BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. kovo 7 d.(*)

„Valstybės pagalba – Aplinkosauginis nerūdinių medžiagų mokestis Jungtinėje Karalystėje – Komisijos sprendimas nepareikšti prieštaravimų – Pranašumas – Atrankinis pobūdis“

Byloje T‑210/02 RENV

British Aggregates Association, įsteigta Lanarke (Jungtinė Karalystė), atstovaujama solisitorių C. Pouncey, J. Coombes ir advokato L. Van den Hende,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą M. Afonso, J. Flett ir B. Martenczuk,

atsakovę,

palaikomą

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos T. Harris, vėliau S. Ossowski, padedamų baristerių M. Hall ir G. Facenna,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2002 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimą C(2002) 1478 galutinis, susijusį su valstybės pagalbos byla Nr. 863/01 – Jungtinė Karalystė / Nerūdinių medžiagų mokestis,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai I. Labucka, S. Frimodt Nielsen, J. Schwarcz ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gegužės 16 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Aplinkybės, dėl kurių kilo ginčas, išdėstytos 2006 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo British Aggregates prieš Komisiją (T‑210/02, Rink. p. II‑2789, toliau – panaikintas sprendimas arba Teismo sprendimas) 1–25 punktuose:

„1      British Aggregates Association yra asociacija, vienijanti mažas nepriklausomas Jungtinėje Karalystėje karjerus eksploatuojančias įmones. Jai priklauso 55 nariai, eksploatuojantys daugiau nei 100 karjerų.

2      Nerūdinės medžiagos yra chemiškai inertiškos nuotrupinės medžiagos, naudojamos statybos ar viešųjų darbų sektoriuje. Jos gali būti naudojamos tokios, kokios yra, pavyzdžiui, ertmėms užpildyti arba kaip balastas, arba maišomos su rišamosiomis medžiagomis, pavyzdžiui, cementu (tai leidžia gauti betoną) arba bitumu. Kai kurios natūraliai nuotrupinės medžiagos, pavyzdžiui, smėlis ir žvirgždas, gali būti išgaunamos sijojant. Kitos medžiagos, pavyzdžiui, kietos uolienos, turi būti sutrupinamos prieš sijojimą. Skirtingiems tikslams naudojamos nerūdinės medžiagos turi atitikti tam tikras pradinės medžiagos, lemiančios, ar jos tinka numatytam naudojimui, specifikacijas ir fizines savybes. Taigi specifikacijos ertmių užpildymui yra ne tokios griežtos, kaip apatiniams kelių pagrindų sluoksniams, kurios savo ruožtu yra ne tokios griežtos, kaip intensyviai naudojamiems paviršiams, pavyzdžiui, kelio paviršiui arba geležinkelio balastui. Daugiau įvairių medžiagų gali būti naudojamos kaip nerūdinės medžiagos ten, kur reikalavimai yra ne tokie griežti, kita vertus, griežtesnius reikalavimus atitinkančios medžiagos yra retesnės.

Finance Act 2001

3      Finance Act 2001 (2001 m. Finansų įstatymas, toliau – Įstatymas) antrosios dalies 16–49 straipsniai ir 4–10 priedai Jungtinėje Karalystėje nustato Aggregates Levy (nerūdinių medžiagų mokestis, toliau – AGL arba mokestis).

4      Nuostatos, numatančios AGL įvedimą, įsigaliojo 2002 m. balandžio 1 d., priėmus Įstatymo įgyvendinimo taisykles.

5      Įstatymas iš dalies buvo pakeistas Finance Act 2002 (2002 m. Finansų įstatymas) 129–133 straipsniais ir 38 priedu. Pakeistos nuostatos numato atliekų (spoils), susidariusių išgaunant kai kuriuos mineralus, būtent šiferį, skalūną, molį ir kaoliną, neapmokestinimą. Be to, jos numato pereinamąjį laikotarpį mokesčio įvedimui Šiaurės Airijoje.

6      AGL yra 1,60 svaro sterlingo (GBP) už nerūdinių medžiagų, naudojamų komerciniams tikslams, toną (Įstatymo 16 straipsnio 4 dalis).

7      Iš dalies pakeisto Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad AGL tampa mokėtinas, kai apmokestinamas nerūdinių medžiagų kiekis panaudojamas komerciniams tikslams Jungtinėje Karalystėje, pradedant skaičiuoti nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos. Jis taikomas tiek importuotoms, tiek Jungtinėje Karalystėje išgautoms nerūdinėms medžiagoms.

8      Pagal Įgyvendinimo taisyklių 13 straipsnio 2 dalies a punktą leidžiama sumažinti [eksploatuotojo] mokėtiną mokestį, kai apmokestinamos nerūdinės medžiagos yra eksportuojamos arba išvežamos iš Jungtinės Karalystės neapdirbtos.

9      Iš dalies pakeisto Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje dalyje „nerūdinės medžiagos“ apima (su šio Įstatymo 18 straipsnio išlyga) uolieną, žvirgždą ar smėlį, taip pat visas medžiagas, kurios į juos tuo metu yra laikinai įmaišytos ar natūraliai įsimaišiusios.“

10      Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis numato, kad nerūdinės medžiagos neapmokestinamos keturiais atvejais: jei jos yra aiškiai atleistos nuo mokesčio; jei jos anksčiau buvo naudojamos statybos tikslais; jei jos jau buvo apmokestintos nerūdinių medžiagų mokesčiu; arba jei Įstatymo įsigaliojimo dieną jos nėra savo kilmės vietoje.

11      Iš dalies pakeisto Įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyti tam tikri neapmokestinimo atvejai.

12      Be to, iš dalies pakeisto Įstatymo 18 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti neapmokestinami procesai ir su šiuo neapmokestinimu susijusios medžiagos.

Administracinė procedūra ir ginčas nacionaliniame teisme

13      2001 m. rugsėjo 24 d. laišku Komisija gavo dviejų įmonių, neturinčių jokio ryšio su ieškove, [pirmąjį] skundą <...>, kuriame pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 6 straipsnio 2 dalį buvo prašoma, kad jų tapatybė nebūtų atskleista suinteresuotai valstybei narei. Iš esmės skundą pateikę asmenys tvirtino, kad tam tikrų medžiagų neapmokestinimas AGL, eksporto neapmokestinimas ir išimtys, susijusios su Šiaurės Airija, yra valstybės pagalba.

14      2001 m. gruodžio 20 d. laišku Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pranešė Komisijai apie valstybės pagalbos schemą „Laipsniškas nerūdinių medžiagų mokesčio įvedimas Šiaurės Airijoje“.

15      2002 m. vasario 6 d. laišku Komisija perdavė šiai valstybei narei pirmojo skundo santrauką ir nurodė, pirma, pateikti pastabas dėl šio skundo ir, antra, pateikti papildomą informaciją apie AGL, ką pastaroji padarė 2002 m. vasario 19 d. laišku.

16      2002 m. vasario 11 d. ieškovė pateikė [dėl AGL] ieškinį High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės teismo skyrius). Ji, be kita ko, nurodė Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių valstybės pagalbą, pažeidimą. 2002 m. balandžio 19 d. sprendimu High Court of Justice ieškinį atmetė, bet suteikė ieškovei teisę pateikti apeliacinį skundą Court of Appeal (England & Wales) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas). Šiai pateikus apeliacinį skundą, Court of Appeal nurodė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl Pirmosios instancijos teisme pareikšto nagrinėjamo ieškinio.

17      Tuo metu 2002 m. balandžio 15 d. laišku ieškovė pateikė skundą Komisijai dėl AGL <...>. Iš esmės ji tvirtino, kad tam tikrų medžiagų neapmokestinimas AGL bei eksporto neapmokestinimas yra valstybės pagalba, o Šiaurės Airijai taikomos išimtys, apie kurias pranešė Jungtinė Karalystė, yra nesuderinamos su bendrąja rinka.

Ginčijamas sprendimas

18      2002 m. balandžio 24 d. Komisija priėmė [ginčijamą] sprendimą nepareikšti prieštaravimų dėl AGL <...>.

19      2002 gegužės 2 d. ginčijamas sprendimas per Jungtinės Karalystės institucijas buvo perduotas ieškovei. [Oficialiai] Komisija apie jį pranešė ieškovei 2002 m. birželio 27 d. laišku.

20      Šiame sprendime (43 [punktas]) Komisija nusprendė, kad mokestis neapima valstybės pagalbos elementų, kaip suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nes jo taikymo sritis yra pateisinama mokesčių sistemos logika bei bendruoju jos [pobūdžiu]. Be to, ji teigia, kad Šiaurės Airijai suteikta išimtis, apie kurią buvo pranešta Komisijai, yra suderinama su bendrąja rinka.

21      Aprašydama AGL taikymo sritį Komisija iš esmės pabrėžia, kad šis mokestis bus taikomas neapdirbtoms nerūdinėms medžiagoms, „kurios apibrėžiamos kaip nerūdinės medžiagos, gaunamos iš natūralių mineralų telkinių per pirmąjį išgavimą“ ir susidedančios iš „uolienų, smėlio ir žvirgždo fragmentų, kurie gali būti panaudojami neapdoroti arba po mechaninio apdirbimo, pavyzdžiui, smulkinimo, plovimo ir rūšiavimo“ (8 ir 9 [punktai]). Dėl medžiagų, kurioms mokestis nebus taikomas, ir siekiamų tikslų ji ginčijamo sprendimo 11–13 [punktuose] nurodo:

„AGL neapmokestinamos medžiagos, kurios yra kitų procesų subproduktai ar atliekos. [Jungtinės Karalystės] institucijų teigimu, tarp šių medžiagų yra skalūno ir kaolino atliekos, bergždas, pelenai, aukštakrosnių atliekos, stiklo ir kaučiuko atliekos. Taip pat juo neapmokestinamos perdirbtos nerūdinės medžiagos, kurios apima uolienas, smėlį ir žvirgždą, kurie bent kartą jau buvo panaudoti (paprastai statybose ir viešuosiuose darbuose).

[Jungtinės Karalystės] institucijų teigimu, tokių medžiagų neapmokestinimu AGL siekiama paskatinti jų panaudojimą kaip statybinių medžiagų ir sumažinti per didelį neapdirbtų nerūdinių medžiagų išgavimą, taip skatinant racionalų resursų valdymą.

Pradiniai [Jungtinės Karalystės] institucijų apskaičiavimai remiasi prielaida, kad AGL leis sumažinti neapdirbtų nerūdinių medžiagų paklausos apimtis vidutiniškai 20 mln. tonų per metus nuo metinės Jungtinės Karalystės 230–250 mln. tonų paklausos per metus.“

22      Kalbant apie AGL taikymo srities įvertinimą, ginčijamo sprendimo 29 ir 31 [punktuose] nustatyta:

„Komisija pažymi, kad AGL bus taikomas tik komerciniais tikslais kaip nerūdinės medžiagos naudojamai uolienai, smėliui ir žvirgždui. Jis nebus taikomas šioms medžiagoms, naudojamoms kitiems tikslams. AGL bus renkamas tik už neapdirbtas nerūdines medžiagas. Jis nebus renkamas nei už nerūdines medžiagas, išgautas kaip kitų procesų subproduktai arba atliekos (antrinės nerūdinės medžiagos), nei už perdirbtas nerūdines medžiagas. Todėl Komisija tvirtina, kad AGL yra susijęs tik su tam tikrais veiklos sektoriais ir tam tikromis įmonėmis. Ji pažymi, kad reikia įvertinti, ar AGL taikymo sritis yra pateisinama mokesčių sistemos logika ir jos schema.

