BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. lapkričio 7 d.(*)

„Valstybės pagalba – Valstybinės ligoninės – Belgijos valdžios institucijų asociacijai IRIS priklausančioms valstybinėms ligoninėms skirtos subsidijos – Užbaigiant pirminį tyrimo etapą priimtas sprendimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta suderinama su vidaus rinka – Bendros ekonominės svarbos paslauga – Viešosios paslaugos užduoties apibrėžimas – Kompensacijos už viešąją paslaugą proporcingumas“

Byloje T-137/10

Coordination bruxelloise d’institutions sociales et de santé (CBI), įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokato D. Waelbroeck ir solisitoriaus D. Slater,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujama B. Stromsky, C. Urraca Caviedes ir S. Thomas,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir J. Gstalter,

Nyderlandų Karalystės, iš pradžių atstovaujamos M. Noort ir M. de Ree, vėliau M. Noort, C. Wissels ir J. Langer,

Région de Bruxelles-Capitale (Belgija),

Commune d’Anderlecht (Belgija),

Commune d’Etterbeek (Belgija),

Commune d’Ixelles (Belgija),

Ville de Bruxelles (Belgija) ir

Commune de Saint-Gilles (Belgija),

atstovaujamų advokatų P. Slegers ir A. Lepièce,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2009 m. spalio 28 d. Komisijos sprendimą C (2009) 8120 dėl valstybės pagalbos NN 54/09, kurią Belgijos Karalystė suteikė Briuselio-Sostinės regiono IRIS tinklo valstybinėms ligoninėms finansuoti,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai V. Vadapalas (pranešėjas) ir K. O’Higgins,

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gruodžio 6 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Belgijos Karalystė yra federacinė valstybė, kurią sudaro trys regionai: Flandrijos regionas, Valonijos regionas ir Briuselio-Sostinės regionas, kuris suskirstytas į 19 savivaldybių.

2        2005 m. Briuselio-Sostinės regione buvo apie 8 900 ligoninės lovų, iš kurių maždaug 67 % – privačiose ligoninėse.

3        Ieškovė Coordination bruxelloise d’institutions sociales et de santé (CBI) yra pagal Belgijos teisę įsteigta asociacija, apimanti devynias privačias ligonines, įsikūrusias Briuselio-Sostinės regione ir eksploatuojančias 2 708 ligoninės lovas.

4        Interhospitalière régionale des infrastructures de soins (IRIS) yra pagal Belgijos viešąją teisę įsteigta skėtinė asociacija, jungianti penkias viešosios teisės reglamentuojamas asociacijas, kurios, savo ruožtu, eksploatuoja penkias Briuselio-Sostinės regiono bendrąsias valstybines ligonines (toliau – IRIS ligoninės), o tai sudaro maždaug 2 400 regiono ligoninių lovų.

 Belgijos teisės aktai

 Kodifikuotas ligoninių įstatymas

5        Bet kurios ligoninės, neatsižvelgiant į tai, ar ji valstybinė ar privati, su viešąja ligoninių paslauga susiję įsipareigojimai faktinių aplinkybių susiklostymo metu buvo reglamentuojami 1987 m. rugpjūčio 7 d. kodifikuotu Ligoninių įstatymu (toliau – LCH).

6        LCH visų pirma apibrėžiamos ligoninėmis laikomos įstaigos ir ligoninių, pripažintų turinčiomis teisę teikti paslaugas, standartas, ligoninės valdymo sąlygos ir medicininės veiklos struktūra, ligoninių planavimas, ligoninių ir ligoninių paslaugų patvirtinimo normos ir sąlygos.

7        Kiek tai susiję su ligoninių ir ligoninių paslaugų patvirtinimo normomis, LCH papildytas, be kita ko, 1964 m. spalio 23 d. Karaliaus dekretu (Moniteur belge, 1964 m. lapkričio 7 d.) ir 1989 m. sausio 30 d. Karaliaus dekretu (Moniteur belge, 1989 m. vasario 21 d., p. 2967).

 CPAS organinis įstatymas

8        Centres publics d’action sociale (CPAS) (viešieji socialinės veiklos centrai) yra viešosios įstaigos, įsteigtos 1976 m. liepos 8 d. Organiniu įstatymu (Moniteur belge, 1976 m. rugpjūčio 5 d., p. 9876; toliau – CPAS organinis įstatymas).

9        CPAS organinio įstatymo 57 straipsnyje numatyta:

„CPAS užduotis – asmenims ir šeimoms užtikrinti bendruomenės pagalbą. Jie užtikrina ne tik palaikomojo gydymo ar gydymo, bet ir prevencinę pagalbą <…> Ši pagalba gali būti materialinė, medicininė, medicininė-socialinė ar psichologinė.“

 Briuselio valstybinių ligoninių tinklas

10      Iki 1996 m. Briuselio valstybinių ligoninių tinklą sudarė CPAS valdomos juridinio asmens statuso neturinčios ligoninių įstaigos.

11      1996 m. sausio 1 d. baigus Briuselio valstybinių ligoninių restruktūrizavimą jos įgijo teisinį ir biudžeto savarankiškumą ir buvo reorganizuotos į viešosios teisės reglamentuojamas asociacijas, kurioms taikomas CPAS organinis įstatymas. Savivaldybės ir atitinkami CPAS turi daugumą vietų jų visuotiniuose susirinkimuose ir valdybose.

12      Penkias Briuselio valstybines bendrąsias ligonines sujungia IRIS, pagal viešąją teisę įsteigta asociacija, reglamentuojama CPAS organinio įstatymo XII bis skyriumi, kuri vykdo atitinkamų ligoninių priežiūrą. Jos visuotiniame susirinkime ir valdyboje atstovaujamos Briuselio savivaldybės ir atitinkami CPAS, gydytojų asociacijos, Université libre de Bruxelles (ULB) ir Vrije Universiteit Brussel (VUB).

13      Šiuo atžvilgiu CPAS organinio įstatymo 135 ter straipsnyje nustatyta:

„Gali būti įsteigta skėtinė asociacija, kuria siekiama <…> užtikrinti vietos asociacijų ligoninių srityje vykdomos veiklos valdymą ir bendrąjį administravimą. Ligoninių veiklos valdymas ir bendrasis administravimas apima, be kita ko, bendruosius politikos, kurią turi įgyvendinti vietos asociacijos, koordinavimo ir integracijos įgaliojimus skėtinei asociacijai nustatant, pirma, bendrąją strategiją ir ligoninių politiką, ir, antra, veiksmus, kurių reikia imtis siekiant užtikrinti šios strategijos įgyvendinimą, kontroliuojant ir prireikus pakeičiant vietos asociacijas siekiant užtikrinti ir garantuoti skėtinės asociacijos apibrėžtos bendrosios strategijos ir politikos įgyvendinimą, visų pirma finansų ir biudžeto srityje, medicininės veiklos planavimo ir organizavimo srityje bei logistikos ir investicijų sektoriuose.“

 Ligoninių finansavimas

–       Visoms ligoninėms taikomos priemonės

14      Visos Belgijos ligoninės gauna sveikatos draudimo ir draudimo nuo invalidumo sumas už suteiktą gydymą pagal teisės aktus dėl socialinės apsaugos ir sumas dėl ligoninių gydytojų visų ar dalies honorarų perdavimo pagal LCH 130–140 straipsnius.

15      Pagal LCH visos ligoninės taip pat gauna veiklos išlaidų, patirtų vykdant LCH numatytas viešosios ligoninių paslaugos užduotis, finansavimą iš „biudžeto lėšų“ (toliau – BMF), kurias kiekvienai ligoninei kasmet patvirtina kompetentingas federalinis ministras atsižvelgiant į 2002 m. balandžio 25 d. Karaliaus dekretu dėl ligoninių BMF nustatymo ir panaudojimo (Moniteur belge, 2002 m. gegužės 30 d., p. 23593) nustatytas sąlygas.

16      Vadovaujantis 2002 m. balandžio 25 d. Karaliaus dekretu, BMF apima poskyrį „B8“, skirtą konkrečioms sąnaudoms, kurias patiria ligoninės, kurių pacientų socialinė-ekonominė situacija labai prasta, padengti. Taigi tam tikra suma paskirstoma ligoninėms, kurių padėtis sudėtinga, pagal tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus, iš esmės susijusius su santykiu, atitinkančiu socialiai ir ekonomiškai jautrių pacientų skaičių, palyginti su visų priimtų pacientų skaičiumi.

–       Finansavimas pagal LCH 109 straipsnį

17      Be finansavimo iš BMF, LCH 109 straipsnyje numatytas ligoninių, kurias eksploatuoja CPAS ar CPAS organinio įstatymo 118 straipsnyje nurodytos asociacijos, valdymo sąskaitų galimo deficito padengimas.

18      Šio padengimo kriterijai nustatyti Karaliaus dekretais, visų pirma 1986 m. gruodžio 8 d. Karaliaus dekretu (Moniteur belge, 1986 m. gruodžio 12 d., p. 17023), panaikintu 2006 m. kovo 8 d. Karaliaus dekretu (Moniteur belge, 2006 m. balandžio 12 d., p. 20232). LCH 109 straipsniu leidžiama, be kita ko, padengti ligoninės deficitą, atsiradusį teikiant pagalbą socialiai remtiniems pacientams, kiek jis nepakankamai finansuojamas pagal BMF poskyrį „B8“.

–       IRIS ligoninėms taikomos specialios priemonės

19      Briuselio vietos institucijų pareigą finansuoti pagal LCH 109 straipsnį užtikrina Briuselio-Sostinės regionas.

20      Su šia pareiga susijusi finansavimo schema numatyta 2002 m. gegužės 2 d. Briuselio-Sostinės regiono nutarime, kuriuo iš dalies pakeistas 1993 m. balandžio 8 d. Nutarimas dėl Briuselio regiono savivaldybių iždų refinansavimo fondo įsteigimo (FRBRTC) (Moniteur belge, 2002 m. gegužės 22 d., p. 21682).

21      Be to, IRIS ligoninėms būdingas socialinių užduočių finansavimas numatytas 2003 m. vasario 13 d. Briuselio-Sostinės regiono įsakyme dėl specialių subsidijų skyrimo Briuselio-Sostinės regiono savivaldybėms (Moniteur belge, 2003 m. gegužės 5 d., p. 24098, toliau – 2003 m. vasario 13 d. įsakymas). Juo įtvirtinta kasmet nustatoma speciali subsidija savivaldybėms bendrus savivaldybės interesus tenkinančioms užduotims vykdyti.

 Administracinė procedūra

22      2005 m. rugsėjo 7 d. ieškovė ir Association bruxelloise des institutions de soins privées (ABISP) Europos Bendrijų Komisijai pateikė skundą dėl Belgijos valdžios institucijų tariamai suteiktos valstybės pagalbos finansuojant IRIS ligonines.

23      2006 m., 2007 m. ir 2008 m. skundą pateikę asmenys Komisijai pateikė papildomos informacijos, daug kontaktuota ir įvyko daug susitikimų. Komisijos prašymu Belgijos valdžios institucijos jai informaciją pateikė 2006 m. birželio 2 d., spalio 27 d., gruodžio 6 d., 2007 m. kovo 22 d. ir 2008 m. rugsėjo 23 d. Ši informacija buvo papildyta neoficialiai pasikeičiant nuomonėmis.

24      2008 m. sausio 10 d. ir balandžio 10 d. raštais Komisija ieškovei ir ABISP pranešė, kad nėra pakankamų motyvų tęsti jų skunde nurodytų priemonių nagrinėjimą.

25      2008 m. kovo 25 d. ir birželio 20 d. ieškovė ir ABISP Pirmosios instancijos teisme pareiškė ieškinius dėl tariamų sprendimų, išdėstytų šiuose raštuose, panaikinimo (bylos T-128/08 ir T-241/08). 2010 m. gegužės 5 d. Nutartimi CBI ir ABISP prieš Komisiją (T-128/08 ir T-241/08, neskelbiama Rinkinyje) Bendrasis Teismas nusprendė, kad nereikia priimti sprendimų dėl šių ieškinių.

26      2009 m. spalio 28 d. Sprendimu C (2009) 8120 dėl valstybės pagalbos NN 54/09, kurią Belgijos Karalystė suteikė Briuselio-Sostinės regiono IRIS tinklo valstybinėms ligoninėms finansuoti (toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija, užbaigusi EB 88 straipsnio 3 dalyje numatyto tyrimo pirminį etapą, nusprendė nepareikšti prieštaravimo dėl nagrinėjamų priemonių.

27      2010 m. kovo 24 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 74, p. 1) paskelbta sprendimo santrauka, kurioje pateikta nuoroda į Komisijos interneto svetainę, kurioje galima susipažinti su visu šio sprendimo tekstu.

 Ginčijamas sprendimas

28      Ginčijamame sprendime Komisija visų pirma pažymi, kad, neatsižvelgiant į skundo turinį, ji turi išnagrinėti visą IRIS ligoninėms suteiktą viešąjį finansavimą, kurį galima apibendrinti taip (ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamoji dalis):

–        visos kompensacijos, kuriomis padengiamos būtinosios išlaidos viešosios ligoninių paslaugos užduotims vykdyti;

–        ligoninių deficito kompensavimas pagal LCH 109 straipsnį;

–        pagalba, skirta Briuselio valstybinėms ligoninėms restruktūrizuoti 1995 m.;

–        kompensacijos už viešosios ne ligoninių paslaugos užduotis.

29      Toliau ji nagrinėja, ar šiuo atveju įvykdytos EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygos, ir konstatuoja, kad „kiek aptariama ligoninių veikla gali būti laikoma ekonominio pobūdžio“, šios sąlygos „iš esmės įvykdytos“ ir kad nagrinėjamos priemonės „a priori atrodo yra valstybės pagalba“ (ginčijamo sprendimo 103–133 konstatuojamosios dalys).

30      Ji primena, kad kompensacijos už viešąją paslaugą nėra valstybės pagalba, jeigu atitinka visus keturis 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747; toliau – Sprendimas Altmark) nustatytus kriterijus (ginčijamo sprendimo 134–136 konstatuojamosios dalys).

31      Ji mano, kad nagrinėjamos priemonės atitinka pirmąjį kriterijų, susijusį su įgaliojimu ir su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžimu (ginčijamo sprendimo 137–157 konstatuojamosios dalys).

32      Jos vertinimas skiriasi atsižvelgiant į IRIS ligoninių „viešosios ligoninių paslaugos užduotis“ ir „ne ligoninių paslaugų užduotis“.

33      Kalbėdama apie ligoninių užduotis Komisija teigia, kad IRIS ligoninės įpareigotos atlikti ne tik visoms ligoninėms pagal LCH priskirtas bendras užduotis, bet ir specifines užduotis, priskirtas pagal CPAS organinį įstatymą ir IRIS asociacijos priimtus strateginius planus, t. y. „pareiga suteikti pagalbą visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis, įskaitant po skubios pagalbos, ir pareiga suteikti visapusišką ligoninių priežiūros paslaugą visose jos veiklos vykdymo vietose“ (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis). Ji pripažįsta skirtumą tarp valstybinės ligoninės, kuri „turi aiškiai apibrėžtą pareigą teikti bet kurias ligoninių paslaugas visiems pacientams vien paprašius visose veiklos vykdymo vietose“, ir privačios ligoninės, kuri, „nesant tokią pareigą jai nustatančio teisinio reikalavimo, gali laisvai apibrėžti, kokius pacientus ji priima po skubios pagalbos, pasirinkti vieną ar kelias specializacijas ir laisvai organizuoti savo veiklą atsižvelgdama į įvairias jos veiklos vykdymo vietas“ (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis).

34      Kalbant apie ne ligoninių paslaugos užduotis, Komisija mano, kad IRIS ligoninės yra įpareigotos atlikti socialines užduotis, kurias paveda CPAS pagal CPAS organinį įstatymą ir CPAS bei atitinkamų ligoninių pasirašytus susitarimus. Šios užduotys, priklausančios CPAS kompetencijai, visų pirma yra teikti pacientams individualią socialinę pagalbą šalia medicininės pagalbos (ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamoji dalis). Be to, Komisija pažymi, kad IRIS ligoninėms, kaip ir bet kurioms Briuselio-Sostinės regiono viešosioms įstaigoms, taikoma dvikalbystės pareiga (ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamoji dalis).

35      Komisija nagrinėja ketvirtąjį kriterijų, susijusį su užduoties paskyrimu taikant viešojo pirkimo procedūrą ar kompensacija, pagrįsta gerai valdomos ir tinkamai aprūpintos tipiškos įmonės sąnaudų analize, ir pripažįsta, kad šis kriterijus netenkinamas (ginčijamo sprendimo 159–162 konstatuojamosios dalys).

36      Ji nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės neatitinka ketvirtojo sprendimo Altmark kriterijaus ir todėl yra valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamoji dalis).

