TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. birželio 21 d.(*)
„Laisvas prekių judėjimas – Pramoninė ir komercinė nuosavybė – Prekyba kūrinių kopijomis valstybėje narėje, kurioje su šiais kūriniais susijusios autorių teisės nėra apsaugotos – Šių prekių vežimas į kitą valstybę narę, kurioje už minėtų autorių teisių pažeidimą numatyta baudžiamoji atsakomybė – Baudžiamoji byla prieš vežėją dėl bendrininkavimo neteisėtai platinant autorių teisių saugomus kūrinius“
Byloje C‑5/11
dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. sausio 6 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje
Titus Alexander Jochen Donner
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai K. Schiemann (pranešėjas), L. Bay Larsen, C. Toader ir E. Jarašiūnas,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. sausio 26 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– T. A. J. Donner, atstovaujamo advokatų E. Kempf, H.‑C. Salger ir S. Dittl,
– Generalbundesanwalt beim Bundesgerichtshof, atstovaujamo R. Griesbaum, padedamo Oberstaatsanwalt K. Lohse,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir G. Wilms bei N. Obrovsky,
susipažinęs su 2012 m. kovo 29 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 34 ir 36 straipsnių išaiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas Vokietijos teismuose nagrinėjant baudžiamąją bylą T. A. J. Donner, kuriam dėl bendrininkavimo be leidimo naudojant autorių teisių saugomus kūrinius komerciniais tikslais buvo skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutartis (toliau – ATS), priimta 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje, Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).
4 ATS 6 straipsnyje „Platinimo teisė“ nustatyta:
„1. Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn.
2. Nė viena šios Sutarties nuostata neapriboja Susitariančiųjų Šalių laisvės prireikus nustatyti tokias sąlygas, kuriomis būtų taikomas šio straipsnio 1 dalyje numatytos teisės išsėmimas pirmą kartą pardavus ar kitaip perdavus nuosavybėn kūrinio originalą ar jo kopijas autoriui leidus.“
5 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) siekiama, kaip matyti iš jos 15 konstatuojamosios dalies, įgyvendinti kai kuriuos iš ATS išplaukiančius įsipareigojimus.
6 Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje „Platinimo teisė“ nustatyta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.
2. Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“
Vokietijos teisė
7 Iš dalies pakeistu 1965 m. rugsėjo 9 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu (Urheberrechtsgesetz, BGBl. I, p. 1273, toliau – UrhG) Direktyva 2001/29 buvo perkelta į Vokietijos teisę.
8 UrhG 17 straipsnio „Platinimo teisė“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Platinimo teisė – tai teisė viešai siūlyti arba pateikti į prekybą kūrinio originalą arba kopijas.
2. Jeigu kūrinio originalas arba kopijos platinimo teisę turinčio asmens sutikimu Europos Sąjungos arba kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teritorijoje parduodant pateikiami į prekybą, leidžiama toliau juos platinti, bet ne nuomoti.“
9 Pagal UrhG 106 straipsnį už saugomų kūrinių platinimą be platinimo teisės turėtojo leidimo baudžiama laisvės atėmimu nuo vienų iki trejų metų arba pinigine bauda. UrhG 108bis straipsnyje patikslinama, kad tuo atveju, kai 106 straipsnis pažeidžiamas komerciniais tikslais, baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų arba pinigine bauda.
10 Baudžiamojo kodekso (Strafgesetzbuch) 27 straipsnyje „Bendrininkavimas“ nurodyta, kad bendrininku laikomas asmuo, sąmoningai suteikęs pagalbą trečiajam asmeniui sąmoningai darant pažeidimą.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11 Vokietijos pilietis T. A. J. Donner tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, vadovavo vežimo bendrovei In.Sp.Em. Srl (toliau – Inspem), kurios buveinė yra Bolonijoje (Italija); iš esmės veiklą jis vykdė būdamas savo gyvenamojoje vietoje Vokietijoje.
