GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2012 m. gruodžio 13 d.(1)
Byla C‑512/10
Europos Komisija
prieš
Lenkijos Respubliką
„Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Direktyva 91/440/EEB – Bendrijos geležinkelių plėtra – Direktyva 2001/14/EB – Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas – Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalis ir II priedas – Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnio 2 dalis – Infrastruktūros valdytojas – Organizacinis ir sprendimų priėmimo nepriklausomumas – Holdingo struktūra – Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalys – Nuolatinis finansinės pusiausvyros nebuvimas – Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 3 ir 4 dalys – Infrastruktūros valdytojui skirtų skatinamųjų priemonių nebuvimas – Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis – Mokesčio už minimalų prieigos paketą apskaičiavimas“
I – Įžanga
1. Ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440/EEB(2) su pakeitimais, padarytais Direktyva 2007/58/EB(3) (toliau – Direktyva 91/440), 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą, Direktyvos 2001/14/EB(4) (toliau – Direktyva 2001/14) 4 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalimis, bei Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Lenkijos Respublika prašo atmesti Komisijos pareikštą ieškinį.
2. Šioje byloje nagrinėjamas vienas iš kelių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo(5), Komisijos pareikštų 2010 ir 2011 m. dėl valstybių narių įgyvendinamų direktyvų 91/440 ir 2001/14, kurių pagrindinis tikslas yra užtikrinti tinkamą ir nediskriminacinę geležinkelio įmonių prieigą prie infrastruktūros, t. y. prie geležinkelių tinklo. Tokie ieškiniai pareikšti pirmą kartą, todėl Teisingumo Teismui pirmą kartą suteikiama galimybė įvertinti geležinkelių liberalizaciją Europos Sąjungoje ir, konkrečiai kalbant, išaiškinti tai, ką įprasta vadinti „pirmuoju geležinkelių paketu“.
3. 2012 m. rugsėjo 6 d. jau pateikiau išvadas byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Portugaliją, ir minėtose bylose Komisija prieš Vengriją, Komisija prieš Ispaniją, Komisija prieš Austriją, Komisija prieš Vokietiją. Be šios išvados, šiandien pateikiu išvadas minėtose bylose Komisija prieš Čekijos Respubliką, Komisija prieš Prancūziją, Komisija prieš Slovėniją ir Komisija prieš Liuksemburgą. Kadangi ši byla susijusi su panašiais kaltinimais, kuriuos jau turėjau galimybę išnagrinėti minėtose išvadose, tik nurodysiu svarbius šių išvadų punktus, tačiau nekartosiu visų jose išdėstytų argumentų.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisės aktai
1. Direktyva 91/440
4. Direktyvos 91/440 6 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad su geležinkelio įmonių teikiamomis transporto paslaugomis susijusios veiklos ir su geležinkelių infrastruktūros valdymu susijusios veiklos pelno bei nuostolių sąskaitos ir balansai būtų tvarkomi ir skelbiami atskirai. Valstybinės lėšos, skirtos vienai iš šių dviejų veiklos sričių, negali būti perkeltos į kitą sritį.
Šių dviejų veiklos sričių sąskaitos tvarkomos taip, kad atsispindėtų šis draudimas.
2. Valstybės narės taip pat gali numatyti, kad dėl minėto atskyrimo vienoje įmonėje turės būti įsteigti atskiri padaliniai, arba kad infrastruktūrą valdys atskiras subjektas.
3. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad II priede išvardytos funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar firmoms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelių transporto paslaugų. Nepriklausomai nuo organizacinių struktūrų, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas.
Tačiau rinkti mokesčius ir pareigą valdyti geležinkelių infrastruktūrą, t. y. tvarkyti reikalus, susijusius su investicijomis, technine priežiūra ir finansavimu, valstybės narės gali pavesti geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai.“
5. Direktyvos 91/440 II priede išvardytos jos 6 straipsnio 3 dalyje nurodytos esminės funkcijos:
– sprendimų dėl geležinkelių įmonių licencijavimo, įskaitant individualių licencijų suteikimą, rengimas ir priėmimas,
– sprendimų, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas,
– sprendimų, susijusių su infrastruktūros mokesčių ėmimu, priėmimas ir
– teikiant tam tikras paslaugas reikalingų įsipareigojimų teikti viešąsias paslaugas laikymosi stebėjimas.
6. Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta:
„3. Deramai atsižvelgdamos į Sutarties 73, 87 ir 88 straipsnius, valstybės narės gali infrastruktūros valdytojui skirti dar ir veiklos uždavinius, apimtį ir finansinius poreikius atitinkantį finansavimą, ypač tam, kad būtų skirta lėšų naujoms investicijoms.
4. Laikydamasis valstybės nustatytos bendrosios politikos infrastruktūros valdytojas parengia verslo planą, įskaitant investicijų ir finansines programas. Planas rengiamas siekiant užtikrinti optimalų ir veiksmingą infrastruktūros panaudojimą ir plėtrą, užtikrinant finansinę pusiausvyrą ir numatant priemones šiems tikslams pasiekti.“
2. Direktyva 2001/14
7. Direktyvos 2001/14 11 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„Mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų visoms įmonėms užtikrinti vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros ir kiek galima labiau siekti teisingai ir nediskriminuojant patenkinti visų naudotojų ir vežimo rūšių poreikius.
<...>
Mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų sudaryti sąlygas sąžiningai konkurencijai teikiant geležinkelių paslaugas.“
8. Šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šiame skyriuje aprašytas funkcijas, išskyrus mokesčių surinkimo, vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma mokesčių surinkimo įstaiga.“
9. Pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnį:
„1. Valstybės narės nustato sąlygas, įskaitant tam tikrais atvejais išankstinius mokėjimus, siekdamos užtikrinti, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo iš infrastruktūros mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas.
<...>
2. Tinkamai atsižvelgiant į saugą bei infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą ir gerinimą, infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį.
3. Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyta nuostata būtų įgyvendinta arba kompetentingos institucijos ir infrastruktūros valdytojo sutartimi, sudaryta ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant tinkamas reikiamų galių reguliavimo priemones.
<...>“
10. Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Nepažeidžiant šio straipsnio 4 ar 5 dalies arba 8 straipsnio nuostatų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.“
11. Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:
„Siekdama visiškai kompensuoti infrastruktūros valdytojo patirtas išlaidas, valstybė narė, remdamasi veiksmingais, skaidriais ir nediskriminuojančiais principais, garantuodama optimalų konkurencingumą, ypač tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais, gali, jei rinka pajėgi tai pakelti, taikyti antkainius. Mokesčių ėmimo sistemoje turi būti atsižvelgta į geležinkelio įmonių pasiektą produktyvumo padidėjimą.
Tačiau neleistina, kad dėl mokesčių dydžio infrastruktūra negalėtų naudotis tie rinkos segmentai, kurie gali apmokėti bent jau tiesiogines suteiktos vežimo geležinkeliais paslaugos išlaidas ir dar tokį grąžos koeficientą, kokį gali pakelti rinka.“
12. Pagal Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 2 dalį:
„Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ir šiame skyriuje aprašytas funkcijas vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma pajėgumų paskirstymo įstaiga.“
B – Lenkijos teisės aktai
1. 2000 m. rugsėjo 8 d. įstatymas
13. 2000 m. rugsėjo 8 d. Įstatymo dėl valstybės įmonės Polskie Koleje Państwowe pardavimo, reorganizavimo ir privatizavimo (ustawa z dnia 8 września 2000 r. o komercjalizacji, restrukturyzacji i prywatyzacji przedsiębiorstwa państwowego «Polskie Koleje Państwowe»)(6) su pakeitimais (toliau – 2000 m. rugsėjo 8 d. įstatymas) 15 straipsnyje nurodyta:
„1. PKP SA įsteigia akcinę bendrovę, atsakingą už geležinkelio linijų valdymą, kurios pavadinimas PKP Polskie Linie Kolejowe Spółka Akcyjna (toliau – PLK SA).
2. PLK SA nuo jos įregistravimo komercijos registre dienos perima PKP SA teises ir pareigas geležinkelio linijų valdymo srityje, kaip tai suprantama pagal 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą įstatymą.
2a. Tol, kol PLK SA gauna valstybės lėšų jos investicijoms į infrastruktūrą finansuoti, šios bendrovės akcijos nesuteikia teisės gauti dividendų.
3. PLK SA atliekamas geležinkelio linijų valdymas taip pat apima 1997 m. birželio 27 d. Geležinkelių transporto įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nurodytas užduotis, kurias vykdo geležinkelių apsaugos darbuotojai, kurie yra PLK SA organizacinės struktūros dalis.
