Language of document : ECLI:EU:C:2016:85

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON NUOMONĖ,

pateikta 2016 m. sausio 26 d.(1)

Byla C‑601/15 PPU

J. N.

(Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Prašymą suteikti prieglobstį pateikęs trečiosios šalies pilietis, sulaikytas siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą arba viešąją tvarką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punktą – Pilietis, kuris pagal Direktyvos 2013/32/ES 9 straipsnį turi teisę likti valstybėje narėje, kol nagrinėjamas jo prašymas suteikti prieglobstį – Nepradėta išsiuntimo procedūra – Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punkto galiojimas atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnį“





1.      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – Priėmimo direktyva)(2), pateikiamas pagrindų, kuriais remdamosi valstybės narės gali nurodyti sulaikyti tarptautinės apsaugos prašantį asmenį, sąrašas. Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punkte pateikiamas vienas iš šių pagrindų, susijęs su „nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos užtikrinimu“ (toliau – ginčijama nuostata). Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą Raad van State (Valstybės Taryba) Teisingumo Teismo klausia, ar ši nuostata atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į laisvę ir saugumą. Šis klausimas Teisingumo Teismui pateiktas nagrinėjant ginčą dėl 2014 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, kuriuo buvo nurodyta Nyderlanduose sulaikyti prieglobsčio prašytoją, ne kartą nuteistą baudžiamąja tvarka, dažniausiai už vagystes, kurį, prieš jam pateikiant paskutinį prieglobsčio prašymą, buvo įsakyta išsiųsti iš valstybės ir nustatytas draudimas atvykti.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

 Ženevos konvencija

2.      Pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl pabėgėlių statuso(3), papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija), 31 straipsnio 1 dalį susitariančios valstybės neskiria baudžiamųjų sankcijų už neteisėtą atvykimą ar neteisėtą apsigyvenimą pabėgėliams, atvykstantiems tiesiai iš teritorijos, kur jų gyvybei ar laisvei grėsė pavojus, kaip tai suprantama pagal šios konvencijos 1 straipsnį, jeigu atvykę į šių valstybių teritoriją arba joje būdami be leidimo jie patys nedelsdami prisistato valdžios institucijoms ir pateikia tinkamas neteisėtą atvykimą ar buvimą pateisinančias priežastis.

3.      Pagal Ženevos konvencijos 32 straipsnio 1 dalį susitariančios valstybės gali išsiųsti teisėtai jų teritorijoje gyvenantį pabėgėlį dėl nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių.

 EŽTK

4.      1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnyje „Teisė į laisvę ir saugumą“ nustatyta:

„1.      Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:

a)      kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį;

b)      kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą;

c)      kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;

d)      kai nepilnamečiui atimama laisvė pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį su auklėjimu susijusiai priežiūrai arba kai jis teisėtai įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai;

e)      kai teisėtai atimama laisvė galintiems platinti užkrečiamąsias ligas asmenims, psichiškai nesveikiems asmenims, alkoholikams, narkomanams ar valkatoms;

f)      kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.

2.      Kiekvienam sulaikytajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis sulaikytas ir kuo kaltinamas.

3.      Kiekvienas sulaikytasis ar kalinamasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. <...>

4.      Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.

5.      Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar kalinimo pažeidžiant šio straipsnio nuostatas auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą.“

5.      EŽTK 15 straipsnio „Nukrypimas nuo įsipareigojimų nepaprastosios padėties atveju“ 1 dalyje nurodyta, kad „kilus karui ar kitomis nepaprastosios padėties aplinkybėmis, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos išlikimui, kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis gali imtis priemonių nukrypdama nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją, tačiau tik tiek, kiek tai būtina dėl susidariusios kritiškos padėties ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę“. Teisė į laivę ir saugumą priskiriamos prie teisių, nuo kurių valstybės, šios konvencijos šalys, gali nukrypti esant tokioms aplinkybėms(4).

 Sąjungos teisė

 ESS ir SESV

6.      ESS 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Europos Sąjunga „gerbia esmines valstybines [valstybių narių] funkcijas, įskaitant <...> viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą“, ir kad „kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga“ už savo nacionalinį saugumą.

7.      Pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą Chartijoje nustatytos teisės, laisvės ir principai aiškinami laikantis Chartijos VII antraštinėje dalyje pateiktų bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių jos aiškinimą ir taikymą, taip pat tinkamai atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus paaiškinimus, kuriuose pateikti tų nuostatų šaltiniai.

8.      Pagal SESV 72 straipsnį Sąjungos politika, vykdoma remiantis šios sutarties trečiosios dalies V antraštine dalimi, skirta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei, neatleidžia valstybių narių nuo pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą. Toje pačioje antraštinėje dalyje esančio SESV 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sąjunga kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką trečiųjų šalių piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Toliau 78 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ši politika visų pirma turi atitikti Ženevos konvenciją.

 Chartija

9.      Pagal Chartijos 6 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą.

10.    Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Chartijos nuostatos yra skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir valstybėms narėms, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.

