BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. gruodžio 12 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Kalcio karbido ir magnio, naudojamų plieno ir dujų sektoriuose EEE, išskyrus Airiją, Ispaniją, Portugaliją ir Jungtinę Karalystę, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkos pasidalijimas – Baudos – Pareiga motyvuoti – Proporcingumas – Vienodas požiūris – 2006 m. Baudų dydžio apskaičiavimo gairės – Pajėgumas mokėti baudą“

Byloje T‑352/09

Novácke chemické závody a.s., įsteigta Novakuose (Slovakija), iš pradžių atstovaujama A. Černejová, vėliau – advokatų M. Bol’oš ir L. Bányaiová,

ieškovė,

palaikoma

Slovakijos Respublikos, atstovaujamos B. Ricziová,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre, N. von Lingen ir A. Tokár,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2009 m. liepos 22 d. Komisijos sprendimą C(2009) 5791 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla Nr. COMP/F/39.396 – Kalcio karbido ir magnio pagrindo reagentai, naudojami plieno ir dujų pramonėje) tiek, kiek jis susijęs su ieškove, o nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti arba sumažinti šiuo sprendimu ieškovei skirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias (pranešėjas),

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. balandžio 25 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2009 m. liepos 22 d. Komisijos sprendimu C(2009) 5791 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla Nr. COMP/F/39.396 – Kalcio karbido ir magnio pagrindo reagentai, naudojami plieno ir dujų pramonėje) (toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad pagrindiniai kalcio karbido ir magnio, naudojamo plieno ir dujų pramonėje, tiekėjai pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį, nes nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki 2007 m. sausio 16 d. darė vieną ir tęstinį pažeidimą. Šį pažeidimą sudarė rinkų pasidalijimas, kvotų nustatymas, klientų pasidalijimas, kainų nustatymas ir keitimasis svarbia komercine informacija apie kainas, klientus ir pardavimų EEE, išskyrus Airiją, Ispaniją, Portugaliją ir Jungtinę Karalystę, apimtis.

2        Byla buvo pradėta gavus Akzo Nobel NV prašymą atleisti nuo baudos, pateiktą pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155).

3        Ieškovė Novácke chemické závody a.s., be kita ko, gamina kalcio karbidą. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e punkte Komisija konstatavo, kad ieškovės pažeidimas truko visą nustatytą laikotarpį, o to paties sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos e punkte skyrė jai bendrai ir solidariai su 1. garantovaná a.s., kuri pažeidimo laikotarpiu buvo jos patronuojanti bendrovė, 19,6 mln. EUR baudą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

4        Ieškovė šią bylą pradėjo ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarija gavo 2009 m. rugsėjo 14 d.

5        Atskiru dokumentu, kurį kanceliarija gavo tą pačią dieną ir užregistravo Nr. T‑352/09 R, ieškovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal EB 242 ir 243 straipsnius bei Procedūros reglamento 104 ir paskesnius straipsnius. 2009 m. spalio 29 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Novácke chemické závody prieš Komisiją (T‑352/09 R, neskelbiama Rinkinyje) šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas.

6        Raštu, kuri Teismo kanceliarija gavo 2009 m. spalio 7 d., ieškovė Teismui pranešė, kad buvo pripažinta bankrutuojančia. Kitu raštu, kurį Teismo kanceliarija gavo 2009 m. lapkričio 6 d., ji informavo, kad bankroto administratorius paskyrė naują atstovą. Taip pat ji nurodė, kad, remiantis Slovakijos teisės nuostatomis, tais atvejais, kai bankrutuoja viena iš teismo procese dalyvaujančių šalių, šios bylos nagrinėjimas turi būti sustabdytas. Kadangi šiame rašte iš esmės buvo prašoma sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, Teismas paprašė Komisijos pateikti savo pastabas dėl šio prašymo. Pastabose, kurias Teismo kanceliarija gavo 2009 m. gruodžio 7 d., Komisija nesutiko, kad byla būtų sustabdyta, kaip prašoma.

7        2010 m. sausio 21 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas pagal Procedūros reglamento 77 straipsnio d punktą iki 2010 m. spalio 31 d., siekiant leisti ieškovės bankroto administratoriui apsispręsti, ar jis norėtų ieškovės vardu tęsti šios bylos nagrinėjimą, ar atsiimti ieškinį.

8        Raštu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. kovo 16 d., Komisija paprašė atnaujinti šios bylos nagrinėjimą. 2010 m. gegužės 11 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas nusprendė atnaujinti šios bylos nagrinėjimą, nes per nustatytą laiką ieškovė nepateikė jokių pastabų dėl šio prašymo.

9        Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. lapkričio 25 d., Slovakijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus. 2010 m. birželio 24 d. nutartimi, pataisytoje 2010 m. liepos 26 d. nutartimi, Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą. 2010 m. rugsėjo 14 d. Slovakijos Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą.

10      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, iš pradžių teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai. Iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, byla buvo paskirta naujam teisėjui pranešėjui, posėdžiaujančiam toje pačioje kolegijoje.

11      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnį, paprašė, pirma, ieškovės ir Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus, antra, ieškovės atsakyti į klausimą, trečia, visų šalių atsakyti į kitą klausimą. Šalys įvykdė šiuos prašymus, išskyrus prašymą, susijusį su dokumentu, kurį buvo paprašyta pateikti Komisija.

12      2012 m. kovo 27 d. nutartimi Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 65 straipsnį, nurodė Komisijai pateikti dokumentą, kurio ši nepateikė taikant ankstesniame punkte minėtas proceso organizavimo priemones. Komisija įvykdė šią organizavimo priemonę per nustatytą terminą.

13      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus 2012 m. balandžio 25 d. vykusiame posėdyje.

14      Per posėdį Slovakijos Respublika paprašė leisti jai pateikti naują dokumentą. Kadangi kitos šalys tam neprieštaravo, Bendrasis Teismas leido pateikti šį dokumentą ir nustatė kitoms šalims terminą pateikti rašytines pastabas dėl šio dokumento. Žodinė proceso dalis buvo baigta 2012 m. gegužės 15 d., po to, kai kitos šalys pateikė pastabas dėl Slovakijos Respublikos pateikto dokumento.

15      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis su ja susijęs, ir atitinkamai panaikinti jai skirtą baudą,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti arba iš esmės sumažinti jai skirtos baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

16      Slovakijos Respublika palaiko ieškovės prašymą dėl jai skirtos baudos panaikinimo arba sumažinimo iš esmės.

17      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

18      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus, susijusius, pirma su bendrųjų proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu nustatant baudos dydį, antra, su esminių procedūrinių reikalavimų nesilaikymu, su fakto klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija atsisakė atsižvelgti į jos nepajėgumą mokėti baudą, kaip numatyta pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – gairės) 35 dalyje, trečia, su EB 3 straipsnio 1 dalies g punkto pažeidimu.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su bendrųjų proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu nustatant baudos dydį

 Gairės

19      Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 285 konstatuojamosios dalies, ieškovei ir kitoms ginčijamo kartelio dalyvėms skirtų baudų dydis nustatytas remiantis Komisijos paskelbtomis gairėmis.

20      Kaip matyti iš gairių 9–11 dalių, nustatant baudos dydį naudojamasi metodu, taikomu dviem etapais.

21      Pirmiausia Komisija nustato bazinį baudos dydį kiekvienai įmonei ar įmonių asociacijai. Tam ji remiasi tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių atitinkamos įmonės prekių ar paslaugų pardavimų verte atitinkamame geografiniame sektoriuje (13 dalis). Bazinis baudos dydis priklauso nuo pardavimų vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus (19 dalis). Ilgesnis nei šeši mėnesiai, bet trumpesnis nei metai laikotarpis laikomas metais (24 dalis). Paprastai nustatyta pardavimų vertės dalis, į kurią atsižvelgiama, neviršija 30 % (21 dalis).

22      Gairių 22 dalyje nurodyta, kad „siekdama nustatyti, ar pardavimų vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė, ar didesnė, Komisija atsižvelgs į keletą veiksnių, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą)“.

23      Be to, gairių 25 dalyje nustatyta, kad „nepriklausomai nuo įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės, Komisija prie bazinio baudos dydžio pridės sumą, lygią 15 %–25 % pardavimų vertės <...>, siekdama atgrasyti įmones net nuo horizontalių kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimų“.

24      Paskui Komisija gali keisti per pirmą etapą nustatytą bazinį baudos dydį jį padidindama arba sumažindama. Be to, gairių 28 dalyje numatyta galimybė padidinti minėtą dydį, jei Komisija nustato, kad esama sunkinančių aplinkybių, kaip antai nurodytos toje pačioje dalyje. Recidyvas, t. y. aplinkybė, kad „įmonė tęsia arba pakartoja tokį patį ar panašų pažeidimą po to, kai Komisija arba nacionalinė konkurencijos institucija nustatė, kad ši įmonė pažeidė [EB] 81 ar 82 straipsnio nuostatas“, paminėtas šioje dalyje kaip viena iš sunkinančių aplinkybių ir pateisina bazinio baudos dydžio padidinimą iki 100 % (žr. gairių 28 dalies pirmą įtrauką). Pagal gairių 28 dalį pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmuo taip pat yra sunkinanti aplinkybė.

25      Be to, numatytas specialus baudos dydžio padidinimas siekiant užtikrinti jos atgrasomąjį pobūdį, visų pirma gairių 30 dalyje, kurioje teigiama: „Komisija ypač sieks užtikrinti, kad baudų poveikis būtų pakankamai atgrasantis. To siekdama ji gali padidinti skirtinos baudos dydį įmonėms, kurių apyvarta, gauta iš prekių pardavimo, nesusijusių su pažeidimu, yra itin didelė“.

26      Beje, pagal gairių 29 straipsnį bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai Komisija nustato, jog esama lengvinančių aplinkybių, pavyzdžiui, nurodytų toje pačioje dalyje. Pagal šios dalies antrą įtrauką Komisija nustato, jog esama lengvinančių aplinkybių, kai atitinkama įmonė pateikia įrodymų, kad pažeidimas buvo padarytas dėl neatsargumo. Be to, remiantis tos pačios dalies ketvirta įtrauka, Komisija nustato, jog esama lengvinančių aplinkybių, „kai atitinkama įmonė veiksmingai bendradarbiauja su [ja] kitose nei pranešimo apie atleidimą nuo baudų [dėl bendradarbiavimo] taikymo srityse ir plačiau, nei reikalauja jos teisiniai įsipareigojimai bendradarbiauti“.

27      Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 339 konstatuojamosios dalies, įmonių bendradarbiavimą su Komisija nuo 2002 m. vasario 14 d. reglamentavo Komisijos pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo), kuris nuo 2006 m. gruodžio 8 d. buvo pakeistas nauju Komisijos pranešimu (OL C 298, 2006, p. 17, toliau – 2006 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo). Kadangi Akzo Nobel pateikė Komisijai prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti 2006 m. lapkričio 20 d., t. y. dar neįsigaliojus 2006 m. pranešimui dėl bendradarbiavimo, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas būtent 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo, įskaitant jo 31–35 punktus, kaip numatyta 2006 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 37 punkte.

28      Galiausiai gairių 35 punkte numatyta galimybė atsižvelgti į ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumą mokėti baudą, siekiant jai galbūt sumažinti baudos dydį.

 Ginčijamas sprendimas

29      Kiekvienos kartelio dalyvės pardavimų vertė paskutiniais ištisais jos pažeidimo metais, į kurią Komisija atsižvelgia nustatydama baudos dydį, yra pateikta ginčijamo sprendimo 288 konstatuojamojoje dalyje esančioje lentelėje. Iš šios lentelės matyti, kad 2006 m. ieškovės parduoto miltelinio kalcio karbido vertė yra nuo 5 iki 10 mln. EUR Jos parduoto granuliuoto kalcio karbido vertė yra nuo 20 iki 25 mln. EUR.

30      Iš ginčijamo sprendimo 294 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija mano, jog ginčijamas pažeidimas laikytinas vienu sunkiausiu konkurencijos apribojimu ir dėl savo pobūdžio.

31      Be to, ginčijamo sprendimo 299 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad aptariamas kartelis susijęs su klientais EEE viduje, išskyrus Ispaniją, Portugaliją, Jungtinę Karalystę ir Airiją.

32      Ginčijamo sprendimo 301 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad pardavimų vertės proporcija, į kurią bus atsižvelgta visų kartelio dalyvių atveju, yra 17 %, turint omenyje „konkrečias bylos aplinkybes“ ir atsižvelgiant į „294 ir 299 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėtus kriterijus“.

33      Atsižvelgusi į ginčijamo sprendimo 302 ir 303 konstatuojamosiose dalyse išdėstytus argumentus dėl pažeidimo trukmės Komisija to paties sprendimo 304 konstatuojamojoje dalyje pateiktoje lentelėje nurodė dauginimo koeficientą, nustatytą remiantis kiekvienos šiame sprendime aptariamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiumi. Ieškovės atveju Komisija nustatė dauginimo koeficientą 2,5, kiek tai susiję su milteliniu kalcio karbidu, ir koeficientą 3, kiek tai susiję su granuliniu kalcio karbidu.

34      Be to, ginčijamo sprendimo 306 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė pardavimų vertės procentą, atitinkantį papildomą sumą, kuri turėjo būti pridėta prie baudos pagal gairių 25 dalį, šiuo atveju 17 %, „turint omenyje konkrečias šios bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į šiame sprendime išnagrinėtus kriterijus, susijusius su pažeidimo pobūdžiu ir [jo] geografine aprėptimi“.

35      Ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamojoje dalyje pateikta lentelė, kurioje nurodyta kiekvienai dalyvei nustatyta bazinė bauda. Ieškovės atveju ši bauda yra 19,6 mln. EUR.

36      Ginčijamo sprendimo 309–312 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar reikia didinti bazinį baudos dydį dėl sunkinančių aplinkybių. Ji nustatė tokias aplinkybes kitų dviejų kartelio dalyvių, Akzo Nobel ir Degussa AG, kuri priimant ginčijamą sprendimą pakeitė pavadinimą į Evonik Degussa GmbH, atveju, motyvuodama tuo, kad jos pažeidimą padarė pakartotinai. Ieškovės atžvilgiu nebuvo nurodyta nė viena sunkinanti aplinkybė.

37      Ginčijamo sprendimo 313–333 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar reikėjo konstatuoti lengvinančias aplinkybes vienai ar kelioms kartelio dalyvėms. Visų pirma, ji iš eilės išnagrinėjo visų dalyvių argumentus dėl riboto dalyvavimo kartelyje (313–316 konstatuojamosios dalys), kai kurių dalyvių argumentus susijusius su tuo, kad kartelis neįgyvendino atitinkamų susitarimų ir jos negavo pelno dėl dalyvavimo kartelyje (317–320 konstatuojamosios dalys), kai kurių dalyvių, įskaitant ieškovę, argumentus dėl jų veiksmingo bendradarbiavimo, nepatenkančio į 2006 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį (ginčijamo sprendimo 321–327 konstatuojamosios dalys), ir kelių dalyvių argumentus dėl sunkios kalcio karbido ir magnio tiekėjų finansinės padėties iki kartelio ir jo gyvavimo laikotarpiu (328–331 konstatuojamosios dalys). Visais atvejais Komisija padarė išvadą, kad lengvinančių aplinkybių buvimo pripažinti nereikia (ginčijamo sprendimo 314, 320, 327 ir 331 konstatuojamosios dalys).

38      Ginčijamo sprendimo 335–360 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar reikia taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo vienai arba kelioms kartelio dalyvėms. Iš ginčijamo sprendimo 358 konstatuojamosios dalies matyti, kad ieškovė pateikė atitinkamą prašymą 2008 m. vasario 6 d. (toliau – prašymas atleisti nuo baudos ar ją sumažinti). Komisija toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad prašymas pateiktas praėjus daugiau kaip metams po to, kai buvo atlikti patikrinimai ir ieškovė gavo prašymus pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį. Prašyme pateikta informacija nebuvo labai svarbi, nes ieškovė pranešė apie aplinkybes, susijusias tik su milteliniu kalcio karbidu, dėl kurio Komisija tuo metu jau turėjo pakankamai įrodymų. Todėl Komisija nusprendė, kad ieškovės pateikta informacija dėl savo pobūdžio ar tikslumo negali dar labiau padėti įrodyti faktines aplinkybes. Dėl šių priežasčių ji padarė išvadą, kad bauda ieškovei negali būti sumažinta.

39      Tačiau Komisija atleido nuo baudos Akzo Nobel (ginčijamo sprendimo 335 ir 336 konstatuojamosios dalys), 35 % sumažino Donau Chemie AG baudą (ginčijamo sprendimo 346 konstatuojamoji dalis) ir 20 % sumažino Evonik Degussa baudą (ginčijamo sprendimo 356 konstatuojamoji dalis). Ji atmetė Almamet GmbH prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti (349 konstatuojamoji dalis), be to, nusprendė, kad SKW Stahl‑Metallurgie GmbH, SKW Stahl‑Metallurgie AG ir Arques Industries AG negali pasinaudoti Evonik Degussa pritaikytu baudos sumažinimu, nes pastaroji pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti tik savo vardu (ginčijamo sprendimo 357 konstatuojamoji dalis).

40      Skirtinos baudos nurodytos ginčijamo sprendimo 361 konstatuojamojoje dalyje. Ieškovės atveju numatyta bauda yra 19,6 mln. EUR.

41      Galiausiai ginčijamo sprendimo 362–378 konstatuojamojoje dalyje Komisija išnagrinėjo kelių kartelio dalyvių prašymus taikyti joms gairių 35 dalies nuostatas. Komisija atmetė atitinkamą ieškovės (ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamoji dalis) ir kitų kartelio dalyvių prašymus, tačiau 20 % sumažino Almamet baudos dydį (ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamoji dalis).

 Dėl ieškovės pateiktų kaltinimų

42      Ieškovė nurodo, kad nustačiusi jai baudą Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus. Ji pateikia šiuo klausimu penkis kaltinimus, susijusius, pirma, su baudos atgrasomuoju pobūdžiu, antra, su sunkinančiomis aplinkybėmis, trečia, su lengvinančiomis aplinkybėmis, ketvirta, su Almamet baudos sumažinimu, penkta, su bauda tiek, kiek ji apskaičiuota proporcingai bendrai sprendimo adresačių apyvartai. Šie kaltinimai bus iš eilės išnagrinėti pateikus tam tikras pirmines pastabas. Ieškovė per posėdį pateikė kaltinimą, susijusį su pardavimų verte, į kurią reikia atsižvelgti apskaičiuojant bazinį baudos dydį. Anot jos, šis kaltinimas jau buvo nurodytas ieškinyje. Komisija savo ruožtu teigia, kad tai naujas kaltinimas, kuris nėra pagrįstas nagrinėjant bylą sužinota informacija, todėl yra nepriimtinas. Šis kaltinimas bus išnagrinėtas paskutinis.

–       Pirminės pastabos

43      Reikia priminti, jog nustatydama baudas Komisija turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 216 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

44      Tačiau, kaip tvirtina ieškovė, kiekvieną kartą, kai Komisija nusprendžia skirti baudas pagal konkurencijos teisę, ji privalo paisyti bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų, kaip jie išplėtoti Sąjungos teismų praktikoje (2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją, T‑138/07, Rink. p. II‑4819, 105 punktas).

