BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 13 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno‑butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės“

Byloje T‑38/07

Shell Petroleum NV, įsteigta Hagoje (Nyderlandai),

Shell Nederland BV, įsteigta Hagoje,

Shell Nederland Chemie BV, įsteigta Roterdame (Nyderlandai),

iš pradžių atstovaujamos advokatų T. Snoep ir J. Brockhoff, vėliau – advokatų T. Snoep ir S. Chamalaun,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą M. Kellerbauer, V. Bottka ir J. Samnadda, vėliau – M. Kellerbauer ir V. Bottka,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą C(2006) 5700 galutinis dėl procedūros pagal [EB] sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu), kiek jis susijęs su Shell Petroleum NV ir Shell Nederland BV, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti arba sumažinti Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie BV skirtą baudą

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro teisėjai F. Dehousse (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, I. Wiszniewska‑Białecka ir N. Wahl,

posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. spalio 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu C (2006) 5700 galutinis (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu, toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad dalyvaudamos minėtų produktų rinkos kartelyje kelios įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį.

2        Ginčijamas sprendimas skirtas šioms įmonėms:

–        Bayer AG, įsikūrusiai Lėverkuzene (Vokietija),

–        The Dow Chemical Company, įsikūrusiai Midlande, Mičigane (Jungtinės Amerikos Valstijos) (toliau – Dow Chemical),

–        Dow Deutschland Inc., įsikūrusiai Švalbache (Vokietija),

–        Dow Deutschland Anlagengesellschaft mbH (buvusi Dow Deutschland GmbH & Co. OHG), įsikūrusiai Švalbache,

–        Dow Europe, įsikūrusiai Horgene (Šveicarija),

–        Eni SpA, įsikūrusiai Romoje (Italija),

–        Polimeri Europa SpA, įsikūrusiai Brindizyje (Italija) (toliau – Polimeri),

–        Shell Petroleum NV, įsikūrusiai Hagoje (Nyderlandai),

–        Shell Nederland BV, įsikūrusiai Hagoje,

–        Shell Nederland Chemie BV, įsikūrusiai Roterdame (Nyderlandai),

–        Unipetrol a.s., įsikūrusiai Prahoje (Čekijos Respublika),

–        Kaučuk a.s., įsikūrusiai Kralupuose prie Vltavos (Čekijos Respublika),

–        Trade‑Stomil sp. z o.o., įsikūrusiai Lodzėje (Lenkija) (toliau – Stomil).

3        Įmones Dow Deutschland, Dow Deutschland Anlagengesellschaft ir Dow Europe tiesiogiai ar netiesiogiai visiškai kontroliuoja Dow Chemical (toliau kartu vadinamos Dow) (ginčijamo sprendimo 16–21 konstatuojamosios dalys).

4        Su nagrinėjamais produktais susijusią Eni veiklą iš pradžių vykdė EniChem Elastomeri Srl, kurią netiesiogiai kontroliavo Eni per dukterinę bendrovę EniChem SpA (toliau – EniChem SpA). 1997 m. lapkričio 1 d. EniChem Elastomeri buvo prijungta prie EniChem SpA. Eni kontroliavo 99,97 % EniChem SpA. 2002 m. sausio 1 d. EniChem SpA savo strateginę cheminę veiklą (įskaitant veiklą, susijusią su butadieno kaučiuku ir stireno‑butadieno kaučiuku, gautu emulsinės polimerizacijos būdu) perdavė jai 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei Polimeri. Nuo 2002 m. spalio 21 d. Eni tiesiogiai ir visiškai kontroliavo Polimeri. 2003 m. gegužės 1 d. EniChem SpA pakeitė pavadinimą į Syndial SpA (ginčijamo sprendimo 26–32 konstatuojamosios dalys). Ginčijamame sprendime pavadinimą „EniChem“ Komisija vartoja turėdama omenyje visas Eni priklausančias bendroves (toliau – EniChem) (ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis).

5        Shell Nederland Chemie yra Shell Nederland, kurią visiškai kontroliuoja Shell Petroleum, dukterinė bendrovė (ginčijamo sprendimo 38–40 konstatuojamosios dalys).

6        Kaučuk buvo įkurta 1997 m., susijungus Kaučuk Group a.s. ir Chemopetrol Group a.s. 1997 m. liepos 21 d. Unipetrol įgijo visą susijungusių įmonių turtą, teises ir įsipareigojimus. Unipetrol priklauso 100 % Kaučuk akcijų (ginčijamo sprendimo 45 ir 46 konstatuojamosios dalys). Be to, remiantis ginčijamu sprendimu, Tavorex s.r.o. (toliau – Tavorex), įsteigta Čekijos Respublikoje, atstovavo Kaučuk (ir jos pirmtakei Kaučuk Group) vykdant eksportą nuo 1991 m. iki 2003 m. vasario 28 d. Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad nuo 1996 m. Tavorex atstovavo Kaučuk Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimuose (ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamoji dalis).

7        Remiantis ginčijamu sprendimu, apie 30 metų, bent iki 2001 m., Stomil atstovavo Lenkijos gamintojai Chemical Company Dwory S.A. (toliau – Dwory), jai vykdant eksporto veiklą. Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad nuo 1997 iki 2000 m. Stomil atstovavo Dwory Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimuose (ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamoji dalis).

8        Laikoma, kad pažeidimas buvo vykdomas nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Bayer, Eni ir Polimeri atveju), nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. (Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie atveju), nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Dow Chemical atveju), nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. lapkričio 27 d. (Dow Deutschland atveju), nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Unipetrol ir Kaučuk atveju), nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2000 m. vasario 22 d. (Stomil atveju), nuo 2001 m. vasario 22 d. iki 2002 m. vasario 28 d. (Dow Deutschland Anlagengesellschaft atveju) ir nuo 2001 m. lapkričio 26 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Dow Europe atveju) (ginčijamo sprendimo 476–485 konstatuojamosios dalys ir rezoliucinės dalies 1 straipsnis).

9        Butadieno kaučiukas (toliau – BK) ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu (toliau – SBK), yra sintetiniai kaučiukai, iš esmės naudojami padangų gamyboje. Šie du produktai pakeičiami tarpusavyje ir su kitais sintetiniais bei natūraliu kaučiuku (ginčijamo sprendimo 3–6 konstatuojamosios dalys).

10      Be ginčijamame sprendime paminėtų gamintojų, ribotą BK ir SBK kiekį EEE teritorijoje pardavė kiti Azijoje ir rytų Europoje įsikūrę gamintojai. Be to, didelę BK dalį tiesiogiai gamina dideli padangų gamintojai (ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamoji dalis).

11      2002 m. gruodžio 20 d. Bayer susisiekė su Komisijos tarnybomis ir išreiškė norą bendradarbiauti pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) dėl BK ir SBK. Kiek tai susiję su SBK, Bayer žodžiu apibūdino pagal kartelį vykdomą veiklą. Šis žodinis pareiškimas buvo įrašytas į magnetinę juostą (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis).

12      2003 m. sausio 14 d. Bayer žodžiu apibūdino su BK susijusią pagal kartelį vykdomą veiklą. Šis žodinis pareiškimas buvo įrašytas į magnetinę juostą. Bayer taip pat pateikė Europos sintetinio kaučiuko asociacijos BK komiteto susitikimų protokolų (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).

13      2003 m. vasario 5 d. Komisija pranešė Bayer apie savo sprendimą suteikti jai sąlyginį atleidimą nuo baudos (ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamoji dalis).

14      2003 m. kovo 27 d. Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 8 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimą Dow Deutschland & Co. patalpose (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).

15      Nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. liepos mėn. ginčijamame sprendime nurodytoms įmonėms Komisija nusiuntė kelis prašymus pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).

16      2003 m. spalio 16 d. Dow Deutschland ir Dow Deutschland & Co susitiko su Komisijos tarnybomis ir išreiškė norą bendradarbiauti pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiame susitikime buvo žodžiu apibūdinta su BK ir SBK susijusi kartelio veikla. Šis žodinis apibūdinimas buvo įrašytas. Taip pat perduota medžiaga, kurioje buvo su karteliu susiję dokumentai (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).

17      2005 m. kovo 4 d. Dow Deutschland buvo informuota apie Komisijos ketinimą sumažinti jos baudą nuo 30 iki 50 % (ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoji dalis).

18      2005 m. birželio 7 d. Komisija pradėjo procedūrą ir nusiuntė ginčijamo sprendimo adresatėms, išskyrus Unipetrol ir Dwory, pirmąjį pranešimą apie kaltinimus. Pirmasis pranešimas apie kaltinimus taip pat buvo skirtas Tavorex, tačiau šiai įmonei jis nebuvo perduotas, nes nuo 2004 m. spalio mėn. buvo vykdoma jos bankroto procedūra. Taigi procedūra jos atžvilgiu buvo nutraukta (ginčijamo sprendimo 49 ir 74 konstatuojamosios dalys).

19      Suinteresuotosios įmonės pateikė rašytines pastabas dėl šio pirmojo pranešimo apie kaltinimus (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis). Komisijos patalpose jos taip pat turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga, įrašyta į kompaktinę plokštelę, žodiniais pareiškimais ir su tuo susijusiais dokumentais (ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoji dalis).

20      2005 m. lapkričio 3 d. Manufacture française des pneumatiques Michelin (toliau – Michelin) paprašė leisti įstoti į bylą. 2006 m. sausio 13 d. ji pateikė rašytinius komentarus (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis).

21      2006 m. balandžio 6 d. Komisija priėmė antrąjį ginčijamo sprendimo adresatėms skirtą pranešimą apie kaltinimus. Šiuo klausimu suinteresuotos įmonės pateikė rašytines pastabas (ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamoji dalis).

22      2006 m. gegužės 12 d. Michelin pateikė skundą pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB] 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 5 straipsnį (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis).

23      2006 m. birželio 22 d. ginčijamo sprendimo adresatės, išskyrus Stomil, ir Michelin dalyvavo Komisijos surengtoje apklausoje (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis).

24      Neturėdama pakankamų Dwory dalyvavimo kartelyje įrodymų Komisija nusprendė nutraukti procedūrą jos atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoji dalis). Komisija taip pat nusprendė nutraukti procedūrą Syndial atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis).

25      Be to, nors iš pradžių buvo naudojami du skirtingi (vienas BK, o kitas SBK atveju) bylų numeriai (COMP/E‑1/38.637 ir COMP/E‑1/38.638), po to, kai buvo priimtas pirmasis pranešimas apie kaltinimus, Komisija naudojo vieną numerį (COMP/F/38.638) (ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosios dalys).

26      Administracinė procedūra buvo baigta 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijai priėmus ginčijamą sprendimą.

27      Pagal ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnį toliau išvardytos įmonės, nurodytais laikotarpiais dalyvaudamos viename tęstiniame susitarime, kuriuo jos susitarė nustatyti tikslines kainas, pasidalyti klientus agresyvios konkurencijos atsisakymo susitarimais ir keistis svarbia informacija apie kainas, konkurentus ir klientus BK bei SBK sektoriuose, pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį:

a)      Bayer – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;

b)       Dow Chemical – nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Dow Deutschland – nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. lapkričio 27 d.; Dow Deutschland Anlagengesellschaft – nuo 2001 vasario 22 d. iki 2002 m. vasario 28 d.; Dow Europe – nuo 2001 m. lapkričio 26 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;

c)       Eni – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Polimeri – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;

d)       Shell Petroleum – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.; Shell Nederland – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.; Shell Nederland Chemie – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.;

e)       Unipetrol – nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Kaučuk nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;

f)       Stomil – nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2000 m. vasario 22 d.

