GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2013 m. lapkričio 21 d.(1)
Byla C‑559/12 P
Prancūzijos Respublika
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – La Poste – Viešoji įstaiga, turinti juridinio asmens statusą – Valstybės pagalbos egzistavimas – Numanoma neribota valstybės garantija – Pranašumo samprata – Reikalaujama įrodinėjimo pareiga ir įrodymų apimtis“
I – Įžanga
1. Apeliaciniame skunde Prancūzijos Respublika reikalauja panaikinti 2012 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje Prancūzija prieš Komisiją (T‑154/10; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriame buvo atmestas jos ieškinys dėl 2010 m. sausio 26 d. Komisijos sprendimo 2010/605/ES dėl valstybės pagalbos C 56/07 (ex E 15/05), Prancūzijos suteiktos La Poste(2) (toliau – ginčijamas sprendimas).
2. Apskritai manau, kad nagrinėjant šį skundą reikia įvertinti tris pagrindinius klausimus. Pirma, dėl numanomos neribotos valstybės garantijos, kuria galėjo naudotis La Poste(3) ir kurią Europos Komisija ginčijamame sprendime pripažino nesuderinama valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį; antra, dėl tokios garantijos egzistavimui įrodyti reikalaujamos įrodinėjimo pareigos ir įrodymų apimties bei, trečia, dėl klausimo, ar Komisija turi įrodyti egzistavus pranašumą, atsirandantį iš valstybės suteiktos numanomos garantijos, ir, jei taip, tai kaip.
3. Reikia pažymėti, kad ši byla ypatinga pirmiausia dėl nagrinėjamo atvejo aplinkybių numanomo pobūdžio, todėl ypač sunku taikyti valstybės pagalbos sampratą sudarančius kriterijus. Šiuo klausimu visų pirma reikia atkreipti dėmesį į tai, kad klausimai, būtini siekiant išsamiai išnagrinėti bylą, mano manymu, nebuvo ginčijami arba bent jau pakankamai aiškiai išdėstyti šiame apeliaciniame skunde. Tai taikytina pačiai numanomos neribotos garantijos sampratai Sąjungos teisėje, kuri man neatrodo galutinai apibrėžta. Be to, tai taikytina galimam ginčijamos EPIC statuso ir bendros ekonominės svarbos paslaugų sampratos ryšiui, kuris buvo išnagrinėtas tik labai ribotai.
II – Teisinis pagrindas, ginčijamas sprendimas ir skundžiamas sprendimas
4. Su La Poste statusą reglamentuojančios nacionalinės teisės ir bylos faktinių aplinkybių išsamiu pristatymu galima susipažinti skundžiamame sprendime.
5. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija pripažino, kad „Prancūzijos suteikta neribota garantija La Poste yra valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinka. Prancūzija panaikina šią pagalbą ne vėliau kaip 2010 m. kovo 31 d.“ Be to, vadovaujantis to paties sprendimo 2 straipsniu, „Komisija mano, kad iš tiesų Paštą pertvarkius į akcinę bendrovę, jam suteikta neribota garantija bus faktiškai panaikinta. Realus šios neribotos garantijos panaikinimas ne vėliau kaip 2010 m. kovo 31 d. yra priemonė, galinti pagal [Sąjungos] teisės nuostatas panaikinti 1 straipsnyje nustatytą valstybės pagalbą“.
6. 2010 m. balandžio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Prancūzijos Respublika pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Jame Prancūzijos Respublika nurodė, kad Komisija neteisėtai pripažino, jog, pirma, La Poste buvo suteikta valstybės garantija ir, antra, ši priemonė yra valstybės pagalba, nes nebuvo įrodyta, kad egzistavo pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnį(4).
7. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus Prancūzijos Respublikos nurodytus pagrindus ir atitinkamai patvirtino ginčijamo sprendimo teisėtumą.
III – Dėl apeliacinio skundo pagrindų
8. 2012 m. gruodžio 5 d. pateiktame apeliaciniame skunde Prancūzijos Respublika nurodo keturis pagrindus, iš kurių antrasis ir trečiasis padalyti į keturias dalis. Pirmajame pagrinde apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad neatsižvelgė į pateiktų pagrindų prasmę, kai nusprendė, kad visi pagrindai buvo susiję su pranašumo egzistavimu, o ne valstybės išteklių perdavimo kriterijumi. Antrajame pagrindė apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neteisingai nusprendė, kad Komisija pakankamai teisiškai patvirtino La Poste suteiktos valstybės garantijos egzistavimą. Trečiajame pagrinde apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad kelis kartus iškraipė nacionalinę teisę. Ketvirtajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, jog Komisija pateikė pakankamai pranašumo, atsiradusio dėl tariamos suteiktos valstybės garantijos, įrodymų. Komisija prašo atmesti visą apeliacinį skundą.
9. Manau, kad, nepaisant Prancūzijos Respublikos pateiktų pagrindų skaičiaus, pagrindinis šios bylos klausimas susijęs su jau minėtu probleminiu klausimu dėl principų, kurių turi laikytis Komisija, norėdama įrodyti buvus numanomą garantiją ir iš jos kilusį pranašumą. Todėl apeliacinį skundą ketinu nagrinėti perskirstęs pateiktus pagrindus pagal šiuos pagrindinius aspektus.
A – Dėl valstybės pagalba laikomos numanomos garantijos egzistavimo įrodymo (apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai)
1. Šalių reikalavimai
10. Į dvi dalis padalytame antrajame pagrinde Prancūzijos Respublika iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, jog Komisija pateikė pakankamai valstybės garantijos egzistavimo teisinių įrodymų.
11. Minėto pagrindo pirmoje dalyje Prancūzijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą, jog skundžiamo sprendimo 23 punkte klaidingai nusprendė, kad Komisija pagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ir taip įpareigojo Prancūzijos valdžios institucijas įrodyti, kad garantija nebuvo suteikta. Antroje dalyje Prancūzijos Respublika, kritikuodama ginčijamame sprendime įtvirtintas tariamas neigiamas prezumpcijas, kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktuose patvirtino ginčijamo sprendimo 126 ir 131 konstatuojamosiose dalyse Komisijos taikytą įrodinėjimo pareigos perkėlimą. Trečioje dalyje Prancūzijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 119 punkte klaidingai aiškino Sprendimą Komisija prieš MTU Friedrichshafen(5).
12. Antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje Prancūzijos Respublika teigia, kad net jei, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 120 punkte, „įrodymų, kuriuos turi pateikti Komisija, pobūdis iš esmės priklauso nuo numatytos valstybės priemonės pobūdžio“, tariamai nustatytos garantijos numanomas pobūdis vis tiek negali lemti mažesnių reikalavimų įrodinėjimo srityje arba įrodinėjimo pareigos perkėlimo. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 121 punkte klaidingai nusprendė, kad Komisija neribotos valstybės garantijos La Poste egzistavimą nagrinėjo pozityviai ir atsižvelgė į kelias sutampančias aplinkybes, kurių pakanka siekiant patvirtinti, kad tokia garantija egzistavo. Tačiau, apeliantės teigimu, numanomos garantijos egzistavimą galima įrodyti tik pozityviai.
13. Komisija savo ruožtu atsikerta, pirma, niekaip neperkėlusi įrodinėjimo pareigos. Antra, ji nurodo, kad su tariamu neigiamų prezumpcijų arba prielaidų naudojimu susiję prieštaravimai yra tik pirmojoje instancijoje išdėstytų kaltinimų pakartojimas. Trečia, Komisija teigia, kad, primindama teismo praktiką minėtame Sprendime Komisija prieš MTU Friedrichshafen, ji siekė atkreipti dėmesį į pagrindinėje byloje jai tekusią sunkią užduotį, kaip tai pripažinta Sprendime Komisija prieš Scott(6). Galiausiai Komisija siūlo su skundžiamo sprendimo 120 ir 121 punktais susijusią kritiką atmesti kaip nereikšmingą ir nepagrįstą.
14. Trečiajame pagrinde Prancūzijos Respublika iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, kad kelis kartus iškraipė nacionalinę teisę, kuria buvo grindžiami Komisijos argumentai, skirti pripažinti numanomos neribotos garantijos egzistavimą. Pirmoje dalyje apeliantė ginčija teiginį, kad Prancūzijos teisė neužkirto galimybės valstybei suteikti numanomą garantiją EPIC. Antroje dalyje Prancūzijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą, kad iškraipė nacionalinę teisę, kai patvirtino Komisijos išvadą dėl iš Įstatymo Nr. 80‑539(7) taikymo kylančių pasekmių. Trečioje dalyje remdamasi motyvavimo stoka Prancūzijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą, kad klaidingai prilygino valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygas garantijos mechanizmui, atsižvelgiant į Conseil d’État sprendimą Société fermière de Campoloro ir kt.(8), Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Société de gestion du port de Campoloro ir Société fermière de Campoloro prieš Prancūziją(9) ir 1995 m. Conseil d’État komentarą(10). Ketvirtoje dalyje apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo 102 punkte Bendrojo Teismo nagrinėtą klausimą dėl su viešosios paslaugos užduotimi susijusių teisių ir pareigų perleidimo.
15. Atsakydama į šiuos kaltinimus Komisija teigia, kad pateikiant apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą, kuriame iš esmės pakartojamas Bendrajame Teisme pateiktas antrasis pagrindas, iš tiesų siekiama prašyti Teisingumo Teismo dar kartą įvertinti faktines aplinkybes ir įrodymus, todėl šis pagrindas akivaizdžiai nepriimtinas.
2. Vertinimas
16. Vietoje įžangos reikia pažymėti, kad garantijos samprata, nors iš pirmo žvilgsnio gerai žinoma, Sąjungos teisėje nėra apibrėžta vienodai. Nors Pranešime dėl SESV 107 ir 108 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai(11) Komisija nurodė, kad „dažniausiai pasitaikančių rūšių garantijos yra susijusios su paskola arba kitu finansiniu įsipareigojimu, dėl kurio paskolos gavėjas turi susitarti su paskolos davėju; garantijos gali būti teikiamos individualiai arba pagal garantijų schemas“, ji „valstybės pagalba taip pat laiko palankesnes finansavimo sąlygas, taikomas įmonėms, kurioms dėl jų teisinio statuso netaikomos bankroto ar kitos nemokumo procedūros arba kurios dėl savo teisinio statuso gali naudotis valstybės garantija ar valstybės teikiamu nuostolių finansavimu“(12). Komisija taip pat atskiria „iš sutartinio šaltinio“ arba „kito teisinio šaltinio“ kylančias garantijas nuo „ne tokių akivaizdžių garantijų“.
17. Taigi šioje byloje svarbiausia, kad nagrinėjama numanoma neribota garantija susijusi su tokiais netiesioginiais įsikišimais, dėl kurių automatiškai neatsiranda atitinkamas pranašumas naudos gavėjams. Ši grupė, be kita ko, apima numanomas garantijas, kylančias iš naudos gavėjui taikomos ypatingos teisinės tvarkos arba ketinimų ar globos laiškų.
18. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką valstybės pagalba, be kita ko, pripažįstami valstybės kišimaisi, dėl kurių įvairiais būdais sumažėja įprastai įmonės biudžetui tenkančios išlaidos, kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį(13). Iš teismo praktikos matyti, kad dėl valstybės įsikišimo įmonės, kurioms jis taikoma, gali atsidurti palankesnėje padėtyje nei kitos ir gali kilti pakankamai konkretus pavojus, kad ateityje atsiras papildoma pareiga valstybei, dėl kurio gali atsirasti našta valstybės ištekliams(14). Iš tiesų SESV 107 straipsnyje įtvirtintą „bet kokia forma suteiktos pagalbos“ sąvoką reikia suprasti kaip taikytiną pranašumams ir tokio vienašalio pranašumo teisinis pobūdis arba tikslas nėra reikšmingi. Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės garantijos forma suteiktas pranašumas gali lemti papildomą įsipareigojimą valstybei(15).
19. Tačiau ypatingų sunkumų kyla dėl pačios pagrindinėje byloje nagrinėjamos numanomos garantijos, su kuria susijęs, be kita ko, pirmasis mano siūlomas nagrinėti antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje išdėstytas kaltinimas, egzistavimo, nes nė viename Prancūzijos teisės akte jis tiesiogiai nenumatytas. Iš tiesų ginčijama pagalba kyla ne iš vienos atskiros priemonės, bet greičiau todėl, kad EPIC netaikytina bendroji bankroto procedūra, bet įtvirtinta atskira tokiems atvejams skirta tvarka ir teigiama, kad negalima situacija, kai savarankišką juridinio asmens statusą turinčių viešųjų subjektų įsiskolinimai kreditoriams liktų nesumokėti. Todėl išnagrinėjusi kelis šaltinius Komisija, remdamasi įvairiomis aplinkybėmis, pripažino, kad buvo suteikta numanoma neribota garantija.