45      Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį nustatydama baudos dydį Komisija atsižvelgia ne tik į pažeidimo sunkumą, bet ir jo trukmę. Iš teismų praktikos matyti, jog šiuo atveju Komisija turi siekti, kad jos veiksmai būtų atgrasomojo pobūdžio (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 106 punktas ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 272 punktas).

46      Užtikrinant pakankamai atgrasomąjį baudos poveikį, kai tam nereikia padidinti bendro baudos dydžio vykdant konkurencijos politiką, būtina koreguoti baudos dydį atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai skirta ši bauda, ir, vadovaujantis iš būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir proporcingumo principo laikymąsi kylančiais reikalavimais, užtikrinti, kad būtų skiriama nei per maža, nei per didelė bauda, pirmiausia atsižvelgiant į atitinkamos įmonės finansinę galią (šio sprendimo 45 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją 283 punktas ir 2008 m. birželio 18 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 379 punktas).

47      Kiek tai susiję su gairėmis, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 211 punktas; 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff‑Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 44 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 146 punktas).

48      Remiantis tuo, darytina išvada, ir ieškovė su tuo sutinka, kad nustatant įmonei pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį skirtiną baudą pats atsižvelgimas į gaires nėra proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimas, atvirkščiai, jis gali būti būtinas siekiant laikytis antrojo minėto principo. Tačiau vien dėl gairėse apibrėžto baudų nustatymo metodo laikymosi Komisija negali nepaisyti pareigos užtikrinti, kad konkrečiu atveju skirta bauda atitiktų proporcingumo ir vienodo požiūrio principus. Be to, gairių 37 dalyje Komisija numatė sau teisę nukrypti nuo šiose gairėse nustatytų metodų ar apribojimų, jei tai pateisina bylos ypatumai ar būtinybė siekti baudos atgrasomojo poveikio.

49      Be to, reikia pabrėžti, kad, kiek tai susiję su ieškiniais, pareikštais dėl Komisijos sprendimų skirti įmonėms baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą, Bendrasis Teismas turi dviejų rūšių kompetenciją (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 53 punktas).

50      Pirma, jis įpareigotas prižiūrėti minėtų sprendimų teisėtumą ir prižiūrėdamas turi kontroliuoti, kaip laikomasi pareigos motyvuoti (šio sprendimo 49 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 54 punktas), be to, remdamasis ieškovės grindžiant ieškinio pagrindus pateikta informacija, privalo vykdyti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę (2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją, C‑389/10 P, Rink. p. I‑13125, 129 punktas).

51      Antra, šią teisėtumo kontrolę papildė neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui buvo suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį remiantis SESV 261 straipsniu (šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją 130 punktas). Be teisėtumo kontrolės, leidžiančios tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti ginčijamą aktą, įgyvendindamas jam suteiktą neribotą jurisdikciją, Teismas net nepanaikinęs ginčijamo akto gali jį pakeisti, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 692 punktas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 86 punktas). Jis taip pat turi teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą (šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją 130 punktas).

52      Ieškovės kaltinimus, pateiktus nurodant šį ieškinio pagrindą, reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šias bendras pastabas.

–       Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su baudos atgrasomuoju pobūdžiu

53      Ieškovė teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime netinkamai atsižvelgė į aplinkybę, kad kartelyje dalyvavusiai įmonei skirta bauda turi būti konkretaus atitinkamos įmonės atžvilgiu atgrasomojo pobūdžio. Ieškovė pabrėžia, kad šiuo klausimu reikalingas individualus požiūris, nes tam tikro dydžio bauda gali būti atgrasanti vienai įmonei, ir neatgrasanti kitai. Todėl ieškovė mano, kad gairių 25 dalyje numatyta suma neturi būti vienodai nustatoma visoms kartelio dalyvėms. Šio sprendimo 45 punkte minėtame Sprendime Degussa prieš Komisiją Bendrasis Teismas patvirtino būtinybę kiekvienai dalyvei taikyti skirtingus dauginimo koeficientus.

54      Be to, ieškovė pažymi, kad Komisija šioje byloje nepasinaudojo gairių 30 dalyje numatyta galimybe didinti baudos dydį siekiant užtikrinti, kad poveikis būtų pakankamai atgrasomas. Anot ieškovės, toks padidinimas galėtų būti taikomas kartelio dalyvėms, kurių bendra apyvarta yra didžiausia, būtent Akzo Nobel, Ecka Granulate GmbH & Co KG (toliau – Ecka) ir Evonik Degussa. Galiausiai pakartotinai pažeidimą padariusios įmonės Akzo Nobel ir Evonik Degusa turėtų būti nubaustos didesnėmis baudomis, nei skirta ieškovei, kuri vaidino tik nesvarbų vaidmenį darant pažeidimą. Nepakanka vien atsižvelgti į recidyvą kaip į gairių 28 dalyje numatytą sunkinančią aplinkybę.

55      Pirmiausia dėl ankstesniame punkte trumpai išdėstyto argumento tinkamumo reikia pažymėti, kad Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija aiškiai apima galimybę prireikus padidinti skirtos baudos dydį. Be to, jei dėl to, kad į kelis pažeidimo dalyvius žiūrima nevienodai, vienų iš jų padaryto pažeidimo sunkumas įvertintas nepakankamai, palyginti su kitų dalyvių pažeidimo sunkumu, tinkamiausias būdas atkurti pusiausvyrą būtų padidinti pirmiesiems skirtos baudos dydį (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 576 punktą).

56      Tačiau taip didinti galima tik tuo atveju, jei pažeidimo dalyviai, kurių bauda turi būti padidinta, užginčijo šią baudą Bendrajame Teisme ir joms buvo sudaryta galimybė pateikti pastabas dėl tokio didinimo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 577 ir 578 punktus). Jei šios sąlygos neįvykdytos, tinkamiausias būdas ištaisyti nurodomą nevienodą vertinimą – sumažinti kitiems pažeidimo dalyviams skirtos baudos dydį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 579 punktą). Todėl šio sprendimo 54 punkte trumpai išdėstytas argumentas negali būti iš karto atmestas kaip netinkamas.

57      Taip pat reikia pažymėti, kad Komisija žino apie būtinybę užtikrinti ne tik savo veiksmų dėl konkurencijos teisės pažeidimo atgrasomąjį pobūdį apskritai, bet, konkrečiai kalbant, ir konkretų baudos, kurią ji skiria tokį pažeidimą padariusiai įmonei, atgrasomąjį poveikį. Tai patvirtinama gairių 4 dalyje, kurioje, be kita ko, teigiama, kad „pakankamai atgrasomas baudas reikia nustatyti <...> siekiant nubausti atitinkamą įmonę (konkretus atgrasomasis poveikis)“.

58      Todėl reikia priminti, kad gairių 25 dalyje nurodytas dydis yra bazinio baudos dydžio dalis, kuri, kaip matyti iš tų pačių gairių 19 dalies (žr. šio sprendimo 21 punktą), turi parodyti pažeidimo, o ne kiekvienos atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą sunkumą. Remiantis teismo praktika šis klausimas turi būti nagrinėjamas vertinant sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 100 punktą). Dėl šios priežasties, kaip teisingai pažymi Komisija, galima nustatyti vienodą gairių 25 dalyje arba tų pačių gairių 21 dalyje numatytą pardavimų vertės procentą visiems kartelio dalyviams. To paties procento visiems kartelio dalyviams nustatymas, priešingai, nei teigia ieškovė, nereiškia, kad visiems kartelio dalyviams pagal gairių 25 dalį nustatoma ta pati suma. Kadangi ši suma – tai pardavimų vertės, kurią dėl pažeidimo pasiekė kiekviena kartelio dalyvė, procentas, kiekvienai jų nustatyta suma bus skirtinga dėl skirtingos pasiektos pardavimų vertės.

59      Remiantis šio sprendimo 45 punkte minėtu Sprendimu Degussa prieš Komisiją negalima daryti kitokios išvados. Tiesa šio sprendimo 335 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija, nepažeisdama vienodo požiūrio principo, negalėjo pagal pažeidimo sunkumą apskaičiuotos baudos padidinti taikant vienodą procentą dviem kartelio dalyvėms, kurių apyvarta iš esmės skyrėsi.

60      Tačiau, kaip matyti iš to paties sprendimo 20, 21, 326 ir 327 punktų, įvairioms šiame sprendime aptariamoms kartelio dalyvėms skirtos baudos dydis buvo nustatytas taikant kitokį metodą nei numatytas gairėse, ir tai šioje byloje padarė Komisija. Byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 45 punkte minėtas Sprendimas Degussa prieš Komisiją, Komisija suskirstė kartelio dalyves į įvairias grupes pagal jų apyvartą ir visoms kiekvienos grupės dalyvėms nustatė vienodą bazinę baudą. Ieškovė šioje byloje buvo priskirta prie tos pačios grupės kaip kita įmonė, kurios apyvarta didesnė, todėl abiem įmonėms buvo nustatyta to paties bazinio dydžio bauda. Paskui siekdama užtikrinti pakankamai atgrasomą poveikį Komisija kiekvienai iš šių dviejų įmonių padidino nustatytą sumą tuo pačiu procentiniu dydžiu, šiuo atveju 100 %. Būtent šį aspektą kritikavo Bendrasis Teismas (šio sprendimo 45 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 328–335 punktai).

61      Tačiau šioje byloje, pirma, kaip jau buvo pastebėta, įvairioms kartelio dalyvėms, atsižvelgiant į jų skirtingą apyvartą, nustatytas skirtingas bazinis baudos dydis. Antra, kaip teisingai nurodo Komisija, ji netaikė specialaus bazinio dydžio padidinimo, kuriuo siekiama užtikrinti pakankamą atgrasomąjį baudos pobūdį. Remiantis tuo, darytina išvada, kad šios bylos aplinkybės visai nepanašios į bylos, kurioje priimtas šio sprendimo 45 punkte minėtas Sprendimas Degussa prieš Komisiją, aplinkybes.

62      Ieškovė taip pat kritikuoja aplinkybę, kad Komisija nesirėmė gairių 30 dalimi ir nepadidino baudos dydžio toms kartelio dalyvėms, kurios pasiekė didžiausią bendrą apyvartą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors minėtoje gairių dalyje iš tikrųjų numatyta, jog siekiant užtikrinti, kad baudos poveikis būtų pakankamai atgrasantis, gali reikėti padidinti skirtinos baudos dydį įmonėms, kurių apyvarta, gauta iš su pažeidimu nesusijusių prekių pardavimo, yra itin didelė, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad bauda, kuri santykinai nėra didelė, palyginti su bendra atitinkamos įmonės apyvarta, neturės šiai įmonei pakankamo atgrasomojo poveikio.

63      Remiantis gairėse apibrėžtu metodu nustatyta bauda iš principo atitinka nemažą pardavimų, kuriuos nubausta įmonė pasiekė su pažeidimu susijusiame sektoriuje, vertės procentą. Be to, aptariamos įmonės pelnas gerokai sumažės dėl baudos arba ji patirs nuostolių. Net jei šios įmonės minėtame sektoriuje pasiekta apyvarta yra tik maža jos bendros apyvartos dalis, negalima a priori atmesti galimybės, kad šiame sektoriuje uždirbto pelno sumažėjimas ar net jo pavirtimas nuostoliais darys atgrasomąjį poveikį, nes faktiškai įmonė pradeda komercinę veiklą konkrečiame sektoriuje siekdama užsidirbti pelno.

64      Be to, gairių 30 dalyje numatyta Komisijos galimybė, o ne pareiga didinti baudą įmonei, kurios apyvarta, gauta iš su pažeidimu nesusijusių prekių pardavimo ir paslaugų teikimo, yra itin didelė. Tačiau, be neaiškios nuorodos į tariamai didelę tam tikrų kartelio dalyvių bendrą apyvartą, t. y. nuorodos, kuri tik pakartoja argumentus, išdėstytus pateikiant penktąjį ieškinio pagrindą, kuris bus išnagrinėtas vėliau, ieškovė nepateikė nė vieno konkretaus įrodymo, galinčio patvirtinti, kad nagrinėjamu atveju Komisija turėjo pasinaudoti šia galimybe. Todėl jos negalima kaltinti dėl šios priežasties pažeidus vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.

65      Galiausiai dėl atsižvelgimo į recidyvą reikia pažymėti, kad, kaip pripažįsta pati ieškovė, į recidyvą atsižvelgiama koreguojant bazinį baudos dydį dėl sunkinančių aplinkybių, kaip numatyta gairių 28 dalies pirmoje įtraukoje, ir dėl jo šis dydis gali iš esmės, net dvigubai, padidėti. Tačiau nustatant bazinį dydį ir atitinkamai procentinę dalį, kaip numatyta gairių 25 dalyje, kaip jau buvo pažymėta (žr. šio sprendimo 58 punktą), atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą. Neatsižvelgimas šiame etape į sunkinančią aplinkybę, į kurią bus atsižvelgta vėlesniame etape, nėra jokia teisės klaida (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo nutarties Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją, C‑468/07 P, neskelbiamos Rinkinyje, 28 punktą).

66      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis ieškinio pagrindas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

–       Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su sunkinančiomis aplinkybėmis

67      Ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši ginčijamame sprendime neišnagrinėjo klausimo, kas iš kartelio narių organizavo pažeidimą, ir patikslina, jog pati buvo pasyvi narė. Ieškovė pripažįsta, kad ne visais kartelio atvejais galima nustatyti vieną ar kelis organizatorius. Tačiau esant tokiam sudėtingam karteliui kaip šiuo atveju, sunku įsivaizduoti, kad kartelis būtų galėjęs veikti prieš tai vienai ar kelioms įmonėms nepasiūlius jo idėjos ir nesiėmus reikalingų parengiamųjų veiksmų. Ieškovė mano, kad Komisija įdėjo nepakankamai pastangų, kad nustatytų šias įmones. Šiuo atžvilgiu ji, kaip vieną iš klausimų, kuriuos turėtų išnagrinėti Komisija, pavyzdžių, nurodo klausimą – kas organizavo pirmuosius susitikimus ir pakvietė į juos pasyvias kartelio nares, arba klausimą – kurios įmonės patalpose vyko šie susitikimai. Taigi Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus tiek, kiek pasyvios kartelio narės buvo vertinamos taip pat, kaip organizatorės ar kurstytojos.

68      Komisija savo ruožtu teigia, kad šis kaltinimas netinkamas. Jos nuomone, net jei turėtų būti konstatuota, kad viena ar kelios kitos įmonės organizavo pažeidimą, toks konstatavimas neturėtų įtakos ieškovei skirtai baudai ir geriausiu atveju tik būtų lėmęs šioms kitoms įmonėms skirtų baudų padidinimą.

69      Dėl šio sprendimo 55 ir 56 punktuose nurodytų priežasčių šis kaltinimas negali būti iš karto atmestas kaip netinkamas. Tačiau nenagrinėjant, ar šio sprendimo 56 punkte išdėstytos baudos dydžio didinimo sąlygos šiuo atveju yra įvykdytos, jį bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip nepagrįstą.

70      Šiuo klausimu visų pirma reikia patikslinti, jog ieškovės teiginys, kad jos elgesys kartelyje buvo pasyvus, nėra svarbus nagrinėjant šį kaltinimą, tačiau turi būti išnagrinėtas analizuojant trečiąjį ieškinio kaltinimą, susijusį su lengvinančiomis aplinkybėmis, juo labiau kad grindžiant šį kaltinimą pateiktais argumentais ieškovė pakartoja ir papildo šį teiginį.

71      Taip pat reikia pažymėti, kad klausimai, kuriuos ieškovė paminėjo savo argumentuose, buvo iš esmės išnagrinėti ginčijamame sprendime. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 177 konstatuojamosios dalies, ginčijamas pažeidimas susijęs su trimis produktais, būtent su milteliniu kalcio karbidu, granuliniu magniu ir granuliniu kalcio karbidu, taip pat dviem rinkomis, būtent, pirmųjų dviejų produktų, kurie yra substitutai ir skirti plieno pramonei, rinka ir trečiojo produkto, skirto dujų pramonei, rinka. Komisija remiasi trimis atskirais susitarimais dėl kiekvieno iš šių produktų (atitinkamai žr. 54–91, 113–135 ir 92–112 konstatuojamąsias dalis), tačiau ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamojoje dalyje daro išvadą, kad šie trys susitarimai sudaro vieną ir tęstinį pažeidimą.

72      Būtent dėl miltelinio kalcio karbido Komisija ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad „du pirmieji susitikimai buvo organizuoti Almamet patalpose“. Grįsdama šį tvirtinimą ji 106 išnašoje taip pat daro nuorodą į prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti. Pirmo susitikimo aplinkybės išsamiai aprašytos ginčijamo sprendimo 64–66 konstatuojamosiose dalyse. Iš šio aprašymo galima pamatyti, kad būtent Almamet pakvietė kitas dalyves į susitikimą, nes jis ne tik įvyko jos patalpose, bet būtent jos atstovas pradėjo diskusiją (ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamoji dalis).

73      Antras susitikimas dėl to paties produkto, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo (žr. 67 konstatuojamąją dalį), taip pat įvyko Almamet patalpose. Tačiau, kaip teigiama ginčijamo sprendimo 69 straipsnio konstatuojamojoje dalyje, per šį antrą susitikimą dalyvės, įskaitant ieškovę, nusprendė reguliariai organizuoti analogiškus susitikimus ir iš eilės imtis atsakomybės dėl jų organizavimo. Paskui ginčijamo sprendimo 70–89 konstatuojamosiose dalyse daroma nuoroda į devynis kitus susitikimus, kuriuos organizavo įvairios kartelio dalyvės; iš jų du, būtent 2005 m. balandžio 7 d. ir 2006 m. balandžio 25 d., įvyko Slovakijoje ir juos organizavo ieškovė (žr. atitinkamai ginčijamo sprendimo 74 ir 83 konstatuojamąsias dalis).

74      Dėl granulinio kalcio karbido Komisija ginčijamo sprendimo 98 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad pirmas susitikimas įvyko 2004 m. balandžio 7 d. viešbutyje Slovėnijoje ir jį organizavo TDR‑Metalurgija d.d. Tik ieškovė ir Donau Chemie buvo dvi kitos šiame susitikime dalyvavusios įmonės. Ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje Komisija paminėjo du kitus susitikimus Bratislavoje (Slovakija), kuriuose dalyvavo tos pačios trys šio produkto gamintojos. Tačiau ji priduria, kad su granuliniu kalcio karbidu susiję klausimai taip pat buvo aptariami arba per susitikimus dėl miltelinio kalcio karbido, arba per specialius susitikimus, per kuriuos buvo nagrinėjamas tas pats klausimas (žr. ginčijamo sprendimo 101 ir 108 konstatuojamąsias dalis).

