BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. vasario 8 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos panaikinimo procedūra – Vaizdinis Europos Sąjungos prekių ženklas „Vieta“ – Prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų – Sprendimas, priimtas po to, kai Bendrasis Teismas panaikino ankstesnį sprendimą – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalis (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 72 straipsnio 6 dalis) – Res judicata galia“
Byloje T‑879/16
Sony Interactive Entertainment Europe Ltd, įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė), atstovaujama QC S. Malynicz,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą J. Crespo Carrillo ir D. Walicka,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis
Marpefa, SL, įsteigta Barselonoje (Ispanija),
dėl ieškinio dėl 2016 m. spalio 4 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1010/2016‑4), susijusio su registracijos panaikinimo procedūra tarp Sony Computer Entertainment Europe Ltd ir Marpefa,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas A. M. Collins (pranešėjas), teisėjai M. Kancheva ir J. Passer,
posėdžio sekretorė X. Lopez Bancalari, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. gruodžio 14 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. kovo 28 d.,
įvykus 2017 m. lapkričio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2000 m. rugpjūčio 3 d. Gedelson, SA pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) prašymą įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) su pakeitimais; pastarasis reglamentas pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)).
2 Prašytas įregistruoti prekių ženklas yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms prašyta įregistruoti žymenį, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Įrašų diskai, įrašų diskų valymo prietaisai, garsiakalbiai, garso kolonėlės, garso stiprintuvai, vaizdajuostės, magnetinės juostos, garsiakalbių korpusai, vaizdo kameros, eksponuotos kino juostos, kompaktiniai diskai, skaidrės, fotoaparatai, kompiuteriai, vaizduokliai, garso ir vaizdo atkūrimo aparatai, televizoriai, diskų grotuvai“.
4 2001 m. rugsėjo 13 d. ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas numeriu 1790674 šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms.
5 2002 m. gruodžio 12 d. į EUIPO registrą buvo įrašytas ginčijamo prekių ženklo perleidimas Marpefa, SL.
6 2010 m. liepos 25 d. ginčijamo prekių ženklo registracija buvo pratęsta iki 2020 m. rugpjūčio 3 d.
7 2011 m. lapkričio 14 d. ieškovė SonyInteractive Entertainment Europe Ltd, kurios pavadinimas tuo metu buvo Sony Computer Entertainment Europe Ltd, pateikė prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 58 straipsnio 1 dalies a punktas) visoms prekėms, kurioms jis buvo įregistruotas. Šiame prašyme ji tvirtino, kad šis prekių ženklas nebuvo iš tikrųjų naudojamas Europos Sąjungoje reikalaujamą penkerių metų laikotarpį ir nebuvo tokį nenaudojimą pateisinančių priežasčių.
8 2012 m. kovo 21 d. atsakyme į prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją Marpefa nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 13 d. ginčijamas prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų bent jau Ispanijoje visoms šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms; ji pateikė kelis įrodymus, kuriuose buvo minimas žodis „vieta“ ir šis vaizdinis Europos Sąjungos prekių ženklas (taip pat pilkos spalvos):
9 2013 m. rugpjūčio 23 d. Anuliavimo skyrius atmetė prašymą panaikinti registraciją šioms prekėms: „garsiakalbiai, garso kolonėlės, garso stiprintuvai“ ir „kompiuteriai, vaizduokliai, garso ir vaizdo atkūrimo aparatai, televizoriai, diskų grotuvai“. Prašymas buvo patenkintas dėl kitų ginčijamu prekių ženklu žymimų prekių.
10 2013 m. spalio 28 d. ieškovė pateikė EUIPO apeliaciją ir prašė panaikinti Anuliavimo skyriaus sprendimą, kiek juo atmestas prašymas panaikinti registraciją.
11 2014 m. liepos 2 d. sprendimu (toliau – pirmasis sprendimas) EUIPO antroji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Ji iš esmės konstatavo, kad Marpefa pateikti įrodymai patvirtina, jog atitinkamu laikotarpiu ginčijamas prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas Sąjungoje prie 9 klasės priskirtiems „garsiakalbiams, garso kolonėlėms, garso stiprintuvams“ ir „kompiuteriams, vaizduokliams, garso ir vaizdo atkūrimo aparatams, televizoriams, diskų grotuvams“.
