GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2012 m. rugsėjo 6 d.(1)
Byla C‑175/11
H. I. D.,
B. A.
prieš
Refugee Applications Commissioner,
Refugee Appeals Tribunal,
Minister for Justice, Equality and Law Reform,
Airiją,
Attorney General
(High Court (Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Trečiosios šalies piliečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą – Nacionalinė procedūra, pagal kurią dėl pilietybės ar kilmės šalies tam tikrai grupei priklausančių asmenų pateiktų prašymų nagrinėjimui suteikiama pirmenybė arba jis paspartinamas“
1. Šioje byloje High Court (Airija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti dvi Direktyvos 2005/85/EB(2) nuostatas, kuriose įtvirtinti būtiniausi pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos reikalavimai. Pirmoje iš šių nuostatų, t. y. 23 straipsnio 3 ir 4 dalyse, valstybėms narėms leidžiama suteikti pirmenybę prieglobsčio prašymo nagrinėjimui arba jį paspartinti. Antroje nuostatoje, t. y. 39 straipsnyje, nurodyta, kad prieglobsčio prašytojams valstybės narės turi suteikti teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kurią galėtų panaudoti teisme, kad galėtų apskųsti, be kita ko, sprendimą, priimtą dėl prieglobsčio prašymo.
2. Ieškovai pagrindinėje byloje Nigerijos piliečiai mano, kad pagal šias nuostatas draudžiama Airijoje taikoma pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarka, nes pagal ją numatyta, jog Minister for Justice, Equality and Law Reform gali nuspręsti, kad pagal prašytojo pilietybę apibrėžtoms tam tikroms prieglobsčio prašymų grupėms turi būti teikiama pirmenybė arba jų nagrinėjimas paspartintas. Be to, jie teigia, kad galimybė pateikti skundą Refugee Appeals Tribunal (Airija) neužtikrina jų teisės į veiksmingą teisės gynimo priemonę.
3. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia klausimus Teisingumo Teismui dėl šių dviejų aspektų.
4. Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, jog Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 3 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei nedraudžiama pagal prašytojo pilietybę ar kilmės šalį apibrėžtoms tam tikroms prieglobsčio prašymų grupėms suteikti pirmenybę arba paspartinti jų nagrinėjamą.
5. Toliau nurodysiu, kodėl, mano nuomone, šios direktyvos 39 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – chartija) 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos skundas dėl sprendžiančiosios institucijos priimto sprendimo gali būti pateiktas Refugee Appeals Tribunal ir High Court.
I – Teisinis pagrindas
A – Tarptautinė teisė
6. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso(3) įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. ir buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Protokolu dėl pabėgėlių statuso, o jis įsigaliojo 1967 m. spalio 4 d.
7. Ženevos konvencijos 3 straipsnyje numatyta, kad susitariančiosios valstybės taiko šios konvencijos nuostatas pabėgėliams be jokios diskriminacijos rasės, religijos ar valstybinės kilmės pagrindu.
B – Sąjungos teisė
8. Pagrindinis Direktyvos 2005/85 tikslas – įtvirtinti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos(4), siekiant sumažinti nagrinėjimo tvarkos neatitikimus valstybėse narėse.
9. Ši bendra Europos prieglobsčio sistema grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos taikymu(5).
10. Vadovaujantis Direktyvos 2005/85 8 konstatuojamąja dalimi, šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pirmiausia pripažinti chartijoje. Be to, šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dėl asmenų, kuriems taikoma ši direktyva, valstybėms narėms nustatomi įpareigojimai pagal tarptautinės teisės dokumentus, kurių šalys jos yra ir kurie draudžia diskriminaciją.
11. Minėtos direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog pagrindinį Sąjungos teisės principą atspindi tai, kad sprendimus, priimtus dėl prieglobsčio prašymų ir dėl pabėgėlio statuso panaikinimo, galima veiksmingai apskųsti teisme, kaip apibrėžta SESV 267 straipsnyje. Šios teisės gynimo priemonės veiksmingumas ir susijusių faktų nagrinėjimas priklauso nuo visos kiekvienos valstybės narės administracinės ir teisinės sistemos.
12. Vadovaujantis Direktyvos 2005/85 4 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, valstybės narės turi paskirti sprendžiančiąją instituciją, kuri bus atsakinga už tinkamą prašymų nagrinėjimą. Ši institucija suprantama kaip bet kokia pusiau teisminė arba administracinė valstybės narės institucija, atsakinga už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ir kompetentinga priimti pirmosios instancijos sprendimus dėl šių prašymų(6).
13. Sprendžiančioji institucija prašymus nagrinėja laikydamasi tam tikrų bendrųjų principų ir pagrindinių garantijų.
14. Minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:
„Valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl prieglobsčio prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad:
a) prašymai būtų nagrinėjami ir sprendimai priimami individualiai, objektyviai ir nešališkai;
b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK), apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingam personalui;
c) prašymus nagrinėjantis ir sprendimus priimantis personalas turėtų žinių apie atitinkamas teisės normas, taikytinas prieglobsčio ir pabėgėlių teisės srityje.“
15. Be to, direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad sprendimai turi būti pateikti raštu; tais atvejais, kai prašymas atmetamas, sprendime turi būti nurodytos faktinės bei teisinės atmetimo priežastys ir raštu pateikiama informacija apie tai, kaip galima apskųsti neigiamą sprendimą.
16. Be to, prieglobsčio prašytojams turi būti numatytos būtiniausios garantijos, pavyzdžiui, gauti informaciją ta kalba, kurią jie supranta, turėti galimybę gauti vertimo paslaugas, turėti galimybę bendrauti su JTVPK, gauti informaciją apie sprendimą dėl jų prieglobsčio prašymo per pagrįstą laiko tarpą ar gauti informaciją apie priimto sprendimo rezultatus(7). Prieš sprendžiančiajai institucijai priimant sprendimą jiems taip pat turi būti suteikta galimybė atvykti asmeninio pokalbio dėl prieglobsčio prašymo su pagal nacionalinę teisę kompetentingu vesti tokius pokalbius asmeniu(8).
17. Direktyvos 2005/85 III skyriaus „Pirmosios instancijos procedūra“ 23 straipsnio, skirto nagrinėjimo procedūrai, 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės, nepažeisdamos tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principo, užtikrina, kad tokia procedūra būtų kuo greičiau baigta.
