TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. birželio 19 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 45 straipsnis – Direktyva 2004/38/EB – 7 straipsnis – „Darbuotojo“ sąvoka – Europos Sąjungos pilietė, nedirbanti dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais nėštumo mėnesiais arba trumpą laikotarpį po gimdymo“
Byloje C‑507/12
dėl Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinė Karalystė) 2012 m. spalio 31 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. lapkričio 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Jessy Saint Prix
prieš
Secretary of State for Work and Pensions,
dalyvaujant
AIRE Centre,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano (pranešėjas), teisėjai A. Borg Barthet, E. Levits, M. Berger ir S. Rodin,
generalinis advokatas N. Wahl,
posėdžio sekretorius M.‑A. Gaudissart, skyriaus vadovas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. lapkričio 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– J. Saint Prix, atstovaujamos QC R. Drabble, įgalioto solisitoriaus M. Spencer,
– AIRE Centre, atstovaujamos QC J. Stratford ir baristerio M. Moriarty, įgalioto solisitoriaus D. Das,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Kaye ir A. Robinson, padedamų baristerių B. Kennely ir J. Coppel,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir M. Szpunar,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Tufvesson, J. Enegren ir M. Wilderspin,
– Autorité de surveillance AELE, atstovaujamos X. Lewis, M. Moustakali ir C. Howdle,
susipažinęs su 2013 m. gruodžio 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su sąvokos „darbuotojas“, kaip ji suprantama pagal SESV 45 straipsnį ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77, ir klaidų ištaisymai OL L 229, p. 35, ir OL L 197, 2005 m., p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 7 straipsnį, išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J. Saint Prix ir Secretary of State for Work and Pensions (toliau – Secretary of State) ginčą dėl pastarojo atsisakymo suteikti socialinę paramą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2004/38 2–4 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(2) Laisvas asmenų judėjimas sudaro vieną iš pagrindinių vidaus rinkos, kuri yra teritorija be vidaus sienų, kurioje laisvė užtikrinta pagal Sutarties [EB] nuostatas, laisvių.
(3) Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje. Todėl būtina sisteminti ir persvarstyti esamus Bendrijos instrumentus, atskirai skirtus darbuotojams, savarankiškai dirbantiesiems asmenims ir studentams bei kitiems nedirbantiems asmenims, kad būtų supaprastinta ir sustiprinta visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisė.
(4) Siekiant sutvarkyti padėtį sektorių po sektoriaus, laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisei taikyti laipsnišką metodiką ir lengvinti naudojimąsi šia teise, reikia vieno teisinio akto, skirto iš dalies pakeisti 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje [(OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15), iš dalies pakeistą 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92 (OL L 245, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 69)], ir panaikinti tokius aktus: 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvą 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo [(OL L 257, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 27)], 1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo [(OL L 172, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 167)], 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi [(OL L 180, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 3)], 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 90/365/EEB dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi [(OL L 180, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 5)] ir 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvą 93/96/EEB dėl studentų teisės apsigyventi [(OL L 317, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 250)].
<...>
(31) Ši direktyva gerbia pagrindines teises bei laisves ir laikosi visų pirma Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos pripažintų principų. Laikydamosi Chartijoje esančio diskriminacijos draudimo principo, valstybės narės turėtų įgyvendinti šią direktyvą, neskirdamos naudos gavėjų pagal šią direktyvą pagal lytį, rasę, odos spalvą, etninę ir socialinę kilmę, genetines savybes, kalbą, religiją ar įsitikinimus, politinį ar kitokį požiūrį, priklausymą etninėms mažumoms, turtą, gimimą, neįgalumą, amžių ar seksualinę orientaciją.“
4 Pagal Direktyvos 2004/38 1 straipsnio a punktą:
„Ši direktyva nustato:
a) naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus.“
5 Minėtos direktyvos 7 straipsnio „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ 1 ir 3 dalyse numatyta:
„1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [teritorijoje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:
a) yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje, <...>
<...>
3. Taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo statusą tokiais atvejais:
a) asmuo laikinai negali dirbti dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo;
b) asmuo yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo daugiau kaip vienerius metus ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure;
c) asmuo yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai dirbo pagal terminuotą darbo sutartį trumpiau kaip vienerius metus arba tapo bedarbiu ne savo noru per pirmuosius dvylika mėnesių ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure. Tokiu atveju darbuotojo statusas išsaugomas ne trumpiau kaip šešis mėnesius;
d) asmuo mokosi profesijos. Išskyrus atvejus, kai asmuo yra bedarbis ne savo noru, darbuotojo statusui išsaugoti būtina, kad mokymasis būtų susijęs su ankstesniu darbu.“
6 Tos pačios direktyvos 16 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:
„1. Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. <...>
<...>
3. Gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.“
Jungtinės Karalystės teisė
7 1992 m. Socialinio draudimo įmokų ir išmokų įstatymas (Social Security Contributions and Benefits Act 1992) ir 1987 m. Socialinės pašalpos (bendrosios) taisyklės (Income Support (General) Regulations 1987) yra socialinei pašalpai taikomi teisės aktai.
