GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2008 m. birželio 11 d.(1)
Byla C‑275/07
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Italijos Respubliką
„EB 226 straipsnis – Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Bendrijos muitinės kodeksas – TIR konvencija – Skola muitinei – Bendrijų nuosavi ištekliai – Vėlavimas įskaityti į sąskaitą nuosavus išteklius – Palūkanos už vėlavimą – Tranzito operacijos įvykdymas be pažeidimų“
I – Įvadas
1. Šioje byloje Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Italijos Respublika, atsisakiusi sumokėti palūkanas už tai, kad per vėlai įtraukė į apskaitą nuosavus išteklius už muitinės operacijas, per kurias prekės buvo laiku pristatytos į paskirties įstaigą, tačiau to įrodymas buvo per vėlai pateiktas išvykimo įstaigai, neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos nuostatas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos.
II – Teisinis pagrindas
A – TIR konvencija
2. Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis(2) (toliau – TIR konvencija) 2 straipsnyje nurodyta:
„Ši Konvencija taikoma krovinių vežimui be tarpinio perkrovimo kelių transporto priemonėmis, autotraukiniais arba konteineriais, kai kertama viena ar kelios sienos tarp vienos Susitariančiosios Šalies išvykimo muitinės įstaigos ir kitos arba tos pačios Susitariančiosios Šalies paskirties muitinės įstaigos, jei tam tikrą kelio dalį nuo TIR operacijos pradžios iki pabaigos krovinys vežamas kelių transportu.“
3. TIR konvencijos 4 straipsnyje nustatyta:
„Už krovinius, vežamus pagal TIR procedūrą, nereikalaujama mokėti importo ar eksporto muitų ir mokesčių arba pateikti užstato tarpinėse muitinės įstaigose.“
4. TIR konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Garantuojanti asociacija įsipareigoja sumokėti importo ir eksporto muitus bei mokesčius, taip pat palūkanas, kurios priskaičiuojamos pagal šalies, kurioje buvo nustatytas su TIR operacija susijęs pažeidimas, muitinės įstatymus ir kitus teisės aktus. Garantuojanti asociacija ir asmenys, kurie turi sumokėti pirmiau minėtas sumas, už jų sumokėjimą atsako solidariai.
2. Jeigu Susitariančiosios Šalies įstatymuose ir kituose teisės aktuose importo ir eksporto muitų bei mokesčių mokėjimas, kaip numatyta šio straipsnio 1 dalyje, nenumatytas, garantuojanti asociacija įsipareigoja tomis pačiomis sąlygomis sumokėti sumą, lygią importo ir eksporto muitų bei mokesčių sumai, įskaitant galimas palūkanas.
<…>
7. Pasibaigus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų sumų mokėjimo terminui, kompetentingos institucijos, prieš pateikdamos reikalavimą garantuojančiai asociacijai, pirmiausia reikalauja, jei įmanoma, kad jas sumokėtų tiesiogiai už jų mokėjimą atsakingas asmuo ar asmenys.“ (Pataisytas vertimas)
5. TIR konvencijos 11 straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu TIR knygelė nebuvo įforminta arba buvo įforminta su išlygomis, kompetentingos institucijos neturi teisės reikalauti, kad garantuojanti asociacija sumokėtų 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse minimas sumas, jeigu per metus nuo TIR knygelės priėmimo šioje muitinėje dienos jos raštu nepranešė garantuojančiai asociacijai, kad TIR knygelė nebuvo įforminta arba buvo įforminta su išlygomis. Ši nuostata taikoma ir tada, kai įforminimo patvirtinimas buvo gautas netinkamu arba apgaulės būdu, tokiu atveju nustatant dvejų metų terminą.
2. Reikalavimas sumokėti 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas sumas garantuojančiai asociacijai gali būti pateikiamas ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo tos dienos, kai šiai asociacijai pranešama, kad TIR knygelė nebuvo įforminta, buvo įforminta su išlygomis arba kad įforminimo patvirtinimas buvo gautas netinkamu ar apgaulės būdu, ir ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos. Tačiau tais atvejais, kurie per pirmiau minėtą dvejų metų laikotarpį tampa teisminio nagrinėjimo objektais, visi mokėjimo reikalavimai pateikiami per vienerius metus nuo tos dienos, nuo kurios pradedami vykdyti teismo sprendimai.
3. Reikalaujamą sumą garantuojančios asociacijos privalo sumokėti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai buvo gautas reikalavimas dėl apmokėjimo. Sumokėtos sumos asociacijai grąžinamos, jei per dvejus metus nuo tos dienos, kai buvo pateiktas reikalavimas, pateikiami muitinei priimtini įrodymai, kad atitinkama transporto operacija buvo atlikta be pažeidimų.“
B – Bendrijos teisė
1. Bendrijos muitinės kodeksas
6. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą(3) (toliau – BMK), 91 straipsnyje nustatyta:
„1. Taikant išorinio tranzito procedūrą iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gali būti gabenamos:
a) ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais privalomaisiais mokėjimais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės;
b) Bendrijos prekės, taikant Komiteto procedūrą nustatytais atvejais ir sąlygomis, siekiant apsaugoti produktus, kuriems numatyta taikyti eksporto priemones arba kuriems šios priemonės yra taikomos, nuo tokių priemonių vengimo arba neleistino pasinaudojimo jomis.
2. 1 dalyje nurodytas gabenimas atliekamas:
a) taikant išorinio Bendrijos tranzito procedūrą arba
b) su TIR knygele (TIR konvencija), jeigu toks gabenimas:
1) pradedamas arba numatomas baigti ne Bendrijoje arba
2) susijęs su prekių siuntomis, kurias būtina iškrauti Bendrijos muitų teritorijoje ir kurios gabenamos kartu su prekėmis, numatomomis iškrauti trečiojoje šalyje, arba
3) vykdomas tarp dviejų Bendrijos vietų per trečiosios šalies teritoriją;
<…>“
7. Pagal BMK 92 straipsnį:
„Išorinio tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis“
8. BMK 204 straipsnyje nustatyta:
„1. Importo skola muitinei atsiranda:
a) neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu, arba
b) nesilaikant reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms atitinkamą procedūrą arba taikant joms sumažintą arba nulinę importo muito normą dėl prekių galutinio vartojimo,
203 straipsnyje nenurodytais atvejais, išskyrus, kai nustatyta, kad minėti pažeidimai neturi esminės įtakos tinkamam laikinojo prekių saugojimo arba atitinkamos muitinės procedūros taikymui.
2. Skola muitinei atsiranda arba tuo momentu, kai nustojama vykdyti prievolę, kurios nevykdymas sąlygoja skolos muitinei atsiradimą, arba tuo momentu, kai prekėms įforminama atitinkama muitinės procedūra, jeigu po to nustatoma, kad faktiškai nebuvo laikytasi reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms tokią procedūrą arba taikant joms sumažintą arba nulinę importo muito normą dėl prekių galutinio vartojimo.
3. Skolininku laikomas asmuo, kuris esamomis aplinkybėmis turi vykdyti prievoles, susijusias su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu, arba asmuo, kuris turi laikytis reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms atitinkamą procedūrą.“
9. BMK 217 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kiekvieną importo muito arba eksporto muito sumą, sudarančią skolą muitinei <…>, muitinė apskaičiuoja tuojau pat, kai gauna reikiamus duomenis, ir įregistruoja ją apskaitos registruose arba bet kuriose kitose jiems lygiavertėse duomenų laikmenose (įtraukimas į apskaitą).“
10. BMK 236 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Importo arba eksporto muitai grąžinami nustačius, kad tada, kai jie buvo sumokėti, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi.
<…>“
2. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas
11. Reglamento (EEB) Nr. 2454/93(4), nustatančio kai kurias Reglamento Nr. 2913/92 taikymo nuostatas, 378 straipsnyje nustatyta:
„1. Nepažeidžiant Kodekso 215 straipsnio, tais atvejais, kai prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti pažeidimo arba nusižengimo vietos, laikoma, kad toks pažeidimas arba nusižengimas padarytas:
– valstybėje narėje, kuriai priklauso išvykimo įstaiga,
arba
– valstybėje narėje, kuriai priklauso tranzito įstaiga, veikianti įvažiavimo į Bendriją vietoje, kuriai buvo pateiktas tranzito kontrolės lakštas,
išskyrus atvejus, kai per nustatytą laiką, nurodytą 379 straipsnio 2 dalyje, pateikiami muitinei priimtini įrodymai, pagal kuriuos įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.
2. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami ir todėl laikoma, kad minėtas pažeidimas arba nusižengimas padarytas išvykimo valstybėje narėje arba įvažiavimo valstybėje narėje, minėtose 1 dalies antrojoje įtraukoje, muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus, susijusius su atitinkamomis prekėmis, išieško ta valstybė narė, vadovaudamasi Bendrijos arba nacionalinių teisės aktų nuostatomis.“
12. Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas arba nusižengimas, išvykimo įstaiga kiek įmanydama greičiau, tačiau bet kuriuo atveju nepraėjus 11 mėnesių nuo Bendrijos tranzito deklaracijos įregistravimo, praneša apie tai vykdytojui.
2. Šio straipsnio 1 dalyje minėtame pranešime be kitų duomenų turi būti nurodytas laikas, iki kurio išvykimo įstaigai turi būti pateikti muitinei priimtini įrodymai, pagal kuriuos būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą. Tas laikas – trys mėnesiai nuo 1 dalyje nurodyto pranešimo datos. Jeigu minėti įrodymai per tą laikotarpį nepateikiami, valstybė narė, kurios kompetencijai tai priklauso, imasi priemonių išieškoti dėl pažeidimo arba nusižengimo mokėtinus muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus. Tais atvejais, kai ta valstybė narė nėra ta pati, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, pastaroji valstybė narė nedelsdama informuoja pirmiau minėtą valstybę narę.“
13. Reglamento Nr. 2454/93 380 straipsnyje nustatyta:
„Norint įrodyti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, kaip apibrėžta 378 straipsnio 1 dalyje, muitinei priimtinu būdu, inter alia, turi būti pateiktas:
a) muitinės patvirtintas dokumentas, liudijantis, kad atitinkamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai <…>“
14. Reglamento Nr. 2454/93 454 straipsnyje nustatyta:
„1. Šis straipsnis taikomas nepažeidžiant specialiųjų TIR <…> konvencij(os) nuostatų, susijusių su garantuojančiųjų asociacijų prievolėmis, atsirandančiomis TIR <…> knygelių naudojimo atvejais.
2. Jeigu nustatoma, kad tam tikroje valstybėje narėje buvo padarytas transporto operacijos, kuri buvo atliekama su TIR knygele, <…> pažeidimas arba nusižengimas, ta valstybė narė išieško mokėtinus muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus vadovaudamasi Bendrijos arba nacionalinėmis nuostatomis, be to, tai nekliudo iškelti baudžiamąsias bylas.
3. Jeigu neįmanoma nustatyti teritorijos, kurioje buvo padarytas pažeidimas arba nusižengimas, laikoma, kad toks pažeidimas arba nusižengimas buvo padarytas toje valstybėje narėje, kurioje jis buvo išaiškintas, išskyrus atvejus, kai per 455 straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką pateikiami muitinei priimtini įrodymai, pagal kuriuos įmanoma pripažinti, kad operacija buvo atlikta be pažeidimų arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo padarymo vietą.
Jeigu tokie įrodymai nepateikiami ir todėl laikoma, kad minėtas pažeidimas arba nusižengimas padarytas toje valstybėje narėje, kurioje jis buvo išaiškintas, muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus, susijusius su atitinkamomis prekėmis, išieško ta valstybė narė, vadovaudamasi Bendrijos arba nacionalinėmis nuostatomis.
<…>
Valstybių narių muitinės administracijos imasi būtinų priemonių išaiškinti kiekvieną pažeidimą arba nusižengimą bei taikyti veiksmingas baudas.“
15. Reglamento Nr. 2454/93 455 straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu nustatoma, kad buvo padarytas transporto operacijos, kuri buvo atliekama su TIR knygele, <…> pažeidimas arba nusižengimas, muitinė, priklausomai nuo konkretaus atvejo, per laiką, nustatytą TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje <…>, informuoja apie tai TIR knygelės <…> turėtoją ir garantuojančią asociaciją.
2. Įrodymai, kad operacija, vykdyta gabenant prekes su TIR knygele <…>, buvo atlikta be pažeidimų, kaip apibrėžta 454 straipsnio 3 dalies pirmojoje pastraipoje, turi būti pateikti, priklausomai nuo konkretaus atvejo, per laiką, nustatytą TIR konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje <…>.
3. Kaip toks įrodymas muitinei priimtinu būdu, inter alia, gali būti pateiktas:
a) muitinės patvirtintas dokumentas, liudijantis, kad atitinkamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai. Tame dokumente pateiktos informacijos turi pakakti prekėms identifikuoti; arba
b) trečiojoje šalyje išduotas muitinės dokumentas, liudijantis, kad prekės buvo išleistos vidaus vartojimui, arba šio dokumento kopija ar fotokopija; tokios kopijos ar fotokopijos tikrumas turi būti patvirtintas institucijos, įforminusios dokumento originalą, atitinkamos trečiosios šalies institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos. Tame dokumente pateiktos informacijos turi pakakti atitinkamoms prekėms identifikuoti; arba
<…>“
3. Bendrijos nuosavų išteklių sistema
16. Reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1552/89 dėl Sprendimo 88/376/EEB, Euratomas, dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos įgyvendinimo(5) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Pagal šį reglamentą Bendrijoms priklausanti nuosavų išteklių, nurodytų Sprendimo 88/376/EB, Euratomas 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, suma nustatoma iš karto, kai kompetentingos valstybės narės institucijos praneša skolininkui apie mokėtinus mokesčius. Pranešimas pateikiamas iš karto, kai nustatomas skolininkas ir kompetentingos administracijos institucijos gali apskaičiuoti mokesčio dydį, laikydamosi visų tokiu atveju taikomų Bendrijos teisės nuostatų.“ (Neoficialus vertimas)
17. Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 94/728/EB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos(6), kuriuo panaikintas Reglamentas Nr. 1552/89, 2 straipsnyje taip pat yra panaši nuostata:
„1. Pagal šį reglamentą Bendrijai priklausanti nuosavų išteklių, nurodytų Sprendimo 94/728/EB, Euratomas 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, suma nustatoma iš karto, kai įvykdomos muitinės taisyklėse nustatytos minėtų sumų įskaitymo į sąskaitas ir skolininko informavimo sąlygos.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta suma nustatoma muitinės taisyklėse nurodytą įskaitymo į buhalterines knygas dieną. <…>“
18. Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Nuosavų išteklių sąskaitos atidaromos kiekvienos valstybės narės Ižde arba kiekvienos valstybės narės paskirtoje įstaigoje ir suskirstomos pagal išteklių rūšį.
2. a) Pagal 2 straipsnį nustatytos sumos, laikantis šios dalies b punkto reikalavimų, įskaitomos į sąskaitas ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų išteklių suma, dienos.
b) Nustatytos mokėtinos sumos, neįskaitytos į šios dalies a punkte nurodytas sąskaitas dėl to, kad dar nebuvo išieškotos ir kad nebuvo pateikta jokia garantija, per a punkte nurodytą laikotarpį įrašomos į atskiras sąskaitas. Valstybės narės šią tvarką gali taikyti, jeigu nustatytos mokėtinos sumos, už kurias buvo pateikta garantija, buvo užginčytos ir kurios, išsprendus kilusius ginčus, gali būti pakeistos. <...>“
19. Reglamento Nr. 1150/2000 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Nuosavų išteklių sąskaitos atidaromos kiekvienos valstybės narės Ižde arba kiekvienos valstybės narės paskirtoje įstaigoje ir suskirstomos pagal išteklių rūšį.
2. Nuosavų išteklių apskaitos tikslais mėnuo baigiasi ne anksčiau kaip paskutinės mėnesio, per kurį buvo nustatytos nuosavų išteklių sumos, darbo dienos 13 val.
3. a) Pagal 2 straipsnį nustatytos sumos, laikantis šios dalies b punkto reikalavimų, įskaitomos į sąskaitas ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų išteklių suma, dienos.
b) Nustatytos mokėtinos sumos, neįskaitytos į šios dalies a punkte nurodytas sąskaitas dėl to, kad dar nebuvo išieškotos ir kad nebuvo pateikta jokia garantija, per a punkte nurodytą laikotarpį įrašomos į atskiras sąskaitas. Valstybės narės šią tvarką gali taikyti, jeigu nustatytos mokėtinos sumos, už kurias buvo pateikta garantija, buvo užginčytos ir kurios, išsprendus kilusius ginčius, gali būti pakeistos.
<…>“
20. Reglamento Nr. 1152/89 8 straipsnyje nustatyta:
„Pagal 2 straipsnio 2 dalį ištaisytos sumos pridedamos prie nustatytų priklausančių mokėti sumų arba iš jų atimamos. Jos įrašomos į 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytas sąskaitas ir 6 straipsnio 3 dalyje nurodytus išrašus iš sąskaitų, atsižvelgiant į minėtų ištaisymų datą.