37      Dėl nagrinėjamų priemonių suderinamumo atsižvelgiant į EB 86 straipsnio 2 dalį Komisija primena, kad, siekiant pasinaudoti nukrypti leidžiančia nuostata, jos turi atitikti būtinumo ir proporcingumo kriterijus ir šias sąlygas: i) aptariama paslauga turi būti bendros ekonominės svarbos paslauga (BESP) ir valstybė narė turi ją aiškiai apibrėži kaip tokią paslaugą; ii) aptariamą BESP teikianti įmonė turi būti oficialiai valstybės narės įgaliota teikti šią paslaugą ir iii) EB sutartyje numatytų konkurencijos taisyklių taikymas turi kliudyti atlikti konkrečias šiai įmonei priskirtas užduotis, o šių taisyklių netaikymas neturi daryti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai taip, kad tai prieštarautų Bendrijos interesams (ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamoji dalis).

38      Komisija primena nurodžiusi, kaip ji ketina taikyti EB 86 straipsnio 2 dalį, „BESP pakete“, kurį sudaro Bendrijos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (OL C 297, p. 4) ir 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimas 2005/842/EB dėl [EB] 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas (OL L 312, p. 67).

39      Pagal BESP paketą turi būti įvykdyti šie kriterijai: i) turi egzistuoti užduoties paskyrimo aktas, kuriame nurodyta, be kita ko, viešosios paslaugos įsipareigojimų pobūdis ir trukmė, susijusi įmonė ir teritorija, bet kokių įmonei suteiktų išskirtinių ar ypatingų teisių pobūdis, kompensacijos apskaičiavimo, kontrolės ir peržiūros kriterijai, priemonės kompensacijos permokai išvengti ir grąžinti; ii) kompensacija turi neviršyti to, kas būtina sąnaudoms, susidariusioms vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, padengti ir neturi būti kryžminio subsidijavimo bei iii) valstybių narių valdžios institucijos turi vykdyti kompensacijos permokos kontrolę (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis).

40      Ji nurodo, kad išsamesni BESP paketo kriterijai, būtent pirmiau nurodyti kriterijai i) ir iii), taikytini tik nuo 2006 m. lapkričio 29 d. (ginčijamo sprendimo 168 konstatuojamoji dalis).

41      Komisija pateikia savo analizę atsižvelgdama į teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus ir BESP paketą, susijusius su pagalbos priemonių būtinumu ir proporcingumu.

42      Dėl su būtinumu susijusių kriterijų:

–        „apibrėžimas ir užduoties paskyrimas“: Komisija nurodo pirmojo Atmark kriterijaus, laikomo įvykdytu, analizę (ginčijamo sprendimo 172–174 konstatuojamosios dalys);

–        „ex ante nustatyti kompensacijos kriterijai“: šis kriterijus laikomas įvykdytu, tiek, kiek tai susiję su kompensacijomis iš BMF, tiek vien valstybinėms ligoninėms suteiktomis kompensacijomis pagal LCH 109 straipsnį ir, kalbant apie socialines užduotis, pagal CPAS organinį įstatymą ir 2003 m. vasario 13 d. įsakymą. Restruktūrizavimo pagalba, suteikta iki 1995 m. pagal FRBRTC, susijusi tik su iki 1996 m. vykdytomis viešosios paslaugos užduotimis. Su dvikalbystės pareiga susijusios papildomos išlaidos kompensuotos pagal LCH 109 straipsnį (ginčijamo sprendimo 175–181 konstatuojamosios dalys);

–        „priemonės galimai kompensacijos permokai išvengti ir ištaisyti“: Komisija pažymi, kad tokios priemonės egzistuoja BMF atveju. Kalbant apie finansavimą pagal LCH 109 straipsnį, reikia nurodyti, kad kompensacija yra apribota viešosios paslaugos grynųjų sąnaudų dalimi, kuri prieš tai nebuvo padengta iš BMF. FRBRTC įgyvendinta sistema siekiama laikinai avansu suteikti Briuselio valstybinių ligoninių deficitui padengti reikalingas sumas, laukiant, kol kompetentingas federalinis ministras nustatys galutinį deficitą, o tai gali vėluoti beveik dešimt metų. Nuostatos, kuriomis siekiama išvengti kompensacijos permokos, neteisingai kompensuojant netinkamas finansuoti išlaidas, numatytos 1986 m. gruodžio 8 d. ir 2006 m. kovo 8 d. Karaliaus dekretuose, kuriuose apibrėžti ligoninių deficito nustatymo kriterijai. Socialinių užduočių atveju CPAS padengia išlaidas pagal CPAS nustatytus reikalavimus, o tai leidžia išvengti galimos nepagrįstos kompensacijos. Kiek tai susiję su dvikalbyste, papildomos išlaidos padengiamos pagal LCH 109 straipsnyje numatytą schemą, apribotą daugiausia 100 % šių papildomų išlaidų (ginčijamo sprendimo 182–192 konstatuojamosios dalys).

43      Dėl su proporcingumu susijusių kriterijų:

–        „kompensacijos atitikimas tam, kas būtina sąnaudoms, susidariusioms vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, padengti“: Komisija nurodo išnagrinėjusi, kiek tai susiję su kiekviena ligonine laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2007 m., pirma, metinius BESP rezultatus, nustatytus atsižvelgiant į visas pajamas iš BESP ir visas su ja susijusias išlaidas, ir, antra, kompensacijas už BESP, tiek suteiktas pagal LCH 109 straipsnį, tiek nuo 2003 m. suteiktas už socialinių užduočių vykdymą. Ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamosios dalies lentelėje pateikti duomenys patvirtina, kad visos IRIS ligoninės gavo kompensacijos permoką už BESP, nors trys ligoninės vienerius ar dvejus mokestinius metus gavo tam tikrą kompensacijos permoką, perkeltą į kitą laikotarpį. Be to, dėl pagal FRBRTC savivaldybėms suteikto finansavimo, restruktūrizuojant ligonines 1995 m., priskyrimo prie beviltiškų skolų negalėjo atsirasti kompensacijos permokos. Be to, avanso schema pagal FRBRTC leidžia deficitą padengti tik laikinai, nes šis avansas turi būti grąžinamas, kai nustatomas ligoninės deficito dydis, o tai leidžia išvengti bet kokios kompensacijos permokos (ginčijamo sprendimo 194–201 konstatuojamosios dalys);

–        „atskira buhalterinė apskaita ir kryžminio subsidijavimo nebuvimas“: Komisija mano, kad pagal visoms ligoninėms taikomas nuostatas ligoninių buhalterinės apskaitos srityje reikalaujama išlaidas, susijusias su BESP viešosios paslaugos užduotimis, apskaityti atskirai nuo kitų išlaidų. Taigi, atskiros buhalterinės apskaitos reikalavimas yra įvykdytas. Kryžminis subsidijavimas negalimas, atsižvelgiant į tai, kad valstybinių ligoninių komercinė veikla yra nežymi ir apskaitoma atskirai (ginčijamo sprendimo 202–206 konstatuojamosios dalys);

–        „valdžios institucijų atliekama kompensacijos permokos kontrolė“: Komisija mano, kad IRIS ligoninių veiklai, kalbant tiek apie ligoninių, tiek socialines viešosios paslaugos užduotis, taikomos įvairios kontrolės sistemos, leidžiančios išvengti kompensacijos permokos (ginčijamo sprendimo 207–211 konstatuojamosios dalys).

44      Galiausiai Komisija mano, kad nagrinėjama finansavimo sistema atitinka 1980 m. birželio 25 d. Komisijos direktyvos 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo (OL L 195, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 20), pakeistos 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyva 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (OL L 318, p. 17), 1–3 straipsnių reikalavimus (ginčijamo sprendimo 213–218 konstatuojamosios dalys).

45      Komisija nusprendė:

„<…> 1996–2007 m. laikotarpiu, ir įskaitant restruktūrizavimo pagalbą 1995 m., IRIS [ligoninės] visą viešąjį finansavimą gavo kaip kompensaciją už BESP ligoninių ir ne ligoninių paslaugų užduotis. Šis finansavimas yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal [EB] 87 straipsnio 1 dalį <…> Atsižvelgiant į šių priemonių suderinamumą su BESP paketo nuostatomis <…>, joms taikoma [EB] 88 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos pranešti išimtis [nuo 2005 m. gruodžio 19 d.], o, kiek tai susiję su ankstesniu laikotarpiu, ši pagalba, apie kurią nepranešta, turi būti laikoma neteisėta. Tačiau visa ši pagalba yra suderinama su vidaus rinka, atsižvelgiant į jos atitiktį reikalavimams, <…> nurodytiems [EB] 86 straipsnio 2 dalyje.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

46      Ieškovė šį ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė 2010 m. kovo 17 dieną.

47      2010 m. birželio 21 d. ir 2010 m. liepos 9 d., 16 d. ir 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktais dokumentais Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Briuselio-Sostinės regionas, Anderlechto savivaldybė (Belgija), Eterbeko savivaldybė (Belgija), Ikselio savivaldybė (Belgija), Briuselio miestas (Belgija) ir Sen Žilio savivaldybė (Belgija) paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

48      2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininko nutartimi Briuselio-Sostinės regiono, Anderlechto savivaldybės, Eterbeko savivaldybės, Ikselio savivaldybės, Briuselio miesto ir Sen Žilio savivaldybės prašymai leisti įstoti į bylą patenkinti.

49      Kadangi Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į penktąją kolegiją, kuriai atitinkamai buvo perduota ir ši byla.

50      Prancūzijos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės prašymai leisti įstoti į bylą patenkinti 2010 m. spalio 4 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimis.

51      2010 m. gruodžio 20 d. įstojusios į bylą šalys pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus. Ieškovė ir Komisija pateikė pastabas dėl šių paaiškinimų 2011 m. balandžio 7 d.

52      Taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus ir šalims pateikė rašytinius klausimus, į kuriuos atsakyta 2011 m. lapkričio 18 d. raštais.

53      Šalių kalbos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus išklausyti per 2011 m. gruodžio 6 d. įvykusį posėdį, išskyrus Nyderlandų Karalystę, kuri pranešė Bendrajam Teismui, kad posėdyje jos atstovas nedalyvaus.

54      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos ir įstojusių į bylą šalių bylinėjimosi išlaidas.

55      Dublike ieškovė taip pat Bendrojo Teismo prašo nurodyti, kad Komisija pateiktų tam tikrus dokumentus.

56      Komisija, palaikoma įstojusių į bylą šalių, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

57      Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, kelia klausimą dėl ieškinio priimtinumo, kiek jame nurodyti panaikinimo pagrindai, susiję su tariamomis vertinimo dėl pagalbos suderinamumo klaidomis. Jų nuomone, nagrinėdamas šį ieškinį Bendrasis Teismas neturi spręsti dėl pagalbos suderinamumo, todėl atitinkami ieškovės pagrindai turi būti pripažinti nepriimtinais.

58      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos oficialios tyrimo procedūros, remdamasi šio straipsnio 3 dalimi priimtu sprendimu Komisija pripažįsta, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka, suinteresuotieji asmenys, kuriems taikomos šiame straipsnyje numatytos procesinės garantijos, gali pasiekti, kad tų garantijų būtų paisoma, tik jei jie turi galimybę ginčyti šį sprendimą Sąjungos teisme.

59      Remiantis šiais motyvais, suinteresuotojo asmens, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, pareikštas ieškinys dėl tokio sprendimo panaikinimo yra priimtinas, kai šį ieškinį pareiškęs asmuo juo siekia apginti pagal šią nuostatą jam priklausančias procesines teises (2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 34 ir 35 punktai; t. p. šiuo klausimu žr. 1993 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cook prieš Komisiją, C-198/91, Rink. p. I-2487, 23–26 punktus ir 1993 m. birželio 15 d. sprendimo Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink. p. I-3203, 17–20 punktus).

60      Tačiau jeigu ieškovas abejoja sprendimo dėl pagalbos, kaip tokios, vertinimo pagrįstumu, vien to, kad jis gali būti laikomas suinteresuotuoju asmeniu, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, nepakanka, kad ieškinį būtų galima pripažinti priimtinu. Tokiu atveju jis turi įrodyti, kad turi ypatingą statusą, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką, įtvirtintą 1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendime Plaumann prieš Komisiją (25/62, Rink. p. 197, 223), ir patvirtinti, be kita ko, kad jo padėtį rinkoje iš esmės paveiktų nagrinėjamame sprendime aptariama pagalba (1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 22–25 punktai ir minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 37 punktas).

61      Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, kad ieškiniu siekia apginti jos kaip suinteresuotojo asmens, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, procesines teises, nes jos pažeistos atsisakius pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Jos nuomone, rimtų sunkumų, kuriuos patyrė Komisija tirdama pagalbą, įrodymas šiuo atveju negali būti atsiejamas nuo klaidų, susijusių su EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu, egzistavimo.

62      Pažymėtina, ir Komisija to neginčijo, kad ieškovė, kaip asociacija, jungianti daugybę Briuselio-Sostinės regiono privačių ligoninių, turi būti laikoma suinteresuotuoju asmeniu, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.

63      Todėl ji turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tam, kad apgintų pagal šią nuostatą jai priklausančias procesines teises.

64      Dėl Komisijos ir Prancūzijos Respublikos argumentų, kad ieškovė nurodė nepriimtinus pagrindus dėl panaikinimo, susijusius su tariamomis pagalbos suderinamumo vertinimo klaidomis, reikia priminti, kad kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą nepareikšti prieštaravimų, jis gali remtis bet kuriuo pagrindu, galinčiu patvirtinti, kad Komisijos turimų duomenų vertinimas vykstant pirminiam tyrimo etapui turėjo sukelti abejonių dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka.

65      Tačiau dėl tokių argumentų negali būti pakeičiamas ieškinio dalykas ar priimtinumo sąlygos. Priešingai, būtent abejonės dėl šio suderinamumo yra įrodymas, kuris turi būti pateiktas siekiant įrodyti, kad Komisija privalėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą (2011 m. gegužės 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex, C-83/09 P, Rink. p. I‑4441, 59 punktas).

66      Nagrinėdamas tokį ieškinį Bendrasis Teismas turi vertinti pagrindus, kuriais ginčijamas pagalbos suderinamumas, atsižvelgdamas į rimto sunkumo egzistavimą, nesant reikalingumo juos pripažinti nepriimtinais (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo sprendimo M6 ir TF1 prieš Komisiją, T-568/08 ir T-573/08, Rink. p. II-3397, 72 punktą ir 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo British Aggregates ir kt. prieš Komisiją, T-359/04, Rink. p. II‑4227, 58 ir 59 punktus).

67      Nagrinėjamu atveju iš ieškinio aiškiai matyti, kad ieškovė prašo panaikinti sprendimą nepareikšti prieštaravimų, ir teigia, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant jos procesines teises.

68      Taigi kalbant apie ieškinį, kuriuo ginčijamas sprendimo, priimto nepradėjus oficialios tyrimo procedūros, teisėtumas, reikia išnagrinėti visus ieškovės pateiktus ieškinio pagrindus siekiant įvertinti klausimą, ar jie leidžia nustatyti rimtus sunkumus, kuriems esant Komisija turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

69      Todėl šis ieškinys turi būti laikomas priimtinu.

 Dėl esmės

70      Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės remiasi vienu ieškinio pagrindu, susijusiu su rimtų sunkumų egzistavimu pirminiame nagrinėjamos pagalbos priemonių tyrimo etape. Ji tvirtina, pirma, kad Komisija turėjo rimtai abejoti dėl nagrinėjamų pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka, atsižvelgdama į kriterijus, susijusius su EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu, ir, antra, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas.

71      Be to, dublike pirmą kartą ji nurodo tam tikras aplinkybes, susijusias su ginčijamo sprendimo priėmimu, t. y. administracinės procedūros trukmę ir šio sprendimo ilgumą bei sudėtingumą.

 Pirminės pastabos      

–       Dėl teisminės kontrolės apimties

72      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyta oficiali tyrimo procedūra yra privaloma, kai Komisija patiria rimtų sunkumų vertindama, ar pagalba suderinama su vidaus rinka. Taigi Komisija, priimdama pagalbai neprieštaraujantį sprendimą, EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytu pirminio tyrimo etapu gali apsiriboti tik tuo atveju, jei atlikusi pirmąjį tyrimą gali įsitikinti, kad ši pagalba suderinama su Sutartimi.

73      Tačiau jeigu po šio pirminio tyrimo Komisija padaro priešingą išvadą arba jei per pirminį tyrimą neįstengė įveikti visų sunkumų, kilusių vertinant šios pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, ji privalo surinkti visas reikalingas nuomones ir pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (minėtų sprendimų Cook prieš Komisiją 29 punktas ir Matra prieš Komisiją 33 punktas).

74      Rimtų sunkumų sąvoka yra objektyvaus pobūdžio. Tokių sunkumų egzistavimas turi būti nustatytas tiek iš ginčijamo akto priėmimo aplinkybių, tiek iš jo turinio, objektyviai susiejant sprendimo motyvus su įrodymais, kuriuos Komisija turėjo tuo metu, kai priėmė sprendimą dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka (2009 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją, C-431/07 P, Rink. p. I-2665, 63 punktas; 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIDE prieš Komisiją, T-49/93, Rink. p. II-2501, 60 punktas ir minėto sprendimo British Aggregates ir kt. prieš Komisiją 56 punktas).

