TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. lapkričio 12 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – Išimtinė atgaminimo teisė – Išimtys ir apribojimai – 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai – Atgaminimo reprografijos būdu išimtis – Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis – Reikalavimas nuosekliai taikyti išimtis – Sąvoka „teisinga kompensacija“ – Teisingai kompensacijai už daugiafunkcius spausdintuvus skirto atlyginimo rinkimas – Proporcingas atlyginimas – Fiksuotas atlyginimas – Fiksuoto atlyginimo ir proporcingo atlyginimo bendras rinkimas – Apskaičiavimo būdas – Teisingos kompensacijos gavėjai – Autoriai ir leidėjai – Muzikos natų rankraščiai“
Byloje C‑572/13
dėl cour d’appel de Bruxelles (Belgija) 2013 m. spalio 23 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. lapkričio 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Hewlett-Packard Belgium SPRL
prieš
Reprobel SCRL,
dalyvaujant
Epson Europe BV,
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis trečiosios kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai J. Malenovský (pranešėjas), M. Safjan, A. Prechal ir K. Jürimäe,
generalinis advokatas P. Cruz Villalón,
posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. sausio 29 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Hewlett-Packard Belgium SPRL, atstovaujamos advokato T. van Innis,
– Reprobel SCRL, atstovaujamos advokatų A. Berenboom, J.‑F. Puyraimond, P. Callens, D. De Marez ir T. Baumé,
– Epson Europe BV, atstovaujamos advokatų B. Van Asbroeck, E. Cottenie ir J. Debussche,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos J.-C. Halleux ir T. Materne, padedamų advokato F. de Visscher,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,
– Airijos, atstovaujamos E. Creedon, E. McPhillips ir A. Joyce, padedamų BL J. Bridgman,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir T. Rendas,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Hottiaux ir J. Samnadda,
susipažinęs su 2015 m. birželio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktų išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Hewlett-Packard Belgium SPRL (toliau – Hewlett-Packard) ir Reprobel SCRL (toliau – Reprobel) ginčą dėl sumų, kurių Reprobel reikalavo iš Hewlett-Packard kaip teisingos kompensacijos už atgaminimo teisės išimtis.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2001/29 31, 32, 35 ir 37 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(31) Turi būti išlaikyta derama pusiausvyra tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų. Valstybių narių nustatytos ir šiuo metu egzistuojančios išimtys ir teisių apribojimai turi būti iš naujo įvertinti atsižvelgiant į naują elektroninę terpę. Egzistuojantys išimčių ir tam tikrų teisių apribojimų skirtumai turi tiesioginį neigiamą poveikį autorių teisių ir gretutinių teisių vidaus rinkos veikimui. Tokie skirtumai galėtų dar labiau išryškėti numatant tolesnę kūrinių tarpvalstybinio naudojimo ir tarptautinės veiklos plėtrą. Siekiant užtikrinti deramą vidaus rinkos veikimą, tokios išimtys ir apribojimai turėtų būti darniau apibrėžti. Jų derinimo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu sklandžiam vidaus rinkos veikimui.
(32) Ši direktyva nustato išsamų atgaminimo teisės ir viešo paskelbimo teisės išimčių ir apribojimų sąrašą. Kai kurios išimtys arba apribojimai prireikus taikomi tik atgaminimo teisei. Šiame sąraše deramai atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas ir kartu siekiama užtikrinti veikiančią vidaus rinką. Valstybės narės turėtų laikytis nuoseklaus šių išimčių ir apribojimų taikymo, kuris bus įvertintas ateityje apžvelgiant įstatymų įgyvendinimą.
<…>
(35) Taikant tam tikras išimtis ar apribojimus teisių turėtojai turėtų gauti teisingą atlyginimą, kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi jų saugomais kūriniais ar kitais objektais. Nustatant tokio atlyginimo formą, išsamią tvarką ir galimą dydį kiekvienu atveju turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes. Įvertinant šias aplinkybes vertingas kriterijus būtų iš to kylanti galima žala teisių turėtojams. Tais atvejais, kai teisių turėtojai kokia nors kita forma jau yra gavę atlyginimą, pvz., licencinio mokesčio dalį, galima netaikyti jokio specialaus ar atskiro mokėjimo. Nustatant tinkamos kompensacijos dydį turėtų būti atsižvelgiama į šioje direktyvoje nurodytų techninės apsaugos priemonių naudojimo laipsnį. Tam tikrose situacijose, kai žala teisių turėtojui yra minimali, gali nebūti ir jokio įsipareigojimo dėl atlyginimo.
<…>
(37) Nacionalinės reprografijos sistemos, kur jos egzistuoja, nesudaro didesnių kliūčių vidaus rinkai. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti reprografijai išimtis ar apribojimus.“
4 Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
a) autoriams – savo kūrinius;
b) atlikėjams – savo atlikimo įrašus;
c) fonogramų gamintojams – savo fonogramas;
d) filmų pirmojo įrašo gamintojams – savo filmų originalus ir kopijas;
e) transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.“
5 Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:
a) kai atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, išskyrus muzikos natų rankraščių atgaminimą, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją;
b) kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui;
<…>“
6 Šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta:
„Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“
Belgijos teisė
7 Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 1994 m. birželio 30 d. Autorių ir gretutinių teisių įstatymo (la loi du 30 juin 1994 relative au droit dauteur et aux droits voisins, Moniteur belge du 1994 m. liepos 27 d., p. 19297; toliau – LDA) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Tik literatūros ar meno kūrinio autorius turi teisę atgaminti kūrinį bet kokiu būdu ir bet kokia forma (tiesiogiai arba netiesiogiai, laikinai arba nuolat, visą ar jo dalį) arba leisti jį atgaminti.
