nurodymą išsiųsti jį į Graikiją.

50.      Atsižvelgdamas į iškeltų klausimų svarbą, 2009 m. spalio 14 d. Administracinis teismas leido apeliantui pagrindinėje byloje pateikti prašymą dėl teisminės peržiūros, nurodęs, kad jo byla laikytina pavyzdine byla Anglijoje ir Velse dėl grąžinimo į Graikiją pagal Reglamentą Nr. 343/2003.

51.      2010 m. kovo 31 d. sprendimu Administracinis teismas atmetė apelianto pagrindinėje byloje prašymą, tačiau, atsižvelgdamas į iškeltų klausimų bendrą svarbą, leido pateikti apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

52.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarė išvadą, kad sprendžiant apeliacinį skundą kyla esminių klausimų, susijusių su Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio taikymo sritimi ir su teisių, kuriomis pagal Pagrindinių teisių chartiją ir pagal tarptautines konvencijas, kaip antai EŽTK, remiasi apeliantas pagrindinėje byloje, įtaka šiam straipsniui.

53.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar valstybės narės priimtas sprendimas pagal Tarybos reglamento Nr. 343/2003 (toliau – reglamentas) 3 straipsnio 2 dalį nagrinėti prieglobsčio prašymą, net jeigu ji pagal reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, patenka į ES teisės taikymo sritį pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnį ir (arba) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnį?

Jei atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas:

2.      Ar tam, kad valstybės narės pareiga gerbti Europos Sąjungos pagrindines teises (įskaitant teises, išdėstytas Chartijos 1, 4, 18 straipsniuose, 19 straipsnio 2 dalyje ir 47 straipsnyje) būtų įvykdyta, pakanka, kad tokia valstybė išsiųstų prieglobsčio prašytoją į valstybę narę, kuri pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 dalį yra valstybė, atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus, neatsižvelgiant į situaciją šioje valstybėje?

3.      Visų pirma, ar laikantis įsipareigojimo gerbti ES pagrindines teises draudžiama vadovautis nenuginčijama prezumpcija, kad atsakinga valstybė laikysis: a) pareiškėjo pagrindinių teisių pagal ES teisę; ir (arba) b) direktyvose 2003/9/EB (toliau – Priėmimo direktyva); 2004/83/EB (toliau – Priskyrimo direktyva) ir (arba) 2005/85/EB (toliau – Procedūrų direktyva) (toliau kartu – direktyvos) nustatytų būtiniausių standartų?

4.      Alternatyviai, ar valstybė narė įpareigota pagal ES teisę, ir jei taip, kokiomis aplinkybėmis, naudotis kompetencija pagal reglamento 3 straipsnio 2 dalį nagrinėti ir prisiimti atsakomybę už prašymą, jei perdavus pareiškėją į atsakingą valstybę kiltų grėsmė, kad būtų pažeistos jo pagrindinės teisės, visų pirma Chartijos 1, 4, 18 straipsniuose, 19 straipsnio 2 dalyje ir (arba) 47 straipsnyje išdėstytos teisės, ir (arba) grėsmė, kad jam nebus pritaikyti direktyvose išdėstyti būtiniausi standartai?

5.      Ar pagal bendruosius ES teisės principus ir visų pirma teises, išdėstytas Chartijos 1, 18 ir 47 straipsniuose, suteikiamos apsaugos asmeniui, kuriam taikomas reglamentas, taikymo sritis platesnė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – konvencija) 3 straipsniu suteikiamą apsaugą?

6.      Ar su Chartijos 47 straipsnyje išdėstytomis teisėmis suderinama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią reikalaujama, kad teismas, siekdamas nustatyti, ar asmuo gali būti teisėtai išsiųstas į kitą valstybę narę pagal reglamentą, tokią valstybę narę laikytų valstybe, iš kurios asmuo nebus išsiųstas į kitą valstybę pažeidžiant jo teises pagal konvenciją arba jo teises pagal 1951 m. konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso?

7.      Tiek, kiek ankstesni klausimai susiję su Jungtinės Karalystės įsipareigojimais, ar atsakymai į 2–6 klausimus nors kažkiek skirtųsi, jei būtų atsižvelgta į Protokolą (Nr. 30) dėl Chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

54.      2010 m. liepos 12 d. nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. rugpjūčio 18 d. Nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šį prašymą pateikęs teismas, remdamasis Procedūros reglamento 104b straipsnio 1 dalimi, prašė jį nagrinėti skubos tvarka. Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė šį prašymą 2010 m. spalio 1 d. nutartimi.

55.      2010 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑411/10 ir C‑493/10 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė proceso dalis, o 2011 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi jos buvo sujungtos tam, kad būtų išnagrinėtos žodine tvarka ir būtų priimtas sprendimas.

56.      Per rašytinį procesą pastabas pateikė apeliantas pagrindinėje byloje, Amensty International Limited ir AIRE (Advice on Individual Rights in Europe) Centre, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras ir Lygybės ir žmogaus teisių komisija, kaip įstojusios į pagrindinę bylą šalys, Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Suomijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Graikijos Respublika, Airija, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Jungtinė Karalystė, Čekijos Respublika, Šveicarijos Konfederacija ir Europos Komisija. 2011 m. birželio 28 d. įvykusiame posėdyje dalyvavo apelianto pagrindinėje byloje, Amnesty International Limited ir AIRE (Advice on Individual Rights in Europe) Centre, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Lygybės ir žmogaus teisių komisijos, Slovėnijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Graikijos Respublikos, Airijos, Nyderlandų Karalystės, Lenkijos Respublikos, Jungtinės Karalystės ir Komisijos atstovai.

V –    Šalių argumentai

57.      Kad atsakymas į pirmąjį klausimą, kuriuo klausiama, ar valstybės narės priimtas sprendimas pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį nagrinėti prieglobsčio prašymą patenka į ES teisės taikymo sritį, turi būti teigiamas, mano Komisija, Suomijos, Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės, apeliantas pagrindinėje byloje, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras, Amnesty International Limited ir AIRE centras, taip pat Lygybės ir žmogaus teisių komisija. Austrijos vyriausybė taip pat laikosi požiūrio, kad ES pagrindinės teisės yra taikytinos valstybės narės sprendimui pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę pačiai nagrinėti prieglobsčio prašymą.

58.      O Airijos, Italijos, Jungtinės Karalystės ir Belgijos vyriausybių manymu, sprendimas pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą nepatenka į ES teisės taikymo sritį. Tačiau Belgijos vyriausybė savo teiginį papildo reikšminga išlyga, kad prieglobsčio prašytojo perdavimas valstybei narei, kuri yra įprastomis aplinkybėmis atsakinga pagal Reglamentą Nr. 343/2003, patenka į ES teisės taikymo sritį.

59.      Atsakydama į pirmąjį klausimą Čekijos vyriausybė išskiria atvejus, kai valstybė narė pasinaudoja teise pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį pačiai prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą ir kai ji nepasinaudoja šia teise. Tik sprendimas pagal 3 straipsnio 2 dalį pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą patenka į ES teisės taikymo sritį. O nepasinaudojimas teise pagal 3 straipsnio 2 dalį prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą nepatenka į ES teisės taikymo sritį.

60.      Vokietijos vyriausybė nereiškia aiškios nuomonės pirmuoju klausimu ir atsako į kitus klausimus, jeigu Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad turėtų būti laikoma, jog pasinaudodama Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje numatyta diskrecija valstybė „įgyvendina Sąjungos teisę“, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje.

61.      Atsakydami į antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus Komisija, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, Jungtinės Karalystės vyriausybė(9) ir Belgijos vyriausybė, apeliantas pagrindinėje byloje ir Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras iš esmės laikosi požiūrio, kad taikant Reglamentą Nr. 343/2003 gali būti taikoma nuginčijama prezumpcija, jog už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė laikysis ES teisės ir tarptautinės teisės. Tačiau jeigu konkrečioje byloje turėtų būti nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo perdavimas įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei ir elgesys su tokiu prieglobsčio prašytoju tokioje valstybėje narėje pažeistų Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas teises, Komisijos, Suomijos, Prancūzijos, Belgijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių, apelianto pagrindinėje byloje, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro, Amnesty International Limited ir AIRE centro nuomone, perduodančioji valstybė narė privalo pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą. Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybių manymu, tokiu atveju prieglobsčio prašytojas nebegali būti perduotas įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei.

62.      Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat pabrėžia, kad pareiga pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą gali kilti tik ypatingomis aplinkybėmis, t. y. jeigu aiškiai paneigiama prezumpcija, kad atsakinga valstybė narė laikysis žmogaus teisių ir ES teisės tam tikros prieglobsčio prašytojų kategorijos atžvilgiu, ir jeigu prieglobsčio prašytojas patenka į tokią kategoriją.

63.      Šveicarijos Konfederacijos(10) manymu, pačiame Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtinta nuginčijama prezumpcija, kad dalyvaujančiosios valstybės laikysis Ženevos konvencijos ir EŽTK. Tačiau jeigu konkrečioje byloje ši prezumpcija nuginčijama ir nėra garantuojama, kad su prieglobsčio prašytoju atsakingoje valstybėje bus elgiamasi pagal tarptautinę teisę, į tokią valstybę asmens perduoti negalima ir tokiu išimtiniu atveju teisė pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą tampa pareiga.

64.      O Italijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Graikijos vyriausybės bei Airija laikosi nuomonės, kad iš Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies negalima daryti išvados, kad joje įtvirtinta pareiga pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą. Be to, Graikijos, Slovėnijos ir Lenkijos vyriausybės mano, kad pagal ES teisę valstybė narė negali tikrinti, ar kitos valstybės narės veiksmai atitinka ES teisę.

65.      Atsakydamos į penktąjį klausimą, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Nyderlandų vyriausybės teigia, kad asmeniui, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 343/2003, Pagrindinių teisių chartijos 1, 18 ir 47 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis suteikiama apsauga nėra platesnė už EŽTK 3 straipsniu suteikiamą apsaugą. O apeliantas pagrindinėje byloje, Lygybės ir žmogaus teisių komisija, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras, Amnesty International Limited ir AIRE centras teigia, kad prieglobsčio prašytojui, kurį ketinama perduoti, remiantis Pagrindinių teisių chartija ir bendraisiais ES teisės principais taikoma apsauga yra platesnė negu EŽTK 3 straipsniu užtikrinama apsauga.

66.      Vokietijos vyriausybės manymu, iš Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnio ir 19 straipsnio 2 dalies kylančios ES pagrindinės teisės atitinka EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę. Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnyje numatyta teisė ne į garantuotą prieglobstį, o į apsaugą nuo išsiuntimo pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnį. Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio taikymo sritis yra platesnė už EŽTK 6 ir 13 straipsnių taikymo sritį, nes pirmoje pastraipoje įtvirtintas teisių gynybos teisme reikalavimas, o antra pastraipa nėra ribojama civilinėmis ir baudžiamosiomis bylomis.

67.      Atsakydami į šeštąjį klausimą Komisija, Nyderlandų vyriausybė, apeliantas pagrindinėje byloje, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras, Amnesty International Limited ir AIRE centras teigia, kad nacionalinis įstatymas, kuriuo įtvirtinama nenuginčijama prezumpcija, kad kiekviena valstybė narė yra saugi šalis, iš kurios prieglobsčio prašytojas nebus išsiųstas į kitą valstybę, pažeidžiant jo EŽTK ir Ženevos konvencijoje įtvirtintas teises, yra nesuderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu. Jungtinės Karalystės vyriausybė pabrėžia, kad ši prezumpcija gali būti laikoma nuginčyta tik esant akivaizdžiam pagrindinių teisių ir žmogaus teisių pažeidimui. O Italijos vyriausybė laikosi požiūrio, kad nacionalinėje teisėje taikoma nenuginčijama prezumpcija, pagal kurią kitos valstybės narės yra saugios šalys, suderinama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu.

68.      Atsakydami į septintąjį klausimą Komisija, Lenkijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės, apeliantas pagrindinėje byloje, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras, Lygybės ir žmogaus teisių komisija, Amnesty International Limited ir AIRE centras teigia, kad Protokolo Nr. 30 nuostatos neturi įtakos jų siūlomiems atsakymams į prejudicinius klausimus.

VI – Teisinis vertinimas

A –    Pirmasis klausimas

69.      Pirmuoju klausimu, kuriuo klausiama, ar valstybės narės remiantis Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą priimtas sprendimas nagrinėti prieglobsčio prašymą už valstybę narę, kuri įprastomis aplinkybėmis atsako už tokį nagrinėjimą, patenka į ES teisės taikymo sritį pagal ESS 6 straipsnį ir (arba) Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar valstybės narės, priimdamos sprendimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą, privalo laikytis Pagrindinių teisių chartijos nuostatų, ir, jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis jos privalo jų laikytis(11).

70.      Atsakant į šį klausimą reikia atsižvelgti į ESS 6 straipsnio 1 dalį, kurioje Pagrindinių teisių chartija priskiriama prie ES pirminės teisės (pirma pastraipa) ir kurioje taip pat numatyta, kad Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Europos Sąjungos kompetencijos (antra pastraipa). Kalbant apie specifinį Pagrindinių teisių chartijos aiškinimą ir taikymą, ESS 6 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje daroma nuoroda į Chartijos VII antraštinę dalį (51–54 straipsnius).

