PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2008 m. liepos 1 d.(*)
„Valstybės pagalba – Vokietijos institucijų priemonės, skirtos Deutsche Post AG – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Bendros ekonominės svarbos paslauga – Papildomų sąnaudų, kilusių dėl nuostolingo pardavimo politikos siuntinių pristatymo nuo durų iki durų sektoriuje, kompensavimas – Naudos nebuvimas“
Byloje T‑266/02
Deutsche Post AG, įsteigta Bonoje (Vokietija), atstovaujama advokatų J. Sedemund ir T. Lübbig,
ieškovė,
palaikoma
Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir M. Lumma,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Kreuschitz ir J. Flett,
atsakovę,
palaikomą
Bundesverband Internationaler Express- und Kurierdienste eV (BIEK), įsteigtos Frankfurte prie Maino (Vokietija), atstovaujamos advokatų F. Mitzkus, T. Wambach ir R. Wojtek,
ir
UPS Europe NV/SA, įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos advokatų T. Ottervanger ir A. Bijleveld, vėliau advokato T. Ottervanger,
įstojusių į bylą šalių,
dėl prašymo panaikinti 2002 m. birželio 19 d. Komisijos sprendimą 2002/753/EB dėl Vokietijos Federacinės Respublikos priemonių, skirtų Deutsche Post AG (OL L 247, p. 27),
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai V. Tiili ir J. Azizi,
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
atsižvelgdamas į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. birželio 13 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Vokietijos teisės aktai
1 Nurodytinos pagrindinės penkių 1989‑1998 m. su pašto pristatymu susijusių Vokietijos įstatyminių bei poįstatyminių teisės aktų nuostatos, svarbios šioje byloje.
2 Pirma, 1989 m. birželio 8 d. buvo priimtas Pašto organizavimo įstatymas (Postverfassungsgesetz, BGBl. 1989 I, p. 1026). Pagal Postverfassungsgesetz 1 straipsnio 2 dalį Vokietijos pašto įstaiga, Deutsche Bundespost, buvo suskaidyta į tris atskirus teisės subjektus (Teilsondervermögen): Deutsche Bundespost Postdienst (toliau – DB‑Postdienst), Deutsche Bundespost Telekom (toliau – DB‑Telekom) ir Deutsche Bundespost Postbank. Pagal Postverfassungsgesetz 65 straipsnio 2 dalį šie subjektai buvo įpareigoti užtikrinti Deutsche Bundespost paslaugų teikimą. Taigi DB‑Telekom užėmė Deutsche Bundespost vietą telekomunikacijų srityje, o DB‑Postdienst perėmė Deutsche Bundespost veiklą pašto sektoriuje.
3 Remiantis Postverfassungsgesetz 37 straipsnio 3 dalimi, trys suskaidžius Deutsche Bundespost sukurti subjektai turėjo kompensuoti tarpusavyje veiklos išlaidas, jei vienas jų negalėtų padengti išlaidų iš savo pajamų. Be to, remiantis Postverfassungsgesetz 63 straipsnio 1 dalimi, Deutsche Bundespost, nepaisant jos suskaidymo, liko įpareigota iki 1995 m. mokėti į valstybės biudžetą grąžintinas sumas, atitinkančias tam tikrą jos veiklos pajamų procentą.
4 Galiausia, konkrečiai dėl DB‑Postdienst nustatyto viešosios paslaugos teikimo įpareigojimo, Postverfassungsgesetz 25 straipsnio 2 dalis iš esmės numatė, kad Vokietijos vyriausybė nutarimu apibrėžia „infrastruktūros paslaugas, kurias įmonės privalo suteikti (privalomas paslaugas), dėl konkretaus viešojo intereso, ypač siekiant užtikrinti viešosios paslaugos teikimą“, taip pat „nustato esminę privalomų paslaugų struktūrą ir tarifų apskaičiavimo taisykles“.
5 Antra, 1989 m. liepos 8 d. priimtas Pašto sistemos įstatymas (Gesetz über das Postwesen, BGBl. 1989 I, p. 1449). Pagal Gesetz über das Postwesen 2 straipsnio 1 dalį DB‑Postdienst turi monopolį laiškų pristatymo sektoriuje.
6 Trečia, 1994 m. sausio 12 d. priimtas Nutarimas dėl privalomų pašto paslaugų (Postdienst-Pflichtleistungsverordnung, BGBl. 1994 I, p. 86). Remiantis Postdienst-Pflichtleistungsverordnung 1 straipsnio 1 dalimi, DB‑Postdienst privalo teikti „privalomas paslaugas“ visoje teritorijoje pagal vienodo tarifo visoje valstybės teritorijoje principą. Konkrečiai dėl pašto siuntinių pristatymo Postdienst-Pflichtleistungsverordnung 2 straipsnio 1 dalis numatė, jog DB‑Postdienst privalo užtikrinti iki 20 kg sveriančių ir tam tikrų matmenų neviršijančių siuntinių surinkimą, perdavimą ir įteikimą visoje teritorijoje. Be to, Postdienst-Pflichtleistungsverordnung 2 straipsnio 2 dalies 3 punktas suteikė DB‑Postdienst teisę nustatyti žemesnį nei vienodas tarifą tuo atveju, kai klientas pats rūšiuoja siuntinius arba siunčia minimalų jų kiekį.
7 Ketvirta, 1994 m. rugsėjo 14 d. priimtas Pašto reorganizavimo įstatymas (Postumwandlungsgesetz, BGBl. 1994 I, p. 2339). Remiantis Postumwandlungsgesetz 1 ir 2 straipsniais, trys 2 punkte minėti subjektai nuo 1995 m. sausio 1 d. buvo reorganizuoti į akcines bendroves, ir jų veiklą atitinkamai perėmė Deutsche Post AG (toliau – DPAG arba ieškovė), Deutsche Telekom AG ir Deutsche Postbank AG.
8 Penkta, 1997 m. gruodžio 22 d. priimtas Pašto įstatymas (Postgesetz, BGBl. 1997 I, p. 3294), kurio 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog iki 20 kg sveriančių siuntinių pristatymas yra universalioji paslauga.
Bylos aplinkybės
9 Be laiškų pristatymo sektoriaus, kuriame ji turi monopolį (toliau – rezervuotas sektorius), DPAG taip pat veikia dviejuose kituose, t. y. siuntinių bei periodinių leidinių ir dienraščių pristatymo sektoriuose, kurie abu yra atviri konkurencijai (toliau – atviri konkurencijai sektoriai).
10 Siuntinių pristatymo sektoriuje DPAG teikia tiesiogiai pašto įstaigose įteiktų siuntinių pristatymo paslaugas bei didelių siuntinių kiekių, kurie tiesiogiai neapdorojami prie pašto langelių, pristatymo paslaugas (toliau – siuntinių „nuo durų iki durų“ sektorius).
11 Siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje, kuris nagrinėjamas šioje byloje, DPAG teikia dvi pagrindines paslaugas: siuntinių gabenimą „nuo durų iki durų“, skirtą verslo klientams, rūšiuojantiems siuntinius arba pateikiantiems minimalų jų kiekį (toliau – verslo klientų segmentas), ir siuntinių gabenimą nuotolinės prekybos įmonių, siunčiančių pagal katalogą ar elektroniniu būdu užsakytas prekes, pavedimu (toliau – nuotolinės prekybos segmentas).
12 Verslo klientų segmentas nuo nuotolinės prekybos segmento, be kita ko, skiriasi logistikos operacijomis, reikalingomis surenkant, tvarkant depozito centre ir pristatant siuntinius, bei su tuo susijusiomis išlaidomis.
13 1994 m. liepos 7 d. privati siuntinių pristatymo įmonė UPS Europe NV/SA (toliau – UPS) pateikė Komisijai skundą dėl DB‑Postdienst, pagrįstą 86 EB sutarties straipsniu (dabar – EB 82 straipsnis) bei 92 EB sutarties straipsniu (dabar – EB 87 straipsnis). Kitą skundą pateikė pasiuntinių ir greitųjų siuntų paslaugų teikėjų asociacija Bundesverband Internationaler Express- und Kurierdienste eV (toliau – BIEK). Iš esmės UPS ir BIEK kaltino DB‑Postdienst taikius nuostolingo pardavimo politiką siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje, kuri laikytina piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme, ir savo nuostolius šiame sektoriuje dengus rezervuotame sektoriuje gautomis pajamomis, t. y. pažeidžiant EB 87 straipsnį suteiktomis viešosiomis lėšomis.
14 1999 m. rugpjūčio 17 d. raštu, 1999 m. spalio 23 d. paskelbtu Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 306, p. 25), Komisija pranešė Vokietijos Federacinei Respublikai apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Be to, 2000 m. liepos 7 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti procedūrą pagal EB 82 straipsnį.
