GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2014 m. rugsėjo 4 d.(1)
Byla C‑260/13
Sevda Aykul
prieš
Land Baden-Württemberg
(Verwaltungsgericht Sigmaringen (Vokietija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyvos 91/439/EEB ir 2006/126/EB – Vairuotojo pažymėjimas – Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa – Valstybės narės atsisakymas pripažinti asmeniui, kuris jos teritorijoje vairavo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu – Vairuotojo pažymėjimo savininko neteisėti veiksmai išdavus šį pažymėjimą – Vairuotojo pažymėjimo atėmimas – Tinkamumo patikrinimo procedūra – Kompetentingos valdžios institucijos – Kelių eismo saugumo gerinimas“
1. Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų(2) ir ją pakeitusios 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB(3) nuostatų išaiškinimu.
2. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl galimybės valstybei narei, kurios teritorijoje laikinai gyvena kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas, atsisakyti pripažinti šį vairuotojo pažymėjimą galiojančiu dėl jo savininko pažeidimo, nagrinėjamu atveju – vairavimo apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, padaryto šioje teritorijoje po to, kai buvo išduotas minėtas vairuotojo pažymėjimas.
3. Ši byla skiriasi nuo bylų, kurias Teisingumo Teismas iki šiol yra nagrinėjęs kilus daugybei ginčų dėl vairuotojo pažymėjimų(4), nes šiose ankstesnėse bylose nagrinėta galimybė vairuotojo pažymėjimu, gautu kitoje valstybėje narėje, naudotis valstybėje narėje po to, kai jis joje buvo atimtas ar jo galiojimas sustabdytas.
4. Ši byla išsiskiria ir tuo, kad pagal valstybės narės, kurios teritorijoje buvo padarytas teisės pažeidimas, nagrinėjamu atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos, nacionalinę teisę vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas šios valstybės teritorijoje, nes atitinkamas asmuo nebetinkamas vairuoti.
5. Taigi abejojama dėl tinkamumo vertinimo ne vykstant vairuotojo pažymėjimo išdavimo procedūrai, o po to, kai šio vairuotojo pažymėjimo savininkas padaro pažeidimą. Kyla klausimas, kokios valdžios institucijos kompetentingos patikrinti, ar šis savininkas yra vėl tinkamas vairuoti valstybės narės, kurioje buvo padarytas teisės pažeidimas, teritorijoje.
6. Pateikdamas vertinimą, pirmiausia nustatysiu šioje byloje taikytinas Sąjungos teisės nuostatas ir performuluosiu Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas, Vokietija) pateiktus klausimus.
7. Išnagrinėjęs šiuos klausimus Teisingumo Teismui siūlysiu atsakyti, kad pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą valstybė narė įpareigojama atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, kai dėl baudžiamojo pobūdžio kelių eismo taisyklių pažeidimo, padaryto pirmosios valstybės narės teritorijoje po šio vairuotojo pažymėjimo išdavimo, iš minėto vairuotojo pažymėjimo savininko buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas šioje teritorijoje, nes jis nebetinkamas vairuoti ir kelia pavojų kelių eismo saugumui. Vairuotojo pažymėjimo savininkas bus vėl tinkamas vairuoti minėtoje teritorijoje, kai bus įvykdyti valstybės narės, kurios teritorijoje buvo padarytas teisės pažeidimas, teisės aktuose nustatyti reikalavimai, jeigu nacionalinėse teisės normose nenustatyti reikalavimai, neprivalomi pagal Direktyvą 2006/126 išduodant šį pažymėjimą, ar neketinama neribotam laikui atsisakyti pripažinti vairuotojo pažymėjimą galiojančiu.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. Direktyva 91/439
8. Siekiant palengvinti asmenų judėjimą Europos bendrijoje ar apsigyvenimą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gavo vairuotojo pažymėjimus, Direktyva 91/439 buvo įtvirtintas vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principas(5).
9. Šios direktyvos 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„kadangi, siekiant bendrosios transporto politikos tikslų ir norint gerinti kelių eismo saugumą bei palengvinti asmenų, apsigyvenančių ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra išlaikę vairavimo egzaminą, judėjimą, yra pageidautina, kad būtų įvestas Bendrijos pavyzdžio nacionalinis vairuotojo pažymėjimas, kurį tarpusavyje pripažintų visos valstybės narės be jokių įpareigojimų pažymėjimą keisti“.
10. Pagal Direktyvos 91/439 4 konstatuojamąją dalį, „siekiant stiprinti kelių eismo saugumą, reikia nustatyti minimalius vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimus“.
11. Direktyvos 91/439 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„kadangi, be to, dėl priežasčių, susijusių su kelių saugumu ir transporto eismu, valstybės narės visiems pažymėjimo savininkams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta[(6)] yra jų teritorijoje, turėtų galėti taikyti savo nacionalines vairuotojo pažymėjimo atėmimo, sulaikymo ir panaikinimo nuostatas“.
12. Minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta:
„Nepažeisdamos nacionalinių baudžiamųjų ir policijos įstatymų, valstybės narės, pasikonsultavusios su Komisija, gali taikyti nacionalines vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisykles, atitinkančias kitas sąlygas, negu nurodytos šioje direktyvoje.“
13. Pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalį ir 4 dalies pirmą pastraipą:
„2. Laikydamasi baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir, jeigu reikia, pakeisti vairuotojo pažymėjimą.
<…>
4. Valstybė narė gali atsisakyti pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuriam ankstesnės valstybės teritorijoje taikoma viena iš 2 dalyje nurodytų priemonių.“
2. Direktyva 2006/126
14. Kadangi Direktyva 91/439 buvo daug kartų keičiama, ji išdėstyta nauja redakcija Direktyvoje 2006/126(7).
15. Direktyvos 2006/126 2 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„Vairuotojo pažymėjimų taisyklės – pagrindinis bendros transporto politikos elementas siekiant pagerinti kelių eismo saugumą, taip pat palengvinant laisvą asmenų, apsigyvenančių kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimą išdavusioji, judėjimą. Atsižvelgiant į individualių transporto priemonių svarbą priimančioje valstybėje narėje tinkamai pripažįstamas turimas vairuotojo pažymėjimas užtikrina laisvą asmenų judėjimą ir jų įsisteigimo laisvę. <...>“
16. Pagal šios direktyvos 8 konstatuojamąją dalį „dėl kelių eismo saugumo turėtų būti nustatyti minimalūs vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimai“.
17. Minėtos direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Dėl priežasčių, susijusių su kelių eismo saugumu, valstybės narės visiems vairuotojo pažymėjimų savininkams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta[(8)] yra jų teritorijoje, turėtų galėti taikyti savo nacionalines vairuotojo pažymėjimų atėmimo, sustabdymo, atnaujinimo ir panaikinimo nuostatas.“
18. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį „valstybių narių išduodami vairuotojo pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami“.
19. Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta:
„1. Vairuotojo pažymėjimai yra išduodami tik tiems kandidatams į vairuotojus, kurie:
a) išlaikė įgūdžių ir elgsenos patikrinimo bei teorijos egzaminus ir atitinka medicininius reikalavimus pagal II ir III priedų nuostatas“.
20. Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyta:
„2. Laikydamasi baudžiamosios teisės ir policijos įstatymų teritorinio galiojimo principo, valstybės narės, kuriose [valstybė narė, kurioje] yra įprastinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines nuostatas dėl teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir prireikus tuo tikslu pakeisti vairuotojo pažymėjimą.
<…>
4. <…>
Valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje.