11.    Chartijos VII antraštinėje dalyje „Chartijos aiškinimo ir taikymo bendrosios nuostatos“ esančiame 52 straipsnyje „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ nurodyta:

„1.      Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus [bendrojo intereso tikslus] arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

<...>

3.      Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta [pastarojoje]. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

<…>

7.      Sąjungos ir valstybių narių teismai skiria deramą dėmesį išaiškinimams, kurie yra parengti siekiant nubrėžti šios Chartijos aiškinimo gaires.“

 Priėmimo direktyva

12.    Priėmimo direktyvos preambulėje pirmiausia pažymima, kad bendra prieglobsčio politika, įskaitant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, yra Sąjungos tikslo laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę asmenims, kurie, aplinkybių verčiami, teisėtai ieško apsaugos Sąjungoje, dalis(5). Šioje preambulėje taip pat nurodoma, kad tarptautinės apsaugos prašytojai turėtų būti sulaikomi laikantis pamatinio principo, pagal kurį asmuo negali būti sulaikomas vien dėl to, kad jis prašo tokios apsaugos, visų pirma pagal tarptautinius teisinius valstybių narių įsipareigojimus ir pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį(6). Prašytojai gali būti sulaikomi tik Priėmimo direktyvoje labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su tokio sulaikymo pobūdžiu ir tikslu(7). Be to, sulaikymas neturi trukti ilgiau, nei to pagrįstai reikia atitinkamoms procedūroms užbaigti(8). Pagal minėtos direktyvos 17 konstatuojamąją dalį „šioje direktyvoje nustatytos sulaikymo priežastys neturi poveikio kitoms sulaikymo priežastims, be kita ko, sulaikymo priežastims pagal baudžiamojo proceso sistemą, kurios yra taikomos pagal nacionalinę teisę ir yra nesusijusios su trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės tarptautinės apsaugos prašymu“. Galiausiai Priėmimo direktyvos preambulėje patikslinama, kad šioje direktyvoje visų pirma laikomasi Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ir principų ir kad ja siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui, ypač skatinti Chartijos 6 straipsnio taikymą(9).

13.    Pagal Priėmimo direktyvos 2 straipsnį:

„<…>

a)      „tarptautinės apsaugos prašymas“ – tarptautinės apsaugos prašymas, kaip apibrėžta [Priskyrimo direktyvos](10) 2 straipsnio h punkte;

b)      „prašytojas“ – tarptautinės apsaugos pasiprašęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas;

<…>

h)      „sulaikymas“ – kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta(11);

<…>“

14.    Priėmimo direktyvos 8 straipsnyje „Sulaikymas“ nustatyta:

„1.      Valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra prašytojas pagal [Prieglobsčio procedūrų direktyvą(12)].

2.      Įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai [atskirai], valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų[,] švelnesnių alternatyvių [priverstinių] priemonių.

3.      Prašytoją galima sulaikyti tik šiais atvejais:

a)      siekiant nustatyti arba patikrinti jo tapatybę arba pilietybę;

b)      siekiant nustatyti tuos elementus, kuriais grindžiamas jo tarptautinės apsaugos prašymas, [tarptautinės apsaugos prašymą pagrindžiančius elementus,] kurie asmens nesulaikius negalėtų būti gauti, ypač jei yra pavojus, kad prašytojas pasislėps;

c)      siekiant procedūros metu priimti sprendimą dėl prašytojo teisės atvykti į teritoriją;

d)      jei jis sulaikytas [kai prašytojas sulaikomas] taikant grąžinimo procedūrą pagal [Grąžinimo direktyvą(13)] siekiant parengti grąžinimą ir (arba) įvykdyti išsiuntimo procesą, ir [įvykdyti išsiuntimą ir kai] atitinkama valstybė narė gali pagrįsti [remdamasi] objektyviais kriterijais, be kita ko, kad jis [pavyzdžiui, tuo, jog prašytojas] jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog jis prašosi [pateikė] tarptautinės apsaugos [prašymą] tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas;

e)      kai tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti;

f)      pagal [Reglamento „Dublinas III“(14)]28 straipsnį.

Sulaikymo pagrindai nustatomi nacionalinėje teisėje [pagal nacionalinę teisę].

4.      Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinėje teisėje būtų nustatytos sulaikymui alternatyvias priemones reglamentuojančios normos, pavyzdžiui, įpareigojimas reguliariai prisistatyti į atitinkamas institucijas [registruotis atitinkamose institucijose], užstatas finansinės garantijos pavidalu [sumokėti piniginį užstatą] arba pareiga neišvykti iš nustatytos vietos.“

15.    Priėmimo direktyvos 9 straipsnyje „Sulaikytiems prašytojams teikiamos garantijos“, be kita ko, nustatyta:

„1.      Prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai.

Su 8 straipsnio 3 dalyje nustatytais sulaikymo pagrindais susijusios administracinės procedūros vykdomos deramai kruopščiai. Sulaikymo trukmės pratęsimo negalima pateisinti ne dėl prašytojo kaltės ilgai trunkančiomis administracinėmis procedūromis.

2.      Įsakymą sulaikyti prašytoją raštu parengia teisminės arba administracinės institucijos. Įsakyme sulaikyti nurodomos faktinės ir teisinės sulaikymo priežastys, kuriomis grindžiamas sulaikymas.

3.      Jeigu įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės užtikrina, kad ex officio ir (arba) prašytojo prašymu būtų skubiai įvykdytas teisminis sulaikymo teisėtumo peržiūrėjimas. Kai toks peržiūrėjimas vykdomas ex officio, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau po sulaikymo pradžios [po to, kai buvo įvykdytas sulaikymas]. Kai jis vykdomas prašytojo prašymu, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau po to, kai buvo pradėtos atitinkamos procedūros. <...>

Jei, atlikus teisminį peržiūrėjimą, sulaikymas laikomas neteisėtu, atitinkamas prašytojas nedelsiant paleidžiamas.

4.      Sulaikyti prašytojai nedelsiant raštu jiems suprantama kalba arba kalba, kurią, kaip pagrįstai manoma, jie supranta, informuojami apie sulaikymo priežastis ir nacionalinėje teisėje nustatytą įsakymo sulaikyti apskundimo tvarką, taip pat apie galimybę prašyti skirti nemokamą teisinę pagalbą ir atstovavimą.

