TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. birželio 5 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 19 straipsnio 1 dalis ir 20 straipsnio 1 ir 2 dalys – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 – 11 straipsnis – Gyvenamosios vietos valstybėje apdraustas valstybės narės pilietis – Netikėta sunki liga per atostogas kitoje valstybėje narėje – Asmuo, kuris dėl savo ligos ir galimybės gauti specialią medicinos priežiūrą netoli nuo gyvenamosios vietos priverstas likti šioje antroje valstybėje vienuolika metų – Išmokų natūra teikimas šioje antrojoje valstybėje – Sąvokos „gyvenamoji vieta“ ir „buvimo vieta““
Byloje C‑255/13
dėl High Court (Airija) 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. gegužės 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
I
prieš
Health Service Executive
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai M. Safjan (pranešėjas), J. Malenovský, A. Prechal ir K. Jürimäe,
generalinis advokatas N. Wahl,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. sausio 29 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– I, atstovaujamo SC F. Callanan ir L. McCann, ir baristerės G. Burke, įgalioti solisitorės C. Callanan,
– Health Service Executive, atstovaujamos SC S. Murphy, įgalioto solisitoriaus A. Cox,
– Airijos, atstovaujamos A. Joyce ir E. Mc Phillips, padedamų baristerės G. Gilmore,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos T. Papadopoulou,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir C. Schillemans,
– Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir J. Tomkin,
susipažinęs su 2014 m. kovo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 200, p. 1; specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72) 19 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Airijos piliečio I ir Health Service Executive (Visuomenės sveikatos direkcija, toliau – HSE) ginčą dėl pastarosios atsisakymo dar kartą atnaujinti E 112 formą, pagal kurią būtų padengiamos jo gydymo Vokietijoje išlaidos.
Teisinis pagrindas
Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71
3 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35) buvo pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004.
4 Pagal pastarojo 91 straipsnį ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, p. 1), 97 straipsnį, Reglamentas Nr. 883/2004 pradėtas taikyti 2010 m. gegužės 1 d., kai buvo panaikintas Reglamentas Nr. 1408/71.
5 Reglamento Nr. 1408/1971 1 straipsnyje buvo pateikti šie apibrėžimai:
„Šiame reglamente:
<…>
h) gyvenamoji vieta reiškia vietą, kurioje paprastai gyvenama;
i) buvimo vieta reiškia laikiną gyvenamąją vietą;
<…>“
6 Šio reglamento 22 straipsnio „Buvimas už kompetentingos valstybės ribų. Sugrįžimas ar persikėlimas gyventi į kitą valstybę narę ligos ar motinystės metu. Būtinybė vykti į kitą valstybę narę gydytis“ 1 dalyje buvo sakoma:
„Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo, įvykdęs kompetentingos valstybės teisės aktais nustatytas sąlygas teisei į išmoką, kur reikia, atsižvelgiant į 18 straipsnio nuostatas, ir:
a) pagal kurio būklę reikia, kad jam neatidėliojant būtų mokama išmoka jo buvimo kitos valstybės narės teritorijoje metu, arba
b) kuris, įgijęs teisę gauti kompetentingos įstaigos mokamas išmokas, gavo tos įstaigos leidimą sugrįžti į valstybės narės, kurioje jis gyvena, teritoriją arba persikelti gyventi į kitos valstybės narės teritoriją, arba
c) kuris gavo kompetentingos įstaigos leidimą išvykti į kitos valstybės narės teritoriją, kad gautų jo būklę atitinkantį gydymą,
turi teisę:
i) gauti išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos sąskaita teikia buvimo ar gyvenamosios vietos įstaiga pagal jos administruojamus teisės aktus, tartum asmuo būtų joje apdraustas, tačiau išmokų teikimo trukmė reglamentuojama pagal kompetentingos valstybės teisės aktus,
ii) gauti išmokas pinigais, kurias moka kompetentinga įstaiga pagal jos administruojamus teisės aktus. Tačiau kompetentingos įstaigos ir buvimo ar gyvenamosios vietos įstaigos susitarimu, tokias išmokas pagal kompetentingos valstybės teisės aktus gali mokėti pastaroji įstaiga pirmosios sąskaita.“
Reglamentas (EEB) Nr. 574/72
7 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 574/72, nustatantis Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83), buvo pakeistas Reglamentu Nr. 987/2009, kuris pagal jo 97 straipsnį pradėtas taikyti 2010 m. gegužės 1 d.
