GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2013 m. spalio 3 d.(1)
Byla C‑378/12
Nnamdi Onuekwere
prieš
Secretary of State for the Home Department
(Londono (Jungtinė Karalystė) Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – 16 straipsnis – Gyvenimo šalyje laikotarpio ištisumas, būtinas teisei nuolat gyventi šalyje įgyti – Atsižvelgimas į priimančiosios valstybės narės kalėjime praleistus laikotarpius“
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma patikslinti „legalaus gyvenimo šalyje“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38/EB(2) 16 straipsnio 2 dalį. Šioje nuostatoje numatytas teisės nuolat gyventi šalyje suteikimas Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir kurie legaliai gyveno su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje ištisinį penkerių metų laikotarpį.
2. Konkrečiai kalbant, Londono (Jungtinė Karalystė) Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) klausia Teisingumo Teismą, ar kalėjime praleistas laikotarpis gali būti laikomas legaliu gyvenimu šalyje, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
3. Jei Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakytų neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar skaičiuojant šį penkerių metų laikotarpį galima sumuoti legalaus gyvenimo šalyje laikotarpius iki įkalinimo ir po jo.
4. Šioje išvadoje nurodysiu, kodėl, mano manymu, įkalinimo laikotarpis negali būti laikomas „legaliu gyvenimu šalyje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį, taigi į jį negali būti atsižvelgiama skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, būtiną teisei nuolat gyventi šalyje įgyti. Paskui paaiškinsiu, kodėl manau, kad legalaus gyvenimo šalyje laikotarpiai iki įkalinimo ir po jo negali būti sumuojami skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, kai šis laikotarpis pertraukiamas dėl įkalinimo.
I – Teisinis pagrindas
A – Direktyva 2004/38
5. Direktyva 2004/38 konsoliduoti ir supaprastinti Sąjungos teisės aktai, susiję su laisvu asmenų judėjimu bei Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teise gyventi valstybių narių teritorijoje.
6. Iš tikrųjų šia direktyva panaikinta Sąjungos piliečių pareiga gauti leidimo gyventi šalyje kortelę, įtvirtinta šių piliečių ir jų šeimos narių teisė nuolat gyventi šalyje ir apibrėžta galimybė valstybei narei riboti kitų valstybių narių piliečių teisę gyventi jos teritorijoje.
7. Minėtos direktyvos 7 straipsnio „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius” 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [teritorijoje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:
a) yra darbuotojai [pagal darbo sutartį dirbantys asmenys] ar savarankiškai dirbantieji [savarankiškai dirbantys asmenys] priimančiojoje valstybėje narėje, arba
b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba
c) – yra priimti į privačią arba valstybinę instituciją, akredituotą ar finansuojamą priimančiosios valstybės narės pagal savo įstatymų ar kitų teisės aktų praktiką, turėdami pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą, įskaitant profesinį rengimą[,] ir
– turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje ir užtikrina atitinkamą nacionalinę instituciją pateikdami deklaraciją ar kitokiu jų [savo] pasirinktu lygiaverčiu būdu, kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, arba
d) yra Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys šeimos nariai [lydintys ar pas jį atvykstantys šeimos nariai].
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma [ir] šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje [lydintiems Sąjungos pilietį ar atvykstantiems pas jį į priimančiąją valstybę narę], jei toks pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.“
8. Direktyvos 2004/38 16 straipsnis „Bendra taisyklė Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams” suformuluotas taip:
„1. Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.
2. Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.
3. Gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.
4. Įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti prarasta tik išvykus iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip dveji metai iš eilės laikotarpiui.“
B – Jungtinės Karalystės teisė
9. Direktyva 2004/38 į Jungtinės Karalystės teisę buvo perkelta 2006 m. Imigracijos (Europos ekonominėje erdvėje) nuostatais (Immigration (European Economic Area) Regulations 2006), iš dalies pakeistais 2009 m. Imigracijos (Europos ekonominėje erdvėje) nuostatais (Immigration (European Economic Area) (Amendment) Regulations 2009) (toliau – Imigracijos nuostatai).
10. Pagal Imigracijos nuostatų 15 straipsnio 1 dalies b punktą teisę nuolat gyventi šalyje turi Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, bet gyveno Jungtinės Karalystės teritorijoje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.
11. Imigracijos nuostatų 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Secretary of State for the Home Department (toliau – Secretary of State) leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę turi išduoti per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai atitinkamas asmuo pateikė dėl to prašymą ir įrodė, kad turi tokią teisę.