4. PLK SA tampa linijų valdytoja, kaip tai suprantama pagal 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą įstatymą.
4a. PLK SA valdo geležinkelio linijas ir kitus geležinkelių infrastruktūros objektus, nurodytus [2003 m. kovo 28 d. Geležinkelių transporto įstatyme (ustawa z dnia 28 marca 2003 r. o transporcie kolejowym)(7) su pakeitimais (toliau – Geležinkelių transporto įstatymas)], išskyrus pastatus ir statinius, skirtus keleiviams ir prekėms vežti, bei tokių pastatų ir statinių užimamus žemės sklypus.
4b. 4a dalyje nurodyta išimtis neapima statinių, esančių žemės sklypuose, kurie yra sudedamoji geležinkelių linijų dalis.
5. Už transportą atsakingas ministras tvirtina PLK SA įstatus ir jų pakeitimus.
6. PLK SA visuotinis akcininkų susirinkimas iš asmenų, kuriuos siūlo už transportą atsakingas ministras, skiria PLK SA stebėtojų tarybos narius. PLK SA stebėtojų tarybos narių skaičius nustatomas įstatuose.
7. Valstybės biudžeto išlaidomis, konkrečiais metais skirtomis nacionalinės svarbos geležinkelio linijoms finansuoti, didinamas PLK SA įstatinis kapitalas; su įstatinio kapitalo padidinimu susijusios akcijos priklauso Valstybės iždui, atstovaujamam už transportą atsakingo ministro.
8. Nepažeidžiant 8a dalies, PKP SA ir Valstybės iždui priklausančios PLK SA akcijos negali būti parduotos.
8a. PKP SA priklausančios PLK SA akcijos gali būti parduotos tik Valstybės iždui.
9. PKP SA privatizavus arba likvidavus, PKP SA priklausančias PLK SA akcijas perima Valstybės iždas, atstovaujamas už transportą atsakingo ministro. PKP SA privatizavus, PKP SA įstatinis kapitalas sumažinamas anuliuojant akcijų skaičių, kurių vertė yra lygi Valstybės iždo perimtų PLK SA akcijų nominaliajai vertei.“
2. Geležinkelių transporto įstatymas
14. 2003 m. kovo 28 d. Geležinkelių transporto įstatymo (ustawa z dnia 28 marca 2003 r. o transporcie kolejowym)(8) su pakeitimais (toliau – Geležinkelių transporto įstatymas) 5 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:
„1. Geležinkelių infrastruktūros valdymas apima:
1) geležinkelių infrastruktūros statybą ir priežiūrą;
2) traukinių eksploatavimą geležinkelio linijomis;
3) geležinkelių infrastruktūros būklės, užtikrinančios visiškai saugų traukinių eksploatavimą, išlaikymą;
4) traukinio linijų suteikimą naudoti traukinių eismui geležinkelio linijomis ir susijusių paslaugų teikimą;
5) nekilnojamojo turto, kuris yra geležinkelių infrastruktūros dalis, valdymą.
2. Infrastruktūros valdytojas (toliau – valdytojas) valdo geležinkelių infrastruktūrą ir užtikrina jos plėtrą ir atnaujinimą.
3. Valdytojas neturi teisės teikti vežimo geležinkeliais paslaugų, išskyrus technologines paslaugas savo reikmėms, atsižvelgiant į 4 dalį.“
15. Pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalį:
„Geležinkelių transporto tarnybos pirmininko (toliau – GTT pirmininkas) kompetencija geležinkelių transporto reguliavimo srityje yra:
1) tvirtinti ir koordinuoti mokesčius už naudojimąsi suteiktomis traukinio linijomis, taip pat tikrinti jų atitikimą tokių mokesčių nustatymo taisyklėms;
<...>
3) kontroliuoti, kad valdytojai laikytųsi vienodo požiūrio į visus vežėjus geležinkeliais, ypač kai nagrinėjamos paraiškos skirti traukinio linijas ir nustatomi mokesčiai;
4) kontroliuoti, ar valdytojas teisingai nustatė pagrindinius mokesčius už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ir papildomus mokesčius už suteiktas paslaugas;
5) nagrinėti vežėjų geležinkeliais skundus, susijusius:
<...>
b) su traukinio linijų suteikimu ir mokesčiais už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra <...>“
16. Geležinkelių transporto įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„GTT pirmininkas, priimdamas sprendimą, nurodo per nustatytą terminą pašalinti visus neatitikimus, jei buvo pažeistos nuostatos, susijusios su valdytojų, vežėjų geležinkeliais ir geležinkelio atšakų naudotojų pareigomis geležinkelių transporto saugos srityje <...>“
17. Pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1–8 dalis:
„1. Valdytojas nustato mokesčių, vežėjų geležinkeliais mokėtinų už naudojimąsi infrastruktūra, dydį.
2. Pagrindinis mokestis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra nustatomas atsižvelgiant į valdytojo išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl vežimo geležinkeliais paslaugos.
3. Mokestį už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra sudaro pagrindinis mokestis ir papildomi mokesčiai.
3a. Valdytojas, nustatydamas pagrindinį mokestį, taiko atskirą mokestį už:
1) minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą, kuris apima šio įstatymo priedo I dalies 1 punkte nurodytas paslaugas;
2) prieigą prie su traukinių priežiūra susijusių įrenginių, kuri apima šio įstatymo priedo I dalies 2 punkte nurodytas paslaugas.
4. Pagrindinis mokestis už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą apskaičiuojamas padauginus traukinių ridą ir vienetinius tarifus, nustatytus pagal geležinkelio linijos kategoriją ir traukinio tipą, atskirai už keleivių ir prekių vežimą.
4a. Valdytojas gali taikyti minimalų pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinį tarifą. Minimalus tarifas taikomas tokiomis pačiomis sąlygomis visiems keleivių vežėjams geležinkeliais už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra, susijusį su pagal viešųjų paslaugų sutartį vykdoma veikla.
<...>
4c. Pagrindinis prieigos prie įrangos, susijusios su traukinių priežiūra, mokestis apskaičiuojamas padauginus užsakytas paslaugas ir atitinkamus vienetinius tarifus, kurių dydis priklauso nuo šio įstatymo priedo I dalies 2 punkte nurodytų paslaugų rūšies.
5. Pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinis tarifas nustatomas traukiniui už vieną nuvažiuotą kilometrą.
5a. Valdytojas, nustatydamas pagrindinio mokesčio vienetinius tarifus, iš planuojamų geležinkelių infrastruktūros suteikimo naudotis vežėjams geležinkeliais išlaidų sumos atima subsidijas, planuojamas skirti infrastruktūrai atnaujinti ir prižiūrėti iš valstybės ar vietos valdžios institucijų biudžeto, ir lėšas, planuojamas skirti iš Geležinkelių fondo.
<...>
5c. Keleivių vežimo geležinkeliais pagal viešųjų paslaugų sutartį traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu, kaip tai suprantama pagal 30 straipsnio 5 dalį, pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų didinimas negali viršyti infliacijos indekso, numatyto atitinkamų metų biudžeto įstatymo projekte.
6. Valdytojas privalo pagal galiojančią tvarką viešai paskelbti atskirai keleivių vežimo ir prekių vežimo pagrindinio mokesčio ir papildomų mokesčių dydžius ir rūšis.
7. Pagrindinio mokesčio ir papildomų mokesčių, išskyrus mokesčius už naudojimąsi traukos srove, vienetiniai tarifai, taip pat jų dydžių apskaičiavimai perduodami GTT pirmininkui.
8. GTT pirmininkas patvirtina tarifus per 30 dienų nuo jų gavimo arba atsisako juos tvirtinti, jeigu nustato 2–6 dalyse, 34 straipsnyje arba 35 straipsnyje nurodytų taisyklių pažeidimų.“
18. Geležinkelių transporto įstatymo 38a straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Už transportą atsakingas ministras gali iš valstybės biudžeto arba Geležinkelių fondo bendrai finansuoti geležinkelių infrastruktūros atnaujinimo ir priežiūros išlaidas, kad būtų sumažintos naudojimosi išlaidos ir mokesčių dydis, jei valdytojas suteikia infrastruktūrą naudotis pagal įstatyme nustatytus principus.