8 Reglamento Nr. 574/72 21 straipsnio „Išmokos natūra, kai būnama valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė. Darbuotojai, išskyrus tuos, kuriems taikomas įgyvendinimo reglamento 20 straipsnis“ 1 dalyje sakoma:
„Kad gautų išmokas natūra, nustatytas pagal reglamento 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, išskyrus įgyvendinimo reglamento 20 straipsnyje numatytus atvejus, darbuotojas pateikia buvimo vietos įstaigai patvirtinančią pažymą, kurioje nurodoma, kad jis turi teisę gauti išmokas natūra. Darbuotojo prašymu, tokią patvirtinančią pažymą išduoda kompetentinga įstaiga, jeigu įmanoma, iki jam išvykstant iš valstybės narės teritorijos, kurioje jis gyvena, be kita ko, kur reikia, nurodant maksimalų laikotarpį, per kurį gali būti skiriamos išmokos natūra pagal kompetentingos valstybės teisės aktus. Jeigu darbuotojas nepateikia minėtosios patvirtinančios pažymos, buvimo vietos įstaiga ją gauna tiesiogiai iš kompetentingos įstaigos.“
9 Remdamasi Reglamento Nr. 574/72 2 straipsnio 1 dalimi Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinė komisija, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 80 straipsnyje, parengė šio reglamento 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčiui įgyvendinti būtino dokumento formą, t. y. E 111 formą. Nuo 2004 m. birželio 1 d. šią formą pakeitė Europos sveikatos draudimo kortelė.
10 Be to, minėta administracinė komisija parengė Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punkto i papunkčiui įgyvendinti būtino dokumento formą, t. y. E 112 formą. Nuo 2010 m. gegužės 1 d. šią formą pakeitė S 2 forma.
Reglamentas Nr. 883/2004
11 Reglamento Nr. 883/2004 3 ir 15 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(3) [Reglamentas Nr. 1408/71] daug kartų buvo keičiamas ir atnaujinamas, atsižvelgiant ne tik į poslinkius Bendrijoje, įskaitant Teisingumo Teismo sprendimus, bet ir į nacionalinių teisės aktų pakeitimus. Dėl minėtų veiksnių Bendrijos koordinavimo taisyklės tapo pernelyg sudėtingos ir ilgos. Todėl siekiant laisvo asmenų judėjimo svarbu pakeisti – patobulinti ir supaprastinti – šias nuostatas.
<…>
(15) Bendrijoje judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinius teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų.“
12 Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nurodyta:
„Šiame reglamente:
<…>
j) „gyvenamoji vieta“ – vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena;
k) „buvimo vieta“ – laikinoji gyvenamoji vieta;
<…>
va „išmokos natūra“:
i) taikant III antraštinės dalies I skyrių (ligos, motinystės ir lygiavertės tėvystes išmokos) – išmokos natūra, teikiamos pagal valstybės narės teisės aktus ir skirtos užtikrinti sveikatos priežiūros ir papildomų sveikatos priežiūros produktų bei paslaugų teikimą, prieinamumą, tiesiogiai apmokėti ar kompensuoti sveikatos priežiūros ir papildomų sveikatos priežiūros produktų bei paslaugų išlaidas. Tai apima ilgalaikės priežiūros išmokas natūra;
<…>“
13 To paties reglamento 11 straipsnio, esančio šio reglamento II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“, 1 ir 3 dalyse nustatyta:
„1. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.
<…>
3. Laikantis 12–16 straipsnių:
a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai;
b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai;
c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai;
d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai;
e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.“
14 To paties reglamento 19 ir 20 straipsniai yra šio reglamento III antraštinės dalies „Specialios nuostatos, susijusios su įvairiomis išmokų rūšimis“ 1 skyriuje, susijusiame su ligos, motinystės ir lygiavertėmis tėvystės išmokomis.