15 2001 m. kovo 20 d. Komisija priėmė sprendimą 2001/354/EB dėl procedūros pagal EB 82 straipsnį (byla COMP/35.141 – Deutsche Post AG, OL L 125, p. 27). Šiame sprendime Komisija iš esmės nustatė, jog DPAG pažeidė EB 82 straipsnį, piktnaudžiaudama savo dominuojančia padėtimi tik nuotolinės prekybos segmente, pirma, nuo 1974 iki 2000 metų suteikdama savo klientams nuolaidą už lojalumą tik su sąlyga, kad jie įsipareigos, jog visi ar dauguma jų tam tikro svorio siuntinių arba katalogų bus tvarkomi DPAG įstaigose bei, antra, nuo 1990 iki 1995 metų vykdydama nuostolingo pardavimo politiką, siūlydama kainas, žemesnes už savo ribines sąnaudas. Už veiksmus, susijusius su nuolaidomis už lojalumą, Komisija skyrė DPAG 24 mln. EUR baudą. Už veiksmus, susijusius su nuostolingu pardavimu, Komisija baudos neskyrė, iš esmės nusprendusi, kad anksčiau ji nenaudojo kriterijaus, kurį šiuo atveju pritaikė nustatydama nuostolingo pardavimo faktą.
16 2002 m. birželio 19 d. Komisija priėmė sprendimą 2002/753/EB dėl Vokietijos Federacinės Respublikos priemonių, skirtų DPAG (OL L 247, p. 27, toliau – ginčijamas sprendimas). Sprendimo motyvavimą sudaro keturi etapai.
17 Pirmiausia ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoje dalyje Komisija nurodo, jog „sprendime pradėti procedūrą Komisija iškėlė prielaidą, kad DB‑Postdienst, o vėliau DPAG gauti mokėjimai, kompensuojant už bendros svarbos paslaugų teikimą, buvo didesni nei papildomos grynosios sąnaudos, kurias DB‑Postdienst ir DPAG patyrė dėl šių paslaugų“, ir jog ji „todėl nurodė nagrinėsianti preziumuojamas pagalbos priemones“, išvardytas ginčijamo sprendimo 3‑7 konstatuojamose dalyse. Šios priemonės tai, pirma, Deutsche Postbank įsigijimo finansavimas 1998 m., antra, Post-Unterstützungskasse (Pašto tarnautojų pensijų fondas) finansavimas, trečia, galimas viešosios garantijos suteikimas užtikrinant Deutsche Bundespost įsipareigojimus, ketvirta, DB-Postdienst reorganizavimo į akcinę bendrovę aplinkybės ir, penkta, finansinė ar administracinė valstybės pagalba ieškovei.
18 Ginčijamo sprendimo 12‑15 konstatuojamose dalyse aprašiusi kiekvienos iš keturių pirmiausia paminėtų priemonių pobūdį, dėl penktosios priemonės sprendimo 16‑20 konstatuojamose dalyse Komisija nurodo, kad ieškovė jai pranešė pagal Postverfassungsgesetz 37 straipsnio 3 dalį gavusi DB‑Telekom mokėjimus, skirtus kompensuoti jos nuostoliams, patirtiems nuo 1990 iki 1995 m. (toliau – DB‑Telekom mokėjimai). Šiuo atžvilgiu ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamoje dalyje Komisija, be kita ko, pažymi, kad, kaip patvirtino Vokietijos Federacinė Respublika 2000 m. balandžio 25 d. ir 2002 m. sausio 31 d. papildomose pastabose, DB‑Telekom ir (arba) (Deutsche Telekom) DB‑Postdienst ir (arba) DPAG iš viso sumokėjo 11 081 mln. Vokietijos markių (DEM) kompensaciją už 1990‑1995 m. laikotarpį, kad Vokietijos valdžios institucijos neneigia, jog už šią dviejų atskirų įmonių tarpusavio finansinę kompensaciją atsako valstybė, nes ji numatyta Postverfassungsgesetz 37 straipsnio 3 dalyje, ir kad Vokietijos vyriausybė vis dėlto teigia, jog DB‑Telekom mokėjimai buvo būtini, siekiant subalansuotomis finansinėmis sąlygomis vykdyti užduotis, susijusias su bendros ekonominės svarbos paslauga (toliau – BESP).
19 Ginčijamo sprendimo 21‑39 konstatuojamose dalyse nurodžiusi su siuntinių „nuo durų iki durų“ paslaugomis susijusių infrastruktūros sąnaudų dydį, ginčijamo sprendimo 40‑45 konstatuojamose dalyse Komisija, be kita ko, pažymi, kad Vokietijos Federacinė Respublika pateikė jai duomenis apie su BESP susijusių DGAP užduočių svarbą siuntinių pristatymo sektoriuje ir apie grynąsias papildomas sąnaudas, susijusias su penkiolika „istorinių išlaidų“, kurias ieškovė turėjo patirti kaip buvusi viešojo valdymo įstaiga. Galiausiai ginčijamo sprendimo 46‑63 konstatuojamose dalyse Komisija aprašo per administracinę procedūrą gautas suinteresuotųjų trečiųjų asmenų, t. y. BIEK ir UPS pastabas, pagal kurias iš esmės siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje DPAG patyrė nuostolių, nesusijusių su BESP įgyvendinimu, o kilusių dėl nuostolingo pardavimo politikos, kuriuos ji dengė viešosiomis lėšomis.
20 Antra, ginčijamo sprendimo 66‑69 konstatuojamose dalyse bei 107 išnašoje Komisija pažymi, jog jos prašymu Vokietijos Federacinė Respublika pranešė, kad nuo 1990 iki 1998 m. DPAG, viena vertus, gavo pelno rezervuotame sektoriuje, ir, kita vertus, patyrė nuostolių atviruose konkurencijai sektoriuose, dėl ko visuose veiklos sektoriuose ji iš viso turėjo 2 289 mln. DEM deficitą.
21 Šiuo atžvilgiu ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoje dalyje Komisija pažymi, jog „atsakydama į 2000 m. kovo 10 d. Komisijos klausimą dėl galimo DPAG pelno (atviruose konkurencijai) sektoriuose nuo 1990 iki 1998 metų, (Vokietijos) vyriausybė 2000 m. kovo 24 d. laiške (10 p.) pažymėjo, kad 1998 m. atviruose konkurencijai sektoriuose DPAG turėjo teigiamą (konfidencialu)(1) mln. DEM balansą“. Komisija toliau priduria, jog „be to, Vokietijos institucijos pateikė duomenis, pagal kuriuos 1990‑1998 metais imtinai (siuntinių pristatymo paslaugų) sektorius turėjo (konfidencialu) mln. DEM deficitą, o dienraščių ir periodinių leidinių sektorius patyrė (konfidencialu) mln. DEM nuostolių. Iš to Komisija daro išvadą, kad „deficitas šiuose dviejuose sektoriuose iš viso sudarytų (konfidencialu) mln. DEM“ ir kad „atviruose konkurencijai sektoriuose gautų pajamų nepakako deficitui (siuntinių pristatymo paslaugų) sektoriuje padengti“.
22 Be to, ginčijamo sprendimo 107 išnašoje Komisija pažymi, kad „pagal 2000 m. birželio 2 d. laiške (2000 m. sausio 12 d. ištaisyta versija) (Vokietijos Federacinės Respublikos) pateiktus duomenis, 1990‑1998 metais rezervuotoje srityje buvo gauta iš viso (konfidencialu) mln. DEM pelno“, kad „nagrinėtu laikotarpiu atviruose konkurencijai sektoriuose parduota už (konfidencialu) mln. DEM“ ir kad tai „neišvengiamai reiškia, jog bent 2 289 mln. DEM iš bendro (konfidencialu) mln. DEM deficito dalis negalėjo būti kompensuota nei iš (rezervuoto) sektoriaus pelno, nei iš atviruose konkurencijai sektoriuose gautų pajamų“.
23 Trečia, Komisija ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoje dalyje pažymi, jog atsižvelgiant į (konfidencialu) mln. DEM dydžio nuostolius, DPAG patirtus siuntinių pristatymo sektoriuje nuo 1990 iki 1998 m., reikia išnagrinėti, ar „valstybės kompensuotos grynosios papildomos sąnaudos tiesiogiai susijusios su įstatymo aiškiai apibrėžtomis DPAG užduotimis“, ir „jeigu šis viešųjų lėšų suteikimas galiausiai leido siuntinių (pristatymo) sektoriui finansuoti ir grynąsias papildomas sąnaudas, neturinčias jokio priežastinio ryšio su viešosios paslaugos užduočių įgyvendinimu, DPAG dėl to gavo naudos (EB) 87 straipsnio 1 dalies prasme.“
24 Šiuo klausimu, pirmiausia, ginčijamo sprendimo 75–79 konstatuojamose dalyse Komisija nurodo, jog, remiantis Postdienst-Pflichtleistungsverordnung 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuo 1994 m. vasario 1 d. DPAG galėjo, nors ir neprivalėjo, savo klientams siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje teikti nuolaidas, dėl kurių būtų taikomas žemesnis nei vienodas Postdienst-Pflichtleistungsverordnung 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas tarifas siuntinių pristatymo sektoriuje.