2. 1 dalyje nurodyta užduotis vykdoma pagal už transportą atsakingo ministro ir valdytojo sutartį, sudarytą 3 metų arba ilgesniam laikotarpiui.“
3. Įstatymas dėl kovos su nesąžininga konkurencija
19. 1993 m. balandžio 16 d. Įstatymo dėl kovos su nesąžininga konkurencija (ustawa o zwalczaniu nieuczciwej konkurencji)(9) su pakeitimais 3 straipsnyje numatyta:
„1. Nesąžininga konkurencija yra veiksmai, prieštaraujantys teisei arba geriems papročiams, dėl kurių kyla pavojus arba pažeidžiami kitos įmonės arba kliento interesai.
2. Nesąžiningos konkurencijos veiksmai visų pirma yra: <...> verslo paslapčių pažeidimas, skatinimas nutraukti arba nevykdyti sutarties, <...> šmeižimas arba nesąžiningas gyrimas, trukdymas patekti į rinką, viešąsias funkcijas vykdančio asmens korupcija <...>“
4. Darbo kodeksas
20. 1974 m. birželio 26 d. Įstatymo dėl darbo kodekso (ustawa z dnia 26 czerwca 1974 r. Kodeks pracy)(10) su pakeitimais 100 straipsnyje nurodyta:
„<...>
2. Darbuotojas visų pirma privalo:
<...>
4) ginti įmonės interesus, saugoti jos turtą ir užtikrinti informacijos, kurią atskleidus gali būti padaryta žala darbdaviui, konfidencialumą,
5) laikytis konfidencialumo reikalavimų, nustatytų konkrečiose nuostatose,
<...>“
III – Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme
21. 2007 m. gegužės 10 d. Komisijos tarnybos pateikė klausimyną Lenkijos valdžios institucijoms, taip siekdamos patikrinti, kaip Lenkijos Respublika perkėlė pirmojo geležinkelių paketo direktyvas. Šios institucijos į jį atsakė 2007 m. liepos 5 d.
22. 2008 m. birželio 26 d. Komisija, remdamasi Lenkijos Respublikos pateikta informacija, išsiuntė šiai valstybei narei oficialų pranešimą ir pareikalavo įgyvendinti įsipareigojimus pagal pirmojo geležinkelių paketo direktyvas. Pagrindiniai nurodyti pažeidimai susiję su subjekto, vykdančio esmines funkcijas, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 91/440 II priedą, nepriklausomumo stoka ir prieigos prie infrastruktūros mokesčių rinkimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį, skaitomą kartu su šios direktyvos 30 straipsnio 3 dalimi. 2008 m. rugpjūčio 26 d. Lenkijos Respublika atsakė į Komisijos oficialų pranešimą.
23. 2009 m. spalio 9 d. Komisija išsiuntė Lenkijos Respublikai pagrįstą nuomonę ir apkaltino ją nesiėmus priemonių, reikalingų geležinkelių infrastruktūros valdytojo nepriklausomumui nuo vežėjų geležinkeliais užtikrinti, taip pat užtikrinti, kad būtų laikomasi Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalių, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalimis, bei Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. 2009 m. gruodžio 9 d. Lenkijos Respublika atsakė į minėtą pagrįstą nuomonę ir paneigė, kad neįvykdė Komisijos nurodytų įsipareigojimų.
24. Šiomis aplinkybėmis 2010 m. spalio 26 d. Komisija pareiškė šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
25. 2011 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai ir Italijos Respublikai leista įstoti į bylą palaikyti Lenkijos Respublikos reikalavimų.
26. Komisijos, Lenkijos Respublikos ir Čekijos Respublikos atstovai dalyvavo 2012 m. rugsėjo 20 d. vykusiame teismo posėdyje.
IV – Ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo analizė
A – Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo stoka
1. Šalių argumentai
27. Komisijos teigimu, Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad esmines funkcijas, kurias atlieka infrastruktūros valdytojas, turi vykdyti subjektas, nepriklausomas nuo geležinkelio įmonių ne tik teisiškai, bet ir ekonomiškai. Jei esmines funkcijas vykdo bendrovė, priklausoma nuo holdingo, kuriam priklauso geležinkelių transporto paslaugų teikėjai, tokia bendrovė yra tos pačios „įmonės“ dalis, kaip ir minėti paslaugų teikėjai, nebent įrodoma, kad tokia bendrovė gali laisvai veikti nepriklausomai nuo jų.
28. Komisijos teigimu, bendrovei, priklausomai nuo geležinkelių holdingo, atliekant esmines funkcijas gali būti laikomasi nepriklausomumo reikalavimų, nustatytų Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalyje bei 14 straipsnio 2 dalyje, jei yra mechanizmas, kuriuo užtikrinamas tikras minėtos bendrovės sprendimų priėmimo savarankiškumas holdingo atžvilgiu, ir holdingas negali kontroliuoti tokios bendrovės sprendimų.
29. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad Komisijos tarnybų darbo dokumento SEC(2006) 530 5 priede, pridėtame prie pirmojo geležinkelių paketo įgyvendinimo ataskaitos(11) (toliau – Darbo dokumento SEC(2006) 530 5 priedas), ji pateikė kriterijus, pagal kuriuos ji vertins infrastruktūros valdytojų, integruotų į nacionalinius geležinkelių holdingus, nepriklausomumą.
30. Tačiau Lenkijos Respublika nenumatė veiksmingų mechanizmų, kuriais būtų galima užtikrinti infrastruktūros valdytojo, vykdančio esmines funkcijas, organizacinį ir sprendimų priėmimo nepriklausomumą.
31. Savo ruožtu Lenkijos Respublika apskritai kaltina Komisiją tuo, kad ji neatliko nacionalinės teisės nuostatų analizės ir neįrodė, kad šiomis nuostatomis neužtikrinamas pakankamas nepriklausomumas siekiant garantuoti vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros laikantis Direktyva 91/440 siekiamo tikslo.
32. Lenkijos Respublika konkrečiai tvirtina, kad Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalimi, kuria nedraudžiama, jog įstaiga, kuriai pavestos esminės funkcijos, priklausytų tokiam holdingui kaip i PKP grupė, tik reikalaujama, kad būtų pasiektas tikslas užtikrinti vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros. Tačiau Komisija nepateikė jokių faktinių ar teisinių argumentų, kad šis tikslas nebuvo pasiektas Lenkijoje.
33. Dėl Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies Lenkijos Respublika tvirtina, kad šiose nuostatose nurodomas valdytojo teisinis, organizacinis ir sprendimų priėmimo nepriklausomumas, tačiau šios sąvokos neapibrėžiamos ir neminimas ekonominis nepriklausomumas. Šios valstybės narės teigimu, šios sąvokos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į minėtos direktyvos tikslą, kurį Lenkijos Respublika visiškai pasiekė.
34. Dėl Darbo dokumento SEC(2006) 530 5 priedo Lenkijos Respublika pažymi, kad šis dokumentas buvo paskelbtas praėjus daugeliui metų po Direktyvos 91/440 paskelbimo ir šios direktyvos perkėlimo termino pabaigos bei praėjus trejiems metams po Direktyvos 2001/14 perkėlimo termino pabaigos.
35. Dėl infrastruktūros valdytojo PLK SA padėties Lenkijos Respublika ginčija Komisijos argumentus, kad ši įmonė nėra nepriklausoma, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalį.
36. Italijos Respublika įstojimo į bylą paaiškinime tvirtina, kad tikslas užtikrinti, jog esminės funkcijos būtų pavestos įstaigoms ar įmonėms, kurios pačios neteikia geležinkelių transporto paslaugų, aiškiai pasiekiamas esant organizaciniam holdingo modeliui, jei minėtos funkcijos priskiriamos atskirai bendrovei, kuri vykdo tik infrastruktūros valdymo veiklą ir pati neteikia geležinkelių transporto paslaugų. Įvykdžiusios šį reikalavimą, valstybės narės gali, įgyvendindamos direktyva joms suteiktą diskreciją ir laikydamosi subsidiarumo principo, leisti nacionalinėms geležinkelių grupėms nustatyti savo struktūrą pagal, kaip jos pačios mano, tinkamiausius būdus, taip pat nustatyti grupės struktūras, kontroliuojamas bendro holdingo.
37. Komisija atsiliepime į Italijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimą atsako, kad esminių funkcijų pavedimas įstaigoms ar įmonėms, kurios pačios neteikia geležinkelių transporto paslaugų, savaime nėra Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies tikslas, tačiau jis reikalingas užtikrinti, kad būtų garantuota vienoda ir nediskriminacinė prieiga prie infrastruktūros. Siekiant visoms susijusioms įstaigoms, nepriklausančioms holdingui, užtikrinti vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros, nepakanka tik teisiškai atskirti įstaigą, atliekančią esmines funkcijas, nuo geležinkelio įmonių, t. y. holdingo viduje įsteigti nuo geležinkelio įmonių atskirtą bendrovę, kuriai būtų pavesta vykdyti esmines funkcijas. Be to, holdingo atveju labai svarbu sukurti mechanizmą, kuriuo būtų užtikrintas tokios įstaigos sprendimų priėmimo nepriklausomumas kitų holdingo bendrovių (geležinkelio įmonių ir jų patronuojančiosios bendrovės) atžvilgiu.