75      Per pirminį tyrimo etapą Komisijos atlikto tyrimo nepakankamumas ar neišsamumas yra rimtų sunkumų egzistavimo įrodymas (žr. minėto sprendimo British Aggregates ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

76      Bendrojo Teismo atliekama teisėtumo kontrolė, susijusi su rimtų sunkumų nustatymu, apima daugiau nei vien patikrinimą, ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida (2001 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prayon‑Rupel prieš Komisiją, T-73/98, Rink. p. II-867, 47 punktas ir minėto sprendimo British Aggregates ir kt. prieš Komisiją 56 punktas).

77      Kadangi ginčijamo sprendimo teisėtumas priklauso nuo klausimo, ar yra abejonių dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, ieškovas turi pateikti nuoseklių įrodymų dėl tokių abejonių egzistavimo (minėto sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 59 punktas ir 2011 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo nutarties TF1 prieš Komisiją, C-451/10 P, neskelbiamos Rinkinyje, 52 punktas).

78      Prieš nagrinėdamas, pirma, ieškovės argumentus, susijusius su EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu nagrinėjamos pagalbos priemonėms, Bendrasis Teismas mano, kad tikslinga priminti šios nuostatos taikymo sąlygas.

–       Dėl EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų

79      Pagal EB 86 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms patikėta teikti BESP, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms EB sutarties taisyklės, visų pirma konkurencijos taisyklės, taikomos, jei šių taisyklių taikymas teisiškai ar faktiškai nekliudo vykdyti joms patikėtos specialios užduoties. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.

80      Sprendime Altmark (87–94 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad kompensacija, skirta už paslaugas, suteiktas vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nėra valstybės pagalba, jeigu tenkinami visi šie keturi kriterijai:

–        kompensaciją gaunanti įmonė iš tikrųjų turi būti įpareigota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ir šie įsipareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti;

–        kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto;

–        kompensacija negali viršyti to, kas būtina visoms ar daliai sąnaudų, patirtų vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, padengti, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas pajamas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu, ir

–        kai įmonė, įpareigota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, nepasirinkta taikant viešojo pirkimo procedūrą, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurias tipinė įmonė, gerai valdoma ir tinkamai aprūpinta, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šiuos įsipareigojimus, analize, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas pajamas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu.

81      Kompensacijai už viešąją paslaugą, kuri neatitinka šių kriterijų, taikomos taisyklės dėl valstybės pagalbos, tačiau ji gali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka, visų pirma pagal EB 86 straipsnio 2 dalį (minėto sprendimo M6 ir TF1 prieš Komisiją 62 punktas).

82      Faktinių aplinkybių susiklostymo metu nagrinėjamos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygos buvo paaiškintos, pirma, Sprendime 2005/842 ir, antra, Bendrijos bendrosiose nuostatose dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma.

83      Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad siekdama įvertinti nagrinėjamų priemonių suderinamumą Komisija iš esmės rėmėsi Sprendime 2005/842 numatytomis sąlygomis, ir pridūrė, kad, išskyrus tam tikrus papildomus reikalavimus, šios sąlygos pagrįstos trimis pirmaisiais Sprendime Altmark nurodytais kriterijais (ginčijamo sprendimo 167 ir 168 konstatuojamosios dalys).

84      Kadangi šiuo atžvilgiu ieškinyje pateikti argumentai išdėstyti atsižvelgiant į Sprendime Altmark nurodytus kriterijus, kurių pirmieji trys, anot Komisijos, didžiąja dalimi sutampa su Sprendimo 2005/842 nuostatomis, ieškovės argumentus reikia nagrinėti šių kriterijų tvarka.

–       Dėl ypatingo viešosios ligoninių paslaugos pobūdžio

85      Primintina, kad nors Sprendime Altmark ir BESP pakete nurodytos sąlygos susijusios su visais ekonomikos sektoriais be išimties, jas taikant reikia atsižvelgti į konkretaus sektoriaus specifiškumą.

86      Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė, kad, atsižvelgiant į ypatingą BESP užduoties pobūdį tam tikruose sektoriuose, Sprendimą Altmark reikia taikyti lanksčiai, remiantis jame nurodytų sąlygų esme ir tikslu, dėl kurių jos nustatytos, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes (2008 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T-289/03, Rink. p. II-81, 160 punktas).

87      Kalbant apie ligoninių sektorių, reikia pažymėti, kad šis požiūris atsispindi Sprendimo 2005/842 16 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią:

„<...> reikėtų atsižvelgti į tą faktą, kad dabartiniame vidaus rinkos kūrimo etape, [šio sektoriaus] konkurencijos iškraipymo intensyvumas nebūtinai yra proporcingas apyvartos lygiui ir kompensacijai. Ligoninėms, teikiančioms sveikatos apsaugos, taip pat pirmosios pagalbos ir pagalbines paslaugas, tiesiogiai susijusias su jų pagrindine veikla, ypač mokslinių tyrimų srityje, <...> turėtų būti sudaryta galimybė pasinaudoti šiame sprendime numatyta nuostata dėl išankstinio informavimo reikalavimo netaikymo, net jei jų gaunama kompensacijos suma viršija šiame sprendime numatytas ribas, jei teikiamos paslaugos [valstybių narių] yra laikomos [BESP].“

88      Taikant EB 86 straipsnio 2 dalį taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad atitinkama viešoji paslauga nėra komercinė, o jos kvalifikavimas kaip BESP labiau paaiškinamas jos poveikiu konkurencingam ir komerciniam sektoriui (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą SIC prieš Komisiją, T-442/03, Rink. p. II-1161, 153 punktą).

89      Tuo remiantis darytina išvada, kad Teisingumo Teismo sprendime Altmark suformuluoti kriterijai dėl transporto veiklos, kuri neabejotinai yra ekonominė ir konkurencinga veikla, taip pat griežtai negali būti taikomi ligoninių sektoriuje, kuris nebūtinai yra tiek pat konkurencingas ir komercinis.

90      Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad nacionalinė sveikatos sistema, kurią administruoja ministerijos ir kitos įstaigos, veikia pagal solidarumo principą dėl jos finansavimo iš socialinių įmokų ir kitų valstybės įnašų ir dėl nemokamų paslaugų visiems apdraustiesiems asmenims, todėl šios įstaigos neveikia kaip įmonės, kai vykdo šios sistemos administravimo veiklą (2003 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FENIN prieš Komisiją, T-319/99, Rink. p. II-357, 39 punktas).

91      Į šį argumentą atsižvelgta ginčijamame sprendime. Pirma, ligoninėje teikiama priežiūros paslauga jame laikoma ekonomine veikla ir pripažįstama, kad ją reikia atskirti nuo „nacionalinės sveikatos sistemos administravimo“, kurį atlieka viešosios įstaigos, įgyvendinančios viešosios valdžios įgaliojimus. Antra, jame konstatuojama, kad valstybinės ligoninės vykdo ir kitą socialinio pobūdžio veiklą, kuri, tikėtina, negali būti laikoma ekonomine, tačiau į ginčijamą sprendimą įtraukta tik dėl proceso ekonomijos priežasčių: net jei ši veikla būtų laikoma ekonomine, atitinkamos subsidijos būtų laikomos suderinama pagalba (ginčijamo sprendimo 110 ir 111 konstatuojamosios dalys).

92      Be to, pažymėtina, kad taikant EB 86 straipsnio 2 dalį atitinkamam ligoninių sektoriui, reikia atsižvelgti į valstybių narių įgaliojimų paisymą, kiek jie susiję su jų sveikatos politikos apibrėžimu ir sveikatos bei medicininės priežiūros paslaugų organizavimu ir teikimu, kaip matyti visų pirma iš EB 152 straipsnio 5 dalies.

93      Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, valstybės narės organizuoja savo nacionalinę sveikatos sistemą pagal jų pasirinktus principus, visų pirma su viešąja ligoninių paslauga susiję įsipareigojimai gali apimti tiek bet kuriai ligoninės įstaigai nustatytus įpareigojimus, tiek vien valstybinėms įstaigoms taikomus papildomus įpareigojimus, atsižvelgiant į jų didelę svarbą siekiant užtikrinti tinkamą nacionalinės sveikatos sistemos veikimą.

94      Tačiau dėl to, kad valstybės narės patvirtintas sveikatos paslaugos organizavimas apima su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų nustatymą privatiems ūkio subjektams, į šią aplinkybę reikia atsižvelgti vertinant sektoriuje taikomas pagalbos priemones.

95      Visų pirma, kai valstybiniams ir privatiems subjektams, kuriems pavesta teikti tą pačią viešąją paslaugą, taikomi skirtingi reikalavimai, o tai reiškia skirtingas sąnaudas ir kompensacijas, šie skirtumai turi būti aiškiai nurodyti atitinkamuose įgaliojimų jiems perdavimo aktuose, visų pirma, kad būtų sudaryta galimybė patikrinti subsidijos atitiktį vienodo požiūrio principui. Iš tiesų valstybės pagalbos, kurios tam tikromis įgyvendinimo taisyklėmis pažeidžiami bendrieji Sąjungos teisės principai, kaip antai vienodo požiūrio principas, Komisija negali pripažinti suderinama su vidaus rinka (2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nuova Agricast, C-390/06, Rink. p. I-2577, 51 punktas).

96      Būtent atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, susijusius su Komisijos vertinimais, susijusiais su nagrinėjamų pagalbos priemonių suderinamumu su vidaus rinka.

 Dėl aiškiai apibrėžtos viešosios paslaugos užduoties egzistavimo

97      Pagal pirmąjį sprendimo Altmark kriterijų kompensaciją gaunanti įmonė turi būti iš tikrųjų įgaliota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o šie įsipareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti.

98      Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad tas pats kriterijus taikytinas taikant EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą (2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ASM Brescia prieš Komisiją, T-189/03, Rink. p. II-1831, 126 punktas ir sprendimo Italija prieš Komisiją, T-222/04, Rink. p. II-1877, 111 punktas).

99      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybės narės turi plačią diskreciją apibrėždamos, ką jos laiko BESP, todėl šį apibrėžimą Komisija gali ginčyti tik akivaizdžios klaidos atveju (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Olsen prieš Komisiją, T-17/02, Rink. p. II-2031, 216 punktas ir minėto sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją 166 ir 169 punktai).

100    Bendrojo Teismo atliekamos Komisijos vertinimų kontrolės apimtis neišvengiamai susijusi su šiuo apribojimu.

101    Vis dėlto šia kontrole turi būti užtikrinamas tam tikrų minimalių kriterijų, susijusių, be kita ko, su viešosios valdžios akto, kuriuo atitinkamiems ūkio subjektams pavesta BESP užduotis, buvimu (žr. minėto sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją 181 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką) ir visuotiniu bei privalomu šios užduoties pobūdžiu (minėto sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją 172 punktas), laikymasis.

102    Be to, pagal Sprendimo 2005/842 4 straipsnį „tam tikra įmonė vienu ar keliais oficialiais aktais, kurių formą nustato kiekviena valstybė narė, turi būti įpareigota teikti [BESP]“, o šiuose aktuose, be kita ko, turi būti nurodyti „viešosios paslaugos įsipareigojimų pobūdis ir trukmė“ ir „susijusi įmonė ir teritorija“.

103    Nagrinėjamu atveju vertindama nagrinėjamos pagalbos priemones Komisija išskiria, pirma, visoms ligoninėms bendras viešosios ligoninių paslaugos užduotis (ginčijamo sprendimo 140–145 konstatuojamosios dalys), antra, specifines IRIS ligoninių viešosios ligoninių paslaugos užduotis (146–149 konstatuojamosios dalys) ir, trečia, specifines IRIS ligoninių viešosios ne ligoninių paslaugos užduotis (151–156 konstatuojamosios dalys).

104    Ieškovė iš esmės tvirtina, kad pirmoji Sprendime Altmark nurodyta sąlyga neįvykdyta, kiek tai susiję su šiomis viešosios paslaugos antrosios ir trečiosios kategorijų užduotimis, kalbant apie ligoninių ir ne ligoninių paslaugų užduotis, kurios, anot Komisijos, tenka tik IRIS ligoninėms.

–       Dėl viešosios valdžios akto, kuriuo paskirta užduotis, buvimo

105    Ginčijamame sprendime Komisija remiasi trimis aktų, kuriais IRIS ligoninėms pavedamos viešosios ligoninių paslaugos užduotys, tipais, t. y., pirma, įstatymai ir kiti teisės aktai, t. y. LCH, CPAS organinis įstatymas ir juos įgyvendinantys teisės aktai, antra, CPAS ir IRIS ligoninių sudaryti susitarimai ir, trečia, IRIS asociacijos patvirtinti strateginiai planai (toliau – IRIS strateginiai planai).

106    Ieškovė neginčija aplinkybės, kad viešosios paslaugos užduotis gali būti apibrėžta atskiruose aktuose, įskaitant sutartinius aktus. Tačiau ji tvirtina, kad IRIS strateginiai planai negali būti laikomi įgaliojimu, nes jie yra skėtinės IRIS struktūros patvirtinti planai ir todėl juose numatyti IRIS ligoninių įsipareigojimai yra „pačių nustatyti“.

107    Reikia priminti, kad valstybės narės turi plačią diskreciją apibrėžti BESP (šio sprendimo 99 punktas) ir todėl pasirinkti akto ar aktų, kuriais paskiriama užduotis, teisinę formą.

108    Įgaliojimas, kuriuo pavedama viešosios paslaugos užduotis, gali būti apibrėžtas keliuose atskiruose aktuose, tiek aktuose, kuriais apskritai reglamentuojama sritis, tiek aktuose, kurie skirti konkrečiai tam tikroms įstaigoms. Iš tiesų galimybė pavesti užduotį „vienu ar keliais“ oficialiais aktais yra aiškiai nurodyta Sprendimo 2005/842 4 straipsnyje.

109    Įgaliojimas taip pat gali apimti sutartinius aktus, jeigu jie yra viešosios valdžios aktai ir yra privalomi. Tai taikoma a fortiori, kai tokiuose aktuose konkretizuojami teisės aktuose nustatyti įpareigojimai (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-159/94, Rink. p. I-5815, 66 punktą).

110    Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad IRIS strateginiai planai gali būti laikomi viešosios valdžios aktais, „nes [juos] IRIS [ligoninėms] nustatė viešosios valdžios institucijos, kurios patvirtino šių planų turinį visuotiniame skėtinės IRIS struktūros, kuri prilyginta viešosios valdžios institucijai, susirinkime, kur jos turi daugumą vietų“ (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

111    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad organizacija gali būti laikoma įgyvendinančia viešosios valdžios įgaliojimus, jeigu didžiąją jos dalį sudaro viešosios valdžios institucijų atstovai ir jei priimdama sprendimą ji turi laikytis tam tikrų viešojo intereso kriterijų (šiuo klausimu žr. pagal analogiją 1995 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Centro Servizi Spediporto, C-96/94, Rink. p. I-2883, 23–25 punktus ir 1998 m. birželio 18 d. sprendimo Komisija prieš Italiją, C-35/96, Rink. p. I-3851, 41–44 punktus).

112    Taigi tam, kad tam tikro subjekto sprendimai galėtų būti laikomi viešaisiais aktais, jo organai turi būti sudaryti iš asmenų, kuriems pavesta viešojo intereso užduotis, o viešosios valdžios institucijos turi faktiškai galėti kontroliuoti sprendimus (a contrario žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIF, C-198/01, Rink. p. I-8055, 77 ir 78 punktus).

113    Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad IRIS yra iš viešosios valdžios institucijų sudaryta asociacija, kuri yra jų kontroliuojama per savo organus. Ji įsteigta siekiant užtikrinti teisės akte dėl atitinkamos viešosios paslaugos teikimo, t. y. CPAS organiniame įstatyme, aiškiai numatytas užduotis. IRIS strateginių planų patvirtinimas yra numatytas tame pačiame teisės akte, kaip priemonė nustatyti bendrąją strategiją ir ligoninių politiką (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis).

114    Ieškovė nepateikė jokio argumento, galinčio paneigti Komisijos vertinimus, susijusius su šiais elementais, leidžiančiais strateginius planus laikyti viešosios valdžios aktais, o minėtų strateginių planų pobūdį – privalomu.

115    Iš tiesų ieškovė nurodė, kad, anot Komisijos, su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų pavedimas IRIS ligoninėms yra „jų akcininkų (narių), kurie yra viešosios valdžios institucijos, valia“ (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis), o tai leidžia teigti, kad įpareigojimą teikti viešąją paslaugą suteikė viešosios valdžios institucijos, kaip ligoninių akcininkės.

116    Tačiau iš Komisijos 2011 m. lapkričio 18 d. atsakyme į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą pateiktų patikslinimų matyti, kad IRIS asociacija negali būti laikoma subjektu, kuris pats eksploatuoja atitinkamas ligonines, nes ji yra atskiras nuo ligonines valdančių asociacijų, kurios, be to, anot Komisijos, turi reikšmingą sprendimų priėmimo savarankiškumą administruodamos ligoninių veiklą, juridinis asmuo.

