Language of document : ECLI:EU:C:2013:524

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. liepos 18 d.(*)

„Sąjungos pilietybė – SESV 20 ir 21 straipsniai – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi – Parama studijoms, teikiama valstybės narės piliečiui, ketinančiam studijuoti kitoje valstybėje narėje – Pareiga gyventi kilmės valstybėje narėje ne trumpiau kaip trejus metus iki studijų pradžios“

Sujungtose bylose C‑523/11 ir C‑585/11

dėl Verwaltungsgericht Hannover (Vokietija) ir Verwaltungsgericht Karlsruhe (Vokietija) atitinkamai 2011 m. spalio 5 d. ir lapkričio 16 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2011 m. spalio 13 d. ir lapkričio 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinius sprendimus bylose

Laurence Prinz

prieš

Region Hannover (C‑523/11)

ir

Philipp Seeberger

prieš

Studentenwerk Heidelberg (C‑585/11)

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai K. Lenaerts, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas, einantis trečiosios kolegijos teisėjo pareigas, E. Jarašiūnas, A. Ó Caoimh (pranešėjas) ir C. G. Fernlund,

generalinė advokatė E. Sharpston,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 29 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        P. Seeberger, atstovaujamo Rechtsanwalt M. Y. Popper,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos V. Pasternak Jørgensen ir C. Thorning,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Papagianni,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos B. Koopman ir C. Wissels,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir G. Eberhard,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere ir J. Leppo,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk, C. Stege ir U. Persson,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid, D. Roussanov ir V. Kreuschitz,

susipažinęs su 2013 m. vasario 21 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 20 ir 21 straipsnių išaiškinimu.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant ginčus tarp, pirma, L. Prinz, Vokietijos pilietės, ir Region Hannover (Hanoverio regiono Paramos mokslui ir studijoms skyrius, toliau – Region Hannover) ir, antra, M. Seeberger, taip pat Vokietijos piliečio, ir Studentenwerk Heidelberg, Amt für Ausbildungsförderung (Haidelbergo universiteto studentų atstovybės Paramos studijoms skyrius, toliau – Studentenwerk) dėl teisės į paramą studijoms mokymo įstaigose, esančiose kitose valstybėse narėse nei Vokietijos Federacinė Respublika.

 Teisinis pagrindas

3        Federalinio įstatymo dėl individualios paramos mokslui ir studijoms [Bundesgesetz über individuelle Förderung der Ausbildung (Bundesausbildungsförderungsgesetz)], iš dalies pakeisto 2008 m. sausio 1 d. 22 įstatymu, kuriuo keičiamas Federalinis įstatymas dėl individualios paramos mokslui ir studijoms (BGBl. I, p. 3254; toliau – BAföG), 5 dalyje „Mokymasis užsienyje“ nustatyta:

„1.      Pagal šį įstatymą nuolatine gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje yra ne vien laikinas asmens interesų centras, nereikalaujant ketinimo joje įsikurti nuolat; nuolatine gyvenamąja vieta nelaikoma vieta, kurioje asmuo gyvena vien mokymosi tikslais.

2.      Nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje turintiems studentams, kurie mokosi užsienyje esančioje mokymo įstaigoje, parama mokslui ir studijoms suteikiama, jeigu:

<...>

3)      jie pradeda studijas ar jas tęsia Europos Sąjungos valstybėje narėje arba Šveicarijoje esančioje mokymo įstaigoje.

<...>“

4        BAföG 6 straipsnyje „Parama Vokietijos piliečiams užsienyje“ numatyta, kad Vokietijos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, kurioje jie lanko mokymo įstaigą arba iš kurios jie lanko kaimyninėje valstybėje esančią mokymo įstaigą, parama mokslui ir studijoms gali būti suteikta esant konkretų atvejį pateisinančioms ypatingoms aplinkybėms.