2. Pirmojo kaltinimo nagrinėjimas
38. Taigi, kaip jau nurodžiau išvadoje byloje Komisija prieš Austriją(12), Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalies ir II priedo bei Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriose numatyta įstaigos, atsakingos už esmines funkcijas, nepriklausomumo pareiga, negali būti pagrįstas aiškinimas, kad valstybės narės, pasirinkusios holdingo bendrovės modelį, privalo priimti įstatymus ar kitus teisės aktus arba imtis sutartinių priemonių, atitinkantis aiškinimą, Komisijos pateiktą Darbo dokumento SEC(2006) 530 5 priede.
39. Todėl nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusį su neteisingu ar nevisišku minėtų Direktyvos 2001/14 nuostatų perkėlimu, Lenkijos Respublikos negalima kaltinti tuo, kad nepriėmė specialių taisyklių:
– kuriomis draudžiama PKP SA, nuo jos priklausomų įmonių ir geležinkelių transporto įmonių valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, valdymo organų nariams ir darbuotojams eiti pareigas PLK SA valdyboje ir stebėtojų taryboje tiek vykdant įgaliojimus, tiek pakankamai ilgą laiką jiems pasibaigus; tai taip pat taikoma asmenims, einantiems tokias pačias pareigas PLK SA ir turintiems tokius pačius ryšius su kitomis grupės bendrovėmis,
– kuriomis sukuriamas tinkamas mechanizmas abipusiam subjektų, vežančių geležinkeliais ir valdančių infrastruktūrą, nepriklausomumui užtikrinti,
– kuriomis numatomas prieigos prie informacinių sistemų apsaugos mechanizmas siekiant užtikrinti subjekto, atsakingo už esmines funkcijas, nepriklausomumą vykdant šias funkcijas ir
– kuriomis nustatomi apribojimai, taikomi subjekto, atsakingo už esmines funkcijas, darbuotojų ir kitų holdingo kontroliuojamų subjektų ryšiams.
40. Reikia konstatuoti, kad Komisijos kaltinimas susijęs ne su neteisingu Direktyvos 91/440 ir Direktyvos 2001/14 taikymu, o su nevisišku minėtų Sąjungos teisės aktų perkėlimu. Be to, Komisija nepateikė konkrečių įrodymų, kad įstaigos, atsakingos už esmines funkcijas, nepriklausomumo reikalavimo praktikoje nesilaikoma.
41. Tai, kad dabar tam tikri asmenys tuo pat metu yra PKP SA ir vežėjų geležinkeliais organų nariai, tačiau taip nėra PLK SA atveju, mano nuomone, patvirtina Lenkijos Respublikos poziciją, jog Lenkijos valstybės iždas užtikrina infrastruktūros valdytojo nepriklausomumą priimant sprendimus dėl skyrimo į PKP grupės organus. Reikia pridurti, kad Valstybės iždas valdo 100 % PKP SA, patronuojančiosios grupės bendrovės, akcijų ir kad už transportą atsakingas ministras PLK SA visuotiniam akcininkų susirinkimui teikia savo kandidatų į stebėtojų tarybą sąrašą. Tokie valdymo modeliai prieštarauja įtarimui, kad PKP SA, kaip patronuojančioji bendrovė, kontroliuodama PLK SA valdymą galėtų kelti grėsmę infrastruktūros valdytojo nepriklausomumui.
42. Dėl Komisijos teiginių, susijusių su, viena vertus, Įstatymo dėl kovos su nesąžininga konkurencija bendrovių grupėje ir, kita vertus, Darbo kodekso 100 straipsnio netaikymu ir tariamu neveiksmingumu, siekiant apsaugoti infrastruktūros valdytojo nepriklausomumą, manau, kad Komisijai nepavyko įrodyti, kad Lenkijos Respublikos paaiškinimai šiuo atžvilgiu yra neteisingi.
43. Be to, vadovaujantis argumentais, kuriais rėmiausi byloje Komisija prieš Austriją, šioje byloje man neatrodo pagrįsta iš valstybės narės reikalauti, kaip tai daro Komisija, priimti papildomas taisykles, jei susiję asmenys ex hypotesi nesilaiko esamų teisinių pareigų, nustatytų bendruosiuose teisės aktuose, kuriuos valstybė narė priėmė siekdama apsaugoti dukterinės bendrovės nepriklausomumą(13). Tačiau ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo negali būti pagrįstas paprasta prielaida, kad infrastruktūros valdytojo darbuotojai ir vadovybė gali pažeisti teisės aktų nuostatas, o dėl to atitinkamai valstybei narei atsiranda pareiga priimti išsamesnes specialias taisykles.
44. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmąjį Komisijos kaltinimą.
B – Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su nuolatiniu finansinės pusiausvyros nebuvimu
1. Šalių argumentai
45. Komisija kaltina Lenkijos Respubliką, kad ši nesiėmė tinkamų priemonių laiku užtikrinti infrastruktūros valdytojo, t. y. PLK SA, finansinei pusiausvyrai. Taigi tokiu neveikimu pažeidžiami įsipareigojimai pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalimis. Dėl šio aspekto Komisija patikslina, kad iš Lenkijos vyriausybės atsakymo į pagrįstą nuomonę darytina išvada, kad tik 2012 m. bus išlaikyta išlaidų ir pajamų pusiausvyra.
46. Lenkijos Respublika tvirtina, kad infrastruktūros valdytojo finansinė pusiausvyra pasiekiama atsižvelgus į veiklos rezultatus prieš atskaitant nusidėvėjimą. Tačiau iš Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies visiškai nematyti, kad finansinė pusiausvyra turi būti pasiekta įtraukiant nusidėvėjimo išlaidas, ypač susijusias su geležinkelio linijomis, kurios yra ar ateityje bus likviduotos, taigi į jų galimo atnaujinimo išlaidas nebuvo atsižvelgta nustatant prieigos prie infrastruktūros mokesčius.
2. Antrojo kaltinimo nagrinėjimas
47. Pirmiausia primenu, kad šis Komisijos kaltinimas susijęs beveik su tomis pačiomis problemomis, kurios buvo aptartos nagrinėjant antrąjį kaltinimą byloje, kurioje priimtas Sprendimas Komisija prieš Portugaliją(14).
48. Tačiau byloje Komisija prieš Portugaliją Komisijos kaltinimas buvo susijęs su Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad Portugalijos Respublika nesiėmė būtinų priemonių, reikalingų minėtuose straipsniuose nurodytiems įsipareigojimams įvykdyti. Pagal minėtas nuostatas valstybės narės privalo nustatyti tinkamas sąlygas užtikrinti, kad būtų išlaikyta infrastruktūros valdytojo sąskaitų pusiausvyra. Taigi, kaip nurodžiau išvadoje toje byloje(15), remiantis Portugalijos Respublikos patektais paaiškinimais atsakant į antrąjį Komisijos kaltinimą, darytina aiški išvada, kad, nepaisant šiuo tikslu nacionalinės teisės aktuose numatytų pareigų, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Portugalijos Respublika nebuvo priėmusi reikiamų priemonių įgyvendinti pareigoms, nustatytoms Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje.
49. Tačiau šioje byloje Lenkijos Respublika tvirtina, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojui suteikė pakankamą vis didesnį finansavimą, o Komisijos nurodytas sąskaitų pusiausvyros nebuvimas paaiškinamas infrastruktūros, ypač linijų, kurios bus likviduotos, nusidėvėjimo išlaidomis. Taigi Lenkijos Respublika pritaria tokiam Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies aiškinimui, kad pagal šią nuostatą valstybė narė privalo ne pasiekti pelno (nuostolių) ataskaitų pusiausvyrą, o tik suteikti būtiną finansavimą, kad būtų išlaikyta veiklos rezultatų prieš atskaitant nusidėvėjimą pusiausvyra.