<…>“
21. Direktyvos 2006/126 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Ne vėliau kaip iki 2011 m. sausio 19 d. valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įgyvendina 1 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnį, 4 straipsnio 1, 2, 3 dalis ir 4 dalies b–k punktus, 6 straipsnio 1 dalį, 2 dalies a, c, d ir e punktus, 7 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktus ir 2, 3 bei 5 dalis, 8 straipsnį, 10 straipsnį, 13 straipsnį, 14 straipsnį, 15 straipsnį bei I priedo 2 punktą, II priedo 5.2 punktą dėl A1, A2 ir A kategorijų, IV, V bei VI priedus. Jos nedelsdamos praneša Komisijai tų nuostatų tekstus.
2. Tas nuostatas jos taiko nuo 2013 m. sausio 19 d.“
22. Direktyvos 2006/126 17 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:
„Direktyva 91/439 <...> panaikinama nuo 2013 m. sausio 19 d. nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų dėl VII priedo B dalyje nurodytų direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminų.“
23. Direktyvos 2006/126 18 straipsnyje numatyta:
„Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
2 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalies b punktas, 7 straipsnio 1 dalies a punktas, 9 straipsnis, 11 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 6 dalys, 12 straipsnis bei I, II ir III priedai taikomi nuo 2009 m. sausio 19 d.“
B – Vokietijos teisės aktai
24. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos(9) Kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz) 2 straipsnyje nustatyta:
„(1) Asmuo, kuris kaip viešojo eismo dalyvis vairuoja variklinę transporto priemonę, turi turėti kompetentingos institucijos (vairuotojo pažymėjimų tarnyba) leidimą (leidimas vairuoti). <...>
<...>
(4) Tinkami vairuoti variklines transporto priemones gali būti visi asmenys, kurie atitinka fizinius ir psichinius reikalavimus ir kurie nėra rimtai pažeidę kelių eismo taisyklių ar baudžiamosios teisės nuostatų ar jų nepažeidžia nuolat. <...>
<...>
(11) Pagal nutarime <...> nustatytas išsamesnes nuostatas užsienyje išduoti vairuotojo pažymėjimai taip pat suteikia teisę šalies teritorijoje vairuoti variklines transporto priemones. <...>“
25. StVG 3 straipsnio „Vairuotojo pažymėjimo atėmimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„(1) Jei asmuo nėra tinkamas ar neturi gebėjimų vairuoti variklines transporto priemones, vairuotojo pažymėjimų tarnyba turi iš jo atimti vairuotojo pažymėjimą. Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimo, net ir vykdomo pagal kitas nuostatas, atveju atsisakoma pripažinti teisę šalies teritorijoje naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu. <...>
(2) Leidimas vairuoti baigia galioti atėmus vairuotojo pažymėjimą. Jei vairuotojo pažymėjimas išduotas užsienyje, atėmimas reiškia teisės šalies teritorijoje vairuoti variklines transporto priemones pabaigą. Atimtas vairuotojo pažymėjimas turi būti atiduotas vairuotojo pažymėjimų tarnybai arba pateiktas darant įrašą apie sprendimą. Pirmasis, antrasis ir trečiasis sakiniai taip pat taikomi, kai vairuotojo pažymėjimų tarnyba atima vairuotojo pažymėjimą remdamasi kitomis nuostatomis.“
26. StVG 29 straipsnio „Išbraukimo terminai“ 1 dalyje nustatyta:
„Registro įrašai išbraukiami pasibaigus [šiems] terminams:
1. dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, kai priimami sprendimai dėl administracinio teisės pažeidimo:
a) už kurį, kaip administracinį teisės pažeidimą, susijusį su kelių eismo saugumu, ar kaip panašų administracinį teisės pažeidimą, <...> skiriamas vienas baudos balas;
b) 1 punkto a papunktyje ar 2 punkto b papunktyje nenurodytais atvejais, kai draudimas vairuoti nustatomas sprendimu;
2. penkeriems metams:
a) tuo atveju, kai priimamas sprendimas dėl baudžiamosios teisės pažeidimo (Straftat), išskyrus 3 punkto a papunktį;
b) tuo atveju, kai priimamas sprendimas dėl administracinio teisės pažeidimo, už kurį kaip administracinį teisės pažeidimą, susijusį su kelių eismo saugumu, ar kaip panašų administracinį teisės pažeidimą <…> skiriami du baudos balai;
<…>
3. dešimčiai metų:
a) tuo atveju, kai priimami sprendimai dėl baudžiamosios teisės pažeidimo, kuriais atimamas vairuotojo pažymėjimas arba atskirai nustatomas draudimas;
<…>“
27. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1998 m. rugpjūčio 18 d. Nutarimo dėl leidimo asmenims dalyvauti kelių eisme (Nutarimas dėl vairuotojo pažymėjimo) (Verordnung über die Zulassung von Personen zum Straßenverkehr (Fahrerlaubnis-Verordnung))(10) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kandidatai, norintys gauti vairuotojo pažymėjimą, turi atitikti tam būtinus fizinius ir psichinius reikalavimus. Šie reikalavimai netenkinami visų pirma esant 4–5 prieduose nurodytų ligų arba trūkumų, dėl kurių asmuo negali būti tinkamas arba iš dalies tinkamas vairuoti variklines transporto priemones. Be to, jie turi nebūti rimtai pažeidę kelių eismo taisyklių ar baudžiamųjų įstatymų nuostatų, dėl kurių būtų netinkami vairuoti, ar nepažeisti jų nuolat.“
28. FeV 11 straipsnio 4 priede nurodyta, kad kanapių vartojimas yra dažnai pasitaikantis atvejis, priskirtinas ligoms ir trūkumams, dėl kurio ilgą laiką gali būti daromas poveikis asmens tinkamumui vairuoti variklines transporto priemones arba dėl kurio jis gali būti netinkamas jas vairuoti. Nuolat kanapes vartojantis asmuo laikomas netinkamu vairuoti, o retkarčiais kanapes vartojantis asmuo – tinkamu, tačiau jų vartojimą jis turi būti atribojęs nuo vairavimo, turi būti papildomai nevartojęs alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų, turi neturėti asmenybės sutrikimų ir turi būti nepraradęs savitvardos.
29. FeV 29 straipsnis „Užsienyje išduotas vairuotojo pažymėjimas“ išdėstytas taip:
„(1) Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas gali, atsižvelgiant į išduodant pažymėjimą suteiktas teises, vairuoti variklines transporto priemones šalies teritorijoje, neturėdamas joje įprastinės gyvenamosios vietos, kaip ji suprantama pagal 7 straipsnį.
<…>
(3) 1 dalyje numatyta teisė netaikoma užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui,
<…>
3. kurio teisė vairuoti šalies teritorijoje buvo laikinai ar visam laikui atimta teismo sprendimu arba administracinės institucijos vykdytinu ar galutiniu sprendimu <...>
(4) Priėmus vieną iš 3 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytų sprendimų, teisė naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu šalies teritorijoje suteikiama pateikus prašymą, jeigu nebėra pažymėjimo atėmimo pagrindų.“
30. FeV 46 straipsnyje „Atėmimas, apribojimai, sąlygos“ nustatyta:
„(1) Jei asmuo nėra tinkamas vairuoti variklinę transporto priemonę, vairuotojo pažymėjimų tarnyba turi iš jo atimti pažymėjimą. Tai taikytina visų pirma 4, 5 ir 6 prieduose nurodytų ligų ar trūkumų atveju arba kai rimtai ar nuolat pažeidžiamos kelių eismo taisyklių ar baudžiamųjų įstatymų nuostatos, dėl ko asmuo yra netinkamas vairuoti variklines transporto priemones. <...>
<...>
(5) Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimo atveju atsisakoma pripažinti teisę naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu šalies teritorijoje.