25 Toliau ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoje dalyje Komisija pažymi, jog, atsižvelgiant į DPAG išlaidas, susijusias su siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriumi, bei jos siūlomą žemesnį nei vienodas tarifą, nuo 1994 iki 1999 m. siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriaus paslaugų pajamų nepakako šio sektoriaus išlaidoms padengti. Komisija patikslina, kad situacija, kai DPAG sąnaudos negalėjo būti padengtos, egzistavo iki 1999 metų.
26 Galiausia, ginčijamo sprendimo 82 ir 86 konstatuojamose dalyse Komisija konstatuoja, jog šios dėl nuostolingo pardavimo politikos kilusios papildomos sąnaudos bei DPAG vykdomos BESP užduotys nesusijusios jokiu priežastiniu ryšiu dėl trijų priežasčių. Pirma, Komisija nurodo, kad DPAG neturėjo jokios teisinės pareigos teikti savo klientams siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriaus paslaugų žemesniu tarifu, nei vienodas teisės aktų nustatytas tarifas. Antra, ji mano, kad DPAG kainų politika, pagal kurią buvo siūlomas žemesnis nei vienodas tarifas, buvo paaiškinama tik DPAG pastangomis išsaugoti arba užimti naują rinkos dalį liberalizuotame siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje. Trečia, ji konstatuoja, jog žemesnių nei vienodas tarifas kainų politika sukelia aiškiai matomas papildomas grynąsias sąnaudas, nesusijusias su BESP įpareigojimais.
27 Taigi ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja, jog nuo 1994 iki 1999 m. dėl savo nuostolingo pardavimo politikos ieškovė iš viso patyrė 1 118,7 mln. DEM papildomų grynųjų sąnaudų.
28 Ketvirta, ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigia, kad „(nuostolingo pardavimo) politika vidutiniu laikotarpiu yra nesuderinama su įmonės ekonominiais interesais“ ir kad „tokiomis aplinkybėmis jokia privati, rinkos dėsnių veikiama įmonė neišsaugotų siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriaus paslaugų, nes (nuostolingo pardavimo) politika kasmet kaupia deficitą ir, nesant finansinės kompensacijos, vidutiniu laikotarpiu sukelia pernelyg didelį įsiskolinimą“. Ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš to daro išvadą, kad „kadangi valstybės suteikta kompensacija, dengianti papildomas grynąsias sąnaudas, kilusias dėl (nuostolingo pardavimo) politikos, sumažina įprastines sąnaudas, susijusias su liberalizuoto siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriaus paslaugų teikimu, ši priemonė suteikia DPAG naudą EB 87 straipsnio 1 dalies prasme“, kad „valstybės lėšų suteikimas šiai nepadengtų sąnaudų daliai kompensuoti suteikia DPAG konkurencinę naudą“ ir kad „ši nauda ir ši, nesuderinama su bendrąja rinka pagalba sudaro 1 118,7 mln. DEM“.
29 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis numato:
„1 straipsnis
572 mln. EUR (1 118,7 mln. DEM) dydžio viešoji pagalba, kurią (Vokietijos Federacinė Respublika) suteikė (DPAG), yra nesuderinama su bendrąja rinka.
2 straipsnis
1. (Vokietijos Federacinė Respublika) imasi visų reikiamų priemonių, kad susigrąžintų iš (DPAG) 1 straipsnyje nurodytą neteisėtai suteiktą pagalbą.
<...>“
Procesas ir šalių reikalavimai
30 2002 m. rugsėjo 4 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
31 2002 m. gruodžio 17 ir 19 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais prašymais BIEK ir UPS paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje.
32 2003 m. gegužės 9 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu Vokietijos Federacinė Respublika paprašė leisti įstoti į bylą ieškovės pusėje.
33 2003 m. kovo 11 d., balandžio 14 d. ir rugsėjo 26 d. bei 2004 m. vasario 26 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais raštais ieškovė pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 2 dalies antrą sakinį paprašė, kad BIEK ir UPS nebūtų pateikti tam tikri bylos dokumentai.
34 2003 m. birželio 2 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas patenkino BIEK ir UPS prašymus leisti įstoti į bylą bei atidėjo sprendimo dėl prašymo dėl dokumentų konfidencialumo pagrįstumo priėmimą.
35 2003 m. birželio 5 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios išplėstinės kolegijos pirmininkas patenkino Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą leisti įstoti į bylą. Kadangi šis prašymas pateiktas praėjus Procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalyje numatytam šešių savaičių terminui, Vokietijos Federacinės Respublikos teises reglamentuoja minėto reglamento 116 straipsnio 6 dalis.
36 2003 m. birželio 25 d. ir lapkričio 17 d. bei 2004 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais atskirais raštais BIEK pareiškė prieštaravimus dėl tam tikrų jai perduotų bylos dokumentų konfidencialumo.
37 2003 m. lapkričio 17 d. ir 2004 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais atskirais raštais UPS pareiškė prieštaravimus dėl tam tikrų jai perduotų bylos dokumentų konfidencialumo.
38 2004 m. sausio 5 d. raštu ieškovė pateikė Pirmosios instancijos teismui savo pastabas dėl įstojusių į bylą šalių, BIEK ir UPS, pareikštų prieštaravimų dėl tam tikrų bylos dokumentų konfidencialumo.
39 Pakeitus Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją išplėstinę kolegiją, kuriai atitinkamai buvo paskirta ši byla.
40 2005 m. sausio 13 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas patenkino prašymą dėl tam tikrų skaičių ir dokumentų konfidencialumo BIEK ir UPS atžvilgiu bei atmetė likusią prašymo dėl konfidencialumo dalį.
41 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, 2007 m. kovo 15 d. paprašė ieškovės, Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti tam tikrus dokumentus ir raštu atsakyti į kai kuriuos klausimus. Šalys įvykdė šiuos prašymus per nustatytą terminą.
42 2007 m. balandžio 13 d. ir gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais raštais ieškovė paprašė, kad tam tikri taikant proceso organizavimo priemones jos pačios, Komisijos bei Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti skaičiai ir dokumentai, remiantis Procedūros reglamento 116 straipsnio 2 dalies antru sakiniu, nebūtų pateikti BIEK ir UPS.
43 2007 m. gegužės 24 d. laišku, laikydamasi nustatyto termino, BIEK pareiškė prieštaravimus dėl ieškovės prašymo dėl konfidencialumo, susijusio su Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktais atsakymais.
44 2007 m. birželio 11 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas patenkino prašymą dėl tam tikrų skaičių ir dokumentų konfidencialumo BIEK ir UPS atžvilgiu bei atmetė likusią prašymo dėl konfidencialumo dalį.
45 Per 2007 m. birželio 13 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo užduotus klausimus.
46 Žodinė proceso dalis buvo baigta 2007 m. birželio 13 d. posėdžiu. Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 32 straipsnį, kadangi vienas kolegijos narys negalėjo dalyvauti pasitarimuose, trumpiausiai teisėjo pareigas einantis teisėjas, kaip apibrėžta Pirmosios instancijos teismo 6 straipsnyje, nedalyvavo pasitarimuose, taigi Pirmosios instancijos teismo pasitarimuose toliau dalyvavo trys šį sprendimą pasirašę teisėjai.
47 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
48 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
49 BIEK ir UPS Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.
Dėl teisės
Dėl panaikinimo pagrindų
50 Ieškinyje ieškovė nurodo devynis pagrindus, kuriuos galima sugrupuoti kaip nurodyta toliau.
51 Pirmosios grupės pagrindais ieškovė iš esmės kaltina Komisiją pažeidus EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 86 straipsnio 2 dalį, nes ši neįrodė, kad DPAG gavo tam tikros naudos. Pirma, ieškovė teigia, kad trys ginčijame sprendime minimos viešųjų išteklių rūšys jai nesuteikė jokios naudos. Antra, ji tvirtina, kad Komisija pažeidė savo pareigą nagrinėti, ar visa DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo jos papildomas grynąsias sąnaudas, susijusias su BESP užduočių vykdymu. Trečia, ji teigia, jog Komisija neteisingai nusprendė, kad DB‑Telekom mokėjimai jai suteikė naudos, leidusios padengti tariamas papildomas sąnaudas, susijusias su nuostolingo pardavimo politika.
