GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2014 m. lapkričio 27 d.(1)
Byla C‑497/13
Froukje Faber
prieš
Autobedrijf Hazet Ochten BV
(Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 1999/44/EB – Pirkėjo statusas – Teisminė apsauga – Prekių neatitikimas – Pareiga informuoti pardavėją – Įrodinėjimo pareiga“
1. Šioje byloje Gerechtshof Arnhem‑Leeuwarden (Nyderlandai) (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) prašo priimti prejudicinį sprendimą dėl dviejų klausimų grupių, susijusių su Direktyva 1999/44/EB(2), kuria suderinamos taisyklės dėl tam tikrų vartojimo sutarčių aspektų. Pirmoji klausimų grupė iš esmės susijusi su tuo, ar pagal ES teisę iš nacionalinio teismo reikalaujama savo iniciatyva patikrinti, ar prekes perkantis asmuo yra vartotojas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 1999/44, o jeigu taip, kokia šio įpareigojimo apimtis(3). Antroji klausimų grupė susijusi su vartotojo pareiga informuoti pardavėją apie prekių, pristatytų pagal sutartį, kuri reglamentuojama Direktyva 1999/44, neatitikimą ir įrodinėjimo pareiga, susijusia su šiuo neatitikimu, bet kuriame vėlesniame procese.
2. Šie klausimai iškilo nagrinėjant ginčą tarp Froukje Faber ir Autobedrijf Hazet Ochten BV (Hazet) dėl kompensacijos už žalą, atsiradusią dėl naudoto automobilio, kurį Hazet pardavė F. Faber ir kuris užsiliepsnojo, tariamo neatitikimo.
Direktyva 1999/44
3. Direktyva 1999/44 padeda siekti SESV 169 straipsnyje įtvirtinto aukšto lygio vartotojų apsaugos tikslo(4). Joje numatytas minimalus derinimas(5). Pagal 5 konstatuojamąją dalį „minimalių vartotojų teisės taisyklių, kurios galiotų nepriklausomai nuo prekių pirkimo vietos [Europos Sąjungoje], bendros visumos sukūrimas sutvirtins vartotojų pasitikėjimą ir sudarys jiems galimybę visapusiškai pasinaudoti vidaus rinka“.
4. 6 konstatuojamojoje dalyje prekių neatitikimas sutarčiai nurodomas kaip pagrindinė problema, su kuria susiduria vartotojai, ir pagrindinė ginčų su pardavėjais priežastis. 7 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie atitikimo principą ir nurodoma, kad:
„<…> prekės visų pirma turi atitikti sutarties sąlygas; <…> atitikimo sutarčiai principas gali būti laikomas bendru skirtingoms nacionalinės teisės tradicijoms; <…> užtikrinti minimalų vartotojų apsaugos lygį pagal tam tikras nacionalines tradicijas gali būti neįmanoma remiantis vien šiuo principu; <…> ypač esant tokioms teisės tradicijoms, gali būti naudingos papildomos nacionalinės nuostatos, kuriomis būtų užtikrinta vartotojų apsauga tada, kai šalys nėra susitarusios dėl specifinių sutarties sąlygų ar kai šalys susitaria dėl sutarties sąlygų arba sudarė sutartis, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai panaikina arba apriboja vartotojų teises ir kurios, jei minėtos teisės kyla iš šios direktyvos, vartotojams nėra privalomos.“
5. Pagal 8 konstatuojamąją dalį, siekiant palengvinti atitikimo sutarčiai principo taikymą, „yra naudinga nustatyti nepaneigiamą atitikimo sutarčiai prezumpciją, apimančią labiausiai paplitusias situacijas; <…> ta prielaida neapriboja sutarties laisvės principo <…>“. 8 konstatuojamojoje dalyje papildomai nurodyta, kad „kai nėra specifinių sutarties sąlygų, taip pat kai yra taikoma minimalios apsaugos sąlyga, šioje prielaidoje paminėti elementai gali būti naudojami nustatant, kad nėra prekių atitikimo sutarčiai; <…> kokybė ir veikimas, kurių vartotojai gali pagrįstai tikėtis, priklausys, inter alia, nuo to, ar prekės yra naujos, ar naudotos; <…> prielaidoje paminėti elementai yra kaupiamojo pobūdžio; <…> tam tikru atveju paaiškėja, kad bet kuris konkretus elementas yra aiškiai netinkamas, likę prielaidos elementai vis vien taikomi“.
6. 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „valstybėms narėms turėtų būti leista nustatyti terminą, per kurį vartotojas privalo informuoti pardavėją apie kiekvieną neatitikimą; <…> valstybės narės gali užtikrinti aukštesnio lygio vartotojo apsaugą neįtvirtindamos tokios pareigos; <…> bet kuriuo atveju vartotojai visoje [Europos Sąjungoje] privalėtų turėti ne mažiau kaip du mėnesius, per kuriuos jie galėtų informuoti pardavėją apie neatitikimo buvimą.
7. Pagal 22 konstatuojamąją dalį „šalys negali bendru susitarimu apriboti arba panaikinti vartotojams suteiktų teisių, nes priešingu atveju būtų pažeista suteikiama teisinė apsauga <…>“.
8. Pagal Direktyvą 1999/44 vartotojas „reiškia bet kurį fizinį asmenį, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija“ (1 straipsnio 2 dalies a punktas); pardavėjas „reiškia bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, kuris, versdamasis prekyba, verslu ar profesija, pagal sutartį parduoda vartojimo prekes“ (1 straipsnio 2 dalies c punktas); ir vartojimo prekės „reiškia bet kokį materialų kilnojamą daiktą“ (1 straipsnio 2 dalies b punktas)(6).
9. Pagal 2 straipsnio 1 dalį „pardavėjas privalo pateikti vartotojui prekes, kurios atitinka pardavimo sutartį“. Pagal 2 straipsnio 2 dalį vartojimo prekės laikomos atitinkančiomis sutartį, jeigu jos:
„a) atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir prekės, kurias pardavėjas pateikė vartotojui kaip pavyzdį ar modelį;
b) yra tinkamos bet kokiai konkrečiai paskirčiai, dėl kurios jos yra reikalingos vartotojui ir apie kurią jis sutarties sudarymo metu pranešė pardavėjui, o pardavėjas jai pritarė;
c) yra tinkamos paskirčiai, kuriai paprastai naudojamos tokio paties pobūdžio prekės;
d) pasižymi tokia kokybe ir veikimu, kurie paprastai yra būdingi tokio paties pobūdžio prekėms ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į tų prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo, gamintojo arba jo atstovo pateiktus viešus pareiškimus dėl jų specifinių savybių, ypač reklamoje arba ant etiketės.“
10. Pagal 2 straipsnio 3 dalį: „Taikant šį straipsnį laikoma, kad neatitikimo nėra, jeigu sutarties sudarymo metu vartotojas žinojo arba pagrįstai negalėjo nežinoti apie neatitikimą, arba jeigu neatitikimas atsirado iš vartotojo pateiktos medžiagos.“
11. 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu. Kitoje 3 straipsnio dalyje nurodytos vartotojui prieinamos teisių gynimo priemonės. Jos 3 straipsnio 2 dalyje glaustai išdėstytos tokia eilės tvarka: nemokamas pataisymas arba pakeitimas, kad prekės atitiktų sutartį, atitinkamas kainos sumažinimas, su atitinkamomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimas.
12. 5 straipsnyje „Terminai“ nustatyta:
„1. Pardavėjas yra laikomas atsakingu pagal 3 straipsnį, kai neatitikimas išaiškėja per dvejus metus nuo prekių pateikimo. Jeigu pagal nacionalinės teisės aktus 3 straipsnio 2 dalyje nustatytoms teisėms yra taikomas ieškininės senaties terminas, šis terminas nesibaigia per dvejus metus nuo prekių pateikimo[(7)].
2. Valstybės narės gali numatyti, kad, siekdamas pasinaudoti savo teise, vartotojas privalo informuoti pardavėją apie neatitikimą per dviejų mėnesių laikotarpį nuo tos dienos, kai pastebėjo neatitikimą.