Ištaisymai, susiję su apgaulės ir pažeidimų atvejais, apie kuriuos buvo pranešta Komisijai, nurodomi atskirai.“
21. Reglamento Nr. 1150/2000 8 straipsnyje yra beveik tapati nuostata:
„Pagal 2 straipsnio 4 dalį ištaisytos sumos pridedamos prie nustatytų priklausančių mokėti sumų arba iš jų atimamos. Jos įrašomos į 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nurodytas sąskaitas ir 6 straipsnio 4 dalyje nurodytus išrašus iš sąskaitų, atsižvelgiant į minėtų ištaisymų datą.
Ištaisymai, susiję su apgaulės ir pažeidimų atvejais, apie kuriuos buvo pranešta Komisijai, nurodomi atskirai.“
22. Reglamento Nr. 1552/89 11 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnyje numatyta visiškai tapati nuostata:
„Už bet kokį pavėluotą įmokos įskaitymą į 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąskaitą valstybė moka palūkanas, kurios yra dviem procentais didesnės už palūkanų normą, tos valstybės narės pinigų rinkoje galiojančią trumpalaikių valstybinio finansavimo operacijų atlikimo dieną. Ši palūkanų norma padidinama 0,25 punkto už kiekvieną pavėluotą mėnesį. Padidintos palūkanos taikomos visą vėlavimo laikotarpį.“
23. Reglamento Nr. 1552/89 ir Reglamento Nr. 1150/2000 VII antraštinėje dalyje „Nuostatos, susijusios su tikrinimo priemonėmis“ esančio 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, užtikrinančių sumos, atitinkančios 2 straipsnyje nustatytas priklausančias mokėti sumas, perdavimą Komisijai pagal šį reglamentą.
2. Valstybės narės neprivalo perduoti Komisijos dispozicijon sumų, atitinkančių nustatytas priklausančias mokėti sumas tik tuo atveju, jeigu dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių šios sumos nebuvo gautos. Be to, valstybės narės šio įpareigojimo perduoti minėtas sumas Komisijai gali nevykdyti tam tikrais atvejais, jeigu, nuodugniai įvertinus visas atitinkamo atvejo aplinkybes, paaiškėja, kad minėtų sumų ilgai nebus galima išieškoti dėl priežasčių, kurios negali būti priskirtos minėtoms aplinkybėms. <…>“
24. Reglamento Nr. 1150/2000 22 straipsnyje nurodyta:
„Šiuo reglamentu panaikinamas Reglamentas (EEB, Euratomas) Nr. 1552/89.
Nuorodos į minėtą reglamentą aiškinamos kaip nuorodos į šį reglamentą ir turėtų būti skaitomos, atsižvelgiant į priedo A dalyje pateiktą koreliacijos lentelę.“
25. Reglamento Nr. 1150/2000 23 straipsnyje nustatyta:
„Šis reglamentas įsigalioja jo paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną.“
26. Reglamentas Nr. 1150/2000 Oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas 2000 m. gegužės 31 dieną.
III – Pažeidimo nagrinėjimo procedūros ir Komisijos ieškinys
27. Komisijos ieškinys susijęs su dviem pažeidimo nagrinėjimo procedūromis – 2003/2241 ir 2006/2266.
A – Pažeidimo nagrinėjimo procedūra 2003/2241
28. 1994 m. balandžio mėn. atlikusi nuosavų išteklių patikrinimą, Komisija nusprendė, kad keliais Bendrijos tranzito atvejais Italijos valdžios institucijos per nustatytą terminą nesurinko muitų ir kitų mokesčių, numatytų Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnyje dėl to, kad nebuvo pateikta įrodymų, jog. muitinės operacija įvykdyta be pažeidimų.
29. 2001 m. birželio 15 d. raštu Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsniu, pareikalavo iš Italijos Respublikos sumokėti 31 564 893 ITL (16 301,90 EUR) palūkanų už vėlavimą įtraukti į apskaitą nuosavus išteklius, į kuriuos Bendrija turėjo teisę remiantis skola muitinei, susidariusia dėl pažeidimų atliekant Bendrijos tranzitą.
30. Italijos valdžios institucijos, atlikusios tyrimus, nustatė, kad pažeidimų nebuvo 11 dokumentų iš 201. Šiais atvejais muitinės procedūros formalumai buvo teisingai užbaigti, nors paskirties įstaiga per vėlai nusiuntė išvykimo įstaigai atitinkamus įrodymus. Šiomis aplinkybėmis Italijos valdžios institucijos 2001 m. liepos 31 d. raštu pranešė Komisijai, kad mokės palūkanas tik už tas muitinės operacijas, kurias vykdant buvo padaryta pažeidimų. Dėl dokumentų, kurie tik atlikus tyrimą buvo pripažinti įformintais be pažeidimų, mokėti palūkanas Italijos valdžios institucijos atsisakė. Šiuo klausimu jos taip pat teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad tranzito dokumentai buvo pateikti paskirties muitinės įstaigai, pagal BMK 204 straipsnį jokios skolos muitinei neatsirado. Taigi Italijos valdžios institucijos užtikrino, kad neprivalo mokėti palūkanų.
31. Kadangi Italijos valdžios institucijos neketino mokėti palūkanų, 2004 m. vasario 3 d. Komisija Italijos Respublikai nusiuntė oficialų pranešimą, kuriuo reikalavo sumokėti 847,06 EUR palūkanų už muitinės operacijas, kurių formalumai teisingai užbaigti, tačiau nuosavi ištekliai už jas buvo pavėluotai įtraukti į apskaitą. Italijos Respublikai 2004 m. birželio 8 d. raštu dar kartą nurodžius, jog ji nemokės aptariamų palūkanų, 2005 m. liepos 5 d. Komisija priėmė pagrįstą nuomonę, kurioje ji dar kartą paragino per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo dienos sumokėti palūkanas.
32. Atsakydamos į šią pagrįstą nuomonę, Italijos valdžios institucijos patvirtino savo poziciją, kad jos nemokės palūkanų.
B – Pažeidimo nagrinėjimo procedūra 2006/2266
33. Per pažeidimo nagrinėjimo procedūrą 2006/2266 Komisija nustatė keturias tranzito pagal TIR konvenciją operacijas, kurių atžvilgiu ji konstatavo, kad procedūros formalumai nebuvo užbaigti per TIR konvencijos 11 straipsnyje nustatytus terminus. Kadangi TIR knygelė nebuvo laiku įforminta, kompetentingos valdžios institucijos turėjo reikalauti sumokėti muitus. Kadangi jos to nepadarė, tranzito operacija buvo įvykdyta su pažeidimais ir todėl atsirado skola muitinei. Nuosavi ištekliai, į kuriuos Komisija turėjo teisę dėl šios skolos muitinei, buvo per vėlai įtraukti į apskaitą, todėl Komisija pareikalavo iš Italijos valdžios institucijų sumokėti palūkanas.
34. Kaip ir per procedūrą 2003/2241, per šią procedūrą Italijos valdžios institucijos atsisakė mokėti palūkanas. Jos teigia, kad nesant skolos muitinei sumokėjus palūkanas, pasikeistų jų pobūdis. Palūkanos prilygtų nuobaudai, skiriamai už formalų Reglamente Nr. 1552/89 nustatytų operacijų atlikimo terminų nesilaikymą.
35. 2006 m. liepos 4 d. Komisija išsiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą, kuriuo iš šalies valdžios institucijų reikalavo sumokėti 3 322 EUR palūkanų. Negavusi į oficialų pranešimą jokio atsakymo, 2006 m. spalio 12 d. Komisija išsiuntė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę.
36. Atsakydamos į pagrįsta nuomonę, Italijos valdžios institucijos 2006 m. gruodžio 12 d. atmetė reikalavimą sumokėti nurodytas palūkanas.
C – Komisijos ieškinys
37. Kadangi per pažeidimo nagrinėjimo procedūras 2003/2241 ir 2006/226 Italijos valdžios institucijos atsisakė sumokėti palūkanas, Komisija nusprendė pareikšti Italijos Respublikai ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
38. Savo ieškiniu Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti, kad atsisakiusi sumokėti Komisijai iš viso 847,06 EUR palūkanų už per vėlai į apskaitą įtrauktus muitus ir atsisakiusi suderinti nacionalines nuostatas su Bendrijos teisės aktais dėl bendrąja garantija užtikrintų ir neužginčytų muitinės operacijų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, apskaitos, ir
– atsisakiusi sumokėti Komisijai iš viso 3 322 EUR palūkanų už Bendrijos teisės aktuose nustatytų muitų terminų į „A“ sąskaitą įskaityti muitus nesilaikymą, atliekant tranzito pagal TIR konvenciją operacijas,
Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Reglamentą Nr. 1552/89, konkrečiai pagal jo 6 straipsnio 2 dalies a punktą, nuo 2000 m. gegužės 31 d. pakeistą 2000 m. gegužės 22 d. Reglamentu Nr. 1150/2000, konkrečiai jo 6 straipsnio 3 dalies a punktu,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
39. Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
IV – Procesas Teisingumo Teisme
40. 2007 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Komisijos ieškinį, o 2007 m. liepos 19 d. – atsiliepimą į ieškinį. Per 2008 m. balandžio 17 d. įvykusį posėdį Komisijos ir Italijos Respublikos atstovai pateikė žodines pastabas ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.