52 Antrosios grupės pagrindais Komisija kaltinama padariusi įvairių akivaizdžių vertinimo klaidų. Pirma, ieškovė kaltina Komisiją panaudojus klaidingą jos siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriui priskirtinų sąnaudų apskaičiavimo metodą ir todėl neteisingai nusprendus, kad ieškovė vykdė nuostolingo pardavimo politiką. Antra, ji teigia, jog Komisija suklydo nurodydama, kad tarifų politika siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje, siūlant žemesnes už įstatymo numatytą vienodą tarifą kainas, buvo siuntinių pristatymo sektoriuje patirtų nuostolių priežastis, ir kad šie veiksmai nesusiję su BESP teikimu. Trečia, ji kaltina Komisiją neteisingai nusprendus, kad ji neturėjo nuosavų lėšų, kuriomis galėtų finansuoti tariamą nuostolingo pardavimo politiką.
53 Trečiosios grupės pagrindais ieškovė kaltina Komisiją, pirma, neatsižvelgus į išteklių priskyrimo valstybei sąvoką, antra, pažeidus pareigą motyvuoti tuo, kad nepatikslino, kokiais viešaisiais ištekliais ieškovei suteikta nauda, trečia, peržengus savo kompetencijos ribas, vertinant ieškovės paslaugų efektyvumą siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje, ketvirta, pažeidus privataus investuotojo principą ir, penkta, pažeidus ieškovės teisę būti išklausytai.
Dėl pirmosios panaikinimo pagrindų grupės, susijusios su DPAG gauta nauda
Šalių argumentai
54 Visų pirma, ieškovė ieškinyje nurodo, kad ginčijamame sprendime minimos biudžeto lėšos, naudotos Post Unterstützungskasse, Deutsche Bundespost suteiktai garantijai bei DB-Postdienst reorganizavimo į akcinę bendrovę priemonėms finansuoti, nesuteikė jai jokios naudos. Šiuo atžvilgiu dublike ir atsakymuose į per posėdį užduotus Pirmosios instancijos teismo klausimus ieškovė pažymi atsižvelgusi į Komisijos teiginį, kad ginčijamame sprendime ši nurodė, jog naudą ieškovei suteikė tik DB‑Telekom mokėjimai.
55 Pateikdama antrą argumentą dėl DB‑Telekom mokėjimų ieškovė teigia, jog neapskaičiavusi papildomų grynųjų DPAG sąnaudų, susijusių su BESP užduočių vykdymu, Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 86 straipsnio 2 dalį bei teismų praktiką, įtvirtintą 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendime Ferring (C‑53/00, Rink. p. I‑9067, 33 punktas) bei 1997 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime FFSA ir kt. prieš Komisiją (T‑106/95, Rink. p. II‑229, 101 punktas), 1998 m. sausio 27 d. Sprendime Ladbroke Racing prieš Komisiją (T‑67/94, Rink. p. II‑1, 52 punktas) ir 2000 m. gegužės 10 d. Sprendime SIC prieš Komisiją (T‑46/97, Rink. p. II‑2125, 84 punktas), pagal kuriuos Komisija gali teisėtai konstatuoti valstybės pagalbos buvimą, tik prieš tai nustačiusi, kad už BESP teikimą atsakingai įmonei skirtų viešųjų lėšų suma viršija su BESP užduočių vykdymu susijusių papildomų grynųjų sąnaudų sumą. Šiuo atžvilgiu ieškovė, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, pirmiausia tvirtina, kad jei nagrinėjamu atveju Komisija būtų atlikusi tokį vertinimą, būtų konstatavusi, jog, kaip matyti iš Komisijai prašymu pateiktos medžiagos, bendra su BESP užduočių vykdymu susijusių papildomų grynųjų sąnaudų suma stipriai viršija DPAG gautų viešųjų lėšų sumą.
56 Ieškovė teigia, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, taikydama EB 87 straipsnio 1 dalį ir EB 86 straipsnio 2 dalį, ji neturi jokios diskrecijos konstatuodama valstybės pagalbą, skirtingai nuo jos turimos didelės diskrecijos, vertinant valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalį.
57 Be to, ieškovė tvirtina, jog BIEK ir UPS klysta teigdamos, kad šiuo atveju netenkinamos 55 punkte minėtame Teisingumo Teismo sprendime Ferring bei 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, Rink. p. I‑7747, toliau – Altmark sprendimas) nurodytos sąlygos, nes DB‑Telekom mokėjimai jai nesuteikė jokios naudos, atsižvelgiant į tai, kad dar iki 1995 m. ji grąžino visas šias sumas valstybei, sumokėdama 11 481 mln. DEM grąžintinas sumas, kurias Deutsche Bundespost privalėjo sumokėti valstybei pagal Postverfassungsgesetz 63 straipsnio 1 dalį (toliau – grąžintinos sumos).
58 Antra, ieškovė pastebi, kad, ginčijamame sprendime nenurodžiusi su BESP užduočių vykdymu susijusių papildomų grynųjų sąnaudų sumos, nors apie šią sumą jai buvo pranešta, bei neatlikusi apskaičiavimų, kurie parodytų, ar DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo šių papildomų sąnaudų sumą, Komisija nesuteikė Pirmosios instancijos teismui galimybės įvertinti ginčijamo sprendimo teisėtumo. Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad Komisija nepateikė jokio tinkamo paaiškinimo, kodėl negalėjo nustatyti su ieškovės BESP užduočių vykdymu susijusių papildomų grynųjų sąnaudų, nors turėjo visus tam reikiamus duomenis, pateiktus Vokietijos Federacinės Respublikos.
59 Trečia, ieškovė remiasi teisinio saugumo principo pažeidimu, teigdama, kad nesiimdama apskaičiuoti, ar ieškovei skirtų viešųjų lėšų suma viršijo su jos BESP užduočių vykdymu susijusių papildomų grynųjų sąnaudų sumą, Komisija nukrypo nuo savo sprendimų praktikos.
60 Pateikdama ketvirtą argumentą, ieškovė, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, teigia, jog, net jeigu DB‑Telekom mokėjimai vis dėlto suteikė jai naudos, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nusprendusi, kad šie mokėjimai neabejotinai leido jai padengti tariamas papildomas sąnaudas, tariamai kilusias dėl nuostolingo pardavimo politikos, vykdytos nuo 1995 iki 1999 metų. Ieškovės tvirtinimu, kadangi DB‑Telekom mokėjimai buvo skirti visiems jos nuo 1990 iki 1995 m. patirtiems nuostoliams kompensuoti, „matematiškai“ neįmanoma, kad šiais mokėjimais ji būtų galėjusi kompensuoti tariamas papildomas grynąsias sąnaudas dėl nuostolingo pardavimo politikos nuo 1994 iki 1999 metų.
61 Visų pirma, Komisija atsako, kad, kadangi ginčijamame sprendime nusprendė, jog reikšmingi tik DB‑Telekom mokėjimai, ieškovės argumentas, jog kitos ginčijamame sprendime minimos viešosios lėšos jai nesuteikė naudos, nesuprantamas.
62 Pateikdama antrą argumentą, Komisija iš esmės tvirtina neprivalėjusi atlikti apskaičiavimo, siekdama nustatyti, ar DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo DPAG patirtas papildomas grynąsias sąnaudas, susijusias su jos BESP užduočių vykdymu. Pirma, ji mano, kad nors toks apskaičiavimas būtų prasmingas nustatant, ar už BESP teikimą atsakinga įmonė gavo pernelyg didelę kompensaciją, šiuo atveju jis nėra tinkamas, atsižvelgiant į BIEK ir UPS pateiktus skundus dėl konkurencijos iškraipymo bei į dėl šių skundų galėjusį kiltį Komisijos įtarimą, kad DPAG galėjo pervertinti papildomas grynąsias sąnaudas, susijusias su jos BESP užduočių vykdymu. Be to, ji mano, kad toks apskaičiavimas nebūtų leidęs nustatyti nei ar tarp BESP vykdymo bei dėl DPAG nuostolingo pardavimo politikos kilusių papildomų grynųjų sąnaudų yra priežastinis ryšys, nei ar valstybė padengė šias papildomas ieškovės sąnaudas, tuo sukeldama konkurencijos iškraipymą.
