GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2012 m. lapkričio 29 d.(1)
Byla C‑440/11 P
Europos Komisija
prieš
Stichting Administratiekantoor Portielje ir kt.
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – EB 81 straipsnio 1 dalis ir EEE 53 straipsnio 1 dalis – Įmonės sąvoka – Komercinės bendrovės padaryto kartelinio pažeidimo inkriminavimas fondui, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja 100 proc. šios bendrovės akcijų, bet pats nesiverčia ekonomine veikla – „Perkraustymo paslaugų kartelis“ – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka“
I – Įžanga
1. Ši byla vėl suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti savo praktiką, susijusią su smarkiai ginčytina problema – patronuojančiųjų bendrovių atsakomybe už dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. akcijų jos valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus. Iš esmės šioje byloje kyla klausimas, ar inkriminuoti tokią atsakomybę už kartelių teisės pažeidimus galima tik tuomet, jei patronuojančioji bendrovė vykdo savarankišką ekonominę veiklą, t. y. pati viena gali būti laikoma įmone, kaip ji suprantama Europos konkurencijos teisėje, ar pakanka to, kad ekonominę veiklą vykdo tik dukterinė bendrovė, o abi kartu – patronuojančioji ir dukterinė – sudaro vieną įmonę.
2. Šis teisės klausimas susijęs su „perkraustymo paslaugų karteliu“, kurį Europos Komisija prieš kelerius metus atskleidė Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje ir 2008 m. kovo 11 d. sprendimu skyrė baudą (toliau taip pat – „ginčijamas sprendimas“)(2). Be kitų devynių įmonių ar įmonių grupių, dalyvavus perkraustymo paslaugų kartelyje Komisija apkaltino ir bendrovę Gosselin Group NV (toliau – Gosselin) ir skyrė jai baudą. Sumokėti dalį šios baudos, patraukdama solidariojon atsakomybėn, Komisija pareikalavo ir iš Stichting Administratiekantoor Portielje (toliau – Portielje) – šeimos fondo, kuris – tiesiogiai ar netiesiogiai – kontroliuoja 100 proc. Gosselin akcijų, ir veikdamas steigėjų šeimos interesais turi užtikrinti vieningą bendrovės Gosselin valdymą.
3. Tačiau Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendime (toliau – Bendrojo Teismo sprendimas arba skundžiamas sprendimas)(3) konstatavo, kad solidariojon atsakomybėn Portielje buvo patrauktas neteisėtai, motyvuodamas pirmiausia tuo, kad Portielje pats nevykdo jokios ekonominės veiklos, todėl nėra įmonė.
4. Šį sprendimą Komisija apskundė apeliaciniu skundu. Jos manymu, norint priskirti atsakomybę už kartelių teisės pažeidimą svarbu tik tai, ar patronuojančioji ir dukterinė bendrovės – nagrinėjamu atveju Portielje ir Gosselin – kartu sudaro įmonę, kaip ji suprantama Europos konkurencijos teisėje, ir ar šį ekonominį vienetą galima apkaltinti dalyvavus kartelyje.
5. Kitus teisės klausimus dėl perkraustymo paslaugų kartelio Teisingumo Teismui teks nagrinėti kituose, dar nepasibaigusiuose apeliaciniuose procesuose(4).
II – Bylos aplinkybės
6. Gosselin – komercinė bendrovė, kurios buveinė yra Belgijoje; ji buvo įsteigta 1983 m. ir nuo 2007 m. gruodžio 20 d. dabartiniu pavadinimu teikia perkraustymo paslaugas(5).
7. Portielje – tai 2001 m. įsteigtas fondas, kurio buveinė yra Nyderlanduose; jis vienija Gosselin steigėjų šeimai priklausančius akcininkus ir turi užtikrinti, kad Gosselin bus valdoma vieningai. Pats Portielje nevykdo jokios komercinės veiklos.
8. Šis šeimos fondas iš dalies tiesiogiai, iš dalies netiesiogiai nuo 2002 m. sausio 1 d. kontroliuoja visas Gosselin akcijas. 92 proc. Gosselin akcijų Portielje valdo tiesiogiai patikėjimo teise, likusius 8 proc. valdo Vivet en Gosselin NV; 99,87 proc. šios bendrovės akcijų savo ruožtu priklauso Portielje.
A – Faktinės aplinkybės ir administracinė procedūra
9. Komisijos tyrimo duomenimis, Belgijos tarptautinio perkraustymo rinkoje 1984–2003 m. veikė kartelis, kuriame dalyvavo dešimt perkraustymo įmonių(6) skirtingais laikotarpiais(7) ir skirtingu mastu.
10. Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad minėtasis kartelis buvo visas kartelis, pasireiškęs kaip vienas tęstinis pažeidimas(8), grindžiamas iš viso trijų rūšių susitarimais(9):
– susitarimais dėl kainų, kuriais dalyvaujančios perkraustymo įmonės susitardavo dėl atlygio už klientams teikiamas paslaugas,
– susitarimais dėl finansinių kompensacijų už atmestus arba nepateiktus pasiūlymus sistemos (komisiniai mokesčiai); įmonės, gavusios tarptautinio perkraustymo užsakymą, konkurentai gaudavo finansinę kompensaciją, neatsižvelgiant į tai, ar patys būdavo pateikę konkursinį pasiūlymą, ar ne; minėti komisiniai mokesčiai, klientams nepastebėjus, būdavo įskaičiuojami į galutinę atitinkamos perkraustymo paslaugos kainą,
– susitarimais dėl rinkos pasidalijimo nustačius fiktyvių sąmatų sistemą (tariamos sąmatos); perkraustymo įmonė pateikdavo fiktyvią sąmatą klientui ar persikraustančiam asmeniui, nė neketindama perkraustyti; tuo tikslu atitinkama įmonė savo konkurentams pranešdavo kainą, draudimo mokestį ir sandėliavimo išlaidas, kurias šie turėdavo nustatyti už fiktyvią paslaugą.