28      Remdamasi ginčijamame sprendime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais teisiniais vertinimais, Komisija skyrė suinteresuotosioms įmonėms baudas, kurios buvo apskaičiuotos pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) ir pranešime dėl bendradarbiavimo aprašytą metodą.

29      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsniu buvo skirtos tokios baudos:

a)       Bayer – 0 EUR;

b)       Dow Chemical – 64,575 mln. EUR, kurių:

i)       60,27 mln. EUR solidariai su Dow Deutschland;

ii)      47,355 mln. EUR solidariai su Dow Deutschland Anlagengesellschaft ir Dow Europe;

c)       ENI ir Polimeri solidariai – 272,25 mln. EUR;

d)       Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie solidariai – 160,875 mln. EUR;

e)       Unipetrol ir Kaučuk solidariai – 17,55 mln. EUR;

f)       Stomil – 3,8 mln. EUR.

30      Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsniu 1 straipsnyje išvardytoms įmonėms nurodoma nedelsiant nutraukti, jeigu jos to dar nepadarė, tame pačiame straipsnyje nurodytus pažeidimus ir ateityje susilaikyti nuo bet kokių 1 straipsnyje aprašytų veiksmų ar elgesio, taip pat nuo bet kokių priemonių, kurių tikslas ar poveikis yra toks pats.

 Procesas ir šalių reikalavimai

31      2007 m. vasario 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie (toliau kartu vadinamos Shell) pareiškė šį ieškinį.

32      2009 m. balandžio 2 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu N. Wahl buvo paskirtas į kolegiją, nes vienas iš jos narių negalėjo vykdyti savo pareigų.

33      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

34      Šalių žodiniai argumentai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu užduotus klausimus buvo išklausyti 2009 m. spalio 12 d. posėdyje.

35      Shell Petroleum Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma panaikinti visą ginčijamą sprendimą, kiek jis skirtas Shell Petroleum,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punktą arba

–        sumažinti baudą, kiek jos dydis yra netinkamas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

36      Shell Nederland Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma panaikinti visą ginčijamą sprendimą, kiek jis skirtas Shell Nederland,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punktą arba

–        sumažinti baudą, kiek jos dydis yra netinkamas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37      Shell Nederland Chemie Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio d punktą arba sumažinti baudą, kiek jos dydis yra netinkamas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

38      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

39      Savo reikalavimus Shell grindžia keturiais ieškinio pagrindais. Pirmuoju pagrindu Shell ginčija Komisijos padarytą pažeidimo inkriminavimą bendrovėms Shell Petroleum ir Shell Nederland. Antruoju pagrindu Shell ginčija pradinės baudos padidinimą 50 % dėl pažeidimo pakartotinumo. Trečiuoju pagrindu Shell teigia, kad Komisija padarė klaidą taikydama dauginimo koeficientą, turintį atgrasomąjį poveikį. Ketvirtuoju pagrindu Shell tvirtina, kad Komisija padarė klaidą nustatydama pradinės baudos dydį.

40      Savo rašytinėse pastabose Shell visų pirma pažymi, kad Komisija nurodo, jog Shell neginčija jokių ginčijamame sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, be kita ko, susijusių su jos dalyvavimo kartelyje mastu. Be to, Komisija pateikia nuorodą į ginčijamą sprendimą ir Bayer pareiškimus ir teigia, kad Shell vaidino lemiamą vaidmenį diskusijose tiek dėl BK, tiek dėl SBK kainų nustatymo. Šie teiginiai leidžia manyti, kad Shell pripažino vaidinusi lemiamą vaidmenį darant pažeidimą. Tačiau taip nėra, net jeigu Shell pripažino, kad Shell Nederland Chemie pažeidė EB 81 straipsnį. Shell, be kita ko, ginčijo Bayer teiginius vykstant administracinei procedūrai. Be to, remdamasi Bayer teiginiais Komisija nepadarė jokios teisinės išvados.

1.     Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu pažeidimo inkriminavimu bendrovėms Shell Petroleum ir Shell Nederland

41      Shell mano, kad inkriminuodama pažeidimą bendrovėms Shell Petroleum ir Shell Nederland Komisija pažeidė EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį bei 23 straipsnio 2 dalį.

42      Pirmąjį Shell pagrindą sudaro trys dalys. Pirmąja dalimi Shell teigia, kad Komisija taikė klaidingą patronuojančios bendrovės atsakomybės vertinimo kriterijų. Antrąja dalimi Shell tvirtina, kad bet kuriuo atveju Shell Petroleum ir Shell Nederland paneigė jų atžvilgiu darytą prezumpciją. Trečiąja dalimi Shell nurodo Komisijos padarytos klaidos padarinius.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su klaidingu pažeidimo inkriminavimo sąlygų taikymu

–       Šalių argumentai

43      Shell teigia, kad pripažįstant bendrovių Shell Nederland ir Shell Petroleum atsakomybę už pažeidimą neatsižvelgiama į tai, kad Shell Nederland Chemie (kuri tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą) turi juridinio asmens statusą.

44      Remiantis 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją (T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 60 punktas), Komisija turi atsakyti į du klausimus. Visų pirma – kokia įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, padarė pažeidimą? Po to – kokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui sprendimas yra skirtas ir pažeidimas gali būti inkriminuotas? Ekonominio vieneto sąvoka turi reikšmės atsakant į pirmąjį klausimą. Ji nėra svarbi atsakant į antrąjį. Nors įmonės sąvoka turi lemiamos reikšmės konstatuojant atsakomybę, grupei priklausančios bendrovės padarytas pažeidimas visada ir savaime inkriminuojamas patronuojančiai bendrovei, grupės organizacinėje struktūroje užimančiai aukštesnę vietą.

45      Anot Shell, dukterinių bendrovių veiksmai gali būti priskirti patronuojančiai bendrovei tik esant „tam tikroms aplinkybėms“ (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 135 punktas). Tai reiškia, kad patronuojanti bendrovė turi būti iš tikrųjų pasinaudojusi savo lemiama įtaka dukterinei bendrovei, kiek tai susiję su šios veiksmais (minėto Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 137 punktas; 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geigy prieš Komisiją, 52/69, Rink. p. 787, 45 punktas ir 1973 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją, 6/72, Rink. p. 215, 16 punktas). 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendime AEG‑Telefunken prieš Komisiją (107/82, Rink. p. 3151, 50 punktas) šiuo klausimu laikomasi tokio paties požiūrio. Toje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad egzistuoja „tam tikros aplinkybės“, leidžiančios atsakomybę už pažeidimą inkriminuoti patronuojančiai bendrovei. Be to, 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, toliau – Sprendimas Stora) 29 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismas teisėtai galėjo preziumuoti, jog patronuojanti bendrovė iš tiktųjų darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, „ypač po to“, kai konstatavo, kad per administracinę procedūrą pati patronuojanti bendrovė prisistatė kaip vienintelė Komisijos pašnekovė. Tuo remdamasi Shell daro išvadą, jog, nesant kitų įrodymų, neegzistuoja prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei.

46      Shell manymu, visiškai kontroliuojamos dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą patronuojančiai bendrovei galima inkriminuoti tik tuo atveju, kai egzistuoja specifinės aplinkybės, parodančios, kad minėta patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė įtaką dukterinės bendrovės veiksmams. Komisija turi šią aplinkybę įrodyti ir pateikti šiuo klausimu reikšmingų įrodymų. Shell priduria, kad 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bolloré ir kt. prieš Komisiją (T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947) patvirtina, jog aplinkybė, kad visas dukterinės bendrovės kapitalas priklauso patronuojančiai bendrovei reiškia ne tai, kad įrodinėjimo pareiga savaime perkeliama, o tai, kad visiškai priklausomos dukterinės bendrovės veiksmų inkriminavimą patronuojančiai bendrovei galima pateisinti tik jeigu tam tikros aplinkybės patvirtina, jog minėta patronuojanti bendrovė darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams.

47      Kadangi Komisija bendrovėms Shell Petroleum ir Shell Nederland pažeidimą inkriminavo remdamasi vien prezumpcija, kad tiesiogiai ar netiesiogiai visiškai kontroliuodamos Shell Nederland Chemie jos darė lemiamą įtaką šios bendrovės veiksmams, o ne faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančioms tokią įtaką, ji pažeidė principus, įtvirtintus Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje.

48      Komisija prašo pirmojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį atmesti. Iš esmės ji mano, kad tuo atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso visas dukterinės bendrovės kapitalas, egzistuoja prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

49      Komisija ginčijamame sprendime pažymi, kad patronuojanti bendrovė gali būti pripažinta atsakinga už neteisėtus dukterinės bendrovės veiksmus, jei ši savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje. Šiuo klausimu Komisija remiasi, be kita ko, įmonės sąvoka konkurencijos teisėje (ginčijamo sprendimo 333–334 konstatuojamosios dalys). Be to, Komisija teigia, kad ji gali preziumuoti, jog visiškai kontroliuojama dukterinė bendrovė iš esmės vykdo nurodymus, kuriuos jai duoda ją patronuojanti bendrovė, ir kad ji neturi patikrinti, ar patronuojanti bendrovė iš tikrųjų pasinaudojo šia galimybe. Patronuojanti bendrovė arba dukterinė bendrovė turi paneigti šią prezumpciją ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad dukterinė bendrovė, užuot vykdžiusi ją patronuojančios bendrovės nurodymus, savarankiškai sprendė dėl savo elgesio rinkoje ir todėl joms netaikoma įmonės sąvoka (ginčijamo sprendimo 335 konstatuojamoji dalis).

50      Taip pat Komisija pripažino Shell Nederland Chemie atsakomybę už tai, kad ši tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą. Ji patikslina, kad pažeidimo vykdymo laikotarpiu bendrovė Shell Nederland Chemie visiškai priklausė bendrovei Shell Nederland, kuri pati visiškai priklausė bendrovei Shell Petroleum. Todėl galima preziumuoti, kad patronuojanti bendrovė darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Šioje byloje šią prezumpciją patvirtina tris minėtas bendroves siejantys ryšiai. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas turi būti skirtas Shell Nederland Chemie, Shell Nederland ir Shell Petroleum, kurios pripažintinos solidariai atsakingomis už pažeidimą (ginčijamo sprendimo 402–412 konstatuojamosios dalys).

51      Pirmojo Shell ieškinio pagrindo pirmoji dalis iš esmės grindžiama teisiniu postulatu, pagal kurį egzistuoja prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė, kuriai priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, daro lemiamą įtaką jos veiksmams.

52      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrijos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir kad sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvoka „įmonė“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų. Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą. Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos, o pranešimas apie kaltinimus turi būti adresuotas šiam asmeniui. Taip pat svarbu, kad pranešime apie kaltinimus būtų nurodyta, kokiu statusu juridinis asmuo kaltinamas nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54–57 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

53      Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad atsakomybė už dukterinės bendrovės veiksmus gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką juridinio asmens statusą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų tarpusavio ryšius. Taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui ir todėl sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal anksčiau minėtą teismo praktiką. Taigi aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, skirti patronuojančiai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (žr. šio sprendimo 52 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 ir 59 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

54      Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei visiškai priklauso Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios jos dukterinės bendrovės kapitalas, pirma, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės veiksmams ir, antra, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai. Nors tiesa, kad šio sprendimo 45 punkte minėto Sprendimo Stora 28 ir 29 punktuose Teisingumo Teismas be to, kad patronuojančiai bendrovei turi priklausyti visas dukterinės bendrovės kapitalas, nurodė kitas aplinkybes, kaip antai, kad nebuvo užginčyta, jog patronuojanti bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, šias aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik siekdamas paminėti visus elementus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo motyvus, o ne tam, kad nustatytų, jog minėtai prezumpcijai turi būti taikomas reikalavimas pateikti papildomų įrodymų, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė įtaką (žr. šio sprendimo 52 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60–62 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

55      Iš to matyti, kad, priešingai nei teigia Shell, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė, kuriai priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, daro lemiamą įtaką jos veiksmams. Taigi Shell teisinis postulatas yra klaidingas.