12 Inspem veždavo prekes, kurias parduodavo Dimensione Direct Sales Srl (toliau – Dimensione), taip pat Bolonijoje įsikūrusi bendrovė, kurios buveinė yra netoli Inspem buveinės. Dimensione laikraščių skelbimuose ir prieduose, tiesioginiuose reklaminiuose laiškuose ir interneto svetainėje vokiečių kalba siūlė Vokietijoje gyvenantiems klientams pirkti vadinamojo „Bauhaus“ stiliaus patalpų apstatymo prekių kopijas, neturėdama licencijų, kurios būtinos norint prekiauti šiais daiktais Vokietijoje. Kalbama, be kita ko, apie kopijas:
– „Aluminium Group“ kėdžių, kurias suprojektavo Charles ir Ray Eames; licencijos savininkė – bendrovė Vitra Collections AG,
– „Wagenfeld“ lempos, kurią suprojektavo Wilhelm Wagenfeld; licencijos savininkė – bendrovė Tecnolumen GmbH & Co. KG,
– kėdžių, kurias suprojektavo Le Corbusier; licencijos savininkė – bendrovė Cassina SpA,
– pristatomų stalų „Adjustable Table“ ir lempos „Tubelight“, kuriuos suprojektavo Eileen Gray; licencijos savininkė – bendrovė Classicon GmbH,
– plieninių supamųjų kėdžių, kurias suprojektavo Mart Stam; licencijos savininkė – bendrovė Thonet GmbH.
13 Landgericht München II (II‑asis Miuncheno apygardos teismas) (Vokietija) konstatavo, kad visi šie daiktai Vokietijoje saugomi autorių teisių kaip taikomojo meno kūriniai. Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 15 d., Italijoje autorių teisių apsauga jiems nebuvo taikoma arba apsauga, kuri jiems buvo taikoma, negalėjo būti veiksmingai įgyvendinta trečiųjų asmenų atžvilgiu. Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 25 d. Eileen Gray suprojektuotos patalpų apstatymo prekės nebuvo saugomos autorių teisių Italijoje, nes šioje valstybėje galiojo trumpesnis apsaugos terminas ir jis buvo pratęstas tik 2007 m. balandžio 26 d. Kitos patalpų apstatymo prekės nagrinėjamu laikotarpiu buvo saugomos autorių teisių Italijoje, tačiau apsauga, remiantis Italijos teismų praktika, negalėjo būti veiksmingai įgyvendinta trečiųjų asmenų, bet kuriuo atveju gamintojų, kurie jau iki 2001 m. balandžio 19 d. kūrinius kopijavo, juos siūlė ir (arba) jais prekiavo, atžvilgiu.
14 Pagrindinėje byloje aptariamos patalpų apstatymo prekės, kuriomis prekiavo Dimensione, buvo supakuotos ir laikomos šios bendrovės platinimo sandėlyje Vipitene Sterzing (Italija); ant pakuočių buvo nurodytos pirkėjų koordinatės. Remiantis bendrosiomis pardavimo sąlygomis, jeigu Vokietijoje gyvenantys klientai nei norėjo prekių atsiimti patys, nei galėjo patys nurodyti vežimo bendrovės, Dimensione siūlydavo pavesti tai padaryti bendrovei Inspem. Pagrindinėje byloje aptariami klientai pavesdavo bendrovei Inspem atgabenti jų įsigytas prekes. Bendrovės Inspem vairuotojas paimdavo šias prekes iš sandėlio Sterzing ir sumokėdavo už jas bendrovei Dimensione atitinkamą pardavimo kainą. Taigi pristačiusi jas klientams Vokietijoje Inspem atsiimdavo iš klientų už pristatytą pirkinį sumokėtą sumą bei užmokestį už atvežimą. Jeigu klientai nepriimdavo prekių arba už jas nesumokėdavo, Inspem grąžindavo prekes Dimensione, o ši grąžindavo Inspem už pirkinį sumokėtą sumą ir padengdavo vežimo išlaidas.
15 Landgericht München II nuomone, taip T. A. J. Donner tapo baustinas už bendrininkavimą neteisėtai naudojant autorių teisių saugomus kūrinius komerciniais tikslais ir dėl to pažeidus UrhG 106 ir 108bis straipsnius bei Baudžiamojo kodekso (Strafgesetzbuch) 27 straipsnį.
16 Dimensione saugomų kūrinių kopijas platino Vokietijoje. Platinimui, kaip tai suprantama pagal UrhG 106 straipsnį, reikalingas pardavėjo nuosavybės teisių į pardavimo objektą ir teisės disponuoti juo perleidimas pirkėjui. Pagrindinėje byloje pardavėjo nuosavybės teisės perleistos pirkėjui Italijoje pagal Italijos teisę šalims susitarus ir individualizavus pardavimo objektą sandėlyje Sterzing. Tačiau disponavimo teisės pirkėjui, sumokėjus pardavimo kainą, perleistos Vokietijoje, padedant T. A. J. Donner. Todėl nesvarbu, kokia apimtimi patalpų apstatymo prekės Italijoje saugomos autorių teisių. Landgericht München II patikslino, kad iš nacionalinės teisės aktų autorių teisių srityje išplaukiantis laisvo prekių judėjimo ribojimas yra pateisinamas pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais.