<…>“
8 LDA 22 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Jeigu kūrinys buvo teisėtai paskelbtas, autorius negali drausti:
<…>
4° straipsnių arba plastinio meno kūrinių, visų arba jų dalies, atgaminimo arba kitų grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių kūrinių trumpų fragmentų atgaminimo, kai toks atgaminimas atliekamas tik asmeniniais tikslais ir neprieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui;
4°bis straipsnių arba plastinio meno kūrinių, visų ar jų dalies, atgaminimo arba kitų grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių kūrinių trumpų fragmentų atgaminimo, kai toks atgaminimas atliekamas tik mokymo ir mokslo tyrimų iliustracijų tikslu, kurį pateisina nekomercinis jo pobūdis, ir neprieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui <...>
5° garso ir audiovizualinių kūrinių atgaminimo tarp šeimos narių, skirto tik šeimos nariams.“
9 LDA 59–61 straipsniuose numatyta:
„59 straipsnis
Grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių kūrinių autoriai ir leidėjai turi teisę į atlyginimą už kūrinių atgaminimą, taip pat 22 straipsnio 1 dalies 4 ir 4bis punktuose <...> nustatytomis sąlygomis.
Atlyginimą sumoka aparatų, kuriais galima kopijuoti saugomus kūrinius, Bendrijos gamintojai, importuotojai arba įgijėjai, kai šie aparatai išleidžiami į apyvartą nacionalinėje teritorijoje.
60 straipsnis
Be to, proporcingą atlyginimą, nustatytą pagal padarytų kopijų skaičių, sumoka kūrinius kopijuojantys fiziniai ir juridiniai asmenys arba tam tikrais atvejais vietoj pirmųjų asmenys, kurie atlygintinai arba neatlygintinai disponuoja kopijavimo aparatais, kuriais gali naudotis kiti asmenys.
61 straipsnis
Karalius nustato 59 ir 60 straipsniuose nurodytų atlyginimų dydį Ministrų taryboje apsvarstytu dekretu. 60 straipsnyje nurodytas atlyginimas gali būti pritaikomas atsižvelgiant į atitinkamą sektorių.
Jis nustato šių atlyginimų rinkimo, paskirstymo ir kontrolės tvarką ir momentą, kai jie turi būti sumokėti.
Nepažeidžiant tarptautinių konvencijų, 59 ir 60 straipsniuose numatyti atlyginimai lygiomis dalimis paskirstomi autoriams ir leidėjams.
Karalius savo nustatytomis sąlygomis ir tvarka įpareigoja organizaciją, atstovaujančią visoms teisių administravimo organizacijoms, užtikrinti atlyginimo rinkimą ir paskirstymą.“
10 LDA 59 ir 60 straipsniuose minimi fiksuoto ir proporcingo atlyginimo dydžiai nustatyti 1997 m. spalio 30 d. Karaliaus dekreto dėl autorių ir leidėjų atlyginimo už grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių kūrinių kopijavimą asmeniniu arba mokymo tikslu (toliau – karaliaus dekretas) 2, 4, 8 ir 9 straipsniuose. Šiuose straipsniuose numatyta:
„2 straipsnis
1. Kopijavimo aparatams taikomas toks fiksuotas atlyginimo dydis:
1° [5,01] EUR už kopijavimo aparatą, kuriuo daroma iki 6 kopijų per minutę;
2° [18,39] EUR už kopijavimo aparatą, kuriuo daroma nuo 6 iki 9 kopijų per minutę;
3° [60,19] EUR už kopijavimo aparatą, kuriuo daroma nuo 10 iki 19 kopijų per minutę;
4° [195,60] EUR už kopijavimo aparatą, kuriuo daroma nuo 20 iki 39 kopijų per minutę;
5° [324,33] EUR už kopijavimo aparatą, kuriuo daroma nuo 40 iki 59 kopijų per minutę;
6° [810,33] EUR už kopijavimo aparatą, kuriuo daroma nuo 60 iki 89 kopijų per minutę;
7° [1838,98] EUR už kopijavimo aparatą, kuriuo daroma daugiau nei 89 kopijos per minutę.
Nustatant fiksuoto atlyginimo dydį atsižvelgiama į nespalvotų kopijų spausdinimo greitį, tas pats principas taikomas ir spalvotas kopijas darantiems spausdintuvams.
2. Fiksuoto atlyginimo, taikomo dauginimo aparatams ir ofsetinės spaudos mašinoms, dydis yra toks:
1° [324,33] EUR vienam dauginimo aparatui;
2° [810,33] EUR vienai ofsetinės spaudos mašinai.
<…>
4 straipsnis
Aparatams, atliekantiems kelias 2 ir 3 straipsniuose nurodytų aparatų funkcijas atitinkančias funkcijas, nustatytas fiksuoto atlyginimo dydis yra pats didžiausias iš visų numatytųjų 2 ir 3 straipsniuose, kurie gali būti taikomi daugiafunkciam aparatui.
<…>
8 straipsnis
Kai mokėtojas nebendradarbiavo, kaip apibrėžta 10–12 straipsniuose, nustatomas toks proporcingo atlyginimo dydis:
1° [0,0334] EUR už saugomo kūrinio kopiją;
2° [0,0251] EUR už saugomo kūrinio kopiją, padarytą mokymo arba viešosios panaudos įstaigos naudojamais aparatais.
Kai daromos spalvotos spalvotų saugomų kūrinių kopijos, pirmoje pastraipoje nurodyti dydžiai dauginami iš 2.
9 straipsnis
Kai mokėtojas bendradarbiavo teisių administravimo organizacijai renkant proporcingą atlyginimą, nustatomas toks šio atlyginimo dydis:
1° [0,0201] EUR už saugomo kūrinio kopiją;
2° [0,0151] EUR už saugomo kūrinio kopiją, padarytą mokymo arba viešosios panaudos įstaigos naudojamais aparatais.
Kai daromos spalvotos spalvotų saugomų kūrinių kopijos, pirmoje pastraipoje nurodyti dydžiai dauginami iš 2.“
11 Karaliaus dekreto 8 ir 9 straipsniuose nurodytas bendradarbiavimas apibrėžtas jo 10–12 straipsniuose. 10 straipsnyje nustatyta:
„Mokėtojas bendradarbiavo renkant proporcingą atlyginimą, jeigu jis:
1° pateikė deklaraciją už nagrinėjamą laikotarpį teisių administravimo organizacijai pagal 3 skirsnio nuostatas;
2° deklaracijos pateikimo metu teisių administravimo organizacijai preliminarai sumokėjo proporcingą atlyginimą, atitinkantį deklaruotą saugomų kūrinių kopijų skaičių, padaugintą iš atitinkamo 9 straipsnyje nurodyto tarifo, ir
3° a) bendru sutarimu su teisių administravimo organizacija prieš pasibaigiant 200 darbo dienų terminui, skaičiuojamam nuo deklaracijos gavimo teisių administravimo organizacijoje dienos, nustatė nagrinėjamu laikotarpiu padaryto saugomų kūrinių kopijų skaičių arba
b) pateikė informaciją, būtiną 14 straipsnyje nurodytai nuomonei parengti, jeigu teisių administravimo organizacija prašė pateikti nuomonę pagal šį straipsnį.“
12 Karaliaus dekreto 26 straipsnyje numatyta:
„1. Vėliausiai baigiantis antriems metams po šio dekreto įsigaliojimo ir vėliau kas penkerius metus teisių administravimo organizacija paveda nepriklausomam subjektui atlikti Belgijoje tyrimą dėl grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių kūrinių kopijavimo asmeniniu arba mokymo tikslu.