12. Imigracijos nuostatų 21 straipsniu perkeliamas Direktyvos 2004/38 28 straipsnis.
II – Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
13. Nnamdi Onuekwere yra Nigerijos pilietis. Jis teigia atvykęs į Jungtinės Karalystės teritoriją 1999 metais. 1999 m. gruodžio 2 d. jis susituokė su Airijos piliete ir su ja susilaukė dviejų vaikų. 2000 m. rugsėjo 5 d. N. Onuekwere gavo leidimą gyventi šalyje, kuriuo jam suteikta teisė pasilikti Jungtinės Karalystės teritorijoje kaip Sąjungos pilietės sutuoktiniui. Šis leidimas gyventi šalyje galiojo iki 2005 m. rugsėjo 5 d.
14. 2000 m. birželio 26 d. dėl N. Onuekwere buvo priimtas nuosprendis, kuriuo paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė – jos vykdymą atidedant dvejiems metams – už tai, kad dirbdamas ligoninėje turėjo lytinių santykių su psichiškai neįgalia ligone. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui N. Onuekwere nebuvo įkalintas.
15. 2003 m. rugsėjo 30 d. N. Onuekwere buvo sulaikytas atliekant kontrolę prie Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės sienos už tai, kad savo automobiliu vežamam keleiviui padėjo neteisėtai atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją. Iki teismo posėdžio N. Onuekwere buvo paskirta kardomoji priemonė; į posėdį jis neatvyko ir už tai 2004 m. rugpjūčio 18 d. buvo nuteistas. 2004 m. rugsėjo 16 d. N. Onuekwere buvo paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė už 2003 m. rugsėjo 30 d. padarytą nusikaltimą.
16. 2005 m. lapkričio 16 d. N. Onuekwere buvo paleistas į laisvę, o 2005 m. lapkričio 18 d. Secretary of State priėmė sprendimą dėl jo išsiuntimo iš šalies. N. Onuekwere pateikė skundą dėl šio sprendimo ir jis buvo patenkintas remiantis tuo, kad pareiškėjas yra Sąjungos pilietės, kuri naudojasi EB sutartyje nustatytomis teisėmis, sutuoktinis.
17. 2007 m. gruodžio 26 d. kelių policijos pareigūnams atliekant patikrinimą N. Onuekwere buvo sulaikytas už suklastotų dokumentų laikymą. Už šį nusikaltimą 2008 m. gegužės 8 d. jam buvo paskirta dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad tą dieną, kai N. Onuekwere buvo paskirta ši bausmė, jis jau 109 dienas buvo praleidęs įkalinimo įstaigoje.
18. 2009 m. vasario 6 d., t. y. tą dieną, kai N. Onuekwere buvo paleistas į laisvę, Secretary of State priėmė antrą sprendimą dėl jo išsiuntimo iš šalies. 2010 m. birželio 29 d. Londono Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) patenkino N. Onuekwere pareikštą ieškinį dėl šio sprendimo. Minėtas teismas nusprendė, kad nors ieškovo sutuoktinė laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėn. naudojosi Sutartyje nustatytomis teisėmis, todėl įgijo teisę nuolat gyventi šalyje, N. Onuekwere atveju taip nėra, nes dėl įkalinimo nuo 2004 m. rugsėjo 16 d. jis tokios teisės neįgijo. Vis dėlto minėtas teismas nusprendė, kad N. Onuekwere negali būti išsiųstas iš šalies, nes aplinkybės, susijusios su ieškovo asmeniniu gyvenimu, turi didesnę reikšmę nei viešasis interesas, susijęs su jo išsiuntimu iš šalies dėl viešosios tvarkos priežasčių.
19. Remdamasis šiuo sprendimu N. Onuekwere pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo. 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Secretary of State šį prašymą atmetė. N. Onuekwere pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo First-tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber), 2011 m. birželio 20 d. įvyko posėdis. Minėtas teismas nusprendė, kad N. Onuekwere turi teisę gauti leidimo gyventi šalyje kortelę, bet neturi teisės nuolat gyventi šalyje, grindžiamos ištisiniu penkerių metų gyvenimo šalyje laikotarpiu.
20. Tada N. Onuekwere prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigė, kad remiantis 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimu Tsakouridis(3) dėl įkalinimo gyvenimo šalyje laikotarpio ištisumas nėra pertraukiamas, įkalinimas – tai tik aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti.
21. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ketverių metų ir beveik 10 mėnesių laikotarpis – nuo 1999 m. gruodžio 2 d. (kai N. Onuekwere susituokė su Sąjungos piliete) iki 2004 m. rugsėjo 16 d. (kai jis buvo įkalintas) – yra šiek tiek trumpesnis nei penkerių metų laikotarpis, nustatytas kaip teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo sąlyga pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnį.
22. Kilus abejonių dėl šios nuostatos aiškinimo Londono Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Kokiomis aplinkybėmis, jei tokių esama, įkalinimo laikotarpis gali būti laikomas legaliu gyvenimu šalyje siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnį?