(6) Leidimo vairuoti galiojimas pasibaigia atėmus vairuotojo pažymėjimą. Jei vairuotojo pažymėjimas išduotas užsienyje, atėmimas reiškia teisės vairuoti šalies teritorijoje variklines transporto priemones pabaigą.“
31. Baudžiamojo kodekso (Strafgesetzbuch) 69 straipsnyje nustatyta:
„(1) Jeigu asmuo nuteisiamas dėl neteisėtų veiksmų, kuriuos jis padarė vairuodamas variklinę transporto priemonę ar pažeisdamas variklinių transporto priemonių vairuotojų pareigas, arba nenuteisiamas tik dėl to, kad negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, teismas iš jo atima vairuotojo pažymėjimą, kai iš tų veiksmų matyti, kad jis nėra tinkamas vairuoti variklines transporto priemones. <...>
(2) Jei 1 dalyje nurodytais atvejais neteisėtais veiksmais padarytas baudžiamasis nusižengimas yra
<…>
2. vairavimas apsvaigus (316 straipsnis),
<…>
4. visiškas apsvaigimas (323a straipsnis), susijęs su vienu iš 1–3 punktuose nurodytų veiksmų,
jį padaręs asmuo paprastai turi būti laikomas netinkamu vairuoti variklines transporto priemones. <...>“
32. Baudžiamojo kodekso 69b straipsnis suformuluotas taip:
„Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimo pasekmės
(1) Jei pažeidėjui suteiktas leidimas vairuoti šalies teritorijoje naudojant užsienyje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir jis neturi Vokietijos institucijų išduoto vairuotojo pažymėjimo, atėmus vairuotojo pažymėjimą atsisakoma pripažinti teisę naudotis šiuo pažymėjimu šalies teritorijoje. Teisė šalies teritorijoje vairuoti variklines transporto priemones pasibaigia sprendimo įsiteisėjimo dieną. Draudimo laikotarpiu negali būti nei suteikta teisė vėl naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu, nei išduotas nacionalinis vairuotojo pažymėjimas.
(2) Jei užsienietišką vairuotojo pažymėjimą išdavė Europos Sąjungos valstybės narės arba kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies valdžios institucija ir jei jo savininko įprastinė gyvenamoji vieta yra Vokietijos teritorijoje, vairuotojo pažymėjimas atimamas sprendimu ir grąžinamas jį išdavusiai valdžios institucijai. Kitais atvejais atėmimas ir draudimas naudotis vairuotojo pažymėjimu nurodomas užsienyje išduotame vairuotojo pažymėjime.“
II – Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
33. S. Aykul yra Austrijos pilietė, gimusi 1980 m., kurios gyvenamoji vieta nuo pat gimimo yra Austrijoje. 2007 m. spalio 19 d. Bezirkshauptmannschaft Bregenz (Brėgenco apylinkės administracinė institucija, Austrija) jai išdavė austrišką vairuotojo pažymėjimą.
34. 2012 m. gegužės 11 d. Loitkirche (Vokietija) ją sustabdė policija. Kadangi vairuotoja atrodė apsvaigusi nuo narkotikų, buvo atliktas šlapimo testas, kuris parodė, kad buvo vartota kanapių. Po šio testo buvo nurodyta paimti kraujo mėginį ir jis tą pačią dieną buvo paimtas. Medicininės apžiūros protokole užfiksuota, kad S. Aykul neatrodė stipriai apsvaigusi nuo narkotikų. Remiantis 2012 m. gegužės 18 d. Štutgarto Enders laboratorijoje (Vokietija) atliktu teismo toksikologiniu tyrimu, kraujo mėginyje rasta 18,8 ng/ml tetrahidrokanabinolio (toliau – THC) ir 47,4 ng/ml THC-COOH.
35. 2012 m. liepos 4 d. Ravensburgo prokuratūra (Vokietija) nutraukė baudžiamojo tyrimo procedūrą.
36. 2012 m. liepos 18 d. Loitkircho miesto sprendimu dėl baudos skyrimo S. Aykul paskirta 590,80 euro bauda už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo THC narkotinės medžiagos, taip pat uždrausta vairuoti vieną mėnesį.
37. 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Landratsamt Ravensburg (Vokietija) iš S. Aykul atėmė austrišką vairuotojo pažymėjimą Vokietijos teritorijoje ir nurodė nedelsiant vykdyti šį sprendimą, nes ji nėra tinkama vairuoti variklines transporto priemones. Kraujo mėginio tyrimo rezultatai parodė, kad S. Aykul bent jau retkarčiais vartodavo kanapių ir kad ji variklinę transporto priemonę vairavo apsvaigusi nuo THC. Ji negalėtų atriboti narkotikų vartojimo nuo variklinės transporto priemonės vairavimo. 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo priede S. Aykul informuota apie galimybę prašyti vėl leisti vairuoti Vokietijoje variklines transporto priemones naudojant austrišką vairuotojo pažymėjimą. S. Aykul vėl galėtų būti tinkama vairuoti tik po to, kai pateiktų Vokietijoje oficialiai pripažintos įstaigos, tikrinančios tinkamumą vairuoti, teigiamą išvadą, kuri paprastai pateikiama įrodžius, kad vienus metus nevartojami svaigalai.
38. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad su kelių eismo pažeidimais ir netinkamumu vairuoti Vokietijos teisėje kovojama trimis skirtingais lygiais, t. y. priimant baudžiamuosius įstatymus, teisės aktus dėl administracinių teisės pažeidimų ir teisės aktus dėl vairuotojo pažymėjimų.
39. S. Aykul atvejis atitinka praktiką, susijusią su teisės aktais vairuotojo pažymėjimų srityje – policijos įstatymais, kurių tikslas kovoti su grėsmėmis kelių eismo saugumui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nacionalinės vairuotojo pažymėjimų tarnybos ir policijos tarnybos vadovaujasi principu, jog Vokietijos valdžios institucijos turi kompetenciją atimti užsienyje išduotus vairuotojo pažymėjimus, jei Vokietijoje padarius kelių eismo pažeidimą matyti, kad asmuo netinkamas vairuoti.
40. 2012 m. spalio 19 d. S. Aykul pateikė Verwaltungsgericht Sigmaringen skundą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvuodama tuo, kad Vokietijos valdžios institucijos neturėjo kompetencijos tikrinti tinkamumo vairuoti.
41. Bezirkshauptmannschaft Bregenz, iš Landratsamt Ravensburg gavusi informaciją apie bylą, pažymėjo, kad nėra įvykdytos sąlygos Austrijos valdžios institucijoms imtis veiksmų pagal Austrijos teisės aktus kelių eismo srityje.
42. 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu Landratsamt Ravensburg atšaukė savo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo vykdymą nedelsiant. Po šio atšaukimo Verwaltungsgericht Sigmaringen užbaigė 2012 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pradėtą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą.
43. Regierungspräsidium Tübingen (Vokietija) 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė S. Aykul skundą ir nurodė, kad austriško vairuotojo pažymėjimo atėmimas yra vėlesnė priemonė, kuriai taikoma Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalis; S. Aykul tai ginčijo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
44. Atsakydama į Verwaltungsgericht Sigmaringen 2013 m. kovo 13 d. prašymą Bezirkshauptmannschaft Bregenz pakartojo, jog nėra įvykdytos sąlygos, kad Austrijos valdžios institucijos imtųsi veiksmų pagal Austrijos teisės aktus dėl vairuotojo pažymėjimo. Ji nurodė, kad Austrijos valdžios institucijos S. Aykul ir toliau laiko tinkama vairuoti, todėl ji išsaugojo savo austrišką vairuotojo pažymėjimą.
