Language of document : ECLI:EU:T:2010:367

BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. rugsėjo 9 d.(*)

„Išorės santykiai – Susitarimas tarp Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos dėl oro transporto – Vokietijos priemonės, susijusios su artėjimu prie Ciuricho oro uosto – Reglamentas (EEB) Nr. 2408/92 – Teisė į gynybą – Nediskriminavimo principas – Proporcingumo principas“

Byloje T‑319/05

Šveicarijos Konfederacija, atstovaujama advokatų S. Hirsbrunner, U. Soltész ir P. Melcher,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Benyon, M. Huttunen ir M. Niejahr,

atsakovę,

palaikomą

Vokietijos Federacinės Respublikos atstovaujamos C.‑D. Quassowski ir A. Tiemann, padedamų advokato T. Masing,

ir

Landkreis Waldshut, atstovaujamo advokato M. Núñez‑Müller,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2003 m. gruodžio 5 d. Komisijos sprendimą, susijusį su susitarimo tarp Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos dėl oro transporto 18 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio taikymu, ir Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2408/92 (byla TREN/AMA/11/03 – Vokietijos priemonės, susijusios su artėjimu prie Ciuricho oro uosto) (OL L 4, 2004, p. 13),

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai M. Prek ir V. M. Ciucă (pranešėjas),

posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. rugsėjo 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl oro transporto

1        1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto susitarimo tarp Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos dėl oro transporto (OL L 114, 2002, p. 73; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 94, toliau – susitarimas), Bendrijos vardu patvirtinto 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo, dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 89), 1–3, 17, 18, 20 ir 21 straipsniuose nurodyta:

„1 SKYRIUS

Tikslai

1 straipsnis

1. Šiame Susitarime nustatomos taisyklės Susitariančioms Šalims civilinės aviacijos srityje. Šios nuostatos nepažeidžia EB sutartyje numatytų nuostatų, ypač pagal konkurencijos taisykles ir tokių taisyklių taikymo reglamentus egzistuojančių Bendrijos kompetencijų, taip pat pagal atitinkamus šio Susitarimo priede išvardytus Bendrijos teisės aktus.

2. Dėl to šiame Susitarime, taip pat ir priede išvardytuose reglamentuose ir direktyvose nustatytos nuostatos taikomos pagal toliau nurodytas sąlygas. Jeigu šios nuostatos iš esmės sutampa su atitinkamomis EB sutarties taisyklėmis ir su aktais, priimtais taikant sutartį, jos aiškinamos sutinkamai su atitinkamais Teisingumo Teismo ir Europos Bendrijų Komisijos nutarimais ir sprendimais, priimtais prieš šio Susitarimo pasirašymo datą, jas įgyvendinant ir taikant. Apie nutarimus ir sprendimus, priimtus po šio Susitarimo pasirašymo datos, turi būti pranešta Šveicarijai. Vienos iš Susitariančių Šalių prašymu, paskutiniųjų nutarimų ir sprendimų prasmę turi nustatyti Jungtinis komitetas, atsižvelgdamas į tai, kad būtų užtikrintas tinkamas šio Susitarimo veikimas.

2 straipsnis

Šio Susitarimo nuostatos ir priedas taikomi tiek, kiek jie yra susiję su oro transportu arba su tiesiogiai su oro transportu susijusiais reikalais, kaip minima šio Susitarimo priede.

2 SKYRIUS

Bendrosios nuostatos

3 straipsnis

Šio Susitarimo taikymo srityje ir nepažeidžiant bet kokių jo specialiųjų nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija nacionaliniu pagrindu.

<…>

4 SKYRIUS

Susitarimo vykdymas

17 straipsnis

Susitariančiosios Šalys imasi visų tinkamų priemonių – bendrų ir konkrečių – siekdamos įgyvendinti iš šio Susitarimo atsirandančius įsipareigojimus ir susilaiko nuo bet kokių priemonių, kurios keltų grėsmę, kad šio Susitarimo tikslai galėtų būti nepasiekti.

18 straipsnis

1. Nepažeidžiant straipsnio 2 dalies ir 2 skyriaus nuostatų, kiekviena Susitariančioji Šalis atsakinga už tinkamą šio Susitarimo, ypač priede nurodytų reglamentų ir direktyvų, vykdymą savo teritorijoje.

2. Tais atvejais, kai gali būti daromas poveikis oro paslaugoms, kurioms pagal 3 skyrių turi būti suteiktas leidimas, Bendrijos institucijos naudojasi įgaliojimais, kurie joms suteikiami pagal reglamentų ir direktyvų nuostatas, kurių taikymas aiškiai patvirtinamas priede. Tačiau tais atvejais, kai Šveicarija imasi arba numato imtis aplinkosaugos priemonių pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2408/92 8 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnį, Jungtinis komitetas, vienos Susitariančiosios Šalies prašymu, nusprendžia, ar šios priemonės atitinka šį Susitarimą.

<…>

20 straipsnis

Visi klausimai dėl Bendrijos institucijų sprendimų teisėtumo, priimti remiantis šiame Susitarime nustatytomis kompetencijomis, išimtinai priklauso Europos Bendrijų Teisingumo Teismo kompetencijai.

5 SKYRIUS

Jungtinis komitetas

21 straipsnis

1. Įsteigiamas komitetas, kurį sudaro Susitariančiųjų Šalių atstovai, žinomas „Bendrijos / Šveicarijos oro transporto komiteto“ pavadinimu (toliau – Jungtinis komitetas), kuris yra atsakingas už Susitarimo administravimą ir jo tinkamą įgyvendinimą. Tuo tikslu jis teiks rekomendacijas ir priims sprendimus šiame Susitarime numatytais atvejais. Susitariančios Šalys įgyvendina Jungtinio komiteto sprendimus pagal savo taisykles. Jungtinis komitetas veikia bendru susitarimu.

<…>“

2        Susitarimo priede numatyta, be kita ko, kad kai šiame priede nurodytuose aktuose daromos nuorodos į Europos bendrijos valstybes nares arba juose reikalaujama, kad būtų sąsaja su Europos bendrija, šiame Susitarime tokia nuoroda taip pat taikoma Šveicarijos Konfederacijai arba identiškam reikalavimui dėl sąsajos su ja.

3        Šiame priede yra, be kita ko, nurodytas 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2408/92 dėl Bendrijos oro vežėjų patekimo į Bendrijos vidaus oro maršrutus (OL L 240, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 420).

 Reglamentas Nr. 2408/92

4        Reglamento Nr. 2408/92 2, 3, 8 ir 9 straipsniuose nurodyta:

„2 straipsnis

Šiame reglamente:

<…>

f) „skrydžių teisė“ – tai oro vežėjo teisė tarp Bendrijos oro uostų, teikiant oro susisiekimo paslaugas, maršrutu vežti keleivius, krovinius ir (arba) paštą;

<…>

3 straipsnis

1. Pagal šį reglamentą Bendrijos oro vežėjams atitinkama valstybė (-ės) narė (-ės) leidžia naudotis skrydžių teisėmis Bendrijos maršrutuose.

<…>

8 straipsnis

<…>

2. Naudojimąsi skrydžių teisėmis reglamentuoja paskelbtos Bendrijos, nacionalinės, regioninės arba vietos veiklos taisyklės, susijusios su sauga, aplinkos apsauga ir laiko tarpsnių paskirstymu.

3. Valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva Komisija nagrinėja šio straipsnio 1 ir 2 dalių taikymą bei per mėnesį nuo prašymo gavimo dienos pasikonsultavusi su 11 straipsnyje nurodytu komitetu nusprendžia, ar valstybei narei leidžiama toliau taikyti priemonę. Komisija apie sprendimą praneša Tarybai ir valstybėms narėms.

<…>

9 straipsnis

1. Kilus didelėms perkrovimo ir (arba) aplinkos apsaugos problemoms, atsakinga valstybė narė pagal šį straipsnį gali nustatyti naudojimosi skrydžių teisėmis sąlygas, riboti naudojimąsi skrydžių teisėmis arba atsisakyti jas suteikti, ypač kai kitų rūšių transportas gali teikti pakankamas paslaugas.

2. Priemonės, kurių imasi valstybės narės pagal 1 dalį:

–        nenumato diskriminacijos dėl oro vežėjų pilietybės ar tapatybės,

–        galioja ribotą, trejų metų neviršijantį laikotarpį, kuriam pasibaigus yra peržiūrimos,

–        neturi neigiamos įtakos šio reglamento tikslams,

–        neteisėtai neiškreipia oro vežėjų konkurencijos,

–        nėra labiau ribojančios, nei būtina problemomis išspręsti.

3. Kai valstybė narė nusprendžia, kad pagal 1 dalį reikia imtis priemonių, ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki šios priemonės įsigaliojimo ji apie tai informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją, pateikdama atitinkamą priemonių taikymo pateisinimą. Priemonės gali būti įgyvendinamos, jei per mėnesį nuo informacijos gavimo dienos atitinkama valstybė narė jos neužginčija arba pagal 4 dalį Komisijai imasi ją pakartotinai nagrinėti.

4. Valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva Komisija išnagrinėja 1 dalyje nurodytą priemonę. Kai per vieną mėnesį nuo informacijos pateikimo pagal 3 dalį dienos Komisija imasi nagrinėti priemonę, tuo pačiu metu ji nurodo, ar gali būti įgyvendinama visa priemonė, ar jos dalis, nagrinėjimo metu pirmiausia atsižvelgdama į neatšaukiamų padarinių galimybę. Pasikonsultavusi su 11 straipsnyje nurodytu Komitetu, per vieną mėnesį nuo reikiamos informacijos gavimo Komisija nusprendžia, ar priemonė yra reikalinga, atitinka šį reglamentą ir neprieštarauja Bendrijos teisei. Komisija apie savo sprendimą praneša Tarybai ir valstybėms narėms. Kol bus priimtas sprendimas, Komisija gali nuspręsti taikyti laikinąsias priemones, apimančias visišką arba dalinį priemonės įgyvendinimo sustabdymą, ypač atsižvelgiant į neatšaukiamų padarinių galimybę.

<…>“

 Direktyva 2002/30/EB

5        Pagal 2002 m. kovo 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/30/EB dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančios triukšmingų operacijų apribojimų įvedimą Bendrijos oro uostuose, nustatymo (OL L 85, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 6 t., p. 96) 7 konstatuojamąją dalį:

„Bendra taisyklių ir tvarkos dėl operacijų apribojimų Bendrijos oro uostuose nustatymo sistema, kaip subalansuoto požiūrio į triukšmo valdymą dalis, padės išlaikyti vidaus rinkos reikalavimus nustatant panašius operacijų apribojimus oro uostuose, turinčiuose maždaug panašių triukšmo problemų. Ji apima triukšmo poveikio oro uoste įvertinimą ir esamų priemonių tam poveikiui mažinti vertinimą bei atitinkamų mažinimo priemonių parinkimą siekiant maksimalaus palankumo aplinkai pačiu ekonomiškiausiu būdu.“

6        Direktyvos 2002/30 2 ir 4 straipsniuose įtvirtinta:

„2 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

Šioje direktyvoje:

<…>

g)      „subalansuotas požiūris“ – požiūris, kuriuo vadovaudamosi valstybės narės svarsto prieinamas priemones triukšmo problemai kuriame nors oro uoste jų teritorijoje spręsti, būtent galimą numatyti orlaivių triukšmo jo ištakose mažinimo, žemės naudojimo planavimo ir valdymo, triukšmą mažinančios naudojimo tvarkos ir operacijų apribojimų efektą.

<…>

4 straipsnis

Orlaivių triukšmo valdymo bendrosios nuostatos

1.      Valstybės narės patvirtina subalansuotą požiūrį į triukšmo problemų savo teritorijose esančiuose oro uostuose sprendimą. Jos taip pat gali svarstyti ekonominius paskatinimus kaip triukšmo valdymo priemonę.

<…>“

 Ginčo aplinkybės

7        Ciuricho oro uostas yra Klotene (Šveicarija), Ciuricho miesto (Šveicarija) šiaurės rytuose, maždaug 15 km į pietryčius nuo Šveicarijos ir Vokietijos sienos. Jis turi 3 kilimo (tūpimo) takus: vieną vakarų–rytų (10/28) taką, vieną šiaurės–pietų (16/34) taką, kuris kertasi su vakarų–rytų taku, ir vieną šiaurės vakarų–pietryčių (14/32) taką, kuris yra atskiras nuo kitų dviejų. Dienos metu orlaiviai dažniausiai kyla iš vakarų–rytų tako vakarų kryptimi, o anksti ryte ir vėlai vakare – iš šiaurės–pietų tako šiaurės kryptimi. Iš šiaurės ir (arba) rytų atskrendantys orlaiviai leistis dažniausiai nukreipiami į šiaurės vakarų–pietryčių taką. Kadangi netoli yra Vokietijos siena, visi orlaiviai, kurie leidžiasi į Ciurichą iš šiaurės arba šiaurės vakarų, tūpdami neišvengiamai turi naudotis Vokietijos oro erdve.