20. Nagrinėjamomis aplinkybėmis reikia pateikti toliau nurodytas pastabas dėl įrodinėjimo metodo ir apimties bei Sąjungos teismo taikytinos kontrolės laipsnio.
– Numanoma garantija
21. Pirma, dėl nagrinėjimo metodo reikia pažymėti, kad „numanomos garantijos“ sąvoka, kurios apeliantė neginčija, yra labiau metaforinė ir prieštaringa, nes garantijos samprata paprastai atitinka faktiniais veiksmais ar teisiniu aktu įtvirtintą užtikrinimą arba įsipareigojimą, sukeliantį ar galintį sukelti konkrečias pasekmes asmeniui, kuriam jis skirtas. Iš tiesų kreditorius negali remtis numanoma garantija taip pat, kaip aiškia garantija. Manau, kad net darant prielaidą, jog garantas galėtų ginčyti tokį „įsipareigojimą“, jo pagrindas greičiau galėtų kilti iš civilinės atsakomybės bendrųjų principų.
22. Taigi darant prielaidą, kad nagrinėjama sąvoka grindžiama konkurencijos teise(16), reikia pripažinti, kad, kalbant apie SESV 107 straipsnio taikymą, „numanomos garantijos“ samprata nėra išimtinai teisės sąvoka, bet siejasi ir su faktinių aplinkybių nagrinėjimu. Iš tiesų „numanomos garantijos“ samprata su Sąjungos teise susijusi tuo, kad ja vieningai apibūdinamas nacionalinių valdžios institucijų „elgesys“, jei taikoma, dėl jo ekonominių pasekmių prilygstantis minėtos garantijos naudos gavėjui teikiamai valstybės pagalbai.
23. Didžiausia problema susijusi su nagrinėjamos garantijos numanomu pobūdžiu, kuris išplaukia iš teisinių ir faktinių požymių. Taigi numanoma garantija yra ir išvestinis, ir preziumuojamas reiškinys(17). Pagrindinė priežastis, dėl kurios šia samprata remiamasi valstybės pagalbos teisėje, yra ta, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis sukuriama tokia pati finansinė situacija kaip ir valstybei narei suteikus neribotą aiškią garantiją įmonei, kai ši įmonė neprivalo mokėti garantijos ekonominę vertę atitinkančio įnašo.
24. Todėl informacijos visumos metodas man atrodo labai tinkamas siekiant nustatyti, ar buvo tokia numanoma priemonė(18), ypač kai šis metodas yra taikomas valstybės pagalbos srityje(19).
25. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad negalima visiškai atmesti galimybės Komisijai remtis aplinkybių visuma, iš kurios būtų galima nustatyti iš tikrųjų buvus pagalbos programą(20). Vis dėlto Komisija taip pat turi nurodyti norminius, administracinius, finansinius arba ekonominius veiksnius, pagal kuriuos buvo galima apibrėžti ginčijamą pagalbą(21).
26. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pateikti dvi pastabas. Pirma, kitaip nei, atrodo, teigia Komisija, manau, kad dėl priemonės „numanomo“ pobūdžio negalima teigti, kad ji tikrai egzistavo. Todėl numanoma garantija, nustatyta remiantis veiksnių visuma, turi būti pripažinta egzistuojančia tol, kol bus pateikta jos neegzistavimą patvirtinančių įrodymų. Šioje byloje gana paprasta pateikti tokių įrodymų, nurodant konkrečius atvejus, kai EPIC arba Prancūzijos teritorinio vieneto įsiskolinimai ilgą laiką nebuvo padengti, nors formaliai nebuvo pradėta bankroto ar nemokumo procedūra. Iš tiesų tokia valstybės narės gynyba lemtų, kad Komisijos sprendimas būtų pripažintas grindžiamu klaidingomis faktinėmis prielaidomis(22).
27. Antra, Bendrasis Teismas turi nustatyti, ar įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti norint įvertinti minėtus nacionalinių valdžios institucijų „veiksmus“, ir ar šie duomenys gali pagrįsti teiginį, kad įmonė yra numanomos valstybės pagalbos gavėja.
28. Iš tiesų, kaip priminė Teisingumo Teismas, Komisija gali padaryti akivaizdžią vertinimo klaidą, jei remtųsi duomenimis, kurie neatspindi „[visų esminių duomenų], į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją“(23).
29. Todėl kriterijus, pagal kurį garantijos buvimas turi būti „pozityviai įrodytas“, yra įvykdytas, kai Komisija, siekdama gero administravimo, rūpestingai ir nešališkai vykdo ginčijamų priemonių tyrimo procedūrą, kad priimdama galutinį sprendimą turėtų kuo išsamesnių ir patikimesnių įrodymų(24). Tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, tai reiškia, kad reikia susieti visą informaciją, kuria remiantis būtų galima įtikinamai patvirtinti egzistavus priemonę, galinčią prilygti valstybės pagalbai. Tokį egzistavimą galima pripažinti ir jei nėra jį paneigiančios informacijos.
30. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 119 punkte priminęs Komisijos pareigas, susijusias su informacija, kuria galima pagrįsti išvadą, jog įmonė gavo pranašumą valstybės pagalbos forma, skundžiamo sprendimo 120 punkte Bendrasis Teismas patvirtino, jog įrodymų, kuriuos turi pateikti Komisija, pobūdis iš esmės priklauso nuo numatytos valstybės priemonės pobūdžio. Akivaizdu, kad Bendrasis Teismas taip išreiškė valstybės pagalba galinčių būti priemonių įvairovės sampratą, tačiau nepažeidė įrodinėjimo pareigą ir apimtį reglamentuojančių principų. Nagrinėdamas ginčijamos numanomos priemonės egzistavimo klausimą Bendrasis Teismas pritaikė anksčiau nurodytą išvadą ir minėtame 120 punkte teisingai nusprendė, kad numanomos garantijos egzistavimas gali būti nustatytas iš visų susijusių aplinkybių. Galiausiai, vertindamas pirmojoje instancijoje pateiktą antrąjį pagrindą, Bendrasis Teismas išvardijo visas sutampančias aplinkybes, kuriomis remiantis buvo pripažintas valstybės pagalbos egzistavimas.