12 Pirmajame sprendime Apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad, vertinant ginčijamo prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, svarbus laikotarpis tęsėsi nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 13 d. Antra, ji nusprendė, kad nagrinėtu atveju buvo įvykdyti reikalavimai dėl naudojimo vietos. Trečia, kiek tai susiję su naudojimo trukme, ji iš esmės manė, kad visais pateiktais įrodymais Marpefa įrodė ginčijamo prekių ženklo naudojimo Sąjungoje 2008 m.–2011 m. „dažnumą“ ir „reguliarumą“. Ketvirta, dėl naudojimo pobūdžio ji konstatavo, kad ginčijamas prekių ženklas nebuvo naudojamas tokia forma, kuri galėtų pakeisti jo skiriamąjį požymį, palyginti su forma, kuria jis buvo įregistruotas. Penkta, ji nusprendė, kad įvertinus įrodymų visumą matyti, jog ginčijamas prekių ženklas buvo naudojamas šio sprendimo 11 punkte nurodytoms prekėms žymėti. Pirmojo sprendimo 46 punkte ji, be kita ko, nurodė, kad buvo aišku, jog šios prekės buvo „elektroninės bei garso ir vaizdo sistemos, prekės ir gaminiai, kuriuos [sudarė] „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ arba kurie patys [buvo] tokių aparatų dalis“, kad „jos visos [buvo] panašaus ar tapataus pobūdžio ir paskirties ir [buvo] ne viena kitą papildančios, o neatsiejamai susijusios“ ir kad jos „[priklausė] „natūraliai naudojimo sričiai““, Bendrojo Teismo apibrėžtai 2005 m. liepos 14 d. Sprendime Reckitt Benckiser (España) / VRDT – Aladin (ALADIN), T‑126/03, EU:T:2005:288. 46 punkte ji taip pat pridūrė, kad pavadinimas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ buvo apibrėžtas pakankamai „tiksliai ir siaurai“, ir nurodė prekes, dėl kurių (prekių ženklo) naudojimas buvo įrodytas, ir tai, kad nebuvo jokios tinkamos priežasties daryti aiškius skirtumus šios kategorijos viduje.
13 2014 m. rugsėjo 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl pirmojo sprendimo panaikinimo; šis ieškinys užregistruotas numeriu T‑690/14. Grįsdama savo ieškinį ieškovė rėmėsi trimis pagrindais. Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 2 dalyje (dabar – Reglamento 2017/1001 58 straipsnio 2 dalis) numatyto dalinio naudojimo principo pažeidimu ir juo ginčijami pirmojo sprendimo 46 punkte padaryti Apeliacinės tarybos konstatavimai. Nurodydama šį ieškinio pagrindą ieškovė iš esmės teigė, kad ginčijamam prekių ženklui suteikta apsauga, kiek tai susiję su „garso ir vaizdo atkūrimo aparatais“, taikyta per daug plačiai prekių kategorijai; anot jos, šią kategoriją reikėjo skirstyti į pakategores. Per teismo posėdį nurodytoje byloje ji pridūrė, kad minėta kategorija buvo apibrėžta nepakankamai aiškiai ir tiksliai.
14 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimu Sony Computer Entertainment Europe / VRDT – Marpefa (Vieta) (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) Bendrasis Teismas pritarė trečiajam ieškinio pagrindui, motyvuodamas iš esmės tuo, kad, priešingai, nei buvo nurodyta pirmojo sprendimo 46 punkte, nebuvo galima pripažinti, jog pavadinimas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ buvo apibrėžtas pakankamai „tiksliai ir siaurai“. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, per teismo posėdį paprašyta nurodyti, ką šis pavadinimas apėmė, EUIPO negalėjo pateikti jokio įtikinamo atsakymo. Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad šis pavadinimas, suprantamas tiesiogine ir įprasta prasme, gali apimti labai įvairią garso, vaizdo ir elektroninę įrangą, įskaitant įrangą, dėl kurios, Anuliavimo skyriaus nuomone, nebuvo pateikta prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymų. Tuo remdamasis, 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) 69 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad reikia „panaikinti [pirmąjį] sprendimą <…> kiek jame [buvo] numatyta, kad buvo pateikti ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymai dėl „garso ir vaizdo atkūrimo aparatų“, ir kiek dėl to juo [buvo] atmesta apeliacija dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo atmesti prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją šiems aparatams“.