8        Naudojimasis Vokietijos oro erdve artėjant prie Ciuricho oro uosto ir tolstant nuo jo buvo reglamentuojamas 1984 m. rugsėjo 17 d. dvišaliu Šveicarijos Konfederacijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos susitarimu, kurį 2000 m. kovo 22 d. dėl su įgyvendinimu susijusių problemų Vokietijos Federacinė Respublika denonsavo, o 2001 m. kovo 31 d nutraukimas įsigaliojo. 2001 m. spalio 18 d. Vokietijos Federacinė Respublika ir Šveicarijos Konfederacija pasirašė naują susitarimą, kuris vis dėlto nebuvo ratifikuotas. Šveicarijos Conseil national (Nacionalinė taryba) balsavo prieš susitarimo ratifikavimą 2002 m. birželio 19 d., o 2002 m. gruodžio 12 d. Conseil des États (Kantonų taryba) grąžino tekstą už transportą atsakingai komisijai. Vokietijos Bundestagas (Žemieji parlamento rūmai) patvirtino naująjį dvišalį susitarimą 2002 m. gegužės 17 d., tačiau Bundesratas (Aukštesnieji parlamento rūmai) 2002 m. liepos 12 d. jam nepritarė. 2003 m. gruodžio 5 d. šis dvišalis susitarimas vis dar buvo neratifikuotas.

9        2003 m. sausio 15 d. už aviaciją atsakingos Vokietijos federalinės institucijos paskelbė Vokietijos oro eismo teisės aktų įgyvendinimo reglamentą Nr. 213, kuriame apibrėžtos įvairių prietaisų tūpimo į Ciuricho oro uostą ir kilimo iš jo procedūros (toliau – 213 ĮR). 213 ĮR numatyti tam tikri artėjimo prie Ciuricho oro uosto apribojimai nuo 2003 m. sausio 18 d.

10      2003 m. balandžio 4 d. už aviaciją atsakingos Vokietijos federalinės institucijos paskelbė pirmąjį 213 ĮR pakeitimą. Šis pakeitimas įsigaliojo 2003 m. balandžio 17 d.

11      Vokietijos priimtomis priemonėmis iš esmės numatyta, kad normaliomis meteorologinėmis sąlygomis mažo aukščio skrydžiai virš Vokietijos pasienio su Šveicarija teritorijos negalimi nuo 21 valandos iki 7 valandos darbo dienomis ir nuo 20 valandos iki 9 valandos savaitgaliais bei valstybinių švenčių dienomis, nes taip siekiama sumažinti tos teritorijos gyventojų patiriamą triukšmą.

12      213 ĮR numatytos ir dvi kitos triukšmo mažinimo Vokietijos ir Šveicarijos pasienyje priemonės.

13      Pirma, artėjimui prie oro uosto iš rytų 213 ĮR 2 straipsnio 6 dalies antroje pastraipoje numatyti minimalūs skrydžio aukščiai, kurių reikia laikytis numatytomis valandomis.

14      Antra, 213 ĮR 3 straipsnyje numatyta, kad pakilimas šiaurės kryptimi turi būti toks, kad įskrendant į Vokietijos teritoriją būtų laikomasi minimalių skrydžio aukščių, kurie priklauso nuo pakilimo momento. Todėl jeigu aparatas pakyla nurodytomis valandomis, jis iš pradžių turi nukrypti nuo maršruto, kad prieš kirsdamas Vokietijos sieną būtų pasiekęs nustatytą minimalų aukštį.

15      2003 m. birželio 10 d. Šveicarijos Konfederacija paprašė Europos Bendrijų Komisijos priimti sprendimą (toliau – skundas), kad:

–        Vokietijos Federacinė Respublika nebegalėtų taikyti 213 ĮR su pakeitimais, padarytais 2003 m. balandžio 4 d.,

–        Vokietijos Federacinė Respublika sustabdytų 213 ĮR taikymą, kol Komisija priims savo sprendimą.

16      2003 m. birželio 26 d. Vokietijos ir Šveicarijos institucijos sudarė susitarimą dėl įvairių su 213 ĮR taikymu susijusių aspektų (toliau – 2003 m. birželio 26 d. susitarimas).

17      2003 m. birželio 26 d. susitarimu Vokietijos Federacinė Respublika sutiko iki 2003 m. spalio 30 d. sustabdyti pirmųjų 213 ĮR pakeitimų, kurie turėjo įsigalioti 2003 m. liepos 10 d., įgyvendinimą. Ji nurodė, kad galimybė pakeisti 2003 m. birželio 26 d. susitarimą tapo įmanoma peržiūrėjus meteorologines sąlygas, kuriomis leidžiama leistis ant 14 ir 16 takų. Vokietijos Federacinė Respublika taip pat sutiko panaikinti EKRIT ir SAFFA laukimo procedūras. Savo ruožtu Šveicarijos Konfederacija įsipareigojo sukurti atitinkamas laukimo procedūras iki 2005 m. vasario mėn.

18      2003 m. birželio 20 d. Komisija paprašė Vokietijos institucijų pateikti pastabas dėl skundo. Tos pačios dienos laišku Komisija paprašė Šveicarijos institucijų papildyti informaciją. 2003 m. birželio 30 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai apie 2003 m. birželio 26 d. susitarimą. Šiame laiške Vokietijos Federacinė Respublika nurodė, jog atsižvelgus į 2003 m. birželio 26 d. susitarimą manytina, kad išnyko skundo pagrindas ir Komisija turėtų nutraukti pradėtą procedūrą. 2003 m. birželio 27 d. Šveicarijos institucijos taip pat informavo Komisiją apie 2003 m. birželio 26 d. Susitarimą, kartu nurodydamos, kad jis neturi jokių pasekmių skundui.

19      2003 m. liepos 4 d. Šveicarijos Konfederacija pranešė, kad renka Komisijos paprašytą papildomą informaciją ir vertina 2003 m. birželio 26 d. susitarimo poveikį skundu prašomoms taikyti laikinosioms apsaugos priemonėms. 2003 m. liepos 14 d. Komisija paprašė Šveicarijos institucijų konkrečiai nurodyti, ar šios nenori pakeisti skundo atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, kuriais Šveicarijos Konfederacija grindė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikymas sustabdytas iki 2003 metų spalio 30 dienos. 2003 m. liepos 24 d. Šveicarijos institucijos pateikė informaciją, kurios Komisija prašė papildomai 2003 m. birželio 20 d. raštu. Jos taip pat nurodė, kad palaiko prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. 2003 m. rugpjūčio 12 d. laišku Komisija paprašė papildomos informacijos, kuri jai pateikta 2003 m. rugsėjo 17 d. laišku.

20      2003 m. liepos 16 d. Komisija parašė Vokietijos institucijoms, informuodama apie tai, kad Šveicarijos Konfederacija palaiko skundą ir todėl ši institucija atnaujina savo prašymą pateikti pastabas dėl Šveicarijos institucijų kaltinimų. 2003 m. rugpjūčio 28 d. Vokietijos institucijos pateikė savo pastabas. 2003 m. spalio 6 d. Vokietijos institucijos taip pat pateikė savo pastabas ir dėl 2003 m. rugsėjo 17 d. Šveicarijos institucijų laiško, ir dėl antrojo 213 ĮR pakeitimų paketo.

21      2003 m. spalio 14 d. Šveicarijos ir Vokietijos institucijoms išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, kad jos galėtų pateikti savo pastabas. 2003 m. spalio 20 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė pastabas, kuriose nesutiko, kad nagrinėjamu atveju galima taikyti Reglamentą Nr. 2408/92. 2003 m. spalio 21 d. Šveicarijos Konfederacija pateikė savo pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus bei dėl 2003 m. rugpjūčio 28 d. Vokietijos institucijų laiško.

22      2003 m. spalio 27 d. laišku Komisija pateikė sprendimo projektą, dėl kurio Šveicarijos Konfederacija turėjo galimybę pareikšti savo pastabas per 2003 m. lapkričio 4 d. surengtą konsultacinio komiteto „Patekimas į rinką (oro transportas)“ posėdį.

 Skundžiamas sprendimas

23      2003 m. gruodžio 5 d. Komisija priėmė Sprendimą 2004/12/EB dėl susitarimo 18 straipsnio 2 dalies pirmos sakinio ir Reglamento Nr. 2408/92 taikymo (byla TREN/AMA/11/03 – Vokietijos priemonės dėl artėjimo prie Ciuricho oro uosto) (OL L 4, 2004, p. 13, toliau – skundžiamas sprendimas), kurio rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

[Vokietijos Federacinė Respublika] gali toliau taikyti 213 [ĮR] su pirmaisiais pakeitimais, padarytais 2003 m. balandžio 4 d.

2 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai.“

24      Skundžiamo sprendimo motyvuose Komisija pirmiausia konstatuoja, kad susitarimo 18 straipsnio 2 dalimi srityje, kuriai taikomas šis susitarimas, jai suteikti Reglamento Nr. 2408/92 8 ir 9 straipsniuose numatyti įgaliojimai. Tačiau dėl specifinės susitarimo taikymo srities šie įgaliojimai apima tik skrydžių tarp Šveicarijos Konfederacijos ir Bendrijos teises, bet neapima Bendrijos ar Šveicarijos vidaus skrydžių arba skrydžių tarp Šveicarijos ar Bendrijos ir trečiųjų šalių.

25      Paskui Komisija nurodo, kad jau kelis kartus jai yra tekę taikyti 8 straipsnį situacijose, kurios buvo susijusios tik su Bendrija, ir kad ji nagrinėjo šių situacijų atitiktį, pirma, bendriesiems laisvo paslaugų teikimo, t. y. nediskriminavimo ir proporcingumo, principams ir, antra, kitoms Bendrijos teisės nuostatoms. Šiuo atžvilgiu patikslindama ji nurodo, kad laisvą paslaugų teikimą ribojančios priemonės gali būti leistinos pagal Reglamento Nr. 2408/92 nuostatas tik jeigu jos yra pateisinamos ir, be kita ko, proporcingos tikslams, kuriais buvo priimtos.

26      Komisija nurodo, kad, nesant aiškaus skundo teisinio pagrindo, ji nagrinės Vokietijos priemones pagal, be kita ko, Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2–4 dalis ir 9 straipsnį. Ji pabrėžia, kad 213 ĮR yra paskelbta nacionalinė veiklos taisyklė, susijusi su sauga ir aplinkos apsauga, kuri, kaip tokia, patenka į Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Komisija papildomai nurodo, kad Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2–4 dalimis reikia vadovautis atsižvelgiant į susitarimą bei reglamentą ir jų tikslus. Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalimi Komisijai galios suteiktos tik dėl priemonių, susijusių su oro transporto operacijomis, t. y. „tais atvejais, kai gali būti daromas poveikis oro paslaugoms“ susitarimo 18 straipsnio 2 dalyje pavartota prasme.

27      Toliau Komisija tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 3 dalį valstybė narė gali imtis veiksmų tik jei nė viena suinteresuota valstybė narė ar Komisija jos neužginčijo per vieną mėnesį nuo informacijos iš veiksmų norinčios imtis valstybės gavimo dienos. Šis pranešimas turi būti pateiktas bent prieš tris mėnesius iki ketinamos imtis priemonės taikymo. Kadangi Vokietijos institucijos nepranešė apie jokias priemones, Komisija daro išvadą, kad ji negali taikyti 9 straipsnio Vokietijos priimtoms veiklos taisyklėms nagrinėti. Komisija nurodo, kad dėl šios priežasties Vokietijos priemones ji nagrinės Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu.

28      Dėl nediskriminavimo principo Komisija teigia, kad vadovaujantis susitarimo 3 straipsniu jis aiškiai taikomas nagrinėjamam atvejui.

29      Šiuo klausimu Komisija konstatuoja, kad tarp oro transporto vežėjų šiuo metu paplitusi žvaigždinė tinklo naudojimo sistema. Pagal šią sistemą jų paslaugų skvarba gali siekti visą oro transporto vežėjų aptarnaujamą rinką, nes paslaugos teikiamos tarp bet kurių dviejų oro uostų, aptarnaujamų per tarpinį centrinį oro uostą, todėl nepatiriama su tiesioginiais skrydžiais tarp dviejų oro uostų susijusių išlaidų. Oro transporto vežėjai, kurie pasirenka tam tikrą oro uostą kaip perskirstymo punktą, paprastai užima labai didelę šio oro uosto eismo dalį. Todėl Komisija mano, kad bet koks apribojimas turi daugiau įtakos šiame oro uoste dominuojančiam vežėjui nei jo konkurentams. Šis skirtingas poveikis savaime neatrodo esantis diskriminacija.

30      Tokią pačią išvadą Komisija daro ir dėl netiesioginės diskriminacijos. Kad egzistuotų tokia diskriminacija, iš skrydžių, patenkančių į susitarimo taikymo sritį, t. y. tik tarp Bendrijos ir Šveicarijos vykdomų skrydžių, Vokietijos priimtų priemonių didžiausias poveikis turėtų būti tiems skrydžiams, kuriuos vykdo Šveicarijos vežėjai. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra Vokietijos priemonėmis nustatytomis valandomis vykdomų skrydžių atveju, nes tiek Šveicarijos, tiek Bendrijos vežėjams poveikis yra visiškai proporcingas tai jų vykdomų skrydžių daliai, kuri patenka į susitarimo taikymo sritį, taigi visiems skrydžiams tarp Bendrijos ir Šveicarijos poveikis yra vienodas ir nepriklauso nuo vežėjo nacionalinės priklausomybės. Todėl Vokietijos priemonės negali būti laikomos diskriminacinėmis.