18. Šios direktyvos 23 straipsnio 3 dalis suformuluota taip:
„Valstybės narės gali suteikti pirmenybę bet kuriam nagrinėjimui arba jį paspartinti pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas, taip pat jeigu tikėtina, kad prašymas bus pagrįstas arba jeigu prašytojas turi ypatingų poreikių.“
19. Tokia pati galimybė suteikti pirmenybę nagrinėjimo procedūrai ar nuspręsti ją paspartinti valstybėms narėms suteikiama įvairiais minėtos direktyvos 23 straipsnio 4 dalies a–o punktuose išvardytais atvejais, kuriuose numatyta:
„Valstybės narės gali taip pat nustatyti, kad nagrinėjimo procedūrai pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas gali būti suteikta pirmenybė arba ji gali būti paspartinta, jeigu:
a) prašytojas, pateikdamas savo prašymą ir nurodydamas faktą, iškėlė tik tokius klausimus, kurie nėra svarbūs arba yra mažai svarbūs nagrinėjant, ar jis gali būti laikomas pabėgėliu, remiantis Direktyva 2004/83/EB((9)); arba
b) prašytojas akivaizdžiai negali būti laikomas pabėgėliu ar jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas valstybėje narėje pagal Direktyvą 2004/83 <...>; arba
c) prieglobsčio prašymas laikomas nepagrįstu, nes:
i) prašytojas atvyko iš saugios kilmės šalies, kaip apibrėžta 29, 30 ir 31 straipsniuose; arba
ii) šalis, kuri nėra valstybė narė, laikoma prašytojui saugia trečiąja šalimi, nepažeidžiant 28 straipsnio 1 dalies; arba
d) prašytojas suklaidino valdžios institucijas, pateikdamas klaidingą informaciją ar netikrus dokumentus arba nepateikdamas svarbios informacijos ar dokumentų apie savo tapatybę ir (arba) pilietybę, kurie galėjo neigiamai paveikti sprendimą; arba
e) prašytojas pateikė kitą prieglobsčio prašymą, nurodydamas kitus asmens duomenis; arba
f) prašytojas nepateikė informacijos, kuria remiantis būtų galima pagrįstai nustatyti jo tapatybę ar pilietybę, arba tikėtina, kad jis, turėdamas negerų ketinimų, sugadino tapatybės arba kelionės dokumentą, kuris būtų padėjęs nustatyti jo tapatybę arba pilietybę, arba tokio dokumento atsikratė; arba
g) prašytojas pateikė nenuoseklius, prieštaringus, neįtikimus arba nepakankamus nusiskundimus, dėl kurių reikalavimai yra akivaizdžiai neįtikinami dėl to, kad jis tapo persekiojimo objektu, kaip numatyta Direktyvoje 2004/83 <...>; arba
h) prašytojas pateikė vėlesnį prašymą, kuris nepateikia naujų duomenų dėl konkrečių aplinkybių arba situacijos savo kilmės šalyje; arba
i) be pagrįstos priežasties prašytojas nepateikė prašymo anksčiau, nors turėjo galimybę tą padaryti; arba
j) prašytojas pateikia prašymą tik siekdamas atidėti arba sužlugdyti anksčiau priimto sprendimo arba sprendimo, kuris bus priimtas artimiausiu laiku, vykdymą, kuriuo remiantis jis būtų išsiųstas iš šalies; arba
k) be rimtos priežasties prašytojas nevykdė pareigų, nurodytų Direktyvos 2004/83 <...> 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose ir 20 straipsnio 1 dalyje; arba
l) prašytojas įvažiavo į valstybės narės teritoriją nelegaliai arba nelegaliai joje išbuvo ilgesnį laiką ir be rimtos priežasties nepranešė apie save valdžios institucijoms ir (arba) neatidėliodamas nepateikė prieglobsčio prašymo, esant tokioms jo įvažiavimo aplinkybėms; arba
m) prašytojas kelia grėsmę valstybės narės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, arba jis, pagal nacionalinės teisės aktus, buvo prievarta išsiųstas dėl rimtos priežasties, susijusios su visuomenės saugumu ir viešąja tvarka; arba
n) prašytojas atsisako vykdyti pareigą ir duoti savo pirštų atspaudus pagal atitinkamus [Sąjungos] ir (arba) nacionalinės teisės aktus; arba
o) prašymą pateikė nevedęs nepilnametis, kuriam taikomas 6 straipsnio 4 dalies c punktas, po to, kai jo tėvų arba vieno iš tėvų, atsakingo už nepilnametį, prašymas buvo atmestas, ir nebuvo pateikta jokių svarbių naujų duomenų, susijusių su jo konkrečiomis aplinkybėmis arba su situacija jo kilmės šalyje.“
20. Be to, vadovaujantis Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 1 dalies a punktu, valstybės narės užtikrina, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kurią galėtų panaudoti teisme, kad galėtų apskųsti, be kita ko, sprendimą, priimtą dėl prieglobsčio prašymo. Šiam tikslui valstybės narės turi numatyti terminus ir kitas reikalingas taisykles, kad prašytojas galėtų pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisės gynimo priemonę(10). Valstybės narės taip pat gali nustatyti terminus teismui nagrinėti sprendžiančiosios institucijos sprendimą(11).
21. Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė apibrėžti kai kurias sąvokas. Taigi, vadovaujantis Direktyvos 2005/85 2 straipsnio d punktu, „galutinis sprendimas“ yra sprendimas, ar pagal Direktyvą 2004/83 pabėgėlio statusas bus suteiktas trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuriam daugiau netaikomos teisės gynimo priemonės pagal Direktyvos 2005/85 V skyrių. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio e punktą „sprendžiančioji institucija“ yra bet kokia pusiau teisminė arba administracinė institucija valstybėje narėje, atsakinga už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ir kompetentinga priimti pirmosios instancijos sprendimus tokiais atvejais, laikantis I priede nurodytos tvarkos.
22. Šiame priede numatyta, jog, įgyvendindama Direktyvos 2005/85 nuostatas, Airija gali laikyti, kad šios direktyvos 2 straipsnio e punkte numatyta sprendžiančioji institucija – tai Office of the Refugee Applications Commissioner (Pabėgėlių prašymų komisaro tarnyba, toliau – ORAC), nagrinėjanti, ar prašytojas turėtų būti pripažintas pabėgėliu.
