BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija)

SPRENDIMAS

2011 m. vasario 17 d.(*)

„Televizijos transliacijos – Direktyvos 89/552/EEB 3a straipsnis – Jungtinės Karalystės priemonės dėl itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių – Europos futbolo čempionatas – Sprendimas, kuriuo priemonės pripažįstamos suderinamomis su Bendrijos teise – Motyvavimas – EB 49 ir 86 straipsniai – Nuosavybės teisė“

Byloje T‑55/08

Union des associations européennes de football (UEFA), įsteigta Nione (Šveicarija), atstovaujama solisitorių A. Bell, K. Learoyd, QC D. Anderson ir solisitoriaus B. Keane,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Benyon ir E. Montaguti, padedamų QC J. Flynn ir baristerės M. Lester,

atsakovę,

palaikomą

Belgijos Karalystės, atstovaujamos C. Pochet, padedamos advokato J. Stuyck,

ir

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos S. Behzadi‑Spencer ir V. Jackson, vėliau S. Behzadi‑Spencer ir L. Seeboruth, padedamų baristerių T. de la Mare ir B. Kennelly,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2007 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimą 2007/730/EB dėl priemonių, kurių ėmėsi Jungtinė Karalystė, pagal Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo 3a straipsnio 1 dalį, suderinamumo su Bendrijos teise (OL L 295, p. 12),

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai L. Truchot ir J. Schwarcz,

posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. vasario 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        EB 43 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.“

2        Pagal EB 86 straipsnio 1 dalį „valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių šioje Sutartyje nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, kurios yra nustatytos [EB] 12 straipsnyje ir 81–89 straipsniuose“.

3        1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224) 3a straipsnyje, kuriuo ši direktyva buvo papildyta 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB, iš dalies keičiančia <...> Direktyvą [89/552] (OL L 202, p. 60; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 321), nustatyta:

„1. Kiekviena valstybė narė gali imtis Bendrijos teisės aktus atitinkančių priemonių, kad užtikrintų, jog jos jurisdikcijai priklausantys transliuotojai, pasinaudodami išimtine teise, įvykių, laikomų itin reikšmingais tos valstybės narės visuomenei, netransliuotų taip, kad žymi tos valstybės narės gyventojų dalis negalėtų matyti tokių tiesiogiai transliuojamų ar įrašytų laidų, kurias transliuoja nepriklausoma televizija. Jei taip atsitinka, tokia valstybė narė sudaro numatomų valstybinių ar nevalstybinių įvykių, kuriuos ji laiko itin reikšmingais visuomenei, sąrašą. Sąrašas turi būti sudaromas aiškiai, nedviprasmiškai [skaidriai] ir tinkamu laiku. Atlikdama šį darbą, valstybė narė taip pat nusprendžia, ar tuos renginius visus arba jų dalį bus galima matyti tiesiogiai transliuojamus arba, jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, bus rodomas viso renginio ar jo dalies įrašas.

2. Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie priemones, kurių jos ėmėsi ar ketina imtis pagal 1 dalį. Per tris mėnesius nuo pranešimo dienos Komisija patikrina, ar tos priemonės nepažeidžia Bendrijos teisės aktų, ir praneša apie jas kitoms valstybėms narėms. Ji taip pat turi sužinoti komiteto, įsteigto pagal 23a straipsnio nuostatas, nuomonę. Paskui informacija apie taikomas priemones yra paskelbiama Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, ir ne rečiau kaip kartą per metus paskelbiamas bendras valstybėse narėse taikomų priemonių sąrašas.

3. Valstybės narės, taikydamos tinkamas priemones ir vadovaudamosi savo teisės aktais, užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys transliuotojai nesinaudotų po šios direktyvos paskelbimo dienos nusipirktomis išimtinėmis teisėmis tokiu būdu, kad nemaža kitos valstybės narės gyventojų dalis nebegalėtų matyti ankstesnėse dalyse apibūdintų tos kitos valstybės narės visų ar dalies tiesiogiai transliuojamų įvykių arba, jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, visų ar dalies vėliau transliuojamų įrašų, kuriuos valstybė narė apibūdina pagal 1 dalį.“

4        Direktyvos 97/36 18–22 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(18) kadangi svarbu, kad dėl teisės į informaciją valstybės narės galėtų imtis apsaugos priemonių ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus šalyje ar už jos ribų vykstančius visuomenei itin reikšmingus įvykius – olimpines žaidynes, pasaulio futbolo taurės ar Europos futbolo čempionato varžybas; kadangi siekdamos šio tikslo valstybės narės išlaiko teisę imtis Bendrijos teisės aktams neprieštaraujančių priemonių, kad galėtų reguliuoti išimtines jų jurisdikcijai priklausančių transliuotojų teises transliuoti tokius renginius;

(19)      kadangi yra būtina taip sutvarkyti Bendrijos struktūrą, kad būtų galima išvengti potencialaus teisinio netikrumo bei rinkos iškraipymų ir suderinti laisvą televizijos paslaugų judėjimą su poreikiu neleisti apeiti nacionalines priemones, skirtas teisėtų bendrų interesų apsaugai;

(20)      kadangi labai svarbu šioje direktyvoje pateikti nuostatas, susijusias su transliuotojų naudojimusi išimtinėmis transliavimo teisėmis, kurias jie galėjo nusipirkti, kad nušviestų kitos valstybės narės, o ne tos, kurios jurisdikcijai transliuotojai priklauso, visuomenei itin reikšmingus įvykius, <...>

(21)      kadangi itin reikšmingi visuomenei įvykiai šioje direktyvoje turėtų atitikti tam tikrus kriterijus, t. y. jie turėtų būti ypatingi, visą Europos Sąjungos visuomenę arba atskiros valstybės narės visuomenę, arba ženklią atskiros valstybės narės visuomenės dalį dominantys renginiai, kuriuos iš anksto rengia organizatoriai, turintys teisinę galią parduoti su tuo renginiu susijusias teises;

(22)      kadangi šioje direktyvoje „nemokama televizija“ yra transliavimas valstybiniais arba komerciniais kanalais programų, prieinamų visuomenei be papildomo mokesčio kaip ir transliavimo finansavimo būdai, plačiai paplitę visose valstybėse narėse (pvz., mokestis už licenciją ir (arba) mokestis už prisijungimą prie kabelinės televizijos tinklo).“

 Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

5        Ieškovė Union des associations européennes de football (UEFA) – tai Europos futbolui vadovaujanti institucija. Jos pagrindinę užduotį sudaro rūpinimasis Europos futbolo raida ir ji organizuoja tam tikras tarptautines futbolo varžybas, tarp kurių yra ir finalinis Europos futbolo čempionato etapas (toliau – EURO), kai vieną kartą per ketverius metus susitinka 16 nacionalinių rinktinių ir sužaidžia iš viso 31 rungtynes. Anot jos, būtent pajamos iš su šiomis varžybomis susijusių komercinių teisių pardavimo leidžia jai skatinti Europos futbolo raidą. Šiuo klausimu UEFA teigia, kad 64 % pajamų, gaunamų iš su EURO susijusių komercinių teisių pardavimo, surenkama perleidus rungtynių transliavimo per televiziją teises.

6        1998 m. birželio 25 d. sprendimu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės kultūros, žiniasklaidos ir sporto ministras (toliau – ministras), remdamasis Broadcasting Act 1996 (1996 m. radijo ir televizijos įstatymas) IV dalimi, sudarė itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, į kurį įeina ir EURO.

7        Prieš šio sąrašo patvirtinimą buvo surengtos konsultacijos su 42 įvairiomis institucijomis, 1997 m. liepos mėnesį ministro pradėtos dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas įvairių įvykių reikšmingumas Jungtinės Karalystės visuomenei. Ši procedūra buvo užbaigta sudarius kriterijų sąrašą, esantį viename 1997 m. lapkričio mėnesio Kultūros, žiniasklaidos ir sporto ministerijos dokumente, kurį ministras taiko sudarydamas itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą. Pagal šį dokumentą tam tikras įvykis gali būti įrašytas į sąrašą, be kita ko, jeigu sulaukia ypatingo nacionalinio atgarsio, o ne tik tarp tų, kurie paprastai domisi atitinkamu sportu. Tame pačiame dokumente numatyta, kad taip gali būti kvalifikuotas nacionalinis ar tarptautinis sporto įvykis, kuris yra išskirtinis arba kuriame dalyvauja tam tikra nacionalinė Jungtinės Karalystės rinktinė arba jos sportininkai. Tarp šiuos kriterijus atitinkančių įvykių į sąrašą veikiau įrašomi tie sporto įvykiai, kurie pritraukia daug žiūrovų arba tradiciškai transliuojami tiesiogiai per nemokamus televizijos kanalus. Be to, atlikdamas vertinimą ministras taip pat atsižvelgia į kitus veiksnius, susijusius su pasekmėmis atitinkamai sporto šakai, kaip antai viso tam tikro tiesioginės transliacijos pasiūlymo prasmingumas, poveikis atitinkamo sporto sektoriaus pajamoms, pasekmės televizijos ir radijo transliacijų rinkai ir prieigą prie netiesioginių televizijos ar radijo transliacijos užtikrinančių aplinkybių buvimas.

8        Vėliau pagal Broadcasting Act 1996 97 straipsnį ministras pradėjo konsultavimosi procedūrą dėl konkrečių į sąrašą įrašytinų įvykių. Per šias konsultacijas ministras paprašė daugelio institucijų ir suinteresuotų ūkio subjektų bei televizijos transliacijų teisių savininkų, kaip antai UEFA, nuomonės. Be to, ministro sukurtas konsultacinis komitetas „Advisory Group on listed events“ (Konsultacinė grupė dėl į sąrašą įrašytų įvykių) pateikė savo nuomonę dėl įrašytinų įvykių, EURO atveju pasiūlęs įrašyti finalą, pusfinalius ir rungtynes dalyvaujant Jungtinės Karalystės nacionalinėms rinktinėms.

9        Pagal Broadcasting Act 1996 98 straipsnį, iš dalies pakeistą Television Broadcasting Regulations 2000 (2000 m. nutarimai dėl televizijos transliacijų) televizijos transliuotojai suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmoji kategorija apima nemokamas paslaugas siūlančius transliuotojus, kurių transliacijas, be to, gali priimti ne mažiau kaip 95 % Jungtinės Karalystės gyventojų. Į antrąją kategoriją patenka šių sąlygų neatitinkantys transliuotojai.

10      Be to, pagal Broadcasting Act 1996 101 straipsnį, iš dalies pakeistą Television Broadcasting Regulations 2000, į vieną iš šių kategorijų patenkančios televizijos programos transliuotojas gali tiesiogiai transliuoti visą į sąrašą įtrauktą įvykį arba jo dalį, tik jeigu į kitą kategoriją patenkantis transliuotojas yra įsigijęs teisę tiesiogiai transliuoti tą patį įvykį visą arba tokią pačią jo dalį tame pačiame ar iš esmės tame pačiame regione. Jeigu ši sąlyga neįvykdoma, visą atitinkamą įvykį arba jo dalį pageidaujantis tiesiogiai transliuoti transliuotojas turi gauti išankstinį Office of Communications (Komunikacijų tarnyba) leidimą.

11      Remiantis 2000 m. galiojusios redakcijos Code on sports and other listed and designated events (Kodeksas dėl į sąrašą įtrauktų sporto ir kitų įvykių) 3 punktu, į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą įrašyti įvykiai skirstomi į dvi grupes. Į „A grupę“ įeina įvykiai, kurių negalima transliuoti tiesiogiai išskirtinėmis teisėmis, nebent būtų įvykdyti tam tikri kriterijai. „B grupė“ apima įvykius, kurie gali būti transliuojami tiesiogiai išskirtinėmis teisėmis tik tuomet, jeigu buvo imtasi priemonių užtikrinti jų netiesioginę transliaciją.

12      Pagal Code on sports and other listed and designated events 13 punktą Office of Communications leidimas į sąrašo „A grupę“ įeinantiems įvykiams, tarp kurių yra EURO, gali būti suteiktas, jeigu su tuo susijusios transliavimo teisės buvo viešai objektyviomis ir pagrįstomis sąlygomis pasiūlytos visiems televizijos transliuotojams, o prie kitos kategorijos priskiriamas transliuotojas neparodė susidomėjimo jas įsigyti.

13      1998 m. rugsėjo 25 d. raštu Jungtinė Karalystė, vadovaudamasi Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalimi, pateikė Europos Bendrijų Komisijai ministro patvirtintą įvykių sąrašą. Jungtinei Karalystei ir Komisijai pasikeitus laiškais ir 2000 m. gegužės 5 d. pirmajai pateikus naują pranešimą, 2000 m. liepos 28 d. raštu Švietimo ir kultūros generalinio direktorato (GD) generalinis direktorius informavo Jungtinę Karalystę, kad Komisija neprieštarauja šios valstybės narės priemonėms, kurios dėl šios priežasties netrukus bus paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

14      2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimu Infront WM prieš Komisiją (T‑33/01, Rink. p. II‑5897) Pirmosios instancijos teismas panaikino 2000 m. liepos 28 d. rašte suformuluotą sprendimą, nes tai buvo sprendimas pagal EB 249 straipsnį, kurį turėjo priimti Komisijos narių kolegija (Sprendimo Infront WM prieš Komisiją 178 punktas).

15      Vykdydama 14 punkte minėtą Sprendimą Infront WM prieš Komisiją Komisija priėmė 2007 m. spalio 16 d. Sprendimą 2007/730/EB dėl priemonių, kurių ėmėsi Jungtinė Karalystė, pagal Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalį, suderinamumo su Bendrijos teise (OL L 295, p. 12, toliau – ginčijamas sprendimas).

16      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Priemonės, apie kurias Jungtinė Karalystė 2000 m. gegužės 5 d. pranešė Komisijai remdamasi Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalimi ir kurios paskelbtos 2000 m. lapkričio 18 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje C 328, neprieštarauja Bendrijos teisei.

2 straipsnis

Priemonės, nurodytos šio sprendimo priede, skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje remiantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 2 dalimi.“

17      Ginčijamas sprendimas, be kita ko, motyvuotas tokiomis konstatuojamosiomis dalimis:

„(4)      Į [Jungtinės Karalystės] priemones įtrauktas itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašas buvo sudarytas aiškiai ir skaidriai, taip pat [šioje valstybėje narėje] pradėtos [vyko] išsamios konsultacijos.