5        BAföG 16 straipsnis „Paramos užsienyje trukmė“ suformuluotas taip:

„1.      Parama mokslui ir studijoms užsienyje, kaip tai suprantama pagal 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ar 5 dalį, skiriama ne ilgesniam kaip vienų metų laikotarpiui <...>

<...>

3.      5 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais parama mokslui ir studijoms skiriama netaikant 1 ir 2 dalyse numatyto laiko apribojimo; tačiau 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu atveju parama skiriama ilgesniam negu vienų metų laikotarpiui tik tada, jei studentas, prieš išvykdamas į užsienį po 2007 m. gruodžio 31 d., ne trumpiau kaip trejus metus turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje.“

 Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑523/11

6        1991 m. Vokietijoje gimusi L. Prinz 10 metų su šeima gyveno Tunise, kur jos tėvas dirbo Vokietijos įmonėje. 2007 m. sausį L. Prinz grįžo į Vokietiją, 2009 m. birželį baigė mokyklą Frankfurte (Vokietija) ir gavo brandos atestatą (vok. k. Abitur). 2009 m. rugsėjo 1 d. ji pradėjo studijuoti Roterdamo (Nyderlandai) Erazmo Roterdamiečio (Erasmus) universitete.

7        2009 m. rugpjūčio 18 d. L. Prinz pateiktą prašymą skirti paramą 2009–2010 mokslo metams Region Hannover patenkino 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu ir suteikė paramą laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn.

8        Tačiau L. Prinz prašymas skirti paramą 2010–2011 mokslo metams buvo atmestas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu, motyvuojant tuo, kad pareiškėja neturi teisės į neribotą laikotarpį skiriamą paramą studijoms, nes neatitiko BAföG nustatyto gyvenamosios vietos reikalavimo, todėl jos teisės apribotos šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytu vienų metų laikotarpiu.

9        Dėl šio sprendimo 2010 m. birželio 1 d. L. Prinz pateikė skundą. Ji nurodė, kad atitinka minėtą reikalavimą, nes nuo 1993 m. rugsėjo mėn. iki 1994 m. balandžio mėn. ir nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn., taigi iš viso 3 metus ir 4 mėnesius, ji turėjo gyvenamąją vietą Vokietijoje. Be to, pareiškėja teigė, kad BAföG nustatytas gyvenamosios vietos reikalavimas prieštarauja SESV 21 straipsniui, ir nurodė savo ryšius su atitinkama valstybe nare, teigdama, kad ji gimė Vokietijoje, yra Vokietijos pilietė ir iš šios valstybės narės išvyko tik dėl to, jog jos tėvas buvo perkeltas dirbti į užsienį, ir kad ji visada išlaikė ryšius su savo kilmės šalimi. L. Prinz manymu, dėl keturiais mėnesiais ilgiau trunkančio gyvenimo šalyje nebūtų atsiradę gerokai glaudesnių ryšių.

10      Region Hannover laikosi nuomonės, kad BAföG 16 straipsnio 3 dalyje numatytas minimalus trejų metų laikotarpis būtinai turi tęstis nepertraukiamai. Šis įstatymas neprieštarauja Sąjungos teisės nuostatoms dėl teisės laisvai judėti ir apsigyventi, nes pagal jas valstybės narės nėra įpareigojamos be apribojimų suteikti paramą savo piliečiams.

11      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavusiajam teismui kyla klausimas, ar gyvenamosios vietos reikalavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, suderinamas su ES teise. Jis mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas reikalavimas, lygiai kaip ir reikalavimas, taikomas prieš įsigaliojant 22 įstatymui, kuriuo iš dalies keičiamas Federalinis įstatymas dėl paramos mokslui ir studijoms, būtent reikalavimas lankyti Vokietijos mokymo įstaigą ne mažiau kaip vienus metus, galėtų atgrasyti Sąjungos pilietį nuo studijų kitoje valstybėje narėje, nes po vienų metų laikotarpio jis nebegalėtų gauti paramos studijoms. Nors, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, gali būti teisėta, kad paramą studijoms valstybė narė suteikia tik tiems studentams, kurie įrodo, jog yra pasiekę tam tikrą integracijos į tos valstybės narės visuomenę lygį, prieš pradėdami gyventi užsienyje, trejus metus trunkančio nepertraukiamo gyvenimo Vokietijoje kriterijus nėra tinkamas įrodyti šios integracijos buvimą.

