BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. spalio 11 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Ispanijos žaliavinio tabako pirkimo ir pirminio perdirbimo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkos padalijimas – Baudos – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Maksimali 10 % nuo apyvartos riba – Atgrasomasis poveikis – Vienodas požiūris – Lengvinančios aplinkybės“

Byloje T‑41/05

Alliance One International, Inc., buvusi Dimon Inc., įsteigta Danvilyje, Virdžinijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), iš pradžių atstovaujama advokatų L. Bergkamp, H. Cogels, J. Dhont, M. Marañon Hermoso ir A. Emch, vėliau – M. Odriozola Alén, J. Folguera Crespo, P. Vidal Martínez, M. Barrantes Diaz ir A. João Vide,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą É. Gipsini Fournier ir F. Amato, vėliau – É. Gipsini Fournier, N. Khan ir J. Bourke,

atsakovę,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2004 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimą C (2004) 4030 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį (Byla COMP/C.38.238/B.2 – Žaliavinis tabakas – Ispanija) ir, nepatenkinus šio prašymo, – sumažinti šiuo sprendimu ieškovei skirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka ir K. O’Higgins (pranešėjas),

posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. birželio 17 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1.     Ieškovė ir administracinė procedūra

1        Ieškovė Dimon Inc., tapusi Alliance One International, Inc., yra pagal JAV teisę Virdžinijoje (Jungtinės Valstijos) įsteigta bendrovė. Ji yra įmonių grupės, kurią sudaro apie šimtas tabako sektoriuje veikiančių bendrovių (toliau – Dimon grupė), patronuojanti bendrovė. Jos pagrindinė veikla – perdirbto tabako tiekimas cigarečių gamintojams. Šiuo tikslu jai perdirbtą tabaką tiekia, be kita ko, Agroexpansión, SA.

2        Agroexpansión, SA yra viena iš keturių žaliavinio tabako pirminio perdirbimo įmonių Ispanijoje (toliau – perdirbėjai).

3        Kiti trys perdirbėjai yra šie: Compañia española de tabaco en rama, SA (toliau – Cetarsa), Tabacos Españoles, SL (toliau – Taes) ir World Wide Tobacco España, SA (toliau – WWTE).

4        Anksčiau Agroexpansión buvo šeimos verslo įmonė. 1988 m. ją įsteigė B., kuris buvo jos generalinis direktorius iki 2004 m. pabaigos. Nuo 1994 iki 1997 m. įmonės kapitalą lygiomis dalimis valdė B. sutuoktinė ir Ispanijos bendrovė WW Marpetrol, SA.

5        1997 m. lapkričio 18 d. Intabex Netherlands BV (toliau – Intabex) įsigijo visas Agroexpansión akcijas. Tuo metu Intabex priklausė Intabex bendrovių grupei, kurią 1997 m. balandžio mėn. įsigijo ieškovė.

6        Gavusi informacijos, kad Ispanijos žaliavinio tabako perdirbėjai ir augintojai padarė EB 81 straipsnio pažeidimus, Europos Bendrijų Komisija 2001 m. spalio 3 d. ir 4 d. atliko patikrinimus pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnį šių trijų perdirbėjų, t. y. Agroexpansión, Cetarsa ir WWTE bei Asociación Nacional de Empresas Transformadoras de Tabaco (Nacionalinė tabako perdirbimo įmonių asociacija) (toliau – Anetab) patalpose.

7        2001 m. spalio 3 d. Komisija taip pat atliko patikrinimus Maison des métiers du tabac (Tabako pramonės rūmai) ir Fédération européenne des transformateurs de tabac (Europos tabako perdirbėjų federacija) patalpose, o 2001 m. spalio 5 d. – Federación nacional de cultivadores de tabaco (Nacionalinė tabako augintojų federacija, toliau – FNCT) patalpose.

8        2002 m. sausio 16 d. raštu perdirbėjai ir Anetab, remdamiesi Komisijos pranešimu dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo), jai pranešė apie savo norą bendradarbiauti.

9        2002 m. sausio 21 d. raštu jie pateikė Komisijai tam tikros informacijos.

10      2002 m. vasario 15 d. raštais Agroexpansión, Cetarsa ir WWTE, o Taes – 2002 m. vasario 18 d. raštu pateikė Komisijai tam tikros papildomos informacijos.

11      Paskui Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17 11 straipsniu, išsiuntė perdirbėjams, Anetab ir FNCT kelis prašymus pateikti informaciją. Dėl Ispanijos teisės aktų, susijusių su žemės ūkio produktais, ji taip pat paprašė informacijos iš Ispanijos žemės ūkio, žuvininkystės ir maisto ministerijos.

12      2003 m. gruodžio 11 d. Komisija pradėjo procedūrą, dėl kurios iškelta ši byla, ir priėmė pranešimą apie kaltinimus, skirtą 20 įmonių ar asociacijų, tarp kurių buvo perdirbėjai, ieškovė, Intabex, Anetab, FNCT ir Deltafina SpA. Deltafina yra pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė, kurios pagrindinė veikla – pirminis žaliavinio tabako perdirbimas Italijoje ir perdirbto tabako pardavimas. Ji priklauso tai pačiai bendrovių grupei kaip ir Taes, t. y. tai, kuriai vadovauja JAV bendrovė Universal Corp.

13      Nagrinėjamos įmonės ir asociacijos galėjo susipažinti su Komisijos tyrimo medžiaga, kurios kopija, įrašyta į kompaktinę plokštelę, joms buvo išsiųsta, ir atsakydamos į jos pateiktus kaltinimus pateikė rašytines pastabas.

14      2004 m. kovo 29 d. įvyko išklausymas.

15      Pasikonsultavusi su Konkurenciją ribojančios veiklos ir dominavimo patariamuoju komitetu ir atsižvelgusi į galutinę bylas nagrinėjančio pareigūno ataskaitą, 2004 m. spalio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2004) 4030 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį (Byla COMP/C.38.238/B.2) – Žaliavinis tabakas – Ispanija) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2007 m. balandžio 19 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 102, p. 14).

2.     Ginčijamas sprendimas

16      Ginčijamas sprendimas susijęs su dviem horizontaliais karteliais, sudarytais ir įgyvendintais Ispanijos žaliavinio tabako rinkoje.

17      Pirmojo kartelio, kurį įgyvendinant dalyvavo perdirbėjai ir Deltafina, tikslas buvo kiekvienais metais, laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2001 m., nustatyti vidutinę (maksimalią) kiekvienos veislės visų rūšių kokybės žaliavinio tabako tiekimo kainą ir pasidalyti kiekvienos veislės žaliavinio tabako kiekiais, kuriuos kiekvienas perdirbėjas galėjo supirkti iš augintojų (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 74–76 ir 276 konstatuojamąsias dalis). Nuo 1999 m. iki 2001 m. perdirbėjai ir Deltafina taip pat buvo susitarę dėl kainos svyravimo ribų, taikomų kiekvienos veislės žaliaviniam tabakui pagal kokybės klasę, nurodytų „auginimo sutarčių“ prieduose esančiose lentelėse, bei dėl „papildomų sąlygų“ t. y. vidutinės minimalios augintojo ir augintojų susivienijimo kainos (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 77–83 ir 276 konstatuojamąsias dalis).

18      Šio sprendimo 17 punkte apibūdintas kartelis toliau vadinamas „perdirbėjų karteliu“.

19      Įgyvendinant antrąjį ginčijamame sprendime nurodytą kartelį dalyvavo trys Ispanijos žemės ūkio profesinės sąjungos: Asociación agraria de jóvenes agricultores (Jaunųjų ūkininkų agrarinė asociacija, toliau – ASAJA), Unión de pequeños agricultores (Smulkiųjų ūkininkų sąjunga, toliau – UPA) ir Coordinadora de organizaciones de agricultores y ganaderos (Ūkininkų ir gyvulių augintojų organizacijų koordinatorė, toliau – COAG) bei Confederación de cooperativas agrarias de España (Ispanijos žemės ūkio kooperatyvų konfederacija, toliau – CCAE). Šio kartelio tikslas buvo kiekvienais metais, laikotarpiu nuo 1996 m. iki 2001 m., nustatyti kainos svyravimo ribas, taikomas kiekvienos veislės žaliaviniam tabakui pagal kokybės klasę, nurodytas „auginimo sutarčių“ prieduose esančiose lentelėse, bei „papildomas sąlygas“ (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 77–83 ir 277 konstatuojamąsias dalis).

20      Šio sprendimo 19 punkte apibūdintas kartelis toliau vadinamas „augintojų atstovų karteliu“.

21      Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog kiekvienas šių kartelių sudaro vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 275–277 konstatuojamąsias dalis).

22      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje atsakomybę už perdirbėjų kartelį ji priskyrė perdirbėjams, Deltafina, ieškovei ir WWTE patronuojančioms bendrovėms, t. y. Standard Commercial Corp. (toliau – SCC), Standard Commercial Tobacco Co., Inc. (toliau – SCTC) ir Trans-Continental Leaf Tobacco Corp. Ltd (toliau – TCLT), o už augintojų atstovų kartelį – ASAJA, UPA, COAG ir CCAE (toliau visos kartu – augintojų atstovai).

23      Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Komisija nurodė šioms įmonėms ir augintojų atstovams nedelsiant nutraukti 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus, jeigu jie to dar nepadarė, ir susilaikyti nuo bet kokių konkurenciją ribojančių veiksmų, turinčių identišką ar panašų tikslą arba poveikį.

24      Ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje Komisija minėtoms įmonėms ir augintojų atstovams skyrė baudas bei pripažino ieškovę solidariai atsakinga už Agroexpansión skirtos baudos sumokėjimą, o SCC, SCTC ir TCLT – už WWTE skirtos baudos sumokėjimą (žr. šio sprendimo 61 ir 62 punktus).

3.     Ginčijamo sprendimo adresatai

25      Ginčijamo sprendimo 2.4 punkte kalbama apie adresatus (ginčijamo sprendimo 357–400 konstatuojamosios dalys).

26      Visų pirma Komisija jame nurodė, jog nustatyta, kad perdirbėjai ir Deltafina tiesiogiai dalyvavo perdirbėjų kartelyje, o augintojų atstovai – augintojų atstovų kartelyje, todėl kiekviena iš šių įmonių ir asociacijų „turi atsakyti už pažeidimą ir yra [ginčijamo sprendimo] adresatė“ (ginčijamo sprendimo 357 ir 358 konstatuojamosios dalys). Šio sprendimo 359–369 konstatuojamosiose dalyse Komisija konkrečiau įvertino Deltafina vaidmenį perdirbėjų kartelyje.

27      Toliau Komisija nagrinėjo klausimą dėl galimybės patronuojančiai bendrovei inkriminuoti dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus ir pažymėjo, kad šiuo atveju kyla trijų bendrovių, t. y. ieškovės, WWTE ir Taes, atsakomybė (ginčijamo sprendimo 370–400 konstatuojamosios dalys).

28      Pirmiausia šiuo klausimu Komisija priminė, jos nuomone, šioje srityje taikomus principus (ginčijamo sprendimo 371–374 konstatuojamosios dalys).

29      Konkrečiau kalbant, ji nurodė:

–        nustatant, ar dukterinės bendrovės neteisėtas elgesys gali būti inkriminuojamas patronuojančiai bendrovei, būtina įrodyti, kad dukterinė bendrovė „negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės turi vykdyti patronuojančios bendrovės nurodymus“ (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 132 ir 133 punktai),

–        pagal nusistovėjusią teismo praktiką tuo atveju, kai patronuojanti bendrovė kontroliuoja 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad patronuojanti bendrovė iš tiesų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės veiksmams (1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 50 punktas ir 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 29 punktas; 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamasis PVC II, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 961 ir 984 punktai),

–        ši prielaida gali būti patvirtinta „tam tikroms byloms būdingais ypatingais veiksniais“,

–        tais atvejais, kai patronuojanti bendrovė nekontroliuoja 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, Teisingumo Teismo nuomone, patronuojanti bendrovė gali daryti įtaką dukterinės bendrovės politikai, jei pažeidimo padarymo momentu ji valdo didžiąją dalį pastarosios kapitalo (minėto Sprendimo Imperial Chemical Industrines prieš Komisiją 136 punktas) arba kai ji „nuolat“ informuojama apie minėtos dukterinės bendrovės veiksmus ir kai ji tiesiogiai nustato jos elgesį (minėto Sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją 52 punktas),

–        pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąvoka „įmonė“, kalbant apie konkurencijos teisę, turi būti suprantama kaip reiškianti ūkio subjektą atsižvelgiant į nagrinėjamo susitarimo dalyką, net jei teisiniu požiūriu šį ūkio subjektą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 66 punktas, kuriame daroma nuoroda į 1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hydrotherm Gerätebau, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą).

30      Antra, prieš išsamiau nagrinėdama Agroexpansión ir WWTE atvejus Komisija ginčijamo sprendimo 375 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo:

„Šiuo atveju trys iš keturių Ispanijos žaliavinio tabako perdirbėjų yra kontroliuojami (100 % ar 90 %) JAV tarptautinių bendrovių. Be to, yra kitų faktinių aplinkybių, patvirtinančių prielaidą, kad Agroexpansión ir WWTE veiksmai turi būti inkriminuojami jų atitinkamoms patronuojančioms bendrovėms. Tokiu atveju abi bendrovės, t. y. patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė, turi būti laikomos solidariai atsakingomis už <…> [ginčijamame] sprendime konstatuotus pažeidimus.“

31      Ginčijamo sprendimo 376 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė:

„[Tačiau] išsiuntus pranešimą apie kaltinimus ir išklausius šalis paaiškėjo, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia panašios išvados dėl Universal ir Universal Leaf [Tobacco Co. Inc.] turimų dalių bendrovėse Taes ir Deltafina. Iš tikrųjų, [išskyrus] patronuojančių bendrovių ir jų dukterinių įmonių kapitalo ryšį, byloje visiškai neminimas Universal <…> ir Universal Leaf realus dalyvavimas [ginčijamame sprendime] nagrinėjamose aplinkybėse. Todėl šioje byloje šios bendrovės neturi būti laikomos sprendimo adresatėmis. Tokia pati išvada darytina ir bent jau dėl Intabex, nes ji Agroexpansión 100 % valdė tik finansiškai.“

32      Ginčijamo sprendimo 377–386 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo Agroexpansión ir Dimon grupės atvejį.