15 Reglamento Nr. 883/2004 19 straipsnio „Buvimas už kompetentingos valstybės narės ribų“ 1 dalyje sakoma:
„<...> apdraustasis ir jo šeimos nariai, būnantys valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė, turi teisę gauti išmokas natūra, kurios jų buvimo toje valstybėje metu tampa būtinos dėl medicininių priežasčių, atsižvelgiant į išmokų pobūdį ir numatomą buvimo trukmę. Šias išmokas kompetentingos įstaigos vardu moka buvimo vietos įstaiga pagal jos taikomų teisės aktų nuostatas, tartum atitinkami asmenys būtų apdrausti pagal minėtus teisės aktus.“
16 Minėto reglamento 20 straipsnio „Išvykimas į kitą valstybę narę siekiant gauti išmokas natūra. Leidimas gauti tinkamą gydymą už gyvenamosios valstybės narės ribų“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:
„1. Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, apdraustasis, vykstantis į kitą valstybę narę, kad buvimo joje metu gautų išmokas natūra, turi gauti kompetentingos įstaigos leidimą.
2. Apdraustasis, dėl sveikatos būklės gavęs kompetentingos įstaigos leidimą vykti į kitą valstybę narę gydytis, gauna išmokas natūra, kurias kompetentingos įstaigos vardu moka buvimo vietos įstaiga pagal jos taikomus teisės aktus, tartum jis būtų apdraustas pagal minėtus teisės aktus. Leidimas išduodamas tuomet, kai atitinkamas gydymas yra numatytas tarp kitų išmokų tos valstybės narės, kurioje gyvena atitinkamas asmuo, teisės aktuose, ir jeigu toje šalyje toks gydymas, atsižvelgiant į jo esamą sveikatos būklę ir numanomą ligos eigą, jam negali būti suteiktas per mediciniškai pateisinamą laiką.“
Reglamentas Nr. 987/2009
17 Pagal Reglamento Nr. 987/2009 11 konstatuojamąją dalį:
„Valstybės narės turėtų bendradarbiauti, kad būtų apibrėžta asmenų, kuriems taikomi šis reglamentas ir Reglamentas Nr. 883/2004, gyvenamoji vieta, o kilus ginčui turėtų atsižvelgti į visus su šio klausimo sprendimu susijusius kriterijus. Tai gali apimti kriterijus, nurodytus šio reglamento atitinkame straipsnyje.“
18 To paties reglamento 11 straipsnyje „Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai“, sakoma:
„1. Jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos nesutaria dėl asmens, kuriam taikomas Reglamento [Nr. 883/2004], gyvenamosios vietos nustatymo, šios įstaigos bendru susitarimu nustato atitinkamo asmens interesų centrą remdamosi visas [visos] turimos atitinkamos informacijos bendru įvertinimu; šie veiksniai gali apimti atitinkamai:
a) buvimo atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmę ir nenutrūkstamumą;
b) to asmens padėtį, įskaitant:
i) vykdomos veiklos pobūdį ir konkrečias savybes, visų pirma vietą, kurioje tokia veikla paprastai vykdoma, veiklos pastovumą ir darbo sutarties trukmę;
ii) jo šeiminę padėtį ir šeimyninius ryšius;
iii) neapmokamos veiklos vykdymą;
iv) studentų atveju – jų pajamų šaltinį;
v) jo būsto sąlygas, visų pirma būsto pastovumą;
vi) valstybę narę, kurioje gyvenančiu asmuo laikomas apmokestinimo tikslais.