V – Šalių argumentai
41. Dėl procedūros 2003/2241 Komisija teigia, kad išvykimo įstaiga per numatytą terminą negavo jokių muitinės operacijos formalumų užbaigimo įrodymų, todėl reikia pripažinti, kad vykdant šią muitinės operaciją padarytas pažeidimas ir dėl to šiuo atveju atsiranda skola muitinei. Komisija patvirtina savo argumentus remdamasi teismų praktikos nuostatomis, iš kurių matyti, kad kai „išoriniam Bendrijos tranzitui įformintos siuntos nepateikiamos paskirties įstaigai per išvykimo įstaigos nurodytą terminą, preziumuojama, kad atsirado skola muitinei, o skolininkas yra vykdytojas“(7).
42. Komisija teigia, kad šiuo atveju kompetentinga valstybė narė turi iš vykdytojo reikalauti pateikti įrodymą, jog tranzito operacija įvykdyta be pažeidimų, ir kad šio įrodymo nepateikus laiku valstybė narė turi surinkti atitinkamus muitus. Komisija pabrėžia, kad Bendrijos teisėje nustatyti terminai yra privalomi, o tai leidžia vienodai taikyti muitų mokėjimą reglamentuojančias nuostatas. Kai baigiasi Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnyje nustatyti terminai, valstybė narė pagal Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnį privalo laiku įskaityti atitinkamas sumas į nuosavų išteklių sąskaitą ir perduoti jas Komisijos dispozicijon pagal minėto reglamento 10 straipsnį.
43. Be to, Komisija nurodo Reglamento Nr. 1552/89 11 straipsnį, pagal kurį už bet kokį pavėluotą įmokos įskaitymą į sąskaitą valstybė narė turi mokėti palūkanas. Komisijos nuomone, iš šio straipsnio formuluotės matyti, kad prievolė mokėti palūkanas atsiranda dėl neįskaitymo į sąskaitą, nesvarbu, kokios yra kitos sąlygos. Komisija šiuo klausimu teigia, kad palūkanos, kurias ji reikalauja sumokėti šioje byloje, nėra palūkanos už pavėluotą mokėjimą, bet, atvirkščiai, tai palūkanos, tiesiogiai mokamos už tai, kad skola muitinei nebuvo įskaityta į nuosavų išteklių sąskaitą arba buvo įskaityta pavėluotai. Ši prievolė egzistuoja net tada, kai nėra pagrindinės prievolės mokėti dėl to, kad vėliau paaiškėja, jog muitinės operacija atlikta teisingai.
44. Komisija taip pat atmeta Italijos vyriausybės argumentą, kad palūkanų mokėjimas šiuo atveju yra nuobauda. Šiuo klausimu ji pažymi, kad yra aiškiai apibrėžtas civilinės teisės principas, kad palūkanų tikslas, pirma, atlyginti kreditoriaus žalą, patirtą dėl to, kad jis nustatytą laikotarpį neturėjo nagrinėjamų finansinių išteklių, o, antra, paskatinti skolininką laiku įvykdyti prievolę. Be to, Komisija pabrėžia, kad palūkanos turi būti mokamos dėl Bendrijos teisėje nustatytos prievolės nevykdymo, nesvarbu, ar Bendrijai iš tikrųjų buvo padaryta kokia nors žalą.
45. Dėl procedūros 2006/2266 Komisija teigia, kad išvykimo įstaiga turėjo gauti sumokėtus muitus suėjus TIR konvencijos 11 straipsnyje nustatytam terminui. Kadangi išvykimo įstaiga negavo įrodymų, kad tranzito operacijos formalumai užbaigti per penkiolika mėnesių, skaičiuojant nuo dienos, kai įstaiga gavo TIR knygelę, darytina išvada, kad ši operacija buvo įvykdyta su pažeidimais ir dėl to atsirado skola muitinei. Šiuo atveju pagal Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnį valstybė narė turi įtraukti į apskaitą Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą iš karto, kai kompetentingos valstybės narės institucijos gali nustatyti muitų sumą. Taigi pagal Reglamento 1552/89 6 straipsnio 2 dalies a punktą Italijos valdžios institucijos privalo įskaityti į sąskaitą Bendrijai priklausančius nuosavus išteklius ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta (nuosavų išteklių) suma, dienos. Komisija taip pat nurodo, kad, remdamosi TIR konvencijos 11 straipsnio 2 dalimi, šios valstybės valdžios institucijos gali reikalauti sumokėti nagrinėjamas sumas ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo tos dienos, kai šiai asociacijai pranešama, kad TIR knygelė nebuvo įforminta.
46. Italijos Respublika pirmiausia teigia mananti, kad prievolės sumokėti palūkanas pagal Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį atsiradimo sąlygos nėra įvykdytos. Pagal šią nuostatą reikalaujama mokėti palūkanas už kiekvieną vėlavimo įskaityti į sąskaitą atvejį, tačiau, jos nuomone, šiuo atveju tokios prievolės nėra.
47. Italijos Respublika pabrėžia, kad konkrečiai šiuo atveju Bendrijai nebuvo padaryta jokios finansinės žalos dėl to, jog muitinės operacijų formalumai buvo užbaigti per vėlai, ir kad todėl dėl tos pačios priežasties nėra jokios prievolės mokėti palūkanas. Jei šioje byloje būtų reikalaujama sumokėti palūkanas, jos įgytų nuobaudos pobūdį, o taip neturėtų būti. Palūkanos mokamos už vėlavimą sumokėti mokėtinas sumas ir jų tikslas – atlyginti skolintojui finansinius nuostolius, patirtus dėl to, kad jis neturėjo šios pinigų sumos. O nuobauda yra susijusi su formaliu prievolės neįvykdymu ir nėra susijusi su atitinkamais finansiniais nuostoliais.
48. Italijos Respublika mano, kad Komisijos ieškinyje nurodomos bylos Komisija prieš Vokietiją(8) ir Komisija prieš Nyderlandus(9) netaikytinos šioje byloje, nes šiose bylose sumos buvo iš tikrųjų mokėtinos. Šiose bylose muitinės skola iš tikrųjų atsirado dėl tranzito operacijų pažeidimų ir valstybės atsakovės šio fakto neginčijo. Tačiau šioje byloje Komisija reikalauja mokėti papildomą skolą, būtent, palūkanas, nesant pagrindinės prievolės, taigi ir skolos muitinei.
49. Italijos Respublika taip pat teigia, kad ginčijamos tranzito operacijos įvykdytos 1996 ir 1997 metais, t. y. tuo metu, kai Bendrijos tranzitas dar nepakankamai gerai veikė. Būtent todėl Italijos valdžios institucijos iš karto nesumokėjo muitų tais atvejais, kai nebuvo pažeidimų vykdant muitinės operacijas požymių, kad vėliau nereikėtų susigrąžinti nepagrįstai sumokėtų muitų. Per šį laikotarpį Europos Parlamentas įsteigė specialią komisiją, kurios du uždaviniai buvo tobulesnės tranzito dokumentų perdavimo sistemos sukūrimas ir muitinės procedūrų kompiuterizavimas.
VI – Generalinės advokatės vertinimas
A – Įvadas
50. Šioje byloje Komisija prašo pripažinti, kad Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų atsisakiusi sumokėti palūkanas už tai, kad per vėlai įskaitė į Bendrijos sąskaitą nuosavus išteklius tuo atveju, kai prekės buvo laiku pristatytos į paskirties įstaigą, tačiau to įrodymas buvo per vėlai pateiktas išvykimo įstaigai.
51. Šioje išvadoje pirmiausia bus nagrinėjamas laikotarpis, kurį apima Komisijos ieškinys, o po to trumpai aptariama išorinio tranzito procedūra ir, išanalizavus Komisijos ieškinio pagrįstumą, bus padaryta išvada. Analizuojant Komisijos ieškinio pagrįstumą, bus nagrinėjami trys principiniai klausimai: pirma, ar šiuo atveju atsirado skola muitinei? Antra, ar šiuo atveju Italijos valdžios institucijos privalėjo įtraukti į apskaitą Bendrijos nuosavų išteklių sumą? Ir, trečia, ar atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes Italijos Respublika turėjo sumokėti palūkanas?