17 T. A. J. Donner pateikė Bundesgerichtshof kasacinį skundą dėl nuteisimo. Visų pirma, jis nurodė, kad „viešam platinimui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, taigi ir pagal UrhG 17 straipsnį, būtinas nuosavybės teisių į prekes perleidimas ir kad pagrindinėje byloje nuosavybės teisės buvo perleistos Italijoje. Šiuo atžvilgiu nesvarbus prekių valdymo teisės, t. y. teisės faktiškai disponuoti jomis, perleidimo klausimas. Antra, jis tvirtina, kad jo nuteisimas remiantis kitokiu aiškinimu pažeistų SESV 34 straipsniu garantuojamą laisvą prekių judėjimą, nes tai galėtų lemti nepateisinamą dirbtinį rinkų atskyrimą. Galiausiai, trečia, jis nurodo, kad bet kuriuo atveju perduodant minėtas prekes Italijoje vežėjui, kuris jas pristato konkretiems klientams, perleidžiamos valdymo teisės, todėl net ir šiuo atžvilgiu svarbios aplinkybės įvyko Italijoje.
18 Bundesgerichtshof pritaria Landgericht München II aiškinimui, pagal kurį „viešam platinimui“ parduodant, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, būtinas ne tik nuosavybės teisės, bet ir teisės faktiškai disponuoti autorių teisių saugomo kūrinio kopija perdavimas trečiajam asmeniui. Kad būtų laikoma, jog kūrinio kopija platinama viešai, ji turi atsidurti ne gamintojo vidaus sferoje ir patekti į viešą sferą arba prekybą. Jeigu tokia kopija lieka ją pagaminusioje arba tos pačios įmonių grupės bendrovėje, ji negali būti laikoma pateikta viešai, nes tokiu atveju tai nėra komerciniai santykiai, kuriems būdingas tikras išorės aspektas. Ši Landgericht München II analizė atitinka nusistovėjusią Bundesgerichtshof praktiką aiškinant Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį.
19 Tačiau Bundesgerichtshof mano, kad SESV 34 ir 36 straipsniai galėtų būti kliūtis pritarti T. A. J. Donner nuteisimui, jeigu nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatų taikymas tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis turėtų būti laikomas neteisėtu laisvo prekių judėjimo ribojimu.
20 Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar laisvą prekių judėjimą reglamentuojančius SESV 34 ir 36 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius bausti, taikant nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatas, už bendrininkavimą neteisėtai platinant autorių teisių saugomus kūrinius, kai kitoje valstybėje parduodant Vokietijoje autorių teisių saugomą kūrinį:
– šis kūrinys įvežamas į Vokietiją iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės ir teisė faktiškai disponuoti juo perleidžiama Vokietijoje ir
– nuosavybės teisės perleidžiamos kitoje valstybėje narėje, kurioje autorių teisių apsauga kūriniui netaikoma arba negali būti veiksmingai įgyvendinta trečiųjų asmenų atžvilgiu?“
Dėl prejudicinio klausimo
21 Tam, kad pagrindinėje byloje būtų taikomos baudžiamosios teisės nuostatos, būtina, kaip tai aiškiai pripažino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad valstybės teritorijoje būtų „viešai platinama“ parduodant, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį. Teisingumo Teismo prašymu per posėdį suinteresuotosios šalys išsamiai išdėstė savo nuomonę dėl šios nuostatos aiškinimo.
22 Taigi reikia suprasti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, pirma, ar tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis valstybės teritorijoje „viešai platinama“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, ir, antra, ar SESV 34 ir 36 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius bausti, taikant nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatas, už bendrininkavimą be leidimo platinant autorių teisių saugomų kūrinių kopijas, kai tokių kūrinių kopijos viešai platinamos šios valstybės narės teritorijoje parduodant konkrečiai minėtos valstybės narės visuomenei, o pardavimo sandoris sudaromas kitoje valstybėje narėje, kurioje šie kūriniai nesaugomi autorių teisių arba kuriems taikomos apsaugos negalima veiksmingai įgyvendinti trečiųjų asmenų atžvilgiu.
Dėl Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo
23 Kadangi Direktyva 2001/29 siekiama Sąjungoje įgyvendinti įsipareigojimus, tenkančius, be kita ko, pagal ATS, ir kadangi pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos teisės aktai, esant galimybei, turi būti aiškinami atsižvelgiant į tarptautinę teisę, visų pirma tuomet, kai tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą, minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje esanti „platinimo“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į ATS 6 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg, C‑456/06, Rink. p. I‑2731, 29–32 punktus).