33      Be kita ko, Komisija pažymėjo, kad nuo 1997 m. antrojo pusmečio Agroexpansión visiškai kontroliavo ieškovė, kuri tai darė per 100 % valdomą dukterinę bendrovę Intabex (ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamoji dalis). Remdamasi tuo, Komisija padarė išvadą, kad galima daryti pagrįstą prielaidą, jog bent jau nuo šio momento ieškovė darė lemiamą įtaką Agroexpansión veiksmams (ginčijamo sprendimo 378 konstatuojamosios dalies pirmas sakinys). Komisija pridūrė, kad kiti bylos dokumentuose esantys įrodymai, kuriuos ji aprašo ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje, patvirtina „prielaidą, [kad ieškovė] galėjo daryti lemiamą įtaką“ (ginčijamo sprendimo 378 konstatuojamosios dalies antras sakinys). Ginčijamo sprendimo 380 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad remiantis anksčiau išdėstytais argumentais darytina išvada, jog „[ieškovė] buvo informuota apie šiame sprendime nagrinėjamus dukterinės bendrovės veiksmus bei aplinkybes, kuriomis jie buvo vykdomi, ir kad atsižvelgiant į tai, jog nuo 1997 m. [ieškovė valdė] visą dukterinės bendrovės kapitalą, ji galėjo daryti veiksmingą įtaką dukterinės bendrovės veiksmams“. To sprendimo 382 konstatuojamojoje dalyje ji patikslino, kad „informacija, kurią Agroexpansión korespondencijoje pateikė [ieškovei], iš karto turėjo sukelti jos reakciją ir ji turėjo atsiriboti nuo bet kokio galimo konkurencijos taisyklių pažeidimo arba pareikalauti, kad Agroexpansión vadovybė nutrauktų bet kokius konkurencijai galbūt prieštaraujančius veiksmus“, ir konstatavo, kad „[ieškovė] galiausiai nieko panašaus nepadarė“.

34      Be to, ginčijamo sprendimo 381 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateikti ieškovės argumentai, skirti įrodyti, jog Agroexpansión rinkoje veikė savarankiškai, yra nepagrįsti.

35      Galiausiai Komisija atmetė ieškovės teiginį, kad ji esą pažeidė nediskriminavimo principą pripažindama ją atsakinga už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, o to paties nepadarė Cetarsa patronuojančios bendrovės, t. y. Sociedad estatal de participaciones industriales (toliau – Sepi) atžvilgiu. Šį skirtingą požiūrį Komisija pagrindė tuo, kad, priešingai nei tvirtino ieškovė, „[jos] bylos medžiagoje <…> [nėra] duomenų apie tiesioginį Ceratsa ir Sepi bendravimą šios bylos klausimais“, kad „Cetarsa iš esmės tik finansiškai priklausė bendrovei Sepi, ir jos ryšys analogiškas Agroexpansión ir Intabex ryšiui“, kad Cetarsa (priešingai nei Agroexpansión) [sutelkė] visą Sepi grupės tabako perdirbimo veiklą ir dėl tos pačios priežasties akivaizdžiai buvo valdoma atskirai“ ir, galiausiai, kad „Cetarsa nebuvo Sepi 100 % priklausanti dukterinė bendrovė“ (ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamoji dalis).

36      Remdamasi šiais įrodymais Komisija padarė išvadą, kad ieškovė „turi būti laikoma solidariai atsakinga kartu su Agroexpansión už [ginčijamame sprendime] nurodytus pastarosios veiksmus per laikotarpį nuo 1997 m. antrojo pusmečio iki 2001 m. rugpjūčio 10 dienos“ (ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamoji dalis).

37      Ginčijamo sprendimo 387–400 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo WWTE atvejį. Ji konstatavo, kad laikotarpiu nuo 1995 m. iki 1998 m. gegužės mėn. ją kartu kontroliavo SCC (per SCTC ir TCLT) ir WWTE prezidentas bei jo šeima, ir pateikė keletą aplinkybių, įrodančių, kad per minėtą laikotarpį SCC „ir (arba) jos dukterinės bendrovės“ darė realų poveikį WWTE veiksmams Ispanijoje (ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamoji dalis). Dėl laikotarpio nuo 1998 m. gegužės mėn. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos Komisija nurodė tam tikras aplinkybes, įrodančias, kad SCC tiesiogiai arba per SCTC ir TCLT turėjo išimtinę WWTE kontrolę ir darė lemiamą įtaką šios bendrovės prekybos politikai. Ji teigia, kad „atsakyme į pranešimą apie kaltinimus SCC pateikti argumentai neleidžia pagrįstai daryti kitokios išvados šiuo klausimu“ (ginčijamo sprendimo 399 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgdama į šias aplinkybes Komisija padarė išvadą, kad ne vėliau kaip nuo 1996 m. „SCC ir arba jos dukterinės bendrovės SCTC ir TCLT“ darė lemiamą įtaką WWTE prekybos politikai ir jos turėjo būti pripažintos solidariai atsakingomis už pastarajai inkriminuojamus veiksmus bei būti vienomis iš ginčijamo sprendimo adresačių (ginčijamo sprendimo 400 konstatuojamoji dalis).

4.     Baudų dydžio nustatymas

38      Ginčijamo sprendimo 404–458 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo klausimą dėl adresatams skirtinų baudų.

39      Baudų dydžius Komisija nustatė atsižvelgdama į nagrinėjamų pažeidimų sunkumą ir trukmę, t. y. į du kriterijus, kurie aiškiai nurodyti 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 17, kuris, remiantis ginčijamu sprendimu, buvo taikomas tų pažeidimų darymo momentu, 15 straipsnio 2 dalyje (ginčijamo sprendimo 404 ir 405 konstatuojamosios dalys).

40      Apskaičiuodama kiekvienam adresatui skirtinos baudos dydį Komisija taikė metodą, įtvirtintą Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [AP] sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – 1998 m. gairės), nors aiškiai to nenurodė. Ginčijamame sprendime Komisija taip pat įvertino, ar adresatai įvykdė reikalavimus, nustatytus pranešime dėl bendradarbiavimo, ir kokiu mastu.

 Pradinis baudų dydis

41      Pirma, ginčijamo sprendimo 408–413 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjusi pažeidimų pobūdį, konkretų jų poveikį rinkai, aptariamos geografinės rinkos apimtį ir aptariamos prekės rinkos dydį, 414 konstatuojamojoje dalyje Komisija juos kvalifikavo kaip „labai sunkius“.

42      Paskui ginčijamo sprendimo 415 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad reikia „atsižvelgti į kiekvienos įmonės konkretų vaidmenį ir jos neteisėtų veiksmų realų poveikį konkurencijai tam, kad kiekvienai įmonei skirtos baudos atgrasomasis poveikis būtų proporcingas jos indėliui vykdant baustiną neteisėtą veiklą“.

43      Taigi pirmiausia ji išskyrė perdirbėjų kartelį (ginčijamo sprendimo 416–424 konstatuojamosios dalys) ir augintojų atstovų kartelį (ginčijamo sprendimo 425–431 konstatuojamosios dalys).

44      Dėl perdirbėjų kartelio Komisija nusprendė, kad „baudos turėtų būti skirtos atsižvelgiant į kiekvienos aptariamos šalies indėlį vykdant neteisėtą veiklą ir jos užimamą padėtį rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 416 konstatuojamoji dalis).

45      Šiuo klausimu Komisija pripažino, kad „Deltafina turėtų būti skiriama didžiausia pradinė bauda dėl jos, kaip stambiausios perdirbto Ispanijos tabako pirkėjos, užimamos svarbiausios vietos rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 417 konstatuojamoji dalis).

46      Dėl perdirbėjų Komisija nusprendė, kad jų „indėlis“ į neteisėtą veiklą „apskritai gali būti vertinamas kaip labai panašus“ (ginčijamo sprendimo 418 konstatuojamoji dalis). Ji nusprendė, kad vis dėlto reikia atsižvelgti į kiekvieno perdirbėjo dydį bei jų užimamą rinkos dalį, todėl šiuo pagrindu juos suskirstė į tris kategorijas.

47      Taigi, Komisija pirmajai kategorijai, laikomai „svarbiausia“, priskyrė Cetarsa, remdamasi tuo, kad ji yra „neabejotinai pirmaujanti Ispanijos perdirbimo įmonė“ ir todėl jai turėtų būti skiriama didžiausia pradinė bauda (ginčijamo sprendimo 419 konstatuojamoji dalis). Antrajai kategorijai ji priskyrė Agroexpansión ir WWTE, nurodydama, jog jos užima maždaug po 15 % rinkos, todėl joms turėtų būti skiriamos vienodo dydžio pradinės baudos (ginčijamo sprendimo 420 konstatuojamoji dalis). Galiausiai trečiajai kategorijai ji priskyrė Taes, motyvuodama tuo, kad ji užima vos 1,6 % rinkos ir todėl jai turėtų būti skiriama mažiausia pradinė bauda (ginčijamo sprendimo 421 konstatuojamoji dalis).

48      Antra, tam, kad būtų užtikrintas pakankamas baudos atgrasomasis poveikis, Komisija nusprendė WWTE skirtai pradinei baudai taikyti dauginimo koeficientą 1,5, t. y. padidinti ją 50 %, o Agroexpansión skirtai pradinei baudai taikyti dauginimo koeficientą 2, t. y. padidinti ją 100 % (ginčijamo sprendimo 423 konstatuojamoji dalis). Ji nusprendė, kad nors šie du perdirbėjai Ispanijoje užima santykinai nedideles žaliavinio tabako pirkimo rinkos dalis, jie priklauso tarptautinėms bendrovėms, turinčioms didelę finansinę ir ekonominę galią, ir kad, „be to“, jie veikė „atitinkamoms patronuojančioms bendrovėms darant lemiamą įtaką“ (ginčijamo sprendimo 422 konstatuojamoji dalis).

49      Atsižvelgiant į šias įvairias aplinkybes, ginčijamo sprendimo 424 konstatuojamojoje dalyje perdirbėjams ir Deltafina Komisija nustatė tokias pradines baudas:

–        Deltafina:                8 000 000 eurų,

–        Cetarsa:                         8 000 000 eurų,

–        Agroexpansión:                1 800 000 eurų x 2 = 3 600 000 eurų,

–        WWTE:                   1 800 000 eurų x 1,5 = 2 700 000 eurų,

–        Taes:                         200 000 eurų.

50      Dėl augintojų atstovų kartelio Komisija nusprendė, kad kiekvienam jų reikia skirti tik simbolinę 1 000 eurų baudą (ginčijamo sprendimo 425 ir 430 konstatuojamosios dalys). Savo poziciją ji grindė visų pirma tuo, kad „kolektyvinėms deryboms dėl tipinių sutarčių taikoma teisinė sistema gali sukurti neapibrėžtumo situaciją dėl augintojų atstovų ir perdirbėjų elgesio teisėtumo būtent per kolektyvines derybas dėl tipinių sutarčių“ (ginčijamo sprendimo 428 konstatuojamoji dalis), ir remdamasi tam tikrais ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Ji taip pat nurodė, kad svarbu yra tai, jog „pačios derybos dėl tipinių sutarčių ir jų rezultatai apskritai buvo visuomenei žinomi ir <…> jokia valdžios institucija iki pat procesinių veiksmų inicijavimo niekada nėra suabejojusi dėl jų atitikties Bendrijos ar Ispanijos teisės nuostatoms“ (ginčijamo sprendimo 429 konstatuojamoji dalis).

 Pagrindinių baudų dydžiai

51      Ginčijamo sprendimo 432 ir 433 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo klausimą dėl pažeidimo, kuriuo kaltinami perdirbėjai ir Deltafina, trukmės. Ji nustatė, kad pažeidimas truko penkerius metus ir keturis mėnesius, o tai reiškia, jog tai buvo ilgos trukmės pažeidimas. Todėl kiekvienam perdirbėjui ir Deltafina ji padidino pradines baudas 50 %.

52      Taigi ginčijamo sprendimo adresatams buvo nustatytos tokios pagrindinės baudos:

–        Deltafina: 12 000 000 eurų,

–        Cetarsa: 12 000 000 eurų,

–        Agroexpansión: 5 400 000 eurų,

–        WWTE: 4 050 000 eurų,

–        Taes: 300 000 eurų,

–        ASAJA: 1 000 eurų,

–        UPA: 1 000 eurų,

–        COAG: 1 000 eurų,

–        CCAE: 1 000 eurų (ginčijamo sprendimo 434 konstatuojamoji dalis).

 Sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės

53      Deltafina skirta pagrindinė bauda buvo padidinta 50 % dėl sunkinančių aplinkybių motyvuojant tuo, kad įgyvendinant perdirbėjų kartelį ši įmonė atliko organizatorės vaidmenį (ginčijamo sprendimo 435 ir 436 konstatuojamosios dalys).

54      Kaip lengvinančias aplinkybes ginčijamo sprendimo 437 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „tie patys veiksniai, išdėstyti [ginčijamo sprendimo] 427–429 konstatuojamosiose dalyse, [gali] būti taikomi perdirbėjų veiksmams, kiek tai susiję tik su jų viešomis derybomis ir tipinių sutarčių su augintojų atstovais sudarymu (būtent derybos dėl kainų ribų ir papildomų sąlygų)“.

55      Dėl su perdirbėjais sudarytų „slaptų“ susitarimų dėl vidutinės (maksimalios) tiekimo kainos ir kiekvienos žaliavinio tabako rūšies kiekių paskirstymo, ginčijamo sprendimo 438 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad perdirbėjų veiksmai „buvo platesnė veikla, nei apibrėžta taikytinoje teisėje, viešose derybose ir susitarimuose su augintojų atstovais“. Tačiau ji pripažino, kad „viešos augintojų atstovų ir perdirbėjų derybos tam tikru mastu turėjo įtakos materialiam pagrindui (konkrečiai kalbant apie galimybes susitarti ir patvirtinti bendrą poziciją), kuriuo remdamiesi perdirbėjai galėjo ne tik parengti bendrą poziciją, kurią jie tvirtino per viešas derybas, bet ir savo slaptą strategiją, susijusią su vidutinėmis (maksimaliomis) tiekimo kainomis ir kiekiais“.

56      Atsižvelgdama į šio sprendimo 54 ir 55 punktuose išdėstytus argumentus, Komisija nusprendė 40 % sumažinti ieškovei ir Deltafina skirtas pagrindines baudas (ginčijamo sprendimo 438 konstatuojamoji dalis). Taigi ieškovei skirtos pagrindinės baudos dydis yra 3 240 000 eurų (ginčijamo sprendimo 439 konstatuojamoji dalis).

 Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas maksimalus baudos dydis

57      Ginčijamo sprendimo 440–447 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar reikia skirtingiems adresatams skirtas pagrindines baudas sumažinti, kad jos neviršytų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos 10 % nuo apyvartos ribos.

58      Ginčijamo sprendimo 441 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad tuo atveju, kai nagrinėjamos įmonės priklauso grupei ir yra įrodyta, jog tų įmonių patronuojančios bendrovės joms darė lemiamą įtaką ir dėl to yra solidariai atsakingos už jų dukterinėms bendrovėms skirtų baudų sumokėjimą, nustatant minėtą didžiausią baudos dydį turi būti atsižvelgta į tos grupės apyvartą pasaulio mastu.

59      Ginčijamo sprendimo 442 konstatuojamojoje dalyje priminusi, kad ieškovė yra solidariai atsakinga už Agroexpansión skirtos baudos sumokėjimą, to paties sprendimo 446 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad minėtos baudos nereikia mažinti, nes 2003 m. konsoliduota ieškovės apyvarta buvo 1 271 700 000 JAV dolerių. Agroexpansión skirta bauda iki pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo liko 3 240 000 eurų (ginčijamo sprendimo 447 konstatuojamoji dalis).

 Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymas

60      Ginčijamo sprendimo 448–456 konstatuojamosiose dalyse Komisija pareiškė nuomonę apie pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą perdirbėjams ir Deltafina. Remdamasi to pranešimo D punkto 2 dalies pirma įtrauka ji pritaikė 20 % sumažinimą Agroexpansión skirtai baudai (ginčijamo sprendimo 454 konstatuojamoji dalis).

61      Remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi Komisija nustatė tokias baudas:

–        Deltafina: 11 880 000 eurų,

–        Cetarsa: 3 631 500 eurų,

–        Agroexpansión: 2 592 000 eurų,

–        WWTE: 1 822 500 eurų,

–        Taes: 108 000 eurų,

–        ASAJA: 1 000 eurų,

–        UPA: 1 000 eurų,

–        COAG: 1 000 eurų,

–        CCAE: 1 000 eurų (ginčijamo sprendimo 458 konstatuojamoji dalis).

62      Ieškovė buvo pripažinta solidariai atsakinga už Agroexpansión, o SCC, SCTC ir TCLT – už WWTE skirtos baudos sumokėjimą (ginčijamo sprendimo 458 konstatuojamoji dalis ir 3 straipsnis).

 Procesas ir šalių reikalavimai

63      2005 m. sausio 21 d. SCC, SCTC ir TCLT pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo (byla T‑24/05), o WWTE – ieškinį dėl tuo sprendimu jai skirtos baudos sumažinimo (byla T‑37/05).

64      2005 m. sausio 22 d. Agroexpansión taip pat pareiškė ieškinį dėl ginčijamu sprendimu jai skirtos baudos sumažinimo (byla T‑38/05).

65      2005 m. sausio 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

66      2005 m. rugpjūčio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu raštu ieškovė paprašė sujungti šią bylą su bylomis T‑24/05, T‑37/05 ir T‑38/05.

67      2005 m. rugsėjo 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktame rašte Komisija Bendrajam Teismui nurodė, kad mano, jog sujungus keturias bylas procesas netaps veiksmingesnis ir kad jis turi nuspręsti, ar tenkinti prašymą sujungti bylas.

68      Bendrasis Teismas nepatenkino šio prašymo sujungti bylas.

69      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje nurodytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į tam tikrus klausimus. Šalys tai padarė per nustatytą terminą.

70      Per 2009 m. birželio 17 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

71      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1, 3 ir 5 straipsnius tiek, kiek jie su ja susiję,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti baudą, kurią Komisija jai skyrė solidariai su Agroexpansión,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

72      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį, išskyrus jo trečiąjį pagrindą, kuris turi būti iš dalies priimtinas,

–        priteisti ieškovei padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir dalį jos pačios bylinėjimosi išlaidų arba, nepatenkinus šio prašymo, priteisti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

73      Ieškinyje ieškovė nurodo keturis pagrindus ieškiniui pagrįsti, kurie susiję:

–        pirmasis – su EB 81 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu,

–        antrasis – su proporcingumo ir asmeninės atsakomybės principų pažeidimu,

–        trečiasis – su proporcingumo ir asmeninės atsakomybės principų bei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu,

–        ketvirtasis – su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu.

74      Per teismo posėdį ieškovė pateikė papildomą pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu.

75      Pirmasis, antrasis ir penktasis ieškinio pagrindai iš esmės nurodyti reikalavimui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies pagrįsti. Trečiasis ir ketvirtasis pagrindai nurodyti reikalavimams dėl minėto sprendimo pakeitimo pagrįsti.

76      Penktasis pagrindas bus nagrinėjamas po pirmojo, o trečiasis – po ketvirtojo.

1.     Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu

 Šalių argumentai

77      Ieškovė teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą nuspręsdama, kad pažeidimo darymo laikotarpiu ji darė lemiamą įtaką Agroexpansión, ir dėl tos priežasties ją pripažino solidariai atsakinga už pažeidimą. Todėl, pasak ieškovės, Komisija neturėjo teisės, pirma, jai skirti ginčijamą sprendimą ir, antra, remtis jos bendra apyvarta taikant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 10 % nuo apyvartos ribą.

78      Teiginiams pagrįsti ieškovė visų pirma nurodo, kad remiantis teismų praktika ir Komisijos sprendimų priėmimų praktika galima daryti išvadą, jog vien tik fakto, kad patronuojanti bendrovė valdo visą dukterinės bendrovės kapitalą, nepakanka siekiant jai prisikirti atsakomybę už dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus. Be to, turėtų būti aiškiai įrodyta, kad minėta patronuojanti bendrovė tiesiogiai vykdė nagrinėjamus neteisėtus veiksmus, kad ji atsakinga už jų įgyvendinimą, dalyvavo kartelio susitikimuose ar buvo tiesiogiai susijusi su pažeidimu, pavyzdžiui, duodama nurodymus dukterinei bendrovei daryti tą pažeidimą. Ieškovė visų pirma remiasi šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 ir 29 punktais.

79      Antra, ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodyti argumentai neįrodo, kad ji darė lemiamą įtaką Agroexpansión veiksmams. Konkrečiai, ji neigia Komisijos teiginį, kad ji buvo informuota apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus.

80      Kalbėdama šiuo klausimu ieškovė teigia, pirma, kad gavo šioje konstatuojamojoje dalyje nurodytas „veiklos ataskaitas“ ir „vietos ataskaitas“. Ji pažymi, kad tos ataskaitos buvo nuolat verčiamos į anglų kalbą tik dėl to, kad vienas iš Agroexpansión valdybos narių, T., kuris nekalbėjo ispaniškai, galėtų lengviau atlikti pareigas. Ji neigia, kad pastarasis buvo paskirtas į šią valdybą tam, kad joje atstovautų Dimon grupės interesams, ir teigia, kad, be kita ko, jis buvo laikinai atleistas nuo visų pareigų šioje grupėje, kai buvo pareikštas ieškinys prieš buvusius Intabex akcininkus.

81      Antra, ieškovė neigia toje pačioje konstatuojamojoje dalyje išdėstytą teiginį, kad yra daug Agroexpansión siųstų laiškų, kuriais ji informuojama apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus. Konkrečiai kalbant apie 1998 m. gruodžio 14 d. Agroexpansión generalinio direktoriaus B. faksogramą reikia pažymėti, kad ji buvo skirta ne ieškovei, o D., kuris buvo „Dimon International, Inc. finansų departamento darbuotojas“, o toje faksogramoje buvo tik informacija apie Agroexpansión ir Deltafina sudarytą perdirbto tabako pardavimo sutartį. Dėl 2000 m. spalio 30 d. B. elektroninio laiško S. reikia pasakyti, kad juo iš esmės buvo siekta informuoti S. apie gresiantį tabako augintojų streiką. Be to, pasak ieškovės, S. buvo ne jos, o Dimon International Services darbuotojas, atsakingas už Europoje perdirbto tabako pardavimo koordinavimą, ir nebuvo nė vienos Dimon grupei priklausančios bendrovės valdybos narys ar vadovas. Tokius pačius teiginius galima pateikti ir kalbant apie 2001 m. gegužės 9 d. B. elektroninį laišką, siųstą S.

82      Trečia, kalbėdama apie ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje nurodytus kitus laiškus, ieškovė teigia, kad juose nebuvo tiesiogiai ar netiesiogiai kalbama apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus arba apie Agroexpansión ispaniško žaliavinio tabako pirkimo politiką.

83      Trečia, ieškovė teigia, kad Ispanijos žaliavinio tabako pirkimo rinkoje Agroexpansión visada veikė kaip savarankiškas ūkio subjektas ir kad ji pati nusistatydavo prekybos politiką.

84      Šiam teiginiui pagrįsti ieškovė, nurodžiusi, kad Agroexpansión turi „vietinę vadovybę“, pateikia tokius faktus:

–        1997 m. lapkričio 18 d., kai per Intabex ji įsigijo 100 % Agroexpansión akcijų, buvo nuspręsta jos vadovus, ypač akcininką steigėją ir generalinį direktorių (iki 2004 m. gruodžio mėn.) B., palikti eiti pareigas,

–        pagal tą pačią dieną Agroexpansión ir B. sudarytą „vadovavimo sutartį“ (toliau – vadovavimo sutartis) vienintelis B. galėjo sudaryti žaliavinio tabako pirkimo sutartis bei nustatyti ir įgyvendinti šios bendrovės žaliavinio tabako pirkimo politiką,

–        Agroexpansión valdyba neturėjo iš anksto ar vėliau patvirtinti B. priimtų sprendimų dėl žaliavinio tabako pirkimo,

–        B. yra vienintelis Agroexpansión valdybos narys, dalyvavęs susitikimuose su kitais perdirbėjais arba su žaliavinio tabako augintojais,

–        nė vienas iš keturių Agroexpansión valdybos narių tuo pačiu metu nebuvo ieškovės valdybos ar valdymo organų narys,

–        ji nedavė jokio įsakymo ar nurodymo Agroexpansión dėl minėtų susitikimų ar dėl jos vykdomos pirkimo politikos,

–        ji niekada netaikė jokio Agroexpansión pirkimo veiklos kontrolės mechanizmo.

85      Komisija prašo atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.

86      Pirma, Komisija tvirtina, kad, remiantis teismų praktika ir jos sprendimų priėmimo praktika, kai patronuojanti bendrovė valdo visas dukterinės bendrovės akcijas, galima preziumuoti, jog ji tikrai daro lemiamą įtaką tos dukterinės bendrovės prekybinei veiklai ir todėl ji gali būti laikoma atsakinga už pastarosios padarytą pažeidimą. Taigi Komisija neprivalo pateikti papildomų įrodymų. Komisija teigia, kad patronuojanti bendrovė gali paneigti šią prezumpciją pateikdama pakankamų įrodymų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje iš tikrųjų veikia savarankiškai.

87      Antra, Komisija teigia, kad ieškovė šiuo atveju nepateikė tokių įrodymų. Ji teigia, jog Agroexpansión nepakanka turėti tik atskirą vietinę vadovybę, kad galėtų įrodyti, jog veikė savarankiškai, ir nurodo, kad vadovavimo sutartyje nustatyta, jog B. turi laikytis ieškovės valdybos nustatytų „sistemų“ ir „procedūrų“.

88      Trečia, Komisija teigia, kad bylos dokumentuose yra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė tikrai darė lemiamą įtaką Agroexpansión veiksmams. Ji teigia, be kita ko, kad T. buvo paskirtas jos valdybos nariu, kad joje atstovautų Dimon grupės interesus ir kad neįtikima, jog, atsižvelgiant į jo užimamų pareigų toje grupėje svarbą, jis niekada ieškovės neinformavo apie ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje nurodytas „veiklos ataskaitas“ ir „vietos ataskaitas“. Komisija teigia, kad be šių ataskaitų yra daug toje konstatuojamojoje dalyje nurodytų laiškų, kuriais remiantis darytina išvada, jog Agroexpansión informuodavo ieškovę apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus. Galiausiai kiti toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodyti dokumentai akivaizdžiai įrodo, kad ieškovė darė lemiamą įtaką tam tikrai pagrindinei Agroexpansión prekybos veiklai, kaip antai derybos su Cetarsa ir Deltafina dėl sutarčių sudarymo ir jų vykdymas, ir kad dukterinė bendrovė ją informuodavo apie pirkimo sąlygas ir galiojančius teisės aktus Ispanijos žaliavinio tabako sektoriuje.

 Bendrojo Teismo vertinimas

89      Reikia priminti, kad Bendrijos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 59 punktas) ir kad sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 112 punktas).

90      Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad sąvoka „įmonė“ šiomis aplinkybėmis turi būti suprantama kaip reiškianti ūkio subjektą, net jei teisiniu požiūriu šį ūkio subjektą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (2006 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio, C‑217/05, Rink. p. I‑11987, 40 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T‑325/01, Rink. p. II‑3319, 85 punktas).

91      Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, pagal asmeninės atsakomybės principą jis turi atsakyti už šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 145 punktą; 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 78 punktą ir 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo ETI ir kt., C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 39 punktą).

92      Dėl klausimo, kokiomis aplinkybėmis juridiniam asmeniui galima taikyti sankcijas, nors jis nepadarė pažeidimo, pažymėtina, kad nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, jog atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nenustato savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus (27 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 132 ir 133 punktai; 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geigy prieš Komisiją, 52/69, Rink. p. 787, 44 punktas ir 1973 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją, 6/72, Rink. p. 215, 15 punktas), visų pirma atsižvelgiant į šių dviejų teisės subjektų ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius (žr., pagal analogiją, 99 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 117 punktą ir 101 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 49 punktą).

93      Iš tiesų tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė yra vienas ūkio subjektas, todėl ir viena įmonė, kaip nurodyta šio sprendimo 89 ir 90 punktuose minėtoje teismų praktikoje. Taigi ne dėl to, kad patronuojanti bendrovė kurstė dukterinę bendrovę daryti pažeidimą, ir juo labiau ne dėl to, kad patronuojanti bendrovė dalyvavo darant pažeidimą, o todėl, kad jos sudaro vieną įmonę pagal EB 81 straipsnį, Komisija gali patronuojančiai bendrovei adresuoti sprendimą, kuriuo skiriamos baudos (2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 58 punktas).