56      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Shell nurodyto pirmojo pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su Shell Petroleum ir Shell Nederland pateiktu prezumpcijos paneigimu

–       Šalių argumentai

57      Net jeigu Bendrasis Teismas konstatuotų, kad Komisija pagrįstai inkriminavo pažeidimą Shell Nederland ir Shell Petroleum remdamasi prezumpcija, kurios egzistavimas buvo ginčijamas šio pagrindo pirmąja dalimi, Shell mano, kad ši prezumpcija buvo paneigta. Šio sprendimo 45 punkte minėtas Sprendimas AEG‑Telefunken prieš Komisiją patvirtina, kad norint atsakomybę už dukterinės bendrovės pažeidimus pripažinti patronuojančiai bendrovei lemiami kriterijai yra kapitalo turėjimas, nurodymų davimas ir žinojimas apie pažeidimą.

58      Shell remiasi priede pateikiamais atsakymais į pirmąjį ir antrąjį pranešimus apie kaltinimus ir teigia, kad nei Shell Nederland, nei Shell Petroleum per atitinkamą pažeidimo vykdymo laikotarpį iš tiesų nedarė lemiamos įtakos Shell Nederland Chemie veiksmams.

59      Kiek tai susiję su Shell Nederland, tai yra kontroliuojama bendrovė, kuri pažeidimo vykdymo laikotarpiu turėjo daugiau kaip 20 dukterinių bendrovių akcijų. Faktiškai ji neturėjo galimybės daryti lemiamos įtakos visų šių dukterinių bendrovių komercinėms operacijoms.

60      Kiek tai susiję su Shell Petroleum, pažeidimo vykdymo momentu ji buvo viena iš dviejų pagrindinių grupės holdingo bendrovių, kuriai tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė 95 % ar daugiau 500 kontroliuojamų bendrovių kapitalo. Šiuo atžvilgiu Shell pateikia tiesioginio Shell Petroleum dalyvavimo atvejų 283 bendrovių kapitale 1996 m. gruodžio 31 d. sąrašą. Shell Petroleum vaidmuo šiose dukterinėse bendrovėse apsiribojo finansinių tikslų nustatymu, įvairios veiklos sąnaudų sinergijos sukūrimu ir bendros visiems galiojančios strategijos apibrėžimu. Šiuo atžvilgiu Shell pateikia grupės organizacinės struktūros referencines gaires, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad „grupės holdingo bendrovės iš esmės rūpinasi bendrais finansiniais klausimais ir klausimais, susijusiais su akcininkų teisių vykdymu“ ir „gauna dividendus <...> tačiau pačios nevykdo kokios nors veiklos“. Taigi patronuojanti bendrovė negali būti pripažinta atsakinga, jei ji tik nustatė grupės bendros strategijos gaires, tačiau nedarė lemiamos įtakos dukterinės bendrovės, veikiančios rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas, veiksmams.

61      Anot Shell, pažeidimo darymo metu veiklą vykdančios bendrovės, priklausančios cheminės veiklos sričiai, įskaitant Shell Nederland Chemie, iš esmės veikė savarankiškai, kartu gaudamos paslaugų bendrovių, priklausančių tai pačiai veiklos sričiai (t. y. Shell Chemicals Europe Ltd ir Shell Chemicals Ltd), pagalbą. Tokiomis aplinkybėmis Shell Nederland ir Shell Petroleum vaidmenys buvo labai riboti.

62      Ribotas Shell Nederland ir Shell Petroleum vaidmuo Shell Nederland Chemie atžvilgiu taip pat atsispindi šių dviejų bendrovių valdybų susirinkimų, sušauktų pažeidimo vykdymo laikotarpiu, protokoluose. Šiuos protokolus Shell pateikė Bendrajam Teismui. Su BK ir SBK susijusi veikla paminėta labai trumpai. Shell priduria, kad ji gali šiuos protokolus pateikti Bendrajame Teisme, nes jais tik patvirtinami per administracinę procedūrą jau pateikti argumentai. Be to, tai, kad su BK ir SBK susijusios veiklos nutraukimo klausimas buvo svarstytas Shell Nederland valdyboje, jokiu būdu neįrodo, jog ši bendrovė – ir juo labiau Shell Petroleum – dalyvavo atitinkamų bendrovių, įskaitant Shell Nederland Chemie, veikloje.

63      Shell priduria, kad 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shell prieš Komisiją (T‑11/89, Rink. p. II‑757, 312 punktas), kurį Komisija mini savo rašytinėse pastabose, buvo susijęs su Shell International Chemical Company Ltd, t. y. viena iš paslaugų bendrovių, teikusių pagalbą veiklą vykdančioms grupės bendrovėms, o ne, kaip šiuo atveju, su paprasta holdingo bendrove, kuri neturi jokios įtakos veiklą vykdančios bendrovės, dalyvaujančios darant pažeidimą, komerciniam elgesiui.

64      Galiausiai Komisijos dokumentuose nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad, išskyrus du Shell Nederland Chemie darbuotojus, dalyvavusius darant pažeidimą, Shell grupės, ir juo labiau bendrovių Shell Nederland ir Shell Petroleum, personalo nariai dalyvavo darant pažeidimą ar netgi tai, kad jie buvo apie jį informuoti. Jei Shell Petroleum ar Shell Nederland priklausantis asmuo būtų informuotas apie pažeidimą, jis nedelsiant imtųsi atitinkamų veiksmų. Shell priduria, kad neginčijama, jog jei Shell Petroleum ir Shell Nederland būtų apie tai žinojusios, jos turėtų galimybę daryti lemiamą įtaką Shell Nederland Chemie, kad būtų nutrauktas pažeidimas. Tačiau tai nereiškia, kad pažeidimo vykdymo laikotarpiu jos iš tiesų padarė įtaką Shell Nederland Chemie veiksmams atitinkamoje rinkoje.

65      Komisija prašo pirmojo ieškinio pagrindo antrąją dalį atmesti. Iš esmės ji mano, kad Shell pateikti įrodymai nėra pakankami šioje byloje egzistuojančiai prezumpcijai paneigti.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

66      Dėl motyvų, išdėstytų nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmąją dalį, Komisija galėjo preziumuoti, jog tiesiogiai ar netiesiogiai valdydama visą savo dukterinių bendrovių kapitalą Shell Petroleum darė lemiamą įtaką jų veiksmams.

67      Todėl Shell turėjo paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad minėtos dukterinės bendrovės savarankiškai sprendė dėl savo komercinės politikos, todėl su ja nesudarė vieno ekonominio subjekto, taigi – vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

68      Konkrečiai kalbant, Shell turėjo pateikti visus įrodymus, susijusius su organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais tarp jos dukterinių bendrovių ir jos pačios, kurie, jos manymu, patvirtintų, kad jos nesudaro vieno ekonominio subjekto. Vertindamas Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į visus jam pateiktus įrodymus, kurių pobūdis ir svarba gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 65 punktas).

69      Šiuo klausimu konstatuotina, jog Shell pateiktais įrodymais iš esmės siekiama įrodyti, kad, turint omenyje bendrovėms Shell Nederland ir Shell Petroleum skirtą vaidmenį, jos negalėjo daryti lemiamos įtakos Shell Nederland Chemie komercinėms operacijoms, ypač rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas. Konkrečiai kalbant, nė vienas Shell Nederland ir Shell Petroleum darbuotojas nedalyvavo vykdant pažeidimą ir netgi apie jį nežinojo.

70      Tai nėra su pažeidimu susijęs kurstymo santykis tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau tai nėra patronuojančios bendrovės dalyvavimas darant minėtą pažeidimą, o tai, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal anksčiau minėtą nuostatą, įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei. Taigi patronuojančiai bendrovei priskiriant atsakomybę už dukterinės bendrovės neteisėtus veiksmus nereikia įrodyti, kad patronuojanti bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje padarytas pažeidimas (šio sprendimo 68 punkte minėto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 ir 83 punktai). Konkrečiai kalbant, to, kad Shell Petroleum yra tik veiklos nevykdanti holdingo bendrovė, labai nedaug dalyvaujanti savo dukterinių bendrovių valdyme, nepakanka, kad būtų paneigta, jog ji daro lemiamą įtaką minėtų dukterinių bendrovių veiksmams koordinuodama, be kita ko, grupės finansines investicijas. Bendrovių grupės atveju holdingo bendrovės, koordinuojančios, be kita ko, grupės finansines investicijas, uždavinys – sujungti įvairių bendrovių akcijas ir užtikrinti vieningą jų valdymą, visų pirma naudojantis šia biudžeto kontrole (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Arkema prieš Komisiją, T‑168/05, 76 punktą).

71      Išsamumo dėlei reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamame sprendime teigia, jog prezumpciją dėl patronuojančių bendrovių šiuo atveju patvirtina ryšiai, siejantys Shell Nederland Chemie su atitinkamai Shell Nederland ir Shell Petroleum. Konkrečiai kalbant, Komisija nurodo, kad tam tikri Shell Nederland Chemie darbuotojai teikė ataskaitas kitiems Shell Nederland ir Shell Petroleum darbuotojams. Shell šių aplinkybių Bendrajame Teisme neginčijo.

72      Galiausiai Shell teiginys, kad jei Shell Petroleum ar Shell Nederland priklausantis asmuo būtų informuotas apie pažeidimą, jis nedelsdamas imtųsi atitinkamų veiksmų, neįrodo Shell Nederland Chemie savarankiškumo. Atvirkščiai, šis teiginys patvirtina prezumpciją, kad patronuojančios bendrovės šiuo atveju darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių veiksmams.

73      Iš šių aplinkybių matyti, kad Shell argumentai negali paneigti to, kad Shell Petroleum ir jos dukterines bendroves buvo galima pripažinti vienu ekonominiu subjektu. Todėl Shell nurodyto pirmojo pagrindo antroji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl trečiosios dalies, susijusios su Komisijos padarytos klaidos pasekmėmis

–       Šalių argumentai

74      Shell pabrėžia, kad ginčijamo sprendimo, kiek jis skirtas Shell Nederland ar Shell Petroleum, panaikinimas turėtų įtakos baudos dydžiui.

75      Jei Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, kiek jis skirtas Shell Nederland ir Shell Petroleum ar tik Shell Petroleum, minėti panaikinimai turėtų įtakos Komisijos taikytam dauginimo koeficientui, turinčiam atgrasomąjį poveikį (ginčijamame sprendime jis grindžiamas Shell Petroleum apyvarta), ir baudos padidinimui dėl pažeidimo pakartotinumo. Todėl bauda Shell Nederland Chemie arba atitinkamai Shell Nederland Chemie ir Shell Nederland turi būti sumažinta.

76      Be to, jei Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, kiek jis skirtas Shell Nederland ir Shell Petroleum, bendrovei Shell Nederland Chemie skirtina bauda negalėtų viršyti 10 % jos apyvartos, pasiektos prieš priimant ginčijamą sprendimą buvusiais ūkiniais metais.

77      Komisija prašo pirmojo pagrindo trečiąją dalį atmesti. Atsižvelgdama į pirmąja ir antrąja dalimis pateiktus argumentus ji mano, kad nepadarė klaidos, kai pažeidimą inkriminavo Shell Nederland ir Shell Petroleum ir kai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį baudos dydį nustatė remdamasi įmonės, kuriai buvo inkriminuotas pažeidimas, apyvarta.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

78      Pirmojo pagrindo trečiąją dalį Shell pateikia tuo atveju, jei Bendrasis Teismas pripažintų pagrįstomis to paties pagrindo pirmąją ar antrąją dalis.