2. Jei įkalinimo laikotarpis negali būti laikomas „legaliu gyvenimu šalyje“, ar asmuo, kuris atliko laisvės atėmimo bausmę, gali sumuoti gyvenimo šalyje laikotarpius iki įkalinimo ir po jo, kai skaičiuojamas penkerių metų laikotarpis, būtinas siekiant pagrįsti teisę nuolat gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38?“
III – Vertinimas
23. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad įkalinimo laikotarpis gali būti laikomas „legaliu gyvenimu šalyje“, taigi į šį laikotarpį gali būti atsižvelgiama, kai skaičiuojamas penkerių metų laikotarpis, būtinas teisei nuolat gyventi šalyje įgyti.
24. Jei šis laikotarpis negali būti laikomas „legaliu gyvenimu šalyje“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu siekia sužinoti, ar minėta nuostata aiškintina taip, kad legalaus gyvenimo šalyje laikotarpiai iki įkalinimo ir po jo gali būti sumuojami skaičiuojant minėtą penkerių metų laikotarpį.
A – Dėl „legalaus gyvenimo šalyje“ sąvokos pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnį
25. Pirmiausia norėčiau paaiškinti, kodėl manau, kad 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Orfanopoulos ir Oliveri (4) ir minėtas Sprendimas Tsakouridis, kuriuos pirmiausia nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šioje byloje nėra svarbūs.
26. Byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Orfanopoulos ir Oliveri, vienu iš kilusių klausimų iš esmės buvo siekiama išsiaiškinti, ar G. Orfanopoulos išlaikė darbuotojo statusą, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, neatsižvelgiant į įkalinimą, kai teisė gyventi šalyje siejama su darbuotojo ar prireikus darbo ieškančio asmens statuso sąlyga. Taigi tuo atveju reikėjo nustatyti ne įkalinimo pasekmes legalaus gyvenimo šalyje laikotarpio ištisumui siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje – teisę, kurios minėto sprendimo priėmimo metu Sąjungos pilietis dar neturėjo, – o įkalinimo pasekmes darbuotojo statuso išlaikymui siekiant išlaikyti teisę gyventi šalyje.
27. Kalbant apie bylą, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Tsakouridis, pažymėtina, kad priimant šį sprendimą buvo nagrinėjamas klausimas, kokia apimtimi dėl išvykų iš priimančiosios valstybės narės teritorijos Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte nurodytu laikotarpiu, t. y. per 10 metų iki sprendimo dėl suinteresuotojo asmens išsiuntimo iš šalies priėmimo, šiam asmeniui užkertamas kelias pasinaudoti sustiprinta apsauga. Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas tiesiog nurodė, kad į aplinkybę, jog suinteresuotasis asmuo buvo priverstinai grąžintas į priimančiąją valstybę narę, kad atliktų joje laisvės atėmimo bausmę, ir į laisvės atėmimo vietoje praleistą laiką, taip pat į minėto sprendimo 33 punkte nurodytus aspektus gali būti atsižvelgta atliekant reikalaujamą bendrą vertinimą, siekiant nustatyti, ar prieš tai su priimančiąja valstybe nare užmegzti integraciniai ryšiai buvo nutraukti(5).
28. Taigi minėtoje byloje Teisingumo Teismo buvo prašoma ne patikslinti legalaus gyvenimo šalyje sąvoką, kuri, beje, nėra minima šios direktyvos 28 straipsnyje, o išaiškinti apsaugos nuo išsiuntimo iš šalies sistemą, įtvirtintą šioje nuostatoje. Teisės nuolat gyventi šalyje suteikimo ir praradimo sąlygos turi skirtis nuo susijusiųjų su teisės į sustiprintą apsaugą praradimu(6). Todėl, mano manymu, minėti sprendimai Orfanopoulos ir Oliveri ir Tsakouridis šioje byloje neturi reikšmės.
29. Kituose Teisingumo Teismo neseniai priimtuose sprendimuose, priešingai, esama gairių, leidžiančių iš dalies atsakyti į pirmąjį klausimą.
30. Iš tikrųjų 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime Ziolkowski ir Szeja(7) Teisingumo Teismas pirmą kartą turėjo progą apibrėžti „legalaus gyvenimo šalyje“ sąvoką pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį. Taigi ši sąvoka, kuri kyla iš šioje nuostatoje vartojamų žodžių „legaliai gyveno“, turi būti suprantama kaip gyvenimas šalyje laikantis šioje direktyvoje, pirmiausia jos 7 straipsnio 1 dalyje, nustatytų sąlygų(8).
31. Be to, 2013 m. gegužės 8 d. Sprendime Alarape ir Tijani (9) Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekiant taikyti Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį konstatuotina, jog Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisę nuolat gyventi šalyje bet kuriuo atveju įgyja atsižvelgiant į tai, pirma, ar šis pilietis pats atitinka minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir, antra, ar šie nariai išgyveno kartu su juo atitinkamą laikotarpį.