11. Susitarimai dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų buvo taikomi visą laiką, kol veikė kartelis (nuo 1984 m. iki 2003 m.), tačiau nepavyko įrodyti, kad susitarimų dėl kainų būtų buvę laikomasi po 1990 m. gegužės mėnesio(10).
12. Iš nustatytų faktinių aplinkybių Komisija ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad dalyvavusios įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE 53 straipsnio 1 dalį, nes skirtingais laikotarpiais „tiesiogiai ir netiesiogiai nustatė kainas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje, pasidalijo šios rinkos dalį ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūra“(11).
13. Ginčijamas sprendimas buvo įteiktas iš viso 31 juridiniam asmeniui, kuriems Komisija už pažeidimą taip pat skyrė skirtingo dydžio(12) baudas, kurias jie turėjo sumokėti iš dalies atskirai, iš dalies solidariai.
14. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punkte Komisija konstatavo, kad Gosselin laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 31 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d. dalyvavo visame kartelyje, o laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d. – „su Stichting Administratiekantoor Portielje“. Už tai Gosselin pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio e punktu skirta 4,5 mln. eurų dydžio bauda; Portielje solidariai turėjo sumokėti dalį šios baudos – 370 000 eurų.
15. 2009 m. liepos 24 d. sprendime dėl pakeitimo(13) Komisija patikslino ginčijamą sprendimą ir sumažino Gosselin skirtą baudą iki 3,28 mln. eurų; suma, kurią solidariai turėjo sumokėti Portielje, sumažėjo iki 270 000 eurų. Bauda buvo sumažinta remiantis iš naujo apskaičiuota apyvarta, į kurią, Komisijos manymu, reikėjo atsižvelgti nustatant bazinį Gosselin ir Portielje skirtos baudos dydį.
B – Procesas pirmosios instancijos teisme
16. Kelios ginčijamo sprendimo adresatės užginčijo jį ieškiniais dėl panaikinimo Pirmosios instancijos teisme (dabar – Bendrasis Teismas)(14).
17. Gosselin ir Portielje 2008 m. birželio 4 d. pareikštus ieškinius Bendrasis Teismas sujungė, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas bendras sprendimas.
18. Išnagrinėjęs ieškinį byloje T‑208/08, Bendrasis Teismas skundžiamu sprendimu(15) panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuota, kad laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d. Gosselin dalyvavo darant pažeidimą. Atitinkamai Bendrasis Teismas sumažino Gosselin skirtą baudą iki 2,32 mln. eurų. Likusią Gosselin ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė ir nurodė, kad šalys pačios apmoka savo bylinėjimosi išlaidas.
19. Išnagrinėjęs ieškinį byloje T‑209/08, Bendrasis Teismas skundžiamu sprendimu(16) taip pat panaikino visą ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Portielje, ir nurodė Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas.
III – Procesas Teisingumo Teisme
20. 2011 m. rugpjūčio 25 d. Komisija nagrinėjamu apeliaciniu skundu apskundė Bendrojo Teismo sprendimą. Skundžiama tik ta sprendimo dalis, kurioje Bendrasis Teismas patenkino Portielje ieškinį dėl panaikinimo byloje T‑209/08(17). Komisija prašo:
– panaikinti skundžiamą teismo sprendimą tiek, kiek juo Portielje atžvilgiu panaikinamas Sprendimas C(2008) 926, iš dalies pakeistas Sprendimu C(2009) 5810,
– atmesti Portielje ieškinį,
– priteisti iš Portielje bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.
21. Portielje savo ruožtu Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti Komisijos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
22. Teisingumo Teisme apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas rašytinės procedūros tvarka; 2012 m. spalio 24 d. taip pat surengtas teismo posėdis.
IV – Vertinimas
23. Nusistovėjusioje teismo praktikoje, susijusioje su EB 81 straipsniu (anksčiau – EEB sutarties 85 straipsnis, dabar – SESV 101 straipsnis)(18), yra pripažinta, kad patronuojančioji bendrovė prireikus solidariai atsako už savo dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus, net jei atitinkamame kartelyje tiesiogiai dalyvavo tik dukterinė bendrovė. Tokia solidarioji atsakomybė, be kita ko, atsiranda tuomet, kai dukterinė bendrovė rinkoje veikė ne savarankiškai, o iš esmės vykdė patronuojančiosios bendrovės nurodymus, t. y. patyrė patronuojančiosios bendrovės lemiamą įtaką(19). Jei bylai reikšmingu laikotarpiu patronuojančiajai bendrovei priklauso visos arba beveik visos dukterinės bendrovės akcijos, daroma nuginčijama prezumpcija, kad ji daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje(20) (vadinamoji „100 proc. prezumpcija“(21) arba „Akzo Nobel“ praktika“).
24. Komisija kaltina Bendrąjį Teismą nagrinėjamu atveju neteisingai pritaikius minėtus principus. Ji remiasi dviem pagrindais, kurių vienas skirtas EB 81 straipsnio taikymo ratione personae sričiai (šiuo klausimu žr. A skirsnį), o kitas – galimybėms paneigti 100 proc. prezumpciją (šiuo klausimu žr. B skirsnį).