B – Laikotarpis, kurį apima Komisijos ieškinys
52. Iš šalių Teisingumo Teismui pateiktų atsiliepimų aiškiai nematyti, kada buvo padaryti pažeidimai ir kokį laikotarpį apima Komisijos ieškinys. Komisija ieškinyje tik tvirtina, kad nuosavų išteklių kontrolė buvo atlikta 1994 m. balandžio mėnesį. Italijos Respublika, atvirkščiai, rašytinėse pastabose teigia, kad kontrolė buvo atlikta 1993, 1994, 1995 ir 1996 metais, tačiau vėliau savo rašytinėse pastabose ji patvirtina, kad ginčijamos tranzito operacijos buvo atliktos 1996 ir 1997 metais.
53. Komisija per posėdį paaiškino, kad jos ieškinys pareikštas dėl 1994 m. nustatytų pažeidimų.
C – Išorinio tranzito procedūra
54. Remiantis BMK 91 straipsnio 1 dalimi, taikant išorinio tranzito procedūrą galima nemokant muitų gabenti prekes iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą(10). Pagal 91 straipsnio 2 dalies a ir b punktus išorinio tranzito procedūra gali būti atliekama arba taikant išorinio Bendrijos tranzito procedūrą, arba su TIR knygele. BMK 92 straipsnyje nustatyta, kad išorinio tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis.
55. Pažymėtina, kad reikia skirti muitinės procedūros „baigimą“ ir „formalumų užbaigimą“. Kaip jau nurodyta, išorinio tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai. Tačiau muitinės procedūros formalumai užbaigiami tada, kai išvykimo įstaiga gauna iš paskirties įstaigos muitinės operacijos pabaigos įrodymą ir kai išvykimo įstaiga įformina muitinės dokumentus(11). Šioje byloje muitinės procedūra buvo baigta laiku, tačiau jos formalumai nebuvo teisingai užbaigti. Taip pat reikia pažymėti, kad BMK 92 straipsnyje yra tik muitinės procedūros baigimo apibrėžimas; 92 straipsnio pirminė versija vėliau buvo papildyta 2 dalimi, kurioje apibrėžiamas šios procedūros formalumų užbaigimas (12).
1. Išorinis Bendrijos tranzitas
56. Išorinio Bendrijos tranzitas reglamentuojamas Reglamento Nr. 2454/93 II dalies antros antraštinės dalies 4 skyriuje. Šioje antraštinėje dalyje reglamentuojama speciali išorinio Bendrijos tranzito procedūra visuose šios procedūros etapuose. Jei vykdant išorinį Bendrijos tranzitą prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai, pagal Reglamento Nr. 2454/93 378 straipsnį laikoma, kad toks pažeidimas padarytas valstybėje narėje, kuriai priklauso išvykimo įstaiga arba valstybėje narėje, kuriai priklauso tranzito įstaiga, veikianti įvažiavimo į Bendriją vietoje, kuriai buvo pateiktas tranzito kontrolės lakštas.
57. Pagal Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnį valstybė, kurioje yra išvykimo įstaiga, nepraėjus 11 mėnesių nuo Bendrijos tranzito deklaracijos įregistravimo, turi tokiu atveju pranešti apie tai vykdytojui ir pareikalauti iš jo per tris mėnesius pateikti įrodymą, kad tranzito operacijos įvykdytos be pažeidimų. Pasibaigus trijų mėnesių terminui išvykimo įstaigai turi būti sumokėti atitinkami muitai, kuriuos ji turi įskaityti į sąskaitą, remdamasi Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsniu, t. y. ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų išteklių suma, dienos.
2. Procedūra su TIR knygele
58. TIR konvencija buvo pasirašyta 1975 m. lapkričio 14 d. Ženevoje; Italijos Respublika yra šią konvenciją pasirašiusi šalis(13). Europos ekonominė bendrija patvirtino šią konvenciją 1978 m. liepos 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2112/78(14). Nuo 1983 m. birželio 20 d. Konvencija taikoma Bendrijoje(15).
59. TIR konvencijos 4 straipsnyje numatyta, kad už krovinius, vežamus pagal šioje konvencijoje nustatytą TIR procedūrą, nereikalaujama mokėti importo ar eksporto muitų ir mokesčių arba pateikti užstato tarpinėse muitinės įstaigose. Tam, kad būtų taikomos šios lengvatos, krovinys turi būti visą laiką gabenamas su vienu dokumentu, būtent su TIR knygele, leidžiančia kontroliuoti, ar operacija įvykdyta be pažeidimų.
60. Jeigu TIR knygelė nebuvo įforminta, laikoma, kad muitinės operacija nebuvo teisingai įvykdyta. Šiuo atveju TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompetentingos institucijos per metus nuo TIR knygelės priėmimo dienos turi raštu pranešti garantuojančiai asociacijai, kad TIR knygelė nebuvo įforminta. Pagal TIR konvencijos 11 straipsnio 2 dalį reikalavimas sumokėti muitus garantuojančiai asociacijai pateikiamas ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo tos dienos, kai šiai asociacijai pranešama, kad TIR knygelė nebuvo įforminta, ir ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos(16).
61. Jeigu nustatoma, kad valstybėje narėje buvo padarytas pažeidimas arba nusižengimas gabenant prekes su TIR knygele, ši valstybė narė turi – kaip nustatyta Reglamento Nr. 2454/93 454 straipsnyje – išieškoti mokėtinus muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus vadovaudamasi Bendrijos arba nacionalinėmis nuostatomis. Kai kompetentingos valdžios institucijos įgyja teisę išieškoti muitus iš garantuojančios asociacijos, pagal Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnį jos kartu turi įskaityti šiuos muitus į sąskaitą. Tai reiškia, kad Bendrijos teisė taikytina valstybės narės ir Bendrijos santykiams dėl nuosavų išteklių ir šių išteklių įrašymo į Bendrijos sąskaitą. Būtent todėl, norint įtraukti į apskaitą dėl TIR konvencijos nesilaikymo atsiradusius nuosavus išteklius, šioje byloje reikia taikyti Bendrijos teisės nuostatas dėl nuosavų išteklių.
D – Skola muitinei
62. Pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti atsižvelgiant į Italijos valdžios institucijų prievolę sumokėti palūkanas, – ar šioje byloje atsirado skola muitinei.
63. Šiuo klausimu pažymėtina, kad reikia skirti skolos muitinei atsiradimo teisinį pagrindą arba aplinkybes, kuriomis atsiranda ši skola muitinei, nuo teisinio pagrindo arba aplinkybių, kuriomis atsiranda valstybių narių prievolė įtraukti į apskaitą Bendrijos nuosavus išteklius(17). Muitų teisės nuostatos reguliuoja valstybių narių ir įmonių santykius, kiek tai susiję su muitų deklaracijomis, apmokestinimu importo ir eksporto muitais ir jų surinkimu(18). Nuostatos dėl nuosavų išteklių reguliuoja Bendrijos ir valstybių narių santykius, kiek tai susiję su nuosavų išteklių įtraukimu į apskaitą ir perdavimu Komisijos dispozicijon.
64. Komisija ieškinyje teigia, kad kai išvykimo įstaiga per numatytą terminą negauna įrodymo, kad muitinės procedūros formalumai užbaigti, laikoma, kad muitinės operacija įvykdyta su pažeidimais ir dėl to atsiranda skola muitinei. Italijos Respublika, atvirkščiai, tvirtina, kad skolos muitinei niekada nebuvo, nes prekių siunta buvo laiku pateikta paskirties įstaigai. Italijos Respublikos nuomone, tai, kad paskirties įstaiga per vėlai nusiuntė patvirtinimą, jog muitinės operacija įvykdyta be pažeidimo, neturi įtakos tam, kad atsirastų skola muitinei.
65. Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus pirmiausia reikia išaiškinti šios bylos faktines aplinkybes. Išvykimo įstaiga nustatė laiką, per kurį prekės turėjo būti pateiktos paskirties įstaigai(19). Prekės buvo laiku pateiktos paskirties įstaigai, tačiau ši ne iš karto išsiuntė išvykimo įstaigai tai patvirtinančius dokumentus(20).
66. Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „jeigu prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai“, išvykimo įstaiga privalo pranešti apie tai vykdytojui. Aiškinant griežtai pažodžiui, ši nuostata aiškiai būtų netaikytina šiai bylai, kai prekės buvo laiku pateiktos paskirties įstaigai, tačiau išvykimo įstaigai apie tai nebuvo pranešta. Vis dėlto manau, kad šią nuostatą reikia aiškinti iš išvykimo įstaigos pozicijos, t. y. kad ši įstaiga, jei jai nebuvo pranešta apie prekių pateikimą laiku, turi manyti, kad prekė nepateikta paskirties įstaigai(21). Jei Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama kitaip, 2 dalyje numatyta įrodinėjimo, kad tranzito operacija įvykdyta be pažeidimų, procedūra netektų prasmės. Jei šio straipsnio 1 dalyje būtų reglamentuojami tik atvejai, kai prekės iš tikrųjų nepateikiamos paskirties įstaigai, vėliau būtų neįmanoma įrodyti, kad prekės iš tikrųjų buvo pateiktos paskirties įstaigai. Šį argumentą patvirtina Reglamento Nr. 2454/93 380 straipsnio a punktas, pagal kurį įrodymas, kad tranzito operacija įvykdyta be pažeidimų, gali būti „muitinės patvirtintas dokumentas, liudijantis, kad atitinkamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai“.