75      Galiausiai tik Almamet, Donau Chemie ir Ecka dalyvavo susitarime dėl magnio. Kitos ginčijamo sprendimo adresatės, įskaitant ieškovę, negamino magnio. Iš ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamosios dalies matyti, kad pirmas trijų magnį gaminančių įmonių susitikimas įvyko 2004 m. pabaigoje arba 2005 m. pradžioje, tačiau tikslios datos nustatyti neįmanoma. Ginčijamame sprendime daroma nuoroda į penkis kitus susitikimus dėl šio produkto. Išskyrus 2006 m. gegužės 2 d. susitikimą, kurį organizavo ir apmokėjo Ecka (žr. ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamąją dalį), nepatikslinama kurį įmonė organizuodavo susitikimus. Vis dėlto ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad trys šiuose susitikimuose dalyvavusios įmonės iš eilės imdavosi atsakomybės dėl jų organizavimo ir atitinkamų išlaidų apmokėjimo.

76      Visi šie samprotavimai paneigia ieškovės teiginį, kad dėl ginčijamo pažeidimo pobūdžio faktiškai turėjo būti vienas arba keli pažeidimo organizatoriai. Iš tikrųjų iš šio sprendimo 71–73 punktuose paminėtų ginčijamo sprendimo samprotavimų matyti, kad visos kartelio dalyvės vaidino vienodą vaidmenį. Aplinkybė, kad Almamet organizavo pirmą susitikimą dėl miltelinio kalcio karbido, o TDR‑Metalurgija – dėl granulinio kalcio karbido, neturi ypatingos reikšmės. Ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, kad šių dviejų įmonių vaidmuo kartelyje buvo svarbesnis nei kitų.

77      Atvirkščiai, iš ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamosios dalies matyti, kad, Komisijos nuomone, susitarimų dėl miltelinio kalcio karbido priežastys yra negatyvi šio produkto kainų tendencija nuo XXI amžiaus pradžios, gamybos sąnaudų padidėjimas ir paklausos sumažėjimas.

78      Remiantis ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamąja dalimi, panašios tendencijos vyravo ir granulinio kalcio karbido rinkoje. Šioje konstatuojamojoje dalyje cituojamas „Akzo Nobel darbuotojas“, tvirtinęs, kad visoms aptariamo produkto tiekėjų „kainų didinimai atrodė būtini“. Kiek tai susiję su magniu, kuris taip pat skirtas plieno pramonei ir yra miltelinio kalcio karbido substitutas, Komisija ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamojoje dalyje pripažino, kad šio produkto paklausa augo, tačiau pridūrė, o ieškovė neprieštaravo, jog „tiekėjai taip pat žinojo apie didėjančią jų klientų galią rinkoje“, be to, jautė vis stiprėjantį į rinką atėjusių naujų konkurentų iš Kinijos spaudimą.

79      Šiomis aplinkybėmis beveik nesvarbu, kas ėmėsi iniciatyvos organizuojant pirmą susitikimą, nes ši iniciatyva buvo paprasčiausias bendrų kelių atitinkamo produkto gamintojų nuotaikų atspindys. Beje, ieškovė nepaaiškino savo teiginio, kad pažeidimas, kaip antai nagrinėjamas šiuo atveju, sunkiai įsivaizduojamas be vieno ar kelių organizatorių, ir nepateikė konkrečių įrodymų jam pagrįsti. Be to, vieninteliai ieškovės argumentuose nurodyti konkretūs klausimai, nepaisant jų svarbos konstatuojant galimas sunkinančias aplinkybes, bet kuriuo atveju buvo iš esmės išnagrinėti ginčijamame sprendime, kaip jau pažymėta šio sprendimo 71 punkte.

80      Remiantis tuo, darytina išvada, kad negalima pritarti ieškovės tvirtinimui, jog Komisija neišnagrinėjo galimų kai kurių kitų kartelio dalyvių sunkinančių aplinkybių ir padariusi šią klaidą pažeidė vienodo požiūrio principą. Todėl antrasis kaltinimas nepagrįstas ir jį reikia atmesti.

–       Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su lengvinančiomis aplinkybėmis

81      Ieškovė kaltina Komisija tuo, kad ši nepripažino, jog egzistuoja lengvinančios aplinkybės, pateisinančios jai skirtos baudos sumažinimą pagal gairių 29 dalį. Šiuo klausimu ji nurodo, pirma, tariamai neatsargų savo dalyvavimo kartelyje pobūdį, antra, pasyvų ir ribotą šio dalyvavimo pobūdį, trečia, tariamą savo bendradarbiavimą su Komisija kitose nei „2002/2006 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo“ taikymo srityse ir plačiau, nei reikalauja jos teisiniai įsipareigojimai bendradarbiauti, į kurį Komisija neatsižvelgė.

82      Pirma, ieškovė nurodo, kad ginčijamų faktinių aplinkybių metu jos valdybos nariai buvo asmenys, kurie gavo išsilavinimą ir padarė karjerą iki 1989 m. komunistų režimo griežtai reguliuojamos ekonomikos sąlygomis. Be to, bent kartelio pradžioje ieškovės valdybos nariai net nežinojo apie tai, kad jų antikonkurenciniai veiksmai yra neteisėti. Jie kartelio susitikimus laikė įprastais verslo susitikimais ir buvo kritikuojami kitų dalyvių dėl slaptumo nesilaikymo. Ieškovė priduria, kad iki tol ji niekada nebuvo tikrinama arba baudžiama kurios nors konkurencijos institucijos, ir mano, kad į jos neatsargų dalyvavimą kartelyje turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę.

83      Komisija atsako, kad nurodytas pažeidimas padarytas praėjus daugiau kaip keturiolikai metų nuo Čekoslovakijos komunistinio režimo žlugimo ir kad Slovakijos Respublika dar iki savo įstojimo į Europos Sąjungą buvo priėmusi teisės aktus, draudžiančius analogiškus susitarimus. Ieškovė dublike atsako, kad šiuose argumentuose nepakankamai atsižvelgta į pasekmes, kurias pažeidimo metu jos valdybos nariams padarė aplinkybė, jog didelę ir pagrindinę savo karjeros dalį šie darbuotojai dirbo sistemoje, kuri skiriasi nuo rinkos ekonomikos sistemos.

84      Nesigilinant į šių šalių debatų detales reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisijai leidžiama skirti baudas EB 81 straipsnio nuostatas pažeidusioms įmonėms, nesvarbu ar jos padarė šį pažeidimą tyčia, ar dėl neatsargumo.

85      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, tam, kad konkurencijos taisyklių pažeidimas būtų vertinamas kaip padarytas tyčia, o ne dėl neatsargumo, nėra būtina, kad įmonė suvoktų pažeidžianti šias normas; pakanka, kad ji negalėtų nežinoti, jog jos elgesiu siekiama apriboti konkurenciją bendrojoje rinkoje (žr. 1989 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belasco ir kt. prieš Komisiją, 246/86, Rink. p. 2117, 41 punktą ir nurodytą teismų praktiką ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 205 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

86      Šioje byloje ieškovė neginčija, kad padarė pažeidimą, atvirkščiai, pateikdama argumentus dėl šio kaltinimo ji „pripažįsta ir neginčija [savo atsakomybės dėl] buvusių valdybos narių antikonkurencinio elgesio“. Tačiau turint omenyje faktines aplinkybes, kurios sudaro ginčijamą pažeidimą, kaip antai trumpai išdėstytos šio sprendimo 1 punkte, akivaizdu, kad ieškovės valdybos nariai, savo sąskaita dalyvavę įvairiuose kartelio ribose organizuotuose susitikimuose ir atitinkamai įgyvendinę per šiuos susitikimus priimtus sprendimus, negalėjo nežinoti, kad savo veiksmais apriboja konkurenciją bendroje rinkoje. Iš tikrųjų tokia yra tiesioginė ir iš karto atsirandanti kelių tų pačių rinkų dalyvių rinkų pasidalijimo, kvotų nustatymo, klientų pasidalijimo ir kainų nustatymo pasekmė, nes visi šie veiksmai sudaro pažeidimą, už kurį ginčijamame sprendime skirta sankcija.

87      Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 85 punkte cituotos teismų praktikos, šiomis aplinkybėmis nesvarbu, kad ieškovės valdybos nariai dėl esant buvusiam Čekoslovakijos komunistų režimui praleistų metų ar dėl kokių nors kitų priežasčių nežinojo, jog dėl tokio elgesio pažeidžiamos nacionalinės arba Sąjungos teisės nustatytos konkurencijos taisyklės.

88      Kaip teisingai pažymi Komisija, išvadą, kad ieškovės valdybos nariai žinojo, jog jų veiksmai antikonkurenciniai, patvirtina ieškovės teiginiai prašyme dėl bendradarbiavimo. Šiame prašyme ieškovė paaiškino, kad kartelio susitikimuose dalyvavę jos valdybos nariai neminėjo su šiais susitikimais susijusios informacijos „ataskaitose dėl kelionės į užsienį“, kurias jie parengė ir kurių tam tikrą skaičių Komisija gavo atlikdama patikrinimą ieškovės patalpose. Siekdami nepalikti rašytinių įrodymų, minėti valdybos nariai pateikė šią informaciją žodžiu ieškovės generaliniam direktoriui ir valdybos pirmininkui. Šis ieškovės valdybos narių elgesys parodo, kad jie žinojo apie savo dalyvavimo aptariamuose susitikimuose antikonkurencinį, ar net neteisėtą pobūdį, antraip sunku suvokti, kodėl jie norėjo nepalikti rašytinių įrodymų.

89      Remiantis tuo, darytina išvada, kad Komisijos negalima kaltinti padarius klaidą, kai ji atsisakė sumažinti ieškovės baudos dydį dėl to, kad ši padarė pažeidimą dėl neatsargumo.

90      Antra, ieškovė kaltina Komisiją tuo, kad ši neatsižvelgė kaip į lengvinančią aplinkybę į jos dalyvavimo darant pažeidimą pasyvumą. Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad jai įvairiuose susitikimuose atstovavę valdybos nariai nekalbėjo laisvai jokia užsienio kalba, todėl turėjo naudotis vertėjo paslaugomis. Be to, kitos kartelio narės pastebėjo, kad ieškovės atstovas susitikimuose elgėsi pasyviai ir nebendravo su kitais dalyviais. Komisija pranešime apie kaltinimus pati pripažino, kad ieškovė buvo pasyviausia kartelio narė, nes niekada nedarė jokių lentelių, nerinko duomenų iš kartelio susitikime nedalyvavusių narių, neteikė tokių duomenų kitoms narėms. Ieškovė priduria, kad kartelis buvo daug svarbesnis šių produktų platintojai Almamet, todėl ji galėjo gauti iš jo naudos net jame nedalyvaudama. Beje, būtent Almamet pakvietė ieškovę dalyvauti kartelyje. Iki šio kvietimo ieškovė su kitomis kartelio narėmis nepalaikydavo jokių nuolatinių kontaktų.

91      Dėl šių argumentų reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktika, jei pažeidimą padarė kelios įmonės, nustatant baudos dydį turi būti išnagrinėtas kiekvienos iš šių įmonių dalyvavimo darant pažeidimą sunkumas, dėl to ypač būtina nustatyti kiekvienos iš jų įtaką pažeidimui tuo laikotarpiu, kai ji dalyvavo jį darant. Ši išvada yra logiška bausmių individualizavimo principo, pagal kurį įmonė turi būti baudžiama tik už aplinkybes, dėl kurių būtent ji yra kaltinama, pasekmė; šis principas taikomas visoms administracinėms procedūroms, kurioms vykstant pagal Sąjungos teisės konkurencijos taisykles gali būti skirta bausmė (žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 277 ir 278 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

92      Remiantis šiais principais gairių 29 dalyje numatyta galimybė pakeisti baudos dydį dėl tam tikrų lengvinančių aplinkybių, kurios kiekvienos atitinkamos įmonės atveju yra specifinės. Konkrečiai kalbant, šioje dalyje pateiktas neišsamus lengvinančių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta, sąrašas. Tačiau reikia konstatuoti, kad „išimtinai pasyvaus arba „prisitaikėliško prie lyderio“ įmonės „elgesio“ darant pažeidimą nėra šiame neišsamiame sąraše, nors jis buvo aiškiai numatytas kaip lengvinanti aplinkybė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171), kurias pakeitė gairės, 3 dalies pirmoje įtraukoje.

93      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors, kaip pažymėta šio sprendimo 47 punkte, Komisija negali nukrypti nuo taisyklių, kurias pati sau nustatė, ji gali jas taisyti arba pakeisti kitomis. Atveju, kuris nepatenka į naujų taisyklių taikymo sritį, kaip antai ginčijamas pažeidimo atvejis, kuris ratione temporis priklauso gairių taikymo sričiai, kaip matyti iš jų 38 dalies, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad neatsižvelgė į naujose taisyklėse nenumatytą lengvinančią aplinkybę ir tik dėlto, jog ši aplinkybė buvo numatyta senose taisyklėse. Iš tikrųjų aplinkybė, kad Komisija savo ankstesniuose sprendimuose buvo nusprendusi, jog tam tikri faktai yra lengvinančios aplinkybės nustatant baudos dydį, nereiškia, kad ji privalo pateikti tokį patį vertinimą vėlesniame sprendime (1998 m. gegužės 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 368 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 337 punktas).

94      Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 92 punkte, gairių 29 dalyje pateiktas lengvinančių aplinkybių, į kurias Komisija gali atsižvelgti, sąrašas nėra išsamus. Todėl aplinkybė, kad gairėse kaip lengvinanti aplinkybė neįvardijamas pažeidimą dariusios įmonės pasyvus vaidmuo, nėra kliūtis atsižvelgti į šią aplinkybę, jei galima įrodyti, jog minėtos įmonės padarytas pažeidimas yra ne toks sunkus.

95      Nenagrinėjant, ar nurodyta sąlyga įvykdyta šioje byloje, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, jog iš ieškovės pateiktų įrodymų ir argumentų visiškai nematyti, kad jos vaidmuo, susijęs su ginčijamu pažeidimu, buvo pasyvus arba „prisitaikėliškas prie lyderio“.

96      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip Pirmosios instancijos teismas yra nusprendęs 2003 m. liepos 9 d. Sprendime Cheil Jedang prieš Komisiją (T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 167 ir 168 punktai), kuriuo grįsdama savo argumentus remiasi pati ieškovė, toks pasyvus elgesys reiškia, jog įmonė „elgiasi kukliai“, t. y. rengiant vieną ar daugiau antikonkurencinių susitarimų aktyviai nedalyvauja. Tarp aplinkybių, kuriomis remiantis galima įrodyti įmonės pasyvų vaidmenį kartelyje, gali būti daug retesnis jos dalyvavimas susitikimuose, palyginti su įprastais kartelio nariais, taip pat vėlesnis jos atėjimas į rinką, kurioje daromas pažeidimas, neatsižvelgiant į padaryto pažeidimo trukmę, ir pažeidimą padariusių trečiųjų įmonių atstovų aiškūs parodymai šiuo klausimu.

97      Tačiau šiuo atveju, pirma, kaip teisingai pastebi Komisija, ieškovė dalyvavo 10 iš 11 susitikimų dėl miltelinio kalcio karbido (žr. 64–88 konstatuojamąsias dalis) ir net du iš jų organizavo. Ji taip pat dalyvavo visuose ginčijamame sprendime paminėtuose susitikimuose dėl granulinio kalcio karbido (žr. ginčijamo sprendimo 98 ir 99 konstatuojamąsias dalis).

98      Antra, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ieškovė lygiai tiek pat prisidėjo prie susitikimų, kuriuose dalyvavo, kiek kitos dalyvės. Iš tikrųjų minėtose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse pažymėta, kad įvairių susitikimų dalyvės dalijosi informacija apie savo pardavimų apimtis ir po tokio pasikeitimo buvo parengta nauja rinkos pasidalijimo lentelė. Be to, buvo diskutuojama apie taikytinas kainas, o kartais priimami sprendimai didinti kainas (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 67 ir 68 konstatuojamąsias dalis). Remiantis šia informacija negalima daryti išvados, kad ieškovės elgesys buvo pasyvus arba, konkrečiai kalbant, kitoks nei kitų dalyvių. Atvirkščiai, iš ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamosios dalies matyti, kad vidinėje ataskaitoje dėl 2005 m. sausio 24 d. susitikimo ieškovė pažymėjo, kad jai pavyko kompensuoti kokso kainos didėjimą padidinus kalcio karbido kainas. Be to, remiantis ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamąja dalimi, ieškovė pareiškė sutinkanti kompensuoti Donau Chemie Austrijoje prarastą rinką ir atiduoti jai papildomą rinką Vokietijoje. Tai įrodo, kad ieškovė dalyvavo susitikimuose ne ką pasyviau nei kitos kartelio narės.

99      Trečia, tiesa, skaitant ginčijamą sprendimą atrodo, kad ieškovės teiginys, jog per susitikimus ji neviešino informacijos, kurią buvo pateikusi kita šiame susitikime nedalyvavusi kartelio narė, yra teisingas, tačiau neleidžia daryti išvados, kad jos dalyvavimas kartelyje buvo pasyvus. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo matyti, kad dauguma kartelio narių dalyvavo šiuose susitikimuose. Atrodo, kad aplinkybė, jog kartais viena iš narių negalėjo dalyvauti konkrečiame susitikime ir teikė su ja susijusią informaciją kitai narei, kuri paskui ją viešino per aptariamą susitikimą (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad Akzo Nobel negalėjo dalyvauti 2006 m. balandžio 25 d. susitikime, tačiau iš anksto pateikė su ja susijusius skaičius Donau Chemie), nėra itin svarbi ir savaime neįrodo, kad tokią paslaugą nedalyvavusiai narei suteikusi susitarimo narė dalyvavo aktyviau.

100    Ketvirta, ieškovės teiginys, jog kitoms kartelio narėms atrodė, kad jos atstovas per susitikimus elgėsi pasyviai, nepatvirtintas jokiais įrodymais.

101    Kiek tai susiję su ieškovės teiginiu, kad pranešime apie kaltinimus pripažinta, jog ji buvo pasyviausia kartelio narė, Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė jos pateikti minėto pranešimo ištrauką, kuria ji remiasi. Atsakydama į šį prašymą ieškovė iš esmės pažymėjo, kad jos pasyvų vaidmenį kartelyje patvirtina pranešime apie kaltinimus padaryta nuoroda į aplinkybę, jog Almamet ėmėsi iniciatyvos organizuojant kartelio susitikimus, aplinkybę, kad per vėlesnius susitikimus pirmininkavo SKW Stahl‑Metallurgie atstovas, ir aplinkybę, kad Donau Chemie atstovas dažnai būdavo įgaliotas atnaujinti ir išplatinti lenteles, kuriomis keitėsi dalyvės, o pati ieškovė nebuvo daug minima aprašant įvairius susitikimus.

102    Reikia konstatuoti, kad ieškovė nepaaiškina, kaip pranešime apie kaltinimus aiškiai pripažįstama, kad jos vaidmuo kartelyje tariamai buvo pasyvus. Ieškovė netiesiogiai pripažįsta, kad ankstesniame punkte aptartas teiginys niekur nefigūruoja pranešime apie kaltinimus, o yra tik jos pačios šio pranešimo interpretacija. Tačiau tokiai interpretacijai negalima pritarti. Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 99 punkte, vien aplinkybės, kad kai kurios kartelio dalyvės per įvairius susitikimus vykdė tam tikras administracines užduotis, nepakanka siekiant padaryti išvadą, jog kitų vaidmuo buvo pasyvus. Juo labiau kad ieškovė neginčijo, jog pati organizavo du kartelio dalies, susijusios su milteliniu kalcio karbidu, susitikimus (žr. šio sprendimo 73 punktą).

