GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2012 m. balandžio 19 d.(1)
Byla C‑133/11
Folien Fischer AG,
Fofitec AG
prieš
Ritrama SpA
(Bundesgerichtshof (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teismų jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimas – Specialioji jurisdikcija – Civilinės teisės pažeidimai, deliktas arba kvazideliktas – Sąvoka – Ieškinys dėl teisių nebuvimo nustatymo („negative Feststellungsklage“) – Galimybė potencialiam žalos sukėlėjui paduoti galimą nukentėjusįjį į vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis gali įvykti, teismą, kad būtų pripažinta, jog deliktinė atsakomybė neegzistuoja“
I – Įžanga
1. Šioje byloje iš esmės nagrinėjamas klausimas, ar ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinta, jog deliktinė atsakomybė neegzistuoja, priklauso „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis gali įvykti, teismo“ specialiajai jurisdikcijai, kuri numatyta „dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2) 5 straipsnio 3 punktą. Jeigu būtų atsakyta neigiamai, tokio ieškinio atsakovui pagal minėto reglamento 2 straipsnyje išdėstytą bendrosios jurisdikcijos taisyklę byla turi būti iškelta jo gyvenamosios vietos teisme.
2. Bundesgerichtshof pateikė prejudicinį klausimą nagrinėdamas ginčą tarp Šveicarijoje įsteigtų bendrovių Folien Fischer AG (toliau – Folien Fischer) ir Fofitec AG (toliau – Fofitec) bei bendrovės Ritrama SpA, kurios buveinė yra Italijoje. Folien Fischer ir Fofitec Vokietijos teismui pateiktu ieškiniu dėl teisių nebuvimo nustatymo(3) siekiama, kad būtų pripažinta, jog Ritrama SpA negali ieškovių galbūt įvykdyto civilinės teisės pažeidimo grįsti nei atsakovės ginčijama Folien Fischer komercine veikla, nei tuo, kad Fofitec atsisakė suteikti jai savo patentų licencijas.
3. Nors Teisingumo Teismas jau yra nagrinėjęs prejudicinius klausimus dėl ieškinių dėl teisių nebuvimo nustatymo byloje tarp su važtaraščiais gabenamų prekių savininkų ir jas paėmusio gabenti laivo savininko(4), šis prašymas išaiškinti yra unikalus. Suinteresuotumas būsimu atsakymu yra labai didelis, nes dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto taikymo tokio pobūdžio ieškiniams įvairių valstybių narių teismai ir mokslininkai, ypač Vokietijos, kaip nurodo Bundesgerichtshof prašyme priimti prejudicinį sprendimą, laikosi labai skirtingų nuomonių.
II – Teisinis pagrindas
4. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių, siekiant „patikimo vidaus rinkos veikimo“ šiame reglamente suformuluotos valstybėse narėse taikomos „nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo <...>“(5).
5. Minėto reglamento vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė“.
6. Reglamento dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą“.
7. Jurisdikcijos taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2–31 straipsniuose.
8. Minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalis, esanti II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, suformuluota taip:
„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“
9. Reglamento Nr. 44/2001 3 straipsnio, esančio tame pačiame skirsnyje, 1 dalyje numatyta:
„Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“
10. Minėto reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančio 5 straipsnio 3 punkte numatyta:
„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:
<…>
3) civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti [teisme].“(6)
III – Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
11. Folien Fischer, turinti buveinę Šveicarijoje, verčiasi plastifikuoto popieriaus ir lipnios plėvelės projektavimu, gamyba ir prekyba. Be kita ko, Vokietijoje ji platina pagrindo medžiagą ištisinės formos kortelių blankams. Fofitec, kuri taip pat turi buveinę Šveicarijoje ir priklauso Folien Fischer bendrovių grupei, yra tos pačios srities įvairių patentų savininkė.
12. Ritrama SpA, Italijoje įsteigta bendrovė, projektuoja, gamina ir platina įvairių rūšių laminuotą popierių ir daugiasluoksnę plėvelę.
13. 2007 m. kovo mėn. raštu Ritrama SpA teigia, kad Folien Fischer platinimo politika ir tai, kad ši atsisakė suteikti patentų licencijas, prieštarauja konkurencijos teisei.
14. Gavusios šį raštą, Folien Fischer ir Fofitec pateikė Landgericht Hamburg (Vokietija) prašymą dėl teisių nebuvimo nustatymo, kad teismas paskelbtų, pirma, jog Folien Fischer neprivalo nutraukti savo komercinės nuolaidų ir platinimo sutarčių surašymo praktikos, ir, antra, jog Ritrama SpA neturi teisės priversti nutraukti šią komercinę praktiką ir išsireikalauti atlyginti žalą šiuo pagrindu. Folien Fischer ir Fofitec taip pat prašo, kad šis teismas konstatuotų, jog Fofitec neprivalo suteikti savo turimų atitinkamų Europos patentų licencijų.
