GENERALINIOADVOKATO
JAN MAZÁK IŠVADA,
pateikta 2007 m. vasario 15 d.(1)
Byla C‑411/05
Félix Palacios de la Villa
prieš
Cortefiel Servicios SA
(Juzgado de lo Social No 33 (Madridas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Tarybos direktyva 2000/78/EB – 6 straipsnis – Bendrieji Bendrijos teisės principai – Diskriminacija dėl amžiaus – Privalomas išėjimas į pensiją – Tiesioginis poveikis – Pareiga netaikyti Bendrijos teisei prieštaraujančio nacionalinio įstatymo“
I – Įžanga
1. Juzgado de lo Social No 33 (Madridas) dviem klausimais, dėl kurių 2005 m. lapkričio 14 d. Sprendimu(2) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, iš esmės nori sužinoti, ar diskriminacijos dėl amžiaus draudimas, konkrečiai įtvirtintas 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus(3), 2 straipsnio 1 dalyje draudžia nacionalinį įstatymą, pagal kurį į kolektyvines sutartis gali būti įtraukta sąlygą dėl privalomo išėjimo į pensiją. Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas taip pat nori sužinoti, ar jis privalo netaikyti atitinkamo nacionalinio įstatymo.
2. Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčą tarp privačių šalių, t. y. bylą, kuri buvo pradėta Félix Palacios de la Villa ieškiniu prieš Cortefiel Servicios SA, José Maria Sanz Corral ir Martin Tebar Less ir kurioje F. Palacios teigia, kad jo atleidimas iš darbo, jam sulaukus kolektyvinėje sutartyje įtvirtinto privalomo išėjimo į pensiją amžiaus, buvo neteisėtas.
3. Klausimai dėl Direktyvos 2000/78 aiškinimo jau buvo pateikti Teisingumo Teismui bylose Mangold(4) ir Navas(5). Kalbant konkrečiai apie diskriminaciją dėl amžiaus, šis kartas yra trečiasis (po bylų Mangold(6) ir Lindorfer(7)), kai Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl kaltinimo, susijusio su diskriminacija dėl amžiaus. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nagrinėjama byla savo faktiniu ir teisiniu pagrindu labai skiriasi nuo pirmiau minėtų bylų.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
4. Direktyva 2000/78 buvo priimta remiantis iki Nicos sutarties galiojusios redakcijos EB 13 straipsniu, kuris numato:
„Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų ir neviršydama Bendrijai suteiktų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.“
5. Direktyvos 2000/78 preambulės pirma ir keturiolikta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„1) pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnį Europos Sąjunga kuriama remiantis bendrais valstybių narių laisvės, demokratijos, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimo principais bei teisine valstybe ir kaip Bendrijos teisės bendruosius principus ji pripažįsta pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios yra grindžiamos bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis;
<…>
14) ši direktyva nepažeidžia nacionalinių nuostatų, kuriomis nustatomas pensinis amžius;
<...>“
6. Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nustatyta, kad šios direktyvos tikslas yra:
„<...> nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.
7. Šios direktyvos 2 straipsnio, apibrėžiančio diskriminacijos sąvoką, 1 dalyje nustatyta:
„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.
<...>“
8. Direktyvos 2000/78 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 ir 3 dalyse numatyta:
„1. Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:
a) įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą;
<...>
c) įdarbinimo ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas;
<...>
3. Ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas.
<...>“ (Pataisytas vertimas)
9. 6 straipsnis skirtas skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimui:
„1. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Toks skirtingas poveikis, be kitų dalykų gali apimti:
a) specialių sąlygų nustatymą, siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusio amžiaus asmenims ir už priežiūrą atsakingiems asmenims, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą;
b) minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų;
c) maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą, paremtą su konkrečiomis pareigomis susijusiam mokymui keliamais reikalavimais arba poreikiu nustatyti atitinkamą išdirbtą laikotarpį iki išėjimo į pensiją.
2. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė gauti senatvės ar invalidumo pensiją, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, įskaitant pagal šias sistemas nustatomą skirtingą darbuotojų amžių arba sudaromas darbuotojų grupes, arba nustatomas darbuotojų kategorijas, ir pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai nelaikomi diskriminacija dėl amžiaus, jei dėl to nepradedama diskriminuoti dėl lyties.“ (Pataisytas vertimas)
10. Pagal Direktyvos 2000/78 18 straipsnio pirmąją pastraipą direktyva turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę iki 2003 m. gruodžio 2 dienos. Kadangi Ispanija nepasinaudojo 18 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta galimybe gauti papildomą 3 metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo 2003 m. gruodžio 2 d., todėl ši diena taip pat žymi direktyvos perkėlimo Ispanijoje laikotarpio pabaigą.
B – Taikytina nacionalinė teisė
11. Remiantis sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nuo 1980 m. (pradedant Įstatymu Nr. 8/80 dėl darbuotojų statuso) iki 2001 m. Ispanijos teisės aktų leidėjas privalomą išėjimą į pensiją naudojo kaip mechanizmą, skirtą skirtingo amžiaus grupių asmenų įdarbinimui skatinti.
12. Konstituciniam teismui pripažinus, kad Įstatymo Nr. 8/80 nuostatos, numatančios galimybę privalomo išėjimo į pensiją amžių nustatyti kolektyvinėse sutartyse, prieštarauja Konstitucijai, Įstatymą Nr. 8/80 šiuo atžvilgiu pakeitė Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1995, patvirtinantis Įstatymą dėl darbuotojų statuso (toliau – DS). Šiuo metu DS yra pagrindinis profesinių santykių srities nacionalinės teisės aktas.
13. Šiuo metu galiojančios redakcijos DS, t. y. su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 62/03, įsigaliojusiais 2004 m. sausio 1 d., kuriais į Ispanijos teisę buvo perkelta Direktyva 2000/78, 4 ir 17 straipsniai įtvirtina diskriminacijos dėl, inter alia, amžiaus draudimą.
14. Kalbant apie privalomą išėjimą į pensiją, reikia nurodyti, kad iki 2001 m. liepos mėn. galiojusios DS redakcijos dešimtoji papildoma nuostata numatė:
„Laikantis šioje nuostatoje numatytų apribojimų ir sąlygų privalomas išėjimas į pensiją gali būti naudojamas kaip užimtumo politikos priemonė. Galėjimui dirbti ir darbo sutarčių pasibaigimui taikytiną didžiausią amžiaus ribą nustato vyriausybė, atsižvelgdama į socialinės apsaugos sistemos išteklius ir padėtį darbo rinkoje, nepanaikindama galimybės išdirbti teisę į senatvės pensiją suteikiančius laikotarpius. Vykstant kolektyvinėms deryboms pensinis amžius gali būti nustatytas laisvu susitarimu, tačiau nepažeidžiant su tuo susijusių socialinės apsaugos nuostatų“.
15. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas privalomą išėjimą į pensiją pradėjo suvokti nebe kaip užimtumui palankią priemonę, o kaip naštą socialinės apsaugos sistemai, 2001 m. dešimtoji papildoma nuostata buvo panaikinta, o privalomo išėjimo į pensiją buvo atsisakyta. Dėl šios priežasties teismuose kilo daugybė ginčų dėl kolektyvinių sutarčių sąlygų, numatančių privalomą darbuotojų išėjimą į pensiją, teisėtumo. Kaip akivaizdu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Ispanijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad sąlygos dėl privalomo išėjimo į pensiją, įtrauktos į daugelį kolektyvinių sutarčių, panaikinus jų teisinį pagrindą, tapo neteisėtos.