103    Penkta, klausimas dėl dviejų ieškovės valdybos narių, atstovavusių jai per kartelio susitikimus, užsienio kalbų mokėjimo lygio nėra svarbus. Iš tikrųjų, kad ir koks būtų šis mokėjimas, svarbu, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 98 punkte, ieškovė dalyvavo šiuose susitikimuose taip pat aktyviai kaip kitos kartelio narės, t. y. kad pateikė duomenis apie savo pardavimus, sužinojo kitų kartelio narių analogiškus duomenis ir prisiėmė įsipareigojimų dėl atitinkamų rinkų pasidalijimo, kvotų nustatymo, klientų pasidalijimo ir kainų nustatymo. Faktas, kad dėl nepakankamo kalbos mokėjimo ieškovės ir kitų kartelio narių atstovų socialinis bendravimas buvo ribotas, darant prielaidą, kad jis įrodytas, šiuo klausimu neturi reikšmės.

104    Šešta, faktas, kad dėl Almamet dalyvavimo ieškovė gavo iš kartelio naudos jame nedalyvaudama, darant prielaidą, kad jis įrodytas, nepateisina jos dalyvavimo kartelyje ir nėra lengvinanti aplinkybė.

105    Kad ir kaip būtų, kaip teisingai pastebi Komisija, taip tvirtindama ieškovė prieštarauja savo pačios pareiškimams prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti. Iš šio prašymo matyti, kad ieškovė siūlė didinti savo produktų pardavimo kainą Almamet. Ši bendrovė atsakė, kad dėl tokio padidinimo būtų priversta didinti kainas galutiniams vartotojams ir kad šie prieštarautų tokiam padidinimui. Almamet pažymėjo, kad vienintelė išeitis būtų organizuoti atitinkamų gamintojų ir tiekėjų susitikimą dėl kainų didinimo. Ieškovė atsakė, kad nesvarbu, kaip Almamet nutars spręsti problemą, ji turi sutikti su jos pardavimo kainų padidinimu. Iš šių ieškovės teiginių matyti, kad Almamet ėmėsi iniciatyvos organizuoti pirmą susitikimą dėl miltelinio kalcio karbido po to, kai patyrė ieškovės spaudimą, o ši bendrovė, žinodama apie tokią iniciatyvą, ne tik neatkalbėjo jos ir neatsiribojo nuo šios iniciatyvos, bet, atvirkščiai, toliau spaudė reikalaudama didinti kainas. Šie teiginiai nepatvirtina teiginio, kad ieškovės dalyvavimas buvo pasyvus, o atvirkščiai, iš esmės jį paneigia.

106    Turint omenyje visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija teisingai kaip į lengvinančią aplinkybę neatsižvelgė į tariamai pasyvų ieškovės vaidmenį, susijusį su pažeidimu.

107    Trečia, ieškovė mano, kad Komisija turėjo atsižvelgti į jos veiksmingą bendradarbiavimą kaip į lengvinančią aplinkybę. Šiuo klausimu ji nurodo, kad iš dalies prisiėmė atsakomybę už pažeidimą, tačiau nesutiko su perdėtu jos padaryto pažeidimo sunkumo vertinimu ir paskirta bauda. Ji mano, kad jos prisipažinimai dėl valdybos narių dalyvavimo kartelio susitikimuose ar aplinkybė, kad ji patvirtino patį horizontalaus kartelio dėl kainų nustatymo egzistavimą, nėra paprasčiausias Komisijos nustatytų faktų neginčijimas, kaip tai galima suprasti iš ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamosios dalies. Ji priduria, kad siekė ne ginčyti kiekvieną Komisijos padarytą išvadą dėl ginčijamo pažeidimo, o veikiau ketino padėti Komisijai atliekant tyrimą. Šiuo klausimu ji pastebi, kad daugelyje ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių jos parodymais remiamasi kaip įrodymais. Konkrečiai kalbant, ieškovė kaip pavyzdį nurodo ginčijamo sprendimo išnašas Nr. 100, 104, 106, 111, 118, 146–150, 158, 161, 174, 180, 182–185, 188, 190, 194 ir 617.

108    Dublike ieškovė pažymi, kad jos argumentus taip pat patvirtina Komisijos atsiliepimas į ieškinį, kuriame, anot jos, yra daug nuorodų į prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti. Be to, ji teigia, kad bausdama įmonę už jos bendradarbiavimą, užuot jai atsidėkojusi, Komisija iškraipo nuostatų dėl bendradarbiavimo, kaip antai numatytos „2002/2006 m. pranešime dėl bendradarbiavimo“, tikslą ir pažeidžia gero teisingumo vykdymo ir draudimo duoti parodymus prieš save principus. Ji mano, kad šiomis aplinkybėmis Komisijos argumentus, patvirtintus nuorodomis į prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir su juo susijusiais įrodymais, reikia atmesti kaip neturinčius reikšmės.

109    Dėl ankstesniame punkte trumpai išdėstytų ieškovės argumentų reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Komisija, aplinkybė, jog rašytiniuose dokumentuose Bendrajame Teisme ji rėmėsi ieškovės prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, neabejotinai negalėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui dėl to, kad jis buvo priimtas vėliau, ir negalėjo būti naudingas šio prašymo papildomos naudos įrodymas, palyginti su kitais Komisijos turėtais įrodymais. Vis dėlto ieškovės argumentai susiję su prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti panaudojimo vykstant procesui Bendrajame Teisme teisėtumo klausimu. Todėl turint omenyje tai, kad Komisijos argumentuose yra daug nuorodų į prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, pirmiausia reikia išnagrinėti šį klausimą.

110    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad bendradarbiavimas pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo yra visiškai savanoriškas atitinkamos įmonės aktas. Ji nė kiek nėra verčiama pateikti įrodymus, susijusius su tariamu karteliu. Taigi bendradarbiavimo mastas, kurį įmonė pasirenka per administracinę procedūrą, yra vien jos laisvo pasirinkimo rezultatas ir jokiu būdu nėra primestas minėtu pranešimu (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją, C‑65/02 P ir C‑73/02 P, Rink. p. I‑6773, 52 punktą ir generalinio advokato P. Léger išvados šioje byloje, Rink. p. I‑6777, 140 punktą).

111    Be to, 2006 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 31 punkte, kuris turi būti taikomas šiuo atveju (žr. šio sprendimo 27 punktą), pažymėta, kad „bet koks pareiškimas, pateiktas Komisijai dėl šio pranešimo, yra Komisijos bylos dalis ir todėl gali būti naudojamas kaip įrodymas“. Iš to matyti, kad nuo 2006 m. pranešime dėl bendradarbiavimo paskelbimo momento įmonė, kuri, kaip šiuo atveju ieškovė, nusprendžia pateikti prašymą tam, kad būtų sumažintas baudos dydis, žino apie tai, kad nors jos bauda bus sumažinta tik tuo atveju, jei, Komisijos nuomone, visos pranešime numatytos sumažinimo sąlygos bus įvykdytos, pareiškimas bet kurio atveju bus bylos dalis ir galės būti panaudotas kaip įrodymas prieš jį padariusį asmenį.

112    Taigi laisvai ir žinodama aplinkybes pasirinkusi padaryti tokį pareiškimą atitinkama įmonė negali veiksmingai remtis teismų praktika dėl draudimo duoti parodymus prieš save. Pagal šią teismų praktiką Komisija negali įpareigoti įmonės pateikti atsakymus, kuriuose tokia įmonė turėtų pripažinti pažeidimą, kurį turi įrodyti Komisija (1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 34 ir 35 punktai; 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 61 ir 65 punktus ir šio sprendimo 110 punkte minėto Sprendimo ThyssenKrupp prieš Komisiją 49 punktą). Tačiau kadangi šioje byloje ieškovė pateikė prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti savo noru ir nebūdama priversta to daryti, ji negali veiksmingai remtis savo teise nebūti Komisijos verčiamai prisipažinti dalyvavus darant pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 35 punktą).

113    Todėl ieškovė negali kaltinti Komisijos tuo, kad rašytinėse dokumentuose Bendrajame Teisme ši rėmėsi prašymu atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

114    Kalbant apie klausimą, ar minėtas prašymas yra tikrasis bendradarbiavimas, į kurį gali būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę pagal gairių 29 dalies ketvirtą įtrauką, reikia pažymėti, kad dėl šios gairių nuostatos taikymo 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo negali tapti neveiksmingas. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nustatomas pagrindas, pagal kurį įmonėms, dalyvaujančioms arba dalyvavusioms Sąjungai poveikį darančiuose slaptuose karteliuose, atlyginama už bendradarbiavimą Komisijai atliekant tyrimą. Taigi iš šio pranešimo teksto ir struktūros matyti, kad iš principo įmonėms baudos dydis dėl bendradarbiavimo gali būti sumažintas tik jeigu jos atitinka griežtus šiame pranešime nustatytus reikalavimus (2011 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo sprendimo Arkema France prieš Komisiją, T‑343/08, Rink. p. II‑2287, 169 punktą; 2011 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Transcatab prieš Komisiją, T‑39/06, Rink. p. II‑6831, 329 punktą ir 2011 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo Quinn Barlo ir kt. prieš Komisiją, T‑208/06, Rink. p. II‑7953, 271 punktą).

115    Todėl, kad būtų apsaugotas 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo veiksmingumas, pagal gairių 29 dalies ketvirtą įtrauką baudos dydis įmonėms turi būti mažinamas tik išimtiniais atvejais. Taip yra tuomet, kai įmonės bendradarbiavimas, platesnis, nei reikalauja jos teisiniai įsipareigojimai bendradarbiauti, tačiau neleidžiantis baudos sumažinti pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, yra objektyviai naudingas Komisijai. Toks naudingumas konstatuotinas, kai Komisija savo galutiniame sprendime remiasi įmonės bendradarbiaujant pateiktais įrodymais, be kurių ji nebūtų galėjusi visiškai ar iš dalies nubausti už nagrinėjamą pažeidimą (šio sprendimo 114 punkte minėto Sprendimo Arkema France prieš Komisiją 170 punktas; šio sprendimo 114 punkte minėto Sprendimo Transcatab prieš Komisiją 330 punktas ir šio sprendimo 114 punkte minėto Sprendimo Quinn Barlo ir kt. prieš Komisiją 270 punktas).

116    Šiuo atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 358 konstatuojamosios dalies, Komisija nusprendė, kad prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti nurodyta informacija neturėjo didelės, palyginti su jau turėta informacija, papildomos naudos, todėl nusprendė nemažinti ieškovės baudos dydžio (taip pat žr. šio sprendimo 38 punktą).

117    Ieškovė turi nurodyti ginčijamo sprendimo ginčijamus elementus ir pateikti įrodymų su svariais požymiais, įrodančiais, kad jos kaltinimai pagrįsti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją 132 punktą). Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 107 punkte išdėstyto trumpo ieškovės argumentų aprašymo, vienintelis konkretus argumentas, kurį ji pateikė neigdama ginčijamame sprendime pateiktą vertinimą, kaip antai trumpai išdėstytas ankstesniame punkte, susijęs su aplinkybe, kad šiame sprendime daug kartų daroma nuoroda į jos pareiškimus, padarytus, be kita ko, prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti.

118    Reikia pažymėti, kad per administracinę procedūrą, ieškovė ir jos patronuojanti bendrovė buvo nurodžiusios analogišką argumentą, susijusį su tuo, kad Komisija pasinaudojo ieškovės pateikta informacija. Komisija atmetė šį argumentą ginčijamo sprendimo 359 konstatuojamojoje dalyje. Komisija paaiškino, kad svarbus kriterijus buvo ne jos naudojimasis kartelio dalyvės pateikta informacija, o veikiau galima didelė šios informacijos papildoma nauda. Papildomos informacijos pateikimas apie tai, kas jau yra žinoma, nesuteikia didelės naudos. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, kad pateiktoje informacijoje ieškovė nepaminėjo, jog antikonkurenciniai veiksmai buvo susiję ir su granuliniu kalcio karbidu, nors jos dalyvavimas, įskaitant šią pažeidimo dalį, buvo aiškiai dokumentuotas.

119    Argumentas, kad pažeidimo dalyvės pateikta informacija nėra objektyviai naudinga, jei susijusi su Komisijai žinomomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ši jau turi pakankamai įrodymų, neprieštarauja šio sprendimo 115 punkte minėtai teismų praktikai ir jam reikia pritarti.

120    Taigi kyla klausimas, ar taip iš tikrųjų buvo ieškovės pateiktos informacijos, visų pirma prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, atveju. Tačiau ieškovė šiuo klausimu tik nurodo rėmimąsi ginčijamame sprendime nurodytais jos pareiškimais ir nepaaiškina, kokią informaciją ar įrodymus pateikė Komisijai, kurių ši neturėjo anksčiau.

121    Be to, reikia pažymėti, kad iš daugybės ieškovės argumentuose nurodytų ginčijamo sprendimo išnašų tik trijose daroma nuoroda tik į ieškovės pareiškimus. Kitose nurodytose išnašose taip pat minimi arba Komisijos per patikrinimus gauti dokumentai, arba Akzo Nobel ir Evonik Degussa, kurios, kaip paminėta šio sprendimo 39 punkte, buvo atleistos nuo baudos ar ji buvo sumažinta būtent dėl jų bendradarbiavimo, pareiškimai. Taigi šios kitos išnašos patvirtina Komisijos teiginį, kad ieškovės pateikta informacija buvo susijusi su jau žinomomis ir jau pakankamai patvirtintomis įrodymais faktinėmis aplinkybėmis.

122    Trys išnašos, kuriose paminėti tik ieškovės pareiškimai – tai išnašos Nr. 111, 118 ir 617. Išnašoje Nr. 111 padaryta nuoroda į prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti siekiant pagrįsti ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje esantį tvirtinimą, kad per kiekvieną kartelio susitikimą dalyvės paprastai susitardavo dėl kito susitikimo datos ir vietos. Net darant prielaidą, kad ši informacija tapo Komisijai žinoma tik po to, kai ją pateikė ieškovė, ji gali būti laikoma ne objektyviai naudinga esmine informacija, o veikiau pagalbiniais duomenimis.

123    Išnašoje Nr. 118 padaryta nuoroda į 2008 m. vasario 18 d. ieškovės pareiškimą siekiant pagrįsti ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamosios dalies penktoje įtraukoje pateiktą informaciją dėl funkcijų, kurias vykdė susitikimuose dėl miltelinio kalcio karbido ieškovei atstovavę asmenys. Kadangi šie duomenys buvo susiję būtent su ieškove, savaime aišku, kad nuoroda šiuo klausimu padaryta tik į jos pateiktą dokumentą. Kad ir kaip būtų, ieškovei nagrinėjamuose susitikimuose atstovavusių asmenų vykdytos funkcijos buvo Komisijai tik simboliškai naudingos, juo labiau kad ieškovė neginčijo ir neginčija savo dalyvavimo minėtuose susitikimuose arba bendrai šioje pažeidimo dalyje.

124    Galiausiai ginčijamo sprendimo 294 konstatuojamojoje dalyje pateiktas tvirtinimas, kad ginčijamas pažeidimas laikomas vienu sunkiausiu konkurencijos apribojimu, išnašoje Nr. 617 papildomas analogišku tvirtinimu, pateiktu ieškovės atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. Be to, šiuo atveju nuoroda į ieškovės per administracinę procedūrą pateiktus dokumentus net nėra susijusi su faktine aplinkybe ar įrodymu; ji susijusi su paprasčiausiu pažeidimo sunkumo vertinimu. Akivaizdu, kad taip pat šiuo atveju negali būti kalbama apie objektyviai naudingą informaciją.

125    Remiantis tuo, darytina išvada, kad ieškovės teiginys, jog įvairios nuorodos į jos pareiškimus ginčijamame sprendime patvirtina jų naudingumą Komisijai atliekant tyrimą, nepriimtinas.

126    Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovė neneigė ginčijamo sprendimo 359 konstatuojamojoje dalyje pateikto teiginio, jog prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ji nepaminėjo aplinkybės, kad ginčijami antikonkurenciniai veiksmai buvo susiję ir su granuliniu kalcio karbidu. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 92–112 konstatuojamosiose dalyse, susijusiose su susitikimais dėl granulinio kalcio karbido, yra tik trys nuorodos į prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti (išnašos Nr. 241, 249 ir 276), iš kurių nė viena, atrodo, nėra objektyviai naudinga Komisijai atliekant tyrimą dėl šio pažeidimo aspekto. Konkrečiai kalbant, išnašoje Nr. 249 nurodyta nesvarbi informacija, būtent aplinkybė, kad 2004 m. balandžio 7 d. susitikimo išvakarėse buvo surengta vakarienė, o išnašose Nr. 241 ir 276 nurodyta, kad dviem atvejais tam tikros kartelio dalyvės, įskaitant ieškovę, atsisakė Donau Chemie pasiūlymo aptarti granulinio kalcio karbido kainas (žr. atitinkamai ginčijamo sprendimo 95 ir 108 konstatuojamąsias dalis).

127    Remiantis tuo, darytina išvada, kad ieškovė, net jei neginčijo savo dalyvavimo pažeidimo dalyje, susijusioje su granuliniu kalcio karbidu, prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti nenurodė faktinių aplinkybių ar nepateikė įrodymų, kurie būtų galėję būti naudingi Komisijai atliekant tyrimą dėl šio pažeidimo aspekto. Tai yra papildomas argumentas, kodėl tariamo ieškovės bendradarbiavimo nereikia pripažinti objektyviai naudingu.

128    Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ieškovės argumentas, kad į jos tariamai veiksmingą bendradarbiavimą su Komisija turėjo būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę, nepriimtinas.

129    Kadangi nė vienas iš ieškovės argumentų, pateiktų įrodinėjant, kad jos atžvilgiu turėjo būti pripažintos lengvinančios aplinkybės, nebuvo priimtas, darytina išvada, jog trečiasis ieškovės kaltinimas nepagrįstas ir turi būti atmestas.

–       Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su Almamet skirtos baudos dydžio sumažinimu

130    Ieškinyje ieškovė pažymėjo, kad ginčijamame sprendime Komisija sutiko sumažinti Almamet baudos dydį (žr. šio sprendimo 41 punktą) dėl šios nepajėgumo mokėti baudą, nesant tam bent mažiausio pagrindo, tačiau analogišką ieškovės prašymą atmetė, ir būtent tai ji ginčija nurodydama antrąjį ieškinio pagrindą. Sumažinus Almamet baudą buvo grubiai pažeisti proporcingumo ir vienodo požiūrio principai, juo labiau kad Almamet buvo viena iš pažeidimo kurstytojų.