71.      Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje apibrėžiama Chartijos taikymo sritis. Pirmiausia 51 straipsnyje patvirtinama, kad Chartijos nuostatos yra skirtos Europos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams bei valstybėms narėms. Antra, užtikrinama, kad dėl pagrindinių teisių privalomos galios ES institucijoms ir valstybėms narėms nesumažėtų valstybių narių įgaliojimai ir ES teisės taikymo sritis nebūtų išplėsta už Sutartyse nustatytų Europos Sąjungos įgaliojimų ribų(12).

72.      Siekiant užkirsti kelią Europos Sąjungos įgaliojimų išplėtimui valstybių narių atžvilgiu Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta, kad:

–        taikant Chartiją negali būti ribojamas subsidiarumo principas (51 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys),

–        Chartija yra privaloma valstybėms narėms tik kai jos įgyvendina ES teisę (51 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys),

–        laikytis Chartijos nuostatų ir jas taikyti reikia nepažeidžiant Europos Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų (51 straipsnio 1 dalies antras sakinys).

73.      Be to, Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendras teiginys, kad Chartija neišplečia ES teisės taikymo srities už Europos Sąjungos įgaliojimų ribų ir nenustato Europos Sąjungai naujų įgaliojimų arba užduočių bei nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.

74.      Tokiomis aplinkybėmis pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra susijęs su Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintu reikalavimu, kad Chartija valstybėms narėms privaloma tik tais atvejais, kai jos įgyvendina ES teisę. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar valstybės narės „įgyvendina Sąjungos teisę“, kaip numatyta toje nuostatoje, kai remdamosi Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje joms suteikiama diskrecija nusprendžia, ar nagrinėti prieglobsčio prašymą už valstybę narę, kuri įprastomis aplinkybėmis yra atsakinga už jo nagrinėjimą.

75.      Mano manymu, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

76.      Kaip matyti iš Su pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų (toliau – išaiškinimai)(13) turėtų būti laikoma, kad Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintu principu, pagal kurį Chartija valstybėms narėms privaloma tik tais atvejais, kai jos įgyvendina ES teisę, patvirtinama ankstesnė Teisingumo Teismo praktika dėl valstybių narių pagarbos Europos Sąjungoje apibrėžtoms pagrindinėms teisėms. Išaiškinimuose daroma aiški nuoroda į esminius sprendimus Wachauf(14), ERT(15) ir Karlsson(16).

77.      Sprendime Wachauf Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagrindinių teisių apsaugos reikalavimai privalomi ir valstybėms narėms, kai jos įgyvendina ES teisės normas, ir valstybės narės privalo taikyti šias teisės normas kiek įmanoma pagal tokius reikalavimus(17). Sprendime ERT Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad valstybių narių nustatyti pagrindinių laisvių apribojimai turi atitikti pagrindinių teisių apsaugos reikalavimus ES teisės sistemoje(18).

78.      Ypač atsižvelgiant į tai, kad išaiškinimuose daroma nuoroda ir į Sprendime Wachauf, ir į Sprendime ERT suformuotą teismų praktiką, turi būti laikoma, kad pagal Pagrindinių teisių chartijos 5 straipsnio 1 dalį ši Chartija valstybėms narėms privaloma tiek tada, kai šios įgyvendina ES teisės normas, tiek nustatant nacionalinius pagrindinių laisvių apribojimus(19).

79.      Tokiomis aplinkybėmis šioje byloje kyla klausimas, ar valstybės narės sprendimas nagrinėti prieglobsčio prašymą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į Sprendime Wachauf suformuotą teismų praktiką turi būti laikomas nacionaline Reglamento Nr. 343/2003 įgyvendinimo priemone, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje.

80.      Mano manymu, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Diskrecija, kuria valstybė narė naudojasi priimdama tokį sprendimą, neužkerta kelio tokiam vertinimui. Priešingai, svarbiausia yra tai, kad Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtintos išsamios už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo taisyklės. Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms suteikta teisė nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymus yra neatskiriama šių taisyklių dalis ir tai, be kita ko, matyti iš to, kad šiame reglamente įtvirtintos išsamios nuostatos, reglamentuojančios tokio sprendimo teisines pasekmes(20). Todėl valstybių narių pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį priimti sprendimai taip pat turi būti laikomi įgyvendinimo priemonėmis, nepaisant valstybėms narėms suteiktos diskrecijos.

81.      Toks požiūris patvirtintas Sprendimas Wachauf(21), kuriame Teisingumo Teismas, be kita ko, nagrinėjo atskirų Reglamento Nr. 1371/84(22) nuostatų suderinamumą su pagrindinių teisių apsaugos reikalavimais ES teisės sistemoje. Reglamentu Nr. 1371/84 valstybėms narėms buvo suteikta teisė pieno gamybos ūkio nuomininkui tam tikromis sąlygomis mokėti kompensaciją už visišką pieno gamybos nutraukimą pasibaigus nuomos terminui. Pagrindinėje byloje nuomininkas pateikė ieškinį, nes buvo atsisakyta jam mokėti kompensaciją, nors jis buvo galutinai uždaręs pieno gamybos ūkį, kurį buvo pastatęs. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, be kita ko, turėjo nuspręsti, ar remiantis Reglamentu Nr. 1371/84 toks atsisakymas mokėti kompensaciją buvo neišvengiamas ir ar jis buvo suderinamas su ES pagrindinėmis teisėmis, kurios buvo pripažintos bendraisiais teisės principais. Sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad, viena vertus, toks atsisakymas pasitraukiančiam nuomininkui sumokėti ginčijamą kompensaciją turėtų būti laikomas pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų ES teisės sistemoje pažeidimu, jeigu jis neteko savo darbo vaisių ir investicijų į nuomojamą ūkį ir už tai jam nebuvo sumokėta kompensacija(23). Tačiau, kadangi Reglamentu Nr. 1371/84 būtent tokiais atvejais valstybėms narėms buvo suteikta pakankama diskrecija mokėti nuomininkams tinkamą kompensaciją, kuri atitinka pagrindinių teisių apsaugos reikalavimus, Teisingumo Teismo manymu, turėjo būti laikoma, kad reglamente įtvirtintos nuostatos yra suderinamos su pagrindinėmis teisėmis(24).

82.      Nors Sprendime Wachauf Teisingumo Teismas pirmiausia nagrinėjo ginčijamo reglamento suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis, jis bent jau netiesiogiai patvirtino, kad valstybių narių sprendimai mokėti kompensacijas pasitraukiantiems nuomininkams, kuriuos nacionalinės valdžios institucijos priima remdamosi Reglamentu Nr. 1371/84, privalo kiek įmanoma atitikti pagrindinių teisių apsaugos reikalavimus. Taigi Teisingumo Teismas kartu patvirtino, kad valstybių narių sprendimai, priimti naudojantis ES teisės aktų suteikiama diskrecija, turi būti laikomi tokių ES teisės aktų įgyvendinimo priemonėmis, kuriomis siekiama apsaugoti ES teisėje įtvirtintas pagrindines teises(25).

83.      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą turi būti atsakyta taip, kad valstybės narės pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį priimtas sprendimas nagrinėti prieglobsčio prašymą, už kurio nagrinėjimą tokia valstybė narė pagal reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus neatsako, yra ES teisės įgyvendinimo priemonė, numatyta Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje.

B –    Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai

84.      Iš mano pateiktų pastabų matyti, kad priimdamos sprendimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį nagrinėti prieglobsčio prašymą, už kurio nagrinėjimą pagal reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus įprastomis aplinkybėmis atsako kita valstybė narė, valstybės narės privalo laikytis Pagrindinių teisių chartijos. Antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atsižvelgiant į būtinybę laikytis Pagrindinių teisių chartijos gali būti reikalaujama, kad valstybės narės pasinaudotų teise pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį pačioms prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą, jeigu būtų nustatyta, kad prieglobsčio prašytoją perdavus valstybei narei, kuri įprastomis aplinkybėmis atsako už prašymo nagrinėjimą, kiltų tokio prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių pažeidimo grėsmė ir (arba) grėsmė, kad tokia valstybė narė nesilaikys įsipareigojimų pagal direktyvas 2003/9, 2004/83 ir 2005/85, ir, jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis to gali būti reikalaujama.

85.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuos klausimus užduoda todėl, kad turi akivaizdžių įrodymų, jog faktinis elgesys su prieglobsčio prašytojais Graikijoje labai skiriasi nuo Graikijai taikomų ES teisės normų, susijusių su jos prieglobsčio sistemos organizavimu, ir todėl prieglobsčio prašytojus perdavus Graikijai gali kilti grėsmė, kad bus pažeistos jų pagrindinės teisės ir žmogaus teisės.

86.      Siekdama geriau suprasti šiuos klausimus, pirmiausia išnagrinėsiu antrinėje teisėje nustatytas prieglobsčio priemones, kurios yra reikšmingos šiai bylai, ir šių priemonių santykį su Pagrindinių teisių chartija, Ženevos konvencija bei EŽTK. Tuomet išanalizuosiu sunkumus, su kuriais šiuo metu susiduriama Graikijos prieglobsčio sistemoje. Paskui nagrinėsiu klausimą, kaip kitos valstybės narės, taikydamos Reglamentą Nr. 343/2003, turi atsižvelgti į Graikijos prieglobsčio sistemos perkrovą.

1.      Antrinėje teisėje nustatytos prieglobsčio priemonės ir jų santykis su Pagrindinių teisių chartija, Ženevos konvencija bei EŽTK

a)      Pirminėje teisėje įtvirtintas teisinis pagrindas

87.      Kompetencija spręsti su prieglobsčio prašytojais ir pabėgėliais susijusius klausimus Europos Sąjungai buvo suteikta 1997 m. Amsterdamo sutartimi, kuria su prieglobsčiu, pabėgėliais, imigracija ir trečiųjų šalių piliečių teise apsigyventi susijusių teisės aktų leidybos galios buvo perduotos Europos Sąjungai. Į EB sutartį buvo įtrauktas 73k straipsnis, kuris tapo pirminėje teisėje įtvirtintu teisiniu pagrindu ir kurio numeris vėliau buvo pakeistas į EB 63 straipsnį.

88.      Su prieglobsčio klausimais susijusių teisės aktų leidybos galios Europos Sąjungai buvo perduotos su EB 63 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sąlyga, kad prieglobsčio klausimams spręsti skirtos priemonės, kurias priima ES teisės aktų leidėjas, turi atitikti Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei kitas atitinkamas sutartis. „Kitos atitinkamos sutartys“ apima EŽTK(26). Be to, EB 63 straipsnio 1 punkte buvo aiškiai numatyta, kad prieglobsčio klausimų derinimo įgaliojimai buvo ribojami būtiniausių reikalavimų nustatymu(27).

b)      Direktyvos 2001/55, 2003/9, 2004/83 ir 2005/85

89.      Remdamasis šiuo pirminėje teisėje įtvirtintu teisiniu pagrindu ES teisės aktų leidėjas priėmė keturias direktyvas, kuriose įtvirtinti būtiniausi reikalavimai, taikomi sprendžiant įvairius nacionalinių prieglobsčio sistemų klausimus. Pirmiausia buvo priimta Direktyva 2001/55, kurioje, be kita ko, įtvirtinti būtiniausi laikinos apsaugos esant masiniam srautui teikimo reikalavimai. Kitomis trimis direktyvomis beveik visose valstybėse narėse(28) buvo nustatyti bendri būtiniausi reikalavimai, susiję su prieglobsčio prašytojų priėmimu (Direktyva 2003/9), su trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės priskyrimu pabėgėliams arba asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, bei su suteikiamos apsaugos pobūdžiu (Direktyva 2004/83) ir su pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarka valstybėse narėse (Direktyva 2005/85).

90.      Remiantis EB 63 straipsnio 1 punkte įtvirtintomis pirminės teisės nuostatomis, pagal kurias remiantis jomis priimtos antrinės teisės priemonės turi atitikti Ženevos konvenciją, direktyvų 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 preambulėse daroma nuoroda į Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadą, pagal kurią numatoma kurti bendroji Europos prieglobsčio sistema turi būti grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos taikymu(29). Šių direktyvų preambulėse taip pat pabrėžiama, kad šiose direktyvose gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Pagrindinių teisių chartijoje pripažįstamų principų(30), taip pat kad valstybių narių elgesys su į šių direktyvų taikymo sritį patenkančiais asmenimis yra saistomas įsipareigojimų pagal tarptautinės teisės dokumentus, kurių šalys jos yra(31).

91.      Todėl direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 įtvirtinti esminiai būtiniausi reikalavimai, susiję su elgesiu su prieglobsčio prašytojais ir su jų prašymų nagrinėjimu. Be to, Direktyvos 2003/9 24 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad valstybės narės privalo skirti reikiamus išteklius, kad būtų galima įvykdyti direktyvoje numatytus būtiniausius reikalavimus, susijusius su prieglobsčio prašytojų priėmimu. Direktyvos 2004/83 36 straipsnyje įtvirtinta panaši nuostata, pagal kurią valstybės narės privalo užtikrinti, kad šią direktyvą įgyvendinančios institucijos ir kitos organizacijos gautų reikiamą parengimą.