<...> Jungtinė Karalystė, pasinaudodama savo laisve nustatyti nacionalinę mokesčių sistemą, įvedė AGL tam, kad padidintų perdirbtų nerūdinių medžiagų ar kitų pakaitų naudojimą, palyginti su neapdirbtomis nerūdinėmis medžiagomis, ir paskatintų racionalų neapdirbtų nerūdinių medžiagų, [kurios yra neatsinaujinantys gamtiniai ištekliai], naudojimą. Nerūdinių medžiagų išgavimo žala aplinkai, kurią Jungtinė Karalystė siekia sumažinti įvesdama AGL, apima triukšmą, dulkes, žalą biologinei įvairovei ir gamtovaizdžiui.“

23      Iš to Komisija 32 [punkte] padarė išvadą, kad „AGL yra specialus mokestis, kurio taikymo sritis labai ribota ir kurią apibrėžia valstybė narė, atsižvelgdama į atitinkamo veiklos sektoriaus savitas charakteristikas“, ir kad „mokesčio struktūra ir taikymo sritis rodo aiškų skirtumą tarp neapdirbtų nerūdinių medžiagų išgavimo, kuris sukelia nepageidaujamas pasekmes aplinkai, ir antrinių ar perdirbtų nerūdinių medžiagų, kurių didelė dalis susidaro apdorojant uolieną, žvirgždą ir smėlį, atsirandančius kasant žemę ar teisėtai įvairiais tikslais atliekant kitus darbus ar kitaip apdorojant, gamybos“.

24      Kalbant apie eksportuojamų Jungtinės Karalystės teritorijoje neapdorotų nerūdinių medžiagų neapmokestinimą, ginčijamo sprendimo 33 [punkte] nustatyta:

„<...> toks sprendimas yra pateisinamas aplinkybe, kad nerūdinės medžiagos Jungtinėje Karalystėje gali būti neapmokestinamos, jei jos yra naudojamos neapmokestinamame gamybos procese ([pavyzdžiui], stiklo, plastiko, popieriaus, trąšų ir pesticidų gamyba). Kadangi [Jungtinės Karalystės] institucijos negali kontroliuoti nerūdinių medžiagų naudojimo ne savo teritorijoje, eksporto neapmokestinimas numatomas dėl teisinio nerūdinių medžiagų eksportuotojų saugumo ir tam, kad būtų išvengta nevienodo nerūdinių medžiagų, kurios galėtų būti neapmokestinamos Jungtinės Karalystės viduje, eksporto traktavimo.“

25      34 [punkte] Komisija nusprendė:

„Atsižvelgiant į tokio apmokestinimo pobūdį ir bendrąją schemą, jis neturi būti taikomas nei antrinėms, nei perdirbtoms nerūdinėms medžiagoms. Neapdirbtų nerūdinių medžiagų išgavimo apmokestinimas prisidės prie pirminių nerūdinių medžiagų išgavimo, neatsinaujinančių išteklių naudojimo ir žalingų pasekmių aplinkai sumažinimo. Komisijos nuomone, bet kokia nauda kai kurioms įmonėms, atsiradusi dėl AGL taikymo srities apibrėžimo, yra pateisinama mokesčių sistemos pobūdžiu ir bendrąja jos schema.“

 Bylos procesas ir šalių reikalavimai

2        2002 m. liepos 12 d. ieškovė British Aggregates Association pateikė Teismo kanceliarijai ieškinį dėl 2002 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimo C(2002) 1478 galutinis, susijusio su valstybės pagalbos byla Nr. 863/01 – Jungtinė Karalystė / Nerūdinių medžiagų mokestis (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo iš dalies.

3        Teismo antrosios kolegijos pirmininkas 2002 m. lapkričio 28 d. nutartimi leido Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į bylą palaikyti Europos Bendrijų Komisijos reikalavimų.

4        Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodė, pirma, EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimą, antra, motyvavimo pagal EB 253 straipsnį stoką, trečia, Komisijos pareigos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pradėti oficialią tyrimo procedūrą nevykdymą ir, ketvirta, šios institucijos netinkamą pareigų atlikimą per preliminarų tyrimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

5        Komisija ginčijo ieškinio priimtinumą ir tvirtino, kad ginčijamas sprendimas nebuvo konkrečiai susijęs su ieškove, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą.

6        Šio sprendimo 1 punkte nurodytame panaikintame sprendime Teismas, vadovaudamasis minėto sprendimo 45–68 punktuose nurodytais motyvais, pripažino ieškinį priimtinu. Be to, jis atmetė kartu nagrinėtus pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus, taip pat – trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus dėl šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo atitinkamai 104–156, 163–173 ir 177–180 punktuose nurodytų motyvų. Todėl Teismas ieškinį atmetė.

7        2006 m. lapkričio 27 d. ieškovė pateikė Teisingumo Teismui apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti šio sprendimo 1 punkte nurodytą Teismo sprendimą ir ginčijamą sprendimą, išskyrus tai, kiek jie susiję su Šiaurės Airijai taikoma išimtimi. Komisija pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriame Teisingumo Teismo prašė panaikinti minėtą sprendimą ir pripažinti ieškinį nepriimtinu. Jungtinė Karalystė prašė pagrindinį apeliacinį skundą atmesti.

8        2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimu British Aggregates prieš Komisiją (C‑487/06 P, Rink. p. I‑10505, toliau – apeliacine tvarka priimtas sprendimas) Teisingumo Teismas panaikinto šio sprendime 1 punkte nurodytą Teismo sprendimą ir grąžino jam bylą.

9        Teisingumo Teismas visiškai patvirtino Teismo vertinimą dėl ieškinio priimtinumo (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 24–58 punktai).

10      Dėl esmės Teisingumo Teismas konstatavo, kad Teismas padarė dvi teisės klaidas.

11      Teisingumo Teismo teigimu, pirma, šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 115, 117, 120, 121 ir 128 punktuose Teismas nesilaikė valstybės pagalbos sąvokos, ypač pranašumo atrankos kriterijaus, pagal kurį valstybės įsikišimas skiriamas ne pagal priežastis ar tikslus; jis apibrėžiamas pagal daromą poveikį. Todėl Teismas negalėjo atsižvelgti į aplinkos apsaugos tikslą, įgyvendinamą siekiant pateisinti priemonių, turinčių atrankinį pranašumą, nepatekimą į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 82–92 punktai).

12      Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ypač šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 118, 134, 139, 154 ir 171 punktuose nusprendęs, kad Komisija turi didelę diskreciją taikyti EB 88 straipsnio 3 dalį, Teismas suklydo dėl teismo kontrolės vykdytinos pagalbos sąvokos, kuri yra teisinė ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais kriterijais, atžvilgiu laipsnio. Teisingumo Teismo teigimu, dėl šios priežasties Europos Sąjungos teismas iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę aiškindamasis, ar priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šis principas taikomas ir Komisijos sprendimams, priimtiems pagal EB 88 straipsnio 3 dalį po preliminaraus tyrimo procedūros, kai neturėdama diskrecijos Komisija privalo pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal minėto straipsnio 2 dalį, jeigu remdamasi preliminariu tyrimu negali išspręsti visų vertinimo sunkumų. Teisingumo Teismo teigimu, ši teisės klaida paveikia visą Teismo dėl esmės atliktą ginčijimo sprendimo analizę (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 109–115 punktai).

13      Teisingumo Teismas taip pat pritarė argumentui dėl šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 112 punkto. Jame Teismas iš esmės nusprendė, kad Komisija visame ginčijamame sprendime ir ypač jo 29 motyvuojamojoje dalyje laikėsi nuomonės, kad terminas „pirminės nerūdinės medžiagos“ iš esmės apibrėžia „AGL apmokestinamas“ nerūdines medžiagas, o terminu „antrinės nerūdinės medžiagos“ iš esmės daroma nuoroda į „neapmokestinamas“, įstatyme tiksliai išvardytas nerūdines medžiagas. Tuo remdamasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija minėtame punkte tik nurodė, jog „pirmojo išgavimo antriniai produktai arba atliekos neapmokestinami AGL, jei tai numatyta Įstatyme“. Teisingumo Teismo nuomone, taip Teismas padarė aiškinimo klaidą ir savo aiškinimą pakeitė tiesiogiai iš ginčijamo sprendimo išplaukiančiu aiškinimu, nors to nepateisina joks faktas (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 140–145 punktai, ypač 144 punktas, taip pat 151 punktas).

14      Be to, Teisingumo Teismas pritarė argumentui dėl šio sprendimo 1 punkte nurodyto sprendimo 150 punkto, susijusio su motyvavimo pareigos laikymusi, kaip tai suprantama pagal EB 253 straipsnį. Teisingumo Teismo teigimu, priešingai, nei minėtame punkte konstatavo Teismas, EB 91 straipsniu pagrįsta motyvacija negali būti laikoma susijusia su ginčijamame sprendime pateiktais motyvais, pagrįstais tuo, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijos negali kontroliuoti medžiagų naudojimo kaip nerūdinių ne šios valstybės narės teritorijoje, o iš tiesų ji yra skirtinga motyvacija, pateikta priėmus šį sprendimą. Teisingumo Teismo teigimu, todėl Teismas, atsižvelgdamas į šią motyvaciją, kai nagrinėjo ginčijamame sprendime pateiktus motyvus, pažeidė EB 253 straipsnį (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 172–179 punktai, ypač 178 punktas).

15      Teisingumo Teismas taip pat atmetė apeliacinio skundo pagrindus, susijusius su teisės klaidomis, pirma, dėl EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos oficialios tyrimo procedūros nepradėjimo (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 185–189 punktai) ir, antra, dėl nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 192–194 punktai).

16      Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė panaikinti šio sprendimo 1 punkte nurodytą Teismo sprendimą ir grąžinti jam bylą dėl dviejų šio sprendimo 11 ir 12 punktuose nurodytų teisės klaidų, taip pat atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 195, 197 ir 198 punktai).

17      Grąžinus šią bylą šalių buvo paprašyta pateikti pastabas dėl pasekmių bylos baigčiai, kurių turėtų kilti dėl šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo. Pagal Teismo procedūros reglamento 119 straipsnio 1 dalį ieškovė, Komisija ir Jungtinė Karalystė pateikė pastabas.

18      Ieškovė Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, išskyrus jo dalį dėl Šiaurės Airijai taikomos išimties,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19      Komisija, palaikoma Jungtinės Karalystės, Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

20      Vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Teismas (pirmoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

21      Per 2011 m. gegužės 16 d. posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

22      Per posėdį Teismas ėmėsi proceso organizavimo priemonės pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį – paprašė Komisijos ir Jungtinės Karalystės per tris savaites pateikti visus dokumentus arba nuorodas į administracinės bylos medžiagoje jau esančius dokumentus, kuriuose būtų informacijos apie tam tikrus administracinės procedūros, pradėtos pranešus apie Aggregates Levy (nerūdinių medžiagų mokestis, toliau – AGL arba „mokestis“), faktinius duomenis, susijusius su „neapdirbtų“ nerūdinių medžiagų, skirtų komercinei veiklai, išgavimu. Taigi Teismas neužbaigė žodinės proceso dalies, ir tai buvo nurodyta teismo posėdžio protokole.

23      2011 m. gegužės 30 d. Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu ieškovė Teismo prašė imtis proceso organizavimo priemonės pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį – nurodyti Komisijai ir Jungtinei Karalystei pateikti papildomos informacijos dėl tam tikrų per teismo posėdį ginčytų faktinių aplinkybių. 2011 m. liepos 13 ir 14 d. Komisija ir Jungtinė Karalystė dėl šio prašymo pateikė savo pastabas.

24      2011 m. birželio 14 d. Teismo kanceliarijai pateikdamos atskirus dokumentus Komisija ir Jungtinė Karalystė atitinkamai įvykdė prašymą pateikti dokumentus Teismui. Ieškovė savo pastabas dėl šių dokumentų pateikė 2011 m. liepos 18 d. ir žodinė proceso dalis buvo baigta.

 Dėl teisės

1.     Pirminės pastabos

25      Kadangi Teisingumo Teismas visiškai patvirtino šio sprendimo 1 punkte nurodytame panaikintame sprendime atliktą Teismo vertinimą dėl ieškinio priimtinumo (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 24–58 punktai) ir šalys tai pripažino, reikia konstatuoti, kad šis ieškinys yra priimtinas, ir apriboti Teismo vertinimą ginčijamo sprendimo esmės teisėtumo klausimu.

26      Šiuo klausimu, grąžinus šią bylą dėl padarytų teisės klaidų, konstatuotų šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 82–92 ir 109–115 punktuose, kurios susijusios su tuo, kad Teismas nesilaikė pagalbos sąvokos ir teismo turimos atlikti ginčijamo sprendimo kontrolės laipsnio (žr. šio sprendimo 10–12 ir 16 punktus), Teismas turi iš naujo išnagrinėti visas šioje byloje nurodytas svarbias faktines aplinkybes ir iš naujo jas įvertinti atsižvelgdamas į EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą.