131    Komisija Bendrajame Teisme patikslino, kad Almamet baudos dydis buvo sumažintas remiantis gairių 37, o ne 35 dalimi. Ieškovė atsakė, kad šis patikslinimas patvirtina jos kaltinimą dėl proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimo. Iš ginčijamo sprendimo 369–371 konstatuojamosiose dalyse pateiktų paaiškinimų matyti, kad Almamet bankrutavimo rizika buvo maža, bet net jeigu taip atsitiktų, šios įmonės turtas neprarastų visos savo vertės. Ieškovė mano įrodžiusi, kad jos finansinė padėtis buvo prastesnė nei Almamet. Be to, ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje grindžiant Almamet pritaikytą baudos sumažinimą išvardyti pagrindai buvo būdingi ir ieškovei, todėl Komisija privalėjo pritaikyti jai analogišką baudos sumažinimą, antraip būtų akivaizdžiai pažeistas vienodo požiūrio principas.

132    Reikia iš karto konstatuoti, kad skaitant kartu ginčijamo sprendimo 369–371 konstatuojamąsias dalis matyti, jog Komisija padarė išvadą, kad gairių 35 dalimi pagrįstas Almamet prašymas nepriimtinas.

133    Tačiau ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad „neneigiant ankstesnės analizės“ reikia atsižvelgti į aplinkybę, jog Almamet buvo labai maža nepriklausoma prekybininkė, nepriklausanti jokiai dideliai bendrovių grupei. Almamet prekiavo vertingomis medžiagomis, taikė veikiau mažą pelno maržą ir turėjo „sąlyginai specializuotą produktų asortimentą“. Komisija pridūrė, kad „į aplinkybę, jog skirta bauda daro sąlyginai didelį poveikį šio tipo bendrovių finansinei padėčiai“, taip pat buvo atsižvelgta. Komisija padarė išvadą, kad, atsižvelgusi į šiuos Almamet „specifinius bruožus“, ji mano, jog baudos dydžio sumažinimas 20 % yra tinkamas, nes Almamet bet kuriuo atveju bus atgrasyta tokio dydžio bauda. Išnašoje Nr. 685 Komisija padarė nuorodą į gairių 37 dalį. Ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje ji taip pat pastebėjo, kad, atsižvelgiant į Almamet skirtinos baudos pataisymą, „(371) konstatuojamojoje dalyje [padaryta] išvada, [jog] skirta bauda beveik ne[gali] sukelti nepataisomo pavojaus Almamet ekonominiam gyvybingumui, taip pat teisinga“.

134    Remiantis tuo, darytina išvada, kad ieškovė negali remtis nevienodu požiūriu, palyginti su Almamet, kiek tai susiję su jų prašymų sumažinti baudos dydį, pagrįstų gairių 35 dalimi, nagrinėjimu, nes abu šie prašymai buvo atmesti. Be to, kaip Komisija patikslina atsiliepime į ieškinį, pritaikiusi Almamet 20 % sumažinimą ji pasinaudojo galimybe, suteikta jai pagal minėtų gairių 37 dalį, visiškai arba iš dalies vadovautis šiose gairėse pateiktu baudų nustatymo metodu, kad būtų atsižvelgta į konkrečios bylos ypatybes. Išnašoje Nr. 685 padaryta nuoroda į minėtą 37 dalį patvirtina šią išvadą, kuri yra taip pat patvirtinta ginčijamo sprendimo 361 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią Almamet skirtinos baudos dydis yra 3,8 mln. EUR „prieš sumažinimą [pagal] [gairių] 37 [dalį]“.

135    Tačiau iš šio sprendimo 47 punkte minėtos teismų praktikos matyti, kad Komisija galėtų nesilaikyti savo pačios gairių tik tuo atveju, jei iš to išplaukiantis skirtingas požiūris į kelias pažeidėjas būtų suderinamas su vienodo požiūrio principu. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent skirtingas požiūris yra objektyviai pateisinamas (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Novartis Pharmaceuticals, C‑106/01, Rink. p. I‑4403, 69 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

136    Šiomis aplinkybėmis šis ieškovės kaltinimas gali būti suprastas tik taip, jog juo teigiama, kad Komisija turėtų nesilaikyti gairių ir jos atveju, kad galėtų taikyti jai tokį patį baudos sumažinimą kaip ir Almamet. Tokiam kaltinimui būtų galima pritarti tik tuo atveju, jei akivaizdžiai skirtingas požiūris į Almamet, kurios bauda buvo sumažinta 20 %, ir ieškovę, kurios bauda taip sumažinta nebuvo, būtų suderinamas su vienodo požiūrio principu. Iš ankstesniame punkte cituotos teismų praktikos matyti, jog tam, kad taip būtų, šių dviejų bendrovių padėtis turi būti panaši.

137    Kaip jau pažymėta šiame sprendime (133 punktas), siekiant pateisinti Almamet skirtos baudos sumažinimą ginčijamame sprendime buvo išvardyti kai kurie jai „būdingi specifiniai bruožai“. Reikia pažymėti, kad iš tikrųjų šių bruožų turinčios įmonės, atsižvelgiant į galimą baudos sumažinimą gairėse nenumatytais atvejais, padėti yra kitokia nei šių bruožų neturinčios įmonės.

138    Pirma, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog kiekvienai EB 81 straipsnio pažeidimą padariusiai įmonei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką su apyvarta susijusia riba siekiama išvengti, kad Komisijos skiriamos baudos būtų neproporcingos atitinkamos įmonės dydžiui (šio sprendimo 45 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktas ir 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 24 punktas).

139    Tačiau ši riba nėra pakankama, kad būtų galima išvengti galimo baudos, skirtos vertingomis medžiagomis prekiaujančiai prekybininkei, kuri taiko mažą pelno maržą, kaip antai Almamet, neproporcingumo. Iš tiesų dėl didelės atitinkamų medžiagų vertės tokios įmonės apyvarta gali būti neproporcingai didelė, palyginti su jos pelnu ir turtu, iš kurių bus mokama bauda.

140    Antra, kadangi pagal gairėse pateiktą metodą nustatant baudą atspirties tašku laikoma aptariamos įmonės pardavimų rinkoje, kurioje padarytas pažeidimas, vertės dalis (žr. šio sprendimo 21 punktą), pavojus nustatyti neproporcingą baudą, kuri apims labai didelę minėtos įmonės bendrosios apyvartos dalį, yra didesnis, kai įmonė, kaip antai Almamet, turi „sąlyginai specializuotą produktų asortimentą“.

141    Trečia, aplinkybė, kad Almamet buvo labai maža įmonė, nepriklausiusi jokiai dideliai grupei, taip pat yra svarbi, nes jokia kita bendrovė nebuvo solidariai atsakinga už šios baudos sumokėjimą arba, kalbant bendrai, negalėjo jos paremti šiuo tikslu, todėl ji turėjo pati susimokėti baudą.

142    Ieškovė neginčijo aplinkybės, kad Almamet buvo būdingi specifiniai bruožai, išvardyti ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje pateisinant jai skirtos baudos sumažinimą. Todėl siekiant atsakyti į šį ieškovės kaltinimą reikia išnagrinėti tik klausimą, ar šie bruožai buvo būdingi ir jai.

143    Ieškovė teigia, kad taip, bet pateikia šiuo klausimu neaiškius bendro pobūdžio argumentus ir nelygina detaliai savo padėties su Almamet padėtimi, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje nurodytais šiai įmonei būdingais bruožais. Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, ieškovė pati pripažįsta, kad jos produktų asortimentas nėra toks specializuotas kaip Almamet. Be to, nors ieškovė tvirtina parduodanti savo produktus su labai maža marža, ji nesukonkretino šio teiginio ir nepatvirtino jo kokiais nors įrodymais. Taip pat reikia konstatuoti, kad ieškovė yra gamintoja, o ne prekybininkė kaip Almamet, kad, priešingai nei ši bendrovė pažeidimo darymo laikotarpiu, ji priklausė bendrovių grupei ir bauda jai buvo skirta kartu ir solidariai su patronuojančia bendrove.

144    Komisija taip pat teisingai pastebi, kad bendra ieškovės apyvarta paskutiniais ištisais ūkiniais metais, ėjusiais prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo 205 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamoji dalis), o Almamet buvo pasiekusi apyvartą nuo 45 iki 50 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 15 konstatuojamoji dalis). Kitaip tariant, šių įmonių dydis labai skyrėsi. Iš tų pačių ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių matyti, kad Almamet atveju beveik 50 % jos bendros apyvartos buvo pasiekta pardavus su pažeidimu susijusius produktus, o ieškovės atveju ši procentinė dalis sudarė 10 %, t. y. gerokai mažiau.

145    Priešingai, nei ieškovė nurodo atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, gerokai mažesnė Almamet bendra apyvarta nebuvo lemiamas kriterijus, kuriuo Komisija rėmėsi mažindama Almamet baudos dydį. Be to, kaip jau pažymėta šio sprendimo 133 punkte, šis sprendimas pateisinamas tam tikrais Almamet būdingais specifiniais bruožais, kurių ieškovė neturi. Skirtinga bendra apyvarta ir atitinkamai šių dviejų įmonių dydis yra papildomas veiksnys, kurį Komisija nurodė Bendrajame Teisme, kad įrodytų, jog šių dviejų įmonių padėtis skyrėsi. Maža to, reikia pridurti, kad, priešingai, nei, atrodo, tvirtina ieškovė, iš ginčijamo sprendimo neišplaukia, jog finansiniai sunkumai, su kuriais buvo susidūrusi Almamet, turėjo lemiamą reikšmę Komisijos sprendimui sumažinti jos baudą pagal gairių 37 punktą.

146    Komisija savo rašytiniuose dokumentuose taip pat rėmėsi ieškovės metinėmis ataskaitomis už 2007 ir 2008 ūkinius metus, kurias ji pateikė Bendrojo Teismo prašymu šiam taikant proceso organizavimo priemones. Iš šių ataskaitų matyti, kad 2007 m. kalcio karbidas ir techninės dujos sudarė 30,63 % ieškovės pardavimų ir kad tie patys produktai sudarė 28,95 % jos eksporto. Ši informacija patvirtina išvadą, kad ieškovės produktų asortimentas buvo daug mažiau specializuotas nei Almamet.

147    Galiausiai dėl ieškovės tvirtinimo, kad Almamet buvo viena iš ginčijamo pažeidimo kurstytojų, pakanka priminti, jog, kaip matyti iš šio sprendimo 76–79 punktų, Komisija nepripažino tokios sunkinančios aplinkybės Almamet arba kitos pažeidimo dalyvės atžvilgiu, o ieškovės argumentuose nėra nieko, kas leistų konstatuoti, kad ši išvada klaidinga.

148    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ketvirtąjį ieškovės kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su bauda tiek, kiek ji apskaičiuota proporcingai bendrai ginčijamo sprendimo adresačių apyvartai

149    Grįsdama nurodant pirmąjį ieškinio pagrindą pateiktą penktąjį kaltinimą ieškovė ieškinyje, pirma, remdamasi šio sprendimo 45 punkte minėtu Sprendimu Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (121 punktas), primena teismų praktiką, pagal kurią tinkamas baudos nustatymas negali būti paprasto skaičiavimo, grindžiamo atitinkamos įmonės bendra apyvarta, rezultatas, ir, antra, remdamasi šio sprendimo 47 punkte minėtu Sprendimu Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (312 punktas) – teismų praktiką, pagal kurią Komisija, nustatydama baudų dydį pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, neprivalo užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms skirtos baudos atspindėtų visus su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje produkto rinkoje susijusius skirtumus. Ji taip pat remiasi gairių 6 ir 27 dalimis, iš kurių, anot jos, matyti, kad baudos dydis negali būti nustatytas remiantis automatinio ir aritmetinio apskaičiavimo metodu, o turi būti apskaičiuotas atlikus bendrąjį vertinimą ir atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes ir galiausiai nepažeidžiant proporcingumo principo.

150    Ieškovė mano, kad šiuo atveju ginčijamo pažeidimo dalyvėms skirtos baudos atspindi atitinkamą apyvartą, o ne kitus svarbesnius veiksnius, o tai nulemia „nesąžiningą ir absurdišką“ rezultatą, kad jai buvo skirta didžiausia bauda tiek atsižvelgiant į absoliučią išraišką, tiek į procentinę dalį nuo bendros apyvartos. Grįsdama šiuos teiginius ieškovė remiasi įvairioms pažeidimo dalyvėms skirtų baudų lyginamąja lentele. Jos teigimu, nors Komisija, atrodo, laikėsi gairių, kiek tai susiję su jai skirtos baudos aritmetiniais skaičiavimais, o ši didelė, palyginti su kitoms pažeidimo dalyvėms skirtomis baudomis, ir bauda parodo tai, jog atitinkami produktai sudaro pagrindinę jos pardavimų dalį, proporcingumo principo pažeidimas yra neginčytinas.

151    Ieškovė šiuo klausimu pažymi, kad, kaip matyti iš jos pateiktos lentelės, net tokia „milžiniška įmonė, kaip Akzo Nobel“, jeigu jos prašymas atleisti nuo baudos ar jos neskirti nebūtų priimtas, būtų nubausta bauda, kuri absoliučia išraiška būtų mažesnė nei jos ir sudarytų tik 0,113 % tokios įmonės pasaulinės apyvartos, nesvarbu, kad ji buvo viena iš aktyviausių kartelio narių ir pakartotinai pažeidimą padariusi įmonė. Ieškovė priduria, kad kartelio narės, kurių bendros apyvartos buvo daug didesnės nei jos, buvo nubaustos baudomis, kurios darė tik simbolinį poveikį jų biudžetams, o jai skirta bauda, jei būtų sumokėta, priverstų ją nutraukti veiklą.

152    Ieškovė šiuo klausimu taip pat pabrėžia, kad tai, jog buvo nustatyta, kad pardavimų vertės dalis, į kurią atsižvelgiama pagal gairių 21 ir 25 straipsnius, sieks 17 %, gali atrodyti kaip palankus Komisijos požiūris, tačiau taip nėra, kiek tai su ja susiję, nes nustačius didesnį procentą jos atveju būtų peržengta 10 % bendros apyvartos riba. Tačiau šis tariamas palankumas tik pabrėžė jai skirtos baudos neproporcingumą, palyginti su kitoms dalyvėms skirta bauda.

153    Ji priduria, kad Komisijos ginčijamame sprendime „skirtų baudų struktūra ir dydis“ sudaro klaidingą įspūdį, kad ji buvo didžiausia pažeidėja, kad jos apyvarta buvo didžiausia ir kad ji taip pat buvo pagrindinė kartelio koordinatorė ir jo aktyviausia narė. Ieškovė klausia, kokia bauda jai būtų buvusi skirta, jei visos šios prielaidos būtų tikros, nes jai skirta bauda jau dabar beveik siekia 10 % jos bendros apyvartos ribą.

154    Dėl šių ieškovės argumentų reikia pažymėti, kad ji tiekė du iš trijų produktų, su kuriais buvo susijęs pažeidimas, būtent miltelinį kalcio karbidą ir granulinį kalcio karbidą. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 288 konstatuojamojoje dalyje pateiktos lentelės, šių ieškovės paskutiniais ištisais pažeidimo metais parduotų produktų vertė padidėjo nuo 5 iki 10 mln. EUR pirmojo produkto atveju ir nuo 20 iki 25 mln. EUR antrojo. Kalbant apie pirmąjį produktą, ieškovės pardavimų vertė buvo panaši kaip kitų trijų kartelio dalyvių, šiuo atveju Donau Chemie, Evonik Degussa ir Holding Slovenske elektrarne d.o.o., pardavimų vertė ir mažesnė tik už kitų dviejų dalyvių pardavimų vertę. Kiek tai susiję su antruoju produktu, ieškovės pardavimų vertė buvo daug didesnė nei kitų pažeidimo dalyvių pardavimų vertė. Tik trys kitos pažeidimo dalyvės tiekė šį produktą ir jų pardavimų vertė buvo: Akzo Nobel – nuo 3 iki 5 mln. EUR, Donau Chemie ir Holding Slovenske elektrarne – nuo 5 iki 10 mln. EUR. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 304 konstatuojamojoje dalyje pateiktos lentelės, dėl šių produktų ieškovei buvo pritaikyti dauginimo koeficientai, nustatyti atsižvelgiant į dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičių, kurie buvo didžiausi iš pažeidimo dalyvėms pritaikytų koeficientų, t. y. 2,5, kiek tai susiję su milteliniu kalcio karbidu, ir 3, kiek tai susiję su granuliniu kalcio karbidu (žr. šio sprendimo 33 punktą).

155    Turint omenyje šias aplinkybes, kurių ieškovė visiškai neginčija, nenuostabu, kad jai buvo skirta absoliučia išraiška didžiausia bauda iš visų ginčijamu sprendimu skirtų baudų. Taip pat reikia pažymėti, kad antra didžiausia bauda, būtent 13,3 mln. EUR, buvo kartu ir solidariai skirta SKW Stahl‑Metallurgie GmbH, SKW Stahl‑Metallurgie AG ir Arques Industries, t. y. grupei bendrovių, kurių pardavimų vertė, kiek tai susiję su kalcio karbidu, buvo didžiausia iš visų pažeidimo dalyvių. Tačiau ši grupė tiekė ne granulinį kalcio karbidą, o granulinį magnį ir jos pardavimų vertė buvo nuo 5 iki 10 mln. EUR. Kiek tai susiję su pastaruoju produktu, jai buvo nustatytas taikytinas dauginimo koeficientas 1,5, t. y. daug mažesnis nei dauginimo koeficientas, pritaikytas ieškovei dėl jos parduoto granulinio kalcio karbido. Šie skirtumai paaiškina šiai įmonei ir ieškovei skirtas skirtingas baudas.

156    Kalbant apie Akzo Nobel, jei dėl bendradarbiavimo su Komisija ji nebūtų atleista nuo baudos, jai būtų skirta 8,7 mln. EUR bauda, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamosios dalies. Mažesnis šios baudos dydis, palyginti su ieškovei skirta bauda, paaiškinamas aplinkybe, kad Akzo Nobel granulinio kalcio karbido pardavimų vertė vis dėlto buvo gerokai mažesnė nei ieškovės šio produkto pardavimų vertė, nors Akzo Nobel miltelinio kalcio karbido pardavimų vertė, būtent 10–15 mln. EUR, buvo akivaizdžiai didesnė nei ieškovės to paties produkto pardavimų vertė (žr. šio sprendimo 154 punktą). Be to, Akzo Nobel pažeidimo trukmė buvo trumpesnė nei ieškovės ir, kiek tai susiję su abiem Akzo Nobel tiekiamais produktais, jai buvo pritaikytas tik dauginimo koeficientas 2.

157    Šie argumentai paneigia ieškovės teiginį, kad jai skirtos baudos dydis yra neproporcingas. Jie įrodo, kad didelė bauda jai skirta neatsitiktinai, jos dydis paaiškinamas aplinkybe, kad ji buvo didžiausia vieno iš trijų su pažeidimu susijusių produktų tiekėja, taip pat didelė kito iš šių produktų tiekėja, be to, padaryto pažeidimo trukmė buvo ilgiausia iš visų dalyvių. Kitaip tariant, didelė ieškovei skirta bauda paaiškinama jos padaryto pažeidimo sunkumu, taip pat trukme, palyginti su kitomis dalyvėmis. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, be ieškovės patronuojančios bendrovės 1. garantovaná, tik vienai kitai bendrovei, šiuo atveju Donau Chemie, buvo pritaikyti tokie patys dauginimo koeficientai kaip ir jai. Tačiau, nors šios bendrovės parduoto miltelinio kalcio karbido vertė buvo panaši kaip ieškovės, šios bendrovės parduoto granulinio kalcio karbido vertė buvo daug mažesnė, t. y. nuo 5 iki 10 mln. EUR. Be to, Donau Chemie bauda buvo sumažinta 35 % dėl bendradarbiavimo su Komisija (žr. ginčijamo sprendimo 346 konstatuojamąją dalį), todėl jai buvo skirta 5 mln. EUR, o ne 7,7 mln. EUR bauda (žr. ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamąją dalį).