5.      Teisminė institucija pagrįstais laiko tarpais ex officio ir (arba) susijusio prašytojo prašymu peržiūri sulaikymą, visų pirma, kai jis pratęsiamas, kai atsiranda svarbių aplinkybių arba gaunama naujos informacijos, kuri gali turėti poveikio sulaikymo teisėtumui.

<…>“

 Prieglobsčio procedūrų direktyva

16.    Prieglobsčio procedūrų direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, kad ja siekiama nustatyti bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką pagal Priskyrimo direktyvą.

17.    Prieglobsčio procedūrų direktyvos 2 straipsnio q dalyje „paskesnis [vėlesnis] prašymas“ iš esmės apibrėžiamas kaip naujas tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl ankstesnio prašymo.

18.    Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik taikant šią tvarką prašytojams leidžiama likti valstybėje narėje, kol sprendžiančioji institucija priima sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo pagal pirmosios instancijos procedūras, ir kad ši teisė likti valstybėje narėje nesuteikia teisės į leidimą joje gyventi. Pagal minėto 9 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali daryti išimtį tik tais atvejais, kai, be kita ko, asmuo pateikia vėlesnį prašymą, nurodytą šios direktyvos 41 straipsnyje.

19.    Minėtos direktyvos 26 straipsnyje iš esmės nustatyta, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens tik dėl to, kad jis yra prašytojas, kad sulaikymo priežastys ir sąlygos bei garantijos, kuriomis gali naudotis sulaikyti prašytojai, turi atitikti Priėmimo direktyvą ir kad sulaikius prašytoją pagal pastarąją direktyvą turi būti užtikrinta teisminio peržiūrėjimo galimybė.

20.    Pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jei atitinkamas prašymas yra vėlesnis prašymas, kuriame nėra pateikta naujos informacijos arba naujų duomenų, susijusių su tyrimu siekiant nustatyti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Priskyrimo direktyvą.

21.    Prieglobsčio procedūrų direktyvos 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, siekiant priimti sprendimą dėl priimtinumo pagal šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą, vėlesnis prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėtas siekiant nustatyti, ar atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba naujų duomenų, susijusių su tyrimu siekiant nustatyti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Priskyrimo direktyvą. Šio 40 straipsnio 3 dalyje iš esmės nurodyta, kad paprastai prašymas nagrinėjamas toliau, jei atlikus pradinį tyrimą nustatoma, jog yra naujos informacijos arba naujų duomenų, labai padidinančių tikimybę, jog prašymas bus patenkintas. Priešingai, jei taip nėra, pagal to paties straipsnio 5 dalį prašymas laikomas nepriimtinu, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

22.    Prieglobsčio procedūrų direktyvos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės teisei pasilikti teritorijoje gali taikyti išimtį, jei asmuo pateikė pirmą vėlesnį prašymą, kuris nėra toliau nagrinėjamas pagal 40 straipsnio 5 dalį, tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas anksčiau priimto sprendimo, kuriuo remiantis jis turėtų būti artimiausiu metu išsiųstas iš atitinkamos valstybės narės, vykdymas, arba jei jis toje pačioje valstybėje narėje pateikė kitą vėlesnį prašymą suteikti tarptautinę apsaugą po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas laikyti pirmą vėlesnį prašymą nepriimtinu pagal 40 straipsnio 5 dalį ar galutinis sprendimas atmesti šį prašymą kaip nepagrįstą. Vis dėlto tokią išimtį galima taikyti su sąlyga, kad laikomasi negrąžinimo principo.

 Grąžinimo direktyva

23.    Pagal Grąžinimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.

24.    Šios direktyvos 3 straipsnyje, be kita ko, pateikiamos šios apibrėžtys:

„<...>

2.      „neteisėtas buvimas“ – trečiosios šalies piliečio, kuris, neatitinka arba nebeatitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnyje nustatytų atvykimo sąlygų ar kitų atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų, buvimas valstybės narės teritorijoje;

<...>

4.      „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti;

5.      „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, [t. y.] fizinis išvežimas iš valstybės narės;

<…>“

25.    Šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, kiek tai susiję su sprendimu grąžinti, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį, visų pirma, jei atitinkamas asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui.

26.    Pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per suteiktą savanoriško išvykimo laikotarpį.

27.    Pagal 11 straipsnio 1 dalį sprendimai grąžinti priimami kartu su draudimu atvykti, jei laikotarpis savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas arba jei įpareigojimas grįžti nebuvo įvykdytas. Kitais atvejais draudimas atvykti gali, bet nebūtinai turi, būti priimtas. 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų, nebent trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas šis draudimas, kelia didelę grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Tokiu atveju draudimas atvykti gali būti taikomas iki dešimties metų. Pagal 11 straipsnio 5 dalį šios taisyklės taikomos nepažeidžiant teisės į tarptautinę apsaugą.

28.    Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą [išsiuntimą] nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:

a)      esama pasislėpimo pavojaus, arba

b)      atitinkamas trečiosios šalies pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo proceso [procedūros], arba jiems trukdo.

Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.“

 Nyderlandų teisė

 2000 m. Įstatymas dėl užsieniečių

29.    2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių (Vreemdelingenwet 2000) 8 ir 59b straipsniuose nustatyta:

8 straipsnis

Užsienietis gali teisėtai gyventi Nyderlanduose tik jei:

<...>

f)      iki sprendimo dėl prašymo išduoti [leidimą laikinai gyventi valstybėje (suteikti prieglobstį)] priėmimo remiantis šiuo įstatymu ar pagal šį įstatymą priimta nuostata arba teismo sprendimu užsienietis neišsiunčiamas, kol nepriimtas sprendimas dėl prašymo.