117    Šių paaiškinimų ieškovė neginčija, o tik pažymi, kad IRIS asociacija „bent jau teoriškai“ gali pakeisti vietos asociacijas, ir tvirtina, kad praktiškai ji vykdo tik ribotą kontrolę, kurios pagrindinis elementas yra strateginių planų patvirtinimas.

118    Tuo remiantis, darytina išvada, kad ieškovės argumentus, kuriais siekiama paneigti, kad IRIS strateginiai planai laikytini viešosios valdžios aktais, reikia atmesti.

–       Dėl įgaliojimo, susijusio su IRIS ligoninių specifinėmis ligoninių paslaugos užduotimis

119    Šalys neginčija, kad visoms Belgijos ligoninėms, t. y. valstybinėms ir privačioms, pavesta „bendroji“ viešosios paslaugos užduotis pagal LCH ir įgyvendinamuosius teisės aktus, Komisijos nagrinėta ginčijamo sprendimo 140–145 konstatuojamosiose dalyse.

120    Ieškovė ginčija tik Komisijos argumentus dėl vien IRIS ligoninėms priskirtų „specifinių“ ligoninių paslaugos užduočių, nagrinėtų ginčijamo sprendimo 146–149 konstatuojamosiose dalyse. Ji tvirtina, kad oficialiuose Belgijos teisės aktuose IRIS ligoninėms nenustatyta jokia specifinė ir papildoma pareiga, palyginti su ligoninių paslaugos užduotimi pagal LCH, ir kad bet kuriuo atveju šie tariami specifiniai įpareigojimai nėra aiškiai apibrėžti.

121    Iš ginčijamo sprendimo 146–149 konstatuojamųjų dalių matyti, kad IRIS ligoninėms pavesta specifinė ligoninių paslaugos užduotis, nes joms taikomi papildomi su viešąja paslauga susiję įpareigojimai, palyginti su kitų Belgijos valstybinių ir privačių ligoninių įpareigojimais pagal LCH.

122    Anot Komisijos, tai yra, pirma, „pareiga suteikti pagalbą visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis, įskaitant po skubios pagalbos“ ar „pareiga užtikrinti tęstinę ligoninės priežiūrą bet kuriam pacientui, neatsižvelgiant į jo socialinę ar finansinę padėtį“ ir, antra, „pareiga suteikti visapusišką ligoninių priežiūros paslaugą visose jos veiklos vykdymo vietose“ ar „teikti bet kurias ligoninių paslaugas visiems pacientams vien paprašius visose veiklos vykdymo vietose“ (ginčijamo sprendimo 146–149 konstatuojamosios dalys).

123    Kalbant apie „pareigą suteikti pagalbą visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis“, Komisija visų pirma remiasi CPAS organinio įstatymo 57 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad CPAS „užduotis – asmenims ir šeimoms užtikrinti bendruomenės pagalbą“, įskaitant medicininę pagalbą (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

124    Pažymėtina, kad, kaip teisingai pažymi ieškovė, kalbant apie CPAS tenkančią pareigą, pati ši nuostata negali būti laikoma nustatančia specifinę pareigą IRIS ligoninėms.

125    Tačiau iš ginčijamo sprendimo matyti, kad CPAS organinio įstatymo 57 straipsnyje numatytos užduotys IRIS ligoninėms pavestos pagal su CPAS sudarytus susitarimus ir IRIS strateginius planus (ginčijamo sprendimo 24, 25 ir 146 konstatuojamosios dalys).

126    Dėl, pirma, su CPAS sudarytų susitarimų Komisija 2011 m. lapkričio 18 d. rašte kaip pavyzdį nurodo susitarimą „domicile de secours bis“, kurį 1998 m. rugsėjo 30 d. sudarė 11 Briuselio CPAS ir IRIS ligoninių (toliau – susitarimas dėl pagalbos teikimo vietos) ir dėl kurio ieškovė galėjo pateikti pastabas taikant proceso organizavimo priemones ir per posėdį.

127    Ieškovė tvirtina, kad šiuo susitarimu nenustatyta jokia papildoma pareiga, palyginti su numatytomis LCH, tačiau iš esmės organizuojamas CPAS atliekamas priežiūros, suteiktos pacientams, kurių materialinė padėtis sunki, turintiems reikalavimą (réquisitoire), išlaidų kompensavimas. Ji mano, kad negalima teigti, jog pareiga suteikti pagalbą „visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis“ gali kilti pagal paprastus susitarimus, nesant jokios nuostatos ligoninių veiklai taikomuose teisės aktuose.

128    Reikia konstatuoti, kad šie argumentai, susiję su susitarimo dėl pagalbos teikimo vietos turiniu, patvirtina ieškovės argumentus, susijusius su abejonėmis dėl įgaliojimo, kuriuo aiškiai apibrėžiamos IRIS ligoninėms pavestos specifinės ligoninių paslaugos užduotys, buvimo.

129    Iš tiesų ginčijamame sprendime Komisija nurodo nagrinėjamo susitarimo sąlygą, pagal kurią „valstybinės ligoninės užtikrina socialines užduotis teikdamos priežiūrą visiems asmenims, neatsižvelgiant, be kita ko, į jų patologiją, pajamų lygį, sveikatos priežiūros draudimo sąlygas ar kilmę“ (ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamoji dalis).

130    Taigi, kaip matyti iš Komisijos nurodyto susitarimo dėl pagalbos teikimo vietos teksto, po minėtos nuostatos, esančios šio susitarimo preambulėje, išdėstytos konstatuojamosios dalys, kuriose patikslinama, kad nagrinėjamu susitarimu „reglamentuojami CPAS ir ligoninių, susitarimo šalių, santykiai šiose ligoninėse tam tikriems asmenims suteiktos priežiūros išlaidų kompensavimo srityje“.

131    Iš nagrinėjamo susitarimo nuostatų matyti, kad ligoninės pirmiausia įsipareigoja suteikti priežiūrą asmenims, kuriems CPAS teikia paramą ir kurių gydymą apmoka CPAS. Pagal susitarimo 1 straipsnį, kalbant apie ne skubią priežiūrą, „ligoninė įsipareigoja <…> teikti priežiūrą <…> pirmiausia asmenims, kuriems CPAS teikia paramą ir kuriems jis prieš tai šiuo tikslu yra išdavęs įsipareigojimą padengti išlaidas (reikalavimą)“, o CPAS „įsipareigoja apmokėti neginčytas ligoninės sąskaitas ne vėliau kaip per 60 dienų“.

132    2011 m. lapkričio 18 d. rašte Komisija nurodo, kad nagrinėjamas susitarimas konkrečiai susijęs su priežiūra, suteikta pacientams, kurių materialinė padėtis sunki, vadinamiems „à réquisitoire“ (pagal reikalavimą), ir kad IRIS valstybinių ligoninių įsipareigojimas suteikti pagalbą visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis susijęs „visų pirma, tačiau ne tik“ su suteiktomis paslaugomis pagal nagrinėjamą susitarimą ir kurių išlaidas padengia CPAS.

133    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo 24, 25 ir 146 konstatuojamųjų dalių matyti, jog CPAS organinio įstatymo 57 straipsnyje numatyta viešosios paslaugos užduotis, kuria siekiama visiems asmenims suteikti galimybę gauti medicininę pagalbą, IRIS ligoninėms pavesta pagal su CPAS sudarytą susitarimą. Taigi iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija išnagrinėjo esmines šio susitarimo nuostatas, susijusias su paslaugomis, teikiamomis remiantis reikalavimu ir kurių išlaidas padengia CPAS, prieš nuspręsdama dėl atitinkamos užduoties egzistavimo ir turinio.

134    Be to, Komisijos pateiktos pastabos atsakant į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus nesutampa su ginčijamame sprendime atliktais vertinimais.

135    Jame konstatuojama, kad pagal nagrinėjamą susitarimą IRIS ligoninės prisiėmė viešosios paslaugos užduotį suteikti visiems asmenims galimybę gauti priežiūrą, numatytą CPAS organinio įstatymo 57 straipsnyje (ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamoji dalis).

136    Tačiau iš 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos atsakymų matyti, kad nagrinėjamo susitarimo nuostatose suformuluotas labiau apibrėžtas įsipareigojimas siekiant suteikti priežiūrą asmenims, kuriems paramą teikia CPAS, ir kurios išlaidas padengia CPAS.

137    Be to, savo atsakymuose Komisija nurodo, kad nagrinėjama viešosios paslaugos užduotis susijusi „visų pirma, tačiau ne tik“ su susitarime dėl pagalbos teikimo vietos nurodytomis paslaugomis, o tai leidžia teigti, kad šiuo susitarimu reglamentuojami ne visi įsipareigojimai, kuriuos apima nagrinėjama užduotis.

138    Antra, kalbant apie IRIS strateginius planus, kuriais pagal ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamąją dalį „organizuojama“ nagrinėjamos viešosios paslaugos užduotis, reikia pažymėti, kad tai yra vidaus dokumentai, kuriuos priima asociacija įgyvendindama savo IRIS ligoninių tinklo veiklos strateginio valdymo kompetenciją.

139    Ginčijamame sprendime Komisija remiasi IRIS 2002–2006 m. strateginio plano nuostata, pagal kurią „valstybinės ligoninės turi priimti visus pacientus ir suteikti jiems priežiūrą, neatsižvelgiant į jų kilmę, sąlygas, kultūrą, įsitikinimus ir patologijas“ (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis).

140    Iš nagrinėjamo strateginio plano dalies, kurią Komisija pateikė 2011 m. lapkričio 18 d. rašte atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, kuriuo prašyta patikslinti IRIS ligoninių įsipareigojimo „suteikti pagalbą visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis“ turinį, matyti, kad atitinkama nuostata yra susijusi su minėto plano įžangine dalimi „Etika“. Šioje dalyje iš esmės numatyta visose IRIS ligoninėse įsteigti „etikos komitetą“ ir organizuojamas šio struktūrinio padalinio veikimas. Tačiau, be šių elementų, Komisija nenurodo kitų IRIS strateginio plano nuostatų, galinčių sudaryti įgaliojimą teikti nagrinėjamą viešąją paslaugą.

141    Be to, savo vertinimuose, pagal kuriuos nagrinėjamos viešosios paslaugos įsipareigojimas kyla kartu pagal susitarimą dėl pagalbos teikimo vietos ir IRIS strateginį planą (ginčijamo sprendimo 24, 25 ir 146 konstatuojamosios dalys), Komisija neatsižvelgia į aplinkybę, kad skiriasi šių oficialių aktų taikymo apimtis.

142    Kaip teisingai pažymi ieškovė, kalbama, pirma, apie sutartinį aktą, sudarytą su CPAS pasirinktais subjektais, ir, antra, strateginį planą, tvirtinamą kas penkeri metai vykdant IRIS asociacijos vidaus administravimą.

143    Susitarimu dėl pagalbos teikimo vietos, kuriame numatytas CPAS organinio įstatymo 57 straipsnyje numatytos viešosios paslaugos užduoties perdavimas, sukuriama sistema, kurioje potencialiai gali dalyvauti privatūs subjektai. 2011 m. lapkričio 18 d. rašte Komisija tvirtina, kad nagrinėjamus susitarimus gali sudaryti ne tik IRIS valstybinės ligoninės, tačiau jie taip pat gali apimti privačias ligonines.

144    Tačiau iš vykstant procesui Komisijos pateiktų patikslinimų matyti, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis patvirtinti strateginiai planai ir jie taikytini IRIS valstybinėms ligoninėms, taikomas tik šioms ligoninėms, išskyrus visas kitas Belgijos valstybines ir privačias ligonines. Be to, ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad pareiga gydyti visus pacientus bet kuriomis aplinkybėmis susijusi su pačiu viešosios sveikatos paslaugos pobūdžiu ir yra būdinga valstybinėms ligoninėms.

145    Galiausiai reikia pažymėti, kad ieškovės argumentas, susijęs su ginčijamame sprendime nurodytų specifinių ligoninių užduočių aiškumo trūkumu, paremtas jos pastaba dėl pagal LCH sukurtos sistemos, pagal kurią valstybinės ir privačios ligoninės finansuojamos iš BMF vadovaujantis identiškomis taisyklėmis, struktūros.

146    Iš tiesų Komisija pati nurodo, kad finansavimo sistema, pagrįsta BMF numatymu, apima konkrečiai visoms valstybinėms ar privačioms ligoninėms taikomą finansavimą, skirtą konkrečioms sąnaudoms, kurias patiria ligoninės, kurių pacientų socialinė-ekonominė situacija labai prasta, padengti (ginčijamo sprendimo 38–40 konstatuojamosios dalys).

147    Ji pažymi, be kita ko, kad viešosios paslaugos įsipareigojimas suteikti pagalbą visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis susijęs su LCH numatyta sveikatos priežiūra ir kompensuojamas pagal BMF B8 dalį. Ji taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje B8 dalyje numatytas finansavimas prieinamas visoms ligoninėms, patenkančioms į LCH taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar ligoninė valstybinė, ar privati (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis ir išnaša Nr. 63).

148    Šiuo atžvilgiu, kaip teisingai tvirtina ieškovė, Komisija privalėjo išsiaiškinti, ar šio konkretaus sąnaudų padengimo, skirto kompensuoti ligoninėms, gydančioms socialiai remtinus pacientus, tenkančią naštą, vienodai taikomo visoms ligoninėms, kurioms taikomas LCH, egzistavimas nepaneigia teiginio, jog tik IRIS ligoninėms pavesta viešosios paslaugos užduotis, susijusi su tuo, kad priežiūra būtų prieinama visiems pacientams, įskaitant socialiai remtinus pacientus.

149    Šio veiksnio svarbos tinkamai nepaneigia argumentas, kurį pateikė įstojusios į bylą Briuselio savivaldybės (šio sprendimo 47 punktas) įstojimo į bylą paaiškinime tvirtindamos, kad skirtingai nuo kitų Belgijos ligoninių IRIS ligoninės privalo suteikti medicininę pagalbą griežtai paisydamos pacientų ideologinių, filosofinių ir religinių įsitikinimų ir privalomai tiek skubiu, tiek neskubiu atveju net ir neturtingiems pacientams.

150    Iš tiesų reikia pažymėti, kad, kaip teisingai nurodo ieškovė, atsižvelgiant į nediskriminavimo principą, taikomą tiek pagal Belgijos teisę, tiek Sąjungos teisės sistemą, negalima teigti, kad privačios Briuselio ligoninės teisėtai gali atsirinkti pacientus pagal jų ideologinius, filosofinius, religinius įsitikinimus ar jų prastą turtinę padėtį.

151    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės argumentai patvirtina rimtas abejones dėl IRIS ligoninių specifinio aiškiai apibrėžto viešosios paslaugos įsipareigojimo suteikti pagalbą visiems pacientams bet kuriomis aplinkybėmis egzistavimo.

152    Dėl pareigos „teikti visapusišką ir tęstinę priežiūros paslaugą visose veiklos vykdymo vietose“ ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija nenurodė tikslaus šios pareigos turinio. Ji pažymi, kad visoms ligoninėms taikomos planavimo ir veiklos sąlygos pagal LCH ir įgyvendinamuosius teisės aktus.

153    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kalbant apie nagrinėjamos pareigos turinį, Komisija tik nurodo IRIS strateginių planų nuostatą, pagal kurią IRIS valstybinės ligoninės „įsipareigoja organizuoti pagalbą pacientams ir užtikrinti visą įmanomą jiems reikalingą priežiūrą“ (ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoji dalis).

154    Kaip teisingai tvirtina ieškovė, vien ši citata, pakartota ginčijamame sprendime, neleidžia konstatuoti, kad Komisija pakankamai išnagrinėjo įpareigojimus, susijusius su nagrinėjamos viešosios paslaugos užduotimi.

155    Žinoma, Komisija pirmą kartą 2011 m. lapkričio 18 d. atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus paaiškina, kad nagrinėjama specifinė užduotis yra „medicinos šalia“ užduotis ir kad IRIS strateginiuose planuose yra nuostatų, susijusių su decentralizuotos ligoninių veiklos išsaugojimu ir plačių ambulatorinių paslaugų teikimu siekiant, kad pacientams, ypač vyresnio amžiaus, būtų prieinama ligoninių priežiūros paslauga protingu atstumu nuo jų gyvenamosios vietos.

156    Tačiau iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija būtų nagrinėjusi taip apibrėžtos užduoties turinį.

157    Be to, per posėdį ieškovė teigė, kad „medicinos šalia“ poreikiai vykdant IRIS asociacijos veiklą nagrinėjamu atveju turi būti laikomi reliatyviais, nes Briuselio miesto teritorijoje jau yra 38 valstybinės ir privačios ligoninės.

158    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo nematyti, jog Komisija būtų nagrinėjusi, kiek dėl „medicinos šalia“ poreikių IRIS ligoninėms nustatyti papildomi viešosios paslaugos įpareigojimai, palyginti su visų Briuselio ligoninių įpareigojimais pagal LCH.