<…>
3. Jeigu neįrodyta kitaip, bet koks neatitikimas, išaiškėjęs per šešis mėnesius nuo prekių pateikimo, laikomas egzistavusiu pateikimo metu, nebent ši prielaida yra nesuderinama su prekių pobūdžiu arba su neatitikimo pobūdžiu.“
13. 8 straipsnio 2 dalyje („Nacionalinė teisė ir minimali apsauga“) numatyta:
„Kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias Sutarčiai.“(8)
14. Pagal 9 straipsnį: „Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad informuotų vartotojus apie šią direktyvą įgyvendinančius nacionalinės teisės aktus, ir skatina profesines organizacijas prireikus informuoti vartotojus apie jų teises.“
Nyderlandų teisė
15. Nyderlandų civilinio kodekso (Burgerlijk Wetboek, toliau – BW) 7:5 straipsnio 1 dalyje vartojimo prekės pardavimas yra „kilnojamojo turto pardavimas <…> tarp pardavėjo, vykdančio profesinę veiklą ar amatą, ir pirkėjo fizinio asmens, nevykdančio profesinės veiklos ar amato“.
16. Pagal BW 7:17 straipsnio 1 dalį pristatytos prekės turi atitikti sutartį.
17. BW 7:18 straipsnio 2 dalyje, kuria Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalis perkelta į Nyderlandų teisę, numatyta, kad:
„Vartojimo pirkimo atveju preziumuojama, kad pristatytos prekės neatitinka sutarties, jeigu neatitikimas išaiškėja per šešis mėnesius nuo pristatymo, nebent tam prieštarauja prekės ar neatitikimo pobūdis.“
18. Pagal BW 7:18 straipsnio 2 dalies aiškinamąjį raštą pirkėjas turi nurodyti (ir ginčo atveju įrodyti), kad prekės neatitinka sutarties ir kad neatitikimas paaiškėjo per šešis mėnesius nuo prekės pristatymo. Tuomet pardavėjas turi nurodyti ir įrodyti, kad pristatymo metu prekės faktiškai atitiko sutartį.
19. BW 7:23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pirkėjas nebegali teigti, kad pristatytos prekės neatitinka sutarties, jei jis per tinkamą laiką, kai apie tai sužinojo arba pagrįstai turėjo sužinoti, neinformavo pardavėjo. Tačiau jei paaiškėtų, kad prekė neturi pardavėjo nurodytos savybės arba neatitikimas susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti, bet neinformavo, pardavėjas turi būti informuotas per tinkamą laiką po to, kai išaiškėja. Kalbant apie vartojimo prekių pardavimą, pardavėjas turi būti informuojamas per tinkamą laiką po to, kai išaiškėja, tokiu atveju laikoma, kad jis informuotas per tinkamą laiką, jei pranešama per du mėnesius nuo išaiškėjimo.“
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pirkėjas privalo pranešti pardavėjui, kad pristatytos prekės neatitinka sutarties, kaip tai suprantama pagal BW 7:17 straipsnį. Apie tai nebūtina pranešti raštu; gali pakakti ir žodinio pranešimo. Pagal nusistovėjusią Hoge Raad (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) praktiką, jeigu pardavėjas ginasi, kad informacija nebuvo pateikta laiku (taip 7:23 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje aprašyta laiko sąlyga, susijusi su vartojimo prekių pirkimu), pirkėjui tenka pareiga nurodyti ir prireikus įrodyti, kad jis pateikė skundą laiku ir tokiu būdu, kuris buvo aiškus pardavėjui.
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad jeigu pardavėjas informuojamas per vėlai, pirkėjas praranda visas teises, susijusias su neatitikimu.
22. Tai, ar pirkėjas per atitinkamą laiką (taip pirmame ir antrame 7:23 straipsnio 1 dalies sakinyje apibūdinama bendrai taikytina laiko sąlyga, susijusi su pirkimu) informavo pardavėją, priklauso (pagal Hoge Raad praktiką) nuo to, ar jis i) atliko kokį nors tyrimą, kurio iš jo buvo galima pagrįstai tikėtis atitinkamomis aplinkybėmis, kad nustatytų pristatytų prekių atitikimą, ir ii) per atitinkamą laiką po to, kai sužinojo (arba atlikęs tokį tyrimą turėjo sužinoti) apie neatitikimą, informavo pardavėją. Tyrimo, nurodyto i punkte, trukmė priklauso nuo atvejo aplinkybių, taip pat, be kita ko, trūkumo pobūdžio, pastebimumo, to, kaip jis paaiškėja, ir pirkėjo kompetencijos. Gali prireikti eksperto tyrimo. Kalbant apie ii punkte nurodyto laikotarpio trukmę, jeigu parduodama ne vartotojui, reikia tinkamai atsižvelgti į visus atitinkamus interesus ir visas reikšmingas aplinkybes. Taigi netaikomas joks apibrėžtas laikotarpis. Jeigu parduodama vartotojui, ar tai, kad pardavėjui pranešama praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo išaiškėjimo, yra tinkamas laikotarpis, priklauso nuo faktų ir bylos aplinkybių.
23. Nors BW 7:23 straipsnio 1 dalis (išskyrus paskutinį sakinį) taikoma vartojimo ir ne vartojimo prekių pardavimui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad šia nuostata įgyvendinama Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 2 dalis.
24. Pagal Nyderlandų teisę dauguma vartotojų apsaugos teisės aspektų nelaikomi viešosios tvarkos taisyklėmis.
25. Pagal Civilinio proceso kodekso (Wetboek van Burgerlijke Rechtsvordering, toliau – Rv) 22 straipsnį teismas gali visomis aplinkybėmis ir bet kuriuo proceso etapu paprašyti vienos iš šalių arba abiejų šalių papildomai paaiškinti savo poziciją. Pagal Rv 23 straipsnį teismas priima sprendimą dėl to, ką šalys pateikė ar ko prašė, o pagal Rv 24 straipsnį – remdamasis faktais, aplinkybėmis ir motyvais, kuriais šalys grindžia savo kaltinimą (-us). Rv 149 straipsnyje teismui iš esmės draudžiama atsižvelgti į kitus faktus nei gerai žinomi faktai, neįtrauktus į šalių pastabas.
26. Apeliaciniame procese teismas gali priimti sprendimą tik dėl šalių pateiktų reikalavimų. Tačiau jis gali taikyti viešosios tvarkos taisykles savo iniciatyva. Šalys gali nurodyti naujų faktų, tačiau tik pirmą kartą pateikdamos rašytines pastabas apeliaciniame procese.
27. Per posėdį Nyderlandų vyriausybė dar paaiškino, kad nors Nyderlandų teismo vaidmuo civiliniame procese yra pasyvus, jis privalo nuspręsti, kokias teisės normas taikyti konkrečioms faktinėms aplinkybėms, ir turi kai kurių kitų priemonių ginčui išsiaiškinti, pvz., teisę prašyti šalių pateikti papildomą informaciją.
Faktinės aplinkybės, procedūra ir pateikti prejudiciniai klausimai
28. 2008 m. gegužės 27 d. F. Faber nusipirko iš Hazet naudotą automobilį, už kurį sumokėjo 7 002 EUR. Automobilis buvo jai pristatytas tą pačią dieną. Sutarties sąlygos buvo išdėstytos standartinėje Koopovereenkomst particulier (Privataus pardavimo sutartis), kurioje, be kita ko, buvo įrašyta F. Faber vardas, pavardė ir adresas, jos nusipirkto automobilio duomenys, pirkimo sąlygos („be jokios garantijos“), kaina ir F. Faber ir Hazet atstovo parašai.
29. 2008 m. rugsėjo 26 d. F. Faber važiavo automobiliu į verslo susitikimą. Jos dukra taip pat buvo automobilyje. Automobilis užsiliepsnojo ir visiškai sudegė. Avarinės tarnybos nutarė, kad automobilis turi būti nuvežtas saugoti į Hazet garažą. F. Faber teigia, kad telefonu susisiekė su Hazet gaisro dieną, važiuodamos į Hazet kartu su dukra kaip keleivės techninės pagalbos automobilyje. Hazet nesutinka su tuo, kad tą kartą F. Faber būtų ką nors minėjusi apie galimą gaisro priežastį ar Hazet sąsajas su tuo. Hazet prašymu automobilis buvo nugabentas į Autodemontagebedrijf Reuvers (toliau – Reuvers), kur turėjo būti laikomas pagal taikytinus aplinkosaugos įstatymus.