50. Taigi esminis ginčo klausimas yra minėtos nuostatos aiškinimas. Iš tiesų, pirma, Komisija neneigia, kad Lenkijos Respublika suteikė finansavimą, kad būtų pagerinta ekonominė ir finansinė infrastruktūros valdytojo padėtis, ir šiuo tikslu ėmėsi priemonių. Tačiau Komisija tvirtina, kad toks finansavimas nebuvo pakankamas atsižvelgiant į priemones, kuriomis siekiama patikimai pašalinti finansinės pusiausvyros nebuvimo priežastis, kaip antai nepelningų geležinkelių maršrutų dalies panaikinimą.
51. Antra, reikia pažymėti, kad naujoje pirmojo geležinkelių teisės aktų paketo redakcijoje, kurią Komisija pasiūlė 2010 m.(16), Komisija ketina sujungti Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalis ir taip įtvirtinti naują nuostatą, atitinkančią pakeisto teksto 8 straipsnio 3 dalį. Be to, Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalis su tam tikrais pakeitimais būtų perkelta į minėto 8 straipsnio 4 dalį(17).
52. Naujos redakcijos direktyvos teksto, kurį 2012 m. liepos 3 d. per antrąjį svarstymą patvirtino Parlamentas, 8 straipsnio 4 dalies projektas išdėstytas taip:
„Valstybės narės užtikrina, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį, neviršijantį penkerių metų, infrastruktūros valdytojo pelno (nuostolių) ataskaitoje būtų bent išlaikytas balansas tarp, viena vertus, iš infrastruktūros mokesčių gautų pajamų, papildomų pajamų iš kitos komercinės veiklos, negrąžinamų pajamų iš privačių šaltinių ir valstybės skirtų lėšų, įskaitant atitinkamais atvejais išankstinius valstybės mokėjimus, ir, kita vertus, infrastruktūros išlaidų.“(18)
53. Taigi aišku, kad įsigaliojus minėtai nuostatai turėtų būti išlaikyta būtent pelno (nuostolių) ataskaitos pusiausvyra. Tačiau pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę reikia išsiaiškinti, ar tai jau taikytina pagal direktyvas 2001/14 ir 91/440. Neatsižvelgiant į poziciją, kurios galima laikytis šiuo klausimu, nagrinėjamų nuostatų formuluotė nėra vienareikšmė.
54. Pirmiausia pažymiu, kad, skirtingai nuo Sąjungos apskaitos direktyvų (žr., pavyzdžiui, Direktyvą 78/660/EB)(19), kuriose vartojami terminai „savikaina“ (prancūzų k. „coût“), „reikalavimai“ („charge“)“ ir net „sąnaudos“ (prancūzų k. „frais“) (bet ne „išlaidos“ (prancūzų k. „dépenses“)), Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „infrastruktūros išlaidos“ (prancūzų k. „dépenses d’infrastructure“)(20). Net jei tai yra paprastas terminų pasirinkimas, neturintis didelės įtakos, bet kuriuo atveju tai rodo, kad Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje vartojamais apskaitos terminais griežtai nesilaikoma vieningos nomenklatūros.
55. Be to, „išankstinių mokėjimų“ sąvoka (Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalis), kuri naujojoje redakcijoje buvo pakeista į „išankstinių valstybės mokėjimų“ sąvoką (naujosios redakcijos direktyvos 8 straipsnio 4 dalis), sukuriamas netikrumas dėl valstybėms narėms pagal 6 straipsnio 1 dalį tenkančios pareigos apimties, nes pelno (nuostolių) ataskaitos pusiausvyra nepriklauso nuo to, kada sumokama atitinkama suma. Taigi išankstiniu arba vėlesniu valstybės subsidijos sumokėjimu nedaromas poveikis pelno (nuostolių) ataskaitos pusiausvyrai, nes į tokią pagalbą turi būti atsižvelgiama tik finansiniais metais, kuriems skiriama pagalba, nepriklausomai nuo jos sumokėjimo momento(21). Dėl šios priežasties Lenkijos Respublikos pasiūlytas Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad pareiga išlaikyti sąskaitų pusiausvyrą siekiama apsaugoti ne sąskaitų pusiausvyrą, o valdytojo likvidumą, neatrodo visiškai nepagrįstas.
56. Tačiau, nepaisydamas šių argumentų reikšmės, manau, kad valstybės narės pareiga „nustatyti sąlygas <…>, kad <…> infrastruktūros valdytojo <…> pajamos <…> būtų bent jau ne mažesnės“ už infrastruktūros išlaidas, turi būti aiškinama taip, kad ja siekiama pelno (nuostolių) ataskaitos pusiausvyros.
57. Jei būtų laikomasi kitokio aiškinimo, nagrinėjama nuostata neturėtų savarankiškos taikymo srities, palyginti su Direktyvos 91/440 7 straipsnio 3 ir 4 dalimis, kuriomis siekiama, viena vertus, infrastruktūros valdytojo veiklos uždavinius, apimtį ir finansinius poreikius atitinkančio valstybės finansavimo ir, kita vertus, infrastruktūros valdytojo pareigos parengti verslo planą, kuriuo būtų užtikrinta finansinė pusiausvyra laikantis valstybės nustatytos bendrosios politikos. Taigi atrodo, kad šių nuostatų tikslas užtikrinti infrastruktūros valdytojo likvidumą, o Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalimi, nepaisant redakcinių trūkumų, siekiama sąskaitų pusiausvyros.
58. Be to, pažymėtina, kad nusidėvėjimas yra lygus kapitalo atsargų vertės sumažėjimui dėl infrastruktūros nusidėvėjimo ar senumas, kuris įtraukiamas į pelno (nuostolių) ataskaitą kaip metinės apskaitos išlaidos siekiant padidinti savo finansavimą, reikalingą atnaujinimo investicijoms pasibaigus infrastruktūros naudojimo laikui. Taigi pagal Direktyvos 78/660 35 straipsnio 1 dalies b punktą „ilgalaikio turto, kurio naudingo naudojimo laikas yra ribotas, įsigijimo vertė arba gamybos savikaina turi būti mažinama, tikslinant tas vertes sumomis, apskaičiuojamomis taip, kad šio turto vertė būtų sistemingai nurašyta iki jo naudingo naudojimo laiko pabaigos“. Turto nusidėvėjimo įtraukimas yra apskaitos pareiga, be kurios tokios kapitalo bendrovės kaip PLK SA metinė atskaitomybė negali parodyti tikros ir teisingos bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolių padėties pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 3 dalį.
59. Reikia pridurti, kad būtinybė mažinti turto vertę nepriklauso nuo to, ar įmonė ketina atnaujinti ilgalaikio turto dalį. Pažymėtina, kad tai, jog įmonė negali padengti nusidėvėjimo iš savo turto, rodo, kad jos veikla neturi veiksmingo ir tvirto ilgalaikio pagrindo, nes ji negali savo pajamomis finansuoti investicijų, reikalingų siekiant pakeisti jos turimą materialųjį turtą pasibaigus jo ekonominio naudojimo laikui. Taigi tikroji tokios įmonės padėtis yra tokia pati kaip bendrovės, kurios finansinės pusiausvyra yra sutrikusi, net jei ji neturi likvidumo problemų.
60. Dėl šių priežasčių reikia atmesti Lenkijos Respublikos argumentus, kad infrastruktūros valdytojo sąskaitų pusiausvyra išlaikoma, nors pelno (nuostolio) ataskaitos likutis nėra bent jau nulinis dėl nusidėvėjimo poveikio. Tačiau vien to, kad nėra infrastruktūros valdytojo pelno (nuostolių) ataskaitos pusiausvyros, nepakanka išvadai, kad ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalį, padaryti. Iš tiesų siekiant padaryti tokią išvadą taip pat reikėtų, remiantis pačia šios nuostatos formuluote, nustatyti, kad sąskaitų pusiausvyros nėra „esant įprastoms verslo sąlygoms“ ir „per pagrįstą laikotarpį“.
61. Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad jei infrastruktūros valdytojas patiria tokio paties dydžio nuostolius, kokius nurodė Lenkijos Respublika atsakyme į oficialų pranešimą, neįmanoma pasiekti Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos finansinės pusiausvyros. Komisijos teigimu, ši valstybė narė infrastruktūros valdytojui neskyrė jo veiklos uždavinius, apimtį ir finansinius poreikius atitinkančio finansavimo. Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Lenkijos Respublikos atsakymo į pagrįstą nuomonę matyti, jog valdytojas patirs nuostolių iki 2012 m.
62. Remiantis ieškinyje pateiktais duomenimis, valdytojo deficitas padidėjo nuo 2 % 2006 m. iki 10 % (pagal prognozes) 2009 m. Per tą patį laikotarpį valstybės finansavimas padidėjo nuo 10,8 % iki 19,3 % (pagal prognozes), o išlaidų padengimas iš prieigos prie infrastruktūros mokesčių gautomis pajamomis sumažėjo atitinkamai nuo 79,4 % 2006 m. iki 64,4 % 2009 m. (pagal prognozes).