79      Kadangi Shell pateikto pirmojo pagrindo pirmoji ir antroji dalys buvo atmestos kaip nepagrįstos, reikia atmesti kaip nepagrįstą ir to paties pagrindo trečiąją dalį.

80      Vadinasi, reikia atmesti visą Shell pateiktą pirmąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu pradinės baudos padidinimu dėl pažeidimo pakartotinumo

81      Shell mano, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai dėl pažeidimo pakartotinumo 50 % padidino jai paskirtą pradinę baudą.

82      Antrąjį Shell pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmąja dalimi Shell teigia, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo ir proporcingumo principus. Antrąja dalimi Shell nurodo, kad Komisija neįvykdė jai pagal EB 253 straipsnį tenkančios pareigos motyvuoti.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su teisinio saugumo ir proporcingumo principų pažeidimu

–       Šalių argumentai

83      Shell pripažįsta, kad nei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, nei gairėse nėra numatytas maksimalus terminas, per kurį Komisija gali konstatuoti, kad įmonė padarė pakartotinį pažeidimą. Tačiau Shell pateikia nuorodą į 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331) bei į šiam sprendimui pateiktą generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą (Rink. p. I‑1337) ir teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes.

84      Šiuo klausimu, pirma, Shell pabrėžia, kad pažeidimai, konstatuoti 1986 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendime 86/398/EEB dėl procedūros pagal [EB] sutarties 81 straipsnį (IV/31.149 – Polipropilenas) (OL L 230, p. 1; toliau – Polipropileno sprendimas) ir 1994 m. liepos 27 d. Komisijos sprendime 94/599/EB dėl procedūros pagal [EB] sutarties 81 straipsnį (IV/31.865 – PVC) (OL L 239, p. 14; toliau – PVC II sprendimas), kuriais Komisija grindžia savo vertinimą, susijusį su pažeidimo pakartotinumu, buvo padaryti daugiau kaip prieš 20 metų ir buvo nutraukti 1983 m. pabaigoje. Be to, du pradiniai Komisijos sprendimai šiose dviejose bylose buvo priimti antroje devinto dešimtmečio pusėje.

85      Antra, Shell teigia Komisijai įrodžiusi, kad pakeitė savo elgesį po to, kai buvo padaryti pažeidimai, dėl kurių buvo priimti Polipropileno ir PVC II sprendimai. Konkrečiai kalbant, 1992 m. Shell sukūrė programą tam, kad būtų laikomasi kartelius draudžiančių taisyklių. Šiuo klausimu Shell pateikia nuorodą į kelis dokumentus, Komisijai pateiktus per administracinę procedūrą, kuriuose aprašoma sukurtos programos struktūra, organizavimas ir turinys. Shell netoleruoja jos darbuotojų padarytų konkurencijos taisyklių pažeidimų ir imasi griežtų drausminių priemonių tokių pažeidimų atskleidimo atveju. Profesinės etikos programos sukūrimas po to, kai buvo padaryti ankstesni pažeidimai ir griežtas šios programos įgyvendinimas aiškiai parodo, kad Shell ne nepaisė jai anksčiau skirtų baudų, bet, priešingai, dėjo visas galimas pastangas, kad ateityje išvengtų panašių pažeidimų. Ji pabrėžia, kad šis pažeidimas priskirtinas dviejų savarankiškai veikusių darbuotojų, kurie, beje, dalyvavo mokymuose, susijusiose su konkurencijos taisyklių laikymusi, tyčiniam elgesiui. Šiuo atžvilgiu Shell atkreipia dėmesį į tai, kad yra skirtumas tarp įmonės atsakomybės už pažeidimą (Shell to neginčija, kiek tai susiję su Shell Nederland Chemie) ir baudos padidinimo dėl pažeidimo pakartotinumo. Įgyvendinant, be kita ko, programas, susijusias su konkurencijos taisyklių laikymusi, patronuojančios bendrovės nėra, kaip teigia Komisija, atleidžiamos nuo atsakomybės.

86      Trečia, nuoširdų Shell įsipareigojimą laikytis konkurencijos teisės normų taip pat parodo tai, kad ji nenustojo bendradarbiauti su Komisija per visą tyrimo laikotarpį. Shell padarė daugiau, nei reikalauja bendradarbiavimo pareiga, kurią vykdyti paprastai reikia atliekant tokio tipo procedūrą. Konkrečiai kalbant, nors savo veiklą, susijusią su BK ir SBK, 1999 m. ji pardavė bendrovei Dow Chemical, vienas iš susijusių darbuotojų išėjo į pensiją 1997 m., o kitas laikinai išėjo iš darbo įmonėje, Shell vykdė išsamius tyrimus, kad pateiktų Komisijai daug informacijos. Be to, Komisija visapusiškai pasinaudojo Shell atsakymu į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus, visų pirma siekdama pagrįsti savo argumentus antrajame pranešime apie kaltinimus. Ginčijamame sprendime ji taip pat naudoja ilgas Shell pareiškimų ištraukas kaip pažeidimo įrodymus. Shell daugiausia bendradarbiavo tuo metu, kai „prašymas atleisti nuo baudos jai neleido turėti teisėtų lūkesčių dėl jos padaryto faktinių aplinkybių pripažinimo pasekmių“ (ginčijamo sprendimo 318 konstatuojamoji dalis). Shell priduria, kad savo rašytinėse pastabose Komisija mėgina sumenkinti jos bendradarbiavimą per administracinę procedūrą. Tačiau atsižvelgdama į bylos aplinkybes, tai, kad veikla, susijusi su BK ir SBK, 1999 m. buvo perduota Dow Chemical, ir tai, kad pažeidimas bendrovėje buvo aptiktas pavėluotai, Shell mano, kad ji visapusiškai bendradarbiavo su Komisija. Taip pat, gavusi pirmąjį pranešimą apie kaltinimus, Shell pripažino Shell Nederland Chemie padarytą pažeidimą. Be to, Shell pabrėžia, kad atsižvelgimo į jos bendradarbiavimą, sprendžiant dėl baudos padidinimo dėl pažeidimo pakartotinumo, klausimas skiriasi nuo klausimo, susijusio su pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu.

87      Dėl visų išskirtinių šios bylos aplinkybių, kurios ją daro skirtingą nei, be kita ko, byla, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 83 punkte minėtas Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją, Komisija turėjo padaryti išvadą, kad nebuvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių Shell polinkį pažeidinėti konkurencijos taisykles.

88      Dėl visų šių priežasčių Shell mano, kad pradinės baudos padidinimą 50 % dėl pažeidimo pakartotinumo reikia pripažinti neproporcingu ir prieštaraujančiu teisinio saugumo principui. Todėl ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu turi būti panaikintas arba alternatyviai turi būti sumažintas Shell skirtinos baudos dydis.

89      Komisija prašo antrojo pagrindo pirmąją dalį atmesti. Iš esmės ji mano, kad šios bylos aplinkybės pateisino pradinės baudos padidinimą 50 % dėl pažeidimo pakartotinumo.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

90      Gairių 2 punkte kaip sunkinančių aplinkybių pavyzdys minimi „pakartotini tos pačios rūšies tos pačios įmonės (‑ių) pažeidimai“.

91      Pakartotinio pažeidimo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 617 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071, 284 punktas).

92      Galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 91 punktas ir šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 26 punktas).

93      Komisija turi tam tikrą diskreciją rinkdamasi veiksnius, į kuriuos atsižvelgs nustatydama baudų dydį, pavyzdžiui, specifinės bylos aplinkybės, jos kontekstas ir baudų atgrasomasis poveikis, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo nėra. Pakartotinio pažeidimo konstatavimas ir specifinių ypatybių vertinimas priklauso minėtai Komisijos diskrecijai ir ji nėra saistoma galimu tokiam konstatavimui taikomu senaties terminu (šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 37 ir 38 punktai).

94      Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime pažymi, kad Shell jau buvo Komisijos sprendimų kartelių srityje adresatė (žr. šio sprendimo 84 punkte minėtus Polipropileno ir PVC II sprendimus). Tai, Komisijos manymu, įrodo, kad pirmosios baudos nebuvo pakankamos, kad Shell pakeistų savo elgesį. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad šis pažeidimo pakartotinumas yra sunkinanti aplinkybė, pateisinanti pradinės Shell baudos padidinimą 50 % (ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamoji dalis).

95      Pirma, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime konstatuotas pažeidimas buvo pradėtas praėjus truputį daugiau nei dešimčiai metų po to, kai buvo priimtas Polipropileno sprendimas ir mažiau nei dvejiems metams po to, kai buvo priimtas PVC II sprendimas. Tai, kad Shell kartojo neteisėtus veiksmus visų pirma praėjus trumpam laikotarpiui po to, kai buvo priimtas PVC II sprendimas (pats šis sprendimas buvo priimtas praėjus mažiau nei dešimčiai metų po Polipropileno sprendimo), rodo, kad Shell yra linkusi nedaryti atitinkamų išvadų iš konstatavimo, kad ji pažeidė Bendrijos konkurencijos taisykles (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 355 punktą ir 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 464 punktą). Vadinasi, Komisija teisėtai galėjo remtis Polipropileno ir PVC II sprendimais tam, kad konstatuotų, jog šioje byloje Shell padarė pakartotinį pažeidimą, ir tai ji galėjo padaryti nepažeisdama teisinio saugumo principo, kuriuo remiasi Shell.

96      Antra, priemones, kurių ėmėsi Shell siekdama laikytis konkurencijos teisės, negali turėti poveikio tam, kad pažeidimas buvo iš tikrųjų padarytas ir šiuo atveju konstatuotam pažeidimo pakartotinumui (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 52 punktą). Taigi tai, kad atitinkama įmonė priėmė atitikties programą, Komisijos neįpareigoja dėl šios aplinkybės sumažinti baudos (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 266 ir 267 punktai ir minėto Sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją 52 punktas). Be to, reikia pažymėti, jog neįmanoma nustatyti įmonės vidaus priemonių, priimtų tam, kad būtų išvengta konkurencijos teisės pažeidimų kartojimo, veiksmingumo lygio (2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 144 punktas). Šiuo atveju reikia pabrėžti, kad Shell ėmėsi priemonių, tačiau neatskleidė kartelio, nes ji sutiko bendradarbiauti tik tada, kai buvo informuota, jog jai pareikšti kaltinimai.

97      Trečia, Shell bendradarbiavimas per administracinę procedūrą taip pat negali pašalinti to, kad jos padarytas pakartotinis pažeidimas yra sunkinanti aplinkybė. Todėl šiuo klausimu pateikti Shell argumentai yra netinkami.