15 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktai suformuluoti taip:
„1. Panaikinti [pirmąjį] sprendimą, kiek juo atmesta apeliacija dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo atmesti prašymą panaikinti [ginčijamo] prekių ženklo registraciją „garso ir vaizdo atkūrimo aparatams“.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.“
16 Po 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) EUIPO apeliacinių tarybų prezidiumas 2016 m. birželio 6 d. sprendimu grąžino bylą Nr. R 1010/2016‑4 Ketvirtajai apeliacinei tarybai nagrinėti iš naujo.
17 2016 m. spalio 4 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją byloje R 1010/2016‑4.
18 Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimu Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) iš dalies panaikinus pirmąjį sprendimą ji turėjo išnagrinėti, ar atitinkamu laikotarpiu ginčijamas prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatams“ (ginčijamo sprendimo 13 punktas). Ji patikslino, kad pirmasis sprendimas buvo galutinis, kiek tai susiję su „garsiakalbiais, garso kolonėlėmis, garso stiprintuvais, kompiuteriais, vaizduokliais, televizoriais [ir] diskų grotuvais“, ir kad todėl ginčijamo prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų šioms prekėms buvo įrodytas (ginčijamo sprendimo 14 punktas).
19 Toliau Apeliacinė taryba pažymėjo, kad pavadinimas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ apėmė bet kokį prietaisą, galintį atgaminti garsą ir vaizdą kartu (ginčijamo sprendimo 15 punktas). Ji padarė išvadą, kad televizorius yra garsui ir vaizdui atgaminti skirto specialaus prietaiso sinonimas ir kad todėl ieškovės jai pateiktą apeliaciją reikia atmesti (ginčijamo sprendimo 17 punktas). Ji pridūrė, kad pavadinimas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ yra „specialus pavadinimas ir <…> pakankamai aiškus ir tikslus „televizorių“ sinonimas“ ir kad jo nėra 9 klasės antraštėje (ginčijamo sprendimo 18 punktas).
20 Galiausiai Apeliacinė taryba nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebeturi reikšmės jurisprudencijoje įtvirtintas principas, primintas 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) 61 punkte, pagal kurį tuo atveju, kai prekių ženklas įregistruotas prekių ar paslaugų kategorijai, kuri yra pakankamai plati, kad joje būtų galima išskirti keletą atskirų pakategorių, įrodymai, kad prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų žymint dalį šių prekių ar paslaugų, suteikia apsaugą tik tai ar toms pakategorėms, prie kurių priskiriamos prekės arba paslaugos, kurioms žymėti tas prekių ženklas buvo faktiškai naudojamas (ginčijamo sprendimo 19 punktas).
Šalių reikalavimai
21 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO ir kitos procedūros Apeliacinėje taryboje šalies bylinėjimosi išlaidas.
22 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
23 Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi dviem pagrindais. Pirmasis pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalies (dabar – Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalis) pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas principo, kad prekes ar paslaugas, kurioms prašoma Europos Sąjungos prekių ženklo apsaugos, pareiškėjas turi identifikuoti pakankamai aiškiai ir tiksliai, pažeidimu.
24 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalies pažeidimu, ieškovė teigia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Apeliacinė taryba nepaisė 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) rezoliucinės dalies ir ją pagrindžiančių Bendrojo Teismo motyvų.
25 Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė turinti laisvę iš naujo nagrinėti teisės ir fakto klausimą, ar pavadinimas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ buvo apibrėžtas pakankamai tiksliai, kad atitiktų dalinio naudojimo principą, nors 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendime Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) Bendrasis Teismas dėl to padarė neigiamą išvadą. Ji teigia, kad ši išvada tapo galutinė, nes nebuvo užginčyta apeliaciniu skundu dėl šio sprendimo. Jos nuomone, dėl šios priežasties Apeliacinė taryba klaidingai bandė argumentuoti, jog kadangi televizorių galima laikyti garso ir vaizdo atkūrimo aparato pavyzdžiu, šis pavadinimas buvo priimtinas. Be to, anot ieškovės, šis argumentas nėra tinkamas atsakymas į Bendrojo Teismo išvadą, kad pavadinimas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ dalinio naudojimo principo požiūriu yra per platus. Taip yra todėl, kad šiame „bendrinio pobūdžio“ pavadinime galima išskirti potencialias atskiras pakategores, kurioms būtų taikomas dalinio naudojimo principas.
26 Ieškovė mano, jog tai, kad ginčijamo sprendimo 19 punkte Apeliacinė taryba nurodė, jog Bendrojo Teismo paminėtas dalinio naudojimo principas nebesvarbus nagrinėjamu atveju, yra dar vienas Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalies pažeidimo pavyzdys.