67. Taigi žiūrint iš išvykimo įstaigos pozicijos, kadangi prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai, išvykimo įstaiga turi iš vykdytojo reikalauti pateikti patvirtinimą, kad tranzito operacija įvykdyta be pažeidimų. Jei ji iš vykdytojo šio patvirtinimo nereikalauja, tai tokio aplaidumo pasekmė išvykimo įstaigai (o ne vykdytojui), mano nuomone, yra tokia pat kaip ir negavus iš vykdytojo patvirtinimo, kad tranzito operacija įvykdyta be pažeidimų, o pagal Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnį atsiranda Bendrijos teisė į nuosavus išteklius ir atitinkamai išvykimo įstaigos prievolė įskaityti juos į Bendrijos sąskaitą.
68. Iš Komisijos nurodomų bylų Komisija prieš Vokietiją(22) ir Komisija prieš Nyderlandus(23) matyti, kad tokiais atvejais, „kai išoriniam Bendrijos tranzitui įformintos siuntos nepateikiamos paskirties įstaigai per išvykimo įstaigos nurodytą terminą, preziumuojama, kad atsirado skola muitinei, o skolininkas yra vykdytojas“(24). Generalinė advokatė C. Stix-Hackl šių dviejų bylų išvadoje laikosi tokio pat požiūrio, kad iš Reglamento Nr. 2454/93 378 straipsnio 1 ir 2 dalių, t. y. tuo atveju, kai prekių siunta laiku nepateikiama paskirties įstaigai, išplaukia „įstatyme numatyta prezumpcija“, kad atsiranda skola muitinei ir kad skolininkas yra vykdytojas(25). Šia teismų praktika galima analogiškai remtis tais atvejais, kai išvykimo įstaiga neturi įrodymų, kad prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai.
69. Todėl, priešingai nei šioje byloje nurodo Komisija, negalima sakyti, kad skola muitinei iš tikrųjų atsirado. Pasibaigus išvykimo įstaigos nustatytam terminui, per kurį prekės turėjo būti pateiktos į paskirties įstaigą, atsirado tik šios skolos muitinei prezumpcija(26). Ši prezumpcija yra nuginčijama (praesumptio iuris tantum), t. y. ją galima paneigti, jei suinteresuotasis asmuo įrodys, kad muitinės operacijos formalumai teisingai užbaigti. Įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka asmeniui, kuris ginčija šią prezumpciją(27). Norint sužinoti, kas gali ginčyti prezumpciją, reikia skirti dvi galimybes.
70. Pirma galimybė – išvykimo įstaiga reikalauja iš vykdytojo pateikti įrodymą, kad tranzito operacija įvykdyta be pažeidimų, pagal Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju ir remiantis tuo, ką teigia generalinė advokatė C. Stix‑Hackl savo išvados bylose Komisija prieš Vokietiją ir Komisija prieš Nyderlandus(28) 49 punkte, vykdytojas per trijų mėnesių terminą, prasidedantį kitą dieną po to, kai jam buvo pranešta apie tranzito operacijos pažeidimą, gali užginčyti skolos muitinei prezumpciją, įrodydamas, kad pažeidimas įvyko ne dėl jo kaltės. Pasibaigus šiam terminui vykdytojas nebegali ginčyti skolos muitinei prezumpcijos, kurią gali paneigti tik muitinės institucijos, įrodydamos, kad prekės buvo laiku pateiktos paskirties įstaigai. Antra galimybė – išvykimo įstaiga nereikalauja iš vykdytojo pateikti šio įrodymo. Tokiu atveju vykdytojas, mano nuomone, kaip ir muitinės institucijos, gali ginčyti skolos muitinei prezumpciją net pasibaigus keturiolikos mėnesių terminui, skaičiuojamam nuo prekių pateikimo tranzitui dienos.
71. Taigi šioje byloje darytina išvada, kad atsirado skolos muitinei prezumpcija, kuri buvo paneigta, kai paskirties įstaiga pateikė išvykimo įstaigai įrodymą, kad prekės laiku pasiekė paskirties muitinės įstaigą.
E – Prievolė įtraukti į apskaitą Bendrijai priklausančius nuosavus išteklius
72. Antras klausimas, į kurį reikia atsakyti, – ar Italijos valdžios institucijos privalėjo įtraukti nuosavus išteklius į apskaitą kaip Bendrijai priklausančius išteklius. Nustatant Bendrijai priklausančius nuosavus išteklius yra svarbūs Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnis ir Reglamento Nr. 1150/2000 2 straipsnis.
73. Komisija ieškinyje nurodo Reglamentą Nr. 1552/89 bei Reglamentą Nr. 1150/2000, kuriuo nuo 2000 m. gegužės 31 d. pakeistas pirmasis (reglamentas). Taigi, visų pirma, reikia išsiaiškinti, kurį iš šių dviejų reglamentų reikia taikyti šioje byloje(29). Dėl abiejų reglamentų nuostatų taikymo pažymėtina, kad jeigu per ikiteisminę procedūrą Bendrijos teisė buvo iš dalies pakeista, Komisija gali prašyti pripažinti įsipareigojimų neįvykdymą pagal anksčiau galiojusios normos nuostatas, jei šios nuostatos paliktos naujojoje normoje(30). Tačiau bylos dalykas negali būti išplėstas įtraukiant įsipareigojimus pagal naujas nuostatas, kurios neatitinka pirminės atitinkamo akto formuluotės, nes taip būtų pažeisti esminiai procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pripažinimo teisėtumo reikalavimai(31).
74. Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnis pakeistas Reglamento Nr. 1150/2000 2 straipsniu. Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnyje buvo numatyta, kad Bendrijai priklausanti nuosavų išteklių suma nustatoma iš karto, kai kompetentingos valstybės narės institucijos praneša skolininkui apie mokėtinus mokesčius. Pranešimas pateikiamas iš karto, kai nustatomas skolininkas ir kompetentingos administracijos institucijos gali apskaičiuoti mokesčio dydį, laikydamosi visų tokiu atveju taikomų Bendrijos teisės nuostatų. Reglamento Nr. 1150/2000 2 straipsnyje numatyta, kad Bendrijai priklausanti nuosavų išteklių suma nustatoma iš karto, kai įvykdomos muitinės taisyklėse nustatytos muitų įskaitymo į sąskaitą ir skolininko informavimo sąlygos. Taigi įsigaliojus naujajam reglamentui 2 straipsnio formuluotė buvo iš dalies pakeista, todėl šioje byloje reikia atsižvelgti į pirmojo reglamento nuostatas.
75. Per posėdį Italijos vyriausybė paaiškino, kad Italijos valdžios institucijos nepranešė skolininkui apie mokėtiną sumą. Bet kuriuo atveju, nepaisant to, Bendrijos teisė į nuosavus išteklius atsirado, kai suėjo Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnyje nustatytas terminas, t. y. ne vėliau kaip pasibaigus keturiolikai mėnesių, skaičiuojant nuo prekių pateikimo išvykimo įstaigai. Pagal TIR konvenciją ši Bendrijos teisė atsiranda pasibaigus Konvencijos 11 straipsnyje nustatytiems terminams, t. y. vieneriems metams ir trims mėnesiams (bendrai penkiolika mėnesių), bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo TIR knygelės gavimo dienos.
76. Italijos valdžios institucijos turėjo įtraukti į apskaitą Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą pagal Reglamento Nr. 1552/89 6 straipsnio 2 dalies a punktą, kuriame nustatyta, kad pagal 2 straipsnį nustatytos sumos įskaitomos į sąskaitas ne vėliau kaip pirmąją darbo dieną po devynioliktos antrojo mėnesio, einančio po mėnesio, per kurį buvo nustatyta nuosavų išteklių suma, dienos. Reglamento Nr. 1150/2000 3 straipsnio a punkte yra tapati Reglamento Nr. 1552/89 2 straipsnio a punktui nuostata. Todėl vadovaujantis minėtais principais taip pat galima taikyti pastarąją. Iš teismų praktikos matyti, kad valstybės narės negali atsisakyti nustatyti skolas, nors jas ir ginčija; priešingu atveju pripažintina, kad Bendrijos finansinė pusiausvyra būtų sutrikdyta dėl valstybės narės elgesio(32). Valstybės narės neprivalo perduoti Komisijos dispozicijon sumų tik tuo atveju, jeigu dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių šios sumos nebuvo gautos arba, kai paaiškėja, kad (jų) nebus galima išieškoti dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo valstybių narių valios(33).