98      Galiausiai, kalbant apie Shell argumentą, kad bauda padidinta neproporcingai, reikia priminti, jog nustatydama baudos dydį Komisija turi tam tikrą diskreciją ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės. Be to, nustatydama baudos dydį Komisija turi užtikrinti, kad jos veiksmai būtų atgrasantys. Pažeidimo pakartotinumas yra aplinkybė, kuri pateisina didelį pradinės baudos padidinimą. Pažeidimo pakartotinumas – tai įrodymas, kad anksčiau skirta bausmė nebuvo pakankamai atgrasanti (šio sprendimo 91 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Michelin prieš Komisiją 293 punktas; šio sprendimo 95 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 348 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 398 punktas). Be to, reikia pažymėti, jog didindama baudą dėl pažeidimo pakartotinumo Komisija gali atsižvelgti į požymius, patvirtinančius, kad atitinkamos įmonės yra linkusios nesilaikyti konkurencijos taisyklių, įskaitant laiką, kuris praėjo tarp nagrinėjamų pažeidimų (2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Outokumpu ir Luvata prieš Komisiją, T‑122/04, Rink. p. II‑1135, 62 punktas). Šioje byloje iš pradžių reikia paminėti, kad nagrinėjamas pažeidimas yra trečiasis tos pačios rūšies pažeidimas, dėl kurio Komisija priėmė sprendimą Shell atžvilgiu. Konkrečiai kalbant, reikia pažymėti, kad Polipropileno ir PVC II sprendimuose nagrinėjami pažeidimai, kaip ir šioje byloje, buvo susiję su tikslinių kainų nustatymu ar rinkos dalių pasidalijimu. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 95 punkte, nagrinėjamas pažeidimas buvo pradėtas praėjus mažiau nei dvejiems metams po to, kai buvo priimtas PVC II sprendimas. Nepaisant to, kad šis sprendimas buvo priimtas, praėjus trumpam laiko tarpui Shell pakartojo neteisėtus veiksmus. Tokiomis aplinkybėmis jokie veiksniai, kuriais remiamasi, neleidžia manyti, kad pradinės baudos padidinimas 50 %, siekiant skatinti Shell laikytis konkurencijos taisyklių, yra neproporcingas.

99      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Shell nurodyto antrojo pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su motyvų nenurodymu

–       Šalių argumentai

100    Jei Bendrasis Teismas konstatuotų, kad pradinės baudos padidinimas 50 % nepažeidžia proporcingumo ir teisinio saugumo principų, Shell papildomai nurodo, kad Komisija neįvykdė pagal EB 253 straipsnį jai tenkančios pareigos motyvuoti.

101    Šiuo klausimu Shell pabrėžia, kad savo atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus ji nurodė, jog pradinės baudos padidinimas dėl pažeidimo pakartotinumo yra nereikalingas ir nepagrįstas, turint omenyje tai, kad buvo sukurta ir griežtai įgyvendinama konkurencijos normų laikymosi programa.

102    Ginčijamame sprendime Komisija į Shell argumentus neatsako. Vietoj to, ginčijamo sprendimo 488 ir 489 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėja kelis kitus klausimus, kurių Shell nebuvo iškėlusi. Shell mano, kad Komisija iš tiesų atsakė į argumentus, kuriuos tam tikros jos grupei priklausančios įmonės pateikė kitoje byloje. Šiuo klausimu Shell pateikia nuorodą į prie ieškinio pridėto 2006 m. spalio 13 d. Komisijos sprendimo C(2006) 4090 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį (byla COMP/F/38.456 – Bitumas – Nyderlandai, toliau – Bitumo sprendimas) 337 ir 338 konstatuojamąsias dalis. Tai, kad Komisija atitinkamais atvejais neprivalo atsakyti į visus šalių argumentus, šios išvados nepakeičia.

103    Shell manymu, aplinkybė, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į argumentus, kuriuos Shell iš tiesų pateikė savo atsakymuose į pirmąjį ir antrąjį pranešimus apie kaltinimus, taip pat prieš posėdį pateiktose savo pastabose, tačiau nagrinėjo argumentus, kuriais remiamasi byloje, kurioje buvo priimtas Bitumo sprendimas, prilygsta motyvų nenurodymui, kuris draudžiamas pagal EB 253 straipsnį. Todėl ginčijamą sprendimą šiuo atžvilgiu reikia panaikinti.

104    Komisija prašo antrojo pagrindo antrąją dalį atmesti. Iš esmės ji mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka esminius formos reikalavimus, susijusius su pareiga motyvuoti.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

105    Individualaus sprendimo motyvavimas turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti teisės aktą priėmusios Bendrijos institucijos ketinimus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suvokti priežastis, dėl kurių priemonė priimta, o kompetentingas teismas – atlikti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į atskiro atvejo aplinkybes. Nėra reikalaujama, kad motyvuose būtų nurodyti visi reikšmingi faktiniai ir teisės aspektai, nes klausimas, ar jie atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į nagrinėjamo teisės akto tekstą, bet ir į aplinkybes, kurioms esant jis buvo priimtas (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas).

106    Esminiai formos reikalavimai, susiję su šia pareiga motyvuoti, įvykdomi, kai Komisija savo sprendime pateikia vertinimo kriterijus, leidusius jai nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 73 punktas ir 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 463 punktas).

107    Šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodė vertinimo elementus, kurie pažeidimo pakartotinumą jai leido pripažinti sunkinančia aplinkybe Shell atžvilgiu. Be to, priemonės, kurių Shell ėmėsi tam, kad būtų laikomasi konkurencijos teisės, nėra reikšmingos konstatuojant pažeidimo egzistavimą ir pakartotinumą (žr. šio sprendimo 96 punktą). Todėl tai, kad Komisija per administracinę procedūrą neatsakė į Shell šiuo klausimu pateiktus argumentus, ginčijamo sprendimo nepadaro nemotyvuoto. Be to, reikia priminti, kad Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, tačiau sprendimo struktūroje jai pakanka išdėstyti esminę reikšmę turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (žr. šio sprendimo 70 punkte minėto Sprendimo Arkema prieš Komisiją 127 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Galiausiai, kalbant apie tai, kad Komisija paminėjo motyvus, nesusijusius su karteliu dėl BK ir SBK, pakanka konstatuoti, jog ši aplinkybė, darant prielaidą, kad ji įrodyta, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes teisiniu požiūriu, kaip ką tik buvo konstatuota, jis buvo pakankamai motyvuotas.

108    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Shell pateikto antrojo pagrindo antrąją dalį ir todėl visą antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu

109    Shell mano, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai nustatydama pradinės baudos dydį taikė dauginimo koeficientą.

110    Trečiąjį Shell ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmąja dalimi Shell teigia, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Antrąja dalimi Shell tvirtina, kad Komisija neįvykdė jai tenkančios pareigos motyvuoti.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu

–       Šalių argumentai

111    Shell primena, kad nustatydama šiai bendrovei pradinę baudą Komisija taikė dauginimo koeficientą 3 (ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamoji dalis). Šiuo tikslu Komisija atsižvelgė į Shell Petroleum apyvartą 2005 m., kuri siekė 246,549 mlrd. EUR.

112    Bitumo sprendime Komisija iš esmės rėmėsi ta pačia Shell Petroleum apyvarta 2005 m., tačiau nusprendė taikyti dauginimo koeficientą 2.

113    Šis skirtumas reiškia vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimą. Šiuo klausimu Shell pažymi, kad šios bylos aplinkybės ir tos, kuriomis buvo priimtas Bitumo sprendimas, yra panašios, nes abu sprendimai buvo priimti 2006 m. (juos skiria du su puse mėnesio), pažeidimas buvo inkriminuotas Shell Petroleum, o dauginimo koeficientas yra grindžiamas pasauline šios bendrovės apyvarta, siekiant užtikrinti, kad, turint mintyje jos dydį, bauda turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį. Kadangi abiem atvejais taikytino dauginimo koeficiento pasirinkimas turi būti grindžiamas įmonės dydžiu, o baustina įmonė yra ta pati, toks skirtingas požiūris nėra objektyviai pateisinamas. Shell priduria, kad vienodo požiūrio principas turi būti taikomas, net jeigu Komisija gaires taikė teisingai. Be to, šios bylos aplinkybės yra išimtinės ir todėl Sąjungos teismas jų dar nenagrinėjo.

114    Trumpa Komisijos nuoroda į „konkrečias bylos aplinkybes“ negali pateisinti skirtingo požiūrio. Jei Komisija nusprendžia padidinti baudą per atskirą pradinės baudos apskaičiavimo etapą, dauginimo koeficiento pasirinkimas turi būti grindžiamas tik įmonės, kurią Komisija ketina bausti, dydžiu. Tokį argumentą pagrindžia tai, kad didelių finansinių išteklių turinti įmonė gali lengviau surinkti jai skirtai baudai sumokėti reikalingas lėšas. Šiuo klausimu, priešingai nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, Shell, kaip nurodoma Bitumo sprendime, taip pat yra didžiausia pažeidimą padariusi įmonė. Be to, „santykiniai bendro dydžio skirtumai“ tarp darant pažeidimą dalyvavusių įmonių šiose dviejose bylose negali pateisinti skirtingų dauginimo koeficientų taikymo Shell atžvilgiu. Abiem atvejais įmonių, kurioms buvo taikomas dauginimo koeficientas 1, apyvarta buvo mažesnė nei 10 mlrd. EUR. Abiem atvejais didžiausia įmonė, pripažinta dalyvavusia darant pažeidimą, yra Shell, kurios apyvarta 246,549 mlrd. EUR.

115    Dėl šių priežasčių ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas arba, alternatyviai, Shell skirtina bauda turi būti sumažinta taikant dauginimo koeficientą 2 vietoj 3.

116    Be to, Shell pateikia nuorodą į pirmąjį ieškinio pagrindą ir priduria, kad dauginimo koeficiento 3 taikymas bendrovei Shell Nederland Chemie skirtinai baudai yra neproporcingas ir pažeidžia vienodo požiūrio principą, jei pažeidimo negalima inkriminuoti Shell Nederland ar Shell Petroleum. Tokiu atveju dauginimo koeficiento pasirinkimas turi būti grindžiamas Shell Nederland pasauline apyvarta 2005 m. (25,041 mlrd. EUR) arba ta, kurią tais pačiais metais pasiekė Shell Nederland Chemie (1,186 mlrd. EUR). Darytina išvada, kad Shell Nederland Chemie arba Shell Nederland Chemie ir Shell Nederland skirtinai baudai neturi būti taikomas joks dauginimo koeficientas arba kad didžiausias dauginimo koeficientas galėjo būti 1,5.

117    Komisija prašo trečiojo pagrindo pirmąją dalį atmesti. Iš esmės ji mano, kad dauginimo koeficientai yra naudojami tam, kad būtų atsižvelgta į bendro dydžio skirtumus ir kad šiuo atveju Shell pritaikytas dauginimo koeficientas nėra neproporcingas.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

118    Gairėse yra numatyta, kad, be pažeidimo pobūdžio, jo konkrečios įtakos rinkai ir šios rinkos geografinio dydžio, būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį (gairių 1 A punkto ketvirta pastraipa).

119    Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio nuostatas, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų vykdyti jai Bendrijos teisės patikėtą kontrolės funkciją – užduotį, apimančią pareigą vykdyti bendrą politiką, kurios tikslas yra konkurencijos srityje taikyti Sutartyje nustatytus principus ir dėl to reguliuoti įmonių elgesį. Darytina išvada, jog vertindama pažeidimo sunkumą baudos dydžiui nustatyti Komisija turi rūpintis, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma dėl tokių pažeidimų, kurie ypač kenkia Bendrijos tikslų įgyvendinimui (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 105 ir 106 punktai; šio sprendimo 44 punkte minėto Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 166 punktas ir šio sprendimo 95 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 169 punktas).

120    Dėl to reikalaujama, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, priešingai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama dėl, pirma, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą, ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Didelė įmonė, kuri turi didelių finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas, o siekiant atgrasomojo poveikio ši aplinkybė pateisina tai, kad skiriama, visų pirma pritaikius dauginimo koeficientą, bauda, kuri yra proporcingai didesnė nei bauda, už tą patį pažeidimą skirta tokių lėšų neturinčiai įmonei (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 241 ir 243 punktus; taip pat žr. šio sprendimo 44 punkte minėto Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 170 punktą ir šio sprendimo 96 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 235 punktą).