<...>

59b straipsnis:

1.      Pagal 8 straipsnio f punktą teisėtai valstybėje esantis užsienietis < … >, kai [prašo išduoti leidimą laikinai gyventi valstybėje (suteikti prieglobstį)], gali būti sulaikytas mūsų ministro nurodymu, jei:

<…>

(b)      sulaikymas yra būtinas norint surinkti duomenis, būtinus siekiant įvertinti 28 straipsnyje nurodytą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi valstybėje, ypač išvengti tokių duomenų nuslėpimo pavojaus;

<…>

d)      užsienietis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal [ginčijamą nuostatą].

<…>“

 2000 m. Nutarimas dėl užsieniečių

30.    2000 m. Nutarimo dėl užsieniečių (Vreemdelingenbesluit 2000) 3.1 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį pateikęs užsienietis iš esmės negali būti išsiųstas, nebent būtų pateikęs vėlesnį prašymą po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas, kuriuo jo anksčiau pateiktas vėlesnis prašymas buvo pripažintas nepriimtinu arba atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, ir neatsirado naujos informacijos arba duomenų, kurie gali būti svarbūs nagrinėjant prašymą.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

31.    Apeliantas pagrindinėje byloje J. N. yra Tuniso pilietis, 1995 m. rugsėjo 23 d. atvykęs į Nyderlandus. Ten jis pateikė pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį, šis buvo atmestas 1996 m. sausio 18 d. sprendimu. J. N. pateiktas skundas dėl šio sprendimo buvo atmestas 1997 m. birželio 5 d.

32.    2012 m. gruodžio 19 d. J. N. pateikė vėlesnį prašymą suteikti prieglobstį ir jį atsiėmė tų pačių metų gruodžio 24 d.

33.    2013 m. liepos 8 d. J. N. pateikė naują vėlesnį prašymą suteikti prieglobstį. 2014 m. sausio 8 d. sprendimu (toliau – sprendimas grąžinti) Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Valstybės saugumo ir teisingumo reikalų sekretorius, toliau – valstybės sekretorius) atmetė šį prašymą ir įsakė J. N. nedelsiant išvykti iš Sąjungos teritorijos. Kartu su sprendimu grąžinti buvo nustatytas dešimt metų galiojantis draudimas atvykti į šią teritoriją. 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas), įsikūręs Amsterdame (Nyderlandai), atmetė J. N. skundą dėl minėto sprendimo. Šis sprendimas įsiteisėjo.

34.    Be to, nuo 1999 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. birželio 17 d. J. N. padarė 36 teisės pažeidimus, kurių dauguma – vagystės. Jis 21 kartą buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, jam skirtos baudos ir laisvės atėmimai iki trijų mėnesių.

35.    2015 m. vasario 27 d. J. N., tuo metu atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (strafrechtelijke detentie), pateikė paskutinį prašymą suteikti prieglobstį (toliau – paskutinis prašymas suteikti prieglobstį). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad dėl to, atsižvelgiant į jo praktiką, sprendimas grąžinti automatiškai nustojo galioti tą dieną. Tuo atveju, jei prašymas suteikti prieglobstį būtų atmestas, valstybės sekretorius prireikus turėtų priimti naują sprendimą grąžinti.

36.    Atsakydama į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą Nyderlandų vyriausybė pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 29 d. Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba (Immigratie- en Naturalisatiedienst) prie Saugumo ir teisingumo ministerijos (Ministerie van Veilgiheid en Justitie) pranešė J. N., kad numatoma atmesti jo paskutinį prašymą suteikti prieglobstį. Tačiau kompetentinga valdžios institucija dar nebuvo priėmusi sprendimo dėl šio prašymo.

37.    2015 m. liepos 1 d. J. N. buvo nuteistas už vagystę ir draudimo atvykti į Sąjungos teritoriją pažeidimą(15), jam skirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2015 m. liepos 23 d. valstybės sekretorius nusprendė, kad J. N., tuo metu atliekančiam bausmę, reikia atlikti sveikatos patikrinimą. Atlikus šį patikrinimą nustatyta, kad J. N. negali būti išklausytas dėl savo pateikto paskutinio prašymo suteikti prieglobstį.

38.    2015 m. rugsėjo 14 d., pasibaigus šios laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui, valstybės sekretorius nurodė apgyvendinti J. N. užsieniečių administracinio sulaikymo centre (vreemdelingenbewaring)(16). Pažymėjęs, kad nuo paskutinio prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos J. N. teisėtai gyveno Nyderlanduose pagal 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių 8 straipsnio f punktą, valstybės sekretorius vis dėlto nusprendė, kad J. N. turi būti sulaikytas, nes yra „įtariamas arba buvo nuteistas už teisės pažeidimo padarymą“, todėl kelia grėsmę viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių 59b straipsnio 1 dalies d punktą(17). Ginčijamame sprendime pirmiausia pažymima, kad J. N. jau buvo anksčiau teistas, kad neturi nei išteklių pragyventi, nei nuolatinės gyvenamosios vietos ir kad, kaip pats teigia, nenori išvykti iš Nyderlandų, nepaisant to, jog buvo priimtas sprendimas jį grąžinti(18). Ginčijamame sprendime taip pat numatyta, kad, atsižvelgiant į J. N. sveikatos būklę, jis turi būti paguldytas į minėto centro sveikatos priežiūros skyrių(19).

39.    2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas) atmetė J. N. pateiktą skundą dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo buvo siekiama ir žalos atlyginimo.

40.    Apeliaciniame skunde dėl šio sprendimo, pateiktame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, J. N. pirmiausia teigia, kad jam skirta sulaikymo priemonė prieštarauja EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktui, nes pagal šią nuostatą laisvė gali būti atimta tik siekiant išsiųsti. Šia nuostata negalima pagrįsti sulaikymo priemonės, taikomos trečiosios šalies piliečiui, teisėtai gyvenančiam Nyderlanduose.