2. Tokiu tyrimu visų pirma siekiama nustatyti:
1° naudojamų aparatų skaičių ir jų pasiskirstymą pagal veiklos sektorius;
2° šiais aparatais padarytų kopijų skaičių ir šio skaičiaus pasiskirstymą pagal veiklos sektorius;
3° grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių saugomų kūrinių kopijų, padarytų šiais aparatais, skaičių ir šio skaičiaus pasiskirstymą pagal veiklos sektorius;
4° saugomų kūrinių kopijų skaičiaus pasiskirstymą pagal atskiras grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių saugomų kūrinių kategorijas;
5° lėšas, kurias mokėtojai skiria už grafinėje arba analoginėje laikmenoje esančių kūrinių atgaminimą asmeniniu arba mokymo tikslu, ir lėšas, kurias mokėtojai skiria atlyginimui už reprografiją sumokėti.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 Hewlett-Packard į Belgiją importuoja profesionaliam ir buitiniam naudojimui skirtus reprografijos įrenginius, būtent „daugiafunkcius“ aparatus, kurių pagrindinė funkcija – spausdinti dokumentus įvairiu greičiu atsižvelgiant į spaudos kokybę.
14 Reprobel yra administravimo organizacija, įgaliota rinkti ir paskirstyti sumas, gautas kaip teisinga kompensacija už atgaminimo reprografijos būdu išimtį.
15 2004 m. rugpjūčio 16 d. faksimile Reprobel informavo Hewlett‑Packard, kad pastarajai parduodant „daugiafunkcius“ spausdintuvus iš principo turi būti mokamas 49,20 EUR atlyginimas už aparatą.
16 Kadangi per surengtus susitikimus ir Hewlett-Packard susirašinėjimą su Reprobel dėl šiems „daugiafunkciams“ spausdintuvams taikomo tarifo susitarti nepavyko, 2010 m. kovo 8 d. Hewlett-Packard pareiškė Reprobel ieškinį tribunal de première instance de Bruxelles (Briuselio pirmosios instancijos teismas). Pirma, ji reikalavo, jog šis teismas pripažintų, kad už jos parduotus aparatus nereikia mokėti jokio atlyginimo ir – subsidiariai – kad jos sumokėti atlyginimai atitinka teisingas kompensacijas, mokėtinas pagal Belgijos teisės aktus, aiškinamus atsižvelgiant į Direktyvą 2001/29. Antra, ji reikalavo įpareigoti Reprobel per vienų metų laikotarpį atlikti tyrimą, atitinkantį karaliaus dekreto 26 straipsnyje nurodytą tyrimą, be kita ko, dėl ginčijamų aparatų skaičiaus ir jų faktinio naudojimo kaip saugomų kūrinių kopijavimo aparatų, skirtą šiam naudojimui palyginti su visų kitų saugomų kūrinių atgaminimo aparatų faktiniu naudojimu, o neatlikus šio tyrimo skirti jai 10 mln. EUR periodinę baudą.
17 2010 m. kovo 11 d. Reprobel pareiškė tame pačiame teisme Hewlett-Packard dar vieną ieškinį, kuriame reikalavo priteisti iš Hewlett-Packard preliminarią vieno euro sumą kaip atlyginimą, kuris, kaip ji teigia, mokėtinas vykdant karaliaus dekretą.
18 Tribunal de première instance de Bruxelles šias dvi bylas sujungė.
19 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu tribunal de première instance de Bruxelles nusprendė, kad LDA 59 straipsnio pirma pastraipa ir 61 straipsnio trečia pastraipa neatitinka Sąjungos teisės.
20 Hewlett-Packard ir Reprobel šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
21 Cour dappel de Bruxelles nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar sąvoka „teisinga kompensacija“, pavartota Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte ir 5 straipsnio 2 dalies b punkte, turi būti aiškinama nevienodai, atsižvelgiant į tai, ar atgamina popieriuje arba kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudodamas kitus panašaus pobūdžio procesus bet kuris naudotojas ar asmeniniam naudojimui fizinis asmuo, kuris nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų? Jei būtų atsakyta teigiamai, kokiais kriterijais turi būti pagrįstas toks skirtingas aiškinimas?
2. Ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms leidžiama nustatyti šių rūšių teisingą kompensaciją teisių turėtojams:
a) fiksuotą atlyginimą, kurį sumoka kopijuoti saugomus kūrinius leidžiančių aparatų gamintojas, importuotojas ar įgijėjas, įsteigtas Sąjungoje, kai šie aparatai išleidžiami į apyvartą nacionalinėje teritorijoje, kurio dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į greitį, kuriuo aparatas gali atspausdinti tam tikrą kopijų skaičių per minutę, ir kuris kitaip nėra susijęs su teisių turėtojų tariamai patirta žala, ir
b) proporcingą atlyginimą, nustatomą tik kaip kaina už kopiją, padauginta iš padarytų kopijų skaičiaus, kurio dydis keičiasi atsižvelgiant į tai, ar mokesčio mokėtojas bendradarbiavo, ar nebendradarbiavo renkant šį atlyginimą, kurį turi mokėti kūrinius kopijuojantys fiziniai ir juridiniai asmenys arba tam tikrais atvejais vietoje pirmųjų asmenys, kurie atlygintinai arba neatlygintinai disponuoja kopijavimo aparatu, kuriuo gali naudotis kiti.
Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, kokių svarbių ir nuoseklių kriterijų turi laikytis valstybės narės, kad, kaip numatyta pagal Sąjungos teisę, kompensacija galėtų būti laikoma teisinga, o tarp atitinkamų asmenų būtų išlaikyta derama pusiausvyra?
3. Ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms leidžiama skirti pusę teisių turėtojams priklausančios teisingos kompensacijos šių autorių sukurtų kūrinių leidėjams, neįpareigojant leidėjų kaip nors atlyginti, net netiesiogiai, autoriams už kompensacijos dalį, kurios šie neteko?
4. Ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms leidžiama sukurti nediferencijuotą teisių turėtojams priklausančios teisingos kompensacijos, kaip fiksuoto mokesčio arba tam tikros sumos už padarytą kopiją, kuri netiesiogiai, bet neabejotinai iš dalies apima muzikos natų rankraščių kopijavimą ir neteisėtą atgaminimą, surinkimo sistemą?“
22 2014 m. vasario 7 d. tarpiniu sprendimu cour d’appel de Bruxelles leido Epson Europe BV įstoti į pagrindinę bylą.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl priimtinumo
23 Reprobel ir Belgijos vyriausybė teigia, kad klausimai dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimo nepriimtini, nes toks prašomas išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku.
24 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šiam teismui ir valstybių narių teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį tik nacionaliniai teismai, nagrinėjantys bylą ir turintys priimti sprendimą, atsižvelgdami į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, jeigu pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti dėl jų sprendimą (Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 21 punktas).
25 Su Sąjungos teise susijusiems klausimams taikoma svarbumo prezumpcija, todėl nacionalinio teismo pateiktą prašymą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C‑570/07 ir C‑571/07, EU:C:2010:300, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
26 Nagrinėjamu atveju taip nėra. Aišku, kad prašomas išaiškinimas susijęs su Sąjungos teise ir kad, atsižvelgiant į tai, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama teisinga kompensacija, be kita ko, taikoma fiziniams asmenims, kurie atgamina kūrinius asmeniniam naudojimui ir nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, nėra akivaizdu, kad prašomas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku ar kad jis hipotetinis.
27 Iš to matyti, kad prejudiciniai klausimai yra priimtini.
Dėl pirmojo klausimo
28 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad aiškinant juose vartojamą terminą „teisinga kompensacija“ situaciją, kai bet kuris naudotojas atgamina kūrinį popieriuje arba kitoje panašioje laikmenoje bet kokiu fotografavimo būdu ar naudodamas kitus panašaus pobūdžio procesus, reikia skirti nuo situacijos, kai tokį atgaminimą, nesiekdamas tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, asmeniniam naudojimui atlieka fizinis asmuo.
29 Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti atgaminimo teisės išimčių arba apribojimų, kai atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, išskyrus muzikos natų rankraščių atgaminimą, su sąlyga, kad teisių turėtojai gauna teisingą kompensaciją (toliau – atgaminimo reprografijos būdu išimtis).
30 Kadangi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte nenurodyti nei naudotojai, kuriems būtų skirta šioje nuostatoje numatyta atgaminimo reprografijos būdu išimtis, nei šioje nuostatoje numatyto atgaminimo tikslas ar paskirtis (asmeniniam naudojimui ar ne), reikia suprasti, kad ši išimtis taikoma visoms naudotojų kategorijoms, įskaitant fizinius asmenis, nepaisant atgaminimo paskirties, t. y. nesvarbu, ar atgaminama asmeniniam naudojimui, ar siekiant tiesioginių ar netiesioginių tikslų.
31 Savo ruožtu Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti tokias išimtis arba apribojimus, kai fizinis asmuo asmeniniam naudojimui atgamina kūrinį bet kurioje laikmenoje ir nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gauna teisingą kompensaciją (toliau – kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis).
32 Kadangi šioje teisės nuostatoje aiškiai nurodyta, kad ja reglamentuojamas atgaminimas „bet kurioje laikmenoje“, reikia suprasti, kad šioje nuostatoje kalbama ir apie atgaminimą popieriuje ar kitoje panašioje laikmenoje. Be to, minėtoje nuostatoje nenurodytas nagrinėjamo atgaminimo būdas, todėl ją reikia aiškinti taip, kad į jos taikymo sritį patenka atgaminimas bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus.
33 Iš to matyti, kad nuostatų, atitinkamai reglamentuojančių atgaminimo reprografijos būdu išimtį ir kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, taikymo sritys iš dalies persipina.
34 Konkrečiau kalbant, nors atgaminimui, kurį asmeniniam naudojimui atlieka fiziniai asmenys nesiekdami tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, gali būti taikoma ir atgaminimo reprografijos būdu išimtis, ir kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, naudotojų, kurie nėra fiziniai asmenys, atliekamam atgaminimui ir fizinių asmenų atliekamam atgaminimui ne asmeniniam naudojimui ar siekiant komercinių tikslų gali būti taikoma tik atgaminimo reprografijos būdu išimtis.
35 Dėl termino „teisinga kompensacija“ visų pirma reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog „teisingos kompensacijos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse, nustačiusiose kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį (Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 37 punktas).
36 Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad teisinga kompensacija būtinai turi būti apskaičiuota remiantis saugomų kūrinių autoriams padarytos žalos kriterijumi. Iš tiesų iš Direktyvos 2001/29 35 ir 38 konstatuojamųjų dalių matyti, kad teisingos kompensacijos koncepcija ir dydis susiję su žala, kylančia autoriui dėl saugomo jo kūrinio atgaminimo be jo leidimo. Šiuo požiūriu teisinga kompensacija laikytina atlygiu už šio autoriaus patiriamą žalą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 40 ir 42 punktus).
37 Žinoma, byloje, kurioje priimtas Sprendime Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620), buvo konkrečiai nagrinėjamas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas. Vis dėlto minėtame sprendime Teisingumo Teismas teisingos kompensacijos sąvoką aiškino, be kita ko, remdamasis šios direktyvos 35 konstatuojamąja dalimi grindžiamais argumentais, kurie taikomi visoms šios direktyvos 5 straipsnyje numatytoms išimtims, kurias taikant reikalaujama sumokėti teisingą kompensaciją. Taigi, minėtame sprendime suformuotą šio sprendimo 36 punkte nurodytą teismo praktiką taip pat reikia laikyti mutatis mutandis reikšminga aiškinant minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. Sprendimo VG Wort ir kt., C‑457/11–C‑460/11, EU:C:2013:426, 73 ir 77 punktus).