15. Pareiškus šį ieškinį dėl teisių nebuvimo nustatymo, Ritrama SpA ir Ritrama AG, Šveicarijoje įsteigta dukterinė bendrovė, per kurią Ritrama SpA tvirtina būtent Vokietijoje platinanti savo gaminius, pateikė Tribunale di Milano (Italija) ieškinį dėl prievolės įvykdymo. Grįsdamos prašymą atlyginti žalą ir nurodyti Fofitec priverstinai išduoti aptariamų patentų licencijas, šios bendrovės tvirtina, kad Folien Fischer ir Fofitec užsiima antikonkurencine praktika.
16. 2008 m. gegužės 9 d. Landgericht Hamburg sprendimu Folien Fischer ir Fofitec pareikštas ieškinys dėl teisių nebuvimo nustatymo, remiantis tarptautinės jurisdikcijos nebuvimu, buvo atmestas kaip nepriimtinas.
17. 2010 m. sausio 14 d. Oberlandesgericht Hamburg (Vokietija) apeliacine tvarka šį sprendimą patvirtino ir nesirėmė tarptautine Vokietijos teismų jurisdikcija, motyvuodamas tuo, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte numatyta jurisdikcija dėl civilinės teisės pažeidimų negali būti taikoma ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo, kurį pareiškė Folien Fischer ir Fofitec, nes tokiu ieškiniu siekiama būtent nustatyti, kad jokio žalą sukėlusio įvykio Vokietijoje nebuvo.
18. Folien Fischer ir Fofitec pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Vokietija) su tais pačiais apeliacijoje pateiktais reikalavimais. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Bundesgerichtshof pažymi, kad Teisingumo Teismas dar nėra nusprendęs, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta jurisdikcija taikoma ir tuomet, kai potencialus žalos sukėlėjas pareiškia ieškinį dėl teisių nebuvimo nustatymo, kuriuo jis prašo pripažinti, jog potencialiam nukentėjusiajam neatsiranda jokių teisių dėl galimo civilinės teisės pažeidimo. Bundesgerichtshof mano, kad teisingas šios nuostatos aiškinimas tokiais atvejais nėra akivaizdus, kaip matyti iš mokslininkų ir įvairių valstybių narių bei Šveicarijos Konfederacijos teismų išsakytų skirtingų nuomonių dėl Lugano konvencijoje įtvirtintos tos pačios taisyklės.
19. Atsižvelgdamas į tai ir pabrėždamas, kad ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo yra linkęs taikyti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Reglamento [Nr. 44/2001] 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad bylų dėl civilinės teisės pažeidimų teismingumas taip pat taikomas ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo (vokiečių k. – negative Feststellungsklage), kuriuo potencialus žalos sukėlėjas teigia, kad potencialus nukentėjusysis konkrečiomis aplinkybėmis neturi iš civilinės teisės pažeidimo (šiuo atveju – teisės aktų dėl kartelių pažeidimas) kildinamos reikalavimo teisės?“
20. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2011 m. kovo 18 d.
21. Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė Folien Fischer ir Fofitec, Ritrama SpA, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Lenkijos, Portugalijos vyriausybės ir Šveicarijos vyriausybė. 2011 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu pavėluotai pateiktos Komisijos pastabos buvo atmestos.
22. 2012 m. vasario 15 d. įvykusiame posėdyje dalyvavo Folien Fischer ir Fofitec, Ritrama SpA, Vokietijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.
IV – Nagrinėjimas
A – Pirminės pastabos
– Dėl prejudicinio klausimo svarbos
23. Visų pirma Ritrama SpA ginčijo prejudicinio klausimo svarbą sprendimui pagrindinėje byloje, motyvuodama tuo, kad jos 2007 m. kovo mėn. raštas, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra ne oficialus įspėjimas, o paprastas raginimas pradėti derybas ginčui išspręsti, ir kad Folien Fischer ir Fofitec neturi jokio pagrindo pareikšti ieškinį.