2. Jei, atsižvelgdamos į įvairius kriterijus, pagrįstus 1 dalyje išdėstytais atitinkamais faktais, atitinkamos įstaigos nesusitaria, nustatant asmens faktinę gyvenamąją vietą lemiamu veiksniu laikomi asmens ketinimai, apie kuriuos galima spręsti iš tokių faktų ir aplinkybių, ypač priežastys, dėl kurių tas asmuo persikraustė. “
19 Kaip sakoma 2009 m. birželio 12 d. Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos sprendimo Nr. H1 dėl perėjimo nuo Tarybos reglamentų (EEB) Nr. 1408/71 ir (EEB) Nr. 574/72 prie Europos Parlamento ir Tarybos reglamentų (EB) Nr. 883/2004 ir (EB) Nr. 987/2009 tvarkos ir Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos sprendimų ir rekomendacijų taikymo (OL C 106, 2010, p. 13) 5 punkte:
„Reglamentų <...> Nr. 1408/71 ir <...> Nr. 574/72 taikymui būtini dokumentai (t. y. E formos, Europos sveikatos draudimo kortelės ir ją laikinai pakeičiantys sertifikatai), kuriuos iki reglamentų <...> Nr. 883/2004 ir <...> Nr. 987/2009 įsigaliojimo išdavė kompetentingos valstybių narių įstaigos, valdžios institucijos ir kitos įstaigos, toliau galioja (nepaisant fakto, kad nuorodos yra susijusios su reglamentais <...> Nr. 1408/71 ir <...> Nr. 574/72) ir į juos įstaigos, valdžios institucijos ir kitos valstybių narių įstaigos atsižvelgia net ir po minėtos datos tol, kol nesibaigia jų galiojimo laikas arba kol jie neatšaukiami arba nepakeičiami pagal reglamentus <...> Nr. 883/2004 ir <...> Nr. 987/2009 išduotais ar paskelbtais dokumentais.“
20 Kaip sakoma minėto sprendimo 6 punkte, šis sprendimas taikomas nuo Reglamento (EB) Nr. 987/2009 įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2010 m. gegužės 1 d.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
21 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad I yra 56 metų Airijos pilietis, kuris dirbo Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
22 Gyvendamas Airijoje, 2002 m. rugpjūčio mėn. I nuvyko į Vokietiją praleisti atostogų su savo partnere Rumunijos piliete B. Per atostogas jis buvo skubiai hospitalizuotas Universitätsklinikum Dusseldorf (Vokietija), kur jam buvo diagnozuotas retas galvos smegenų kamieno infarktas. Nuo tada jam atsirado sunkios formos kvadriplegija ir jis neteko motorinių funkcijų.
23 Netrukus po šios ligos atsiradimo, I buvo diagnozuota genų mutacija, daranti žalingą įtaką jo kraujo sandarai. Be to, iškėlus pagrindinę bylą, jam buvo diagnozuotas vėžys – nuo jo jis taip pat gydomas.
24 Atsižvelgiant į sunkią I sveikatos būklę, nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. jis nuolat prižiūrimas Universitätsklinikum Dusseldorf dirbančių specialistų. Šiuo metu jis yra prikaustytas prie vežimėlio. Išvykęs iš ligoninės 2003 m. jis su savo partnere B, kuri juo rūpinasi, gyvena Diuseldorfe. Jie gyvena nuomojamame bute, kuris yra pritaikytas neįgaliojo vežimėliui.
25 I kreipėsi į Airijos socialinės apsaugos ministrą su prašymu suteikti jam neįgalumo išmoką, kurią iš pradžių jam suteikti buvo atsisakyta motyvuojant tuo, kad jis Airijoje negyveno nuolat. 2008 m. jis kreipėsi į teismą ir byla buvo užbaigta sudarius taikos sutartį. Ministras iš naujo apsvarstė savo sprendimą ir patenkino I prašymą, todėl nuo tos datos jis gauna šią išmoką. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ši išmoka pripažinta kaip piniginė išmoka, kurią pagal su socialine apsauga susijusius Sąjungos teisės aktus Airija gali teisėtai mokėti šios valstybės narės gyventojams.
26 Be to, I gauna mažą profesinę pensiją iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės dėl to, kad anksčiau dirbo šioje valstybėje narėje. Jis negauna jokios pašalpos ar išmokos iš Vokietijos.