38 Šią išvadą patvirtina argumentas, grindžiamas valstybėms narėms keliamu reikalavimu joms privalomas išimtis taikyti nuosekliai, kaip tai matyti iš Direktyvos 2001/29 32 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio.
39 Nuoseklaus šių išimčių, kurios iš dalies persipina, taikymo negalima būtų užtikrinti, jeigu valstybės narės galėtų pasirinkti teisingos kompensacijos už tokiomis pačiomis sąlygomis atliktą atgaminimą nustatymo būdą, tik atsižvelgdamos į tai, kad jos pasirinko numatyti tik vieną ar kitą iš šių išimčių arba ir vieną, ir kitą, be to, vienu metu arba paeiliui.
40 Remiantis šia informacija reikia išnagrinėti, ar, kiek tai susiję su teisinga kompensacija, turi būti skirtingai taikoma atgaminimo reprografijos būdu išimtis, atsižvelgiant į tai, ar tai yra atgaminimas, kurį asmeniniam naudojimui atlieka fiziniai asmenys nesiekdami tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, ar tai yra atgaminimas, kurį atlieka kiti naudotojai ir (arba) kitiems tikslams.
41 Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 36 punkte nurodytą teismo praktiką, situacija, kai atgaminimą, naudodamiesi atgaminimo reprografijos būdu išimtimi, asmeniniam naudojimui atlieka fiziniai asmenys nesiekdami tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, nepanaši, kiek tai susiję su teisinga kompensacija, į situaciją, kai, naudodamasis atgaminimo reprografijos būdu išimtimi, atgaminimą atlieka ne fizinis asmuo, o kitas naudotojas arba fizinis asmuo, bet ne asmeniniam naudojimui arba siekdamas tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, nes žala, kurią vienoje ir kitoje nurodytoje situacijoje atitinkamai patiria teisių turėtojai, paprastai nėra tokia pati.
42 Taigi, naudojantis atgaminimo reprografijos būdu išimtimi, kiek tai susiję teisinga kompensacija, atvejį, kai atgaminimą atlieka fiziniai asmenys savo asmeniniam naudojimui nesiekdami tiesioginių ir netiesioginių komercinių tikslų, reikia atskirti nuo atvejo, kai atgaminimą atlieka fiziniai asmenys, tačiau ne asmeniniam naudojimui arba siekdami tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų ar kai atgaminimą atlieka kitos naudotojų kategorijos.
43 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad aiškinant juose vartojamą terminą „teisinga kompensacija“ situaciją, kai bet kuris naudotojas atgamina kūrinį popieriuje arba kitoje panašioje laikmenoje bet kokiu fotografavimo būdu ar naudodamas kitus panašaus pobūdžio procesus, reikia skirti nuo situacijos, kai tokį atgaminimą, nesiekdamas tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, asmeniniam naudojimui atlieka fizinis asmuo.
Dėl trečiojo klausimo
44 Trečiuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti antrą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais valstybei narei leidžiama dalį teisių turėtojams priklausančios teisingos kompensacijos skirti autorių sukurtų kūrinių leidėjams, neįpareigojant leidėjų kaip nors atlyginti, net netiesiogiai, šiems autoriams už kompensacijos dalį, kurios šie neteko.
45 Visų pirma reikia pabrėžti, kad iš tokios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo formuluotės matyti, kad savo klausimą jis sieja su prielaida, kad leidėjams mokama kompensacija atitinkamai išskaičiuojama iš kompensacijos, kuri paprastai turėtų priklausyti atgaminimo teisės turėtojams pagal Direktyvą 2001/29.
46 Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte ir jos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad valstybių narių teisę nustatyti minėtose teisės nuostatose numatytas išimtis riboja šių valstybių pareiga užtikrinti, kad atgaminimo teisės turėtojai gautų teisingą kompensaciją.
47 Tačiau leidėjai nėra atgaminimo teisės turėtojų, numatytų Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje, dalis.
48 Kadangi, viena vertus, teisinga kompensacija, kurią reikia mokėti naudojantis atgaminimui reprografijos būdu taikoma išimtimi ir kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, kaip matyti iš šio sprendimo 36 punkto, yra skirta teisių turėtojų žalai, kurią jie patiria dėl to, kad jų kūriniai atgaminami be jų leidimo, atlyginti ir, kita vertus, leidėjai neturi išimtinės atgaminimo teisės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį, pastarieji nepatiria jokios žalos dėl šių dviejų išimčių. Taigi jie negali gauti kompensacijos dėl šių išimčių, jeigu dėl tokios kompensacijos suteikimo atgaminimo teisės turėtojai netektų visos teisingos kompensacijos, į kurią jie turi teisę dėl tokių minėtų išimčių, arba tokios kompensacijos dalies.
49 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais valstybei narei leidžiama dalį teisių turėtojams priklausančios teisingos kompensacijos skirti autorių sukurtų kūrinių leidėjams, neįpareigojant leidėjų kaip nors atlyginti, net netiesiogiai, šiems autoriams už kompensacijos dalį, kurios jie neteko.
Dėl ketvirtojo klausimo
50 Ketvirtuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti trečią, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais nustatomas nediferencijuotas teisingos kompensacijos mokėjimas, priklausantis ir už muzikos natų rankraščių atgaminimą, ir už neteisėtą atgaminimą iš neteisėto šaltinio.
51 Kiek tai susiję su muzikos natų rankraščiais, reikia pabrėžti, kad iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkto aiškiai matyti, kad muzikos natų rankraščiams netaikoma atgaminimo reprografijos būdu išimtis. Taigi, į juos negali būti atsižvelgta apskaičiuojant teisingą kompensaciją, kai naudojamasi šia išimtimi, įskaitant atvejį, kai muzikos natų rankraščius atgamina fizinis asmuo asmeninam naudojimui ir nesiekdamas tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų.