16. Tačiau, raginant socialiniams partneriams, darbdavių organizacijoms ir profesinių sąjungų organizacijoms, 2005 m. liepos 1 d. Įstatymu Nr. 14/2005 dėl kolektyvinių sutarčių sąlygų, susijusių su įprasto pensinio amžiaus pradžia (toliau – Įstatymas Nr. 14/2005), kuris įsigaliojo 2005 m. liepos 3 d., privalomas išėjimas į pensiją buvo iš naujo įtvirtintas. Vienintelis šio įstatymo straipsnis, nors ir šiek tiek pakeista formuluote, vėl įtvirtino DS dešimtąją papildomą nuostatą (toliau – galutinis režimas pagal Įstatymą Nr. 14/2005) ir skamba taip:
„Kolektyvinėse sutartyse gali būti numatytos sąlygos, leidžiančios darbo sutarties pasibaigimą darbuotojui sulaukus socialinės apsaugos teisės aktuose nustatyto įprasto pensinio amžiaus, jei įvykdytos šios sąlygos:
a) ši priemonė susijusi su kolektyvinėje sutartyje išdėstytais ir su užimtumo politika suderinamais tikslais, kaip antai išaugęs stabilumas užimtumo srityje, terminuotų darbo sutarčių pakeitimas neterminuotomis, užimtumo palaikymas, naujų darbuotojų įdarbinimas arba bet kuris kitas tikslas, kuriuo siekiama pagerinti užimtumo kokybę;
b) darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia, turi būti išdirbęs minimalų teisę į išmoką suteikiantį laikotarpį arba ilgesnį laikotarpį, jei tai numato kolektyvinė sutartis, ir tenkinti kitas socialinės apsaugos teisės aktuose nustatytas sąlygas teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti“.
17. Įstatymas Nr. 14/2005 skirtas ne tik toms kolektyvinėms sutartims, kurios buvo sudarytos 2005 m. liepos 3 d. įsigaliojus šiam įstatymui, reglamentuoti, bet, remiantis „Vienintelę pereinamojo laikotarpio nuostata“, ir toms sutartims, kurios jau galiojo, kai įstatymas buvo paskelbtas.
18. Vienintelė pereinamojo laikotarpio nuostata (toliau – VPLN), su kuria yra susiję nagrinėjamoje byloje pateikti prejudiciniai klausimai, numato:
„Prieš įsigaliojant šiam įstatymui sudarytų kolektyvinių sutarčių sąlygos, numatančios darbo sutarties pasibaigimą dėl to, kad darbuotojai sulaukė socialinės apsaugos teisės aktuose nustatyto įprasto pensinio amžiaus, laikomos galiojančiomis, jei atitinkamas darbuotojas yra išdirbęs minimalų teisę į išmoką suteikiantį laikotarpį ir tenkina kitas socialinės apsaugos teisės aktuose nustatytas sąlygas teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti“.
19. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, VPLN skiriasi nuo Įstatymo Nr. 14/2005 vieninteliame straipsnyje įtvirtintų privalomo išėjimo į pensiją taisyklių, taikomų kolektyvinėms sutartims, sudarytoms įsigaliojus šiam įstatymui, tuo, kad VPLN nėra aiškaus reikalavimo, jog privalomas išėjimas į pensiją būtų susijęs su atitinkamose kolektyvinėse sutartyse išdėstytais ir su užimtumo politika suderinamais tikslais.
III – Faktinės aplinkybės, procedūra ir prejudiciniai klausimai
20. Remiantis sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, 1940 m. vasario 3 d. gimęs F. Palacios dirbo Cortefiel Servicios SA vadybininku nuo 1981 m. rugpjūčio 17 dienos.
21. 2005 m. liepos 18 d. laišku įmonė pranešė F. Palacios apie atleidimą, remdamasi tuo, kad jis atitinka visus kolektyvinės sutarties 19 straipsnyje ir VPLN įtvirtintus reikalavimus.
22. Šių šalių santykius reglamentuoja Madrido autonominės bendruomenės tekstilės prekybos sektoriaus kolektyvinė sutartis (toliau – TPSKS), kuri buvo sudaryta 2005 m. kovo 10 d., o paskelbta 2005 m. gegužės 26 dieną. TPSKS 3 straipsnyje numatyta, kad ji galioja iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.
23. TPSKS 19 straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatyta: „Siekiant skatinti užimtumą, susitariama, kad pensinis amžius yra 65 metai, išskyrus atvejus, kai atitinkamas darbuotojas neišdirbo teisę į senatvės pensiją suteikiančio laikotarpio. Tokiu atveju jis gali dirbti tol, kol išdirbs šį laikotarpį“.
24. Jeigu F. Palacios būtų išėjęs į pensiją 2005 m. liepos 18 d., t. y. tą dieną, kai buvo atleistas iš įmonės, jis turėtų teisę gauti pagal socialinio draudimo sistemą mokamą senatvės pensiją, atitinkančią 100 % 2 347,78 euro dydžio nustatytos draudimo įmokos bazės, nepažeidžiant teisės aktais įtvirtintų maksimalių ribų.
25. Savo ieškinyje pagrindinėje byloje F. Palacios teigia, kad jo atleidimas iš darbo yra negaliojantis, nes buvo pažeistos jo pagrindinės teisės. Be kaltinimų priekabiavimu, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas laiko nepagrįstais, F. Palacios taip pat teigia, kad buvo diskriminuojamas, nes sulaukė 65 metų amžiaus, ir tiesiogiai ginčija laišką, kuriuo jam pranešta apie atleidimą iš darbo.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad laiške, kuriuo buvo pranešta apie atleidimą iš darbo, buvo taikytas Įstatymas Nr. 14/2005, ir kad būtent tas vienintelis aspektas, t. y. ar VPLN atitinka Bendrijos teisę, ir yra Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų objektas.
27. Be to, savo teisinėje analizėje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal VPLN darbuotoją galima atleisti, jeigu tenkinamos dvi sąlygos, t. y. jeigu jis sulaukė pensinio amžiaus ir jeigu atitinka kitas sąlygas, suteikiančias teisę į valstybės mokamą pensiją. Jo nuomone, jeigu VPLN neatitinka Bendrijos teisės, remiantis Bendrijos teisės viršenybės principu, ši nuostata neturi būti taikoma.
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pabrėžia, kad, skirtingai nuo VPLN, galutinis režimas pagal Įstatymą Nr. 14/2005 privalomam išėjimui į pensiją taiko sąlygą siekti su užimtumo politika suderinamų tikslų. Taigi, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atrodo, kad nacionalinis teismas mano, jog, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, susijusią su skirtingu požiūriu dėl amžiaus, galutinis režimas pagal Įstatymą Nr. 14/2005 atitinka šią direktyvą.
29. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad pagal Įstatymą Nr. 14/2005 65 metų amžiaus sulaukusiems darbuotojams taikomas skirtingas požiūris, atsižvelgiant į tai, ar kolektyvinė sutartis, pagal kurią jiems taikomas privalomas išėjimas į pensiją sulaukus 65 metų amžiaus, jau galiojo priimant šį įstatymą, ar dėl jos buvo susitarta vėliau.
30. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad EB 13 straipsnis ir Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalis yra pakankamai tikslios ir besąlygiškos nuostatos ir kad jos gali būti tiesiogiai taikomos jo nagrinėjamoje byloje.
31. Šiomis aplinkybėmis siekdamas didesnio teisinio tikrumo dėl taikytino aiškinimo Juzgado de lo SocialNo 33 de Madrid pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar EB 13 straipsnyje ir Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas, draudžiantis bet kokią diskriminaciją dėl amžiaus, draudžia taikyti nacionalinį įstatymą (t. y. Įstatymo Nr. 14/2005 dėl kolektyvinių sutarčių sąlygų, susijusių su įprasto pensinio amžiaus pradžia, vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos pirmąją pastraipą), pagal kurį laikomos galiojančiomis kolektyvinių sutarčių sąlygos dėl privalomo išėjimo į pensiją, nustatančios vienintelę sąlygą, kad darbuotojas būtų sulaukęs įprasto pensinio amžiaus ir atitiktų kitus teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti Ispanijos socialinės apsaugos teisės aktuose nustatytus kriterijus?
Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
2. Ar EB 13 straipsnyje ir Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas, draudžiantis bet kokią diskriminaciją dėl amžiaus, įpareigoja nacionalinį teismą nagrinėjamoje byloje netaikyti minėtos Įstatymo Nr. 14/2005 vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos pirmosios pastraipos?“
IV – Teisinė analizė
A – Pirmasis klausimas
1. Įžanginės pastabos
32. Prieš pradedant analizuoti, būtų naudinga tiksliau apibrėžti problemas, kurios kyla iš pirmojo klausimo, dėl kurio buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
33. Visų pirma, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme šalia tariamos diskriminacijos dėl amžiaus lyg ir užsimena apie galimą diskriminaciją, kylančią dėl to, kad, atsižvelgiant į tai, ar atitinkama kolektyvinė sutartis buvo sudaryta prieš įsigaliojant Įstatymui Nr. 14/2005, ar jam įsigaliojus, taikomos dvi skirtingos nacionalinės teisės nuostatos dėl privalomo išėjimo į pensiją, t. y. VPLN arba galutinis režimas pagal Įstatymą Nr. 14/2005.
34. Tačiau kaip matyti ypač iš pirmojo klausimo formuluotės, kuri tiesiogiai nurodo diskriminaciją dėl amžiaus ir su tuo susijusias Bendrijos nuostatas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastarosios – kitos – rūšies diskriminaciją, susijusią su kolektyvinės sutarties sudarymo data, taip pat gali vertinti kaip problemą, kylančią pagal nacionalinėje teisėje numatytą lygybės principą. Vis dėlto, mano nuomone, tai nėra nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismui pateikto klausimo dalykas. Pridurčiau, kad, kaip akivaizdu iš posėdyje pateiktų pastabų, šios nuomonės laikosi ir nagrinėjamos bylos šalys.
35. Antra, kalbant apie diskriminaciją dėl amžiaus, reikėtų pastebėti, kad savo pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be Direktyvos 2000/78, taip pat mini EB 13 straipsnį ir nurodo, kad ši nuostata gali turėti tiesioginį poveikį.
36. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad EB 13 straipsnis yra tik įgaliojimus suteikianti nuostata, leid˛ianti Tarybai imtis atitinkamų veiksmų siekiant kovoti, be kita ko, su diskriminacija dėl amžiaus. Todėl ji negali turėti tiesioginio poveikio; ji taip pat negali užkirsti kelio taikyti tokią nacionalinę nuostatą, kaip antai VPLN(8).
37. Todėl pritariu šalims, kad pirmasis prejudicinis klausimas neturėtų būti nagrinėjamas tiesiogiai atsižvelgiant į EB 13 straipsnį. Tačiau tai nerei�kia, kad EB 13 straipsnis neturi jokios reikšmės, aiškinant Direktyvą 2000/78 ir nediskriminavimo dėl amžiaus principą.
38. Trečia, reikia turėti omenyje, kad šie prejudiciniai klausimai buvo pateikti dar prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą Mangold(9), kuriame šis teismas išreiškė svarbią nuomonę, kad nediskriminavimo dėl amžiaus principas turi būti pripažįstamas bendruoju Bendrijos teisės principu. Atitinkamai, norint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, pirmasis klausimas taip pat turi būti nagrinėjamas, atsižvelgiant į šį bendrąjį principą.
39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmuoju klausimu, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, keliamos toliau dėstomas problemos.
40. Pirma, reikia išnagrinėti, ar Direktyva 2000/78 taikytina ratione materiae nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Esant teigiamam atsakymui, antrasis nagrinėtinas klausimas – ar tokios nacionalinės nuostatos, kaip antai VPLN, leidžiančios privalomą išėjimą į pensiją, atitinka Direktyvą 2000/78, o ypač – ar tokia priemonė gali būti pateisinama pagal šią direktyvą. Trečia, pirmasis prejudicinis klausimas turi būti įvertinamas atsižvelgiant į bendrąjį nediskriminavimo dėl amžiaus principą, kurį Teisingumo Teismas suformulavo sprendime Mangold. Kadangi dėl šio sprendimo kilo prieštaravimų, ypač dėl šios rūšies bendrojo principo egzistavimo, reikia tai papildomai aptarti.
41. Klausimas, susijęs su galimomis pasekmėmis, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, atsižvelgdamas į atsakymą į pirmąjį klausimą, yra antrojo prejudicinio klausimo dalykas.
2. Pagrindinės šalių pastabos
42. Nagrinėjamoje byloje rašytines pastabas pateikė Ispanijos, Airijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija ir šalys pagrindinėje byloje. Išskyrus F. Palacios, visos šios šalys taip pat buvo atstovaujamos 2006 m. lapkričio 21 d. posėdyje.
43. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo visos šalys, išskyrus F. Palacios, iš esmės sutinka, kad į šį klausimą turėtų būti atsakyta neigiamai, nors remiasi šiek tiek skirtingais argumentais. Ispanijos, Airijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Cortefiel teigia, kad Direktyvoje 2000/78 įtvirtintas nediskriminavimo dėl amžiaus principas netaikomas tokiai nacionalinei nuostatai, kaip antai VPLN. Šiuo atžvilgiu šios šalys ypač nurodo direktyvos preambulės keturioliktą konstatuojamąją dalį, susijusią su nacionalinėmis nuostatomis, kuriomis įtvirtinamas pensinis amžius.
44. Papildomai šios vyriausybės teigia, kad bet kuriuo atveju nacionalinė nuostata, leidžianti nustatyti privalomo išėjimo į pensiją amžių, yra pateisinama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį. Komisija teigia, kad Direktyva 2000/78 yra taikytina tokiai nacionalinei nuostatai, kokia yra VPLN, tačiau sutinka su tuo, kad ši nuostata yra pateisinama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
3. Ar Direktyva 2000/78 taikoma ratione materiae?
45. Norint nustatyti, ar Direktyvos 2000/78 taikymo sritis turi būti aiškinama kaip taikytina tokiai nacionalinei taisyklei, kaip antai VPLN, reikia atsižvelgti ne tik į direktyvos formuluotes, bet taip pat ir į jos tikslą ir bendrą sistemą(10).
46. Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį šios direktyvos tikslas ‑ nustatyti bendruosius kovos su diskriminacija dėl šiame straipsnyje nurodytų priežasčių – tarp kurių yra įtrauktas amžius ‑ užimtumo ir profesinėje srityje pagrindus.
47. Direktyvos materiali taikymo sritis išsamiai apibrėžta 3 straipsnyje. Konkrečiai kalbant, pagal 3 straipsnio 1 dalies c punktą ši direktyva taikoma „įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas“.
48. Nors Komisija teigia, kad VPLN įtvirtina darbo sąlygas Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, dauguma kitų šalių mano, kad būdama nacionalinė nuostata, kuria nustatomas pensinis amžius, VPLN nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.
49. Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas VPLN apibūdina kaip nuostatą, įtvirtinančią išėjimo į pensiją sąlygas, t. y. leidžiančią sąlygas dėl privalomo išėjimo į pensiją įtraukti į kolektyvines sutartis. Toks privalomas išėjimas į pensiją priklauso nuo to, ar buvo išdirbti minimalūs laikotarpiai, per kuriuos buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, ir ar įvykdyti kiti socialinės apsaugos teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, suteikiantys teisę į senatvės pensiją pagal šią socialinio draudimo įmokų schemą.
50. Šiuo atžvilgiu F. Palacios nurodo savo „atleidimą“ dėl privalomo išėjimo į pensiją, numatyto kolektyvinėje sutartyje, sudarytoje remiantis VPLN. Tačiau Ispanijos vyriausybė posėdyje ginčijo tokį apibūdinimą ir pažymėjo, kad iš tiesų F. Palacios nebuvo atleistas, o paprasčiausiai turėjo pareigą išeiti į pensiją pagal nacionalines taisykles, numatančias privalomą išėjimą į pensiją sulaukus 65 metų amžiaus. Šios vyriausybės teigimu, F. Palacios išsiųstame laiške „atleidimas“ nėra minimas.
51. Šiuo klausimu visų pirma reikėtų pabrėžti, kad pagal Direktyvos 2000/78 preambulės keturioliktą konstatuojamąją dalį, į kurią reikia atsižvelgti aiškinant direktyvą(11), pastaroji nepažeidžia nacionalinių nuostatų, kuriomis nustatomas pensinis amžius.
52. Turėčiau pasakyti, kad būtų sudėtinga nagrinėjamos nacionalinės taisyklės nelaikyti tokios rūšies nuostata, kurią numato ši konstatuojamoji dalis.