C – Airijos teisė
23. 1996 m. Pabėgėlių įstatyme (Refugee Act 1996), iš dalies pakeistame 1999 m. Imigracijos įstatymo (Immigration Act 1999) 11 straipsnio 1 dalimi, 2000 m. Neteisėtos imigracijos įstatymo (Illegal Immigrants (Trafficking) Act 2000) 9 straipsniu ir 2003 m. Imigracijos įstatymo (Immigration Act 2003) 7 straipsniu (toliau – 1996 m. Pabėgėlių įstatymas), be kita ko, įtvirtintos prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūros taisyklės.
24. Iš 2011 m. vasario 9 d. High Court sprendimo(12), kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimas vyksta toliau nurodomu būdu.
25. Vadovaujantis 1996 m. Pabėgėlių įstatymo 8 straipsniu, prieglobsčio prašymas pateikiamas Refugee Applications Commissioner. Šio įstatymo 11 straipsnyje numatyta, kad ORAC narys privalo susitikti pokalbio su prašytoju, atlikti tyrimą ir paprašyti pateikti reikalingą informaciją. Tada Refugee Applications Commissioner parengia ataskaitą, kurioje pateikia teigiamą arba neigiamą rekomendaciją dėl pabėgėlio statuso suteikimo atitinkamam prašytojui, ir pateikia šią ataskaitą Minister for Justice, Equality and Law Reform(13).
26. Pagal 1996 m. Pabėgėlių įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, jei Refugee Applications Commissioner rekomendacija yra teigiama, Minister for Justice, Equality and Law Reform turi suteikti pabėgėlio statusą atitinkamam prašytojui. Jei rekomenduojama nesuteikti pabėgėlio statuso prašytojui, prašytojas, vadovaudamasis šio įstatymo 16 straipsniu, gali apskųsti Refugee Applications Commissioner rekomendaciją Refugee Appeals Tribunal (Airija).
27. Apeliacinį procesą Refugee Appeals Tribunal gali sudaryti žodinė proceso dalis su šio teismo nariu. Po teismo posėdžio Refugee Appeals Tribunal patvirtina Refugee Applications Commissioner rekomendaciją arba jos nepatvirtina. Jei Refugee Appeals Tribunal nusprendžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pagrindą, ir nurodo, kad rekomendacija turi būti teigiama, Minister for Justice, Equality and Law Reform, vadovaudamasis minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, privalo suteikti pabėgėlio statusą. Priešingu atveju, jei Refugee Appeals Tribunal mano, kad rekomendacija yra neigiama, Minister for Justice, Equality and Law Reform išsaugo diskrecijos teisę ir sprendžia, ar suteikti šį statusą, ar jo nesuteikti.
28. Pagal 2000 m. Neteisėtos imigracijos įstatymo 5 straipsnį prieglobsčio prašytojai, vadovaudamiesi specialiomis prieglobsčio byloms taikomomis sąlygomis, gali ginčyti Refugee Applications Commissioner rekomendacijų ir Refugee Appeals Tribunal sprendimų galiojimą High Court. Būtent vadovaujantis šia nuostata prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme buvo pateiktas skundas pagrindinėje byloje.
29. Vadovaujantis minėta nuostata, High Court sprendimas gali būti apskųstas Supreme Court tik jei High Court priima nutartį leisti apskųsti (certificate of leave to appeal). Šiuo tikslu tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, galiojusio iš dalies pakeisto 2002 m. Teismų ir teismo pareigūnų įstatymo (Courts and Courts Officers Act 2002) 46 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad High Court privalo nuspręsti dėl tokio leidimo per du mėnesius po teismo posėdžio datos. Tačiau šis terminas gali būti pratęstas.
30. Taip pat reikia patikslinti, kad 1996 m. Pabėgėlių įstatymo 12 straipsnyje numatyta, jog Minister for Justice, Equality and Law Reform, manydamas, jog reikia ar tikslinga, gali raštu pateikti nurodymus Refugee Applications Commissioner ir (arba) Refugee Appeals Tribunal ir reikalauti, kad vienas iš jų ar abu, nelygu atvejis, suteiktų pirmenybę tam tikroms prašymų grupėms. Tai gali būti pirmenybė, kaip nagrinėjama šioje byloje, dėl prašytojų kilmės šalies ar vietos, kur jie paprastai gyvena, šeimos ryšių tarp prašytojų ar amžiaus, jei kalbama apie nepilnametį.
31. Vadovaudamasis šia nuostata, 2003 m. gruodžio 11 d. Minister for Justice, Equality and Law Reform pateikė Refugee Applications Commissioner ir Refugee Appeals Tribunal nurodymą suteikti pirmenybę nuo 2003 m. gruodžio 15 d. Nigerijos piliečių pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimui.
32. 1996 m. Pabėgėlių įstatymo II priede numatyta, kad Refugee Appeals Tribunal sudaro pirmininkas ir tiek paprastųjų narių, kiek Minister for Justice, Equality and Law Reform su Minister for Finance sutikimu mano esant reikalinga, kad būtų greitai sprendžiamos Refugee Appeals Tribunal bylos; kiekvienas jų prieš paskyrimą turi turėti bent penkerių metų teismo advokato ar advokato darbo patirtį. Refugee Appeals Tribunal narius skiria Minister for Justice, Equality and Law Reform. Kiekvienas paprastasis narys skiriamas trejų metų kadencijai tokiomis sąlygomis, kokias pagal šio priedo nuostatas skirdamas nustato Minister for Justice, Equality and Law Reform. Refugee Appeals Tribunal pirmininkas pareigas atlieka pagal rašytinę paslaugų sutartį, kurioje įtvirtintos sąlygos, kurias gali nustatyti Minister for Justice, Equality and Law Reform su Minister for Finance sutikimu. Kiekvienas paprastasis narys gauna atlyginimą, yra apsaugotas nuo reikalavimų atlyginti žalą ir yra atlyginamos jo išlaidos, o tai gali nustatyti Minister for Justice, Equality and Law Reform su Minister for Finance sutikimu.