12      Esant šioms aplinkybėms, Verwaltungsgericht Hannover nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar tai, kad Vokietijos pilietei, kuri turi nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje ir lanko mokymo įstaigą Europos Sąjungos valstybėje narėje, suteikiama [BAföG] numatyta parama studijoms šioje užsienio mokymo įstaigoje tik vienus metus dėl to, kad, pradėjusi gyventi užsienyje, ji neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Vokietijoje mažiausiai trejus metus, yra Europos Sąjungos piliečiams SESV 20 ir 21 straipsniais suteiktos teisės laisvai judėti ir apsigyventi apribojimas, kuris nepateisinamas pagal [Sąjungos] teisę?“

 Byla C‑585/11

13      1983 m. Vokietijoje gimęs P. Seeberger iki 1994 metų gyveno su savo tėvais, taip pat Vokietijos piliečiais. 1989–1994 m. jis lankė pradinę mokyklą Miunchene (Vokietija) ir po to gimnaziją. Nuo 1994 m. iki 2005 m. gruodžio mėn. jis su savo tėvais gyveno Maljorkoje (Ispanija), kur jo tėvas dirbo laisvai samdomu įmonių konsultantu.

14      2006 m. sausio mėn. P. Seeberger tėvai apsigyveno Kelne (Vokietija). Pareiškėjas tvirtina, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2006 m. sausio taip pat buvo Vokietijoje. Nors P. Seeberger Miunchene buvo įregistruotas tik nuo 2009 m. spalio 26 d., jis teigia, kad nuo 2006 metų sausio mėn. jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje.

15      2009 m. rugsėjo mėn. P. Seeberger pradėjo studijuoti ekonomiką Balearų salų universitete Maljorkos Palmoje (Ispanija) ir pateikė Studentenwerk prašymą skirti paramą šioms studijoms.

16      Studentenwerk atmetė šį prašymą, motyvuodama tuo, kad dėl to, jog pareiškėjas neatitiko BAföG 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto gyvenamosios vietos reikalavimo, negalima suteikti jam šios paramos, kaip numatyta šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio 3 punkte.

17      Remdamasis savo, kaip Sąjungos piliečio, teise laisvai judėti, P. Seeberger dėl šio sprendimo pateikė prieštaravimą, jis buvo atmestas 2010 m. birželio 14 d. Studentenwerk sprendimu.

18      Verwaltungsgericht Karlsruhe pateiktame skunde P. Seeberger teigė, kad BAföG 16 straipsnio 3 dalyje nustatytu gyvenamosios vietos reikalavimu pažeidžiama jo teisė laisvai judėti, nes jis privalo arba nuo pat pradžių atsisakyti nuolatinės gyvenamosios vietos kitoje valstybėje narėje, arba laiku perkelti savo nuolatinę gyvenamąją vietą į Vokietiją, nes priešingu atveju rizikuotų prarasti paramą studijoms Ispanijoje. Šiuo klausimu jis pabrėžė, kad jo teisė studijuoti aukštojoje mokykloje pripažįstama tik Ispanijoje ir kad jis nori visas studijas baigti šioje valstybėje narėje.

19      Studentenwerk teigia, jog tiek, kiek pagal BAföG nustatytas gyvenamosios vietos reikalavimas vienodai taikomas visiems Vokietijos piliečiams, jį leidžiama taikyti taip pat ir teisę laisvai judėti turintiems Sąjungos piliečiams iš kitų valstybių narių. Šis reikalavimas tik sukonkretina teisėtą socialines išmokas teikiančios valstybės narės interesą skirti finansines išmokas iš valstybės biudžeto, finansuojamo iš mokesčių, tik asmenims, kurie gali įrodyti bent minimalius ryšius su išmokas teikiančia valstybe nare.