63. Tačiau Lenkijos Respublika tvirtina, kad ji planuoja, jog 2015 m. valstybė padengs iki 37,5 % išlaidų, susijusių su infrastruktūra, o dėl to, jos teigimu, vežėjams geležinkeliais labai sumažės mokesčių dydis.
64. Lenkijos Respublika triplike primena, kad atsakyme į pagrįstą nuomonę ji pateikė vyriausybės planą padidinti finansavimą infrastruktūros valdytojui siekiant užtikrinti biudžeto pusiausvyrą 2012 m. Be to, ši valstybė narė numato taip pat užtikrinti biudžeto pusiausvyrą planuojant PLK SA pajamas ir išlaidas. Lenkijos Respublika nurodo, kad galutinis rezultatas priklausys nuo pokyčių, ir pažymi, kad 2009 m. užfiksuotas prekių vežimo geležinkeliais masto sumažėjimas 17 %, palyginti su ankstesniais metais.
65. Šiuo klausimu pažymėtina, kad galiojančios Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 1 dalies formuluotėje nenurodyta, kaip konkrečiai taikyti kriterijų dėl „pagrįsto laikotarpio“, kuris, remiantis minėta nauja pirmojo geležinkelių teisės aktų paketo redakcija, negali viršyti penkerių metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lenkijos Respublika pirmą 340 milijonų PLN subsidiją PLK SA suteikė 2006 m. – po to, kai valdytojas pradėjo savo veiklą. Metinė valstybės subsidija 2010 m. buvo padidinta iki 900 milijonų PLN, o 2012 m., kuriais turėtų būti užtikrinta finansinė pusiausvyra, turi siekti 1 200 milijonų PLN. Galiausiai vėlesniais metais ši subsidija kasmet turi būti didinama 100 milijonų PLN.
66. Remiantis byloje pateikta informacija, Lenkijos geležinkelių tinklas yra labai tankus, blogos būklės ir apskritai mažai pelningas. Taigi, kaip pažymėjau, nepriklausomas geležinkelių infrastruktūros valdymas prasidėjo tik neseniai, 2006 m. suteikus pirmąją valstybės subsidiją. Be to, nors Lenkijos valstybė daug kartų teikė finansavimą infrastruktūros valdytojui, jo pajamos mažėjo – iš dalies dėl didelės ekonomikos krizės, su kuria susiduria Sąjunga. Tačiau pagal Lenkijos valstybės atliktą finansų planavimą numatoma biudžeto pusiausvyrą išlaikyti 2012 m.
67. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į kitokią Portugalijos Respublikos padėtį, kuri buvo nagrinėjama mano išvadoje minėtoje byloje Komisija prieš Portugaliją, man neatrodo, kad galima tvirtinti, jog Lenkijos Respublika nenustatė tinkamų sąlygų, kad įprastomis verslo sąlygomis ir per pagrįstą laikotarpį būtų bent išlaikyta pusiausvyra tarp pajamų ir infrastruktūros išlaidų.
68. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį Komisijos kaltinimą.
C – Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su infrastruktūros valdytojui skirtų skatinamųjų priemonių nebuvimu
1. Šalių argumentai
69. Komisija tvirtina, kad Lenkijos Respublika nenustatė, kaip numatyta Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse, paskatų sistemos, kuria valdytojas būtų skatinamas mažinti išlaidas ir mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra, todėl neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas. Komisija konkrečiai teigia, kad Geležinkelių transporto įstatymo 38a straipsniu nesukuriama paskatų sistema, kuria valdytojas būtų skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį.
70. Pirmiausia Lenkijos Respublika tvirtina, kad Direktyvoje 2001/14 numatyta valstybių narių pareiga imtis skatinamųjų priemonių siekiant padidinti valdytojų veiksmingumą, tačiau neapibrėžtas tokių priemonių pobūdis. Tačiau Lenkijos Respublika tvirtina, kad kiekvienais metais už transportą atsakingas ministras kartu su PKP SA, 100 % kontroliuojama Valstybės iždo, priima sprendimą skirti premijas bendrovių valdybų nariams, kad būtų padidintas valdymo veiksmingumas. Be to, Lenkijos Respublika tvirtina, kad PLK SA atžvilgiu taikomos kitos įmonės valdymo priemonės.
71. Savo ruožtu Čekijos Respublika tvirtina, kad reikalavimas imtis skatinamųjų priemonių, kad būtų sumažintos infrastruktūros teikimo išlaidos ir prieigos mokesčių dydis, yra galutinis Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalies tikslas, t. y. padėtis, kurią reikia pasiekti. Tačiau, kaip aiškiai numatyta šioje nuostatoje, dėl to būtina sukurti išankstines sąlygas. Taigi valstybė narė, siekdama šio tikslo, turi užtikrinti saugą, infrastruktūros paslaugų kokybės išlaikymą ir gerinimą.
72. Čekijos Respublikos teigimu, tuo atveju, kai infrastruktūra prižiūrima labai blogai, šios sąlygos nėra įvykdytos. Todėl valstybės ir infrastruktūros valdytojo sudaryta sutartis dėl infrastruktūros remonto ir priežiūros išlaidų finansavimo yra priemonė, kuria siekiama Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto galutinio tikslo ir kuri turi būti laikoma pakankama atsižvelgiant į konkrečias infrastruktūros būklės sąlygas.
73. Komisija atsiliepime į Čekijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimą tvirtina, kad toks Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra klaidingas. Jos teigimu, pagal šią nuostatą pareiga imtis skatinamųjų priemonių nepriklauso nuo geležinkelių infrastruktūros būklės. Iš tiesų ši valstybės narės pareiga egzistuoja savaime. Taigi valstybės ir geležinkelių infrastruktūros valdytojo sudaryta sutartimi dėl infrastruktūros remonto ir priežiūros išlaidų finansavimo, kurioje nenumatytos priemonės skatinti valdytoją mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos mokesčių dydį, neįvykdoma minėtoje nuostatoje numatyta pareiga.
2. Trečiojo kaltinimo nagrinėjimas
74. Pirmiausia primenu, kad trečiasis Komisijos kaltinimas, susijęs su priemonių, skirtų skatinti infrastruktūros valdytoją mažinti infrastruktūros paslaugų teikimo išlaidas arba prieigos mokesčių dydį, nebuvimu, iš esmės yra tapatus trečiajam kaltinimui minėtoje byloje Komisija prieš Vokietiją(22). Dėl šios priežasties remiuosi toje išvadoje išdėstytais teisiniais argumentais.
75. Kalbant apie Lenkijos Respublikos teisės nuostatas ir jų įgyvendinimą, pažymėtina, kad vis dėlto yra didelių skirtumų, palyginti su padėtimi Vokietijoje. Todėl mano išvada, kad reikia atmesti Vokietijos Federacinei Respublikai pateiktą kaltinimą, negali būti automatiškai taikoma Lenkijos Respublikos atvejui.
76. Pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalį, tinkamai atsižvelgiant į saugą bei infrastruktūros paslaugų teikimo kokybės išlaikymą ir gerinimą, infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį. Priešingai nei pagal šios direktyvos 11 straipsnį geležinkelių tinklo veiklos rezultatų gerinimui taikomas nuostatas, direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi nereikalaujama, kad skatinamosios priemonės sudarytų „sistemą“.
77. Tačiau Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi skirtingos galimybės įgyvendinti šio straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą. Tai turi būti pasiekta infrastruktūros valdytojui ir kompetentingai institucijai sudarius daugiametę sutartį, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba įtvirtinus tinkamas reguliavimo priemones numatant reikiamus įgaliojimus.
78. Pirmiausia pažymiu, kad, atrodo, Geležinkelių transporto įstatymo 38a straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas tinkamas teisinis pagrindas įgyvendinti įsipareigojimus pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalis. Iš tiesų minėtomis nuostatomis apibrėžta kompetentinga institucija (t. y. už transportą atsakingas ministras), turima priemonė (t. y. valstybės finansavimas), tikslas (t. y. išlaidų ir mokesčių už naudojimąsi dydžio sumažinimas) ir nagrinėjamų priemonių forma (t. y. daugiametė sutartis).