159    Taigi Komisija privalėjo išnagrinėti šiuos papildomus įpareigojimus, visų pirma juos palygindama su planavimo ir veiklos reikalavimais, taikytinais visoms ligoninėms, kurioms taikomas LCH, prieš nuspręsdama dėl IRIS ligoninių specifinės nagrinėjamos viešosios paslaugos užduoties egzistavimo.

160    Galiausiai per posėdį Komisija ir Prancūzijos Respublika tvirtino, kad bet kuriuo atveju vertinant aptariamų priemonių suderinamumą nebuvo būtina nustatyti, jog IRIS ligoninėms iš tikrųjų pavestos „specifinės“ viešosios paslaugos užduotys, kurios yra papildomos, palyginti su užduotimis pagal LCH. Jų nuomone, aplinkybė, kad IRIS ligoninėms pavestos viešosios paslaugos užduotys, neatsižvelgiant į tai, ar jos išimtinės, ar ne, yra pakankama konstatuoti, kad egzistuoja aiškiai apibrėžtas įgaliojimas teikti BESP.

161    Reikia pažymėti, kad, žinoma, net darant prielaidą, jog „specifinės“ IRIS ligoninių viešosios paslaugos užduotys, nagrinėtos ginčijamo sprendimo 146–149 konstatuojamosiose dalyse, sutampa su „bendromis“ ligoninių paslaugos užduotimis, kurios joms priskirtos pagal LCH, ši aplinkybė neišvengiamai nepaneigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja įgaliojimas teikti BESP.

162    Iš tiesų nepaneigiama galimybė, kad konkrečios IRIS ligoninėms taikomos finansavimo priemonės gali būti pateisinamos kitais motyvais, nei susijusiais su jų papildomų įsipareigojimų egzistavimu. Visų pirma, kaip papildomai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamojoje dalyje, valstybinių ligoninių deficito kompensavimas gali būti reikalingas dėl sanitarinės ir socialinės tvarkos priežasčių siekiant užtikrinti ligoninių sistemos tęstinumą ir gyvybingumą.

163    Vis dėlto požiūris, kurio Komisija laikosi ginčijamame sprendime, aiškiai pagrįstas išvada, kad nagrinėjamos pagalbos priemonės pateisinamos IRIS ligoninėms nustatytų papildomų viešosios paslaugos įpareigojimų, kaip „specifinių“ viešosios paslaugos užduočių, egzistavimu.

164    Todėl atliekant šio sprendimo teisėtumo kontrolę reikia išnagrinėti ieškovės ginčijamus Komisijos vertinimus, susijusius su šia išvada, siekiant patikrinti, ar jie patvirtina rimtų abejonių dėl nagrinėjamų priemonių suderinamumo su vidaus rinka buvimą. Iš tiesų Bendrasis Teismas negali pasisavinti Komisijos kompetencijos ir nuspręsti, kad jos vertinimas būtų toks pats, jei ji būtų pradėjusi oficialią tyrimo procedūrą (2011 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Austrija prieš Scheucher‑Fleisch ir kt., C-47/10 P, Rink. p. I‑10707, 109 punktas).

165    Taip pat reikia priminti, kad Komisijos pozicija grindžiama atsižvelgimu į tai, kad nagrinėjamoje sistemoje viešosios ligoninių paslaugos įpareigojimai pavesti visiems rinkos ūkio subjektams – valstybiniams ir privatiems. Taigi ginčijamame sprendime nagrinėjamos priemonės, anot Komisijos, yra būdingos IRIS ligoninėms, skirtingai nuo visų kitų Belgijos valstybinių ir privačių ligoninių.

166    Šiomis aplinkybėmis, kalbant apie įgaliojimą, suteiktą tam tikriems pasirinktiems viešiesiems subjektams, juo labiau reikia atskirti jų įgaliojimo ypatybes, nurodant skirtumus dėl specifinių įgaliojimų apimties, kurie pateisina papildomas finansavimo priemones, nei taikytinos visiems kitiems subjektams, įgaliotiems teikti viešąją paslaugą toje pačioje srityje.

167    Todėl reikia atmesti Komisijos ir Prancūzijos Respublikos teiginį, kad ieškovės argumentai, kuriais ginčijamos IRIS ligoninių „specifinės“ ligoninių paslaugos užduotys, yra nereikšmingi, nes nagrinėjamu atveju nebuvo būtina įrodyti, kad IRIS ligoninėms iš tikrųjų pavestos tokios „specifinės“ užduotys.

168    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti argumentai dėl ginčijamame sprendime atliktų vertinimų atskleidžia tam tikrus požymius, patvirtinančius rimtas abejones dėl aiškiai apibrėžto viešosios paslaugos įgaliojimo, susijusio su IRIS ligoninių „specifinėmis“ ligoninių paslaugos užduotimis, egzistavimo.

169    Be to, iš ginčijamo sprendimo ir taikant proceso organizavimo priemones pateiktos informacijos matyti, kad Komisija išsamiai neišnagrinėjo oficialių aktų, susijusių su nagrinėjamos viešosios paslaugos užduotimis, turinio.

170    Taigi aplinkybė, kad atlikdama pirminį tyrimą Komisija negalėjo išsamiai ir nuosekliai įvertinti reikšmingų veiksnių, taip pat yra rimtų sunkumų egzistavimo požymis.

–       Dėl įgaliojimo, susijusio su IRIS ligoninių ne ligoninių paslaugų užduotimis

171    Tarp IRIS ligoninių specifinių ne ligoninių paslaugos užduočių Komisija išskiria, pirma, CPAS deleguotas socialines užduotis (ginčijamo sprendimo 49–52 ir 151–155 konstatuojamosios dalys) ir, antra, „kitas“ užduotis, kurios apsiriboja įpareigojimais pagal dvikalbystės sistemą (59–62 ir 156 konstatuojamosios dalys).

172    Ieškovė tvirtina, kad šios skirtingos užduotys nėra aiškiai apibrėžtos ginčijamame sprendime nurodytuose teisės aktuose ir kad bet kuriuo atveju IRIS tinklo ataskaitose išvardytos socialinės užduotys sutampa su privačių ligoninių užduotimis.

173    Kalbant, pirma, apie su dvikalbyste susijusius įpareigojimus, reikia pažymėti, kad jų svarba, kiek tai susiję su pagalbos priemonėmis, nagrinėjamomis ginčijamame sprendime, yra ribota, atsižvelgiant į tai, kad jiems netaikomas specialus finansavimas ir Komisija juos nagrinėjo tik tiek, kiek jie neatsiejamai susiję su kita subsidijuojama veikla (ginčijamo sprendimo 112 ir 181 konstatuojamosios dalys).

174    Kalbant, antra, apie socialines užduotis, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog CPAS deleguotos užduotys, apibrėžtos CPAS organinio įstatymo 57 straipsnyje, IRIS ligoninėms pavestos 2003 m. vasario 13 d. įsakymu ir susitarimais (ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamoji dalis).

175    Komisija konstatuoja, kad nagrinėjamų užduočių turinys yra susijęs su „socialinės paslaugos – padėti pacientams ir jų šeimoms spręsti ir tvarkyti administracines, finansines, santykių ir socialines problemas ir sunkumus, susijusius su liga, buvimu ir gydymu ligoninėje bei naujomis perspektyvomis ir situacijomis“ veikimu ir apima „administracinę pagalbą, psichosocialinę paramą, informacijos teikimą, prevenciją, sąmoningumo skatinimą, bendradarbiavimą ir koordinavimą“ (ginčijamo sprendimo 52 ir 180 konstatuojamosios dalys).

176    Be to, ji nurodo, kad tai yra ne ligoninių paslaugos veikla, kuria siekiama pacientams ir jų artimiesiems pagal jų poreikius suteikti socialinę-materialinę, socialinę-administracinę ar psichosocialinę pagalbą, papildant medicininę IRIS ligoninių pagalbą, ir kad šios užduotys apima individualios socialinės pagalbos teikimą kartu su medicinine pagalba pacientams (ginčijamo sprendimo 111 ir 152 konstatuojamosios dalys).

177    Šiuo atžvilgiu, pirma, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo ieškovė, CPAS organinio įstatymo 57 straipsnis nėra pakankamas teisinis pagrindas nagrinėjamos viešosios paslaugos užduočiai, nes tai yra teisinė nuostata, skirta tik CPAS.

178    Antra, dėl 2003 m. vasario 13 d. įsakymo ieškovė teigia, kad minėtos viešosios paslaugos užduotys jame aiškiai neapibrėžiamos.

179    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šiame šalių pateiktame įsakyme numatytos specialios metinės subsidijos savivaldybėms, skirtos „savivaldybių svarbos užduotims vykdyti“, tačiau, kaip teisingai pažymi ieškovė, nėra jokio paaiškinimo dėl atitinkamų savivaldybių svarbos užduočių pobūdžio.

180    Trečia, dėl vykdant socialines užduotis sudarytų susitarimų ieškovė tvirtina, kad Komisija nenurodo konkrečių nuostatų, kuriose detalizuojamos šios užduotys.

181    Šiuo atžvilgiu, kalbant apie Briuselio-Sostinės regiono ir savivaldybių sudarytus susitarimus dėl subsidijos už socialines užduotis (ginčijamo sprendimo 57 ir 180 konstatuojamosios dalys), Komisija prie 2011 m. lapkričio 18 d. rašto pridėjo standartinį susitarimą, sudarytą tarp FRBRTC, Briuselio-Sostinės regiono, Briuselio savivaldybės ir atitinkamo CPAS. Šio susitarimo 1 straipsnio b punkte ir 4 straipsnyje numatyta, kad paskola atitinkamai savivaldybei suteikiama „už socialinio pobūdžio ligoninės paslaugą“, tačiau susitarime nenurodytas konkretus šio „socialinio pobūdžio“ turinys.

182    Dėl CPAS ir IRIS ligoninių sudarytų susitarimų (ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamoji dalis) Komisija atsiliepime į ieškinį tvirtina, kad jais IRIS ligoninėms pavesta vykdyti užduotis vietoj CPAS, t. y. sudaryti socialines anketas ir gauti patvirtinamuosius dokumentus.

183    Paprašyta pateikti nagrinėjamus susitarimus, Komisija 2011 m. lapkričio 18 d. rašte nurodė, kad kalbama apie susitarimą dėl pagalbos teikimo vietos, kuriuo taip pat nustatomos IRIS ligoninių ligoninės paslaugos užduotys (žr. šio sprendimo 126 punktą).

184    Atsiliepime į ieškinį ir per posėdį Komisija nurodė šio susitarimo 3 straipsnį, kuriame numatyta:

„Ligoninė gali <…> iš CPAS susigrąžinti išlaidas, patirtas už suteiktą priežiūrą asmeniui, įregistruotam gyventojų, užsieniečių ar laukimo registre, jei šis asmuo <…> priimamas ir gydomas skubos atveju <…> ir CPAS pripažįsta sunkią jo materialinę padėtį; kiek įmanoma, ligoninė surenka pirminius socialinės anketos duomenis ir juos perduoda CPAS <…> Registracijos viename iš minėtų registrų patvirtinimą patikrina ligoninė, pasinaudodama savo turimomis priemonėmis.“

185    Be to, atsižvelgiant į Komisijos vykstant procesui pateiktas pastabas, šios užduoties vykdymas, apimantis pirminių duomenų, reikalaujamų tam, kad CPAS galėtų parengti reikalavimą, susijusį su išlaidų padengimu, surinkimą, sudaro didžiąją dalį dėl socialinių užduočių patirtų išlaidų.

186    Taigi reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su nagrinėjamų socialinių užduočių turiniu, šios pastabos ne visiškai sutampa su ginčijamame sprendime atliktais vertinimais, kuriuose nenurodomas įpareigojimas rinkti duomenis, reikalingus, kad CPAS galėtų patvirtinti reikalavimą, o analizuojamas ligoninės socialinės paslaugos, susijusios, be kita ko, su „administracine pagalba, psichosocialine parama, informacijos teikimu, prevencija, sąmoningumo skatinimu, bendradarbiavimu ir koordinavimu“ ir kuria siekiama „padėti pacientams ir jų šeimoms spręsti ir tvarkyti administracines, finansines, santykių ir socialines problemas ir sunkumus, susijusius su liga, buvimu ir gydymu ligoninėje bei naujomis perspektyvomis ir situacijomis“, veikimas (žr. šio sprendimo 175 ir 176 punktus).

187    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su IRIS ligoninių viešosios ne ligoninių paslaugos užduotimis, ieškovė pateikė nemažai įrodymų, galinčių patvirtinti abejones dėl nagrinėjamų priemonių suderinamumo su kriterijumi, susijusiu su aiškiai apibrėžto pobūdžio ir turinio viešosios paslaugos užduoties egzistavimu.

188    Be to, vykstant procesui Komisijos pateiktais patikslinimais šios abejonės neišsklaidytos.

 Dėl iš anksto nustatytų kompensacijos kriterijų

189    Pagal antrąją sprendimo Altmark sąlygą kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto siekiant išvengti to, kad ši kompensacija suteiktų ekonominę naudą, dėl kurios gaunančiai įmonei būtų sudarytos palankesnės sąlygos konkuruojančių įmonių atžvilgiu.

190    Be to, pagal Sprendimo 2005/842 4 straipsnio d punktą oficialiuose aktuose, kuriais pavedama teikti BESP, turi būti nurodyti „kompensacijos apskaičiavimo, kontrolės ir peržiūros kriterijai“.

191    Valstybė narė turi plačią diskreciją ne tik apibrėždama BESP užduotį, bet taip pat ir nustatydama kompensaciją už su BESP susijusias sąnaudas. Konkrečiai tariant, nacionalinės teisės aktų leidėjui nedraudžiama nacionalinėms institucijoms palikti tam tikrą diskreciją nustatant kompensaciją už dėl BESP užduoties vykdymo patirtas išlaidas. Tačiau nagrinėjami kriterijai turi būti apibrėžti taip, kad valstybei narei būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti BESP sąvoka (minėto sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją 214 punktas).

192    Taigi nagrinėjamas kriterijus palieka valstybėms narėms laisvę pasirinkti praktines priemones siekiant užtikrinti jo laikymąsi, jeigu kompensacijos nustatymo priemonės išlieka objektyvios ir skaidrios (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją, T-309/04, T-317/04, T-329/04 ir T-336/04, Rink. p. II-2935, 227 ir 228 punktus). Šiuo tikslu Komisijos atliekamas vertinimas turi būti pagrįstas konkrečių teisinių ir ekonominių sąlygų, į kurias atsižvelgiant nustatyta kompensacijos suma, analize (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją 230 punktą).

193    Šiuo atveju ginčijamame sprendime nagrinėjamos priemonės, apibendrintos jo 102 konstatuojamojoje dalyje, apima tiek visoms ligoninėms pagal LCH numatytą sistemą, pagrįstą BMF patvirtinimu, suteiktas kompensacijas, kurių ieškovė neginčijo, tiek vien IRIS ligoninėms taikomas priemones, kiek tai susiję su, pirma, IRIS ligoninių specifinių ligoninių paslaugų užduočių finansavimo priemonėmis, antra, 1995 m. restruktūrizavimo pagalba ir, trečia, IRIS ligoninių socialinių užduočių finansavimo priemonėmis.

–       Dėl ligoninių paslaugų užduočių finansavimo

194    Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, IRIS ligoninių specifinių ligoninių paslaugų užduočių finansavimas apima, pirma, ligoninių veiklos deficito kompensavimą, pagrįstą LCH 109 straipsniu, ir, antra, FRBRTC regioniniu lygiu įgyvendintą sistemą siekiant laikinai avansu suteikti deficitui padengti reikalingas sumas (ginčijamo sprendimo 43–48 ir 188 konstatuojamosios dalys).

195    Kalbant, pirma, apie LCH 109 straipsnį, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad šia nuostata įtvirtinamas papildomas vien valstybinėms ligoninėms taikomas finansavimas, atsižvelgiant į principą, kad valstybinių ligoninių deficitą padengia savivaldybės, Belgijos teisėje egzistuojantį nuo 1973 m. Šis padengimas priklauso nuo kompetentingo ministro patvirtintos deficito sumos, išskyrus „veiklos, kuri nepriskirtina ligoninės veiklai“ deficitą, o veiksniai, į kuriuos atsižvelgiama, nurodyti Karaliaus dekrete (ginčijamo sprendimo 43–45 ir 177 konstatuojamosios dalys).

196    Reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai nesusiję su šia kompensacijos priemone, taikoma visoms Belgijos valstybinėms ligoninėms, kaip tokia.

197    Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad skunde ieškovė kritikavo tik tariamą FRBRTC suteiktą viešosios paslaugos sąnaudų kompensacijos permoką. 2006 m. gruodžio 21 d. rašte Komisijai, pridėtame prie ieškinio, ji nurodė neginčijanti „savivaldybių intervencijos, kiek tai susiję su valstybinių ligoninių deficitu, pagrįstos Ligoninių įstatymo 109 straipsniu“, ir patikslino, kad skundo dalykas susijęs su „Regiono suteiktu finansavimu <…> vien [IRIS] ligoninėms“.