31      Net darant prielaidą, kad Ciuricho oro uostas diskriminuojamas Vokietijos oro uostų atžvilgiu arba kad atitinkamos Šveicarijos dalies gyventojai diskriminuojami atitinkamos Vokietijos teritorijos gyventojų atžvilgiu, ši diskriminacija nepatenka į analizės, kurią Komisija turi atlikti šiuo atveju, apimtį.

32      Komisija konstatuoja, kad, priešingai nei nediskriminavimo principas, proporcingumo principas nėra paminėtas susitarime. Ji mano, kad susitarime numatytas paprasčiausias pasikeitimas skrydžių teisėmis, todėl jame neįtvirtintas laisvas paslaugų teikimas, kaip jis suprantamas pagal EB 49 ir 51 straipsnius. Tačiau atsižvelgusi į tai, kad proporcingumo principas buvo taikytas ankstesnėse situacijose, ir susitarimo nuostatų daugiaprasmiškumą ji nusprendė subsidiariai išnagrinėti, ar prireikus nagrinėjamai situacijai taikyti proporcingumo principą, jo paisyta atitinkamomis Vokietijos priemonėmis.

33      Savo analizę Komisija pradeda pažymėdama, kad proporcingumo principas nėra kriterijus, kurį ji turėtų taikyti pagal susitarimą, ir kad 2001 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑361/98, Rink. p. I‑385, toliau – Sprendimas Malpensa) nebuvo pateiktas Bendrijos–Šveicarijos oro transporto komitetui, numatytam susitarimo 21 straipsnio 1 dalyje (toliau – Jungtinis komitetas), ar šio komiteto išnagrinėtas, todėl juo negalima vadovautis aiškinant susitarimą.

34      Komisija mano, kad Vokietijos priemonės nėra neproporcingos. Ilgai trukusios derybos tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos patvirtina, kad tokios priemonės iš tiesų yra reikalingos, nors Šveicarijos Konfederacija tvirtina, kad Vokietijos teritorijoje sukeliamo garso lygiai neviršija akustinėms emisijoms taikomų ribinių verčių. Valstybės narės iš principo yra laisvos imtis priemonių siekdamos sumažinti triukšmo lygį labiau nei atsižvelgiant į vietos aplinkybes nustatytas ribas. Be to, Komisija nurodo, kad Vokietijos teritorija, virš kurios praskrenda prie Ciuricho artėjantys orlaiviai, yra svarbus turistinis regionas ir todėl ypač jautri garso emisijoms.

35      Komisija papildomai nurodo, kad Vokietijos Federacinė Respublika neturi jurisdikcijos Ciuricho oro uostui, nes jis yra Šveicarijos teritorijoje. Tik Šveicarijos Konfederacija turi reikiamą galią imtis tokių priemonių, įskaitant būtinų prietaisų įrengimą. Komisija pabrėžia, kad vienas iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos derybų tikslų buvo užtikrinti, kad pastaroji imtųsi būtinų priemonių, kurios jai prieinamos ir kurių ji nesiėmė per pastaruosius 20 metų.

36      Komisija nepritaria Šveicarijos Konfederacijos argumentui, kad iki Vokietijos priemonių įvedimo buvę Ciuricho oro uosto pajėgumai, t. y. maksimalus skrydžių skaičius, reikšmingai sumažės. Net nesant Vokietijos priemonių, vidutinis sistemos, taikomos skrydžiams nuo 21 iki 7 valandos, pajėgumas yra tik 25 tūpimai ir kilimai. Komisija mano, jog tikėtina, kad poveikis atsiras nebent trijų valandų laikotarpiui savaitgaliais ir valstybinių švenčių dienomis.

37      Dėl galimybės triukšmo lygį sumažinti ne tokiomis griežtomis priemonėmis Komisija nurodo, kad Vokietijos Federacinė Respublika tokių galimybių neturi.

38      Remdamasi turima informacija Komisija daro išvadą, kad net jei nagrinėjamu atveju būtų taikomas proporcingumo principas, o ji taip nemano, jis nebūtų užkirtęs kelio įvesti ginčijamas Vokietijos priemones.

39      Dėl šių priemonių atitikties kitoms susitarimo nuostatoms Komisija teigia neturinti galios nagrinėti galimų susitarimo pažeidimų, kurie nepatenka į susitarimo 18 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu pateiktą apibrėžtį.

40      Kaip papildomą argumentą Komisija nurodo, jog Šveicarijos teiginys apie tai, kad 213 ĮR pažeidžia susitarimo 17 straipsnį, taip pat nėra svarbus, nes Vokietijos Federacinė Respublika nėra susitarimo šalis, todėl jai ši nuostata netaikoma.

41      Komisija, be kita ko, mano, kad su Direktyva 2002/30 susijęs argumentas taip pat nėra svarbus. Direktyva 2002/30 priimta vėliau nei sudarytas susitarimas, todėl Jungtinis komitetas dėl jos turėjo priimti sprendimą Susitarimo dėl oro transporto 23 straipsnyje numatyta tvarka, kad ji galėtų būti taikoma siekiant susitarimo tikslų, tačiau to neatlikta, priešingai nei Šveicarijos Konfederacija nurodo 2003 m. spalio 21 d. laiške. Komisija pabrėžia, jog net jei ši direktyva būtų buvusi įtraukta į susitarimą, jos 4 straipsnyje minima, kad valstybės narės patvirtina subalansuotą požiūrį į triukšmo problemų savo teritorijose esančiuose oro uostuose sprendimą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

42      Pareiškimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2004 m. vasario 13 d. ir kuris užregistruotas numeriu C‑70/04, Šveicarijos Konfederacija pareiškė šį ieškinį.

43      2004 m. liepos 21 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas leido Vokietijos Federacinei Respublikai įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

44      2005 m. liepos 14 d. Nutartimi Šveicarijos Konfederacija prieš Komisiją (C‑70/04, nepaskelbta Rinkinyje) Teisingumo Teismas perdavė šią bylą nagrinėti Pirmosios instancijos teismui. Šioje nutartyje (21 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, jog darant prielaidą, kad Šveicarijos Konfederacija prilygintina valstybei narei, reikia konstatuoti, kad jurisdikciją pirmąja instancija nagrinėti valstybių narių ieškinius dėl Komisijos sprendimo turi Pirmosios instancijos teismas, nes tai ieškinys pagal EB 230 straipsnį, kuris, vertinant pagal EB 225 straipsnį, nėra priskirtas specializuoto teismo jurisdikcijai ir nepatenka į Teisingumo Teismo išimtinės jurisdikcijos sritį, numatytą jo Statuto su pakeitimais, padarytais 2004 m. balandžio 26 d. Tarybos sprendimu 2004/407/EB, Euratomas, iš dalies keičiančiu Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 51 ir 54 straipsnius (OL L 132, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 5 t., p. 85), 51 straipsnyje.

45      Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo (22 punktas), kad jei Šveicarijos Konfederacija, atsižvelgiant į specifinį susitarimo dėl oro transporto kontekstą, būtų prilyginta ne valstybei narei, o juridiniam asmeniui EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme, šioje sutarties nuostatoje nurodytas sąlygas atitinkančio ieškinio nagrinėjimas pirmąja instancija taip pat būtų teismingas Pirmosios instancijos teismui, todėl jį reikia perduoti šiam teismui remiantis Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio antra pastraipa.

46      Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad bet kuriuo atveju ieškinys pirmąja instancija turi būti reiškiamas Pirmosios instancijos teisme, remiantis arba Sprendimu 2004/407, arba Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio antra pastraipa.

47      2006 m. liepos 7 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismas patenkino Landkreis Waldshut (Valdshuto rajonas) prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. Landkreis Waldshut yra prie Šveicarijos sienos esantis Vokietijos regionas, virš kurio skraido prie Ciuricho oro uosto artėjantys orlaiviai ir kurį nuo triukšmo siekiama apsaugoti skundžiamu sprendimu.

48      Pasikeitus šio teismo kolegijų sudėčiai, teisėjas pranešėjas paskirtas į penktąją kolegiją, kuriai dėl to perduota nagrinėti šią bylą.

49      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. 2009 m. rugsėjo 9 d. posėdyje išklausytos šalių kalbos ir jų atsakymai į teismo pateiktus klausimus.

50      Šveicarijos Konfederacija teismo prašo:

–        pripažinti skundžiamą sprendimą niekiniu,

–        priteisti iš Komisijos ir Landkreis Waldshut bylinėjimosi išlaidas.

51      Komisija teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Šveicarijos Konfederacijos bylinėjimosi išlaidas.

52      Vokietijos Federacinė Respublika prašo teismo atmesti ieškinį.

53      Landkreis Waldshut prašo teismo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Šveicarijos Konfederacijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant neteismines.

 Dėl teisės

54      Iš pradžių reikia pažymėti, kad savo įstojimo į bylą paaiškinime Landkreis Waldshut prašė teismo savo iniciatyva išnagrinėti ieškinio priimtinumą ir pripažinti jį nepriimtinu, be kita ko, tuo pagrindu, kad Šveicarijos Konfederacija negali būti prilyginta Bendrijos valstybei narei ir kad skundžiamas sprendimas su ja nei tiesiogiai, nei konkrečiai nesusijęs.

55      Tačiau nagrinėjamu atveju nėra reikalo nagrinėti šio ieškinio priimtinumo klausimo, nes jį bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip nepagrįstą (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Boehringer, C‑23/00 P, Rink. p. I‑1873, 52 punktą ir 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑233/02, Rink. p. I‑2759, 26 punktą).

56      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad grįsdama savo ieškinį Šveicarijos Konfederacija nurodė iš esmės tris pagrindus. Pirmasis yra jos teisės į gynybą pažeidimas. Antrasis yra Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio pažeidimas. Trečiasis yra vienodo vertinimo, proporcingumo ir laisvo paslaugų teikimo oro transporto sektoriuje principų bei susitarimo 17 straipsnyje numatytos pareigos lojaliai bendradarbiauti pažeidimas.

 Dėl pirmojo pagrindo, kad pažeista Šveicarijos Konfederacijos teisė į gynybą

 Šalių argumentai

57      Šveicarijos Konfederacija nurodo, kad Komisija pažeidė jos teisę būti išklausytai prieš priimant skundžiamą sprendimą, nes skyrė jai tik penkias darbo dienas pastaboms dėl Vokietijos Federacinei Respublikai skirto pranešimo apie kaltinimus pateikti. Dėl tokio trumpo termino Šveicarijos Konfederacija negalėjo išsamiai išnagrinėti Komisijos argumentų ir veiksmingai apginti savo požiūrį. Savo teisės į gynybą pažeidimą Šveicarijos Konfederacija nurodė ir savo pastabose dėl pranešimo apie kaltinimus. Tokį trumpą terminą Šveicarijos Konfederacijos pastaboms dėl pranešimo apie kaltinimus pateikti juo sunkiau suprasti dėl to, kad Komisija nepripažino šios bylos ypač skubia.

58      Komisija ir į bylą įstojusios šalys Šveicarijos Konfederacijos argumentams nepritaria.

 Teismo vertinimas

59      Reikia priminti, kad Šveicarijos Konfederacija yra skundo, kurio pagrindu parengtas pranešimas apie kaltinimus, o vėliau ir skundžiamas sprendimas, autorė, o šis sprendimas skirtas ne jai, bet Vokietijos Federacinei Respublikai.

60      Darant prielaidą, kad vien dėl atitinkamo skundo autorystės Šveicarijos Konfederacija įgyja teisę būti išklausyta dėl pranešimo apie kaltinimus, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamoje situacijoje ši teisė nebuvo pažeista.

61      Reikia pripažinti, kad penkios darbo dienos, Komisijos skirtos Šveicarijos Konfederacijai pateikti savo pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus, atrodo palyginti trumpas terminas.

62      Tačiau prieš pasibaigiant šiam terminui Šveicarijos Konfederacija sugebėjo pateikti vienuolika puslapių pastabų dėl pranešimo apie kaltinimus ir dar trylika puslapių pastabų dėl 20 punkte minėto 2003 m. rugpjūčio 28 d. Vokietijos institucijų laiško.

63      Savo dokumento, kuriame pateiktos pastabos dėl pranešimo apie kaltinimus, įvade Šveicarijos Konfederacija kaltina Komisiją, kad ši pažeidė jos teisę į gynybą, nustačiusi per trumpą terminą. Taip pat ji nurodo, kad negali išanalizuoti visų pranešimo apie kaltinimus keliamų klausimų, todėl apsiribos kai kuriomis jai svarbiausiomis temomis.

64      Tačiau savo ieškinyje Šveicarijos Konfederacija mini pažeistą teisę į gynybą tik apskritai, nenurodydama jokių kitų klausimų, kurie dėl šioms pastaboms pateikti skirto trumpo termino liko neaptarti pastabose dėl pranešimo apie kaltinimus.