32. Kalbant apie Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisę nuolat gyventi šalyje, pažymėtina, kad ši pareiga gyventi su šiuo piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje atitinkamą laikotarpį reiškia, kad jie, kaip šį pilietį lydintys ar pas jį atvykstantys šeimos nariai, būtinai turi turėti ir teisę gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalį(10). Primintina, kad šioje nuostatoje nurodyta, jog 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Sąjungos piliečių teisė gyventi šalyje taikoma ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems Sąjungos pilietį ar atvykstantiems pas jį į priimančiąją valstybę narę, jei toks pilietis atitinka šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a, b arba c punktuose nustatytas sąlygas.
33. Taigi darytina išvada, jog tam, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį įgytų teisę nuolat gyventi šalyje, galima atsižvelgti tik į šių narių, atitinkančių šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąlygą, gyvenimo šalyje laikotarpius(11).
34. Iš šios teismo praktikos darytina tokia išvada, kaip nurodau toliau. Sąjungos piliečio šeimos nario, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, teisė nuolat gyventi šalyje yra ne savarankiška teisė, o išvestinė teisė iš Sąjungos piliečio teisės nuolat gyventi šalyje. Tokio trečiosios valstybės piliečio teisė gyventi šalyje taip pat kyla tiesiogiai iš Sąjungos piliečio teisės gyventi šalyje, įgytos pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalį.
35. N. Onuekwere teigia, kad nelabai svarbu, jog per penkerių metų legalaus gyvenimo šalyje laikotarpį, reikalaujamą pagal minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalį, jis buvo įkalintas. Iš tikrųjų, N. Onuekwere manymu, neatsižvelgiant į kalėjime praleistus laikotarpius, kadangi jo sutuoktinė, Sąjungos pilietė, atitinka minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir turi teisę nuolat gyventi šalyje, vadinasi, ir jis pagrįstai gali naudotis tokia teise. Be to, dėl gyvenimo šalyje su Sąjungos piliečiu sąlygos, nustatytos Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalyje formuluote „legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu“, N. Onuekwere mano, kad Sąjungos piliečiui, kuris naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi kitoje valstybėje narėje, nenustatyta pareiga gyventi kartu su sutuoktiniu, šeimos nariu, todėl galima teigti, kad kalėjime praleisti laikotarpiai atitinka gyvenimą šalyje su Sąjungos piliečiu.
36. Negaliu pritarti tokiam požiūriui.
37. Visų pirma dėl žodžių junginio „su Sąjungos piliečiu“, vartojamo Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalyje, Teisingumo Teismas dar XX a. devintajame dešimtmetyje nusprendė, kad darbuotojo migranto gyvenimas kartu su savo šeimos nariu, kuris yra trečiosios šalies pilietis, reiškia nebūtinai tai, kad šis šeimos narys turi nuolat gyventi kartu, o tik tai, kad šis darbuotojas turi aprūpinti savo šeimą tinkamu būstu. Taigi reikalavimas, kad šeima nuolat gyventų kartu, negali būti numanomas(12). Minėtame sprendime buvo kalbama apie trečiosios valstybės pilietę, kuri gyveno atskirai nuo savo sutuoktinio, darbuotojo migranto, ir siekė įgyti teisę gyventi šalyje pagal Reglamento (EEB) Nr. 1612/68(13) 10 straipsnį. Taigi Teisingumo Teismas nurodė, kad nereikalaujama, jog darbuotojo migranto šeimos nariai, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą, būtinai nuolat gyventų kartu su juo, kad pagal minėtą nuostatą įgytų teisę gyventi šalyje.
38. Toks aiškinimas tinka ir vėliau nei Reglamentas Nr. 1612/68 priimtoms Sąjungos teisės priemonėms, nagrinėjamu atveju – Direktyvai 2004/38. Mano manymu, žodžių junginys „su Sąjungos piliečiu“, vartojamas šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje, neturi būti aiškinamas pažodiškai, taigi siaurai, dėl pavojaus, kad kai kurie teisėti teisių, paprastai suteikiamų pagal minėtą direktyvą, turėtojai gali jas prarasti, taip pat dėl grėsmės, kad gali būti pažeista teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kurią turi kiekvienas asmuo pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį.
39. Iš tikrųjų gali pasitaikyti atvejų, kai dėl tam tikrų aplinkybių Sąjungos pilietis ir jo šeimos narys, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, negali nuolat gyventi kartu. Pavyzdžiui, Sąjungos pilietis darbo savaitę ar net ilgesnį laiką gali būti priverstas gyventi kitame regione nei tas, kuriame gyvena jo sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis. Tai ypač akivaizdu šiuolaikinėje visuomenėje, kai dažnai reikalaujama profesinio ir geografinio judumo. Be to, Sąjungos piliečio šeimos narys gali būti studentas, turintis studijuoti kitame mieste nei tas, kuriame yra pagrindinis visos šeimos būstas.
40. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad aplinkybė, jog Sąjungos piliečio vaikai su juo nuolat negyvena, neturi reikšmės teisėms, kuriomis jie naudojasi pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 12 straipsnius. Šio reglamento 10 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad darbuotojo migranto šeimos narys turi teisę gyventi su šiuo darbuotoju, nereikalaujama, kad šeimos narys su juo gyventų nuolat; darbuotojas migrantas tik privalo, kaip nurodyta minėto 10 straipsnio 3 dalyje, aprūpinti savo šeimą tinkamu būstu(14).
41. Taigi Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas gyventi su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį nereiškia, kad privaloma nuolat gyventi kartu.
42. Tačiau, kaip bus matyti toliau, nemanau, kad kalėjime praleisti laikotarpiai gali būti laikomi legalaus gyvenimo šalyje laikotarpiais, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą, taigi įtraukiami skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, būtiną pagal minėtą nuostatą siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje.
43. Primintinas Direktyvos 2004/38 tikslas. Kaip jau esu pažymėjęs savo išvadoje, pateiktoje byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Ziolkowski ir Szeja, iš šios direktyvos 3 ir 17 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama sukurti socialinės sanglaudos stiprinimo sistemą, pagal kurią teisė nuolat gyventi šalyje, kaip dalis Sąjungos pilietybės, reiškiančios valstybių narių piliečių statusą, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje, yra esminis veiksnys. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia, kad į visus Sąjungos piliečius, atitinkančius teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo reikalavimus, būtų užtikrintas vienodas požiūris, beveik toks pat kaip ir į tos šalies piliečius(15).
44. Vadinasi, teisė nuolat gyventi šalyje reiškia daugiau nei paprasta teisė judėti ir gyventi Sąjungos teritorijoje. Ja siekiama, kad Sąjungos piliečiai pasijustų iš tikrųjų priklausantys priimančiosios valstybės narės visuomenei, pirmiausia pašalinant visas administracines kliūtis, kurių gali kilti kitos valstybės narės piliečiams(16). Todėl įgytai teisei nuolat gyventi šalyje netaikoma nė viena iš Direktyvos 2004/38 III skyriuje, pirmiausia 7 straipsnyje, nustatytų sąlygų.
45. Tiesa, šioje byloje kalbama apie Sąjungos piliečio šeimos narį, kuris yra trečiosios valstybės pilietis. Tačiau tikslas vis tiek išlieka tas pats. Pirmiausia Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė išsaugoti šeimos vientisumą, kuris glaudžiai susijęs su teise į šeimos gyvenimo apsaugą, sudarant galimybę šeimai susijungti ir taip palengvinant laisvą Sąjungos piliečių judėjimą, nes jiems nebelieka kliūties persikelti gyventi į kitą šalį dėl to, kad tektų atsiskirti nuo šeimos(17). Be to, suteikdamas teisę nuolat gyventi šalyje ir Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, Sąjungos teisės aktų leidėjas kartu siekė išsaugoti tokios šeimos vientisumą, t. y. kad šie trečiosios šalies piliečiai taip pat pasijustų priklausantys priimančiosios valstybės narės visuomenei.
46. Teisės nuolat gyventi šalyje suteikimas Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, faktiškai reiškia jų prilyginimą Sąjungos piliečiui, jeigu jie bent penkerius metus gyveno su juo priimančiojoje valstybėje narėje. Iš tikrųjų, Sąjungos teisės aktų leidėjo manymu, pakankamai ilgas gyvenimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje laikotarpis patvirtina glaudžius ryšius, kuriuos Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys užmezgė su šia valstybe, taigi ir tikrą jo integraciją.
47. Vadinasi, Direktyvoje 2004/38 nustatyta sistema – būtent teisės nuolat gyventi šalyje įtvirtinimas – pagrįsta mintimi, kad tikra integracija turi būti tam tikra prasme atlyginta, dėl jos bent jau turi sustiprėti priklausymo priimančiosios valstybės visuomenei jausmas.
48. Taigi, jei tokia sistema pagrįsta tikra suinteresuotojo asmens integracija, kaip pripažinti, kad asmuo, praleidęs vieną ar kelis laikotarpius kalėjime, gali turėti teisę nuolat gyventi šalyje? Argi integracija į priimančiosios valstybės narės visuomenę nereiškia, kad asmuo, kuris remiasi šia integracija, pirmiausia turi laikytis šioje visuomenėje nustatytų įstatymų ir puoselėti joje pripažįstamas vertybes?
49. Mano manymu, būtent taip ir turi būti. Kaip Teisingumo Teismas nurodė 2011 m. liepos 21 d. Sprendime Dias (18) ir kaip priminiau savo išvadoje, pateiktoje byloje, kurioje priimtas 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimas I.(19), integracija, kuri yra Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo pagrindas, paremta ne vien teritorijos ir laiko, bet ir kokybės veiksniais, susijusiais su integracijos į priimančiosios valstybės narės visuomenę laipsniu(20).