31. Reikia pažymėti, kad nebuvo tiesiogiai ginčijama, jog EPIC netaikoma bendra arba speciali bankroto arba nemokumo procedūra. Tai reiškia, kad atskiro Bendrojo Teismo pripažinto veiksnio teisingumo ginčijimas negali būti laikomas pakankamu, siekiant įrodyti, kad priemonė, kurios egzistavimas įrodytas remiantis informacijos visumos metodu, neegzistuoja. Žinoma, nesant konkretaus numanomos garantijos buvimą paneigiančio pavyzdžio, apeliantė turi prieštarauti dėl kiekvienos informacijos atskirai. Vis dėlto manau, kad ginčijanti šalis turi būti įpareigota įrodyti, jog visi informacijos visumą sudarantys elementai patvirtina, kad neribota numanoma valstybės garantija neegzistuoja.
32. Tai reiškia, kad dalyje antrojo pagrindo ir visame trečiajame pagrinde nurodytus kaltinimus galima atmesti kaip nereikšmingus, nes jais neginčijama bendra išvada dėl numanomos garantijos egzistavimo, o nurodoma įvairi atskirai vertinama informacija.
– Reikalaujama įrodinėjimo pareiga ir įrodymų apimtis
33. Antra, dėl įrodinėjimo pareigos neginčijama, kad Komisija turi įrodyti buvus priemonę, kurią galima pripažinti valstybės pagalba. Taigi Bendrasis Teismas teisingai aiškino Komisijos vaidmenį, kai skundžiamame sprendime daugelį kartų tikrino, ar Komisijos surinkti įrodymai yra pakankami(25), vadovaudamasis teismo praktika, pagal kurią Komisija visuomet turi išnagrinėti visą esant ginčijamai situacijai reikšmingą informaciją ir jos kontekstą(26), ir nepadaręs jokios teisės klaidos priėjo prie skundžiamo sprendimo 120 ir 121 punktuose įtvirtintos išvados. Atvirkščiai, nei teigia Prancūzijos Respublika, Bendrasis Teismas neperkėlė įrodinėjimo pareigos.
34. Dėl įrodymų apimties(27), kurios reikalauja teismas, nagrinėdamas jam pateiktus įrodymus, reikia trumpai aptarti teismo praktiką, susijusią su konkurencijos teise plačiąja prasme ir „common law“ principais. Kalbant apie konkurencijos teisės praktiką(28), nors ir nėra vienodo taikytinos įrodymų apimties apibrėžimo, Teisingumo Teismas reikalauja „teisiniu požiūriu pakankamai“ įrodyti faktines aplinkybes(29) arba „pakankamai tikslių ir sutampančių įrodymų“(30) ir, nesant gamintojų kartelį įrodančių dokumentų, taiko „rimtos, tikslios ir sutampančios informacijos visumos“ metodą(31). Vertindamas koncentracijų tyrimus, Teisingumo Teismas taip pat taiko „didžiausios tikimybės“ kriterijų(32). Kita vertus, „common law“ įtvirtintas skirtumas tarp, pirma, civilinėje teisėje taikomo mažiau griežto „standarto“, žinomo kaip „tikimybių pusiausvyra“ („balance of probabilities“), kuris reiškia, kad šalis turi įtikinti teismą, jog aplinkybė, kurią siekiama įrodyti, yra „labiau tikėtina nei ne“, ir, antra, baudžiamojoje teisėje taikomo griežtesnio „standarto“, apibūdinamo posakiu „be pagrįstos abejonės“ („beyond a reasonable doubt“), kuris reiškia, kad teismas, protingai išnagrinėjęs įrodymus, neturi turėti jokių pagrįstų abejonių dėl nusikaltimo elementų pasitvirtinimo(33).
35. Manau, kad numanomos garantijos, apie kurios buvimą sprendžiama iš visos informacijos, atveju įrodymų apimtis turėtų būti pagrįsta rimta tikimybe ir įrodymų pakankamumu. Taigi taikytina apimtis būtų didesnė nei paprasta tikimybė, bet mažesnė nei reikalavimas įrodyti be pagrįstos abejonės. Manau, kad būtent toks buvo Bendrojo Teismo tinkamai atliktas Komisijos pateiktos informacijos vertinimas.
36. Be to, toks požiūris, mano manymu, atitinka neseną teismo praktiką, pagal kurią Komisija turi įrodyti esant pakankamai tiesioginį ryšį tarp naudos gavėjui suteikto pranašumo ir valstybės biudžeto sumažėjimo arba pakankamai aiškią šiam biudžetui tenkančių išlaidų ekonominę riziką(34), tačiau nereikalaujama, kad toks sumažėjimas arba rizika atitiktų ar būtų lygūs minėtam pranašumui arba tokio paties pobūdžio kaip įsipareigojimas valstybės ištekliais, iš kurio jie kyla(35).
37. Dėl Sąjungos teismo vykdomos kontrolės intensyvumo reikia priminti, kad jei Komisija turi didelę diskreciją valstybės pagalbos srityje, nes jai reikalingi sudėtingi ekonominiai vertinimai, Sąjungos teismų kontrolė, susijusi su sudėtingais ekonominiais vertinimais, yra ribota ir neturi viršyti patikrinimo, ar buvo laikytasi procedūrą ir motyvavimą nustatančių taisyklių, ar tiksliai nurodytos faktinės aplinkybės ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais(36). Taigi teismas neturi savarankiškai įrodyti pagalbos egzistavimo ir jos dydžio ir taip pakeisti už šią užduotį atsakingą Komisiją(37).
38. Neginčijama, kad norėdama įrodyti buvus neribotą numanomą garantiją ir dėl jos atsiradusį pranašumą Komisija turėjo atlikti sudėtingą vertinimą.
39. Tokiomis aplinkybėmis visame antrajame pagrinde, ypač jo ketvirtoje dalyje, pateiktus apeliantės argumentus reikia atmesti, nes juose nėra jokios informacijos, kuria remiantis Bendrąjį Teismą būtų galima kaltinti, kad padarė teisės klaidą. Iš skundžiamo sprendimo motyvų, priešingai, matyti, kad Bendrasis Teismas nepažeidė su įrodinėjimo pareiga ir apimtimi susijusių taisyklių, kurias ką tik priminiau, ir galėjo tinkamai pagrįsti savo išvadą visa informacija, patvirtinančia numanomos valstybės garantijos egzistavimą.