158    Iš šių samprotavimų aišku, jog ieškovės argumentas, kad jai skirtos baudos dydis yra neproporcingas, galiausiai yra pagrįstas įvairioms pažeidimo dalyvėms skirtų baudų dydžių, apskaičiuotų kaip atitinkamos jų bendrų apyvartų procentinės dalys, palyginimu. Tačiau remiantis teismų praktika negalima daryti išvados, kad tokį palyginimą galima atlikti, kaip tai padarė ieškovė, siekiant nustatyti skirtos baudos dydžio proporcingumą arba neproporcingumą.

159    Viena vertus, pagal pačios ieškovės nurodytą ir šio sprendimo 149 punkte paminėtą teismų praktiką aiškiai neleidžiama atlikti tokio palyginimo.

160    Kita vertus, iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat matyti, jog Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nereikalaujama, kad tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, mažai arba vidutinei įmonei skirta bauda nesudarytų didesnės jos apyvartos procentinės dalies už didesnėms įmonėms skirtas baudas. Iš tikrųjų iš šios nuostatos išplaukia, kad nustatant baudos dydį tiek mažoms arba vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Kadangi tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija skyrė tinkamas baudas dėl pažeidimo sunkumo ir trukmės, negalima jos kaltinti, kad kai kurioms iš jų baudos, atsižvelgiant į apyvartą, turi būti didesnės už kitoms įmonėms skirtas baudas (2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T‑303/02, Rink. p. II‑4567, 174 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Gütermann ir Zwicky prieš Komisiją, T‑456/05 ir T‑457/05, Rink. p. II‑1443, 280 punktas).

161    Dėl ieškovės argumento, susijusio su aplinkybe, kad jai skirtos baudos dydis beveik siekia maksimalią 10 % bendros apyvartos ribą (žr. šio sprendimo 152 ir 153 punktus), reikia pažymėti, kad ji neteisingai suvokia šios ribos pobūdį. Iš tikrųjų suma, lygi 10 % konkurencijos taisyklių pažeidėjos bendros apyvartos, nėra, priešingai, nei, atrodo, mano ieškovė, didžiausia tik sunkiausiais pažeidimų atvejais skirtina bauda. Kaip matyti iš teismų praktikos, tai veikiau paprasta maksimali riba, kurios vienintelė galima pasekmė yra ta, kad remiantis pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijais apskaičiuotas baudos dydis bus sumažintas iki maksimalios leistinos ribos, kai ji viršijama. Jos taikymas reiškia, kad nagrinėjama įmonė nemoka visos baudos, kurią iš esmės turėtų mokėti remiantis minėtais kriterijais atliktu vertinimu (šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 283 punktas).

162    Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nustačius šią ribą Komisijai nedraudžiama apskaičiuojant baudą remtis tarpine suma, kuri viršija minėtą ribą. Nustačius ją taip pat nedraudžiama, kad tarpinės skaičiavimo operacijos, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, būtų atliekamos su suma, kuri viršija šią ribą. Jei baigiant skaičiuoti paaiškėtų, kad galutinis baudos dydis turi būti sumažintas ta dalimi, kuria viršija minėtą maksimalią ribą, aplinkybė, kad kai kurie veiksniai, pavyzdžiui, pažeidimo sunkumas ir jo trukmė, veiksmingai neatsispindi skirtoje baudoje, yra paprasčiausia šios maksimalios galutinio baudos dydžio ribos taikymo pasekmė (šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 278 ir 279 punktai).

163    Remiantis tuo darytina išvada, kad vien tai, jog ieškovei skirta bauda beveik siekia 10 % jos bendros apyvartos ribos, nors kitoms kartelio dalyvėms nustatyta mažesnė procentinė išraiška, nėra vienodo požiūrio ar proporcingumo principo pažeidimas. Iš tikrųjų tokia pasekmė susijusi su 10 % viršutinės ribos aiškinimu kaip paprastos maksimalios ribos, kuri taikoma po galimo baudos sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių ar proporcingumo principo (2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Putters International prieš Komisiją, T‑211/08, Rink. p. II‑3729, 74 punktas).

164    Dėl tos pačios priežasties vien aplinkybė, kad taikant šią ribą, net jei pažeidimas būtų dar sunkesnis, ieškovei nebūtų skirta daug didesnė bauda, neįrodo, jog ginčijamu sprendimu jai skirtos baudos dydis yra neproporcingas. Kad ir kaip būtų, apskritai reikia pažymėti, kad įmonei už konkurencijos taisyklių pažeidimą skirtos baudos dydžio proporcingumo arba neproporcingumo negalima vertinti remiantis faktiškai skirtos baudos ir baudos, kuri turėtų būti skirta už galimą dar sunkesnį pažeidimą, palyginimu, nes įmonės privalo laikytis konkurencijos taisyklių ir jų nepažeisti. Be to, reikia konstatuoti, kad siekdama patvirtinti teiginį, jog padaryto pažeidimo sunkumas buvo ne toks didelis, koks galėtų būti, ieškovė dar kartą pateikia argumentus, kaip matyti iš šio sprendimo 86–89 ir 97–106 punktų, kurie turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

165    Todėl penktajam kaltinimui negali būti pritarta.

–       Dėl per teismo posėdį pateikto šeštojo kaltinimo, susijusio su pardavimų verte, į kurią reikia atsižvelgti apskaičiuojant bazinį baudos dydį

166    Per teismo posėdį ieškovė, be kita ko, nurodė, kad buvo diskriminuota dėl fakto, jog apskaičiuodama Almamet pardavimų vertę, į kurią reikia atsižvelgti nustatant bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija atėmė kalcio karbido, kurį ši bendrovė nusipirko iš ieškovės, paskui perpardavė savo klientams, vertę. Anot ieškovės, analogiškai turėjo būti atimta jos pardavimų vertė, dėl ko iš esmės būtų sumažėjęs jai skirtos baudos dydis.

167    Kaip jau buvo pažymėta (žr. šio sprendimo 42 punktą), Komisija teigė, kad šis kaltinimas nepriimtinas, nes pirmą kartą pateiktas per teismo posėdį ir nėra pagrįstas vykstant procesui sužinota informacija. Paraginta pateikti šiuo klausimu savo pastabas ieškovė pažymėjo, kad ankstesniame punkte trumpai išdėstytas kaltinimas jau buvo nurodytas jos ieškinio 17 punkte. Visi šie teiginiai buvo užfiksuoti teismo posėdžio protokole.

168    Reikia priminti, kad iš kartu skaitomų Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto ir 48 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, jog ieškinyje turi būti nurodytas bylos dalykas ir teisinių pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, o vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie grindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuris išplečia anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai nurodytą pagrindą ir kuris glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu (1990 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hanning prieš Parlamentą, T‑37/89, Rink. p. II‑463, 38 punktas ir 2008 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mote prieš Parlamentą, T‑345/05, Rink. p. II‑2849, 85 punktas). Analogiška išvada taikytina ir kaltinimui, kuriuo grindžiamas ieškinio pagrindas (2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Joynson prieš Komisiją, T‑231/99, Rink. p. II‑2085, 156 punktas ir minėto Sprendimo Mote prieš Parlamentą 85 punktas).

169    Šiuo atveju nepanašu ir ieškovė netvirtina, kad šeštasis kaltinimas pagrįstas teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Iš tiesų šis kaltinimas yra susijęs su būdu, pagal kurį Komisija apskaičiavo Almamet skirtą baudą. Tačiau su apskaičiavimu susijusi informacija aiškiai aprašyta ginčijamo sprendimo 288 konstatuojamojoje dalyje, todėl pateikdama savo ieškinį ieškovė ją žinojo.

170    Šiomis aplinkybėmis, siekiant priimti sprendimą dėl šeštojo kaltinimo priimtinumo reikia patikrinti, ar, kaip nurodo ieškovė, šis kaltinimas jau buvo pateiktas ieškinyje.

171    Iš tiesų taip nėra ieškovės atveju. Ieškovės šiuo klausimu nurodytas ieškinio 17 punktas neturi reikšmės. Šis punktas pradedamas teiginiu, kad „Komisijos atliktas pardavimų vertės apskaičiavimas, pardavimų vertei proporcingo bazinės baudos dydžio nustatymas ir padidinimas atsižvelgiant į metų skaičių šiame ieškinyje iš principo neginčijami“. Toliau šiame punkte pateiktas ieškovės teiginys trumpai išdėstytas šio sprendimo 152 punkte. Šis teiginys visiškai nėra susijęs su šeštuoju kaltinimu, kaip buvo nurodyta per teismo posėdį.

172    Be to, tik ketvirtasis kaltinimas, išnagrinėtas ir atmestas šio sprendimo 130–148 punktuose, yra susijęs su ieškovės diskriminacija dėl požiūrio, palyginti su Almamet. Tačiau šis kaltinimas susijęs su visiškai kitu klausimu nei klausimas dėl bazinio baudos dydžio apskaičiavimo. Iš tikrųjų ketvirtasis kaltinimas susijęs su Almamet baudos dydžio sumažinimu pagal gairių 37 dalį ir šeštasis kaltinimas negali būti laikomas paprasčiausiu jo papildymu. Be to, ieškovės tvirtinimas, kaip antai pateiktas ieškinyje ir pakartotas ankstesniame punkte, gali būti suprastas tik taip, kad ieškovė ieškinyje nenorėjo pateikti kaltinimo dėl bazinio baudos dydžio ir jo nustatymo atsižvelgiant į su pažeidimu susijusių pardavimų vertę.

173    Remiantis tuo, darytina išvada, kad šeštasis kaltinimas turi būti pripažintas nepriimtinu. Kadangi visi nagrinėjant šį ieškinio pagrindą pateikti kaltinimai buvo atmesti, atitinkamai reikia atmesti ir šį ieškinio pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų nesilaikymu, su fakto klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija atsisakė atsižvelgti į ieškovės nepajėgumą mokėti baudą

 Gairės

174    Baudų dydžio apskaičiavimo gairių 35 dalis suformuluota taip:

„Išskirtinėmis aplinkybėmis Komisija gali, jeigu yra to prašoma, atsižvelgti į ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumą mokėti baudą. Komisija jokiu būdu nemažins baudos vien konstatavusi, kad įmonė atsidūrė nepalankioje ar nuostolingoje finansinėje situacijoje. Baudą sumažinti bus galima tik remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas pagal šiose Gairėse numatytas sąlygas sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą.“

 Ginčijamas sprendimas

175    Ieškovė pateikė Komisijai prašymą nustatant baudos dydį atsižvelgti į jos nepajėgumą mokėti baudą, kuris buvo atmestas dėl ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų priežasčių. Šioje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Išnagrinėjusi NCHZ [(Novácke chemické závody)] <…> pateiktus duomenis Komisija daro išvadą, kad jie neįrodo, jog šiuo sprendimu skirta bauda sukels nepataisomą pavojų NCHZ ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą. Todėl NCHZ prašymas dėl nepajėgumo mokėti baudą atmestas.“

 Bendrojo Teismo vertinimas

176    Ginčydama šį atmetimą ieškovė pirmiausia pateikia tam tikrus bendro pobūdžio samprotavimus dėl gairių 35 dalies tikslo ir aiškinimo. Paskui paaiškina savo ekonominę padėtį iki baudos skyrimo ir tvirtina, kad jau kurį laiką yra „prie bankroto ribos“. Šiuo atžvilgiu ypač kritiški buvo 2004 metai, nes keli kreditoriai laikė ją nemokia. Neatsižvelgiant į užsitęsusią kritinę padėtį naujas akcininkas, kuris prisijungė prie bendrovės 2008 m., ir nauji vadovai ėmėsi priemonių stabilizuoti gamybą ir gerinti vadovavimo veiksmingumą. Vadovybei pavyko susitarti su ieškovės prekybos partneriais dėl tam tikrų sąlygų, kurios leistų jai išgyventi sunkų laikotarpį, atsigauti ir progresuoti rinkoje. Ieškovė pabrėžia, kad finansinės problemos yra susijusios ne su jos konkurencingumu kalcio karbido rinkoje, kurioje ji yra gerbiama konkurentė, o su ankstesnių vadovų paliktomis problemomis, kurias lėmė aplinkos taršos klausimai ir prasti strateginiai sprendimai dėl investavimo.

177    Toliau ieškovė nurodo, kad aprašė savo sunkią finansinę padėtį 2008 m. spalio 3 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, prie kurio ji buvo pridėjusi ekspertizės ataskaitą. Atlikus, be kita ko, ieškovės finansinių sąskaitų analizę šioje ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad jos ekonominė ir finansinė padėtis prasta ir kad ji galėtų išgyventi kaip veiklą vykdantį įmonė tik jei būtų įvykdytos trys sąlygos, susijusios atitinkamai su jos akcinio kapitalo padidinimu bent 400 mln. Slovakijos kronų (SKK), palankia proceso prieš Slovakijos valstybės įmonę baigtimi ir Komisijos atsisakymu skirti baudą už ginčijamą pažeidimą. Jei šios sąlygos nebūtų įvykdytos, prasta ieškovės padėtis, anot eksperto, iš esmės pablogėtų ir sąlyginai greitai ji galėtų bankrutuoti.

178    Toliau ieškovė analizuoja atitinkamas Slovakijos įstatymų bankroto srityje nuostatas. Be to, ji aprašo, kaip pablogėjo jos finansinė padėtis po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, dėl kreditorių „nervingumo“ bei bankų ir kitų finansų įstaigų atsisakymo teikti paskolas lengvatinėmis sąlygomis. Iš šios analizės matyti, kad ji būtų priversta pateikti prašymą pradėti bankroto procedūrą iš karto, kai bauda būtų įtraukta į jos atskaitomybę ir taptų mokėtina.

179    Toks prašymas buvo iš tikrųjų pateiktas pareiškus ieškinį (žr. šio sprendimo 6 punktą) ir šalys nesutaria dėl klausimo, ar ieškovės bankrotą lėmė baudos skyrimas. Komisija ginčija šį teiginį ir, be kita ko, pastebi, kad prašymas pripažinti ją bankrutuojančia buvo pateiktas dar prieš tai, kai bauda tapo mokėtina. Ji taip pat kaltina ieškovę tuo, kad ši neprašė leisti jai mokėti baudą dalimis ir nepabandė gauti banko garantijos. Ieškovė dublike atsako į šiuos teiginius ir nurodo, kad dėl jos kreditorių ir tiekėjų „nervingumo“ ir jų pasitikėjimo praradimo skyrus baudą, jos vadovai pagal taikytinus Slovakijos įstatymus privalėjo pateikti prašymą pripažinti ją bankrutuojančia. Be to, ji pažymi, kad prašymas leisti mokėti baudą dalimis veikiausiai nebūtų patenkintas, o net jei būtų, tokios lengvatos nepakaktų, kad ji išvengtų bankroto. Ji priduria, kad negalėjo gauti banko garantijos.

180    Ieškovė taip pat nurodo, kad jos bankrotas turės neigiamų pasekmių socialiniu ir regioniniu atžvilgiais, o į tai reikia atsižvelgti pagal gairių 35 dalį. Šiuo klausimu ji pažymi, kad yra viena iš pagrindinių darbdavių Slovakijoje ir strategiškai svarbi Slovakijos Aukštutinės Nitros regiono, kuriame yra jos gamyklos, ekonominiam gyvenimui. Jeigu jos būtų uždarytos, ne tik 2 000 darbuotojų netektų darbo, bet taip pat būtų nutraukta kelių kitų to paties regiono įmonių veiklą, visų pirma jos tiekėjų, ar iš esmės sumažėtų jų veiklos apimtys.

181    Šiuos ieškovės teiginius patvirtino Slovakijos Respublika, kuri visą savo įstojimo į bylą paaiškinimą skyrė galimo ieškovės veiklos nutraukimo neigiamų pasekmių socialinei padėčiai Previdzos apygardoje, kuri yra Aukštutinės Nitros regiono sudėtinė dalis ir kurioje yra ieškovės gamyklos, paaiškinimui. Šiuo atveju galėtų padidėti nedarbas, kurį tiesiogiai lemtų ieškovės darbuotojų atleidimas iš darbo, o netiesiogiai – „grandininė reakcija“, dėl kurios kiltų pavojus darbo vietoms ieškovės tiekėjų įmonėse. Slovakijos Respublika pabrėžia, kad dalis šių bedarbių neturėtų realių galimybių susirasti naujos darbo vietos. Per teismo posėdį Slovakijos Respublika pateikė naujus dokumentus, kuriais buvo papildyta įstojimo į bylą paaiškinime nurodyta informacija.

182    Ieškovės teigimu, ji neabejoja, kad šiame sprendime trumpai išdėstytais argumentais įrodė, jog gairių 35 dalies taikymo sąlygos jos atveju yra įvykdytos. Todėl ji kaltina Komisiją dėl „esminių procedūrinių reikalavimų“ nesilaikymo, nes ši nei per procedūrą, nei ginčijamame sprendime nepaaiškino, kodėl grindžiant jos prašymą taikyti gairių 35 dalį pateikta informacija neįrodė, kad bauda sukeltų nepataisomą pavojų jos ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertintų jos turtą. Jos manymu, trumpas pareiškimas ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje negali būti laikomas pakankamas šiuo klausimu.

183    Ieškovė taip pat mano, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjo įrodymų, kuriuos pateikė grįsdama prašymą taikyti gairių 35 dalį, ir kad bet kuriuo atveju vertindama šiuos įrodymus Komisija padarė akivaizdžią klaidą, nes nenustatė, kad jos bankrotas buvo neišvengiamas ir nepritaikė minėtos gairių dalies. Be to, ieškovė ragina Bendrąjį Teismą įgyvendinti savo neribotą jurisdikciją ir pačiam išnagrinėti aptariamus įrodymus, o prireikus – nurodyti atlikti ekspertizę, kad būtų įvertinta, kiek ieškovei nustatyta bauda turės įtakos dėl bankroto paskelbimo ir uždarymo; jei reikia šis vertinimas gali būti papildytas apklausiant Slovakijos teisės specialistą, konkrečiai kalbant, Bankroto įstatymo srityje.