(5)      Komisija įsitikino, kad [Jungtinės Karalystės] priemonių sąraše nurodyti įvykiai atitiko bent du iš toliau nurodytų kriterijų, kurie laikomi patikimais įvykių reikšmės visuomenei rodikliais: i) ypatingas visuotinis atgarsis valstybėje narėje, o ne vien reikšmingas įvykis tiems, kas paprastai domisi tam tikra sporto šaka ar veikla; ii) bendrai pripažįstama išskirtinė kultūrinė reikšmė valstybės narės gyventojams, ypač svarbūs kultūrinei tapatybei; iii) nacionalinės komandos dalyvavimas tam tikrame renginyje vykstant tarptautinės reikšmės varžyboms ar turnyrui; ir iv) įvykis tradiciškai transliuojamas nemokamos televizijos ir sulaukęs didelio žiūrovų dėmesio.

(6)      Daugelis [Jungtinės Karalystės] priemonių sąraše nurodytų įvykių, įskaitant vasaros ir žiemos olimpines žaidynes, pasaulio futbolo taurės ir Europos čempionato finalo turnyrus, priskiriami renginiams, kurie tradiciškai laikomi visuomenei itin reikšmingais, kaip aiškiai nurodyta Direktyvos [97/36] 18 konstatuojamojoje dalyje. Šie renginiai turi ypatingą visuotinį atgarsį [Jungtinėje Karalystėje], kadangi yra ypač populiarūs plačiojoje visuomenėje (nesvarbu, kokia dalyvių tautybė), o ne tik tarp tų, kurie paprastai domisi sporto renginiais.

<...>

(18)      Į sąrašą įtraukti įvykiai, įskaitant tuos, kurie laikomi visuma, o ne sudaryti iš vienas po kito vykstančių atskirų įvykių, tradiciškai transliuojami nemokamos televizijos ir sutraukia daug televizijos žiūrovų <...>

(19)      [Jungtinės Karalystės] priemonės yra proporcingos, kad pateisintų nuo [išimtį iš] pagrindinės ES [EB] sutartyje nustatytos laisvės teikti paslaugas remiantis svarbiausia priežastimi – visuomenės interesu [svarbiu visuomenės interesu], t. y. užtikrinti visuomenei itin reikšmingų įvykių transliavimą, leidžiančią nukrypti nuostatą [leidžiančios nukrypti nuostatos].

(20)      [Jungtinės Karalystės] priemonės neprieštarauja [EB sutarties] konkurencijos taisyklėms, kadangi išvardytiems įvykiams transliuoti reikalavimus atitinkančio transliuotojo apibrėžtis grindžiama objektyviais kriterijais, sudarančiais sąlygas faktinei ir galimai [veiksmingai ir potencialiai] konkurencijai dėl teisių transliuoti šiuos įvykius įgijimo. Be to, išvardytų įvykių skaičius nėra toks neproporcingas, kad iškreiptų konkurenciją nemokamos ir mokamos televizijos vartotojų rinkose.

(21)      [Jungtinės Karalystės] priemonių proporcingumą pabrėžia faktas, kad kai kuriems į sąrašą įtrauktiems įvykiams reikia retransliacijos [tik tinkamos antrinės transliacijos].

<...>

(24)      Remiantis [Sprendimu Infront WM prieš Komisiją], pripažinimas, kad vadovaujantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalimi nustatytos priemonės neprieštarauja Bendrijos teisei, prilygsta sprendimui, kurį turi priimti Komisija. Todėl šiuo sprendimu būtina pripažinti, kad priemonės, apie kurias pranešė [Jungtinė Karalystė], neprieštarauja Bendrijos teisei. Priemonės, nurodytos šio sprendimo priede, turėtų būti skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje remiantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 2 dalimi.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

18      2008 m. vasario 5 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu UEFA pareiškė šį ieškinį.

19      UEFA taip pat paprašė Pirmosios instancijos teismo taikant proceso organizavimo priemones nurodyti Komisijos pateikti kelis dokumentus, kurie, UEFA teigimu, padėtų veiksmingai organizuoti rašytinę proceso dalį ir Pirmosios instancijos teismui vykdyti jam pavestą teisminę kontrolę.

20      2008 m. birželio 11 ir 16 dienomis pateiktais dokumentais Jungtinė Karalystė ir Belgijos Karalystė pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

21      2008 m. rugsėjo 29 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino šiuos prašymus įstoti į bylą. Į bylą įstojusios šalys savo paaiškinimus ir UEFA savo pastabas dėl šių paaiškinimų pateikė per nustatytus terminus.

22      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir imdamasis proceso organizavimo priemonių pateikė UEFA vieną, o Komisijai – du rašytinius klausimus. Į šiuos Pirmosios instancijos teismo klausimus buvo atsakyta per nustatytus terminus.

23      UEFA Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo pagal Bendrijos teisę patvirtinamas EURO įrašymas į nacionalinį Jungtinės Karalystės sąrašą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

24      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš UEFA bylinėjimosi išlaidas.

25      Belgijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

 Šalių argumentai

26      Belgijos Karalystė teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes sprendimas nėra nei konkrečiai, nei tiesiogiai susijęs su UEFA, o Bendrasis Teismas neturi kompetencijos vertinti nacionalinių priemonių teisėtumo. Be to, jos teigimu, UEFA nebuvo apskundusi nacionalinių priemonių Jungtinės Karalystės teismuose, todėl jos ieškinys Pirmosios instancijos teisme pateiktas praleidus terminą, nes galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas neturėtų įtakos nagrinėjamo nacionalinio reguliavimo galiojimui.

27      UEFA mano, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

 Bendrojo Teismo vertinimas

28      Belgijos Karalystės nurodyti nepriimtinumo pagrindai susiję su viešąja tvarka, nes jais abejojama dėl UEFA galimybės pareikšti ieškinį, reiškiamos pastabos dėl ieškinio termino ir Bendrojo Teismo kompetencijos. Taigi Bendrasis Teismas turi ex ifficio išnagrinėti šiuos nepriimtinumo pagrindus, nors pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį Belgijos Karalystė, kaip į bylą įstojusi šalis, neturi galimybės jų reikšti, nes Komisija neginčijo ieškinio priimtinumo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 21–23 punktus).

29      Kalbant apie tiesioginę UEFA sąsają, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad sprendimas turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, įvykdoma tik tuomet, kai ginčijama Bendrijos priemonė tiesiogiai veikia asmens teisinę padėtį ir nepalieka jokios diskrecijos adresatui, atsakingam už jos įgyvendinimą, esantį vien automatinio pobūdžio ir kylantį tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų (žr. 2008 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Infront WM, C‑125/06 P, Rink. p. I‑1451, 47 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

30      Šiuo klausimu pasakytina, kad pagal Broadcasting Act 1996 101 straipsnį (žr. šio sprendimo 10 punktą) nė vienas televizijos transliuotojas, patenkantis į vieną iš šio sprendimo 9 punkte aprašytų kategorijų, negali tiesiogiai ir išskirtinėmis teisėmis transliuoti į Jungtinės Karalystės sąrašą įrašyto įvykio. Tik jeigu nė vienas kitai kategorijai priklausantis transliuotojas neparodo susidomėjimo įsigyti šio įvykio transliavimo teisių ir jeigu įvykdomos šio sprendimo 12 punkte įvardytos sąlygos, Office of Communications gali suteikti teises įsigijusiam transliuotojui leidimą transliuoti atitinkamą įvykį tiesiogiai ir išskirtinėmis teisėmis.

31      Šis reguliavimas reiškia, kad išskirtinių EURO, kurio organizatorius, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, yra UEFA, transliavimo teisių perleidimas Jungtinės Karalystės jurisdikcijai priklausantiems transliuotojams, užkertant kitiems tos pačios valstybės narės jurisdikcijai priklausantiems ir suinteresuotumą jas įsigyti išreiškusiems transliuotojams kelią transliuoti visą ar dalį šio įvykio šioje valstybėje, nesukelia teisinių pasekmių, kurių paprastai turi toks išskirtinumas.

32      Nors teisinga, kad šias teisines pasekmes sukelia Jungtinės Karalystės teisės aktai, o ne ginčijamas sprendimas, vis dėlto dėl šio sprendimo pradėjęs veikti Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje įtvirtintas abipusio pripažinimo mechanizmas sukuria valstybėms narėms pareigą paisyti šių pasekmių. Konkrečiai kalbant, valstybės narės turi užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys transliuotojai laikysis į Jungtinės Karalystės sąrašą įrašytų įvykių televizijos transliavimo šioje valstybėje narėje sąlygų, kaip jas apibrėžė Jungtinė Karalystė savo patvirtintose ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtose priemonėse. Tačiau pareiga pasiekti tokį rezultatą turi tiesioginės neigiamos įtakos kitų nei Jungtinė Karalystė valstybių narių jurisdikcijai priklausančių televizijos transliacijas vykdančių subjektų, pageidaujančių įsigyti pirmumo tvarka UEFA priklausančias transliavimo Jungtinėje Karalystėje teises, teisinei padėčiai (šiuo klausimu žr. 29 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Infront WM 62 ir 63 punktus).

33      Todėl dėl ginčijamo sprendimo pradėjęs veikti abipusio pripažinimo mechanizmas įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos transliuotojai nesinaudos šio sprendimo 31 punkte aprašytomis teisėmis, dėl ko UEFA taip pat patiria jai pirmumo tvarka priklausančių teisių apribojimą, kai jos viešai siūlomos ne Jungtinės Karalystės, o kitos valstybės narės jurisdikcijai priklausantiems transliuotojams.

34      Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas turi tiesioginį poveikį UEFA teisinei padėčiai, kiek tai susiję su pirmumo tvarka jai priklausančiomis teisėmis, ir nepalieka valstybėms narėms jokios diskrecijos siekiamo rezultato atžvilgiu, kuris nustatytas automatiškai ir išplaukia vien iš Bendrijos reguliavimo, nepriklausydamas nuo konkrečių mechanizmų, kuriuos nacionalinės institucijos sukurs šiam tikslui pasiekti, turinio (šiuo klausimu žr. 29 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Infront WM 60 ir 61 punktus).

35      Taigi ginčijamas sprendimas tiesiogiai susijęs su UEFA.

36      Kalbant apie klausimą, ar ginčijamas sprendimas konkrečiai susijęs su UEFA, reikia priminti, jog kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali remtis konkrečia sąsaja su juo tik tuomet, jei šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir asmenis, kuriems šis sprendimas skirtas (žr. 29 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Infront WM 70 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

37      Nagrinėjamoje byloje neginčijama, jog EURO, neatsižvelgiant į jo transliavimo teisių teisinę prigimtį ir šaltinį, yra įvykis pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, nes jį iš anksto rengia organizatoriai, turintys teisinę galią parduoti šias teises, ir UEFA yra toks organizatorius. Kadangi tai galiojo ir priimant ginčijamą sprendimą, tuo momentu UEFA buvo visiškai nesunkiai identifikuojama.

38      Todėl ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su UEFA.

39      Dėl Belgijos Karalystės argumentų, kad veikdamas pagal EB 230 straipsnį Bendrasis Teismas neturi kompetencijos vertinti nacionalinių priemonių teisingumo ir kad UEFA neskundė Jungtinės Karalystės priimtų priemonių nacionaliniuose teismuose, pakanka pažymėti, jog savo ieškiniu UEFA, be kita ko, ginčija ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, pagal kurį Jungtinės Karalystės priemonės buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Bendrijos teisei, teisėtumą.

40      Tai reiškia, jog kontrolė, kurią šioje byloje prašoma atlikti Bendrojo Teismo, susijusi su šio konstatavimo teisėtumu, o faktas, kad Jungtinės Karalystės priemonės nebuvo apskųstos nacionaliniuose teismuose, neturi jokios įtakos ieškinio, kuris, be to, buvo pareikštas per EB 230 straipsnyje nustatytą terminą, priimtinumui (šiuo klausimu žr. 14 punkte minėto Sprendimo Infront WM prieš Komisiją 109 punktą).

41      Todėl Belgijos Karalystės pateikti argumentai dėl ieškinio nepriimtinumo atmestini.

 Dėl esmės

42      UEFA pateikia aštuonis ieškinio pagrindus, pirma, dėl Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalies pažeidimo, antra, dėl motyvavimo stokos, trečia, dėl Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies pažeidimo, ketvirta, dėl konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimo, penkta, dėl laisvę teikti paslaugas reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimo, šešta, dėl jos nuosavybės teisės pažeidimo ir, aštunta, dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo.

43      Prieš pradedant nagrinėti UEFA pateiktus ieškinio pagrindus reikėtų padaryti kelis bendro pobūdžio pastebėjimus, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant ieškinio pagrindų pagrįstumą.

44      Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje buvo sukonkretinta valstybių narių galimybė remiantis svarbiomis bendrojo intereso priežastimis audiovizualinėje srityje apriboti galimybes pasinaudoti pagrindinėmis pirminėje Bendrijos teisėje įtvirtintomis laisvėmis.

45      Net jeigu remiantis Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalimi priimtos valstybių narių priemonės nediskriminuojant taikomos tiek nacionalinėje teritorijoje įsteigtoms įmonėms, tiek kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms, tam, kad jos būtų pripažintos sudarančiomis laisvės teikti paslaugas, kaip ji suprantama pagal EB 49 straipsnį, apribojimą, pakanka, kad jomis būtų privilegijuojamos tam tikros nacionalinėje teritorijoje įsteigtos įmonės (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo SETTG, C‑398/95, Rink. p. I‑3091, 16 punktą ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, Rink. p. I‑11135, 37 ir 38 punktus).

46      Tačiau tokie pagrindinių Sutarties garantuojamų laisvių apribojimai gali būti pateisinami, kai jie atitinka svarbias bendrojo intereso priežastis, jeigu yra tinkami užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 45 punkte minėto Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt. 39 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

47      Šiuo klausimu primintina, kad saviraiškos laisvė, kuri saugoma pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, yra viena iš Bendrijos teisinės sistemos užtikrinamų pagrindinių teisių ir sudaro svarbią bendrojo intereso priežastį, galinčią pateisinti tokius apribojimus (šiuo klausimu žr. 45 punkte minėto Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt. 41 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Be to, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalį saviraiškos laisvė apima ir laisvę gauti informaciją.

48      Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje, Jungtinės Karalystės priimtos priemonės riboja laisvę teikti paslaugas. Tačiau, kaip išplaukia iš Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies, Direktyvos 89/552 3a straipsnyje numatytos priemonės skirtos apsaugoti teisę į informaciją ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus, šalyje ar už jos ribų vykstančius visuomenei itin reikšmingus įvykius. Pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį įvykis itin reikšmingas visuomenei, jeigu jis ypatingas, domina plačią Europos Sąjungos arba atskiros valstybės narės visuomenę ar nemažą atskiros valstybės narės visuomenės dalį ir rengiamas iš anksto organizatoriaus, turinčio teisę parduoti su tuo renginiu susijusias teises.