53. Be abejo, pati VPLN nereglamentuoja socialinės apsaugos sistemos, įtvirtinančios reikalavimus, pagal kuriuos suteikiama teisė į senatvės pensiją, o tik nurodo šią sistemą kaip sąlygą nustatant privalomo išėjimo į pensiją amžių. Vis dėlto, mano nuomone, yra nustatyta, kad VPLN, kartu su šia nuostata pagrįsta kolektyvine sutartimi, įtvirtina privalomo išėjimo į pensiją amžių, o šis yra darbo sutarčių pasibaigimo ir pensijos pradžios priežastis.
54. Manau, kad jeigu privalomą išėjimą į pensiją vertintume kaip „atleidimą“, nutoltume nuo realybės. Nors reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra taip išaiškinęs šią sąvoką, vartotą 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvoje 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu(12) 5 straipsnio 1 dalyje.
55. Kai kuriuose sprendimuose, kuriais remiuosi(13), Teisingumo Teismas darė skirtumą tarp galimybės naudotis įstatymais nustatyta arba profesine pensijų sistema, t. y. senatvės pensijos mokėjimo sąlygų, ir amžiaus ribos, nuo kurios pasibaigia darbo santykiai, nustatymo. Teisingumo Teismas konstatavo, kad pastarasis klausimas yra susijęs su atleidimui taikomomis sąlygomis ir todėl turi būti vertinamas pagal Direktyvą 76/207(14).
56. Vis dėlto toks aiškinimas buvo pagrįstas prielaida, kad šioje direktyvoje vartojamas žodis „atleidimas“ turi būti suprantamas plačiai(15).
57. Tačiau, mano nuomone, Direktyvos 2000/78 taikymo sritį reikia aiškinti siaurai, ypač kiek tai susiję su nediskriminavimu dėl amžiaus.
58. Šiuo atžvilgiu pritariu generalinio advokato L. A. Geelhoed nuomonei, pateiktoje išvadoje byloje Navas, kurioje šis pažymėjo, kad EB 13 straipsnio, sudarančio Direktyvos 2000/78 teisinį pagrindą, genezė ir formuluotė labiau perša siaurą šios direktyvos aiškinimą ir kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turėjo žinoti apie potencialiai sunkias, ypač diskriminacijos dėl amžiaus, draudimo ekonomines ir finansines pasekmes(16).
59. Iš tiesų apskritai aiškinant ir taikant Bendrijos teisėje įtvirtintą diskriminacijos draudimą, patartina tai daryti labai atsargiai, nes, turint omenyje pakankamai atvirą ir sunkiai aiškiai apibrėžiamą nediskriminavimo sąvoką, kyla pavojus, kad tokios taisyklės apskritai pašalins nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintus reikalavimus ir sąlygas arba sukels dėl jų abejonių(17).
60. Kaip teisingai pareiškė generalinis advokatas L. A. Geelhoed, diskriminacijos draudimas, „(gali būti naudojamas) siekiant be Sutarties leidėjo arba Bendrijos teisės aktų leidėjo įsikišimo patikslinti sprendimus, kuriuos priėmė valstybės narės, vykdydamos joms – vis dar – paliktus įgaliojimus“(18).
61. Kiek tai susiję būtent su nediskriminavimu dėl amžiaus, reikia turėti omenyje, jog šis draudimas yra specifinis, nes amžius, kaip kriterijus, yra skalės padala ir kad dėl šios priežasties diskriminacija dėl amžiaus gali būti graduojama(19). Todėl apibrėžti diskriminaciją dėl amžiaus yra su plačiais apibendrinimais susijusi ir kur kas sudėtingesnė užduotis nei, pavyzdžiui, diskriminacijos dėl lyties atveju, kai taikytini palyginimo kriterijai yra kur kas aiškiau apibrėžti(20).
62. Be to, jei diskriminacijos dėl amžiaus draudimas reikalauja sudėtingo ir subtilaus vertinimo, tai amžiumi pagrįsti skirtumai yra labai dažni socialinėje ir užimtumo politikoje.
63. Savaime suprantama, amžiumi pagrįsti skirtumai yra ypač būdingi pensijų sistemoms. Reikia turėti omenyje, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje apibrėžtą diskriminacijos sąvoką, dėl pensinį amžių nustatančių nacionalinių nuostatų automatiškai kyla tiesioginė diskriminacija dėl amžiaus. Todėl jeigu tokios nacionalinės nuostatos patektų į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, iš esmės pagal direktyvą turėtų būti vertinama kiekviena tokia nacionalinė taisyklė, nesvarbu, ar ji nustato minimalų, ar maksimalų pensinį amžių.
64. Mano nuomone, netgi turint omenyje direktyvos 6 straipsnyje nustatytas specialias išimtis ir apribojimus diskriminacijos dėl amžiaus atžvilgiu, toks virš visų nacionalinių nuostatų, įtvirtinančių pensinį amžių, pakibęs Damoklo kardas vis tiek keltų daug problemų, ypač dėl to, kad pensinis amžius yra glaudžiai susijęs su tokiomis sritimis, kaip socialinė politika ir užimtumas, kuriose valstybės narės išlaiko pagrindinę kompetenciją.
65. Manau, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas žinojo šias problemas ir kad Direktyvos 2000/78 preambulės keturioliktą konstatuojamąją dalį jis įterpė norėdamas patikslinti, jog neketina šios direktyvos taikymo srities išplėsti toms taisyklėms, kurios nustato pensinį amžių(21).
66. Galiausiai manęs neįtikino Komisijos argumentas, kad preambulės keturiolikta konstatuojamoji dalis gali nurodyti ne direktyvos taikymo sritį, o direktyvos 6 straipsnyje numatytus pateisinimo pagrindus. Galimybė nacionalines nuostatas pateisinti remiantis direktyva skiriasi nuo to, kad ši direktyva „nepažeidžia“ tokių nuostatų. Be to, direktyvos 6 straipsnio 2 dalis nurodo tik amžiaus nustatymą pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas; skirtingai nei preambulės keturiolikta dalis, ji bendrai nenurodo taisyklių, nustatančių pensinį amžių.
67. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad tokia nacionalinė nuostata, kokia yra VPLN, kuri numato galimybę nustatyti privalomo išėjimo į pensiją amžių, Direktyvos 2000/78 prasme nėra susijusi su „įdarbinimu ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas“ ir todėl nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Todėl šioje direktyvoje įtvirtintas diskriminacijos dėl amžiaus draudimas negali užkirsti kelio tokiai nacionalinei nuostatai.
4. Ar tokia, kokia yra nagrinėjama, taisyklė pateisinama?
68. Jeigu vis dėlto Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tokia nacionalinė taisyklė, kaip antai VPLN, patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, reikės išnagrinėti, ar ta taisyklė gali būti pateisinama pagal šios direktyvos 6 straipsnį, turint omenyje, kad, kaip minėta pirmiau, taisyklė, numatanti galimybę nustatyti privalomo išėjimo į pensiją amžių sukelia tiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus šios direktyvos 2 straipsnio prasme.
69. Tinkamai taikant diskriminacijos sąvoką, pakankamai akivaizdu, kad tariamą diskriminaciją nagrinėjamoje byloje sudarys tai, kad, skirtingai nei jaunesni asmenys, tie, kurie sulaukė privalomo išėjimo į pensiją amžiaus, daugiau nebegalės dirbti. Vis dėlto reikėtų pastebėti, kad asmenims tikriausiai labiau įprasta jaustis mažiau palankiai vertinamiems dėl amžiaus, būtent minimalaus pensinio amžiaus, kurį nustato tikriausiai daugumos valstybių narių pensijų sistemos, nes apskritai išėjimas į pensiją labiau suprantamas ne kaip pareiga, o kaip socialinė teisė.
70. Bet kuriuo atveju konkrečiai dėl skirtingo požiūrio dėl amžiaus Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės narės gali numatyti, kad toks skirtingas požiūris „nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“.
71. Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą (ir Ispanijos vyriausybės pastabomis), VPLN, leidusi į kolektyvines sutartis įtraukti sąlygas dėl privalomo išėjimo į pensiją, buvo priimta raginant socialiniams partneriams kaip skirtingo amžiaus grupių asmenų įdarbinimą skatinančios politikos dalis.
72. Mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad ši nuostata, aiškinama kartu su kolektyvinės sutarties 19 straipsnio trečiąja pastraipa, tarnauja teisėtam viešojo intereso tikslui užimtumo ir darbo rinkos politikos srityje, kuris gali pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju pripažinsiu, kad nepritariu prielaidai, kurią, berods, daro prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. nemanau, kad, norint atitinkamą nacionalinę nuostatą pateisinti pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį, ši nuostata būtinai turi aiškiai nurodyti teisėtą politikos pagrindą šios straipsnio prasme. Be to, atsižvelgiant į tai, kad direktyvos yra privalomos tik rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, pakankama ir lemiama turėtų būti tai, kad nacionalinis įstatymas būtų faktiškai ir rezultato atžvilgiu pateisinamas tokiu teisėtu tikslu.
73. Toliau pereinant prie reikalavimo pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį, kad atitinkamo teisėto tikslo turi būti siekiama „tinkamomis ir būtinomis“ priemonėmis, reikėtų pabrėžti, kad, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo sprendime Mangold, valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, kurios būtų tinkamos socialinės politikos ir užimtumo sričių tikslams pasiekti (22).
74. Iš tiesų paprastai Teisingumo Teismas neturėtų savo vertinimu pakeisti to, kaip tokius sudėtingus klausimus vertina nacionalinis įstatymų leidėjas arba kitos politinės arba visuomeninės jėgos, dalyvaujančios nustatant socialinę ir užimtumo politiką konkrečioje valstybėje narėje (tokios, kaip socialiniai partneriai nagrinėjamoje byloje). Daugių daugiausia šiame lygmenyje turėtų būti pasmerktos tik akivaizdžiai neproporcingos nacionalinės priemonės.
75. Tačiau sprendime Mangold, remdamasis nacionalinio teismo pateiktais duomenimis, Teisingumo Teismas konstatavo, kad byloje nagrinėjama nacionalinė taisyklė dėl terminuotų darbo sutarčių turi būti pripažįstama viršijanti tai, kas tinkama ir būtina tikslui įgyvendinti ‑ vyresnio amžiaus bedarbių integracijai į darbo rinką. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė, kad didelė darbuotojų kategorija, kuri apibrėžiama tik pagal amžių, rizikuoja svarbiausiu profesinės karjeros laikotarpiu negalėti pasinaudoti darbo stabilumu(23).
76. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, atrodo, nėra jokių požymių, kad numačius privalomą išėjimą į pensiją apskritai arba konkrečiai nustačius 65 metų pensinį amžių, bus viršyta tai, kas yra tinkama ir būtina užsibrėžtiems tikslams pasiekti.
77. Reikia pripažinti, kad, atsižvelgiant į demografinius iššūkius ir biudžeto apribojimus, su kuriais susiduria dauguma valstybių narių ir kurie visai neseniai paskatino Komisiją raginti imtis skubių veiksmų, svarbiausia problema Europoje yra labiau susijusi su darbo santykių trukmės ilginimu ir pensinio amžiaus didinimu. Tačiau ir vėl – šioje srityje būtent valstybės narės nustato savo politiką.
78. Dėl šių priežasčių manau, kad netgi Direktyvos 2000/78 taikymo sritį aiškinant kaip apimančią nagrinėjamą nacionalinę nuostatą, ši direktyva neužkirstų kelio tokiai nuostatai.
5. Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas kaip bendrasis Bendrijos teisės principas ir Sprendimo Mangold reikšmė, I dalis
79. Sprendime byloje Mangold, kurioje Teisingumo Teismo buvo prašyta nuspręsti dėl Vokietijos įstatymo nuostatos, leidusios su 52 metų sulaukusiais darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis, tikriausiai svarbiausia yra išvada, kad „(nediskriminavimo) dėl amžiaus principą reikia suprasti kaip bendrąjį Bendrijos teisės principą“(24).
80. Teisingumo Teismas padarė šią išvadą, remdamasis generalinio advokato A. Tizzano siūlymu, kad, vertinant nagrinėjamos nacionalinės taisyklės atitiktį Bendrijos teisei, kriterijumi reikėtų laikyti ne pačią direktyvą, o bendrąjį lygybės principą(25). Toks požiūris akivaizdžiai leido apeiti dvi šią bylą pagrindžiančias problemas: pirma, Teisingumo Teismas pasinaudojo šia koncepcija sušvelninti prieštaravimui, kylančiam iš to, kad bylai reikšmingu laikotarpiu Vokietijai dar nebuvo pasibaigęs terminas Direktyvai 2000/78 perkelti(26), ir, antra, Teisingumo Teismas galėjo išvengti klausimo, ar direktyva turi „horizontalų tiesioginį poveikį“(27).
81. Teisingumo Teismas konstatavo, kad pati Direktyva 2000/78 neįtvirtina vienodo požiūrio principo darbo ir užimtumo srityje; iš tiesų, „pats tokių diskriminacijos formų uždraudimas, kaip matyti iš šios direktyvos pirmos ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių, išvedamas iš įvairių tarptautinės teisės dokumentų ir bendrų valstybių narių konstitucinių tradicijų“(28).
82. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas akivaizdžiai pradeda nuo prielaidos, kad konkretus diskriminacijos dėl amžiaus draudimas yra neatskiriamas nuo bendrojo lygybės principo arba yra iš jo kildinamas(29).
83. Sprendime Mangold Teisingumo Teismo pasirinktas požiūris susilaukė aštrios kritikos iš akademinės bendruomenės, žiniasklaidos, o taip pat iš daugumos nagrinėjamos bylos šalių ir, be abejo, nusipelno papildomų komentarų.
84. Visų pirma reikia pabrėžti, kad bendrųjų teisės principų koncepcija buvo svarbiausia Bendrijos teisės sistemos vystymuisi.
85. Formuluodamas bendruosius Bendrijos teisės principus ir taip vykdydamas EB 220 straipsnyje įtvirtintą pareigą užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant Sutartį iš tiesų Teisingumo Teismas Bendrijos teisei suteikė tikrąją prasmę, nes priešingu atveju, būdama teisės sistema, kuri remiasi tik pagrindine sutartimi, Bendrijos teisė būtų likusi tik taisyklių rinkinys, o ne tikra teisės „sistema“.
86. Šis teisės šaltinis leido Teisingumo Teismui, dažnokai įkvėpimo ieškančiam valstybėms narėms bendrose teisės tradicijose ir tarptautinėse sutartyse, užtikrinti teisės principų laikymąsi ir suteikti jiems prasmę tokiose svarbiose srityse, kaip pagrindinių teisių apsauga ir administracinė teisė. Vis dėlto bendriesiems teisės principams, kurių verčiau reikėtų ieškoti ne teisės knygose, o Platono teisės rojuje, būdinga tai, kad ir jų egzistavimas, ir jų materialus turinys yra netikrumo paženklinti.
87. Vis dėlto galima apmąstyti, ar pagrįsti ir įtikinami yra motyvai, kuriais Teisingumo Teismas grindė savo išvadą Sprendime Mangold, kad egzistuoja bendrasis nediskriminavimo dėl amžiaus principas.
88. Šiuo atžvilgiu galima būtų pažymėti, kad iš tiesų įvairūs tarptautiniai instrumentai ir valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos, kuriais Teisingumo Teismas remiasi sprendime Mangold, įtvirtina būtent bendrąjį lygybės principą, o ne (išskyrus kelis atvejus, pavyzdžiui, Suomijos konstituciją) patį specialų nediskriminavimo dėl amžiaus principą.
89. Išsamiau įvertinus matyti, kad siūlymas, remiantis vien bendruoju lygybės principu, spręsti apie specialaus diskriminacijos dėl amžiaus draudimo (arba bet kurios kitos Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytos specialios diskriminacijos rūšies) egzistavimą iš tiesų buvo labai drąsus ir reiškė svarbų žingsnį. Šį požiūrį gali apibūdinti toliau nurodytos bendros pastabos apie nediskriminavimo mechanizmą.
90. Remiantis bendrai pripažįstama apibrėžtimi ir nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, bendrasis lygybės arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos nebūtų vertinamos vienodai(30).