94      Taip pat iš teismų praktikos matyti, kad Komisija negali tik konstatuoti, kad patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui, bet ir turi patikrinti, ar ši įtaka realiai padaryta (šiuo klausimu žr. 29 punkte minėtų sprendimų Imperial Chemical Industrines prieš Komisiją 137 punktą ir AEG-Telefunken prieš Komisiją 50 punktą).

95      Konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % jos Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, pirma, patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 136 ir 137 punktus) ir, antra, egzistuoja prezumpcija, kad minėta patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (šiuo klausimu žr. 29 punkte minėtų sprendimų AEG-Telefunken prieš Komisiją 50 punktą ir PVC II 961 ir 984 punktus).

96      Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės prekybos politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamų įrodymų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 29 punktą).

97      Nors šio sprendimo 29 punkte minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 ir 29 punktuose Teisingumo Teismas nurodė ne tik tai, kad patronuojanti bendrovė turi turėti 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, bet ir kitas aplinkybes, kaip antai, kad nebuvo užginčyta, jog patronuojanti bendrovė darė įtaką dukterinės bendrovės prekybos politikai arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, vis dėlto šias aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik siekdamas paminėti visus įrodymus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo motyvus, o ne tam, kad nustatytų šio sprendimo 105 punkte išdėstytai prezumpcijai taikyti keliamą reikalavimą pateikti papildomų įrodymų, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė įtaką (2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 57 punktas).

98      Galiausiai reikia pažymėti, kad prezumpcija, susijusi su viso kapitalo valdymu, gali būti taikoma ne tik tada, kai yra tiesioginis ryšys tarp patronuojančios bendrovės ir dukterinės bendrovės, bet ir tada, kai šis ryšys netiesioginis, t. y. tarp jų įsiterpia kita dukterinė bendrovė, kaip yra šiuo atveju.

99      Be to, reikia priminti, kad remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi Komisija gali priimti sprendimą EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą padariusioms įmonėms skirti baudas, kurios negali viršyti 10 % kiekvienos iš darant pažeidimą dalyvavusių įmonių praėjusių ūkinių metų apyvartos. Tokia pati nuostata išdėstyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje.

100    Šiose nuostatose nurodyta apyvarta susijusi, remiantis nusistovėjusia teismų praktika dėl Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies, su bendra nagrinėjamos bendrovės apyvarta (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 119 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 367 punktas ir 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 533 punktas), t. y. bendrovės, kuriai buvo skirta bauda ir kuri dėl tos priežasties buvo pripažinta atsakinga (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 181 punktas ir 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 116 punktas).

101    Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „praėjusieji ūkiniai metai“ turi būti suprantama kaip reiškianti ūkinius metus, ėjusius prieš Komisijos sprendimo priėmimą, išskyrus ypatingus atvejus, kai remiantis paskutinių ūkinių metų apyvarta negalima nustatyti nagrinėjamos įmonės realios ekonominės padėties ir šiai įmonei skirtinos baudos dydžio (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 25, 29 ir 30 punktus), tačiau šioje byloje tai neaktualu.

102    Darytina išvada, kad šiame pagrinde keliamas klausimas, ar Komisija pagrįstai nusprendė, jog šioje byloje nagrinėjamą įmonę sudarė Agroexpansión ir bendrovė, vadovaujanti grupei, kuriai ji priklauso, t. y. ieškovė. Jeigu į šį klausimą bus atsakyta teigiamai, atsižvelgiant į šio sprendimo 99–101 punktuose nurodytus principus reikės daryti išvadą, kad ginčijamo sprendimo 442 ir 446 konstatuojamosiose dalyse Komisija, taikydama minėtą 10 % ribą nuo apyvartos, pagrįstai atsižvelgė į 2003 m. ieškovės pasiektą konsoliduotą apyvartą.

103    Nagrinėjant šį klausimą visų pirma reikia nustatyti, kokiais kriterijais vadovavosi Komisija ginčijamame sprendime patronuojančiai bendrovei priskirdama atsakomybę už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, ir ar jie atitinka teismų praktikoje šioje srityje nustatytus principus, o vėliau išsiaiškinti, ar Komisija teisingai taikė tuos kriterijus nuspręsdama, kad Agroexpansión ir ieškovė yra vienas ūkio subjektas.

 Dėl ginčijamame sprendime Komisijos taikytų kriterijų patronuojančiai bendrovei priskiriant atsakomybę už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą

104    Remiantis ginčijamu sprendimu darytina išvada, kad patronuojančiai bendrovei priskirdama atsakomybę už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą ir paskui ją kartu su dukterine bendrove nurodydama tarp šio sprendimo adresatų bei ją pripažindama solidariai atsakinga už minėtai dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, Komisija rėmėsi toliau nurodytais argumentais.

105    Iš pradžių Komisija padarė prielaidą, kad tokią atsakomybę galima priskirti, kai patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną ūkio subjektą ir todėl yra viena įmonė pagal EB 81 straipsnį (žr. ginčijamo sprendimo 374 konstatuojamąją dalį).

106    Pagrindinis elementas, kuriuo rėmėsi Komisija įrodinėdama, kad patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė yra tokioje padėtyje, – pastarosios savarankiškumo nebuvimas, kiek tai susiję su jos elgesiu rinkoje (žr. ginčijamo sprendimo 371 konstatuojamąją dalį), o šis savarankiškumo nebuvimas kyla iš to, kad patronuojanti bendrovė darė „lemiamą įtaką“ dukterinės bendrovės elgesiui (žr. ginčijamo sprendimo 18, 372, 373, 378, 380, 381, 383, 391, 392, 397, 399, 400, 422 ir 441 konstatuojamąsias dalis).

107    Šiuo klausimu Komisija nusprendė, kad ji negali vien konstatuoti, jog patronuojanti bendrovė galėjo daryti lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui, bet ir turėjo įrodyti, kad ši įtaka iš tikrųjų buvo daroma (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 18, 376, 384, 391, 392, 397, 399 ir 400 konstatuojamąsias dalis).

108    Kaip matyti, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamosios dalies, nors Komisija nusprendė, kad Sepi neturėjo atsakyti už Cetarsa padarytą pažeidimą, – nors valdė beveik 80 % jos kapitalo, – taip ji padarė dėl to, kad Komisijos bylos medžiagoje nebuvo jokių aplinkybių, leidžiančių įrodyti, jog pastaroji savarankiškai nenustato savo elgesio rinkoje.

109    Taip pat iš ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad priežastis, dėl kurios Komisija nei Universal, nei jos 100 % valdomos dukterinės bendrovės Universal Leaf nepripažino atsakingomis už pastarosios 90 % valdomos dukterinės bendrovės Taes neteisėtus veiksmus, yra ta, jog Komisija neturėjo pakankamai įrodymų, kad jos iš tikrųjų pastarajai darė lemiamą įtaką.

110    Tuos pačius principus Komisija ketino taikyti ir WWTE patronuojančių bendrovių atveju, kiek tai susiję su laikotarpiu iki 1998 m. gegužės mėnesio. Todėl iš pradžių ji siekė įrodyti, kad šios patronuojančios bendrovės kontroliavo WWTE kartu su jos prezidentu ir dviem jo šeimos nariais, taip leisdama suprasti, kad jos galėjo daryti lemiamą įtaką šios bendrovės elgesiui (žr. ginčijamo sprendimo 388–391 konstatuojamąsias dalis). Vėliau, remdamasi ginčijamo sprendimo 391 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais įrodymais, Komisija stengėsi įrodyti, kad minėtos patronuojančios bendrovės WWTE elgesiui iš tikrųjų darė tokią įtaką (žr. ginčijamo sprendimo 391, 392 ir 400 konstatuojamąsias dalis).

111    Be to, Komisija pažymėjo, kad konkrečiu atveju, kai patronuojanti bendrovė valdo visą dukterinės bendrovės kapitalą, remiantis teismų praktika galima preziumuoti, jog pirmoji iš tikrųjų daro lemiamą įtaką antrosios elgesiui (žr. ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamąją dalį).

112    Vis dėlto šioje byloje tam, kad tokioje padėtyje esančioms patronuojančioms bendrovėms priskirtų atsakomybę už jų dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, Komisija nusprendė neapsiriboti šia prielaida, o remtis ir faktinėmis aplinkybėmis, kad įrodytų, jog šios patronuojančios bendrovės iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinei bendrovei, ir todėl patvirtintų minėtą prezumpciją (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 372, 375, 376 ir 378 konstatuojamąsias dalis).

113    Iš ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad, nors Komisija Deltafina vadovaujančios ir tarpinės patronuojančių bendrovių, t. y. Universal ir Universal Leaf, nepripažino atsakingomis už jų dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus, nepaisant to, kad jos pirmąją kontroliavo 100 %, ji tai darė dėl tos priežasties, jog neturėjo pakankamai įrodymų, kad jos iš tikrųjų darė lemiamą įtaką minėtai dukterinei bendrovei. Taip pat reikia aiškinti ir ginčijamo sprendimo 376 konstatuojamąją dalį, nors ji suformuluota kiek dviprasmiškai. Konkrečiai, nors Komisija šioje konstatuojamojoje dalyje pareiškia, kad bylos medžiagoje „nėra jokių požymių, kad Universal <…> ir Universal Leaf praktiškai dalyvavo [ginčijamame sprendime] nagrinėjamose aplinkybėse“, vis dėlto, skaitomas kartu su to sprendimo 18 konstatuojamąja dalimi ir atsižvelgiant į jo kontekstą, toks pareiškimas negali būti aiškinamas taip, kad jis reiškia, jog priežastis, dėl kurios Komisija šioms dviem patronuojančioms bendrovėms, – ar bet kuriai kitai patronuojančiai bendrovei, – netaikė atsakomybės, yra ta, kad jos nedalyvavo darant pažeidimą.

114    Taip pat iš ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad priežastis, dėl kurios Komisija Intabex netaikė atsakomybės už ieškovės neteisėtus veiksmus, nors ji ją kontroliavo 100 %, yra ta, kad nebuvo pakankamai įrodymų, jog Intabex iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinei bendrovei, nes ji dalyvavo tik finansiškai (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 376 konstatuojamąją dalį).

115    Atvirkščiai, būtent dėl to, kad, kalbant apie laikotarpį nuo 1998 m. gegužės mėn., tokių įrodymų, susijusių su WWTE patronuojančiomis bendrovėmis, tariamai buvo, ir jie papildė aplinkybę, kad tos patronuojančios bendrovės valdė visą arba tik kelis mėnesius beveik visą dukterinės bendrovės kapitalą, Komisija minėtoms patronuojančioms bendrovėms priskyrė atsakomybę už pažeidimą (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 375, 393, 396 ir 398 konstatuojamąsias dalis).

116    Tokį patį požiūrį Komisija ketino taikyti ir ieškovės atveju. Pripažindama, kad ji yra atsakinga už Agroexpansión neteisėtus veiksmus nuo 1997 m. antrojo pusmečio, Komisija ne tik rėmėsi prezumpcija, kad nuo to laiko ji valdė visą Agroexpansión kapitalą (žr. ginčijamo sprendimo 375, 377 ir 378 konstatuojamąsias dalis), bet ir atsižvelgė į tam tikras papildomas aplinkybes, įrodančias, jog ji iš tikrųjų darė lemiamą įtaką minėtos įmonės elgesiui (žr. ginčijamo sprendimo 375 ir 378–380 konstatuojamąsias dalis).

117    Tokią išvadą galima daryti remiantis būtent ginčijamo sprendimo 378 konstatuojamosios dalies antru sakiniu, net jei ten nurodyta, kad minėtais papildomais įrodymais patvirtinama, jog ieškovė „galėjo“ daryti tokią įtaką (žr. šio sprendimo 33 punktą). Iš tiesų, atsakyme į raštu pateiktą Bendrojo Teismo klausimą Komisija pati pripažįsta, kad šis sakinys galėjo būti „suformuluotas aiškiau“. Tačiau, skaitant kartu su ginčijamo sprendimo 372 ir 377 konstatuojamosiomis dalimis ir to paties sprendimo 378 konstatuojamosios dalies pirmu sakiniu, jį galima suprasti tik taip, kaip nurodyta šio sprendimo 116 punkte.

118    Galiausiai Komisija išnagrinėjo, ar galima pritarti atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus nagrinėjamų dukterinių įmonių (ir (arba) jų patronuojančių bendrovių) pateiktiems argumentams, kuriais jos siekė įrodyti, kad rinkoje veikė savarankiškai (žr., be kita ko, 381 ir 399 konstatuojamąsias dalis). Ieškovės pateiktus argumentus ji atmetė kaip neįtikinamus ir konkrečiai nurodė, kad „dėl to, jog dukterinė bendrovė Ispanijoje turi vietos vadovybę, negalima atmesti [ieškovės] galimybės daryti lemiamą įtaką tai dukterinei bendrovei“ (ginčijamo sprendimo 381 konstatuojamoji dalis).

119    Reikia pažymėti, kad šio sprendimo 105–107, 111 ir 112 punktuose išdėstytą požiūrį Komisija taikė ne tik vadovaujančioms patronuojančioms bendrovėms, bet ir tarpinėms patronuojančioms bendrovėms, kaip tai įrodo, kalbant apie pastarąsias, Universal Leaf, Intabex, SCTC ir TCLT atvejai.

120    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad minėtas metodas, – nenagrinėjant klausimo, ar jis buvo teisingai taikomas ieškovėms, nes šis klausimas bus nagrinėjamas vėliau, – visiškai atitinka teismų praktikoje šioje srityje nustatytus principus, kurie priminti šio sprendimo 89–98 punktuose.

121    Beje, kalbant apie konkretų atvejį, kai patronuojanti bendrovė valdo visą dukterinės bendrovės, padariusios Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, kapitalą, Komisija rėmėsi ne tik teismų praktikoje nustatyta prezumpcija (žr. šio sprendimo 95 ir 96 punktus), kad įrodytų, jog pirmoji iš tikrųjų daro lemiamą įtaką antrosios prekybos politikai, bet ir atsižvelgė į kitas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad tokia įtaka daroma.