92.      Taip teisiniu požiūriu užtikrinama, kad elgesys su prieglobsčio prašytojais ir jų prašymų nagrinėjimas valstybėse narėse, kurios turi laikytis direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 įtvirtintų būtiniausių reikalavimų, iš esmės atitiktų ir Pagrindinių teisių chartijos, Ženevos konvencijos bei EŽTK reikalavimus(32).

c)      Reglamentas Nr. 343/2003

93.      Reglamento Nr. 343/2003, priimto remiantis EB 63 straipsnio 1 punktu, 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad šio reglamento tikslas – nustatyti aiškų ir veiksmingą valstybės narės, atsakingos už Europos Sąjungoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdą(33). Remiantis 4 konstatuojamąja dalimi, šis būdas ir valstybėms narėms, ir atitinkamiems asmenims turėtų būti grindžiamas objektyviais ir teisingais kriterijais ir turėtų padėti greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų galima garantuoti veiksmingą galimybę pradėti pabėgėlio statuso nustatymo procedūras ir greitą prieglobsčio prašymų nagrinėjimą.

94.      Siekiant šių tikslų, kurie taip pat skirti užkirsti kelią prieglobsčio prašytojams ieškoti palankiausio teismo, Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtinta nuostata, pagal kurią atsakomybė už Europos Sąjungoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tenka vienai valstybei narei, kuri nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tarp tokių objektyvių kriterijų yra, pavyzdžiui, su prieglobsčio teise ir užsieniečių teise susijęs ryšys tarp prieglobsčio prašytojo arba šeimos nario ir valstybės narės(34). Jeigu asmuo į Europos Sąjungą atvyko neteisėtai, pagal Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnį už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsako valstybė narė, į kurią jis atvyko pirmiausia(35). Reglamento Nr. 343/2003 16 straipsnyje numatyta, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė privalo perimti savo žinion prieglobsčio prašytoją, prieglobsčio prašymą pateikusį kitoje valstybėje narėje, ir išnagrinėti prieglobsčio prašymą(36). Prieglobsčio prašytojų perdavimo mechanizmas įtvirtintas Reglamento Nr. 343/2003 17–19 straipsniuose.

95.      Reglamente Nr. 343/2003 už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo ir prieglobsčio prašytojo perdavimo tokiai valstybei narei sistema įtvirtinta aiškiai neatsižvelgiant į prieglobsčio sistemų organizavimo arba valdymo ir į prieglobsčio teikimo tvarkos skirtumus skirtingose valstybėse narėse. Nei įtvirtinant atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus, nei reglamentuojant prieglobsčio prašytojų perdavimo tarp valstybių narių mechanizmą nenumatyta jokių konkrečių nuostatų dėl (laukiamo) elgesio su prieglobsčio prašytoju už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje.

96.      Konkrečių nuostatų dėl elgesio su prieglobsčio prašytoju įprastomis aplinkybėmis už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje nebuvimą galima paaiškinti Reglamento Nr. 343/2003 ir direktyvų 2003/9, 2004/83 bei 2005/85 tarpusavio santykiu, taip pat šio reglamento santykiu su atskirų valstybių narių įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę. Kadangi pagal šias direktyvas elgesys su prieglobsčio prašytojais ir jų prieglobsčio prašymų nagrinėjimas kiekvienoje valstybėje narėje privalo atitikti esminius būtiniausius reikalavimus ir kadangi visos valstybės narės yra prisijungusios prie EŽTK ir Ženevos konvencijos, teisiniu požiūriu užtikrinama, kad elgesys su prieglobsčio prašytojais kiekvienoje valstybėje narėje atitiktų Pagrindinių teisių chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus(37).

97.      Šiuo požiūriu nei Pagrindinių teisių chartija, nei Ženevos konvencija arba EŽTK nedraudžiama taikyti sistemos, įtvirtintos Reglamentu Nr. 343/2003, kuriame nustatytos valstybės narės, kur turi būti priimami prieglobsčio prašytojai, kad būtų išnagrinėti jų prieglobsčio prašymai, nustatymo ir prieglobsčio prašytojų perdavimo tokiai valstybei narei taisyklės ir nėra aiškiai nurodoma, kaip konkrečiai tokioje valstybėje narėje turi būti organizuojama ir valdoma prieglobsčio sistema bei prieglobsčio teikimo procedūros(38).

d)      Tarpinė išvada

98.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apibendrinant reikėtų pasakyti, kad antrinės teisės normos, kuriomis reglamentuojamas elgesys su prieglobsčio prašytojais ir prieglobsčio prašymų nagrinėjimas ir kurios kyla iš direktyvų 2003/9, 2004/83 bei 2005/85 ir Reglamento Nr. 343/2003 tarpusavio santykio, tiek savo tikslu, tiek teisine struktūra iš esmės atitinka Pagrindinių teisių chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK nuostatas.

2.      Graikijos prieglobsčio sistemos perkrova

99.      Reglamente Nr. 343/2003 nėra jokių aiškių nuostatų, reglamentuojančių atvejus, kai, pavyzdžiui, dėl valstybės narės geografinės padėties į valstybę narę atvykstančių prieglobsčio prašytojų skaičius viršija jos prieglobsčio sistemos pajėgumus ir todėl tokia valstybė narė praktiškai nebegali garantuoti, kad su tokiais prieglobsčio prašytojais bus elgiamasi ir jų prieglobsčio prašymai bus nagrinėjami pagal direktyvų 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 reikalavimus ir laikantis jų įsipareigojimų, kylančių iš pagrindinių teisių bei tarptautinės teisės(39).

100. Atrodo, kad Graikijoje yra susiklosčiusi tokia sudėtinga padėtis.

101. Šiuo klausimu aiški pozicija išdėstyta Europos Žmogaus Teisių Teismo Sprendime M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją(40), šis Teismas nagrinėjo Afganistano piliečio, kuris iš Turkijos per Graikiją neteisėtai atvyko į Europos Sąjungą ir buvo sulaikytas Graikijoje, bylą. Po to, kai buvo paleistas, jis nepasiprašė prieglobsčio Graikijoje ir iš jos išvyko, o galiausiai pateikė prieglobsčio prašymą Belgijoje. Kadangi išnagrinėjusios informaciją apie prieglobsčio prašytoją iš Afganistano už užsieniečių klausimus atsakingos Belgijos valdžios institucijos padarė išvadą, kad už šio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 dalį kartu su 10 straipsnio 1 dalimi buvo atsakinga Graikija, nes prieglobsčio prašytojas pirmą kartą neteisėtai atvyko per ją, remdamasi Reglamentu Nr. 343/2003 Belgija pradėjo prieglobsčio prašytojo perdavimo Graikijai procedūrą ir užbaigusi šią procedūrą perdavė jį Graikijai. Tačiau iki perdavimo Graikijai prieglobsčio prašytojas iš Afganistano kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

102. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo iš Afganistano sulaikymo ir gyvenimo sąlygos Graikijoje turėjo būti laikomos EŽTK 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo trūkumus, grėsmę, kad jis galėjo būti tiesiogiai arba netiesiogiai grąžintas į tėvynę rimtai iš esmės neišnagrinėjus prieglobsčio prašymo, ir į tai, kad nebuvo veiksmingų teisinės gynybos priemonių, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nustatė EŽTK 13 straipsnio kartu su 3 straipsniu pažeidimą. Jis taip pat konstatavo, kad Belgija pažeidė EŽTK 3 straipsnį, nes dėl to, kad ji prieglobsčio prašytoją iš Afganistano parsiuntė į Graikiją, šis prieglobsčio prašytojas susidūrė su grėsme, susijusia su nustatytais Graikijos prieglobsčio sistemos trūkumais, ir jo sulaikymo bei gyvenimo sąlygos neatitiko EŽTK 3 straipsnio reikalavimų. Galiausiai Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat konstatavo, kad Belgija pažeidė EŽTK 13 straipsnį kartu su 3 straipsniu.

103. Atskirų valstybių narių teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su Reglamentu Nr. 343/2003 ir su prieglobsčio prašytojų perdavimu Graikijai, taip pat kritiškai vertina Graikijos prieglobsčio sistemą ir prieglobsčio prašytojų sulaikymo bei gyvenimo sąlygas Graikijoje. Pavyzdžiui, 2010 m. spalio 7 d. sprendime(41) Austrijos Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis teismas), vykdydamas vienišos moters iš Afganistano su trimis vaikais perdavimo Graikijai pagal Reglamentą Nr. 343/2003 konstitucingumo kontrolę, konstatavo, kad nors iš esmės valstybė gali numatyti pažeidžiamų asmenų grąžinimą į Graikiją siekdama įgyvendinti prieglobsčio procedūrą, to negalima daryti automatiškai, kompetentingoms valdžioms institucijoms nesuteikus individualių garantijų.

104. Iš žemesnės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip apeliacinės instancijos teismas dar kartą išdėsto prašyme priimti prejudicinį sprendimą, susidaro panašus įspūdis(42). Be to, šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose Komisija nurodė, kad 2009 m. lapkričio 3 d. ji nusiuntė Graikijai oficialų pranešimą pagal EB 226 straipsnį, o 2010 m. birželio 24 d. – papildomą oficialų pranešimą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad Graikija pažeidė įvairias direktyvų 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nuostatas(43).

105. Iš šių išvadų matyti, kad Graikijos prieglobsčio sistema dėl perkrovos patiria didelių sunkumų, todėl nebegalima visais atvejais užtikrinti, kad su prieglobsčio prašytojais bus elgiamasi ir jų prašymai bus svarstomi remiantis direktyvų 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 reikalavimais. Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti, kad elgesys su remiantis Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtintomis taisyklėmis ir mechanizmais iš kitų valstybių narių į Graikiją perduodamais prieglobsčio prašytojais po to, kai jie bus perduoti, neatitiks Pagrindinių teisių chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK nuostatų.

3.      Valstybių narių prieglobsčio sistemų perkrovos analizė, susijusi su Reglamento Nr. 343/2003 taikymu

106. Atsižvelgdamas į Graikijos prieglobsčio sistemos perkrovą ir į šios perkrovos įtaką elgesiui su prieglobsčio prašytojais ir jų prašymų nagrinėjimui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar valstybė narė gali perduoti prieglobsčio prašytoją Graikijai remdamasi Reglamento Nr. 343/2003 nuostatomis, net jeigu būtų nustatyta, kad dėl tokio perdavimo kiltų prieglobsčio prašytojų pagrindinių teisių ir žmogaus teisių pažeidimo grėsmė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas plėtoja šį esminį klausimą antrajame, trečiajame ir ketvirtajame klausimuose.

107. Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo paaiškinti, ar taikydamos Reglamentą Nr. 343/2003 valstybės narės gali vadovautis nenuginčijama prezumpcija, kad perdavus prieglobsčio prašytoją už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė laikysis tiek direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nustatytų būtiniausių reikalavimų, tiek prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių (trečiasis klausimas), todėl turi būti laikoma, kad prieglobsčio prašytojų perdavimas pagal Reglamentą Nr. 343/2003 yra visais atvejais suderinamas su ES pagrindinėmis teisėmis, nepaisant atsakingoje valstybėje susiklosčiusios padėties (antrasis klausimas).

108. Jeigu į šiuos klausimus reikėtų atsakyti neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtuoju klausimu siekia sužinoti, ar taikydama Reglamentą Nr. 343/2003 valstybė narė privalo prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal šio reglamento 3 straipsnio 2 dalį, jeigu prieglobsčio prašytoją perdavus į įprastomis aplinkybėmis atsakingą valstybę narę kiltų jo pagrindinių teisių pažeidimo grėsmė ir (arba) grėsmė, kad jam nebus taikomi direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nustatyti būtiniausi reikalavimai, ir, jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis ji privalo tai padaryti.

109. Iš pradžių išnagrinėsiu ketvirtąjį klausimą. Tuomet grįšiu prie antrojo ir trečiojo klausimų.

a)      Ketvirtasis klausimas: pareiga pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį, jeigu prieglobsčio prašytoją įprastomis aplinkybėmis perdavus atsakingai valstybei narei kiltų didelė grėsmė, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės

i)      Didelės pagrindinių teisių pažeidimo grėsmės problema, kylanti tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojas įprastomis aplinkybėmis perduodamas atsakingai valstybei narei

110. Jeigu valstybė narė dėl kurios nors priežasties negali laikytis direktyvose 2003/9, 2004/83 arba 2005/85 nustatytų taisyklių arba įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę, susijusių su elgesiu su prieglobsčio prašytojais arba su jų prieglobsčio prašymų nagrinėjimu, kyla de facto grėsmė, kad prieglobsčio prašytojus perkėlus į tokią valstybę narę su jais bus elgiamasi pažeidžiant jų pagrindines teises ir žmogaus teises.

111. Dėl to gali būti baiminamasi, kad įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, bus pažeista Pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnyje numatyta teisė į pagarbą žmogaus orumui ir jo apsaugą arba šios Chartijos 4 straipsnyje numatytas kankinimo ir nežmoniško arba žeminamo elgesio draudimas(44).

112. Jeigu būtų didelė grėsmė, kad valstybėje narėje bus pažeidžiamas jai perduotų prieglobsčio prašytojų orumas, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnyje, arba kad su tokiais prieglobsčio prašytojais bus nežmoniškai arba žeminamai elgiamasi, kaip numatyta Chartijos 4 straipsnyje, prieglobsčio prašytojų perdavimas tokiai valstybei narei taip pat būtų nesuderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 1 arba 4 straipsniu. Chartijos 1 straipsnyje numatyta, kad žmogaus orumą būtina ne tik „gerbti“, bet ir „saugoti“. Tokia pozityvi apsauginė funkcija būdinga ir Chartijos 4 straipsniui(45). Be to, Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje šiuo klausimu aiškiai numatyta, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas arba išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė, kankinimai arba kurioje jis gali patirti kitokį nežmonišką arba žeminamą elgesį arba būti taip baudžiamas(46).