27 2004 m. B, kuri dirbo Vokietijoje, sutiko išeiti iš darbo, kad galėtų visą laiką rūpintis I. Ji gauna Vokietijos Federacinės Respublikos mokamą nedarbo išmoką. Be to, pagal sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ji kreipėsi dėl Vokietijos neįgalaus asmens priežiūros išmokos, kuri Vokietijoje yra finansuojama iš prižiūrimo asmens sveikatos draudimo lėšų. Buvo atsisakyta ją suteikti dėl tos priežasties, kad I yra Airijos rezidentas ir Airijos draudimo sistemoje tokia išmoka nėra numatyta.
28 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors I jaučia dėkingumą Vokietijos sveikatos priežiūros sistemai, dėl savo sveikatos jis priverstas gyventi Vokietijoje, nes būtina nuolat užtikrinti gydymą. Šiuo atžvilgiu šis teismas pažymi silpnus I ryšius su Vokietijos Federacine Respublika. Jis neturi Vokietijos banko sąskaitos ir nuosavybės teise neturi nekilnojamojo turto šioje valstybėje narėje, tačiau turi Airijos banko sąskaitą ir nuolat palaiko ryšį su dviem savo vaikais, gimusiais atitinkamai 1991 ir 1994 m., gyvenančiais Airijoje. I nemoka vokiečių kalbos ir nesistengė įsilieti į Vokietijos visuomenę.
29 Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą teismas nurodo, jog I norėtų grįžti į Airiją, jei sąlygos, pavyzdžiui, jo galėjimas pakelti kelionę, analogiško gydymo režimo buvimas ir, be kita ko, būsto, pritaikyto vežimėliui, turėjimas, jam leistų. Jei būtų įmanoma, B keliautų su juo į Airiją.
30 Nuo to laiko, kai susirgo, I kelis kartus galėjo vykti į užsienį, bet tik trumpam ir užtikrinus jos medicininę priežiūrą. Pavyzdžiui, 2004 m. spalį jis keliavo į Lisaboną (Portugalija) skaityti paskaitos. Keletą kartų, iš kurių paskutinį kartą 2009 m., jis nuvyko į Airiją. Tačiau dėl to, kad tokiems neįgaliems keleiviams sudėtinga patekti į oro uostus, jam kyla daug problemų keliauti. Šalys pagrindinėje byloje pripažįsta, kad jam praktiškai neįmanoma atvykti į Airiją, bent jau maršrutinėmis oro linijomis.
31 I priežiūros Vokietijoje išlaidos iš pradžių buvo kompensuojamos pagal Airijos išduotą formą E 111, susijusią su situacija, kai apdraustajam prireikia išmokų, kurios dėl medicininių priežasčių nedelsiant būtinos valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė. Šiai formai taikomas Reglamento Nr. 883/2004 19 straipsnis.
32 2003 m. kovo mėn. HSE pakeitė I statusą ir nuo tada išdavė formą E 112. Pagal ją kompetentinga įstaiga jam išdavė leidimą vykti į kitą valstybę narę, kad joje gautų jo būklei tinkamą gydymą. Nuo šios datos ši forma, numatyta šiuo metu galiojančio Reglamento Nr. 883/2004 20 straipsnyje, buvo atnaujinta apie dvidešimt kartų.
33 2011 m. lapkričio 25 d. HSE atsisakė pratęsti E 112 formos galiojimą, remdamasi tuo, kad I gyvena Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. 2011 m. gruodžio 5 d. I pareiškė ieškinį High Court, siekdamas, kad būtų priimta nutartis, kuria HSE būtų įpareigota ir toliau išduoti jam šią formą.
34 HSE pažymėjo, jog, atsižvelgiant į ypatingą I padėtį, ji ir toliau ex gratia pagrindu padengs pareiškėjo sveikatos priežiūros išlaidas pagal formą, žinomą E 106 pavadinimu, susijusią su teise į ligos ir motinystės draudimo išmokas natūra, mokamas tuo atveju, kai asmenys gyvena ne kompetentingoje, o kitoje valstybėje.