30. 2009 m. pradžioje Hazet telefonu susisiekė su F. Faber dėl sudegusio automobilio ir jai buvo pasakyta, kad dar laukiama policijos techninės ataskaitos dėl gaisro.
31. 2009 m. vasario 16 d. F. Faber paprašė policijos pateikti techninę ataskaitą, tačiau 2009 m. vasario 26 d. policija atsakė, kad techninė ataskaita neparengta.
32. 2009 m. gegužės 8 d. Reuvers išardė sudegusio automobilio kėbulą, elektroniniu paštu prieš dvi dienas pranešusi Hazet apie ketinimą tai padaryti, jeigu nebūtų nurodyta kitaip(9).
33. 2009 m. gegužės 11 d. laišku F. Faber pranešė Hazet, kad laiko ją atsakinga už žalą (iš viso 10 828,55 EUR), patirtą dėl gaisro, įskaitant automobilio pirkimo kainą, nešiojamąjį kompiuterį, fotoaparatą, odinį švarką, kitą švarką, navigacijos įrenginį ir nuotrauką ant drobės, skirtą klientui, su kuriuo ji važiavo susitikti, kai automobilis užsiliepsnojo. Ji taip pat teigė, kad patyrė neturtinės žalos.
34. 2009 m. liepos mėn. pradžioje F. Faber kreipėsi į žalos sureguliavimo įmonę Extenso prašydama atlikti techninį gaisro priežasties tyrimą. 2009 m. liepos 7 d. Extenso atsakė, kad tai neįmanoma, nes automobilis jau išrinktas, todėl jo neįmanoma ištirti.
35. Hazet neigė savo atsakomybę ir atsisakė atlyginti žalą. Be kitų dalykų, ji teigė, kad F. Faber nesilaikė BW 7:23 straipsnio 1 dalies, nes per vėlai pranešė jai apie tariamą neatitikimą ir laukė devynis mėnesius, kol užsakė techninį tyrimą.
36. 2010 m. spalio 26 d. F. Faber pareiškė ieškinį Rechtbank te Arnhem (toliau – Rechtbank), prašydama priteisti patirtos žalos atlyginimą iš Hazet kartu su įstatyme numatytomis palūkanomis ir neteisminėmis išlaidomis. Ji teigė, kad automobilis neatitiko privataus pardavimo sutarties ir kad todėl Hazet pažeidė BW 7:17 straipsnį. F. Faber konkrečiai nenurodė, kad ji yra vartotoja.
37. Hazet ginčijo tokį teiginį ir pridūrė, kad F. Faber per vėlai pranešė jai apie tariamą neatitikimą, todėl pagal BW 7:23 straipsnio 1 dalį neteko teisės į žalos atlyginimą.
38. 2011 m. balandžio 27 d. Rechtbank atmetė F. Faber reikalavimus ir pripažino pagrįstu Hazet argumentą, grindžiamą BW 7:23 straipsnio 1 dalimi: šalys pirmą kartą susisiekė 2009 m. pradžioje, taigi praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo gaisro (tai buvo apibūdinta kaip momentas, kai išaiškėjo neatitikimas). F. Faber nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų pateisinti tokį delsimą. Rechtbank nepareiškė pozicijos dėl to, ar F. Faber pranešimas Hazet per pokalbį telefonu gaisro dieną ir 2009 m. pradžioje buvo pakankamai aiškus, kad jį būtų galima laikyti galiojančiu pranešimu pardavėjui, ir dėl to, ar ji nusipirko automobilį kaip vartotoja, kaip tai suprantama pagal BW 7:23 straipsnio 1 dalį.
39. 2011 m. liepos 26 d. F. Faber dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Apeliaciniame procese F. Faber ir vėl neteigė, kad privataus pardavimo sutartį pasirašė kaip vartotoja. Ji taip pat neapskundė tos Rechtbank sprendimo dalies. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nemano, kad poziciją šiuo klausimu galima pareikšti remiantis byloje esančia informacija.
40. Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame teisme F. Faber veikė padedama advokato.
41. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo atsakyti į tokius klausimus:
„1. Ar nacionalinis teismas dėl veiksmingumo principo, aukšto vartotojų apsaugos lygio, Europos Sąjungoje siekiamo Direktyva 1999/44, ar dėl kitų Sąjungos teisės nuostatų ar normų turi savo iniciatyva išnagrinėti, ar sutartyje pirkėjas yra vartotojas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies a punktą?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tai taikoma, jei bylos medžiagoje nėra duomenų (arba jų nepakanka ar jie prieštaringi), leidžiančių nustatyti pirkėjo statusą?
3. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tai taikoma apeliaciniame procese, kuriame pirkėjas neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl to, kad šis teismas (savo iniciatyva) neatliko šio vertinimo ir aiškiai neišnagrinėjo klausimo, ar pirkėjas gali būti laikomas vartotoju?
4. Ar Direktyvą 1999/44 (jos 5 straipsnį) reikia laikyti taisykle, atitinkančia nacionalines taisykles, kurios yra viešosios tvarkos normos vidaus teisės sistemoje?
5. Ar pagal veiksmingumo principą, aukštą vartotojų apsaugos lygį, Europos Sąjungoje siekiamą Direktyva 1999/44, ar pagal kitas ES teisės nuostatas ar normas draudžiamos Nyderlandų nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta vartotojo ir (arba) pirkėjo pareiga pateikti faktus ir įrodymus, kiek tai susiję su pareiga (laiku) informuoti pardavėją apie preziumuojamą pristatytos prekės trūkumą?
6. Ar pagal veiksmingumo principą, aukštą vartotojų apsaugos lygį, Europos Sąjungoje siekiamą Direktyva 1999/44, ar pagal kitas Europos Sąjungos teisės nuostatas ar normas draudžiamos Nyderlandų nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta vartotojo ir (arba) pirkėjo pareiga pateikti faktus ir įrodymus, kad prekė neatitinka sutarties ir kad šis neatitikimas išaiškėjo per šešis mėnesius nuo pristatymo? Ką reiškia Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalies formuluotė „neatitikimas, išaiškėjęs“ ir, konkrečiai kalbant, kiek vartotojas ir (arba) pirkėjas turi nurodyti faktus ir aplinkybes, susijusias su neatitikimu (jo priežastimi)? Ar šiuo atveju pakanka, kad vartotojas ir (arba) pirkėjas nurodytų ir, esant motyvuotam ginčijimui, įrodytų, jog nupirkta prekė neveikia (tinkamai), o gal jis turi nurodyti ir, esant motyvuotam ginčijimui, įrodyti, koks nupirktos prekės trūkumas yra (buvo) jos neveikimo (netinkamo veikimo) priežastis?
7. Ar tai, kad F. Faber šiame procese dviejose instancijose pasinaudojo advokato pagalba <...>, turi įtakos atsakymui į minėtus klausimus?“
42. Austrijos, Belgijos, Nyderlandų vyriausybės ir Europos Komisija pateikė pastabas raštu. Hazet, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija 2014 m. rugsėjo 11 d. posėdyje pareiškė nuomonę žodžiu.
Vertinimas
Pirminės pastabos
43. Esant tokiam privačiam ginčui kaip nagrinėjamas šioje byloje nė viena šalis negali remtis tiesioginiu Direktyvos 1999/44 veikimu. Tačiau nacionaliniai teismai, nagrinėdami tokią bylą, „taikydami nacionalinės teisės nuostatas, turi atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir jas aiškinti kuo labiau [atsižvelgdami] į toje srityje taikomos direktyvos tekstą ir paskirtį, kad pasiektų rezultatą, kuris atitinka direktyva siekiamą tikslą“(10). Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo padėti išaiškinti Direktyvą 1999/44, kad jam būtų lengviau taikyti BW 7:18 straipsnio 2 dalį ir 7:23 straipsnio 1 dalį.