113. Tam tikromis aplinkybėmis visiška valstybės narės prieglobsčio sistemos perkrova gali reikšti ir tai, kad būtina išanalizuoti prieglobsčio prašytojo perdavimo tokiai valstybei narei suderinamumą su Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu.

114. Chartijos 18 straipsnyje numatyta, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją, ES sutartį ir ESV sutartį(47). Vienas iš pagrindinių Ženevos konvencija reglamentuojamų klausimų yra šios konvencijos 33 straipsnyje įtvirtintas draudimas tiesiogiai arba netiesiogiai išsiųsti arba grąžinti pabėgėlį į valstybę, kurioje jis yra persekiojamas – negrąžinimo principas. Nors dėl tikslios šio draudimo grąžinti taikymo srities yra ginčijamasi, darytina prielaida, kad juo pabėgėliams(48) suteikiama apsauga ne tik nuo tiesioginio išsiuntimo į valstybę, kurioje jie persekiojami, bet ir nuo išsiuntimo per kitas valstybes, kai pabėgėliai perduodami valstybei, kurioje kyla išsiuntimo į valstybę, kur jie yra persekiojami, grėsmė(49).

115. Jeigu valstybės narės prieglobsčio sistemos perkrova turėtų reikšti, kad tokioje valstybėje narėje kyla tiesioginio arba netiesioginio pabėgėlių grąžinimo į valstybę, kurioje jie yra persekiojami, grėsmė, Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu kitoms valstybėms narėms draudžiama perduoti pabėgėlius tokiai valstybei narei.

ii)    Pareiga prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį

116. Iš mano pateiktų pastabų matyti, kad, visų pirma, dėl valstybės narės prieglobsčio sistemos perkrovos gali būti sudarytos sąlygos vienos arba daugiau Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų prieglobsčio prašytojų teisių pažeidimams. Antra, esu padariusi išvadą, kad jeigu yra didelė grėsmė, kad tam tikroje valstybėje narėje bus pažeistos prieglobsčio prašytojų pagrindinės teisės, prieglobsčio prašytojų perdavimas tokiai valstybei narei yra nesuderinamas su Pagrindinių teisių chartija.

117. Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar Reglamentą Nr. 343/2003 galima aiškinti taip, kad galima neleisti perduoti prieglobsčio prašytojų, jeigu juos perduodant pažeidžiamos pagrindinės teisės.

118. Tai, kad Reglamentas Nr. 343/2003 turi būti aiškinamas kiek galima atsižvelgiant į pagrindines teises, pirmiausia matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią valstybės narės privalo užtikrinti, kad nesivadovaus tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, kuris pažeistų ES teisės sistemos saugomas pagrindines teises arba kitus bendruosius ES teisės principus(50). Antra, Reglamentą Nr. 343/2003 reikia aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises ypač dėl to, kad EB 63 straipsnio 1 punkte, kuri yra pirminėje teisėje įtvirtintas šio reglamento teisinis pagrindas, aiškiai nurodyta, kad prieglobsčio klausimams skirtos ES priemonės turi būti nustatomos pagal Ženevos konvenciją ir kitas susijusias sutartis(51). Reglamento Nr. 343/2003 15 konstatuojamojoje dalyje taip pat patvirtinama, kad šiame reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, kurie pripažįstami Pagrindinių teisių chartijoje(52).

119. Mano manymu, Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms suteikiama pakankamai didelė diskrecija, kad jos galėtų taikyti šį reglamentą pagal pagrindinių teisių apsaugos reikalavimus, jeigu prieglobsčio prašytoją perkėlus į įprastomis aplinkybėmis atsakingą valstybę narę kiltų didelė grėsmė, kad bus pažeistos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos jo pagrindinės teisės.

120. Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalimi valstybei narei suteikiama teisė nagrinėti toje valstybėje narėje pateiktą prieglobsčio prašymą, net jeigu pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį kartu su III skyriaus nuostatomis už prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsako kita valstybė narė. Jeigu valstybė narė pasinaudoja šia teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą, ji tampa Reglamento Nr. 323/2003 3 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakinga valstybe nare, kuri privalo prisiimti su šia atsakomybe susijusias pareigas.

121. Jeigu prieglobsčio prašytoją perkėlus į įprastomis aplinkybėmis atsakingą valstybę narę kiltų didelė grėsmė, kad bus pažeistos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos jo pagrindinės teisės, valstybė narė, kurioje prieglobsčio prašytojas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, gali visiškai panaikinti šią grėsmę pasinaudojusi teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį.

122. Ypač atsižvelgdama į tai, kad valstybės narės Reglamentą Nr. 343/2003 privalo taikyti remdamosi pagrindinėmis teisėmis ir kad paprastai turi būti laikoma, kad valstybė narė, prieglobsčio prašytojus perduodanti valstybei narei, kurioje kyla didelė vienos arba daugiau tokių prieglobsčio prašytojų pagrindinių teisių pažeidimo grėsmė, pažeidžia Pagrindinių teisių chartiją, manau, kad valstybės narės privalo pasinaudoti teise pačioms prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį, jeigu įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje kyla grėsmė, kad bus pažeistos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos perduodamo prieglobsčio prašytojo teisės.

123. Kita vertus, didelės grėsmės, kad įprastomis aplinkybėmis už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje gali būti pažeistos atskiros direktyvų 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nuostatos, jeigu toks pažeidimas nėra Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų perduodamo prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių pažeidimas, nepakanka, kad perduodančiajai valstybei narei atsirastų pareiga pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį.

124. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad, remiantis Reglamento Nr. 343/2003 aiškinimu, atsižvelgiant į pagrindines teises negalima reikalauti pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal 3 straipsnio 2 dalį, jeigu priimančioji valstybė narė pažeidžia atskiras direktyvų 2003/9, 2004/83 arba 2005/85 nuostatas, tačiau nepažeidžia Pagrindinių teisių chartijos. Be to, prieglobsčio prašytoją perduodama valstybei narei, kurioje nėra tokio prieglobsčio prašytojo teisių, numatytų Pagrindinių teisių chartijoje, pažeidimo grėsmės, perduodančioji valstybė narė paprastai Chartijos nepažeidžia.

125. Be to, požiūrį, kad bet kuris direktyvų 2003/9, 2004/83 arba 2005/85 nuostatų nesilaikymas yra pakankama priežastis neleisti prieglobsčio prašytojo perduoti už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei, būtų sunku suderinti su Reglamento Nr. 343/2003 tikslais(53). Reglamentu Nr. 343/2003 siekiama nustatyti aiškų ir veiksmingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo būdą, kuriuo taip pat būtų galima greitai nustatyti atsakingą valstybę narę(54). Siekiant šio tikslo Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtinta nuostata, pagal kurią atsakomybė už kiekvieno Europos Sąjungoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tenka vienai valstybei narei, kuri nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Jeigu prieglobsčio prašytojas į Europos Sąjungą atvyksta neteisėtai, pagal Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnį už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsako valstybė narė, į kurią prieglobsčio prašytojas atvyko pirmiausia(55).

126. Jeigu bet koks valstybės narės, į kurią prieglobsčio prašytojas neteisėtai atvyko pirmiausia, įvykdytas direktyvų 2003/9, 2004/83 arba 2005/85 atskirų nuostatų pažeidimas turėtų reikšti, kad valstybė narė, kurioje prieglobsčio prašytojas pateikė prieglobsčio prašymą, privalo pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį, šalia reglamento III skyriuje numatytų objektyvių atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijų būtų sukurtas naujas reikšmingas netaikymo kriterijus, pagal kurį net ir nedideli direktyvų 2003/9, 2004/83 arba 2005/85 pažeidimai atskirose valstybėse narėse galėtų reikšti, kad tokios valstybės narės būtų atleistos nuo Reglamente Nr. 343/2003 numatytos atsakomybės ir su ja susijusių pareigų. Taip ne tik galėtų būti visiškai nepaisoma Reglamente Nr. 343/2003 įtvirtintų atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, bet ir kiltų grėsmė, kad nebus pasiektas šių teisės normų tikslas – greitai nustatyti už Europos Sąjungoje pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą atsakingas valstybes nares.

iii) Tarpinė išvada

127. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą turi būti atsakyta taip, kad valstybė narė, kurioje pateiktas prieglobsčio prašymas, privalo pasinaudoti teise pačiai išnagrinėti prieglobsčio prašymą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį, jeigu prieglobsčio prašytoją perdavus į pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 dalį kartu su III skyriaus nuostatomis įprastomis aplinkybėmis atsakingą valstybę narę kiltų didelė grėsmė, kad bus pažeistos tokio prieglobsčio prašytojo pagrindinės teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijoje. Tačiau didelės grėsmės, kad įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje bus pažeistos atskiros direktyvų 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nuostatos, jeigu toks pažeidimas nėra Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų perduodamo prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių pažeidimas, nepakanka, kad perduodančiajai valstybei narei kiltų pareiga pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį.

b)      Antrasis ir trečiasis klausimai: rėmimasis nenuginčijamomis prezumpcijomis, kalbant apie pasinaudojimą teise prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį

128. Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar taikydamos Reglamentą Nr. 343/2003 valstybės narės gali remtis nenuginčijama prezumpcija, kad perdavus prieglobsčio prašytoją už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakinga valstybė narė laikysis direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 numatytų būtiniausių reikalavimų ir gerbs prieglobsčio prašytojo pagrindines teises (trečiasis klausimas), todėl turėtų būti laikoma, kad prieglobsčio prašytojų perdavimas remiantis Reglamentu Nr. 343/2003 visuomet yra suderinamas su ES pagrindinėmis teisėmis, nepaisant padėties atsakingoje valstybėje (antrasis klausimas).

129. Mano manymu, į šiuos klausimus reikia atsakyti neigiamai.

130. Kaip jau esu išaiškinusi, niekuomet negalima visiškai atmesti grėsmės, kad prieglobsčio prašytojus perdavus kitai valstybei narei tam, kad būtų išnagrinėti jų prieglobsčio prašymai, su jais de facto bus elgiamasi pažeidžiant pagrindines teises ir žmogaus teises. Jeigu kiltų didelė grėsmė, kad įprastomis aplinkybėmis už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje bus pažeistos prieglobsčio prašytojo teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijoje, valstybė narė, kurioje prieglobsčio prašytojas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, privalo pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį.

131. Iš šių išvadų akivaizdžiai matyti, kad Reglamento Nr. 343/2003 taikymas remiantis nenuginčijama prezumpcija, jog įprastomis aplinkybėmis už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje bus gerbiamos jo pagrindinės teisės, yra nesuderinamas su valstybės narės pareiga aiškinti ir taikyti Reglamentą Nr. 343/2003 atsižvelgiant į pagrindines teises(56). Tokiu atveju valstybė narė, kurioje prieglobsčio prašytojas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, niekuomet neprivalėtų pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį ir todėl nebūtų galima atmesti, kad prieglobsčio prašytojai būtų perduodami kitai valstybei narei, nepaisant didelės grėsmės, kad bus pažeistos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos jų teisės.

132. Dėl tos pačios priežasties taip pat reikėtų atsisakyti Reglamentą Nr. 343/2003 taikyti remiantis nenuginčijama prezumpcija, kad priimančiojoje valstybėje narėje bus vykdomi visi direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nustatyti būtiniausi reikalavimai, nes toks jo taikymas prieštarauja ES teisei. Nenuginčijama prezumpcija, kad bus vykdomi visi direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nustatyti būtiniausi reikalavimai, praktiškai nesiskiria nuo nenuginčijamos prezumpcijos, kad įprastomis aplinkybėmis už prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje bus gerbiamos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos prieglobsčio prašytojų pagrindinės teisės.

133. Tačiau tai nereiškia, kad valstybėms narėms, taikančioms Reglamentą Nr. 343/2003, iš esmės draudžiama remtis nuginčijama prezumpcija, kad įprastomis aplinkybėmis už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje bus gerbiamos prieglobsčio prašytojo teisės ir pagrindinės teisės. Šiuo klausimu pažymėtina, kad elgesys su prieglobsčio prašytojais ir jų prašymų nagrinėjimas pagal direktyvas 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 kiekvienoje valstybėje narėje turi atitikti būtiniausius reikalavimus ir kad visos valstybės narės privalo laikytis Pagrindinių teisių chartijos(57) ir (kaip susitariančiosios valstybės) EŽTK bei Ženevos konvencijos. Atsižvelgiant į aukštą apsaugos lygį, kuris užtikrinamas tokiu (teisiniu) būdu, atrodo, kad sprendžiant prieglobsčio prašytojų perdavimo klausimą pagrįstai galima remtis nuginčijama prezumpcija, kad su tokiais prieglobsčio prašytojais už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje bus elgiamasi atsižvelgiant į žmogaus teises ir pagrindines teises(58). Todėl Reglamento Nr. 343/2003 2 konstatuojamojoje dalyje aiškiai numatyta, kad valstybės narės, visos gerbiančios negrąžinimo principą, yra laikomos trečiųjų šalių piliečiams saugiomis šalimis(59).