A – Dėl EB 81 straipsnio taikymo „ratione personae“ srities nustatymo (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas)
25. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde keliami keli esminiai teisės klausimai, susiję su konkurencijos teisėje vartojama įmonės sąvoka; t. y. šio pagrindo tema – EB 81 straipsnio ir Reglamento (EB) Nr. 1/2003(22) 23 straipsnio, taikomų įmonėms ir įmonių asociacijoms(23), taikymo ratione personae sritis.
26. Šiuo apeliacinio skundo pagrindu Komisija ginčija skundžiamo sprendimo 36–50 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija „neįrodė, jog Portielje yra įmonė EB 81 straipsnyje nustatyta prasme“(24), todėl patenkino Portielje ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Bendrojo Teismo manymu, Portielje galima būtų traukti solidariojon atsakomybėn už Gosselin dalyvavimą perkraustymo paslaugų kartelyje, tik jeigu jis būtų įmonė(25).
1. EB 81 straipsnyje vartojama įmonės sąvoka (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis)
27. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas rėmėsi teisiškai netinkamu kriterijumi. Jos manymu, Bendrasis Teismas, atlikdamas vertinimą, neteisingai pagrindinį dėmesį sutelkė į tai, ar Portielje pats yra įmonė, užuot kėlęs klausimą, ar Portielje ir Gosselin kartu sudaro vieną įmonę. Todėl Bendrasis Teismas, Komisijos nuomone, neteisingai interpretavo konkurencijos teisėje vartojamą įmonės sąvoką.
28. Neginčijama, kad konkurencijos teisės taikymo srityje įmonės sąvoka apima subjektus, vykdančius ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į jų teisinį statusą ir finansavimo būdą(26). Taip pat nustatyta, kad tokį ekonominį vienetą gali sudaryti keli fiziniai ar juridiniai asmenys(27).
29. Šiuo apibrėžimu Bendrasis Teismas ir rėmėsi skundžiamame sprendime(28). Tiesa, jis pridūrė, kad „EB 81 straipsnį pažeidusios įmonės patronuojančioji bendrovė negali būti baudžiama priimant sprendimą pritaikius EB 81 straipsnį, jeigu ji pati nėra įmonė“(29).
30. Tai liudija, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas patronuojančiųjų bendrovių atsakomybę už jų dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus, iš esmės neteisingai interpretavo įmonės sąvoką.
31. Solidarioji patronuojančiosios ir dukterinės bendrovių atsakomybė grindžiama tuo, kad abi bendrovės kartu valdo vieną įmonę (kaip ji suprantama konkurencijos teisėje), jei dukterinė bendrovė nėra pakankamai nepriklausoma nuo patronuojančiosios(30). Tokiu atveju abi jos sudaro ekonominį vienetą ir tarpusavio vidaus santykiuose gali naudotis vadinamąja „koncerno privilegija“, t. y. kartelių draudimas jų tarpusavio susitarimams netaikomas(31). Taip pat ir esant santykiams su trečiaisiais asmenimis patronuojančioji ir dukterinė bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą ir solidariai turi atsakyti už bet kokius kartelių teisės pažeidimus, padarytus įmonės, kurią kartu įkūnija(32).
32. Todėl Bendrasis Teismas neteisingai manė, kad įmonės sąvoka, kaip ji suprantama konkurencijos teisėje, ir dukterinės bendrovės elgesio priskyrimas jos patronuojančiajai bendrovei yra „atskiros sąvokos“(33). Iš tikrųjų įmonės sąvoka ir atsakomybės pagal kartelių teisę priskyrimas yra dvi to paties medalio pusės. Kaip jau minėta, patronuojančioji ir dukterinė bendrovės gali būti laikomos solidariai atsakingos už kartelių teisės pažeidimus, nes abi valdo vieną įmonę. Tai, kad patronuojančioji ir dukterinė bendrovės sudaro šį ekonominį vienetą, yra būtina ir kartu pakankama sąlyga taikyti solidariąją patronuojančiosios bendrovės atsakomybę už jos dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus.
33. Skundžiamame sprendime reiškiamas teisinis požiūris, kad patronuojančioji bendrovė ir pati viena privalo būti įmonė tam, kad ją būtų galima laikyti solidariai atsakinga už dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus, vadinasi, patronuojančioji bendrovė galėtų būti pripažinta atsakinga už dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus tik įvykdžius papildomą sąlygą, kuri tokia forma kol kas niekur nėra įtvirtinta.
34. Mano manymu, tokia sąlyga ligšiolinėje teismo praktikoje nėra nustatyta. Jei tokia egzistuotų, tai, pavyzdžiui, byloje Akzo Nobel, t. y. pastaraisiais metais svarbiausioje su aptariama problema susijusioje byloje, Akzo Nobel NV kaip vien holdingo bendrovė(34) nebūtų galėjusi būti sprendimo skirti baudą adresatė.
35. Bendrasis Teismas, aptardamas šį punktą, Sprendimo Akzo Nobel(35) nenagrinėja ir niekaip nepagrindžia savo tvirtinimo, kad minėtoji papildoma sąlyga egzistuoja. Jis tik cituoja kelis daugiau ar mažiau atsitiktinai parinktus Teisingumo Teismo sprendimus(36), kuriuose, jo manymu, „buvo nustatyta“, kad „patronuojančioji bendrovė yra įmonė“(37).