63 Šiuo atžvilgiu Komisija pirmiausia pastebi, kad ginčijamo sprendimo požiūriu svarbus tik klausimas, ar dėl nuostolingo pardavimo politikos siuntinių „nuo durų iki durų“ sektoriuje kilusias papildomas grynąsias sąnaudas ieškovė padengė iš savo lėšų, ar turėjo pasinaudoti viešosiomis lėšomis. Komisijos teigimu, kadangi ieškovė neginčijo 1994‑1998 metais visą savo deficitą siuntinių sektoriuje kompensavusi iš viešųjų lėšų ir kadangi Komisija nustatė, kad ieškovė neturėjo savo lėšų, pakankamų dėl nuostolingo pardavimo politikos kilusioms papildomoms grynosioms sąnaudoms padengti, įrodyta, jog DB‑Telekom mokėjimais buvo kompensuotos būtent šios, DPAG nuo 1994 iki 1999 m. patirtos papildomos grynosios sąnaudos, nesusijusios su BESP teikimu.
64 Antra, Komisija teigia, kad kaip ir EB 87 straipsnio 3 dalies bei EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo atveju, taikydama EB 87 straipsnio 1 dalį ji turi didelę diskreciją valstybės pagalbos buvimui konstatuoti, jeigu vertina sudėtingus ekonominius faktus. Tokiu atveju Bendrijos teismai turi tik nagrinėti, ar ginčijamam sprendimui taikomas kuris nors EB 230 straipsnyje numatytų panaikinimo pagrindų, tačiau negali savo vertinimu pakeisti sprendimo autoriaus vertinimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė apsiriboja teiginiu, kad egzistuoja kitas faktų vertinimo metodas, tačiau nepateikia įrodymų, jog Komisija peržengė savo diskrecijos ribas.
65 Trečia, Komisija, palaikoma BIEK ir UPS, pastebi, kad apskaičiavimas, siekiant nustatyti, ar visa viešųjų lėšų suma viršija visą su BESP užduočių vykdymu susijusių papildomų grynųjų sąnaudų sumą, be kita ko, paremtas prielaida, kad valstybės lėšos naudojamos tinkamai pagal jų paskirtį. Tačiau nagrinėjamu atveju netenkinama nė viena sąlygų, kurias Teisingumo Teismo nustatė 55 punkte minėtame sprendime Ferring ir 57 punkte minėtame sprendime Atmark. Be to, iš 55 punkte minėto sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją (185‑189 punktai) matyti, kad Pirmosios instancijos teismas manė, jog toks apskaičiavimas nėra privalomas, o tik gali būti pakankamas.
66 Ketvirta, atsakydama į ieškovės argumentą, jog nesivadovavo savo sprendimų praktika, Komisija nurodo, kad panaudotas metodas atitinka jos komunikatą 2001/C 320/04 dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo viešųjų paslaugų transliavimui (OL C 320, 2001, p. 5, 58 punktas) ir jos 2002 m. lapkričio 12 d. „non paper“ dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų ir valstybės pagalbos 80 punktą, pagal kuriuos ji pasiliko galimybę vertinti priežastinį ryšį tarp BESP teikimo ir tam tikrų konkurencijos iškraipymų, jeigu viešosiomis lėšomis besinaudojančio paslaugų teikėjo kainų politika konkurencijai atviroje rinkoje keltų konkurencijos iškraipymo pavojų.
67 Trečiuoju argumentu Komisija ginčija ieškovės teiginį, kad ji neįrodė, jog DB‑Telekom mokėjimų, atsižvelgiant į ieškovės nuostolius, patirtus nuo 1990 iki 1995 m., pakako nuo 1990 iki 1994 m. jos vykdomai nuostolingo pardavimo politikai finansuoti. Komisija, palaikoma BIEK ir UPS, teigia, kad, jau nekalbant apie tai, jog apskaitos požiūriu neįmanoma nustatyti, kokiomis lėšomis finansuojamos tam tikros išlaidos, ieškovės mokėtinos grąžintinos sumos nesudarė papildomų grynųjų BESP sąnaudų. Be to, Komisijos manymu, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kad savo lėšomis padengė tariamas papildomas grynąsias sąnaudas, kilusias dėl nuostolingo pardavimo politikos, Komisija galėjo teisėtai remtis prielaida, jog šios papildomos sąnaudos buvo padengtos viešosiomis lėšomis.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
68 Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį „išskyrus tuos atvejus, kai <...> Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.
69 Be to, pagal EB 86 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms patikėta teikti BESP, taikomos Sutartyje numatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių.
70 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kvalifikuojant priemonę kaip valstybės pagalbą, turi būti tenkinamos visos EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos. EB 87 straipsnio 1 dalis numato tokias sąlygas: pirma, priemonė turi būti vykdoma valstybės arba jos išteklių sąskaita. Antra, ji turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ji turi suteikti naudos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba sukelti tokio iškraipymo pavojų (žr. 57 punkte minėto Altmark sprendimo 74 ir 75 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).
71 Kalbant apie trečiąją ankstesniame punkte nurodytą sąlygą, iš teismo praktikos matyti, kad valstybės pagalbos sąvoka yra objektyvi ir priklauso tik nuo to, ar priemonė suteikia naudos tam tikrai įmonei arba įmonėms (55 punkte minėto sprendimo Ladbroke Racing prieš Komisiją 52 punktas).
72 Šiuo klausimu konstatuotina, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, valstybės priemonė nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu ji laikytina kompensacija už ją gaunančių įmonių suteiktas viešąsias paslaugas, dėl ko šios įmonės faktiškai negauna finansinės naudos, ir todėl ši priemonė joms nesukuria palankesnių konkurencinių sąlygų įmonių konkurenčių atžvilgiu (57 punkte minėto sprendimo Atmark 87 punktas ir 2003 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Enirisorse C‑34/01–C‑38/01, Rink. p. I‑14243, 31 punktas).
73 Tačiau konkrečiu atveju tokia kompensacija nekvalifikuotina kaip valstybės pagalba tik tuomet, kai tenkinamos kelios sąlygos (57 punkte minėto sprendimo Atmark 88 punktas ir 72 punkte minėto sprendimo Enirisorse 31 punktas). Pirma, įmonei gavėjai turi būti iš tikrųjų paskirta vykdyti viešųjų paslaugų pareigas ir šios pareigos turi būti aiškiai apibrėžtos. Antra, metodas, kuriuo remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatytas iš anksto, užkertant kelią tam, kad kompensacija duotų ekonominę naudą, kuri ją gaunančiai įmonei suteiktų pranašumą įmonių konkurenčių atžvilgiu. Trečia, kompensacija negali būti didesnė negu būtina tam, kad visiškai ar iš dalies būtų padengtos viešųjų paslaugų pareigų vykdymo sąnaudos, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir į protingą pelną iš šių pareigų vykdymo. Ketvirta, tais atvejais, kai įmonė, kuriai paskiriama vykdyti viešųjų paslaugų pareigas, nebuvo parinkta pagal viešųjų pirkimų procedūrą, būtinos kompensacijos dydis turi būti nustatytas vadovaujantis sąnaudomis, kurias būtų patyrusi vidutinė, taip gerai valdoma ir viešųjų paslaugų pareigoms vykdyti pakankamai aprūpinta įmonė, jog galėtų vykdyti šias pareigas, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir į protingą pelną iš šių pareigų vykdymo (57 punkte minėto sprendimo Altmark 89‑93 punktai).
74 Iš to matyti, kad, jei valstybės lėšos buvo skirtos kaip kompensacija už papildomas sąnaudas, susijusias su BESP teikimu 72 ir 73 punktuose nurodytomis sąlygomis, Komisija negali visų valstybės skirtų lėšų ar jų dalies kvalifikuoti kaip valstybės pagalbos, jei šių lėšų suma neviršija papildomų sąnaudų, kilusių vykdant šias BESP užduotis, nes priešingu atveju EB 86 straipsnio 2 dalis prarastų praktinį veiksmingumą (šia prasme žr. 55 punkte minėto sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją 188 punktą).
75 Galiausia, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija gali priimti sprendimą remdamasi turima informacija, jei susiduria su valstybe nare, kuri nevykdo savo bendradarbiavimo pareigos ir nepateikia informacijos, kurios Komisija prašė siekdama įvertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 22 punktas ir 1994 m. balandžio 13 d. Sprendimo Vokietija ir Pleuger Worthington prieš Komisiją, C‑324/90 ir C‑342/90, Rink. p. I‑1173, 26 punktas). Vis dėlto, prieš priimdama tokį sprendimą, Komisija turi įvykdyti tam tikrus procedūrinius reikalavimus. Pirmiausia, ji turi nurodyti valstybei narei per nustatytą terminą pateikti visus dokumentus, informaciją ir duomenis, reikiamus pagalbos suderinamumui su bendrąja rinka įvertinti. Tik jei, nepaisydama Komisijos nurodymo, valstybė narė nepateikia reikalaujamos informacijos, Komisija, remdamasi turima informacija, turi teisę užbaigti procedūrą ir priimti sprendimą, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama arba suderinama su bendrąja rinka (minėto sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 19 ir 22 punktai). Šie reikalavimai buvo pakartoti bei patikslinti 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1), 5 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje (2005 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Freistaat Thüringen prieš Komisiją, T‑318/00, Rink. p. II‑4179, 73 punktas).