45. Abejodamas, ar Vokietijos teisės aktai suderinami su valstybių narių išduodamų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo pareiga, Verwaltungsgericht Sigmaringen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybių narių išduodamų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo pareigą, draudžiama nacionalinė Vokietijos Federacinės Respublikos nuostata, pagal kurią teisė naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu Vokietijoje administracine tvarka nepripažįstama a posteriori, kai užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas, naudodamasis šiuo pažymėjimu, vairuoja variklinę transporto priemonę Vokietijoje apsvaigęs nuo neteisėtų narkotinių medžiagų ir todėl pagal Vokietijos nuostatas jis nebetinkamas vairuoti?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar tai taip pat taikoma, kai pažymėjimą išdavusi užsienio valstybė žino apie šį vairavimą apsvaigus, bet nesiima veiksmų, o užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas ir toliau kelia grėsmę?
3. Jei atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų neigiamas, ar Vokietijos Federacinė Respublika gali numatyti, kad teisės vėl naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu Vokietijoje grąžinimas priklauso nuo nacionalinių reikalavimų, nustatytų dėl tokio grąžinimo, įvykdymo?
4. a) Ar Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta išlyga dėl baudžiamosios teisės ir policijos įstatymų teritoriškumo principo laikymosi pateisinami valstybės narės, kitos nei pažymėjimą išdavusi valstybė narė, veiksmai pagal teisės aktus, susijusius su vairuotojo pažymėjimais? Ar, pavyzdžiui, ši išlyga leidžia teisę naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu Vokietijoje atsisakyti pripažinti a posteriori, taikant prevencinę baudžiamosios teisės priemonę?
b) Jei atsakymas į ketvirtojo prejudicinio klausimo a punktą būtų teigiamas, ar, atsižvelgiant į pripažinimo pareigą, grąžinti teisę naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu Vokietijoje yra kompetentinga valstybė narė, kuri skyrė prevencinę priemonę, ar pažymėjimą išdavusi valstybė narė?“
III – Vertinimas
A – Pirminės pastabos
1. Sąjungos teisė, taikytina ratione temporis
46. Tiek sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tiek Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose daroma nuoroda ir į Direktyvos 91/439, ir Direktyvos 2006/126 nuostatas.
47. Reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose nurodyta Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalis laikotarpiu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, dar nebuvo įsigaliojusi.
48. Iš tiesų šios aplinkybės susiklostė 2012 m. gegužės 11 d., kai S. Aykul sustabdė policija, ir 2012 m. rugsėjo 17 d., kai Landratsamt Ravensburg nusprendė atimti jos austrišką vairuotojo pažymėjimą.
49. Pagal Direktyvos 2006/126 17 straipsnio pirmą pastraipą Direktyva 91/439 panaikinama nuo 2013 m. sausio 19 d. Tačiau pagal Direktyvos 2006/126 18 straipsnio antrą pastraipą kai kurios direktyvos nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 19 d. Visų pirma taip yra sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytu šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 4 dalies, kuria pakeista Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalis, atveju. Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalis nėra nuostata, taikytina nuo 2009 m. sausio 19 d. Taigi ir toliau taikytina Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalis.
50. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalyje numatytas valstybių narių išduodamų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimas, šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje, nesvarbu, ar šis vairuotojo pažymėjimas išduotas prieš tai, kai pradėta taikyti ši nuostata(11).
51. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, grindžiamą būtinybe pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą(12), reikia performuluoti klausimus, siekiant išaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, taikytinas laikotarpiu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, šiuo atveju – Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalį, kurios tekstas, be kita ko, yra iš esmės toks pat kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalies.
52. Taigi tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus remiantis Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalimi bei 11 straipsnio 4 dalimi ir Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalimi.
2. Prejudicinių klausimų nagrinėjimas
53. Manau, kad Teisingumo Teismui pateiktus klausimus reikia nagrinėti kartu.
54. Iš tiesų, atsakant į klausimus, susijusius su vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo principu, šio principo išimtimis ir šių išimčių apimtimi (pirmasis ir antrasis klausimai, ketvirtojo klausimo a punktas), išplauks atsakymas į klausimą, kokios valdžios institucijos yra kompetentingos nuspręsti, ar vairuotojo pažymėjimo savininkas yra vėl tinkamas vairuoti valstybės narės, kurioje buvo padarytas teisės pažeidimas, teritorijoje.
B – Dėl klausimų
55. Mano nuomone, Verwaltungsgericht pateiktais klausimais Teisingumo Teismo iš tiesų klausiama:
– ar valstybė narė, kurios teritorijoje laikinai gyvena kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas, turi galimybę atsisakyti pripažinti šį vairuotojo pažymėjimą galiojančiu dėl jo savininko pažeidimo, nagrinėjamu atveju – vairavimo apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, kuris šioje teritorijoje padarytas ir už kurį nubausta pagal nacionalinį įstatymą po to, kai buvo išduotas minėtas vairuotojo pažymėjimas;
– ar tame pačiame nacionaliniame įstatyme, išskyrus pažymėjimą išdavusios valstybės narės įstatymą, gali būti nustatyti reikalavimai, kurių turi laikytis vairuotojo pažymėjimo savininkas, kad vėl įgytų teisę vairuoti valstybės narės, kurioje padarytas teisės pažeidimas, teritorijoje.
56. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjami S. Aykul vairuotojo pažymėjimo „išdavimo“ reikalavimai pagal Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalies a punktą.
57. Kaip teisingai pažymi Lenkijos vyriausybė, ginčo dalykas susijęs su sprendimu atimti vairuotojo pažymėjimą dėl pareiškėjos pagrindinėje byloje veiksmų „po“ šio pažymėjimo išdavimo, nes tokius veiksmus Vokietijos valdžios institucijos kvalifikavo kaip keliančius pavojų kelių eismo saugumui. Tai jokiu būdu nereiškia, kad atsisakoma laikytis tinkamumo vairuoti vertinimo, kurį pažymėjimą išdavusi valstybė narė pagal savo nuostatas atliko „vairuotojo pažymėjimo išdavimo dieną“(13).
58. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad „valstybės narės išduotas vairuotojo pažymėjimas turi būti laikomas įrodymu, kad šio pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo dieną atitiko [minimalius Sąjungos teisės reikalavimus]“(14).
59. Šioje byloje Vokietijos Federacinė Respublika abejoja dėl reikalavimų, susijusių su S. Aykul vairuotojo pažymėjimo turėjimu ne tą dieną, kai jis jai buvo išduotas, o po S. Aykul veiksmų, vėlesnių nei šis išdavimas, jos teritorijoje.
60. Iš tiesų iš S. Aykul, kuri Vokietijos teritorijoje variklinę transporto priemonę vairavo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, atimtas jos austriškas vairuotojo pažymėjimas. Dėl šios sankcijos atsisakyta jai suteikti teisę naudotis šiuo pažymėjimu Vokietijos teritorijoje. Taigi S. Aykul gali toliau vairuoti kitų valstybių narių nei Vokietijos Federacinė Respublika, kurioje ji padarė teisės pažeidimą, teritorijoje.
61. Todėl šiuo atveju problema susijusi su šios sankcijos paskyrimu, dėl kurio Vokietijos valdžios institucijos savo teritorijoje atsisako pripažinti S. Aykul teisę vairuoti, nes dėl jos padaryto pažeidimo ji nebetinkama vairuoti.
62. Kitaip tariant, ar galima atsisakyti pripažinti užsienyje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu naudojantis nuo Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo principo nukrypti leidžiančiomis nuostatomis?
63. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Todėl Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus(15), kad išaiškintų visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas.
64. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinas Sąjungos teisės normas ir principus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką(16).
65. Mano nuomone, Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalis, nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose, šioje byloje neturi būti taikoma. Tačiau jam reikia naudingai atsakyti atsižvelgiant būtent į Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą.