91. Nėra labai sudėtinga nustatyti, ar dvi situacijos yra vertinamos skirtingai ar vienodai. Iš tiesų svarbiausias žingsnis, taikant bendrąjį lygybės principą, ‑ visų pirma nustatyti, ar nagrinėjamos situacijos yra panašios arba, kitaip tariant, tinkamai panašios, o tai reikia įvertinti remiantis tinkamumo kriterijumi. Paprastai toks vertinimas nebūna aiškiai dėstomas Teisingumo Teismo sprendimuose ir iš tiesų reiškia subjektyvų vertinimą.
92. Bendrąjį nediskriminavimo principą ir specialų konkrečios rūšies diskriminacijos draudimą iš esmės skiria tai, kad pastaruoju atveju kriterijus, kuriuo negalima teisėtai grįsti daromo skirtumo, jau yra aiškiai nustatytas. Taigi jau yra nuspręsta, kad negalima daryti skirtumo remiantis pilietybe, lytimi, amžiumi arba bet kuria kita diskriminacijos „priežastimi“, nurodyta formuluojant specialų atitinkamą draudimą. Tuo tarpu bendrasis diskriminacijos draudimas palieka atvirą klausimą, kurie skirstymo pagrindai yra priimtini. Akivaizdu, kad bėgant laikui į šį klausimą pateikiama skirtingų atsakymų, o šiuo metu jis yra vykstančios plėtros nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu dalykas.
93. Galima sakyti, kad bendrasis lygybės principas potencialiai reiškia diskriminacijos draudimą bet kuriuo pagrindu, kuris gali būti laikomas nepriimtinu.
94. Todėl visiškai teisinga sakyti (kaip tai darė Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie diskriminaciją konkrečiais pagrindais), kad specialūs draudimai konkrečiai išreiškia bendrąjį lygybės principą, kuris sudaro Bendrijos pamatus(31). Tačiau, remiantis bendruoju lygybės principu, spręsti apie diskriminacijos konkrečiu pagrindu draudimą (kaip Teisingumo Teismas padarė sprendime Mangold) yra visai kas kita ir toli gražu neįtikinama.
95. Be to, mano nuomone, nei EB 13 straipsnis, nei Direktyva 2000/78 nebūtinai išreiškia, kad iš anksto egzistuoja visų diskriminacijos formų, kurias jie nurodo, draudimas. Iš tikrųjų abiem atvejais svarbiausias ketinimas buvo leisti Bendrijos teisės aktų leidėjui ir valstybėms narėms šiuo tikslu imtis atitinkamų veiksmų. Bet kuriuo atveju būtent pats Teisingumo Teismas, berods, apie tai užsiminė Sprendime Grant, kuriame nusprendė, kad atsižvelgiant į tuomet galiojusią Bendrijos teisę, ji neapėmė diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos(32).
96. Taip pat reikėtų pridurti, kad jeigu Sprendimo Mangold logikos laikysimės iki galo, bendraisiais Bendrijos teisės principais turės būti pripažįstamas ne tik diskriminacijos dėl amžiaus draudimas, bet ir visi specialūs Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytų diskriminacijos rūšių draudimai.
97. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nemanau, kad Sprendime Mangold padaryta išvada dėl bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo būtų labai įtikinanti.
98. Bet kuriuo atveju, net jeigu ši išvada būtų pasirinkta kaip pagrindas vertinti nagrinėjamą bylą, remiantis Sprendimu Mangold akivaizdu, kad Teisingumo Teismas pradeda nuo prielaidos, jog bendrasis nediskriminavimo dėl amžiaus principas iš esmės nesiskiria nuo lygiareikšmio draudimo pagal Direktyvą 2000/78, ypač kiek tai yra susiję su pateisinimu(33).
99. Todėl, primindamas šiuo klausimu pirmiau mano pateiktas pastabas, galiu padaryti išvadą, kad netgi atsižvelgiant į tai, jog egzistuoja nediskriminavimo dėl amžiaus bendrasis principas, Bendrijos teisė negali drausti tokios nacionalinės taisyklės, kokia nagrinėjama šioje byloje.
100. Todėl dėl visų išdėstytų priežasčių manau, kad, atsakydamas į pirmąjį prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, jog Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nediskriminavimo dėl amžiaus principas nedraudžia tokios nacionalinės taisyklės, kaip antai VPLN.
B – Antrasis klausimas
1. Pagrindinės šalių pastabos
101. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar jis privalo netaikyti VPLN, jeigu pasirodytų, kad diskriminacijos dėl amžiaus draudimas neleidžia šios nuostatos.
102. Ispanijos, Airijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Cortefiel teigia, kad į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas turėtų atsakyti neigiamai, todėl dėl klausimo, ar nagrinėjama nacionalinė taisyklė turi būti netaikoma, šios šalys pateikė tik papildomų pastabų, nors Jungtinės Karalystės vyriausybė šio klausimo svarbą ypač pabrėžė.
103. Visos šios šalys iš esmės sutaria dėl to, kad nei Direktyva 2000/78, nei diskriminaciją dėl amžiaus draudžiantis bendrasis teisės principas negali turėti tokio poveikio, kad nacionalinis teismas privalėtų netaikyti jiems prieštaraujančios nacionalinės nuostatos. Ginčas pagrindinėje byloje kilo tarp privačių šalių, todėl tokia išvada paneigtų taisyklę, kad direktyvos neturi horizontalaus tiesioginio poveikio. Vis dėlto išliktų pareiga, kiek įmanoma, nagrinėjamą nacionalinę taisyklę taikyti taip, kad ji atitiktų Direktyvą 2000/78 ir joje įtvirtintą principą.
104. Tačiau Komisija (ir, savaime suprantama, F. Palacios) teigia, kad teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, nacionalinis teismas privalėtų netaikyti visų nagrinėjamam principui prieštaraujančių nacionalinių nuostatų. Šiuo atžvilgiu Komisija vėl remiasi sprendimu Mangold ir teigia, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino pareigą netaikyti diskriminacijos dėl amžiaus draudimui prieštaraujančio nacionalinio įstatymo(34), todėl, a fortiori, tas pat taikytina ir nagrinėjamoje byloje, kurioje numatytas terminas Direktyvai 2000/78 perkelti į nacionalinę teisę jau pasibaigė.
2. Pareiga netaikyti nacionalinės taisyklės arba Sprendimo Mangold reikšmė, II dalis
105. Akivaizdu, kad antrasis klausimas nekiltų, jeigu, remdamasis mano pasiūlymu, Teisingumo Teismas nagrinėjamą taisyklę pripažintų atitinkančia Bendrijos teisę. Tačiau vis tiek tik papildomai išnagrinėsiu klausimą, kokias išvadas pagrindinėje byloje turi padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jeigu Direktyvoje 2000/78 (arba, kaip yra įmanoma, atitinkamu bendruoju Bendrijos teisės principu) įtvirtintas diskriminacijos dėl amžiaus draudimas būtų aiškinamas kaip draudžiantis tokią nuostatą, kokia yra VPLN, turint omenyje, kad šis klausimas buvo iškeltas nagrinėjant ginčą tarp privačių šalių dėl darbo santykių pasibaigimo.
106. Visų pirma reikėtų prisiminti atitinkamos Teisingumo Teismo praktikos esminius principus.
107. Reikia pažymėti, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei ji per nurodytą laikotarpį neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė netinkamai(35).
108. Nepaisydamas EB 249 straipsnio formuluotės, kurioje direktyvų atveju nėra kalbama apie privatiems asmenims suteikiamas teises, Teisingumo Teismas priskyrė direktyvoms tokį poveikį, siekdamas, kad jos būtų privalomos ir turėtų praktinį poveikį, o labiausiai – kad įsipareigojimų nevykdanti valstybė narė negalėtų remtis direktyvoje nustatytais savo pačios nevykdomais įsipareigojimais prieš privačius asmenis(36).
109. Savaime suprantama, šios logikos negalima pritaikyti pareigų, tenkančių privačiam asmeniui, atveju. Todėl pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką direktyva pati savaime negali įpareigoti privataus asmens ir dėl to ja iš esmės negalima prieš jį remtis(37).