24 Todėl „viešo <...> platinimo parduodant“ sąvoką, esančią Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje, reikia, kaip savo išvados 44–46 ir 53 punktuose nurodo generalinis advokatas, suprasti kaip reiškiančią tą patį, ką ir ATS 6 straipsnio 1 dalies formuluotė „padaryti <...> viešai prieinamus, juos parduodant“.
25 Taigi, kaip savo išvados 51 punkte nurodė generalinis advokatas, „platinimo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, sąvokos turinys Sąjungos teisėje turi būti aiškinamas nepriklausomai, neatsižvelgiant į teisės aktus, taikytinus sandoriams, pagal kuriuos platinimas įvyko.
26 Reikia konstatuoti, kad viešam platinimui būdingos kelios operacijos, apimančios veiksmus bent jau nuo pardavimo sutarties sudarymo iki jos įvykdymo pristatant prekes vienam iš visuomenės narių. Taigi tarptautinio pardavimo atveju operacijos, dėl kurių įvyksta „viešas platinimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, gali įvykti keliose valstybėse narėse. Tokiomis aplinkybėmis tokiu sandoriu galėtų būtų pažeidžiama išimtinė teisė leisti arba uždrausti bet kokį viešą platinimą keliose valstybėse narėse.
27 Todėl prekybininkas yra atsakingas už visas jo paties arba jo sąskaita įvykdytas operacijas, dėl kurių įvyksta „viešas platinimas“ valstybėje narėje, kurioje platinamoms prekėms taikoma autorių teisių apsauga. Be to, jam gali tekti atsakomybė už visas tokio paties pobūdžio operacijas, įvykdytas trečiojo asmens, jeigu minėto prekybininko tikslinė grupė buvo paskirties valstybės visuomenė ir jeigu jis negalėjo nežinoti apie šių trečiųjų asmenų veiksmus.
28 Tokiomis kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai prekes vienam iš visuomenės narių kitoje valstybėje narėje pristatė ne pats aptariamas prekybininkas arba jos buvo pristatytos ne jo sąskaita, nacionaliniai teismai konkrečiu atveju turi įvertinti, ar yra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad minėtas prekybininkas, pirma, iš tikrųjų orientavosi į valstybės narės, kurioje buvo įvykdyta operacija, dėl kurios įvyko „viešas platinimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, visuomenės narius ir, antra, negalėjo nežinoti apie aptariamų trečiųjų asmenų veiksmus.
29 Taigi tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis informacija, kaip antai interneto svetainė vokiečių kalba, Dimensione reklaminės medžiagos turinys ir platinimo kanalai bei jos bendradarbiavimas su Inspem, gali būti laikomi konkrečiais tokios tikslinės veiklos įrodymais.
30 Todėl į pirmąją pateikto klausimo dalį reikia atsakyti taip, kad prekybininkas, kuris reklamą skiria konkrečios valstybės narės visuomenės nariams ir sukuria arba suteikia jiems naudotis konkrečią pristatymo sistemą ir mokėjimo būdą ar leidžia tai padaryti trečiajam asmeniui, o dėl to minėti visuomenės nariai gali gauti kūrinių, kuriems šioje valstybėje narėje taikoma autorių teisių apsauga, kopijų, valstybėje narėje, į kurią prekės pristatomos, įvykdo „viešą platinimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį.
Dėl SESV 34 ir 36 straipsnių aiškinimo
31 Kaip konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nacionalinės teisės aktuose numatytas draudimas, už kurio pažeidimą baudžiama pagal nacionalinę baudžiamąją teisę, tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje sudaro kliūčių laisvam prekių judėjimui ir iš principo pažeidžia SESV 34 straipsnį.
32 Tačiau pagal SESV 36 straipsnį toks ribojimas gali būti pateisinamas pramoninės bei komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais.
33 Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad jeigu autorių teisių saugomas kūrinys paties šių teisių turėtojo arba su jo sutikimu išleidžiamas į valstybės narės rinką, dėl šios aplinkybės šis teisių turėtojas negali prieštarauti laisvam šio kūrinio judėjimui Sąjungoje. Tačiau taip nėra tuo atveju, kai į rinką išleidžiama ne su autorių teisių turėtojo sutikimu, bet pasibaigus jo teisių galiojimo terminui konkrečioje valstybėje narėje. Tokiu atveju, jeigu dėl nacionalinių teisės aktų šioje srityje nevienodumo atsiranda Sąjungos vidaus prekybos ribojimų, šie ribojimai pateisinami pagal SESV 36 straipsnį, nes jų atsiranda dėl sistemų skirtumų, kurie neatsiejami nuo paties išimtinių teisių egzistavimo (žr. 1989 m. sausio 24 d. Sprendimo EMI Electrola, 341/87, Rink. p. 79, 12 punktą).