44. Pateikti klausimai kilo nagrinėjant bylą, iškeltą F. Faber, naudoto automobilio pirkėjos, siekiančios prisiteisti žalos atlyginimą iš pardavėjos Hazet. Hazet remiasi nacionalinės teisės nuostata (kurios viena dalis taikoma pirkimui apskritai, o kita – pardavimui vartotojams konkrečiai), kad apsigintų nuo ieškinio, ir teigia, kad F. Faber prarado teisę į teisių gynimo priemones, nes per vėlai pranešė Hazet apie tariamą neatitikimą.
45. Atrodo, kad F. Faber, kaip vartotojos, statuso klausimas pirmojoje instancijoje neiškilo, nes Rechtbank laikėsi nuomonės, kad bet kuriuo atveju ji per vėlai informavo Hazet ir taip prarado teisę reikalauti žalos atlyginimo. Be to, atrodo, kad ir pati F. Faber, pareikšdama ieškinį, grindžiamą nacionalinės teisės nuostata, kuri akivaizdžiai taikoma visų rūšių pardavimui (BW 7:17 straipsnio 1 dalis), neteigė, kad yra vartotoja.
46. Nagrinėdamas F. Faber apeliacinį skundą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano esant reikšminga išsiaiškinti, ar ji buvo vartotoja, nes tai lemia taikytiną teisę (įskaitant BW 7:23 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį). Tačiau dėl to, kad Rechtbank šiuo atžvilgiu nieko nekonstatavo, Rv 24 bei 149 straipsniai ir nuostatos, kuriomis reglamentuojami apeliaciniai skundai, neleidžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nagrinėti šio klausimo savo iniciatyva. Apeliaciniame procese jis tai gali daryti tik tuomet, jeigu atitinkami įstatymai yra susiję su viešąja tvarka, o, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, (nacionalinės) vartotojų apsaugos teisės atveju taip nėra.
47. Tokiomis aplinkybėmis pirmasis ir ketvirtasis klausimai susiję su tuo, ar pagal ES teisę nacionalinis teismas turi savo iniciatyva tikrinti, ar pirkėjas yra vartotojas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 1999/44, taigi ir – ar ši direktyva turi būti taikoma (iš tiesų prieš konkrečiai taikant 5 straipsnį(11) nacionaliniam teismui pirmiausia reikėtų apsvarstyti direktyvos taikymo sritį, aiškinant taikytiną nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią nuostatą). Vartotojų apsaugos teisės srityje (konkrečiai – nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų srityje(12)) Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, jog taikomas principas, kad, nesant suderintų proceso taisyklių, toliau taikomos nacionalinės taisyklės, jeigu tik yra laikomasi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų(13). Šioje byloje man atrodo, kad pirmasis–trečiasis klausimai konkrečiai susiję su veiksmingumo principu ir tuo, ar Teisingumo Teismo praktika, visų pirma dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų, taikoma pagal analogiją, o ketvirtąjį klausimą galima suprasti kaip labiau susijusį su lygiavertiškumo principu. Jeigu reikalaujama ex officio tikrinti, ar pirkėjas yra vartotojas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 1999/44, tuomet prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju ir trečiuoju klausimais nori išsiaiškinti aplinkybes, kuriomis nacionaliniam teismui tenka tokia pareiga.
48. Tačiau ketvirtąjį klausimą taip pat galima (plačiau) aiškinti kaip klausimą, kuriuo teiraujamasi, ar, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nustačius, kad F. Faber buvo vartotoja, ir konstatavus, kad ji laiku pranešė pardavėjui apie neatitikimą (BW 7:23 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys), minėtas teismas tuomet turi ex officio taikyti įrodinėjimo pareigą, įtvirtintą BW 7:18 straipsnio 2 dalyje, kuria įgyvendinama Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalis. Išnagrinėsiu ir šį ketvirtojo klausimo aspektą.
49. Jeigu pagal Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 2 dalį valstybė narė reikalauja, kad vartotojas praneštų pardavėjui apie neatitikimą per du mėnesius tam, kad vartotojas galėtų pasinaudoti savo teisėmis visų pirma pagal Direktyvos 1999/44 3 straipsnį, penktuoju klausimu iš esmės klausiama, kaip nustatyti, ar vartotojas tai padarė laiku. Šeštasis klausimas daugiausia susijęs su 5 straipsnio 3 dalimi ir įrodinėjimo pareiga, taikoma siekiant nustatyti, ar yra neatitikimas (taigi ir pardavėjo atsakomybė). Šiuos du klausimus nagrinėsiu atskirai. Septintasis klausimas su jais nesusijęs.
50. Prieš tai pirmiausia trumpai aptarsiu aplinkybes, dėl kurių kilo pirmasis–ketvirtasis ir septintasis klausimai.
51. Nesutinku su Komisijos nuomone, kad klausimai, susiję su Direktyvos 1999/44 taikymo srities nagrinėjimu ex officio, nepriimtini. Komisija savo poziciją grindžia tuo, kad nė viena pagrindinės bylos šalis neabejoja F. Faber, kaip vartotojos, statusu ir kad dėl to šie klausimai yra visiškai hipotetiniai.
52. Gerai žinoma, jog daroma prielaida, kad nacionalinio teismo pateikti išaiškinimo klausimai jo apibrėžtomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis yra reikšmingi. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti prejudicinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu yra gana akivaizdu, kad pateikti klausimai neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, kad problema hipotetinė arba kad Teisingumo Teismas neturi būtinos faktinės ir teisinės informacijos, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(14).
53. Šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas klausimas susijęs ne su tuo, kas yra vartotojas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 1999/44. Be to, Teisingumo Teismui nepriklauso priimti sprendimo dėl to, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (ir anksčiau – Rechtbank) pakako faktinių aplinkybių sprendimui dėl F. Faber statuso priimti(15). Veikiau Teisingumo Teismo klausiama, kokia padėtis pagal ES teisę yra dėl pirkėjo statuso tikrinimo ex officio tokiomis aplinkybėmis, kai pagal nacionalinę teisę tai draudžiama tikrinti. Taigi pateikti klausimai yra reikšmingi ir nehipotetiniai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Todėl siūlau atsakyti į juos visus.
54. Nors manau, kad klausimai dėl tikrinimo ex officio yra priimtini, pripažįstu, jog, atsižvelgiant į Nyderlandų vyriausybės per posėdį pateiktus papildomus paaiškinimus dėl teismo vaidmens pagal Nyderlandų teisę (nepaisant priežasčių, dėl kurių F. Faber aiškiai nesirėmė savo, kaip vartotojos, statusu), mane šiek tiek nustebino tai, kad Rechtbank netikrino jos statuso, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad negali to daryti. Pirmojoje ir apeliacinėje instancijose F. Faber rėmėsi BW nuostatomis, kurios taikomos ir pardavimui vartotojams, ir kitokiam pardavimui, ir atrodo, kad (bent iš dalies) jomis įgyvendinama Direktyva 1999/44. Hazet rėmėsi nuostata, kurios paskutinis sakinys konkrečiai taikomas pardavimui vartotojams, o kita jos dalis – apskritai visiems pardavimams ir kuria įgyvendinama Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 2 dalis. Be to, per posėdį Nyderlandų vyriausybė patvirtino, kad teismų užduotis yra nustatyti taikytiną teisę, taip pat tai, ar į nacionalinę teisę perkelta ES teisė, ir aiškinti Nyderlandų teisę laikantis ES teisės. Tačiau, atsižvelgiant į tai, aiškiau nesuvokus Nyderlandų teisės, šie rūpestį keliantys klausimai nėra pakankamas pagrindas pripažinti pirmąjį–ketvirtąjį ir septintąjį klausimus nepriimtinais.
55. Galiausiai išsamumo sumetimais priduriu, kad iš, be kita ko, Direktyvos 1999/44 8 ir 16 konstatuojamųjų dalių, 1 straipsnio 3 dalyje numatytos valstybių narių galimybės į „vartojimo prekes“ neįtraukti naudotų prekių, parduodamų tam tikro tipo viešuosiuose aukcionuose, ir 7 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatytos galimybės sutrumpinti pardavėjo atsakomybės už naudotas prekes laiką darytina išvada, kad Direktyva 1999/44 iš principo taikoma tokioms prekėms.