198    Per posėdį ieškovė nurodė, kad ji neginčija LCH 109 straipsnyje numatyto savivaldybių atliekamo valstybinių ligoninių deficito padengimo kaip tokio, tačiau tik tiek, kiek jis susijęs su tariamomis IRIS ligoninių specifinėmis užduotimis.

199    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime yra daug nuorodų, susijusių su išankstiniais LCH 109 straipsnyje numatytos kompensacijos kriterijais, kurių ieškovė neginčija.

200    Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamosios dalies matyti, kad nagrinėjama kompensacija, reglamentuojama LCH 109 straipsniu ir Karaliaus dekretu dėl įgyvendinimo priemonių, taikoma tik su ligoninių paslaugos veikla susijusiam deficitui, kurį patvirtina kompetentingas ministras, o šio deficito nustatymo kriterijai ir procedūra, beje, aiškiai apibrėžti teisės aktuose. Iš šio deficito apskaičiavimo tvarkos matyti, kad kompensacija apribota vykdant viešąją ligoninių paslaugą faktiškai patirtomis sąnaudomis, nekompensuotomis kitomis priemonėmis.

201    Kadangi ieškovė ginčija ryšį tarp nagrinėjamos kompensacijos ir IRIS ligoninių specifinių viešosios paslaugos užduočių, reikia pažymėti, kad LCH 109 straipsnyje nurodytas ligoninių, kurias administruoja CPAS, CPAS organinio įstatymo 118 straipsnyje nurodytos asociacijos ir tarpsavivaldybinės asociacijos, apimančios vieną ar kelis CPAS, ar savivaldybes, deficito padengimas.

202    Kaip teisingai pažymi Komisija, todėl ryšys su viešosios paslaugos pagal CPAS organinį įstatymą vykdymu yra neatsiejamas nuo šios nuostatos struktūros.

203    Kalbant apie iš BMF kompensuojamų sąnaudų ir sąnaudų, kurios gali būti padengiamos pagal LCH 109 straipsnį, aiškaus atskyrimo nebuvimą, kritikuojamą ieškovės, pažymėtina, kad Komisija pati nurodo, jog šia nuostata leidžiama padengti IRIS ligoninių patirtas sąnaudas dėl užduočių, kurios taip pat finansuojamos iš BMF, ir visų pirma pagal B8 poskyrį, susijusį su socialiai remtinais pacientais. Kadangi dėl šių įsipareigojimų susidariusios papildomos sąnaudos nekompensuojamos iš BMF ir prisideda prie IRIS ligoninių su ligoninių paslaugomis susijusio deficito, jas iš dalies padengia viešosios valdžios institucijos, remdamosi LCH 109 straipsniu (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis).

204    Priešingai nei tvirtina ieškovė, ši ypatybė nebūtinai paneigia kompensacijos kriterijų skaidrumą.

205    Iš tiesų ieškovė neginčija, kad LCH 109 straipsnis taikomas tik viešosios ligoninių paslaugos sąnaudoms. Ji nenurodo argumentų, patvirtinančių, kad šios nuostatos taikymas leidžia apimti sąnaudas, nesusijusias su viešosios paslaugos užduotimis.

206    Šiuo atžvilgiu, nors nagrinėjama finansavimo sistema apima tiek deficitą, kuris gali būti padengiamas iš BMF, tiek papildomas sąnaudas, nedengiamas iš BMF, neginčijama, kad apskritai LCH 109 straipsniu siekiama kompensuoti viešosios paslaugos teikimo sąnaudas, o tai reiškia, kad paneigiama galimybė piktnaudžiauti BESP sąvoka.

207    Taigi reikia konstatuoti, kad ieškovė nenurodo argumentų, galinčių paneigti Komisijos vertinimus, susijusius su pareiga padengti valstybinių ligoninių deficitą pagal LCH 109 straipsnį.

208    Kalbant, antra, apie per FRBRTC vien IRIS ligoninėms skiriamas lėšas, ieškovė ginčija Komisijos vertinimą, kad FRBRTC išmokėtos sumos yra tik iš pagal LCH 109 straipsnį valstybinėms ligoninėms mokėtinų sumų grąžintinas avansas, todėl FRBRTC intervencija yra „nuliui lygus veiksmas“. Ji tvirtina, kad dėl FRBRTC veikimo skaidrumo trūkumo negalima nustatyti, kiek šiais mokėjimais padengiamas ligoninių deficitas, kaip tai suprantama pagal LCH 109 straipsnį, ir kad pareiga grąžinti avansą nenumatyta oficialiuose aktuose.

209    Reikia pažymėti, kad, kaip teisingai tvirtina ieškovė, ginčijamame sprendime nagrinėjama sistema, susijusi su lėšų mokėjimu per FRBRTC, painiojama su LCH 109 straipsnyje numatyta sistema.

210    Pagal ginčijamą sprendimą per FRBRTC suteikiamo avanso sistema siekiama įvykdyti LCH 109 straipsniu vietos valdžios institucijoms nustatytą pareigą (47 konstatuojamoji dalis), todėl ši nuostata taip pat yra avanso sistemos teisinis pagrindas (188 konstatuojamoji dalis).

211    Taigi ginčijamame sprendime nėra atskiro išankstinių kompensacijos kriterijų, susijusių su per FRBRTC suteikiamo avanso sistema, vertinimo, o apsiribojama kompensacijos kriterijų, susijusių su LCH 109 straipsniu, analize (175 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).

212    Paklausta apie tai taikant proceso organizavimo priemones, Komisija 2011 m. lapkričio 18 d. rašte nurodė, kad LCH 109 straipsnis ir FRBRTC avanso sistema „iš dalies sutampa ir jų taikymas tarpusavyje susijęs“, todėl tai yra „iš esmės ta pati kompensavimo sistema“.

213    Tačiau reikia pažymėti, kad finansavimo per FRBRTC sistema gali būti laikoma atskira nuo priemonės, skirtos deficitui padengti pagal LCH 109 straipsnį, pagalbos priemone.

214    Iš tiesų, net pripažįstant, kad tai yra kompensacija, kuri naudojama tik padengti didelį LCH 109 straipsnyje numatytų mokėjimų vėlavimą ir vėliau turi būti grąžinta (ginčijamo sprendimo 188 konstatuojamoji dalis), negalima paneigti, kad ligoninėms ji suteikia nors ir laikiną naudą ir dėl to gali būti laikoma atskira kompensacijos priemone (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C-140/09, Rink. p. I-5243, 45 punktą).

215    Taigi, kadangi Komisija atskirai neįvertino finansavimo kriterijų, susijusių su FRBRTC sistema, reikia konstatuoti, kad aptariamą pagalbos priemonę ji išnagrinėjo neišsamiai.

216    Šiuo atžvilgiu Komisija 2011 m. lapkričio 18 d. rašte klaidingai tvirtina, kad šie kriterijai „atliekant analizę yra visiškai antraeiliai, nes iš esmės jie susiję su savivaldybių, o ne ligoninių finansavimu“.

217    Šį teiginį paneigia ginčijamo sprendimo 188 konstatuojamoji dalis, pagal kurią Briuselio-Sostinės regiono per FRBRTC savivaldybėms skiriamos lėšos yra skirtos kompensuoti IRIS ligoninių deficitą ir joms pervedamos.

218    Be to, FRBRTC ir savivaldybių sudaryto susitarimo siekiant nustatyti nagrinėjamą kompensaciją, pridėto prie Komisijos 2011 m. lapkričio 18 d. rašto, nuostatose numatyta, kad „savivaldybei suteiktos lėšos pervedamos ligoninei [vėliausiai] per 7 darbo dienas“ (4 straipsnis).

219    Iš šių argumentų matyti, kad kalbant apie specialų IRIS ligoninių finansavimą per FRBRTC, ieškovės argumentai patvirtina abejones dėl nagrinėjamų priemonių suderinamumo su sąlyga, susijusia su išankstiniais kompensacijos kriterijais.

–       Dėl 1995 m. restruktūrizavimo pagalbos

220    Ginčijamame sprendime Komisija nagrinėjo 1996 m. birželio mėn. patvirtintą FRBRTC atitinkamoms Briuselio savivaldybėms suteiktos maždaug 100 mln. EUR paskolos priskyrimą prie beviltiškų skolų siekiant, kad jos „1995 m. [gruodžio] 31 d. padengtų ligoninių likvidavimo įsipareigojimus“. Priskyrimą prie beviltiškų skolų 1999 m. patvirtino Briuselio-Sostinės regiono vyriausybė, konstatavusi, kad savivaldybės laikėsi savo finansinių planų (visų pirma ginčijamo sprendimo 65–68 ir 178–200 konstatuojamosios dalys).

221    Komisija atsiliepime į ieškinį nurodo, kad kalbama apie sumų, savivaldybių mokėtinų IRIS ligoninėms, padengimą dėl nuo 1989 m. iki 1993 m. susidariusio deficito.

222    Ieškovė neginčija šio argumento, tačiau iš esmės teigia, jog nagrinėjama prie beviltiškų skolų priskirta paskola patvirtina, kad per FRBRTC išmokėtas avansas nėra grąžintinas, kad avansu išmokėtos sumos nėra aiškiai susijusios su deficitu, kaip tai suprantama pagal LCH 109 straipsnį, ir kad dėl to negalima atmesti kompensacijos permokos galimybės. Ji kritikuoja FRBRTC veikimo skaidrumo trūkumą.

223    Pažymėtina, kad nagrinėjama paskola ginčijamame sprendime pateiktame vertinime aiškiai atskirta nuo kitų nagrinėtų priemonių, skirtų kompensuoti BESP sąnaudas, susidariusias laikotarpiais po 1995 m. restruktūrizavimo.

224    Komisija nurodo, kad 1995 m. gruodžio 31 d. užbaigtas Briuselio valstybinių ligoninių restruktūrizavimas apėmė buvusių ligoninių likvidavimą ir veiklos perdavimą naujoms teisiškai ir finansiškai savarankiškoms teisinėms struktūroms (ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamoji dalis).

225    Taigi restruktūrizavimo pagalba Komisijos nagrinėta tiek, „kiek ši pagalba <…> gali būti analizuojama kaip taikoma naujiems teisiniams subjektams, pakeitusiems buvusias ligonines, priklausiusias CPAS, kurie buvo tiesioginiai šios pagalbos gavėjai“ (ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamoji dalis ir išnaša p. 128 ).

226    Anot Komisijos, nagrinėjama pagalba susijusi su ligoninių veiklos deficito likvidavimu pagal LCH 109 straipsnį už laikotarpį nuo 1989 m. iki restruktūrizavimo dienos. Taigi ji susijusi su viešosios ligoninių paslaugos užduotimis, kurias CPAS valstybinės ligoninės vykdė iki 1996 m. Be to, ji buvo suteikta remiantis 1994 ir 1995 m. teisės aktų nuostatomis, kuriomis nuo šios datos suteikta neatšaukiama teisė į finansavimą, ir ją IRIS ligoninės gavo tik netiesiogiai, nes šios ligoninės tuo metu neturėjo teisinio subjektiškumo (178 konstatuojamoji dalis).

227    Ieškovė nenurodo argumentų, galinčių paneigti šiuose vertinimuose nurodytų priemonių suderinamumą.

228    Be to, teigdama, kad trūksta FRBRTC veikimo skaidrumo, ieškovė nepaaiškina, kaip nagrinėjamos paskolos, suteiktos vykdant restruktūrizavimo veiksmus 1995 m. ir skirtos padengti nuo 1989 iki 1993 m. susikaupusias valstybinių ligoninių skolas, sąlygos gali pagrįsti jos argumentą, susijusį su skaidrumo trūkumu, kiek tai susiję su kitomis per FRBRTC suteiktomis lėšomis.

229    Taigi neginčytina, kad šios kitos lėšos yra susijusios su skirtingu, vėlesniu nei 1995 m., laikotarpiu ir buvo suteiktos kitokiomis teisinėmis aplinkybėmis nei dėl 1995 m. reformos.

230    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus dėl paskolos, susijusios su 1995 m. restruktūrizavimu, sąlygų.

–       Dėl socialinių užduočių finansavimo

231    Dėl IRIS ligoninių socialinių užduočių finansavimo Komisija pažymi, kad šių užduočių sąnaudos kompensuojamos specialia subsidija pagal 2003 m. vasario 13 d įsakymą. Ji nurodo, kad tai yra priemonė, kurios metinį biudžetą – nagrinėjamais laikotarpiais jį sudarė 10 mln. EUR – kiekvienais metais tvirtino Briuselio-Sostinės regiono parlamentas ir todėl viešosios valdžios institucijos galėjo jį reguliariai peržiūrėti (ginčijamo sprendimo 53–58 konstatuojamosios dalys).

232    Ieškovė teigia, kad nėra išankstinių kompensacijos už socialines užduotis kriterijų ir iš esmės ginčija ryšį tarp nagrinėjamos subsidijos ir šių užduočių vykdymo sąnaudų. Ji tvirtina, kad dėl subsidijos sudaryti susitarimai yra pernelyg abstraktūs, o jų trūkumai pažymėti Briuselio-Sostinės regiono ministerijos finansų patikrinimo pranešimuose, ir nurodo, kad standartiniame susitarime neminimos užduotys, už kurias suteikiama subsidija, todėl neįmanoma jokia jos panaudojimo kontrolė.

233    Pažymėtina, kad finansų patikrinimo pranešimai, kuriais remiasi ieškovė, gauti 2010 m. rugpjūčio mėn., nebuvo tarp duomenų, kuriuos Komisija turėjo priimdama sprendimą dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo. Todėl į juos negali būti atsižvelgiama siekiant patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą (žr. minėto sprendimo Nuova Agricast 54–60 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

234    Kalbant apie ieškovės kritiką, susijusią su 2003 m. vasario 13 d. įsakyme numatytos subsidijos skyrimo sąlygomis, reikia pažymėti, kad, remiantis šiuo įsakymu, Briuselio-Sostinės regiono vyriausybė kiekvienais metais gali skirti vieną ar kelias specialias subsidijas savivaldybėms, skirtas savivaldybių svarbos užduotims įgyvendinti (2 straipsnis).

235    Vyriausybė nustato, pirma, prašymų skirti subsidiją nagrinėjimo procedūrą, pateiktinų dokumentų sąrašą, sprendimo skirti subsidiją atšaukimo ir jų grąžinimo tvarką užduočių nevykdymo atveju ir, antra, subsidijų sumą, kurios „lygios mažiausiai 50 % ir daugiausiai – 100 % [savivaldybių svarbos] užduočių ir uždavinių vykdymo sąnaudų“ (to paties įsakymo 3 straipsnis). Be to, numatytas susitarimo tarp Briuselio-Sostinės regiono ir savivaldybės gavėjos sudarymas siekiant nustatyti atitinkamus jų įsipareigojimus (4 straipsnis).

236    Be to, Komisija nurodo, kad nagrinėjama finansavimo sistema taikoma pagal su atitinkamomis savivaldybėmis sudarytą susitarimą, kuriame numatyta, kad subsidija skiriama „už valstybinių ligoninių socialines užduotis“ ir kad subsidijuojamos socialinės užduotys susijusios su veikla, „kurios turinys nustatytas iš anksto ir detalizuotas IRIS strateginiuose planuose“, o sąnaudų kriterijai taip pat nustatomi iš anksto (ginčijamo sprendimo 57 ir 180 konstatuojamosios dalys).

237    Šiuo atžvilgiu Briuselio-Sostinės regiono ir vienos iš atitinkamų savivaldybių sudarytame susitarime, įstojusių į bylą Briuselio savivaldybių pridėtame (šio sprendimo 47 punktas) prie jų įstojimo į bylą paaiškinimo, numatyta pervesti specialią subsidiją pagal 2003 m. vasario 13 d. įsakymą siekiant įgyvendinti savivaldybės svarbos užduotį, pavadintą „Savivaldybės dalyvavimas įgyvendinant Briuselio valstybinių ligoninių socialines užduotis“ (1 straipsnis). Ši subsidija visa turi būti pervesta per 15 dienų atitinkamai IRIS ligoninei (susitarimo 2 straipsnis).

238    Be to, FRBRTC ir atitinkamų savivaldybių sudaryto susitarimo, Bendrajam Teismui paprašius Komisijos pateikto pridedant prie 2011 m. lapkričio 18 d. rašto, 1 straipsnio b punkte numatyta, kad FRBRTC „įsipareigoja prisidėti prie bendro savivaldybės finansų stabilumo suteikdamas paskolą, jai leidžiančią <…> dalyvauti finansuojant socialinę sritį dėl finansinio plano ir [atitinkamos IRIS ligoninės] restruktūrizavimo“.

239    Pažymėtina, kad šie Komisijos ir įstojusių į bylą šalių vykstant procesui pateikti aktai nepaaiškina su nagrinėjama subsidija susijusių finansinių taisyklių, todėl negali paneigti ieškovės argumentų dėl sąlygos, susijusios su išankstiniais kompensacijos kriterijais, taikymo.