121    Reikia pridurti, kad Teisingumo Teismas ypač pabrėžė, jog nustatant baudos dydį svarbu atsižvelgti į kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės bendrą apyvartą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 106 punkte minėto Sprendimo Sarrió prieš Komisiją 85 ir 86 punktus ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Acerinox prieš Komisiją, C‑57/02 P, Rink. p. I‑6689, 74 ir 75 punktus; taip pat žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 17 punktą).

122    Galiausiai reikia pabrėžti, kad atgrasymo tikslu, kurio nustatydama baudos dydį gali siekti Komisija, norima užtikrinti, kad įmonės veikdamos Bendrijoje ar EEE laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Tai reiškia, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti įtrauktas į baudos apskaičiavimą, yra vertinamas atsižvelgiant į daugelį elementų, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Šis principas taikomas, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija nustato „atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį“, kuris turi įtakos įmonei paskirtai baudai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 121 punkte minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 23 ir 24 punktus).

123    Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime visų pirma nurodė, kad labai sunkių pažeidimų kategorijoje sankcijų skalė leido nustatyti tokio dydžio baudas, kurios užtikrino pakankamai atgrasantį jų pobūdį, turint omenyje kiekvienos įmonės dydį. Tada atsižvelgdama į pasaulines atitinkamų įmonių apyvartas, pasiektas per 2005 m., Komisija pažymėjo, kad buvo didelis skirtumas tarp, viena vertus, Kaučuk dydžio (2,718 mlrd. EUR apyvarta) ir Stomil dydžio (38 mln. EUR apyvarta) ir, kita vertus, kitų atitinkamų įmonių dydžio, visų pirma Bayer (27,383 mlrd. EUR apyvarta), t. y. pirmosios iš ginčijamame sprendime minimų didelių įmonių. Tuo remdamasi ir atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes Komisija konstatavo, kad Kaučuk ir Stomil neturi būti taikomas joks dauginimo koeficientas, turintis atgrasomąjį poveikį, o Bayer reikia taikyti dauginimo koeficientą 1,5. Galiausiai, remdamasi tomis pačiomis išvadomis ir atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, Komisija Dow pritaikė dauginimo koeficientą 1,75 (37,221 mlrd. EUR apyvarta), EniChem – dauginimo koeficientą 2 (73,738 mlrd. EUR apyvarta), o Shell – dauginimo koeficientą 3 (246,549 mlrd. EUR apyvarta) (ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamoji dalis).

124    Savo argumentus Shell iš esmės grindžia teiginiu, kad laikantis vienodo požiūrio principo šiuo atveju pritaikytas dauginimo koeficientas neturėjo viršyti to, kuris buvo taikomas Bitumo sprendime.

125    Šiuo klausimu reikia priminti, kad nustatydama baudų dydį Komisija turi didelę diskreciją ir ji nėra saistoma vertinimų, kuriuos ji pateikė anksčiau (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 82 punktas). Tai reiškia, kad Sąjungos teisme Shell negali remtis Komisijos sprendimų priėmimo politika (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Bank der österreichischen Sparkassen prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 123 punktą).

126    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuomet, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 1990 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoche, C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas; 2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T‑303/02, Rink. p. II‑4567, 152 punktas).

127    Šiuo atveju Shell neturi pagrindo teigti, kad nagrinėjamos situacijos yra identiškos. Tiesa tai, kad kiekvienos įmonės bendra apyvarta yra svarbus veiksnys taikant dauginimo koeficientą, turintį atgrasomąjį pobūdį, ir tai, kad šiuo atžvilgiu bitumo sprendime nurodyta Shell apyvarta yra identiška nurodytajai ginčijamame sprendime. Tačiau taip pat reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija iš pradžių siekė nustatyti Kaučuk ir Stomil taikytinus dauginimo koeficientus, turinčius atgrasomąjį poveikį, ir konstatavo, kad atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes joms neturėjo būti taikomas joks koeficientas. Tuo remdamasi ir atlikusi atitinkamų įmonių santykinių dydžių palyginimą, Komisija nustatė kitoms įmonėms ir visų pirma Shell taikytiną dauginimo koeficientą, turintį atgrasomąjį poveikį. Tai reiškia, kad šiuo atveju nustatant dauginimo koeficientus, turinčius atgrasomąjį poveikį, buvo atsižvelgta į, pirma, kiekvienos įmonės bendrą apyvartą, taip pat, antra, santykinį kiekvienos įmonės dydį. Su ginčijamu sprendimu susijusių įmonių santykinis dydis skiriasi nuo su Bitumo sprendimu susijusių įmonių dydžio. Be to, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad dauginimo koeficientai iš pradžių buvo nustatyti mažiausioms įmonėms. Shell nepateikė specifinių argumentų tam, kad užginčytų Komisijos pasirinktą metodą ar šiuo atžvilgiu nustatytus koeficientus. Galiausiai, kalbant apie Shell argumentą, kad, atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą ir Bitumo sprendimą, ji buvo didžiausia įmonė, reikia pažymėti, jog, pirma, Shell ir įmonės, kuri buvo jos pirmtakė, bendros apyvartos skirtumas buvo daug didesnis šioje byloje, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo, ir, antra, dauginimo koeficientai, kurių pagrindu buvo atliktas santykinis atitinkamų įmonių palyginimas, abiejose sprendimuose buvo skirtingi.

128    Išsamumo dėlei pažymėtina, kad byloje, kurioje buvo priimtas Bitumo sprendimas, Komisija kaip ir šioje byloje pripažino, jog nagrinėjamas pažeidimas yra labai sunkus (Bitumo sprendimo 316 konstatuojamoji dalis). Tačiau Bitumo sprendime Komisija taip pat nurodė, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo susijęs tik su viena valstybe nare, kad rinkos vertė buvo palyginti maža (t. y. 62 mln. EUR 2001 m., kurie buvo paskutiniai ištisi pažeidimo vykdymo metai) ir kad buvo daug kartelio dalyvių (keturiolika įmonių) (Bitumo sprendimo 317 konstatuojamoji dalis). Tokių aplinkybių šioje byloje nėra.

129    Todėl negalima sutikti su kaltinimu, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

130    Kadangi Shell kaltinimas, kuriuo siekiama užginčyti nustatyto dauginimo koeficiento proporcingumą, taip pat grindžiamas palyginimu su Bitumo sprendimu ir nėra išsamesnių argumentų, jį reikia atmesti dėl tų pačių motyvų.

131    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Shell pateikto trečiojo pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su motyvų nenurodymu

–       Šalių argumentai

132    Jei Bendrasis Teismas konstatuotų, kad taikant dauginimo koeficientą 3 nėra pažeidžiami vienodo požiūrio ir proporcingumo principai, Shell alternatyviai teigia, kad Komisija neįvykdė jai pagal EB 253 straipsnį tenkančios pareigos motyvuoti. Komisija pateikia nuorodą į „šios bylos aplinkybes“ tam, kad pritaikytų minėtą dauginimo koeficientą, tačiau nenurodo, kokios yra šios aplinkybės, kaip jos gali pateisinti dauginimo koeficiento 3 taikymą ir kiek jos skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas Bitumo sprendimas, aplinkybių, kad šias dvi bylas atgrasymo požiūriu reikėtų vertinti skirtingai. Tuo remdamasi Shell daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

133    Komisija prašo trečiojo pagrindo antrąją dalį atmesti. Konkrečiai ji nurodo, kad yra objektyvių skirtumų tarp šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas Bitumo sprendimas. Todėl Komisija neprivalėjo nurodyti motyvų, dėl kurių baudai apskaičiuoti pasirinkta suma šioje byloje nebuvo tokia pati.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

134    Turint omenyje šio sprendimo 105 ir 106 punktuose nurodytą teismo praktiką, šioje byloje reikia pažymėti, kad Komisija nurodė, jog siekdama užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį ji atsižvelgė į kiekvienos įmonės dydį. Tuo remdamasi Komisija naudojo atitinkamų įmonių bendras apyvartas 2005 m. Be to, Komisija palygino atitinkamus įvairių įmonių dydžius siekdama nustatyti dauginimo koeficientus, turinčius atgrasomąjį poveikį. Konkrečiai dėl Shell Komisija nurodė, kad šios įmonės bendra apyvarta buvo kelis kartus didesnė už bet kurios kitos atitinkamos įmonės apyvartą. Tai reiškia, kad veiksniai, leidę Komisijai nustatyti Shell skirtinos baudos dauginimo koeficientą, aiškiai matomi iš ginčijamo sprendimo.

135    Tai, kad Komisija taip pat kalbėjo apie „šios bylos aplinkybes“, negali paneigti šios išvados. Iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija nustatydama dauginimo koeficientus, turinčius atgrasomąjį poveikį, aiškiai nurodė į kitus veiksnius nei atitinkamų įmonių bendros apyvartos ir santykinis dydis, o tai, beje, Komisija patvirtino per posėdį. Be to, žodžių junginys „šios bylos aplinkybės“ visiškai gali būti suprantamas kaip susijęs būtent su atitinkamų įmonių bendromis apyvartomis ir santykiniu dydžiu.

136    Galiausiai, kalbant apie nuorodą į bylą, kurioje buvo priimtas Bitumo sprendimas, atsižvelgiant į tai, kad minėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, be kita ko, kiek tai susiję su atitinkamų įmonių santykiniu dydžiu (žr. šio sprendimo 127 ir 128 punktus), reikia konstatuoti, jog Komisija neturėjo jokios pareigos nurodyti priežastis, dėl kurių dauginimo koeficientas, turintis atgrasomąjį poveikį, nebuvo identiškas.

137    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Shell pateikto trečiojo pagrindo antrąją dalį ir todėl visą trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su klaidingu pradinės baudos dydžio nustatymu

138    Shell mano, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai jai klaidingai nustatė pradinės baudos dydį.

139    Ketvirtąjį Shell ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys. Pirmąja dalimi Shell teigia, kad Komisija nepagrįstai diferencijavo pradines baudas. Antrąja dalimi Shell tvirtina, kad Komisijos pasirinkti pradinių baudų dydžiai yra netikslūs. Trečiąja dalimi Shell nurodo, kad, nustatant pradinę baudą jos atžvilgiu, buvo pažeisti proporcingumo ir vienodo požiūrio principai. Ketvirtąja dalimi Shell teigia, kad Komisija neįvykdė jai tenkančios pareigos motyvuoti.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su nepagrįstu pradinių baudų diferencijavimu

–       Šalių argumentai

140    Shell teigia, kad, remiantis ginčijamo sprendimo 466 konstatuojamąja dalimi, Komisija diferencijavo pradines baudas siekdama „atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės reikšmę, taigi – į jos neteisėtų veiksmų tikrąjį poveikį konkurencijai“. Tačiau Komisija pati prieštarauja ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamojoje dalyje nurodytai savo pozicijai, kad „neįmanoma išmatuoti susitarimų, kuriais įvykdomas pažeidimas, visumos tikrojo poveikio EEE rinkai“ ir todėl ji „neatsižvelgs į poveikį rinkai nustatydama šiuo atveju taikytinas baudas“. Kaip Komisija pripažįsta savo rašytinėse pastabose, pradinių baudų diferencijavimas grindžiamas tuo, kad „tikroji ekonominė galia“ „padaryti didelės žalos konkurencijai“ yra didesnė tuo atveju, kai atitinkamoje rinkoje yra didesni konkrečios įmonės pardavimo kiekiai (ir atitinkama rinkos dalis).

141    Šiuo klausimu Shell primena, kad iš informacijos, kurią ji perdavė Komisijai per administracinę procedūrą, matyti, jog rinkai poveikis nebuvo daromas. Nei antrajame pranešime apie kaltinimus, nei ginčijamame sprendime Komisija nepateikė kokių nors konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkami susitarimai ar praktikos turėjo poveikio rinkai.