134. Tačiau jeigu valstybės narės nuspręstų taikyti tokią nuginčijamą prezumpciją, jos turėtų laikytis veiksmingumo principo, pagal kurį negalima padaryti taip, kad naudotis ES teise suteikiamomis teisėmis taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga(60).

135. Todėl jeigu valstybės narės nusprendžia taikyti nuginčijamą prezumpciją, kad įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje bus gerbiamos prieglobsčio prašytojo teisės ir pagrindinės teisės, prieglobsčio prašytojams turi būti suteikta procesinė galimybė nuginčyti tokią prezumpciją. Atsižvelgiant į veiksmingumo principą, konkreti įrodymų, kuriais galima remtis, forma ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės bei principai nustatomi kiekvienos valstybės narės nacionalinėse teisės sistemose.

136. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į antrąjį ir trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad dėl pareigos Reglamentą Nr. 343/2003 aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises negalima remtis nenuginčijama prezumpcija, jog už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakinga valstybė narė gerbs ES teisėje numatytas prieglobsčio prašytojo pagrindines teises ir laikysis direktyvose 2003/9, 2004/83 bei 2005/85 nustatytų būtiniausių reikalavimų. Tačiau valstybėms narėms, taikančioms Reglamentą Nr. 343/2003, nedraudžiama remtis nuginčijama prezumpcija, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje bus gerbiamos prieglobsčio prašytojo teisės ir pagrindinės teisės.

C –    Penktasis klausimas: prieglobsčio prašytojų apsaugos, numatytos Pagrindinių teisių chartijoje, ir jų apsaugos, numatytos EŽTK, tarpusavio santykis

137. Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Pagrindinių teisių chartijos 1, 18 ir 47 straipsniais kitai valstybei narei pagal Reglamentą Nr. 343/2003 perduodamiems prieglobsčio prašytojams suteikiama platesnė apsauga negu EŽTK 3 straipsniu.

138. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai neišnagrinėjo šio klausimo teisinio pagrindo, atrodo, kad prašymui priimti prejudicinį sprendimą didelės įtakos turėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas K. R. S. prieš Jungtinę Karalystę(61). Tuo sprendimu Europos Žmogaus Teisių Teismas turėjo nuspręsti dėl Irano piliečio, kuris pagal Reglamentą Nr. 343/2003 iš Jungtinės Karalystės turėjo būti perduotas Graikijai, pareiškimo, pateikto remiantis EŽTK. Prieglobsčio prašytojas iš Irano laikėsi požiūrio, kad jį išsiuntus į Graikiją būtų pažeistas EŽTK 3 straipsnis. 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė šį pareikšimą kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

139. Todėl tuo metu, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jam kilo klausimas, kaip jis turėtų atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą K. R. S. prieš Jungtinę Karalystę. Reikėjo išsiaiškinti, ar dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo išreikštos nuomonės, kad iraniečio prieglobsčio prašytojo perdavimas Graikijai nepažeidžia EŽTK 3 straipsnio, negalima konstatuoti, kad tokiomis aplinkybėmis kaip antai pagrindinėje byloje, buvo pažeisti Pagrindinių teisių chartijos 1, 18 ir 47 straipsniai.

140. Kaip jau esu išaiškinusi, 2011 m. sausio 21 d. Sprendime M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją(62), t. y. po to, kai buvo pateikta nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas toliau plėtojo savo praktiką ir nurodė, kad pagal Reglamentą Nr. 343/2003 prieglobsčio prašytoją perdavusi Graikijai Belgija pažeidė EŽTK 3 straipsnį ir EŽTK 13 straipsnį kartu su 3 straipsniu.

141. Atsižvelgiant į tokią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos raidą atrodytų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nebereikia pirmiausia spręsti klausimo, kokiomis aplinkybėmis prieglobsčio prašytojus perdavus Graikijai, nepaisant Europos Žmogaus Teisių Teismo Sprendimo K. R. S. prieš Jungtinę Karalystę, būtų galima konstatuoti, kad buvo pažeistos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos prieglobsčio prašytojo teisės, o jis turi nuspręsti, ar atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Sprendimą M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją iš tiesų tebegali būti laikoma, kad prieglobsčio prašytojų perdavimas Graikijai atitinka Chartiją.

142. Todėl tokiomis aplinkybėmis penktasis klausimas turi būti aiškinamas taip, kad Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti EŽTK 3 bei 13 straipsnių ir atitinkamų Pagrindinių teisių chartijos nuostatų tarpusavio santykį(63), taip pat, kokią įtaką Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusi su prieglobsčio prašytojų perdavimo Graikijai (ne)atitiktimi EŽTK, turi tokio perdavimo atitikties Pagrindinių teisių chartijai teisminei kontrolei.

143. Atsakant į šiuos klausimus būtina atsižvelgti į Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalį. Pagal šią nuostatą Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalyje taip pat aiškiai numatyta, kad ši nuostata nekliudo ES teisėje numatyti didesnę apsaugą.

144. Išaiškinimuose dėl Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalies pabrėžiama, kad ši nuostata skirta užtikrinti būtiną Chartijos ir EŽTK darnumą. Remiantis išaiškinimais, ši nuoroda turėtų būti laikoma ne vien nuoroda į EŽTK ir jos protokolų tekstus, bet ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą dėl garantuojamų teisių esmės ir apimties. Tačiau tai nedaro neigiamos įtakos ES teisės ir Teisingumo Teismo autonomijai.

145. Todėl remiantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalimi būtina užtikrinti, kad Chartija garantuojama apsauga tose srityse, kuriose Chartijos nuostatos sutampa su EŽTK teikiamomis garantijomis, nebūtų mažesnė už EŽTK teikiamą apsaugą. Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškinimais nuolat plėtoja EŽTK teikiamą apsaugą(64), turi būti aiškinama, kad Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalyje pateikta nuoroda į EŽTK iš tiesų yra dinamiška nuoroda, kuri iš esmės apima Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką(65).

146. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai iš esmės visada yra teismo sprendimai konkrečiose bylose, o ne pačios EŽTK teisės normos, todėl būtų neteisinga manyti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra aiškinimo šaltinis, kuris taikant Chartiją galioja visas(66). Žinoma, dėl šios išvados negalima užmiršti to, kad ypač reikšminga ir labai svarbia turi būti laikoma Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusi su Pagrindinių teisių chartijos aiškinimu, todėl aiškinant Chartiją į ją būtina atsižvelgti(67).

147. Toks požiūris patvirtinamas Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje aiškinant Pagrindinių teisių chartijos nuostatas nuolat atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su atitinkamomis EŽTK nuostatomis(68).

148. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į penktąjį klausimą turi būti atsakyta taip, kad pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalį turi būti užtikrinama, jog Chartija garantuojama apsauga tose srityse, kuriose Chartijos nuostatos sutampa su EŽTK nuostatomis, nebūtų mažesnė negu EŽTK teikiama apsauga. Kadangi EŽTK teikiamos apsaugos apimtis ir taikymo sritis yra išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, Teisingumo Teismas, aiškindamas atitinkamas Pagrindinių teisių chartijos nuostatas, šią praktiką turėtų laikyti ypač reikšminga ir labai svarbia.

D –    Šeštasis klausimas: Ženevos konvencijos ir EŽTK laikymosi valstybėje narėje, kuri yra įprastomis aplinkybėmis atsakinga pagal Reglamentą Nr. 343/2003, teisminė kontrolė

149. Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionalinis įstatymas, pagal kurį teismai, spręsdami Reglamento Nr. 343/2003 taikymo klausimą, privalo remtis nenuginčijama prezumpcija, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakinga valstybė yra saugi šalis, kurioje prieglobsčio prašytojams negresia išsiuntimas į valstybę, kur jie yra persekiojami, taip pažeidžiant Ženevos konvenciją arba EŽTK, atitinka Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį.

150. Kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, pirmiausia išnagrinėsiu santykį tarp Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nurodytų prieglobsčio prašytojų teisių ir išsiuntimo į valstybę, kur jie yra persekiojami, grėsmės, kuri yra nesuderinama su Ženevos konvencija ir su EŽTK ir kuri gali kilti, jeigu prieglobsčio prašytojai būtų perduoti įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei. Tuomet remdamasi šiomis pastabomis pateiksiu atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šeštąjį klausimą.

1.      Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalis ir grėsmė, kad prieglobsčio prašytoją perdavus pagal Reglamentą Nr. 343/2003 bus pažeista Ženevos konvencija arba EŽTK

151. Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingas gynimo priemones teisme pagal šio straipsnio reikalavimus.

152. Todėl pagrindinė šios Chartijos 47 straipsnio taikymo sąlyga yra Europos Sąjungos teisės garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, dėl Ženevos konvencijos arba EŽTK pažeidimo Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į veiksmingas teisių gynimo priemones gali atsirasti tik jeigu toks pažeidimas taip pat turi būti laikomas Europos Sąjungos teisės garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimu.

153. Nors Ženevos konvencijos arba EŽTK pažeidimas, susijęs su prieglobsčio prašytojo perdavimu valstybei narei, kurioje kyla didelė grėsmė, kad jis gali būti išsiųstas į valstybę, kur yra persekiojamas, de jure turi būti griežtai skiriamas nuo bet kurio susijusio ES teisės pažeidimo, paprastai tokiu atveju galima pastebėti de facto Ženevos konvencijos arba EŽTK pažeidimo ir ES teisės pažeidimo paralelių.

154. Vertinant, ar prieglobsčio prašytojo perdavimas valstybei narei, kurioje kyla didelė grėsmė, kad pažeidžiant Ženevos konvenciją jis bus išsiųstas į kitą valstybę, atitinka ES teisę, būtina atsižvelgti į Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, pagal kurį teisė į prieglobstį turi būti garantuojama atsižvelgiant į Ženevos konvencijos nuostatas(69). Pagal šią aiškią nuorodą į Ženevos konvenciją Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu pabėgėliams, kurie yra pateikę prieglobsčio prašymą, suteikiama apsauga nuo perdavimo, kuris neatitinka Ženevos konvencijos reikalavimų(70). Todėl pabėgėlio perdavimas už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei yra nesuderinamas su Pagrindinių teisių chartija, jeigu kyla didelė grėsmė, kad iš tos valstybės narės jis bus tiesiogiai arba netiesiogiai išsiųstas į valstybę, kurioje yra persekiojamas, taip pažeidžiant Ženevos konvenciją.

155. Vertinant, ar prieglobsčio prašytojo perdavimas valstybei narei, kurioje kyla didelė grėsmė, kad jis, pažeidžiant EŽTK, bus išsiųstas į trečiąją šalį, atitinka ES teisę, reikia atsižvelgti į Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, pagal kurį Chartijoje įtvirtintų teisių apsauga negali būti mažesnė už EŽTK teikiamas garantijas(71).

156. Šiuo klausimu naujausias Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimas dėl EŽTK garantijų, susijusių su prieglobsčio prašytojų perdavimu tarp valstybių narių, yra pateiktas Sprendime M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją. Teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo išsiuntimas į tarpinę šalį, kuri yra susitariančioji šalis, neturi įtakos perduodančiosios valstybės atsakomybei, ir tokia valstybė, remdamasi EŽTK 3 straipsniu, privalo neišsiųsti asmens, jeigu yra rimtų priežasčių manyti, kad jeigu toks asmuo būtų perduotas tarpinei šaliai, kiltų reali grėsmė, kad jis bus perduotas kitai valstybei, taip pažeidžiant 3 straipsnį(72).

157. Atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalį, jeigu prieglobsčio prašytoją pagal Reglamentą Nr. 343/2003 perdavus įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei dėl netiesioginio grąžinimo grėsmės būtų pažeistas EŽTK 3 straipsnis, iš esmės būtų pažeista ir Pagrindinių teisių chartija. Tokiu atveju, konkrečiai kalbant, gali būti pažeistos prieglobsčio prašytojo pagrindinės teisės, įtvirtintos Chartijos 1, 4 straipsniuose ir 19 straipsnio 2 dalyje(73).

158. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apibendrinant reikėtų pasakyti, kad prieglobsčio prašytojo perdavimas pagal Reglamentą Nr. 343/2003 įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei paprastai neatitinka ES teisės, jeigu toje valstybėje narėje kyla didelė grėsmė, kad prieglobsčio prašytojas bus išsiųstas į valstybę, kurioje yra persekiojamas, taip pažeidžiant Ženevos konvenciją arba EŽTK. Jeigu perduodant prieglobsčio prašytoją pažeidžiama ES teisė, taikomas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis.

2.      Nenuginčijamos teisinės prezumpcijos, kad įprastomis aplinkybėmis atsakingoje valstybėje narėje nekils grėsmė, kad prieglobsčio prašytojas bus išsiųstas į kitą valstybę, taip pažeidžiant Ženevos konvenciją ir EŽTK, neatitiktis Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniui

159. Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Europos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme, kuriame turi būti nagrinėjamas toks pažeidimas. Kadangi ši teisių gynimo priemonė skirta išsiaiškinti, ar buvo pažeistos teisės arba laisvės, kurios yra faktiškai garantuojamos Europos Sąjungos teise, ši teisė į veiksmingą teisinę gynybą atsiranda tuo metu, kai pareiškiamas ginčytinas skundas dėl pažeidimo(74).