65      Be to, reikia pažymėti, kad savo požiūrį į pranešimą apie kaltinimus Šveicarijos Konfederacija turėjo galimybę pristatyti 2003 m. lapkričio 4 d. įvykusiame konsultacinio komiteto „Patekimas į rinką (oro transportas)“ posėdyje.

66      Galiausiai iš bylos medžiagos matyti ir to, beje, Šveicarijos Konfederacija netvirtina, jog ji Komisijos prašė pratęsti šį terminą.

67      Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad šį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo, kad pažeistas Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnis

 Šalių argumentai

68      Šveicarijos Konfederacija nurodo, kad skundžiamame sprendime Komisija nusprendė, jog reikia nagrinėti tik Vokietijos priemonių atitiktį Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2 ir 3 dalims. Taip ji atmetė galimybę taikyti to paties reglamento 9 straipsnio 3 dalį aplinkybei, kad Vokietijos institucijos jos neinformavo apie minėtų priemonių įgyvendinimą.

69      Komisija, susiejusi Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio taikymą su valstybės pranešimu apie priemones, kurių ši ėmėsi, leidžia šiai valstybei pačiai pasirinkti savo elgesio vertinimo kriterijus. Be kita ko, iš skundžiamo sprendimo 12 konstatuojamosios dalies neva matyti, kad, priešingai nei nurodyta to paties sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje, nagrinėjamu atveju Vokietijos Federacinė Respublika informavo Komisiją apie antrąjį 213 ĮR pakeitimą.

70      Šveicarijos Konfederacija mano, kad Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnis yra lex specialis to paties reglamento 8 straipsnio atžvilgiu. Ji mano, kad ginčijamos Vokietijos priemonės patenka į šio 9 straipsnio taikymo sritį, nes yra tyčinis galimybės skristi Vokietijos oro erdve artinantis prie Ciuricho oro uosto apribojimas ir todėl praktiškai prilygsta skrydžių teisių ribojimui.

71      Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos tokių priemonių priėmimo sąlygos neva neįvykdytos, o Vokietijos Federacinė Respublika neva nesilaikė šio straipsnio 3 dalyje numatytos informavimo apie priimtas priemones procedūros. Be to, šių priemonių poveikis Šveicarijos aviakompanijai Swiss yra neproporcingas, taigi jos yra diskriminacinės. Todėl, kadangi skundžiamu sprendimu daroma išvada, kad Vokietijos Federacinė Respublika gali toliau taikyti savo priemones, jis priimtas pažeidžiant Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnį.

72      Dublike Šveicarijos Konfederacija papildomai nurodė, jog Komisija gina ne skundžiamame sprendime nurodytą savo teiginį, kad Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnis netaikytinas ginčijamoms Vokietijos priemonėms, nes Vokietijos institucijos apie jas neinformavo, bet kitą teiginį, kad ši nuostata taikoma tik tokiems apribojimams, kuriais būtų siekiama išspręsti rimtas problemas, susijusias ne tik su patekimu į rinką. Šveicarijos Konfederacija mano, kad tai naujas motyvas, kurio nėra skundžiamame sprendime. Šio sprendimo motyvų keitimas vykstant teisminiam nagrinėjimui neleistinas. Be to, šis motyvų keitimas patvirtina aplinkybę, kad skundžiamo sprendimo motyvų nepakanka paaiškinti, kodėl Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnis netaikytinas ginčijamoms Vokietijos priemonėms.

73      Komisija ir į bylą įstojusios šalys Šveicarijos Konfederacijos argumentams nepritaria.

 Teismo vertinimas

74      Reikia priminti, jog Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naudojimasis skrydžių teisėmis, apibrėžtomis šio reglamento 2 straipsnio f punkte, reglamentuojamas nacionalinėmis veiklos taisyklėmis, susijusiomis su sauga, aplinkos apsauga ir laiko tarpsnių paskirstymu. Reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva Komisija nagrinėja, ar konkrečiai valstybės narės priemonei taikytina, be kita ko, šio straipsnio 2 dalis, ir sprendžia, ar ši valstybė gali toliau taikyti šią priemonę.

75      Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnyje numatyta specifiškesnė veiklos taisyklių rūšis, taikytina naudojantis pirma apibrėžtomis skrydžių teisėmis, t. y. veiklos taisyklės, kuriomis nustatomos naudojimosi skrydžių teisėmis sąlygos, ribojamas naudojimasis skrydžių teisėmis arba atsisakoma jas suteikti. Iš šios Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnyje numatytų priemonių apibrėžties matyti, kad tai iš esmės yra taisyklės, kuriose įtvirtintas draudimas, bent jau sąlyginis arba dalinis, naudotis skrydžių teisėmis.

76      Kaip teisingai pastebėjo Šveicarijos Konfederacija, Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnis yra lex specialis to paties reglamento 8 straipsnio atžvilgiu, nes 9 straipsnis taikomas tik daliai 8 straipsnyje nurodytų priemonių ir jas susieja su papildomomis sąlygomis, nenumatytomis 8 straipsnyje.

77      Valstybė narė gali taikyti Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 dalyje numatytas priemones tik jei įvykdytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos sąlygos ir, be to, jei atitinkama valstybė narė įvykdė to paties straipsnio 3 dalyje jai nustatytą pareigą bent tris mėnesius iki tokių priemonių taikymo pradžios informuoti kitas valstybes nares ir Komisiją apie būtinybę jas taikyti.

78      Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 4 dalis tampa taikytina tik tuo atveju, jei tokia valstybės narės, ketinančios pradėti taikyti atitinkamas priemones, informacija pateikiama kitoms valstybėms narėms ir Komisijai. Šioje nuostatoje numatyta atitinkamų priemonių atitikties Reglamentui Nr. 2408/92 ir apskritai Bendrijos teisei nagrinėjimas, kurį Komisija atlieka valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva.

79      Priešingu atveju, t. y. nepateikus tokios informacijos, atitinkama valstybė negali taikyti atitinkamų priemonių, net jei įvykdytos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos jų priėmimo sąlygos.

80      Jei atitinkama valstybė narė vis dėlto taiko tokias priemones, Komisija turi teisę nagrinėti jas remdamasi ne Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 4 dalimi, kurios taikymo sąlygos tokiu atveju neįvykdytos, bet to paties reglamento 8 straipsnio 3 dalimi. Šio sprendimo 76 punkte minėta, jog Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnyje nurodytos priemonės sudaro specifinę to paties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių rūšį, todėl joms taikytinas ir šis straipsnis.

81      Be to, reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai valstybė narė taiko Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 dalyje minimas priemones nesilaikydama to paties straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros, nagrinėjant šias priemones pagal Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalį negali būti daroma išvada, kad atitinkama valstybė narė negali toliau jų taikyti (žr. 80 punktą).

82      Pirma, reikia konstatuoti, kad apie priemones, dėl kurių priimtas skundžiamas sprendimas, nepranešta Komisijai. Iš skundžiamo sprendimo 1 straipsnio matyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika gali toliau taikyti 213 ĮR su pirmuoju pakeitimu, padarytu 2003 m. spalio 1 d., ir kad šis sprendimas neapima antrojo 213 ĮR pakeitimo, padaryto 2003 m. spalio 1 d.

83      Darytina išvada, kad net jei Vokietijos Federacinės Respublika, pateikdama Komisijai skundžiamo sprendimo 12 konstatuojamojoje dalyje minimą informaciją apie šį antrąjį pakeitimą, siekė pagal Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 3 dalį pranešti Komisijai apie būtinybę antrą kartą pakeisti 213 ĮR, tai nepaneigia skundžiamo sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje padarytos išvados, kad apie priemones, dėl kurių priimamas šis sprendimas, t. y. 213 ĮR su pirmuoju pakeitimu, Komisija nebuvo informuota pagal Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnį.

84      Dėl Šveicarijos Konfederacijos argumento apie vykstant teisminiam nagrinėjimui tariamai pakeistus skundžiamo sprendimo motyvus, o tai neva patvirtina skundžiamo sprendimo motyvų nepakankamumą (žr. 72 punktą), pakanka pažymėti, kad iš pateiktų pastabų matyti, jog skundžiamo sprendimo išvada, kad informacija apie atitinkamas Vokietijos priemones nebuvo pateikta Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, yra pakankamas motyvas pateisinti šių priemonių nenagrinėjimą pagal to paties straipsnio 4 dalį. Be to, atsiliepime į ieškinį Komisijos pateiktais paaiškinimais apie į šio straipsnio taikymo sritį patenkančias priemones siekiama tik atsakyti į atitinkamą ieškinio kaltinimą, todėl jie negali būti prilyginti minėto sprendimo motyvų pakeitimui vykstant teisminiam nagrinėjimui.

85      Antra, Šveicarijos Konfederacijos argumentas, kad Komisija padarė teisės klaidą nepripažinusi, jog ginčijamos Vokietijos priemonės priskirtinos Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 dalyje nurodytosioms, ir todėl Vokietijos Federacinė Respublika negali toliau jų taikyti, nes nesilaikė to paties straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros, taip pat yra nepagrįstas.

86      Kaip matyti iš kartu skaitomų skundžiamo sprendimo 1–6 ir 44 konstatuojamųjų dalių, ginčijamu Vokietijos priemonių taikymo valandomis nedraudžiama naudotis Vokietijos oro erdve skrydžiams iš Ciuricho oro uosto arba į jį.

87      Šiomis priemonėmis iš esmės siekiama, kad jų taikymo valandomis virš Vokietijos teritorijos dalies, esančios netoli Šveicarijos sienos, nebūtų skraidoma nedideliame aukštyje (skundžiamo sprendimo 6 konstatuojamoji dalis), tačiau lieka galimybė perskristi šią teritoriją didesniame aukštyje. Taigi, kaip skundžiamo sprendimo 44 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, o Šveicarijos Konfederacija neprieštaravo, šios priemonės yra paprasčiausias atitinkamų skrydžių trajektorijos kylant iš Ciuricho oro uosto ar tūpiant į jį pakeitimas.

88      Net jei dėl šių priemonių sumažėtų Ciuricho oro uosto pajėgumas ir dėl to jos galėtų būti laikomos ribojančiomis, jos, priešingai nei teigia Šveicarijos Konfederacija, nepatenka į Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Kaip jau minėta (žr. 75 punktą), šioje nuostatoje numatytoms priemonėms būdinga tai, kad jos neatsiejamos nuo skrydžių draudimo, net jei jis yra tik sąlyginis arba dalinis.

89      Šiuo atžvilgiu taip pat reikia nurodyti, kad jei valstybė reikalauja laikytis jos nacionalinių, regioninių ar vietos veiklos taisyklių, susijusių, be kita ko, su aplinkos apsauga, gauti leidimą naudotis Reglamente Nr. 2408/92 apibrėžtomis skrydžių teisėmis, nereiškia, kad nustatoma naudojimosi šiomis teisėmis sąlyga, nereiškia, kad nustatoma naudojimosi šiomis teisėmis sąlyga šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme. Priešingu atveju šio reglamento 8 straipsnio 2 dalis visiškai netektų prasmės. Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 dalyje veikiau nurodytos sąlygos, kuriomis naudojimasis skrydžių teisėmis susiejamas su kitomis aplinkybėmis nei paprasčiausias paskelbtų nacionalinių, regioninių ar vietos taisyklių laikymasis. Taigi sąlygų, patenkančių į Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, pavyzdys yra reikalavimas įrodyti pasiūlyto naujo oro maršruto komercinį pagrįstumą arba šiuo maršrutu egzistuojantį nepakankamą susisiekimą kitomis transporto rūšimis.

90      Todėl Komisija nepadarė teisės klaidos nepripažinusi, jog ginčijamos Vokietijos priemonės patenka į Reglamento Nr. 2408/92 9 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

91      Darytina išvada, kad šis pagrindas yra nepagrįstas ir jį reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo, kad buvo pažeisti, pirma, vienodo vertinimo, proporcingumo ir laisvo paslaugų teikimo oro transporto sektoriuje principai ir, antra, susitarimo 17 straipsnyje numatyta pareiga lojaliai bendradarbiauti

 Šalių argumentai

92      Pirma, Šveicarijos Konfederacija kaltina Komisiją pažeidus vienodo vertinimo principą. Šiuo atžvilgiu ji pirmiausia nurodo, kad skundžiamo sprendimo 40 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė klaidą nuspręsdama, kad hipotetinė Ciuricho oro uosto arba jo apylinkių gyventojų diskriminacija nepatenka į susitarimo taikymo sritį. Šveicarijos Konfederacija mano, kad Ciuricho oro uosto ir jo apylinkių gyventojų interesai yra su oro transportu „tiesiogiai susijusi tema“ ir todėl patenka į susitarimo taikymo sritį vadovaujantis jo 2 straipsnio formuluote. Be to, Komisijos vaidmuo taikant susitarimą neribojamas susitarimo 18 straipsnio 2 dalies nurodytų galių įgyvendinimu. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, Komisija yra atsakinga už šio susitarimo taikymą Bendrijos teritorijoje.