35 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar pagal susijusius su sveikatos priežiūra užsienyje Sąjungos teisės aktus apdraustasis, priverstas gyventi valstybėje narėje dėl ypatingai sunkios būklės, gali būti pripažintas „gyvenančiu“ šioje valstybėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 19 ar 20 straipsnius.
36 Šis teismas mano, kad nors daug Reglamento Nr. 987/2009 11 straipsnyje nurodytų kriterijų gali sufleruoti kitokį atsakymą, atsižvelgiant į šio straipsnio paskirtį ir tikslus, vis dėlto I turi būti laikomas „būnančiu“ Vokietijoje.
37 Šiomis aplinkybėmis High Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:
„Ar apdraustas valstybės narės (pirmoji valstybė narė) pilietis, kuris vienuolika metų sunkiai serga, yra sunkios sveikatos būklės, kuri pirmą kartą atsirado, kai asmuo buvo pirmos valstybės narės rezidentas ir atostogavo kitoje valstybėje narėje (antroji valstybė narė), turi būti laikomas „būnančiu“ tuo laikotarpiu toje antrojoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 883/2004 19 straipsnio 1 dalį arba 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai tas asmuo dėl rimtos ligos ir noro būti arti vietos, kurioje jam gali būti suteikta speciali medicinos priežiūra, faktiškai buvo priverstas fiziškai tuo laikotarpiu būti toje valstybėje narėje?“
38 2014 m. gegužės 15 d. laišku prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pranešė, kad 2014 m. balandžio 7 d. I mirė. Šiame laiške jis nurodė, kad atsakymas į prejudicinį klausimą jam būtinas, kad galėtų užbaigti nacionalinę bylą. Šiomis aplinkybėmis reikia atsakyti į High Court pateiktą klausimą.
Dėl prejudicinio klausimo
39 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j ir k punktus reikia aiškinti taip, kad pagal šio reglamento 19 straipsnio 1 dalį arba 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, jeigu Sąjungos pilietis, pirmosios valstybės narės rezidentas, netikėtai sunkiai suserga atostogaudamas antrojoje valstybėje narėje ir dėl šios ligos bei galimybės, kad netoli nuo jo gyvenamosios vietos jam bus teikiama speciali medicinos priežiūra, priverstas vienuolika metų išbūti šioje valstybėje, šis pilietis turi būti pripažintas kaip „būnantis“ pastarojoje valstybėje narėje.
40 Pirmiausia, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamentu Nr. 1408/71 buvo sukurta nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sistema ir II antraštinėje dalyje įtvirtintos taikytinų teisės aktų nustatymo taisyklės. Šiomis taisyklėmis ne tik siekta išvengti situacijos, kai suinteresuotieji asmenys, nesant jiems taikytino teisės akto, lieka be apsaugos socialinės apsaugos srityje, bet ir to, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų buvusi taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, siekiant išvengti taikytinų nacionalinės teisės aktų kumuliacijos ir dėl to galinčių susiklostyti sudėtingų situacijų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Wencel, C‑589/10, EU:C:2013:303, 45 ir 46 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
41 Jei Reglamentu Nr. 883/2004, kaip nurodoma jo 3 konstatuojamojoje dalyje, siekiama modernizuoti ir supaprastinti nacionalinių teisės aktų socialinės apsaugos srityje koordinavimo taisykles, juo siekiama tų pačių tikslų kaip ir Reglamentu Nr. 1408/71.
42 Šiuo klausimu pagal Reglamentu Nr. 1408/71 sukurtą sistemą gyvenamoji vieta buvo laikoma taikytinų teisės aktų nustatymo kriterijumi (šiuo klausimu žr. Sprendimo Wencel, EU:C:2013:303, 48 punktą). Tas pats galioja ir pagal Reglamentą Nr. 883/2004.
43 Pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punktą sąvoka „gyvenamoji vieta“ apibrėžta kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena. Ši sąvoka yra Sąjungos teisės sąvoka ir turi savarankišką reikšmę (pagal analogiją žr. Sprendimo Swaddling, C‑90/97, EU:C:1999:96, 28 punktą).