Pirmasis–ketvirtais ir septintasis klausimai
56. Direktyva 1999/44 užtikrinamos vartotojų teisės, ypač teisių gynimo priemonės pardavėjo pristatytų prekių neatitikimo atveju. Tačiau joje nieko nekalbama apie tai, ar nacionaliniai teismai turi savo iniciatyva kelti klausimą, ar Direktyva 1999/44 ir jos siūloma apsauga taikoma jų nagrinėjamam ginčui.
57. Pagal nusistovėjusią teisę, nesant suderintų proceso taisyklių, valstybės narės išlieka kompetentingos organizuoti savo teismų sistemą (procesinės autonomijos principas)(16). Vien ES teisės viršenybės faktas nereiškia, kad nacionalinė proceso teisė visuomet turi būti netaikoma, siekiant įgyvendinti ES teisę(17). Tačiau valstybės narės turi įgyvendinti šią kompetenciją laikydamosi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų, kurie yra ES teisės dalis(18) ir kuriais netiesiogiai užtikrinamas ES teisės viršenybės paisymas.
58. Pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad nacionalinėje teisėje reikalavimai, grindžiami ES teise, nebūtų vertinami mažiau palankiai nei reikalavimai, grindžiami nacionaline teise(19). Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas turi išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką ir pagrindinius elementus(20). Vienas iš konkrečių šio principo taikymo atvejų, kuris taip pat matomas iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su kitomis ES vartotojų apsaugos direktyvomis, yra tas, kad jeigu pagal nacionalinę teisę reikalaujama ex officio nagrinėti nacionalinės teisės normą, tuomet tas pats turi būti taikoma lygiavertei ES teisės normai. Taigi, „jeigu pagal nacionalinę teisę teismai turi savo iniciatyva kelti teisės klausimus remdamiesi privalomosiomis vidaus normomis, kurių neiškėlė šalys, tokia pareiga yra ir tuomet, jeigu kalbama apie privalomąsias [ES] normas“ arba „jeigu pagal nacionalinę teisę teismams suteikiama diskrecija savo iniciatyva taikyti privalomąsias teisės normas“(21).
59. Veiksmingumo principas reiškia, kad pagal nacionalinę teisę naudotis pagal ES teisę suteiktomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga(22). Vertinant, ar šio principo laikomasi, būtina atsižvelgti į konkrečios nuostatos vaidmenį vykstant procesui, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose, taip pat prireikus nustatyti nacionalinės teismų sistemos principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir sklandaus proceso principus(23).
60. Šioje byloje pagal nacionalinę proceso teisę reikalaujama, kad teisėjai laikytųsi šalių autonomijos principo. Jie turi grįsti savo sprendimą šalių pateiktais reikalavimais, argumentais ir faktais. Išskyrus gerai žinomus faktus, jie gali atsižvelgti tik į tuos faktus, kuriuos šalys pateikė kartu su argumentais. Apeliaciniai teismai gali savo iniciatyva taikyti tik viešosios tvarkos taisykles(24). Jau išreiškiau savo abejones dėl to, ar pagal Nyderlandų teisę tokiomis aplinkybėmis kaip šios bylos nacionaliniams teismams, remiantis jiems prieinama teisine ir faktine informacija, iš tiesų neleidžiama nustatyti, ar toks asmuo kaip F. Faber yra vartotojas(25). Tačiau šioje byloje iš pradžių reikia daryti prielaidą, kad pagal Nyderlandų teisę visos šios taisyklės kartu draudžia nacionaliniam teismui nagrinėti tokios pirkėjos kaip F. Faber padėtį. Kitaip pirmasis–ketvirtasis ir septintasis klausimai nagrinėjant šį ginčą niekada nebūtų iškilę.
61. Ar vis dėlto pagal ES teisę tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje teismo reikalaujama tikrinti, ar F. Faber pateko į Direktyvos 1999/44 taikymo sritį, o jeigu taip, pagal kokias sąlygas?
62. Teisingumo Teismas, visų pirma remdamasis veiksmingumo principu, yra reikalavęs ex officio nagrinėti atskiras kitų ES vartotojų apsaugos direktyvų nuostatas(26). Manau, jis priėjo prie tokios išvados iš esmės dėl to, kad paprastai teisės aktų leidėjas rengė šias direktyvas remdamasis prielaida, kad vartotojas yra silpnesnė šalis, kuri nežino arba gali nežinoti savo teisių ir kitu atveju gali apskritai nepasinaudoti apsauga. Teisingumo Teismas formulavo šią praktiką atskirai nuo bylų, susijusių su panašiais kitų ES teisės sričių klausimais(27).
63. Taigi dėl Direktyvos 93/13(28) Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog pagal ES teisę reikalaujama, kad nacionaliniai teismai savo iniciatyva nagrinėtų sutarties sąlygos nesąžiningumą, jeigu jiems yra žinomos būtinos teisinės ir faktinės aplinkybės(29). Taip yra todėl, kad Direktyva 93/13 „pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio ir dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui“(30). Vartotojas sutinka su profesionalaus pardavėjo parengtomis sąlygomis ir negali daryti joms įtakos(31). Taigi tokią nelygybę galima ištaisyti tik pozityviais veiksmais, nesusijusiais su faktinių sutarties šalių veiksmais(32). Todėl Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad, kalbant apie Direktyvą 93/13, „veiksminga vartotojų apsauga gali būti užtikrinta, tik jei nacionaliniam teismui pripažįstama teisė ex officio įvertinti tokią sąlygą“(33). Dėl tų pačių priežasčių draudžiama nacionalinė taisyklė, kurioje nustatomas senaties terminas konstatuoti, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga(34). Tačiau tomis pačiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra pridūręs, jog, paisant veiksmingumo principo, neturėtų būti reikalaujama, „kad būtų kompensuotas visiškas atitinkamo vartotojo pasyvumas“(35).
64. Mano supratimu, nesąžiningos sutarties sąlygos – tai iš esmės tokios sąlygos, apie kurias pardavėjas konkrečiai žino, apie kurių nesąžiningumą jis nėra suinteresuotas informuoti, tačiau jis yra suinteresuotas, kad jos būtų įgyvendintos, o vartotojas dažnai negali jų ginčyti ar būti išsamiai informuotas apie jų nesąžiningą pobūdį. Todėl neįsikišus tretiesiems asmenims teisinė apsauga nuo nesąžiningų sutarties sąlygų smarkiai susilpnėja.
65. Gali būti ne taip lengva pateisinti nacionalinio teismo įsikišimą ex officio, jeigu kalbama apie atskiras kitų vartotojų apsaugos direktyvų nuostatas. Taigi byloje Duarte Hueros generalinė advokatė J. Kokott laikėsi nuomonės, kad nors direktyvos 93/13 ir 1999/44 yra susijusios su vartotojų apsauga teisinių santykių srityje ir jų tikslas yra pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį, atvejis, kai teisės aktais siekiama kompensuoti prastesnę vartotojo padėtį sudarant sutartį (Direktyva 93/13), skiriasi nuo atvejo, kai teisės aktai susiję su sutarties vykdymu po sudarymo (Direktyva 1999/44). Ji manė, kad, kalbant apie antrąją direktyvą, netinkamas įvykdymas paprastai nepriklauso nuo šalių valios, o vartotojo padėtis nėra tokia pat silpna kaip esant nesąžiningoms sutarties sąlygoms, nes jis gali nesunkiai išsiaiškinti, ar prekė yra sutartos kokybės(36).
66. Sutinku, kad abiejų grupių vartotojų padėtis nėra vienoda. Tačiau informuotumas vis vien gali būti nevienodas (galbūt ne tiek daug), nes, pavyzdžiui, po sutarties sudarymo vartotojas išlieka silpnesne šalimi, kiek tai susiję su pristatytų prekių atitiktimi sutarčiai. Išskyrus atvejus, kai sudarant sutartį vartotojas žinojo ar negalėjo pagrįstai nežinoti apie neatitikimą (arba jeigu neatitikimą lėmė vartotojo pateikta medžiaga)(37), atitikimo vertinimas priklauso nuo informacijos, visų pirma į sutartį įtrauktos informacijos būtent apie prekės paskirtį, kokybę ir veiksmingumą(38). Tokia išvada darytina iš 2 straipsnio 2 dalyje išvardytų faktorių. Manau, šioje byloje nebūtina spręsti, ar šis sąrašas yra išsamus(39). Šiuo atveju pakanka atsižvelgti į tai, kad šis vertinimas grindžiamas pardavėjo vartotojui pateikta informacija (prieš sudarant sutartį), sudarant sutartį vartotojo pardavėjui pateikta informacija, bendromis prielaidomis dėl prekės naudojimo ir viešais pardavėjo, gamintojo ar jo atstovo pareiškimais. Be to, neretai būna, kad pardavėjas pasirenka, kokias konkrečiai prekes pristatyti vartotojui (nors taip yra ne visuomet). Taigi dažnai vartotojo padėtis yra silpnesnė vertinant, ar prekė neatitinka tos, kurią jis galėjo pagrįstai tikėtis gauti, ir kiek ji neatitinka tokios prekės.