24. Ritrama SpA pridūrė, kad net jei į pateiktą klausimą būtų atsakyta teigiamai, Vokietijos teismai neturėtų Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktu grindžiamos tarptautinės jurisdikcijos, nes pagal proceso teisę neteisėtas ginčijamas veiksmas negalėtų būti įvykęs Vokietijoje todėl, kad pagrindinės bylos šalys nėra konkurentės Vokietijos teritorijoje ir joms abiem netaikoma Vokietijos teisė, nes nė viena jų neturi buveinės šioje teritorijoje. Per posėdį Ritrama SpA patvirtino, kad nuo 2004 m. Vokietijos rinkoje nebedalyvauja. Pasak jos, net jei Ritrama AG, jos dukterinė bendrovė Šveicarijoje, veikia Vokietijoje, vis dėlto negalima lygiagretinti bendrovių, kurios civiliniame procese dėl deliktinės atsakomybės turi atskirą teisinį subjektiškumą.
25. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, geriausiai gali įvertinti tiek minėto prašymo priimti prejudicinį sprendimą reikalingumą sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą(7). Todėl jeigu klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą, tačiau su sąlyga, kad siekdamas patikrinti savo kompetenciją išnagrinėja sąlygas, kurioms esant į jį kreipėsi prejudicinį klausimą pateikęs teismas(8).
26. Šiuo atveju Bundesgerichtshof prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagrindė, manau, taip, jog galima nustatyti, kad jis atitinka objektyvų su ginčo pagrindinėje byloje sprendimu susijusį poreikį.
– Dėl problemų atskyrimo
27. Atsižvelgiant į per diskusijas pateiktą informaciją, reikia priminti, kad ypač negalima painioti samprotavimo etapų, kurių turi laikytis teismas, nagrinėjantis tarptautinį veiksnį turintį ginčą civilinėje ir komercinėje byloje.
28. Pirmiausia minėtas teismas turi patikrinti, ar jis turi tarptautinę jurisdikciją, kaip ji suprantama būtent pagal Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas. Tai vienintelė problema, kuri yra teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikto klausimo dalykas šioje byloje.
29. Taigi jurisdikciją turintis teismas privalo ištirti, ar nacionalinėje teisėje egzistuoja į priimtinumo sąlygas panašios proceso taisyklės(9), kurios trukdytų toliau nagrinėti bylą. Tik tokiu lygiu gali kilti klausimas dėl ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį.
30. Paskui minėtas teismas, taikydamas Sąjungos teisės, tarptautinės teisės ir alternatyviai nacionalinės teisės, galiojančios valstybėje narėje, kurioje jis posėdžiauja, aktuose esančias įstatymų kolizijos normas, privalo ištirti, kokį įstatymą taikyti.
31. Galiausiai, ir tik šioje stadijoje, minėtas teismas privalo byloje taikyti konkrečiai atitinkamoje įstatymų kolizijos normoje nurodytus teisės aktus. Šiose materialinės teisės nuostatose būtent apibrėžiamos sąlygos, kurioms esant žalos sukėlimo momentas nukentėjusiojo atžvilgiu gali būti tokiu laikomas, ir įrodymai, kuriuos nukentėjusysis privalo pateikti, kad pagrįstų prašymą atlyginti žalą(10).
– Dėl teismo praktikos, susijusios su Reglamentui Nr. 44/2001 „lygiagrečiomis“ priemonėmis, įtakos
32. Atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką dėl Briuselio konvencijos ar Lugano konvencijos aiškinimo yra tinkama ir net būtina, nes Reglamente Nr. 44/2001, kuriuo pirmoji konvencija pakeičiama valstybių narių santykių srityje, yra nuostatos, kurias galima laikyti iš esmės lygiavertėmis(11).
33. Tai galima pasakyti apie visų minėtų dokumentų tekstuose esantį 5 straipsnio 3 punktą, kurio tikslas – nustatyti jurisdikcijos taisykles „civilinės teisės pažeidimų, delikto ir kvazidelikto“ srityse, nesvarbu, kad Reglamente Nr. 44/2001 pateikta jo formuluotė skiriasi nuo Briuselio konvencijos formuluotės tuo, jog aiškiai apima su „vieta, kurioje <…> žalą sukėlęs įvykis <…> gali įvykti“, susijusią teismo jurisdikciją, kaip ir 2007 m. persvarstytoje Lugano konvencijoje. Ši pastaba yra tik patikslinimas(12) ir neiškraipo šių priemonių esmės, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ieškiniams dėl uždraudimo, kuriais siekiama užkirsti kelią žalai, taip pat taikomas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punktas(13).
– Dėl bylos apimties
34. Primenu, kad ši byla yra dėl srities, kurioje taikoma Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte esanti specialiosios jurisdikcijos taisyklė, apibrėžimo, o tiksliau dėl šioje nuostatoje numatyto ryšio nustatymo.