41.    Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Priėmimo direktyvos] 8 straipsnio 3 dalies [pirmos pastraipos] e punktas yra suderinamas su Chartijos 6 straipsniu:

a)      kai trečiosios šalies pilietis buvo sulaikytas pagal [ginčijamą nuostatą], o pagal [Prieglobsčio procedūrų direktyvos] 9 straipsnį jis turi teisę likti valstybėje narėje, kol pirmojoje instancijoje bus priimtas sprendimas dėl jo prašymo suteikti prieglobstį; ir

b)      atsižvelgiant į su [Pagrindinių teisių chartija] susijusius išaiškinimus(20), pagal kuriuos apribojimais, kurie gali būti teisėtai taikomi Chartijos 6 straipsnyje numatytoms teisėms, negali būti peržengtos pagal pačią EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkto formuluotę leidžiamos ribos, ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo dėl pastarosios nuostatos pateiktą išaiškinimą, visų pirma 2015 m. rugsėjo 22 d. Sprendime Nabil ir kt. / Vengrija [Nr. 62116/12] <...>, pagal kurį prieglobsčio prašytojo sulaikymas nesuderinamas su minėta EŽTK nuostata, jei toks sulaikymas nebuvo taikytas siekiant išsiųsti?“

 Dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros

42.    2015 m. lapkričio 17 d. raštu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto (toliau – Teisingumo Teismo statutas) 23a straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje. Šiame rašte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad J. N. buvo atimta laisvė. Šis teismas patikslino, kad nuo 2015 m. spalio 23 d. J. N. ne gyveno užsieniečių administracinio sulaikymo centre, o buvo įkalintas(21). Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad atsižvelgiant į Valstybės sekretoriaus praktiką neabejotina, jog atlikęs šią bausmę (2015 m. gruodžio 1 d.) J. N. bus dar kartą sulaikytas.

43.    2015 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismas nusprendė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą, kuriuo prašoma taikyti sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, ir buvo tos nuomonės, kad, atsižvelgiant į pateikto klausimo svarbą, jį turi nagrinėti didžioji kolegija. Be to, Teisingumo Teismas manė, kad rašytinėje procedūros dalyje neturėtų būti apsiribota (kaip numatyta Procedūros reglamento 109 straipsnyje) vien šalimis, kurioms suprantama proceso kalba (šiuo atveju – pagrindinės bylos šalimis, Nyderlandų Karalyste, Europos Parlamentu, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija). Taigi pagal Statuto 24 straipsnį Teisingumo Teismo pasiūlė bylos šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims, nurodytiems Statuto 23 straipsnyje, raštu pareikšti nuomonę dėl kelių klausimų.

44.    2015 m. gruodžio 1 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsiuntė Teisingumo Teismui raštą, kuriame nurodė, kad valstybės sekretorius tą pačią dieną priėmė naują sprendimą dėl J. N. apgyvendinimo užsieniečių administracinio sulaikymo centre. Iš šio rašto matyti, kad šis sulaikymas grindžiamas 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių 59b straipsnio 1 dalies b ir d punktais. Taigi šis naujas sprendimas paremtas ne vien grėsme, kurią J. N. kelia nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai (d punktas), bet ir iš esmės aplinkybe, kad dėl to, jog minėtas prašytojas gali pasislėpti, jis turi būti sulaikytas siekiant gauti duomenis, būtinus norint išnagrinėti jo paskutinį prašymą suteikti prieglobstį (b punktas). Tačiau šis naujas sprendimas nėra nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

45.    J. N., Nyderlandų vyriausybė, Parlamentas, Taryba ir Komisija pateikė rašytines pastabas, o Belgijos, Čekijos, Italijos, Kipro ir Lenkijos vyriausybės raštu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus(22). J. N., Nyderlandų, Belgijos ir Graikijos vyriausybės, taip pat Parlamentas, Taryba ir Komisija dalyvavo 2016 m. sausio 22 d. įvykusiame teismo posėdyje.

 Pastabos dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo tvarkos

46.    Laikydamasis procedūrinių gairių, aprašytų šios nuomonės 43 punkte, Teisingumo Teismas neabejotinai prisidėjo prie to, kad ši byla būtų nagrinėjama išsamiau, nei tai būtų buvę galima padaryti taikant įprastą skubos procedūrą. Vis dėlto norėčiau pateikti kelias pastabas.

47.    SESV 267 straipsnio paskutinėje pastraipoje nustatyta, kad „[prejudiciniam klausimui] iškilus valstybės narės teisme nagrinėjant bylą, susijusią su sulaikytu asmeniu, Teismas sprendimą priima kiek galima greičiau“. Ši taisyklė turi prasmę tik tuo atveju, jei atsakymas į Teisingumo Teismui pateiktą prejudicinį klausimą turi reikšmės ir įtakos atitinkamo asmens sulaikymui. Kitu atveju nėra svarbu, kad Teisingumo Teismas kuo greičiau išnagrinėtų bylą.