27      Todėl Teismas mano, kad būtina išnagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

2.     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu

 Šalių pastabų, pateiktų grąžinus bylą Teismui, santrauka

28      Ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamame sprendime nesilaikoma pagalbos sąvokos, ypač iš AGL kylančio pranašumo atrankinio pobūdžio. Nei Komisija, nei Jungtinė Karalystė neįrodė, kad atsižvelgiant į aplinkos apsaugos tikslą, kuris įgyvendinamas AGL, skirtingą tam tikrų nerūdinių medžiagų ir (arba) kitų medžiagų traktavimą galima būtų pateisinti įstatymo pobūdžiu, bendrąja sistema ar aplinkosaugos logika. Taigi dėl nedarnaus AGL taikymo atsiranda pagal EB 87 straipsnio 1 dalį draudžiamas atrankinis pranašumas. Ieškovės teigimu, tokį darnos nebuvimą patvirtina, be kita ko, tam tikrų medžiagų, kaip antai šiferio, molio ir skalūno, neapmokestinimas, nors šios medžiagos yra „nerūdinės medžiagos“, kaip suprantama pagal įstatymą, o galimos pakeisti nerūdinės medžiagos mokesčiu apmokestinamos. Tačiau, nesant aiškaus „nerūdinių medžiagų“ apibrėžimo, tokio neapmokestinimo negalima pateisinti argumentu, kad AGL siekiama paskatinti pakeisti „neapdirbtų“ nerūdinių medžiagų paklausą ir orientuotis į labiau aplinką tausojančias medžiagas, ypač skatinti perdirbtų nerūdinių medžiagų ir kitų pakaitų naudojimą, taip pat – efektyviai naudoti minėtas neapdirbtas nerūdines medžiagas, kurios yra neatsinaujinantys ištekliai (ginčijamo sprendimo 31 punktas).

29      Dėl eksporto neapmokestinimo ieškovė Teismo prašo atmesti ginčijamo sprendimo 33 punkte nurodytus motyvus, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijos negali kontroliuoti nerūdinių medžiagų eksporto; tai sukelia nevienodo eksportuojamų nerūdinių medžiagų traktavimo riziką. Iš tikrųjų 90 % eksportuojamų neapmokestinamųjų nerūdinių medžiagų išgaunamos iš vieno Škotijos Glensandoje esančio granito karjero ir nė vienas iš jo išgautas produktas negalėtų būti naudojamas Jungtinėje Karalystėje neapmokestinamuose procesuose. Todėl iš tikrųjų šis neapmokestinimas, nesusijęs su aplinkosaugos mokesčio pobūdžiu ir bendra schema, pateisinamas siekiu išlaikyti konkurencingumą. Taigi neapmokestinant eksporto suteikiamas atrankinis pranašumas, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

30      Komisija atsikerta, kad norėdamas pritaikyti EB 87 straipsnio 1 dalį Teismas turi „iš pradžių įvertinti tokios priemonės (arba sistemos), kuri neturi valstybės pagalbos požymių ir kuria neatsižvelgiama į aplinkosaugos tikslą arba sistemos pobūdį ar bendrą struktūrą, buvimą“.

31      Komisijos teigimu, pirmiausia reikia konstatuoti, kad ribotam sektoriui tenkanti išskirtinė mokestinė našta nėra valstybės pagalba, ir nėra reikalo nagrinėti mokesčio tikslų ar sistemos bendros struktūros. Nagrinėjamu atveju nerūdinės medžiagos apmokestinamos mokesčiu, o kitos medžiagos nei nerūdinės arba medžiagos, kurios nenaudojamos kaip nerūdinės, tokiu mokesčiu neapmokestinamos. Antra, konstatuotina, kad sistemoje numatyta išimčių perdirbtiems produktams ir neapdorotų nerūdinių medžiagų pakaitams, kaip antai iškastoms žemėms, kad ir naudojamoms kaip nerūdinės medžiagos, ir šios leidžiančios nukrypti nuostatos susijusios su sistemos pobūdžiu arba bendra struktūra ir veiksmingai prisideda prie siekio sumažinti neapdorotų nerūdinių medžiagų išgavimą. Tačiau ieškovė kartoja pradinę savo klaidą, t. y. kad aplinkosaugos tikslas, susijęs su sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra, turėtų būti pirmame, o ne antrame tokio pagrindimo etape. Priešingai, nei šio sprendimo 1 punkte nurodytame panaikintame sprendime nusprendė Teismas, šis pagrindimas taikomas bet kokiam mokesčiui, kuriuo sukuriama išskirtinė mokestinė našta ribotam sektoriui, nepaisant tokio mokesčio tikslų. Šio sprendimo 8 punkte nurodytame apeliacine tvarka priimtame sprendime teisingai nurodyta ši klaida ir patvirtintas ginčijamas sprendimas bei Komisijos pozicija.

32      Komisija ginčija argumentą, jog AGL nesivadovaujama logika, kuri atitiktų motyvą, kad kituose sektoriuose, kurių poveikis aplinkai yra panašus, mokestis netaikomas (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 82, 86 ir 87 punktai). Išskirtinė ribotam sektoriui, t. y. nerūdinių medžiagų sektoriui, tenkanti mokestinė našta neturi valstybės pagalbos požymių, kaip yra visų kitų sektorių, kuriuose netaikomas mokestis, atveju. Šiuose kituose sektoriuose mokestis netaikomas, nes jie nėra nerūdinių medžiagų (anglies, linito, molio, kaolino, molžemio, šiferio ir skalūno; šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 129 punktas) sektoriai arba medžiagos nebuvo naudojamos kaip nerūdinės (cemento gamybai skirtos kalkės ir stiklo gamybai skirtas smėlis) (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 90–92 punktai ir 128 punkto pirmasis sakinys). Šio sprendimo 1 punkte nurodytame panaikintame sprendime Teismas teisingai atmetė šį ieškovės argumentą ir nusprendė, kad iš principo valstybė narė turi nustatyti prekes ar paslaugas, kurias nusprendžia apmokestinti, ir tai nereiškia valstybės pagalbos kitų sektorių, darančių panašų poveikį aplinkai, atžvilgiu (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 114–116, 128 ir 129 punktai).

33      Tačiau Teismas taip pat nurodė vieną aspektą, kuris neišplaukia iš ginčijamo sprendimo motyvų ir kurio vykstant procesui nenurodė Komisija, nes jis nesuderinamas su nusistovėjusia teismo praktika (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 84, 85 ir 87 punktai), t. y. aplinkosaugos tikslą (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 115 ir 128 punktai). Iš tikrųjų Teismas klaidingai aiškino ginčijamo sprendimo motyvus, nes nurodė, kad jie susiję tik su aplinkos apsaugos mokesčiais: šie motyvai taikomi bet kokiam mokesčiui, nepaisant jo tikslo. Teisingumo Teismas teisingai konstatavo šią klaidą (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 86 ir 87 punktai). Norėdamas ją ištaisyti Teismas turėtų iš šios savo pagrindimo dalies eliminuoti aplinkosaugos tikslą, kad padarytų išvadą, jog išskirtinė ribotam sektoriui tenkanti mokestinė našta neturi valstybės pagalbos požymių visų kitų neapmokestinamų sektorių atžvilgiu ir kad valstybės pagalba neapima kitų medžiagų, o tik nerūdines medžiagas ir tik tas, kurios skirtos naudoti į AGL taikymo sritį nepatenkančiais atvejais. Šiuo klausimu Komisija patikslina, kad šio sprendimo 8 punkte nurodytame apeliacine tvarka priimtame sprendime aiškiai atmetami skirtingi ieškovės argumentai, susiję su tuo, kad kai kurios nerūdinės medžiagos apmokestinamos mokesčiu, o kai kurios kitos, ne nerūdinės medžiagos arba medžiagos, nenaudojamos kaip nerūdinės, šiuo mokesčiu neapmokestinamos.

34      Komisija tvirtina, kad šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 88 punkte šis vertinimas patvirtinamas ir pabrėžiama, kad šio sprendimo 1 punkte nurodytame panaikintame sprendime papildomas aplinkosaugos tikslo nurodymas akivaizdžiai prieštarauja kitų aplinkai žalą darančių sektorių, kaip antai anglies, išskyrimui, taip pat kitų tikslų, kaip antai siekis išlaikyti tarptautinį konkurencingumą, nurodymui, siekiant pateisinti tai, kad mokestis netaikomas minėtiems kitiems sektoriams. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas teisingai konstatavo, kad šio prieštaravimo negalima panaikinti nurodant motyvus, grindžiamus sistemos pobūdžiu arba bendra struktūra, juolab kad „svarbu ne tikslas, o poveikis (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 84, 85 ir 87 punktai).

35      Dėl šioje byloje nagrinėjamo atvejo skirtumo, palyginti su atveju byloje, kurioje priimtas 2001 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (C‑143/99, Rink. p. I‑8365, toliau – Sprendimas Adria‑Wien Pipeline), kurį Teismas nurodė šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 120 ir 121 punktuose, Komisija primena, kad Teisingumo Teismas konstatavo, jog EB 87 straipsnio 1 dalyje valstybės įsikišimas apibrėžiamas pagal įsikišimo poveikį, taigi neatsižvelgiant į naudojamus metodus (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 89 punktas). Dėl poveikio Komisija primena, kad AGL yra ribotam, t. y. nerūdinių medžiagų, sektoriui taikomas specialus mokestis (ginčijamo sprendimo 32 punktas). Ši išskirtinės ribotam sektoriui tenkančios mokestinės naštos savybė pateisintų išvadą, kad savaime šis mokestis, nesvarbu, koks jo tikslas, nėra valstybės pagalba kitų nei nerūdinės medžiagų arba nerūdinių medžiagų, kurios nenaudojamos kaip nerūdinės, atžvilgiu (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 90–92 punktai). Komisijos teigimu, ši savybė, be kita ko, yra „neutralus atskaitos taškas“, „sistema“ arba „normalus veiksnys“, kuris „savaime neturi valstybės pagalbos požymių ir nenustatytas atsižvelgiant į mokesčio tikslą ar <...> sistemos bendrą schemą arba jais remiantis“, ir leidžia nustatyti, ar kiti neapmokestinimo mokesčiu atvejai susiję su sistemos pobūdžiu ar bendra jos schema. Tačiau tokio riboto sektoriaus, kuris būtų „atskaitos taškas“, nebuvo minėtame Sprendime Adria‑Wien Pipeline nagrinėtos situacijos atveju, kur aptarta priemonė darė poveikį didelei bendrosios ekonomikos daliai, o tai pateisina skirtingą požiūrį.

36      Taip Komisija siūlo Teismui iš naujo, laikantis reikalaujamų teismo kontrolės standartų, nustatyti, pirma, nerūdinių medžiagų sektorių (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 75, 90, 91, 110, 138 ir 139 punktai bei šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 96–101 punktai). Nagrinėjamu atveju Komisija savo analizę grindė Jungtinės Karalystės nustatyta mokesčio taikymo sritimi. Kitos medžiagos, ne nerūdinės, kaip antai anglis, lignitas, molis, kaolinas, molžemis, šiferis ir skalūnas, ir nerūdinės medžiagos, kurios nėra naudojamos kaip nerūdinės, be kita ko, cemento gamybai skirtos kalkės ir stiklo gamybai skirtas smėlis, negali būti apmokestinamos mokesčiu, nes jos nepriskiriamos nerūdinių medžiagų sektoriui. Taigi neteisinga teigti, kaip tai daro ieškovė, kad visos aptariamos medžiagos yra nerūdinės. Šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 130 punktas taip pat patvirtina, kad kai kurios medžiagos neapmokestinamos mokesčiu dėl to, kad jos nėra nerūdinės medžiagos. Antra, šis naujas nagrinėjimas turėtų apimti nerūdinių medžiagų, kurioms taikomi aukšti techniniai standartai (rausva skalda dviratininkų takams, kelių paviršiaus padengimas ir balastas geležinkeliams), apmokestinimą remiantis tuo, kad jos yra nerūdinės medžiagos, neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja šių medžiagų pakaitų (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 85, 90–92, 135 ir 136 punktai bei šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 125, 126, 130 ir 131 punktai). Trečia, Teismas turėtų iš naujo išnagrinėti kalkių ir smėlio, kurie yra „antriniai“ produktai, apmokestinimą, nes jie naudojami kaip nerūdinės medžiagos, neatsižvelgiant į tai, ar jie laikomi kai kurių karjerų „antriniais“ produktais (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 86, 90–92 bei 137 punktai ir šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 146–151 punktai). Ketvirta, šis naujas nagrinėjimas turėtų apimti kitų nei nerūdinės medžiagos ir iškastos žemės produktų, kaip antai šiferis, skalūnas, kaolinas, molžemis, anglis ir linitas, neapmokestinimą, net kai jie naudojami kaip nerūdinės medžiagos, remiantis tuo, kad skatinimas naudoti neapdirbtų nerūdinių medžiagų pakaitus kyla iš sistemos pobūdžio arba bendros jos schemos (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 83, 94–98 ir 130–132 punktai bei šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 152–154 ir 160–162 punktai). Galiausiai dėl eksporto neapmokestinimo Komisija Teismui siūlo iš naujo išnagrinėti, ar šį apmokestinimą pateisina ginčijamo sprendimo 22 ir 33 punktuose nurodyti motyvai.