50. Kalėjime praleisti laikotarpiai neabejotinai reiškia menką atitinkamo asmens integraciją. Tai juo labiau akivaizdu, jei, kaip pagrindinėje byloje, šis asmuo yra daugkartinis recidyvistas. Mano nuomone, veikos, už kurią taikoma baudžiamoji atsakomybė, vykdymas – tai aiškus tokią veiką padariusio asmens nenoro integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę požymis.
51. Jei iki galo išplėtotume N. Onuekwere pateiktą argumentą, teliktų konstatuoti, kad jis visiškai prieštarauja Direktyvos 2004/38 esmei ir ja siekiamam tikslui. Iš tikrųjų pagal N. Onuekwere teiginį galiausiai reikėtų pripažinti, kad kuo didesnė bausmė, taigi ir kuo ilgesnis įkalinimo laikotarpis, tuo atitinkamas asmuo yra labiau integravęsis į priimančiosios valstybės narės visuomenę. Taigi, pavyzdžiui, Sąjungos piliečio šeimos narys, trečiosios valstybės pilietis, už žmogžudystę nuteistas kalėti 20 metų, po penkerių kalėjime praleistų metų galėtų reikalauti pripažinti jo teisę nuolat gyventi šalyje, nes jo sutuoktinis, atitinkantis šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra įgijęs tokią teisę.
52. Reikia pripažinti, kad toks samprotavimas ne tik nelogiškas, bet ir prieštarauja minėta direktyva siekiamam tikslui pirmiausia, nustačius teisę nuolat gyventi šalyje, skatinti socialinę sanglaudą ir stiprinti Sąjungos pilietybės jausmą. Ar šiuo atžvilgiu būtina priminti, kad pilietybė yra piliečiui suteikiama priklausymo politinei ir teisinei bendruomenei garantija?
53. Galiausiai, kadangi buvo remtasi mano išvada, pateikta byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Tsakouridis(21), ir kadangi N. Onuekwere mano, kad neatsižvelgimas į kalėjime praleistus laikotarpius nesuderinamas su integracijos tikslu ir bausmei priskiriama reintegracijos funkcija, norėčiau šį tą patikslinti.
54. Aišku, kad pagal pagrindinius baudžiamosios teisės principus kiekviena bausmė turi atlikti reintegracijos funkciją, užtikrinamą bausmės vykdymo tvarka. Tačiau jei bausmė buvo skirta, vadinasi, nusikaltėlis pamynė vertybes, kurias visuomenė įtvirtino savo baudžiamojoje teisėje. Ir jeigu jau tenka kalbėti apie reintegraciją, tai reiškia, kad arba integracijos nebuvo, ir tuo paaiškinamas nusikalstamos veikos įvykdymas, arba dėl šios veikos jos neliko.
55. Be reintegracijos funkcijos, bausmė iš esmės atlieka atpildo funkciją, kuria siekiama, kad nusikalstamą veiką įvykdęs asmuo už tai „sumokėtų“ proporcingai šios veikos sunkumui, ir kuri šiuo atveju konkrečiai išreiškiama įkalinimo priemone. Šios funkcijos negali viena kitos panaikinti. Reintegracijos funkcija negali lemti to, kad kaip atpildas kalėjime praleistas laikotarpis suteiktų nuteistajam teisę, kuriai įgyti reikia pripažinti ir puoselėti socialines vertybes, kurias savo nusikalstama veika nuteistasis kaip tik ir pamynė.
56. Beje, būtent todėl manau, kad net jei bausmė sušvelninama, pavyzdžiui, skiriamas namų areštas ar apribojama laisvė taip, kad nuteistasis privalo vakarais grįžti į kalėjimą, negalima pripažinti, kad atitinkamas asmuo legaliai gyvena šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį.
57. Dėl visų nurodytų priežasčių manau, kad šią nuostatą reikia aiškinti taip, jog įkalinimo laikotarpis negali būti laikomas „legaliu gyvenimu šalyje“, taigi į jį negali būti atsižvelgiama skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, būtiną teisei nuolat gyventi šalyje įgyti.
B – Dėl legalaus gyvenimo šalyje laikotarpių sumavimo skaičiuojant penkerių metų laikotarpį
58. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis klausimas glaudžiai susijęs su pirmuoju. Taigi, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, Londono Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad legalaus gyvenimo šalyje laikotarpiai iki įkalinimo ir po jo gali būti sumuojami skaičiuojant reikalaujamą penkerių metų laikotarpį.
59. Kitaip tariant, reikia atsakyti į klausimą, ar dėl įkalinimo pertraukiamas legalaus gyvenimo šalyje laikotarpio ištisumas, todėl legalaus gyvenimo šalyje laikotarpių iki įkalinimo ir po jo sumuoti negalima.