110. Taigi kai direktyvos nuostata tenkina materialų turinio besąlygiškumo ir pakankamo tikslumo reikalavimą, privatus asmuo paprastai gali pasiremti šia nuostata prieš viešosios valdžios instituciją (vertikalus tiesioginis poveikis), bet ne prieš kitą privatų asmenį (horizontalus tiesioginis poveikis).
111. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pripažinti pastarąjį poveikį prilygtų pripažinti, jog „Bendrija turi kompetenciją nustatyti privatiems asmenims tiesioginį poveikį turinčias pareigas, nors ji turi kompetenciją tai daryti tik tada, kai yra įgaliota priimti reglamentus“(38). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog teisinio saugumo principas draudžia, kad direktyvos sukurtų pareigas privatiems asmenims(39).
112. Tačiau ši bendra taisyklė turi niuansų mažiausiai dviem atžvilgiais. Pirma, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad „vien neigiamas poveikis“ trečiųjų šalių teisėms nepateisina atsisakymo leisti privačiam asmeniui remtis direktyvos nuostatomis prieš atitinkamą valstybę narę, net jeigu tas poveikis yra neabejotinas(40). Antra, iš tam tikros teismo praktikos galima spėti, kad tam tikromis aplinkybėmis, netgi visiškai privačiame ginče, privatus asmuo gali remtis direktyva, siekdamas, jog direktyvai prieštaraujanti nagrinėjama nacionalinė taisyklė būtų netaikoma (kartais vadinama „atsitiktiniu tiesioginiu poveikiu“)(41).
113. Pereidamas prie nagrinėjamos bylos aplinkybių, pirmiausia aptarsiu klausimą dėl galimos pareigos netaikyti nagrinėjamos taisyklės Direktyvos 2000/78 atžvilgiu. Toliau nagrinėsiu sprendime Mangold pritaikyto bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo galimą poveikį.
114. Visų pirma reikėtų pažymėti, kad, mano nuomone, nekyla jokių abejonių, jog Direktyvoje 2000/78, ypač jos 1 ir 6 straipsniuose įtvirtintas diskriminacijos dėl amžiaus draudimas yra pakankamai tikslus ir besąlygiškas ir todėl tenkina materialias tiesioginio poveikio sąlygas, kiek tai susiję su privalomo išėjimo į pensiją amžiaus nustatymu. Pakanka pasakyti, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, yra akivaizdu, jog tai, kad direktyvų nuostatoms yra taikomos išimtys arba, kaip nagrinėjamoje byloje, yra numatyti pateisinimai, savaime dar nereiškia, kad nėra įvykdytos sąlygos, būtinos tam, kad šios nuostatos turėtų tiesioginį poveikį(42).
115. Antra, atsižvelgiant į sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, atrodo, kad nacionalinis teismas, kuris šiuo atveju remiasi Ispanijos konstitucinio teismo praktika, turėtų privalomo išėjimo į pensiją amžių nustatančią kolektyvinę sutartį pripažinti neteisėta, nesant VPLN aiškaus teisinio pagrindo.
116. Todėl jeigu nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta VPLN būtų netaikoma remiantis diskriminacijos dėl amžiaus draudimu, tai reikštų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų kolektyvinę sutartį pripažinti neteisėta.
117. Pagrindinėje byloje F. Palacios ginčija aktą, kuriuo jo darbdavys Cortefiel pranešė jam apie darbo sutarties pasibaigimą dėl išėjimo į pensiją. Taigi akivaizdu, kad kalbama apie horizontalius sutartinius santykius, apimančius iš darbo santykių kylančias abipuses teises ir pareigas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, kad F. Palacios reikalavimas yra pagrįstas ir kad darbo santykių pasibaigimas (grindžiamas VPLN ir kolektyvine sutartimi) negalioja, tiesiogiai paveiks Cortefiel, nes nustatys šiai bendrovei pareigą tęsti darbo santykius arba, kas yra įmanoma, prisiimti kitokias pasekmes, kaip, pavyzdžiui, pareigą išmokėti kompensaciją.
118. Taigi nagrinėjamu atveju visiškai aišku, kad, taikant direktyvą, bus nustatytos tam tikros pareigos kitam privačiam asmeniui, šiuo atveju buvusiam darbdaviui.
119. Atsižvelgiant į pirmiau apibūdintą teismo praktiką, gali kilti klausimas, pirma, ar toks poveikis negalėtų būti priimtinas, jeigu tai prilygtų tik „neigiamoms pasekmėms“ Wells sprendimo prasme. Reikia pripažinti, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas peržengia plonytę ribą, skirstydamas į situacijas, kai tai yra „valstybės pareigos, tiesiogiai susijusios su kitos pareigos, pagal direktyvą tenkančios trečiajai šaliai, vykdymo klausimas“, ir „vien neigiamos pasekmės trečiųjų šalių teisėms“(43).
120. Tačiau reikėtų pastebėti, kad sprendimas Wells yra susijęs su trišaliais santykiais ta prasme, kad jie pirmiausia yra nukreipti į tai, jog valstybė narė įvykdytų pareigą pagal direktyvą, o iš to kylančios pasekmės privačiam asmeniui sudaro tik šalutinį šios pareigos poveikį.
121. Žinoma, teoriškai ir nagrinėjamą situaciją galima aiškinti kaip trišalius santykius ta prasme, kad iš tiesų direktyva būtų remiamasi prieš VPLV ir kolektyvinę sutartį, t. y. prieš valstybę, kuriai tenka pareiga tinkamai įgyvendinti(44).
122. Tačiau toks požiūris, be jokios abejonės, iškreiptų sprendimo Wells logiką ir iš esmės galėtų būti taikomas beveik bet kuriems horizontaliems teisiniams santykiams, nes galiausiai netgi sutartiniai privatinės teisės reglamentuojami santykiai visada pagrįsti valstybės (sutarčių) teise arba turi ją atitikti. Iš tiesų manau, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, reikėtų pripažinti, kad pareigos privačiam asmeniui nustatymas nėra vien rėmimosi direktyva prieš valstybę šalutinis poveikis, o tiesiogiai išplaukia iš to, kad buvo pasiremta direktyva.
123. Šalys taip pat aptarė horizontalaus direktyvos poveikio klausimą iš dar vienos perspektyvos, t. y. kokios konkrečios pasekmės kiltų nagrinėjamai bylai, jeigu direktyvai būtų pripažintas tiesioginis poveikis. F. Palacios siekia galimybės remtis Direktyva 2000/78, kad būtų užkirstas kelias VPLN taikymui, ir pasinaudoti bendraisiais nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, praradęs savo teisinį pagrindą, privalomo išėjimo į pensiją nustatymas būtų neteisėtas.
124. Ši diskusija yra susijusi su remiantis direktyva atsirandančio „pašalinamojo“ arba jam priešingo „pakeičiamojo“ poveikio atskyrimu – gerai žinomu doktrinoje, bet taip pat tam tikra apimtimi atspindėtu ir teismo praktikoje. Šis atskyrimas reiškia, kad turi būti leidžiama remtis direktyva bylose tarp privačių šalių, jeigu jos vienintelis poveikis būtų „atmesti“ direktyvai prieštaraujančias nacionalines taisykles ir atverti kelią taikyti kitas nacionalines taisykles, kuriomis tokiu atveju bylos šalis galėtų grįsti savo reikalavimus. Remiantis šiuo požiūriu, pati direktyva, kalbant apie jos materialų turinį, nepakeistų jai prieštaraujančios nacionalinės taisyklės arba, vartojant Teisingumo Teismo sprendimų Marshall ir Faccini Dori(45) terminologiją, „pati savaime“ neįpareigotų „privataus asmens“.
125. Be abejonės, remiantis šiuo požiūriu, tiesioginis poveikis yra nagrinėjamas ne tiek iš „galimybės remtis“ arba privačių asmenų teisinio statuso pagal direktyvą perspektyvos, kiek iš Bendrijos teisės viršenybės perspektyvos ir su ja susijusios „objektyvios“ pareigos, bendrai tenkančios nacionaliniams teismams – kaip ir visoms valstybių narių viešosios valdžios institucijoms – užtikrinti, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas, ir ypač netaikyti direktyvai prieštaraujančių nacionalinės teisės normų(46).