37      Jungtinė Karalystė ypač ginčija ieškovės argumentą, kad niekada nebuvo aiškiai apibrėžtos pagrindinės AGL sąvokos ir kad pagal aplinkybes joms buvo priskiriamas skirtingas turinys.

38      „Pirminių nerūdinių medžiagų“ sąvoką karjerų eksploatuotojai dažniausiai vartoja karjeruose išgaunamai pirminei ar pagrindinei nerūdinei medžiagai apibūdinti. Dažnai šie eksploatuotojai išgauna skirtingų nerūdinių medžiagų, kurios skiriasi savo fizinėmis savybėmis, technine specifikacija ir tinkamumu tam tikriems naudojimo atvejams, grupę. Todėl geros specifikacijos nerūdinės medžiagos galėtų būtų naudojamos dervai ar betonui gauti, o ne tokios geros specifikacijos nerūdines medžiagas tiktų naudoti ertmėms užpildyti arba kaip balastą. Paprastai pirminės nerūdinės medžiagos laikomos turinčiomis didžiausią vertę, didelę paklausą ir pakankamai stipriomis, todėl jos tinkamos naudoti daugeliu atvejų. Tai, ar išgavimas atsiperka, labai priklauso nuo vietovės geologinės būklės ir tam tikru mastu nuo to, kaip lengvai į šią vietovę galima atgabenti įrangą, kurios reikia norint išvalyti žaliavą, kad neliktų priemaišų, ir kiek įmanoma pagerinti norimas jos savybes.

39      Tačiau „antrinių nerūdinių medžiagų“ sąvoką karjerų eksploatuotojai dažniausiai taiko nerūdinėms medžiagoms, kurios yra pirminių nerūdinių medžiagų gamybos subproduktai; vykstant tokiai gamybai dažnai reikia fizinio apdirbimo, kaip antai smulkinimo, rūšiavimo, skaldymo ir trupinimo. Kiekvienoje šio apdirbimo stadijoje sukurtos antrinės nerūdinės medžiagos nebus tokios stiprios kaip pirminės nerūdinės medžiagos, todėl bus nuo jų atskirtos. Antrinės nerūdinės medžiagos galėtų būti papildomai apdirbtos įvairiose stadijose, kad būtų pasiektas jų, kaip nerūdinių medžiagų, maksimalus potencialas. Taigi būtų išgaunama skirtingos sudėties ir vis blogesnės kokybės ar vertės produktų grupė, kol galiausiai liktų tik itin gryna nerūdinė medžiaga, t. y. „grynosios dalelės“, kurių naudojimas ribotas ir kurių paklausa mažesnė. Vis dėlto tai nebūtinai būtų subproduktai ar atliekos. Atvirkščiai, daugumos antrinių nerūdinių medžiagų vertė ir kokybė itin aukšta ir jos turi didelę paklausą, nes daugeliu atvejų tik „grynosios dalelės“ galėtų būti laikomos atliekomis. Todėl antrinės nerūdinės medžiagos sudėtis, kuri blogesnė nei pirminės nerūdinės medžiagos, yra pagrindinis aspektas, leidžiantis atskirti šias dvi nerūdinių medžiagų rūšis. „Antrinės nerūdinės medžiagos“ sąvoka kartais vartojama ir naudojantis tam tikrais išgavimo ir gamybos proceso būdais, kuriais nesiekiama pagaminti nerūdinių medžiagų, tačiau kuriuos naudojant tokios medžiagos neišvengiamai bus pagamintos (pavyzdžiui, kasybos atliekos, kaolino išgavimas, šiferio gamyba, elektrinių pelenai ir aukštakrosnių šlakas), gautiems subproduktams apibūdinti. Taigi šiuos procesus reikėtų atskirti nuo nerūdinių medžiagų eksploatavimo.

40      Jungtinė Karalystė nurodo, kad pageidauja sumažinti tokių subproduktų eliminavimą kaip atliekų, todėl nori paskatinti jų naudojimą, o tai būtų alternatyvus ilgalaikis, palyginti su pačiu nerūdinių medžiagų eksploatavimu, sprendimas. Nors AGL šios medžiagos neapibūdinamos kaip „antrinės nerūdinės medžiagos“, atitinkamuose sektoriuose toks apibūdinimas plačiai vartojamas. Vis dėlto karjerų eksploatavimo sektoriuje vartojami terminai gali suklaidinti, nes apmokestinamosios ir neapmokestinamosios medžiagos dažnai klaidingai įvardijamos atitinkamai kaip pirminės ir antrinės nerūdinės medžiagos, nors apmokestinamųjų nerūdinių medžiagų kategorija apima ir pirmines, ir antrines nerūdines medžiagas. Be to, terminu „neapdorotos nerūdinės medžiagos“ daroma nuoroda ir į pirmines, ir į antrines nerūdines medžiagas, kurios anksčiau nebuvo naudojamos, nes neseniai išgautos. Taigi perdirbtos nerūdinės medžiagos nėra neapdirbtos nerūdinės medžiagos.

41      Jungtinė Karalystė ginčija ieškovės argumentą, kad Komisija, kaip ir Jungtinė Karalystė, neįrodė nuoseklios aplinkosaugos logikos, kuria būtų grindžiamas AGL, arba nepasirūpino, kad būtų įrodyta, jog šio mokesčio pobūdis arba bendra schema gali pateisinti jo taikymo sritį. Neginčijama, kad nerūdinių medžiagų išgavimas daro tam tikrą neigiamą poveikį aplinkai, įskaitant triukšmą, dulkes, žalą gamtovaizdžiui, biologinei įvairovei ir patrauklumui. AGL siekiama šias aplinkos apsaugos sąnaudas įtraukti į nerūdinių medžiagų kainą ir taip sumažinti neapdirbtų nerūdinių medžiagų eksploatavimą, paskatinti jų veiksmingą naudojimą, kitų perdirbtų medžiagų naudojimą, kurios kitu atveju būtų pašalintos kaip atliekos. Nors AGL tiesiogiai apmokestinami nerūdinių medžiagų gamintojai, galiausiai mokesčio našta tenka galutiniams nerūdinių medžiagų naudotojams, nes gamintojai mokesčio sumą atgauna iš savo klientų nustatydami savo kainą. Šia prasme AGL yra netiesioginis mokestis, tenkantis galutiniams neapdirbtų nerūdinių medžiagų naudotojams.

42      Jungtinė Karalystė ginčija bendros AGL schemos darnos nebuvimą, dėl kurio suteikiamas atrankinis pranašumas tam tikriems sektoriams arba neapmokestinamiems produktams. Teismas neturi iš naujo detaliai nagrinėti ieškovės argumentų dėl AGL pobūdžio, logikos ir taikymo srities, nes Teisingumo Teismas daugumą jų atmetė atsižvelgdamas į nepriklausomą Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą (šio sprendimo 8 punkte apeliacine tvarka priimto sprendimo 94–101 punktai). Be to, AGL pobūdis, logika ir jį pateisinantys aplinkos apsaugos principai yra paprasti, darnūs ir pagrįsti. Todėl tam tikrų medžiagų, kaip antai kaolino, molžemio, šiferio ir kitų mineralų ir pramonės atliekų, neapmokestinimas išplaukia iš AGL pobūdžio ir bendros struktūros, todėl šiam neapmokestinimui netaikoma EB 87 straipsnio 1 dalis.

43      Dėl aplinkybės, kad mokesčiu neapmokestinamas šiferis, skalūnas ir kaolinas, Jungtinė Karalystė nurodo, kad gaminant šiferį ir kaoliną gaunama daug nerūdinių medžiagų subproduktų. Be to, tam tikruose nerūdinių medžiagų rinkos sektoriuose tokie subproduktai sėkmingai naudojami kitoms AGL apmokestinamoms neapdirbtoms nerūdinėms medžiagoms pakeisti. Iš tikrųjų išgaunant kaoliną, šiferį, anglį ir kitas medžiagas nesiekiama sukurti nerūdinių medžiagų, tačiau vykstant tokiems procesams neišvengiamai sukuriamos tokiam naudojimui tinkamos medžiagos. Nors vykstant tokiems išgavimo procesams iš tiesų susidaro atliekos ir šie procesai daro žalą aplinkai, nėra jokio veiksmingesnio būdo pagaminti tokias medžiagas, kaip šiferis ir kaolinas. Atsižvelgiant į tikslą apsaugoti aplinką, kurio siekiama AGL, reikėtų kiek įmanoma teikti pirmenybę vykstant tokiems procesams susidariusių subproduktų naudojimui kaip nerūdinių medžiagų ir nenaudoti kitų neapdirbtų nerūdinių medžiagų, ypač kai vienintelė kita galimybė – pašalinti šiuos subproduktus kaip atliekas. Iš tiesų daug vykstant šiems procesams susidariusių subproduktų šiuo metu parduodama kaip AGL neapmokestinamos nerūdinės medžiagos, nors prieš nustatant mokestį dauguma šių medžiagų buvo vežamos į šiukšlyną. Dėl medžiagų, skirtų kitiems naudojimo atvejams, o ne naudojimui kaip nerūdinės medžiagos, kaip antai stiklo gamybai skirto nekvarcinio smėlio, neapmokestinimo pabrėžtina, kad jis taikomas, kai kartu tenkinamos dvi pagrindinės sąlygos, t. y., pirma, nėra jokios ilgalaikės pakaitinės medžiagos ir, antra, medžiaga nenaudojama kaip nerūdinė medžiaga.

44      Jungtinės Karalystės teigimu, iš esmės visus ieškovės argumentus dėl AGL atitikties principui „teršėjas moka“, įvairių medžiagų poveikio aplinkai, Komisijos pateikto „nerūdinių medžiagų sektoriaus“ apibrėžimo ir tariamos tikrosios logikos, kuria grindžiamos tam tikroms medžiagoms taikomos išimtys, t. y. tarptautinio konkurencingumo išlaikymo, Teisingumo Teismas atmetė (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 99–101, 128–132, 149, 150, 161 ir 162 punktai), todėl juos reikia atmesti. Bet kuriuo atveju šie argumentai akivaizdžiai klaidingi atsižvelgiant į pirma nurodytą AGL pobūdį ir logiką (šio sprendimo 1 punkte nurodyto Teismo sprendimo 129, 133, 134, 138 ir 153 punktai). Be to, ieškovė painioja terminus „pirminės nerūdinės medžiagos“, „antrinės nerūdinės medžiagos“ ir „neapdirbtos nerūdinės medžiagos“ ir suteikia jiems reikšmę, kurios nepatvirtina įstatyme numatytas teisinis apibrėžimas.

 Dėl EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų

 Dėl pranašumo atrankinio pobūdžio kriterijų

45      Pirmuoju ieškinio pagrindu ieškovė Komisiją kaltina iš esmės tuo, kad ji nesilaikė pagalbos sąvokos, ypač pranašumo ir jo atrankinio pobūdžio kriterijų, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir padarė klaidų, kai šią sąvoką taikė.