48.    Net jei ši sąlyga įvykdyta, vis dėlto, mano manymu, niekas neleidžia daryti išvados, kad Teisingumo Teismas turi nagrinėti bylą greičiau, nei reikėtų atsižvelgiant į pateiktų klausimų pobūdį, svarbą ar sudėtingumą. Taip yra būtent tada, kai Teisingumo Teismas mano, kad nagrinėjant bylą visiems suinteresuotiems asmenims, nurodytiems Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje, turi būti suteikta galimybė pareikšti nuomonę raštu. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos reikia išnagrinėti kuo skubiau, gali taikyti ne vieną, o dvi procedūrines priemones; antroji procedūrinė priemonė – tai pagreitinta prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, nurodyta Procedūros reglamento 105 straipsnyje(23). Taigi vienas pagrindinių dalykų, skiriantis pastarąją procedūrą nuo prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros, kaip tik ir yra tas, kad jos rašytinėje proceso dalyje gali dalyvauti visi minėti suinteresuoti asmenys. Tokia pagreitinta prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra iš tikrųjų gali būti taikoma taip, kad būtų tinkamai atsižvelgta į SESV 267 straipsnio paskutinėje pastraipoje nustatytą taisyklę, todėl ji gali būti tinkama nagrinėjant tokį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kaip šis.

 Analizė

49.    Analizę atliksiu laikydamasi tokios tvarkos. Pateikusi kelias pirmines pastabas ir patikslinimus, susijusius su galiojimo patikrinimo, kurį šiuo atveju Teisingumo Teismo prašoma atlikti, referencinėmis normomis, išnagrinėsiu ginčijamą nuostatą atsižvelgdama į Priėmimo direktyvos priėmimo istoriją. Paskui, pateikusi dvi bendras pastabas dėl Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies, išsamiai išaiškinsiu pačią ginčijamą nuostatą. Tuo remdamasi galiausiai nagrinėsiu, ar taikant šią procedūrą buvo atskleista kokia nors informacija, kuria remiantis būtų galima abejoti dėl ginčijamos nuostatos galiojimo.

 Pirminės pastabos

50.    J. N. neteisėtai gyveno Nyderlanduose, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvą, nuo dienos, kai 2014 m. balandžio 4 d. Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas) sprendimas, kuriuo patvirtinamas sprendimas grąžinti, tapo galutinis.

51.    Tačiau 2015 m. vasario 27 dieną J. N. pateikė paskutinį prašymą suteikti prieglobstį. Tokiu atveju Prieglobsčio procedūrų direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje – kaip ir senojoje Prieglobsčio procedūrų direktyvoje(24) – iš esmės numatyta, kad prašytojas turi teisę pasilikti priimančiojoje valstybėje narėje, kol valdžios institucija, kompetentinga pirmojoje instancijoje priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, priima sprendimą pagal pirmosios instancijos procedūras, nurodytas šios direktyvos III skyriuje(25). Pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 9 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtį galima daryti tik laikantis griežtai nustatytų sąlygų, kai, be kita ko, pateikiamas „paskesnis [vėlesnis] prašymas“, kaip jis suprantamas pagal minėtos direktyvos 41 straipsnį(26).

52.    Kaip jau minėjau, nagrinėjamu atveju aišku, kad dėl paskutinio prašymo suteikti prieglobstį dar nėra priimtas sprendimas. Be to, nors prieš tai J. N. Nyderlanduose pateikė kelis prašymus suteikti tarptautinę apsaugą, kurių nė vienas nebuvo patenkintas, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad valstybės sekretorius būtų nusprendęs uždrausti J. N. likti šioje valstybėje narėje, kol nagrinėjamas jo paskutinis prašymas suteikti prieglobstį(27). Priešingai, tiek savo rašytinėse pastabose, tiek teismo posėdyje Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad toks sprendimas dar nėra priimtas. Šiomis aplinkybėmis, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir J. N., pastarasis šiuo metu teisėtai gyvena Nyderlanduose, kaip tai suprantama pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 9 straipsnio 1 dalį. Taigi pagal Grąžinimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ši direktyva J. N. nebetaikoma ir jis vėl yra „prašytojas“, kaip tai suprantama pagal Priėmimo direktyvos 2 straipsnio b punktą.

53.    Be to, ginčijamas sprendimas grindžiamas vien 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių 59b straipsnio 1 dalies d punktu, kuriuo ginčijama nuostata buvo perkelta į Nyderlandų teisę. Kitaip nei 2015 m. gruodžio 1 d. priimtas naujas sprendimas sulaikyti, jis nėra grindžiamas Nyderlandų teisės nuostata, kuria perkeliamas Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punktas. Per tą laiką Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas), posėdžiaujantis Harleme (Nyderlandai), Teisingumo Teismui pateikė kitą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, susijusį su Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a ir b punktų, kurie 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių 59b straipsnio 1 dalies a ir b punktais buvo perkelti į Nyderlandų teisę, galiojimu (šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjama byla C‑18/16, K.). Tačiau šis klausimas dėl galiojimo nėra pateiktas šioje byloje, todėl nebus nagrinėjamas šioje nuomonėje.

54.    Be to, neginčijama, kad, viena vertus, tokia situacija, kaip aptariamoji pagrindinėje byloje, sietina su valstybės narės vykdomu Priėmimo direktyvos įgyvendinimu, todėl pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį patenka į pastarosios, būtent į jos 6 straipsnio, taikymo sritį, ir kad, kita vertus, J. N., kaip tarptautinės apsaugos prašytojas, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį. Taip pat neginčijama, kad nors tokia laisvės atėmimo priemonė, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, yra sulaikymo formos(28), ji turi būti vertinama kaip priemonė, „kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur [jo] judėjimo laisvė yra atimta“, kaip tai suprantama pagal Priėmimo direktyvos 2 straipsnio h punktą. Šia priemone apribojama Chartijos 6 straipsnyje įtvirtinta J. N. teisė į laisvę ir saugumą.

 Dėl ginčijamos nuostatos galiojimo patikrinimo referencinių normų

55.    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės abejoja dėl ginčijamos nuostatos suderinamumo su Chartijos 6 straipsniu, siejamu su EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktu.