52 Atsižvelgiant į šio sprendimo 33 punkte padarytą išvadą pabrėžtina, kad iš esmės tokia pati išvada taikytina ir kopijavimui asmeniniam naudojimui taikomos išimties atveju. Priešingu atveju, jeigu valstybės narės kartu arba lygiagrečiai taikytų kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį ir atgaminimo reprografijos būdu išimtį, kiltų nenuoseklaus jų taikymo rizika, o tai reikštų, kad nesilaikoma Direktyvos 2001/29 32 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje įtvirtinto reikalavimo.
53 Iš tiesų, jeigu atgaminti muzikos natų rankraščius būtų leidžiama taikant vieną iš šių išimčių, tačiau tai būtų draudžiama taikant kitą išimtį, atitinkamoje valstybėje narėje susidarytų prieštaringa teisinė situacija ir atsirastų galimybė apeiti draudimą leisti atgaminti muzikos natų rankraščius.
54 Tokiomis aplinkybėmis reikia suprasti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta išimtimi dėl muzikos natų rankraščių siekiama ne tik apriboti atgaminimo reprografijos būdu išimties taikymo sritį, bet ir nustatyti specialią sistemą šios rūšies saugomiems kūriniams, iš esmės uždraudžiant jų atgaminimą be teisių turėtojų leidimo.
55 Iš to matyti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas iš esmės draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais nustatomas nediferencijuotas teisingos kompensacijos mokėjimas, priklausantis ir už muzikos natų rankraščių kopijavimą.
56 Taigi, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 35 konstatuojamosios dalies paskutinį sakinį, negalima atmesti, kad tam tikrais ribotais ir pavieniais atvejais muzikos natų rankraščių atgaminimas be leidimo, naudojantis kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, gali būti laikomas suderinamu su šio sprendimo 54 punkte nurodyta specialia sistema, jeigu žala, kuri dėl tokio atgaminimo gali būti padaryta teisių turėtojams, yra minimali.
57 Toliau nagrinėjant neteisėtą atgaminimą reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis neapima situacijų, kai kopijuojama asmeniniam naudojimui iš neteisėtų šaltinių (Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 41 punktas).
58 Teisingumo Teismas nurodė, kad nors Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti suprantamas taip, kad kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi iš tiesų draudžiama autorių teisių turėtojams prieš asmenis, kopijuojančius jų kūrinius asmeniniam naudojimui, remtis savo išimtine teise leisti arba drausti atgaminimą, šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad ja autorių teisių turėtojai, viršijant šį aiškiai numatytą apribojimą, įpareigojami toleruoti savo teisių pažeidimus, kurie gali būti susiję su kopijavimu asmeniniam naudojimui (žr. Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 31 punktą).
59 Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, jog iš Direktyvos 2001/29 22 konstatuojamosios dalies matyti, kad deramos paramos kultūrai skleisti tikslo neturi būti siekiama aukojant griežtą teisių apsaugą ir toleruojant neteisėtus suklastotų ar piratinių kūrinių platinimo būdus (Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 36 punktas) ir kad taikant nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį situacija, kai šaltinis, iš kurio atgaminama asmeniniam naudojimui, yra teisėtas, neatskiriama nuo situacijos, kai šis šaltinis yra neteisėtas, gali būti pažeidžiamos tam tikros Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos (Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 38 punktas).
60 Viena vertus, pripažinus, kad toks atgaminimas galimas iš neteisėtų šaltinių, būtų paskatinta prekyba suklastotais arba piratiniais kūriniais, dėl to neišvengiamai sumažėtų teisėtų pardavimų arba kitokių sandorių, susijusių su saugomais kūriniais, ir būtų pakenkta normaliam jų eksploatavimui (Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 39 punktas).
61 Kita vertus, dėl to, atsižvelgiant į konstatavimą pirmesniame šio sprendimo punkte, galėtų atsirasti nepagrįsta žala autorių teisių turėtojams (Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 40 punktas).
62 Visi šie argumentai, kuriais Teisingumo Teismas rėmėsi nagrinėdamas kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, dėl savo pobūdžio gali būti taikomi atgaminimo reprografijos būdu išimties atveju. Todėl šio sprendimo 58–61 punktuose nurodyta teismo praktika turi būti laikoma reikšminga aiškinant pastarąją išimtį.
63 Tokį atgaminimo reprografijos būdu išimties aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis apima atgaminimą „bet kurioje laikmenoje“, popieriuje arba kitoje panašioje laikmenoje bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus. Tačiau nustačius, kad atgaminimo reprografijos būdu išimtis, priešingai nei kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, apima ir neteisėtą atgaminimą, kiltų rizika, kad valstybės narės nenuosekliai taiko šias dvi išimtis ir nesilaiko Direktyvos 2001/29 32 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje įtvirtinto reikalavimo.
64 Taigi, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas iš esmės draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais nustatomas nediferencijuotas teisingos kompensacijos mokėjimas, priklausantis ir už muzikos natų rankraščių atgaminimą, ir tokius teisės aktus, kuriais nustatomas nediferencijuotas teisingos kompensacijos mokėjimas ir už neteisėtą atgaminimą iš neteisėtų šaltinių.
Dėl antrojo klausimo
65 Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti paskutinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad teisių turėtojams mokama teisinga kompensacija finansuojama nustatant dvi atlyginimo formas, t. y., pirma, fiksuotą atlyginimą, kurį prieš atgaminimo operaciją sumoka Sąjungoje įsteigtas atgaminti saugomus kūrinius galinčių aparatų gamintojas, importuotojas ar įgijėjas, kai šie aparatai išleidžiami į apyvartą nacionalinėje teritorijoje, ir kurio dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į greitį, kuriuo šie aparatai gali atgaminti kūrinius, ir, antra, proporcingą atlyginimą, kuris mokamas po atgaminimo operacijos, kuris nustatomas tik kaip kaina už atgaminimą, padauginta iš atgaminimo kartų, ir kurio dydis, beje, keičiasi atsižvelgiant į tai, ar mokesčio mokėtojas bendradarbiavo, ar nebendradarbiavo renkant šį atlyginimą, kurį iš principo turi mokėti kūrinius atgaminantys fiziniai ar juridiniai asmenys.
66 Pagrindinėje byloje nagrinėjama sistema yra mišri atlyginimo sistema, kurią, siekiant finansuoti teisingą kompensaciją, sudaro prieš atgaminimo operaciją mokamas fiksuotas atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į greitį, kuriuo aparatas techniškai atlieka atgaminimą, ir po atgaminimo operacijos, atsižvelgiant į atgaminimo kartus, nustatytas proporcingas atlyginimas.