46      Kalbant apie pranašumo kriterijų pabrėžtina, kad nusistovėjusioje teismo praktikoje pripažinta, jog pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos sąvoka, nes apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pačias subsidijas, bet ir valstybės įsikišimą, įvairiais būdais mažinantį įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą, kuris, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir kurio poveikis toks pat (žr. 2003 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia prieš Komisiją, C‑328/99 ir C‑399/00, Rink. p. I‑4035, 35 punktą; 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C‑222/04, Rink. p. I‑289, 131 punktą ir 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Air Liquide Industries Belgium, C‑393/04 ir C‑41/05, Rink. p. I‑5293, 29 punktą bei jame nurodytą teismų praktiką). Kiek tai susiję su mokesčių sritimi, Teisingumo Teismas patikslino, kad priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, todėl asmenys, kuriems taikomas toks atleidimas, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Valstybės pagalba taip pat gali būti priemonė, kuria sumažinamas mokestis tam tikroms įmonėms arba atidedamas įprastai mokėtino mokesčio sumokėjimo terminas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 132 punktą).

47      Dėl pranašumo atrankos kriterijaus pabrėžtina, kad reikia išnagrinėti, ar tam tikroje teisės sistemoje valstybės priemonė gali suteikti pranašumą „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, palyginti su kitomis įmonėmis, esančiomis panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, atitinkama priemone siekiamo tikslo atžvilgiu (šio sprendimo 35 punkte nurodyto Sprendimo Adria‑Wien Pipeline 41 punktas; taip pat žr. 2005 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heiser, C‑172/03, Rink. p. I‑1627, 40 punktą; 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 ir C‑217/03, Rink. p. I‑5479, 119 punktą; 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C‑88/03, Rink. p. I‑7115, 54 punktą ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo UGT‑Rioja ir kt., C‑428/06–C‑434/06, Rink. p. I‑6747, 46 punktą).

48      Tačiau šios atrankinio pobūdžio sąlygos neatitinka priemonė, kuri, nors ir yra gavėjo pranašumo sudedamoji dalis, pateisinama mokesčių sistemos, kurios dalis ji yra, pobūdžiu arba bendrąja schema (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Adria‑Wien Pipeline 42 punktą ir šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Portugalija prieš Komisiją 52 punktą). Teisingumo Teismas patikslino, kad atitinkama valstybė narė gali įrodyti, jog ši priemonė atsiranda tiesiogiai iš jos mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų, ir kad šiuo klausimu turi būti nustatytas skirtumas tarp konkrečios mokesčių sistemos tikslų, kurie jai nebūdingi, ir pačiai mokesčių sistemai būdingų mechanizmų, kurie būtini šiems tikslams pasiekti (šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Portugalija prieš Komisiją 81 punktas). Iš tikrųjų atleidimui nuo mokesčių, kylančiam iš apmokestinimo sistemai, kuriai jis priklauso, nebūdingo tikslo, negalima netaikyti EB 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

49      Be to, siekiant įvertinti nagrinėjama priemone suteikto pranašumo atrankinį pobūdį, referencinio pagrindo nustatymas ypač svarbus mokestinių priemonių atveju, nes pats pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Portugalija prieš Komisiją 56 punktą ir 2004 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, T‑308/00, Rink. p. II‑1933, 81 punktą). Taigi siekiant nustatyti, ar nacionalinė mokestinė priemonė yra „atrankinio pobūdžio“, pirmiausia reikia identifikuoti ir išnagrinėti bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje. Tuomet, atsižvelgiant į šią bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, reikia įvertinti ir nustatyti, ar nagrinėjama mokestine priemone suteikiamas pranašumas gali būti atrankinio pobūdžio, įrodant, kad šia priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kiek pagal šią priemonę diferencijuojami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių sistemos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.

50      Todėl pirmiausia reikia nustatyti AGL numatyto „įprasto“ apmokestinimo kriterijus.

 Dėl AGL numatyto „įprasto“ apmokestinimo

51      Nagrinėjamu atveju šalys pripažįsta, kad referencinis pagrindas, kuriuo remiantis reikia nustatyti įprastą apmokestinimą ir galimo atrankinio pranašumo buvimą, yra pats AGL, kuriuo nustatyta speciali mokestinė nerūdinių medžiagų sektoriuje Jungtinėje Karalystėje taikoma sistema.

52      Tačiau, priešingai, nei teigia Komisija (žr. šio sprendimo 31–33 punktus), net jeigu šią sistemą galima būtų apibūdinti kaip „konkrečiam ekonomikos sektoriui tenkančią išskirtinę finansinę naštą“, vien dėl to jai negali būtų netaikomas EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Heiser 42 punktą), nes minėtame sektoriuje ši sistema gali sukurti diferencijavimą, kuris galėtų atitikti pranašumo ir atrankos kriterijus, kaip suprantama pagal šio sprendimo 47 punkte nurodytą teismo praktiką. Be to, atsižvelgiant į pagalbos sąvokos, kurią reikia aiškinti remiantis objektyviais elementais (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 111 punktas), teisinį pobūdį, valstybės priemonės tikslo, kaip antai nagrinėjamu atveju aplinkosaugos tikslo arba specialiai ar sektorinei mokestinei sistemai priklausančio mokesčio ekologinio pobūdžio, nepakanka, kad tokia priemonė nuo pat pradžių nebūtų laikoma pagalba pagal šią nuostatą (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 84 punktas), nes tokią priemonę reikia įvertinti pagal jos pobūdį, neatsižvelgiant į jos priėmimo priežastis ar tikslus (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 85–88 punktai). Taigi remiantis pagalbos sąvoka, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, reikia nagrinėti, ar speciali arba sektorinė mokestinė sistema sukuria diferencijavimą, kuris suteikia pranašumą „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“ sektoriuje, kuriam ši sistema taikoma, o tai reiškia, kad iš pradžių reikia nustatyti „įprastą“ apmokestinimą, kuriuo grindžiama ši sistema (žr. šio sprendimo 49 punktą).

53      Be kita ko, kaip matyti iš Jungtinės Karalystės rašytinių pastabų (žr. šio sprendimo 37–43 punktus) ir iš atsakymų, kuriuos šalys pateikė į per posėdį žodžiu pateiktus Teismo klausimus, „įprasto“ apmokestinimo principas, kuriuo grindžiamas AGL, yra tai, kad Jungtinėje Karalystėje apmokestinama medžiaga naudojama komerciniais tikslais kaip „nerūdinė medžiaga“ (Finance Act 2001 (2001 m. Finansų įstatymo, toliau – įstatymas) 16 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 17 straipsnio 1 dalis), nors įstatyme terminas „nerūdinė medžiaga“ ar šį terminą patikslinantys bendrieji apmokestinimo kriterijai atitinkamai pagal aptariamų medžiagų fizines ir chemines savybes, sudėtį, dydį ar komercinę vertę aiškiai neapibrėžti.

54      Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad ginčijamame sprendime ir nagrinėjant bylą šalių pakartotinai vartoti „neapdirbtų“, „pirminių“ ar „antrinių“ nerūdinių medžiagų apibrėžimai nėra galutiniai, nes AGL nuostatų tekste tokio atskyrimo nėra. Iš tikrųjų, kaip per teismo posėdį pripažino Jungtinė Karalystė, pirma, įprasta apmokestinimo AGL sistema neapibrėžiama atsižvelgiant į bendrąją nerūdinės medžiagos sąvoką; antra, įstatyme numatyta, kad į AGL taikymo sritį nepatenka iš kai kurių medžiagų išgautos nerūdinės medžiagos (įstatymo 17 straipsnis), nepaisant jų fizinių savybių ar kai kurių išgavimo arba gamybos procesų („Exempt processes“ pagal įstatymo 18 straipsnį) arba remiantis vien tuo, kad jos skirtos eksportuoti (įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Todėl AGL pateikiamas iš medžiagų ar atliekant išgavimo arba gamybos procesus, neapmokestinamus mokesčiais, išgaunamų nerūdinių medžiagų sąrašas, neatsižvelgiant į tai, kad jos gali priklausyti kuriai nors nerūdinių medžiagų kategorijai (įstatymo 17 straipsnio 2–4 dalys ir 18 straipsnio 1–3 dalys).

55      Iš to matyti, kad įprasto apmokestinimo principas, kuriuo grindžiamas AGL, paremtas tik apmokestinamosios medžiagos kaip „nerūdinės medžiagos“ naudojimo Jungtinėje Karalystėje komerciniais tikslais sąvoka.

56      Tačiau ginčijamame sprendime Komisija akivaizdžiai neatsižvelgė į šį įprasto apmokestinimo principą, kad nustatytų AGL lemiamo galimo pranašumo atrankinį pobūdį. AGL taikymo srities aprašymas, pateiktas pirmiausia ginčijamo sprendimo 29 punkto antrame ir trečiame sakiniuose, neatitinka šio įprasto apmokestinimo apibrėžimo. Iš tiesų pagal šiuos sakinius iš esmės mokestis bus taikomas tik „neapdirbtoms“ nerūdinėms medžiagoms, o ne „nerūdinėms medžiagoms, išgautoms kaip kitų procesų subproduktai arba atliekos (antrinės nerūdinės medžiagos), ar perdirbtoms nerūdinėms medžiagoms“. Vis dėlto AGL nenumatyta tokia bendroji apmokestinimo taisyklė, kuria būtų daromas skirtumas atsižvelgiant į šias skirtingas nerūdinių medžiagų kategorijas („neapdirbtos“, „antrinės“ ir „perdirbtos“ nerūdinės medžiagos).

57      Šios išvados nepaneigia šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 144 punktas, kuris nėra skirtas nustatyti įprasto apmokestinimo principui, kuriuo grindžiamas AGL, ir juo labiau jame nenuspręsta, kad ginčijamas sprendimas paremtas tinkamu šio principo apibrėžimu. Iš tikrųjų šiame punkte Teisingumo Teismas tik nurodė, kad Teismas neturėjo teisės aiškinti ginčijamo sprendimo 29 punkto taip, kad jame nustatyta, jog „pirminių nerūdinių medžiagų“ sąvoka iš esmės apibūdino AGL apmokestinamas nerūdines medžiagas, o „antrinių nerūdinių medžiagų“ sąvoka iš esmės reiškė „neapmokestinamąsias, tiksliai išvardytas įstatyme nerūdines medžiagas“ (šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 112 punktas). Tačiau net darant prielaidą, kad šiomis aplinkybėmis svarbus „pirminių“ ir (arba) „antrinių“ nerūdinių medžiagų sąvokų vartojimas, remiantis įprasto apmokestinimo principu, kuriuo grindžiamas AGL, kaip antai nurodytu šio sprendimo 55 punkte, neatmestina, kad „antrinė“ nerūdinė medžiaga yra ir „neapdirbta“ nerūdinė medžiaga ar kad ji apmokestinama AGL būtent dėl to, kad atitinka „nerūdinės medžiagos“ funkciją. Todėl, priešingai, nei kategoriškai nurodyta ginčijamo sprendimo 29 punkte, vienintelė aplinkybė, kad „antrinės nerūdinės medžiagos“ turėtų apibrėžti „kaip kitų procesų subproduktai arba atliekos išgautas nerūdines medžiagas“, nebūtinai reiškia, kad minėtoms nerūdinėms medžiagoms nebus taikomas mokestis. Tas pats pasakytina apie „perdirbtas“ medžiagas, kai jos yra „nerūdinės“, kaip suprantama pagal AGL (žr. šio sprendimo 55 punktą).