77. Pasibaigus minėtiems terminams skolos muitinei prezumpcijos pakanka tam, kad atsirastų prievolė įtraukti į apskaitą Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar išvykimo įstaiga tikrai žino, ar vykdytojas skolingas muitinei. Žiūrint iš muitinės įstaigos pozicijos ši skola muitinei egzistuoja ir kadangi yra tokia prezumpcija, ji turi įtraukti į apskaitą Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą. Vykdytojo pozicijos, kuria savo pastabose remiasi Italijos vyriausybė, nagrinėjimas nėra šioje byloje lemiamas, t. y. aplinkybė, kad de facto neatsirado jokios skolos muitinei pagal BMK 204 straipsnį, išvykimo muitinės įstaigai yra svarbi, tik jei ši įstaiga palyginusi muitinės dokumentus nustato, kad nėra jokių muitinės operacijos pažeidimų ir užbaigia muitinės procedūros formalumus. Taigi darytina išvada, kad pateikęs paskirties muitinės įstaigai prekes ir atitinkamus dokumentus vykdytojas įvykdė savo įsipareigojimus pagal išorinio tranzito procedūrą, o išvykimo muitinės įstaiga įvykdė savo pareigą palyginusi muitinės dokumentus ir nustačiusi, kad tranzito procedūra atlikta be pažeidimų.
78. Taigi Italijos valdžios institucijos privalėjo įtraukti nuosavus išteklius į apskaitą kaip priklausančius Bendrijai.
F – Palūkanos
79. Trečias šioje byloje lemiamas klausimas – ar turėjusi įtraukti į apskaitą Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą valstybė narė, kurioje yra muitinės įstaiga, turi sumokėti palūkanas nuo tos dienos, kai atsirado prievolė įskaityti šiuos išteklius į Bendrijos sąskaitą, iki dienos, kai buvo paneigta skolos muitinei prezumpcija. Valstybės narės prievolė santykiuose su Bendrija įskaityti į Bendrijos sąskaitą atitinka iš muitų teisės nuostatų kylančią muitinės įstaigos buhalterinę pareigą įtraukti į apskaitą nuosavus išteklius. Taigi valstybė narė turi mokėti palūkanas už laikotarpį, per kurį Bendrijos nuosavi ištekliai turėjo būti įskaityti į sąskaitą, jei valstybės narės muitinės įstaigos įtrauktų juos į apskaitą laiku.
80. Reglamento Nr. 1552/89 11 straipsnyje dėl palūkanų nustatyta, kad valstybė narė turi mokėti palūkanas „bet kokio delsimo(34) įmokėti“ Bendrijos nuosavus išteklius „į <...> sąskaitą atveju“. Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnyje yra tapati nuostata. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad prievolė nustatyti Bendrijos nuosavus išteklius, kurie bus įskaityti į Komisijos sąskaitą per nustatytą terminą, neatskiriamai susijusi su prievole sumokėti palūkanas(35). Palūkanų galima reikalauti, nesvarbu, kokia būtų nuosavų išteklių pervedimo į Komisijos sąskaitą vėlavimo priežastis(36). Todėl pagal teismų praktiką nereikia skirti atvejų, kai valstybė narė nustatė nuosavus išteklius neįskaitydama jų į sąskaitą ir kai valstybė narė paprasčiausiai jų nenustatė(37).
81. Tačiau, mano nuomone, šie principai taikytini, tik kai skola muitinei iš tikrųjų egzistuoja arba kai yra bent jau šios skolos muitinei prezumpcija ir nuosavi ištekliai iš tikrųjų mokėtini. Tačiau šių principų neįmanoma taikyti nuo tuo momento, kai įrodoma, kad iš tikrųjų skolos muitinei nėra, ir todėl Bendrija neturi teisės į nuosavų išteklių įskaitymą ar net jau įskaitytus nuosavus išteklius.
82. Reikia detaliau apibūdinti valstybės narės ir įmonių santykius (muitų teisės santykius) reglamentuojančių teisės aktų ir valstybės narės ir Bendrijos santykius (su Bendrijos nuosavais ištekliais susijusius santykius) reglamentuojančių teisės aktų ryšį. Bendrijos finansinių interesų bendrosios apsaugos tikslas išplaukia ne iš muitų sąjungos sukūrimo, o yra savarankiškas tikslas, įtvirtintas ne EB sutarties trečiojoje dalyje, reglamentuojančioje Bendrijos politiką ir, be kita ko, I antraštinės dalies 1 skyriuje, reglamentuojančiame muitų sąjungą, o EB sutarties penktosios dalies II antraštinėje dalyje (finansinės nuostatos)(38). Vis dėlto, tai matyti ir iš generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados byloje Komisija prieš Daniją, nuostatos dėl Bendrijos nuosavų išteklių ir muitų teisės nuostatos yra susijusios ta prasme, kad kompetentingos nacionalinės muitinės institucijos nustatytus muitus, kaip nuosavus išteklius, turi apskaičiuoti, apmokestinti šiais muitais ir juos surinkti pagal taikytinas muitų teisės nuostatas(39). Valstybės narės turi imtis visų reikiamų priemonių, kuriomis būtų užtikrintas mokėtinų nuosavų išteklių perdavimas Komisijos dispozicijon, ir neprivalo jų perduoti tik tuo atveju, jeigu dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių šios sumos nebuvo gautos arba, kai paaiškėja, kad (jų) nebus galima išieškoti dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo valstybių narių valios(40).
83. Tam tikrais nustatytais atvejais galima daryti esminį skirtumą tarp muitų teisės santykio ir Bendrijos nuosavų išteklių santykio. Teisingumo Teismas išnagrinėjo tokį atvejį byloje De Haan(41). Šioje byloje Teisingumo Teismas pripažino prievolės nustatyti Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą ir valstybių narių kompetencijos išreikalauti iš vykdytojo skolą muitinei skirtumą. Sprendimo 34 punkte Teisingumo Teismas teigė, kad jei muitinės nesilaiko Bendrijos muitinės teisės aktais nustatytų terminų, atitinkama valstybė narė perduodama nuosavus išteklius turėtų mokėti palūkanas Bendrijoms ir tai neturi įtakos skolos muitinei mokėjimui ir šių valdžios institucijų teisei ją išieškoti a posteriori. Vėlesnėje praktikoje Teisingumo Teismas nurodė, kad jeigu dėl valstybės narės muitinių padarytos klaidos skolininkas neturi sumokėti atitinkamos muitų sumos, tai nedaro įtakos nagrinėjamos valstybės narės įpareigojimui sumokėti palūkanas bei sumas, kurios turėjo būti nustatytos perduodant nuosavus išteklius(42).
84. Tačiau yra esminis skirtumas tarp atvejo, kai skola muitinei egzistuoja ir valstybė narė negali jos surinkti dėl muitinės institucijų klaidos, ir atvejo, kai a posteriori paaiškėja, kad skolos muitinei nėra, kaip yra šioje byloje. Taigi Teisingumo Teismo sprendime De Haan(43) nurodytais principais negalima remtis šioje byloje.
85. Taigi šioje byloje negalima teigti, kad atsiradus valstybės narės prievolei įskaityti į sąskaitą Bendrijos nuosavus išteklius valstybės narės ir Bendrijos santykis visiškai nepriklauso nuo valstybės narės ir vykdytojo santykio. Komisija taip pat netiesiogiai pripažino, kad sistemos lieka susijusios net atsiradus prievolei įskaityti nuosavus išteklius į Bendrijos sąskaitą. Jei Komisija manytų, kad prievolė įskaityti nuosavus išteklius į sąskaitą išliks ir vėliau, kai paaiškės, jog skolos muitinei nėra, ji ieškinyje prašytų priimti sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo dėl to, kad šie ištekliai nebuvo įskaityti į Bendrijos sąskaitą. Tačiau Komisija savo argumentuose tvirtina atvirkščiai: konstatavus, jog skolos muitinei nėra, nebelieka prievolės įskaityti į sąskaitą nuosavus išteklius.
86. Yra dar viena priežastis, dėl kurios nuosavų išteklių sistema negali būti visiškai nepriklausoma nuo muitų teisės sistemos. BMK 236 straipsnyje iš tikrųjų nustatyta, kad importo arba eksporto muitai grąžinami nustačius, kad tada, „kai jie buvo sumokėti, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti“(44). Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat patvirtino, kad vykdytojas gali reikalauti grąžinti sumokėtas sumas, jei paaiškėja, kad muito operacijos formalumai buvo teisingai užbaigti(45). Jei vykdytojas gali reikalauti iš valstybės narės grąžinti jam nepagrįstai sumokėtas sumas, o ji, neatsižvelgiant į tai, vis tiek privalo įskaityti šiuos išteklius į Bendrijos sąskaitą, ši valstybė narė turėtų sumokėti tą pačią sumą du kartus, t. y. vieną kartą Bendrijai, o antrą kartą vykdytojui. O tai, mano nuomone, nėra nei muitus reglamentuojančių teisės aktų, nei Bendrijos nuosavus išteklius reglamentuojančių teisės aktų tikslas.