8 Socialinė pašalpa yra skirtingoms asmenų kategorijoms, atsižvelgiant į jų turimas pajamas, mokama išmoka; pagal minėtų taisyklių 4ZA straipsnį, skaitomą kartu su to paties reglamento 1B priedo 14 punkto b papunkčiu, į vieną iš šių kategorijų patenka „moterys, kurios <...> yra arba buvo [nėščios], tačiau likus tik vienuolikai savaičių iki numatytos gimdymo datos ir ne ilgiau kaip penkiolika savaičių pasibaigus [jų] nėštumui“.
9 Pagal 1992 m. Socialinio draudimo įmokų ir išmokų įstatymo 124 straipsnio 1 dalies b punktą minėtos išmokos skyrimas reiškia, kad ją gaunančio asmens pajamos neviršija nustatytos „taikytinos sumos“. Jeigu ši suma lygi nuliui, neteikiama jokia išmoka.
10 Pagal 1987 m. Socialinės pašalpos (bendrųjų) taisyklių 17 punktą „asmeniui iš užsienio“ nustatyta taikytina suma yra lygi nuliui.
11 Šių taisyklių 21AA straipsnio 1 dalyje sąvoka „asmuo iš užsienio“ apibrėžiama kaip „pareiškėjas, kuris nėra nuolatinis Jungtinės Karalystės gyventojas <...>“.
12 Pagal minėtų taisyklių 21AA straipsnio 2 dalį socialinės pašalpos prašantis asmuo gali būti laikomas nuolatiniu Jungtinės Karalystės gyventoju, tik jeigu jis turi teisę gyventi šioje valstybėje narėje.
13 Tų pačių taisyklių 21AA straipsnio 4 dalyje nurodyta:
„Pareiškėjas nėra asmuo iš užsienio, jeigu jis yra:
a) darbuotojas pagal Direktyvą [2004/38];
b) savarankiškai dirbantis asmuo pagal šią direktyvą;
c) asmuo, išlaikantis a arba b papunkčiuose nurodytą statusą pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalį;
d) asmuo, kuris yra a, b arba c papunkčiuose nurodyto asmens šeimos narys, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnį;
e) asmuo, turintis teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje pagal minėtos direktyvos 17 straipsnį.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
14 J. Saint Prix yra Prancūzijos pilietė, atvykusi į Jungtinę Karalystę 2006 m. liepos 10 d., kur nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. dirbo daugiausia pagalbine mokytoja. Paskui ji pradėjo studijas Londono universitete, norėdama gauti pedagogo kvalifikacijos pažymėjimą; numatomas studijų laikotarpis buvo nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2008 m. birželio 27 d.
15 Šiuo laikotarpiu ji pastojo, gimdymo data buvo numatyta 2008 m. birželio 2 d.
16 2008 m. sausio 22 d. ji kreipėsi į laikinojo įdarbinimo įmonę, tikėdamasi gauti darbą vidurinėje mokykloje, o 2008 m. vasario 1 d. ji nutraukė studijas Londono universitete. Kadangi darbo vidurinėje mokykloje nebuvo, ji priėmė įdarbinimo įmonės pasiūlymus dirbti vaikų darželiuose. 2008 m. kovo 12 d., kai buvo jau beveik šešis mėnesius nėščia, J. Saint Prix šį darbą nutraukė, motyvuodama tuo, kad jai tapo pernelyg sunku dirbti darželyje. Kelias dienas ji ieškojo labiau jai kaip nėščiajai tinkančio darbo, tačiau nesėkmingai.