36. Tačiau, kalbant apie bausmę už įmonės padarytus kartelių teisės pažeidimus, skiriamą remiantis EB 81 straipsniu (dabar – SESV 101 straipsnis), siejamu su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktu, neturi reikšmės, ar visi fiziniai arba juridiniai asmenys, teisiškai įkūnijantys šią įmonę, vykdo aktyvią ekonominę veiklą, todėl patys vieni atskirai gali būti laikomi įmone.
37. Lemiamą reikšmę turi tik tai, ar – žvelgiant globaliai – įmonė padarė pažeidimą ir ar visi fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems, siekiant nubausti už šį pažeidimą, įteikiami sprendimai skirti baudą, yra šios bendros įmonės valdytojai. Juk Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytomis sankcijomis siekiama užtikrinti, kad asmenys, darantys lemiamą įtaką kartelyje dalyvaujančiai įmonei, būtų patraukti atsakomybėn vadovaujantis asmeninės atsakomybės principu ir pasirūpintų, kad įmonė tokių nusižengimų daugiau nebedarytų(38). Turint galvoje šį tikslą, nėra svarbu, ar minėtieji fiziniai ar juridiniai asmenys vykdo ekonominę veiklą apskritai – t. y. greta kartelyje dalyvaujančiai įmonei daromos įtakos.
38. Taigi apibendrinant galima konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nurodė, jog įmonės patronuojančiajai bendrovei esą negalima skirti sankcijų, jeigu ji pati nėra įmonė, ir paskui patikrino, ar Portielje pats vienas yra įmonė(39).
39. Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra pagrįsta.
2. Galimybė taikyti 100 proc. prezumpciją Portielje ir Gosselin santykiams (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis)
40. Dėl išsamumo toliau dar pareikšiu nuomonę dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies, kurią Komisija pateikia tam atvejui, jei pirma dalis būtų pripažinta nepagrįsta. Joje nagrinėjamas klausimas, ar 100 proc. prezumpcija, kylanti iš „Akzo Nobel“ praktikos(40), gali būti taikoma, kalbant apie Portielje ir Gosselin santykius. Komisijos manymu, Bendrasis Teismas suklydo nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju 100 proc. prezumpcijos taikyti negalima.
41. Šia apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalimi nesutinkama su skundžiamo sprendimo 46‑49 punktuose pateiktais Bendrojo Teismo samprotavimais, kuriuose remiamasi išvada, kad Portielje „nevykdo tiesioginės ekonominės veiklos“(41). Tokiomis aplinkybėmis Portielje įmonės statusas, Bendrojo Teismo manymu, galėjo išplaukti geriausiu atveju iš „netiesioginio dalyvavimo“ Gosselin ekonominėje veikloje. Tam Bendrasis Teismas, remdamasis Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze(42), susijusio su valstybės pagalbos teise, 111–113 punktais, reikalauja iš Komisijos pateikti konkrečių įrodymų, kad Portielje „dalyvavo“ „valdant“ Gosselin, ir neleidžia taikyti 100 proc. prezumpcijos(43).
42. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas šiuo atžvilgiu remiasi Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze formuluote, kad paprastas akcijų ar net jų kontrolinio paketo turėjimas nėra ekonominė veikla(44). Veikiau bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis fondas gali būti laikomas dalyvaujančiu kontroliuojamosios „įmonės“ ekonominėje veikloje tik tuomet, jei veiksmingai kontroliuoja šią bendrovę ir tiesiogiai ar netiesiogiai „dalyvauja“ ją valdant(45).
43. Remdamasis ta Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze vieta, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad įrodyti, jog aktyvios ekonominės veiklos nevykdantis fondas, kaip antai Portielje, darė įtaką rinkoje veikiančiai komercinei bendrovei, kaip antai Gosselin, privalo Komisija, ir šiai įrodinėjimo pareigai įvykdyti nepakanka tik – taikant „Akzo Nobel“ praktiką – nurodyti tai, kad fondas kontroliuoja (beveik) 100 proc. bendrovės akcijų(46).
44. Šis Bendrojo Teismo vertinimas teisės požiūriu yra klaidingas.
45. Priešingai nei, rodos, mano Bendrasis Teismas, Sprendimas Cassa di Risparmio di Firenze ir „Akzo Nobel“ praktika yra suderinami. Abiem atvejais Teisingumo Teismas ekonominio vieneto prielaidą, taigi ir „patronuojančiosios bendrovės“ ir jos „dukterinės bendrovės“ sudaromos vienos įmonės egzistavimą, sieja su tuo, ar patronuojančioji bendrovė iš tiesų daro lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei(47).
46. Tiesa, „Akzo Nobel“ praktikoje pripažįstama „ypatingu atveju“ (t. y. kai patronuojančioji bendrovė turi visas arba beveik visas dukterinės bendrovės akcijas) taikytina nuginčijama prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė daro „faktinę lemiamą įtaką“ dukterinės bendrovės elgesiui (100 proc. prezumpcija)(48), o Sprendime Cassa di Risparmio di Firenze(49) tokia prezumpcija neminima.
47. Tačiau priežastis, kodėl Sprendime Cassa di Risparmio di Firenze nebuvo paminėta 100 proc. prezumpcija, greičiausiai susijusi su proceso pobūdžiu: tai buvo prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, kuriame įrodinėjimo klausimai apskritai nenagrinėti. Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, kad Teisingumo Teismas byloje Cassa di Risparmio di Firenze konkrečiai nagrinėjo ne specialų šimtaprocentinės arba beveik šimtaprocentinės kontrolės atvejį, o apskritai „kontrolinius akcijų paketus“, kuriuos gali sudaryti ir daug mažiau nei 100 proc. akcijų.