33. Minėtame priede taip pat paaiškinta, kad Minister for Justice, Equality and Law Reform, nurodęs motyvus, gali atšaukti Refugee Appeals Tribunal paprastąjį narį iš pareigų.
34. Refugee Appeals Tribunal darbuotojai yra valstybės tarnautojai, kaip tai suprantama pagal 1956 m. Reglamentą dėl valstybės tarnybos (Civil Service Regulation Act 1956).
II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
35. Kaip matyti iš minėto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto 2011 m. vasario 9 d. High Court sprendimo, pagrindinės bylos faktinės aplinkybės yra tokios.
36. Byla HID susijusi su 10 metų vaiku, kuris 2008 m. su motina atvyko į Airiją. Abu asmenys turėjo Nigerijos pilietybę. Motina savo nepilnametės dukters vardu pateikė prieglobsčio prašymą ORAC, motyvuojamą genitalijų apipjaustymo ir mirties grėsme, kurią kelia tėvo šeima. 2007 m. po tokių veiksmų jau buvo nužudytas kitas šios poros vaikas.
37. 2008 m. rugpjūčio 15 d. ataskaitoje Refugee Applications Commissioner nurodė, kad nepilnametės prašymas turėtų būti atmestas, nes motinos pareiškimai buvo neįtikimi, o vietinė policija užtikrino pakankamą apsaugą. Nepilnamečio vaiko motina apskundė šią ataskaitą Refugee Appeals Tribunal. Šio skundo nagrinėjimas buvo atidėtas, kol bus priimtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas šiose bylose.
38. Byla BA taip pat susijusi su Nigerijos piliečiu, kuris 2008 m. rugpjūčio mėn. įvažiavo į Airijos teritoriją ir pateikė prieglobsčio prašymą ORAC, nes kilmės šalyje su juo buvo netinkamai elgiamasi dėl jo seksualinės orientacijos.
39. 2008 m. rugpjūčio 25 d. ataskaitoje Refugee Applications Commissioner priėmė neigiamą nuomonę dėl šio piliečio prašymo ir nurodė, kad jo pareiškimai buvo neįtikimi. BA apskundė šią nuomonę Refugee Appeals Tribunal. 2008 m. lapkričio 25 d. Refugee Appeals Tribunal atmetė skundą, nes prašytojo pateikta informacija buvo neįtikima.
40. D. ir A. pateikė skundus High Court siekdami, kad būtų panaikintos atitinkamai 2008 m. rugpjūčio 15 ir 25 d. Refugee Applications Commissioner ataskaitos bei 2003 m. gruodžio 11 d. Minister for Justice, Equality and Law Reform pateiktas nurodymas, kuriuo siekiama suteikti pirmenybę Nigerijos piliečių pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimui.
41. 2011 m. vasario 9 d. sprendimu High Court atmetė skundus ir atsisakė patenkinti ieškovų prašymus.
42. Šiuo metu High Court prašoma nuspręsti dėl šių ieškovų pateikto prašymo leisti pateikti skundą Supreme Court. Vadovaujantis 2000 m. Neteisėtos imigracijos įstatymo 5 straipsniu, šis skundas gali būti pateiktas tik jei High Court šiuo klausimu priimtų nutartį leisti pateikti tokį skundą ir patvirtintų, kad jo sprendimas susijęs su išimtinio bendrojo intereso teisės klausimu, taip pat, atsižvelgdamas į bendrąjį interesą, siūlytų, kad toks skundas būtų pateiktas (certificate of leave to appeal).
III – Prejudiciniai klausimai
43. Suabejojęs, kaip aiškinti tam tikras Direktyvos 2005/85 nuostatas, ir manydamas, kad siekiant nuspręsti, ar turi būti suteiktas leidimas pateikti skundą Supreme Court, būtina gauti Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, High Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Direktyvos 2005/85 <...> nuostatas arba bendruosius <...> Sąjungos teisės principus valstybei narei neleidžiama priimti administracinių nuostatų, pagal kurias tam tikros rūšies, apibrėžtos prieglobsčio prašytojo pilietybe ar kilmės šalimi, prieglobsčio prašymai turi būti nagrinėjami ir sprendžiami taikant pagreitintą arba pirmenybės procedūrą?
2. Ar Direktyvos 2005/85 <...> 39 straipsnį kartu su jos 27 konstatuojamąja dalimi ir SESV 267 straipsniu reikia aiškinti taip, kad pagal juos reikalaujama veiksminga teisės gynimo priemonė nacionalinėje teisėje numatyta tokiu atveju, kai dėl prašymų priimtų pirmosios instancijos sprendimų peržiūros ar apeliacijos funkcija pagal įstatymą įgyvendinama pateikiant apeliaciją teismui, įsteigtam parlamento priimtu įstatymu ir turinčiam kompetenciją priimti privalomus sprendimus prieglobsčio prašytojo naudai dėl visų su prašymu susijusių teisės ir fakto klausimų, neatsižvelgiant į tai, jog egzistuoja visos toliau išvardytos administracinio ar organizacinio pobūdžio aplinkybės ar kai kurios iš jų:
– vyriausybės ministrui paliekama diskrecija pakeisti neigiamą sprendimą dėl prašymo,
– įstaigos, atsakingos už pirmosios ir apeliacinės instancijų sprendimų priėmimą, susijusios organizaciniais ir administraciniais ryšiais,
– aplinkybė, kad sprendimus priimančius teismo narius skiria ministras ir jie dirba trejus metus ne visu etatu mokant atlyginimą už kiekvieną bylą,
– ministras išlaiko įgaliojimus teikti (1996 m. Pabėgėlių) įstatymo 12 straipsnyje, 16 straipsnio (2B dalies b punkte) ir 16 straipsnio 11 punkte numatytus nurodymus?“
IV – Mano vertinimas
44. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 3 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama valstybei narei tam tikros prieglobsčio prašytojo pilietybe ar kilmės šalimi apibrėžtos grupės prieglobsčio prašymų nagrinėjimui suteikti pirmenybę ar jį paspartinti.
45. Antruoju klausimu šis teismas iš esmės klausia, ar šios direktyvos 39 straipsnis ir chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas veiksmingos teisminės apsaugos principas draudžia tokius teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai skundžiami Refugee Appeals Tribunal, kurios teisminį nepriklausomumą ginčija ieškovai.