1. Netaikytina Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalis
66. Svarbu priminti, kad Direktyva 91/439 nustatyta vairuotojo pažymėjimų išdavimo sistema yra teritorinės jurisdikcijos sistema. Už šį išdavimą atsakinga teritorinę kompetenciją dėl įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo turinti valstybė narė, kuri ją įgyvendindama turi laikytis šioje direktyvoje nustatytų „minimalių“ reikalavimų, kurie, akivaizdu, būtini vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimui pateisinti.
67. Po šio išdavimo asmenims pasinaudojus judėjimo laisve galimos dvi situacijos.
68. Pirmoji situacija yra tuo atveju, kai vairuotojo pažymėjimo savininkas pakeičia įprastinę gyvenamąją vietą, ir šiuo atveju naujos gyvenamosios vietos valstybė narė, naudodamasi jai suteikta teritorine jurisdikcija, gali pagal savo baudžiamuosius ir policijos įstatymus nustatyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas ir prireikus pakeisti vairuotojo pažymėjimą.
69. Tai yra situacija, kurią klostantis faktinėms aplinkybėms reglamentavo Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalis, kurioje, primenu, nustatyta, kad, „laikydamasi baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir, jeigu reikia, pakeisti vairuotojo pažymėjimą“.
70. Ši nuostata turi būti skaitoma kartu su Direktyvos 91/439 1 ir 10 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose nustatyta, kad, siekiant palengvinti asmenų, „apsigyvenančių ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra išlaikę vairavimo egzaminą“, judėjimą, pageidautina, kad būtų įvestas vairuotojo pažymėjimas, kurį tarpusavyje pripažintų valstybės narės, tačiau dėl priežasčių, susijusių su kelių saugumu ir transporto eismu, šios valstybės visiems pažymėjimo savininkams, „kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra jų teritorijoje“, turėtų galėti taikyti savo nacionalines vairuotojo pažymėjimo atėmimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo nuostatas.
71. Iš paties Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalies teksto, siejamo su šios direktyvos 1 ir 10 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad joje reglamentuojamas atvejis, kai vairuotojo pažymėjimo savininko gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje šis pažymėjimas išduotas. Jei šis asmuo teisės pažeidimą padaro gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje, pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalį šiai valstybei narei leidžiama taikyti savo nacionalines kitoje valstybėje narėje suteiktos teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas(17).
72. Taigi akivaizdu, kad Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalies, o dabar – Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalies, nuostatos taikomos tik įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimo atveju. Kalbama apie atvejį, jei S. Aykul įprastinė gyvenamoji vieta būtų Vokietijoje. Tačiau šioje byloje taip nėra, nes jos įprastinė gyvenamoji vieta yra Austrijoje.
73. Antroji galima situacija yra tuo atveju, kai vairuotojo pažymėjimo savininkas tik laikinai apsigyvena kitos valstybės narės teritorijoje. Mano nuomone, ši situacija reglamentuojama Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje.
2. Taikytina Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa
74. Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa taikoma ne tik ratione temporis, kaip pirma nurodžiau, bet ir ratione materiae.
75. Primenu, kad ši nuostata suformuluota taip:
„Valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje.“[(18)]
76. Mano nuomone, minėtoje nuostatoje reglamentuojamas toks atvejis, koks nagrinėjamas šioje byloje, kai sankcija taikytina pagal valstybės narės, kurioje padarytas teisės pažeidimas, baudžiamuosius ir policijos įstatymus, tačiau ši valstybė narė nėra vairuotojo pažymėjimą išdavusi valstybė narė ar naujos įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė(19).
77. Komisija per teismo posėdį pateikė „istorinį“ Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos aiškinimą, pagal kurį, kadangi Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalyje nurodoma šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalis, atitinkama valstybė narė gali būti tik įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė. Komisijos manymu, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės nenurodymas šioje 2 dalyje tėra tik Sąjungos teisės aktų leidėjo klaida, kuri turėtų būti ištaisyta.
78. Negaliu sutikti su tokiu aiškinimu.
79. Iš tiesų man atrodo, kad Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos nuostatos taikomos autonomiškai, palyginti ir su to paties straipsnio 2 dalimi, ir su laikotarpiu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, taikytinos identiškos redakcijos Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalimi. Remiantis mano atlikta analize, šiuo nepriklausomumu atmetama galimybė, kad jos bus taikomi tik įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimo atveju. Šiuo klausimu galima pateikti kelis argumentus.
80. Pirmiausia pažymėtina, jog Direktyvos 2006/126 11 straipsnio pavadinime nurodoma, kad jis apima „įvairias“ nuostatas, ir būtent dėl to man atrodo, kad jos nėra neišvengiamai tarpusavyje susijusios.
81. Be to, pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šio straipsnio 4 dalį atskyrė nuo šio straipsnio 2 dalies, nes jos įsigaliojimo data yra ketveriais metais ankstesnė nei antrosios nuostatos, o tai leidžia manyti, kad minėto straipsnio dalys nėra neatskiriamos.
82. Galiausiai (ir svarbiausia) turiu konstatuoti, kad įvairios 11 straipsnio 4 dalies nuostatos reglamentuoja aiškiai skirtingus atvejus. Šios dalies pirma ir paskutinė pastraipos taikomos tais atvejais, kai atitinkama valstybė narė yra pažymėjimą išdavusi valstybė narė(20). Minėtos dalies antroje pastraipoje reglamentuojama visiškai kitokia situacija, t. y. kai valstybė narė pažymėjimą išdavusios valstybės narės išduotam pažymėjimui taiko apribojimus pagal savo privalomą nacionalinį įstatymą – baudžiamąjį ar policijos įstatymą, o nagrinėjamoje byloje taip ir yra. Taigi Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos nuostatos yra aiškios ir nėra reikalo jų sieti su šio straipsnio 2 dalimi.
83. Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos nuostatomis iliustruojamas teritoriškumo principas, nes jos susijusios su kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimo valstybės narės teritorijoje ribojimu.
84. Šiuo atveju yra mažiau neaiškumo, juo labiau kad Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojama nauja formuluote išreiškiamas noras imtis griežtesnių priemonių, kuris negalėtų būti įgyvendintas pritarus S. Aykul teiginiui. Iš tiesų, nors Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms buvo palikta diskrecija dėl atsisakymo pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, remiantis Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos formuluote, nuo šiol joms toks atsisakymas yra privalomas.
85. Be to, toks sugriežtinimas konkrečiai lemia vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo ribojimą, kuris suderinamas su sistemos tikslu, nes tarpusavio pripažinimu skatinamas laisvas judėjimas, kurio, jei padaromas teisės pažeidimas, ribojimu – baudimu už neatsargumą, skirtu galimam pavojaus šaltiniui pašalinti, padidinamas kelių eismo saugumas, taigi sustiprinama judėjimo laisvė, o tai yra pačios Direktyvos 2006/126 tikslas(21). Tarpusavio pripažinimo laiko ir vietos atžvilgiu apribojimas šiuo atveju yra būtinas siekiant išvengti priešingo rezultato negu tas, kurio siekiama Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalyje, t. y. padidinti saugumą griežčiau baudžiant už pavojingą elgesį. Šiuo klausimu galiu tik pažymėti, kad išankstinis šio straipsnio 4 dalies taikymas atitinka aiškią Sąjungos teisės aktų leidėjo valią.
86. Iš tiesų, koks būtų šios direktyvos veiksmingumas, jeigu valstybės narės valdžios institucijos negalėtų skirti sankcijų Sąjungos piliečiams, padariusiems teisės pažeidimų jų teritorijoje, dėl to, kad jie joje tik „vairavo“? Dėl to reikėtų pripažinti, kad šie piliečiai negali būti baudžiami, nors jie kelia pavojų sau ir kitiems eismo dalyviams.
87. Nagrinėjamoje byloje vairuotojo pažymėjimo pripažinimas galiojančiu prieštarautų minėtam tikslui pagerinti kelių eismo saugumą.