17 2008 m. kovo 18 d., t. y. likus 11 savaičių iki numatyto gimdymo termino, J. Saint Prix pateikė socialinės paramos prašymą. Kadangi Secretary of State 2008 m. gegužės 4 d. sprendimu atmetė jos prašymą, ji First-tier Tribunal pareiškė skundą.
18 2008 m. rugpjūčio 21 d., praėjus trims mėnesiams nuo išankstinio gimdymo, J. Saint Prix vėl pradėjo dirbti.
19 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimu First-tier Tribunal patenkino jos skundą. Vis dėlto 2011 m. liepos 13 d. Upper Tribunal patenkino dėl minėto sprendimo Secretary of State pareikštą skundą. Kadangi Court of Appeal paliko galioti nepakeistą Upper Tribunal sprendimą, J. Saint Prix kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą.
20 Šiam teismui kyla klausimas, ar nėščioji, kuri laikinai dėl nėštumo nedirba, turi būti pripažinta „darbuotoja“, kad jai būtų taikoma SESV 45 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų judėjimo laisvė ir Direktyvos 2004/83 7 straipsnyje numatyta teisė gyventi šalyje.
21 Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad nei SESV 45 straipsnyje, nei minėtos direktyvos 7 straipsnyje neapibrėžiama „darbuotojo“ sąvoka.
22 Be to, minėtas teismas iš esmės mano, kad priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino kodifikuoti esamus teisės aktus ir teismo praktiką, tačiau nenorėjo taip užkirsti kelio toliau plėtoti sąvoką „darbuotojas“, siekdamas ją pritaikyti direktyvos priėmimo metu dar nenumatytiems atvejams. Taigi Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į nėštumą ir iš karto po gimdymo atsirandančias pasekmes, kurios yra ypatingos aplinkybės, galėtų nuspręsti išplėsti sąvoką „darbuotojas“ nėščiosioms, kurios protingą laikotarpį nedirba.
23 Šiomis aplinkybėmis Jungtinės Karalystės Supreme Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Direktyvos [2004/38] 7 straipsnį „darbuotojui“ suteikta teisė gyventi šalyje turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tik tiems asmenims, (i) kurie nėra nutraukę darbo santykių, (ii) kurie (bent tam tikromis aplinkybėmis) ieško darbo arba (iii) kuriems taikomos [šios direktyvos] 7 straipsnio 3 dalies nuostatos, išplečiančios minėtos direktyvos taikymą, o gal [minėtos direktyvos 7] straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama pripažinti ir kitų asmenų, kurie šiuo tikslu išlieka „darbuotojai“?
2. a) Darant pastarąją prielaidą, ar darbuotoja gali būti pripažįstama moteris, kuri pagrįstai nebedirba arba nebeieško darbo dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių dėl paskutinių nėštumo mėnesių ir trumpą laikotarpį po gimdymo?
b) Jeigu taip, ar tokia moteris turi teisę į tai, kad jai būtų taikomi nacionalinėje teisėje apibrėžti atvejai, kai jai nebedirbti arba nebeieškoti darbo yra pagrįsta?“
Dėl prejudicinių klausimų
24 Savo klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, pirmiausia SESV 45 straipsnis ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnis, aiškintini taip, kad moteris, kuri nustoja dirbti ar ieškoti darbo dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais nėštumo mėnesiais ar trumpą laikotarpį po gimdymo, išlaiko „darbuotojo“, kaip jis suprantamas pagal šiuos straipsnius, statusą.
25 Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia primintina, jog kaip matyti iš minėtos direktyvos trečios ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių, jos tikslas – atsisakyti šio sektorinio ir fragmentiško Sąjungos piliečių pagrindinės ir asmeninės teisės laisvai judėti ir apsigyventi požiūrio taikymo tam, kad, parengus vieną teisės aktą, kuris susistemina ir pertvarko iki šios direktyvos galiojusius Sąjungos teisės aktus, palengvėtų naudojimasis šia teise (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ziolkowski ir Szeja, C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 37 punktą).