93      Šveicarijos Konfederacija taip pat nurodo, kad Reglamento Nr. 2408/92 pagrindu priimant priemonę, kuria siekiama užtikrinti patekimą į oro transporto rinką, būtina atsižvelgti ne tik į aviakompanijų interesus, bet ir į kitų grupių, kurias ši priemonė gali paveikti, teises ir interesus. Aplinkybė, kad ginčijamas Vokietijos priemones pati Komisija pateisino nurodydama netoli Ciuricho oro uosto esančio Vokietijos regiono turizmo sektoriaus interesus, tik patvirtina šį teiginį.

94      Šveicarijos Konfederacija daro išvadą, kad Komisija turėjo palyginti ginčijamas Vokietijos priemones, susijusias su Ciuricho oro uostu, su priemonėmis, kurias Vokietijos Federacinė Respublika priėmė savo pačios oro uostų, visų pirma Miuncheno (Vokietija) ir Frankfurto prie Maino (Vokietija), atžvilgiu, juo labiau kad laisvas patekimas į oro uostą yra būtina sąlyga, kad aviakompanijos galėtų įgyvendinti skrydžių teises.

95      Toks palyginimas būtų atskleidęs, kad Ciuricho oro uosto atžvilgiu priimtos Vokietijos Federacinės Respublikos priemonės yra daug griežtesnės nei priimtos Vokietijos oro uostų, visų pirma Miuncheno ir Frankfurto prie Maino, atžvilgiu. Vokietijos teisė neva draudžia priimti analogiškas priemones Vokietijos oro uostams.

96      Antra, Šveicarijos Konfederacija ginčija skundžiamo sprendimo išvadą, kad ginčijamos Vokietijos priemonės nelemia netiesioginės Šveicarijos aviakompanijos Swiss diskriminacijos. Šiuo klausimu ji nurodo, kad ginčijamos Vokietijos priemonės yra labiausiai ir neproporcingai nenaudingos šiai aviakompanijai, dėl kurios net skundžiamame sprendime nurodyta, jog ji Ciuricho oro uostą pasirinkusi kaip savo žvaigždinės tinklo naudojimo sistemos perskirstymo punktą. Aplinkybė, kad jokių analogiškų priemonių nesiimta Miuncheno ir Frankfurto prie Maino oro uostų, kuriuos kaip savo žvaigždinės tinklo sistemos perskirstymo punktus pasirinkusi Vokietijos aviakompanija Lufthansa, patvirtina ginčijamų priemonių diskriminacinį pobūdį.

97      Trečia, Šveicarijos Konfederacija ginčija skundžiamo sprendimo teiginį (42 konstatuojamoji dalis), pagal kurį ginčijamos Vokietijos priemonės dėl triukšmo būtinos svarbiam turistiniam regionui apsaugoti. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, jog vien tai, kad ji vedė derybas su Vokietijos Federacine Respublika, dar neįrodo, kad ginčijamos priemonės yra teisiškai būtinos. Šveicarijos Konfederacija dalyvavo šiose derybos politiniais, bet ne teisiniais sumetimais.

98      Be to, Komisija nepatikrino, ar Vokietijos teritorijos dalies, kuriai apsaugoti skirtos ginčijamos priemonės, triukšmo lygis pateisina tokių priemonių priėmimą. Šveicarijos Konfederacija tvirtina, kad kartu su skundu ji pateikė išsamius Šveicarijos Laboratoire d’essai de matériaux et de recherches (Bandymų su medžiagomis ir tyrimų laboratorija, toliau – EMPA) skaičiavimus, kurie patvirtina, jog taip nėra nagrinėjamu atveju. Skunde ji taip pat pabrėžė, kad dauguma virš Vokietijos teritorijos dalies, kuriai apsaugoti skirtos ginčijamos priemonės, skrydžių vyksta tūpiant, t. y. sumažinta variklio galia, o tai kelia mažiau triukšmo. Be to, šių skrydžių maršrutas per atitinkamą teritorijos dalį eina pakankamai dideliame aukštyje. Baigiamasis tūpimo etapas 800 metrų aukštyje prasideda tik virš Reino upe einančios sienos tarp Vokietijos ir Šveicarijos.

99      Be kita ko, skundžiamu sprendimu nepaisoma fakto, kad triukšmo lygis teritorijos dalyje, kuriai apsaugoti skirtos ginčijamos priemonės, neviršija Šveicarijoje leidžiamų ribinių verčių, kurios yra griežtesnės nei Vokietijoje nustatytosios. Be to, kai kurie iš Vokietijos priemonėmis nustatytų minimalūs skrydžio aukščiai visiškai nepateisinami apsauga nuo triukšmo, nes jo visiškai nekelia net daug mažesniame aukštyje vykstantys skrydžiai.

100    Šveicarijos Konfederacija papildomai nurodo, kad vertindama ginčijamas Vokietijos priemones Komisija turėjo taikyti tokius pačius standartus, kokie nustatyti Direktyvoje 2002/30. Šioje direktyvoje daroma nuoroda į Reglamentą Nr. 2408/92 ir ji yra politinio konsensuso dėl subalansuoto požiūrio į orlaivių keliamo triukšmo valdymą pavyzdys.

101    Remdamasi šiais kriterijais Šveicarijos Konfederacija ginčija skundžiamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje nurodytus neatsižvelgimo į Direktyvą 2002/30 motyvus. 2003 m. gruodžio 3 d. Jungtinis komitetas priėmė principinį sprendimą įtraukti šią direktyvą į susitarimo sąrašą. Tiesa, Direktyva 2002/30 dar turi būti perkelta į nacionalinę teisę. Tačiau Komisija, vadovaudamasi susitarimo 17 straipsnyje įtvirtinta pareiga lojaliai bendradarbiauti ir atstovaudama Bendrijai, privalėjo atsižvelgti į šią direktyvą, kurios 7 konstatuojamąja dalimi pirmenybė teikiama toms triukšmo mažinimo priemonėms, kurios duoda maksimalią naudą aplinkai ekonomiškiausiu būdu. Tokios nėra Vokietijos priemonės, reikalaujančios labai didelių išlaidų ir lemiančios prastėjančią Šveicarijai priklausančių Ciuricho oro uosto apylinkių gyventojų aplinkos padėtį, o Vokietijos pasienio teritorijos dalies gyventojų padėtį pagerina tik minimaliai.

102    Taip pat neva būtina atmesti skundžiamo sprendimo teiginį, kad Direktyvos 2002/30 4 straipsnio 1 dalimi valstybių narių reikalaujama subalansuoto požiūrio į triukšmo valdymą tik jų teritorijose esančiuose oro uostuose. Šveicarijos Konfederacija mano, kad Europos teisės požiūriu pagrįsta valstybių narių reikalauti vadovautis tokiu pačiu požiūriu priimant priemones, kurios susijusios su kitoje valstybėje narėje esančiu oro uostu.

103    Šveicarijos Konfederacija papildomai nurodo, kad teiginys apie teritorijos dalies, kuriai apsaugoti skirtos Vokietijos priemonės, buvimą svarbiu turistiniu regionu yra pernelyg abstraktus. Iš Ciuricho oro uosto kylantys arba į jį tūpiantys orlaiviai praktiškai skrenda tik virš kelių Vokietijos pasienio seniūnijų, be to, dideliame aukštyje. Atitinkamo Vokietijos regiono turistinis sektorius turi didelės naudos iš gretimais esančio Ciuricho oro uosto. Be to, ginčijamos Vokietijos priemonės lemia daug sunkesnes pasekmes kelioms Šveicarijos teritorijos Ciuricho oro uosto apylinkių seniūnijoms, iš kurių kelios turi labai daug gyventojų.

104    Antra, Šveicarijos Konfederacija ginčija skundžiamo sprendimo išvadą (43 konstatuojamoji dalis), kad ginčijamos Vokietijos priemonės nėra neproporcingos. Šiuo punktu Šveicarijos Konfederacija nurodo, kad nors Komisija pripažino, jog Vokietijos Federacinei Respublikai nebuvo galimybių imtis švelnesnių priemonių, ji pažeidė pareigą motyvuoti, nes nenurodė, kokias kitas priemones ji išnagrinėjusi.

105    Šveicarijos Konfederacija priduria, kad galima buvo imtis kitų nei nagrinėjamos Vokietijos priemonės, pavyzdžiui, nustatyti praskrendant virš ginčijamos Vokietijos teritorijos sukeliamo triukšmo kvotą tam tikroms valandoms, kurią būtų draudžiama viršyti. Tokios nakties valandomis taikomos kvotos nuo 2002 m. vasaros įvestos Frankfurto prie Maino oro uostui.

106    Skundžiamo sprendimo teiginys, kad Vokietijos Federacinė Respublika neturi tokios jurisdikcijos Ciuricho oro uostui, nėra svarbus. Ginčijamomis priemonėmis Vokietijos Federacinė Respublika siekia primesti šio oro uosto veiklos reorganizaciją, taip uzurpuodama būtent tokią jurisdikciją. Teiginys, kad per pastaruosius dvidešimt metų Šveicarijos Konfederacija nesiėmė tinkamų priemonių, taip pat nėra nei svarbus, nei tikslus. Iš tikrųjų Šveicarijos Konfederacija visuomet leido Vokietijos seniūnijoms ir jų gyventojams dalyvauti su oro uosto koncesijos pakeitimais susijusiose apklausose.

107    Be to, skundžiamu sprendimu nepagrįstai sumažintas ginčijamų Vokietijos priemonių poveikis Ciuricho oro uosto pajėgumui. Viena vertus, skundžiamu sprendimu nepaisoma svarbių aplinkybių, kad dėl oro uosto topografijos į jį reikia tūpti iš šiaurės. Kadangi to nebeįmanoma daryti ginčyjamose Vokietijos priemonėse nurodytu laiku, oro uosto pajėgumas labai sumažėjo, t. y. susidaro spūstys, dėl kurių sutrinka sklandus oro transporto eismas ir tūpimai, numatyti nuo 6 val. iki 6 val. 30 min. ryte bei po 21 val., o valstybinių švenčių dienomis – po 8 val. 30 min.

108    Kita vertus, skundžiamame sprendime klaidingai atsižvelgta į maksimalų kilimų ir tūpimų pajėgumą, kuris yra tik teorinis. Šveicarijos Konfederacija mano, kad skundžiamame sprendime reikėjo atsižvelgti į prognozuojamą pajėgumą, kuris visuomet yra mažesnis už projektinį. Iš prognozuojamo kilimų pajėgumo matyti, kad savaitgaliais nuo 7 val. iki 8 val. ir nuo 20 val. iki 21 val. numatyta daugiau pakilimų, nei leidžia dėl ginčijamų Vokietijos priemonių sumažėję Ciuricho oro uosto pajėgumai.

109    Skundžiamame sprendime nepagrįstai tvirtinama, kad įdiegus naujas tūpimo sistemas padidėtų Ciuricho oro uosto pajėgumas. Tokia sistema tiesiog leistų taikyti kitokias artėjimo procedūras, taip pat ir blogo matomumo sąlygomis, tačiau neturėtų praktinio poveikio oro uosto naudojimo pajėgumui. Dėl skundžiamo sprendimo teiginio (47 konstatuojamoji dalis), kad pakanka pajėgumų iki ir po ginčijamų Vokietijos priemonių taikymo valandų, Šveicarijos Konfederacija teigia, kad juo nepaisoma aviakompanijų ir oro uosto poreikių. Siekiant panaudoti šiuos pajėgumus, reikėtų optimizuoti ir nustatyti tūpimų bei kilimų piko valandomis eiliškumą, o tai būtų kliūtis galimybei perkelti skrydžius į laiko tarpus prieš piko valandas arba po jų.

110    Šveicarijos Konfederacija papildomai nurodo, kad skundžiamame sprendime pajėgumų situacijos analizė nepagrįstai grindžiama vienintelės aviakompanijos Swiss skrydžių planu. Taip nepaisoma aplinkybės, kad dėl ginčijamų Vokietijos priemonių smarkiai sumažėja Ciuricho oro uosto naudojimo intensyvumas, o tai turi neigiamų pasekmių šio oro uosto praktiniam pajėgumui veikti ypatingomis situacijomis, kaip antai nepalankios meteorologinės sąlygos arba atostogų sezono pradžia, bei, vertinant abstrakčiau, jo galimybėms intensyvinti oro eismą ateityje.

111    Trečia, Šveicarijos Konfederacija kaltina Komisiją padarius teisės klaidą, nes ši neatsižvelgė į tai, kad ginčijamų Vokietijos priemonių neigiamos pasekmės Ciuricho oro uostui ir aviakompanijai Swiss yra laisvo paslaugų teikimo oro transporto sektoriuje apribojimas.

112    Šiuo punktu Šveicarijos Konfederacija ginčija skundžiamo sprendimo 35 konstatuojamosios dalies b punkte nurodytą teiginį, kad ji nedalyvauja oro transporto paslaugų vidaus rinkoje ir kad „dabartinėje susitarimo redakcijoje numatytas paprasčiausias [Šveicarijos ir Bendrijos] pasikeitimas skrydžių teisėmis“. Šis teiginys neatitinka įspūdžio, kurį Šveicarijos Konfederacija susidarė dalyvaudama derybose dėl susitarimo sudarymo. Jis taip pat prieštarauja aplinkybei, kad susitarimu siekiama tų pačių tikslų kaip ir EB ir EEE sutartimis. Be to, kaip matyti iš teismo Sprendimo Malpensa (minėtas 33 punkte), Reglamentu Nr. 2408/92 galutinai įgyvendintas laisvas paslaugų teikimas oro transporto sektoriuje.