35. Teisingumo Teismas neprivalo priimti sprendimo, ar ir kokiomis sąlygomis ieškiniai dėl teisių nebuvimo nustatymo gali būti priimtini bylose dėl deliktinės atsakomybės. Šiam klausimui, kuris ypač susijęs su ieškovo suinteresuotumu pareikšti ieškinį, taikomos kiekvienoje valstybėje narėje galiojančios proceso taisyklės, nors taikant Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą būtina atsižvelgti į tokių ieškinių specifiką.
36. Jei Teisingumo Teismas nuspręs, kad šioje išimtinėje nuostatoje esanti specialiosios jurisdikcijos taisyklė negali būti taikoma tokios rūšies ieškiniams, minėto reglamento 2 straipsnyje pateiktoje bendrojoje taisyklėje nurodyti teismai, t. y. valstybės narės, kurioje nuolat gyvena atsakovas, teismai, turės jurisdikciją priimti sprendimą dėl priimtinumo ir, jei reikės, dėl tokio ieškinio pagrįstumo.
B – Dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto galimo taikymo ieškiniams dėl teisių nebuvimo nustatymo bylose dėl civilinės teisės pažeidimų
– Dėl pateikto klausimo esmės
37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo atsakyti, ar pagrindinėje byloje pareikštam ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo taikomas Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas. Konkrečiai klausiama, ar Vokietijos teismas gali savo tarptautinę jurisdikciją grįsti šia nuostata, paskiriančia „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis gali įvykti, teismą“ nagrinėti Folien Fischer ir Fofitec ieškinį, kuriuo siekiama nustatyti, kad konkurencijos srityje dėl šių būtent Vokietijos rinkoje veikiančių pagal Šveicarijos teisę įsteigtų bendrovių tariamai įvykdytų pažeidimų civilinė atsakomybė neegzistuoja.
38. Teisingumo Teismas šiuo klausimu nėra priėmęs sprendimo. Užtat Sąjungos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos teismai šiuo klausimu laikosi skirtingų nuomonių. Pagal mano turimą neišsamią informaciją daugelis valstybių narių(14), tačiau ne visos(15), Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto netaikė ieškiniams dėl teisių nebuvimo nustatymo bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, o Šveicarijos Tribunal fédéral nusprendė tokiais atvejais taikyti 5 straipsnio 3 punktui identiškas Lugano konvencijos nuostatas, kai Šveicarijos teismai turėjo jurisdikciją nagrinėti priešieškinius dėl prievolės įvykdymo(16).
39. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jis taip pat linkęs manyti, jog ieškinio, kuriuo siekiama nustatyti, kad žalą sukėlusio įvykio nebuvo, atveju Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktu galima apibrėžti tarptautinę jurisdikciją. Bundesgerichtshof nurodo, jog Vokietijos doktrinoje(17) vyrauja nuomonė, kad bylą dėl civilinės teisės pažeidimo nagrinėjančiame teisme galima taip pat pareikšti ieškinį dėl iš galimo pažeidimo kildinamos reikalavimo teisės nebuvimo nustatymo.
40. Šiuo klausimu tiek į šią bylą įstojusios valstybės narės, tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad derėtų atvirkštinio poveikio būdu taikyti tas pačias jurisdikcijos taisykles ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo bylose dėl civilinės teisės pažeidimų ir ieškiniui dėl prievolės įvykdymo ar dėl žalos atlyginimo, kurie vienas kitą atitiktų, nes yra simetriškai priešingi.
41. Vis dėlto, kaip veidrodis gali iškreipti vaizdą, minėta simetrija gali būti netobula ar net netinkama. Šiuo atveju šiek tiek abejodamas esu linkęs manyti, kad daugumos šioje byloje palaikoma teorija gali būti paneigta atsižvelgiant į, be kita ko, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto turinį ir jo tikslą, į tai, kad šioje byloje trūkta ginčo dalyko tapatumo ieškinyje dėl teisių nebuvimo nustatymo ir ieškinyje dėl tokių teisių buvimo, ir į iš pasiūlyto plataus aiškinimo kylančias praktines pasekmes.
42. Iš karto patikslinu, kad neatmetu prielaidos, jog ieškiniams dėl teisių nebuvimo nustatymo gali būti taikomos Reglamente Nr. 44/2001 numatytos jurisdikcijos taisyklės, prisimenant, kad jų priimtinumas valstybių narių teismuose nustatomas nacionalinėmis proceso taisyklėmis. Šiuo klausimu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad valstybių narių požiūriai skiriasi, tačiau galimybei pareikšti ieškinį dėl teisių nebuvimo nustatymo paprastai taikomos sąlygos, susijusios su to ieškinio dalyku ir su ieškovo teisiniu suinteresuotumu ar suinteresuotumu pareikšti ieškinį, kad būtų pasinaudota šia teisinės apsaugos forma(18).