49      Tai reiškia, kad būdamos susijusios su itin reikšmingais visuomenei įvykiais priemonės pagal Direktyvos 89/52 3a straipsnio 1 dalį pateisinamos dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių.

50      Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 46 punkte, atitinkamos priemonės turi būti tinkamos užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

51      Galiausiai dėl Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies reikšmės pirmiausia pažymėtina, jog, kaip pabrėžia Komisija, Direktyvos 89/552 3a straipsnyje, į kurį daroma nuoroda šioje konstatuojamojoje dalyje, konkretūs įvykiai, kuriuos valstybės narės gali pripažinti itin reikšmingais visuomenei, nėra visiškai suderinami. Priešingai nei buvo Europos Parlamento sprendime dėl Tarybos bendrosios pozicijos priimant Direktyvą 97/36 (OL C 362, 1996, p. 56) išdėstytoje šio straipsnio versijoje, kurioje buvo tiesiogiai minimos vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės bei pasaulio ir Europos futbolo čempionatai, šioje nuostatoje nepaminėti konkretūs įvykiai, galintys būti įrašyti į nacionalinius sąrašus.

52      Tai reiškia, kad Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies negalima suprasti taip, jog EURO įrašymas į nacionalinį itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą automatiškai suderinamas su Bendrijos teise. Šios konstatuojamosios dalies juo labiau negalima suprasti taip, kad pagal ją visais atvejais visas EURO gali būti pagrįstai įtrauktas į tokį sąrašą, neatsižvelgiant į suinteresuotumą, kokį šios varžybos sukelia atitinkamoje valstybėje narėje.

53      Tačiau, atsižvelgiant į šio sprendimo 44–49 punktuose išdėstytus samprotavimus, ši konstatuojamoji dalis suponuoja, kad jeigu tam tikra valstybė narė įrašo EURO rungtynes į savo sudarytą sąrašą, savo pranešime Komisijai ji neprivalo pateikti atskiro pagrindimo dėl jų kaip itin reikšmingo visuomenei įvykio.

54      UEFA pateiktų ieškinio pagrindų pagrįstumą reikia vertinti atsižvelgiant į šiuos argumentus.

55      Galiausiai, kadangi savo antruoju ieškinio pagrindu UEFA iškelia klausimą dėl nepakankamo Komisijos vertinimo dėl Jungtinės Karalystės organizuotos procedūros aiškumo ir skaidrumo motyvavimo, Bendrasis Teismas išnagrinės šį ieškinio pagrindą prieš nagrinėdamas pirmąjį ieškinio pagrindą, kuriuo reiškiamos abejonės dėl tokio vertinimo pagrįstumo. Be to, Bendrasis Teismas penktąjį ieškinio pagrindą nagrinės prieš ketvirtąjį.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su motyvacijos stoka

–       Šalių argumentai

56      UEFA teigia, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas ir dėl šios priežasties neleidžia Bendrajam Teismui atlikti savo kontrolės. Kadangi ginčijamas sprendimas apribojo laisvę teikti paslaugas, konkurenciją ir nuosavybės teisę, jis turėjo būti detaliai motyvuotas. Tačiau, anot ieškovės, ginčijamame sprendime nebuvo pateiktas pakankamas motyvavimas, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės organizuotos procedūros aiškumu ir skaidrumu arba su laisve teikti paslaugas ir konkurencijos teise.

57      Ieškovės nuomone, iš ginčijamo sprendimo teksto matyti, kad jį priimdama Komisija nebuvo atsižvelgusi į situacijos raidą nuo 2000 m., todėl 2007 m. neturėjo reikiamų duomenų tinkamai motyvuotam sprendimui priimti. Tačiau 2000 m. ir 2004 m. EURO žiūrovų skaičiai parodo, kad rungtynės, kuriose nedalyvavo jokia Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė, šioje valstybėje pritraukė tik trečdalį televizijos žiūrovų, stebėjusių rungtynes, kuriose dalyvavo kuri nors šios valstybės nacionalinė rinktinė. Nesurinkusi informacijos apie visas pasikeitusias aplinkybes priėmus šio sprendimo 14 punkte minėtą Sprendimą Infront WM prieš Komisiją, dėl kurio tapo būtinas sprendimas dėl Jungtinės Karalystės sąrašo, Komisija taip pat pažeidė gero administravimo principą. Be to, ieškovė mano, kad minėtu teismo sprendimu nebuvo patvirtintas 2000 m. liepos 28 d. laiške išdėstytas vertinimas (žr. šio sprendimo 13 ir 14 punktus) dėl Jungtinės Karalystės sąrašo suderinamumo su Bendrijos teise.

58      Anot UEFA, Komisija tiesiog pavertė 2000 m. liepos 28 d. laišką sprendimu, neatlikusi gilesnės nei paprasčiausios paviršutinės analizės, kokios ji buvo ėmusis, remiantis jos pačios paaiškinimais Bendrajam Teismui, byloje, kurioje priimtas 14 punkte minėtas Sprendimas Infront WM prieš Komisiją. Toks pareigos atlikti išsamų tyrimą nepaisymas neišvengiamai lėmė pareigos motyvuoti pažeidimą bei akivaizdžias vertinimo klaidas, kiek tai susiję su laisve teikti paslaugas ir konkurencijos teise.

59      Šiuo klausimu UEFA teigia, kad laisvės teikti paslaugas apribojimas grindžiamas vien televizijos prieigos prie itin reikšmingų visuomenei įvykių paminėjimu, o tai yra paprasčiausia nuoroda į Direktyvos 89/552 3a straipsnį, nenurodant faktinių ir teisinių aplinkybių, pateisinančių šią išimtį iš vienos pagrindinių Sutarties nuostatų. Be to, dėl konkurencijos teisės ieškovė pažymi, kad ginčijamame sprendime net nebandoma apibrėžti atitinkamų rinkų.

60      Galiausiai UEFA tvirtina, kad Komisija privalėjo atskirai motyvuoti savo sprendimą laikytis kito požiūrio, nei ji laikėsi dėl valstybių narių, kurios į savo atitinkamus sąrašus yra įrašiusios tik tam tikras EURO rungtynes.

61      Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

62      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuoti asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais aktas konkrečiai ir tiesiogiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nėra reikalaujama motyvuose nurodyti visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias normas (2000 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBA prieš Florimex ir kt., C‑265/97 P, Rink. p. I‑2061, 93 punktas).

63      Be to, primintina, kad pareiga motyvuoti yra esminis formos reikalavimas ir jį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvavimo pagrįstumo, kuris yra susijęs su materialiniu ginčijamo akto teisėtumu (2007 m, gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 94 punktas).

64      Dėl klausimo, ar Jungtinės Karalystės taikyta procedūra atitiko aiškumo ir skaidrumo reikalavimus, ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašas buvo sudarytas aiškiai ir skaidriai, taip pat šioje valstybėje narėje vyko išsamios konsultacijos (žr. šio sprendimo 17 punktą).

65      Šiuo klausimu visų pirma svarbu pažymėti, kad pati UEFA dalyvavo aptariamoje procedūroje ir 1997 m. gruodžio 23 d. ministrui adresuotu laišku pateikė savo pastabas dėl galimo šių varžybų įtraukimo į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą.

66      Antra, Broadcasting Act 1996 nuostatos dėl itin reikšmingų visuomenei įvykių išdėstytos ginčijamo sprendimo priede. Šio teisės akto 97  straipsnyje numatyta, kad aptariamą sąrašą sudaro ministras, be kita ko, pasikonsultavęs su asmeniu, iš kurio galima įsigyti teisę transliuoti per televiziją nacionalinės reikšmės įvykį, kurį ministras siūlo įtraukti arba neįtraukti į šį sąrašą.

67      Trečia, iš ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamosios dalies kartu su jo 6 ir 18 konstatuojamosiomis dalimis išplaukia, kad įtraukti EURO į Jungtinės Karalystės sąrašą Komisija pritarė dėl to, kad šios varžybos susilaukia ypatingo nacionalinio atgarsio, ir ne tik tarp tų, kurie paprastai domisi sporto įvykiais per televiziją, ir kad tradiciškai jos buvo transliuojamos per nemokamus televizijos kanalus bei pritraukė daug žiūrovų. Nagrinėjami kriterijai yra tarp tų, kuriuos ministras buvo nustatęs iki konsultavimosi dėl ypatingų į Jungtinės Karalystės sąrašą įrašytinų įvykių procedūros (žr. šio sprendimo 7 ir 8 punktus).

68      Tai reiškia, kad ginčijamame sprendime pateikta reikiama informacija, leidžianti UEFA sužinoti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, jog turint omenyje į sąrašą įrašytinų įvykių pasirinkimui taikytus kriterijus, konsultacijas dėl tokio pasirinkimo ir kompetentingos institucijos paskyrimą, procedūra, kurios laikėsi ministras, buvo aiški, skaidri ir sudaranti Bendrajam Teismui galimybę imtis tokio vertinimo pagrįstumo kontrolės.

69      Kiek UEFA bendrai remiasi motyvacijos stoka laisvės teikti paslaugas ir konkurencijos teisės klausimais, primintina, kad ginčijamo sprendimo 19 ir 20 konstatuojamosiose dalyse Komisija išdėstė priežastis, dėl kurių nusprendė, jog Jungtinės Karalystės priemonės neprieštarauja Bendrijos teisės nuostatoms šiose srityse (žr. šio sprendimo 17 punktą).

70      Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad Jungtinės Karalystės priemonės yra proporcingos ir pateisina laisvės teikti paslaugas išimtį dėl svarbaus visuomenės intereso, kaip antai plačios televizinės visuomenės prieigos prie itin reikšmingų visuomenei įvykių. Iš ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad priežastys dėl kurių Komisija nusprendė, jog Sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas netrukdo įrašyti EURO į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, išdėstytos tokiu būdu, kuris leidžia UEFA jas suprasti ir ginčyti jų pagrįstumą, o Bendrajam Teismui – vykdyti savo kontrolę. Kadangi ginčijamo sprendimo 5, 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytos priežastys, dėl kurių Komisija priėjo prie išvados, kad EURO yra itin reikšmingas visuomenei įvykis, UEFA, kaip pirminė EURO transliavimo teisių turėtoja, turi galimybę išnagrinėti, ar yra duomenų, leidžiančių suabejoti tokiu vertinimu arba įrodyti, kad visų šių varžybų rungtynių įrašymas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą yra neproporcingas arba prieštarauja Bendrijos teisei dėl kitų priežasčių.

71      Konkurencijos teisės klausimu ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog transliuotojų suskirstymui į kategorijas taikomi kriterijai yra objektyvūs ir Jungtinės Karalystės priemonės sudaro sąlygas veiksmingai ir potencialiai konkurencijai dėl teisių transliuoti nagrinėjamus įvykius įgijimo. Be to, Komisija nusprendė, jog išvardytų įvykių skaičius nėra toks neproporcingas, kad iškreiptų konkurenciją nemokamos ir mokamos televizijos vartotojų rinkose.

72      Konstatuotina, kad šioje konstatuojamojoje dalyje Komisija įvardijo priežastis, dėl kurių mano, kad Jungtinės Karalystės priemonės neprieštarauja EB 86 straipsniui. Be to, iš tos pačios konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija išdėstė savo poziciją vadovaudamasi nagrinėjamų įvykių transliavimo teisių įgijimo rinka bei nemokamos ir mokamos televizijos vartojimo rinka. Taip pat svarbu patikslinti, kad ginčijamame sprendime siekiama ne nagrinėti įmonių veiksmus EB 81 ir EB 82 straipsnių atžvilgiu bei prireikus imtis priemonių remiantis 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), bet įvertinti valstybės priemonių atitiktį EB 86 straipsniui. Tokiomis aplinkybėmis pagal EB 253 straipsnį Komisijai tenkanti pareiga motyvuoti įvykdoma, jeigu ši institucija nedviprasmiškai išdėsto priežastis, dėl kurių mano, kad nacionalinis reglamentavimas nesukelia konkurencijos apribojimo, kuris būtų nesuderinamas su reikšmingomis Sutarties nuostatomis, kiek tai susiję su įmonėmis, kurioms suteiktos specialios ar išskirtinės teisės.

73      Kadangi šios priežastys išdėstytos ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje, UEFA turi galimybę sužinoti Komisijos pagrindimą ir ginčyti jo pagrįstumą Bendrajame Teisme, o šis teismas, be to, gali atlikti kontrolę šiuo klausimu.

74      Dėl UEFA argumentų, kad Komisija teisiniu požiūriu nepakankamai pagrindė ginčijamą sprendimą, nes, siekdama patikrinti ministro išvadas, kuriomis remiantis EURO buvo įrašytas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, neatsižvelgė į vėlesnių nei 2000 m. metų duomenis, konstatuotina, kad jie susiję ne su ginčijamo sprendimo motyvavimu, o su šių motyvų pagrįstumu. Kadangi Komisija ginčijamo sprendimo 5, 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstė priežastis, dėl kurių mano, jog EURO galėjo būti pagrįstai įrašytas į nagrinėjamą sąrašą, aplinkybė, jog nebuvo atsižvelgta į duomenis, galinčius paneigti institucijos išvadas šiuo klausimu, net jei tai būtų įrodyta, turėtų poveikį materialiniam ginčijamo sprendimo teisėtumui. Taigi šie argumentai bus išnagrinėti vertinant trečiąjį ieškinio pagrindą.

75      Dėl argumento, kad Komisija privalėjo atskirai motyvuoti savo sprendimą laikytis kito požiūrio, nei ji laikėsi valstybių narių, kurios į savo atitinkamus sąrašus yra įrašiusios tik tam tikras EURO rungtynes, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje Komisija tokios pareigos neturėjo.

76      Šiuo klausimu pasakytina: kadangi Direktyvos 89/552 3a straipsniu nėra visiškai suderinami konkretūs įvykiai, kuriuos valstybės narės gali pripažinti itin reikšmingais visuomenei (žr. šio sprendimo 51 ir 52 punktus), su nagrinėjama nuostata gali būti suderinami keli požiūriai dėl EURO rungtynių įrašymo į nacionalinį sąrašą.