48. Todėl Bendrasis Teismas suteikė pernelyg didelę reikšmę aplinkybei, kad Teisingumo Teismas Sprendime Cassa di Risparmio di Firenze „nenustatė nuginčijamos „dalyvavimo“ prezumpcijos“(50), kuri žinoma iš „Akzo Nobel“ praktikos.
49. Ypač nematyti jokio pagrindo tvirtinti, kad Teisingumo Teismas byloje Cassa di Risparmio di Firenze 100 proc. prezumpcijos nepripažino dėl to, kad „patronuojančiosios bendrovės“ neturėjo įmonės statuso, ar dėl to, kad jos buvo fondai.
50. Gali būti, kad Teisingumo Teismas pastaruoju metu visiškai neatmeta galimybės, jog ekonominio vieneto sąvoka valstybės pagalbos srityje skiriasi nuo tos, kuri taikoma kitose konkurencijos teisės srityse(51), tačiau iki šiol jis siekė įmonės sąvoką visose konkurencijos teisės srityse aiškinti absoliučiai vienodai(52), taip pat Sprendime Cassa di Risparmio di Firenze(53). Šios pozicijos Teisingumo Teismas turėtų laikytis ir nagrinėjamu atveju.
51. Tai, kad Teisingumo Teismas būtent Sprendime Cassa di Risparmio di Firenze ir „Akzo Nobel“ praktikoje remiasi vienoda įmonės sąvoka, liudija ir kelios kryžminės nuorodos tarp šių teismo praktikos linijų(54). Nagrinėjant šią bylą į tai teisingai atkreipė dėmesį Komisija.
52. Taigi Sprendimas Cassa di Risparmio di Firenze netrukdo taikyti 100 proc. prezumpcijos, kalbant apie fondo, kaip antai Portielje, ir komercinės bendrovės, kaip antai Gosselin, santykius.
53. Be to, 100 proc. prezumpcija, kitaip, nei mano Portielje, nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo. Veikiau tai tik įrodymų, susijusių su atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus priskyrimu patronuojančiajai bendrovei ir (arba) dukterinei bendrovei, vertinimo taisyklė. Kadangi tai, kad patronuojančioji bendrovė valdo 100 proc. (arba beveik 100 proc.) savo dukterinės bendrovės kapitalo, prima facie leidžia daryti išvadą, kad lemiama įtaka iš tikrųjų daroma, patronuojančioji bendrovė, pateikusi įtikinamų priešingų įrodymų, turi paneigti būtent šią išvadą; priešingu atveju ši išvada tenkina teisinės valstybės principus atitinkantiems įrodymams keliamus reikalavimus. Kitaip tariant, tokiu atveju dar prieš imantis spręsti objektyvios įrodinėjimo pareigos klausimą susikeičia faktų išdėstymo pareigos(55).
54. Kitaip, nei mano Portielje, taikant 100 proc. prezumpciją atveju, kaip nagrinėjamasis, jos taikymo sritis nėra pernelyg išplečiama. Juk šios prezumpcijos tikslas – palengvinti veiksmingą Sutarčių konkurencijos taisyklių taikymą, kartu nepažeidžiant asmeninės atsakomybės principo, ir užtikrinti teisinį tikrumą(56). Šiuo atžvilgiu fondo, kaip antai Portielje, kurio funkcija yra užtikrinti jo kontroliuojamos komercinės bendrovės „vieningą valdymą“, situacija yra „klasikinės“ patronuojančiosios bendrovės santykis su dukterine bendrove arba holdingo bendrovės santykis su jos kontroliuojamomis koncerno bendrovėmis. Visos šios patronuojančiosios bendrovės suinteresuotos konkrečia ekonomine savo dukterinių bendrovių veikla rinkoje. Vertinant jas skirtingai atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus aspektu būtų pažeistas vienodo požiūrio principas.
55. Kalbant apie atsakomybę už jų valdomų bendrovių veiksmus rinkoje, nėra svarbu, ar kontroliuojantys vienetai – fondai, holdingo bendrovės ar kitokios formos patronuojančiosios bendrovės – patys vykdo ekonominę veiklą. Priešingai, jei aktyvios ekonominės veiklos nevykdantiems, bet neoficialiai koncernu manipuliuojantiems fondams ar holdingo bendrovėms apskritai nebūtų taikoma 100 proc. prezumpcija, koncerno valdytojui būtų atvertas kelias išvengti atsakomybės už jam pavaldžių koncerno įmonių padarytus kartelinius nusižengimus(57).
56. Galiausiai netinkamas yra ir Portielje argumentas, kad 100 proc. prezumpcijos taikymas atveju, kaip nagrinėjamasis, gali turėti prieštaringų padarinių kitais atvejais, kai komercinės bendrovės akcijų turi valstybė. Šiuo argumentu iškeliama vien hipotetinė problema, kuri nagrinėjamu atveju apskritai nekyla. Portielje padėtis nė iš tolo neprimena valstybės, kaip investuotojos, padėties; jo veikla – kiek žinoma – tėra užtikrinti vieningą vienos šeimos įmonės valdymą. Neatsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas yra leidęs suprasti, kad jis suvokia ypatingą valstybės situaciją, kalbant apie atsakomybę už jos kontroliuojamų įmonių padarytus kartelių teisės pažeidimus(58). Taigi Portielje nerimas yra visiškai be pagrindo.
57. Todėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis taip pat pagrįsta.
B – Dėl lemiamos įtakos darymo prezumpcijos nuginčijimo (antrasis apeliacinio skundo pagrindas)
58. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 51–59 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas prieina prie išvados, kad, pateikus „patvirtinančių įrodymų“, Portielje nagrinėjamu atveju pavyko nuginčyti 100 proc. prezumpciją(59). Bendrasis Teismas mano, kad Portielje nedarė Gosselin lemiamos įtakos ir negalėjo jos daryti.
59. Šioje skundžiamo sprendimo vietoje Bendrasis Teismas tik „išsamumo sumetimais“ nagrinėja, ar Portielje galima priskirti Gosselin elgesį(60). Tačiau pirmai skundžiamo sprendimo daliai, kurioje kalbama apie įmonės sąvoką, negalima pritarti(61), todėl šios bylos baigtis visiškai priklauso nuo teisinio šios antros dalies įvertinimo.
60. Neginčijama, kad prezumpcija, jog patronuojančioji bendrovė daro faktinę lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei, kurios 100 proc. arba beveik 100 proc. akcijų ji valdo (100 proc. prezumpcija), pagal „Akzo Nobel“ praktiką yra nuginčijama prezumpcija(62).
61. Tačiau Komisija antrajame apeliacinio skundo pagrinde tvirtina, kad Bendrasis Teismas, vertindamas Portielje pateiktus argumentus, kuriais siekta šią prezumpciją nuginčyti, padarė teisės klaidų. Trumpai tariant, Komisija kritikuoja Bendrąjį Teismą, kad šis skyrė nepakankamai dėmesio asmeniniams Portielje ir Gosselin ryšiams. Šiuo atžvilgiu ji pateikia tris kaltinimus, kuriems skirtos trys apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalys. Toliau jas ir nagrinėsiu, antrą ir trečią dalis aptardama kartu.
62. Pirmiausia reikėtų priminti, kad Teisingumo Teismas apeliaciniame procese – išskyrus iškraipymo klausimą – neturi teisės abejoti Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu(63). Tačiau vienas iš Teisingumo Teismo uždavinių apeliaciniame procese yra patikrinti Bendrojo Teismo atliktą teisinį faktų kvalifikavimą(64). Tai apima ir klausimą, ar Bendrasis Teismas, vertindamas faktines aplinkybes ir įrodymus, rėmėsi tinkamais teisiniais kriterijais(65).
1. Dėl kaltinimo iškraipius įrodymus, susijusius su Portielje ir Gosselin asmeninių ryšių pobūdžiu ir mastu (apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis)
63. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis „akivaizdžiai iškraipė įrodymus“, susijusius su trijų Gosselin valdybos narių, kurie kartu priklausė ir Portielje valdybai, statusu ir įtaka.
64. Konkrečiai kalbant, Komisija kritikuoja Bendrojo Teismo išvadą, kad „iš šešių Portielje valdybą sudarančių narių tik pusė posėdžiavo ir Gosselin valdyboje“(66), ir atvirkščiai: „Gosselin valdyboje esantys trys asmenys“ atstovavo „tik pusei Portielje valdybos“(67). Taip Bendrasis Teismas, Komisijos manymu, suklydo konstatuodamas, kad trys minėti Gosselin valdybos nariai negalėjo „kartu lemti Portielje politikos“.
65. Tačiau įrodymų iškraipymą galima konstatuoti tik tuomet, kai, nerenkant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas(68).
66. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas nė vienoje skundžiamo sprendimo vietoje, ir tikrai ne jo 56 ir 57 punktuose, nepriėjo prie išvados, kurią padarius jį kaltina Komisija, t. y. kad minėtieji trys Gosselin valdybos nariai „kartu negalėjo lemti Portielje politikos“. Todėl kaltinimą iškraipius, su tuo susijusius įrodymus reikia atmesti.
67. Todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.
2. Dėl Portielje ir Gosselin organų oficialių nutarimų nebuvimo (apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra ir trečia dalys)
68. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje ir trečioje dalyse Komisija iš esmės kritikuoja Bendrąjį Teismą, kad šis Portielje galimybes daryti įtaką Gosselin įvertino vien bendrovių teisės aspektais.
69. Iš tiesų išvadą, kad 100 proc. prezumpcija yra nuginčyta, Bendrasis Teismas grindžia visų pirma tuo, kad Portielje valdyba oficialius nutarimus priėmė jau po to, kai pažeidimas buvo padarytas; Bendrojo Teismo manymu, „vien dėl šios priežasties“ Portielje negalėjo daryti Gosselin lemiamos įtakos(69). Be to, Bendrasis Teismas pastebi, kad laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d., kuriuo fondui Portielje, remiantis ginčijamu sprendimu, buvo priskirtas kartelių teisės pažeidimas, neįvyko nė vienas visuotinis Gosselin akcininkų susirinkimas, per kurį Portielje būtų galėjusi daryti įtaką Gosselin verslo politikai(70). Be to, nagrinėjamu laikotarpiu Portielje esą neturėjo jokios įtakos Gosselin valdybos sudėčiai, ši sudėtis taip pat esą nesikeitė Portielje reikalavimu(71).
70. Šie Bendrojo Teismo samprotavimai liudija, kad jis iš esmės neteisingai supranta 100 proc. prezumpciją ir teisinius reikalavimus, keliamus jai nuginčyti.