43. Vis dėlto dėl toliau nurodomų priežasčių manau, kad jeigu dėl civilinės teisės pažeidimų pareiškiamas toks ieškinys, reikia taikyti ne minėto reglamento 5 straipsnio 3 punkte išdėstytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, o to paties reglamento 2 straipsnyje nurodytą bendrosios jurisdikcijos taisyklę.
– Dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimo pažodžiui
44. Nusistovėjusioje teismo praktikoje nustatyta, jog tam, kad būtų užtikrintas visapusiškas veiksmingumas ir vienodas taikymas visų valstybių narių teritorijose, Reglamente Nr. 44/2001 pateikiamas sąvokas reikia aiškinti ne paprastu nurodymu į vienos ar kitos suinteresuotos valstybės nacionalinę teisę, o nepriklausomai, iš esmės remiantis sistema ir dokumento tikslais(19).
45. Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punktą į „civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto“ sąvoką įeina bet koks ieškinys, kuriuo „siekiama nustatyti atsakovės atsakomybę“ ir kuris pagal minėtos konvencijos 5 straipsnio 1 punktą „nėra susijęs su sutartimis“, kartu patikslinęs, kad sutartis reiškia vienos šalies laisvai prisiimtą įsipareigojimą kitai šaliai(20). Šioje teismų praktikoje, kuri gali būti taikoma Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktui, nustatytas kvalifikavimo kriterijus, pagal kurį reikalaujama, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. pirma, su ieškinio dalyku susijusi pozityvi sąlyga ir, antra, su ieškinio priežastimi susijusi negatyvi sąlyga(21).
46. Iš to matyti, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą valstybės narės teismas turi jurisdikciją tik tuo atveju, jeigu jam pateikto nagrinėti ieškinio tikslas yra „nustatyti atsakovo deliktinę arba kvazideliktinę atsakomybę“(22), kad jį priverstų nutraukti veiksmą, galintį sukelti žalą, arba ją atlyginti, jeigu ta žala jau padaryta. Taigi ieškiniu dėl teisių nebuvimo nustatymo ne atsakovas kaltinamas dėl žalą sukeliančio veiksmo ir keliamas klausimas ne dėl jo atsakomybės, o ieškovas siekia, kad būtų įrodyta priešingai, t. y. kad jis nepadarė žalą sukelti galinčio veiksmo, iš kurio kiltų teisė į žalos atlyginimą. Šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė teisingai pažymėjo, kad ieškiniuose dėl teisių nebuvimo nustatymo bylose dėl civilinės teisės pažeidimų paprastai turimi vaidmenys sukeisti vietomis, nes ieškovas šiuo atveju yra galimas skolininkas dėl pagrįsto reikalavimo, o atsakovas yra galimas nukentėjusysis nuo šio pažeidimo, tačiau aš nesutinku su išvada, kurią ji grindžia šiuo teiginiu.
47. Taigi ieškiniu dėl teisių nebuvimo nustatymo siekiama ne nustatyti ir pripažinti atsakovo atsakomybę, kaip minėtoje teismo praktikoje, bet, atvirkščiai, paneigti ieškovo atsakomybę. Beje, pagrindinėje byloje nagrinėjamas prašymas nėra ieškinys dėl deliktinės atsakomybės tiesiogine prasme, nes juo siekiama ne nustatyti konkurencijos teisės pažeidimus, kuriuos ieškovės tariamai padarė Vokietijos teritorijoje, o visiškai priešingo tikslo, t. y. įrodyti, kad ieškovės nekaltos ir nustatyti, kad jų elgesys yra suderinamas su konkurencijos teise. Konkrečiai kalbant, Folien Fischer ir Fofitec neginčija, kad egzistuoja veiksmai, dėl kurių gali atsirasti žala, tačiau jos teigia, kad negali būti patrauktos atsakomybėn, nes tie veiksmai nėra neteisėti.
48. Sprendime Bier, kuris vadinamas Mines de potasse d’Alsace(23), Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punktą Teisingumo Teismas aiškino suteikdamas ieškovui galimybę pasirinkti tarp vietos, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, ir vietos, kurioje žala tapo reali(24). Nors Teisingumo Teismas aiškiai nenurodo, man atrodo, kad ieškovui, pareiškusiam ieškinį dėl teisių nebuvimo, suteiktos galimybės pasirinkti vieną iš dviejų jurisdikciją turinčių teismų tikslas – sudaryti palankias sąlygas tariamam nukentėjusiajam, kuris iš esmės užima šią procesinę padėtį(25). Teismo praktikoje niekur nenurodoma, kad tos pačios palankios sąlygos turėtų būti sudarytos ir galimo žalą sukeliančio įvykio sukėlėjui.