184    Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip pastebėjo Slovakijos Respublika ir ieškovė, pastaroji galėjo pasinaudoti 2009 m. lapkričio 5 d. Zákon o niektorých opatreniach týkajúcich sa strategických spoločností a o zmene a doplnení niektorých zákonov (Įstatymas dėl tam tikrų su strateginėmis įmonėmis susijusių nuostatų) Nr. 493/2009. Šiame įstatyme numatyta, kad „strategine“ laikomos įmonės bankroto administratorius teisiškai privalo užtikrinti jos veiklos vykdymą, o Slovakijos valstybė gali įgyvendinti turimą pirmenybės įsigyti tokios įmonės turtą teisę. 2009 m. gruodžio 2 d. Slovakijos kompetentingos valdžios institucijos sprendimu ieškovė buvo pripažinta strategine įmone, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą. Anot Slovakijos Respublikos, būtent todėl pripažinus ieškovę bankrutuojančia ji galėjo tęsti veiklą, o kolektyvinio jos darbuotojų atleidimo galima buvo išvengti. Tačiau tokie argumentai, atrodo, grindžiami ginčijamu sprendimu, jų visiškai nebuvo įmanoma numatyti jį priimant, o ieškovės prašoma tyrimo priemonė dėl jų netenka dalyko, nes bankrotas jau pripažintas. Todėl į juos negalima atsižvelgti nagrinėjant šį ieškinio pagrindą.

185    Prieš nagrinėjant kaltinimą, kurį ieškovė pateikė grįsdama antrąjį ieškinio pagrindą, reikia išanalizuoti gairių 35 dalies tikslą ir aiškinimą.

186    Neseniai nuspręsta, kad Komisija iš principo nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteiktas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 327 punktas; 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 351 punktas ir šio sprendimo 43 punkte minėto Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 370 punktas).

187    Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Sąjungos teise Sąjungos valdžios institucijai savaime nedraudžiama imtis priemonės, kuri lemtų konkrečios įmonės bankrotą ar likvidavimą. Iš tikrųjų, nors konkrečios teisinės formos įmonės likvidavimas gali pažeisti savininkų, akcininkų ar dalininkų finansinius interesus, tai nereiškia, kad asmeniniai, materialiniai ir nematerialiniai įmonės elementai taip pat praras savo vertę (šio sprendimo 43 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 372 punktas; 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Heubach prieš Komisiją, T‑64/02, Rink. p. II‑5137, 163 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo BST prieš Komisiją, T‑452/05, Rink. p. II‑1373, 96 punktas).

188    Negalima sutikti, kad priimdama gairių 35 dalį Komisija privalėjo laikytis kokios nors nesuderinamos su šia teismų praktika pareigos. Tai patvirtina aplinkybė, kad minėtoje dalyje minimas ne įmonės bankrotas, o kalbama apie „ypatingą finansinę ir socialinę padėtį“, kuomet baudos skyrimas „sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą“.

189    Remiantis tuo, darytina išvada, kad, kiek tai susiję su gairių 35 dalies taikymu, vien aplinkybė, jog baudos už konkurencijos taisyklių skyrimas gali lemti atitinkamos įmonės bankrotą, nėra pakankama. Iš tikrųjų iš šio sprendimo 187 punkte cituotos teismų praktikos matyti, kad nors bankrotas kelia pavojų atitinkamų savininkų ar akcininkų finansiniams interesams, jis nebūtinai reiškia aptariamos įmonės išnykimą. Ji gali toliau egzistuoti arba kaip juridinis asmuo, kuris užtikrina šios įmonės veiklos vykdymą, jei būtų padidintas pripažintos bankrutuojančia įmonės kapitalas, arba kaip ūkinę veiklą vykdantis subjektas, jeigu kitas subjektas įsigytų visas jos turto dalis ir atitinkamai visą įmonę. Visiškai įsigyti galima arba savanoriškai išpirkus bankrutuojančią bendrovę, arba pardavus jos turtą priverstine tvarka nustatant prievolę toliau tęsti veiklą.

190    Todėl atsižvelgiant visų pirma į nuorodą dėl visiško atitinkamos įmonės turto nuvertėjimo gairių 35 dalį reikia suprasti kaip apimančią situaciją, kai ankstesniame punkte nurodytas įmonės ar bent jos turto įsigijimas atrodo mažai tikėtinas ar net neįmanomas. Tokiu atveju bankrutuojančios įmonės turto sudedamąsias dalis bus siūloma parduoti atskirai ir gali būti, kad daugelis jų nebus parduotos arba geriausiu atveju bus parduotos tik už gerokai mažesnę kainą, todėl galima pagrįstai kalbėti apie visišką turto nuvertėjimą, kaip tai daroma gairių 35 dalyje.

191    Ši išvada patvirtinama pačios Komisijos paaiškinimais, pateiktais per teismo posėdį. Iš tikrųjų Komisija nurodė, kad netaikė pažodžiui gairių 35 dalyje numatytos sąlygos, pagal kurią turėtų egzistuoti pavojus, kad atitinkamos įmonės turtas visiškai nuvertės, o pabandė nustatyti, ar minėtas turtas buvo toliau naudojamas gaminant produktus. Apie šiuos paaiškinimus buvo pažymėta teismo posėdžio protokole. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad gairių 35 dalį Komisija aiškina iš esmės taip, kaip nurodyta ankstesniame punkte.

192    Be to, reikia priminti, kad siekiant taikyti minėtą gairių dalį, remiantis jos formuluote, taip pat reikia, kad būtų susiklosčiusi „ypatinga finansinė ir socialinė padėtis“. Remiantis teismų praktika tokią padėtį sudaro galimos baudos sumokėjimo pasekmės, ypač nedarbo padidėjimas ar atitinkamos įmonės tiekėjų ir klientų ekonominių sektorių nuosmukis (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 106 punktas).

193    Jei trijuose ankstesniuose punktuose nurodytos sąlygos įvykdytos, iš tikrųjų galima teigti, kad baudos skyrimas, kuris gali lemti atitinkamos įmonės išnykimą, prieštarauja proporcingumo principui, kurio Komisija turi laikytis kiekvieną kartą, kai nusprendžia skirti baudas pagal konkurencijos teisę (žr. šio sprendimo 44 punktą).

194    Atsižvelgiant būtent į šiuos bendrojo pobūdžio samprotavimus reikia išnagrinėti ieškovės pateikiant antrąjį ieškinio pagrindą išdėstytus argumentus.

195    Šiuo klausimu reikia iš karto konstatuoti, kad šie ieškovės argumentai susiję tiek su kaltinimais dėl procedūros, būtent dėl pareigos motyvuoti nepaisymo (žr. šio sprendimo 182 punktą), tiek su kaltinimais dėl esmės, būtent dėl faktų klaidos ir akivaizdžios Komisijos vertinimo klaidos (žr. šio sprendimo 183 punktą). Be to, ieškovė ragina Bendrąjį Teismą pasinaudoti neribota jurisdikcija skiriant baudas ir panaikinti arba sumažinti jai skirtos baudos dydį.

196    Reikia konstatuoti, kad ieškovės prašymas taikyti jos atveju gairių 35 dalį, taip pat argumentai, kuriuos ji pateikė Bendrajame Teisme ginčydama šio prašymo atmetimą, pagrįsti klaidingu minėtos dalies taikymo sąlygų suvokimu.

197    Tiesa, pateikdama prašymą atsižvelgti į tariamą nepajėgumą mokėti baudą ieškovė žinojo apie būtinybę įrodyti „ypatingos finansinės ir socialinės padėties“, kaip tai suprantama pagal šiame sprendime cituotą teismų praktiką, buvimą (žr. šio sprendimo 192 punktą), ir skyrė šiam klausimui dalį 2009 m. kovo 27 d. laiško, kuriame šis prašymas pateiktas. Ieškovė jame iš esmės nurodo argumentus, analogiškus tiems, kuriuos ji ir Slovakijos Respublika išdėstė Bendrajame Teisme (žr. šio sprendimo 180 ir 181 punktus). Šie argumentai, kurių Komisija visiškai neginčija, teisės požiūriu pakankamai įrodo gairių 35 dalyje reikalaujamos ypatingos padėties buvimą, todėl minėtos dalies taikymo sąlyga turi būti laikoma įvykdyta.

198    Tačiau pateikusi prašymą atsižvelgti į tariamą nepajėgumą mokėti baudą ieškovė, atrodo, klaidingai manė, kad šiuo klausimu pakanka tik įrodyti, jog baudos skyrimas sukels jos bankrotą. Be to, ieškovės prie atsakymo į pranešimą apie kaltinimus pridėta ir šio sprendimo 177 punkte paminėta ekspertizės ataskaita yra skirta „bendrovės NCHZ ekonominio išlikimo“ klausimui.

199    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog ieškovė šiek tiek iškraipo šios ataskaitos formuluotę, kai tvirtina, kad joje padaryta išvada, jog tam, kad ji galėtų „išgyventi kaip veiklą vykdantį įmonė“, turėtų būti įvykdytos trys sąlygos. Iš ataskaitos formuluotės matyti, kad šios sąlygos susijusios su ieškovės, kaip komercinės bendrovės, ekonominiu išlikimu. Ataskaitoje taip pat pažymėta, kad jeigu šios sąlygos nėra įvykdytos, „galima laukti reikšmingo bendrovės padėties pablogėjimo, ir ji sąlyginai greitai pasieks bankroto stadiją“. Tačiau ataskaitoje nenagrinėjamos galimo bankroto pasekmės tolesnei ieškovės įmonės veiklai ir visų pirma nekalbama apie galimybę, kad kita bendrovė savo noru arba priverstine tvarka perims visą jos turtą ir toliau vykdys veiklą.

200    Ieškovė nenagrinėjo minėto klausimo ir šio sprendimo 197 punkte nurodytame 2009 m. kovo 27 d. laiške, kuriame paminėjo ypatingas socialines ir ekonomines bylos aplinkybes ir tik pateikė naujų duomenų, kad įrodytų savo „kritinę finansinę padėtį“. Šis klausimas taip pat nebuvo keliamas ieškinyje. Tik dubliko pateikimo stadijoje ieškovė pateikė konkrečius argumentus, kad atsakytų į Komisijos teiginį, jog pateikti įrodymai, be kita ko, nepatvirtina, kad jos turtas visiškai nuvertėjo.

201    Kaip jau buvo nurodyta (žr. šio sprendimo 189 ir 190 punktus), siekiant taikyti gairių 35 dalį nepakanka įrodyti, kad atitinkama įmonė bus pripažinta bankrutavusia, jeigu jai bus skirta bauda. Pagal šios dalies formuluotę turi egzistuoti „objektyvūs įrodymai, kad baudos skyrimas <...> sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą“, o taip automatiškai nėra aptariamą įmonę eksploatuojančios bendrovės bankroto atveju. Todėl ieškovė galėtų reikalauti taikyti šią gairių dalį tik tuo atveju, jei pateiks objektyvių tokios tikimybės įrodymų, nes tai yra pagrindinė minėtos dalies taikymo sąlyga.

202    Vertinant kaltinimus, kuriuos ieškovė pateikė nurodydama šį ieškinio pagrindą, reikia turėti omenyje tokį jos klaidingą gairių 35 dalies taikymo sąlygų suvokimą.

203    Šiuo klausimu dėl tariamo Komisijos pareigos motyvuoti nepaisymo reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrįstumu, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir adresatų bei kitų asmenų, su kuriais teisės aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 2005 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brouwerij Haacht prieš Komisiją, T‑48/02, Rink. p. II‑5259, 45 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

204    Konkrečiai dėl pareigos motyvuoti, susijusios su baudos, skirtos už konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydžio nustatymu iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat matyti, kad esminiai procedūriniai reikalavimai, vienas kurių yra ši pareiga motyvuoti, tenkinami, kai Komisija savo sprendime nurodo vertinimo elementus, kuriais remdamasi nustatė pažeidimo sunkumą ir trukmę, taip pat vertinimo elementus, į kuriuos ji šiuo klausimu atsižvelgė taikydama pačiose gairėse pateiktas pavyzdines taisykles (žr. šio sprendimo 203 punkte minėto Sprendimo Brouwerij Haacht prieš Komisiją 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

205    Atsižvelgiant į šią teismų praktiką reikia konstatuoti, kad motyvai, kuriais Komisija ginčijamame sprendime motyvavo gairių 35 dalimi grindžiamo ieškovės prašymo atmetimą, yra pakankamai glausti, juose tik tvirtinama, jog ieškovės pateikta informacija neįrodo, kad skirta bauda sukels pavojų ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins turtą.

206    Jei, kaip klaidingai mano ieškovė, tikimybės, kad skyrus baudą ji bus pripažinta bankrutuojančia, pakaktų įrodyti, jog gairių 35 dalies taikymo sąlyga, būtent pavojus jos ekonominiam gyvybingumui ir visiškas turto nuvertėjimas, yra įvykdyta, be abejo, būtų galima daryti išvadą, kad ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamoji dalis, susijusi su ieškovės prašymo taikyti minėtą gairių dalį atmetimu, yra nepakankamai motyvuota.

207    Iš tikrųjų iš teismų praktikos matyti, kad sprendimo priėmimo kontekstas, kurį, be kita ko, apibūdina sprendimo autoriaus ir suinteresuotosios šalies susirašinėjimas, kai kuriomis aplinkybėmis gali sugriežtinti motyvavimo reikalavimus [2000 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kuijer prieš Tarybą, T‑188/98, Rink. p. II‑1959, 44 ir 45 punktai ir 2003 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Audi prieš VRDT (TDI), T‑16/02, Rink. p. II‑5167, 89 punktas]. Ieškovė pateikė išsamią informaciją, įskaitant ekspertizės ataskaitą, įrodančią, anot jos, kad baudos skyrimo atveju jos pripažinimas bankrutuojančia būtų labai tikėtinas ar net neišvengiamas, todėl jei Komisija ketina padaryti kitokią išvadą, ji turi pateikti bent trumpą įrodymų ir vertinimų, kuriais grindžiama jos išvada, aprašymą.

208    Juo labiau kad atsiliepime į ieškinį Komisija tvirtina, kad uoliai išnagrinėjo ieškovės finansinę padėtį, be kita ko, atliko analizę pagal „Altman Z‑score“ modelį ir remdamasi ieškovės pateiktais duomenimis apskaičiavo šio modelio numatytą bankroto tikimybės rodiklį. Ieškovės atveju šio rodiklio reikšmė buvo didesnė nei ribinė reikšmė, reiškiantį didelę bankroto tikimybę. Dėl tokio teiginio kilo šalių diskusijos dėl šio rodiklio, kuris taip pat apskaičiuotas ieškovės pateiktoje ekspertizės ataskaitoje, tačiau, kaip mano Komisija, klaidingai, dėl apskaičiavimo teisingumo ir apskritai dėl ieškovės per administracinę procedūrą pateiktos ekspertizės ataskaitos Komisijos vertinimo. Šiomis aplinkybėmis ieškovė pateikė naują savo finansinės padėties ekspertizės ataskaitą.

209    Tačiau šio sprendimo 206 punkte ieškovės padaryta prielaida nėra teisinga. Be to, kaip jau pažymėta (žr. šio sprendimo 201 punktą), norint, kad būtų taikoma gairių 35 dalis, ieškovė negali tik tvirtinti, kad, skyrus baudą, ji būtų pripažinta bankrutuojančia; ji turi taip pat paaiškinti ir įrodyti, kaip ši tikimybė sukeltų pavojų jos, kaip įmonės, ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertintų jos turtą.

210    Šis klausimas nebuvo aiškiai aptartas ieškovės prašyme taikyti minėtą gairių dalį (žr. šio sprendimo 198–200 punktus). Atitinkamai ieškovė ir Komisija nepasikeitė nuomonėmis šiuo klausimu, todėl šio sprendimo 207 dalyje minėta teismų praktika netaikytina. Šiomis aplinkybėmis Komisija, nepažeisdama pareigos motyvuoti, galėjo padaryti tik ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje nurodytą išvadą, kad pagrindinė gairių 35 dalies taikymo sąlyga, susijusi su pavojumi atitinkamos įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visišku jos turto nuvertėjimu, neįvykdyta. Todėl reikia atmesti ieškovės kaltinimą dėl pareigos motyvuoti nepaisymo.

211    Bet kuriuo atveju iš šio sprendimo 49–51 punktuose cituotos teismų praktikos matyti, kad šioje byloje Bendrasis Teismas turi ne tik patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą tiek procedūrinių reikalavimų laikymosi, tiek esmės klausimais, bet ir pasinaudoti turima neribota jurisdikcija ir pakeisti Komisijos vertinimą savuoju.

212    Neribotos Sąjungos teismo jurisdikcijos įgyvendinimas gali pateisinti papildomos informacijos, kurios pagal numatytą pareigą motyvuoti nurodyti sprendime nebūtina, pateikimą ir atsižvelgimą į ją (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo KNP BT prieš Komisiją, C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641, 40 punktas; šio sprendimo 49 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 55 punktas ir šio sprendimo 96 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 215 punktas). Prireikus, atsižvelgdamas taip pat į tokią Komisijos sprendime nepaminėtą papildomą informaciją, Sąjungos teismas, pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija, gali, be kita ko, padaryti išvadą, kad skirtos baudos dydis yra tinkamas (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 71 ir 72 punktus) net ir tada, kai Komisijos sprendimas nepakankamai motyvuotas (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, neskelbiamo Rinkinyje, 190 punktą).

213    Šiuo atveju ieškovė iš esmės ginčija Komisijos vertinimą, kuriuo vadovaudamasi ši atmetė prašymą atsižvelgti į jos nepajėgumą mokėti baudą. Šiuo klausimu ji ne tik nurodo fakto klaidą arba akivaizdžią vertinimo klaidą, bet ir prašo Bendrojo Teismo pasinaudoti turima neribota jurisdikcija. Savo ruožtu Komisija atsiliepime į ieškinį Bendrojo Teismo prašo pasinaudoti turima neribota jurisdikcija ir nekeisti baudos dydžio, jeigu šis nuspręstų, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas.

214    Šiomis aplinkybėmis, net tuo atveju, jei ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su ieškovės nurodyto prašymo atmetimu, prieš panaikinant jį konkrečiu atveju dėl šios priežasties reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, kuriais ši iš esmės ginčija šio prašymo atmetimą, siekiant nustatyti ne tik tai, ar šį atmetimą lėmė ieškovės nurodytos esminės klaidos, bet ir tai, ar pasinaudojant Bendrojo Teismo šiuo klausimu turima neribota jurisdikcija reikia panaikinti baudą ar ją sumažinti, kaip prašo ieškovė, arba nekeisti jos, kaip prašo Komisija.

215    Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad tiek prie ieškovės atsakymo į pranešimą apie kaltinimus pridėtoje ekspertizės ataskaitoje, tiek 2009 m. kovo 27 d. laiške ne tik konkrečiai nenagrinėjamas ieškovės įmonės gyvybingumo ir galimo visiško turto nuvertėjimo skyrus baudą klausimas (žr. šio sprendimo 199 ir 200 punktus), bet nėra nė vieno tokią tikimybę patvirtinančio įrodymo.

216    Antra, ieškovės ieškinyje pateikti įrodymai taip pat nepatvirtina tokios tikimybės, jie leidžia manyti priešingai, kad net bankroto atveju įmonė galėjo tęsti veiklą padidinus ieškovės kapitalą arba kitam subjektui perėmus visą jos turtą ir tęsiant veiklą. Iš tikrųjų, nepaisant aplinkybės, kad ieškovė, kaip pati teigia, „jau kurį laiką buvo prie bankroto ribos“, 2008 m. prie šios bendrovės prisijungė naujas akcininkas, o tai įrodo, jog buvo ieškovės akcijų pirkimu suinteresuotų investuotojų. Tai galima paaiškinti aplinkybe, kad, kaip tvirtina ieškovė, ji buvo gerbiama konkurentė kalcio karbido rinkoje, o finansinės problemos, su kuriomis susidūrė, nebuvo susijusios su jos konkurencingumu šioje rinkoje.