76 Visų pirma, reikia konstatuoti, jog ieškinyje ieškovės pareikštas kaltinimas, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog kitos viešosios priemonės, išskyrus DB‑Telekom mokėjimus, ieškovei suteikė naudos, yra netinkamas, nes atsiliepime į ieškinį Komisija aiškiai pripažįsta atsižvelgusi tik į DB‑Telekom mokėjimus, nuspręsdama, kad DPAG buvo suteikta nauda viešosiomis lėšomis.
77 Taigi šį kaltinimą reikia atmesti.
78 Antra, kalbant apie ieškovės kaltinimą, kad Komisija neįrodė, jog, atsižvelgiant į su BESP teikimu susijusias papildomas grynąsias ieškovės sąnaudas, DB‑Telekom mokėjimais jai buvo suteikta nauda, pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš 16‑29 punktuose pateikto ginčijamo sprendimo aprašymo, Komisijos išvada dėl DPAG suteiktos naudos grindžiama tokiais teiginiais. Pirma, Komisija konstatavo, kad nuo 1990 iki 1995 m. ieškovė gavo 11 081 mln. DEM DB‑Telekom mokėjimų, kuriuos Komisija pripažino kaip vieninteles viešąsias lėšas, svarbias šiam sprendimui. Antra, Komisija nurodė, kad dėl nuo 1994 iki 1999 m. vykdytos nuostolingo pardavimo politikos ieškovė patyrė 1 118,7 mln. DEM papildomų grynųjų sąnaudų ir kad šios papildomos grynosios sąnaudos nebuvo susijusios su BESP teikimu. Trečia, Komisija konstatavo, kad ieškovė negalėjo padengti 1 118,7 mln. DEM šių papildomų grynųjų sąnaudų iš savo lėšų, nes nuo 1990 iki 1998 m. visas jos deficitas visuose veiklos sektoriuose sudarė 2 289 mln. DEM. Atsižvelgdama į tris išdėstytus teiginius, Komisija padarė išvadą, kad dėl nuo 1994 iki 1999 m. vykdytos nuostolingo pardavimo politikos patirtos papildomos grynosios sąnaudos neišvengiamai turėjo būti kompensuotos nuo 1990 iki 1995 m. DB‑Telekom mokėjimais, ir todėl ieškovei suteikta 1 118,7 mln. DEM dydžio valstybės pagalba. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, jog, atsakydama į per posėdį užduotus Pirmosios instancijos teismo klausimus, Komisija iš esmės atsakė nusprendusi, kad, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, jog tariamas papildomas grynąsias sąnaudas, kilusias dėl nuostolingo pardavimo politikos, ji padengė iš kitų išteklių nei DB‑Telekom mokėjimai, Komisija galėjo teisėtai remtis prielaida, jog DPAG gavo 1 118,7 mln. DEM dydžio valstybės pagalbą.
79 Todėl reikia įvertinti, ar argumentuodama taip, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, Komisija teisiškai pakankamai pagrindė, kad DB‑Telekom mokėjimais ieškovei buvo suteikta nauda.
80 Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pastebėti, kad, nors Vokietijos Federacinė Respublika pateikė Komisijai duomenis, dėl kurių ši ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamoje dalyje nurodė, jog Vokietijos Federacinė Respublika tvirtino, esą verslo klientų segmentas patenka į universaliąją paslaugą, vis dėlto ginčijamame sprendime Komisija neišsprendė klausimo, ar siuntinių „nuo durų iki durų“ sektorius yra BESP. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš 26 punkto, ginčijamame sprendime Komisija tik konstatavo, jog DPAG tarifų politika, pagal kurią buvo siūlomas žemesnis nei vienodas tarifas, sukėlė su BESP teikimu nesusijusių papildomų grynųjų sąnaudų.
81 Be to, reikia pastebėti, jog, pirma, ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamoje dalyje Komisija konstatavo, kad „tarp papildomų grynųjų sąnaudų (susijusių su nuostolingo pardavimo politika) ir DPAG viešosios paslaugos pareigų nėra <...> jokio priežastinio ryšio“, ir, antra, ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoje dalyje, nusprendė, kad „matyti, jog DPAG patyrė papildomų grynųjų sąnaudų, kurių minimali suma nepriskirtina (BESP) pareigų vykdymui“.
82 Taigi reikia pasakyti, kad, kaip patvirtino Komisija savo rašytinėse pastabose, pirma, ginčijamame sprendime ji nekonstatavo, jog Vokietijos Federacinės Respublikos jai pateikti duomenys, pagal kuriuos siuntinių „nuo durų iki durų“ sektorius yra BESP, yra nepagrįsti ir, antra, ji bent jau netiesiogiai pripažino, kad DPAG ne tik patyrė papildomų grynųjų sąnaudų dėl savo nuostolingo pardavimo politikos, bet ir papildomų grynųjų sąnaudų, susijusių su BESP teikimu (toliau – neginčijamos papildomos grynosios sąnaudos).
83 Antra, reikia konstatuoti, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamoje dalyje Komisija pažymėjo, jog Vokietijos Federacinė Respublika jai pranešė, kad ieškovė turėjo „penkiolika istorinių išlaidų“, sudarančių papildomas grynąsias sąnaudas teikiant BESP, ir, antra, ginčijamo sprendimo 94 išnašoje nusprendė, jog „savo 1999 m. rugsėjo 16 d. rašte (18 p.) (Vokietijos) vyriausybė kaip „istorines išlaidas“ nurodo DPAG, palyginti su įprastinėmis sąnaudomis, kurias patiria privačios įmonės veikiančios normaliomis rinkos sąlygomis, patiriamas specialias sąnaudas“, patikslinant, kad „pagal federalinės vyriausybės duomenis būtent šios konkrečios sąnaudos paaiškina sprendime pradėti procedūrą minimą deficitą siuntinių sektoriuje“. Ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamoje dalyje Komisija išvardijo penkiolika Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytų istorinių išlaidų. Šiuo klausimu Komisija, be kita ko, ginčijamo sprendimo 45 konstatuojamoje dalyje nurodė, kad „Vokietijos institucijų teigimu, net jei Komisija konstatuotų, kad visos šios infrastruktūros pagalba teikiamos (siuntinių pristatymo paslaugos) nebegalėjo būti laikomos bendrosios svarbos paslaugomis, šios istorinės išlaidos vis dėlto turėtų būti laikomos „neatgaunamomis investicijų sąnaudomis“ tų paslaugų atžvilgiu, kurios 1990 m., sukuriant dabartinę infrastruktūrą, neginčijamai buvo teikiamos siekiant viešojo intereso (2000 m. birželio 21 d. federalinės vyriausybės rašto 1 priedas)“.
84 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš sprendimo pradėti procedūrą 41‑52 punktų, Vokietijos Federacinė Respublika Komisijos prašymu pateikė konkretų penkiolikos istorinių išlaidų sąrašą, jų atžvilgiu, pirma, nurodydama priežastis, dėl kurių, jos manymu, šios išlaidos sudarė papildomas grynąsias sąnaudas, susijusias su BESP teikimu, ir pateikdama šių išlaidų dydžio įvertinimą 1990‑1996 m. bei, antra, nurodydama, kad visa šių istorinių, su BESP teikimu susijusių išlaidų suma sudarė 20 426 mln. DEM, taigi žymiai didesnę sumą nei 11 081 mln. DEM DB‑Telekom mokėjimų. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad sprendimo pradėti procedūrą 72 punkte Komisija pažymėjo, jog, nors „turėjo abejonių, ar visi šiame kontekste nurodyti sąnaudų elementai gali iš tikrųjų būti laikomi susijusiais su šios rūšies (BESP)“, vis dėlto ji manė, kad „kai kurie elementai (pavyzdžiui, pristatymas šeštadieniais), jei jie tinkamai apibrėžti ir priskirti, gali sudaryti BESP“.
85 Trečia, reikia pažymėti, jog nenagrinėjusi ir ginčijamu sprendimu neišsprendusi klausimo dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktų duomenų, pagal kuriuos neginčijamos papildomos grynosios sąnaudos buvo susijusios su BESP užduočių vykdymu, bei neatlikusi apskaičiavimo, kuris leistų nustatyti, ar šių papildomų sąnaudų suma viršijo DB‑Telekom mokėjimų sumą, Komisija nepatikrino, ar visa DB‑Telekom mokėjimų suma nebuvo mažesnė už visą BESP papildomų grynųjų sąnaudų sumą, ir dėl to šie mokėjimai ieškovei nesuteikė naudos.