49. Minėtu Sprendimu Henkel dėl Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto formuluotės, žinoma, nedraudžiama šią nuostatą taikyti atsižvelgiant į dar nesukeltą, tačiau potencialią žalą dėl nustatyto ją sukeliančio įvykio. Iš pažeidimo kylanti žala, žinoma, gali atsirasti tik ateityje, tačiau ji turi būti reali, o ne abstrakti, antraip su bylomis dėl civilinės teisės pažeidimų susijusi specialioji jurisdikcija galėtų būti sukurta savo nuožiūra. Taigi tiesa, kad ieškinys dėl deliktinės atsakomybės gali būti grindžiamas rizika, kai egzistuoja ir gali būti nustatyta galimos žalos priežastis, tačiau žala dar nepadaryta. Vis dėlto ieškinys dėl teisių nebuvimo nustatymo reiškia, kad žalos padarymo rizika taip pat negalima, todėl nėra sąsajos ir dėl šios priežasties negalima taikyti su juo susijusios specialiosios jurisdikcijos, kuri numatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte.
50. Privatinėje teisėje ieškiniu dėl teisių nebuvimo nustatymo siekiama pripažinimo, kuris, mano nuomone, būtinai reiškia, kad tarptautinėje proceso teisėje tos sąsajos nėra. Žinoma, galima numatyti atvejį, kai ieškovas teigia, kad atsakovas patyrė žalą, tačiau siekia teisių nebuvimo nustatymo dėl to, kad nėra atsakingas už minėtą žalą, pavyzdžiui, dėl to, kad padarytas veiksmas nėra neteisėtas arba kad nėra priežastinio ryšio tarp atitinkamo veiksmo ir nurodytos žalos(26). Vis dėlto net ir tokiu atveju Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto taikymas tokiam ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo, man atrodo, neatitinka minėtame Sprendime Tacconi primenamos teismo praktikos, nes tokiu atveju ieškiniu nesiekiama „nustatyti atsakovo atsakomybę“ ir, manau, yra taikoma ne ši speciali nuostata, o su atsakovo gyvenamąja vieta siejama bendrosios jurisdikcijos taisyklė.
51. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad Fofitec atsisakymo suteikti licencijas poveikis pasireiškia Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, o tai reiškia, kad šios valstybės narės teisė, pasak Bundesgerichtshof, yra taikytina pagal atitinkamų įstatymų kolizijos normas. Tačiau Sprendime Marinari(27) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Briuselio konvencijoje nebuvo ketinta joje apibrėžiamas teritorinės jurisdikcijos taisykles susieti su nacionalinės teisės nuostatomis dėl civilinės deliktinės atsakomybės. Šiuo klausimu pridursiu, kad Reglamento (EB) Nr. 864/2007(28) 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis leidžiama žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui pasirinkti nesutartinei pareigai dėl konkurenciją ribojančio veiksmo, kuris daro poveikį kelių valstybių narių rinkoms, taikytiną teisę.
52. Dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 punkto, vadinasi, ir dėl Reglamento Nr. 44/2001 esančios panašios jurisdikcijos taisyklės aiškinimo, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ieškinys dėl deliktinės atsakomybės nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, kai juo nesiekiama atlyginti žalą, kaip ji suprantama pagal tą nuostatą, net jei tas ieškinys grindžiamas tariamai neteisėta veika(29).
53. Todėl remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimu pažodžiui negalima pritarti teiginiui, kad ši nuostata turi būti taikoma ieškiniams dėl teisių nebuvimo nustatymo.
– Dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto teleologinio aiškinimo
54. Reglamento Nr. 44/2001 tikslas yra stiprinti Sąjungoje įsteigtų asmenų teisinę apsaugą ir kartu suteikti ieškovui galimybę lengvai nustatyti, į kurį teismą kreiptis su ieškiniu, o pakankamai informuotam atsakovui pagrįstai numatyti, kuriame teisme jam gali būti iškelta byla(30).
55. Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 44/2001 vienuoliktos konstatuojamosios dalies matyti, kad, siekiant numatomumo, taigi ir teisinio saugumo, visada turi būti taikoma pirmenybė jurisdikcijai pagal atsakovo gyvenamąją vietą, išskyrus kelis aiškiai apibrėžtus atvejus, kai kitas sąsajos kriterijus gali būti pagrįstas ginčo dalyku arba šalių valios autonomija.
56. Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas yra nukrypti leidžianti jurisdikcijos taisyklė šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės atžvilgiu, kurios tikslas – apsaugoti bylos šalį, kuriai ieškovas pareiškia ieškinį(31). Todėl ji turi būti aiškinama siaurai ir net ribojamai(32).
57. Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės tikslas yra atsižvelgti į „ypač glaudų ryšį tarp ginčo ir teismo, kuriam gali būti paskirta jį nagrinėti, siekiant veiksmingo proceso organizavimo“(33). Šia nuostata ieškovui suteikiama išimtinė galimybė kreiptis į teismą kitoje valstybėje, o ne toje, kur yra atsakovo buveinė, nes atsižvelgiama į ypatingą šio teismo ryšį su ginčo pobūdžiu. Kad būtų galima nukrypti nuo atsakovo buveinės vietos teismo jurisdikcijos taikymo, būtina patikrinti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo aplinkybes, tikrai egzistuoja artumo veiksnys(34), kurio šiuo atveju griežtai reikalaujama, nes „ypač glaudus“ ryšys turi sieti ginčą ir teismą, kuriame pareikštas ieškinys ir kuris(35) yra „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar kurioje jis gali įvykti, teismas“, kaip tai suprantama pagal aptariamą nuostatą.
58. Ieškinyje dėl teisių nebuvimo nustatymo tokio didelio artumo negalima nustatyti be dviprasmiškumo rizikos. Todėl pagrindinėje byloje Vokietijos teismo, kuriame pareikštas ieškinys, tarptautinė jurisdikcija turi būti grindžiama abiejų Šveicarijoje įsteigtų bendrovių veiksmų ar neveikimo antikonkurenciniu poveikiu Vokietijos rinkoje Italijos bendrovės Ritrama SpA, kuri neigia vykdžiusi veiklą Vokietijoje, tačiau, be jokios abejonės, vykdė gamybos ir prekybos operacijas kitose Sąjungos valstybėse narėse, nenaudai. Iš tiesų konkurencijos srityje egzistuoja įvairūs veiksniai, galintys išskaidyti atitinkamą jurisdikciją, taikomą neteisėtiems veiksmams ir jų poveikiui.
59. Manau, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto tikslas neatveria galimybės į jo taikymo sritį įtraukti ginčus dėl pažeidimo nebuvimo. Tą pačią išvadą galima padaryti ir atsižvelgiant į bendrą struktūrą, kurios dalis yra ši nuostata.
– Dėl sistemiško Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimo
60. Tiesa, minėtame Sprendime Tatry, kuris priimtas aiškinant Briuselio konvencijos 21 straipsnį(36) dėl lis pendens taisyklės taikymo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jūrų transporto pagal važtaraštį srityje egzistuoja pagrindo ir dalyko tapatumas tarp ieškinio, kuriuo siekiama žalos atlyginimo, ir priešieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų nuspręsta, jog pažeidimo nebuvo(37). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir pastabas pateikusios šalys, išskyrus Ritrama SpA, mano, kad ši teismo praktika turi būti taikoma aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą ir kad remiantis ta teismų praktika turi būti padaryta išvada, jog minėtame straipsnyje numatyta jurisdikcija taip pat turi būti taikoma ir ieškiniams dėl teisių nebuvimo nustatymo(38).
61. Galiausiai minėtame Sprendime Tatry suformuluota teismų praktika, man atrodo, nėra rimta kliūtis siaurai aiškinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, kuriam teikiu pirmenybę. Pripažįstu, kad civilinės teisės pažeidimų srityje ieškinys dėl teisių nebuvimo nustatymo gali turėti tą patį tikslą kaip ir pozityvusis ieškinys, kuriam jis yra tolygus, todėl, kad vienu siekiama, kad teismas pripažintų, jog potencialus sukėlėjas žalą galinčio sukelti pažeidimo neįvykdė, o kitu siekiama nustatyti atvirkščiai.
62. Nors ginčo dalyko sąvoka leidžia remiantis minėtu sprendimu tinkamai apibrėžti teismui pateikto ginčo apimtį, kiek tai susiję su lis pendens taisykle ir iš jos kylančiu res judicata principo taikymu, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad konkretaus ginčo atveju remiantis šia sąvoka būtų galima nustatyti, ar yra tinkamas ryšys, kaip nurodyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte.
63. Iš tiesų minėtame Sprendime Tatry Teisingumo Teismas priėmė sprendimą tik dėl su lis pendens taisykle susijusių nuostatų, kuriomis remiantis nenustatoma jurisdikcija, o tik apibrėžiama, kuris iš dviejų teismų, į kuriuos kreiptasi vienu metu, pirmasis turi priimti sprendimą šiuo klausimu. Taigi problematika visiškai skirtinga, palyginti su Teisingumo Teismo nagrinėjama problematika šioje byloje.