– Papildomai nagrinėjami kaltinimai
40. Dėl antrojo pagrindo pirmų trijų dalių reikia pažymėti, kad, pirma, apeliantės kritika paremta klaidingu skundžiamo sprendimo 23 punkto, kuriame Bendrasis Teismas tik pateikė pagrindinę bylos faktines aplinkybes apibūdinančią informaciją, tačiau nepriėmė sprendimo dėl įrodinėjimo pareigos padalijimo, vertinimu. Antra, Prancūzijos Respublikos pateiktais argumentais tik kritikuojamas ginčijamas sprendimas, todėl jie nepriimtini. Be to, skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktuose nagrinėjamas pirmojoje instancijoje pateiktas antrasis pagrindas ir aiškinama nacionalinė teisė, kurios vertinimo Teisingumo Teismas negali kontroliuoti, išskyrus iškraipymo atvejį(38), kurio šioje byloje apeliantė neįrodė.
41. Trečia, dėl skundžiamo sprendimo 119 punkte nurodyto minėto Sprendimo Komisija prieš MTU Freidrichshafen pažymėtina, kad jame įtvirtintas draudimas Komisijai grįsti sprendimą neigiamomis prielaidomis, pagrįstomis tuo, kad nėra informacijos, kurios pagrindu būtų galima padaryti priešingą išvadą. Taigi jis tikrai taikytinas šioje byloje. Vis dėlto, kaip pažymi Komisija, Bendrasis Teismas galėjo tai priminti, siekdamas pabrėžti Komisijai tekusios sudėtingos užduoties atskleisti neribotos numanomos garantijos egzistavimą sunkumą.
42. Dėl trečiojo pagrindo reikia pastebėti, kad Prancūzijos Respublika kritikuoja visos informacijos elementų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi vertindamas La Poste suteiktos garantijos egzistavimą, aiškinimą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionalinės teisės klaidingo vertinimo kaltinimas yra priimtinas, jei Bendrasis Teismas kaltinamas iškraipęs šią teisę(39). Taigi, kalbant apie Bendrojo Teismo išvadų dėl nacionalinių teisės aktų nagrinėjimą apeliaciniame procese, Teisingumo Teismas visų pirma turi jurisdikciją išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas, vadovaudamasis jam pateiktais dokumentais ir kitais įrodymais, neiškraipė nagrinėjamų nacionalinių teisės nuostatų teksto, su šiomis nuostatomis susijusios nacionalinės teismų praktikos arba doktrinos. Toliau reikia nustatyti, ar Bendrasis Teismas, atsižvelgiamas į minėtą informaciją, nepriėjo prie išvadų, kurios akivaizdžiai prieštarautų tokios informacijos turiniui. Galiausiai reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas, vertindamas visą informaciją, kad nustatytų nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų turinį, kuriam nors iš įrodymų nesuteikė neproporcingos reikšmės, palyginti su kitais įrodymais, jei tai akivaizdžiai matyti iš bylos medžiagos(40).
43. Vis dėlto taip nėra šio pagrindo trijose pirmose dalyse pateiktų argumentų atveju. Iš tiesų pirmiausia reikia pripažinti, kad nors Prancūzijos Respublika remiasi teisės klaidomis, iš tiesų ji siekia užginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą ir, be kita ko, ginčyti faktinių aplinkybių ir dokumentų aiškinimą, kuriuo remdamasis šis teismas pripažino egzistavus numanomą garantiją. Iš tikrųjų minėtais argumentais pakartojama Bendrajame Teisme pristatyta kritika, todėl juos reikia pripažinti nepriimtinais. Bet kuriuo atveju iškraipymas, kuriuo remiamasi, nebuvo nei įrodytas, nei akivaizdus, todėl minėtus kaltinimus reikia atmesti. Dėl trečiojo pagrindo trečioje dalyje nurodytos motyvavimo stokos, susijusios su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika byloje Société de gestion du port de Campoloro ir Société fermière de Campoloro prieš Prancūziją, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 96–99 punktuose šiuo klausimu pateikė pakankamai teisinių argumentų. Galiausiai trečiojo pagrindo ketvirta dalis buvo pateikta dėl papildomo motyvo, todėl ją reikia atmesti kaip nereikšmingą.
44. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Bendrasis Teismas tinkamai atliko savo ribotos kontrolės funkciją dėl numanomos garantijos egzistavimo. Todėl siūlau atmesti apeliacinio skundo antrąjį ir trečiąjį pagrindus.
B – Dėl iš numanomos garantijos kylančio pranašumo nustatymo (ketvirtasis pagrindas)
1. Šalių reikalavimai
45. Ketvirtajame pagrinde Prancūzijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad Komisija pateikė pakankamai teisinių įrodymų, jog iš tariamos La Poste valstybės suteiktos garantijos kilo pranašumas. Apeliantė nurodo, kad, pirma, Bendrasis Teismas pranašumo buvimo patvirtinimo atveju pažeidė įrodinėjimo pareigą ir įrodymų apimtį reguliuojančias taisykles, kai skundžiamo sprendimo 123 ir 124 punktuose nusprendė, kad dėl esamos pagalbos Komisija neprivalo įrodyti jos realių pasekmių, bet gali jas preziumuoti. Be to, net darant prielaidą, kad Sąjungos teisėje neįtvirtintas įpareigojimas įrodyti realų esamos pagalbos poveikį, Komisija bent jau turėjo įrodyti galimą poveikį. Taip pat tai buvo neteisėtai neįtraukta į 2008 m. komunikato 1.2 punktą. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas taip pat padarė klaidą, kai skundžiamo sprendimo 106 ir 108 punktuose nusprendė, kad Komisijos vertinimas buvo pagrįstas.
46. Subsidiariai Prancūzijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, visų pirma skundžiamo sprendimo 110 ir 123 punktuose nusprendęs, kad nors Komisija reitingų agentūrų vertinimo metodus nurodė tik siekdama patvirtinti, o ne įrodyti pranašumo egzistavimą, ji pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijama garantija iš tiesų suteikė pranašumą. Šiomis aplinkybėmis ji ginčija minėto sprendimo 111–116 punktus.
47. Be to, apeliantė teigia, jog nepripažino, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 106 punkte, kad dėl to, jog dėl savo teisinio statuso įmonei netaikyta bankroto ar lygiavertė procedūra, ji galėjo „automatiškai“ įgyti pranašumą.
48. Komisija atsako, kad galima pagrįstai naudoti tą pačią nagrinėjimo schemą esamai ir naujai pagalbai, pagal kurią ši institucija neprivalo įrodyti tokių priemonių realių pasekmių. Dėl 2008 m. komunikato ginčijimo Komisija teigia, kad jis nepriimtinas visų pirma dėl to, kad procese Bendrajame Teisme nebuvo pareikštas prieštaravimas dėl teisėtumo. Dėl skundžiamo sprendimo 106 punkto Komisija teigia, kad, vadovaudamasis šiuo pareiškimu, Bendrasis Teismas galėjo tik atmesti jam pateiktą trečiąjį pagrindą.