34 Reikia konstatuoti, kad tokie patys paaiškinimai tinka a fortiori pagrindinės bylos aplinkybėms, nes nevienodumas, dėl kurio kyla laisvo prekių judėjimo ribojimų, atsiranda ne dėl aptariamose skirtingose valstybėse narėse galiojančių teisės normų skirtumų, bet dėl to, kad vienoje iš šių valstybių narių šių normų paprastai negalima veiksmingai įgyvendinti trečiųjų asmenų atžvilgiu. Ribojimas, su kuriuo valstybėje narėje įsikūręs prekybininkas susiduria dėl draudimo platinti kitoje valstybėse narėje, už kurio pažeidimą numatyta baudžiamoji atsakomybė, tokioje situacijoje taip pat priklauso ne nuo teisės akto arba teisių turėtojo sutikimo, bet nuo skirtingose valstybėse narėse galiojančių atitinkamų autorių teisių apsaugos sąlygų nevienodumo.
35 Be to, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 67–70 punktuose, platinimo teisės apsauga tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje neturi būti laikoma Teisingumo Teismo praktikai prieštaraujančiu neproporcingu arba dirbtiniu rinkų atskyrimu (šiuo klausimu žr. 1971 m. birželio 8 d. Sprendimo Deutsche Grammophon Gesellschaft, 78/70, Rink. p. 487, 12 punktą; 1981 m. sausio 20 d. Sprendimo Musik‑Vertrieb membran ir K‑tel International, 55/80 ir 57/80, Rink. p. 147, 14 punktą ir minėto Sprendimo EMI Electrola 8 punktą).
36 Iš tikrųjų pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostatų taikymas gali būti laikomas būtinu autorių teisių, suteikiančių, be kita ko, išimtinę naudojimosi teisę, konkretaus tikslo apsaugai. Todėl tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje, kai kaltinamasis tyčia ar bent jau sąmoningai dalyvauja operacijose, dėl kurių valstybės narės, kurioje autorių teisėms taikoma absoliuti apsauga, teritorijoje įvyksta saugomų kūrinių viešas platinimas, kuriuo pažeidžiama šių teisių turėtojo išimtinė teisė, laisvo prekių judėjimo ribojimas, kurį lemia tokia autoriaus platinimo teisių apsauga, yra pateisinamas ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.
37 Todėl į antrąją pateikto klausimo dalį reikia atsakyti taip, kad SESV 34 ir 36 straipsniai aiškintini kaip nedraudžiantys valstybei narei bausti, taikant nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatas, už bendrininkavimą be leidimo platinant autorių teisių saugomų kūrinių kopijas, kai tokių kūrinių kopijos viešai platinamos šios valstybės narės teritorijoje parduodant konkrečiai minėtos valstybės narės visuomenei, o pardavimo sandoris sudaromas kitoje valstybėje narėje, kurioje šie kūriniai nesaugomi autorių teisių arba šiems kūriniams taikomos apsaugos negalima veiksmingai įgyvendinti trečiųjų asmenų atžvilgiu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. Prekybininkas, kuris reklamą skiria konkrečios valstybės narės visuomenės nariams ir sukuria arba suteikia jiems naudotis konkrečią pristatymo sistemą ir mokėjimo būdą ar leidžia tai padaryti trečiajam asmeniui, o dėl to minėti visuomenės nariai gali parsigabenti kūrinių, kuriems šioje valstybėje narėje taikoma autorių teisių apsauga, kopijų, valstybėje narėje, į kurią prekės pristatomos, įvykdo „viešą platinimą“, kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 4 straipsnio 1 dalį.
2. SESV 34 ir 36 straipsniai aiškintini kaip nedraudžiantys bausti, taikant nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatas, už bendrininkavimą be leidimo platinant autorių teisių saugomų kūrinių kopijas, kai tokių kūrinių kopijos viešai platinamos šios valstybės narės teritorijoje parduodant konkrečiai minėtos valstybės narės visuomenei, o pardavimo sandoris sudaromas kitoje valstybėje narėje, kurioje šie kūriniai nesaugomi autorių teisių arba šiems kūriniams taikomos apsaugos negalima veiksmingai įgyvendinti trečiųjų asmenų atžvilgiu.
Parašai.