79. Tačiau man neatrodo, kad vien minėtų teisės aktų nuostatų pakanka Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytiems įpareigojimams perkelti. Iš tiesų tose nuostatose neapibrėžta skatinamoji programa, kurioje būtų nustatytas priežastinis ekonominių tikslų, kuriuos turi pasiekti infrastruktūros valdytojas, ir priemonių, kurių imasi už transportą atsakingas ministras geležinkelių infrastruktūros atnaujinimo ir priežiūros išlaidų finansavimo srityje, priežastinis ryšys.
80. Be to, reikia patikslinti, kad minėtomis nacionalinėmis nuostatomis taip pat nenustatomos tinkamos reguliavimo priemonės numatant reikiamus įgaliojimus, kad infrastruktūros valdytojas atsiskaitytų už savo valdymą kompetentingai institucijai, kaip antai GTT pirmininkui, pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 3 dalį. Tačiau man neatrodo ginčytina tai, kad Lenkijos įstatymų leidėjas šiuo atveju pasirinko sudaryti daugiametę sutartį.
81. Lenkijos Respublika rašytinėse pastabose pateikia daug priemonių, kurias ji laiko skatinamosiomis, skirtų infrastruktūros valdytojo valdybos nariams ir vadovams, kad būtų padidintas valdytojo veiksmingumas, pavyzdžių. Lenkijos Respublika taip pat nurodo įmonės valdymo ir infrastruktūros valdytojo finansavimo priemones.
82. Tačiau man atrodo, kad nustatyta, jog Lenkijos Respublika netvirtina, kad priemonės, kurias ji nurodo atsiliepime į ieškinį ir triplike, net jei jos galėtų būti laikomos skatinamosiomis priemonėmis, yra įtrauktos į daugiametę finansavimo sutartį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 3 dalį. Šiuo atžvilgiu reikia palyginti su Vokietijos Federacinės Respublikos ir DB Netz sudaryta teikimo ir finansavimo sutartimi (Leistungs- und Finanzierungsvereinbarung), nustatančia įvairias priemones, kuriomis, mano nuomone, įvykdomi Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti reikalavimai(23).
83. Galiausiai, kalbant apie Čekijos Respublikos argumentus, pakanka konstatuoti, kad Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos valstybių narių pareigos nepriklauso nuo infrastruktūros būklės. Tokiomis aplinkybėmis savaime aišku, kad skatinamųjų priemonių, kurias reikia priimti, pasirinkimas ir, tiksliau kalbant, konkretūs tikslai, kurių siekia valstybės narės šiomis priemonėmis, priklauso nuo saugos reikalavimų ir infrastruktūros paslaugų kokybės lygio. Taigi valstybės narės, taikydamos direktyvos 6 straipsnio 2 ir 3 dalis, turi atsižvelgti į infrastruktūros būklę, tačiau tai jokiu būdu neatleidžia jų nuo pareigos arba sudaryti daugiametes finansavimo sutartis įtraukiant skatinamąsias priemones, arba šiuo tikslu nustatyti reguliavimo sistemą.
84. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad reikia pritarti trečiajam Komisijos kaltinimui.
D – Dėl ketvirtojo kaltinimo, susijusio su mokesčio už minimalų prieigos paketą apskaičiavimu
1. Šalių argumentai
85. Komisija tvirtina, kad Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Ji tvirtina, kad „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, daroma nuoroda į „ribinių išlaidų“ sąvoką. Pastarosios išlaidos, Komisijos nuomone, atitinka tik išlaidas, patirtas dėl faktinio traukinių eismo, o ne nuolatines išlaidas, apimančias ne tik išlaidas, susijusias su geležinkelių eksploatavimu, bet ir bendrąsias infrastruktūros veikimo išlaidas, kurias reikia padengti net ir nesant traukinių eismo.
86. Be to, Komisija tvirtina, kad Lenkijos Respublika atsakyme į pagrįstą nuomonę pripažino, jog pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie infrastruktūros paketą vienetinių tarifų dydis priklauso nuo numatytų darbų, susijusių su eksploatavimu, numatytų geležinkelių infrastruktūros teikimo užtikrinant minimalų prieigos paketą išlaidų ir numatyto geležinkelių infrastruktūros remonto ir priežiūros finansavimo. Tačiau, Komisijos nuomone, šie veiksniai nėra tiesiogiai susiję su tiesioginėmis eksploatavimo išlaidomis, o jais siekiama susigrąžinti valdytojo patirtas išlaidas.
87. Dėl galimybių padidinti mokesčius remiantis Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalimi Komisija tvirtina, kad valstybės narės privalo, kaip matyti iš kartu skaitomų šios nuostatos pirmos ir antros pastraipų, sukurti kontrolės sistemą, apimančią visus vežėjų geležinkeliais rinkos segmentus ir jų mokėjimo galimybes. Komisijos teigimu, pagal Direktyvą 2001/14 valstybėms narėms leidžiama pačioms sukurti sistemą, kuria nustatomas „rinkos atsparumas“, ir prižiūrėti, kad nebūtų atmesti tam tikri rinkos segmentai, kurie iki šiol galėjo sumokėti mokestį už minimalų prieigos prie infrastruktūros paketą. Tačiau Geležinkelių transporto įstatyme nenustatyti mechanizmai, skirti tikrinti, kad visi rinkos segmentai, iš kurių reikalaujama padengti tiesiogines išlaidas, galėtų pakelti mokesčių padidinimą, skirtą infrastruktūros valdytojo patirtoms išlaidoms (t. y. ne tiesioginės, o kitoms išlaidoms) susigrąžinti.
88. Pirma, dėl kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu, Lenkijos Respublika tvirtina, kad vykstant ikiteisminei procedūrai Geležinkelių transporto įstatymas buvo iš dalies pakeistas laikantis Komisijos reikalavimų. Konkrečiai kalbant, Geležinkelių transporto įstatymo 33 straipsnyje numatyta, kad pagrindinis mokestis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra nustatomas atsižvelgiant į valdytojo išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl vežėjo geležinkeliais įvykdytų vežimų traukiniais.
89. Be to, Lenkijos Respublika neigia Komisijos kaltinimą, kad pagal Lenkijos teisės aktus išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, atitinka bendras priežiūros išlaidas ir bendras eksploatavimo išlaidas. Atsakydama į Komisijos teiginį, kad „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvoka daroma nuoroda į „ribinių išlaidų“ sąvoką, Lenkijos Respublika tvirtina, jog jis nepagrįstas. Šiuo klausimu ši valstybė narė pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog Direktyvoje 2001/14 nepateiktas „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“, apibrėžtis, valstybės narės, laikydamosi šios direktyvos tikslų, turi tam tikrą laisvę apibrėžti sudedamuosius elementus ir pagal juos nustatyti prieigos mokesčio dydį.
90. Antra, dėl kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu, Lenkijos Respublika tvirtina, kad Komisija nepaaiškino, kuo remdamasi pagal Lenkijoje galiojančias nuostatas ji konstatavo, jog prie išlaidų, į kurias atsižvelgiama skaičiuojant mokestį už minimalų prieigos paketą, pridėtas grąžos koeficientas, numatytas Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalyje.
91. Savo ruožtu Čekijos Respublika dėl Komisijos kaltinimo, susijusio su netinkamu Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalies perkėlimu, tvirtina, kad iš šios nuostatos jokiu būdu negalima daryti išvados, jog tik ribinės išlaidos gali būti laikomos „išlaidomis, tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“. Šios valstybės narės teigimu, kadangi nei Direktyvoje 2001/14, nei kitoje Sąjungos teisės nuostatoje nenurodytos išlaidos, atitinkančios šią sąvoką, lemiamas kriterijus yra tik klausimas, ar galima įrodyti tiesioginį tokių išlaidų ryšį su vežimo geležinkeliais paslauga.
2. Ketvirtojo kaltinimo nagrinėjimas
92. Pirmiausia pažymėtina, kad jau turėjau galimybę pareikšti nuomonę dėl formuluotės „išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ aiškinimo byloje Komisija prieš Čekijos Respubliką(24) pateiktoje išvadoje. Todėl atsakydamas į šį Komisijos kaltinimą tik nurodysiu šią išvadą, tačiau nekartosiu visų joje išdėstytų argumentų.