A – Dėl pirmenybės teikimo procedūrai ar jos paspartinimo remiantis prieglobsčio prašytojo pilietybe ar kilmės šalimi
46. Man atrodo iš pradžių naudinga priminti Direktyvos 2005/85 prasmę.
47. Vadovaujantis Direktyvos 2005/85 1 straipsniu, ja siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, pagrįstus 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperės Europos Vadovų Tarybos pirmininkavimo išvadose nurodytus ketinimus atspindinčiais dviem pagrindiniais principais(14) – teisingumu ir veiksmingumu(15).
48. Kad procedūra atitiktų teisingumo principą, ji turi būti grindžiama, be kita ko, chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių laikymusi(16). Su šiuo principu susijusios Direktyvos 2005/85 II skyriuje „Pagrindiniai principai ir garantijos“ numatytos nuostatos.
49. Veiksmingumo reikalavimas įtvirtintas šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, jog valstybės narės, nepažeisdamos tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principo, užtikrina, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra būtų kuo greičiau baigta.
50. Su šiuo reikalavimu susijusi minėtos direktyvos 23 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta galimybė valstybėms narėms suteikti pirmenybę prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrai ar ją paspartinti.
51. Iš tiesų, kaip nurodyta Direktyvos 2005/85 11 konstatuojamojoje dalyje, tiek valstybės narės, tiek prieglobsčio prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl prieglobsčio prašymų būtų priimami kuo skubiau. Tai, mano nuomone, be kita ko, paaiškinama tuo, jog svarbu, kad būtų greitai nuspręsta dėl prieglobsčio prašytojų statuso, nes per ilgas prašymų nagrinėjimas galėtų juos atgrasyti nuo šios procedūros ir paskatinti rinktis neteisėtą imigraciją.
52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, ar praktika, kai tam tikros pagal prieglobsčio prašytojo pilietybę apibrėžiamos grupės prieglobsčio prašymų nagrinėjimui suteikiama pirmenybė arba jis paspartinamas, suderinama su Direktyvoje 2005/85 įtvirtinta pusiausvyra.
53. Taigi, kaip buvo nurodyta teismo posėdyje, prieglobsčio prašymo nagrinėjimui gali būti suteikiama pirmenybė ar jis gali būti paspartintas pagal šios direktyvos 23 straipsnio 3 dalį, tik jei prašymas turi pagrindą arba kai visos aplinkybės rodo, kad jis neturi pagrindo, bet grindžiamas viena iš šio straipsnio 4 dalyje numatytų priežasčių. Todėl valstybės narės neturi teisės suteikti pirmenybės prieglobsčio prašymų nagrinėjimui ar jo paspartinti remdamosi vien prieglobsčio prašytojo pilietybe.
54. Be to, ieškovai mano, kad pirmenybė gali būti suteikta tik individualaus prašymo, o ne prašymų grupės nagrinėjimui ar jis gali būti paspartintas. Jie, be kita ko, primena, kad Ženevos konvencijos 3 straipsnyje numatyta, jog susitariančiosios valstybės taiko šios konvencijos nuostatas pabėgėliams be jokios diskriminacijos rasės, religijos ar valstybinės kilmės pagrindu. Todėl jie teigia, kad pirmenybės suteikimas tokiu kriterijumi apibrėžtai asmenų grupei ar jų procedūros paspartinimas pažeidžia nediskriminavimo dėl pilietybės principą.
55. Šis vertinimas man nepriimtinas dėl toliau nurodomų priežasčių.
56. Rengdamas Direktyvą 2005/85 Sąjungos teisės aktų leidėjas daugelį kartų nurodė, kad valstybės narės turi diskrecijos teisę įgyvendinti pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo procedūrą. Todėl pasiūlyme dėl minėtos direktyvos Europos Komisija pažymėjo, kad visos nuostatos dėl teisingos ir veiksmingos procedūros įgyvendinimo įtvirtinamos nepažeidžiant valstybių narių diskrecijos grupuoti bylas pagal jų nacionalinės politikos prioritetus(17).
57. Toks pat Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti diskreciją valstybėms narėms įtvirtintas ir šios direktyvos nuostatose dėl nagrinėjimo procedūros. Taigi, šios direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog prieglobsčio prašymų nagrinėjimo organizavimas turėtų būti paliktas valstybių narių nuožiūrai, kad pagal savo nacionalinius poreikius jos galėtų tam tikrų prašymų nagrinėjimui suteikti pirmenybę ar jį paspartinti atsižvelgdamos į šioje direktyvoje išdėstytus reikalavimus.
58. Man atrodo, kad Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 3 dalies formuluotėje taip pat laikomasi tokio požiūrio. Vadovaujantis šia nuostata, valstybės narės „gali“ suteikti pirmenybę bet kuriam prašymui arba paspartinti jo nagrinėjimą, „taip pat“ jeigu tikėtina, kad prašymas bus pagrįstas arba jeigu prašytojas turi ypatingų poreikių. Be to, šio straipsnio 4 dalyje valstybėms narėms, irgi vartojant žodį „gali“, suteikiama galimybė suteikti pirmenybę ar paspartinti procedūrą remiantis šešiolika tai pateisinančių specifinių priežasčių.
59. Taigi akivaizdu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms leido suteikti pirmenybę prieglobsčio prašymų nagrinėjimui ar jį paspartinti, o žodžių „taip pat“ vartojimas Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 3 dalyje(18), mano nuomone, reiškia, kad tokia procedūra gali būti taikoma pagrįstų ir nepagrįstų prašymų nagrinėjimui.
60. Be to, 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf(19) 29 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šia direktyva įtvirtintos procedūros sudaro būtiniausius reikalavimus ir kad valstybės narės daugeliu aspektų turi diskreciją įgyvendinti šias nuostatas atsižvelgdamos į nacionalinės teisės ypatumus. Ši valstybėms narėms suteikta diskrecijos teisė yra sudedamoji Sąjungos teisės aktų leidėjo įtvirtintos bendros Europos prieglobsčio sistemos dalis(20).
61. Iš tiesų nereikia pamiršti, kad minėta direktyva yra pirmas bendros Europos prieblogsčio sistemos kūrimo etapas(21) ir kad ji a minima suderina normas, o valstybės narės neprivalo taikyti vienodų procedūrų, taip išsaugodamos nacionalines sistemas.