56.    Dėl to visų pirma kyla klausimas dėl sąsajos tarp teisės į laisvę ir saugumą, užtikrinamos Chartijos 6 straipsniu, ir šios teisės, įtvirtintos EŽTK 5 straipsnyje, nes abi nuostatos suformuluotos skirtingai.

57.    Chartijos 6 straipsnyje tik bendrai užtikrinama kiekvieno asmens teisė į laisvę ir saugumą. Šiuo klausimu Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai gali būti taikomi naudojimuisi šia teise, jeigu jie numatyti įstatyme, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės bei, laikantis proporcingumo principo, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažįstamus bendrojo intereso tikslus arba yra reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti(29).

58.    Tačiau pagal Chartijos 52 straipsnio 7 dalį reikia taip pat remtis Chartijos išaiškinimais. Šiuose išaiškinimuose nurodyta, kad Chartijos 6 straipsnyje numatytos teisės „yra EŽTK 5 straipsnyje garantuotos teisės, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jų esmė ir taikymo sritis yra tokia pati [tokios pačios]“. Taigi pagal šiuos išaiškinimus „apribojimai, kurie gali būti <...> teisėtai nustatyti [šioms teisėms], negali viršyti leidžiamų pagal EŽTK 5 straipsnio formuluotę“, kuri pakartojama minėtuose išaiškinimuose(30). Vadinasi, galiojimo patikrinimas, kurį šiuo atveju Teisingumo Teismo prašoma atlikti, turi būti atliekamas atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį, aiškinamą pagal EŽTK 5 straipsnį.

59.    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui didžiausią susirūpinimą kelia tai, ar ginčijamą nuostatą galima sieti su viena iš leidžiamų teisės į laisvę ir saugumą, užtikrinamos Chartijos 6 straipsniu, išimčių, būtent su nurodytąja EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte. Tačiau ginčijamos nuostatos galiojimo patikrinimas negali apsiriboti Chartijos 6 straipsniu, aiškinamu atsižvelgiant vien į minėtą f punktą.

60.    Iš tikrųjų, viena vertus, EŽTK 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos kitos teisės į laisvę ir saugumą išimtys, todėl reikia nustatyti, ar jomis galima pagrįsti sulaikymą remiantis ginčijama nuostata(31). Kita vertus, šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas apskritai yra susijęs su ginčijamos nuostatos atitiktimi Chartijos 6 straipsniui. Norint išsamiai atsakyti į šį klausimą ir siekiant teisinio saugumo, mano manymu, būtina išnagrinėti kitas šiomis nuostatomis suteikiamas garantijas ir klausimą, ar ginčijama nuostata, aiškinama atsižvelgiant į sulaikyti skirtas Priėmimo direktyvos nuostatas, gali arba negali būti taikoma taip, kad jas visiškai atitiktų(32).

61.    Be to, jau šiame analizės etape norėčiau pažymėti, kad EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktas neturi reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.

62.    Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (sprendimai R.U. / Graikija, Ahmade / Graikija ir Nabil ir kt. / Vengrija), kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijusi su atvejais, kai prieglobsčio prašytojai manė, jog iš jų buvo savavališkai atimta laisvė, nors buvo nurodyta juos išsiųsti. Šiuose sprendimuose Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad siekiant nustatyti, ar pažeista EŽTK 5 straipsnio 1 dalis, reikia atsižvelgti vien tik į šios nuostatos f punktą(33). Jis taip pat pažymėjo, jog pagal šią nuostatą reikalaujama tik tai, kad būtų vykdoma išsiuntimo procedūra ir kad nebūtų suteikiama tokia pati apsauga kaip ir pagal minėtą 5 straipsnio 1 dalies c punktą, nes remiantis šiuo pagrindu sulaikymas gali būti pateisinamas, bet nebūtinas, pavyzdžiui, siekiant sutrukdyti atitinkamam asmeniui įvykdyti nusikalstamą veiką arba pasislėpti(34). Vis dėlto pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktą suėmimas yra pateisinamas tik tada, jei vyksta asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procedūra, o jei ši procedūra vykdoma ne taip rūpestingai, kaip reikalaujama, sulaikymo nebegalima pateisinti(35).

63.    Tačiau, kalbant apie pagrindinę bylą, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti ne tik tai, kad nuo 2015 m. vasario 27 d. J. N. teisėtai gyveno Nyderlanduose, bet ir tai, kad dėl tą dieną jo pateikto paskutinio prašymo suteikti prieglobstį sprendimas grąžinti tapo negaliojantis(36). Šiomis aplinkybėmis aptariamas sulaikymas negalėjo būti pagrįstas siekiu sutrukdyti neteisėtai atvykti į Nyderlandų teritoriją (pirmasis atvejis, nurodytas EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte). Atsižvelgiant į primintą teismo praktiką, šis sulaikymas taip pat negalėjo būti pateisintas remiantis EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytu antruoju pagrindu. Kadangi sprendimas grąžinti buvo tapęs negaliojantis, sulaikymo nebuvo galima sieti su vykdoma išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procedūra.

64.    Galiausiai kelios šalys ir suinteresuotieji asmenys, kurie pateikė pastabas atsakydami į Teisingumo Teismo jiems užduotą klausimą, nurodė galimą EŽTK 15 straipsnio (atitikmens Chartijoje neturinti nuostata) svarbą siekiant atsakyti į šioje byloje keliamą klausimą dėl galiojimo.