160. Nustatyti Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatytos veiksmingos teisinės gynybos priemonės konkrečią procesinę formą iš esmės paliekama valstybėms narėms. Tačiau ši valstybėms narėms suteikiama diskrecija ribojama reikalavimu, kad visuomet privalo būti užtikrintas teisinės gynybos priemonės veiksmingumas. Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad remiantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi visi teisės į veiksmingą teisinę gynybą apribojimai turi būti numatyti įstatymo(75) ir nustatant juos turi būti atsižvelgiama į tokios teisės esmę ir į proporcingumo principą.

161. Būtiną teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę turinį sudaro reikalavimai, kad teisių turėtojui suteikiama teisinės gynybos priemonė atitiktų veiksmingumo principą(76). Remiantis šiuo principu negalima padaryti taip, kad naudotis ES teise suteikiamomis teisėmis taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga(77).

162. Mano manymu, iš šių pastabų dėl Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą esmės ir būtino turinio akivaizdžiai matyti, kad nacionalinis įstatymas, pagal kurį teismai, spręsdami dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo pagal Reglamentą Nr. 343/2003 įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei, turi remtis nenuginčijama prezumpcija, kad tokia valstybė narė prieglobsčio prašytojo neišsiųs į kitą valstybę, taip pažeisdama EŽTK arba Ženevos konvenciją, neatitinka Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio.

163. Sprendžiant šį klausimą lemiamas veiksnys yra tai, kad taikant tokią prezumpciją pernelyg apsunkinama arba net de facto atimama galimybė teismui patikrinti, ar yra grėsmė, kad asmuo per kitas valstybes bus išsiųstas į valstybę, kurioje yra persekiojamas, taip pažeidžiant Pagrindinių teisių chartiją. Logiškai būtų sudėtinga suprasti, jeigu nacionalinis teismas atmestų išsiuntimo per kitas valstybes į valstybę, kurioje asmuo yra persekiojamas, grėsmę remdamasis EŽTK ir Ženevos konvencija, tačiau pripažintų tokio paties pobūdžio išsiuntimo per kitas valstybes į valstybę, kurioje asmuo yra persekiojamas, grėsmę remdamasis Pagrindinių teisių chartija. Todėl nagrinėjama nenuginčijama prezumpcija, pagal kurią įprastomis aplinkybėmis atsakinga valstybė narė neišsiųs prieglobsčio prašytojo į valstybę, kurioje jis yra persekiojamas, taip pažeisdama EŽTK ir Ženevos konvenciją, yra nesuderinama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu.

164. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į šeštąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad nacionalinis įstatymas, pagal kurį teismai spręsdami, ar prieglobsčio prašytojas gali būti teisėtai perduotas kitai valstybei narei remiantis Reglamentu Nr. 343/2003, turi remtis nenuginčijama prezumpcija, kad tokia valstybė narė yra saugi šalis, kurioje nekyla grėsmė, kad prieglobsčio prašytojai bus išsiųsti į valstybę, kur yra persekiojami, taip pažeidžiant Ženevos konvenciją arba EŽTK, yra nesuderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu.

E –    Septintasis klausimas

165. Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti Protokolo (Nr. 30) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, turinį bei taikymo sritį. Iš esmės jis klausia, ar atsižvelgiant į šį protokolą Pagrindinių teisių chartijos nuostatos, kurios yra reikšmingos šiai bylai, gali visiškai galioti Jungtinės Karalystės teisės sistemoje.

166. Taigi šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Protokolas Nr. 30 gali būti laikomas teisės aktu, kuriuo Jungtinei Karalystei ir Lenkijai numatyta galimybė netaikyti Pagrindinių teisių chartijos, ir, jeigu taip, kiek jis gali būti laikomas tokiu teisės aktu.

167. Mano manymu, į klausimą, ar Protokolas Nr. 30 turi būti laikomas teisės aktu, kuriuo įtvirtinta bendra galimybė Jungtinei Karalystei ir Lenkijai netaikyti Pagrindinių teisių chartijos, neabejotinai galima atsakyti neigiamai(78). Tokią išvadą galima padaryti išanalizavus Protokolo Nr. 30 tekstą, ypač atsižvelgiant į jo preambulę.

168. Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Chartija neišplečia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ar jokio kito Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teismo galimybių nustatyti, kad Lenkijos arba Jungtinės Karalystės įstatymai arba kiti teisės aktai, praktika arba veiksmai yra nesuderinami su pagrindinėmis teisėmis, laisvėmis ir principais, kuriuos ji iš naujo patvirtina.

169. Todėl atsižvelgiant į Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalies formuluotę akivaizdu, kad Pagrindinių teisių chartija nėra nei mažinami Jungtinės Karalystės arba Lenkijos įgaliojimai, nei ES teisės taikymo sritis išplečiama už sutartyse nustatytų Europos Sąjungos įgaliojimų ribų. Taigi Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalimi tik dar kartą patvirtinamas Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio, kuriuo siekiama išvengti būtent tokio ES įgaliojimų arba ES teisės taikymo srities išplėtimo, turinio norminis pobūdis(79). Todėl protokolo 1 straipsnio 1 dalimi iš esmės nėra ginčijamas Pagrindinių teisių chartijos galiojimas Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje(80).

170. Toks požiūris patvirtinamas protokolo preambulėje, kurios keliose vietose nurodoma, kad Pagrindinių teisių chartija iš esmės galioja Lenkijos ir Anglijos teisės sistemose(81). Pavyzdžiui, trečioje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog ESS 6 straipsnyje reikalaujama, kad Lenkijos ir Jungtinės Karalystės teismai taikytų ir aiškintų Chartiją griežtai laikydamiesi tame straipsnyje nurodytų paaiškinimų. Aštuntoje ir devintoje konstatuojamosiose dalyse nurodomas Lenkijos ir Jungtinės Karalystės pageidavimas paaiškinti tam tikrus Chartijos taikymo aspektus ir jos taikymą, susijusį su Lenkijos ir Jungtinės Karalystės įstatymais ir kitais teisės aktais.

171. Nors Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalimi nėra ginčijamas Pagrindinių teisių chartijos galiojimas ir ši nuostata teturėtų būti laikoma aiškiu Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio turinio norminio pobūdžio patvirtinimu, atrodo, kad Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 2 dalimi siekiama paaiškinti atskirų Chartijos nuostatų galiojimą Jungtinės Karalystės ir Lenkijos teisės sistemose. Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jokios Chartijos IV antraštinės dalies nuostatos nesukuria nagrinėjimo teisme teisių, taikomų Lenkijai arba Jungtinei Karalystei, išskyrus atvejus, kai jos numatė tokias teises savo nacionalinėje teisėje.

172. Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 2 dalis susijusi su socialinėmis pagrindinėmis teisėmis ir principais, kurie įtraukti į Pagrindinių teisių chartijos IV antraštinę dalį (27–38 straipsniai). Ši antraštinė dalis „Solidarumas“ laikoma viena iš daugiausia ginčų kuriant Chartiją kėlusių sričių. Buvo ginčijamasi ne tik dėl pagrindinio klausimo, ar socialinės teisės ir principai turėtų būti įtraukti į Chartiją, bet ir dėl to, kiek socialinių teisių turėtų būti įtraukta, kaip konkrečiai jos turėtų būti išdėstytos, kokia turėtų būti jų privalomoji galia ir ar jos turėtų būti priskiriamos prie pagrindinių teisių, ar prie principų(82).

173. Teiginiu, kad Pagrindinių teisių chartijos IV antraštinė dalimi nesukuriama nagrinėjimo teisme teisių, taikomų Lenkijai arba Jungtinei Karalystei, Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 2 dalimi pirmiausia dar kartą patvirtinamas Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad ja nesukuriamos nagrinėjimo teisme teisės, taikomos tarp privačių asmenų. Tačiau atrodo, kad Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 2 dalimi taip pat atmetamos naujos ES teisės, kylančios iš Pagrindinių teisių chartijos 27–38 straipsnių, kuriomis tokių teisių turėtojai galėtų remtis prieš Jungtinę Karalystę arba Lenkiją(83).

174. Tačiau kadangi šioje byloje ginčijamos pagrindinės teisės nėra priskiriamos prie Pagrindinių teisių chartijos IV antraštinėje dalyje įtvirtintų socialinių pagrindinių teisių ir principų, šioje išvadoje nebūtina išsamiau nagrinėti Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 2 dalies tikslaus galiojimo ir taikymo srities. Pakanka nurodyti Protokolo Nr. 30 dešimtą konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, kad šiame protokole pateiktos nuorodos į konkrečių Chartijos nuostatų veikimą jokiu būdu nedaro įtakos kitų jos nuostatų veikimui.

175. Galiausiai Protokolo Nr. 30 2 straipsnyje numatyta, kad tais atvejais, kai Chartijos nuostata yra susijusi su nacionalinės teisės aktais ir praktika, Lenkijoje arba Jungtinėje Karalystėje ji taikoma tiek, kiek joje pateiktos teisės arba principai pripažįstami pagal Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teisės aktus arba praktiką.

176. Atsižvelgiant į nurodytas konstatuojamąsias dalis, iš Protokolo Nr. 30 2 straipsnio neįmanoma padaryti išvados, kad jame įtvirtinta bendra galimybė Jungtinei Karalystei ir Lenkijos Respublikai netaikyti Pagrindinių teisių chartijos nuostatų. Be to, Protokolo Nr. 30 2 straipsnis taikomas tik toms Pagrindinių teisių chartijos nuostatoms, kuriose yra nuoroda į nacionalinės teisės aktus ir praktiką(84). Šiai bylai reikšmingose Chartijos nuostatose tokios nuorodos nėra.

177. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į septintąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad aiškinant Protokolą Nr. 30 nebuvo padaryta jokių išvadų, remiantis kuriomis būtų galima ginčyti Pagrindinių teisių chartijos nuostatų, reikšmingų šiai bylai, galiojimą Jungtinei Karalystei.

VII – Išvada

178. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal (Anglija ir Velsas) pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      Valstybės narės pagal 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, 3 straipsnio 2 dalį priimtas sprendimas nagrinėti prieglobsčio prašymą, net jeigu ji pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, yra Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo priemonė, numatyta Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje.

2.      Valstybė narė, kurioje pateiktas prieglobsčio prašymas, privalo pasinaudoti teise išnagrinėti tokį prieglobsčio prašymą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį, jeigu prieglobsčio prašytoją perdavus valstybei narei, kurį yra įprastomis aplinkybėmis atsakinga už prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 dalį kartu su jo III skyriaus nuostatomis, kiltų didelė grėsmė, kad bus pažeistos tokio prieglobsčio prašytojo pagrindinės teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijoje. Tačiau didelė grėsmė, kad įprastomis aplinkybėmis už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje bus pažeistos 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, atskiros nuostatos, jeigu toks pažeidimas nėra ir perduodamo prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių pažeidimas, nėra pakankama, kad perduodančiajai valstybei narei kiltų pareiga pasinaudoti teise pačiai prisiimti atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį.

3.      Dėl pareigos Reglamentą Nr. 343/2003 aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises draudžiama vadovautis nenuginčijama prezumpcija, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakinga valstybė narė laikysis prieglobsčio prašytojo pagrindinių teisių pagal Europos Sąjungos teisę ir visų direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 nustatytų būtiniausių reikalavimų. Tačiau valstybėms narėms, taikančioms Reglamentą Nr. 343/2003, nedraudžiama vadovautis nuginčijama prezumpcija, kad už prieglobsčio prašytojo pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą įprastomis aplinkybėmis atsakinga valstybė narė gerbs jo žmogaus teises ir pagrindines teises.

4.      Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad būtina užtikrinti, jog tose srityse, kuriose Chartijos nuostatos sutampa su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatomis, Chartijos garantuojama apsauga nebūtų mažesnė už EŽTK teikiamą apsaugą. Kadangi EŽTK teikiamos apsaugos apimtis ir taikymo sritis yra išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, aiškindamas atitinkamas Pagrindinių teisių chartijos nuostatas Teisingumo Teismas šią praktiką turi laikyti ypač reikšminga ir labai svarbia.

5.      Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią reikalaujama, kad siekdamas nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas gali būti teisėtai perduotas kitai valstybei narei pagal Reglamentą Nr. 343/2003, teismas vadovautųsi nenuginčijama prezumpcija, kad tokia valstybė narė yra saugi šalis, kurioje nekyla grėsmė, kad prieglobsčio prašytojai bus išsiųsti į valstybę narę, kur yra persekiojami, taip pažeidžiant Ženevos konvenciją arba EŽTK, yra nesuderinama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu.

6.      Aiškinant Protokolą (Nr. 30) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei nebuvo padaryta jokių išvadų, kuriomis remiantis būtų galima ginčyti Pagrindinių teisių chartijos nuostatų, kurios yra reikšmingos šiai bylai, galiojimą Jungtinei Karalystei.

1 – Originalo kalba: vokiečių. Proceso kalba: anglų.

2–      OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109.

3–      2011 m. sausio 21 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 30696/09.

4 – Be nurodyto reglamento ir direktyvų, yra daug kitų antrinės teisės aktų, susijusių su bendros prieglobsčio sistemos kūrimu, teisėtos imigracijos politika ir kova su neteisėta imigracija, pavyzdžiui, 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo (OL L 132, 2010, p. 11) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98).