62. Nacionaliniai poreikiai šiuo klausimu įvairiose valstybėse narėse gali skirtis iš esmės, nes migracijos srautai gali būti labai skirtingi. Siekdamos kovoti su masiniais prieglobsčio prašytojų srautais, kaip, atrodo, iš tiesų yra Airijoje dėl Nigerijos piliečių(22), valstybės narės turi turėti teisę geriau organizuoti savo sistemą, kad, laikydamosi Direktyvoje 2005/85 numatyto tikslo, išnagrinėtų prašymus greitai ir užtikrindamos, kad bus laikomasi šioje direktyvoje numatytų būtiniausių reikalavimų, kiek galima veiksmingiau išnagrinėtų prieglobsčio prašymus.
63. Vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu procedūrų organizavimui ir šių procedūrų terminų nustatymui turi būti taikoma valstybių narių procesinė teisė(23).
64. Dėl ieškovų nurodyto nediskriminavimo principo primenu, jog jis reikalauja, kad panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, o – analogiškai – skirtingos situacijos negali būti vertinamos vienodai(24).
65. Kiek tai susiję su prieglobsčio sritimi, ypač Direktyvos 2005/85 įtvirtinta sistema, reikia laikyti, kad prieglobsčio prašytojo pilietybė yra lemiamas veiksnys(25). Iš tiesų, būtent prieglobsčio prašytojo kilmės šalis nulemia sprendžiančiosios institucijos sprendimą, nes ši institucija privalo susipažinti su bendra padėtimi šioje šalyje(26), kad galėtų nuspręsti, ar egzistuoja pavojus prieglobsčio prašytojui ir, jei reikia, ar jam reikalinga apsauga.
66. Be to, būtent dėl to Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino saugios kilmės šalies sąvoką, pagal kurią, jei trečiąją šalį galima laikyti saugia kilmės šalimi, valstybės narės turėtų sugebėti ją prisikirti prie saugių šalių ir preziumuoti, kad konkrečiam prašytojui joje saugu(27). Taigi valstybės narės turi galėti remtis Europos Sąjungos Tarybos priimtu minimaliu bendru saugių trečiųjų šalių sąrašu(28) ir prieglobsčio prašymą nagrinėti remdamosi ginčijama tos šalies saugumo prezumpcija(29). Vadovaudamosi Direktyvos 2005/85 30 straipsniu, pačios valstybės narės, nagrinėdamos prieglobsčio prašymus, gali šiame sąraše nesančias trečiąsias šalis priskirti prie saugių kilmės šalių.
67. Šiuo klausimu siekdamas palengvinti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą pats Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, jog valstybės narės gali nustatyti, kad procedūrai gali būti suteikta pirmenybė arba ji gali būti paspartinta, jeigu prieglobsčio prašymas laikomas nepagrįstu, nes prašytojas atvyko iš saugios kilmės šalies, kaip apibrėžta šios direktyvos 29–31 straipsniuose, arba šalis, kuri nėra valstybė narė, laikoma prašytojui saugia trečiąja šalimi(30). Būtent tik pilietybė yra kriterijus, pateisinantis pirmenybės suteikimą prašymo nagrinėjimui ar nagrinėjimo paspartinimą. Todėl šio kriterijaus nurodymas dėl savo pobūdžio nepažeidžia Direktyvos 2005/85.
68. Be to, mano nuomone, esant dideliems prieglobsčio prašymų srautams iš tos pačios šalies, šios direktyvos siekiamam veiksmingumo tikslui neprieštarauja tai, kad šių prašymų nagrinėjimui norima suteikti pirmenybę, nes už šį prašymų nagrinėjimą atsakingi asmenys geriau žino pavojus, kurie gali grėsti šios šalies piliečiams, ir gali gauti tikslią ir atnaujintą informaciją apie bendrą padėtį minėtoje šalyje. Taigi prašymų nagrinėjimas tampa paprastesnis ir greitesnis, o tai taip pat atitinka prašytojų interesus.
69. Kadangi Direktyvos 2005/85 tikslas – įtvirtinti pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo procedūros būtiniausius reikalavimus ir užtikrinti, kad valstybės narės laikosi joje, ypač jos II skyriuje, numatytų būtiniausių reikalavimų, mano nuomone, diskriminacijos nebuvimas turi būti nagrinėjamas kitokiu rakursu.
70. Mano manymu, visų prieglobsčio prašytojų, kurių situacija panaši, nes jie visi siekia tarptautinės apsaugos, situacija turi būti panaši ir vykdant pabėgėlio statuso suteikimo procedūrą. Rizika, kad bus diskriminuojama, yra ne tada, kai, kaip buvo nurodyta, pilietybė nurodoma kaip kriterijus, dėl kurio procedūrai suteikiama pirmenybė ar ji paspartinama, bet dėl šios procedūros poveikio, jei dėl jos struktūros ir terminų asmenys, kuriems taikomos Direktyvos 2005/85 23 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad garantijos taikomos visoms procedūroms, numatytos garantijos, jų netenka.
71. Tai, kad procedūrai suteikiama pirmenybė, kaip tai nagrinėjama pagrindinėje byloje, nereiškia, kad šia direktyva Nigerijos piliečiams prieglobsčio prašytojams suteikiamų teisių įgyvendinimas iš tiesų tampa neįmanomas ar neveiksmingas. Be kita ko, šie asmenys gali pasinaudoti pakankamu terminu, kad surinktų ir pateiktų prašymui pagrįsti būtiną informaciją(31), o tai taip pat leistų sprendžiančiajai institucijai teisingai ir išsamiai išnagrinėti šiuos prašymus ir užtikrinti, kad prašytojai nepatirs pavojaus savo kilmės šalyje.
72. Šioje byloje man neatrodo, jog dėl to, kad Nigerijos piliečių prieglobsčio prašymų nagrinėjimui suteikiama pirmenybė, jų situacija vertinama skirtingai nei iš kitų trečiųjų šalių kilusių prieglobsčio prašytojų situacija(32). Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi vertinti, ar D. ir A. prieglobsčio prašymų nagrinėjimui suteikus pirmenybę buvo laikomasi visų Direktyvos 2005/85 II skyriuje numatytų pagrindinių principų ir garantijų.
73. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes manau, jog Direktyvos 2005/85 23 straipsnio 3 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei nedraudžiama suteikti pirmenybę tam tikros pagal prašytojo pilietybę ar kilmės šalį apibrėžtos grupės prieglobsčio prašymų nagrinėjimui ar jį paspartinti.
B – Dėl garantijos į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/85 39 straipsnį
74. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Airijos teisės aktuose įtvirtintoje sistemoje dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo nepažeidžiama Direktyvos 2005/85 39 straipsnyje ir chartijos 47 straipsnyje numatyta garantija į veiksmingą teisės gynimo priemonę.
75. Primenu, kad šios direktyvos 39 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę teisme, skųsdami sprendimą, priimtą dėl jų prieglobsčio prašymo. Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas veiksmingos teisminės apsaugos principas(33).
76. Minėtos direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad, vadovaujantis pagrindiniu Sąjungos teisės principu, sprendimus, priimtus dėl prieglobsčio prašymų ir dėl pabėgėlio statuso panaikinimo, galima veiksmingai apskųsti teisme, kaip apibrėžta SESV 267 straipsnyje.
77. Ieškovai, be kita ko, teigia, kad Refugee Appeals Tribunal nėra teismas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
78. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Teisingumo Teismas, atsakydamas tik į su Sąjungos teise susijusį klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą, atsižvelgia į aplinkybių visumą, kaip antai: ar institucija įsteigta pagal įstatymą, ar ji yra nuolat veikianti, ar jos jurisdikcija privaloma, ar procesas šioje institucijoje pagrįstas rungimosi principu, ar institucija taiko teisę ir ar ji yra nepriklausoma(34).
79. Aplinkybės, ar institucija įsteigta pagal įstatymą, ar ji yra nuolat veikianti ir ar ji taiko teisę, nekelia jokių abejonių dėl Refugee Appeals Tribunal(35). Priešingai, ieškovai ginčija tai, kad šios institucijos jurisdikcija privaloma, kad procesas šioje institucijos pagrįstas rungimosi principu ir kad ji yra nepriklausoma. Būtent šiuo tris aspektus nagrinėsiu iš eilės.
80. Pirma, reikia konstatuoti, kad pagal 1996 m. Pabėgėlių įstatymo 15 straipsnį ir 16 straipsnio 1 dalį Refugee Appeals Tribunal įsteigtas kaip teismas, kompetentingas nagrinėti ir spręsti skundus dėl Refugee Applications Commissioner rekomendacijų, kurios, kaip prisimename, yra pirmosios instancijos sprendimai dėl prieglobsčio prašymų(36). Be to, jei skundas Refugee Appeals Tribunal yra patenkintas, Minister for Justice, Equality and Law Reform pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį privalo suteikti pabėgėlio statusą. Tik tuo atveju, jei Refugee Appeals Tribunal netenkina prieglobsčio prašytojo skundo, Minister for Justice, Equality and Law Reform vis tiek gali nuspręsti suteikti pabėgėlio statusą. Taigi jis neturi jokios diskrecijos teisės, vos tik priimamas prieglobsčio prašytojui palankus sprendimas. Todėl teigiami Refugee Appeals Tribunal sprendimai yra privalomi ir saisto valstybines institucijas.
81. Antra, primenu, jog reikalavimas, kad procesas būtų pagrįstas rungimosi principu, nėra absoliutus kriterijus(37). Todėl, mano manymu, nėra svarbu tai, kad ORAC neprivalo būti atstovaujama Refugee Appeals Tribunal. Priešingai, nurodau, kad 1996 m. Pabėgėlių įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog Refugee Applications Commissioner pateikia Refugee Appeals Tribunal visų ataskaitų, dokumentų ir rašytinių pareiškimų kopijas, kurios jam buvo pateiktos pagal šio įstatymo 11 straipsnį, bei rašytinį pranešimą apie visos kitos su prašymu susijusios informacijos, kurią jis sužinojo atlikdamas tyrimą, pobūdį ir kilmę. Vadovaudamasis minėto įstatymo 16 straipsnio 8 dalimi, Refugee Appeals Tribunal šias kopijas pateikia prašytojui ir jo advokatui bei Jungtinių Tautų vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui jo prašymu. Be to, Refugee Appeals Tribunal taip pat gali paskirti teismo posėdį, į kurį jis gali iškviesti liudyti bet kurį asmenį, kurio liudijimas reikalingas, ir išklausyti prašytoją bei Refugee Applications Commissioner(38). Taigi visos šalys turi galimybę informuoti Refugee Appeals Tribunal apie visas reikalingas prašymo patenkinimo ar gynybos aplinkybes.
82. Taip pat nurodau, kad šio įstatymo 16 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad, prieš priimdamas sprendimą dėl skundo, Refugee Appeals Tribunal turi atsižvelgti, be kita ko, į Refugee Applications Commissioner ataskaitą, visas šios institucijos ar Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro pateiktas pastabas, posėdyje pateiktus įrodymus ir visus išsakytus pareiškimus bei visus dokumentus, rašytinius pareiškimus ar kitą informaciją, kuri buvo pateikta Refugee Applications Commissioner.
83. Taigi Refugee Appeals Tribunal turi plačią kontrolės teisę, nes jis susipažįsta su fakto ir teisės klausimais bei nagrinėja jam pateiktus įrodymus.
84. Galiausiai, trečia, ieškovai teigia, kad Refugee Appeals Tribunal nėra nepriklausomas. Jie, be kita ko, nurodo, kad šią instituciją, ORAC ir Minister for Justice, Equality and Law Reform sieja organizaciniai ryšiai ir kad šios institucijos nariai patiria išorinį spaudimą. Nepriklausomumo netenkama būtent dėl šios institucijos narių paskyrimo, paskyrimo sąlygų nustatymo, atlyginimo ir kitų jų pareigų aspektų.
85. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nepriklausomumo, kuris yra neatskiriamas nuo teisminės funkcijos, sąvoka pirmiausia reikalauja, kad atitinkama institucija turėtų trečiojo asmens statusą sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, priėmusios valdžios institucijos atžvilgiu(39). Teisingumo Teismas nurodė, kad šią sąvoką sudaro du aspektai. Pirmasis, išorinis, aspektas reiškia, kad institucija turi būti apsaugota nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių sprendimų laisvei, kiek tai susiję su jiems nagrinėti pateikiamomis bylomis. Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir reikalauja vienodo nešališkumo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su šios bylos dalyku, atžvilgiu(40).