122    Vis dėlto taip elgdamasi Komisija tik padidino įrodymų patikimumą, reikalingą tam, kad nuspręstų, jog sąlyga, susijusi su realiu lemiamos įtakos darymu, įrodyta, visiškai laikydamasi pagrindinės ūkio subjekto sąvokos, kuri teismų praktikoje visada siejama su atsakomybės už pažeidimus taikymu vieną įmonę sudarantiems juridiniams asmenims.

123    Reikia pažymėti, kad tais atvejais, kai byloje, kurioje nagrinėjamas kelių atskirų įmonių padarytas pažeidimas, Komisija remdamasi teismų praktika nustato tam tikrą metodą, kad išsiaiškintų, ar reikia taikyti atsakomybę tiek realiai šį pažeidimą padariusioms dukterinėms bendrovėms, tiek jų patronuojančioms bendrovėms, ji privalo, išskyrus ypatingas aplinkybes, remtis tais pačiais kriterijais visų įmonių atžvilgiu. Komisija privalo laikytis vienodo požiūrio principo, pagal kurį, remiantis teismų praktika, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas). Reikia konstatuoti, kad Komisija irgi laikosi tokios nuomonės, nes ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamojoje dalyje ji pažymi, kad „nors konkrečios aplinkybės, dėl kurių [ji] <…> patronuojančią bendrovę gali pripažinti atsakinga už dukterinės bendrovės veiksmus, kiekvienu atveju gali skirtis, nediskriminavimo principas nepažeidžiamas, jeigu atsakomybės principai taikomi nuosekliai“.

 Dėl vieno ūkio subjekto, kurį sudaro ieškovė ir Agroexpansión, egzistavimo

124    Reikia išnagrinėti, ar Komisija teisingai taikė šio sprendimo 105–107, 111 ir 112 punktuose nurodytus kriterijus darydama išvadą, kad ieškovė ir Agroexpansión sudaro vieną ūkio subjektą nuo 1997 m. antrojo pusmečio, ir todėl ieškovę pripažino solidariai atsakinga už pažeidimą ir baudos sumokėjimą bei ją nurodė tarp ginčijamo sprendimo adresatų.

125    Yra žinoma, kad laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 18 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos ieškovė per Intabex valdė visą Agroexpansión kapitalą. Todėl negalima paneigti, kad visu šiuo laikotarpiu ieškovė galėjo daryti lemiamą įtaką pastarosios elgesiui (žr. šio sprendimo 95 punktą).

126    Todėl reikia išsiaiškinti, ar, kaip teigia Komisija, tuo laikotarpiu ieškovė realiai darė lemiamą įtaką.

127    Šiuo klausimu reikia priminti, kad ginčijamame sprendime, kiek tai susiję su dukterinėmis bendrovėmis, kurias 100 % valdo patronuojančios bendrovės, Komisija, pastarosioms priskirdama atsakomybę už minėtų dukterinių įmonių padarytą pažeidimą, nusprendė ne tik remtis šio sprendimo 95, 96 ir 111 punktuose minėta prezumpcija, bet ir atsižvelgti į papildomas aplinkybes, įrodančias, kad iš tikrųjų buvo daroma lemiama įtaka (žr. šio sprendimo 112–117 punktus).

128    Todėl reikia patikrinti, ar ginčijamame sprendime Komisijos nurodytos aplinkybės, papildančios įrodymą, kad ieškovė valdė visą Agroexpansión kapitalą, teisiškai įrodo, jog per nagrinėjamą laikotarpį ieškovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką Agroexpansión elgesiui. Šios aplinkybės pateiktos ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje bei to sprendimo 303 ir 305 išnašose. Iš esmės tai yra įvairios ataskaitos ir laiškai, kuriuos, pasak Komisijos, Agroexpansión adresavo ieškovei.

129    Jei atsakymas bus teigiamas, reikės išsiaiškinti, ar šio sprendimo 83–84 punktuose nurodytais ieškovės teiginiais galima paneigti šią išvadą.

–       Dėl „veiklos ataskaitų“ ir „vietos ataskaitų“

130    Komisija mini keletą Agroexpansión parengtų „veiklos ataskaitų“ ir „vietos ataskaitų“ ir nurodo, kad jomis dažniausiai įrodomi nagrinėjami neteisėti veiksmai. Šių ataskaitų, kurios išvardytos ginčijamo sprendimo 303 išnašoje, yra keturiolika ir jos apima laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio mėn. iki 2001 m. gegužės mėn.

131    Visų pirma reikia pažymėti, kad minėtose ataskaitose yra išsamios informacijos ne tik apie įvairius Agroexpansión komercinės veiklos aspektus, kaip antai žaliavinio tabako pirkimo kampanijų eiga (nupirkti kiekiai, pirkimo kainos ir pan.), perdirbto žaliavinio tabako kiekiai ir su Cetarsa sudarytos dalies jos tabako smulkinimo sutartys, ar apie tabako sektorių reglamentuojančių teisės aktų pokyčius ir vykusius susitikimus su Anetab ir žemės ūkio profesinėmis sąjungomis bei augintojų susivienijimais, bet ir apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje.

132    Taip pat reikia pažymėti, kad remiantis bylos medžiaga darytina išvada, jog aptariamas ataskaitas parengė B. ir kad jos buvo skirtos Agroexpansión valdybos nariams.

133    Dėl pastarojo aspekto reikia pažymėti, kad tą pačią dieną, kai įsigijo visas Agroexpansión akcijas, ieškovė, veikianti per jai 100 % priklausančią dukterinę bendrovę Intabex, kuri Agroexpansión veikloje dalyvavo tik finansiškai, pakeitė tris iš keturių valdybos narių ir į ją paskyrė du asmenis (G. ir T.), kurie jau tuo metu ėjo pareigas kitose Dimon grupės įmonėse. Taigi tuo metu G. taip pat buvo Ispanijoje buveinę turinčios Intabex dukterinės bendrovės Compañia de Filipinas, SA., veikiančios juodojo tabako gamybos srityje, vykdomasis direktorius, T. taip pat dirbo Dimon International Services ir buvo šios bendrovės valdybos narys (iki 1998 m. rugpjūčio mėn.).

134    Tokiomis aplinkybėmis svarbu pažymėti, kokios svarbos funkcijas T. vykdė Dimon grupėje. Be to, kad buvo Agroexpansión valdybos narys visą pažeidimo darymo laikotarpį ir Dimon International Services valdybos narys iki 1998 m. rugpjūčio mėn., T. taip pat posėdžiaudavo kitų dviejų Dimon grupės bendrovių valdybose, t. y. Intabex Holding Worldwide, SA (nuo 1998 m. iki 1999 m.) ir LRH Travel Ltd (iki 2000 m. lapkričio mėn.). Be to, kaip nurodė ieškovė atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, viena jo užduočių buvo „užtikrinti veiksmingą Intabex grupės integraciją į Dimon grupę“. Taip pat, kaip išsamiau bus paaiškinta šio sprendimo 152 punkte, reikia paminėti ir faktą, kad remiantis įvairiais bylos medžiagoje esančiais laiškais darytina išvada, jog Agroexpansión konsultuodavosi su T. klausimais apie savo komercinę veiklą arba prašydavo jo pritarimo prieš priimdama tam tikrus svarbius sprendimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Komisija galėjo pagrįstai teigti, kad T. veikė Dimon grupei vadovaujančios bendrovės, t. y. ieškovės, vardu ir atliko tarpininko tarp jos ir Agroexpansión vaidmenį. Tai, kad tarp T. ir ieškovės kilo ginčas, dėl kurio 1998 m. rugpjūčio mėn. ji pašalino T. iš Dimon International Services valdybos, nepaneigia tokios išvados. Nuo to laiko T. ne tik toliau dirbo toje bendrovėje, bet buvo ir Agroexpansión, Intabex Holding Worldwide ir LRH Travel valdybos narys.

135    Šio sprendimo 132–134 punktuose išdėstytos aplinkybės įrodo, kad per į Agroexpansión valdybą paskirtus narius, ypač T., ieškovė ketino prižiūrėti jos veiklą ir pasiekti, kad ta veikla būtų plėtojama laikantis Dimon grupės prekybos politikos. Todėl net jei nagrinėjamos „veiklos ataskaitos“ ir „vietos ataskaitos“ formaliai buvo perduodamos minėtiems nariams, o ne tiesiogiai ieškovei, Komisija galėjo ginčijamo sprendimo 380 konstatuojamojoje dalyje pagrįstai teigti, jog minėta bendrovė buvo informuota apie šių ataskaitų turinį ir, svarbiausia, apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus. Tokia išvada grindžiama ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje nurodytu faktu, jog minėtos ataskaitos buvo nuolat verčiamos iš ispanų į anglų kalbą, kuri yra ieškovės darbo kalba.

136    Galiausiai reikia pažymėti, jog akivaizdu, kad ieškovė, kuri neabejotinai turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką Agroexpansión veiksmams (žr. šio sprendimo 95 ir 125 punktus), niekada neprieštaravo neteisėtiems veiksmams, apie kuriuos žinojo, ir prieš dukterinę bendrovę nesiėmė jokių priemonių, skirtų nutraukti tolesnį jos dalyvavimą darant pažeidimą, nepaisydama dėl tokio elgesio gresiančio persekiojimo ar trečiųjų asmenų ieškinių dėl žalos atlyginimo (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamąją dalį). Komisija galėjo pagrįstai daryti išvadą, kad ieškovė konkliudentiniais veiksmais pritarė minėtam dalyvavimui darant pažeidimą, ir nuspręsti, kad toks veikimo būdas yra papildomas požymis, jog daroma lemiama įtaka dukterinės bendrovės elgesiui.

–       Dėl Agroexpansión ir ieškovės laiškų

137    Komisija taip pat remiasi keliais laiškais, kuriais apsikeitė Agroexpansión ir ieškovė, bei nurodo, kad kai kuriuose iš jų yra nagrinėjamų neteisėtų veiksmų įrodymų, kituose kalbama apie tabako perdirbimo arba perdirbto tabako pardavimo sutartis, kurias ieškovė buvo sudariusi su Cetarsa ir Deltafina, o trečiuose kalbama apskirtai apie Ispanijoje taikomas žaliavinio tabako pirkimo sąlygas ir galiojančius teisės aktus.

138    Kalbėdama apie laiškus, priklausančius šio sprendimo 137 punkte nurodytai pirmai kategorijai, ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje Komisija kaip pavyzdį daro nuorodą į to sprendimo 168 ir 179 konstatuojamąsias dalis bei į 217 ir 229 išnašas.

139    Šiuo aspektu visų pirma reikia konstatuoti, kad šiuose laiškuose tikrai kalbama apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus.

140     Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, ginčijamo sprendimo 168 konstatuojamojoje dalyje minėtoje 1998 m. gruodžio 14 d. B. faksogramoje D. (Dimon International, JAV įsteigtos Dimon grupės dukterinės bendrovės buveinės adresu) buvo kalbama ne tik apie perdirbto tabako pardavimo sutartį, kurią Agroexpansión sudarė su Deltafina, bet ir apie minėtus veiksmus. Tai aiškiai nurodyta minėtos faksogramos trečioje pastraipoje, kur B. teigia:

„Kai tik gausiu keturių bendrovių kainas, Jus apie tai informuosiu. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad per Jūsų apsilankymą Ispanijoje atrodžiusios didelės problemos jau išspręstos, nes visos įmonės pritarė sutartai 87 [Ispanijos pesetų, (ESP)] (plius minus 2–3 ESP) kainai [už kg], ir šios kainos yra oficialios, nors mes įtariame, kad Cetarsa atliko kitus mokėjimus tokiems gamintojams kaip mes.“

141    Reikia pažymėti, kad priešingai, nei teigia ieškovė, D. nebuvo tik eilinis Dimon International finansų departamento darbuotojas, o ir ieškovės valdybos narys.

142    Ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie 1998 m. gegužės 5 d. B. ataskaitą, skirtą T., kurios kopija išvakarėse faksu buvo nusiųsta dviem kitiems Agroexpansión valdybos nariams. Reikia pažymėti, kad šioje ataskaitoje, kurioje kalbama apie 1998 m. tabako pirkimo kampaniją, be kita ko nurodyta, jog „Agroexpansión įdėjo didelių pastangų, kad įmonės pasiektų tam tikrus susitarimus siekdamos išvengti [praėjusiais] metais vykusio kainų karo“, kad „dėl kainų buvo suderėta su profesinėmis sąjungomis ir [tabako gamintojų susivienijimais]“, kad „pirmą kartą <…> [buvo išvengta] įmonių ginčų ir kiekviena jų galėjo nusipirkti norimą kiekį“ ir kad „derybos su [šiais susivienijimais] buvo sunkios, tačiau visos įmonės griežtai laikėsi savo pozicijos ir siekė bendradarbiauti“. Toje pačioje ataskaitoje nurodyta, kad Agroexpansión ir WWTE įsipareigojo nupirkti tą patį tabako kiekį kaip ir praėjusiais metais ir kad perdirbėjai sutarė augintojų susivienijimams avansu mokėti po 35 ESP/kg už Virginia rūšį, o už Burley rūšį – 45 ESP/kg. Galiausiai pažymėta, kad „ateityje perdirbėjai turės galimybių sudaryti kitas sutartis“. Atsižvelgiant į šiuos įrodymus, negalima paneigti, kad 1998 m. gegužės 5 d. ataskaitoje kalbama apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus.

143    Tas pats pasakytina ir apie 2000 m. spalio 30 d. B. elektroninį laišką S., į kurį daroma nuoroda ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamojoje dalyje. Šį laišką B. pradeda primindamas, kad per Anetab susirinkimą perdirbėjai diskutavo apie augintojų susivienijimų ir profesinių sąjungų prašymą padidinti kainas bei vienbalsiai nutarė jo netenkinti. Toliau jis nurodo, kad per susitikimą su minėtais susivienijimais ir profesinėmis sąjungomis perdirbėjai laikėsi savo pozicijos ir aiškiai jiems nurodė, kad atmeta jų pateiktą prašymą 20 % padidinti kainas.

144    2001 m. gegužės 9 d. B. elektroniniame laiške S., kuris nurodytas ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamojoje dalyje, nurodyta, kad perdirbėjai susirinko Anetab buveinėje „pasirengti diskusijoms su augintojais dėl kainų“ ir tai aiškiai liudija, kad perdirbėjai tarėsi dėl žaliavinio tabako pirkimo kainų.

145     Kaip ir minėtų „veiklos ataskaitų“ bei „vietos ataskaitų“ atveju, galima teigti, kad ginčijamo sprendimo 380 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai nusprendė, jog ieškovė buvo informuota apie šio sprendimo 140–144 punktuose nurodytų dokumentų turinį, taigi ir apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus, nors tie dokumentai formaliai buvo skirti ne jai.