2. Vertinimas
49. Kaip jau esu nurodęs, visų pirma reikia išnagrinėti prielaidą, kad aplinkybės, dėl kurių kilo šis ginčas, yra „situacija, teisiniu ir faktiniu požiūriu“ sutampanti su aiškios garantijos egzistavimo situacija. Iš tiesų, kadangi šiuo atveju priemonės įprasta prasme nėra, numanoma garantija ypatinga tuo, kad „priemonė“ ir jos poveikis sutampa. Taigi šiam vertinimui svarbu nustatyti, kad numanoma garantija turi tokį patį poveikį kaip ir kylantis dėl aiškios garantijos, kuri yra tiesiogiai nustatoma priemonė ir visada gali turėti tam tikrą poveikį.
50. Pagal teismo praktiką, siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba, reikia išsiaiškinti, ar įmonė gavėja įgyja ekonominį pranašumą, kurio nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis(41). Tačiau, mano manymu, reikia pripažinti, kad toks pranašumo nustatymo būdas neatitinka pagrindinėje byloje nagrinėjamos valstybės garantijos ypatumų(42).
51. Taip pat neginčijama, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintos skirtingos taisyklės pagal valstybės kišimosi priežastis arba tikslus; šie kišimaisi apibrėžiami pagal poveikį(43). Vertinant priemonę pagal SESV 107 straipsnį reikia atsižvelgti į galimą jos poveikį(44), visas reikšmingas aplinkybes ir jų kontekstą(45). Vis dėlto teismo praktika išsamiai neatsako į klausimus, kaip Komisija turi patvirtinti egzistavusį pranašumą, ir dėl priemonės poveikio pobūdžio, kurį ši institucija turi įrodyti, kai nustato egzistuojant iš numanomos priemonės kylantį pranašumą.
– Pranašumo egzistavimas
52. Pirmiausia, kalbant apie skundžiamo sprendimo 124 punkte įtvirtintą Bendrojo Teismo išvadą, kad realus pranašumo poveikis, kurį lemia valstybės garantija, gali būti preziumuojamas, pagrindinis Bendrojo Teismo argumentas, kuriuo remdamasis jis patvirtino Komisijos vertinimą ir pripažino pranašumo egzistavimą šioje byloje, atsispindi visų pirma 106 punkte, aiškinamame kartu su 108 punktu; jame Bendrasis Teismas pripažino, kad neribota garantija jos gavėjui leidžia gauti palankesnes kreditavimo sąlygas, nei jis būtų gavęs tik dėl savo paties nuopelnų, todėl – sumažinti biudžetui tenkančią jo naštą.
53. Iš tiesų Bendrasis Teismas pripažino, kad garantijos suteikimas rinkos sąlygų neatitinkančiomis sąlygomis, pavyzdžiui, be atlygio suteikta neribota garantija, apskritai gali suteikti pranašumą ją gaunančiam asmeniui, nes dėl tos garantijos pagerėja jos gavėjo finansinė padėtis dėl to, kad sumažėja paprastai biudžetui tenkanti jo finansinė našta(46).
54. Šiuo klausimu reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad jei neįrodoma buvus papildomo įpareigojimo valstybei suinteresuotoms įmonėms suteikti atitinkamą pranašumą, kurio negalima pripažinti automatiškai(47), įprastos bankroto procedūros išimtis numatančios sistemos taikymą ir galimybių individualiai išieškoti mokestinius įsiskolinimus nebuvimą galima pripažinti valstybės pagalba(48). Tokie pranašumai, kuriems pritaria nacionalinis įstatymų leidėjas, gali lemti papildomus įsipareigojimus valdžios institucijoms, galinčius pasireikšti viešųjų skolinių įsipareigojimų de facto atsisakymu, atleidimu nuo pareigos mokėti baudas ar kitas pinigines sankcijas arba sumažintu mokesčio tarifu(49).
55. Kalbant būtent apie pranašumo kriterijų, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, minėtose bylose Ecotrade ir Piaggio pripažinęs, kad „atrodo, jog dėl nagrinėjamų teisės aktų įmonės, kurioms jie taikomi, atsiduria palankesnėje padėtyje nei kitos“, nagrinėjo šiuos teisės aktus vertindamas galimybę atitinkamai įmonei vykdyti ūkinę veiklą, kai tokiai galimybei būtų užkirstas kelias taikant įprastas teisės nuostatas bankroto srityje. Todėl manau, kad teismo praktikoje jau pripažinta galimybė preziumuoti pranašumą, kai toks rezultatas tikėtinas pagal nagrinėjamų įmonių veiklą reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus.
56. Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija man atrodo ne aiškiai atitinkanti individualios pagalbos atvejį, bet labiau panaši į pagalbos schemą, kuri dėl taikymo EPIC turėjo įtakos La Poste teisinei padėčiai. Todėl reikia pagal analogiją taikyti su pagalbos programomis susijusią teismo praktiką, pagal kurią Komisija gali apsiriboti šių programų požymių analize, sprendimo motyvuojamojoje dalyje siekdama įvertinti, ar dėl minėtų programų sąlygų jos suteikia vertingą pranašumą jos gavėjams prieš konkurentus ir gali duoti daugiausia naudos įmonėms, užsiimančioms prekyba tarp valstybių narių. Kiekvienos atitinkamos įmonės individualią situaciją reikia patikrinti tik pagalbos susigrąžinimo etape(50).
57. Be to, reikia pažymėti, kad iš Sprendimo Residex Capital IV(51), susijusio su aiškia garantija, akivaizdu, jog „kai kredito institucijos paskolos gavėjui suteiktos paskolos garantas yra valstybės narės valdžios institucijos, paskolos gavėjas paprastai gauna finansinės naudos ir pagalbą, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nes jo patiriamos finansinės sąnaudos yra mažesnės už tas, kurias jis patirtų, jei turėtų gauti tokį finansavimą ir tokią garantiją rinkos kaina“.
58. Taip pat manau, kad jei Teisingumo Teismas apskritai patvirtintų „numanomos garantijos“ sampratą ir pripažintų ją buvus šioje byloje, pranašumo egzistavimas galėtų būti preziumuojamas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir aiškios garantijos atveju, kitaip tariant, nusprendus, jog tokia garantija gali pagerinti įmonės gavėjos finansinę padėtį. Todėl skundžiamo sprendimo 124 punkte Bendrasis Teismas teisėtai nusprendė, kad garantijos gali suteikti pranašumą jų gavėjams.