77      Šiomis sąlygomis, jeigu viso EURO įrašymas į nacionalinį sąrašą yra suderinamas su Bendrijos teise, niekas netrukdo tam, kad su Bendrijos teise būtų suderinamas ir tik tam tikrų šių varžybų rungtynių įrašymas į sąrašą. Todėl aplinkybė, kad savo sprendimuose Komisija suderinamais su Bendrijos teise buvo pripažinusi ir kitus požiūrius, savaime nėra prieštaringa ir, priešingai nei teigia ieškovė, nereikalauja jokio atskiro pagrindimo.

78      Todėl antrasis ieškinio pagrindas atmestinas.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalies pažeidimu

–       Šalių argumentai

79      UEFA teigimu, pagal Direktyvos 89/552 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos aiškiai, skaidriai ir tinkamu laiku sudaryti itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą. Šiuo klausimu ginčijamame sprendime apsiribojama nuoroda 4 konstatuojamojoje dalyje į tai, kad ši sąlyga įvykdoma ir kad Jungtinėje Karalystėje vyko išsamios konsultacijos.

80      Anot ieškovės, šios konsultacijos nebuvo visiškai išsamios, nes ministras tinkamai neatsižvelgė į per jas suformuluotus UEFA komentarus. Be to, ministras ignoravo Advisory Group on listed events nuomonę (žr. šio sprendimo 8 punktą), pagal kurią buvo rekomenduojama rungtynes nedalyvaujant jokiai Jungtinės Karalystės nacionalinei komandai įtraukti į sąrašo „B grupę“, ir Office of Fair Trading (OFT, Jungtinės Karalystės konkurencijos tarnyba) nuomonę, pagal kurią siūlyta rungtynes įrašyti į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, tik jeigu to reikalauja „labai svarbus viešasis interesas“. Tačiau ministras nei įvardijo priežastis, dėl kurių neatsižvelgė į šias nuomones, nei paaiškino, kodėl kiekvienos EURO rungtynės turėtų būti laikomos itin reikšmingomis Jungtinės Karalystės visuomenei.

81      Be to, nebuvo surengta jokių konsultacijų dėl transliuotųjų suskirstymo į Broadcasting Act 1996 98 straipsnyje įtvirtintas kategorijas kriterijų (žr. šio sprendimo 9 punktą), kurie sustiprina Jungtinės Karalystės teisės aktais įvestus konkurencijos apribojimus ir dėl kurių už šios valstybės narės ribų įsteigtiems televizijos transliuotojams praktiškai neįmanoma įsigyti išskirtines į sąrašą įtrauktų įvykių televizijos transliacijos teises. Be to, ieškovės nuomone, televizijos transliuotojų suskirstymas į kategorijas turi poveikį pasekmių, atsirandančių dėl tam tikro įvykio įrašymo į sąrašą, apimčiai.

82      UEFA pažymi, kad Jungtinė Karalystė nėra keitusi itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašo nuo 1998 m., nors nuo to laiko rinka iš esmės pasikeitė. Taigi 1997 ir 1998 m. vykusios konsultacijos negali būti laikomos tinkamomis Komisijai priimant 2007 m. sprendimą.

83      Ieškovės manymu, Broadcasting Act 1996 neatitinka Direktyvos 89/552 3a straipsnio reikalavimų, nes pagal šį teisės aktą ministras nėra įpareigojamas patikrinti, ar netiesioginių transliacijų pakanka, siekiant apsaugoti bendrąjį interesą užtikrinti televizijos prieigą prie itin reikšmingo įvykio. Be to, sąrašo grupės, kuriai priklauso kiekvienas įvykis, pasirinkimo procedūra nėra nei aiški, nei skaidri. Šiomis sąlygomis ginčijamo sprendimo 21 konstatuojamojoje dalyje esančiu teiginiu, kad Jungtinės Karalystės priemonių proporcingumą pabrėžia faktas, jog kai kuriems į sąrašą įtrauktiems įvykiams reikia tik tinkamos antrinės transliacijos, nepaaiškinama, kodėl buvo protinga ir proporcinga įtraukti visas EURO rungtynes į sąrašo „A grupę“.

84      UEFA tvirtina, kad Jungtinės Karalystės priemonės riboja nuo 1996 m. spalio 1 d. įgytas išskirtines teises, o EURO į šios valstybės narės sąrašą buvo įrašytas tik 1998 m. birželio 25 d. Tačiau Komisija nenagrinėjo atgaline data nustatytų su EURO susijusių išskirtinių teisių apribojimų teisėtumo, nors tokie veiksmai neatrodo suderinami nei su Jungtinės Karalystės teisės aktais, nei su Direktyvos 89/552 3 straipsnio 3 dalimi.

85      Galiausiai UEFA pabrėžia, kad jos prieštaravimai verčia suabejoti ginčijamo sprendimo galiojimu tiek, kiek jame Komisija nepadarė išvados, kad nacionaliniu lygiu organizuota procedūra nebuvo nei aiški, nei skaidri, o Jungtinės Karalystės priemonių neginčijamas nacionaliniuose teismuose, neatima iš jos teisės pateikti šį ieškinio pagrindą.

86      Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

87      Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje nėra išvardyti specialūs požymiai, kurie turi būti būdingi procedūrai, nacionaliniu lygiu sukurtai itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašui sudaryti. Šioje nuostatoje valstybėms narėms palikta diskrecija organizuoti atitinkamas procedūras, kiek tai susiję su jų etapais, galimomis konsultacijomis su suinteresuotais asmenimis ir administracinių įgaliojimų suteikimu, patikslinant, kad visos šios procedūros turi būti grindžiamos aiškumu ir skaidrumu.

88      Pabrėžtina, kad naudojimosi pagrindinėmis sutarties užtikrinamomis laisvėmis apribojimai imantis dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių pateisinamų nacionalinių priemonių dar turi būti tinkami užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti (žr. šio sprendimo 46 punktą).

89      Pavyzdžiui, nors nacionalinėms institucijoms, kaip antai numatytos Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje, pavesta saugoti teisę į saviraiškos laisvę (žr. šio sprendimo 47–49 punktus), tokią politiką įgyvendinti skirtų priemonių nustatyti reikalavimai visuomet turi būti proporcingi minėtam tikslui ir jais negali būti diskriminuojami kitų valstybių narių asmenys (šiuo klausimu žr. 1989 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groener, C‑379/87, Rink. p. 3967, 19 punktą ir 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger, C‑112/00, Rink. p. I‑5659, 82 punktą).

90      Būtent tokiomis sąlygomis procedūros, kurių imasi valstybės narės itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašui sudaryti, turi būti aiškios ir skaidrios tokia prasme, kad jos turi būti pagrįstos objektyviais, iš anksto suinteresuotiems asmenims žinomais kriterijais, kad būtų išvengta savavališko pasinaudojimo diskrecija, kuria disponuoja valstybės narės, kai sprendžia dėl konkrečių į jų sąrašus įrašytinų įvykių (šiuo klausimu žr. 53 punkte minėto Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt. 46 punktą). Nors teisinga, jog pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnį įvykio įrašymas į sąrašą reikalauja, kad jis būtų itin reikšmingas visuomenei, išankstinis konkrečių kriterijų, kuriais remiantis vertinamas šis reikšmingumas, nustatymas sudaro esminę sąlygą tam, kad nacionaliniai sprendimai būtų priimami skaidriai ir paisant diskrecijos, kuria šiuo klausimu disponuoja valstybės narės, ribų (žr. šio sprendimo 119 punktą).

91      Procedūros aiškumo ir skaidrumo reikalavimas taip pat suponuoja, kad su ja susijusiose nuostatose būtų nurodyta sudaryti sąrašą kompetentinga institucija ir sąlygos, kuriomis suinteresuoti asmenys gali pateikti savo pastabas.

92      Paprasčiausias elementų, kuriais galima ginčyti nacionalinės institucijos vertinimą dėl tam tikro konkretaus įvykio reikšmingumo visuomenei, buvimas savo ruožtu susijęs ne su taikytos procedūros aiškumu ar jos skaidrumu, o su tokio vertinimo pagrįstumu. Tai pasakytina ir tuomet, kai šie požymiai – tai patariamųjų institucijų, kompetentingos įstaigos padalinių arba procedūroje dalyvavusių suinteresuotų asmenų pateiktos nuomonės ar pastabos.

93      Todėl UEFA argumentai, susiję su tuo, jog nebuvo atsižvelgta į Advisory Group on listed events bei Office of Fair Trading rekomendacijas ir į jos pačios pastabas, negali kelti abejonių dėl to, kaip Komisija įvertino ministro taikytos procedūros itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašui sudaryti aiškumą ar skaidrumą (žr. šio sprendimo 6–8 punktus).

94      Be to, Direktyvos 89/552 3a straipsnyje įtvirtintas aiškumo ir skaidrumo reikalavimas nėra skirtas įpareigoti ir neįpareigoja kompetentingos nacionalinės institucijos išdėstyti priežastis, dėl kurių ji nesilaikė nuomonių ar pastabų, kurios jai buvo pateiktos per konsultacinę procedūrą. Taigi UEFA argumentai, jog nei ministras, nei Komisija nenurodė priežasčių, dėl kurių nebuvo laikytasi Advisory Group on listed events nuomonės, negali įrodyti, kad ginčijamame sprendime padaryta klaida, kai Jungtinės Karalystės taikyta procedūra buvo pripažinta aiškia ir skaidria.

95      Toks vertinimas juo labiau taikytinas EURO, kuris paminėtas Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje ir gali būti pagrįstai laikomas nedalomu sporto įvykiu, o ne atskirų į „svarbias“, „normalias“ bei atitinkamos nacionalinės rinktinės rungtynes suskirstytų įvykių visuma (žr. šio sprendimo 103 punktą).

96      Šiomis sąlygomis, jeigu tam tikras suinteresuotas asmuo mano, jog per konsultacinę procedūrą pateiktose nuomonėse ar pastabose yra duomenų, kurios paneigia galutinį kompetentingos institucijos vertinimą dėl atitinkamo įvykio reikšmingumo visuomenei, jis gali, pirma, ginčyti šį vertinimą nacionaliniuose teismuose ir, antra, ginčyti galimo Komisijos sprendimo, kuriuo šis vertinimas patvirtinimas, pagrįstumą Bendrajame Teisme, kaip tai ir daro UEFA, pateikdama trečiąjį ieškinio pagrindą.

97      Taip pat pasakytina, kad konsultacijų dėl televizijos transliuotojų suskirstymo kriterijų nebuvimas, net jei ši aplinkybė būtų laikoma įrodyta, negali kelti abejonių dėl to, kaip Komisija įvertino ministro taikytos procedūros itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašui sudaryti aiškumą ar skaidrumą. Pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalį aiškumo ir skaidrumo reikalavimas taikomas nagrinėjamo sąrašo sudarymo procedūrai, o ne procedūrai, kurios buvo laikytasi įtvirtinant visą teisinį pagrindą teisei į informaciją apsaugoti. Be to, šio teisinio pagrindo suderinamumą su Bendrijos teisę Komisija vertina pagal šios nuostatos 2 dalį.

98      Klausimas, ar priimdama ginčijamą sprendimą 2007 m. Komisija galėjo pagrįstai pasiremti per konsultaciją, kuri buvo surengta iki 1998 m., surinktais duomenimis, taip pat susijęs ne su nacionaliniu lygiu taikytos procedūros aiškumu ar skaidrumu, o su Komisijos išvadų dėl EURO įrašymo į Jungtinės Karalystės sąrašą pagrįstumu ir bus nagrinėjamas vertinant trečiąjį ieškinio pagrindą.

99      Negalima pritarti ir UEFA argumentams, susijusiems su tuo, jog pagal Broadcasting Act 1996 ministras nėra įpareigotas patikrinti, ar viešąjį interesą galima tinkamai užtikrinti transliuojant itin reikšmingus Jungtinės Karalystės visuomenei įvykius per nemokamus televizijos kanalus netiesiogiai. Šiuo klausimu konstatuotina, kad šie argumentai pagrįsti klaidingu Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio supratimu. Šioje nagrinėjamos nuostatos dalyje valstybės narės nėra įpareigojamos nagrinėti, ar tikslą užtikrinti didelei visuomenės daliai galimybę per televiziją stebėti itin reikšmingą visuomenei įvykį galima tinkamai apsaugoti tais atvejais, kai šis įvykis tiesiogiai transliuojamas per mokamą televizijos kanalą, o netiesiogiai – per nemokamą televizijos kanalą. Šiuo sakiniu valstybėms narėms sudaroma galimybė numatyti, kad tam tikras itin reikšmingas visuomenei įvykis turi būti transliuojamas per televiziją, kuria Jungtinė Karalystė nepasinaudojo. Nagrinėjamose nacionalinėse nuostatose televizijos transliuotojams nėra nustatyta transliavimo pareiga, kaip tai ir numatyta Code on sports and other listed and designated events 9 straipsnyje.

100    Atitinkamai Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje iš valstybių narių nėra reikalaujama numatyti skirtingas procedūras sudarant kiekvieną iš kategorijų, prie kurių jos gali nuspręsti esant prasminga priskirti itin reikšmingus savo visuomenei įvykius. Pagal šią nuostatą reikalaujama, kad į sąrašą įrašyti įvykiai būtų iš tiesų itin reikšmingi visuomenei, tačiau ji neturi įtakos valstybės narės nuomonei dėl to, ar šiuos įvykius prasminga suskirstyti į kategorijas. Todėl vienintelės procedūros visam nagrinėjamam sąrašui sudaryti egzistavimas nepaneigia Komisijos išvados dėl šiam tikslui Jungtinės Karalystės įtvirtintos procedūros aiškumo ir skaidrumo. Taigi UEFA kaltinimui negali būti pritarta.

101    Darytina išvada, jog Komisija neprivalėjo ginčijamame sprendime konkrečiai išdėstyti priežasčių, dėl kurių į Jungtinės Karalystės sąrašo „A grupę“ buvo tinkama įtraukti visas EURO rungtynes, ir su tuo susijęs UEFA argumentas taip pat atmestinas.

102    Dėl argumento, kad ministras neišdėstė priežasčių, dėl kurių kiekvienos EURO rungtynės laikytinos itin reikšmingomis visuomenei, pirmiausia primintina, kad EURO minimas Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje kaip itin reikšmingo įvykio visuomenei pavyzdys. Antra, pasakytina, kad pateikdama trečiąjį ieškinio pagrindą UEFA tvirtina, jog iš tiesų Jungtinės Karalystės visuomenei itin reikšmingos tik atidarymo bei finalinės rungtynės ir rungtynės, kuriose dalyvauja kuri nors šios valstybės narės nacionalinė rinktinė.