113    Šioje vietoje Šveicarijos Konfederacija ginčija tame pačiame skundžiamo sprendimo 35 konstatuojamosios dalies b punkte nurodytą teiginį, kad Sprendimu Malpensa (minėtas 33 punkte) negalima vadovautis, nes jis yra vėlesnis už susitarimą ir nebuvo nei pateiktas Šveicarijos Konfederacijai, nei išnagrinėtas Jungtiniame komitete, kaip numatyta susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje. Šveicarijos Konfederacija mano, kad nepranešimas apie šį teismo sprendimą nepanaikina galimybės juo vadovautis, juo labiau kad pati Komisija apie jį ir turėjo pranešti. Be to, skundžiamas sprendimas šiuo klausimu yra prieštaringas, nes, viena vertus, jame remiamasi Sprendimu Malpensa (minėtas 33 punkte) siekiant pagrįsti teiginį, kad proporcingumo principas gali būti taikomas tik esant laisvam paslaugų teikimui, tačiau, kita vertus, jame nurodoma, kad šiuo teismo sprendimu negali būti vadovaujamasi.

114    Galiausiai Šveicarijos Konfederacija primena, kad skundžiamu sprendimu atmestame jos skunde ji kaltino Vokietijos Federacinę Respubliką pažeidus susitarimo 17 straipsnyje įtvirtintą pareigą lojaliai bendradarbiauti. Šios pareigos apimtis neva yra tokia pati, kokia išplaukia iš EB 10 straipsnio, todėl svarbu atsižvelgti į su šiuo straipsniu susijusią teismo praktiką. Komisija, skundžiamame sprendime neatsižvelgusi į šią Vokietijos Federacinės Respublikos pareigą, pažeidė geros valios principą.

115    Aplinkybė, kad tik Bendrija yra susitarimo šalis, nereiškia, kad ji nesukelia padarinių ir Vokietijos Federacinei Respublikai. Šią valstybę susitarimas saisto vadovaujantis EB 300 straipsnio 7 dalimi, todėl remiantis teismo praktika ji turi užtikrinti iš šio susitarimo išplaukiančių pareigų laikymąsi.

116    Aplinkybė, kad 2001 m. spalio 18 d. pasirašytas Vokietijos Federacinės Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas neratifikuotas, negali pateisinti ginčijamų Vokietijos priemonių. Šis susitarimas praktiškai yra ne laisvų derybų, bet Vokietijos Federacinės Respublikos spaudimo Šveicarijos Konfederacijai rezultatas. Be kita to, ginčijamos Vokietijos priemonės viršija ne tik tai, kas buvo numatyta šiame dvišaliame susitarime, bet ir tai, ko Vokietijos Federacinė Respublika grasino vienašališkai imtis nepavykus deryboms su Šveicarijos Konfederacija. Galiausiai Vokietijos Federacinė Respublika neva nesuteikė Šveicarijos Konfederacijai pakankamai laiko naujoms Vokietijos priemonėms įgyvendinti.

117    Komisija ir į bylą įstojusios šalys Šveicarijos Konfederacijos argumentams nepritaria.

 Teismo vertinimas

–       Dėl Komisijos neatsižvelgimo į Ciuricho oro uostą naudojančio operatoriaus ir apylinkių gyventojų teises

118    Šveicarijos Konfederacija kaltina Komisiją, kad ši, pagal Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalį nagrinėdama ginčijamas Vokietijos priemones, neatsižvelgė į teises, kurias gali turėti, pirma, Ciuricho oro uostą naudojantis subjektas ir, antra, orlaivių triukšmą patiriantys šio oro uosto apylinkių gyventojai.

119    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 2408/92 3 straipsnio 1 dalį leidimus Bendrijos oro vežėjams naudotis skrydžių teisėmis, kaip jos apibrėžtos to paties reglamento 2 straipsnio f punkte, Bendrijos maršrutuose suteikia atitinkamos valstybės narės.

120    Tačiau Reglamento Nr. 2408/92 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „naudojimasis skrydžių teisėmis turi neprieštarauti eksploatacinėms taisyklėms, susijusioms su <...> pateikimo į oro uostą sąlygomis, ir jis turi būti traktuojamas nediskriminuojant“.

121    Vadovaudamasis tokiais motyvais teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2 dalyje numatė, kad naudojimasis skrydžių teisėmis reglamentuojamas Bendrijos, nacionalinės, regioninės arba vietos veiklos taisyklėmis, susijusiomis su sauga, aplinkos apsauga ir laiko tarpsnių paskirstymu, o to paties straipsnio 3 dalimi įgaliojo Komisiją nagrinėti, kaip taikoma, be kita ko, minėta 2 dalis, bei nuspręsti, ar atitinkama valstybė narė gali toliau taikyti nagrinėjamą priemonę.

122    Iš nurodytų nuostatų ir motyvų matyti, kaip skundžiamo sprendimo 40 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, kad nagrinėjimas pagal Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalį iš esmės susijęs su priemonių pasekmėmis naudojimuisi skrydžių teisėmis Bendrijos maršrutuose. Kita vertus, į teises, kurias gali turėti oro uostus naudojantys operatoriai arba šių uostų apylinkių gyventojai, atliekant šį nagrinėjimą neatsižvelgiama.

123    Taigi Komisija nepadarė klaidos, kai pagal Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalį nagrinėdama ginčijamas Vokietijos priemones neatsižvelgė į teises, kurias galėjo turėti, pirma, oro uostus naudojantys operatoriai ir, antra, orlaivių triukšmą patiriantys šių uostų apylinkių gyventojai.

124    Kiti Šveicarijos Konfederacijos argumentai nepaneigia šios išvados.

125    Pirma, dėl susitarimo 2 straipsniu grindžiamo Šveicarijos Konfederacijos argumento reikia priminti šio straipsnio formuluotę, pagal kurią šio susitarimo ir jo priedo nuostatos taikomos tiek, kiek jos susiję su oro transportu arba su tiesiogiai su oro transportu susijusiais reikalais.

126    Taigi iš susitarimo 2 straipsnio formuluotės, būtent iš joje pavartotų žodžių „tiek, kiek <...> susiję“ matyti, kad šiuo straipsniu apibrėžiama susitarimo priede išvardytų nuostatų taikymo sritis, iš jos pašalinant atvejus, kurie nėra susiję nei su oro transportu, nei tiesiogiai su juo susijusiais reikalais. Darytina išvada, kad nei šio straipsnio tikslas, nei poveikis nėra išplėsti atitinkamų nuostatų taikymo situacijoms, kurios nepatenka į jo taikymo sritį.

127    Apskritai vienintelis Reglamento Nr. 2408/92 taikymo srities išplėtimas į susitarimu reglamentuojamą sritį yra susitarimo priede įtvirtintas Šveicarijos Konfederacijos ir joje pagrindinę veiklos vietą turinčių oro transporto vežėjų prilyginimas Bendrijos valstybėms narėms ir Bendrijos oro transporto vežėjams.

128    Išskyrus šį Reglamento Nr. 2408/92 taikymo srities išplėtimą, jis netaikomas susitarimu reglamentuojamos srities situacijoms, kurios nepatenka į Bendrijos teisės reglamentuojamą jo taikymo sritį.

129    Darytina išvada, kad net jei oro uostus naudojančių operatorių arba šių uostų apylinkių gyventojų teisės būtų, kaip kad mano Šveicarijos Konfederacija, tiesiogiai su oro transportu susiję reikalai, nei susitarimo 2 straipsnyje, nei kitoje jo nuostatoje Komisijai nenumatyta galimybė atsižvelgti į šias teises, kai Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalį ji taiko susitarimo pagrindu.

130    Antra, Šveicarijos Konfederacijos argumentą, susijusį su susitarimo 18 straipsnio 1 dalimi, taip pat reikia atmesti.

131    Šioje nuostatoje numatyta tik tai, kad Bendrija, kaip susitarimo susitariančioji šalis, yra atsakinga už tinkamą šio susitarimo vykdymą jos teritorijoje, apimančioje ir Vokietijos teritoriją. Taigi šiuo susitarimu Komisijai nesuteikiama jokių papildomų galių, kurios nebūtų numatytos susitarimo priede išvardytuose reglamentuose ir direktyvose, ar prireikus kitose Bendrijos teisės nuostatose.

132    Darytina išvada, kad susitarimo 18 straipsnio 1 dalis nagrinėjamam atvejui visiškai nesvarbi.

–       Dėl vienodo vertinimo principo pažeidimo

133    Šveicarijos Konfederacija kaltina Komisiją skundžiamu sprendimu pažeidus vienodo vertinimo principą.

134    Šveicarijos Konfederacijos motyvą, kad pažeistas Šveicarijos teritorijos Ciuricho oro uosto apylinkių gyventojų ir vienodo šį oro uostą naudojančio operatoriaus vertinimo principas, reikia iš karto atmesti. Kaip minėta šio sprendimo 127 punkte, nagrinėdama ginčijamas Vokietijos priemones Komisija neturėjo pareigos atsižvelgti į šių asmenų interesus.

135    Dėl Šveicarijos Konfederacijos argumento apie tariamą Šveicarijos oro transporto vežėjų, įskaitant aviakompanijos Swiss, diskriminaciją reikia priminti, jog skundžiamo sprendimo 35 konstatuojamosios dalies a punkte pagrįstai pripažinta, kad atsižvelgiant į susitarimo 3 straipsnį diskriminacijos draudimas „aiškiai taikomas“, kai susitarime nurodytu pagrindu priemonė nagrinėjama Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, todėl jo turi būti paisoma nagrinėjant ginčijamas Vokietijos priemones.

136    Savo nagrinėjime Komisija pirmiausia teisingai konstatavo, kad ginčijamomis Vokietijos priemonėmis oro transporto vežėjai neskirstomi pagal jų nacionalinę priklausomybę arba tapatybę (skundžiamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis). Šios išvados Šveicarijos Konfederacija neginčijo.

137    Skundžiamo sprendimo 37–39 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat išnagrinėjo galimą netiesioginę Šveicarijos oro transporto vežėjų diskriminaciją. 38 konstatuojamojoje dalyje ji pripažino, kad tarp oro transporto vežėjų paplito žvaigždinė tinklo sistema. Tokie tinklai kuriami aplink tarpinius oro uostus, kurie beveik visuomet yra tose pačiose valstybėse, kuriose įsteigti atitinkami vežėjai. Atitinkamo vežėjo žvaigždinėje tinklo sistemoje tarpiniai oro uostai yra kaip perskirstymo punktai, leidžiantys jam iš visų oro uostų, turinčių susisiekimą su tarpiniu oro uostu, siūlyti netiesioginius skrydžius su persėdimu tarpiniame oro uoste. Taip šis vežėjas gali plėsti savo skrydžių tinklą, išvengdamas tiesioginiams skrydžiams reikalingų investicijų.

138    Toje pačioje skundžiamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pripažino, kad vežėjai, kurie pasirenka oro uostą kaip jų žvaigždinės tinklo sistemos perskirstymo punktą, užima labai didelę į šį oro uostą atvykstančio arba iš jo išvykstančio eismo dalį, todėl bet koks šio oro uosto veiklos apribojimas jiems turi daug didesnių padarinių nei jų konkurentams. Tačiau Komisija mano, kad šis skirtingas poveikis savaime dar nėra diskriminacija, nes jei taip būtų, bet kurį apribojimą automatiškai reikėtų laikyti diskriminaciniu ir valstybės narės neturėtų jokios galimybės nustatyti veiklos taisyklių, kaip jos apibrėžtos Reglamento Nr. 2408/92 8 straipsnio 2 dalyje.

139    Komisija teigia (skundžiamo sprendimo 39 konstatuojamoji dalis), kad ginčijamos Vokietijos priemonės galėtų būti netiesiogine diskriminacija tik jei turėtų poveikį vien Šveicarijos vežėjų vykdomiems skrydžiams arba daugiausia jiems. Komisija nusprendė, kad taip nėra nagrinėjamu atveju, nes šios priemonės paveikė Šveicarijos ir Bendrijos vežėjus visiškai proporcingai jų vykdomų skrydžių tarp Šveicarijos ir Bendrijos skaičiui.

140    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos, susijusios su bet kokios diskriminacijos dėl nacionalinės priklausomybės taikant Bendrijos teisę draudimu, matyti, jog vienodomis nacionalinių ir užsienio subjektų vertinimo taisyklėmis draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės arba – bendrovių atveju – buveinės vietos, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kurios, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, lemia tokį patį rezultatą (1993 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Commerzbank, C‑330/91, Rink. p. I‑4017, 14 punktas; 2002 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją C‑224/00, Rink. p. I‑2965, 15 punktas ir 2009 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo ČEZ, C‑115/08, Rink. p. I‑0000, 92 punktas).

141    Ši teismų praktika, atsižvelgiant į susitarimo 1 straipsnio 2 dalį, yra svarbi ir tais atvejais, kai Reglamentas Nr. 2408/92 taikomas susitarimo pagrindu, nes šio susitarimo 3 straipsnis iš esmės yra identiškas EB 12 straipsnio pirmai pastraipai.