– Ekonominis kontekstas
59. Vis dėlto ši išvada neatleidžia Komisijos ir Bendrojo Teismo nuo pareigos atsižvelgti į teisines ir ekonomines sąlygas, kuriomis veikia pranašumu tariamai besinaudojantis subjektas(52). Iš tiesų, kaip jau esu nurodęs, Komisija turi galėti įvertinti nagrinėjamą pranašumą(53).
60. Prancūzijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą, kad padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija pagrįstai nurodė reitingų agentūras, siekdama „patvirtinti“, o ne „įrodyti“ La Poste turimo pranašumo egzistavimą.
61. Siekdama įrodyti, kad La Poste padėtis buvo pranašesnė dėl palankesnių kredito sąlygų nei būtų buvusi, jei nebūtų galėjusi pasinaudoti Prancūzijos valstybės neribota garantija, Komisija iš tiesų visų pirma rėmėsi reitingų agentūrų duomenimis ir jų taikomais metodais(54). Be to, Komisija pripažino, kad La Poste gavo ir valstybei nesumokėtas įmokas atitinkantį pelną(55).
62. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad remiantis prielaida, jog šioje byloje pranašumo egzistavimą galima preziumuoti, patvirtinamasis reitingų agentūrų duomenų pobūdis visiškai suderinamas su prezumpcijos samprata. Todėl kaltinimą, susijusį su nepakankamais įrodymais dėl pasinaudojimo reitingų agentūrų metodais ir duomenimis, reikia pripažinti nepagrįstu.
63. Be to, reitingų agentūrų metodais ir duomenimis Komisija rėmėsi būtent siekdama teisingai apibrėžti ginčijamos garantijos ekonominį kontekstą. Šiuo klausimu manau, kad jei šioje byloje netaikytinas privataus investuotojo kriterijus, instrumentų, kuriais Komisija gali remtis motyvuodama savo vertinimą, ratas turėtų būti labai platus. Todėl reikia pripažinti, kad buvo palankesnės kreditų sąlygos, paremtos reitingų agentūrų duomenimis. Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 115–117 punktuose teisėtai patvirtino jų reikšmingumą ir atmetė kaltinimus, kad jam buvo pateikti išvadas su prielaidomis sutapatinantys argumentai. Kadangi šis kaltinimas susijęs su Komisijos taikyto metodo klausimu, siekiant įrodyti pranašumo egzistavimą valstybės garantijų atvejais, ketinu vėliau prie jo grįžti obiter dictum.
– Skirtingas jau suteiktos pagalbos poveikis
64. Dėl naujos ir esamos pagalbos poveikio iš ginčijamo sprendimo 1 punkto matyti, kad Komisija nagrinėjamą priemonę pripažino susijusia su esamos pagalbos samprata(56). Be klausimų, kurie iš pirmo žvilgsnio galėtų kilti dėl tokio priskyrimo(57), pirmiausia reikia pastebėti, kad tokios numanomos garantijos poveikį laiko atžvilgiu sunku nustatyti, nes minėta garantija neatsirado dėl konkrečiu laiku priimto ir apčiuopiamo akto, bet ją lemia sutampančios aplinkybės. Vis dėlto kadangi pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kurią reikia vertinti Komisijos sprendimo priėmimo dieną, vykdant teisminę kontrolę turi būti atsižvelgiama tik į iki šios datos padarytus vertinimus(58).
65. Skundžiamo sprendimo 123 punkte Bendrasis Teismas nurodo Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Komisija savo sprendime neprivalo įrodyti jau suteiktos pagalbos realaus poveikio(59). Teisingumo Teismas iš tiesų nusprendė, kad jei Komisija turėtų įrodyti jau suteiktos pagalbos realų poveikį, tai būtų naudinga valstybėms narėms, kurios teikia pagalbą pažeisdamos pareigą pranešti, kitų valstybių narių, kurios praneša apie planuojamą suteikti valstybės pagalbą, nenaudai(60).
66. Vis dėlto ši teismo praktika(61) ne tik nėra susijusi su esamos pagalbos nagrinėjimu, bet Teisingumo Teismas joje netgi tiesiogiai nurodo tai, kaip nustatyti du kitus pagalbos sampratos kriterijus, t. y. poveikį prekybai ir konkurencijai, tik nemini pranašumo klausimo. Iš tiesų tai atitinka klasikinį požiūrį, pagal kurį Komisija turi tik išnagrinėti, ar pagalba galėtų paveikti prekybą ir iškraipyti konkurenciją, bet ne įrodyti nagrinėjamos priemonės realų poveikį minėtiems dviem kriterijams(62).
67. Įtakos prekybai ir konkurencijos iškraipymo klausimu Teisingumo Teismas iš tiesų jau yra patvirtinęs, kad abi pagalbos rūšys, t. y. esama pagalba ir Komisijai iš anksto nepranešus suteikta pagalba, turi būti vertinamos vienodai(63). Tačiau šios teismo praktikos reikšmė nustatant pranašumo poveikį nėra nustatyta. Be to, iš skundžiamo sprendimo 123 punkto sunku aiškiai suprasti, ar Bendrasis Teismas siekė atskirti pranašumo nustatymą nuo kitų kriterijų nustatymo, ar teismo praktiką bylose Boussac Saint Frères ir P&O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, atvirkščiai, paminėjo siekdamas pagal analogiją atleisti Komisiją nuo pareigos pateikti ginčijamos priemonės suteiktų pranašumų poveikio įrodymų.
68. Be to, iš Bendrojo Teismo argumentų pristatymo matyti, kad nors skundžiamo sprendimo 123 punkte jis atmetė būtinybę patikrinti esamos neteisėtos pagalbos poveikį, 124 punkte nusprendė, jog realus pranašumo poveikis, kurį lemia valstybės garantija, gali būti preziumuojamas.
69. Atsižvelgiant į šį Bendrojo Teismo argumentų pristatymą, kuriam būdinga aiškumo stoka ir painus teismo praktikos taikymas, reikia pripažinti, kad skundžiamo sprendimo 123 punkte įtvirtintuose argumentuose buvo padaryta teisės klaida. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad dėl Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu jo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais(64).
70. Kadangi skundžiamas sprendimas teisingai grindžiamas teiginiu, jog garantijos suteikiamas pranašumas gali būti preziumuojamas, minėta klaida negali paveikti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies. Be to, galimą prieštaravimą dėl komunikato 1.2 punkto teisėtumo reikia pripažinti akivaizdžiai nepriimtinu.