5 – (OL L 212, 2001, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 162).

6 – (OL L 31, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101).

7 – (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96).

8 – (OL L 326, 2005, p. 13).

9 – Jungtinės Karalystės vyriausybė yra pateikusi atsakymus į kitus klausimus, jeigu, priešingai negu ji siūlo, Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad sprendimas pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį pasinaudoti teise prisiimti atsakomybę už prašymo nagrinėjimą patenka į ES teisės taikymo sritį.

10 – Remdamasi Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimu dėl kriterijų ir mechanizmų, padedančių nustatyti valstybę, atsakingą už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (OL L 53, 2008, p. 5), Šveicarijos Konfederacija dalyvauja ES už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą atsakingų valstybių nustatymo sistemoje. Pagal šio susitarimo 5 straipsnio 2 dalį Šveicarijos Konfederacija turi teisę Teisingumo Teismui teikti rašytinius pranešimus arba pastabas, kai valstybės narės teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 343/2003 aiškinimo.

11 – Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad jis privalo iškelti šį klausimą, nes Secretary of State yra nurodęs, kad naudodamosi savo diskrecija pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės neprivalo atsižvelgti į ES pagrindines teises, nes naudojimasis šia diskrecija nepatenka į ES teisės taikymo sritį.

12 – Taip pat žr. Su pagrindinių teisių chartija susijusius išaiškinimus (OL C 303, 2007, p. 32).

13 – OL C 303, 2007, p. 17. Remdamiesi Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 7 dalimi Europos Sąjungos ir valstybių narių teismai turi skirti deramą dėmesį išaiškinimams, kurie yra parengti siekiant nubrėžti Chartijos aiškinimo gaires. Išaiškinimų svarba atskirų Chartijos nuostatų aiškinimui taip pat aiškiai patvirtinama ESS 6 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje.

14 – 1989 m. liepos 13 d. sprendimas, 5/88, Rink. p. 2609.

15 – 1991 m. birželio 18 d. sprendimas, C‑260/89, Rink. p. I‑2925.

16 – 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimas Karlsson ir kt., C‑292/97, Rink. p. I‑2737. Šis sprendimas gali būti priskiriamas prie tokios teismų praktikos, kaip antai suformuota byloje Wachauf.

17 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Wachauf 19 punktas. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą (C‑540/03, Rink. p. I‑5769) 104 ir paskesniuose punktuose.

18 – 15 išnašoje nurodyto Sprendimo ERT, C‑260/89, 41 ir paskesni punktai.

19 – Taip pat žr. C. Ladenburger, 51 straipsnis, Europäische Grundrechtecharta, P. Tettinger, K. Stern (leid.), Miunchenas, 2006, 22 ir paskesni punktai; C. Nowak, Handbuch der Europäischen Grundrechte, S. M. Heselhaus, C. Nowak (leid.), Miunchenas, 2006, § 6, 44 ir paskesni punktai.

20 – Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybė narė, savo noru priėmusi sprendimą nagrinėti prieglobsčio prašymą, tampa reglamente apibūdinta atsakinga valstybe nare ir prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas.

21 – Nurodytas 14 išnašoje.

22 – 1984 m. gegužės 16 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 1371/84, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 804/68 5c straipsnyje numatyto papildomo mokesčio taikymo sąlygas, OL L 132, 1984, p. 11.

23 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Wachauf 19 punktas.

24 – Ten pat, 22 ir paskesni punktai.

25 – Taip pat žr. 17 išnašoje nurodyto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑540/03, 104 punktą.

26 – Teisinga analizė pateikiama M. Graßhof, EU‑Kommentar, J. Schwarze (leid.), 2-asis leidimas, Baden Badenas, 2009, EB 63 straipsnio 4 punktas.

27 – EB 63 straipsnio 1 punkto b, c ir d papunkčiai.

28 – Pagal Protokolo (Nr. 5) dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir paskesnius straipsnius Danija nedalyvavo priimant šias direktyvas ir todėl ji nėra jų saistoma ir šios direktyvos nėra jai taikomos (žr. Direktyvos 2003/9 21 konstatuojamąją dalį, Direktyvos 2004/83 40 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2005/85 34 konstatuojamąją dalį). Nors pagal Protokolo (Nr. 4) dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį Airija dalyvavo priimant direktyvas 2004/83 ir 2005/85 (žr. atitinkamai šių direktyvų 39 ir 33 konstatuojamąsias dalis), remdamasi pirma nurodyto protokolo 1 straipsniu ji nedalyvavo priimant Direktyvą 2003/9 (žr. šios direktyvos 20 konstatuojamąją dalį). Jungtinė Karalystė dalyvavo priimant šias tris direktyvas remdamasi nurodyto protokolo 3 straipsniu (žr. Direktyvos 2003/9 19 konstatuojamąją dalį, Direktyvos 2004/83 38 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2005/85 32 konstatuojamąją dalį).

29 – Žr. direktyvų 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 2 konstatuojamąją dalį.

30 – Žr. Direktyvos 2003/9 5 konstatuojamąją dalį, Direktyvos 2004/83 10 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2005/85 8 konstatuojamąją dalį.

31 – Žr. Direktyvos 2003/9 6 konstatuojamąją dalį, Direktyvos 2004/83 11 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2005/85 9 konstatuojamąją dalį.

32 – Šiuo klausimu taip pat žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdula sujungtose bylose C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, Rink. p. I‑1493, 51 ir paskesnius punktus; taip pat 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo B sujungtose bylose C‑57/09 ir C‑101/09, Rink. p. I‑0000, 77 ir paskesnius punktus, kuriuose Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie Direktyvos 2004/83 aiškinimą, konstatavo, kad, pirma, direktyvos nuostatos dėl pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti Ženevos konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais ir, antra, šios nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises ir principus, kurie visų pirma yra pripažįstami Chartijoje. Šiuo klausimu taip pat žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Bolbol, C‑31/09, Rink. p. I‑0000, 38 punktą.

33 – Pagal Protokolo (Nr. 5) dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir paskesnius straipsnius Danija nedalyvavo priimant Reglamentą Nr. 343/2003, todėl iš pradžių nebuvo jo saistoma ir jis nebuvo jai taikomas. Tad santykiams tarp Danijos ir valstybių narių tebegaliojo Dublino konvencija (žr. Reglamento Nr. 343/2003 18 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis). Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimu dėl valstybės narės, atsakingos už Danijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų ir „Eurodac“ sistemos, skirtos pirštų atspaudams lyginti, siekiant veiksmingai taikyti Dublino konvenciją (OL L 66, 2006, p. 38), Reglamento Nr. 343/2003 taikymo sritis buvo išplėsta taip, kad apimtų Europos bendrijos ir Danijos santykius. Airija ir Jungtinė Karalystė dalyvavo priimant ir taikant šį reglamentą remdamosi Protokolo (Nr. 4) dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsniu (žr. Reglamento Nr. 343/2003 17 konstatuojamąją dalį). Taip pat pažymėtina, kad ES už prieglobsčio prašymus atsakingos valstybės nustatymo sistemoje remdamosi tarptautiniais susitarimais dalyvauja kai kurios ES nepriklausančios valstybės, pavyzdžiui, Šveicarijos Konfederacija; žr. šios išvados 10 išnašą.

34 – Žr. Reglamento Nr. 343/2003 6 straipsnio pirmą pastraipą, 7, 8 straipsnius, 9 straipsnio 1 ir 2 dalis.

35 – Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnis. Tačiau tokia atsakomybė išnyksta praėjus 12 mėnesių nuo neteisėto atvykimo.

36 – Todėl Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prieglobsčio prašytojas gali būti laikomas pabėgėliu pagal Direktyvą 2004/83, jeigu jos privalo tai padaryti pagal Reglamentą Nr. 343/2003.

37 – Žr. šios išvados 92 punktą.

38 – Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 343/2003 preambulėje taip pat daroma nuoroda į Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadą, pagal kurią kuriama bendra Europos prieglobsčio sistema turi būti grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos taikymu (žr. Reglamento Nr. 343/2003 2 konstatuojamąją dalį). Taip pat pabrėžiama, kad dėl elgesio su asmenimis, kuriems taikomas šis reglamentas, valstybės narės saistomos įsipareigojimų pagal tarptautinės teisės aktus, kurių šalys jos yra (žr. Reglamento Nr. 343/2003 12 konstatuojamąją dalį), ir kad reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, kurie pripažįstami Pagrindinių teisių chartijoje (žr. Reglamento Nr. 343/2003 15 konstatuojamąją dalį).

39 – Kita vertus, Komisijos pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriame išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (COM(2008) 820 galutinis), kuriuo turėjo būti išdėstyta nauja Reglamento Nr. 343/2003 redakcija, numatytas prieglobsčio prašytojų perdavimo valstybėms narėms, kuriose susiklostė ypač sudėtinga padėtis, kelianti itin didelių sunkumų jų priėmimo pajėgumams, prieglobsčio sistemai arba infrastruktūrai, laikino sustabdymo mechanizmas (31 straipsnis). Komisijos aiškinamajame memorandume numatyta, kad šiuo pasiūlymu siekiama spręsti ypatingus sunkumus, kylančius valstybių narių priėmimo pajėgumams ir prieglobsčio sistemoms.

40 – Nurodytas 3 išnašoje.

41 – Sprendimas Nr. U694/10. Su juo galima susipažinti internetu per Austrijos Respublikos teisinės informacijos sistemos tinklavietę http://www.ris.bka.gv.at

42 – 2010 m. liepos 12 d. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 13 ir paskesni punktai.

43 – Šie oficialūs pranešimai pridėti prie Komisijos rašytinių pastabų kaip 1 ir 2 priedai.

44 – Šioje byloje nebūtina giliau nagrinėti klausimo, ar šalia Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnio gali būti savarankiškai taikomas šios Chartijos 1 straipsnis, ir, jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis jis gali būti taip taikomas. Tačiau pažymėtina, kad remiantis Vokietijos teisinėje literatūroje vyraujančia nuomone pirmiausia reikėtų išnagrinėti Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį. Jeigu turėtų būti laikoma, kad yra trukdoma naudotis šios specialiosios pagrindinės teisės teikiama apsauga, pirmenybė būtų teikiama šiai specialiajai teisei, kuri panaikintų Chartijos 1 straipsnį kaip atskirą arba papildomą vertinimo pagrindą; žr. H. D. Jarass „Charta der Grundrechte der Europäischen Union“, Miunchenas, 2010, 1 straipsnio 4 punktą; D. Borowsky, Charta der Grundrechte der Europäischen Union, J. Meyer (leid.), 3‑iasis leidimas, Baden Badenas, 2011, 1 straipsnio 33 punktą; W. Höfling, Kölner Gemeinschaftskkommentar zur Europäischen Grundrechte‑Charta, J. Tettinger, K. Stern (leid.), Miunchenas, 2006, 1 straipsnio 18 punktą.

45 – Žr. 44 išnašoje minėto W. Höfling (4 straipsnis) 3 punktą; 44 išnašoje minėto D. Borowski (4 straipsnis) 20 punktą.

46 – Šioje byloje nebūtina giliau nagrinėti klausimo, ar šalia Pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalies gali būti savarankiškai taikomi Pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnis ir (arba) 4 straipsnis ir kokiomis aplinkybėmis jie gali būti taip taikomi. Tačiau pažymėtina, kad, remiantis Vokietijos teisinėje literatūroje vyraujančia nuomone, jeigu neaišku, ar taikyti Pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnį ir (arba) 4 straipsnį, ar šios Chartijos 19 straipsnio 2 dalį, pirmenybė teikiama pastarajai kaip specialiajai nagrinėtinai nuostatai. Žr. 44 išnašoje minėto H. D. Jarass (19 straipsnis) 4 punktą.

47 – Išvada, kad teisė į prieglobstį garantuojama atsižvelgiant į ES sutarties ir ESV sutarties nuostatas, be kita ko, daroma nuoroda į Protokolą (Nr. 21) dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, pridėtą prie ES sutarties ir ESV sutarties. Tačiau kadangi pagal protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 straipsnį Jungtinė Karalystė dalyvavo priimant direktyvas 2003/9, 2004/83 bei 2005/85 ir Reglamentą Nr. 343/2003, pagrindinėje byloje nekyla klausimas dėl Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnio galiojimo Jungtinės Karalystės atžvilgiu.

48 – Kadangi Ženevos konvencijos 33 straipsnyje numatytas grąžinimo draudimas taikomas pabėgėliams, Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsniu suteikiamos apsaugos taikymo sričiai šiuo požiūriu daro įtaką Ženevos konvencijoje vartojama „pabėgėlio“ sąvoka (žr. 44 išnašoje minėto H. D. Jarass (18 straipsnis) 5 punktą). Kalbant apie Ženevos konvencijos 33 straipsnyje įtvirtintą grąžinimo draudimą, „pabėgėlio“ sąvoka apima ne tik tuos asmenis, kurie jau yra pripažinti pabėgėliais, bet ir tuos, kurie atitinka pripažinimo pabėgėliu kriterijus. Žr. E. Lauterpacht, D. Bethlehem „The scope and content of the principle of non-refoulement: Opinion“, Refugee Protection in International Law, E. Feller, V. Türk, F. Nicholson (leid.), Kembridžas, 2003, p. 87, 116 ir paskesnius.