67. Bet kuriuo atveju šioje byloje klausimas dėl tikrinimo ex officio nekyla, kiek tai susiję su Direktyvos 1999/44 nuostata dėl sutarties vykdymo. Jis nesusijęs ir su nuostata, kuria reglamentuojamos teisių gynimo priemonės neatitikimo atveju (3 straipsnis) arba nustatomos laiko sąlygos ir įrodinėjimo taisyklės, reikšmingos norint remtis pardavėjo atsakomybe už neatitikimą ir ją įrodyti ar norint naudotis minėtomis priemonėmis (5 straipsnis, su kuriuo susiję penktasis ir šeštasis klausimai)(40). Tačiau kyla klausimas dėl pirminio Direktyvos 1999/44 taikymo srities aspekto. Jeigu pagal ES teisę reikalaujama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo iniciatyva tikrintų, ar F. Faber yra vartotoja, ir šis teismas padarytų išvadą, kad taip yra, tuomet aišku, kad ir ji, ir Hazet rėmėsi nacionaline teise, kuria įgyvendinama Direktyva 1999/44. Tada nacionaliniam teismui reikėtų nustatyti, ar, pavyzdžiui, taikomas paskutinis BW 7:23 straipsnio 1 dalies sakinys, o jeigu taip – aiškinti šią nuostatą pagal Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 2 dalį. Tačiau šios bylos aplinkybėmis 5 straipsnio 2 dalies nagrinėjimo ex officio klausimas nekyla. Todėl, mano supratimu, šioje byloje neįmanoma į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus atsakyti pirmiausia sprendžiant, ar konkreti nuostata turėtų būti taikoma ex officio, ir tuomet pagal šį rezultatą nustatant, ar dėl to Direktyvos 1999/44 taikymo sritį taip pat reikia nagrinėti ex officio(41).
68. Taigi šioje byloje nagrinėjimo ex officio klausimas yra bendresnis ir abstraktesnis.
69. Mano nuomone, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pirkėjas iškėlė bylą pardavėjui dėl žalos atlyginimo remdamasis nacionalinės teisės nuostatomis, kurios, be kita ko, taikomos vartojimo sutartims, tačiau jis konkrečiai neteigė, kad yra vartotojas, dėl nacionalinės proceso teisės normos nacionaliniam teismui negalima uždrausti tikrinti, ar šis asmuo iš tiesų yra vartotojas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 1999/44, taigi ir taikyti nacionalinės vartotojų apsaugos teisės, išaiškintos laikantis Direktyvos 1999/44. Pagal veiksmingumo principą reikalaujama netaikyti tokios nacionalinės proceso normos, kad nacionalinis teismas galėtų savo iniciatyva patikrinti, ar tokia pirkėja kaip F. Faber yra vartotoja, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 1999/44.
70. Taip yra todėl, kad teisės aktų leidėjas nusprendė užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, nes sutartiniuose santykiuose su pardavėju jų padėtis paprastai yra silpnesnė. Taigi Direktyva 1999/44 užtikrinamas aukštas vartotojų apsaugos lygis(42) visiems fiziniams asmenims, atitinkantiems šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkte pateiktą apibrėžtį(43). Remdamasis šia logika, teisės aktų leidėjas sukūrė normų, kuriomis, jeigu konkrečiai nenurodyta kitaip, nustatomas minimalus apsaugos lygis, kurio privalo paisyti valstybės narės ir vartojimo sutarčių šalys, rinkinį. Taigi taikomas privalomas apsaugos lygis. Todėl logiška nustatyti viešosios tvarkos taisyklę, pagal kurią nacionalinis teismas įpareigojamas tikrinti, ar pirkėjo iškeltoje byloje, kuria jis siekia užtikrinti savo teisių, susijusių su prekės pirkimu, įgyvendinimą, ieškovas patenka į Direktyvos 1999/44 (ir kitų vartotojų apsaugos direktyvų) taikymo sritį(44), nes šia apsauga sustiprinamas visiškas šios direktyvos veiksmingumas ir kuo labiau sumažinama rizika, kad pirkėjas dėl to, jog nepaiso teisės, bus apsaugotas mažiau, nei užtikrinama pagal ES teisę(45).
71. Tačiau šis reikalavimas savaime nereiškia, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nagrinėti kiekvieną Direktyvos 1999/44 nuostatą. Kiek tai susiję su kiekviena atskira nuostata, sprendimą dėl šio reikalavimo Teisingumo Teismas turi priimti atsižvelgdamas į kiekvieną konkrečią bylą. Taip visų pirma yra todėl, kad vartotojo apsaugos lygis gali skirtis atsižvelgiant į nagrinėjamą nuostatą ir vartotojas gali aiškiai nuspręsti neįgyvendinti teisės ar kitaip nepasinaudoti remiantis atskira nuostata suteikiama apsauga(46). Be to, negalima atmesti, kad (galbūt išimtiniais atvejais) pagal atskiras nuostatas gali būti saugomas pardavėjas, o ne vartotojas(47).
72. Mano išvada nepriklauso nuo to, ar vartotojas naudojasi teisine pagalba (su tuo susijęs 7 klausimas). Ši aplinkybė negali pakeisti ES teisės reikšmės ar veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų taikymo srities. Nors asmens žinios apie savo statusą ir savo, kaip vartotojo, teises turėtų (reikia tikėtis) pagerėti, kai jam padeda advokatas, vien tai, kad vartotojui teikiama teisinė pagalba, negali įrodyti tokio žinojimo ar būti jo prielaida(48).
73. Be to, reikalavimui nagrinėti Direktyvos 1999/44 taikymo sritį ex officio taikomos tos pačios sąlygos, kurias Teisingumo Teismas yra nurodęs dėl kitų vartotojų apsaugos direktyvų (šis aspektas susijęs su antruoju ir trečiuoju klausimais). Taigi šiai užduočiai atlikti būtinos teisinės ir faktinės aplinkybės turi būti žinomos nacionaliniam teismui(49) todėl, kad jos jau yra bylos medžiagoje, arba todėl, kad nacionalinis teismas gali jas sužinoti pagal nacionalinę proceso teisę. Nacionalinis teismas negali peržengti šalių apibrėžto ginčo ribų. Ta pati nagrinėjimo ex officio pareiga ir tos pačios sąlygos taikomos apeliaciniam skundui, jeigu i) bent viena šalis rėmėsi nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis (bent iš dalies) įgyvendinama Direktyva 1999/44, ir ii) atsižvelgiant į tai, ar viena šalis yra (ar nėra) vartotojas, ji gali (arba negali) pasinaudoti didesne apsauga, nei suteikiama pagal tas nuostatas.
74. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano išvadai, ar vis dėlto pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad nacionalinis teismas tikrintų, ar F. Faber buvo vartotoja, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 1999/44?
75. Mano supratimu, nagrinėjama Nyderlandų proceso teisė taikoma neatsižvelgiant į tai, ar vartotojas savo ieškinį grindė ES teise, ar nacionaline teise.
76. Lygiavertiškumo principu grindžiamas ir ketvirtasis klausimas, kuriame nurodytas Direktyvos 1999/44 5 straipsnis. Tačiau, kaip suprantu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja nacionalinės teisės nuostatą, kuria į nacionalinę teisę perkelta 5 straipsnio 2 dalis (šiuo atveju – BW 7:23 straipsnio 1 dalis). Todėl klausimas dėl 5 straipsnio 2 dalies nagrinėjimo ex officio nekyla. Kaip tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti nacionalinę teisę laikydamasis 5 straipsnio(50).