71. Įvertinti, ar dukterinė bendrovė pati sprendžia, kaip jai elgtis rinkoje, ar jai lemiamą įtaką daro patronuojančioji bendrovė, negalima vien vadovaujantis taikytina bendrovių teise. Priešingu atveju patronuojančiosios bendrovės lengvai išvengtų atsakomybės už dukterinių bendrovių, kurių 100 proc. akcijų jos valdo, padarytus kartelių teisės pažeidimus remdamosi vien bendrovių teisės reglamentuojamomis aplinkybėmis.
72. Tiesa, būtina atsižvelgti į tai, kokius įgaliojimus turi susijusių bendrovių organai, ar ir kada jie priėmė kokius nors nutarimus ir kokie nutarimai tai buvo. Tačiau galiausiai lemiamą reikšmę turi ekonominė realybė. Juk konkurencijos teisėje orientuojamasi ne į formalius dalykus, o į faktinį įmonių elgesį.
73. Kaip teisingai pastebi Komisija, jei patronuojančiosios bendrovės įtakos dukterinei bendrovei klausimai būtų vertinami atsižvelgiant tik į bendrovių teisės reglamentuojamus veiksmus, tai būtų pernelyg formalistinis požiūris, jokiu būdu neatitinkantis ekonominės realybės.
74. Tačiau Bendrasis Teismas, pritaręs ieškovės argumentams pirmojoje instancijoje ir lemiamos Portielje įtakos Gosselin klausimą įvertinęs vien iš bendrovių teisės perspektyvos, pasidavė kaip tik tokiam formalizmui. Susiaurinęs vertinimo kriterijus ir pažvelgęs tik iš bendrovių teisės požiūrio taško, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Visų pirma jis klaidingai nusprendė, kad prielaidą, jog patronuojančioji ir dukterinė bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą, galima daryti ir nesant bendrovių organų oficialių nutarimų. Šis vienetas gali būti sudarytas ir neoficialiai – remiantis asmeniniais abiejų bendrovių ryšiais.
75. Tiesa, Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir asmeninius Gosselin ir Portielje ryšius, tačiau tai darydamas jis vėl rėmėsi tik bendrovių teisės aspektais. Nagrinėjant šį klausimą Bendrajam Teismui teko spręsti du palyginti teorinius klausimus: pirma, ar „pagrindiniai Portielje valdytojai per Gosselin visuotinį akcininkų susirinkimą darė įtaką šios valdybai“, ir, antra, ar „visos įmonės, kurioms taip pat atstovauja trys Gosselin valdybos nariai tokiu pat pajėgumu [kuriose šie trys Gosselin valdybos nariai taip pat užima šias pareigas], dėl šios priežasties turi būti laikomos Gosselin patronuojančiomis bendrovėmis“(72).
76. Tačiau, be formalių pasvarstymų apie bendrovių teisę, reikėjo pirmiausia išnagrinėti tikrąjį asmeninių Portielje ir Gosselin ryšių poveikį įmonės kasdienybei ir faktiniu požiūriu įvertinti, ar Gosselin – priešingai nei 100 proc. prezumpcija – iš tiesų pati lėmė savo verslo politiką. Deja, skundžiamame sprendime apie tai nėra nė žodžio.
77. Galiausiai reikia atmesti ir Portielje prieštaravimą, kad 100 proc. prezumpcija taptų „nenuginčijama“, jei būtų atsižvelgta į galimybes daryti įtaką ne per dalyvaujančių juridinių asmenų organus. Pirma, Portielje šio prieštaravimo niekaip nepagrindė. Antra, akivaizdu, kad galima pateikti įrodymų apie kasdienius įmonės procesus, taip pat apie ne juridinių asmenų organų atliekamus veiksmus, pavyzdžiui, vidaus susirašinėjimą ir dokumentus, pokalbių stenogramas bei liudytojų parodymus(73). Atsižvelgiant į jų konkretų turinį, tokie įrodymai arba padėtų nuginčyti 100 proc. prezumpciją, arba ją patvirtintų.
78. Taigi apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra ir trečia dalys yra pagrįstos.
C – Tarpinė išvada
79. Taigi apibendrinant galima konstatuoti, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo abi dalys bei antrojo pagrindo antra ir trečia dalys yra pagrįstos.
80. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Todėl reikia panaikinti skundžiamo sprendimo, kurį Bendrasis Teismas priėmė išnagrinėjęs Portielje ieškinį byloje T‑209/08, rezoliucinės dalies 4 ir 6 punktus. Likusi skundžiamo sprendimo dalis, kuri nėra šio apeliacinio proceso dalykas, lieka galioti.
V – Sprendimas dėl Portielje ieškinio dėl panaikinimo
81. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.
82. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo Portielje pirmojoje instancijoje byloje T‑209/08 pateiktus ieškinio pagrindus. Be to, šalys per procesą Bendrajame Teisme turėjo pakankamai galimybių išsakyti savo pozicijas visais šioje byloje svarbiais klausimais. Faktinių aplinkybių irgi nereikia toliau aiškintis. Todėl šioje bylos stadijoje galima priimti sprendimą.
A – Dėl „Portielje“ ieškinio byloje T‑209/08 pirmojo pagrindo
83. Pateikdamas pirmąjį ieškinio byloje T‑209/08 pagrindą Portielje tvirtina, kad nėra įmonė, kaip ji suprantama konkurencijos teisėje, todėl santykiai tarp jo ir Gosselin nėra patronuojančiosios bendrovės ir dukterinės bendrovės santykiai(74).