240    Taip pat reikia priminti, kad 2003 m. vasario 13 d. įsakymo 3 straipsnyje numatytas, be kita ko, subsidijų skyrimo, jų suteikimo atšaukimo ir grąžinimo užduočių nevykdymo atveju tvarkos patvirtinimas (šio sprendimo 235 punktas).

241    Tačiau ginčijamame sprendime ši tvarka neanalizuojama, o tik nurodoma to paties įsakymo 3 straipsnio 2 dalis, pagal kurią subsidijos yra „lygios mažiausiai 50 % ir daugiausiai – 100 % [savivaldybių svarbos] užduočių ir uždavinių vykdymo sąnaudų“.

242    Be to, pažymėtina, kad nei iš ginčijamo sprendimo motyvų, nei Komisijos vykstant procesui pateiktos informacijos nematyti, kad ji būtų nagrinėjusi socialinių užduočių, susijusių su specialia nagrinėjama subsidija, turinį, prieš konstatuodama, kad kompensacijos suma nustatyta pagal objektyvią ir skaidrią tvarką.

243    Iš tiesų šią subsidiją reglamentuojančiuose aktuose, t. y. 2003 m. vasario 13 d. įsakyme ir minėtuose susitarimuose, tik nurodoma „socialinė sritis“ ar „socialinės užduotys“, neapibrėžiant tikslaus šių sąvokų turinio ir aiškiai nesiremiant socialinės paslaugos, kuria siekiama pacientams ir jų artimiesiems suteikti administracinę ar psichologinę pagalbą, papildant medicininę pagalbą, veikimu (žr. šio sprendimo 175 ir 176 punktus).

244    Todėl ieškovė teisingai tvirtina, kad Komisija turėjo turėti abejonių dėl FRBRTC ir atitinkamų savivaldybių sudarytame susitarime nurodytos kompensacijos priemonės, susijusios su IRIS ligoninių socialinėmis užduotimis, suderinamumo, atsižvelgiant į sąlygą, susijusią su išankstinių kompensacijos kriterijų egzistavimu.

 Dėl priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos, egzistavimo, ir kompensacijos permokos nebuvimo

245    Pagal Sprendimo 2005/842 4 straipsnio e punktą oficialiuose aktuose, kuriais atitinkamai įmonei pavedama teikti BESP, turi būti nurodytos „priemonės kompensacijos permokai išvengti ir grąžinti“.

246    Sprendimo 2005/842 5 straipsnyje dėl kompensacijos sumos, be kita ko, numatyta:

„1.      Kompensacijos suma negali viršyti sumos, kurios reikia sąnaudoms, susidariusioms vykdant viešosios paslaugos įsipareigojimus, padengti, atsižvelgiant į gautas pajamas ir pagrįstą nuosavo kapitalo pelną, būtiną vykdant tuos įsipareigojimus. Kompensacija turi būti iš tikrųjų naudojama bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimui, nepažeidžiant įmonės teisės gauti pagrįstą pelną.

<…>

2.      Sąnaudos, į kurias turi būti atsižvelgiama, yra visos dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo patiriamos sąnaudos. Jos apskaičiuojamos remiantis šiais bendrai priimtais sąnaudų apskaitos principais:

a)      kai įmonė vykdo veiklą, susijusią tik su bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimu, būtina atsižvelgti į visas įmonės sąnaudas <…>“

247    Šiose nuostatose atsižvelgiama į trečiąjį sprendimo Altmark kriterijų, pagal kurį kompensacija negali viršyti to, kas būtina visoms ar daliai sąnaudų, patirtų vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, padengti, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas pajamas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu.

248    Be to, pagal Sprendimo 2005/842 6 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas valstybės narės vykdo reguliarius kompensacijos permokos patikrinimus arba užtikrina tokių patikrinimų vykdymą, reikalauja grąžinti bet kokią galimą kompensacijos permoką ir atnaujina kompensacijos apskaičiavimo kriterijus. Kai kompensacijos permoka neviršija 10 % metinės kompensacijos sumos, tokia kompensacijos permoka gali būti perkeliama į kitą laikotarpį ir atimama iš kompensacijos sumos, mokėtinos tą laikotarpį.

249    Nagrinėjamu atveju aptariamas priemones šių reikalavimų atžvilgiu Komisija išnagrinėjo ginčijamo sprendimo 182–201 konstatuojamosiose dalyse ir nusprendė, kad nagrinėjami kriterijai įvykdyti.

250    Ieškovė ginčija šį vertinimą, pateikdama argumentus, pirma, dėl kompensacijos permokos, susijusios su IRIS ligoninių specifinėmis ligoninių ir ne ligoninių paslaugų užduotimis, kontrolės nebuvimo ir, antra, dėl kompensacijos permokos, susijusios su šių dviejų tipų užduotimis, įskaitant susijusią su pagalba ligoninėms reorganizuoti 1995 m., egzistavimo iš tikrųjų.

–       Dėl priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos finansuojant ligoninių paslaugos užduotis

251    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime nurodytos sistemos, leidžiančios išvengti kompensacijos permokos, yra pernelyg abstrakčios, nes jose tik nurodyti „grynai konceptualūs“ principai nurodo, pavyzdžiui, kad kompensacijos permoka yra draudžiama. Be to, dėl per FRBRTC suteikiamo avanso sistemos ji teigia, kad nėra pareigos grąžinti avansą.

252    Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 182–190 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisingai nagrinėja, atsižvelgdama į Sprendimo 2005/842 4 straipsnio e punktą, ar egzistuoja užduoties paskyrimo aktuose numatytos priemonės, leidžiančios išvengti ir ištaisyti kompensacijos permokas.

253    Kalbant, pirma, apie ligoninių paslaugos užduočių pagal LCH finansavimo sistemą, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime aprašomos pagal LCH numatytos bendrosios priemonės, kurių ieškovė neginčija (ginčijamo sprendimo 182–187 konstatuojamosios dalys), ir jame nurodoma, kad specifinėms užduotims, kompensuojamoms pagal LCH 109 straipsnį, „taikoma ta pati finansavimo sistema“ (to paties sprendimo 190 konstatuojamoji dalis) ir kad deficito apibrėžimas, reglamentuojamas šią nuostatą įgyvendinančiais Karaliaus dekretais, yra priemonė, leidžianti išvengti netinkamų finansuoti išlaidų padengimo (189 konstatuojamoji dalis).

254    Priešingai nei teigia ieškovė, šis vertinimas nepatvirtina, kad Komisijos atlikta analizė nepakankama.

255    Visų pirma aprašytos priemonės neapsiriboja principo, pagal kurį draudžiama kompensacijos permoka, nurodymu, o apima deficito, susijusio su ligoninių veikla, kurį patvirtina federalinis ministras, nustatymo kriterijus.

256    Kalbant, antra, apie ligoninių paslaugos užduočių finansavimo sistemą per FRBRTC suteikiant avansą, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog deficitas pagal LCH 109 straipsnį nustatomas labai pavėluotai, o šis vėlavimas gali tęstis iki dešimties metų. Todėl subsidija atitinkamoms savivaldybėms suteikiama „kaip avansas, susijęs su deficitu“. Ji susijusi su lėšomis, kurios „pagal patikimus apskaičiavimus turėtų leisti padengti dalį ligoninių deficito“ ir ja siekiama „laikinai avansu suteikti Briuselio valstybinių ligoninių deficitui padengti reikalingas sumas, laukiant, kol bus nustatytas galutinis deficitas“ (ginčijamo sprendimo 47 ir 188 konstatuojamosios dalys).

257    Skirtingai nuo oficialių aktų, kuriais remiamasi ginčijamame sprendime, susijusių su deficito pagal LCH 109 straipsnį patvirtinimu ir skirtų apibrėžti šį viešosios ligoninių paslaugos veiklos deficitą (ginčijamo sprendimo 43–45 ir 177 konstatuojamosios dalys), Komisija nesiremia aktais, kuriuose būtų nustatytos panašios nuostatos per FRBRTC skirtų lėšų atžvilgiu.

258    Tačiau iš ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios lėšos pagrįstos deficito „patikimais apskaičiavimais“ ir nieko daugiau nenurodoma.

259    Be to, Komisija nenurodo argumento, galinčio paneigti ieškovės kritiką, susijusią su aiškios pareigos grąžinti iš FRBRTC gautą avansą nebuvimu.

260    Ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad kai tik kompetentingas ministras galutinai patvirtina apskaičiavimus pagal LCH 109 straipsnį, ligoninės „savivaldybėms grąžina laikinai per FRBRTC gautą avansą“ (ginčijamo sprendimo 188 konstatuojamoji dalis).

261    Kiek tai susiję su šios pareigos teisiniu pagrindu, ginčijamame sprendime nurodomi teisės aktai dėl valstybės apskaitos ir pažymima, kad „jeigu atitinkamas ligoninių ligoninės paslaugų deficitas būtų didesnis nei [kompetentingo] ministro remiantis LCH 109 straipsniu patvirtintas deficitas, likusią ligoninių deficito dalį turėtų padengti kompetentingos viešosios valdžios institucijos“ (ginčijamo sprendimo 188 konstatuojamoji dalis).

262    Ieškovė tvirtina, kad šių nuorodų nepakanka siekiant įrodyti, jog egzistuoja teisinė pareiga grąžinti iš FRBRTC gautą avansą tokiu atveju, kai galutinis pagal LCH 109 straipsnį patvirtintas deficitas yra mažesnis nei apskaičiuota.

263    2011 m. lapkričio 18 d. atsakyme į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą dėl šio aspekto Komisija nesiremia savo sprendimo 183 konstatuojamojoje dalyje nurodytais teisės aktais, o cituoja su FRBRTC susijusio nutarimo 7 straipsnį, kuris taikomas savivaldybių įsipareigojimui „grąžinti suteiktas paskolas <…> kai <…> nesilaikoma plano arba gautos paskolos panaudojamos kitoms išlaidoms“ (39–43 punktai).

264    Taigi reikia pažymėti, kad vykstant procesui pateiktuose patikslinimuose Komisija remiasi kitomis nei su valstybės apskaita susijusiomis teisinėmis nuostatomis, kuriomis ji rėmėsi ginčijamame sprendime. Be to, šių naujų duomenų, iš kurių nematyti, kad ligoninės privalo savivaldybėms grąžinti galimą avanso, susijusio su pagal LCH 109 straipsnį nustatytu deficitu, likutį, nepakanka siekiant paneigti ieškovės argumentą, susijusį su abejonės dėl pareigos grąžinti avansą egzistavimu.

265    Todėl reikia pripažinti, kad Komisijos vykstant procesui pateikta informacija nėra pakankama, kad išsklaidytų ieškovės nurodytas abejones dėl IRIS ligoninių finansavimo per FRBRTC suderinamumo su vidaus rinka, atsižvelgiant į kriterijų, susijusį su priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos ir užtikrinti jos grąžinimą, egzistavimu.

–       Dėl priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos finansuojant socialines užduotis, egzistavimo

266    Dėl socialinių užduočių ieškovė pripažįsta, kad joms skirta speciali subsidija apribota IRIS ligoninių deficito padengimu, tačiau tvirtina, kad jos naudojimui netaikoma jokia tvarka, leidžianti išvengti kompensacijos permokos.

267    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad CPAS teikiant socialines paslaugas patirtas sąnaudas padengia ne automatiškai, nes kompensacija taikoma laikantis šių CPAS nustatytų reikalavimų, leidžiančių išvengti nepagrįstos kompensacijos (ginčijamo sprendimo 191 konstatuojamoji dalis).

268    Šis argumentas leidžia suprasti, kad CPAS patys kontroliuoja kompensacijas už socialines užduotis ir kad atsižvelgiant į tai, jog jie yra viešosios valdžios institucijos, atstovaujamos IRIS asociacijos įstaigose, to pakanka piktnaudžiavimui kompensacijomis už socialines užduotis išvengti.

269    Tačiau šis argumentas leidžia daryti prielaidą, kad atitinkamoms subsidijoms iš tikrųjų taikomi reikalavimai, leidžiantys išvengti kompensacijos permokos.

270    Šiuo atžvilgiu, pirma, Komisija remiasi 2003 m. vasario 13 d. įsakymu, kuriuo nustatytos atitinkamos specialios subsidijos.

271    Tačiau reikia priminti, kad nors šio akto 3 straipsnyje numatytas nagrinėjamų subsidijų skyrimo atšaukimo ir jų grąžinimo užduočių nevykdymo atveju tvarkos patvirtinimas, ginčijamame sprendime šios skirtingos taisyklės visiškai neanalizuojamos.

272    Antra, Komisija ginčijamo sprendimo 191 konstatuojamojoje dalyje remiasi aplinkybe, kad CPAS gali sudaryti „susitarimus su asmenimis, įstaigomis ar tarnybomis, kurie turi priemonių, būtinų įgyvendinant įvairius sprendimus, reikalingus siekiant užtikrinti socialinės paslaugos tęstinumą ir kokybę“.

273    Toliau ji nurodo, kad „teikiant ligoninių priežiūrą ir socialines paslaugas patirtas sąnaudas CPAS padengia <…> ne automatiškai, nes galimybė gauti kompensaciją siejama su šių CPAS nustatytų reikalavimų laikymusi“, o tai leidžia išvengti kompensacijos permokos.

274    Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisija nenurodo, kokie susitarimai patvirtina reikalavimų, susijusių su socialinių užduočių finansavimu, egzistavimą.

275    Dėl šio aspekto paklausta per posėdį Komisija nurodė susitarimą dėl pagalbos teikimo vietos, pridėtą prie 2011 m. lapkričio 18 d. atsakymų (šio sprendimo 126 punktas). Tačiau reikia priminti, kad iš esmės juo reglamentuojama priežiūra asmenims, kuriems CPAS teikia paramą, ir jis nesusijęs su ligoninės socialinės paslaugos, aprašytos ginčijamame sprendime, t. y. paslaugos, kuria iš esmės siekiama pacientams ir jų artimiesiems suteikti administracinę ar psichologinę pagalbą, papildant medicininę pagalbą, finansavimu (žr. šio sprendimo 175 ir 176 punktus).

276    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tiek ginčijamo sprendimo, tiek Komisijos pateiktų dokumentų turinys patvirtina ieškovės argumentą dėl Komisijos atliktų priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos finansuojant socialines užduotis, vertinimų nepakankamumo.

277    Iš tiesų atsižvelgiant į nuostatų, kuriomis Komisija remiasi ginčijamame sprendime, turinį ir vykstant procesui nurodytą informaciją, išlieka abejonė dėl 2003 m. vasario 13 d. įsakyme numatytos subsidijos tikslios paskirties ir dėl to dėl priemonių, leidžiančių užtikrinti, kad ji neviršija to, kas būtina vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus susidariusioms sąnaudoms padengti, pakankamumo.

278    Remiantis tuo, darytina išvada, kad ieškovė pateikė įrodymų, patvirtinančių abejones dėl IRIS ligoninių specifinių socialinių užduočių finansavimo priemonių suderinamumo su kriterijumi dėl priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos, buvimo.

–       Dėl kompensacijos permokos nebuvimo iš tikrųjų

279    Kalbant apie kriterijų, susijusį su nagrinėjamos pagalbos priemonių proporcingumu, Komisija patikrino sumos pagal visas nagrinėjamas pagalbos priemones adekvatumą.

280    Taigi siekdama patikrinti kompensacijos permokos nebuvimo nagrinėjamu laikotarpiu nuo 1996 iki 2007 m. laikymąsi, Komisija nagrinėjo metinius IRIS ligoninių BESP rezultatus, atsižvelgdama į visas su BESP susijusias pajamas, t. y. BESP pajamas iš privataus bei viešojo sektoriaus ir iš BMF suteiktą finansavimą, visas su ja susijusias sąnaudas ir visas kompensacijas už BESP, t. y. skirtas pagal LCH 109 straipsnį ir nuo 2003 m. skirtas kaip kompensacija už CPAS deleguotas socialines užduotis.

281    Gauti šio ataskaitinio laikotarpio duomenys nurodyti ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamojoje dalyje esančioje lentelėje.

282    Remdamasi šiais duomenimis, Komisija konstatavo, kad kompensacija už BESP nagrinėjamu laikotarpiu teikta visoms IRIS ligoninėms bendrai. Trys iš šių ligoninių vienerius ar dvejus mokestinius metus gavo tam tikrą kompensacijos permoką, kuri, anot Komisijos, buvo perkelta į kitą laikotarpį ir atskaityta iš už pastarąjį laikotarpį mokėtinos kompensacijos sumos, nes šis perkėlimas neviršijo 10 % metinės kompensacijos ribos, numatytos Sprendimo 2005/842 6 straipsnio antroje pastraipoje (ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamoji dalis).

283    Be to, dėl 1995 m. restruktūrizavimo pagalbos Komisija konstatavo, kad „nuostolių pagal LCH 109 straipsnį už 1989–1993 m. laikotarpį padengimas siekė maždaug 95 mln. [EUR], o to paties laikotarpio prie beviltiškų skolų priskirta paskola sudarė maždaug 98 mln. [EUR], t. y. iš viso beveik 193 mln. [EUR] deficitui, kuris sudarė maždaug 200 mln. [EUR]“, todėl kompensacijos permoka gali būti paneigiama.