44 Teisingumo Teismas, remdamasis Reglamentu Nr. 1408/71, pažymėjo: kai asmens teisinė situacija gali būti susieta su kelių valstybių narių teisės aktais, valstybės narės, kurioje asmuo gyvena, sąvoka reiškia valstybę, kurioje tas asmuo paprastai gyvena ir kurioje taip pat yra įprastas jo interesų centras (žr. sprendimų Hakenberg, 13/73, EU:C:1973:92, 32 punktą; Swaddling, EU:C:1999:96, 29 punktą ir Wencel, EU:C:2013:303, 49 punktą).
45 Šiomis aplinkybėmis ypač reikia atsižvelgti į tam tikro asmens šeimos situaciją, jo išvykimą lėmusias priežastis, gyvenimo šalyje trukmę ir nenutrūkstamumą, faktinę aplinkybę (jeigu ji yra), kad jis nuolat dirba, taip pat jo ketinimus, kurie matyti iš visų aplinkybių (šiuo klausimu žr. sprendimų Knoch, C‑102/91, EU:C:1992:303, 23 punktą ir Swaddling, EU:C:1999:96, 29 punktą).
46 Pagal teismo praktiką sudarytas aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti siekiant nustatyti asmens gyvenamąją vietą, sąrašas šiuo metu kodifikuotas Reglamento Nr. 987/2009 11 straipsnyje. Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 32 punkte, šis sąrašas nėra baigtinis ir jame nėra įtvirtinta jokia šio straipsnio 1 dalyje išvardytų kriterijų hierarchija.
47 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal Reglamentą Nr. 883/2004 asmuo negali tuo pačiu metu turėti dviejų nuolatinių gyvenamųjų vietų dviejų valstybių narių teritorijose (šiuo klausimu žr. Sprendimo Wencel, EU:C:2013:303, 51 punktą), nes pagal šį reglamentą apdraustojo gyvenamoji vieta būtinai reiškia, jog „buvimo vieta“ yra kitur.
48 Šiuo klausimu pasakytina, kadangi siekiant nustatyti apdraustojo gyvenamąją vietą reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, vien tai, kad asmuo valstybėje narėje išbuvo ilgą laikotarpį ir nuolat, nebūtinai reiškia, kad šis asmuo gyvena šioje valstybėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punktą.
49 Iš tikrųjų, gyvenimo valstybėje, kurioje prašoma skirti išmoką, trukmė negali būti traktuojama kaip sąvokos „gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1408/71, elementas (šiuo klausimu žr. sprendimo Swaddling, EU:C:1999:96, 30 punktą).
50 Žinoma, pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio k punktą „buvimo vieta“ apibrėžta kaip „laikina“. Tačiau, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 43–46 punktuose, tokia „buvimo vieta“ nebūtinai suponuoja trumpą buvimo trukmę.
51 Iš tikrųjų, pirma, kaip matyti iš Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio va punkto i papunkčio formuluotės, šio reglamento 19 ir 20 straipsniai taikomi išmokoms natūra, kurios apima ir „ilgalaikės priežiūros“ išmokas natūra. Vadinasi, asmuo gali būti pripažintas būnančiu kitoje valstybėje narėje, nors išmokas jis ten gauna ilgą laikotarpį.
52 Antra, nors Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies i punkte nustatyta, kad išmokų teikimo trukmė buvo reglamentuojama pagal kompetentingos valstybės teisės aktus, ši taisyklė nebenumatyta nei Reglamento Nr. 883/2004 19 straipsnio 1 dalyje, nei 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriomis iš esmės pakeisti 22 straipsnio 1 dalies a–i punktai.
53 Vadinasi, vien aplinkybės, kad I vienuolika metų išbuvo Vokietijoje, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, kad dėl to jis gyvena šioje valstybėje narėje.