58      Šį vertinimą patvirtina galimi Jungtinės Karalystės paaiškinimai, kurie nurodyti šio sprendimo 37–40 punktuose ir kurie, kaip atsakydama į Teismo proceso organizavimo priemonę pripažino Komisija, atitinka paaiškinimą, pateiktą pranešimo apie AGL 19 punkte, kur, kaip ir įstatyme, „pirminių“ ir (arba) „antrinių“ nerūdinių medžiagų sąvokos nevartojamos. Iš esmės iš šių paaiškinimų matyti, kad, pirma, ginčijamame sprendime vartojami skirtingoms nerūdinių medžiagų kategorijoms apibrėžti skirti terminai atitinka ne AGL vartojamus terminus, o tuos, kurie vartojami eksploatuojant karjerus, ir, antra, „antrinių“ nerūdinių medžiagų sąvoka, kuriai prieštarauja „pirminių“ nerūdinių medžiagų sąvoka, labai susipina su „neapdirbtų“ nerūdinių medžiagų sąvoka. Iš tiesų, Jungtinės Karalystės teigimu, „neapdirbtų“ nerūdinių medžiagų sąvoka apima ir „pirmines“, ir „antrines“ nerūdines medžiagas, nors „perdirbtos“ nerūdinės medžiagos nėra tokios „neapdirbtos“ medžiagos. Toks sąvokų susipynimas paaiškinamas tuo, kad dažnai „antrinėmis“ nerūdinėmis medžiagomis laikomos nerūdinės medžiagos, kurios yra antriniai produktai arba subproduktai, gauti išgavus „pirmines“ nerūdines medžiagas, t. y. atliekant pirminį tam tikrų žemės gelmėse esančių medžiagų išgavimą, siekiant gauti nerūdinių medžiagų, kaip suprantama pagal AGL. Pagrindinį „pirminių“ ir „antrinių“ nerūdinių medžiagų skirtumą lemia atitinkama jų sudėtis, kuri apibrėžia specifinį pramoninį jų naudojimą. Todėl tiek „pirminės“, tiek „antrinės“ nerūdinės medžiagos gali būti „neapdirbtos“, jeigu jos neseniai išgautos ir anksčiau nebuvo naudojamos (kaip nerūdinės medžiagos). Vykstant teismo posėdžiui ir kitos šalys pripažino, kad šis patikslinimas yra svarbus.

59      Iš to matyti, kad, priešingai, nei nurodyta ginčijamo sprendimo 29 punkte, AGL nenumatyta visuotinio „antrinių“ nerūdinių medžiagų atleidimo nuo mokesčio, kuris būtų taikomas visoms į „nerūdinės medžiagos“ sąvoką patenkančioms medžiagoms; jame tik nustatoma, kad neapmokestinamoji nerūdinė medžiaga siejama su konkrečiomis įstatyme nurodytomis medžiagomis, specialiu vienos iš šių medžiagų išgavimo arba gamybos procesu arba su eksportuojamomis nerūdinėmis medžiagomis.

60      Todėl, kaip nurodo ieškovė (šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 79 punktas), ginčijamo sprendimo 29 punkte tik klaidingai aprašiusi AGL taikymo sritį, Komisija nuo pat pradžių blogai suprato įprasto apmokestinimo principą, kuriuo grindžiamas įstatymas, todėl jos atliktas atleidimo nuo mokesčio atsižvelgiant į pagalbos sąvoką ir ypač galbūt atrankinio mokesčio pobūdžio vertinimas pagal šio sprendimo 47–49 punktuose nurodytą teismo praktiką galėjo tapti neteisėtas.

61      Taigi reikia išnagrinėti, ar ir kokia apimtimi šiuo atveju dėl tokios Komisijos klaidos ginčijamame sprendime netinkamai įvertinti kiti kriterijai, apibrėžiantys pranašumo atrankinį pobūdį, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu reikia įvertinti, ar Komisija turėjo teisę atmesti argumentą, kad egzistuoja pranašumas, kylantis dėl AGL nustatyto mokesčio diferencijavimo, remdamasi vien tuo, kad „AGL taikymo sritį“ pateisina logika, kuria šis mokestis yra paremtas, ir jo bendra sistema (žr. ginčijamo sprendimo 29, 34 ir 43 punktus).

 Dėl AGL nustatyto mokestinio diferencijavimo buvimo

–       Dėl galimybės palyginti nagrinėjamas situacijas kriterijų

62      Primintina, kad norint įvertinti mokestine sistema suteikto pranašumo atrankinį pobūdį reikia išnagrinėti, ar šia sistema grindžiamos priemonės gali sudaryti palankesnes sąlygas „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“, kaip suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, palyginti su kitomis panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esančiomis įmonėmis, atsižvelgiant į atitinkama priemone siekiamą tikslą (šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Adria‑Wien Pipeline 41 punktas).

63      Kaip, be kita ko, per teismo posėdį vieningai pripažino šalys, AGL pagrindinis tikslas – aplinkos apsauga, nors tai aiškiai nenumatyta šį mokestį numatančiame tekste.

64      Iš esmės šiuo tikslu siekiama statybų sektoriuje skatinti naudoti nerūdines medžiagas, kurios yra tam tikrų procesų subproduktai ar atliekos (kitaip – „antrinės“ nerūdinės medžiagos), arba perdirbtas nerūdines medžiagas ir taip sumažinti naudojimąsi karjeruose išgautomis nerūdinėmis medžiagomis (kitaip – „pirminėmis“ nerūdinėmis medžiagomis), kurios yra neatsinaujinantys gamtiniai ištekliai, taigi riboti žalą aplinkai, susijusią su šiuo išgavimo procesu (toliau – tikslas pakeisti paklausą arba AGL siekiamas aplinkosaugos tikslas). Šiuo klausimu ieškovė siekia, kad būtų tik pripažinta, jog, atsižvelgiant į įstatymo taikymo srities darnos nebuvimą, šio tikslo negalima nuosekliai siekti, ir kad AGL tam tikroms nerūdinėms medžiagoms, išgautoms iš vienų medžiagų, palyginti su iš kitų medžiagų gautomis nerūdinėmis medžiagomis, kurios to paties tikslo atžvilgiu yra panašioje situacijoje, taikoma palankesnė sistema. Reikia patikslinti, kad, kaip ir įprasto apmokestinimo, kuriuo grindžiamas AGL, principo, aprašyto šio sprendimo 53–55 punktuose, atveju, šiame bendrame AGL aplinkosauginio tikslo apibrėžime, kuris nėra taip suformuluotas įstatyme, nedaromas skirtumas tarp atskirų medžiagų, iš kurių gali būti išgautos nerūdinės medžiagos, kategorijų.

65      Reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime pateikti motyvai grindžiami tokiu AGL aplinkosaugos tikslo apibrėžimu (žr. minėto sprendimo 5, 29, 31, 32 ir 35 punktus; taip pat žr. šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 150 ir 161 punktus).

66      Apskritai nagrinėjamu atveju nereikia spręsti klausimo, ar AGL grindžiamas ir principu „teršėjas moka“, kuris neišplaukia nei iš svarbių AGL nuostatų teksto, nei iš ginčijamo sprendimo motyvų (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 128–131 punktai). Pagal šį principą reikėtų manyti, kad mokestis iš principo taikomas bet kokiai rūdos išgavimo veiklai, siekiant internalizuoti patirtus aplinkos apsaugos kaštus. Tačiau vykstant teismo posėdžiui ieškovė sutiko, kad šiuo atveju taip nėra. Bet kuriuo atveju, jeigu toks papildomas tikslas reikštų, kad mokestis turėtų būti taikomas bet kokia iš žemės gelmių išgautai rūdai, nepaisant numatyto jos naudojimo komerciniams tikslams ar naudojimo kaip ne nerūdinės medžiagos, dėl minėto tikslo ne tik galėtų kilti abejonių dėl įprasto apmokestinimo principo, aprašyto šio sprendimo 53–55 punktuose, bet taip pat jis galėtų pažeisti darnų ir veiksmingą tikslo pakeisti paklausą įgyvendinimą.

67      Todėl reikia išsiaiškinti, ar AGL numatyta mokestine sistema suteikiamas pranašumas tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, palyginti su kitomis įmonėmis ar kitų prekių gamyba (toliau – mokestinis diferencijavimas), kurios, atsižvelgiant į šio sprendimo 63 ir 64 punktuose konstatuotą aplinkosaugos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.

68      Iš tiesų, priešingai, nei, grąžinus šią bylą Teismui, teigia Komisija (žr. šio sprendimo 30–33 punktus), nei Teismas, nei Komisija, vertindami galimybę palyginti nagrinėjamas situacijas, negali neatsižvelgti į šį AGL aplinkosaugos tikslą (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 87 punktas; šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Adria‑Wien Pipeline 41 punktas ir šio sprendimo 49 punktas), nes skirtingas situacijas apibūdinančius elementus ir jų panašumą reikia apibrėžti ir įvertinti atsižvelgiant į teisės akto, kuriuo nagrinėjamas skirtumas nustatytas, paskirtį bei tikslą ir srities, kuriai nagrinėjamas toks teisės aktas priklauso, principus ir tikslus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine bei kt., C‑127/07, Rink. p. I‑9895, 26 punktą ir 2011 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑176/09, Rink. p. I‑3727, 32 punktą).

69      Pirmuoju ieškinio pagrindu ieškovė, be kita ko, teigia, kad atsižvelgiant į AGL aplinkosaugos tikslą numačius, kad į jo taikymo sritį nepatenka daugelis medžiagų, būtų sukurtas nepateisinamas mokestinis diferencijavimas, nepalankus tam tikrų kitų medžiagų atžvilgiu (šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 81–86 punktai).

70      Todėl reikia išnagrinėti, ar iš bylos medžiagos išplaukia, kad, atsižvelgiant į AGL aplinkosaugos tikslą, šių neapmokestinamųjų medžiagų teisinė ir faktinė padėtis panaši į kitų mokesčiu apmokestinamų medžiagų padėtį.

–       Dėl galimybės palyginti molio, šiferio, kaolino, plastinio molio (molžemio) ir skalūno nerūdinių medžiagų padėtį su kitų nerūdinių medžiagų padėtimi

71      Dėl, be kita ko, molio, šiferio, kaolino, plastinio molio ir skalūno nerūdinių medžiagų, kurioms pagal AGL 17 straipsnio 3 bei 4 dalis ir 18 straipsnio 3 dalį mokestis netaikomas, reikia konstatuoti, kad ieškovė teisingai nurodo, kad, nepaisant to, kaip jos įvardijamos komercinėje veikloje, t. y. kaip „neapdirbtos“ ar kaip „pirminės“, ar kaip „antrinės“ nerūdinės medžiagos, iš principo jos atitinka įprasto apmokestinimo pagal AGL kriterijų, nes yra „nerūdinės medžiagos“, kaip tai suprantama pagal įstatymą. Šio principinio teiginio neginčijo nei Komisija, nei Jungtinė Karalystė, kurios tik siekė, kad būtų pripažinta, jog šios medžiagos paprastai neeksploatuojamos siekiant naudoti kaip nerūdines medžiagas.

72      Tačiau tiek, kiek šios nerūdinės medžiagos naudojamos ir komerciškai eksploatuojamas kaip nerūdinės medžiagos, pavyzdžiui, statant pastatus arba tiesiant kelius, jų padėtis panaši į kitų apmokestintų pakaitinių nerūdinių medžiagų padėtį arba net tokia pati. Šiuo klausimu nei Komisijai, nei Jungtinei Karalystei nepavyko nuginčyti ieškovės argumento, kad tokiu atveju egzistuoja šių skirtingų nerūdinių medžiagų bent jau potenciali konkurencijos ar pakeičiamumo, siekiant jas panaudoti arba komerciškai eksploatuoti, sąsaja. Todėl reikia atmesti Komisijos ir Jungtinės Karalystės argumentą, kad medžiagos, kaip antai šiferis, plastinis molis, kaolinas ir skalūnas, nepatenka į AGL taikymo sritį, nes jos nepriklauso „nerūdinių medžiagų sektoriui“, „bendrai“ ar „tradiciškai“ nenaudojamas kaip nerūdinės medžiagos ir šiuo tikslu neišgaunamos arba „labai nekonkuruoja su apmokestintu sektoriumi“ (žr. šio sprendimo 32 ir 36 punktus), kadangi šių medžiagų įtraukimas į mokesčio taikymo sritį vadovaujantis taikoma įprasto apmokestinimo taisykle (žr. šio sprendimo 55 punktą) priklauso tik nuo faktinio ir patvirtinto jų eksploatavimo kaip nerūdinių medžiagų. Be to, Komisija ir Jungtinė Karalystė neginčijo argumento, kad šios valstybės narės teritorijoje yra daug karjerų, kuriuose išgaunamos (pirminės) skalūno ir šiferio nerūdinės medžiagos.