284    Ieškovė ginčija IRIS ligoninių metinių rezultatų analizę, kurią Komisija atliko ginčijamo sprendimo 198–200 konstatuojamosiose dalyse, ir tvirtina, kad ji pateikė Komisijai informaciją, patvirtinančią kompensacijos permoką, susijusią su IRIS ligoninių galutiniu deficitu laikotarpiu nuo 1989 iki 1993 m., ir kad ginčijamame sprendime nenurodyta, kad nagrinėjamas likutis buvo grąžintas.

285    Šiuo atžvilgiu primintina, kad Komisijos vykdomo tyrimo apimtis atliekant pirminį tyrimą bei vertinamos medžiagos sudėtingumas gali patvirtinti, kad atitinkama procedūra gerokai viršijo tai, kas paprastai būtina atliekant pirmąjį tyrimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi ši aplinkybė yra požymis, patvirtinantis rimtų sunkumų egzistavimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Post ir DHL International prieš Komisiją, T-388/03, Rink. p. II-199, 106 punktą).

286    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Komisijos atliktos analizės, kurios santrauka pateikiama ginčijamo sprendimo 198–200 konstatuojamosiose dalyse, apimtis yra labai didelė, nes ši analizė apima IRIS ligoninių visų finansinių rezultatų ir kompensacijų ilgesniu nei dešimt metų laikotarpiu, t. y. nuo 1996 iki 2007 m., įskaitant, be to, lėšas ligoninių restruktūrizavimui 1995 m., kurios, anot Komisijos, susijusios su šių ligoninių nuo 1989 iki 1993 m. patirtomis išlaidomis, patikrinimą.

287    Aptariamam patikrinimui pateiktų duomenų apimami laikotarpiai ir kiekis, kiek jie, be kita ko, susiję su penkiais atskirais juridiniais asmenimis, kurių kiekvienas turi savo biudžetą, parodo Komisijos nagrinėjamame sprendime atliktos užduoties sudėtingumą.

288    Šiomis aplinkybėmis nesant reikalingumo priimti sprendimą dėl ieškovės argumentų, kuriais abejojama skaičiavimų, kurių santrauka pateikta ginčijamo sprendimo 198–200 konstatuojamosiose dalyse, tikslumu, reikia konstatuoti, kad Komisijos šiuo tikslu atliktų vertinimų apimtis ir sudėtingumas patys savaime yra įrodymas, pagrindžiantis ieškovės teiginį dėl rimtų sunkumų egzistavimo.

 Dėl kriterijaus, susijusio su sąnaudų analize, palyginti su tipine gerai valdoma ir tinkamai aprūpinta įmone, taikymo

289    Pagal ketvirtąjį Sprendime Altmark įtvirtintą kriterijų, kai įmonė, įpareigota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, pasirinkta ne taikant viešojo pirkimo procedūrą, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurias tipinė įmonė, gerai valdoma ir tinkamai aprūpinta, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šiuos įsipareigojimus, analize, atsižvelgiant į atitinkamas gaunamas pajamas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu.

290    Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai vertindama nagrinėjamų priemonių suderinamumą pagal EB 86 straipsnio 2 dalį neišnagrinėjo, ar tenkinamas šis kriterijus.

291    Primintina, kad nagrinėjamu atveju taikytiname Sprendime 2005/842 nėra jokios tariamos sąlygos dėl įmonės ekonominio efektyvumo teikiant BESP.

292    Be to, pagal nusistovėjusią Bendrojo Teismo praktiką į ketvirtąjį sprendimo Altmark kriterijų nereikia atsižvelgti siekiant įvertinti pagalbos priemonių suderinamumą pagal EB 86 straipsnio 2 dalį, nes šio suderinamumo sąlygos skiriasi nuo sprendimo Altmark kriterijų, nurodytų siekiant įvertinti valstybės pagalbos egzistavimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TF1 prieš Komisiją, T-354/05, Rink. p. II-471, 129–140 punktus ir 2009 m. lapkričio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Andersen prieš Komisiją, T-87/09, neskelbiamos Rinkinyje, 57 punktą).

293    Atsižvelgiant į šį skirtumą, įmonės ekonominio efektyvumo teikiant BESP ir visų pirma klausimas, ar įmonė, įgaliota teikti BESP, gali įvykdyti šiuos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus mažiausia kaina, yra nesvarbus siekiant įvertinti valstybės pagalbos suderinamumą EB 86 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Iš tiesų vertinant pagalbos proporcingumą EB 86 straipsnio 2 dalimi siekiama tik užkirsti kelią BESP teikti įgaliotam ūkio subjektui pasinaudoti finansavimu, viršijančiu grynąsias viešosios paslaugos sąnaudas (minėto sprendimo M6 ir TF1 prieš Komisiją 140 ir 141 punktai).

294    Taigi nesant suderintų Bendrijos teisės nuostatų, Komisija neturi teisės spręsti dėl viešosios paslaugos užduočių apimties, t. y. dėl su šia paslauga susijusių sąnaudų dydžio, dėl nacionalinių valdžios institucijų šiuo atžvilgiu priimtų politinių sprendimų tinkamumo, ar dėl viešosios paslaugos teikėjo ekonominio efektyvumo (žr. minėto sprendimo M6 ir TF1 prieš Komisiją 139 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

295    Ieškovė klaidingai teigia, kad ši pozicija skiriasi nuo 2009 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FAB prieš Komisiją (T-8/06, neskelbiama Rinkinyje, 64 punktas). Iš tiesų šis teismo sprendimas susijęs su subsidijų kvalifikavimu kaip valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, o ne su jų suderinamumo su vidaus rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį sąlygomis.

296    Kalbant apie ieškovės nuorodą į 2011 m. kovo 23 d. Komisijos pranešimą dėl ES valstybės pagalbos taisyklių, susijusių su BESP, pertvarkos [C (2011) 146], reikia pažymėti, kad tai yra diskusijų, susijusių su BESP taisyklių reforma, dokumentas, kuriame nurodytos tam tikros lege ferenda pastabos, kurios negali būti laikomos galiojančių teisės normų aiškinimu.

297    Bet kuriuo atveju šio ieškovės nurodyto dokumento 4.2.2.2 punktas nepagrindžia jos teiginio. Šis punktas, kaip nurodo jo pavadinimas „Didelės apimties komercinių paslaugų, pavestų nustatant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, veiksmingumas“, išimtinai susijęs su didelės apimties komercinės veiklos sektoriais. Komisija jame nurodo, kad „[t]ačiau [BESP pakete] neatsižvelgiama į tai, kaip skiriasi <...> teikėjo patirtos sąnaudos ir gerai valdomos įmonės sąnaudos“ ir kad vykdydama dabartinę peržiūrą „Komisija svarsto, kaip reikėtų daugiau dėmesio skirti veiksmingumui ir kokybei sprendžiant, ar patvirtinti su [BESP] susijusią valstybės pagalbos priemonę“, ir primena būtinybę paisyti „didelės valstybėms narėms suteiktos veiksmų laisvės šioje srityje“.

298    Galiausiai, labiau teoriškai, ieškovė klausia, kodėl prastas valdymas turėtų būti kompensuojamas valstybės pagalba, laikydama tokią poziciją „juodosios skylės teorija“.

299    Pakanka konstatuoti, kad šiuo bendru argumentu negalima paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo.

300    Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę kriterijus, susijęs su įmonės ekonominiu efektyvumu teikiant BESP, nepatenka į valstybės pagalbos suderinamumo pagal EB 86 straipsnio 2 dalį vertinimą, todėl nacionalinių valdžios institucijų pasirinkimas, susijęs su viešosios paslaugos teikėjo ekonominiu efektyvumu, šiuo aspektu negali būti kritikuojamas.

301    Todėl ieškovės argumentui dėl teisės klaidos, kilusios dėl to, kad neatsižvelgta į kriterijų, susijusį su nagrinėjamos viešosios paslaugos teikėjų efektyvumu, negalima pritarti.

 Dėl skaidrumo

302    Ieškovė tvirtina, kad IRIS ligoninių finansavimo sąlygos neatitinka Direktyvos 80/723, pakeistos Direktyva 2006/111, 1 straipsnio sąlygų.

303    Šiuo atveju Komisija nusprendė, kad šios direktyvos 1 ir 3 straipsniuose nustatyti reikalavimai įvykdyti, kiek tai susiję su santykiais tarp viešosios valdžios institucijų ir IRIS ligoninių, nes šioms suteiktos valstybės lėšos buvo aiškiai matomos iš sąskaitų ir lėšų naudojimas su BESP susijusioms sąnaudoms padengti buvo aiškiai įrodytas. Atskiros buhalterinės apskaitos BESP veiklai ir visų BESP pajamų ir išlaidų tinkamo paskirstymo reikalavimai (direktyvos 4 straipsnis) buvo įvykdyti. Belgijos valdžios institucijos Komisijai perdavė visą reikalingą informaciją pagal minėtos direktyvos 6 straipsnį (ginčijamo sprendimo 215–217 konstatuojamosios dalys).

304    Ginčydama šį vertinimą ieškovė nurodo „visišką sistemos neskaidrumą“, remdamasi argumentu, kad ji negalėjo tiksliai apskaičiuoti IRIS ligoninių naudai Briuselio-Sostinės regiono atliktų mokėjimų per FRBRTC ir kiek šie mokėjimai padengia tik ligoninių deficitą, kaip jis suprantamas pagal LCH 109 straipsnį. Ieškovės nuomone, atlikti mokėjimai viršijo ligoninių deficitą ir nenurodyta, ar šis perviršis buvo grąžintas.

305    Užtenka priminti, kad nurodytos direktyvos susijusios su informacijos pateikimu Komisijai, todėl tariamas juose nustatytų reikalavimų pažeidimas negali būti patvirtintas aplinkybe, kad ieškovei nepavyko gauti informacijos. Taigi, kalbant apie Komisijai pateiktos informacijos skaidrumą, reikia pažymėti, kad ieškovė tik pakartojo savo argumentus, susijusius su kompensacijos permokos egzistavimu, kurie jau buvo įvertinti (šio sprendimo 279–288 punktai).

306    Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai, susiję su Direktyva 80/723, pakeista Direktyva 2006/111, nustatytų reikalavimų pažeidimu, negali būti laikomi savarankišku Komisijos patirtų rimtų sunkumų vertinant nagrinėjamas priemones įrodymu.

 Išvada

307    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentai, susiję su ginčijamo sprendimo turiniu, patvirtina, jog Komisija privalėjo konstatuoti rimtų sunkumų egzistavimą atlikdama nagrinėjamą vertinimą.

308    Iš tiesų ieškovė pateikė nuoseklių įrodymų, kurie patvirtina rimtas abejones dėl priemonių, nagrinėtų atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su EB 86 straipsnio 2 dalies taikymu, suderinamumo, kiek tai susiję su, pirma, aiškiai apibrėžto įgaliojimo, susijusio su IRIS ligoninių specifinėmis viešosios paslaugos ligoninių ir socialinėmis užduotimis, egzistavimu, antra, iš anksto nustatytų kompensacijos kriterijų egzistavimu ir, trečia, priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos finansuojant šias viešosios paslaugos užduotis, egzistavimu (atitinkamai šio sprendimo 168, 187, 219, 244, 265 ir 278 punktai).

309    Be to, iš ginčijamo sprendimo turinio ir vykstant procesui pateiktų dokumentų matyti, kad Komisija nepakankamai išnagrinėjo reikšmingus duomenis (šio sprendimo 169 ir 215 punktai) ir kad tam tikriems ginčijamame sprendime pateiktiems vertinimams trūksta nuoseklumo (šio sprendimo 134 ir 186 punktai). Kalbant apie nagrinėjamų priemonių proporcingumą, reikia pažymėti, kad Komisijos atliktų vertinimų siekiant paneigti kompensacijos permokos egzistavimą pobūdis yra papildomas rimtų sunkumų požymis (šio sprendimo 288 punktas).

310    Visi šie argumentai leidžia daryti išvadą dėl rimtų sunkumų pirminiame tyrimo etape, kurį užbaigdama Komisija nusprendė, kad nagrinėjamos pagalbos priemonės suderinamos su vidaus rinka, egzistavimo.

311    Be to, reikia pažymėti, kad net jei ieškovės pateikti rimtų sunkumų įrodymai nebūtinai turi įtakos visiems ginčijamame sprendime nagrinėtiems IRIS ligoninių BESP finansavimo aspektams, vis dėlto reikia pripažinti, kad šiame sprendime atliktą analizę apskritai paveikė rimtų sunkumų egzistavimas.

312    Iš tiesų ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas „visas viešasis finansavimas kaip kompensacija už BESP ligoninių ir ne ligoninių paslaugų užduotis“, kurį gavo IRIS ligoninės. Be to, iš ginčijamo sprendimo 99–102 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija manė, jog ji turėjo patikrinti visą viešąjį finansavimą, kurį IRIS ligoninės gavo už BESP, net jei ieškovė savo skunde nekėlė abejonių dėl viso šio finansavimo. Bendrame BESP metinių rezultatų vertinime ginčijamo sprendimo 198 ir 199 konstatuojamosiose dalyse IRIS ligoninių viešosios paslaugos finansavimo sistema laikoma visuma. Be to, nagrinėjamos priemonės vertintos kaip patenkančios į pagalbos „schemą“, Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbiant pranešimą dėl ginčijamo sprendimo priėmimo (OL C 74, 2010, p. 1).

313    Todėl reikia pripažinti, kad Komisija privalėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą tam, kad surinktų visą reikšmingą informaciją siekiant patikrinti visų nagrinėjamos pagalbos priemonių suderinamumą su vidaus rinka ir leistų ieškovei bei kitiems suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas vykstant šiai procedūrai.

314    Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant procesines ieškovės teises, reikia patenkinti prašymą panaikinti šį sprendimą ir nereikia nagrinėti kitų nurodytų kaltinimų, susijusių su ginčijamo sprendimo priėmimo sąlygomis ir tariamu pareigos motyvuoti pažeidimu.

315    Kadangi ieškinys patenkintas, nereikia priimti sprendimo dėl prašymo taikyti proceso organizavimo priemones, kurį ieškovė pateikė dublike.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

316    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą ir trečią pastraipas įstojusios į bylą valstybės narės padengia savo pačių bylinėjimosi išlaidas, o Bendrasis Teismas taip pat gali nurodyti, kad kita į bylą įstojusi šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

317    Kadangi Komisija bylą pralaimėjo, ji turi padengti ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus. Įstojusios į bylą šalys padengia savo pačių bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2009 m. spalio 28 d. Komisijos sprendimą C (2009) 8120 dėl valstybės pagalbos NN 54/09, kurią Belgijos Karalystė suteikė Briuselio-Sostinės regiono IRIS tinklo valstybinėms ligoninėms finansuoti.

2.      Europos Komisija padengia savo ir Coordination bruxelloise d’institutions sociales et de santé (CBI) bylinėjimosi išlaidas.

3.      Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Briuselio-Sostinės regionas (Belgija), Anderlechto savivaldybė (Belgija), Eterbeko savivaldybė (Belgija), Ikselio savivaldybė (Belgija), Briuselio miestas (Belgija) ir Sen Žilio savivaldybė (Belgija) padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas Vadapalas O’Higgins

Paskelbta 2012 m. lapkričio 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Belgijos teisės aktai

Kodifikuotas ligoninių įstatymas

CPAS organinis įstatymas

Briuselio valstybinių ligoninių tinklas

Ligoninių finansavimas

– Visoms ligoninėms taikomos priemonės

– Finansavimas pagal LCH 109 straipsnį

– IRIS ligoninėms taikomos specialios priemonės

Administracinė procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Pirminės pastabos

– Dėl teisminės kontrolės apimties

– Dėl EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų

– Dėl ypatingo viešosios ligoninių paslaugos pobūdžio

Dėl aiškiai apibrėžtos viešosios paslaugos užduoties egzistavimo

– Dėl viešosios vald˛ios akto, kuriuo paskirta u˛duotis, buvimo

– Dėl įgaliojimo, susijusio su IRIS ligoninių specifinėmis ligoninių paslaugos užduotimis

– Dėl įgaliojimo, susijusio su IRIS ligoninių ne ligoninių paslaugų užduotimis

Dėl iš anksto nustatytų kompensacijos kriterijų

– Dėl ligoninių paslaugų užduočių finansavimo

– Dėl 1995 m. restruktūrizavimo pagalbos

– Dėl socialinių užduočių finansavimo

Dėl priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos, egzistavimo, ir kompensacijos permokos nebuvimo

– Dėl priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos finansuojant ligoninių paslaugos užduotis

– Dėl priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos finansuojant socialines u˛duotis, egzistavimo

– Dėl kompensacijos permokos nebuvimo iš tikrųjų

Dėl kriterijaus, susijusio su sąnaudų analize, palyginti su tipine gerai valdoma ir tinkamai aprūpinta įmone, taikymo

Dėl skaidrumo

Išvada

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.