86 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, jog ginčijamame sprendime Komisija nenurodė ir neįrodė, kad Vokietijos Federacinė Respublika arba ieškovė jai nepateikė duomenų, būtinų norint įsitikinti, jog DB‑Telekom mokėjimų suma neviršijo neginčijamų papildomų grynųjų sąnaudų, nei kad, atsižvelgiant į jos turimus duomenis, ji neturėjo kito pasirinkimo, tik pasiremti prielaida, jog DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo šių neginčijamų papildomų sąnaudų sumą, ir dėl to šie mokėjimai ieškovei suteikė naudos.
87 Be to, reikia konstatuoti, jog nei rašytinėse pastabose, nei per posėdį Komisija nenurodė jokios objektyvios priežasties, pagrindžiančios, kad atsižvelgiant į Vokietijos Federacinės Respublikos jai pateiktus duomenis, ji negalėjo atlikti tokio vertinimo. Šiuo klausimu būtina konstatuoti, jog Komisija iš esmės apsiribojo paaiškinimu, kad atlikti tokią analizę būtų sunku dėl ieškovės nurodytų specialių sąnaudų apimties, bet neteigė, kad Vokietijos Federacinė Respublika jai nepateikė tam reikiamų duomenų, nesuteikdama galimybės atlikti tokios analizės.
88 Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, reikia konstatuoti, jog nepatikrinusi, ar DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo neginčijamų DPAG papildomų grynųjų sąnaudų sumą, Komisija teisiškai nepagrindė, kad DB‑Telekom mokėjimai ieškovei suteikė naudos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
89 Šios išvados negali paneigti Komisijos argumentai, kuriais iš esmės siekiama parodyti, jog, pirma, ji neprivalėjo nustatyti, kad neginčijamų papildomų grynųjų sąnaudų suma neviršijo DB‑Telekom mokėjimų sumos, ir, antra, jog šiuo atveju nustatant valstybės pagalbos buvimą, jos taikytas metodas buvo tinkamesnis, nei metodas, grindžiamas apskaičiavimu, ar DPAG gavo pernelyg didelę kompensaciją.
90 Pirma, dėl Komisijos argumento, kad ji turi diskreciją rinkdamasi tinkamiausią metodą valstybės pagalbai nustatyti, reikia priminti, jog iš principo, nesant išskirtinių aplinkybių, visų pirma susijusių su sudėtingu nagrinėjamų valstybės veiksmų pobūdžiu, valstybės pagalbos priemonės kvalifikavimas, kurį gali atlikti ir Komisija, ir nacionaliniai teismai, nepateisina didelės Komisijos diskrecijos. Iš tiesų valstybės veiksmų priežasčių ir tikslų svarba vertinama tik nagrinėjant galimą šių priemonių suderinamumą su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalį (55 punkte minėto sprendimo Ladbroke Racing prieš Komisiją 52 punktas).
91 Tačiau šiuo atžvilgiu taip pat reikia pasakyti, jog, nors Pirmosios instancijos teismas pripažino tam tikrą Komisijos diskreciją pasirenkant tinkamiausią metodą, skirtą įsitikinti, kad nėra kryžminių subsidijų, palaikančių veiklą konkurencijai atvirose srityse (55 punkte minėto sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją 187 punktas), vis dėlto pagal 57 punkte minėtą sprendimą Altmark (87 punktas) valstybės lėšų, skirtų kompensuoti su BESP teikimu susijusias papildomas sąnaudas, Komisija negali kvalifikuoti kaip valstybės pagalbos. Taigi šioje byloje nenagrinėjusi, ar visa DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo visą neginčijamų papildomų sąnaudų sumą, Komisija negalėjo remtis prielaida, kad, kaip parodyta 78 punkte pateiktoje ginčijamo sprendimo analizėje, šie mokėjimai suteikė ieškovei naudos, nors Vokietijos Federacinė Respublika pateikė Komisijai duomenis, iš kurių buvo tikėtina, kad visa šių mokėjimų suma neviršijo visos neginčijamų papildomų sąnaudų sumos.
92 Be to, dėl Komisijos argumento, kad ji privalėjo nagrinėti tik tai, ar buvo pagrįsti BIEK ir UPS skundai, pagal kuriuos DPAG iš viešųjų lėšų finansavo nuostolingo pardavimo politiką, reikia priminti, jog pagal teismo praktiką Komisija, siekdama tinkamai taikyti pagrindines EB sutarties nuostatas valstybės pagalbos srityje, privalo atlikti kruopštų ir nešališką skundo tyrimą, ir šiuo atžvilgiu gali prireikti, kad ji įvertintų pareiškėjo tiesiogiai nenurodytas aplinkybes (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 62 punktas). Be to, Komisija privalo patikrinti realios naudos pagalbos gavėjui buvimą. Taigi šioje byloje, nors Komisija privalėjo atlikti kruopštų ir nešališką BIEK ir UPS pateiktų skundų tyrimą, tai jokiu būdu nereiškia, kad ji galėjo neatsižvelgti į Vokietijos Federacinės Respublikos jai pateiktus duomenis, kuriais buvo siekiama parodyti, kad viešosiomis lėšomis ieškovei nesuteikta naudos, nei kad ji galėjo teisėtai nuspręsti, jog buvo suteikta valstybės pagalba, prieš tai nepatikrinusi, ar DPAG gautos viešosios lėšos jai suteikė naudos.
93 Galiausia, reikia atmesti Komisijos bei BIEK ir UPS argumentus, kad Komisija neprivalėjo nagrinėti, ar visa DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo visą ieškovės papildomų grynųjų sąnaudų, susijusių su BESP teikimu, sumą, nes šiuo atveju nebuvo tenkinami Teisingumo Teismo nustatyti reikalavimai, numatyti 55 punkte minėtame sprendime Ferring ir 57 punkte minėtame sprendime Altmark.
94 Iš tiesų, kaip minėta 81 punkte, kuriame nurodyta, kad ginčijamame sprendime Komisija apsiribojo konstatuodama, jog dėl DPAG nuostolingo pardavimo politikos kilusios papildomos grynosios sąnaudos negalėjo būti kompensuotos, Komisija nei patikrino, nei įrodė, kad ieškovė neturėjo kitų papildomų grynųjų sąnaudų, susijusių su BESP teikimu, už kurias 57 punkte minėtame sprendime Altmark (89‑95 punktai) numatytomis sąlygomis ji turėjo teisę į kompensaciją visais DB‑Telekom mokėjimais.
95 Kadangi Komisija neatliko jokio tyrimo ar vertinimo šiuo klausimu, Bendrijos teismas neturi vietoj Komisijos atlikti tyrimo, kurio ši neatliko, ar bandyti nuspėti, kokias išvadas iš tokio tyrimo ji būtų padariusi (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Valmont prieš Komisiją, T‑274/01, Rink. p. II‑3145, 136 punktą).
96 Iš išdėstytų motyvų matyti, jog reikia pritarti ieškovės kaltinimui, kad konstatavusi, jog DB‑Telekom mokėjimai ieškovei suteikė naudos, Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį.
97 Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano esant tikslinga papildomai išnagrinėti ieškovės kaltinimą, kad, neatsižvelgiant į tai, ar DB‑Telekom mokėjimų suma viršijo neginčijamų papildomų sąnaudų sumą, bet kuriuo atveju, Komisija suklydo nuspręsdama, jog 11 081 mln. DEM DB‑Telekom mokėjimai, atsižvelgiant į ieškovės nuo 1990 iki 1995 m. patirtus nuostolius, būtų leidę jei padengti 1 118,7 mln. DEM dydžio tariamas papildomas grynąsias sąnaudas, kilusias dėl jos nuo 1994 iki 1999 metų vykdytos nuostolingo pardavimo politikos.
98 Šiuo klausimu iš pradžių reikia konstatuoti, kad, remiantis Postverfassungsgesetz 63 straipsnio 1 dalimi, nuo 1990 iki 1995 m. Deutsche Bundespost privalėjo mokėti Vokietijai grąžintinas sumas, atitinkančias mažėjančią savo veiklos pajamų dalį. Nors šalys nesutaria dėl to, ar šios grąžintinos sumos sudarė papildomas grynąsias BESP sąnaudas, Komisija neginčija, kad šias grąžintinas sumas mokėjo suskaidžius Deutsche Bundespost įsteigtos įmonės ir šiomis aplinkybėmis nuo 1990 iki 1995 m. ieškovė privalėjo sumokėti 11 418 mln. DEM sumą.