73      Taip pat neginčijama, kad išgaunant neapmokestinamąsias medžiagas, be kita ko, šiferį ir molį, aplinkai kenkiama tiek pat arba net labiau, kaip ir išgaunant kitas apmokestinamąsias medžiagas, kai taip pat gali susidaryti nuolaužų, atliekų arba kitų subproduktų, kuriuos galima naudoti kaip nerūdines medžiagas (žr. šio sprendimo 41 punktą). Šalys pabrėžė, kad šiferio, plastinio molio ir kaolino išgavimas labai neefektyvus ir susidaro daug šių medžiagų nuolaužų ir atliekų, kurios gadina kraštovaizdį, taigi aptariamas išgavimo procesas daro didelį žalingą poveikį aplinkai, dėl šios priežasties, norėdamas paskatinti šių medžiagų naudojimą arba perdirbimą kaip nerūdinių medžiagų, Jungtinės Karalystės įstatymų leidėjas jų neapmokestino mokesčiu (žr. šio sprendimo 43 punktą). Taigi, atsižvelgiant į AGL aplinkosaugos tikslą, šių atskirų medžiagų nerūdinių medžiagų padėtis a priori bent jau panaši.

74      Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad Komisijai ir Jungtinei Karalystei nepavyko tinkamai įrodyti, kad būtent dėl ypač didelės šių neapmokestintų medžiagų išgavimo žalos aplinkai jų padėtis skiriasi nuo apmokestintų medžiagų padėties. Šiuo klausimu nei ginčijamo sprendimo motyvuose, nei 2002 m. vasario 19 d. Jungtinės Karalystės laiške, kuris pridėtas prie 2005 m. gruodžio 2 d. Komisijos raštu pateikto atsakymo į Teismo raštu pateiktus klausimus, nei šių šalių atsakymuose į per posėdį žodžiu pateiktus Teismo klausimus nėra pakankamų paaiškinimų.

–       Dėl panašių situacijų mokestinio diferencijavimo

75      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad aplinkybė, jog mokesčiu neapmokestintos kai kurių medžiagų nerūdinės medžiagos, kaip antai šiferis, plastinis molis, kaolinas ir skalūnas, bet juo apmokestinamos kitų medžiagų nerūdinės medžiagos, nors, atsižvelgiant į AGL aplinkosaugos tikslą, šių skirtingų nerūdinių medžiagų padėtis, kalbant apie jų naudojimą kaip „nerūdinių medžiagų“, yra panaši, reiškia mokestinį diferencijavimą, dėl kurio gali atsirasti atrankinis pranašumas, kaip suprantama pagal šio sprendimo 47 punkte nurodytą teismo praktiką.

76      Net jeigu būtų pripažinta „pirminių“ ir „antrinių“ nerūdinių medžiagų diferencijavimo, kurio vis dėlto nematyti iš įstatymo teksto (žr. šio sprendimo 54 punktą), svarba, apmokestinamųjų nerūdinių medžiagų, kurios gali būti pakeistos neapmokestinamųjų medžiagų nerūdinėmis medžiagomis, gamintojai yra dvigubai mažiau palankioje padėtyje. Iš tikrųjų apmokestinamosioms nerūdinėms medžiagoms ne tik taikomas AGL, bet jų atveju, bent jau daug labiau nei neapmokestinamųjų medžiagų atveju, kyla į „antrines“ neapmokestinamąsias nerūdines medžiagas perorientuotos paklausos, kurią lemia tik konkrečių nerūdinių medžiagų apmokestinimas, ekonominių pasekmių.

77      Komisijos ir Jungtinės Karalystės argumentai negali paneigti šio vertinimo.

78      Atvirkščiai, per posėdį Teismui pateikus konkretų klausimą Komisija ir Jungtinė Karalystė nepateikė paaiškinimų, ar tokių nerūdinių medžiagų, kaip antai molio, šiferio, kaolino, plastinio molio ir skalūno, neapmokestinimas statybų sektoriuje neišvengiamai lemia didesnę šių nerūdinių medžiagų paklausą ar net ekonominę paskatą išgauti daugiau šių neapmokestinamųjų medžiagų („pirminių“) nerūdinių medžiagų. Tačiau toks paklausos perorientavimas į neapmokestinamųjų medžiagų („pirmines“) nerūdines medžiagas sustiprintų nevienodą ekonominį poveikį, kuris apmokestinamųjų galimų pakeisti nerūdinių medžiagų naudojimo komerciniais tikslais atžvilgiu jau kyla dėl mokestinio diferencijavimo. Be to, dėl tokio perorientavimo galėtų kilti pavojus AGL aplinkosaugos tikslui, kuriuo konkrečiai siekiama, kad tam tikrų medžiagų („pirminių“) nerūdinių medžiagų, ypač neapmokestinamųjų, būtų išgaunama kuo mažiau ir jos būtų išgaunamos efektyviau ir kad būtų užtikrintas šių medžiagų nuolaužų ir atliekų likvidavimas.

79      Todėl reikia manyti, kad dėl bendro šiferio, molio, kaolino, plastinio molio ir skalūno neapmokestinimo kyla mokestinis diferencijavimas ir taip daroma žala galimoms pakeisti nerūdinėms medžiagoms, išgautoms iš kitų AGL apmokestinamų medžiagų. Be to, šiuo klausimu per posėdį Jungtinė Karalystė pripažino, kad AGL atžvilgiu traktuojama nevienodai, nors ji teigė, kad šį nevienodą traktavimą galima pateisinti nustatytos apmokestinimo sistemos pobūdžiu ir bendra schema.

80      Be to, šio vertinimo nepaneigia ir aplinkybė, kad šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 158–163 punktuose Teisingumo Teismas nepateikė kritikos dėl šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 130 punkto. Šiuose punktuose Teisingumo Teismas atsakė į ribotą ieškovės argumentą, susijusį su neteisėtu anksčiau Teismo pateiktų motyvų dėl tam tikrų medžiagų, kaip antai blogos kokybės skalūno ir šiferio, molio ir kaolino bei plastinio molio atliekų, net kai po išgavimo jos naudojamos kaip nerūdinės medžiagos, neapmokestinimo pateisinimo atsižvelgiant į siekiamus aplinkos apsaugos tikslus, pakeitimu. Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas tik į šias aplinkybes, tik nurodė, kad Teismo konstatuotas faktas, jog šios medžiagos „iki šiol retai [naudotos] kaip nerūdinės medžiagos dėl didelių jų transportavimo išlaidų“ nebuvo teisiškai klaidingas, nes „skatinimas panaudoti iki šiol retai kaip nerūdinės medžiagos naudotas neapdirbtas medžiagas <...> atitinka tikslą racionalizuoti nerūdinių medžiagų panaudojimą“, todėl „skatinimas panaudoti šias medžiagas taip pat neprieštarauja AGL aplinkosauginiam pobūdžiui ir bendrajai schemai“ (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 161 punktas; taip pat žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvados šioje byloje, Rink. p. I‑10521, 120–122 punktus). Tačiau šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas neatsakė į klausimą, ar paklausos perorientavimas į iš šių neapmokestinamųjų medžiagų išgautas nerūdines medžiagas gali reikšti mokestinį diferencijavimą, dėl kurio nepalankesnėje padėtyje yra iš apmokestinamųjų medžiagų išgautos nerūdinės medžiagos.

81      Šiomis aplinkybėmis reikia pritarti pagrindiniams ieškovės argumentams, kad AGL sukuriamas mokestinis mokesčiu neapmokestinamų medžiagų ir iš apmokestinamųjų medžiagų išgautų galimų pakeisti nerūdinių medžiagų diferencijavimas, ir nereikia nagrinėti kitų šiuo klausimu nurodytų ieškovės pagrindų ir argumentų.

82      Vis dėlto dėl šio mokestinio diferencijavimo atrankinis tam tikrų įmonių ar tam tikrų prekių gamybos pranašumas atsiranda tik tuo atveju, jeigu jo nepateisina AGL nustatytos mokestinės sistemos pobūdis ir bendroji schema (žr. šio sprendimo 48 punktą).

 Dėl pateisinimo AGL pobūdžiu ir bendrąja schema

83      Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija turėjo pagrindo manyti, kad konstatuotą mokestinį pranašumą tam tikrų gamintojų ar medžiagų atžvilgiu pateisino AGL pobūdis ar bendroji schema, t. y. vienintelis nagrinėjamu atveju svarbus referencinis pagrindas (žr. ginčijamo sprendimo 5, 29, 31 ir 32 punktus; taip pat žr. šio sprendimo 51 punktą).

84      Šiuo klausimu reikia priminti, kad norint atlikti tokį vertinimą turi būti daromas skirtumas tarp, viena vertus, konkrečiai mokesčių sistemai priskirtų, bet jai nebūdingų tikslų ir, kita vertus, pačiai mokesčių sistemai būdingų mechanizmų, kurie yra būtini šiems tikslams pasiekti, o šie tikslai ir mechanizmai, kaip pagrindiniai ar indikaciniai nagrinėjamos mokesčių sistemos principai, gali pagrįsti tokį pateisinimą, ir tai turi įrodyti valstybė narė (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Portugalija prieš Komisiją 80 ir 81 punktus).

85      Kaip nurodyta šio sprendimo 63 ir 64 punktuose, AGL aplinkosaugos tikslu iš esmės siekiama skatinti statybų sektoriuje pakeisti vadinamųjų „pirminių“ nerūdinių medžiagų paklausą vadinamųjų „antrinių“ nerūdinių medžiagų, kurios yra kitų procesų subproduktai ar atliekos, arba „perdirbtų“ nerūdinių medžiagų, kurių bendriniu pavadinimu nedaromas skirtumas tarp atskirų medžiagų, iš kurių gali būti išgautos tokios nerūdinės medžiagos, paklausa. Taigi „įprastą“ AGL numatyto apmokestinimo pobūdį apibrėžiantys kriterijai (žr. šio sprendimo 53 ir 54 punktus) ir šis tikslas yra įstatymo pagrindiniai ar indikaciniai principai ir atsižvelgiant į juos reikia įvertinti, ar galima pateisinti mokestinį diferencijavimą.

86      Tačiau iš ieškovės, Komisijos ir Jungtinės Karalystės pateiktų įrodymų nematyti, kad su molio, šiferio kaolino, plastinio molio ir skalūno nerūdinių medžiagų neapmokestinimu susijusį mokestinį diferencijavimą galėtų pateisinti „įprasto“ apmokestinimo principas, kuriuo grindžiamas AGL, arba toks diferencijavimas galėtų būtų pateisinamas atsižvelgiant į AGL aplinkosaugos tikslą.

87      Viena vertus, šiuo mokestiniu diferencijavimu aiškiai nukrypstama nuo įprasto apmokestinimo AGL logikos, nes visos medžiagų nerūdinės medžiagos bent jau potencialiai gali būti „nerūdinės medžiagos“, naudojamos komerciniais tikslais, kaip suprantama pagal įstatymą.

88      Kita vertus, šis mokestinis diferencijavimas gali daryti dvejopą žalą AGL aplinkosaugos tikslui.

89      Pirma, nebent būtų įrodyta priešingai, nors iki šiol to nepadarė nei Komisija, nei Jungtinė Karalystė, neapmokestinant molio, šiferio, kaolino, plastinio molio ir skalūno nerūdinių medžiagų gali kilti rizika, kad statybų sektoriuje bus didesnė „pirminių“ šios rūšies nerūdinių medžiagų, o ne „antrinių“, t. y. tam tikrų procesų subproduktų arba atliekų, įskaitant išgautus iš kitų galimų pakeisti, tačiau apmokestinamųjų medžiagų, paklausa, taigi padidės minėtų „pirminių“ nerūdinių medžiagų išgavimas, o tai prieštarautų AGL aplinkosaugos tikslui, kuriuo siekiama skatinti naudoti tik šias „antrines“ nerūdines medžiagas ir išvengti jų sąvartos ir kaupimo (žr. šio sprendimo 78 punktą). Šiuo klausimu, nepaisant bendro teiginio, kad šios medžiagos „tradiciškai“ ar „bendrai“ nėra nerūdinės medžiagos, Komisija ir Jungtinė Karalystė nesugebėjo užginčyti ieškovės argumento, kad šios valstybės narės teritorijoje yra daug karjerų, kuriuose išgaunamos („pirminės“) skalūno ir šiferio nerūdinės medžiagos, kurios galėtų būti neapmokestinamos, kaip aprašyta pirma.