86. Šioje byloje 1996 m. Pabėgėlių įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vykdydamas savo funkcijas Refugee Appeals Tribunal yra nepriklausomas. Primenu, kad kai jis priima prieglobsčio prašytojui palankų sprendimą, šis sprendimas Minister for Justice, Equality and Law Reform yra privalomas, todėl jis neturi galimybės kontroliuoti Refugee Appeals Tribunal. Mano nuomone, paskyrimo ir atlyginimo taisyklės negali paneigti Refugee Appeals Tribunal nepriklausomumo. Iš tiesų šios institucijos nariai nustatytai kadencijai paskiriami iš asmenų, turinčių bent penkerių metų teismo advokato ar advokato patirtį, tad Minister for Justice, Equality and Law Reform juos paskiria ne kitaip nei daugelyje Sąjungoje pripažįstamų nacionalinių teismų.
87. Sunkesnis klausimas yra dėl Refugee Appeals Tribunal narių atšaukimo. Iš tiesų primenu, jog, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos reikalauja, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo narių atšaukimo tam, kad teisės subjektams nekiltų jokių abejonių dėl to, jog išoriniai veiksniai nedaro įtakos šiam teismui, ir dėl jo neutralumo susikertančių interesų atžvilgiu šiuo klausimu(41). Šiuo klausimu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija atitiktų nepriklausomumo sąlygą, be kita ko, reikalaujama, kad šios institucijos narių atleidimo atvejai būtų aiškiai nustatyti teisės aktų nuostatose(42).
88. Šioje byloje iš 1996 m. Pabėgėlių įstatymo II priedo 7 straipsnio matyti, kad Minister for Justice, Equality and Law Reform, nurodęs motyvus, gali atšaukti paprastuosius Refugee Appeals Tribunal narius iš pareigų. Gaila, kad atvejai, kai Refugee Appeals Tribunal nariai gali būti atšaukti iš pareigų, nėra tiksliau nustatyti. Todėl atrodo, kad Minister for Justice, Equality and Law Reform turi plačią diskrecijos laisvę. Be to, nenurodyta, kad sprendimas dėl Refugee Appeals Tribunal nario atšaukimo gali būti peržiūrėtas teismine tvarka.
89. Tačiau man atrodo, kad galima paneigti bet kokias abejones dėl Refugee Appeals Tribunal neutralumo nuo išorinių aplinkybių dėl toliau pateikiamų priežasčių.
90. Manau, kad Airijos pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo sistemoje garantuojama teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę. Iš tiesų, kaip matėme, vadovaujantis 2000 m. Neteisėtos imigracijos įstatymo 5 straipsniu, prieglobsčio prašytojai taip pat gali ginčyti Refugee Applications Commissioner rekomendacijų ir Refugee Appeals Tribunal sprendimų galiojimą High Court, kurio sprendimas taip pat gali būti apskųstas Supreme Court. Be to, būtent taip ir atsitiko šioje byloje, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ieškovai apskundė Refugee Applications Commissioner rekomendacijas ir Refugee Appeals Tribunal sprendimą.
91. Todėl man atrodo visiškai neįmanoma tai, kad High Court ar Supreme Court galėtų patvirtinti sprendimus, kurie būtų buvę priimti esant Airijos vyriausybės spaudimui. Priešingai, vien šių skundų egzistavimas gali paneigti bet kokius ketinimus daryti spaudimą Refugee Appeals Tribunal.
92. Šiuo klausimu primenu, kad Direktyvos 2005/85 27 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog teisės gynimo priemonės veiksmingumas ir susijusių faktų nagrinėjimas priklauso nuo visos kiekvienos valstybės narės administracinės ir teisinės sistemos. Todėl, mano nuomone, valstybės narės turi tam tikrą diskrecijos teisę organizuoti savo procesą su sąlyga, kad nacionalinis teismas galėtų patikrinti, ar pagrįsti yra motyvai, dėl kurių kompetentinga administracinė valdžios institucija nusprendė, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra nepagrįstas ar pateiktas piktnaudžiaujant, ir, atsižvelgiant į šiuos motyvus, negalima preziumuoti, kad jų teisėtumas neginčijamas(43).
93. Tokio paties požiūrio daugelį kartų laikėsi Europos Žmogaus Teisių Teismas, paskutinį kartą – Sprendime I.M. prieš Prancūziją(44). Šis Teismas nurodė, kad pagrindinė užduotis yra sužinoti, ar egzistuoja veiksmingų garantijų, kurios saugo ieškovą nuo jo neteisėto sugrąžinimo į šalį, iš kurios jis bėga(45). Teismas taip pat nurodė, kad vidaus teisėje įtvirtintų teisės gynimo priemonių visuma gali patenkinti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje numatytus reikalavimus, susijusius su teise į veiksmingą teisės gynimo priemonę, net jei nė viena iš šių priemonių atskirai neatitinka visų šių reikalavimų(46). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas priminė, kad šia nuostata nereikalaujama konkrečios teisės gynimo priemonės formos ir kad valstybės turi teisę nustatyti vidaus teisės gynimo priemones(47).
94. Todėl man atrodo, kad nagrinėjama kaip viena visuma Airijos pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo sistema nepažeidžia teisės į veiksmingą teisės gynimo priemonę.
95. Todėl, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2005/85 39 straipsnis ir chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos skundas dėl sprendžiančiosios institucijos sprendimo gali būti pateikiamas Refugee Appeals Tribunal ir High Court.
V – Išvada
96. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į High Court pateiktus klausimus atsakyti taip:
1. 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, 23 straipsnio 3 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei nedraudžiama suteikti pirmenybę tam tikros pagal prašytojo pilietybę ar kilmės šalį apibrėžtos grupės prieglobsčio prašymų nagrinėjimui ar jį paspartinti.
2. Direktyvos 2005/85 39 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos skundas dėl sprendžiančiosios institucijos sprendimo gali būti pateikiamas Refugee Appeals Tribunal ir High Court.