146    Kalbant apie 1998 m. gegužės 5 d. ataskaitą, kurią B. išsiuntė T. (žr. šio sprendimo 142 punktą), šio sprendimo 134 punkte jau buvo paaiškinta, jog pastarasis veikė ieškovės vardu ir atliko tarpininko tarp jos ir Agroexpansión vaidmenį. Dėl 1998 m. gruodžio 14 d. faksogramos (žr. šio sprendimo 140 punktą), kuri buvo nusiųsta D. į Dimon International, pakanka priminti, kad D. iš tikrųjų buvo ieškovės valdybos narys.

147    2000 m. spalio 30 d. ir 2001 m. gegužės 9 d. elektroniniai laiškai (žr. šio sprendimo 143 ir 144 punktus) buvo siųsti S. Priešingai nei teigia ieškovė, pastarasis nebuvo eilinis Dimon International Services darbuotojas, bet užėmė vieną iš vadovaujančių postų Dimon grupėje, todėl, kaip ir T. atveju, Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad jis veikė bendrovės, kuri vadovavo šiai grupei, t. y. ieškovės, vardu. Atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kurį ieškovė pridėjo prie ieškinio, Agroexpansión nurodė, kad nuo 2000 m. S. „buvo operacijų Europoje koordinatorius“. 2002 m. kovo 18 d. atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informacijos, kurį ji pateikė Bendrajam Teismui po to, kai jai buvo pateiktas klausimas raštu taikant proceso organizavimo priemones (žr. šio sprendimo 69 punktą), Agroexpansión taip pat nurodė, kad S. vykdė „Dimon grupės Europos regiono direktoriaus“ pareigas. Be to, metinėje finansinėje ataskaitoje už 2001 m. birželio 30 d. pasibaigusius mokestinius metus, kurią ieškovė pateikė U.S. Securities Exchange Commission (JAV biržos operacijų komisija), nurodyta, kad nuo 1999 m. kovo mėn. S. joje užėmė Senior Vice President-Regional Director Europe pareigas.

148    Tam tikra 2001 m. gegužės 9 d. elektroniniame laiške ir S. atsakyme į šį laišką esanti informacija taip pat patvirtina, kad Dimon grupėje jis užėmė svarbias pareigas. Tame laiške B. taip pat informavo S. apie Anetab buveinėje vykusio susirinkimo metu įvykusį susitikimą su Deltafina prezidentu, per kurį buvo aptarti du „labai svarbūs“ klausimai, ir pabrėžė, jog pastarasis kuo greičiau jam paskambins, kad tuo klausimu būtų pasiektas susitarimas. Tos pačios dienos elektroniniu laišku S. atsakė B., kad ką tik kalbėjo su Deltafina prezidentu ir susitarė greitai susitikti. Jis taip pat pranešė B., kad sutinka su jo pateiktais pasiūlymais dėl pirmiau nurodytų klausimų.

149    Taigi, remdamasi ieškovės nereagavimu į tai, kad Agroexpansión dalyvauja darant pažeidimą, nors apie tai ji buvo informuota, Komisija galėjo pagrįstai daryti išvadą, jog šiais konkliudentiniais veiksmais ji pritarė dukterinės bendrovės neteisėtam elgesiui, ir nuspręsti, kad tai yra dar vienas požymis, jog ji daro lemiamą įtaką pastarosios veiksmams (žr. šio sprendimo 136 punktą).

150    Laiškai, priklausantys šio sprendimo 137 punkte nurodytai antrai kategorijai, išvardyti ginčijamo sprendimo 304 išnašoje. Iš esmės tai yra faksogramos arba elektroniniai laiškai, kuriais B. susirašinėjo su T. arba S. Dėl šio sprendimo 134, 147 ir 148 punktuose išdėstytų priežasčių pastarieji du turi būti laikomi veikiančiais ieškovės vardu.

151    Kai kurie šių laiškų susiję su 1998 m. rugsėjo mėn. sutartimi, dėl kurios iš naujo derėtasi 2001 m. ir pagal kurią tam tikros Agroexpansión atliekamos tabako perdirbimo operacijos buvo perduotos subrangovei Cetarsa. Remiantis šiais laiškais galima daryti išvadą, kad sutartį sudarė B. ieškovės vardu bei jos naudai ir kad pastaroji, tarpininkaujant T. ir S., iš tikrųjų darė lemiamą įtaką deryboms dėl šios sutarties.

152    1998 m. rugsėjo 9 d. faksogramoje, skirtoje T., B., nurodęs, kad pastaruoju laiku dalyvavo keliuose susitikimuose su Cetarsa ir bandė sutvarkyti „neišspręstus [ieškovės] reikalus“, aiškiai prašo T. sutikimo dėl tam tikrų sutarties sąlygų, nurodytų vieno šių susitikimų protokole, pridėtame prie minėtos faksogramos. Reikia pažymėti, kad minėtame protokole B. aiškiai įvardijamas kaip ieškovės atstovas. Dėl to paties aspekto reikia pažymėti, kad 1998 m. rugsėjo 14 d. faksogramoje B. informuoja T., kad „vykdydamas (jo) nurodymus“ dar sykį susitiko su Cetarsa ir per tą susitikimą buvo sutarta dėl su šia bendrove pasirašytinos sutarties pakeitimų, dėl kurių jis prašo T. sutikimo. 1998 m. rugsėjo 15 d. faksogramoje B. nurodo T., kad bendrovei Cetarsa pateikė pakeitimo pasiūlymą, kurį jis jam perdavė išvakarėse, ir kad šis perdirbėjas pateikė priešpriešinį pasiūlymą. B. prašo T. pranešti, ar reikia jį priimti. Galiausiai reikia pažymėti, kad galutinėje su Cetarsa sudarytos sutarties versijoje, kurią 1998 m. rugsėjo 18 d. faksograma B. atsiuntė T., ieškovė aiškiai įvardyta kaip viena sutarties šalių, o B. – kaip jos atstovas.

153    Taip pat reikia pažymėti, kad 2001 m. balandžio 3 d. elektroniniu laišku B. informavo S. apie naujų derybų dėl šio sprendimo 152 punkte minėtos sutarties eigą ir išreiškė nuogąstavimų, kad Cetarsa reikalauja iš ieškovės tokių pat sąlygų, dėl kokių ji susitarė su Deltafina prezidentu M. lygiagrečiai sudarytoje sutartyje su juo Universal vardu, ir paragino S. dėl to klausimo susisiekti su M. Remiantis rytojaus dienos S. elektroniniu laišku B. darytina išvada, kad S. tikrai bandė susisiekti su M.

154    Galiausiai reikia pažymėti, kad 2001 m. kovo 7 d. elektroniniame laiške B. pateikia S. ataskaitą apie išvakarėse įvykusį, „kaip tartasi Kamberlyje“ (Dimon International Services buveinė Jungtinėje Karalystėje), susitikimą su Cetarsa atstovu, kuriame jie diskutavo būtent apie tam tikrus sutarties, dėl kurios su ta bendrove vyko naujos derybos, aspektus.

155    Kituose laiškuose, kurie priklauso šio sprendimo 137 punkte nurodytai antrai kategorijai, kalbama apie sutartį, pagal kurią Deltafina iš Agroexpansión perka didelę dalį perdirbto tabako. 1998 m. rugsėjo 14 d. faksogramoje T. prašo B. patikslinti tam tikras kainas ir kitas sąlygas, dėl kurių susitarta toje sutartyje. Tos pačios dienos faksogramoje B. pateikė patikslinimus T. Taip pat šio sprendimo 140 punkte minėtoje 1998 m. gruodžio 14 d. faksogramoje B. kalba ne tik apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus, bet ir atsako į D., kuris, be kita ko, buvo ieškovės valdybos narys, pateiktą klausimą dėl šios sutarties vykdymo. Galiausiai, šio sprendimo 144 ir 147 punktuose minėtas 2001 m. gegužės 9 d. elektroninis laiškas įrodo ne tik tai, kad ieškovė buvo informuota apie minėtus veiksmus, bet ir tai, kad ji darė įtaką Agroexpansión ir Deltafina prekybiniams santykiams.

156    Galiausiai, trečiajai šio sprendimo 137 punkte nurodytų laiškų kategorijai priklausantys laiškai išvardyti ginčijamo sprendimo 305 išnašoje.

157    Tai elektroniniai laiškai, kuriuos B. adresavo S. ir kurie, kaip ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje pažymi Komisija, susiję apskritai su žaliavinio tabako pirkimo sąlygomis ir Ispanijoje taikomais teisės aktais. Šie laiškai yra svarbūs, nes jie įrodo, kad ieškovė, tarpininkaujant S., atidžiai stebėjo situaciją Ispanijos rinkoje.

158    Ieškovės argumentas, kad šio sprendimo 150–157 punktuose nagrinėjami elektroniniai laiškai visiškai nesusiję su žaliavinio tabako pirkimu, neturi jokios reikšmės. Iš tikrųjų, dukterinės bendrovės savarankiškumas patronuojančios bendrovės atžvilgiu neturi būti vertinamas tik pagal jos veiklą, susijusią su prekėmis, dėl kurių buvo daromas pažeidimas. Kaip jau pažymėta šio sprendimo 92 punkte, aiškinantis, ar dukterinė bendrovė savo elgesį rinkoje nustato savarankiškai, reikia atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, susijusias su dukterinę bendrovę ir patronuojančią bendrovę siejančias ekonominiais, organizaciniais ir teisiniais ryšiais, kurie kiekvienu atveju gali skirtis, todėl neturi būti išsamiai išvardyti.

–       Dėl ieškovės pateiktų argumentų, kuriais ji įrodo, kad Agroexpansión rinkoje veikė savarankiškai

159    Visų pirma reikia pažymėti, kad didelę dalį argumentų ieškovė grindžia teiginiu, kad lemiama įtaka, kurią turi daryti patronuojanti bendrovė, jog būtų pripažinta atsakinga už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, turi būti susijusi su veikla, kuri tiesiogiai susijusi su minėtu pažeidimu, šiuo atveju – su žaliavinio tabako pirkimu. Dėl šio sprendimo 92 ir 158 punktuose išdėstytų motyvų šiam teiginiui pritarti negalima.

160    Ieškovės teiginio, kad ji niekada netaikė Agroexpansión žaliavinio tabako pirkimo veiklos kontrolės mechanizmo, nepakanka įrodyti, jog Agroexpansión rinkoje veikė savarankiškai. Tą patį reikia pasakyti ir apie jos teiginį, kad Agroexpansión ji niekada nedavė įsakymo ar nurodymo dėl jos pirkimo politikos arba dėl susitikimų su kitais perdirbėjais ar augintojais. Šie teiginiai tuo labiau neįtikinantys, nes, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 150–155 punktuose nagrinėtais dokumentais, tarpininkaujant T. arba S. ieškovė aktyviai dalyvavo ir kituose Agroexpansión prekybos politikos aspektuose, t. y. tam tikrų žaliavinio tabako perdirbimo operacijų perdavime subrangovams ir perdirbto tabako pardavime.

161    Aplinkybė, kad B. ir kiti Agroexpansión vadovai buvo palikti eiti pareigas po to, kai šią įmonę įsigijo Intabex, savaime neįrodo, kad Agroexpansión rinkoje veikė savarankiškai. Iš tiesų, jie liko eiti pareigas ne dėl savarankiško Agroexpansión sprendimo, bet dėl pačios ieškovės atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodyto laisvo pasirinkimo, kurį ji pagrindė patirties žaliavinio tabako pirkimo Ispanijoje srityje neturėjimu ir kalbos barjeru.

162    Beje, dėl vadovavimo sutarties reikia pasakyti, kad nors pagal ją B. suteikti platūs įgaliojimai dėl Agroexpansión valdymo ir ypač dėl žaliavinio tabako pirkimo, vis dėlto tos sutarties 1 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad jis privalo veikti laikydamasis, be kita ko, „[Agroexpansión] valdybos nustatytų metodų ir procedūrų“. Be to, pagal vadovavimo sutarties 1 straipsnio 2 dalį B. privalo „nuolat ir išsamiai informuoti [valdybą] apie bendrovės veiklos eigą ir nurodytu laiku bei forma parengti bei pateikti ataskaitas, kurių [minėta] valdyba gali paprašyti“. Taigi visiškai akivaizdu, kad vykdydamas pareigas, įskaitant ir susijusias su žaliavinio tabako pirkimu, B. buvo atskaitingas Agroexpansión valdybai ir turėjo laikytis nurodymų, kuriuos ji galėjo jam pateikti. Beje, per posėdį Bendrajam Teismui pateikus klausimą šia tema, ieškovė aiškiai pripažino, kad, kaip ir bet kurios kitos Ispanijos bendrovės atveju, Agroexpansión valdyba turėjo galių atmesti, pakeisti ar panaikinti generalinio direktoriaus sprendimus. Aplinkybė, net jei ją laikytume įrodyta, kad iš tikrųjų ši valdyba niekada taip nesielgė ir nerengė minėtų „metodų“ ar „procedūrų“, negali reikšti, priešingai nei teigia ieškovė, kad B. turėjo visišką veiksmų laisvę, kiek tai susiję su bendrovės valdymu ar jos žaliavinio tabako pirkimo politika. Taip pat reikia pažymėti, jog tai, kad vadovavimo sutartimi B. suteikti įgaliojimai, nėra nieko neįprasto ir dėl to Agroexpansión niekuo neišsiskiria iš kitų pagal Ispanijos teisę įsteigtų bendrovių, nors pastaroji siekia įtikinti, jog yra priešingai. Iš tiesų, pakankamai dažnas reiškinys, kad bendrovės valdyba neužsiima einamaisiais bendrovės reikalais.

163    Atsižvelgiant į šio sprendimo 135 punkte išdėstytą teiginį, kad tarpininkaujant į Agroexpansión valdybą ieškovės paskirtiems nariams, ypač T., ši bendrovė prižiūrėjo jos veiklą, vadovavimo sutartimi ir B. suteiktais įgaliojimais grindžiami argumentai yra neįtikinantys. Taip pat, kiek tai plačiau susiję su aplinkybe, kad Agroexpansión turi vietos vadovybę, pritariant Komisijai reikia daryti išvadą, jog ši aplinkybė savaime neįrodo, kad Agroexpansión savarankiškai ir neatsižvelgdama į patronuojančią bendrovę nustato savo elgesį rinkoje. Taigi, nors šiuo atveju Agroexpansión tikrai buvo tokioje padėtyje, vis dėlto ji veikė prižiūrint ieškovei ir pastaroji netgi atliko aktyvų vaidmenį sprendžiant jos prekybos politikos klausimus (žr., be kita ko, šio sprendimo 150–155 punktus).