142    Nagrinėjamu atveju Šveicarijos Konfederacija iš esmės teigia, kad Vokietijos Federacinė Respublika Ciuricho oro uostą, taigi ir šį oro uostą kaip savo žvaigždinio tinklo perskirstymo punktą pasirinkusią aviakompaniją Swiss, vertina kitaip nei Vokietijos oro uostus, visų pirma Miuncheno ir Frankfurto prie Maino oro uostus, kuriuos Vokietijos aviakompanija Lufthansa pasirinkusi kaip savo žvaigždinės tinklo sistemos perskirstymo punktus.

143    Darant prielaidą, kad toks skirtingas vertinimas egzistuoja, akivaizdu, kad jis nėra tiesiogiai pagrįstas atitinkamų vežėjų nacionaline priklausomybe ar jų buveinės vieta. Tačiau jis gali lemti tokį rezultatą, jei, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, Šveicarijos vežėjai, įskaitant Swiss, paprastai kaip savo žvaigždinio tinklo perskirstymo punktą pasirinks Šveicarijoje esančius oro uostus ir visų pirma Ciuricho oro uostą, todėl galimi skrydžių iš jo arba į jį apribojimai turės daug didesnį poveikį šiems vežėjams nei kitą oro uostą kaip savo žvaigždinės sistemos perskirstymo punktą pasirenkančioms aviakompanijoms.

144    Remiantis šio sprendimo 140 punkte priminta teismų praktika darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 38 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nurodytų teiginių savaime nepakanka, kad būtų atmestas galimas ginčijamų Vokietijos priemonių diskriminacinis poveikis Šveicarijos oro transporto vežėjams, įskaitant Swiss.

145    Tačiau reikia priminti, jog, remiantis ta pačia teismų praktika, nustatyta aplinkybė, kad priemone pasiekiamas toks pats rezultatas kaip ir diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės, yra nepakankama daryti išvadai apie jos neatitiktį EB 12 straipsniui arba nagrinėjamu atveju susitarimo 3 straipsniui. Dar reikia nustatyti, ar šios priemonės negalima pateisinti objektyviomis aplinkybėmis ir ar ji proporcinga siekiamam tikslui. Tik jei taip nėra, nagrinėjama priemonė turi būti laikoma draudžiama EB 12 straipsniu arba nagrinėjamu atveju – susitarimo 3 straipsniu (šiuo atžvilgiu žr. 140 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 20 punktą ir ten pat minėto Sprendimo ČEZ 108 punktą bei juose nurodytą teismų praktiką).

146    Nagrinėjamu atveju, kalbant apie galimą objektyvų tik Ciuricho oro uostui skirtų ginčijamų priemonių pateisinimą, reikia priminti, kad pagal skundžiamo sprendimo 42 konstatuojamąją dalį „prie Ciuricho oro uosto artėjančių orlaivių praskrendama Vokietijos teritorijos dalis yra svarbus turistinis regionas ir todėl ypač jautrus triukšmo emisijoms“.

147    Šveicarijos Konfederacija ginčija šį teiginį nurodydama, kad atitinkamoje teritorijoje nedaug gyventojų patiria orlaivių keliamą triukšmą. Net jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai niekaip nepaneigtų atitinkamos Vokietijos teritorijos dalies priskyrimo turistiniams regionams aplinkybės.

148    Tas pats pasakytina apie Šveicarijos Konfederacijos argumentą, neva Vokietijos regiono, esančio netoli Ciuricho oro uosto, turizmo sektorius iš šio oro uosto gauna daug naudos.

149    Šis argumentas tik patvirtina, kad atitinkama Vokietijos teritorijos dalis, dėl kurios priimtos ginčijamos priemonės, yra turistinis regionas. Dėl likusios argumento dalies pakanka nurodyti, kad Vokietijos Federacinė Respublika turi teisę imtis priemonių, kurios, jos nuomone, yra būtinos triukšmui sumažinti.

150    Taigi reikia konstatuoti, jog skundžiamo sprendimo 42 konstatuojamojoje dalyje nurodytą ir Šveicarijos Konfederacijos neužginčytą aplinkybę, kad Ciuricho oro uostas yra arti turistinio regiono, yra objektyvi aplinkybė šio sprendimo 145 punkte nurodytos teismų praktikos prasme ir pateisina ginčijamų Vokietijos priemonių priėmimą vieninteliam Ciuricho oro uostui.

151    Iš bylos medžiagos nematyti, o ir Šveicarijos Konfederacija netvirtino, kad Miuncheno ir Frankfurto prie Maino oro uostai taip pat buvo arti svarbių turistinių teritorijų.

152    Taip pat svarbu pažymėti, kad, kitaip nei Miuncheno ir Frankfurto prie Maino oro uostams, Ciuricho oro uostui Vokietijos Federacinė Respublika neturi jokios jurisdikcijos ir, norėdama sumažinti triukšmą netoli nuo šio oro uosto esančioje Vokietijos teritorijoje, negali jam nurodyti kaip nors pakeisti savo veiklą. Šis skirtumas, nurodytas skundžiamo sprendimo 43 konstatuojamojoje dalyje, yra antroji objektyvi aplinkybė, kuria galima pateisinti ginčijamų priemonių priėmimą dėl vienintelio Ciuricho oro uosto.

153    Iš nurodytų argumentų matyti tai, kas nurodyta skundžiamame sprendime, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvios aplinkybės šio sprendimo 154 punkte minėtos teismų praktikos prasme, kurios pateisina ginčijamų Vokietijos priemonių priėmimą.

154    Antra, vadovaujantis ta pačia teismų praktika reikia išnagrinėti, ar minėtos priemonės proporcingos siekiamam tikslui, t. y. sumažinti orlaivių keliamą triukšmą Vokietijos teritorijos dalyje, kurioje jos taikomos. Komisija išnagrinėjo šį klausimą skundžiamo sprendimo 41–49 konstatuojamosiose dalyse ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju taip ir yra.

155    Šveicarijos Konfederacija ginčija ir šią išvadą, visų pirma nurodydama, kad teritorijoje, kuriai skirtos ginčijamos Vokietijos priemonės, orlaivių keliamas triukšmo lygis nepateisina šių priemonių priėmimo.

156    Tačiau šiems teiginiams pagrįsti Šveicarijos Konfederacijos nurodyta EMPA ataskaita (žr. šio sprendimo 98 punktą) visiškai nepatvirtina, kad triukšmas nekelia problemų netoli Ciuricho oro uosto esančiam Vokietijos regionui. Priešingai, iš šios ataskaitos matyti, kad orlaiviai gali kelti triukšmą nuo 45 dB (nuo oro uosto pakankamai nutolusiuose punktuose) iki 70 dB (artimesniuose punktuose). Tokie garso lygiai iš tikrųjų gali kelti problemų turistiniam regionui, ypač nakties valandomis ir savaitgaliais, t. y. laikotarpiais, kuriais taikomos ginčijamos Vokietijos priemonės.

157    Dėl Šveicarijos Konfederacijos argumento, kad orlaivių keliamas triukšmas atitinkamos Vokietijos teritorijos dalyje neviršija ribinių verčių, skundžiamo sprendimo 42 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodyta, jog šiomis ribomis apibrėžti leistini, bet ne komforto lygiai, todėl valstybės narės turi teisę imtis priemonių, siekdamos nustatyti mažesnius už šias ribines vertes triukšmo lygius, ypač turistiniuose regionuose, kaip ir yra nagrinėjamu atveju.

158    Šveicarijos Konfederacijos argumentą, kad kai kurie iš ginčijamomis Vokietijos priemonėmis nustatytų minimalių skrydžio aukščių yra per dideli, o nustačius mažesnius aukščius visiškai nepadidėtų triukšmas atitinkamoje Vokietijos teritorijoje, reikia atmesti, nes Šveicarijos Konfederacija nenurodė tikslių mažesnių aukščių, kurie galėjo būti nustatyti, ir netvirtino, kad sumažinti minimalūs skrydžio aukščiai turėtų teigiamos įtakos kilimo iš Ciuricho oro uosto ar tūpimo į jį pajėgumams.

159    Šveicarijos Konfederacijos argumentą, susijusį su Direktyva 2002/30, taip pat reikia atmesti. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Šveicarijos Konfederacija nenurodė nei konkrečių šios direktyvos nuostatų, kurios neva turėjo būti taikomos nagrinėjamu atveju, nei kokie turėjo būti taikymo rezultatai. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2002/30 nenustatyta minimalių triukšmo lygių, kurie turėtų būti leidžiami, ir ja nedraudžiama priimti tokias priemones, kokias nagrinėjamu atveju priėmė Vokietijos Federacinė Respublika.

160    Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje, Direktyvos 2002/30 4 straipsniu „subalansuoto požiūrio“ valstybių narių reikalaujama tik tais atvejais, kai sprendžiamos jų pačių teritorijoje esančių oro uostų keliamo triukšmo problemos.

161    Šiuo atžvilgiu Šveicarijos Konfederacijos pateiktam argumentui, kad tokiu požiūriu turi būti vadovaujamasi, kai valstybės narės sprendžia tokias pačias ne jų teritorijoje esančių oro uostų keliamas problemas, negalima pritarti. Iš Direktyvos 2002/30 2 straipsnio g punkte pateiktos „subalansuoto požiūrio“ apibrėžties matyti, kad ja reikalaujama apsvarstyti „galimą numatyti <...> efektą“, kurį lemtų visų pirma „žemės naudojimo planavimas ir valdymas, triukšmą mažinanti naudojimo tvarka ir operacijų apribojimai“. Tačiau tai priemonės, kurių valstybė narė gali imtis tik savo teritorijoje.

162    Toliau Šveicarijos Konfederacija taip pat nurodo, kad ginčijamomis priemonėmis siekiamo tikslo, t. y. sumažinti orlaivių keliamą triukšmą atitinkamoje Vokietijos teritorijos dalyje, Vokietijos Federacinė Respublika galėtų pasiekti ne tokiomis brangiomis priemonėmis.

163    Šiuo atžvilgiu iš pradžių reikia pažymėti, jog skundžiamo sprendimo 49 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad Vokietijos Federacinė Respublika neturi kitų priemonių triukšmui iki norimo lygio sumažinti, reikia skaityti kartu su to paties sprendimo 43 konstatuojamąja dalimi. Toje konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės nurodo, kad kitos triukšmo mažinimo virš Vokietijos teritorijos priemonės, įskaitant ir Ciuricho oro uosto naudojimo tvarkos pakeitimą, priklauso Šveicarijos institucijų jurisdikcijai ir jų Vokietijos Federacinė Respublika negali imtis.

164    Teisme Šveicarijos Konfederacija nurodė tik vieną alternatyvią priemonę, t. y. nustatyti triukšmo kvotą. Tokia priemonė neva yra pigesnė ir leistų Vokietijos Federacinei Respublikai pasiekti ginčijamomis priemonėmis siekiamus tikslus, t. y. sumažinti orlaivių keliamą triukšmą Vokietijos pasienio su Šveicarija teritorijoje nakties valandomis ir savaitgaliais.

165    Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad teisme Šveicarijos Konfederacija nurodė, jog vykstant administracinei procedūrai ji jau minėjo šią priemonę, tačiau nenurodė konkretaus šį teiginį patvirtinančio dokumento iš bylos medžiagos. Komisija tvirtino priešingai, kad triukšmo kvotos idėja nebuvo svarstyta vykstant administracinei procedūrai. Teismui nepavyko nustatyti jokios nuorodos į tokią priemonę nei skunde, nei Šveicarijos Konfederacijos pastabose dėl pranešimo apie kaltinimus, kurie yra bylos medžiagos dalis.

166    Tokiomis aplinkybėmis, kadangi nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Šveicarijos Konfederacijos teiginį apie kaip alternatyvią priemonę minėtą galimybę nustatyti triukšmo kvotas, Komisijos negalima kaltinti pažeidus pareigą motyvuoti dėl to, kad ji skundžiamame sprendime nenurodė atskirų priežasčių, kodėl tokia priemonė negali atstoti ginčijamų Vokietijos priemonių.

167    Kalbant apie Šveicarijos Konfederacijos argumento, kad ginčijamų priemonių tikslus galima pasiekti nustačius triukšmo kvotas, pagrįstumą, reikia pažymėti, kad teismo posėdyje Komisija ir į bylą įstojusios šalys paaiškino, jog triukšmo kvota yra maksimali triukšmo vertė, kurios negali viršyti vidutinis visų atitinkamą oro uostą naudojančių lėktuvų keliamas triukšmas. Ši vidutinė triukšmo vertė apskaičiuojama pagal per tam tikrą laikotarpį, dažniausia per metus, nustatytas triukšmo vertes.

168    Komisija ir į bylą įstojusios šalys daro išvadą, kad nustačius triukšmo kvotą būtų neįmanoma pasiekti ginčijamų Vokietijos priemonių tikslo sumažinti atitinkamoje Vokietijos teritorijos dalyje nakties valandomis ir savaitgaliais orlaivių keliamą triukšmą, nes negalima atmesti galimybės, kad tikrinant, kaip laikomasi nustatytos kvotos, ir šiuo tikslu skaičiuojant vidutinį triukšmo lygį, galimą nakties valandų arba savaitgalių triukšmo perviršį kompensuos mažesnės kitomis valandomis ir dienomis nustatytos triukšmo vertės.