103    Trečia, nors Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje nieko nepasakyta dėl visų ar tik dalies EURO rungtynių įtraukimo į nacionalinį itin reikšmingų įvykių sąrašą (žr. šio sprendimo 52 punktą), nėra nė vienos svarbios priežasties, leidžiančios manyti, kad iš principo itin reikšmingomis Jungtinės Karalystės visuomenei gali būti laikomos ir atitinkamai į tokį sąrašą įtrauktos tik „svarbios“ rungtynės bei rungtynės, kuriose dalyvauja kuri nors nacionalinė Jungtinės Karalystės rinktinė. EURO – tai varžybos, kurios gali būti pagrįstai laikomos nedalomu sporto įvykiu, o ne atskirų į „svarbias“ ir „normalias“ bei atitinkamos nacionalinės rinktinės rungtynes suskirstytų įvykių visuma. Šiuo klausimu pasakytina, jog visuotinai žinoma, kad EURO „normalių“ rungtynių rezultatai nulemia komandų likimą, ir nuo to gali priklausyti jų dalyvavimas „svarbiose“ rungtynėse arba rungtynėse su atitinkama nacionaline rinktine. Pavyzdžiui, per „normalias“ rungtynes nustatomi atitinkamos nacionalinės rinktinės varžovai kituose varžybų etapuose. Be to, nuo „normalių“ rungtynių rezultatų net gali priklausyti tai, ar ši nacionalinė rinktinė pasieks kitą varžybų etapą.

104    Atsižvelgiant į šias ypatingas aplinkybes, dėl kurių EURO galima laikyti vienu tęstiniu įvykiu, ministras neprivalėjo detaliau pagrįsti savo nuomonės dėl kiekvienų šių varžybų rungtynių, t. y. taip pat dėl „normalių“ rungtynių, visų pirma kai statistiniai duomenys neparodo, jog šios rungtynės sistemingai pritraukia tik nedidelį televizijos žiūrovų skaičių (žr. šio sprendimo 126–135 punktus).

105    Be to, argumentas dėl tariamo Jungtinės Karalystės teisės aktų veikimo atgaline data nėra susijęs nei su sudarant itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių sąrašą taikytos procedūros aiškumu, nei su jos skaidrumu. Kiek šiuo argumentu UEFA bando įrodyti, jog buvo pažeista Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalis, pakanka konstatuoti, kad šioje nuostatoje apibrėžtos kitų valstybių narių nei ta, kuri sudarė itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, pareigos veikiant abipusio pripažinimo mechanizmui. Todėl nuoroda į paskelbus Direktyvą 97/36 įgytas teises susijusi su teisės nuostatomis, kurias turi priimti kitos valstybės narės, siekdamos įvykdyti abipusio pripažinimo įsipareigojimus, o ne su sąrašą sudariusios valstybės narės, nagrinėjamu atveju – Jungtinės Karalystės, veiksmais.

106    Taigi UEFA argumentai neįrodo, kad Komisija padarė klaidą, kai nusprendė, jog šio sprendimo 7 ir 8 punktuose aprašyta procedūra buvo aiški ir skaidri.

107    Todėl pirmasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies pažeidimu

–       Šalių argumentai

108    UEFA tvirtina, kad nė vienas ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje įvardytų kriterijų (žr. šio sprendimo 17 punktą) nėra tenkinamas visų EURO rungtynių atveju.

109    Dėl pirmojo kriterijaus UEFA teigia, kad ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje išdėstytame Komisijos vertinime, jog visas EURO turi ypatingą visuotinį atgarsį Jungtinėje Karalystėje, nes yra ypač populiarus plačiojoje visuomenėje, o ne tik tarp tų, kurie paprastai domisi sporto renginiais, padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Anot UEFA, ši klaida turi įtakos viso EURO kvalifikavimui kaip itin reikšmingo Jungtinės Karalystės visuomenei įvykio, nes, priešingai nei teigia Komisija, EURO netenkina pirmojo ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje išvardytų kriterijų.

110    UEFA teigimu, du su Jungtine Karalyste susiję tyrimai, kuriuos ji pavedė atlikti specializuotai įstaigai, parodė, kad tarp asmenų, kurie „paprastai nesidomi“ arba „apskritai nesidomi“ futbolu, tik labai nedidelis procentas domisi EURO rungtynėmis, kuriose nedalyvauja kuri nors Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė. Pavyzdžiui, 20 % asmenų, kurie „paprastai nesidomi“ futbolu, parodė tam tikrą susidomėjimą tokiomis rungtynėmis, palyginti su 1 %, kurie buvo labai susidomėję, ir 45 %, kurie domėjosi EURO rungtynėmis, kai žaidė kuri nors Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė. Be to, iš tų, kurie kartais žiūri futbolo rungtynių televizijos transliacijas, vos 33 % domisi rungtynėmis nedalyvaujant kuriai nors Jungtinės Karalystės nacionalinei rinktinei, palyginti su 56 %, parodžiusių susidomėjimą priešingu atveju, o tarp tų, kurie niekada nežiūri futbolo per televiziją, vos 4 % susidomėtų rungtynėmis, jei nedalyvauja kuri nors Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė.

111    UEFA nuomone, šiuos rezultatus patvirtina žiūrovų Jungtinėje Karalystėje skaičiai, kuriais remiantis 2004 m. EURO rungtynės, kuriose nedalyvavo kuri nors Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė, vidutiniškai pritraukė vos 32 % žmonių, žiūrėjusių televiziją joms vykstant, palyginti su vidutiniškai 67 % televizijos žiūrovų, kuriuos pritraukė rungtynės, kai žaidė kuri nors šios valstybės narės nacionalinė rinktinė. Ieškovė pažymi, kad 2000 m. ir 2008 m. EURO duomenys parodo panašią situaciją, o kalbant apie 1996 m. EURO grupės rungtynes nedalyvaujant kuriai nors Jungtinės Karalystės nacionalinei rinktinei, pažymėtina, kad jos vidutiniškai pritraukė pusę televizijos žiūrovų, stebėjusių kurios nors šios valstybės narės nacionalinės rinktinės rungtynes. Anot UEFA, šie duomenys parodo, kad EURO rungtynės nedalyvaujant kuriai nors Jungtinės Karalystės rinktinei neturi ypatingo visuotinio atgarsio šioje valstybėje narėje, todėl neteisinga daryti išvadą, kad, apskritai paėmus, futbolu nesidomintys televizijos žiūrovai domisi šiomis rungtynėmis ir kad šios rungtynės itin reikšmingos Jungtinės Karalystės visuomenei.

112    Be to, UEFA daro nuorodą į tai, kad dvejos 2004 m. EURO rungtynės ir dvejos 2008 m. EURO rungtynės, leidus Office of Communications, buvo transliuojamos per antrajai Jungtinės Karalystės teisės aktuose įtvirtintai kategorijai priklausančius televizijos kanalus (žr. šio sprendimo 9 punktą) ir pritraukė nuo 4 000 iki 739 000 televizijos žiūrovų. Anot UEFA, jeigu šios rungtynės iš tiesų būtų buvusios itin reikšmingos Jungtinės Karalystės visuomenei, BBC ir ITV nebūtų prašiusios leidimo transliuoti jas per savo antrinius kanalus ir šios rungtynės nebūtų pritraukusios taip mažai žiūrovų. UEFA priduria, kad minėtas rungtynes transliavę kanalai apima didelę Jungtinės Karalystės visuomenės dalį (31,6 mln. 2004 m. ir 50,4 mln. 2008 m.), todėl aptariami žiūrovų skaičiai negali būti siejami su nedideliu pasiekiamų žiūrovų skaičiumi.

113    Dėl ketvirtojo kriterijaus, kurį ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje Komisija, atrodo, pripažino įvykdytu, UEFA tvirtina, kad jis nėra tinkamas norint įvertinti reikšmingumą visuomenei. Jos nuomone, iki mokamos televizijos išpopuliarėjimo šį kriterijų atitiko visi per televiziją transliuojami sporto įvykiai.

114    UEFA taip pat teigia, kad EURO rungtynės, kuriuose nedalyvauja kuri nors Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė, sistemingai pritraukia pastebimai mažesnį televizijos žiūrovų skaičių nei rungtynės dalyvaujant vienai iš šių komandų, todėl, be „svarbių“ rungtynių, tik rungtynės dalyvaujant tokiai komandai iš tikrųjų itin reikšmingos visai Jungtinės Karalystės visuomenei. Anot ieškovės, ši aplinkybė net buvo pripažinta viename iš Komisijos sprendimų dėl konkurencijos audiovizualiniame sektoriuje. Be to, pažymėtina, kad EURO rungtynės nedalyvaujant vienai iš nacionalinių rinktinių pagal žiūrovų skaičių nebūtų patekusios nei į populiariausių 2007 m. sporto įvykių dešimtuką, nei į 2006 m. ir 2007 m. populiariausių televizijos laidų šimtuką.

115    Ieškovė pabrėžia, jog didžiausias suinteresuotumas nacionaline rinktine taip pat būdingas televizijos žiūrovų įpročiams kitose valstybėse narėse, kaip antai Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Nyderlanduose, o Jungtinės Karalystės duomenys parodo dar didesnę tendenciją šią kryptimi, ir tai irgi pasakytina apie kitas sporto šakas. Išskyrus Belgijos Karalystę ir Jungtinę Karalystę, beveik visos itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašus sudariusios valstybės narės, kiek tai susiję su EURO, įrašė į juos tik „svarbias“ rungtynes bei atitinkamos nacionalinės rinktinės rungtynes. Tačiau nėra jokio objektyvaus skirtumo, kuris pateisintų Jungtinės Karalystės požiūrį, ir tai Komisija būtų galėjusi nustatyti, jeigu būtų atlikusi tyrimą šiuo klausimu.

116    Todėl padariusi išvadą, kad visas EURO yra itin reikšmingas Jungtinės Karalystės visuomenei, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Anot ieškovės, ši klaida pasireiškia ir faktine UEFA diskriminacija perleidžiant EURO televizijos transliacijų teises Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, pažeisdama savo pareigą pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį Komisija nebuvo teisingai patikrinusi nacionalinių priemonių suderinamumą su Bendrijos teise.

117    UEFA priduria, kad jeigu Direktyvos 97/36 18 konstatuojamoji dalis turėtų būti aiškinama kaip reiškianti, jog visas EURO yra itin reikšmingas visuomenei, ši konstatuojamoji dalis būtų neteisėta, ir šį neteisėtumą būtų galima pripažinti taikant EB 241 straipsnį.

118    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą ir pabrėžia, kad UEFA negali pateikti pagrįsto prieštaravimo pagal EB 241 straipsnį dėl Direktyvos 97/36. Be to, Komisija patvirtino, jog visas EURO atitinka pirmąjį ir ketvirtąjį iš ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje išvardytų kriterijų, kaip tai, be kita ko, matyti iš ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamųjų dalių.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

119    Pirmiausia primintina, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnyje nustačius, jog itin reikšmingų visuomenei įvykių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, apibrėžimas priklauso valstybių narių kompetencijai, valstybėms narėms šiuo klausimu suteikiama didelė diskrecija.

120    Be to, nepaisant aplinkybės, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnyje nėra suderinami konkretūs įvykiai, kuriuos valstybės narės gali pripažinti itin reikšmingais jų visuomenei (žr. šio sprendimo 51 ir 52 punktus), EURO paminėjimas Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje reiškia, jog Komisija negali pripažinti šių varžybų rungtynių įrašymo į įvykių sąrašą prieštaraujančiu Bendrijos teisei dėl to, kad atitinkama valstybė narė nepranešė jai konkrečių priežasčių, pagrindžiančių jas kaip itin reikšmingą visuomenei įvykį (žr. šio sprendimo 53 punktą). Tačiau galimą Komisijos išvadą, jog viso EURO įrašymas į tam tikros valstybės narės itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą yra suderinamas su Bendrijos teise dėl to, kad šios varžybos dėl savo požymių gali būti pagrįstai laikomos nedalomu įvykiu, galima ginčyti remiantis specifiniais argumentais, parodančiais, jog „normalios“ rungtynės nėra tokios reikšmingos šios valstybės narės visuomenei.

121    Kaip pasakyta šio sprendimo 51 ir 52 punktuose, nei Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje, nei Direktyvos 89/552 3a straipsnyje neaptariamas klausimas, ar EURO gali būti pagrįstai įtraukta į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, nepaisant jos rungtynių ir pirmiausia „normalių“ rungtynių sukeliamo suinteresuotumo atitinkamoje valstybėje narėje.

122    Todėl bet kokia diskusija dėl Direktyvos 97/36 teisėtumo, kiek tai susiję su viso EURO, o ne vien „svarbių“ rungtynių, kvalifikavimu kaip itin reikšmingo visuomenei įvykio (žr. šio sprendimo 117 punktą), neturi dalyko, nes jos 18 konstatuojamojoje dalyje šis klausimas neaptariamas. Todėl nėra reikalo spręsti klausimo, ar savo dublike UEFA dėl to galėjo pareikšti pagrįstą prieštaravimą pagal EB 241 straipsnį.

123    Taip pat pasakytina, kad, kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 103 punkte, EURO gali būti pagrįstai laikoma nedalomu sporto įvykiu, o ne atskirų į „svarbias“ ir „normalias“ rungtynes suskirstytų įvykių visuma, todėl ministro požiūris neperžengia diskrecijos ribų.

124    „Normalių“ rungtynių svarba išplaukia ir iš paprasčiausios aplinkybės, kad jos yra aptariamų varžybų dalis, kaip ir kitų sporto šakų atveju, kai paprastai ribotas suinteresuotumas varžybomis padidėja, kai jos vyksta per olimpines žaidynes.

125    Tai reiškia, kad neišreiškusi abejonių dėl pozicijos, jog EURO reikšmingumui Jungtinės Karalystės visuomenei įvertinti rungtynės neturi būti skirstomos į, viena vertus, „svarbias“ bei rungtynes dalyvaujant vienai iš šios valstybės narės nacionalinių rinktinių, ir, antra vertus, „normalias“ rungtynes, ir šias varžybas reikia laikyti nedalomomis, o ne savarankiškų įvykių seka (ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosios dalys, žr. šio sprendimo 17 punktą), Komisija nepadarė jokios klaidos.

126    Galiausiai UEFA užsakyto tyrimo rezultatai patvirtina, o ne paneigia šią išvadą, todėl šiuo klausimu nagrinėjamame ieškinio pagrinde jos pateikti argumentai niekaip nekeičia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstyto vertinimo.