27 EUIPO nurodo, kad ginčijamame sprendime paaiškintos tam tikros sąvokos, be kita ko, tai, kad „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ išskirtinai ar daugiausia atkuria garsą ir vaizdą kartu, todėl prie jų nepriklauso vaizdo kameros ar fotoaparatai. Ji taip pat pažymi, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog pavadinimas „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ yra pavadinimo „televizoriai“, t. y. prekės, dėl kurios ginčijamo prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų buvo įrodytas, sinonimas.
28 EUIPO teigia, kad Apeliacinė taryba laikėsi 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950), kai vertino, ar kategorijoje „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ galima išskirti kokią nors vienalytę prekių pakategorę, kurią būtų galima laikyti atskira. Tačiau, anot EUIPO, Apeliacinė taryba negalėjo išskirti tokios pakategorės, nes minėta kategorija apėmė vienintelę prekių rūšį, t. y. televizorius. EUIPO priduria, kad ieškovė taip pat nepasiūlė tokios pakategorės.
29 EUIPO taip pat nurodo, kad jeigu į kategoriją „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“, be televizorių, būtų įtraukti kino projektoriai, DVD ir vaizdo grotuvai, pavadinimui „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ būtų galima taikyti „alternatyvų aiškinimą“. Tačiau ji mano, kad šios trys prekių rūšys nepakankamai atskirtos, kad galėtų sudaryti galimas atskiras vienalytes kategorijas ar pakategores. Kitaip tariant, kategorijos „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ viduje negalima daryti aiškių skirtumų. Vadinasi, įrodymai, kad ginčijamas prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas televizoriams, kino projektoriams, taip pat DVD ir vaizdo grotuvams, apima visą nurodytą kategoriją. Šiuo klausimu ji pažymi, kad pirmojo sprendimo 41 punkte Apeliacinė taryba konstatavo, kad buvo įrodytas ginčijamo prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų projektoriams ir nešiojamiems DVD grotuvams.
30 Pažymėtina, kad jurisprudencijoje jau buvo pabrėžta res judicata principo svarba Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės sistemose. Iš tiesų, kad būtų užtikrintas teisės ir teisinių santykių stabilumas ir geras teisingumo vykdymas, svarbu, kad teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas galimas apskundimo priemones arba pasibaigus naudojimuisi jomis numatytiems terminams, tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami (žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Šiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta, kad, pirma, sprendimo res judicata galia taikoma tik fakto ir teisės klausimams, kurie realiai arba neišvengiamai išspręsti aptariamame teismo sprendime, ir, antra, ši galia taikoma ne tik sprendimo rezoliucinei daliai, bet ir jo motyvams, kurie turi pagrįsti rezoliucinę dalį, todėl nuo jos neatskiriami (žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
32 Kiek tai susiję su pirmajame sprendime nurodytomis prekėmis, išskyrus „garso ir vaizdo atkūrimo aparatus“, t. y. „garsiakalbiais, garso kolonėlėmis, garso stiprintuvais, kompiuteriais, vaizduokliais, televizoriais ir diskų grotuvais“, iš 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) matyti, kad Bendrasis Teismas pritarė pirmajame sprendime Apeliacinės tarybos padarytai išvadai, kad ginčijamo prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų nurodytoms prekėms buvo įrodytas. Beje, ši išvada niekaip neginčijama nagrinėjamoje byloje.
33 Dėl „garso ir vaizdo atkūrimo aparatų“ iš 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) 63–68 punktų matyti, kad, Bendrojo Teismo nuomone, šis pavadinimas reiškė ne tikslią ir siaurą prekių kategoriją, kaip teigė Apeliacinė taryba pirmojo sprendimo 46 punkte, bet didelę garso, vaizdo ir elektronikos prekių kategoriją. Taigi, vadovaudamasis 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) 61 punkte nurodyta jurisprudencija, to paties sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijamo prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų šioms prekėms nebuvo įrodytas.
34 Remdamasis šio sprendimo 32 ir 33 punktuose nurodytais argumentais ir išvadomis, 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) 69 punkte ir rezoliucinės dalies 1 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad pirmasis sprendimas turi būti panaikintas, kiek juo atmesta apeliacija dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo atmesti prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją „garso ir vaizdo atkūrimo aparatams“.