20      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Verwaltungsgericht Karlsruhe konstatavo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama gyvenamosios vietos sąlyga netaikoma paramos studijoms Vokietijoje atveju. Jis pažymėjo, kad tokia gyvenamosios vietos sąlyga dėl jos sukuriamų nepatogumų asmenims, papildomų išlaidų ir galimų su ja susijusių vėlavimų gali atgrasyti Sąjungos piliečius, siekiančius studijuoti kitoje valstybėje narėje, išvykti iš Vokietijos. Verwaltungsgericht Karlsruhe abejoja, ar reikalavimas, kad prieš pradėdamas studijas pareiškėjas trejus metus turi turėti gyvenamąją vietą Vokietijoje, yra pateisinamas, ir kelia klausimą, ar tam tikras integracijos į tos valstybės narės visuomenę lygis, kurio ji gali teisėtai reikalauti, pagrindinėje byloje neturėtų būti pripažintas dėl to, kad pareiškėjas, Vokietijos pilietis, užaugo pas savo tėvus Vokietijoje ir ten lankė mokyklą iki 6 klasės, kol būdamas 12 metų su šeima persikėlė gyventi kitur, nes jo tėvas pasinaudojo savo teisėmis pagal SESV 45 ir 49 straipsnius. Šio teismo teigimu, tam tikra data ir pastarųjų trejų metų prieš pradedant studijas užsienyje laikotarpiu pagrįstas kriterijus, atrodo, a priori nėra tinkamas įrodyti reikiamos integracijos.

21      Esant šioms aplinkybėms Verwaltungsgericht Karlsruhe nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Sąjungos teisei prieštarauja nacionalinės teisės normos, pagal kurias atsisakoma skirti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje tik dėl to, kad studentas, pasinaudojęs judėjimo laisve, pradėdamas studijas bent trejus metus neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos savo kilmės valstybėje narėje?“

 Dėl prejudicinių klausimų

22      Šiais klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės klausia, ar SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės teisės aktų nuostatas, pagal kurias paramos studijoms kitoje valstybėje narėje suteikimas ilgiau nei vieniems metams priklauso nuo vienintelės sąlygos, kaip antai numatytos BAföG 16 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią pareiškėjas, prieš pradėdamas studijuoti, ne trumpiau kaip trejus metus privalo būti turėjęs nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, nacionalinėje teritorijoje.

23      Pirmiausia reikia priminti, kad Vokietijos piliečiai L. Prinz ir P. Seeberger yra ir Sąjungos piliečiai, kaip tai suprantama pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį, todėl gali naudotis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis taip pat tam tikrais atvejais prieš savo kilmės valstybę narę (žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Tas‑Hagen ir Tas, C‑192/05, Rink. p. I‑10451, 19 punktą ir 2007 m. spalio 23 d. Sprendimo Morgan ir Bucher, C‑11/06 ir C‑12/06, Rink. p. I‑9161, 22 punktą).

24      Kaip Teisingumo Teismas jau buvo ne kartą nusprendęs, Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, kuriuo leidžiama tuos, kurių padėtis tokia pati, vienodai teisiškai traktuoti ESV sutarties taikymo ratione materiae srityje, nepriklausomai nuo pilietybės ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, Rink. p. I‑6193, 31 punktas; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D’Hoop, C‑224/98, Rink. p. I‑6191, 28 punktas ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo N., C‑46/12, 27 punktas).

25      Prie situacijų, kurioms taikoma Sąjungos teisė, priskirtinos tos, kurios susijusios su Sutarties garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimu, visų pirma situacijos, susijusios su SESV 21 straipsnio suteikta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (minėto Sprendimo Tas‑Hagen ir Tas 22 punktas; 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Schwarz ir Gootjes‑Schwarz, C‑76/05, Rink. p. I‑6849, 87 punktas ir nurodyta teismo praktika, taip pat minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 23 punktas).

26      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodė Vokietijos vyriausybė ir Komisija, nors valstybės narės pagal SESV 165 straipsnio 1 dalį turi kompetenciją nustatyti mokymo turinį ir savo švietimo sistemos organizavimo formą, naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, pirmiausia Sutarties nuostatų, susijusių su SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatyta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (žr. minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 24 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

27      Be to, reikia pažymėti, kad tokios nacionalinės nuostatos, kurios numato nepalankesnes sąlygas tam tikriems valstybės piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalimi visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas (žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo De Cuyper, C‑406/04, Rink. p. I‑6947, 39 punktą; minėto Sprendimo Tas‑Hagen ir Tas 31 punktą ir minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 25 punktą).