127    Pirma, svarbu pažymėti, kad „normalioms“ rungtynėms įrašyti į nacionalinį itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą nėra reikalaujama, nei kad jos pritrauktų tokį patį televizijos žiūrovų skaičių kaip ir „svarbios“ rungtynės ir rungtynės dalyvaujant atitinkamai nacionalinei rinktinei, nei kad tarp ne futbolo aistruolių jos sužadintų tokį patį susidomėjimą kaip ir „svarbios“ rungtynės ir rungtynės, kuriose dalyvauja atitinkama nacionalinė rinktinė.

128    Antra, priešingai nei tvirtina UEFA, aplinkybė jog 21 % Jungtinės Karalystės gyventojų, kurie paprastai nesidomi futbolu, pareiškė esantys susidomėję EURO rungtynėmis, kuriose nedalyvauja kuri nors iš Jungtinės Karalystės nacionalinių rinktinių, palyginti su 45 % asmenų, kurie pareiškė esantys susidomėję rungtynėmis, kuriose dalyvauja viena iš šių komandų (žr. šio sprendimo 110 punktą), parodo, kad pirmoji iš šių rungtynių kategorijų tarp ne futbolo aistruolių sukelia daug didesnį susidomėjimą nei toje pačioje grupėje sukelia rungtynės, vykstančios ne kaip svarbių tarptautinių nacionalinių rinktinių lygio futbolo varžybų dalis, kuriose nedalyvauja nė viena iš Jungtinės Karalystės nacionalinių rinktinių. Be to, 7 % Jungtinės Karalystės gyventojų, teigiančių visiškai nesidomintys futbolu, vis dėlto išreiškė susidomėjimą EURO rungtynėmis, kuriose nedalyvauja nė viena Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė, palyginti su 17 % tos pačios grupės asmenų, kurie pareiškė esantys susidomėję tokios komandos rungtynėmis. Priešingai nei yra „normalių“ EURO rungtynių atveju, asmenys, kurie, vadovaujantis aptariamo tyrimo prielaida, paprastai ar visiškai nesidomi futbolu, pagal apibrėžimą neparodo susidomėjimo rungtynėmis, kurios nėra svarbių tarptautinių nacionalinių rinktinių lygio futbolo varžybų dalis ir kuriose, be to, nedalyvauja nė viena iš Jungtinės Karalystės nacionalinių rinktinių.

129    Šias išvadas taip pat patvirtina aplinkybė, kad remiantis tuo pačiu tyrimu 33 % kartais per televiziją futbolą žiūrinčių Jungtinės Karalystės gyventojų domisi EURO rungtynėmis, kuriose nedalyvauja kuri nors šios valstybės narės nacionalinė rinktinė, palyginti su 56 %, kurie domisi rungtynėmis dalyvaujant tokiai komandai. Šie procentiniai rodikliai atitinkamai padidėja iki 36 ir 55 %, jei šių asmenų ratas padidėja dėl tų asmenų, kurie niekada nežiūri futbolo per televiziją, ir parodo, jog Komisijos išvadoje, kad visos EURO rungtynės turi ypatingą visuotinį atgarsį, nėra jokios klaidos.

130    Dėl duomenų apie UEFA pateiktus 2004 m. EURO žiūrovų skaičius pastebėtina, jog „normalios“ rungtynės pritraukė nuo 25,5 iki 44,2 % visų televizijos žiūrovų, kurių maksimalus skaičius sudarė 8,8 mln. televizijos žiūrovų, o atitinkami procentiniai rodikliai, kalbant apie Anglijos nacionalinę rinktinę, siekė 65,9 ir 72,5 % su maksimaliu 20,7 mln. televizijos žiūrovų skaičiumi.

131    Su 2000 m. EURO susiję duomenys atskleidžia panašų vaizdą, nes „normalios“ rungtynės pritraukė nuo 25,7 ir 49,6 % visų televizijos žiūrovų, kurių maksimalus skaičius sudarė 9,7  mln. televizijos žiūrovų, o Anglijos nacionalinės rinktinės rungtynės pritraukė nuo 58,5 iki 74,9 % žiūrovų, kurių maksimalus skaičius pasiekė 16,9 mln. televizijos žiūrovų.

132    1996 m. EURO duomenys, išreikšti absoliučiais televizijos žiūrovų skaičiais, parodo, kad „normalios“ rungtynės pritraukė nuo 2,9 iki 8,5 mln. televizijos žiūrovų, o Anglijos nacionalinės rinktinės rungtynės – nuo 8,7 iki 23,8 mln. televizijos žiūrovų.

133    Svarbu pridurti, kad, remiantis tuo pačiu tyrimu, 2007 m. Football Association Cup (nacionalinės futbolo taurės varžybos) finalas buvo pritraukęs apie 10,1 mln. televizijos žiūrovų.

134    Vertinant tiek absoliučius skaičius, tiek ne tik Anglijos nacionalinės rinktinės žiūrovų procentinių rodiklių ir skaičių, bet ir 2007 m. Football Association Cup finalo žiūrovų skaičių santykį, „normalių“ rungtynių žiūrovų procentiniai rodikliai ir skaičiai, patvirtina, jog šios rungtynės Jungtinėje Karalystėje pritraukia labai daug žiūrovų, o tai galima paaiškinti tik tuo, kad jos įtrauktos į EURO varžybų kalendorių. Taigi šie statistiniai duomenys patvirtina šio sprendimo 103 ir 124 punktuose pateiktą vertinimą ir ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą poziciją, kad EURO rungtynės, įskaitant „normalias“ rungtynes, tradiciškai sutraukia daug televizijos žiūrovų. Todėl net jei būtų daroma prielaida, kad, kaip teigia UEFA, Komisija neatsižvelgė į vėlesnius nei 2000 m. duomenis, ši aplinkybė negali sukelti abejonių dėl išvadų, kurias ji padarė remdamasi senesniais duomenimis.

135    Abejonių dėl šios išvados nesukelia ir UEFA įvardyti tariamai labai maži televizijos žiūrovų skaičiai, kiek tai susiję su dvejomis 2004 m. EURO ir dvejomis 2008 m. EURO rungtynėmis (žr. šio sprendimo 112 punktą). Kaip pabrėžia ir pati UEFA, trejos iš aptariamų rungtynių vyko tuo pačiu metu kaip ir kitos rungtynės, kuriose nedalyvavo jokia Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė, ir pritraukė nuo 4,6 iki 8,8 mln. televizijos žiūrovų nemokamuose kanaluose, priklausančiuose pirmajai iš šios valstybės narės teisės aktais sukurtų kategorijų. Tai reiškia, kad šiuo argumentu nepatvirtinama, jog rungtynės, kuriose nedalyvauja nė viena Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė, apskritai paėmus, nepritraukia didelio televizijos žiūrovų skaičiaus. Dėl ketvirtųjų rungtynių tarp Prancūzijos ir Šveicarijos pasakytina, kad jos vyko tuo pačiu metu kaip ir Anglijos nacionalinės rinktinės rungtynės, kurios pritraukė 18,2 mln. televizijos žiūrovų, ir tai visiškai paaiškina, kodėl pirmosios – ir dar interneto kanalu, kaip antai BBCi, – pritraukė vos 4 000 televizijos žiūrovų.

136    Argumentui, kad jeigu „normalios“ rungtynės būtų itin reikšmingos visuomenei, transliuotojai turėtų jas transliuoti per savo pagrindinius kanalus, negali būti pritarta. Šiuo klausimu primintina, kad šių rungtynių įtraukimas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą pateisinamas aplinkybe, jog visas EURO galėjo būti pagrįstai pripažintas tokiu įvykiu (žr. šio sprendimo 103 punktą), ir kad įrašant „normalias“ rungtynes į šį sąrašą nėra reikalaujama, kad jos būtų tokios pat svarbios kaip ir „svarbios“ rungtynės ar rungtynės dalyvaujant atitinkamai nacionalinei rinktinei (žr. šio sprendimo 127 punktą). Be to, nebūtinai visos „normalios“ rungtynės turi būti itin reikšmingos Jungtinės Karalystės visuomenei, kad visą EURO būtų galima pagrįstai įrašyti į šios valstybės narės tokių įvykių sąrašą. Priešingai, siekiant pateisinti sprendimą neskirstyti EURO rungtynių, kiek tai susiję su jų reikšmingumu visuomenei, pakanka, kad šio sprendimo 103 punkte aprašytus požymius atitiktų kai kurios „normalios“ rungtynės, kurių skaičiaus ar dalyvių neįmanoma tiksliai nustatyti sudarant sąrašą arba įsigyjant transliavimo teises. Taigi, atsižvelgiant į išskirtinius ir paaiškinamus šių konkrečių rungtynių žiūrovų skaičius (žr. šio sprendimo 134 ir 135 punktus), aplinkybė, jog BBC arba ITV nusprendė netransliuoti jų per vieną savo pagrindinių kanalų, nepaneigia šio sprendimo 125 punkte išdėstytos išvados.

137    Be to, šio sprendimo 134 punkte padarytą išvadą taip pat atitinka išdėstytoji 2000 m. gegužės 10 d. Komisijos sprendimo 2000/400/EB dėl [EB] 81 straipsnio taikymo procedūros (Byla Nr. IV/32.150 – Eurovision, OL L 151, p. 18) 40 konstatuojamojoje dalyje, kurią turi omenyje UEFA (žr. šio sprendimo 114 punktą). Remiantis minėta konstatuojamąja dalimi, tarptautiniai sporto renginiai apskritai labiau domina konkrečios valstybės narės žiūrovus nei nacionaliniai renginiai, jeigu juose dalyvauja nacionalinė rinktinė arba atitinkamas nacionalinis čempionas, o tarptautiniai sporto renginiai, kuriuose nedalyvauja nei nacionalinė rinktinė, nei nacionalinis čempionas, veikiau sukelia tik nedidelį susidomėjimą. Tačiau EURO dažnai vyksta dalyvaujant vienai iš Jungtinės Karalystės nacionalinių rinktinių. Be to, net jei yra kitaip, nė vienos Jungtinės Karalystės nacionalinių rinktinių nedalyvavimas paprastai paaiškėja ne tik jau sudarius itin reikšmingų įvykių šios valstybės narės visuomenei sąrašą, bet ir suteikus televizijos transliacijos teises konkretiems metams.

138    Aplinkybė, kad Jungtinė Karalystė laikėsi kitokio požiūrio nei kitos valstybės narės, kurios į savo sąrašus daugiausia įrašė „svarbias“ rungtynes ir rungtynes, kuriose dalyvauja jų atitinkamos nacionalinės rinktinės, neturi įtakos išdėstytam vertinimui, pagal kurį visos šios varžybos galėjo būti pagrįstai pripažintos itin reikšmingu Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiu. Kadangi Direktyvos 89/552 3a straipsniu nėra visiškai suderinami konkretūs įvykiai, kuriuos valstybės narės gali pripažinti itin reikšmingais visuomenei (žr. šio sprendimo 51 ir 52 punktus), su nagrinėjama nuostata taip pat gali būti suderinami keli požiūriai dėl EURO rungtynių įrašymo į nacionalinį sąrašą.

139    Iš to išplaukia, kad UEFA argumentams, kuriais siekiama įrodyti, jog ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas vertinimas dėl ypatingo viso EURO atgarsio Jungtinės Karalystės visuomenei bei dėl kiekvienų šių varžybų rungtynių pritraukiamo televizijos žiūrovų skaičiaus yra klaidingas, negali būti pritarta.

140    Tas pats pasakytina apie argumentą, kad iki pasirodant mokamai televizijai visi įvykiai buvo transliuojami per nemokamus kanalus, todėl su tuo susijęs kriterijus nėra reikšmingas. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors mokama televizija pasirodė daug vėliau nei nemokama, aplinkybė, jog tam tikras įvykis anksčiau tradiciškai buvo transliuojamas per nemokamą kanalą, lieka reikšminga. Net ir kol pasirodė mokama televizija, didelis įvykių skaičius nebuvo transliuojamas per nemokamus kanalus ir todėl šis kriterijus, kiek tai susiję su tokiu įvykiu, negali būti laikomas automatiškai tenkinamu šiandien. Iš 1999 m. kovo 24 d. Jungtinės Karalystės pranešimo Komisijai, kurio turinys išdėstytas dokumente „Draft Reply to European Commission’s letter of 23 December 1998 [Atsakymo į 1998 m. gruodžio 23 d. Europos Komisijos raštą projektas]“, pridėtame prie atsiliepimo į ieškinį, matyti, kad Jungtinėje Karalystėje EURO buvo tradiciškai transliuojamas per nemokamus kanalus ir kad nuo 1988 m. kiekvienos EURO rungtynės buvo transliuojamos tiesiogiai. UEFA neginčijus šių duomenų, jos argumentas dėl tradicinių EURO transliacijų per nemokamus kanalus yra atmestinas.

141    Kadangi UEFA argumentai, jog Komisija padarė klaidą, kai patvirtino ministro vertinimą, pagal kurį visas EURO yra itin reikšmingas Jungtinės Karalystės visuomenei įvykis, atmestini, atmestinas ir šis ieškinio pagrindas.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su laisvę teikti paslaugas reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

–       Šalių argumentai

142    UEFA tvirtina, kad, kaip pripažinta ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje, šis sprendimas atima iš kitose valstybėse narėse įsteigtų televizijos transliuotojų galimybę tiesiogiai transliuoti EURO rungtynes Jungtinėje Karalystėje, todėl jis riboją laisvę teikti paslaugas. Nors teisinga, kad šios laisvės apribojimai gali būti pateisinami svarbiomis bendrojo intereso priežastimis, jie turi būti suderinami su Sutarties tikslais, būti taikomi nediskriminuojant ir proporcingi. Įrodinėjimo pareiga šiuo klausimu tenka asmeniui, kuris teigia, jog nagrinėjamas apribojimas pateisinamas.

143    Nagrinėjamu atveju Jungtinės Karalystės sąraše yra įvykių, kaip antai rungtynės nedalyvaujant vienai iš šios valstybės narės nacionalinių rinktinių, kurie negali būti protingai laikomi itin reikšmingais visuomenei. Taigi laisvės teikti paslaugas apribojimas, atsirandantis dėl šių rungtynių įrašymo į Jungtinės Karalystės sąrašą, netarnauja bendrajam interesui ir nėra suderinamas su Sutarties tikslais.