169    Teismo posėdyje Šveicarijos Konfederacija atsikirto, kad nebuvo kliūčių nustatyti triukšmo kvotas tik tam tikroms valandoms ar dienoms, nagrinėjamu atveju – nakties valandoms ir savaitgaliams.

170    Tačiau šie argumentai nepagrįsti.

171    Pirma, Šveicarijos Konfederacija nenurodė nė vieno pavyzdžio, kad tik tam tikroms paros valandoms arba savaitės dienoms nustatyta triukšmo kvota praktiškai veiktų patenkinamai.

172    Antra, reikia pabrėžti, jog tik nakties valandoms ir savaitgaliams nustatyta triukšmo kvota nebūtinai yra pigesnė už ginčijamas Vokietijos priemones, juo labiau kad Šveicarijos Konfederacija net nenurodė galimo tokios kvotos dydžio.

173    Nustačius labai mažą tokios kvotos dydį, praktiškai ji lemtų tą patį rezultatą kaip ir ginčijamos Vokietijos priemonės, t. y. jos taikymo laikotarpiu į Ciuricho oro uostą atvykstantiems arba iš jo išvykstantiems orlaiviams taptų neįmanoma skristi nedideliame aukštyje virš Vokietijos teritorijos.

174    Trečia, kitaip nei nustačius minimalų skrydžio aukštį, kurio laikymąsi kompetentingos aviacijos kontrolės institucijos gali lengvai patikrinti, Šveicarijos Konfederacijos pasiūlytų triukšmo kvotų laikymosi kontrolė atrodo labai sudėtinga arba net neįmanoma.

175    Vokietijos institucijoms nepakaktų nustatyti tokias kvotas, jos dar turėtų numatyti kontrolės būdus ir reguliarius virš atitinkamos Vokietijos teritorijos skrendančių orlaivių keliamo triukšmo lygio matavimus.

176    Be to, kadangi Vokietijos Federacinės Respublikos nustatytos priemonės būtų taikomos tik tuo metu, kai lėktuvai skrenda virš Vokietijos teritorijos, matuojant triukšmą reikėtų atskirti garsą, kurį tuo momentu kelia virš Vokietijos teritorijos esantys orlaiviai, nuo to, kurį kelia Šveicarijos sieną jau kirtę lėktuvai. Tai padaryti būtų neįmanoma ar bent jau labai sudėtinga.

177    Ketvirta, net jei būtų įmanoma atlikti triukšmo kvotos laikymosi kontrolei būtinus matavimus, sunku sugalvoti sankcijas, kurias Vokietijos Federacinė Respublika galėtų taikyti siekdama užtikrinti šios kvotos laikymąsi.

178    Tais atvejais, kai orlaivis pažeidžia ginčijamomis Vokietijos priemonėmis nustatytą minimalų skrydžio aukštį, aviacijos kontrolės institucijos gali nedelsdamos imtis veiksmų padėčiai ištaisyti.

179    Tačiau kai nustatytų triukšmo kvotų laikymosi patikrinimas trunka nustatytą laiką, dažniausia vienus metus, galima viršyti kvota nustatoma tik ex post facto ir šio pažeidimo neįmanoma priskirti nei konkrečiam lėktuvui, nei konkrečiai aviakompanijai. Vadinasi, Vokietijos Federacinė Respublika neturi galimybių taikyti sankcijas, pavyzdžiui, baudą, triukšmo kvotą viršijusiam asmeniui.

180    Tokios kvotos laikymasis praktiškai gali būti užtikrintas tik bendradarbiaujant su atitinkamu oro uostu, kuris padarytų atitinkamus kilimų ir tūpimų plano pakeitimus, kad vidutinis triukšmo lygis neviršytų nustatytos kvotos. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip skundžiamo sprendimo 43 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, Vokietijos Federacinė Respublika neturi jurisdikcijos Ciuricho oro uostui ir negali iš jo reikalauti tokio bendradarbiavimo.

181    Remiantis šiais motyvais darytina išvada, kad skundžiamame sprendime prieita prie teisingos išvados, jog nekyla abejonių dėl ginčijamų Vokietijos priemonių proporcingumo, nes Vokietijos Federacinė Respublika negalėjo imtis kitų priemonių, kad sumažintų triukšmą.

182    Galiausiai Šveicarijos Konfederacijos argumentas, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstai nuvertina Vokietijos priemonių poveikį Ciuricho oro uostui, taip pat yra nepagrįstas.

183    Kadangi, kaip minėta, Vokietijos Federacinė Respublika negalėjo imtis kitų nei ginčijamos priemonių, kad sumažintų triukšmą, vien aplinkybės, kad priėmus šias priemones galėjo sumažėti Ciuricho oro uosto pajėgumas, dar negali pakakti daryti išvadą apie šių priemonių neproporcingumą.

184    Tokią išvadą apie neproporcingumą būtų galima daryti tik tuo atveju, jei Ciuricho oro uostui kiltų esminių sunkumų, kaip antai reikšmingai sumažėjęs jo pajėgumas ir dėl to visiškai panaikinti kai kurie skrydžiai.

185    Tačiau reikia konstatuoti, jog Šveicarijos Konfederacija nei nurodė, nei juo labiau įrodė, kad tokie sunkumai atsirado ar bent jau gali atsirasti.

186    Be abstrakčių teiginių apie skirtumus tarp projektinio ir prognozuojamo Ciuricho oro uosto pajėgumų bei apie tūpimų ir kilimų eiliškumo piko valandomis optimizacijos svarbą, Šveicarijos Konfederacija nurodė tik kilimo iš Ciuricho oro uosto bei tūpimo į jį kamščius trumpais dienos laikotarpiais. Tačiau tokie kamščiai, nors ir kaip trikdytų į juos pakliuvusius keleivius ir aviakompanijas, negali būti laikomi esminiais sunkumais.

187    Dėl Šveicarijos Konfederacijos argumento, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodytas aviakompanijos Swiss skrydžių planas, reikia pastebėti, kad, viena vertus, skundžiamos sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje Komisija apskritai pamini 2003 m. vasaros ir 2003–2004 m. žiemos skrydžių tvarkaraštį, apimantį visus skrydžius iš arba į Ciuricho oro uostą, ne tik tuos, kuriuos vykdo Swiss.

188    Kita vertus, Šveicarijos Konfederacija nenurodė jokių aplinkybių, kaip antai dėl ginčijamų Vokietijos priemonių panaikintus skrydžius, kurios paneigtų skundžiamo sprendimo 47 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad ginčijamų Vokietijos priemonių poveikis, atsižvelgiant į 46 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tvarkaraštį, yra labai nedidelis.

189    Darytina išvada, kad reikia atmesti Šveicarijos konfederacijos argumentus, susijusius su ginčijamų Vokietijos priemonių poveikiu Ciuricho oro uosto pajėgumui. Vadinasi, skundžiamo sprendimo išvada, kad šiomis priemonėmis nepažeidžiamas proporcingumo principas, yra pagrįsta.

190    Iš išdėstytų motyvų matyti, kad ginčijamas Vokietijos priemones pateisina objektyvios aplinkybės ir šios priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui, todėl vadovaujantis 140–145 punktuose minėta teismų praktika darytina išvada, kad Šveicarijos aviakompanijų, įskaitant Swiss, jos nediskriminuoja.

191    Be kita ko, darant prielaidą, kad, priešingai nei nurodyta 123 punkte, Komisija, nagrinėdama ginčijamas Vokietijos priemones, turėjo pareigą atsižvelgti ir į oro uosto apylinkių gyventojų bei jį naudojančių subjektų ir visų pirma Ciuricho oro uosto apylinkių gyventojų ir jį naudojančios įmonės teises, dėl tų pačių motyvų reikia daryti išvadą, kad šios priemonės nediskriminuoja ir šių asmenų.

192    Matyti, kad skundžiamame sprendime pagrįstai nepripažinta, jog Vokietijos priemonėmis pažeidžiamas susitarimo 3 straipsnyje įtvirtintas vienodo vertinimo principas.

–       Dėl laisvės teikti paslaugas oro transporto sektoriuje pažeidimo

193    Reikia priminti Šveicarijos Konfederacija nuomonę, jog skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, jo 35 konstatuojamosios dalies b punkte nusprendus, kad susitarimo taikymo srityje „nebuvo“ laisvo paslaugų teikimo ir kad todėl neatsižvelgta į ginčijamų Vokietijos priemonių keliamus apribojimus teikiant paslaugas oro transporto sektoriuje.

194    Primintina ir tai, kad akivaizdus ginčijamų Vokietijos priemonių tikslas yra sumažinti Vokietijos turistiniame regione keliamą triukšmą, o tai yra specifinis aplinkos apsaugos aspektas.

195    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką aplinkos apsauga yra vienas iš viešojo intereso imperatyvų, galinčių pateisinti EB sutartimi garantuotų pagrindinių laisvių, įskaitant paslaugų teikimo laisvės, apribojimus (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daniją, 302/86, Rink. p. 4607, 9 punktą ir 2004 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Radlberger Getränkegesellschaft ir S. Spitz, C‑309/02, Rink. p. I‑11763, 75 punktą).

196    Be teisėto tikslo, pateisinant EB sutartimi garantuotų pagrindinių laisvių apribojimą būtina, kad atitinkama priemonė būtų tinkama ja siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jį pasiekti (žr. 2008 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Renneberg (C‑527/06, Rink. p. I‑7735, 81 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

197    Tačiau primintina, kad skundžiamame sprendime Komisija subsidiariai išnagrinėjo, ar ginčijamos Vokietijos priemonės proporcingos, ir padarė pagrįstą išvadą, kad jos proporcingos siekiamam tikslui.

198    Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog Šveicarijos Konfederacijos nurodytas kaltinimas, kad skundžiamame sprendime pažeistas laisvo paslaugų teikimo principas, yra beprasmis. Net jei 193 punkte priminta skundžiamo sprendimo 35 konstatuojamosios dalies b punkto išvada būtų klaidinga, ši klaida negalėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes, kaip minėta, skundžiamame sprendime pagrįstai nuspręsta, kad ginčijamomis Vokietijos priemonėmis siekiamas tikslas susijęs su aplinkos apsauga ir jos nėra neproporcingos šiam tikslui.

199    Tas pats pasakytina ir apie kaltinimą neatsižvelgus į 33 punkte minėtą Sprendimą Malpensa. Pati Šveicarijos Konfederacija nurodė, kad jei Komisija būtų atsižvelgusi į šį sprendimą, ji būtų turėjusi išnagrinėti ir ginčijamų Vokietijos priemonių poveikį laisvei teikti paslaugas oro transporto sektoriuje. Tačiau, kaip tik ką nurodyta, toks nagrinėjimas nebūtų galėjęs lemti kitokios nei skundžiamame sprendime padarytos išvados.

–       Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pažeistos pareigos lojaliai bendradarbiauti

200    Šveicarijos Konfederacijos kaltinimą, kad Komisija neatsižvelgė į Vokietijos Federacinės Respublikos pažeistą iš susitarimo 17 straipsnio išplaukiančią pareigą lojaliai bendradarbiauti, taip pat reikia atmesti.

201    Šiuo atžvilgiu reikia priminti jau padarytą išvadą, kad ginčijamos Vokietijos priemonės neprieštarauja susitarimo 3 straipsnyje įtvirtintam vienodo vertinimo principui.

202    Be to, taip pat nuspręsta, jog net darant prielaidą, kad laisvo paslaugų teikimo principas taikomas ir susitarimo reglamentuojamoje srityje, aplinkos apsaugos tikslas pateisintų dėl ginčijamų Vokietijos priemonių galimus atsirasti šios laisvės apribojimus, taigi laisvas paslaugų teikimas neturėtų būti kliūtis taikyti šias priemones.

203    Galiausiai Šveicarijos Konfederacija nenurodė jokios kitos susitarimo nuostatos, kuri būtų kliūtis taikyti Vokietijos priemones. Todėl net jei susitarime būtų įtvirtinta Vokietijos Federacinės Respublikos, kuri nėra šio susitarimo susitariančioji šalis, pareiga lojaliai bendradarbiauti, skundžiamame sprendimo išvada, jog ši hipotetinė pareiga nebuvo pažeista, būtų visiškai pagrįsta.

204    Iš visų išdėstytų motyvų matyti, kad trečiąjį pagrindą bei visą ieškinį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

205    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Šveicarijos Konfederacija pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji padengia ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

206    Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas. Todėl Vokietijos Federacinė Respublika, kaip į bylą įstojusi šalis, padengia savo išlaidas.

207    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą Bendrasis teismas gali nurodyti, kad kita į bylą įstojusi šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Šioje byloje Landkreis Waldshut, Komisijos pusėje į bylą įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Nurodyti Šveicarijos Konfederacijai padengti savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Vokietijos Federacinė Respublika ir Landkreis Waldshut padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Vilaras

Prek

Ciucă

Paskelbta 2010 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.