28      Šios Sutartyje numatytos galimybės Sąjungos piliečių laisvo judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, pagal kuriuos jis baudžiamas vien dėl to, kad pasinaudojo minėtomis galimybėmis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo D’Hoop 31 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Pusa, C‑224/02, Rink. p. I‑5763, 19 punktą ir minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 26 punktą).

29      Ši išvada ypač svarbi švietimo srityje, atsižvelgiant į SESV 6 straipsnio e punktu ir SESV 165 straipsnio 2 dalies antra įtrauka siekiamus tikslus, t. y., be kita ko, skatinti studentų ir dėstytojų judėjimą (žr. minėto Sprendimo D’Hoop 32 punktą; 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑147/03, Rink. p. I‑5969, 44 punktą ir minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 27 punktą).

30      Taigi, jeigu valstybė narė numato studijų paramos sistemą, kuri leidžia studentams pasinaudoti šia parama tuo atveju, kai jie studijuoja kitoje valstybėje narėje, ji turi užtikrinti, kad šios paramos suteikimo sąlygos be pateisinamų priežasčių neribotų SESV 21 straipsniu garantuojamos teisės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (žr. minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 28 punktą).

31      Reikia konstatuoti, kad trejus metus trunkančio nepertraukiamo gyvenimo sąlyga, kaip antai numatyta BAföG 16 straipsnio 3 dalyje, nors ji Vokietijos piliečiams ir kitiems Sąjungos piliečiams taikoma vienodai, yra SESV 21 straipsnyje numatytos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kuria naudojasi visi Sąjungos piliečiai, suvaržymas.

32      Tokia sąlyga gali atgrasyti tos valstybės piliečius, kaip antai pareiškėjus pagrindinėje byloje, įgyvendinti savo laisvę judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į poveikį, kurį šios laisvės įgyvendinimas gali turėti teisei į paramą studijoms.

33      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisės aktas, kuriuo gali būti apribota Sutartimi garantuojama pagrindinė laisvė, gali būti pateisinamas pagal Sąjungos teisę, tik jeigu jis pagrįstas objektyviu bendrojo intereso pagrindu, nepriklausančiu nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui (žr. minėto Sprendimo De Cuyper 40 punktą; minėtų sprendimų Tas‑Hagen ir Tas 33 punktą ir Morgan ir Bucher 33 punktą). Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad priemonė yra proporcinga, jei būdama tinkama siekiamam tikslui neviršija to, kas būtina jam pasiekti (minėto Sprendimo De Cuyper 42 punktas; minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 33 punktas ir 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Caves Krier Frères, C‑379/11, 48 punktas ir nurodyta teismo praktika).

34      Nagrinėjamose bylose Vokietijos vyriausybė teigia, kad BAföG pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais. Šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalis leidžia užtikrinti, kad parama visoms studijoms užsienyje būtų suteikiama tik tiems studentams, kurie įrodė pakankamą integracijos į Vokietijos visuomenę lygį. Dėl minimalaus integracijos lygio reikalavimo išsaugoma nacionalinė sistema, susijusi su parama studijoms užsienyje, ir taip apsaugoma paramą teikianti valstybė nuo nepagrįstos ekonominės naštos.

35      Todėl, šios vyriausybės teigimu, yra teisėta skirti finansinę paramą visoms studijoms užsienyje tik tiems studentams, kurie įrodo pakankamą integracijos Vokietijoje ryšį, ir šį įrodymą nenuginčijamai pateikia studentas, atitinkantis trejus metus nepertraukiamai trunkančio gyvenimo reikalavimą.