67 Pirma, kiek tai susiję su iš anksto nustatytu atlyginimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, ar maksimalus greitis, kuriuo aparatas atgamina kūrinius, yra reikšmingas kriterijus nustatant Sąjungoje įsisteigusių atgaminti saugomus kūrinius galinčių aparatų gamintojų, importuotojų ar įgijėjų turimą mokėti atlyginimą, kai šie aparatai išleidžiami į apyvartą nacionalinėje teritorijoje.
68 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 36 ir 37 punktuose, viena vertus, teisinga kompensacija skirta autoriaus teisių turėtojams deramai atlyginti už saugomų kūrinių atgaminimą be jų sutikimo. Taigi, ją reikia suprasti kaip šių teisių turėtojų dėl atgaminimo veiksmo patiriamos žalos atlyginimą. Kita vertus, Teisingumo Teismo praktiką dėl žalos kriterijaus reikia taikyti ir kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties, ir atgaminimo reprografijos būdu taikomos išimties atveju.
69 Iš to matyti, kad, viena vertus, teisinga kompensacija iš esmės yra skirta žalai, kuri patiriama dėl faktiškai atlikto atgaminimo, kompensuoti (toliau – faktinės žalos kriterijus) ir, kita vertus, iš principo kūrinius atgaminę asmenys privalo atlyginti su tokiu atgaminimu susijusią žalą ir finansuoti kompensaciją, kuri bus sumokėta teisių turėtojui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 45 punktą).
70 Tokiomis sąlygomis Teisingumo Teismas pripažino, kad, atsižvelgiant į praktinius sunkumus, kylančius siekiant nustatyti naudotojus ir įpareigoti juos kompensuoti teisių turėtojams šių naudotojų sukeliamą žalą, valstybės narės gali įtvirtinti mokestį, kurį mokėtų ne atitinkami naudotojai, o asmenys, kurie disponuoja skaitmeninio atgaminimo įranga, aparatais ir laikmenomis ir teisiškai ar faktiškai suteikia juos šiuo tikslu naudotojams arba teikia jiems atgaminimo paslaugą ir kurie gali perkelti mokesčio mokėjimo naštą naudotojams (šiuo klausimu žr. Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 46 ir 48 punktus).
71 Suprantama, kad tokio išankstinio mokesčio dydis negali būti nustatytas remiantis faktinės žalos kriterijumi, nes žalos mastas atitinkamų aparatų išleidimo į apyvartą nacionalinėje teritorijoje momentu nėra žinomas. Todėl būtina, kad toks mokestis būtų fiksuotas.
72 Šiuo klausimu pabrėžtina, kad dėl asmenų, kuriems suteikta galimybė naudotis tokiais aparatais, daroma teisinga prielaida, jog jie visiškai pasinaudos tokios galimybės suteikimu, t. y. jie linkę panaudoti visas šių aparatų funkcijas, įskaitant atgaminimo galimybę. Iš to matyti, kad, siekiant pateisinti mokesčio taikymą atitinkamiems asmenims, paprasčiausiai pakanka, kad tokiais aparatais galėtų būti atliekamas atgaminimas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 55 ir 56 punktus).
73 Tačiau remiantis pirmesniame šio sprendimo punkte nurodyta teismo praktika negalima daryti išvados, kad visi asmenys, kuriems suteikta galimybė naudotis tokiais aparatais, pasinaudos visais techniniais šių aparatų atgaminimo pajėgumais, kuriuos apibrėžia per tam tikrą laiko tarpą techniškai galimų atgaminti kopijų maksimalus skaičius.
74 Iš tikrųjų neginčijama, kad skirtingų įgijėjų ar naudotojų kategorijų poreikiai skiriasi ir jiems netaikomi vienodi apribojimai, kaip antai numatyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte, todėl jie naudojasi atitinkamo aparato techniniais pajėgumais tik savo poreikiams ir laikydamiesi tokių apribojimų.
75 Visų pirma, naudojimasis atgaminimo aparatų techniniais pajėgumais skirsis atsižvelgiant į tai, ar atitinkamas asmuo atgamins kūrinius viešam ar privačiam naudojimui, siekdamas komercinių ar kitų tikslų.
76 Renkant atlyginimą, kurio dydis yra fiksuotas ir kurį turi mokėti fiziniams ir juridiniams asmenims galimybę naudotis aparatais siekiant atgaminti suteikiantys asmenys, iš principo turi būti atsižvelgiama į tokį skirtumą, nes žalos vertinimas gali lemti labai skirtingus rezultatus, atsižvelgiant į šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytas situacijas.
77 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą draudžiamas fiksuotas atlyginimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurį prieš atgaminimo operaciją sumoka Sąjungoje įsteigtas gamintojas, importuotojas ar įgijėjas, kai aparatas išleidžiamas į apyvartą nacionalinėje teritorijoje, jeigu tokio atlyginimo dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į greitį, kuriuo šis aparatas techniškai gali atgaminti kūrinius.
78 Antra, kiek tai susiję su paskesniu atlyginimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei leidžiama nustatyti skirtingą dydį mokesčio, kurį turi sumokėti kūrinius atgaminantys fiziniai ar juridiniai asmenys, atsižvelgiant į tai, ar, renkant šį atlyginimą, jie bendradarbiavo, ar ne.
79 Šiuo klausimu, kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, reikia pabrėžti, kad teisinga kompensacija skirta teisių turėtojams padarytai žalai atlyginti. Autoriui padaroma tokia pati žala, nesvarbu, ar, renkant tokį mokestį, mokesčio mokėtojas bendradarbiavo, ar ne.
80 Taigi, su bendradarbiavimu susijusi aplinkybė negali būti kriterijus, kuris būtų tinkamas mokesčio, skirto vėlesniam teisingos kompensacijos finansavimui, skirtingam dydžiui pateisinti.
81 Trečia, galiausiai reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas draudžia nacionalinės teisės aktus, nustatančius sudėtinę sistemą, kuri sudaryta ir iš išankstinio fiksuoto atlyginimo, ir iš vėliau nustatomo proporcingo atlyginimo.