144    Be to, anot UEFA, aptariami pažeidimai faktiškai lemia kitose valstybėse narėse nei Jungtinė Karalystė įsteigtų televizijos transliuotojų diskriminaciją, nes į pirmąją kategoriją gali patekti tik trys šios valstybės narės transliuotojai, t. y. BBC, ITV ir Channel 4. Taigi nagrinėjami teisės aktai saugo šiuos tris ūkio subjektus nuo bet kokios konkurencijos su kitose valstybėse narėse įsteigtais transliuotojais. Tačiau patirtis rodo, jog tokie transliuotojai galėtų patekti į Jungtinės Karalystės rinką, įsigydami teisę į futbolo rungtynių, kurios nėra įrašytos į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, televizijos transliacijas.

145    UEFA taip pat kelia klausimą dėl Jungtinės Karalystės taikomų priemonių proporcingumo, nes nemažai EURO rungtynių nėra itin reikšmingos šios valstybės narės visuomenei, todėl ginčijamas sprendimas pažeidžia ir šį principą. Ieškovės teigimu, Jungtinės Karalystės priemonių neproporcingumą dar sustiprina reikalavimai, kuriuos privalu patenkinti, kad transliuotojas galėtų priklausyti pirmajai kategorijai.

146    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

147    Kaip pripažinta ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje, pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnį dėl ginčijamo sprendimo pradėjęs veikti abipusio pripažinimo principas riboja laisvę teikti paslaugas bendrojoje rinkoje, kuri įtvirtinta EB 49 straipsnyje.

148    Kaip tvirtina UEFA, nepaisant aplinkybės, kad šio sprendimo 9 ir10 punktuose aprašyti teisės aktai vienodai taikomi į abi Jungtinės Karalystės teisės aktais sukurtas kategorijas patenkantiems ūkio subjektams, faktiškai mažiau tikėtina, jog nė vienas pirmosios kategorijos transliuotojas, greičiausiai įsteigtas šioje valstybėje narėje, nebus suinteresuotas transliuoti EURO rungtynių, taip suteikdamas kitoje valstybėje narėje įsteigtam konkurentui galimybę gauti Office of Communications leidimą transliuoti šį įvykį praktiškai išskirtinėmis teisėmis (žr. šio sprendimo 12 punktą).

149    Vis dėlto šie laisvės teikti paslaugas apribojimai gali būti pateisinami, jeigu jais siekiama apsaugoti teisę į informaciją ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus šalyje ar už jos ribų vykstančius itin reikšmingus įvykius, su papildomomis sąlygomis, kad jie būtų tinkami užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršytų to, kas būtina tam tikslui pasiekti (žr. šio sprendimo 44–50 punktus).

150    Šiuo klausimu svarbu priminti, jog UEFA ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą dėl Sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas, kiek Komisija pritarė, kad rungtynės, kuriose nedalyvauja nė viena Jungtinės Karalystės nacionalinė rinktinė, būtų įrašytos į itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių sąrašą. Anot UEFA, šios rungtynės negali būti taip kvalifikuotos ir todėl laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės apribojimas neproporcingas.

151    Pažymėtina, kad UEFA argumente painiojama ypatinga tam tikro įvykio reikšmė visuomenei, o tai sudaro pirmąją tenkintiną sąlygą ir yra bendrojo intereso priežastis, pateisinanti Sutarties garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimą (žr. šio sprendimo 44–49 punktus), ir nagrinėjamo apribojimo proporcingumas, o tai sudaro antrąją sąlygą, kurią turi atitikti tokią laisvę ribojantys nacionalinės teisės aktai, kad būtų suderinami su Bendrijos teise (žr. šio sprendimo 50 punktą).

152    Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 123–141 punktų, EURO gali būti pagrįstai laikomas nedalomu itin reikšmingu Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiu, nes rungtynių, kuriose nedalyvauja nė viena šios valstybės narės nacionalinių rinktinių, žiūrovų skaičiai patvirtina, o ne paneigia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą vertinimą. Taigi konstatuotina, jog tvirtinimas, kad aptariamos rungtynės nėra itin reikšmingos visuomenei ir todėl Jungtinės Karalystės priemonės neproporcingos, bet kuriuo atveju pagrįstas klaidinga prezumpcija. Todėl šis tvirtinimas nepaneigia Komisijos išvados dėl pagrįsto ir proporcingo visų EURO rungtynių įrašymo į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, atsižvelgiant į šių varžybų vientisumą.

153    Taigi penktasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

–       Šalių argumentai

154    UEFA tvirtina, kad, nepaisydama iš šio sprendimo 14 punkte minėto Sprendimo Infront WM prieš Komisiją išplaukiančių išvadų, Komisija neišnagrinėjo Jungtinės Karalystės priemonių poveikio konkurencijai. Jos teigimu, iš ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamosios dalies matyti (žr. šio sprendimo 17 punktą), kad Komisija net neapibrėžė atitinkamų rinkų. Šiuo klausimu UEFA pastebi, kad, kaip išplaukia iš Sprendimo 2000/400, tam tikrų svarbių sporto įvykių, kaip antai EURO, transliavimo teisių įgijimas sudaro atskirą rinką. Tačiau Komisija nebandė išsiaiškinti, ar pats tiesioginio EURO transliavimo teisių įgijimas televizijos rinkoje sudaro pirkimo rinką, kurioje konkuruoja keli transliuotojai.

155    Ieškovė teigia, kad jeigu būtų pripažintas tokios rinkos egzistavimas, ginčijamas sprendimas, o ne Direktyva 89/552 lemtų didelį konkurencijos šioje rinkoje sumažėjimą ir jos iškraipymą. Šiuo klausimu UEFA pabrėžia, kad praktinis į pirmąją Jungtinės Karalystės teisės aktais sukurtą kategoriją patenkančių transliuotojų apibrėžties (žr. šio sprendimo 9 punktą) poveikis yra tai, jog galimybę įsigyti teisę tiesiogiai transliuoti EURO rungtynes turi vien BBC, ITV ir Channel 4, todėl iš šios rinkos iš anksto eliminuojami visi jų konkurentai, valdantys mokamus televizijos kanalus.

156    UEFA tvirtinimu, todėl Jungtinės Karalystės priemonių poveikis pasireiškia šių trijų transliuotojų privilegijavimu, kuriuo du iš jų naudojasi UEFA nenaudai. Praktinis šios situacijos rezultatas yra specialių ar išskirtinių teisių suteikimas, kaip tai suprantama pagal EB 86 straipsnio 1 dalį. Ieškovė teigia, kad Jungtinės Karalystės teisės aktais ribotam transliuotojų skaičiui, nagrinėjamu atveju – patenkantiems į pirmąją iš juose įtvirtintų kategorijų, suteikiama galimybė įsigyti tiesioginio EURO transliavimo Jungtinėje Karalystėje teises, ir iš šios procedūros faktiškai eliminuojami visi mokamų kanalų valdytojai. Tokiomis aplinkybėmis egzistuoja vienintelis potencialus teisių transliuoti EURO rungtynes Jungtinėje Karalystėje įgijėjas, nes BBC ir ITV, t. y. vieninteliai tuo suinteresuoti ūkio subjektai, tradiciškai teikia bendrus pasiūlymus. Taip griežta į pirmąją Jungtinės Karalystės teisės aktais įtvirtintą kategoriją patenkančių transliuotojų apibrėžtis sustiprina ir UEFA bei šios valstybės narės vartotojų nenaudai skatina transliuotojų, saugomų nuo bet kokios Jungtinėje Karalystėje ar kitose valstybėse narėse įsteigtų ūkio subjektų konkurencijos, antikonkurencinius veiksmus. UEFA tvirtina, kad į pirmąją Jungtinės Karalystės teisės aktais įtvirtintą kategoriją patenkantys transliuotojai bet kuriuo atveju užimą bendrą dominuojančią padėtį EURO transliavimo šioje valstybėje narėje teisių įgijimo rinkoje.

157    Ieškovės nuomone, iš ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija neatsižvelgė į tokį poveikį konkurencijai prieš padarydama išvadą, jog Jungtinės Karalystės priemonės suderinamos su Sutarties nuostatomis dėl konkurencijos. Be to, jos teigimu, Komisija nepaisė Office of Fair Trading generalinio direktoriaus pozicijos, pagal kurią tam tikro įvykio įrašymas į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, būtent dėl jo sukeliamų antikonkurencinių pasekmių, turėtų būti išimtinė priemonė, kurios imamasi neišvengiamais atvejais.

158    UEFA mano, kad Komisija taip pat padarė klaidą, kai ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje skyrė nemokamos ir mokamos televizijos rinkas, nors abiejų verslo modelių subjektai konkuruoja įsigydami transliavimo teises, pritraukdami žiūrovus ir gaudami reklamą. Ieškovė pažymi, kad šią aplinkybę yra pripažinusi Jungtinės Karalystės konkurencijos komisija (Competition Commission).

159    Ieškovė mano, kad šis aplaidumas dar akivaizdesnis nagrinėjamu atveju, nes Komisija neatsižvelgė į su audiovizualinės rinkos raida po 2000 m. susijusią informaciją. Bet kokioje analizėje konkurencijos srityje turi būti atsižvelgta į situaciją, kai priimamas Komisijos sprendimas.

160    Todėl ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidą, kai nusprendė, jog Jungtinės Karalystės priemonės nesukelia didelių ir neproporcingų konkurencijos iškraipymų.

161    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

162    UEFA argumentus šiame ieškinio pagrinde galima suskirstyti į du kaltinimus.

163    Pirmasis kaltinimas susijęs su pasekmėmis, atsiradusiomis dėl to, kad atsižvelgiant į svarbą, kurią EURO rungtynių televizijos transliacijų išskirtinumas turi į antrą Jungtinės Karalystės teisės aktais įtvirtintą kategoriją patenkantiems transliuotojams, šie transliuotojai nėra suinteresuoti įsigyti neišskirtines transliavimo teises. Anot UEFA, ši situacija sukelia ribojimus keliose rinkose, kaip antai šių teisių pirkimo, reklamos ir sporto įvykių transliacijų per mokamus kanalus rinkose, nes sumažėja šiose rinkose veikiančių transliuotojų. Su tuo pačiu dalyku susijęs ir UEFA kaltinimas, kad Komisija neapibrėžė šių rinkų ir neišdėstė savo vertinimo dėl šių apribojimų.

164    Šiuo klausimu pažymėtina, kad aptartos pasekmės netiesiogiai išplaukia iš Jungtinės Karalystės priemonių sukeliamų laivės teikti paslaugas apribojimų. Tačiau, kaip buvo nuspręsta dėl penktojo ieškinio pagrindo, laisvės teikti paslaugas apribojimai, atsiradę dėl visų EURO rungtynių įrašymo į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, pateisinami svarbiomis bendrojo intereso priežastimis ir nėra nei netinkami, nei neproporcingi. Taigi poveikis potencialių konkurentų skaičiui, kuris atsiranda kaip neišvengiama šių laisvės teikti paslaugas kliūčių pasekmė, negali būti laikomas prieštaraujančiu konkurenciją reglamentuojantiems Sutarties straipsniams. Šiomis sąlygomis Komisija neprivalėjo atlikti gilesnės analizės, nei ji atliko, kiek tai susiję su šiomis pasekmėmis.

165    Antrasis kaltinimas susijęs su tariamai BBC ir ITV suteiktomis specialiomis teisėmis, dėl kurių leidžiama ar sudaroma galimybė piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kurią šie transliuotojai turi atitinkamoje rinkoje, t. y. anot UEFA, EURO rungtynių transliavimo teisių rinkoje.

166    Pagal EB 86 straipsnio 1 dalį, kuri kaip konkurencijos norma taikoma, kai kalbama apie valstybės priemones (1999 m. Teisingumo Teismo sprendimo Becu ir kt., C‑22/98, Rink. p. I‑5665, 31 punktas), valstybėms narėms draudžiama sukurti valstybės įmonėms ir įmonėms, kurioms jos suteikia specialias arba išimtines teises, situaciją, kurios šios įmonės negalėtų sukurti savarankiškais veiksmais nepažeisdamos EB 12 ir EB 81 straipsnių (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo GB‑Inno‑BM, C‑18/88, Rink. p. I‑5941, 20 punktą).

167    Šiuo klausimu pasakytina, kad nors specialios ar išimtinės teisės, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, suteikiamos, kai valstybė užtikrina apsaugą ribotam įmonių skaičiui, ir ši apsauga gali iš esmės paveikti kitų įmonių galimybę vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą toje pačioje teritorijoje iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis (2001 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, Rink. p. I‑8089, 24 punktas), vis dėlto Jungtinės Karalystės teisės aktais tokia apsauga aptariamiems transliuotojams nesuteikiama.

168    Pavyzdžiui, tokios teisės konstatuotinos, kai viešoji valdžia suteikia monopolį (1998 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Raso ir kt., C‑163/96, Rink. p. I‑533, 23 punktas), kai jos gali blokuoti konkurento atėjimą į teisių turėtojo veiklos rinką arba į kaimyninę rinką dėl priežasčių, susijusių su neigiamomis pasekmėmis, kurių toks atėjimas galėtų turėti teisių turėtojo veiklai ar pelningumui (167 punkte minėto Sprendimo Ambulanz Glöckner 7, 23 ir 25 punktai), arba su darbo poreikiu (166 punkte minėtas Sprendimas Becu ir. kt.), arba kai dėl atitinkamų teisės aktų teisių turėtojas turi galimybę daryti įtaką atitinkamos konkurentų veiklos sąlygoms, atsižvelgdamas į savo interesus ar pasekmes, kurių gali turėti konkurentų veikla šioje ar net kaimyninėje rinkoje (šiuo klausimu žr. 1991 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑202/88, Rink. p. I‑1223, 51 punktą; 1991 m. birželio 18 d. Sprendimo ERT, C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 37 punktą; 166 punkte minėto Sprendimo GB-Inno-BM 25 punktą ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, Rink. p. I‑4863, 43 punktą).

169    Tačiau anaiptol nedraudžiant ir neįgaliojant BBC, ITV ir Channel 4 uždrausti kuriam nors transliuotojui įsigyti teisę transliuoti EURO rungtynes ir nedarant jokios įtakos šių rungtynių transliavimui Jungtinės Karalystės teisės aktuose apsiribojama tuo, kad užkertamas kelias jas transliuoti išskirtinėmis teisėmis šioje valstybėje narėje, nedarant skirtumo tarp dviejų transliuotojų kategorijų (žr. šio sprendimo 9 ir 10 punktus). Šiuo klausimu svarbu patikslinti, kad UEFA klaidingai teigia, jog BBC ir ITV yra vieninteliai transliuotojai, kuriems leidžiama įsigyti EURO transliavimo Jungtinėje Karalystėje teises. Visiškai priešingai – pirmiausia Broadcasting Act 1996 101 straipsnyje iš esmės įtvirtintas išimtinio transliavimo draudimas. Be to, kaip minėta, šis draudimas vienodai taikomas visiems abiejų Jungtinės Karalystės teisės aktais įtvirtintų kategorijų transliuotojams. Galiausiai nagrinėjamas draudimas dera su Broadcasting Act 1996 99 straipsniu, kuriuo, nepaisant to, apie kokį transliuotoją kalbama, bet kokia tam tikro į sąrašą įrašyto įvykio transliavimo sutartis skelbiama negaliojančia, jeigu ja suteikiama išskirtinė teisė.