164    Galiausiai, dėl ieškovės argumento, kad nė vienas iš keturių Agroexpansión valdybos narių tuo pat metu nebuvo jos valdybos ar valdymo organų narys, reikia pažymėti, kad nors vadovų perkėlimas iš patronuojančios bendrovės į dukterinę bendrovę ir atvirkščiai yra lemiamos įtakos darymo požymis, negalima daryti išvados, kad jei tokio vadovų perkėlimo nebuvo, tai minėta dukterinė bendrovė rinkoje veikė savarankiškai. Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip minėta šio sprendimo 133 punkte, du iš keturių Agroexpansión valdybos narių, kuriuos ieškovė paskyrė vos tik ją įsigijusi per Intabex, ėjo svarbias pareigas kitose Dimon grupės įmonėse.

165    Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog nuo 1997 m. lapkričio 18 d. Agroexpansión ir ieškovė sudaro vieną ūkio subjektą, todėl pastarąją pripažino solidariai atsakinga už pažeidimą ir baudos sumokėjimą bei ją nurodė kaip vieną iš ginčijamo sprendimo adresatų.

166    Atsižvelgiant į šio sprendimo 109–111 punktuose išdėstytus principus darytina išvada, kad Komisija taip pat pagrįstai rėmėsi 2003 m., kurie buvo paskutiniai metai iki ginčijamo sprendimo priėmimo, ieškovės konsoliduota apyvarta, kad apskaičiuotų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nurodytą 10 % nuo apyvartos ribą.

167    Taigi pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

2.     Dėl ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

 Šalių argumentai

168    Per teismo posėdį ieškovė nurodė naują pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu. Grįsdama šį pagrindą, visų pirma, ji teigia, kad remiantis ginčijamu sprendimu negalima daryti išvados, jog to sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje nurodyti argumentai buvo skirti pagrįsti prezumpciją, kad ji tikrai daro lemiamą įtaką, nes valdo visą Agroexpansión kapitalą. Šie argumentai iš tikrųjų susiję su galimybe daryti tokią įtaką. Be to, remiantis ginčijamu sprendimu taip pat negalima daryti išvados, kad Komisija mano, jog ataskaitos ir laiškai, adresuoti T., buvo skirti ieškovei. Galiausiai, įrodinėdama pastarąjį faktą Komisija rėmėsi ginčijame sprendime nenurodytu dokumentu, t. y. 1998 m. balandžio 29 d. B. faksograma T.

169    Komisija teigia, kad ieškinio penktasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes yra naujas ir, bet kokiu atveju, nepagrįstas.

 Bendrojo Teismo vertinimas

170    Reikia konstatuoti, kad tik per teismo posėdį ieškovė nurodė pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad Bendrasis Teismas šioje byloje negali jo nagrinėti. Kai nagrinėjamas ieškinys dėl panaikinimo, pagrindas, susijęs su teisės akto nemotyvavimu ar nepakankamu jo motyvavimu, yra viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ir net privalo iškelti savo iniciatyva ir kurį dėl šios priežasties šalys gali nurodyti bet kurioje proceso stadijoje (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 125 punktą).

171    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo teisės akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrįstumu, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir adresatų bei kitų asmenų, su kuriais teisės aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 110 punkte minėto Sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją 58 punktą).

172    Nusistovėjusioje teismų praktikoje taip pat nustatyta, kad jeigu taikant EB 81 straipsnį priimtas sprendimas susijęs su keliais adresatais ir kyla pažeidimo inkriminavimo problemų, jis turi būti pakankamai motyvuotas kiekvieno adresato atžvilgiu, visų pirma tų, kurie, remiantis šiuo sprendimu, turi atsakyti už šį pažeidimą (1994 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AWS Benelux prieš Komisiją, T‑38/92, Rink. p. II‑211, 26 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑330/01, Rink. p. II‑3389, 93 punktas).

173    Šioje byloje, remiantis šio sprendimo 27–37 punktuose pateikta ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su jo adresatais, santrauka bei šio sprendimo 104–119 punktuose nurodytais teiginiais, darytina išvada, kad minėtame sprendime Komisija pakankamai motyvavo priežastis, dėl kurių nusprendė ieškovei priskirti atsakomybę už Agroexpansión padarytą pažeidimą. Darydama nuorodą į Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką Komisija nurodė principus, kuriuos ketino taikyti nustatydama minėtus adresatus. Kiek tai susiję su ieškove, visų pirma ji nurodė, kad nuo 1997 m. antrojo pusmečio ieškovė valdė visą Agroexpansión kapitalą. Paskui ji nusprendė, kad įrodyta, jog ieškovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką Agroexpansión elgesiui, ir šiam tikslui rėmėsi ne tik prezumpcija, kylančia iš to, kad valdomas visas dukterinės bendrovės kapitalas, bet ir minėtos lemiamos įtakos darymą patvirtinančiomis tam tikromis papildomomis aplinkybėmis. Galiausiai Komisija nusprendė, kad nė vienas ieškovės atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktas argumentas neleidžia daryti priešingos išvados.

174    Iš tiesų, ginčijamo sprendimo 378 konstatuojamoji dalis gali suteikti pagrindą painiavai, nes joje nurodyta, kad paskesnėje konstatuojamojoje dalyje nurodyti papildomi argumentai patvirtina „prezumpciją, kad [ieškovė] galėjo daryti lemiamą įtaką. Tačiau, kaip minėta šio sprendimo 117 punkte, kartu skaitant ginčijamo sprendimo 372 ir 377 konstatuojamąsias dalis ir 378 konstatuojamosios dalies pirmą sakinį, darytina išvada, kad iš tikrųjų tie argumentai buvo skirti pagrįsti prezumpciją, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės veiksmams, kai valdo visą jos kapitalą. Ieškovė tuo labiau nepagrįstai teigia, kad negalėjo taip suprasti ginčijamo sprendimo, nes ieškinyje ji aiškiai neigia, kad minėti argumentai parvirtina, jog ji darė lemiamą įtaką Agroexpansión. Ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamojoje dalyje nurodytos ir šio sprendimo 95 ir 96 punktuose pakartotos teismų praktikoje nurodytos prezumpcijos dalykas yra ne galimybė daryti tokią įtaką, o tokios įtakos darymas iš tikrųjų.

175    Be to, ieškovė negali tvirtai teigti, kad, kol nebuvo susipažinusi su Komisijos raštais, negalėjo suprasti, jog Komisija mano, kad T. turi būti laikomas jos tarpininku. Pirma, dauguma ginčijamo sprendimo 303 ir 304 išnašose nurodytų dokumentų, kurie, kaip teigia šiame sprendime Komisija, nusiųsti ieškovei, buvo adresuoti T. Antra, atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ir ieškinyje ieškovė pateikė išsamias pastabas apie T. vaidmenį ir funkcijas Dimon grupėje bei primygtinai teigė, kad jis niekada nebuvo jos valdybos ar valdymo organų narys arba darbuotojas.

176    Galiausiai dėl 1998 m. balandžio 29 d. B. faksogramos T. pakanka pažymėti, kad Bendrasis Teismas ja nepasinaudojo kaip įrodymu, kad patvirtintų Komisijos išvadą, jog ieškovė tikrai darė lemiamą įtaką Agroexpansión veiksmams, nes ši aplinkybė pakankamai įrodyta ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais įrodymais (žr. šio sprendimo 128 ir 130–158 punktus).

177    Todėl ieškinio penktasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

3.     Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su proporcingumo ir asmeninės atsakomybės principų pažeidimu

 Šalių argumentai

178    Antrajame ieškinio pagrinde, kuris pateiktas kaip pirmojo alternatyva, ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė proporcingumo ir asmeninės atsakomybės principus pripažindama ją atsakinga už Agroexpansión padarytą pažeidimą neįrodžiusi, kad ji tiesiogiai dalyvavo jį darant, pavyzdžiui, duodama konkrečius nurodymus dukterinei bendrovei arba prižiūrėdama jos dalyvavimą kartelyje. Ji teigia, jog to, kad patronuojanti bendrovė gavo „atskiros informacijos“ apie dukterinės bendrovės veiksmus, ribojančius konkurenciją, nepakanka, kad būtų galima jai priskirti atsakomybę už dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus. Bent jau reikėtų įrodyti, kad ji buvo „nuolat ir reguliariai“ arba „išsamiai“ informuojama apie tą pažeidimą.

179    Darydama nuorodą į argumentus, išdėstytus pirmajame pagrinde, ieškovė pakartoja, jog nežinojo apie jai skirtus Agroexpansión pranešimus, kuriuose buvo informacijos apie pastarosios pirkimo politiką arba nagrinėjamų neteisėtų veiksmų materialių įrodymų.

180    Komisija mano, kad ieškinio antrasis pagrindas turi būti atmestas dėl tų pačių priežasčių kaip ir pirmasis, nes iš esmės tai yra jo pakartojimas.

 Bendrojo Teismo vertinimas

181    Visų pirma reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Komisija neįrodė, jog ji tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą, pavyzdžiui, duodama nurodymą dukterinei bendrovei jį daryti ar prižiūrėdama, kaip minėta dukterinė bendrovė dalyvauja kartelyje. Kaip nurodyta šio sprendimo 93 punkte, ne dėl to, kad patronuojanti bendrovė kurstė dukterinę bendrovę padaryti pažeidimą, ir tuo labiau ne dėl to, kad patronuojanti bendrovė dalyvavo darant pažeidimą, o todėl, kad jos sudaro vieną įmonę pagal EB 81 straipsnį, Komisija gali patronuojančiai bendrovei adresuoti sprendimą, kuriuo skiriamos baudos.

182    Reikia priminti, kad, atsakomybę už Agroexpansión padarytą pažeidimą priskirdama ieškovei, Komisija rėmėsi ne tik viso dukterinės bendrovės kapitalo valdymu grindžiama prezumpcija, kad tikrai daroma lemiama įtaka, bet ir tam tikrais papildomais įrodymais, kuriais įrodoma, kad ieškovė tą įtaką tikrai darė. Tie įrodymai yra įvairiose Agroexpansión rengtose ataskaitose ir laiškuose, kuriais remiantis įrodyta, kad ieškovė per T., S., arba D. ne tik buvo informuojama apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus, bet ir kišosi į tam tikrus dukterinės bendrovės ir Deltafina arba Cetarsa prekybinius santykius bei atidžiai sekė įvykius Ispanijos rinkoje, nors šiame pagrinde ji to nenurodo.

183    Galiausiai, negalima tvirtai teigti, kad ieškovei buvo pateikta tik „atskira informacija“ apie nagrinėjamus neteisėtus veiksmus. Apie šiuos veiksmus kalbama 1999 m. vasario, kovo, balandžio ir spalio mėn. bei 2000 m. sausio, gegužės, rugsėjo ir lapkričio mėn. Agroexpansión veiklos ataskaitose ir 2001 m. gegužės mėn. Agroexpansión vietos ataskaitoje, 1998 m. gruodžio 14 d. B. faksogramoje D. (žr. šio sprendimo 140 punktą), 1998 m. gegužės 5 d. B. ataskaitoje (žr. šio sprendimo 142 punktą) ir 2000 m. spalio 30 d. ir 2001 m. gegužės 9 d. B. elektroniniuose laiškuose S. (žr. šio sprendimo 143 ir 144 punktus).

184    Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą. Todėl reikia atmesti prašymą iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.

4.     Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

 Šalių argumentai

185    Ieškovė teigia, kad Agroexpansión nutraukė pažeidimą iš karto po to, kai Komisija ėmėsi pirmųjų veiksmų, ir pastarąją kaltina pažeidus jos teisėtus lūkesčius neatsižvelgus, pagal gairių 3 punktą ir sprendimų priėmimo praktiką, į šią lengvinančią aplinkybę, kai nustatė jai skirtiną baudą.

186    Pasak ieškovės, Komisija gali neatsižvelgti į tokią lengvinančią aplinkybę tik tuo atveju, kai konkurencijos taisyklės pažeidžiamos tyčia.

187    Be to, dublike ji pažymi, kad pažeidimą nutraukė ne iki pirmųjų Komisijos veiksmų, bet konkrečiai tą dieną, kai Komisija tų veiksmų ėmėsi, t. y. 2001 m. spalio 3 d.

188    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

189    Remdamasi ieškovės teiginiu, kad ji pažeidimą nutraukė tik 2001 m. spalio 3 d. (žr. šio sprendimo 187 punktą), triplike Komisija Bendrojo teismo prašo pradinei baudai pritaikyti papildomą 5 % padidinimą už pažeidimo trukmę. Tokiu atveju ieškovės dalyvavimas darant pažeidimą truko ilgiau nei penkerius metus ir šešis mėnesius.

 Bendrojo Teismo vertinimas

190    Reikia priminti, kad skirdama baudas Komisija iš esmės privalo laikytis savo pačios priimtų gairių. Tačiau gairėse nenurodyta, kad Komisija visada privalo atskirai atsižvelgti į kiekvieną jų 3 punkte nurodytą lengvinančią aplinkybę ir neprivalo automatiškai papildomai sumažinti baudos, nes tinkamą baudos sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių dydį reikia nustatyti bendrai įvertinus visas svarbias aplinkybes. Iš tiesų, priėmus gaires, netapo nereikšminga ankstesnė teismų praktika, pagal kurią Komisija turi diskreciją, jai leidžiančią, nelygu bylos aplinkybės, nustatant baudas, kurias ji ketina skirti, atsižvelgti arba neatsižvelgti į tam tikrus veiksnius. Nesant gairėse privalomų nurodymų dėl lengvinančių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta, reikia daryti prielaidą, kad Komisija turėjo tam tikrą laisvę bendrai įvertinti, kiek ji gali sumažinti baudas dėl lengvinančių aplinkybių (žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich prieš Komisiją 473 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

191    Remiantis gairių 3 punkto trečia įtrauka, „pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (visų pirma jai atlikus patikrinimus)“ yra viena iš lengvinančių aplinkybių.