88. Be to, dėl šios naujos Sąjungos teisės aktų leidėjo vartojamos formuluotės Teisingumo Teismas konstatavo, kad reikia manyti, jog Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalies ir Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies formuluočių skirtumas negali paneigti Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų sąlygų, kuriomis, remiantis Direktyvos 91/439 nuostatomis, buvo galima atsisakyti pripažinti vairuotojo pažymėjimą ir kuriomis nuo šiol, remiantis Direktyvos 2006/126 nuostatomis, turi būti atsisakyta tai padaryti(22).
89. Teisingumo Teismas pridūrė, kad išvada, jog Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalyje numatyta nuo vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo bendrojo principo leidžianti nukrypti nuostata, todėl ji turi būti aiškinama siaurai(23), galioja kalbant apie pareigą, kuri nuo šiol nustatyta Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje(24).
90. Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad aplinkybės, kuriomis vairuotojo pažymėjimo galiojimas gali būti nepripažintas pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 ir 4 dalis, neapsiriboja atveju, kai šio pažymėjimo savininkas prašo jį pakeisti. Šia nuostata taip pat siekiama sudaryti valstybei narei sąlygas savo teritorijoje taikyti nacionalinės teisės nuostatas vairuotojo pažymėjimų atėmimo, galiojimo sustabdymo ar panaikinimo srityje, kai šio pažymėjimo savininkas, pavyzdžiui, padarė pažeidimą(25).
91. Dabar reikia nustatyti, ar atėmimo priemonė dėl savo pobūdžio patenka į Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos taikymo sritį. Kitaip tariant, ar yra skirtumas tarp sankcijos baudžiamojo ir administracinio pobūdžio?
92. Šioje byloje Ravensburgo prokuratūra nutraukė baudžiamojo tyrimo procedūrą(26). Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad S. Aykul vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonę priėmė Landratsamt Ravensburg, administracinis teismas, ir kad ši priemonė grindžiama teisės aktais, susijusiais su vairuotojo pažymėjimais. Iškilus abejonių dėl tinkamumo vairuoti, Vokietijos teisės sistemoje pirmiausia numatytas šio tinkamumo patikrinimas; jeigu nustatoma, kad asmuo netinkamas ar nebetinkamas vairuoti, pagal Vokietijos įstatymą vairuotojo pažymėjimų tarnyba privalo atimti vairuotojo pažymėjimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad šiuo atžvilgiu nėra jokios diskrecijos(27).
93. Nors Komisija remiasi Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalimi(28), ji nepritaria pozicijai, kad vairuotojo pažymėjimo atėmimas dėl netinkamumo vairuoti yra baudžiamoji apsaugos priemonė(29) ir todėl gali būti laikomas patenkančiu į baudžiamosios teisės taikymo sritį, kurią apima išlyga, susijusi su baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principu(30).
94. Negaliu pritarti šiai nuomonei, kurią per teismo posėdį palaikė S. Aykul.
95. Kaip nurodžiau pirma, Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje, mano nuomone, reglamentuojamas toks atvejis, koks nagrinėjamas šioje byloje, kai sankcija taikytina pagal valstybės narės, kurioje padarytas teisės pažeidimas, baudžiamuosius ir policijos įstatymus.
96. Sąvokos „baudžiamieji įstatymai“ ir „policijos įstatymai“ vartojamos Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalies sakinio dalyje: „laikydamasi baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo“. Tačiau šios direktyvos, kaip ir Direktyvos 2006/126, tekste nepateiktos nei šios sakinio dalies, nei šių sąvokų apibrėžtys, o teismo praktikoje jos nėra paaiškintos.
97. Sąvoka „baudžiamasis įstatymas“ pati savaime yra aiški. Sąvoka „policijos įstatymas“(31) iš karto asocijuojasi su administracinės policijos sąvoka. Šiomis dviem sąvokomis neabejotinai išreiškiama valstybės viešosios tvarkos idėja, o ši sąvoka taikoma neperžengiant šios valstybės teritorijos ribų.
98. Padarius teisės pažeidimų, keliančių piliečiams pavojų ir nesaugumą, pažeidžiama ši viešoji tvarka ir pateisinama sankcija.
99. Ši sankcija, atsižvelgiant į jos pobūdį, griežtumą, valstybės teismų sistemą, kurioje gali arba negali būti atskiriami administraciniai ir teismo aktai, gali būti įvairių formų, tačiau bet kuria jos forma siekiama to paties tikslo, šiuo atveju – nustatyto Direktyvoje 2006/126.
100. Todėl šios dvi vartojamos sąvokos – „baudžiamasis įstatymas“ ir „policijos įstatymas“ – nėra skirtingos, bet viena kitą papildo.
101. Be to, toks papildomumas, man regis, nulemtas sąvokos „baudžiamosios teisės sritis“, kaip ją yra išaiškinęs Europos Žmogaus Teisių Teismas.
102. Iš tiesų, kaip esu nurodęs išvadoje byloje, kurioje priimtas Spendimas Komisija / Parlamentas ir Taryba (C‑43/12, EU:C:2014:298), šis teismas taikė funkcinį požiūrį apibrėždamas tai, kas priklauso baudžiamosios teisės sričiai, kiek tai susiję su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsniu. Remiuosi jo 1984 m. vasario 21 d. sprendimu Öztürk prieš Vokietiją(32), kuris susijęs su kelių eismo taisyklių pažeidimais. Laikantis minėto požiūrio nekyla abejonių, kad kelių eismo taisyklių pažeidimai turi baudžiamajai teisei būdingų požymių, nes už juos valstybėse narėse skiriamos sankcijos, turinčios ir baudžiamąjį, ir atgrasomąjį poveikį. Taigi visiškai nesvarbu, ar tos sankcijos skiriamos pagal valstybių narių administracinę teisę, pagal kurią taikomos baudžiamosios priemonės, ar pagal baudžiamąją teisę(33).
103. Dviejų sąvokų papildomumą, man regis, taip pat patvirtina nacionalinė procedūra.
104. Iš tiesų būtent šiuo pagrindu, atsižvelgdama į padarytą teisės pažeidimą, už kurį baudžiama ir baudžiamąja, ir administracine tvarka, teisminė tyrimo institucija nutraukė baudžiamąjį tyrimą ir pasirinko neabejotinai greitesnį ir ekonomiškesnį administracinį teisės pažeidimo, dėl kurio teisinio ir faktinio paprastumo neabejotinai būtų nepateisinama sudėtinga klasikinė baudžiamoji procedūra, tyrimą.
105. Ši įstatyme numatyta ir prokuratūros pasirinkta galimybė yra klasikinės sistemos, kai kuriose valstybėse vadinamos „persekiojimo tikslingumo vertinimu“, – šią dviprasmišką formuluotę norėčiau pakeisti formuluote „persekiojimo proporcingumo vertinimas“, – pavyzdys. Ši priemonė, nesvarbu, koks jos pavadinimas, yra klasikinė procedūrinė priemonė, susijusi su visapusišku, vienodu ir proporcingu sankcijų už valstybės viešosios tvarkos pažeidimą individualizavimu ir taikymu.