142    Be to, teiginys, kad „gamintojai įgyvendino antikonkurencinius susitarimus ir šis įgyvendinimas iš tikrųjų turėjo poveikio rinkai“ (ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamoji dalis), iš esmės yra nepagrįstas. Nėra jokių konkrečių įrodymų, esančių ginčijamame sprendime ar bylos dokumentuose, kurie patvirtintų, kad atitinkami susitarimai ar praktikos buvo įgyvendinti ir turėjo poveikio rinkai.

143    Todėl Komisija negalėjo nustatyti skirtumo tarp pradinių baudų siekdama atsižvelgti į tikrąjį pažeidimo poveikį konkurencijai. Atvirkščiai, Komisija privalėjo parinkti tokią pačią pradinę baudą visiems ginčijamo sprendimo adresatams, remdamasi objektyviu pažeidimo pobūdžiu. Šioje byloje Shell pažymi, kad Komisija Stomil skyrė 5,5 mln. EUR pradinę baudą. Jokios aplinkybės nepateisina didesnės pradinės baudos nustatymo Shell.

144    Bet kuriuo atveju, nustatydama pradinės baudos dydžius Komisija per didelę reikšmę teikė tariamai, bet neįrodytai įtakai, kurią kiekvienas kartelio dalyvis turėjo pažeidimui. Kaip pati Komisija pripažįsta ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamojoje dalyje, objektyvus pažeidimo sunkumas yra svarbus veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgta nustatant pradinės baudos dydį. Tačiau šiuo atveju Komisija Shell nustatė pradinę baudą, kuri yra penkis kartus didesnė už Stomil skirtos baudos pradinį dydį. Dėl visų šių priežasčių Shell skirta bauda turi būti stipriai sumažinta.

145    Komisija prašo ketvirtojo pagrindo pirmąją dalį atmesti. Konkrečiai ji nurodo, kad panašu, jog Shell painioja diferencijavimą su pažeidimo poveikio konstatavimu.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

146    Gairėse pažeidimai yra skirstomi į tris kategorijas: lengvus, sunkius ir labai sunkius (gairių 1 A punkto pirma ir antra pastraipos). Be to, norint diferencijuoti įmones, remiantis gairių 1 A punkto trečia, ketvirta ir šešta pastraipomis, reikia nustatyti, kiek kiekviena įmonė individualiai, atsižvelgiant į jos faktinę ekonominę galią, prisidėjo prie kartelio sėkmės, ir priskirti ją atitinkamai kategorijai (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, 225 punktą; taip pat žr. šio sprendimo 95 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 360 punktą).

147    Šiuo atveju pripažinusi, kad nagrinėjamas pažeidimas yra labai sunkus (ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamoji dalis) Komisija diferencijavo atitinkamas įmones remdamasi bendra jų apyvarta BK ir SBK srityje 2001 m., t. y. paskutiniaisiais ištisais pažeidimo vykdymo metais, išskyrus Shell atveju (1998 m.) ir Stomil atveju (1999 m). Atitinkamas įmones Komisija suskirstė į penkias kategorijas, o Shell priskyrė trečiajai (27,5 mln. EUR pradinė bauda) (ginčijamo sprendimo 465–473 konstatuojamosios dalys).

148    Visų pirma Shell iš esmės teigia, kad Komisija padarė klaidą, kai atsižvelgė į konkrečią kiekvienos įmonės reikšmę, taigi – į tikrąjį jos neteisėtų veiksmų poveikį konkurencijai, nors kartu ji nurodė, kad realaus pažeidimo poveikio išmatuoti neįmanoma.

149    Kiekvienos įmonės, atsižvelgiant į jos faktinę ekonominę galią, individualų prisidėjimą prie kartelio sėkmės reikia skirti nuo pažeidimo konkretaus poveikio, apie kurį kalbama gairių 1 A punkto pirmoje pastraipoje. Tokiu atveju į pažeidimo konkretų poveikį atsižvelgiama, kai jį galima pamatuoti, siekiant pažeidimą priskirti prie lengvų, sunkių ar labai sunkių pažeidimų. Savo ruožtu į individualų kiekvienos įmonės prisidėjimą atsižvelgiama siekiant subalansuoti konkrečias sumas, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą.

150    Taigi, net ir nesant konkretaus išmatuojamo pažeidimo poveikio, Komisija, remdamasi gairių 1 A punkto trečia, ketvirta ir šešta pastraipomis ir priskyrusi pažeidimą prie lengvų, sunkių ar labai sunkių pažeidimų, gali nuspręsti atitinkamas įmones diferencijuoti.

151    Todėl Shell šiuo klausimu pateiktus argumentus reikia atmesti.

152    Kiek tai susiję su alternatyviais argumentais, Shell iš esmės teigia, kad Komisija per didelę svarbą suteikė įmonių kartelio dalyvių „konkrečiai reikšmei“, palyginti su pažeidimo sunkumu. Todėl Komisijos atliktas atitinkamų įmonių diferencijavimas, kai pažeidimo sunkumas visų įmonių atveju vienodas, yra nepagrįstas.

153    Konstatuotina, kad savo argumentuose Shell iš tiesų kalba apie vienodo požiūrio principo pažeidimą. Tačiau Shell neginčija, kad yra skirtumų, kartais netgi didelių, tarp įmonių atitinkamų apyvartų BK ir SBK srityje Komisijos nurodytais metais. Be to, iš gairių 1 A punkto šeštos pastraipos aiškiai matyti, kad Komisija gali subalansuoti baudos dydį, kad būtų atsižvelgta į kiekvienos įmonės neteisėtų veiksmų konkrečią reikšmę.

154    Todėl nustatydama didesnę pradinę baudą įmonėms, turinčioms sąlyginai didesnę už kitas įmones dalį atitinkamoje rinkoje, Komisija atsižvelgė į įmonės daromą faktinę įtaką rinkai. Šis veiksnys išreiškia įmonių, turinčių sąlyginai didesnę už kitas įmones dalį atitinkamoje rinkoje, didesnę atsakomybę už žalą konkurencijai, o galiausiai ir už žalą vartotojams, įmonėms sudarius slaptą kartelį (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 230 punktas).

155    Tokiomis aplinkybėmis alternatyvius Shell argumentus reikia atmesti.

156    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Shell pateikto ketvirtojo pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su netiksliu pradinės baudos dydžių nustatymu

–       Šalių argumentai

157    Jei Bendrasis Teismas pripažintų, kad Komisija pagrįstai diferencijavo pradines baudas, Shell teigia, kad bet kuriuo atveju Komisijos pasirinkti dydžiai, įskaitant bendrovei Shell parinktą pradinę baudą, prieštarauja gairėms. Konkrečiai Shell tvirtina, kad Komisija šį pažeidimą turėjo priskirti prie sunkių, kaip tai suprantama pagal gaires, o ne prie labai sunkių pažeidimų.

158    Taigi Shell teigia, kad nagrinėjamas pažeidimas griežtąja to žodžio prasme nėra organizuotas kartelis, pagal kurį konkuruojančios įmonės susitaria dėl pardavimo kainų ir rinkos dalių pasidalijimo, kontroliuoja viena kitos kainų ir pardavimo politiką, įgyvendina kompensacijų mechanizmą siekdamos užtikrinti kartelio laikymąsi ir baudžia už veiksmus, kuriais nukrypstama nuo tikslinių kainų. Atvirkščiai, nagrinėjami susitarimai buvo sudaryti neformaliai, paprastai vykdant dvišalius ar trišalius apsikeitimus nuomonėmis, o ne per oficialų susitikimą, kuriame dalyvauja visi grupės dalyviai. Be to, pažeidimas neturėjo poveikio rinkai. Šiuo klausimu Shell pažymi, jog ginčijamo sprendimo 134–159 konstatuojamosios dalys, kurias Komisija mini savo rašytinėse pastabose, visiškai neįrodo, kad kartelis buvo įgyvendintas. Atvirkščiai, sankcijų nebuvimas ir tai, kad atitinkamos įmonės kritikuoja viena kitą už nagrinėjamų susitarimų nesilaikymą, tik patvirtina išvadą, jog šie susitarimai iš tikrųjų nebuvo įgyvendinti.

159    Be to, Shell pateikia nuorodą į tris ankstesnius kitose bylose priimtus Komisijos sprendimus ir teigia, kad Komisija prie sunkių pažeidimų priskyrė pažeidimus, ne mažiau rafinuotus už nagrinėjamą pažeidimą.

160    Tuo remdamasi Shell daro išvadą, kad sunkaus pažeidimo atveju pradinė bauda negali viršyti 20 mln. EUR. Taigi nustatydama, kad Shell skirtos baudos pradinis dydis yra 27,5 mln. EUR Komisija pažeidė gaires.

161    Komisija prašo ketvirtojo pagrindo antrąją dalį atmesti. Konkrečiai ji pabrėžia, kad slapti karteliai, kaip antai nagrinėjamasis šioje byloje, yra patys sunkiausi pažeidimai, todėl teisinga šį pažeidimą kvalifikuoti kaip labai sunkų. Be to, nėra reikalo vertinti kartelio įgyvendinimo ar poveikio tam, kad būtų konstatuotas labai sunkus pažeidimas.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

162    Pažeidimų sunkumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, konkrečias bylos aplinkybes, jos kontekstą ir baudų atgrasomąjį poveikį, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo nėra (šio sprendimo 106 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 465 punktas ir 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 241 punktas).

163    Aplinkybėms, į kurias galima atsižvelgti vertinant pažeidimų sunkumą, priklauso kiekvienos įmonės elgesys, vaidmuo, kurį kiekviena iš jų atliko sudarant kartelį, pelnas, kurį šios įmonės gavo iš šio kartelio, įmonių dydis ir atitinkamų prekių vertė, taip pat pavojus, kurį tokio pobūdžio pažeidimai kelia Bendrijos tikslams (žr. 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 130 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

164    Be to, gairėse, be kita ko, nustatyta, jog vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, konkrečią įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Taigi pažeidimai yra skirstomi į tris kategorijas: lengvus pažeidimus, sunkius pažeidimus ir labai sunkius pažeidimus (gairių 1 A punkto pirma ir antra pastraipos).

165    Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime iš pradžių pripažino, kad atitinkamos įmonės sudarė susitarimus dėl tikslinių kainų ir rinkos pasidalijimo bei keitėsi svarbia komercine informacija. Anot Komisijos, šios praktikos pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai (ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamoji dalis ir rezoliucinės dalies 1 straipsnis). Tada Komisija nurodė, kad nebuvo įmanoma įvertinti kartelio konkretaus poveikio EEE rinkai. Komisija taip pat pridūrė, kad nors nebuvo įmanoma įvertinti kartelio konkretaus poveikio, atitinkamos įmonės įgyvendino nagrinėjamus susitarimus ir todėl jie turėjo poveikio rinkai. Komisija nurodė, kad nustatydama baudų dydžius ji neatsižvelgs į poveikį rinkai (ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pažymėjo, kad pažeidimas apėmė visą EEE teritoriją (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis). Dėl šių priežasčių Komisija konstatavo, kad nagrinėjamą pažeidimą galima kvalifikuoti kaip labai sunkų (ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamoji dalis).