82 Šiuo klausimu pabrėžtina, kad iš šio sprendimo 69 punkte nurodytos teismo praktikos netiesiogiai matyti, jog nustatyti atlyginimą prieš atgaminimą iš principo galima tik subsidiairiai, t. y. tuo atveju, kai neįmanoma nustatyti naudotojų ir todėl įvertinti teisių turėtojams faktiškai padarytos žalos.
83 Vis dėlto, atsižvelgiant į valstybėms narėms paliktą teisę nustatyti teisingos kompensacijos finansavimo ir surinkimo tvarką ir jos dydį, sistema, kurią sudaro išankstinis fiksuotas atlyginimas ir vėliau nustatomas proporcingas atlyginimas, a priori negali būti laikoma nesuderinama su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktu ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktu.
84 Tokiomis aplinkybėmis pagal visą šią sistemą turi būti leidžiama rinkti teisingai kompensacijai padengti skirtą mokestį, kurio dydis iš esmės atitiktų teisių turėtojų faktiškai patirtą žalą, jeigu valstybė narė, kuri pasirenka nustatyti vėlesnio atlyginimo, kurio dydis priklauso nuo atlikto atgaminimo kartų, formą, skirtą teisingai kompensacijai padengti, nesusiduria su praktiniais nustatymo ir vertinimo sunkumais, nurodytais šio sprendimo 82 punkte.
85 Kad būtų tenkinama pirmesniame šio sprendimo punkte nurodyta sąlyga, sistemoje, kurią sudaro išankstinis fiksuotas atlyginimas ir vėliau nustatomas proporcingas atlyginimas, kaip antai nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, be kita ko, turi būti numatytas kompensavimo mechanizmas, skirtas bet kokiai „permokėjimo“ vienos ar kitos naudotojų kategorijos nenaudai situacijai ištaisyti (pagal analogiją žr. Sprendimo Amazon.com International Sales ir kt., C‑521/11, EU:C:2013:515, 30 ir 31 punktus).
86 Toks „permokėjimas“ nesuderinamas su Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintu reikalavimu „išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp teisių turėtojų ir saugomų kūrinių naudotojų“.
87 Konkrečiai kalbant, tokioje sudėtinėje atlyginimo sistemoje turi būti numatytas, be kita ko, kompensavimo mechanizmas, kuriuo remiantis galima būtų papildomai taikyti faktinės žalos ir fiksuotos žalos kriterijus.
88 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad teisių turėtojams mokama teisinga kompensacija finansuojama nustatant dvi atlyginimo formas, t. y., pirma, fiksuotą atlyginimą, kurį prieš atgaminimo operaciją sumoka Sąjungoje įsteigtas atgaminti saugomus kūrinius galinčių aparatų gamintojas, importuotojas ar įgijėjas, kai šie aparatai išleidžiami į apyvartą nacionalinėje teritorijoje, ir, antra, proporcingą atlyginimą, kuris mokamas po tokios atgaminimo operacijos, kuris nustatomas tik kaip kaina už atgaminimą, padauginta iš atgaminimo kartų, ir kurį turi mokėti kūrinius atgaminantys fiziniai ar juridiniai asmenys, jeigu:
– išankstinis fiksuotas mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į greitį, kuriuo atitinkamas aparatas gali atgaminti kūrinius,
– vėliau apskaičiuojamo proporcingo atlyginimo dydis skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar, renkant šį mokestį, mokesčio mokėtojas bendradarbiavo, ar ne,
– visoje sudėtinėje sistemoje nėra numatyta mechanizmų ir, visų pirma, kompensavimo mechanizmo, kuriuo remiantis skirtingoms naudotojų kategorijoms galima būtų papildomai taikyti faktinės žalos ir fiksuotos žalos kriterijus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad aiškinant juose vartojamą terminą „teisinga kompensacija“ situaciją, kai bet kuris naudotojas atgamina kūrinį popieriuje arba kitoje panašioje laikmenoje bet kokiu fotografavimo būdu ar naudodamas kitus panašaus pobūdžio procesus, reikia skirti nuo situacijos, kai tokį atgaminimą, nesiekdamas tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, asmeniniam naudojimui atlieka fizinis asmuo.
2. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais valstybei narei leidžiama dalį teisių turėtojams priklausančios teisingos kompensacijos skirti autorių sukurtų kūrinių leidėjams, neįpareigojant leidėjų kaip nors atlyginti, net netiesiogiai, šiems autoriams už kompensacijos dalį, kurios jie neteko.
3. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas iš esmės draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais nustatomas nediferencijuotas teisingos kompensacijos mokėjimas, priklausantis ir už muzikos natų rankraščių atgaminimą, ir tokius teisės aktus, kuriais nustatomas nediferencijuotas teisingos kompensacijos mokėjimas ir už neteisėtą atgaminimą iš neteisėtų šaltinių.
4. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktas ir šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktas draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad teisių turėtojams mokama teisinga kompensacija finansuojama nustatant dvi atlyginimo formas, t. y., pirma, fiksuotą atlyginimą, kurį prieš atgaminimo operaciją sumoka Sąjungoje įsteigtas atgaminti saugomus kūrinius galinčių aparatų gamintojas, importuotojas ar įgijėjas, kai šie aparatai išleidžiami į apyvartą nacionalinėje teritorijoje, ir, antra, proporcingą atlyginimą, kuris mokamas po tokios atgaminimo operacijos, kuris nustatomas tik kaip kaina už atgaminimą, padauginta iš atgaminimo kartų, ir kurį turi mokėti kūrinius atgaminantys fiziniai ar juridiniai asmenys, jeigu:
– išankstinis fiksuotas mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į greitį, kuriuo atitinkamas aparatas gali atgaminti kūrinius,
– vėliau apskaičiuojamo proporcingo atlyginimo dydis skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar, renkant šį mokestį, mokesčio mokėtojas bendradarbiavo, ar ne,
– visoje sudėtinėje sistemoje nėra numatyta mechanizmų ir, visų pirma, kompensavimo mechanizmo, kuriuo remiantis skirtingoms naudotojų kategorijoms galima būtų papildomai taikyti faktinės žalos ir fiksuotos žalos kriterijus.
Parašai