90      Antra, šia apimtimi nebeužtikrinamas veiksmingas ir nuoseklus paklausos pakeitimas, kad būtų naudojamos visų kategorijų medžiagų „antrinės“ nerūdinės medžiagos, būtent kai kurių procesų subproduktai ir atliekos, arba „perdirbtos“ nerūdinės medžiagos, taip siekiant išvengti šių „antrinių“ nerūdinių medžiagų kaupimosi ir paskatinti veiksmingesnį visų, o ne tik gautų iš kai kurių neapmokestinamųjų medžiagų „pirminių“ nerūdinių medžiagų išgavimą. Toks rezultatas akivaizdžiai prieštarautų Jungtinės Karalystės nurodytam AGL aplinkosaugos tikslui. Be to, šiomis sąlygomis potencialiai naudingo poveikio aplinkai, atsižvelgiant į tą patį tikslą, kai pirmiausia būtų sumažintos turimos „antrinių“ nerūdinių medžiagų – molio, šiferio, kaolino, plastinio molio ir skalūno – sankaupos, neužtenka mokestiniam diferencijavimui pateisinti, nes, neribotas laiko atžvilgiu, nagrinėjamu atveju Jungtinei Karalystei nepateikus priešingo įrodymo, šis poveikis gali kelti iš kitų mokesčiu apmokestinamų medžiagų, kurių paklausa nuo šiol nukreipta, išgautų nerūdinių medžiagų atliekų panašių kaupimosi problemų, o tai taip pat prieštarautų AGL aplinkosaugos tikslui.

91      Todėl, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta ir kas parodo, kad egzistuoja atrankinis pranašumas, kaip suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ginčijamo sprendimo 34 ir 43 punktuose Komisija neturėjo teisės padaryti išvados, kad „bet koks kai kurių įmonių pranašumas, galintis atsirasti dėl AGL taikymo srities apibrėžimo, pateisinamas [nagrinėjamos] mokesčių sistemos pobūdžiu ir bendrąja jos schema“.

92      Šiuo atveju Komisija nesilaikė pagalbos sąvokos pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu tiek, kiek jis susijęs su AGL sukurtu mokestiniu diferencijavimu ir šiuo klausimu pateisinimo nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdžiu ir schema nebuvimu.

93      Galiausiai Teismas mano, kad būtina įvertinti argumentą, susijusį su pagalbos sąvokos nesilaikymu, kiek tai susiję su Komisijos atliktu nerūdinių medžiagų eksporto neapmokestinimu, ir apimantį tik ginčijamo sprendimo aspektą, nesusijusį su pirmesniame punkte pagrįstu pripažintu argumentu.

 Dėl nerūdinių medžiagų eksporto neapmokestinimo

94      Kaip matyti iš įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, AGL teritorinė taikymo sritis apribota Jungtinės Karalystės teritorija, todėl bet kokia prekyba nerūdinėmis medžiagomis už šios teritorijos ribų, t. y. bet koks su eksportu susijęs ekonominis sandoris, šiuo mokesčiu neapmokestinama [taip pat žr. įstatymo įgyvendinimo taisyklių 13 straipsnio 2 dalies a punktą]. Šiuo klausimu primintina, jog ieškovė Teismo prašo atmesti ginčijamo sprendimo 33 punkte nurodytus motyvus, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijos negali kontroliuoti nerūdinių medžiagų eksporto; tai sukelia nevienodo eksportuojamų nerūdinių medžiagų traktavimo riziką (žr. šio sprendimo 29 punktą).

95      Siekiant nustatyti, ar eksporto neapmokestinimas reiškia tam tikrų įmonių ar tam tikrų prekių gamybos atrankinį pranašumą, vadovaujantis šio sprendimo 47 punkte nurodytu principu pirmiausia reikia įvertinti, ar eksportuotų nerūdinių medžiagų ir tų, kuriomis prekiaujama Jungtinės Karalystės teritorijoje, padėtis panaši ar tapati.

96      Šiuo klausimu primintina, kad atlikdamas šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 174–178 punktuose pateiktą analizę Teisingumo Teismas konstatavo, kad Teismas padarė klaidą taikydamas EB 253 straipsnį, kai aiškino ginčijamo sprendimo 33 punkte pateiktų motyvų apimtį (šio sprendimo 1 punkte nurodyto panaikinto sprendimo 150 punktas). Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė, kad šiuose motyvuose „daroma nuoroda į nevienodą traktavimą, kurį, neapmokestinus eksportuojamų nerūdinių medžiagų, lemia tai, kad nerūdinės medžiagos, kurios parduodamos Jungtinėje Karalystėje, yra neapmokestinamos, [kai] jos naudojamos tam tikrais tikslais, o nerūdinės medžiagos, tais pačiais tikslais naudojamos importo valstybėje, yra apmokestinamos AGL, nes Jungtinės Karalystės valdžios institucijos [neturi priemonių] kontroliuoti nerūdinių medžiagų naudojimo ne savo teritorijoje“ (šio sprendimo 8 punkte nurodyto apeliacine tvarka priimto sprendimo 176 punktas).

97      Kaip, atsižvelgdama į AGL tikslą, kuriuo siekiama apmokestinti tik kaip nerūdines medžiagas naudojamas medžiagas, ginčijamo sprendimo 33 punkte nurodė Komisija, reikia konstatuoti, kad Jungtinėje Karalystėje parduodamų ir į užsienį eksportuojamų medžiagų padėtis iš tikrųjų skiriasi, nes eksportavus lemiamo apmokestinimo kriterijaus, būtent naudojimo kaip nerūdinės medžiagos komerciniais tikslais, taikymo [Jungtinės Karalystės] valdžios institucijos nebegali patikrinti. Iš tiesų jos negalės arba joms bus labai sunku nustatyti, ar eksportuota medžiaga gali būti naudojama ir eksploatuojama kaip nerūdinė, ar ji realiai bus taip naudojama, ar vis dėlto bus naudojama kitais tikslais, o tai priklauso ir nuo paskirties valstybėje taikomų teisės aktuose numatytų specifikacijų. Šiuo klausimu negalima pritarti ieškovės argumentui, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijos galėtų laisvai identifikuoti eksportuoti skirtų medžiagų fizikines ir chemines savybes, kad taip galėtų nustatyti, ar jos tinkamos naudoti procesuose, kurie leistų pasinaudoti neapmokestinimu pagal AGL. Net darant prielaidą, kad taip galėtų būti, kaip nurodyta šio sprendimo 53 ir 54 punktuose, nustatymas, kad tai yra „nerūdinė“ ar neapmokestinamoji medžiaga, aiškiai priklauso ne nuo šių savybių, bet būtent nuo to, ar kai kurios medžiagos, konkrečiai nustatytos arba gautos kaip tam tikrų procesų rezultatas, nepatenka, vertinant pagal kiekvieną atvejį, į AGL taikymo sritį. Be to, aplinkybė, kad eksportuotų ir Jungtinėje Karalystėje parduodamų medžiagų padėtis skiriasi, patvirtinama ir atsižvelgiant į AGL aplinkosaugos tikslą (žr. šio sprendimo 63 punktą), nes eksporto atveju Jungtinės Karalystės įstatymų leidėjas ir valdžios institucijos negali, pasinaudodami skirtingu apmokestinimu, perorientuoti nerūdinių medžiagų paklausos pagal šį tikslą.

98      Galiausiai ieškovės argumentas, kad 90 % eksportuotų, taigi neapmokestinamųjų, nerūdinių medžiagų išgaunamos iš vieno Škotijos Glensandoje esančio granito karjero ir negali būti naudojamos procesuose, kurie Jungtinėje Karalystėje yra atleisti nuo mokesčio, neįrodytas. Tačiau, net jeigu toks argumentas būtų įrodytas, vien jo neužtenka šio sprendimo 97 punkte padarytoms išvadoms užginčyti. Iš tiesų, net jeigu Jungtinėje Karalystėje kaip nerūdinės komerciniais tikslais naudojamos šios medžiagos būtų apmokestintos mokesčiu, šis argumentas neįrodytų, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijos gali patikrinti, ar į paskirties valstybę eksportuotos medžiagos yra tokioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, kad, jeigu būtų taip pat eksploatuojamos Jungtinėje Karalystėje, būtų apmokestintos AGL.

99      Todėl esant nepanašioms nagrinėjamoms situacijoms ieškovė neįrodė, kad neapmokestinus eksporto atsiranda mokestinis diferencijavimas, kuris gali lemti atrankinį pranašumą, kaip suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Taigi nebūtina nagrinėti, ar šis neapmokestinimas gali skatinti eksploatuoti „pirmines“ nerūdines medžiagas, taigi sukelti AGL aplinkosaugos tikslui prieštaraujančių pasekmių, kurias galima būtų pateisinti jo pobūdžiu ir schema.

100    Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovė neįrodė, kad ginčijamo sprendimo 33 punkte padaryta klaida tiek, kiek jame konstatuota, pirma, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijos neturi galimybės kontroliuoti „nerūdinių medžiagų naudojimo ne savo teritorijoje“ ir, antra, kad būtina „išvengti nevienodo nerūdinių medžiagų eksporto traktavimo“.

101    Todėl šį argumentą reikia atmesti. Tačiau tai nepaneigia ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies, išplaukiančios iš jo 43 punkto, pagal kurią Komisija nepatiekia prieštaravimų dėl viso AGL, nes jo „taikymo sritis yra pateisinama [nagrinėjamos] mokesčių sistemos logika ir pobūdžiu“, neteisėtumo.

102    Atsižvelgiant į Komisijos klaidas, padarytas taikant pagalbos sąvoką, kaip antai konstatuotąsias šio sprendimo 51–92 punktuose, ginčijamą sprendimą reikia panaikinti, išskyrus jo dalį dėl Šiaurės Airijai suteiktos išimties, kuri nėra šio ginčo dalykas. Minėtą sprendimą reikia panaikinti dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo, ir nėra reikalo nagrinėti antrojo, trečiojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

103    Apeliacine tvarka priimtame sprendime Teisingumo Teismas atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Taigi šiame sprendime Teismas turi nuspręsti dėl visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų vykstant skirtingiems procesams, pagal Procedūros reglamento 121 straipsnį.

104    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji padengia Teisingumo Teisme ir Teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

105    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą, į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Iš to išplaukia, kad Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas Teisingumo Teisme ir Teisme.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2002 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimą C(2002) 1478 galutinis, susijusį su valstybės pagalbos byla Nr. 863/01 – Jungtinė Karalystė / Nerūdinių medžiagų mokestis, išskyrus jo dalį dėl Šiaurės Airijai suteiktos išimties.

2.      Europos Komisija padengia savo ir British Aggregates Association bylinėjimosi išlaidas, patirtas Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme.

3.      Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme.

Azizi Labucka Frimodt Nielsen

Schwarcz       Gratsias

Paskelbta 2012 m. kovo 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Bylos procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Pirminės pastabos

2. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu

Šalių pastabų, pateiktų grąžinus bylą Teismui, santrauka

Dėl EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų

Dėl pranašumo atrankinio pobūdžio kriterijų

Dėl AGL numatyto „įprasto“ apmokestinimo

Dėl AGL nustatyto mokestinio diferencijavimo buvimo

– Dėl galimybės palyginti nagrinėjamas situacijas kriterijų

– Dėl galimybės palyginti molio, šiferio, kaolino, plastinio molio (molžemio) ir skalūno nerūdinių medžiagų padėtį su kitų nerūdinių medžiagų padėtimi

– Dėl panašių situacijų mokestinio diferencijavimo

Dėl pateisinimo AGL pobūdžiu ir bendrąja schema

Dėl nerūdinių medžiagų eksporto neapmokestinimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

*Proceso kalba: anglų.