192    Tačiau, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, šis nutraukimas logiškai galėtų būti lengvinanti aplinkybė tik jeigu būtų priežasčių manyti, kad nagrinėjamos įmonės šiais veiksmais buvo paskatintos nutraukti konkurenciją ribojančius veiksmus, nes ši gairių nuostata netaikoma, kai pažeidimas jau buvo nutrauktas iki pirmųjų Komisijos veiksmų (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 328 ir 329 punktai, šis sprendimas patvirtintas apeliacine tvarka priimtu 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimu Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 158 punktas).

193    Šiuo atveju pažeidimas buvo nutrauktas 2001 m. rugpjūčio 10 d., t. y. dar iki pirmo Komisijos atlikto patikrinimo, kuris įvyko 2001 m. spalio 3 d. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 432 konstatuojamojoje dalyje, nors perdirbėjai deklaravo, jog jų kartelis nustojo veikti būtent tą dieną, Komisija nustatė ankstesnę kartelio pabaigos datą, nes jos turimas „paskutinis įrodymas“ yra 2001 m. rugpjūčio 10 d. susirinkimas, nurodytas ginčijamo sprendimo 260 konstatuojamojoje dalyje. Todėl pažeidimo nutraukimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe baudos dydžio nustatymo tikslams.

194    Reikia pažymėti, kad net jei Komisija būtų nusprendusi, kad pažeidimas nutrauktas tą pačią dieną, kai ji atliko pirmus patikrinimus, ji galėtų pagrįstai neatsižvelgti į ieškovės nurodytą aplinkybę. Bauda negali būti savaime sumažinta dėl pažeidimo nutraukimo Komisijai įsikišus, o priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių vertinimo, kurį Komisija atlieka naudodamasi savo diskrecija. Šiuo atveju gairių 3 punkto trečią įtrauką rekomenduojama taikyti įmonei tada, kai nagrinėjamų veiksmų antikonkurencinis pobūdis nėra akivaizdus. Ir, atvirkščiai, iš esmės jos nereikėtų taikyti, jei nagrinėjamas elgesys, jeigu įrodytas, yra aiškiai antikonkurencinis (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, T‑156/94, Rink. p. II‑645, 138 punktas ir 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 281 punktas).

195    Šioje byloje Agroexpansión veiksmų antikonkurencinis pobūdis nekelia jokių abejonių. Perdirbėjų kartelis, kurio tikslas nustatyti kainas ir pasidalyti rinką (žr. ginčijamo sprendimo 278–317 konstatuojamąsias dalis), yra klasikinis ir labai sunkus (žr. ginčijamo sprendimo 409–411 konstatuojamąsias dalis) konkurencijos teisės pažeidimas, ir tokio elgesio neteisėtumą Komisija ne kartą patvirtino atlikdama pirmuosius patikrinimus. Tai, kad dalis šio kartelio buvo slapta, patvirtina, jog Agroexpansión puikiai suprato, kad jos veiksmai yra neteisėti.

196    Darytina išvada, kad ieškinio ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

197    Bendrasis Teismas mano, kad nereikia priimti Komisijos prašymo Agroexpansión skirtai pradinei baudai pritaikyti papildomą 5 % padidinimą už pažeidimo trukmę. Teigdama, kad pažeidimas buvo nutrauktas 2001 m. spalio 3 d., o ne 2001 m. rugpjūčio 10 d., ieškovė iš tikrųjų ketino ne paneigti Komisijos nustatytą pažeidimo trukmės įvertinimą, o atsakyti atsiliepime į ieškinį jos suformuluotą argumentą, kad atsižvelgimas į antrąją datą kaip į pažeidimo pabaigos datą jau turėjo teigiamos įtakos ieškovės padėčiai.

5.     Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su proporcingumo ir asmeninės atsakomybės principų bei su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu

 Šalių argumentai

198    Trečiajame ieškinio pagrinde, kuris pateiktas kaip pirmojo alternatyva, ieškovė daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamąją dalį ir teigia, kad ji neturi būti pripažįstama atsakinga už laikotarpiu iki 1997 m. lapkričio 18 d. Agroexpansión darytą pažeidimą ir kad dėl to bauda turi būti sumažinta.

199    Ieškovė teigia, kad, kalbant apie minėtą laikotarpį, bauda turi būti skaičiuojama pradinei baudai netaikant dauginimo koeficiento atgrasymo tikslams, nes tuo metu Agroexpansión nepriklausė tarptautinei įmonių grupei.

200    Dėl laikotarpio nuo 1997 m. lapkričio 18 d. iki 2001 m. rugpjūčio 10 d. ji teigia, kad bauda turi būti skaičiuojama iš ginčijamo sprendimo 3 straipsniu Agroexpansión skirtos baudos atimant tą dalį, kuri skirta tik Agroexpansión už laikotarpį iki 1997 m. lapkričio 18 d.

201    Komisija pripažįsta, kad bauda, kurią ieškovė privalo sumokėti solidariai su Agroexpansión, turėtų būti mažesnė už visą Agroexpansión skirtą baudą. Tačiau ji atmeta ieškovės argumentą, kad bauda turi būti skaičiuojama netaikant dauginimo koeficiento atgrasymo tikslams už laikotarpį iki 1997 m. lapkričio 18 d. Ji teigia, kad ieškovė turi būti pripažinta solidariai su Agroexpansión atsakinga už 2 332 800 eurų dydžio baudos sumokėjimą, o Agroexpansión turi likti atsakinga už visos baudos sumokėjimą, t. y. 2 592 000 eurų (iš kurios 259 200 eurų turi sumokėti tik ji). Komisija apskaičiavo 2 332 800 eurų baudą atsižvelgdama į tai, kad ieškovė gali būti pripažinta atsakinga tik maždaug už trejų metų ir devynių mėnesių trukmės pažeidimą ir ieškovei skirtą pradinę baudą padidindama tik 35 %.

 Bendrojo Teismo vertinimas

202    Reikia konstatuoti, kad, kaip nustatyta ir kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamosios dalies, ieškovė negali būti pripažinta atsakinga už Agroexpansión darytą pažeidimą laikotarpiu iki 1997 m. lapkričio 18 d., nes tik nuo šios datos ieškovė ir Agroexpansión sudarė vieną ūkio subjektą, t. y. įmonę pagal EB 81 straipsnį. Kadangi solidarus baudos mokėjimas gali būti taikomas tik tam pažeidimo darymo laikotarpiui, kuriuo patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė sudarė tokią įmonę, Komisija nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė kartu su Agroexpansión turi solidariai sumokėti pastarajai skirtą baudą, t. y. 2 592 000 eurų, kuri nustatyta už visą pažeidimo laikotarpį. Todėl trečiasis pagrindas turi būti priimtas.

6.     Dėl galutinės baudos nustatymo

203    Todėl reikia pakeisti ginčijamą sprendimą tiek, kiek ieškovė jame pripažįstama solidariai su Agroexpansión atsakinga už visos pastarajai skirtos baudos sumokėjimą.

204    Naudodamasis neribota jurisdikcija, Bendrasis Teismas mano, kad baudos dalį, kurią ieškovė turi sumokėti solidariai su Agroexpansión, reikėtų skaičiuoti remiantis Komisijos rašytiniuose pareiškimuose suformuluotais argumentais, t. y. laikantis ginčijamame sprendime jos taikyto metodo ir kriterijų nustatant ginčijamo sprendimo adresatams skirtą baudą (žr. šio sprendimo 38–61 punktus).

205    Pirmiausia reikia remtis ta pačia pradine bauda, kuri taikoma Agroexpansión, t. y. 3 600 000 eurų.

206    Pirma, tai, kad ieškovė negali būti laikoma atsakinga už pažeidimą, darytą laikotarpiu iki 1997 m. lapkričio 18 d., neturi reikšmės šio pažeidimo kvalifikavimui „labai sunkiu“ (ginčijamo sprendimo 408–414 konstatuojamosios dalys).

207    Antra, ši aplinkybė taip pat nereikšminga atsižvelgiant į kiekvienos įmonės „konkretų vaidmenį“ ir į jos neteisėtų veiksmų poveikį konkurencijai (ginčijamo sprendimo 415 konstatuojamoji dalis).

208    Iš tiesų, viena vertus, ši aplinkybė neturi jokios įtakos teiginiui, kad perdirbėjų „indėlis“ į nagrinėjamus neteisėtus veiksmus iš esmės buvo panašus (ginčijamo sprendimo 418 konstatuojamoji dalis).

209    Antra vertus, minėta aplinkybė nepaneigia perdirbėjų suskirstymo į tris kategorijas pagrįstumo ir Agroexpansión priskyrimo antrai kategorijai (numatoma pradinė bauda – 1 800 000 eurų), nes šie veiksmai buvo atlikti atsižvelgiant į kiekvieno perdirbėjo 2001 m., t. y. paskutiniais pažeidimo darymo metais, užimtą žaliavinio tabako pirkimo rinkos dalį (ginčijamo sprendimo 419–421 konstatuojamosios dalys).

210    Trečia, dauginimo koeficientas 2, kuris atgrasymo tikslais buvo pritaikytas Agroexpansión skirtai pradinei baudai, yra pagrįstas atliekant šiuos skaičiavimus, nes jis grindžiamas nagrinėjamos įmonės 2003 m., t. y. paskutinių metų iki ginčijamo sprendimo priėmimo, dydžiu ir bendrais ištekliais (ginčijamo sprendimo 422 ir 423 konstatuojamosios dalys). Kaip buvo įrodyta nagrinėjant ieškinio pirmąjį pagrindą, 2003 m. Agroexpansión ir ieškovė sudarė vieną ūkio subjektą, o tai reiškia, kad sudarė vieną įmonę.

211    Dėl šio aspekto reikia pažymėti, jog tai, kad atsižvelgiama į nagrinėjamos įmonės dydį ir bendrus išteklius siekiant užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį, galima paaiškinti siekiu paveikti minėtą įmonę, nes sankcija neturi būti pernelyg menka, atsižvelgiant, be kita ko, į įmonės finansinius pajėgumus. Kad būtų galima įvertinti baudos atgrasomąjį poveikį už pažeidimą atsakinga pripažintai įmonei, negalima atsižvelgti į padėtį, buvusią pažeidimo darymo pradžioje. Tokiu atveju kyla pavojus nustatyti per mažą baudą, kad ji turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį, jei per tą laiką įmonės apyvarta išaugo, arba skirti didesnę baudą, nei reikia atgrasomajam poveikiui užtikrinti, jei per tą laiką įmonės apyvarta sumažėjo.

212    Toliau, atvirkščiai, kadangi ieškovė gali būti pripažinta atsakinga tik už maždaug trejų metų ir devynių mėnesių trukmės pažeidimą laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 18 d. iki 2001 m. rugpjūčio 10 d., pradinė 3 600 000 eurų bauda už pažeidimo trukmę turi būti didinama 35 %, o ne 50 %, kaip Agroexpansión atveju. Todėl nustatant baudą, kurią ieškovė turi sumokėti solidariai su Agroexpansión, turi būti atsižvelgta į pagrindinę 4 860 000 eurų baudą.

213    Dar daugiau, aplinkybė, kad ieškovė negali būti pripažinta atsakinga už pažeidimą laikotarpiu iki 1997 m. lapkričio 18 d., neturi įtakos pagrindinės baudos sumažinimui 40 % dėl lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 437‑439 konstatuojamosios dalys). Todėl pagrindinė bauda, į kurią reikia atsižvelgti, turi būti 2 916 000 eurų. Atsižvelgiant į nagrinėjamos įmonės 2003 m. apyvartą, ši bauda neturi būti koreguojama, kad būtų laikomasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos 10 % nuo apyvartos ribos.

214    Galiausiai, dėl pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo reikia pažymėti, kad tą pačią dieną priimtame Sprendime T‑38/05 Agroexpansión prieš Komisiją (Rink. p. II‑0000) Bendrasis Teismas nusprendė, jog už bendradarbiavimą Agroexpansión reikia suteikti papildomą 5 % sumažinimą, kuris turi būti pridėtas prie ginčijamu sprendimu jau suteikto 20 % sumažinimo. Šiuo atveju taip pat reikia taikyti 25 % sumažinimą minėtai 2 916 000 eurų baudai.

215    Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad reikia nustatyti, jog ieškovė ir Agroexpansión turi solidariai sumokėti 2 187 000 eurų dalį nuo visos Agroexpansión skirtos baudos.

216    Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

217    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal tos pačios nuostatos 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims.

218    Kadangi šioje byloje buvo patenkinta tik dalis reikalavimų, šios bylos aplinkybės būtų teisingai įvertintos nusprendžiant, jog ieškovė padengia devynias dešimtąsias savo bylinėjimosi išlaidų ir devynias dešimtąsias Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o Komisija padengia vieną dešimtąją savo bylinėjimosi išlaidų ir vieną dešimtąją ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      2004 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimo C (2004) 4030 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį (Byla COMP/C.38.238/B.2 – Žaliavinis tabakas – Ispanija) 3 straipsniu Agroexpansión, SA skirta baudos dalis, kurią Alliance One International, Inc. turi sumokėti solidariai su Agroexpansión, yra 2 187 000 eurų.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Alliance One International padengia devynias dešimtąsias savo bylinėjimosi išlaidų ir devynias dešimtąsias Europos Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o Komisija padengia vieną dešimtąją savo bylinėjimosi išlaidų ir vieną dešimtąją ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Czúcz Labucka O’Higgins

Paskelbta 2011 m. spalio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

1.  Ieškovė ir administracinė procedūra

2.  Ginčijamas sprendimas

3.  Ginčijamo sprendimo adresatai

4.  Baudų dydžio nustatymas

Pradinis baudų dydis

Pagrindinių baudų dydžiai

Sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės

Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas maksimalus baudos dydis

Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo principo pa˛eidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ginčijamame sprendime Komisijos taikytų kriterijų patronuojančiai bendrovei priskiriant atsakomybę už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą

Dėl vieno ūkio subjekto, kurį sudaro ieškovė ir Agroexpansión, egzistavimo

–  Dėl „veiklos ataskaitų“ ir „vietos ataskaitų“

–  Dėl Agroexpansión ir ieškovės laiškų

–  Dėl ieškovės pateiktų argumentų, kuriais ji įrodo, kad Agroexpansión rinkoje veikė savaranki�kai

2.  Dėl ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

3.  Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su proporcingumo ir asmeninės atsakomybės principų pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

4.  Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

5.  Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su proporcingumo ir asmeninės atsakomybės principų bei su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

6.  Dėl galutinės baudos nustatymo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.