217    Trečia, tokią nuomonę patvirtina prie Komisijos atsiliepimo į ieškinį pridėto 2009 m. rugsėjo 17 d. ieškovės valdybos narių pareiškimo, skirto jos „prekybos partneriams“, tekstas. Jame pažymėta, kad prašymas pripažinti ieškovę bankrutuojančia pateiktas siekiant apsaugoti jos turtą ir užtikrinti gamybą. Valdyba pareiškia, kad ieškovė geba išlaikyti savo poziciją rinkoje, o tai „parodo gyvybingumą ir vidinius išteklius“, ir užsimena apie „bendrovės gyvybingumo atkūrimo procedūrą“, kuri jokiu būdu nekelia grėsmės jos „pajėgumui ir mokumui“.

218    Ketvirta, argumentai, kuriuos ieškovė išdėstė dublike siekdama įrodyti, kad jos likvidavimas neišvengiamas ir kad turtas visiškai nuvertėjo, taip pat nėra įtikinami. Šiuo klausimu ieškovė visų pirma atsako į Komisijos atsiliepime į ieškinį nurodytą argumentą, kad jau yra sudariusi 11 mln. EUR rezervą baudai sumokėti. Tačiau šis argumentas nėra svarbus, nes susijęs ne su galimu įmonės veiklos tęsimu pripažinus ją bankrutuojančia, o su klausimu, ar šis bankrotas yra neišvengiamas baudos skyrimo padarinys.

219    Šiuose argumentuose ieškovė taip pat nagrinėja kitus du klausimus. Pirma, ji atsako į Komisijos teiginius dėl kitos įmonės galimybės įsigyti jos turtą. Antra, ji atsako į Komisijos argumentą, pagal kurį neprašė pradėti sanavimo procedūros.

220    Dėl pirmo iš dviejų ankstesniame punkte minėtų klausimų ieškovė tvirtina, kad „sunku įrodyti, jog įvykis niekada neįvyks“, bet, kad ir kaip būtų, ji nežino nė vienos įmonės, kuri būtų norėjusi išpirkti jos turtą (ir įsipareigojimus)“. Tačiau šis klausimas grindžiamas klaidinga prielaida. Iš tiesų viso bankrutuojančios įmonės turto pardavimas siekiant tęsti jos veiklą, kaip tai siūloma šio sprendimo 189 punkte, priešingai, nei tvirtina ieškovė, nebūtinai reiškia, kad įgijėjui taip pat bus perleisti šios įmonės įsipareigojimai. Įsiskolinimus sudarančios skolos bus padengtos iš pajamų iš pardavimų. Gali būti, kad jos bus padengtos tik iš dalies, antraip bendrovė nebūtų pripažinta bankrutuojančia. Tai nepaneigia fakto, kad paprastai bendras viso bankrutuojančios bendrovės turto pardavimas siekiant tęsti jos veiklą gali duoti geresnį rezultatą nei atskiras kiekvieno turto elemento pardavimas, nes bendrai parduodant visą bankrutuojančios įmonės turtą galima parduoti nematerialųjį turtą, pavyzdžiui, reputaciją rinkoje, be to, jis leidžia suinteresuotajam pirkėjui plėtoti veiklą konkrečiame sektoriuje, nedėti pastangų, išvengti sąnaudų ir sunkumų, susijusių su visiškai naujos įmonės steigimu.

221    Šiomis aplinkybėmis pagrįstai tikimasi, kad ieškovė paaiškins, kodėl kitas subjektas šios bylos aplinkybėmis negalėjo išpirkti jos įmonės, juo labiau kad ji pati tvirtino, jog rinkoje buvo gerbiama konkurentė. Tačiau ieškovė tik pastebi, kad tai, ar ji tęs veiklą, priklauso nuo „kreditorių komiteto“ nuomonės ir jei šie nuspręstų, jog „pelningiau [būtų] parduoti bendrovės turtą, o ne tęsti jos veiklą <...>, gamyklos [būtų] uždarytos <...>, o veiklos atnaujinimas būtų susijęs su ypač dideliais finansiniais ir techniniais sunkumais“, todėl „būtų protinga manyti, kad bent dalis turto ir gamyklų nekelia jokio intereso ir dėl to visiškai praranda savo dabartinę vertę“.

222    Ieškovė šiuo atžvilgiu taip pat pateikia ekspertizės ataskaitą, kurioje padaryta išvada, kad per 10–18 savaičių gamybą galima būtų nutraukti nekeliant pavojaus darbuotojų saugumui, tačiau jos gamyklose likusios medžiagos darytų „didelį poveikį“ aplinkai ir šių gamyklų demontavimą, kurio trukmę ir sąnaudas sunku įvertinti, turėtų atlikti specialistai.

223    Reikia konstatuoti, kad ankstesniuose punktuose trumpai išdėstyti ieškovės argumentai yra neišsamūs ar net prieštaringi. Jos nurodyti argumentai, pateikta ekspertizės ataskaita leidžia manyti, kad viso ieškovės turto pardavimas siekiant tęsti veiklą yra tinkamesnis sprendimas, taip pat ir jos kreditoriams. Tačiau ieškovė nepaaiškina, kokiais motyvais remdamasis kreditorių komitetas galėtų nepaisydamas šių aplinkybių padaryti išvadą, kad rentabiliau būtų parduoti jos turtą ir nutraukti gamybą.

224    Dėl bankroto procedūros reikia pažymėti, kad atsiliepime į ieškinį Komisija pakartojo jau per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą išdėstytą argumentą. Tačiau iš šio sprendimo 5 punkte minėtos Nutarties Novácke chemické závody prieš Komisiją (25 ir 49 punktai) matyti, kad sanavimo procedūra turėjo būti pradėta iki pripažinimo bankrutuojančia. Remiantis tuo, darytina išvada, kad šis argumentas susijęs su klausimu, kaip būtų galima išvengti pripažinimo bankrutuojančia, o ne su tokio pripažinimo padariniais. Todėl jis taip pat nėra svarbus (taip pat žr. šio sprendimo 218 punktą). Kad ir kaip būtų, atsakydama į šį argumentą ieškovė tik nurodė, kad kai kurie jos kreditoriai galėjo sutikti su gelbėjimo planu tik jeigu jis būtų suderinamas su taisyklėmis dėl valstybės pagalbos, tačiau nepaaiškino, kodėl atmetama tokio suderinamumo tikimybė. Be to, ji pakartoja neaiškius ir nepatvirtintus teiginius, kad trečiosios šalys „iš esmės nebuvo suinteresuotos“ pirkti jos akcijas ar įmonę.

225    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog Komisija suklydo, kai atsisakė ginčijamame sprendime atsižvelgti į jos nepajėgumą mokėti baudą, kaip tai suprantama pagal gairių 35 dalį.

226    Ieškovės atsakymas į Bendrojo Teismo klausimą, pateiktą taikant proceso organizavimo priemones, kuriuo jos buvo paragintos papildyti su šiuo ieškinio pagrindu susijusius argumentus, visų pirma kiek tai susiję su galimybėmis parduoti visą ieškovės turtą ir tęsti veiklą, patvirtina šią išvadą.

227    Ieškovė patvirtino, kad vykdant bankroto procedūrą 2012 m. sausio 16 d. visas jos turtas, išskyrus turtą, dėl kurio sutartys pasirašytos jau pripažinus ją bankrutavusia, buvo parduotas be jokių įsipareigojimų už 2,2 mln. EUR kainą, kurią ji pavadino „menka“. Ieškovės nuomone, aplinkybė, jog ši kaina atitinka tik dalį jai skirtos baudos, patvirtina, kad jos turtas visiškai nuvertėjo.

228    Tačiau nesvarstant, ar visas ieškovės turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą, nei už jį buvo gauta faktiškai, dėl šios kainos reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju negalima kalbėti apie visišką minėto turto nuvertėjimą. Ieškovė neįrodė, kad viso turto pardavimas ir veiklos tęsimas buvo mažai tikėtinas ar net neįmanomas; atvirkščiai, ji patvirtino, kad toks pardavimas iš tikrųjų buvo.

229    Todėl darytina išvadą, kad Komisija teisingai nusprendė, jog išankstinės galimo gairių 35 dalies taikymo sąlygos ieškovės atveju nėra įvykdytos, ir pasinaudojant neribota Bendrojo Teismo jurisdikcija reikia bet kuriuo atveju nuspręsti, kad ieškovės nurodant šį pagrindą pateikti argumentai nepateisina jai skirtos baudos sumažinimo ar panaikinimo ir, atvirkščiai, pateisina jai nustatyto dydžio baudą. Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 3 straipsnio 1 dalies g punkto pažeidimu

230    Pateikdama trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad skiriant jai ginčijamame sprendime pernelyg didelę baudą gali būti iškraipyta ar panaikinta konkurencija kalcio karbido rinkoje ir pažeistas EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas. Remdamasi 1973 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimu Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją (6/72, Rink. p. 215, 23 ir 24 punktai) ieškovė tvirtina, kad iš šios nuostatos matyti, jog kai taikant iškraipoma ar panaikinama konkurencija, konkurencijos teisės normų taikymas draudžiamas, net jei tai nėra tiesiogiai numatyta pagal Sąjungos teisę. Ji mano, kad ši nuostata taikytina ne tik įmonėms, bet ir Sąjungos institucijoms, todėl patvirtindama konkurenciją iškraipančią arba panaikinančią priemonę tokia institucija pažeidžia minėtą nuostatą, net jei nepažeidžia jokios kitos Sąjungos teisės normos.

231    Nurodydama šį ieškinio pagrindą ieškovė kartoja jau nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą pateiktą teiginį, kad dėl skirtos baudos ji bus pripažinta bankrutavusia ir turės pasitraukti iš aptariamos rinkos. Be to, remdamasi konkrečiais iš ginčijamo sprendimo paimtais duomenimis ir Herfindahl‑Hirschman indeksu, kurį konkurencijos institucijos, įskaitant Komisiją, panaudojo vertindamos konkrečios rinkos koncentracijos laipsnį, ji pažymi, kad miltelinio ir granulinio kalcio karbido rinkos jau buvo labai koncentruotos. Todėl ieškovė nurodo: kadangi ji yra viena svarbiausių konkurenčių šiose rinkose, pašalinus ją iš jų padidės tikimybė, kad kitos konkurentės derins veiksmus, nepaisydamos joms skirtų baudų. Jos rinkos dalys greičiausiai bus paskirstytos tarp kitų kartelio dalyvių, o tai lems padidėjusią koncentraciją ir galiausiai konkurencijos šiose rinkose panaikinimą.

232    Konkrečiai kalbant, ieškovė vadovaujasi prielaida, kad jos turimas atitinkamų rinkų dalis užims Akzo Nobel, ir teigia, jog Herfindahl‑Hirschman indeksas tokiu atveju labai padidės. Tokia prielaida, anot jos, parodo „absurdišką ir neteisingą rezultatą“, kurį gali lemti „mechaninis ir nekompetentingas konkurencijos teisės normų“ taikymas. „Verslo milžinė“ Akzo Nobel, kuri jau turi dideles atitinkamų rinkų dalis, kuri jau buvo nubausta už dalyvavimą kituose karteliuose ir kuri buvo aktyvi ginčijamo kartelio narė, galiausiai gaus naudos iš ginčijamo sprendimo, nes ne tik buvo atleista nuo baudos, bet ir perims visus ieškovės klientus. Ieškovės nuomone, toks rezultatas aiškiai prieštarauja ne tik konkurencijos teisės tikslams, bet ir elementariems teisingumo principams.

233    Šiems argumentams negalima pritarti.

234    Pirma, argumentą dėl EB 3 straipsnio 1 dalies g punkto pažeidimo reikia atmesti.

235    Tiesa, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs šio sprendimo 230 punkte minėtame Sprendime Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją (23 ir 24 punktai), kuriuo remiasi ieškovė, šia nuostata siekiama tikslo, įtvirtinto keliose EB sutarties nuostatose, kurias ji prašo išaiškinti. Numatant EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija bendrojoje rinkoje nebūtų iškraipyta, šia nuostata labiausiai reikalaujama nenaikinti konkurencijos. Šis reikalavimas yra toks esminis, kad be jo daugelis EB nuostatų netektų prasmės. Be to, pagal šią Sutartį tam tikromis sąlygomis leidžiamiems konkurencijos apribojimams dėl priežasčių, susijusių su būtinybe derinti įvairius siekiamus tikslus, šiuo reikalavimu nustatoma riba, kurią peržengus konkurencijos iškraipymas gali kelti pavojų bendros rinkos tikslams.

236    Tačiau šie argumentai, kurie savaime yra teisingi, nėra svarbūs, kalbant apie baudos skyrimą įmonei, kuri pažeidė konkurencijos taisykles dalyvaudama įmonių susitarime ar derindama veiksmus, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Iš tikrųjų savo argumentuose ieškovė visiškai neatsižvelgia į tai, kad dėl kartelio, už kurį ginčijamame sprendime buvo skirta bauda, šioje byloje nagrinėjamose rinkose konkurencija buvo iškraipyta ar net panaikinta. Ginčijamu sprendimu siekiama ištaisyti šią situaciją, įskaitant tinkamų sankcijų skyrimą.

237    Reikia pažymėti, kad bauda, kurią Komisija skyrė konstatavusi konkurencijos taisyklių pažeidimą, yra priemonė, kuria būtent ir siekiama EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte nustatyto tikslo, todėl, jos, matyt, negalima laikyti šios nuostatos pažeidimu. Tai nepaneigia fakto, kad laikantis proporcingumo principo, kuriuo Komisija turi vadovautis šioje srityje (žr. šio sprendimo 44 ir 46 punktus), reikia vengti pernelyg didelių sankcijų, kurios nėra būtinos siekiant nustatyto tikslo. Todėl nurodant šį ieškinio pagrindą pateiktus ieškovės argumentus būtina nagrinėti atsižvelgiant tik į galimą proporcingumo principo pažeidimą.

238    Antra, siekiant juos išnagrinėti šiuo aspektu, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 186 punkte cituota nusistovėjusi teismų praktika, pagal kurią Komisija nėra įpareigota apskaičiuodama baudą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nereiškia, kad ji negali to daryti (šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 314 punktas). Būtinybė laikytis proporcingumo principo gali būti nesuderinama su baudos, kuri yra didesnė nei tinkama sankcija už nustatytą pažeidimą ir gali kelti grėsmę net atitinkamos įmonės egzistavimui, skyrimu. Juo labiau taip yra tuo atveju, kai atitinkamos įmonės pasitraukimas iš rinkos neišvengiamai darys neigiamą poveikį konkurencijai.

239    Taigi nė vienas ieškovės argumentas neleidžia daryti išvados, kad ankstesniame punkte nurodytas atvejis apima jai skirtą baudą, todėl jos dydžio nustatymas prieštarauja proporcingumo principui.

240    Viena vertus, ieškovės argumentai grindžiami prielaida, kad skyrus šią baudą ji turės pasitraukti iš atitinkamų rinkų, t. y. prielaida, kuri, atrodo, yra klaidinga dėl nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą nurodytų priežasčių (žr. šio sprendimo 215–228 punktus).

241    Kita vertus, net padarius prielaidą dėl ieškovės pasitraukimo iš atitinkamų rinkų, nė vienas jos argumentas neleidžia daryti išvados, kad tokiu atveju konkurencija šiose rinkose būtų panaikinta arba iš esmės sumažėtų.

242    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamosios dalies, kurios ieškovės visiškai neginčija, matyti, jog kalcio karbidas yra sprogus, todėl jį santykinai sunku transportuoti. Dėl šios priežasties dominuojančios arba monopolinės padėties šioje rinkoje nustatymas kelia papildomų sunkumų, nes gamintojas atitinkamoje teritorijoje turėtų turėti kelias gamyklas, kad galėtų dominuoti rinkoje.

243    Be to, grisdama teiginį, kad jos pasitraukimas iš atitinkamų rinkų lems konkurencijos šiose rinkose apribojimą ar net išnykimą, ieškovė daro prielaidą, jog Akzo Nobel perims jos klientus. Tačiau ji visiškai nepaaiškina, kodėl jos klientus galėtų perimti būtent Akzo Nobel, o ne kita tų pačių rinkų dalyvė.

244    Maža to, iš ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje pateiktos lentelės matyti, kad Akzo Nobel priklausė nuo 20 iki 25 % miltelinio kalcio karbido rinkos ir nuo 5 iki 10 % granulinio kalcio karbido rinkos. Todėl jei Akzo Nobel perimtų ieškovės klientus, ji niekaip neįgytų monopolio abiejose šiose rinkose. Be to, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamojoje dalyje nurodytos išnašos Nr. 80 matyti, kad „kontinentinėje rinkoje“, kurioje ieškovė vykdė veiklą, Akzo Nobel nebuvo pagrindinė tiekėja. Iš tikrųjų didelę turimos rinkos dalį Akzo Nobel, atrodo, užėmė dėl to, jog, kaip matyti iš tos pačios išnašos, ji buvo vienintelė „šiaurės regione“ įsikūrusi gamintoja. Ši ieškovės neginčijama informacija paneigia tiek prielaidą, kad ieškovei pasitraukus iš minėtų rinkų Akzo Nobel perims jos klientus, tiek prielaidą, kad pastaroji užims šiose rinkose dominuojančią padėtį, jeigu jai pavyktų perimti ieškovės klientus.

245    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad trečiasis ieškinio pagrindas nepagrįstas ir turi būti atmestas. Dar daugiau, pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su ieškovei skirtos baudos dydžiu, Bendrasis Teismas, kad ir kaip būtų, mano, jog šios bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į Komisijos konstatuoto pažeidimo sunkumą ir trukmę, taip pat į ieškovės ekonominius išteklius, nustatytas dydis yra tinkamas. Todėl visą ieškinį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

246    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Be to, pagal to paties straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

247    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus. Slovakijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Novácke chemické závody a.s. padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Slovakijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz Labucka Gratsias

Paskelbta 2012 m. gruodžio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su bendrųjų proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu nustatant baudos dydį

Gairės

Ginčijamas sprendimas

Dėl ieškovės pateiktų kaltinimų

– Pirminės pastabos

– Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su baudos atgrasomuoju pobūdžiu

– Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su sunkinančiomis aplinkybėmis

– Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su lengvinančiomis aplinkybėmis

– Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su Almamet skirtos baudos dyd˛io suma˛inimu

– Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su bauda tiek, kiek ji apskaičiuota proporcingai bendrai ginčijamo sprendimo adresačių apyvartai

– Dėl per teismo posėdį pateikto šeštojo kaltinimo, susijusio su pardavimų verte, į kurią reikia atsižvelgti apskaičiuojant bazinį baudos dydį

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų nesilaikymu, su fakto klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija atsisakė atsižvelgti į ieškovės nepajėgumą mokėti baudą

Gairės

Ginčijamas sprendimas

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 3 straipsnio 1 dalies g punkto pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: Proceso kalba: anglų.