77. Tačiau jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad F. Faber yra vartotoja ir laikėsi BW 7:23 straipsnio 1 dalies, tuomet kyla klausimas, ar jis privalo ex officio taikyti BW 7:18 straipsnio 2 dalyje, kuria Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalis perkeliama į Nyderlandų teisę, nustatytą taisyklę dėl įrodinėjimo pareigos. Taigi ketvirtąjį klausimą reikia pateikti tik atsižvelgiant į tokį kontekstą.
78. 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos taisyklė taikoma, jeigu reikia įrodyti, kad pardavėjas yra ar kad jis nėra atsakingas už neatitiktį. Jeigu pirmosios instancijos teismas nekonstatavo atitinkamų faktinių aplinkybių (nes, pavyzdžiui, jis pripažino, kad vartotojas dėl pavėluoto pranešimo neteko teisės pareikšti tokį reikalavimą), man atrodo mažai tikėtina, kad apeliacinis teismas, nagrinėjantis vėliau pateiktą apeliacinį skundą, neabejotinai galėtų taikyti tokią taisyklę. Ar šią mįslę galima įminti pasitelkus nacionalinę proceso teisę (pavyzdžiui, grąžinant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad šis papildomai ištirtų faktines aplinkybes), nežinau. Todėl man kyla šiokių tokių abejonių dėl to, ar klausimas dėl Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalies normos nagrinėjimo ex officio yra reikšmingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nagrinėjant F. Faber apeliacinį skundą.
79. Nors šios bylos aplinkybėmis Teisingumo Teismas negali nustatyti, kokios yra Nyderlandų viešosios tvarkos taisyklės, jis gali atsakyti į ketvirtąjį klausimą (taip pat ir šeštąjį), pateikdamas Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalies aiškinimo gaires. Pagal šią nuostatą vartotojui suteikiama privaloma apsauga, iš dalies perkeliant įrodinėjimo pareigą, kad pagerėtų sąlygos, kuriomis vartotojas gali pasinaudoti savo teisėmis pagal Direktyvą 1999/44, visų pirma teisių gynimo priemonėmis, turimomis pardavėjo atsakomybės atveju. Nei valstybės narės, nei vartojimo sutarties šalys negali nustatyti griežtesnės įrodinėjimo pareigos(51). Įrodinėjimo pareiga pakeista vartotojų naudai, nes paprastai jų padėtis yra silpna, palyginti su pardavėjais, kalbant apie informaciją, žinomą apie prekę ir jos būklę pristatymo metu. Jeigu (bent) iš dalies nebūtų perkelta įrodinėjimo pareiga, būtų labai pakenkta veiksmingam vartotojų teisių įgyvendinimui toje srityje, kurioje kyla daugiausia ginčų su pardavėjais(52). Todėl man atrodo, kad pagal veiksmingumo principą reikalaujama 5 straipsnio 3 dalį taikyti ex officio, jeigu tik nacionalinis teismas turi būtiną teisinę ir faktinę informaciją ir nepakeičia šalių apibrėžto ginčo ribų. Kadangi 5 straipsnio 3 daliai būdingos ypatybės, panašios į viešosios tvarkos taisyklės pagal nacionalinę teisę, pagal lygiavertiškumo principą taip pat gali būti reikalaujama, kad toks nacionalinis teismas, kaip pagrindinėje byloje, savo iniciatyva taikytų bet kurią nacionalinės teisės nuostatą, kuria į nacionalinę teisę perkeliama 5 straipsnio 3 dalis.
Penktasis klausimas
80. Nyderlandai pasinaudojo Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 2 dalyje suteikta galimybe nustatyti vartotojui pranešimo reikalavimus(53). Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kaip reikia nustatyti, kad vartotojas įvykdė šiuos reikalavimus.
81. Kaip suprantu, tai reglamentuoja nacionalinė teisė, susijusi su įrodymais. Jeigu nacionalinėje teisėje numatytas ne trumpesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, joje nėra normų, kuriomis pakeičiamas 5 straipsnyje numatytų įpareigojimų turinys ir ji kitaip atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, Direktyva 1999/44 neribojama valstybių narių kompetencija nustatyti ir taikyti tokias įrodinėjimo taisykles, kurios joms atrodo tinkamos.
82. Taigi, pavyzdžiui, 5 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, kaip vartotojas turi informuoti pardavėją. Šia nuostata nei draudžiama, nei reikalaujama, kad pardavėjas būtų informuotas raštu, o ne žodžiu. Tačiau dėl to, kad tokios informacijos pateikimas yra sąlyga pasinaudoti Direktyva 1999/44 užtikrinamomis teisėmis, manau, kad nacionalinėje teisėje negalima nustatyti sąlygų, dėl kurių vartotojui būtų neįmanoma ar pernelyg sunku įrodyti, kad jis tinkamai ir laiku informavo pardavėją 5 straipsnio 2 dalies tikslais. Tai taip pat matyti iš veiksmingumo principo.
83. Be to, nacionalinėje teisėje negalima nustatyti įrodinėjimo taisyklių, kurios būtų nesuderinamos su 5 straipsnio 2 dalyje ir kitose 5 straipsnio dalyse įtvirtintos pareigos turiniu. Taigi, mano nuomone, valstybė narė negali reikalauti, kad tuo metu, kai vartotojas informuoja pardavėją apie neatitiktį, jis taip pat turėtų įrodyti tą neatitiktį. Šį aiškinimą patvirtina 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse vartojamų formuluočių palyginimas. Pardavėjo informavimas, kad nustatyta neatitiktis (5 straipsnio 2 dalis), nėra tas pats kas 5 straipsnio 3 dalyje esantis nurodymas įrodyti šią neatitiktį(54). Vartotojas informuoja pardavėją apie neatitiktį, kad išlaikytų savo teises pagal Direktyvą 1999/44. Tai yra ne tik teisę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis pagal 3 straipsnio 3 dalį, bet ir teisę pasinaudoti 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis laiko sąlygomis ir įrodinėjimo taisyklėmis. Pardavėjo informavimas (kai to reikia) negali logiškai įvykti po to, kai įgyvendinamos tose kitose nuostatose įtvirtintos teisės ar kai jomis pasiremiama. Pranešti reikia prieš vartotojui nusprendžiant prašyti taikyti teisių gynimo priemones ir šiomis aplinkybėmis pateikiant pardavėjo atsakomybei patvirtinti būtinus įrodymus. Pradiniame Direktyvos 1999/44 pasiūlyme Komisija paaiškino, kad nustatant (dabartinės) 5 straipsnio 2 dalies reikalavimą „padidinamas teisinis saugumas ir skatinamas pirkėjo rūpestingumas, atsižvelgiant į pardavėjo interesus“(55).
84. Mano nuomone, tai reiškia, kad 5 straipsnio 2 dalies reikalavimas įvykdomas, jeigu vartotojas informuoja pardavėją taip, kad praneštų jam apie galimą neatitiktį, taigi ir apie galimą jo atsakomybę. Pateikdamas pardavėjui informaciją, vartotojas turi nurodyti prekę ir pardavimą. Jis turi susieti prekę su pardavėju. Neturėdamas šios informacijos, pardavėjas negali žinoti, už kokią prekę jis gali būti laikomas atsakingu. Pateiktoje informacijoje taip pat turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių vartotojas pranešė pardavėjui apie neatitiktį. Gali būti įvairių priežasčių, dėl kurių vartotojas gali manyti, kad jam pristatyta prekė pristatymo metu ar kažkada vėliau neatitinka to, ką jis pagrįstai galėjo tikėtis gauti remdamasis šios prekės apibūdinimu sutartyje ar kita informacija, kurią pardavėjas galėjo pateikti ar kuri buvo kitaip prieinama. Tačiau šiame etape vartotojas neturi įrodyti neatitikties ir galimos jos priežasties.
85. Šį aiškinimą patvirtina teisėkūros istorija. Iš pradžių Komisijos pasiūlytoje 5 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje paskutinis sakinys buvo toks: „<...> nuo tos dienos, kai jis nustatė neatitiktį ar įprastai turėjo ją nustatyti“, o ne „<...> nuo tos dienos, kai pastebėjo neatitikimą“. Pagal to pasiūlymo aiškinamąjį memorandumą minėtu sakiniu siekta „įpareigoti vartotoją būti įprastai atidų apžiūrint prekes po gavimo“. Tačiau juo „nenustatyta griežta pareiga detaliai patikrinti prekę ar atlikti bandymus siekiant įvertinti jos veikimą ar veiksmingumą“(56).