35 Kadangi 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) įsiteisėjo, nes nebuvo apskųstas apeliaciniu skundu, jis įgijo res judicata galią. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendime Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) Bendrojo Teismo padaryti konstatavimai dėl pavadinimo „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ taikymo srities ir įrodymų, patvirtinančių ginčijamo prekių ženklo naudojimą šiems aparatams, nebuvimo (žr. šio sprendimo 33 punktą) turėjo esminę reikšmę to sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktui, kuriuo iš dalies panaikintas pirmasis sprendimas. Dėl šios priežasties jiems taikoma 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) res judicata galia, todėl šie klausimai turi būti laikomi galutinai išspręstais.
36 Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalį EUIPO turėjo imtis būtinų priemonių 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimui Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) įvykdyti.
37 Remiantis suformuota jurisprudencija, teismo sprendimas dėl panaikinimo galioja ex tunc ir todėl panaikintas aktas atgaline data išnyksta iš teisės sistemos (žr. 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Kaul / VRDT – Bayer (ARCOL), T‑402/07, EU:T:2009:85, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
38 Iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, jog tam, kad laikytųsi teismo sprendimo dėl panaikinimo ir jį visiškai įvykdytų, institucija, kuri buvo priėmusi panaikintą aktą, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į ją lėmusius motyvus, kurie yra būtinas teismo sprendimo pagrindas, nes motyvai būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kurios neteisėtumas nagrinėjamas, ir tiksliai atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje konstatuojamas jos neteisėtumas ir į kurias turi atsižvelgti atitinkama institucija, pakeisdama panaikintą aktą kitu (2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Safariland / VRDT – DEF-TEC Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR), T‑262/09, EU:T:2011:171, 41 punktas ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Bundesverband Deutsche Tafel / EUIPO – Tiertafel Deutschland (Tafel), T‑326/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:380, 19 punktas).
39 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Apeliacinė taryba teisingai įvykdė 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950), kai ginčijamo sprendimo 14 punkte nurodė, kad pirmasis sprendimas buvo galutinis, kiek tai susiję su „garsiakalbiais, garso kolonėlėmis, garso stiprintuvais, kompiuteriais, vaizduokliais, televizoriais ir diskų grotuvais“, ir kad ginčijamo prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų šioms prekėms buvo įrodytas.
40 Apeliacinė taryba taip pat teisingai įvykdė 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950), kai ginčijamo sprendimo 13 punkte nusprendė, kad Bendrajam Teismui iš dalies panaikinus pirmąjį sprendimą ji turėjo priimti naują sprendimą dėl „garso ir vaizdo atkūrimo aparatų“, nes ieškovės jai pateikta apeliacija vėl tapo nagrinėtina šiuo konkrečiu bylos aspektu.
41 Tačiau ginčijamu sprendimu Apeliacinė taryba aiškiai pažeidė 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950), kai, visiškai nepaisydama Bendrojo Teismo konstatavimų, įgijusių res judicata galią (žr. šio sprendimo 35 punktą), nusprendė, kad pavadinimo „garso ir vaizdo atkūrimo aparatai“ turinys aiškus ir tikslus ir kad jis apima tik vieną prekių rūšį, t. y. televizorius, ir iš to padarė išvadą, kad naudojimas iš tikrųjų „garso ir vaizdo atkūrimo aparatams“ įrodytas. Vadinasi, taip pat visiškai nepaisydama 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Vieta (T‑690/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:950) rezoliucinės dalies 1 punkto, kuris taip pat įgijo res judicata galią (žr. šio sprendimo 35 punktą), Ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliaciją dėl 2013 m. rugpjūčio 23 d. Anuliavimo skyriaus sprendimo ir dar kartą patvirtino, kad Anuliavimo skyrius tuo sprendimu, o vėliau Antroji apeliacinė taryba pirmuoju sprendimu pagrįstai atmetė prašymą panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją „garso ir vaizdo atkūrimo aparatams“.
42 Vadinasi, pirmasis ieškinio pagrindas dėl Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalies pažeidimo pripažintinas pagrįstu.
43 Todėl ginčijamas sprendimas naikintinas ir nebūtina nagrinėti antrojo ieškinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2016 m. spalio 4 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1010/2016-4), susijusį su registracijos panaikinimo procedūra tarp Sony Computer Entertainment Europe Ltd ir Marpefa, SL.
2. Priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2018 m. vasario 8 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.