93. Dėl „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvokos aiškinimo pasiūliau Teisingumo Teismui pripažinti, kad, atsižvelgiant, viena vertus, į Direktyvos 2001/14 neapibrėžtumą ir, kita vertus, į tai, jog nėra tikslaus šios sąvokos apibrėžties ir Sąjungos teisės nuostatos, kurioje būtų tiksliai nurodytos su šia sąvoka nesusijusios išlaidos, valstybės narės turi tam tikrą diskreciją atlikdamos ekonominį vertinimą tam, kad būtų perkelta ir taikoma minėta sąvoka. Dėl itin techninio problemos pobūdžio ir įvairių ekspertų tyrimų siekiant Sąjungoje nustatyti bendrą apibrėžtį ir metodiką, Teisingumo Teismas negali pateikti naudingų paaiškinimų šiuo klausimu. Konkrečiai kalbant, man atrodo, kad nėra prasmės bandyti nustatyti šios Sąjungos teisės sąvokos teisinę reikšmę, nes tai yra ekonomikos mokslo sąvoka, kurią taikant kyla didelių praktinių sunkumų.
94. Tačiau, net jei man neatrodo, kad galima apibrėžti, išsamiai išvardijant, tai, ką apima ar ko neapima „išlaidų, tiesiogiai turėtų dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos“ sąvoka, valstybėse narėse šiuo atžvilgiu taikomos apibrėžtys tam tikrais atvejais apima išlaidas, kurios akivaizdžiai viršija Direktyvoje 2001/14 vartojamos sąvokos ribas. Todėl per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo reikia išsiaiškinti, ar pagal kaltinamosios valstybės narės teisės nuostatas galima apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų įtraukti elementus, kurie akivaizdžiai nėra išlaidos, tiesiogiai turėtos dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
95. Taigi dėl Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo mokesčio dydį apriboti išlaidomis, tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, perkėlimo man atrodo, kad į Lenkijos teisės aktus įtraukti visi elementai, kad infrastruktūros valdytojas ir reguliavimo institucija galėtų nustatyti mokesčius pagal minėtą reikalavimą.
96. Šiuo klausimu primenu, kad pagal Geležinkelių transporto įstatymo 33 straipsnį pagrindinis mokestis už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra nustatomas atsižvelgiant į valdytojo išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl vežimo geležinkeliais paslaugos (2 dalis); mokestį už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra sudaro pagrindinis mokestis ir papildomi mokesčiai (3 dalis); valdytojas, nustatydamas pagrindinį mokestį, taiko atskirą mokestį už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą(25) (3a dalies 1 punktas); pagrindinis mokestis už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą nustatomas padauginus traukinių judėjimą ir vienetinius tarifus, nustatytus pagal geležinkelio linijos kategoriją ir traukinio tipą, atskirai keleivių ir prekių vežimui; valdytojas gali taikyti minimalų pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinį tarifą. Minimalus tarifas taikomas tokiomis pačiomis sąlygomis visiems keleivių vežėjams geležinkeliais už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra, susijusį su pagal viešųjų paslaugų sutartį vykdoma veikla (4a dalis)(26); pagrindinis prieigos prie įrangos, susijusios su traukinių priežiūra, mokestis apskaičiuojamas padauginus užsakytas paslaugas ir atitinkamus vienetinius tarifus, kurių dydis priklauso nuo Geležinkelių transporto įstatymo priedo I dalies 2 punkte nurodytų paslaugų rūšies (4c dalis), ir pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinis tarifas nustatomas traukiniui už vieną nuvažiuotą kilometrą (5 dalis).
97. Įstatymų normos įgyvendintos išsamesnėmis nuostatomis, išdėstytomis infrastruktūros ministro įsakyme dėl prieigos sąlygų (toliau – ministro įsakymas)(27). Šio įsakymo 6 ir 7 straipsniuose nustatyta pagrindinio mokesčio, numatyto Geležinkelių transporto įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, ir pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų apskaičiavimo tvarka.
98. Be to, pagal ministro įsakymo 8 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus infrastruktūros valdytojas, apskaičiuodamas tarifus už geležinkelių infrastruktūros suteikimą naudotis, atsižvelgia į tiesiogines išlaidas, kurios apima priežiūros išlaidas, geležinkelių eismo valdymo išlaidas ir nusidėvėjimą. Valdytojas taip pat atsižvelgia į netiesiogines veiklos išlaidas, apimančias pagrįstas infrastruktūros valdytojo išlaidas, išskyrus pirma minėtas išlaidas, į finansines išlaidas, susijusias su paskolų, valdytojo paimtų infrastruktūros, kuri suteikiama naudotis, plėtrai ir atnaujinimui, grąžinimu, ir į infrastruktūros darbus, nustatytus skirtingoms linijų ir traukinių kategorijoms. Pagal minėto įsakymo 10 straipsnį „minimalus tarifas, nurodytas [Geležinkelių transporto] įstatymo 33 straipsnio 4a dalyje, negali būti mažesnis negu 75 % tarifo, nustatyto konkrečiai geležinkelio linijos kategorijai, atsižvelgiant į visą traukinio bruto masę“.
99. Taigi, kaip pažymėjau išvadoje minėtoje byloje Komisija prieš Čekijos Respubliką, Komisija pernelyg siaurai aiškina Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį. Iš tiesų išlaidos, susijusios su signalizacija, eismo valdymu, priežiūra ir remontu, gali bent iš dalies kisti atsižvelgiant į eismą ir dėl to gali būti laikomos tiesiogiai patirtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
100. Tačiau man atrodo, kad pagal Lenkijos įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, siekiant nustatyti mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų, būtina atsižvelgti į išlaidas, kurios akivaizdžiai negali būti laikomos tiesiogiai patirtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
101. Taigi priežiūros arba eismo valdymo išlaidos, nurodytos ministro įsakymo 8 straipsnyje, gali būti tik iš dalies laikomos tiesiogiai patirtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, nes į jas įtraukiamos nuolatinio pobūdžio išlaidos, kurias turi padengti valdytojas suteikus naudoti vežimui geležinkelių tinklo atkarpą net ir nesant traukinių eismo. Kalbant apie finansines išlaidas, taip pat nurodytas minėtoje nuostatoje, man atrodo, kad visiškai nėra tokio ryšio. Reikia pridurti, kad pagal ministro įsakymą galima apskaičiuojant prieigos mokesčius įtraukti nusidėvėjimą, tačiau Lenkijos vyriausybė, nagrinėjant antrąjį kaltinimą, tvirtino, kad praktikoje taip nebuvo(28).
102. Todėl, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad gali būti nustatyta, jog Lenkijos Respublika pažeidė Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį.
103. Tačiau negali būti pritarta Komisijos kaltinimams, susijusiems su Direktyvos 2001/14 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Iš tiesų ši valstybė narė neigia, kad pasinaudojo minėtoje nuostatoje suteikta galimybe, pagal kurią galima taikyti antkainius prieigos mokesčiams. Manau, kad Komisijai nepavyko paneigti šio teiginio.
104. Be to, pagal Direktyvą 2001/14 valstybės narės neprivalo įstatymais arba kitais teisės aktais nustatyti specialaus metodo, kad būtų galima įvertinti „rinkos atsparumą“. Iš tiesų valstybės narės turi priimti tinkamą reguliavimo sistemą, kad infrastruktūros valdytojas, remdamasis valdymo savarankiškumu, galėtų įvertinti, „[ar] rinka pajėgi <...> pakelti“ mokesčių padidinimą pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį. Tačiau, kaip pažymėjau išvadoje byloje Komisija prieš Vokietiją, šia direktyva infrastruktūros valdytojui mokesčių nustatymo srityje suteikiamas vaidmuo, apimantis pasirinkimo būdus, dėl kurių reikia diskrecijos, ypač dėl taikytinos metodikos(29).
105. Dėl šių priežasčių manau, kad turi būti pritarta ketvirtajam Komisijos kaltinimui, nes Lenkijos Respublika leido apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų įtraukti išlaidas, kurios negali būti laikomos išlaidomis, tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 3 dalį. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti likusią ketvirtojo Komisijos kaltinimo dalį.
V – Dėl bylinėjimosi išlaidų
106. Pagal Procedūros reglamento(30) 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi tiek Komisijos, tiek Lenkijos Respublikos dalis reikalavimų buvo patenkinta, o dalis atmesta, siūlau, kad kiekviena šalis padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.
107. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį Čekijos Respublika ir Italijos Respublika, kurioms buvo leista įstoti į šią bylą, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VI – Išvada
108. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų:
– pagal 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo su pakeitimais, padarytais 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/49/EB, 6 straipsnio 2 dalį, nes nepriėmė priemonių, kad geležinkelių infrastruktūros valdytojai būtų skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį, ir
– pagal Direktyvos 2001/14 su pakeitimais, padarytais Direktyva 2004/49, 7 straipsnio 3 dalį, nes leido apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų įtraukti išlaidas, kurios negali būti laikomos išlaidomis, tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Europos Komisija, Lenkijos Respublika, Čekijos Respublika ir Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.