36      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors Teisingumo Teismas pripažino, jog siekdama, kad paramos išlaikymo išlaidoms padengti teikimas kitų valstybių narių studentams netaptų nepagrįsta našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės galimos teikti paramos lygiui, valstybė narė teisėtai gali šią paramą teikti tik tiems studentams, kurie įrodo tam tikrą integracijos į šios valstybės visuomenę lygį, ir jog, esant tokios nepagrįstos naštos, kurią prisiimti turi valstybė narė, grėsmei, panašiais motyvais iš esmės gali būti vadovaujamasi šiai valstybei narei teikiant paramą studentams, norintiems studijuoti kitose valstybėse narėse (minėto Sprendimo Morgan ir Bucher 43 ir 44 punktai ir nurodyta teismo praktika).

37      Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokio realaus integracijos ryšio buvimo įrodymas, kurio reikalauja valstybė narė, neturėtų būti pernelyg išimtinio pobūdžio, kuriuo būtų nepagrįstai suteikiama pirmenybė veiksniui, nebūtinai atspindinčiam realų ir veiksmingą asmens ir šios valstybės narės ryšį, pašalinant bet kokį kitą tokį ryšį atspindintį veiksnį (žr. minėto Sprendimo D’Hoop 39 punktą; 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Stewart, C‑503/09, Rink. p. I‑6497, 95 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 62 punktą).

38      Nors tam tikro integracijos laipsnio buvimas gali būti laikomas įrodytu konstatavus, jog studentas tam tikrą laikotarpį gyveno valstybėje narėje, kurioje jis kreipėsi dėl paramos studijoms, taikant vienintelį gyvenamosios vietos reikalavimą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 95 punkte, kyla grėsmė, kad atitinkama parama nebus skiriama studentams, kurie, nors ir nėra nepertraukiamai gyvenę Vokietijoje trejus metus prieš pat pateikdami prašymą studijuoti užsienyje, vis dėlto yra pakankamai susiję su Vokietijos visuomene. Taip gali būti tuo atveju, kai studentas yra atitinkamos valstybės narės pilietis ir šioje valstybėje narėje lankė mokyklą ilgesnį laikotarpį, arba dėl kitų veiksnių, kaip antai dėl savo šeimos, darbo, kalbos mokėjimo, arba dėl kitų socialinių ar ekonominių ryšių egzistavimo. Be to, pagal kitas pagrindinėje byloje nagrinėjamo teisės akto nuostatas taip pat leidžiama tvirtinti, jog kiti veiksniai nei paramos prašančiojo gyvenamoji vieta gali būti svarbūs ir įrodant šio asmens interesų centrą, ir nustatant, ar įvykdytos sąlygos suteikti atitinkamą paramą savo piliečiams, kurie įsikūrę užsienyje.

39      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nacionalinis teismas turi atlikti reikiamus patikrinimus tam, kad įvertintų, ar atitinkami asmenys įrodė pakankamus ryšius su Vokietijos visuomene, kurie galėtų įrodyti jų integraciją į šią visuomenę.

40      Todėl vienintelis reikalavimas nepertraukiamai gyventi šalyje trejus metus, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra pernelyg bendro ir išimtinio pobūdžio ir viršija tai, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti, todėl negali būti laikomas proporcingu.

41      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės teisės akto nuostatas, pagal kurias paramos studijoms kitoje valstybėje narėje suteikimas ilgiau nei vieniems metams priklauso nuo vienintelės sąlygos, kaip antai numatytos BAföG 16 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią pareiškėjas, prieš pradėdamas studijuoti, ne trumpiau kaip trejus metus privalo būti turėjęs nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, nacionalinėje teritorijoje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

42      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės teisės akto nuostatas, pagal kurias paramos studijoms kitoje valstybėje narėje suteikimas ilgiau nei vieniems metams priklauso nuo vienintelės sąlygos, kaip antai numatytos Federalinio įstatymo dėl individualios paramos mokslui ir studijoms [Bundesgesetz über individuelle Förderung der Ausbildung (Bundesausbildungsförderungsgesetz)], iš dalies pakeisto 2008 m. sausio 1 d. 22 įstatymu, kuriuo iš dalies keičiamas Federalinis įstatymas dėl paramos mokslui ir studijoms, 16 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią pareiškėjas, prieš pradėdamas studijuoti, ne trumpiau kaip trejus metus privalo būti turėjęs nuolatinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, nacionalinėje teritorijoje.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.