126. Tačiau, mano nuomone, ypač atsižvelgiant į teisinio saugumo principą, lemiama yra tai, ar privataus asmens teisinė padėtis yra neigiamai paveikta dėl to, kad buvo remtasi direktyva, ir visiškai nesvarbu, ar techniškai šį neigiamą poveikį sukėlė vien tik direktyvai prieštaraujančios atitinkamos nacionalinės taisyklės netaikymas, ar jos pakeitimas direktyva.
127. Todėl, manau, negalima pritarti argumentui, kad tokiose bylose, kaip nagrinėjama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, direktyvoms galima pripažinti bent jau „pašalinamąjį“ horizontalų tiesioginį poveikį(47).
128. Reikia sutikti, kad keliuose sprendimuose, pavyzdžiui, CIA Security ir Unilever, Teisingumo Teismas, berods, pripažino tokį poveikį ir nurodė byloje tarp privačių asmenų netaikyti nacionalinių taisyklių(48). Vis dėlto manau, kad šiuos sprendimus reikia aiškinti atsižvelgiant į juose nagrinėjamų ginčų konkrečias aplinkybes, nes jie susiję su direktyvomis, nustatančiomis technines arba procesines viešosios teisės reglamentuojamas pareigas, ir, mano nuomone, tos direktyvos skiriasi nuo direktyvos nagrinėjamoje byloje.
129. Galiausiai reikia pažymėti, kad sprendime Pfeiffer ir kiti, kuriame buvo nagrinėjamas ginčas tarp privačių šalių, Teisingumo Teismas neatmetė direktyvai prieštaraujančios nacionalinės taisyklės dėl darbo laiko pagal sprendimą Simmenthal(49), nors to būtų pakakę norint pasiekti trokštamą rezultatą. Vietoje to Teisingumo Teismas nurodė ne tokią „invazinę“ ir labiau priimtiną bendrai taikomą pareigą aiškinti nacionalinės teisės aktą taip, kad jis atitiktų Bendrijos teisę(50).
130. Ar tai reiškia, kad iškart po sprendimo Pfeiffer ir kiti Teisingumo Teismas sprendime Mangold pripažinęs, jog pagal sprendimą Simmenthal(51) nacionalinis teismas privalo netaikyti nė vienos Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, atsisakė savo ankstesnės pozicijos, kad direktyvos neturi horizontalaus tiesioginio poveikio(52)?
131. Sakyčiau, kad, atidžiau vertinant, iš tikrųjų taip nėra. Būtent bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo taikymas paskatino Teisingumo Teismą taip nuspręsti sprendime Mangold. Šiuo atžvilgiu vertėtų pažymėti, kad atsakydamas į antrąjį klausimą dėl nacionalinės taisyklės atitikties, Teisingumo Teismas konkrečiai nurodė Direktyvą 2000/78, o kitoje pastraipoje, atsakydamas į trečiąjį klausimą, konstatavo, kad būtent nacionalinis teismas privalo užtikrinti visišką „bendrojo nediskriminavimo dėl amžiaus principo“ veiksmingumą(53).
132. Dėl šios priežasties šį sprendimą suprantu taip, kad Teisingumo Teismas nepripažino, jog Direktyva 2000/78 turi horizontalų tiesioginį poveikį; iš tiesų jis apėjo tokio poveikio trūkumą, priskirdamas tiesioginį poveikį atitinkamam bendrajam teisės principui.
133. Pasirinkdamas šį požiūrį Teisingumo Teismas žengė labai slidžiu keliu, ne tik kiek tai susiję su tuo, ar egzistuoja toks bendrasis nediskriminavimo dėl amžiaus teisės principas(54), bet ir su tuo, kaip jis šį principą taikė.
134. Neteigiu, kad paprastai bendrieji principai neatitinka materialių tiesioginio poveikio reikalavimų (būti pakankamai tiksliems ir besąlygiškiems). Manau, kad bendrųjų principų sąvoka yra susijusi ne su konkrečiu turiniu, o su konkrečia taisyklės forma: ši sąvoka apibūdina teisės šaltinį, kuris gali apimti skirtingo turinio daugiau ar mažiau išsamiais taisykles, pradedant aiškinimo maksimomis ir baigiant tokiomis išsamiomis normomis, kaip pagrindinės teisės arba labai išvystyti Bendrijos gero administravimo ir procesiniai principai.
135. Žinoma, kiekvieno bendrojo principo funkcijos irgi skiriasi visų pirma atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jis taikomas. Bendrieji principai, pavyzdžiui, gali tarnauti kaip aiškinimo kriterijai, kaip tiesioginė priemonė Bendrijos aktų teisėtumui vertinti arba netgi būti naudojami reikalavimui pagrįsti dėl konkrečios Bendrijos teisėje numatytos teisės gynybos priemonės(55).
136. Vis dėlto reikėtų pastebėti, kad paprastai tokiomis direktyvos priėmimo aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, toks Bendrijos antrinės teisės aktas gali būti aiškinamas ir vertinamas atsižvelgiant į jį pagrindžiančius bendruosius principus. Taigi bendrieji teisės principai, kuriuos Teisingumo Teismas, remdamasis EB 220 straipsniu, laiko sudėtine Bendrijos pirminės teisės dalimi, yra įgyvendinami konkrečiais Bendrijos teisės aktais. Iš tiesų tokio požiūrio Teisingumo Teismas laikėsi ir sprendime Caballero(56), kuriuo rėmėsi sprendime Mangold(57). Šiame sprendime bendrasis lygybės ir nediskriminavimo principas yra taikomas ne savarankiškai, o kaip Tarybos direktyvos 80/987/EEB(58) aiškinimo priemonė.
137. Tačiau jeigu šią sąvoką aiškinsime visiškai kitaip ir bendrajam Bendrijos teisės principui, kurį, kaip ir nagrinėjamoje byloje, galima pripažinti išreikštu konkrečiuose Bendrijos teisės aktuose(59), suteisime tam tikrą autonomiją, leidžiančią juo remtis vietoje tų teisės aktų ar savarankiškai nuo jų, gali susidaryti problemiška situacija.
138. Toks požiūris ne tik sukels didelį susirūpinimą teisinio saugumo atžvilgiu, bet ir iškels abejonių dėl Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo bei apskritai dėl kompetencijos pagal Sutartį priskyrimo. Šiuo atžvilgiu reikėtų priminti, kad EB 13 straipsnis tiesiogiai suteikė Tarybai įgaliojimus, remiantis šiame straipsnyje numatyta procedūra, imtis atitinkamų veiksmų, siekiant kovoti su diskriminacija dėl, be kita ko, amžiaus, ir Taryba tai darė pasirinkdama priimti direktyvą. Todėl, mano nuomone, neturėtume, pasinaudodami bendraisiais principais, ginčyti apribojimų, susijusių su šiuo konkrečiu Bendrijos teisės aktu, ypač dėl jo horizontalaus tiesioginio poveikio.
139. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad jeigu diskriminacijos dėl amžiaus draudimas, įtvirtintas Direktyvoje 2000/78 arba, kaip yra įmanoma, atitinkamu bendruoju Bendrijos teisės principu, būtų aiškinamas kaip draudžiantis tokią taisyklę, kokia yra VPLN, nacionalinis teismas neprivalėtų šios taisyklės netaikyti.
V – Išvada
140. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus atsakyti taip:
2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nediskriminavimo dėl amžiaus principas nedraudžia taikyti nacionalinio įstatymo (šiuo atveju – Įstatymo Nr. 14/2005 dėl kolektyvinių sutarčių sąlygų, susijusių su įprasto pensinio amžiaus pradžia, vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos pirmosios pastraipos), pagal kurį laikomos galiojančiomis kolektyvinių sutarčių sąlygos dėl privalomo išėjimo į pensiją, nustatančios vienintelę sąlygą, kad darbuotojas būtų sulaukęs įprasto pensinio amžiaus ir atitiktų kitus teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti atitinkamos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktuose nustatytus kriterijus.