26 Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 1 straipsnio a punkto, direktyva siekiama nustatyti naudojimosi šia teise sąlygas, tarp kurių yra su teise gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius susijusi sąlyga, įtvirtinta šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurią Sąjungos piliečiai privalo turėti darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens statusą priimančiojoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, 53 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
27 Minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad, taikant tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo, išlaiko bent darbuotojo statusą tam tikrais atvejais, o būtent, kai asmuo laikinai negali dirbti dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, jeigu tam tikromis sąlygomis asmuo yra bedarbis ne savo noru arba jeigu jis tam tikromis sąlygomis mokosi profesijos.
28 Vadinasi, konstatuotina, kad Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nenumatyta moters, kuri yra ypatingoje padėtyje dėl tam tikrų paskutinių nėštumo mėnesių ir trumpą laikotarpį po gimdymo sukeltų fizinių suvaržymų, situacija.
29 Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nėštumas akivaizdžiai skiriasi nuo ligos, nes nėštumas negali būti prilygintas patologinei būklei (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Webb, C‑32/93, EU:C:1994:300, 25 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
30 Taigi darytina išvada, kad moteris, esanti tokioje padėtyje, kaip antai J. Saint Prix, kuri laikinai nedirba paskutiniais nėštumo mėnesiais ir trumpą laikotarpį po gimdymo, negali būti pripažinta laikinai dėl ligos negalinčiu dirbti asmeniu, kaip numatyta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies a punkte.
31 Tačiau nei iš minėtos direktyvos viso 7 straipsnio, nei iš kitų tos pačios direktyvos nuostatų nematyti, kad tokiomis aplinkybėmis Sąjungos pilietis, neatitinkantis minėtame straipsnyje numatytų sąlygų, dėl to nepripažįstamas „darbuotoju“, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį.
32 Iš tikrųjų „darbuotojo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal ESV sutartį, negali būti apribota, kai siekiant palengvinti Sąjungos piliečiams naudojimąsi teise vykti į valstybių narių teritoriją ir čia gyventi kodifikuojami iki minėtos direktyvos priėmimo galioję teisės dokumentai.
33 Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „darbuotojo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 45 straipsnį, apibrėžiama SESV numatytos pagrindinės laisvės taikymo sritis, ir todėl ji turi būti aiškinama plačiai (šiuo klausimu žr. Sprendimo N., C‑46/12, EU:C:2013:97, 39 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
34 Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad visi valstybių narių piliečiai, nepaisant jų gyvenamosios vietos ir pilietybės, kurie naudojosi laisvo darbuotojų judėjimo teise ir vykdė profesinę veiklą kitoje nei jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje, patenka į SESV 45 straipsnio taikymo sritį (žr., be kita ko, Sprendimo Ritter‑Coulais, C‑152/03, EU:C:2006:123, 31 punktą ir Sprendimo Hartmann, C‑212/05, EU:C:2007:437, 17 punktą).
35 Taip pat Teisingumo Teismas patikslino, kad pagal SESV 45 straipsnį „darbuotoju“ turi būti laikomas asmuo, kuris tam tikrą laiką kito naudai ir šio vadovaujamas teikia paslaugas, už kurias gauna darbo užmokestį. Pasibaigus darbo santykiams, atitinkamas asmuo iš principo praranda darbuotojo statusą, tačiau reikia turėti omenyje tai, kad, pirma, šis statusas gali sukelti tam tikrų pasekmių jau pasibaigus darbo santykiams ir kad, antra, asmeniui, kuris realiai ieško darbo, taip pat turi būti pripažintas darbuotojo statusas (Sprendimo Caves Krier Frères, C‑379/11, EU:C:2012:798, 26 punktas ir nurodyta teismo praktika).
36 Be to, šioje byloje pažymėtina, kad darbuotojų judėjimo laisvė apima valstybių narių piliečių teisę laisvai judėti ir apsigyventi kitų valstybių narių teritorijose ieškant jose darbo (žr., be kita ko, Sprendimo Antonissen, C‑292/89, EU:C:1991:80, 13 punktą).
37 Darytina išvada, kad siekiant asmenį pripažinti „darbuotoju“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, nebūtinai reikia atsižvelgti į tai, ar egzistuoja darbo santykiai ir ar jie faktiškai galės tęstis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lair, 39/86, EU:C:1988:322, 31 ir 36 punktus).