Šeštasis klausimas
86. Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą įrodinėjimo pareigą. Jeigu valstybė narė reikalauja, kad vartotojas informuotų pardavėją pagal 5 straipsnio 2 dalį, šis klausimas aktualus tik jeigu vartotojas pirma tai padarė tinkamai ir laiku ir vėliau siekia konkrečiai pasinaudoti Direktyvos 1999/44 3 dalyje numatytomis teisių gynimo priemonėmis. 5 straipsnio 3 dalyje esanti prielaida taikoma, išskyrus atvejus, kai ji neatitinka prekių ar nesutampa neatitikimo pobūdis. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašė išaiškinti šios išimties, todėl jos nenagrinėsiu.
87. 5 straipsnio 3 dalyje įrodinėjimo pareiga iš dalies perkeliama vartotojo naudai, nes jis, jeigu laikosi termino, neturi įrodyti, kad neatitikimas jau buvo pristatant prekę. Taigi vis vien vartotojas turi nurodyti ir prireikus įrodyti, kad pristatyta prekė neatitinka prekės, kurią jis pagrįstai galėjo tikėtis gauti pagal sutartį ir 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją, kokybės, veiksmingumo ir tinkamumo pagal paskirtį standartų. Reikia įrodyti neatitiktį, o ne jos priežastį. Taigi šioje byloje tokiai vartotojai kaip F. Faber nepakanka įrodyti tik to, kad įvyko gaisras. Veikiau ji turi įrodyti, kodėl dėl kilusio gaisro ji mano, kad jai pristatytas automobilis neatitiko automobilio, kurį, remdamasi sutartimi ir kita reikšminga informacija, ji tikėjosi gauti. Tokiomis aplinkybėmis kaip šios bylos F. Faber gali pakakti įrodyti, kad prekė nebegali (tinkamai) atlikti funkcijos, dėl kurios ji buvo įsigyta (nes ji nebegali važiuoti automobiliu), neprivalėdama nurodyti, kodėl taip nutiko(57).
88. Tačiau vartotojui nereikia teigti ir prireikus įrodyti, kad pardavėjas yra atsakingas už neatitikimą (nes tuomet tikriausiai reikėtų ištirti prekės būklę, buvusią prieš pristatant ją vartotojui ar jos pristatymo metu). Tokiu reikalavimu būtų visiškai pakenkta 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai taisyklei. Be to, pardavėjo atsakomybė pagal Direktyvą 1999/44 nėra grindžiama kalte. Tai taip pat matyti iš 4 straipsnio, kuriame pardavėjui suteikiama teisė reikalauti žalos atlyginimo iš gamintojo, dėl kurio veiksmų ar neveikimo atsirado neatitikimas. Be to, būtų netinkama nustatyti tokią įrodinėjimo pareigą vartotojui, nes pardavėjas turi daugiau (išsamios) informacijos apie prekę ir jos būklę pristatymo metu. Iš vartotojo negalima reikalauti pateikti įrodymų, kurie jam neprieinami(58). Be to, tai prieštarautų visam 5 straipsnio 3 dalyje numatytos prielaidos, kurią galima paneigti, tikslui ir platesniems Direktyvos 1999/44 tikslams.
89. Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalyje ir 8 konstatuojamojoje dalyje pavartota formuluotė rodo, kad tuomet įrodinėjimo pareiga pereina pardavėjui, kuris, siekdamas išvengti atsakomybės, privalo įrodyti, kad neatitikimo nebuvo pristatymo metu(59), ar kitaip paneigti vartotojo teiginius ir užginčyti įrodymus. Jis tai gali padaryti, pavyzdžiui, įrodydamas, kad trūkumas atsirado dėl veiksmų ar neveikimo po prekės pristatymo arba kad jį lėmė veiksnys, už kurį pardavėjas nėra atsakingas. Tik tuo paskesniu etapu vartotojo reikalavimo sėkmė priklausys nuo to, ar vartotojas pateiks įrodymų, susijusių su neatitikimo priežastimi.
90. Galiausiai 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kas ką turi įrodyti ir kokia tvarka. Tačiau joje nenurodyta, kaip įrodyti reikalingas aplinkybes. Mano manymu, nesant ES taisyklių, tai reikia nustatyti pagal nacionalinę proceso teisę, susijusią su įrodymais, kurią taikant šiomis aplinkybėmis, aišku, taip pat turi būti paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų(60).
Išvada
91. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes siūlau Teisingumo Teismui į Gerechtshof Arnhem‑Leeuwarden pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Tokiomis aplinkybėmis, kai pirkėjas iškėlė bylą pardavėjui dėl žalos atlyginimo remdamasis nacionalinės teisės nuostatomis, kurios, be kita ko, taikomos vartojimo sutartims, tačiau jis konkrečiai neteigė, kad yra vartotojas, dėl nacionalinės proceso teisės normos nacionaliniam teismui negali būti uždrausta tikrinti, ar šis asmuo iš tiesų yra vartotojas, kaip jis suprantamas pagal 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų, taigi ir taikyti nacionalinės vartotojų apsaugos teisės, išaiškintos laikantis Direktyvos 1999/44. Tačiau šio reikalavimo sąlyga ta, kad nacionaliniam teismui turi būti žinomos šiai užduočiai atlikti reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės todėl, kad jos jau yra bylos medžiagoje, arba todėl, kad nacionalinis teismas gali jas sužinoti pagal nacionalinę proceso teisę. Nacionalinis teismas negali peržengti šalių apibrėžto ginčo ribų. Ta pati nagrinėjimo ex officio pareiga ir tos pačios sąlygos taikomos apeliaciniam skundui, jeigu i) bent viena šalis rėmėsi nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis (bent iš dalies) įgyvendinama Direktyva 1999/44, ir ii) atsižvelgiant į tai, ar viena šalis yra (ar nėra) vartotojas, ji gali (arba negali) pasinaudoti didesne apsauga, nei suteikiama pagal tas nuostatas. Šios išvados nepakeičia tai, kad vartotojui padėjo advokatas.
Pagal veiksmingumo principą reikalaujama 5 straipsnio 3 dalį nagrinėti ex officio, jeigu tik nacionalinis teismas turi būtiną teisinę ir faktinę informaciją ir nepakeičia šalių apibrėžto ginčo ribų. Kadangi 5 straipsnio 3 daliai būdingos ypatybės, panašios į viešosios tvarkos taisyklės pagal nacionalinę teisę, pagal lygiavertiškumo principą taip pat gali būti reikalaujama, kad toks nacionalinis teismas, kaip pagrindinėje byloje, savo iniciatyva taikytų nacionalinės teisės nuostatą, kuria į nacionalinę teisę perkeliama 5 straipsnio 3 dalis.
Direktyva 1999/44 neribojama valstybių narių kompetencija nustatyti ir taikyti įrodinėjimo taisykles, susijusias su reikalavimu pagal Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 2 dalį, kad vartotojas informuotų pardavėją apie neatitikimą, jeigu nacionalinėje teisėje i) numatytas ne trumpesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, ii) nenustatytos taisyklės, kuriomis pakeičiamas Direktyvos 1999/44 5 straipsnyje įtvirtintų pareigų turinys, ir iii) taikytinos taisyklės nėra kaip nors kitaip mažiau palankios už tas, kuriomis reglamentuojami vidaus ieškiniai, ir nėra apibrėžtos taip, kad būtų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga įgyvendinti pagal ES teisę suteiktas teises.
Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalyje įrodinėjimo pareiga iš dalies perkeliama vartotojo naudai, nes jis, jeigu laikosi termino, neturi įrodyti, kad neatitikimas jau buvo pristatant prekę. Taigi vis vien vartotojas turi nurodyti, kad pristatyta prekė neatitinka prekės, kurią jis pagrįstai galėjo tikėtis gauti pagal sutartį ir 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Tačiau vartotojui nereikia įrodyti, kad už neatitikimą atsakingas pardavėjas.