60. Vokietijos vyriausybės ir Komisijos manymu, į kai kuriuos laikotarpius gali būti atsižvelgiama. Iš tikrųjų Vokietijos vyriausybė teigia, kad pagal analogiją taikytina Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 3 dalis. Taigi dėl kelių įkalinimo laikotarpių, iš viso trunkančių ilgiau kaip šešis mėnesius per metus, ar vieno tokio laikotarpio, ilgesnio kaip 12 mėnesių, legalaus gyvenimo šalyje laikotarpio, būtino siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, ištisumas nutrūksta. Be to, esant trumpesniems nei minėtieji įkalinimo laikotarpiams legalaus gyvenimo šalyje ištisumas nutrūksta, jei nusikaltimas, už kurį skirta laisvės atėmimo bausmė, akivaizdžiai reiškia atitinkamo asmens nenorą integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę ar pripažinti jos nustatytas vertybes.
61. Komisija savo ruožtu teigia, kad atsižvelgimas į kai kuriuos kalėjime praleistus laikotarpius pirmiausia priklauso nuo suinteresuotojo asmens integracijos laipsnio iki įkalinimo, įkalinimo trukmės, padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo buvo nuteistas, sunkumo ir pakartotinio nusikaltimo buvimo ar nebuvimo. Taigi Komisija mano, kad tokiu atveju reikia atlikti proporcingumo vertinimą.
62. Nepritariu nei Vokietijos vyriausybės, nei Komisijos požiūriui.
63. Kaip minėta, Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta gyvenimo šalyje laikotarpio ištisumo sąlyga reikalaujant, kad Sąjungos piliečio šeimos narys, kurio padėtis tokia kaip N. Onuekwere, būtų ištisinį penkerių metų laikotarpį legaliai gyvenęs su šiuo piliečiu. Šią nuostatą reikia skaityti atsižvelgiant į minėta direktyva siekiamus tikslus, nurodytus pirmiausia jos 17 ir 18 konstatuojamosiose dalyse, t. y. skatinti socialinę sanglaudą ir padėti atvykusiesiems integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę užmezgant gerus socialinius, šeiminius ir profesinius ryšius šioje valstybėje. Be to, iš Direktyvos 2004/38 parengiamųjų dokumentų aiškiai matyti, kad tvirto integracijos ryšio priimančiojoje valstybėje narėje sukūrimui, kaip būtinai teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo sąlygai, teikiama didelė reikšmė. Taigi šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga reiškia prezumpciją, pagal kurią ištisinis penkerių metų laikotarpis leidžia atitinkamam asmeniui užmegzti tvirtus integracijos ryšius priimančiosios valstybės narės visuomenėje.
64. Todėl atsižvelgdamas į pastabas, kurias išdėsčiau nagrinėdamas pirmąjį klausimą, manau, kad jei būtų galima atsižvelgti į legalaus gyvenimo šalyje laikotarpius iki įkalinimo ir po jo, kai skaičiuojamas reikalaujamas penkerių metų laikotarpis, tuo faktiškai būtų neigiamas atitinkamo asmens integracijos nebuvimas ir labai kenkiama Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalies veiksmingumui. Įkalinimas už priimančiosios valstybės narės visuomenės taisyklių pažeidimą kaip tik ir įrodo, kad atitinkamas asmuo nebuvo integravęsis į šią visuomenę. Kaip minėta, tai juo labiau akivaizdu, kai suinteresuotasis asmuo yra recidyvistas.
65. Taigi gyvenimo šalyje laikotarpių iki bausmės vykdymo laikotarpio ir po jo sumavimas nesuderinamas su Direktyva 2004/38 siekiamu tikslu. Taip elgiantis būtų iškraipyta žodžių junginio „ištisinis penkerių metų laikotarpis“, vartojamo šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje, prasmė ir nepaisoma reikalavimo, kad integracijos procesas būtų ištisinis.
66. Mano manymu, minėtos direktyvos 16 straipsnio 3 dalies formuluotė neturi įtakos šiam vertinimui. Šioje nuostatoje pateikiami keli trumpalaikių išvykų, dėl kurių legalaus gyvenimo šalyje laikotarpio ištisumas nenutrūksta, pavyzdžiai. Tai išvykos, iš viso trunkančios ne ilgiau kaip šešis mėnesius per metus, ilgesnės išvykos, susijusios su privalomąja karine tarnyba, arba viena ne ilgesnė kaip 12 mėnesių iš eilės išvyka dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui, nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, taip pat paskyrimo į kitą šalį.
67. Perskaičius šią nuostatą visų pirma konstatuotina, kad minėtos išvykos – tai išvykos iš priimančiosios valstybės narės teritorijos. Taigi, mano manymu, kalėjime praleistus laikotarpius sunku prilyginti išvykoms iš šios valstybės teritorijos.