71. Galiausiai ketvirtajame pagrinde apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo 106 punktą ir nurodo, jog posėdyje netvirtino, kad įmonės atleidimas nuo bankroto procedūros „automatiškai“ reiškia pranašumą. Manau, kad ši kritika paremta klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu. Iš tiesų Bendrasis Teismas visai neteigė, kad buvo toks automatinis poveikis. Be to, joks iškraipymas nekyla iš apeliantės teiginių, todėl šiam kaltinimui negalima pritarti.
72. Tokiomis aplinkybėmis visą ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
– Obiter dicta dėl privataus investuotojo kriterijaus
73. Obiter dictum ir nesiekdamas užginčyti skundžiamo sprendimo, norėčiau išnagrinėti procedūrinį klausimą, susijusį su metodu, kurį turi taikyti Komisija, nustatydama pranašumo egzistavimą. Kaip matyti iš teismo praktikos ir Komisijos komunikato, siekdama nustatyti, ar suteikta garantija arba garantijų schema duoda naudos, Komisija turėtų vadovautis „investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis“, principu, pagal kurį reikia atsižvelgti į garantiją gaunančios įmonės galimybes gauti lygiaverčius finansinius išteklius kapitalo rinkoje(65). Kadangi privataus investuotojo kriterijus yra grindžiamas pagrįsto lygio atsipirkimo kriterijumi, reikia patikrinti, ar sandoris buvo įvykdytas įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis, atsižvelgiant į įvairių ekonomikos subjektų sąveiką(66).
74. Nors iš teismo praktikos matyti, kad priimdama elgesio taisykles Komisija apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti paskirta sankcija(67), Komisija netaikė minėto kriterijaus ginčijamame sprendime, ir Bendrasis Teismas šio trūkumo nekritikavo. Todėl reikia atsakyti į klausimą, ar Bendrasis Teismas galėjo šiuo pagrindu remtis savo iniciatyva, apie tai informavęs šalis(68). Kadangi minėto kriterijaus taikymo klausimas nebuvo keliamas šiame apeliaciniame skunde, Teisingumo Teismas galėtų juo tinkamai remtis tik kaip esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, susijusiu su pareigos motyvuoti pažeidimu(69).
75. Be to, reikia pažymėti, kad valstybės pagalbos srityje Teisingumo Teismas atskiria dviejų rūšių situacijas, t. y. kai valstybės kišimasis yra ekonominio pobūdžio ir kai jis susijęs su viešosios valdžios funkcijomis(70), o privataus ūkio subjekto kriterijus taikomas tik pirmuoju atveju. Tačiau Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad ekonominis pranašumas, net ir suteiktas mokestinio pobūdžio priemonėmis, turi būti vertinamas, be kita ko, atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų, jei atlikus atitinkamu atveju būtiną bendrą vertinimą paaiškėja, kad vis dėlto atitinkama valstybė narė, nepaisant tokių viešajai valdžiai priskirtinų priemonių, minėtą pranašumą suteikė veikdama kaip jai priklausančios įmonės akcininkė(71).
76. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog privataus investuotojo kriterijaus taikymas netinkamas numanomos valstybės garantijos atvejui ir jį reikia atmesti, be kita ko, todėl, kad minėta garantija susijusi su viešosios valdžios bendrąja prasme veiksmais ar neveikimu, o ne sprendimais, kuriuos ji priėmė kaip turtinių interesų atitinkamoje įmonėje, šioje byloje – La Poste, turėtoja. Vis dėlto manau, kad Bendrasis Teismas galėjo išnagrinėti šį klausimą savo iniciatyva.
C – Dėl Bendrajame Teisme pateiktų pagrindų prasmės (apeliacinio skundo pirmasis pagrindas)
77. Pirmajame pagrinde apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 53–57 punktuose nusprendė, jog visi nurodyti ieškinio dėl panaikinimo pagrindai susiję su pranašumo egzistavimo nustatymu, todėl su valstybės išteklių perdavimu susijusios sąlygos pažeidimu paremtas argumentas yra nepriimtinas, nes tai yra naujas vykstant procesui pateiktas pagrindas. Šiuo klausimu apeliantė taip pat nurodo, kad, kitaip, nei skundžiamo sprendimo 57 punkte teigia Bendrasis Teismas, ji posėdyje nepripažino, kad jos argumentai susiję tik su sąlyga dėl pranašumo egzistavimo.
78. Visų pirma reikia pripažinti, kad iš posėdžio protokolo, kurio teisingumo Prancūzijos Respublika neginčijo, neabejotinai matyti, jog atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą ji nurodė neginčijanti, kad jei Bendrasis Teismas pripažintų numanomos neribotos garantijos egzistavimą, būtų kalbama apie valstybės išteklius. Be to, po Bendrojo Teismo posėdžio vykusiame susirašinėjime(72) Prancūzijos Respublika patvirtino, kad „jei Bendrasis Teismas pripažintų numanomos neribotos garantijos egzistavimą, būtų kalbama apie valstybės išteklius“. Tame pačiame laiške Prancūzijos Respublika taip pat patikslino, kokių įrodymų, jos manymu, turėjo pateikti Komisija, kad galėtų įrodyti tokios garantijos egzistavimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybės galiu prieiti prie išvados, kad Prancūzijos Respublika neneigia posėdyje išdėstytos savo pozicijos. Be to, galimas įrodymų iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo(73). Tačiau taip nėra šioje byloje.
79. Be to, manau, kad atmesdamas su nuo valstybės pagalbos sampratos besiskiriančiu kriterijumi susijusį klausimą, kaip antai valstybės išteklių panaudojimo kriterijų, Bendrasis Teismas tik laikėsi teismo praktikos dėl draudimo perkvalifikuoti ieškinio objektą(74). Iš tiesų, nors kai kurios ieškinio dalys buvo susijusios su valstybės išteklių perdavimu, iš skundžiamo sprendimo 49 punkto, kuriame apibendrinami Prancūzijos Respublikos argumentai, aiškiai matyti, kad nė viename Bendrajame Teisme pateiktame pagrinde nebuvo tiesiogiai nurodytas šio kriterijaus vertinimas. Nemanau, kad Bendrasis Teismas privalo pertvarkyti jam pateiktus pagrindus, remdamasis įvairiose ieškinio dalyse minimomis nepilnomis nuorodomis(75). Todėl pirmąjį pagrindą taip pat reikia atmesti.
IV – Išvada
80. Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti Prancūzijos Respublikos apeliacinį skundą,
– nurodyti Prancūzijos Respublikai padengti savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.