166    Pirma, reikia konstatuoti, jog savo ieškinyje Shell neginčija to, kad kartelis, nurodytas ginčijamame sprendime, visų pirma jo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje, yra neteisėtas. Šiuo atžvilgiu iš gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų aprašymo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais kaip šiuo atveju siekiama, be kita ko, nustatyti tikslines kainas arba pasidalyti rinkos dalis, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“, nesant reikalo, kad Komisija įrodytų konkretų pažeidimo poveikį rinkai (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 75 punktą; taip pat žr. 2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 178 punktą ir šio sprendimo 95 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 345 punktą). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką horizontalūs susitarimai dėl kainų priskiriami prie sunkiausių Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimų ir todėl vien dėl šios aplinkybės gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 103 punktą ir šio sprendimo 95 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 147 punktą).

167    Taigi Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad nagrinėjamos praktikos pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai.

168    Antra, priešingai nei iš esmės teigia Shell, reikia konstatuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad karteliu tuo pat metu buvo siekiama daug tikslų, net jeigu kartelis buvo palyginti neformalus, vis dėlto jis buvo gerai parengtas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 95 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 149 punktą).

169    Trečia, kalbant apie ankstesnę Komisijos sprendimų priėmimo praktiką, kuria remiasi Shell, pakanka pažymėti, kad Shell neįrodė, kuo faktinė ir teisinė situacija, kuri lėmė ginčijamo sprendimo priėmimą, yra panaši į ankstesnių sprendimų, kuriais remiamasi, situaciją. Be to, pažymėtina, kad bylų aplinkybės, visų pirma atitinkamos antikonkurencinės praktikos, nėra tokios pačios.

170    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Shell pateikto ketvirtojo pagrindo antrąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiosios dalies, susijusios su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu

–       Šalių argumentai

171    Tuo atveju, jei pažeidimą reikia priskirti prie labai sunkių pažeidimų, kaip tai suprantama pagal gaires, Shell teigia, kad 27,5 mln. EUR dydžio pradinė bauda yra neproporcinga ir prieštarauja vienodo požiūrio principui. Atsižvelgdama į tai, kad kartelis neturi struktūros ir nedaro poveikio rinkai, Shell tvirtina, kad pradinių baudų dydžių, nustatytų EniChem (55 mln. EUR), kuri rinkoje vaidino pagrindinį vaidmenį, ir jai (27,5 mln. EUR) negalima pateisinti vien pažeidimo priskyrimu prie labai sunkių pažeidimų ir paprasčiausia nuoroda į nagrinėjamos geografinės rinkos dydį (šiuo klausimu Shell remiasi ginčijamo sprendimo 465–473 konstatuojamosiomis dalimis).

172    Tai, kad EniChem paskirta 55 mln. EUR pradinė bauda yra neproporcinga, yra juo labiau akivaizdu šį dydį palyginus su pradinių baudų dydžiais, Komisijos nustatytais panašiose bylose, susijusiose su EB 81 straipsnio taikymu, kuriose pažeidimas buvo daug sistemiškesnis ir labiau struktūruotas, arba kuriose buvo akivaizdžių įrodymų, kad minėtas pažeidimas turėjo poveikį rinkai. Šiuo klausimu Shell pateikia nuorodą į tris Komisijos priimtus sprendimus.

173    Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 55 mln. EUR ir 27,5 mln. EUR dydžio pradinės baudos, nustatytos atitinkamai EniChem ir Shell, yra akivaizdžiai neproporcingos ir prieštarauja vienodo požiūrio principui.

174    Komisija ketvirtojo pagrindo trečiąją dalį prašo atmesti. Ji teigia, kad Shell nurodytose bylose paskirtas pradines baudas lemia konkrečios kiekvieno atvejo aplinkybės. Tai, kad praeityje Komisija taikė tam tikro dydžio baudas už tam tikro tipo pažeidimus, neatima iš jos galimybės padidinti šį dydį atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1/2003 nustatytas ribas, kaip nurodyta teismo praktikoje (šio sprendimo 119 punkte minėtas Sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją; šio sprendimo 95 punkte minėtas 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją; šio sprendimo 96 punkte minėtas Sprendimas BASF ir UCB prieš Komisiją ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897). Šioje byloje Komisija mano, kad Shell nustatyta pradinė bauda yra proporcinga.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

175    Primintina, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytiems tikslams pasiekti (žr. 1997 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Air Inter prieš Komisiją, T‑260/94, Rink. p. II‑997, 144 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei 2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T‑65/98, Rink. p. II‑4653, 201 punktą). Apskaičiuojant baudas proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 166 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją 106 punktą; 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 416–418 punktus ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 1541 punktą).

176    Šioje byloje, pirma, primintina, kad nagrinėjamą pažeidimą Komisija teisingai priskyrė prie labai sunkių (žr. šio sprendimo 162–170 punktus). Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad atitinkamos įmonės susitarė nustatyti tikslines kainas, pasidalyti klientus agresyvios konkurencijos atsisakymo susitarimais ir keistis svarbia informacija apie kainas, konkurentus ir klientus. Be to, nagrinėjamas kartelis apėmė visą EEE teritoriją.

177    Antra, reikia priminti, kad, remiantis gairių 1 A punktu, už labai sunkų pažeidimą gali būti skirta didesnė nei 20 mln. EUR bauda ir pažymėti, kad Shell paskirtą pradinę baudą lemia tam tikri veiksniai, visų pirma šios įmonės BK ir SBK pardavimo sandorių vertė EEE teritorijoje 1998 m. (t. y. 86,66 mln. EUR) (ginčijamo sprendimo 470 konstatuojamoji dalis).

178    Trečia, pažymėtina, kad Shell paskirta bauda neviršija Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos maksimalios 10 % jos visos apyvartos, pasiektos per ankstesnius ūkinius metus, ribos, kuria siekiama išvengti to, kad susijusi įmonė neturės galimybės sumokėti atitinkamos baudos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 119 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktą).

179    Ketvirta, kalbant apie tai, kad kartelis neturi struktūros ir nedaro poveikio rinkai, reikia priminti, jog šie veiksniai negali paneigti Komisijos išvados, kad nagrinėjamas pažeidimas yra labai sunkus (žr. šio sprendimo 162–170 punktus). Be to, reikia priminti, kad vertinant pažeidimo sunkumą reikia atlikti bendrą vertinimą atsižvelgiant į visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes. Šioje byloje atsižvelgdamas į veiksnius, Komisijos nurodytus ginčijamame sprendime ir aprašytus šio sprendimo 176–178 punktuose, Bendrasis Teismas konstatuoja, jog Shell nurodytos aplinkybės, darant prielaidą, kad jos įrodytos, neleidžia daryti išvados, jog Komisijos nustatyta pradinė bauda yra neproporcinga.

180    Tokiomis aplinkybėmis ir nesant išsamesnių argumentų, nėra pagrindo manyti, kad Shell skirta 27,5 mln. EUR pradinė bauda prieštarauja proporcingumo principui.

181    Kalbant apie aplinkybę, kad šiuo atveju paskirtos pradinės baudos yra didesnės nei baudos, paskirtos kitose bylose, susijusiose su EB 81 straipsnio taikymu, ir kad dėl to buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, reikia priminti, jog nustatydama baudas Komisija turi didelę diskreciją ir ji nėra saistoma savo anksčiau padarytų vertinimų. Tai reiškia, kad Shell Sąjungos teisme negali remtis Komisijos sprendimų priėmimo politika (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 125 punkte nurodytą teismo praktiką). Be to, išsamumo sumetimais pažymėtina, kad Shell neparodė, kuo faktinė ir teisinė situacija, kuri lėmė ginčijamo sprendimo priėmimą, yra panaši į ankstesnių sprendimų, kuriais remiamasi, situaciją.

182    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Shell pateikto ketvirtojo pagrindo trečiąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su motyvu nenurodymu

–       Šalių argumentai

183    Tuo atveju, jei Komisija nustatydama pradinę baudą nepažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principų, Shell tvirtina, kad trumpos Komisijos užuominos apie pažeidimo priskyrimą prie labai sunkių pažeidimų ir apie nagrinėjamos geografinės rinkos dydį nepakanka tam, kad būtų paaiškintas pasirinkimas skirti daug didesnę pradinę baudą nei baudos, paskirtos kitose neseniai nagrinėtose panašiose bylose.

184    Todėl ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu turi būti panaikintas arba, alternatyviai, Shell skirtina bauda turi būti sumažinta taip, kad būtų atsižvelgta į tai, jog pažeidimas nėra struktūrinis ir neturi poveikio rinkai.

185    Komisija prašo ketvirtojo pagrindo ketvirtąją dalį atmesti. Ji primena, kad esminiai formos reikalavimai, kuriems priklauso pareiga motyvuoti, yra įvykdyti, kai Komisija savo sprendime nurodo veiksnius, kurie jai leido įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę. Komisija šiuos reikalavimus įvykdė ginčijamo sprendimo 465–473 konstatuojamosiose dalyse. Be to, Komisija savo sprendimo neturi pagrįsti pateikdama nuorodas į kitus anksčiau priimtus sprendimus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

186    Turint omenyje šio sprendimo 105 ir 106 punktuose nurodytą teismo praktiką, šioje byloje pakanka konstatuoti, jog ginčijamo sprendimo 461–464 konstatuojamosiose dalyse yra pateikti veiksniai, kurie leido Komisijai padaryti išvadą, kad nagrinėjamas pažeidimas yra labai sunkus. Be to, dėl priežasčių, nurodytų nagrinėjant šio pagrindo trečiąją dalį, ankstesni sprendimai, kuriais Shell grindžia savo reikalavimus, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo. Todėl dėl tų pačių priežasčių Komisija neprivalėjo motyvuoti to, kad šiuo atveju nustatytos pradinės baudos yra didesnės už tas, kurios buvo nustatytos bylose, kuriose buvo priimti ankstesni sprendimai.

187    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Shell pateikto ketvirtojo pagrindo ketvirtąją dalį ir todėl visą ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

188    Taigi visi ieškinio pagrindai, kuriais siekiama ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies, turi būti atmesti.

2.     Dėl reikalavimų pakeisti baudos dydį

189    Tiek, kiek Shell pateiktais ieškinio pagrindais yra grindžiami jos reikalavimai pakeisti baudos dydį, pakanka konstatuoti, kad, kaip matyti iš to, kas pasakyta, šie pagrindai yra nepagrįsti ir todėl jie negali lemti baudos sumažinimo. Taigi šiuos reikalavimus reikia atmesti.

190    Vadinasi, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

191    Pagal Bendrojo Teismo Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Shell Petroleum NV, Shell Nederland BV ir Shell Nederland Chemie BV bylinėjimosi išlaidas.

Dehousse Wiszniewska‑Białecka Wahl

Paskelbta 2011 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu pažeidimo inkriminavimu bendrovėms Shell Petroleum ir Shell Nederland

Dėl pirmosios dalies, susijusios su klaidingu pažeidimo inkriminavimo sąlygų taikymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrosios dalies, susijusios su Shell Petroleum ir Shell Nederland pateiktu prezumpcijos paneigimu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl trečiosios dalies, susijusios su Komisijos padarytos klaidos pasekmėmis

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu pradinės baudos padidinimu dėl pažeidimo pakartotinumo

Dėl pirmosios dalies, susijusios su teisinio saugumo ir proporcingumo principų pažeidimu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrosios dalies, susijusios su motyvų nenurodymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu

Dėl pirmosios dalies, susijusios su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrosios dalies, susijusios su motyvų nenurodymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su klaidingu pradinės baudos dydžio nustatymu

Dėl pirmosios dalies, susijusios su nepagrįstu pradinių baudų diferencijavimu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrosios dalies, susijusios su netiksliu pradinės baudos dydžių nustatymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl trečiosios dalies, susijusios su proporcingumo ir vienodo požiūrio principų pa˛eidimu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su motyvu nenurodymu

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl reikalavimų pakeisti baudos dydį

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.