64. Be to, man atrodo, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnis suformuluotas taip, jog teismo jurisdikcija grindžiama ne ginčo dalyku, bet kiekvienam specialiosios jurisdikcijos pagrindui nustatytu ryšiu, o tai, kaip atskleidžia minėtame straipsnyje suformuluota jurisdikcijos taisyklių lyginamoji analizė, yra du skirtingi dalykai. Taigi, „byloje dėl sutarties“ ryšys siejamas su „atitinkama prievolės vykdymo vieta“ (Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktas), arba „bylos dėl išlaikymo“ atveju minėtas veiksnys siejamas su „kreditoriaus nuolatine gyvenamąja arba gyvenamąja vieta“ (Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 punktas).
65. Į bylą įstojusios šalys, manančios, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas taikytinas ieškiniams, kuriais siekiama konstatuoti deliktinės atsakomybės nebuvimą, teigia, kad, remiantis minėto reglamento 5 straipsnyje numatytais kitais jurisdikcijos pagrindais, ta pati taisyklė turi būti taikoma tiek ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo, tiek pozityviam ieškiniui.
66. Vis dėlto manau, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte nenurodytais atvejais ieškinio teigiamas ar neigiamas pobūdis neturi įtakos minėto 5 straipsnio nuostatose numatytam ryšiui. Bylose dėl civilinės teisės pažeidimo, priešingai, ieškinio pobūdis yra esminis kriterijus nustatant teismo jurisdikciją, nes tai iš esmės priklauso nuo to, ar įvyko žalą sukėlęs įvykis, kuris yra lemiamas veiksnys nustatant ryšį.
– Dėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto plataus aiškinimo praktinių pasekmių
67. Prancūzijos vyriausybė pateikė konkretų pasiūlymą, kuriuo siūlo valstybės narės teritorijoje, kur yra kompetentingo teismo buveinė, apriboti res judicata principo taikymą sprendimui, priimtam nagrinėjant ieškinį dėl teisių nebuvimo nustatymo, kaip antai pareikštas pagrindinėje byloje, nors tokios rūšies ieškiniai pagal Prancūzijos deliktinės atsakomybės teisę negalimi.
68. Manau, kad jei, pirma, būtų pritarta prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytam jurisdikcijos pagrindui ir, antra, vėliau būtų nuspręsta, kad dėl to, jog tokio pritarimo teisinės ar praktinės pasekmės nepriimtinos, reikia nustatyti, kad sprendimas, kurį gali priimti atitinkamos valstybės narės teismas, turi galioti tik tos valstybės narės teritorijoje, tai būtų nesuderinama su Reglamente Nr. 44/2001 nustatyta sistema.
69. Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos turi turėti poveikį visose valstybėse narėse, neapsiribojant vienos ar kitos valstybės narės teritorija, kaip tai siūlo Prancūzijos vyriausybė, nes priešingu atveju šis reglamentas prarastų veiksmingumą(39). Reglamento Nr. 44/2001 tikslas ir siekis yra nustatyti jurisdikcijos taisykles, kurios galiotų visų valstybių narių teismams ir kuriomis remiantis dėl to paties ginčo būtų priimamas vienintelis tarptautiniu mastu galiojantis sprendimas(40).
70. Sutinku, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog viena šalis gali „sužlugdyti“ kitos šalies ieškinius ar „padaryti trumpąjį jungimą“ pasinaudodama išimtimi dėl lis pendens ir remdamasi Briuselio konvencijos 21 straipsnio plačiu taikymu(41). Vis dėlto pripažinus, kad ieškinį dėl teisių nebuvimo nustatymo bylose dėl civilinės teisės pažeidimų galima grįsti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte numatyta specialiąja jurisdikcija, mano nuomone, padidėtų rizika, jog bus pareiškiama daugiau vadinamųjų torpedinių ieškinių, nes potencialiems žalą sukeliančių įvykių sukėlėjams bus suteikta galimybė nuspręsti ieškinį pareikšti kitame teisme, o ne atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme(42).
71. Reikia vengti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimo, kuris teoriškai būtų pakankamas, o praktiškai sukeltų tokių problemų.
72. Todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte numatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo sritis turi būti siaura, kiek tai susiję su tos taisyklės galimu taikymu ieškiniams dėl teisių nebuvimo nustatymo bylose dėl deliktinės atsakomybės, ir pirmenybę teikti su atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta susijusiai bendrosios jurisdikcijos taisyklei.
V – Išvada
73. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad teismų jurisdikcija bylose dėl civilinės teisės pažeidimų netaikoma ieškiniui dėl teisių nebuvimo nustatymo, kuriuo potencialus žalos sukėlėjas teigia, jog potencialus nukentėjusysis konkrečiomis aplinkybėmis neturi iš civilinės teisės pažeidimo kildinamos reikalavimo teisės.