49 – 48 išnašoje minėtų E. Lauterpacht ir D. Bethlehem p. 122; K. Hailbronner Asyl- und Ausländerrecht, 2-asis leidimas, Štutgartas, 2008, 655 punktas.

50 – Žr. 2009 m. Sprendimo Detiček, C‑403/09 PPU, Rink. p. I‑12193, 34 punktą; 2007 m. birželio 26 d. Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑305/05, Rink. p. I‑5305, 28 punktą ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Lindqvist, C‑101/01, Rink. p. I‑12971, 87 punktą.

51 – Šiuo klausimu taip pat žr. K. Lenaerts „The Contribution of the European Court of Justice to the Area of Freedom, Security and Justice“, ICLQ, 2010, p. 255, 298, kuriuose, kruopščiai išnagrinėjus naujausią Teisingumo Teismo praktiką, daroma išvada, kad sprendimais Teisingumo Teismas siekia atsižvelgti į pagrindinių teisių aspektą Europos prieglobsčio sistemoje.

52 – Taip pat žr. 32 išnašoje nurodyto Sprendimo Salahadin Abdulla 54 punktą ir 32 išnašoje nurodyto Sprendimo Bolbol 38 punktą, kuriuose kalbama apie panašiai suformuluotą Direktyvos 2004/83 10 konstatuojamąją dalį ir dėl to kylančią pareigą direktyvos nuostatas aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises.

53 – Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, aiškinant ES teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir į teisės akto, kuriam ji priklauso, tikslus; žr. 2009 m. sausio 29 d. Sprendimo Petrosian ir kt., C‑19/08, Rink. p. I‑495, 34 punktą.

54 – Reglamento Nr. 343/2003 3 ir paskesnės konstatuojamosios dalys.

55 – Reglamento Nr. 343/2003 10 straipsnis.

56 – Žr. šios išvados 118 punktą.

57 – Dėl Protokolo Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei turinio ir taikymo srities žr. šios išvados 165 ir paskesnius punktus.

58 – Pavyzdžiui, 2008 m. gruodžio 2 d. Sprendime K. R. S. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 32733/08) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad turi būti preziumuojama, jog Graikija laikysis įsipareigojimų pagal direktyvas 2005/85 ir 2003/9.

59 – Šiuo klausimu taip pat žr. Protokolą (Nr. 24) dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių prieglobsčio, pridėtą prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo. Šiame protokole visų pirma nurodoma, kad, atsižvelgiant į pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos, kurią suteikia Europos Sąjungos valstybės narės, lygį, tariama, kad, kalbant apie visus teisinius ir praktinius tikslus, susijusius su prieglobsčio klausimais, valstybės narės viena kitai yra patikimos kilmės šalys. Atsižvelgiant į tai, toliau protokole numatyta, kad valstybė narė gali svarstyti kitos valstybės narės piliečio prašymą suteikti prieglobstį arba leisti jį nagrinėti tik jeigu įvykdomos protokole numatytos labai griežtos sąlygos.

60 – Dėl veiksmingumo principo žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Bulicke, C‑246/09, Rink. p. I‑0000, 25 punktą; 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C‑2/06, Rink. p. I‑411, 57 punktą; 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, Rink. p. I‑4233, 28 punktą ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 43 punktą.

61 – Nurodytas 58 išnašoje.

62 – Nurodytas 3 išnašoje.

63 – EŽTK 3 ir 13 straipsnių atitikmenys įtvirtinti Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje ir 47 straipsnio 1 dalyje. Išaiškinimuose dėl 4 straipsnio nurodyta, kad 4 straipsnyje įtvirtinta teisė yra EŽTK 3 straipsnyje garantuota teisė, kurios formuluotė ta pati, todėl atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jos esmė ir apimtis yra tokia pati kaip EŽTK. Išaiškinimuose dėl 47 straipsnio 1 dalies numatyta, kad ši nuostata grindžiama EŽTK 13 straipsniu, tačiau vis dėlto ja suteikiama platesnė apsauga, nes ja garantuojama teisė į veiksmingą gynybą teisme.

64 – Europos Žmogaus Teisių Teismas nusistovėjusioje praktikoje yra patvirtinęs, jog turi būti aiškinama, kad EŽTK yra „gyvas teisės aktas“; žr. 1978 m. balandžio 25 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Tyler prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimas Nr. 5856/72, 31 punktas) ir 1999 m. gruodžio 16 d. Sprendimą V. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimas Nr. 24888/94, 72 punktas).

65 – Šiuo klausimu taip pat žr. H.‑W. Rengeling, P. Szczekalla „Grundrechte in der Europäischen Union“, Kelnas, 2004, 468 punktą, kuriame pabrėžiama, kad dėl Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalies ES pagrindinių teisių plėtra yra labai dinamiška. K. Naumann „Art. 52 Abs. 3 GrCh zwischen Kohärenz des europäischen Grundrechtsschutzes und Autonomie des Unionsrechts“, EuR, 2008, p. 424, nurodo, kad jokioje byloje neįmanoma nurodyti EŽTK numatytų teisių esmės ir apimties, jeigu neatsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, ir kad tik darant dinamiškas nuorodas galima išvengti Teisingumo Teismo praktikos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nutolimo viena nuo kitos.

66 – Taip pat žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvados byloje Elgafaji, C‑465/07, Rink. p. I‑921, 23 punktą.

67 – Šiuo klausimu taip pat žr. T. Von Danwitz, 52 straipsnis, Europäische Grundrechtecharta, P. Tettinger, K. Stern (leid.), Miunchenas, 2006, 57 ir paskesnius punktus, kuriuose, viena vertus, pabrėžiama, kad Pagrindinių teisių chartijos nuostatomis Europos Žmogaus Teisių Teismui nėra suteikiama išimtinė teisė aiškinti tam tikras teises, tačiau, kita vertus, pripažįstama, kad Teisingumo Teismas privalo atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktą EŽTK įtvirtintų teisių aiškinimą, nes jo įtvirtinamas apsaugos lygis negali būti mažesnis negu tas, kurį užtikrina Europos Žmogaus Teisių Teismas. Taip pat žr. K. Lenaerts, E. de Smijter „The Charter and the Role of the European Courts“, Maastricht Journal of European and Comparative Law, 2001, p. 90, 99, kuriuose, atrodo, pripažįstama, kad Teisingumo Teismas privalo atsižvelgti į atitinkamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir ją taikyti.

68 – Iš naujausios praktikos žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker ir Markus Schecke, C‑92/09 ir C‑93/09, Rink. p. I‑0000, 43 ir paskesnius punktus. Taip pat žr. sprendimo 66 išnašoje nurodytoje byloje Elgafaji 44 punktą, kuriame Teisingumo Teismas kaip obiter dictum pažymėjo, kad tame sprendime pateiktas atitinkamų Direktyvos 2004/83 nuostatų aiškinimas visiškai suderinamas su EŽTK ir su EŽTK 3 straipsniu susijusia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo McB, C‑400/10 PPU, Rink. p. I‑0000, 53 punkte Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, aiškiai konstatavo, kad šiai nuostatai priskirtina tokia pati esmė ir taikymo sritis kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

69 – Žr. šios išvados 114 ir paskesnius punktus.

70 – Dėl Pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnyje pateikiamos nuorodos į Ženevos konvenciją žr. N. Bernsdorff, Charta der Grundrechte der Europäischen Union, J. Meyer (leid.), 3-iasis leidimas, Baden Badenas, 2011, 18 straipsnio 10 punktą; M. Wollenschläger, Handbuch der Europäischen Grundrechte, S. M. Heselhaus, C. Nowak (leid.), Miunchenas, 2006, § 16, 32 punktą; G. Jochum, Europäische Grundrechtecharta, P. Tettinger, K. Stern (leid.), Miunchenas, 2006, 18 straipsnio 6 punktą.

71 – Žr. šios išvados 143 ir paskesnius punktus.

72 – 3 išnašoje nurodyto Sprendimo M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją 342 punktas.

73 – Klausimas, ar tuo atveju, jeigu prieglobsčio prašytojas perduodamas valstybei narei pažeidžiant Pagrindinių teisių chartijos 1, 4 straipsnių ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, šios nuostatos turi būti taikomos atskirai viena nuo kitos, nagrinėjamas 44 ir 46 išnašose.

74 – Žr. 44 išnašoje minėto D. Jarass (47 straipsnis) 11 punktą; S. Alber, Europäische Grundrechtecharta, P. Tettinger, K. Stern (leid.), Miunchenas, 2006, 47 straipsnio 25 punktą; 19 išnašoje minėto C. Nowak (§ 51) 32 punktą. Taip pat žr. nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su EŽTK 13 straipsniu, kurioje įtvirtinta, kad teisė į šiame straipsnyje numatytą veiksmingą teisių gynybą taikoma tuo atveju, jeigu yra pareikštas ginčytinas skundas dėl EŽTK pažeidimo. Žr. 3 išnašoje nurodyto Sprendimo M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją 288 punktą ir 2000 m. spalio 26 d. Sprendimo Kudła prieš Lenkiją (pareiškimas Nr. 30210/96) 157 punktą.

75 – Dėl šio įstatyminio pagrindinių teisių ribojimo Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų teisių apribojimus turi numatyti arba ES teisės aktų leidėjas, arba nacionalinės teisės aktų leidėjas. Tačiau jeigu pagrindinė teisė yra ribojama nacionalinėje teisės sistemoje, šis įstatyminis apribojimas turi būti aiškinamas plačiai, kad, ypač atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas, galėtų apimti ir paprotinę teisę arba teismų praktiką; žr. 44 išnašoje minėto D. Jarass (52 straipsnis) 28 punktą; 44 išnašoje minėto D. Borowsky (52 straipsnis) 20 punktą.

76 – Dėl veiksmingumo principo vaidmens taikant Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį žr. 74 išnašoje minėto S. Alber (47 straipsnis) 34 punktą; D. Jarass „Bedeutung der EU-Rechtsschutzgewährleistung für nationale und EU-Gerichte“, NJW, 2011, p. 1393, 1395. Taip pat žr. nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su EŽTK 13 straipsniu, pagal kurią turi būti aiškinama, kad šiame straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą reiškia, jog teisių turėtojas turi turėti ir praktinę, ir teisinę galimybę pasinaudoti tokia gynybos priemone, kad kompetentingai nacionalinės valdžios institucijai būtų sudarytos sąlygos tiek iš esmės išnagrinėti atitinkamą su konvencija susijusį skundą, tiek tinkamai apginti pažeistas teises. Žr. 3 išnašoje nurodyto Sprendimo M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją 290 ir paskesnius punktus.

77 – Žr. 60 išnašoje nurodytą teismų praktiką.

78 – Taip pat žr. Lordų rūmų (House of Lords) Europos Sąjungos komiteto ataskaitos „Lisabonos sutartis: poveikio vertinimas“ (The Treaty of Lisbon: an impact assessment), I tomas, 2007–2008 m. sesijos 10‑oji ataskaita, http://www.parliament.the-stationery-office.co.uk/pa/ld200708/ldselect/ldeucom/62/62.pdf, 5.87 ir 5.103 punktus. Taip pat žr. I. Pernice „The Treaty of Lisbon and Fundamental Rights“, S. Griller, J. Ziller (leid.), The Lisbon Treaty. EU Constitutionalism without a Constitutional Treaty?, Viena, 2008, p. 235, 245.

79 – Žr. šios išvados 71 ir paskesnius punktus. Taip pat žr. P. Craig „The Lisbon Treaty“, Oxford, 2010, p. 239; 78 išnašoje minėto I. Pernice 246 ir paskesnius punktus.

80 – Taip pat žr. 78 išnašoje minėtos Lordų rūmų (House of Lords) Europos Sąjungos komiteto ataskaitos 5.103 punkto a papunktį; M. Dougan „The Treaty of Lisbon 2007: winning minds, not hearts“, CMLR, 2008, p. 617, 669. Taip pat žr. 79 išnašoje minėtą P. Craig, p. 239, kur šiuo klausimu teisingai nurodoma, kad jeigu Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalyje būtų įtvirtinta bendra galimybė netaikyti atitinkamų nuostatų, šio protokolo 1 straipsnio 2 dalis neturėtų prasmės.

81 – Žr. 78 išnašoje minėtos Lordų rūmų (House of Lords) Europos Sąjungos komiteto ataskaitos 5.102 punktą.

82 – Žr. E. Riedel, Charta der Grundrechte der Europäischen Union, J. Meyer (leid.), 3‑iasis leidimas, Baden Badenas, 2011, prieš IV antraštinę dalį, 7 ir paskesnius punktus.

83 – Žr. 78 išnašoje minėtos Lordų rūmų (House of Lords) Europos Sąjungos komiteto ataskaitos 5.103 punkto b papunktį, kuriame išdėstytas požiūris, kad dėl protokolo 1 straipsnio 2 dalies Teisingumo Teismas, aiškindamas atskiras IV antraštinėje dalyje įtvirtintas „teises“, negali padaryti išvados, jog šios „teisės“ yra įstatymais įgyvendinamos teisės, kuriomis būtų galima remtis prieš Jungtinę Karalystę.

84 – Taip pat žr. 80 išnašoje minėtą M. Dougan, p. 670; 78 išnašoje minėtos Lordų rūmų (House of Lords) Europos Sąjungos komiteto ataskaitos 5.103 punkto c papunktį; 78 išnašoje minėto I. Pernice 248 ir paskesnius punktus.