99 Šioje byloje ieškovė tvirtina, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nusprendusi, kad 11 418 mln. DEM nuo 1990 iki 1995 m. DB‑Telekom mokėjimų suma leido jai padengti 1 118,7 mln. DEM tariamas papildomas grynąsias sąnaudas, kilusias dėl jos nuo 1994 iki 1999 metų vykdytos nuostolingo pardavimo politikos, nes, ieškovės teigimu, visa šių mokėjimų suma buvo panaudota kompensuoti jos nuo 1994 iki 1999 metų patirtiems nuostoliams, be kita ko, kilusiems dėl jos pareigos mokėti grąžintinas sumas.
100 Komisija iš esmės atsako, jog, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, kad su nuostolingo pardavimo politika susijusios papildomos grynosios sąnaudos buvo finansuotos iš jos pačios lėšų, Komisija galėjo pagrįstai remtis prielaida, kad šias papildomas sąnaudas finansuoti jai leido DB‑Telekom mokėjimai.
101 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog šalys sutaria, kad apskaitos požiūriu bet kokiomis lėšomis galima finansuoti bet kokias išlaidas. Nors Komisija turi įrodyti, kad viešosios lėšos suteikė naudos jų gavėjui, kaip matyti iš 57 punkte minėto sprendimo Altmark (75 punktas), tačiau šiuo atžvilgiu Komisija neprivalo parodyti, kokioms išlaidoms skirtos ieškovei suteiktos viešosios lėšos.
102 Tačiau, kadangi, kaip matyti iš 78 punkto, šioje byloje įrodymą, kad DPAG gavo naudos iš viešųjų lėšų, Komisija susiejo su sąlyga, kad 1 118,7 mln. DEM tariamų DPAG papildomų grynųjų sąnaudų, susijusių su jos nuostolingo pardavimo politika, suma buvo neišvengiamai padengta iš DB‑Telekom mokėjimų, reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į DPAG nuo 1990 iki 1994 m. patirtus nuostolius, šiuo laikotarpiu atliktų mokėjimų būtų pakakę padengti ir jos tariamas papildomas grynąsias sąnaudas, susijusias su nuostolingo pardavimo politika nuo 1990 iki 1994 metų.
103 Ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoje dalyje Komisija nurodė, kad tariamos DPAG papildomos grynosios sąnaudos, susijusios su jos nuostolingo pardavimo politika, atitiko šias sumas:
Metai | 1994 | 1995 | 1996 | 1997 | 1998 | 1999 | Iš viso 1994–1999 |
Papildomos sąnaudos, susijusios su nuostolingu pardavimu (mln. DEM) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | 1 118,7 |
104 Be to, kaip matyti iš Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktų ir Komisijos neginčijamų duomenų, nuo 1990 iki 1994 m. bei nuo 1990 iki 1995 m. DPAG veiklos balansas (neskaitant DB‑Telekom mokėjimų bei sumokėtų grąžintinų sumų) bei galutinis balansas (įskaitant DB‑Telekom atliktus mokėjimus bei sumokėtas grąžintinų sumas) buvo toks (2002 m. sausio 31 d. Vokietijos Federacinės Respublikos raštas bei 2000 m. kovo 10 d. Vokietijos Federacinės Respublikos rašto 11 A priedas):
Metai | 1990 | 1991 | 1992 | 1993 | 1994 | Iš viso 19901994 | 1995 | Iš viso 19901995 |
Išskirtinis sektorius | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) |
Siuntinių sektorius | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) |
Dienraščių sektorius | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) |
Veiklos balansas | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | (konf.) | -4 331 | (konf.) | -4 945 |
DB‑Telekom mokėjimai | 1 495 | 2 031 | 1 310 | 726 | 0 | 5 562 | 5 519 | 11 081 |
Grąžintinos sumos | - 1 651 | - 1 982 | - 2 100 | - 2 182 | - 2 190 | - 10 104 | - 1 314 | - 11 418 |
Mokėjimų/ grąžintinų sumų balansas | | | | | | - 4 552 | | - 337 |
Galutinis rezultatas (mln. DEM) | | | | | | - 8 883 | | - 5 282 |
105 Atsižvelgiant į 104 punkte pateiktą lentelę, visų pirma reikia konstatuoti, jog, nors teisinga, kad nuo 1990 iki 1994 m. ieškovė gavo 5 562 mln. DEM DB‑Telekom mokėjimų ir kad 1994 m. patyrė (konfidencialu) mln. DEM papildomų sąnaudų, susijusių su nuostolingo pardavimo politika (103 punkte pateikta lentelė), jos galutinis deficitas nuo 1990 iki 1994 m. visuose veiklos sektoriuose, sudarė 8 883 mln. DEM. Šis galutinis laikotarpio nuo 1990 iki 1994 m. deficitas iš tiesų atitinka 4 331 mln. DEM DPAG veiklos nuostolius, padidintus 10 104 mln. DEM grąžintinomis sumomis, kurios iš dalies kompensuotos 5 562 mln. DEM DB‑Telekom mokėjimais.
106 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į ieškovės nuo 1990 iki 1994 m. patirtus 4 331 mln. DEM veiklos nuostolius bei tuo pačiu laikotarpiu jos sumokėtas 10 104 mln. DEM grąžintinas sumas, t. y. į bendrą 14 435 mln. DEM jos nuostolių sumą, 5 562 mln. DEM nuo 1990 iki 1994 m. DB‑Telekom mokėjimų neleido ieškovei padengti 1 118,7 mln. DEM jos nuo 1990 iki 1994 m. patirtų papildomų grynųjų sąnaudų, susijusių su nuostolingo pardavimo politika.
107 Be to, dėl ieškovės iki 1995 m. gautų DB‑Telekom mokėjimų taip pat reikia konstatuoti, jog, nors teisinga, kad nuo 1990 iki 1995 m. ieškovė gavo 11 081 mln. DEM DB‑Telekom mokėjimų, tuo pačiu laikotarpiu visuose sektoriuose ji turėjo 5 282 mln. DEM galutinį deficitą. Šis laikotarpio nuo 1990 iki 1995 m. galutinis deficitas iš tiesų atitinka 4 945 mln. DEM DPAG veiklos nuostolius, padidintus 11 418 mln. DEM grąžintinomis sumomis, kurios iš dalies kompensuotos 11 081 mln. DEM DB‑Telekom mokėjimais.
108 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į nuo 1990 iki 1995 m. DPAG patirtus 4 945 mln. DEM veiklos nuostolius bei jos sumokėtas 11 418 mln. DEM grąžintinas sumas, t. y. į bendrą 16 363 mln. DEM nuostolių sumą, 11 081 mln. DEM 1990‑1995 m. DB‑Telekom mokėjimai neleido DPAG padengti 1 118,7 mln. DEM jos nuo 1990 iki 1994 m. patirtų tariamų papildomų grynųjų sąnaudų, susijusių su nuostolingo pardavimo politika.
109 Taigi reikia konstatuoti, jog Komisijos argumentą, kad ieškovė gavo 1 118,7 mln. DEM naudos, nes tik DB‑Telekom mokėjimais galėjo finansuoti tariamas papildomas grynąsias sąnaudas, susijusias su jos nuostolingo pardavimo politika, paneigia išvada, jog DPAG galutinių nuostolių nuo 1990 iki 1994 m. arba nuo 1990 iki 1995 m. suma buvo tokia, jog DB‑Telekom mokėjimai pasirodė nepakankami tariamoms papildomoms grynosioms sąnaudoms, susijusioms su jos nuostolingo pardavimo politika nuo 1994 iki 1999 metų, padengti.
110 Taigi reikia patenkinti nagrinėjamą ieškovės kaltinimą.
111 Todėl reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti nei klausimo, ar šis kaltinimas reiškia, kad ginčijamas sprendimas taip pat nepakankamai motyvuotas EB 253 straipsnio prasme (žr. 58 punktą), nei kitų ieškovės nurodytų kaltinimų ir pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
112 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
113 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Vokietijos Federacinė Respublika, nepateikusi įstojimo į bylą paaiškinimo, padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą.
114 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąja pastraipą Pirmosios instancijos teismas gali nurodyti įstojusiems į bylą asmenims, kitiems nei valstybės narės, valstybės, Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo šalys, institucijos bei Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucija, patiems padengti savo išlaidas. Įstojusios į bylą šalys, BIEK ir UPS, padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2002 m. birželio 19 d. Komisijos sprendimą 2002/753/EB dėl Vokietijos Federacinės Respublikos priemonių, skirtų Deutsche Post AG.
2. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas bei Deutsche Post patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Vokietijos Federacinė Respublika, Bundesverband Internationaler Express- und Kurierdienste eV (BIEK) ir UPS Europe NV/SA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2008 m. liepos 1 d. viešame posėdyje Liuksemburge.