54 Siekdamas nustatyti įprastą I interesų centrą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi iš esmės atsižvelgti į visus reikšmingus kriterijus, be kita ko, į nurodytus Reglamento Nr. 987/2009 11 straipsnio 1 dalyje, ir pagal šio straipsnio 2 dalį į suinteresuotojo asmens ketinimą dėl to, kas faktiškai laikytina jo gyvenamąja vieta. Šis ketinimas turi būti vertinimas atsižvelgiant į faktus ir objektyvias aplinkybes pagrindinėje byloje, nes vien pareiškimo apie ketinimą gyventi tam tikroje vietoje nepakanka siekiant taikyti minėtą 2 dalį.
55 Nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turi duoti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, taigi jis turi kompetenciją remdamasis pagrindinės bylos medžiaga ir jam nurodytomis pastabomis pateikti gaires, kurios leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. sprendimų Brunnhofer, C‑381/99, EU:C:2001:358, 65 punktą ir Alakor Gabonatermelő és Forgalmazó, C‑191/12, EU:C:2013:315, 31 punktą).
56 Viena iš aplinkybių, į kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atsižvelgti taikydamas Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j ir k punktus, yra faktas, kad nors I ilgą laikotarpį išbuvo Vokietijoje, ši situacija nebuvo jo asmeniškai pasirinkta, nes, kaip matyti ir iš paties pateikto klausimo formuluotės, ,,jis buvo priverstas „dėl sunkios ligos ir noro būti arti medicinos priežiūros specialisto“.
57 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia patikrinti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis I galėjo keliauti ir ar Airijos teritorijoje jam galėjo būti suteiktas lygiavertis gydymas, koks buvo teikiamas Vokietijoje.
58 Be sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų aplinkybių, pažymėtina, kad per posėdį atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą I nurodė, kad jis visiškai nesusijęs su Vokietijos mokesčių sistema, o jo rezidavimo vieta mokesčių tikslais buvo Airijoje, nors kaip neturintis pajamų, išskyrus Airijos pervedamą pašalpą neįgaliesiems ir Jungtinės Karalystės skiriamą nedidelę pensiją, jis ir nemokėjo mokesčių.
59 Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j ir k punktus reikia aiškinti taip, kad pagal šio reglamento 19 straipsnio 1 dalį arba 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai Sąjungos pilietis, pirmosios valstybės narės rezidentas, netikėtai sunkiai suserga atostogaudamas antrojoje valstybėje narėje ir dėl šios ligos bei galimybės, kad netoli nuo jo gyvenamosios vietos jam bus teikiama speciali medicinos priežiūra, priverstas vienuolika metų būti šioje valstybėje, šis pilietis turi būti pripažintas kaip „būnantis“ pastarojoje valstybėje narėje, jeigu įprastas jo interesų centras yra pirmojoje valstybėje narėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo nustatyti įprastą šio piliečio interesų centrą atsižvelgęs į visus reikšmingus kriterijus ir į jo ketinimą, kuris matyti atsižvelgiant į faktines aplinkybes, nes vien aplinkybės, kad minėtas pilietis ilgą laikotarpį išbuvo antrojoje valstybėje narėje, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog jis šioje valstybėje gyvena.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 1 straipsnio j ir k punktus reikia aiškinti taip, kad pagal šio reglamento 19 straipsnio 1 dalį arba 20 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai Sąjungos pilietis, pirmosios valstybės narės rezidentas, netikėtai sunkiai suserga atostogaudamas antrojoje valstybėje narėje ir dėl šios ligos bei galimybės, kad netoli nuo jo gyvenamosios vietos jam bus teikiama speciali medicinos priežiūra, priverstas vienuolika metų būti šioje valstybėje, šis pilietis turi būti pripažintas kaip „būnantis“ pastarojoje valstybėje narėje, jeigu įprastas jo interesų centras yra pirmojoje valstybėje narėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo nustatyti įprastą šio piliečio interesų centrą atsižvelgęs į visus reikšmingus kriterijus ir į jo ketinimą, kuris matyti atsižvelgiant į faktines aplinkybes, nes vien aplinkybės, kad minėtas pilietis ilgą laikotarpį išbuvo antrojoje valstybėje narėje, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog jis šioje valstybėje gyvena.
Parašai.