38 Šiomis aplinkybėmis negalima tvirtinti, kad Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalyje išsamiai išvardytos aplinkybėmis, kuriomis migruojančiam darbininkui, nors jis ir nebėra saistomas darbo santykių, vis dėlto gali būti ir toliau pripažįstamas toks jo statusas, kaip teigia Jungtinės Karalystės vyriausybė.
39 Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, ir šalys pagrindinėje byloje to neginčija, kad J. Saint Prix Jungtinės Karalystės teritorijoje atlygintinę darbinę veiklą vykdė tol, kol likus mažiau nei trims mėnesiams iki vaiko gimimo nustojo dirbti dėl fizinių suvaržymų per paskutinius nėštumo mėnesius ir trumpą laikotarpį po gimdymo. Ji neišvyko iš šios valstybės narės per laikotarpį, kai buvo nutrūkusi jos profesinė veikla, ir vėl pradėjo dirbti praėjus trims mėnesiams po vaiko gimimo.
40 Vadinasi, „darbuotojo“ statusas, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį, negali būti panaikintas dėl to, kad dėl šių suvaržymų moteris laikotarpiu, kuris būtinas jai atsigauti, nustoja vykdyti atlygintinę darbinę veiklą.
41 Iš tikrųjų aplinkybė, kad tokia moteris kelis mėnesius faktiškai nebuvo priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje, nereiškia, kad tuo laikotarpiu ji šiai rinkai nebepriklausė, su sąlyga, kad per protingą laikotarpį po gimdymo ji grįžta į darbą arba susiranda kitą darbą (pagal analogiją žr. Sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C‑482/01 ir C‑493/01, EU:C:2004:262, 50 punktą).
42 Nustatydamas, ar laikotarpis nuo gimdymo iki grįžimo dirbti gali būti pripažintas protingas, susijęs nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes ir motinystės atostogoms taikytinas nacionalines nuostatas, kaip numatyta 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (Dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) 8 straipsnyje.
43 Išvada šio sprendimo 41 punkte atitinka SESV 45 straipsniu siekiamą tikslą – suteikti darbuotojui galimybę laisvai judėti kitų valstybių narių teritorijose ir ten gyventi, kad dirbtų (žr. Sprendimo Uecker ir Jacquet, C‑64/96 ir C‑65/96, EU:C:1997:285, 21 punktą).
44 Iš tikrųjų, kaip pažymi Europos Komisija, Sąjungos pilietė būtų atgrasyta pasinaudoti savo judėjimo laisve, kai tuo atveju, jeigu ji priimančiojoje valstybėje taptų nėščia ir todėl, nors ir trumpam, išeitų iš darbo, ji rizikuotų netekti darbuotojo statuso šioje valstybėje.
45 Be to, primintina, kad pagal Sąjungos teisę moterims užtikrinama ypatinga motinystės apsauga. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 3 dalyje numatyta: apskaičiuojant gyvenimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje ištisinį penkerių metų laikotarpį, po kurio Sąjungos piliečiai gali įgyti nuolatinio gyvenimo teisę šioje teritorijoje, tokio gyvenimo tęstinumas nenutrūksta dėl vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui, nėštumo ir gimdymo.
46 Taigi, atsižvelgiant į tokią apsaugą, jeigu minėtai teisei įgyti reikalaujamo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje penkerių metų laikotarpio tęstinumas nenutrūksta dėl išvykos dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui, nėštumo ir gimdymo, tuo labiau moteris, kuri priversta laikinai nedirbti dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais nėštumo mėnesiais ar trumpą laikotarpį po gimdymo, neturėtų netekti savo kaip darbuotojo statuso.
47 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip: SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad moteris, kuri nustoja dirbti ar ieškoti darbo dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais nėštumo mėnesiais ar trumpą laikotarpį po gimdymo, išlaiko „darbuotojo“, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, statusą, jeigu per protingą laikotarpį nuo vaiko gimimo grįžta į darbą arba susiranda kitą darbą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad moteris, kuri nustoja dirbti ar ieškoti darbo dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais nėštumo mėnesiais ar trumpą laikotarpį po gimdymo, išlaiko „darbuotojo“, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, statusą, jeigu per protingą laikotarpį po vaiko gimimo grįžta į darbą arba susiranda kitą darbą.
Parašai.