87. Taigi konstatuotina, kad tą dieną, kai buvo paneigta skolos muitinei prezumpcija, taip pat buvo įrodyta, kad nuosavi ištekliai buvo nepagrįstai įskaityti į Bendrijos sąskaitą. Tai, kad nacionalinės muitinės institucijos privalėjo nuosavus išteklius įskaityti į sąskaitą tuo metu, kai dar buvo preziumuojama skola muitinei, negali to pakeisti.
88. Bendrijos teisė į nuosavus išteklius daro didelę įtaką palūkanoms, kurias turėtų sumokėti valstybė narė už tai, kad vėluoja įskaityti į sąskaitą šiuos nuosavus išteklius. Manau, jog šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad panaikinus Bendrijos teisę į nuosavus išteklius taip pat išnyksta jos teisė į palūkanas už tariamą vėlavimą įskaityti į sąskaitą nuosavus išteklius. Galima pateikti kelis tokią išvadą pagrindžiančius argumentus.
89. Prievolė įskaityti nuosavus išteklius į sąskaitą ir prievolė sumokėti palūkanas už jų pavėluotą įskaitymą į sąskaitą viena kitos atžvilgiu yra pagrindinė ir papildoma. Kai nebėra prievolės įskaityti į sąskaitą, t. y. pagrindinės prievolės, remiantis accessorium sequitur principale principu, papildomos prievolės sumokėti palūkanas už pavėlavimą įskaityti į sąskaitą taip pat nebelieka. Palūkanos – tai tipinė civilinės teisės priemonė, tačiau su šia priemone susijusius principus pagal analogiją galima perkelti į muitų teisės sritį, kuri priklauso viešajai teisei ir pritaikyti Bendrijos nuosavus išteklius reglamentuojantiems teisės aktams. Jei pagal analogiją remtumėmės civiline teise, konstatuotume, kad palūkanų mokėjimas yra visada susijęs su pagrindinės skolos mokėjimu.
90. Palūkanas reguliuojanti antrinė Bendrijos teisė pagrįsta palūkanų papildomo pobūdžio principu(46). Šis principas yra taip pat pripažįstamas kai kuriose ES valstybėse narėse(47). Palūkanų papildomas pobūdis taip pat aiškus iš įvairių Europos teisės ir tarptautinės teisės derinimo ekspertų grupių parengtų dokumentų. Pavyzdžiui, Bendros pagrindų sistemos projekto (Draft Common Frame of Reference) III.‑3:708(1) straipsnyje nurodyta, kad skolininkas privalo sumokėti palūkanas, jei vėluoja mokėti nustatytą pinigų sumą(48). Europos sutarčių teisės principų (Principles of European Contract Law) 4.507(1) straipsnyje yra panaši nuostata(49). 1980 m. balandžio 11 d. Konvencijos dėl tarptautinės prekių prekybos 78 straipsnyje taip pat nurodyta, kad jeigu šalis vėluoja sumokėti kainą arba bet kokią kitą sumą, kita šalis turi teisę į palūkanas(50). Nė viename iš nurodytų dokumentų nereglamentuojamas atvejis, kai kreditorius turi teisę į palūkanas, net jei nėra prievolės mokėti mokėtiną sumą.
91. Civiliniai teisiniai santykiai – tai dviejų lygių santykiai tarp pagrindinės prievolės ir papildomos prievolės, nes vėluojantis sumokėti skolininkas turi sumokėti palūkanas, remdamasis pagrindine prievole sumokėti. Šioje byloje, atvirkščiai, santykiai yra trijų pakopų: visų pirma atsiranda skola muitinei, po to – prievolė įskaityti į sąskaitą nustatytą nuosavų išteklių sumą ir galiausiai –palūkanos, kurias reikia sumokėti už pavėlavimą įskaityti šias sumas į sąskaitą. Tačiau, mano nuomone, šio trijų pakopų santykio buvimas negali turėti įtakos išvadai, kad šioje byloje Bendrija neturi teisės į palūkanas. Bendrija prarastų teisę į nuosavus išteklius, jei skolos muitinei atsiradimo prezumpcija būtų nuginčyta, nes Bendrijos nuosavus išteklius reguliuojanti teisės sistema negali būti tiek nepriklausoma nuo muitų teisinių santykių, kad iš jų atsiradusi prievolė išliktų visiškai savarankiška.
92. Argumentų dėl palūkanų papildomo pobūdžio teisingumą patvirtina tai, kad šių argumentų ratio taip pat galima taikyti šioje byloje, t. y. kai nuosavi ištekliai – priešingai negu šiuo atveju – buvo įskaityti į sąskaitą, nors ir per vėlai, ir kai valstybė narė sumokėjo palūkanas už pavėluotą įskaitymą į sąskaitą, tačiau po įskaitymo konstatavo, kad skolos muitinei nebuvo. Kaip jau buvo teigiama bylos Komisija prieš Daniją išvadoje, kai Bendrija gauna pajamas, pavyzdžiui, nuosavus išteklius, į kuriuos neturi teisės, Bendrijos finansinė pusiausvyra pasikeičia valstybės narės nenaudai(51). Tokiu atveju Bendrijai gali būti perduotas turtas be jokio teisinio pagrindo ir ji gali nepagrįstai praturtėti(52). Jei šiuo atveju Bendrijos nuosavi ištekliai būtų per vėlai įskaityti į sąskaitą ir jei valstybė narė sumokėtų palūkanas už šį pavėluotą įskaitymą, mano nuomone, galima būtų iš Bendrijos reikalauti atlyginti nuosavų išteklių sumą ir valstybės narės sumokėtas palūkanas.
93. Be to, kaip teisingai teigia Italijos vyriausybė, dėl prievolės sumokėti palūkanas šioje byloje palūkanos įgytų nuobaudos pobūdį. Aišku, palūkanomis gali būti siekiama nubausti, nes šiomis palūkanomis „nubaudžiant“ už kiekvieną vėlavimo dieną, norima priversti skolininką mokėti laiku. Vis dėlto, palūkanų, kaip nuobaudos, pobūdis yra susijęs su pagrindinės prievolės buvimo faktu(53). Iš tikrųjų savo ieškiniu Komisija siekia užpildyti teisės spragą, akivaizdžiai egzistuojančią baudimo už valstybių narių įsipareigojimų įskaityti nuosavus išteklius į sąskaitą neįvykdymą srityje. Žinoma, galima suprasti šias Komisijos pastangas atsižvelgiant į galimus piktnaudžiavimus ir vengimus įskaityti į sąskaitą nuosavus išteklius(54), tačiau jeigu palūkanos iš tikrųjų pakeistų nuobaudas už Bendrijos teisės aktų nesilaikymą, tai prieštarautų palūkanų esmei.
94. Manau, kad šią teisės spragą Bendrijos teisės aktuose galima užpildyti keliais būdais. Komisija gali pasiūlyti iš dalies pakeisti teisės aktą, užtikrindama veiksmingą piniginę nuobaudą už nagrinėjamą pažeidimą, kuri nepriklausytų nuo palūkanų sumokėjimo. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje vėluojant mokėti kreditorius iš principo gali reikalauti iš skolininko papildomo atlyginimo, kuris nėra susijęs su palūkanų mokėjimu(55). Taigi civilinėje teisėje taip pat yra galimybė papildomai nubausti už prievolės mokėti laiku nesilaikymą. Be to, Komisija gali pareikšti valstybei narei ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį dėl pavėluoto Bendrijos nuosavų išteklių įskaitymo į sąskaitą. Tai, kad valstybė narė neįskaitė nuosavų išteklių į sąskaitą tuo momentu, kai jau egzistavo skolos muitinei prezumpcija, mano nuomone, galėtų būti (įsipareigojimų) neįvykdymas. Klausimas dėl įsipareigojimo įskaityti nuosavus išteklius į sąskaitą tuo momentu, kai dar buvo skolos muitinei prezumpcija, skiriasi nuo klausimo dėl palūkanų mokėjimo, kai ši prezumpcija jau buvo paneigta.
95. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, manau, kad valstybė narė, kurioje yra išvykimo muitinės įstaiga, privalėjusi įtraukti į apskaitą Bendrijai priklausančių nuosavų išteklių sumą, neprivalo mokėti palūkanų nuo tos dienos, kai atsirado valstybės narės prievolė įskaityti šiuos išteklius į sąskaitą, iki tos dienos, kai paneigiama skolos muitinei prezumpcija.
VII – Išvada
96. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
– atmęsti ieškinį ir
– priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.