84. Šį ieškinio pagrindą reikia atmesti dėl pirma(75) minėtų priežasčių.
B – Dėl „Portielje“ ieškinio byloje T‑209/08 antrojo pagrindo
85. Pateikdamas antrąjį ieškinio byloje T‑209/08 pagrindą Portielje teigia, kad jo negalima traukti atsakomybėn už Gosselin veiksmus, nes jis šiai bendrovei nedarė lemiamos įtakos(76).
86. Šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad Portielje neabejotinai kontroliuoja visas arba beveik visas Gosselin akcijas(77). Taigi pagal „Akzo Nobel“ praktiką(78) turi būti daroma nuginčijama prezumpcija, kad Portielje faktiškai darė Gosselin lemiamą įtaką.
87. Siekdamas šią prezumpciją paneigti, ieškovas pateikia vien formalius argumentus, susijusius su fondų ar bendrovių teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis Portielje ir Gosselin organų veiklą. Jis daro nuorodą į įstatymuose numatytą Gosselin valdybos narių pareigą paisyti tik šios bendrovės interesų ir pabrėžia, kad Portielje ir Gosselin valdybos yra kolegialūs organai, kurių nariai sutampa tik iš dalies.
88. Tačiau, kaip minėta(79), pats vienas toks argumentas mažai ką reiškia, nes lemiamą reikšmę turi faktinė situacija ir ekonominė realybė. Tai juo labiau pasakytina atveju, kaip antai nagrinėjamas, kuriuo, nors Portielje ir Gosselin valdybos nariai ir nebuvo visi tie patys asmenys, abu juridinius asmenis siejo glaudūs asmeniniai ryšiai, nes trys asmenys buvo abiejų valdybų nariai. Šie asmeniniai ryšiai tik dar labiau sustiprina pirmą įspūdį, kad Gosselin buvo priklausoma nuo Portielje ir kad jų interesai sutapo.
89. Ieškovas turėjo(80) pateikti argumentų, įrodančių, kad nagrinėjamu atveju „patronuojančioji bendrovė“ Portielje leido „dukterinei bendrovei“ Gosselin veikti savarankiškai, taip, kad ji, nors Portielje ir kontroliavo 100 proc. jos akcijų, pati sprendė, kaip jai elgtis rinkoje(81).
90. Tai jokiu būdu nėra probatio diabolica, kai patronuojančioji bendrovė turi įrodyti faktus, kurie neegzistuoja(82). Veikiau, kaip jau minėta(83), remiantis konkrečiais duomenimis iš įmonės kasdienybės, galima paaiškinti, ar ir kokiu mastu dukterinė bendrovė pati galėjo lemti savo verslo politiką ir elgesį rinkoje ir dėl to veikti savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo savo patronuojančiosios bendrovės.
91. Tačiau kadangi Portielje, išskyrus primygtinį rėmimąsi fondų ir bendrovių veiklą reglamentuojančia teise, nepateikė jokių konkrečių argumentų 100 proc. prezumpcijai paneigti ir nepaaiškino, kokių faktinių padarinių turėjo jo asmeniniai ryšiai su Gosselin, antrasis ieškinio pagrindas taip pat nepagrįstas.
C – Kita
92. Visus kitus ieškinio pagrindus, kuriuos pateikė Portielje byloje T‑209/08, nepagrįstais yra paskelbęs dar Bendrasis Teismas. Aš savo ruožtu šiuos ieškinio pagrindus išnagrinėjau ir iš esmės dėl tų pačių priežasčių, kurias skundžiamame sprendime nurodė Bendrasis Teismas, taip pat laikau juos nepagrįstais.
93. Taip pat Bendrojo Teismo atliktas Gosselin skirtos baudos sumažinimas negali turėti jokio poveikio Portielje. Juk šis sankcijos sušvelninimas susijęs su 1993 m. spalio 30 d.–1996 m. lapkričio 14 d. laikotarpiu, o Portielje pagal ginčijamą sprendimą solidariai atsako tik už 2002 m. sausio 1 d.–2002 m. rugsėjo 18 d. laikotarpį.
94. Be to, neįžvelgiu jokių duomenų, kurie rodytų, kad Portielje skirta bauda apskaičiuota neteisingai, kad ji neproporcinga arba paprasčiausia netinkama. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo šią baudą panaikinti ar skirti ją iš naujo – taip pat ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismo šiuo atžvilgiu turimą neribotą jurisdikciją (SESV 261 straipsnis, siejamas su Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu).
D – Tarpinė išvada
95. Taigi visą Portielje ieškinį dėl panaikinimo byloje T‑209/08 reikia atmesti kaip nepagrįstą.
VI – Bylinėjimosi išlaidos
96. Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas(84).
97. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, siejamą su šio reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti iš Portielje bylinėjimosi išlaidas, o Portielje reikalavimai abiejose instancijose nebuvo patenkinti, jis turi padengti bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
VII – Išvada
98. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:
1. Panaikinti 2011 m. birželio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo sujungtose bylose T‑208/08 ir T‑209/08 Gosselin Group NV ir kt. prieš Komisiją rezoliucinės dalies 4 ir 6 punktus.
2. Atmesti Stichting Administratiekantoor Portielje byloje T‑209/08 pareikštą ieškinį dėl panaikinimo.
3. Priteisti iš Stichting Administratiekantoor Portielje bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidas byloje T‑209/08 ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame apeliaciniame procese.