106. Taigi šis S. Aykul atveju taikomas papildomumas, man regis, duoda konkretų atsakymą.
107. Iš tiesų, pagal teritorinę taikymo sritį numatantį Vokietijos įstatymą S. Aykul atveju už teisės pažeidimo padarymą tuoj pat buvo paskirta teisės vairuoti sustabdymo sankcija ne tik dėl to, kad ji sulauktų atpildo už teisės pažeidimą, bet ir dėl kitiems eismo dalyviams galimo pavojaus, kurį S. Aykul sukėlė neatribojusi transporto priemonės vairavimo nuo kanapių vartojimo; sustabdžius S. Aykul teisę vairuoti Vokietijos teritorijoje, šią teisę ji gali vėl įgyti tik sėkmingai įvykdžiusi medicininės patikros reikalavimus. Šis dviejų elementų derinys, t. y. sankcija ir ją papildančios priemonės, kai kuriuose teisės aktuose vadinamos „prevencinėmis priemonėmis“, kuriomis siekiama užkirsti kelią tam, kad nebūtų kartojami pavojingi teisės pažeidimai, yra visiškai įprastas derinys šiuolaikiškuose teisės aktuose.
108. Nors atėmimo priemonė dėl savo pobūdžio, mano nuomone, patenka į Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos taikymo sritį, dabar reikia nustatyti baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo taikymo pasekmes.
3. Baudžiamojo pobūdžio sprendimo, turinčio poveikį vairuotojo pažymėjimui, pripažinimas kitose valstybėse narėse
109. Remiantis baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principu, asmuo, kuris vairuoja valstybės narės teritorijoje, turi laikytis šios valstybės įstatymų.
110. Kaip nurodo Lenkijos vyriausybė(34), ir tai pripažįsta pareiškėja pagrindinėje byloje(35), Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai pažeidimas padaromas valstybės narės teritorijoje, tik ji turi teisę paskirti sankciją už šį pažeidimą ir prireikus taikyti tokio asmens atžvilgiu vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonę(36).
111. S. Aykul taikyta jos austriško vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonė, dėl kurios ji nebegali vairuoti Vokietijos teritorijoje tol, kol neįrodys, kad yra vėl tinkama vairuoti šioje teritorijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokios valdžios institucijos kompetentingos patikrinti šį tinkamumą.
112. Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tinkamumas vairuoti yra vairuotojo pažymėjimo „išdavimo“ sąlyga, kurią patikrinti turi tik pažymėjimą išdavusi valstybė narė(37). Kaip minėta, pagrindinėje byloje tinkamumas vairuoti ginčijamas ne vykstant vairuotojo pažymėjimo išdavimo procedūrai, o po to, kai šio vairuotojo pažymėjimo savininkas padaro pažeidimą, dėl kurio sankcija turi poveikį tik valstybės narės, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teritorijoje.
113. Kaip ir Lenkijos vyriausybė, manau, kad, taikant baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principą, valstybės narės, kurios teritorijoje buvo padarytas teisės pažeidimas, valdžios institucijos turi nustatyti, ar užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas yra vėl tinkamas vairuoti jos teritorijoje.
114. Iš tiesų, manau, būtų nenuoseklu, jei tam, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas vėl įgytų teisę vairuoti valstybės narės, kurioje jis padarė teisės pažeidimą, teritorijoje, jos tinkamumo patikros taisykles būtų leista taikyti pažymėjimą išdavusiai valstybei narei.
115. Kaip teisingai pažymi Lenkijos vyriausybė, kadangi teisė vairuoti buvo atimta pagal taisykles, kurios netaikytinos pažymėjimą išdavusioje valstybėje narėje(38), būtų sunku tikėtis, kad ši valstybė narė pagal savo vertinimo taisykles taikytų minėtos teisės grąžinimo procedūrą(39).
116. Išimtinės kompetencijos suteikimas pažymėjimą išdavusiai valstybei narei iš tiesų galėtų lemti du skirtingus sprendimus, t. y. tokioje situacijoje, kaip S. Aykul, ši valstybė narė galėtų arba pati tikrinti, ar įvykdyti pažeidimo padarymo vietos įstatyme nustatyti reikalavimai (tokio sprendimo atveju reikalaujama daugiau nei valstybių narių teismo sprendimo tarpusavio pripažinimo), arba atsisakyti pripažinti valstybės narės, kurioje padarytas teisės pažeidimas, įstatymo reikalavimus dėl to, kad šių reikalavimų nėra pažymėjimą išdavusios valstybės narės įstatyme. Būtent šio pastarojo požiūrio, patvirtinto Komisijos, laikosi Austrijos Respublika.
117. Šiuo atveju neabejotinai reikėtų pripažinti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Direktyva 2006/126 suderinta valstybių narių baudžiamoji teisė – iš to naudos turėtų pažymėjimą išdavusi valstybė narė, o valstybės narės, kurioje padarytas teisės pažeidimas, teritorijoje tai turėtų ribotą poveikį. Vis dėlto, man regis, sunku teigti, juo labiau numanomai, kad tai yra viena iš pagrindinių naujovių, kurias norima įdiegti šia direktyva.
118. Tačiau pritaikius sankciją valstybė narė, kurioje padarytas teisės pažeidimas, negali nustatyti griežtesnių reikalavimų teisei vairuoti jos teritorijoje vėl įgyti nei minėtoje direktyvoje nustatyti reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti išduodant vairuotojo pažymėjimą. Kitaip tariant, reikalavimu atlikti medicininę patikrą tokiu atveju, kaip S. Aykul, turi būti siekiama tik nustatyti, ar nubaustas asmuo turi pagal Direktyvą 2006/126 reikalaujamas garantijas, – nei daugiau, nei mažiau. Šiuo atžvilgiu Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad vairuotojo pažymėjimas išduodamas tik tiems kandidatams gauti vairuotojo pažymėjimą, kurie išlaikė įgūdžių ir elgsenos patikrinimo, teorijos egzaminus ir atitinka medicininius reikalavimus pagal šios direktyvos II ir III priedų nuostatas.
119. Pagal Direktyvos 2006/126 III priedo 15 ir 15.1 punktus draudžiama išduoti ar atnaujinti vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuris priklauso nuo narkotikų arba nuo jų nepriklauso, bet reguliariai juos vartoja ar jais piktnaudžiauja.
120. Remiantis Direktyvos 2006/126 III priedo 15 ir 15.1 punktais Vokietijos teisėje numatyta procedūra, taikoma padarius teisės pažeidimą, būtent siekiama patikrinti, ar asmuo vis dar vartoja narkotikus ir ar jis nebekelia pavojaus sau ir kitiems kelių eismo dalyviams.
121. Nors valstybės narės, kurios teritorijoje padarytas teisės pažeidimas, valdžios institucijos yra kompetentingos patikrinti, ar vairuotojo pažymėjimo savininkas yra vėl tinkamas vairuoti jos teritorijoje, vis tiek reikia patikrinti, ar kitomis atėmimo priemonę įtvirtinančiomis nuostatomis arba dėl jų poveikio, būtent jų galiojimo trukmės, nepažeidžiamos Sąjungos teisės nuostatos(40).
122. Teisingumo Teismas šiuo klausimu jau nusprendė, kad valstybė narė negali remtis Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalimi ir asmeniui, kuriam jos teritorijoje pritaikyta jos išduoto pažymėjimo atėmimo arba panaikinimo priemonė, neribotam laikui atsisakyti pripažinti galiojančiu bet kokį pažymėjimą, kurį vėliau, t. y. pasibaigus draudimo laikotarpiui, šiam asmeniui gali išduoti kita valstybė narė(41).
123. Manau, kad toks aiškinimas a fortiori tinka nagrinėjamos bylos atveju, kai valstybė narė negali remtis Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa ir vairuotojo pažymėjimo savininkui, kuriam jos teritorijoje pritaikyta ribojamoji priemonė, neribotam laikui atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu.
124. Iš tiesų pripažinimas, kad valstybė narė turi teisę remtis savo nacionalinėmis nuostatomis ir neribotam laikui atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, reikštų paties vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo principo, kuris yra kertinis Direktyva 91/439 įtvirtintos sistemos akmuo, paneigimą(42).