68. Be to, šios išvykos nėra nulemtos veikos, už kurią taikoma baudžiamoji atsakomybė ir dėl kurios susilpnėja atitinkamo asmens integracija. Minėtos išvykos pirmiausia susijusios su Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, gyvenimo įvykiais, dėl kurių jis priverstas laikinai išvykti iš priimančiosios valstybės narės teritorijos. Pirmiausia dėl privalomosios karinės tarnybos, profesinių pareigų ar net sunkios ligos, kuriai gydyti tinkamesnės struktūros yra kitose valstybėse. Sąjungos pilietis ar jo šeimos narys, trečiosios valstybės pilietis, taip pat gali norėti laikinai išvykti iš priimančiosios valstybės narės, kad būtų šalia artimo asmens, atsidūrusio sunkioje padėtyje. Tačiau noras integruotis į šios valstybės visuomenę ir sukurti joje tvirtus ryšius dėl to nepasikeičia.
69. Taigi manau, kad, priešingai, nei siūlo Vokietijos vyriausybė, Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 3 dalies nagrinėjamu atveju taikyti negalima.
70. Komisija siūlo, kad nacionalinis teismas kai kuriais atvejais galėtų savo nuožiūra sušvelninti taisyklę, pagal kurią į legalaus gyvenimo šalyje laikotarpius iki įkalinimo ir po jo neatsižvelgiama skaičiuojant penkerių metų laikotarpį. Būtų laikomasi proporcingumo principo apribojant nuosprendžio priėmimo pasekmes asmenims, kuriems skirta labai trumpo laisvės atėmimo bausmė už palyginti nesunkų nusikaltimą. Taigi vadovaujantis proporcingumo principu kai kuriais atvejais penkerių metų laikotarpis, kurio reikalaujama teisei nuolat gyventi šalyje įgyti, nebūtų pertrauktas.
71. Mano manymu, toks siūlymas nepriimtinas. Visų pirma kyla klausimas, kaip su teisinio saugumo principu suderinti tai, kad 28 valstybių Sąjungoje atskirų valstybių narių baudžiamoji teisė, taigi ir nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas, skiriasi. Kai kurie nusikalstami veiksmai gali būti nevienodo sunkumo, tačiau už juos visose valstybėse narėse gali būti skiriamos tokios pačios bausmės. Be to, mano nuomone, reikalingi tikslūs kriterijai, kad nusikalstamą veiką vykdantis asmuo aiškiai žinotų, kas jam už tai gresia. Netikrumas, kurį sukurtų Komisijos siūlomas proporcingumo principo taikymas, galėtų sukelti abejonių dėl bausmės teisėtumo principo.
72. Priešingai, nei teigė Komisija teismo posėdyje, manau, kad ne Teisingumo Teismas, o būtent Sąjungos teisės aktų leidėjas turi nustatyti tokius kriterijus ir tokias ribas, kuriais remiantis laikytina, kad kalėjime praleistas laikotarpis nepertraukia reikalaujamojo pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį.
73. Mano manymu, skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, reikalaujamą siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, būtų galima atsižvelgti tik į skyrus kardomąjį kalinimą kalėjime praleistą laikotarpį iki teismo sprendimo, kuriuo byla būtų nutraukta ar atitinkamas asmuo išteisintas, priėmimo. Iš tikrųjų šiuo konkrečiu atveju kardomasis kalinimas nereiškia bausmės, nuosprendžiu skirtos už padarytą nusikaltimą, atlikimo. Kalbama apie atitinkamo asmens įkalinimą per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį ar jo dalį, kuriuo šiam asmeniui taikoma nekaltumo prezumpciją. Kadangi vėliau jam iškelta byla nutraukiama arba jis išteisinamas, viešosios valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad nėra nepaisyta visuomenės taisyklių ir vertybių, nes atitinkamas asmuo buvo nekaltas dėl jam pateiktų kaltinimų. Todėl, mano manymu, negalima jo kaltinti vykdžius veiką, už kurią taikoma baudžiamoji atsakomybė, reiškiančią nenorą integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę.
74. Atsižvelgdamas į visas šias pastabas esu tos nuomonės, kad Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip: legalaus gyvenimo šalyje laikotarpiai iki įkalinimo ir po jo negali būti sumuojami skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, kai šis laikotarpis pertraukiamas dėl įkalinimo.
IV – Išvada
75. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui Londono Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) atsakyti taip:
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 16 straipsnio 2 dalis aiškintina taip:
– įkalinimo laikotarpis negali būti laikomas „legaliu gyvenimu šalyje“, taigi į jį negali būti atsižvelgiama skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, būtiną teisei nuolat gyventi šalyje įgyti, ir
– legalaus gyvenimo šalyje laikotarpiai iki įkalinimo ir po jo negali būti sumuojami skaičiuojant penkerių metų laikotarpį, kai šis laikotarpis pertraukiamas dėl įkalinimo.