170    Tai reiškia, kad Jungtinės Karalystės teisės aktais visiems transliuotojams uždraudžiamas išskirtinumas ne tik transliavimo stadijoje, bet ir transliavimo sutarties sudarymo stadijoje, todėl nė vienas šios valstybės narės jurisdikcijai priklausantis transliuotojas negali sudaryti galiojančios į sąrašą įrašyto įvykio išskirtinio transliavimo sutarties. Tačiau šiais teisės aktais abiejų joje įtvirtintų kategorijų transliuotojams vienodomis sąlygomis leidžiama pateikti pasiūlymus, siekiant įsigyti neišskirtines EURO rungtynių televizijos transliacijų teises.

171    Šiomis sąlygomis aplinkybė, kad vien tam tikri pirmos kategorijos transliuotojai, kaip antai BBC ir ITV, gavę Office of Communications galiausiai transliuos EURO Jungtinėje Karalystėje, nes jų konkurentai suinteresuoti vien išskirtinėmis transliacijomis ir dėl šios priežasties nepateiks pasiūlymo atitinkamoms teisėms įsigyti (žr. šio sprendimo 12 punktą), neprilygsta specialių ar išimtinių teisių pirmiesiems transliuotojams suteikimui, kaip tai suprantama pagal EB 86 straipsnio 1 dalį. Ši aplinkybė, net jei būtų daroma prielaida dėl jos teisingumo, išplaukia iš svarbos, kurią savo verslo modelyje išskirtinumui teikia mokamus kanalus valdantys transliuotojai, o ne iš kokio nors Jungtinės Karalystės teisės aktuose nustatyto draudimo, nes jų sąlygos vienodai taikomos abiejų kategorijų transliuotojams. Tai reiškia, kad, kiek tai susiję su EURO televizijos transliacijų teisių įgijimu, Jungtinės Karalystės priemonės savaime neturi įtakos mokamų kanalų valdytojų galimybei vykdyti savo veiklą iš esmės vienodomis sąlygomis, kaip antai taikomos BBC ar ITV.

172    Todėl ketvirtasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su UEFA nuosavybės teisės pažeidimu

–       Šalių argumentai

173    UEFA pažymi, kad nuosavybės teisę gina Bendrijos teisės sistema kaip savo bendrąjį principą ir ji figūruoja 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 17 straipsnyje. UEFA teigia, jog perkeldamos tam tikrą nuostatą, kaip antai Direktyvos 89/552 3a straipsnį, valstybės narės privalo paisyti pagrindinių teisių.

174    Ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju, kaip byloje, kurioje buvo priimtas 14 punkte minėtas Sprendimas Infront WM prieš Komisiją, pripažino Komisija ir Pirmosios instancijos teismas, Komisijos patvirtintas sąrašas daro poveikį UEFA nuosavybės teisei, nes dėl jo UEFA neturi galimybės perleisti jai priklausančių EURO transliavimo teisių išskirtinumo pagrindais, o tai iš esmės riboja tokiu sandoriu suinteresuotų asmenų ratą. UEFA teigimu, šis UEFA nuosavybės teisių apribojimas, kurį nagrinėjamu atveju yra pripažinusi ir Komisija, nėra pateisinamas, nes ginčijamame sprendime Jungtinės Karalystės priemonės šiuo požiūriu nėra analizuojamos.

175    Be to, ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju Komisija leido įrašyti į sąrašą ne vien itin reikšmingas Jungtinės Karalystės visuomenei rungtynes, o visas EURO rungtynes, todėl nagrinėjamos priemonės nėra mažiausiai ribojančios siekiamo tikslo atžvilgiu.

176    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

177    Reikia priminti, kad, kaip, be to, neginčijama tarp šalių, UEFA yra EURO organizatorė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, todėl kiekvienas asmuo, pageidaujantis pasinaudoti šio įvykio transliavimo per televiziją teisėmis, turi jas įsigyti iš jos arba iš asmens, kuris jas įgijo iš jos.

178    Kadangi ginčijamo sprendimo teisinis poveikis gali turėti įtakos šių teisių vertei (žr. šio sprendimo 30–34 punktus), įtaka daroma ir UEFA nuosavybės teisei.

179    Be to, iš teismų praktikos išplaukia, kad jeigu siekdama pateisinti reglamentavimą, galintį riboti laisvę teikti paslaugas ar įsisteigimo laisvę, tam tikra valstybė narė remiasi tokiomis nuostatomis, kaip antai EB 46 ir 55 straipsniai, šis Bendrijos teisėje numatytas pateisinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, visų pirma į pagrindines teises. Taigi, šiose nuostatose numatytos išimtys gali būti taikomos aptariamam nacionaliniam reglamentavimui, tik jeigu šis reglamentavimas atitinka pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai (šiuo klausimu žr. 168 punkte minėto Sprendimo ERT 43 punktą). Atitinkamai negali būti sutikta su tuo, kad nacionalinė priemonė, kuri neatitinka pagrindinių teisių, kaip antai nuosavybės teisės (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C‑20/00 ir C‑64/00, Rink. p. I‑7411, 67 punktą), būtų grindžiama pripažintomis išimtimis dėl to, kad atitinka bendrojo intereso priežastis, kaip antai didelės auditorijos galimybę stebėti itin reikšmingus visuomenei įvykius per televiziją.

180    Vis dėlto pagrindinės nuosavybės teisės apsaugos principas Bendrijos teisėje nėra absoliuti prerogatyva, o turi būti vertinamas pagal jo socialinę funkciją. Todėl naudojimuisi nuosavybės teise gali būti nustatyti apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei netoleruotinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šios garantuojamos teisės esmę (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA, C‑347/03, Rink. p. I‑3785, 119 punktą ir 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, Rink. p. I‑6451, 126 punktą).

181    Šiuo klausimu primintina, kad dėl šio sprendimo 123–141 punktuose išdėstytų priežasčių ir, priešingai nei teigia UEFA, EURO gali būti pagrįstai laikomas nedalomu itin reikšmingu Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiu, nes „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičiai patvirtina, o ne paneigia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą vertinimą. Tokiomis aplinkybėmis, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 152 punkte, EURO, kaip tam tikro įvykio, nedalomumas lemia, kad Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad visų šių rungtynių įrašymas į Jungtinės Karalystės sąrašą yra proporcinga priemonė.

182    Taigi konstatuotina, kad teiginys, jog „normalių“ rungtynių įrašymas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą yra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis į UEFA nuosavybės teisę, nes šios rungtynės nėra tokie įvykiai, grindžiamas klaidinga prielaida.

183    Be to, net jeigu nagrinėjami teisės aktai gali turėti įtakos kainai, kurią UEFA galėtų gauti už EURO transliavimo Jungtinėje Karalystėje teisių suteikimą, jie nepanaikina šių teisių komercinės vertės, nes, pirma, jais UEFA nėra įpareigojama perleisti teises, nesvarbu, kokiomis sąlygomis, ir, antra, nuo neteisėtų susitarimų ar piktnaudžiavimo UEFA saugoma ir pagal Bendrijos, ir pagal nacionalinę konkurencijos teisę. Tai reiškia, kad padariusi išvadą dėl Jungtinės Karalystės priemonių proporcingumo Komisija nepadarė klaidos.

184    Taigi šeštasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

185    Anot UEFA, Komisija pažeidė EB 5 straipsniu garantuojamą proporcingumo principą, kai patvirtino visų EURO rungtynių įrašymą į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, nors rungtynės, kuriose nedalyvauja nė vien šios valstybės narės nacionalinė rinktinė, negali būti taip kvalifikuotos.

186    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija UEFA teiginius šiuo klausimu.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

187    Primintina, kad kiekviena dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių priimta ir naudojimąsi Sutarties įtvirtinta pagrindine laisve ribojanti priemonė turi būti proporcinga ja siekiamam tikslui (žr. šio sprendimo 46 punktą). Be to, šiam ieškinio pagrindui būdingas tas pats supainiojimas, kuris buvo konstatuotas nagrinėjant penktąjį ieškinio pagrindą (žr. šio sprendimo 151 punktą).

188    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad dėl šio sprendimo 123–141 punktuose išdėstytų priežasčių ir, priešingai nei teigia UEFA, EURO gali būti pagrįstai laikomas nedalomu itin reikšmingu Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiu, nes „normalių“ šių varžybų ir rungtynių, kuriose nedalyvauja kuri nors šio valstybės narės nacionalinė rinktinė, žiūrovų skaičiai patvirtina, o ne paneigia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą vertinimą.

189    Todėl kaltinimas, kad „normalių“ rungtynių ir rungtynių, kuriose nedalyvauja kuri nors šios valstybės narės nacionalinė rinktinė, įrašymas į itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių sąrašą yra neproporcingas veiksmas, nes šios rungtynės negali būti taip kvalifikuotos, bet kuriuo atveju grindžiamas klaidinga prezumpcija.

190    Taigi septintasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

191    Pateikdama šį ieškinio pagrindą UEFA tvirtina, kad ginčijamas sprendimas lemia nevienodą požiūrį į ją arba jos diskriminaciją, kalbant apie EURO televizijos transliacijų pardavimą. Jos teigimu, ginčijamame sprendime nėra nurodomos objektyvios priežastys, pateisinančios visų EURO rungtynių įrašymą į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, nors kiti įvykiai turi daug didesnį atgarsį šioje valstybėje narėje, bet nėra į jį įrašyti. Taigi Komisija elgėsi nenuosekliai ir neracionaliai, todėl jos padarytas vienodo požiūrio principo pažeidimas lemia konkurencijos iškraipymą ir kenkia bendrosios rinkos veikimui.

192    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą

–       Bendrojo Teismo vertinimas

193    Pirmiausia pažymėtina, kad vienodo požiūrio principu draudžiama skirtingai vertinti vienodas situacijas ir vienodai vertinti skirtingas situacijas, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas pateisinamas objektyviomis priežastimis (2005 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Europe Chemi‑Con [Deutschland] prieš Tarybą, C‑422/02 P, Rink. p. I‑791, 33 punktas).

194    Toliau reikia pabrėžti, kad pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnį valstybės narės nėra įpareigojamos sudaryti itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, arba jeigu toks sąrašas jau sudarytas, – įrašyti į jį tam tikrą įvykį, net jeigu šį būtų galima pagrįstai į jį įtraukti. Be to, kad šioje nuostatoje sakoma, jog kiekviena valstybė narė „gali“ imtis priemonių šios valstybės narės nustatytiems tikslams pasiekti, joje taip pat sukonkretinamos galimybės, kurias turi valstybės narės, norėdamos nukrypti nuo tam tikrų Sutarties taisyklių, pavyzdžiui, reglamentuojančios laisvą paslaugų judėjimą. Tačiau kadangi kalbama apie galimybę pasirinkti iš kelių konkrečių itin reikšmingų visuomenei įvykių, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 97/36, valstybės narės neturėtų būti tiesiogiai ar netiesiogiai įpareigojamos įrašyti į savo sąrašus kitus įvykius, nei jos nusprendžia, ir nukrypti nuo Sutarties taisyklių labiau, nei pageidauja. Šiuo klausimu svarbu pridurti, kad pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį įvykių, kurie įrašyti kaip itin reikšmingi visuomenei įvykiai, pobūdį Komisija tikrina atsižvelgdama į jų pačių požymius.

195    Todėl jeigu tam tikras įvykis yra itin reikšmingas tam tikros valstybės narės visuomenei, Komisija nepažeidžia vienodo vertinimo principo, kai imdamasi pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį atliekamos kontrolės neprieštarauja, kad jis būtų įrašytas į atitinkamos valstybės narės sudarytą sąrašą dėl to, jog šiame sąraše nėra kito įvykio, kuris šiai visuomenei galbūt dar reikšmingesnis.

196    Taigi, net jei būtų daroma prielaida, jog yra kitų įvykių, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, kurie Jungtinės Karalystės visuomenei dar reikšmingesni nei EURO, tačiau kurie nėra įtraukti į ministro sudarytą sąrašą, pritardama EURO įrašymui į ginčijamą sąrašą Komisija, priėmusi teisės aktą, kurio teisėtumą nagrinėja Bendrasis Teismas, nepažeidė vienodo požiūrio principo.

197    Be to, kaip minėta, EURO gali būti pagrįstai laikomas nedalomu itin reikšmingu Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiu, nes „normalių“ šių varžybų ir rungtynių, kuriose nedalyvauja kuri nors šios valstybės narės nacionalinė rinktinė, žiūrovų skaičiai patvirtina, o ne paneigia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą vertinimą (žr. šio sprendimo 123–141 punktus).

198    Taigi, priešingai UEFA pretenzijoms, Komisija nagrinėjamu atveju nesielgė nenuosekliai ar neracionaliai ir nepažeidė vienodo požiūrio principo.

199    Todėl aštuntasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl UEFA prašymo taikyti proceso organizavimo priemones

200    Nagrinėjant UEFA pateiktus ieškinio pagrindus išdėstytas vertinimas lemia, jog nėra reikalo imtis jos prašomų proceso organizavimo priemonių (žr. šio sprendimo 19 punktą).

201    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip buvo nuspręsta išnagrinėjus UEFA pateiktus ieškinio pagrindus, nė vienas iš argumentų, kuriems pagrįsti ji ketina panaudoti duomenis, galbūt esančius jos prašytuose pateikti dokumentuose, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

202    Šiomis aplinkybėmis prašymas taikyti proceso organizavimo priemones ir visas ieškinys yra atmestini.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

203    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi UEFA bylą pralaimėjo, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

204    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį Belgijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Union des associations européennes de football (UEFA) padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Belgijos Karalystė bei Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Forwood Truchot Schwarcz

Paskelbta 2011 m. vasario 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl esmės

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su motyvacijos stoka

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalies pa˛eidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies pažeidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su laisvę teikti paslaugas reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su UEFA nuosavybės teisės pažeidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl septintojo ie�kinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pa˛eidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl UEFA prašymo taikyti proceso organizavimo priemones

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.