125. Toliau reikia išnagrinėti, ar Vokietijos Federacinė Respublika, taikydama savo taisykles, iš tikrųjų neribotam laikui atsisakė pripažinti Austrijos valdžios institucijų išduotą vairuotojo pažymėjimą.
126. Primenu, kad pagal Vokietijos teisę S. Aykul buvo paskirta bauda ir vienam mėnesiui iš jos atimtas pažymėjimas išimtinai Vokietijos teritorijoje. Ji gali prašyti, kad jai vėl būtų suteikta teisė vairuoti variklines transporto priemones Vokietijoje naudojant jos austrišką vairuotojo pažymėjimą. Šiuo atžvilgiu tinkamumas vairuoti variklines transporto priemones, kurio pakanka, kad būtų galima dalyvauti Vokietijos kelių eisme, galėtų būti nustatytas tik jei S. Aykul pateiktų Vokietijoje oficialiai pripažintos įstaigos, tikrinančios tinkamumą vairuoti, teigiamą išvadą. Teigiama išvada paprastai pateikiama įrodžius, kad vienus metus nevartojami svaigalai.
127. Manau, kad taikytinomis nacionalinėmis nuostatomis siekiama pratęsti atėmimo priemonės veikimą laiko atžvilgiu, tačiau jomis neribotam laikui neatsisakoma pripažinti vairuotojo pažymėjimo, nes, kaip nurodo Vokietijos vyriausybė savo rašytiniame atsakyme į Teisingumo Teismo klausimus, nepateikus teigiamos medicininės psichologinės išvados turi būti taip pat pripažinta teisė naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu (jei tai yra ES ar EEE vairuotojo pažymėjimas), kai įrašas apie netinkamumą buvo pašalintas iš tinkamumo vairuoti registro(43).
128. Atsižvelgiant į tos pačios vyriausybės pateiktą informaciją, S. Aykul atveju išbraukimo iš registro terminas pagal StVG 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktį turėjo būti penkeri metai, nes dėl vairavimo apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, kaip administracinio teisės pažeidimo, susijusio su kelių eismo saugumu, arba kaip panašaus administracinio teisės pažeidimo, skiriami du baudos balai. Pasibaigus minėtam terminui S. Aykul galės vėl naudotis savo austrišku vairuotojo pažymėjimu Vokietijoje ir neprivalės pateikti teigiamos medicininės psichologinės ekspertizės išvados(44).
129. Žinoma, gali atrodyti, jog teisės vairuoti Vokietijos teritorijoje grąžinimą privalu padaryti priklausomą nuo palankios medicininės psichologinės ekspertizės – teigiamos išvados, kurią parengia Vokietijoje oficialiai pripažinta įstaiga, tikrinanti tinkamumą vairuoti(45). Šiuo aspektu tai tėra tik vienas iš ribojimų. Iš tiesų manau, kad, taikant Direktyvos 2006/126 kriterijus, pažymą turi išduoti valstybės narės teritorijoje įsteigta tinkamumą tikrinanti įstaiga arba lygiavertė įstaiga. Vis dėlto, mano nuomone, ši priemonė yra veiksminga prevencinė priemonė, gerinanti kelių eismo saugumą(46).
130. Komisijos veiksmų programa siekiama, atsižvelgiant į tikslą gerinti kelių eismo saugumą, paskatinti eismo dalyvius geriau elgtis, visų pirma labiau laikytis galiojančių teisės aktų ir toliau dėti pastangas kovojant su žalingais įpročiais(47).
131. Komisija taip pat priminė, kaip svarbu yra šviesti, mokyti, kontroliuoti ir prireikus bausti kelių eismo dalyvius, nes jie yra pirmoji kelių eismo saugos grandinės grandis(48).
132. Todėl priemonė, mano nuomone, yra suderinama su nurodyta teismo praktika ir, man regis, pakankamai veiksminga, proporcinga ir atgrasanti atsižvelgiant į kelių eismo saugumo tikslus, kuriuos Komisija jau daug metų yra pasirinkusi savo prioritetu(49). Iš tiesų teisės pažeidimų tyrimas nebūtų veiksmingas, jei sankcija nebūtų atgrasanti.
133. Bet kuriuo atveju S. Aykul, siekdama vėl įgyti teisę vairuoti Vokietijos teritorijoje, gali pasirinkti arba atlikti medicininę ekspertizę per vienų metų laikotarpį, arba penkerius metus laukti, kol iš registro bus išbrauktas įrašas apie netinkamumą.
134. Be to, reikia pabrėžti, kad teisė laisvai judėti ir apsigyventi Sąjungos valstybių narių teritorijoje, kuri Sąjungos piliečiams suteikta pagal SESV 21 straipsnį ir kurios įgyvendinimą siekiama palengvinti Direktyva 2006/126, S. Aykul atveju nėra ribojama, nes jos austriškas vairuotojo pažymėjimas pripažįstamas negaliojančiu tik ribotą laiko tarpą ir tik Vokietijos teritorijoje, nes S. Aykul gali toliau vairuoti kitų valstybių narių teritorijoje.
135. Būtent todėl ir manau, kad Vokietijos teisės aktai patenka į Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos, o ne į Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Iš tiesų, mano nuomone, pirmąją nuostatą reikia suprasti kaip leidžiančią valstybei narei, kurios teritorijoje buvo padarytas teisės pažeidimas, atsisakymo pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu pasekmes nustatyti tik savo teritorijoje, o antroji nuostata, įtvirtinusi galimybę pakeisti vairuotojo pažymėjimą, buvo taikoma visose valstybėse narėse.
136. Atsižvelgdamas į visus nurodytus argumentus, darau išvadą, jog Teisingumo Teismas turi atsakyti taip: pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą valstybė narė įpareigojama atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, kai dėl baudžiamojo pobūdžio kelių eismo taisyklių pažeidimo, padaryto pirmosios valstybės narės teritorijoje po šio vairuotojo pažymėjimo išdavimo, iš minėto vairuotojo pažymėjimo savininko buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas šioje teritorijoje, nes jis nebetinkamas vairuoti ir kelia pavojų kelių eismo saugumui. Vairuotojo pažymėjimo savininkas bus vėl tinkamas vairuoti minėtoje teritorijoje, kai bus įvykdyti valstybės narės, kurios teritorijoje buvo padarytas teisės pažeidimas, teisės aktuose nustatyti reikalavimai, jeigu nacionalinėse teisės normose nenustatyti tokie reikalavimai, jeigu nacionalinėse teisės normose nenustatyti reikalavimai, neprivalomi pagal Direktyvą 2006/126 išduodant šį pažymėjimą, ar neketinama neribotam laikui atsisakyti pripažinti vairuotojo pažymėjimą galiojančiu.
IV – Išvada
137. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Verwaltungsgericht Sigmaringen pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą valstybė narė įpareigojama atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, kai dėl baudžiamojo pobūdžio kelių eismo taisyklių pažeidimo, padaryto pirmosios valstybės narės teritorijoje po šio vairuotojo pažymėjimo išdavimo, iš minėto vairuotojo pažymėjimo savininko buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas šioje teritorijoje, nes jis nebetinkamas vairuoti ir kelia pavojų kelių eismo saugumui. Vairuotojo pažymėjimo savininkas bus vėl tinkamas vairuoti minėtoje teritorijoje, kai bus įvykdyti valstybės narės, kurios teritorijoje buvo padarytas teisės pažeidimas, teisės aktuose nustatyti reikalavimai, jeigu nacionalinėse teisės normose nenustatyti tokie reikalavimai, jeigu nacionalinėse teisės normose nenustatyti reikalavimai, neprivalomi pagal Direktyvą 2006/126 išduodant šį pažymėjimą, ar neketinama neribotam laikui atsisakyti pripažinti vairuotojo pažymėjimą galiojančiu.