65.    Tiesa, šiuo klausimu su Chartija susijusiuose išaiškinimuose patikslinama, kad „ji neįtakoja [nedaro įtakos] valstybių narių galimyb[ei] pasinaudoti EŽTK 15 straipsniu, [pagal kurį leidžiamos] EŽTK įtvirtintų teisių [išimtys] karo ar kito nepaprasto pavojaus, [keliančio] grėsm[ę] tautos gyvavimui, atveju, kai valstybės imasi veiksmų nacionalinės gynybos srityje karo atveju ir veiksmų viešosios tvarkos palaikymo srityje, laikydamosi savo įsipareigojimų, pripažintų [ESS] 4 straipsnio 1 dalyje ir [SESV] 72 ir 347 straipsniuose“(37).

66.    Tačiau, kaip teigia Taryba ir Komisija, bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad Nyderlandų Karalystė pagrindinėje byloje rėmėsi šia išlyga arba galima „nepaprastąja padėtimi“ tam, kad nukryptų nuo pagrindinių teisių ir pateisintų ginčijamą sulaikymą. Iš Nyderlandų vyriausybės pateiktų pastabų veikiau matyti, jog ji iš esmės mano, kad visų pirma ginčijamas sprendimas atitinka Chartijos 6 straipsnį, siejamą su EŽTK 5 straipsniu. Be to, pagal EŽTK 15 straipsnį negalima paneigti apsaugos, kuri paprastai suteikiama pagal EŽTK 5 straipsnį, todėl šis 15 straipsnis neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą, ar ginčijama nuostata atitinka Chartijos 6 straipsnį.

 Ginčijamos nuostatos kilmė

67.    Senojoje Priėmimo direktyvoje nebuvo numatyta konkrečių nuostatų dėl sulaikymo. Senojoje Prieglobsčio procedūrų direktyvoje, būtent 18 straipsnyje, buvo tik nurodyta, kad, pirma, valstybės narės negali sulaikyti asmens tik dėl to, kad jis paprašė suteikti prieglobstį, ir, antra, kad sulaikiusios prieglobsčio prašytoją valstybės narės privalo numatyti greito teisminio peržiūrėjimo galimybę(38). Kaip Teisingumo Teismas nurodė savo Sprendime Arslan(39), nė viena iš šių direktyvų „[nebuvo] suderintos priežastys, dėl kurių gali būti nuspręsta sulaikyti prieglobsčio prašytoją“, nes „pasiūlymo dėl išsamaus tokių priežasčių sąrašo buvo atsisakyta per derybas, vykusias prieš [senosios Prieglobsčio procedūrų direktyvos] priėmimą, ir tik vykdant [senosios Priėmimo direktyvos] peržiūrą <..> numatyta sudaryti tokį sąrašą Sąjungos lygmeniu“(40). Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad būtent valstybės narės, tinkamai laikydamosi tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal Sąjungos teisę joms tenkančių įsipareigojimų, turi nustatyti priežastis, dėl kurių prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas arba jo sulaikymas – pratęstas(41).

68.    Šiuo aspektu Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje pateikiamas sąrašas yra naujovė. Savo pasiūlyme dėl direktyvos Komisija pažymėjo, kad konkrečios nuostatos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo įtraukimas atrodo pagrįstas atsižvelgiant ne tik į tai, kad valstybės narės dažnai taiko šios rūšies priemonę, bet ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos raidą(42).

69.    Šiame pasiūlyme jau buvo numatytas sulaikymas siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą arba viešąją tvarką. Šiuo klausimu jame buvo daroma nuoroda į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo priemonių, kurios 3 punkte, be kita ko, nurodoma, kad „jei sulaikymo tikslas nėra nubausti prieglobsčio prašytojus“, tokia priemonė gali būti būtina, „kai to reikia siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą arba viešąją tvarką“(43). Kaip matyti iš Ministrų Komiteto rekomendacijos preambulės, šiuo klausimu joje buvo remiamasi 1986 m. spalio 13 d. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (JTVPRK) programos Vykdomojo komiteto išvada Nr. 44 (XXXVII) 1986 dėl pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų sulaikymo(44).

70.    2009 m. gegužės 7 d. teisėkūros rezoliucijoje Parlamentas nepasiūlė jokio esminio pakeitimo, kiek tai susiję su Priėmimo direktyvos 8 straipsniu(45). Tačiau 2011 m. birželio 1 d. pateikdama savo iš dalies pakeistą pasiūlymą Komisija, „atsižvelgdama į Taryboje vykusius svarstymus“, siūlė minėto 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje patikslinti, kad šioje nuostatoje pateikiamas sulaikymo priežasčių sąrašas neturi įtakos suėmimui, susijusiam su baudžiamosiomis bylomis(46). Nors šiam redakciniam pasiūlymui nebuvo pritarta(47), jame glūdintis principas iš esmės matomas Priėmimo direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje, apimančioje apskritai bet kurią sulaikymo pagal nacionalinę teisę priežastį, neatsižvelgiant į tarptautinės apsaugos prašymą, o ne vien laisvės atėmimo priežastis, susijusias su baudžiamąja teise.

 Bendros pastabos dėl Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies

71.    Dėl Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmiausia reikėtų patikslinti du dalykus.

 „Prašytojo“ sulaikymas

72.    Pirma, iš Priėmimo direktyvos 8straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos įžanginio sakinio matyti, kad tik šioje nuostatoje išvardytos priežastys gali būti laikomos pagrindu sulaikyti prašytoją, kaip šis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą. Taigi iš šioje nuostatoje pateikiamos apibrėžties aišku, kad asmuo netenka šio statuso, kai dėl jo pateikto prašymo suteikti tarptautinę apsaugą priimamas galutinis sprendimas. Todėl atitinkamam asmeniui taikoma sulaikymo priemonė nebegali būti pagrįsta ginčijama nuostata nuo tada, kai kompetentinga nacionalinė valdžios institucija priima galutinį sprendimą dėl jo prašymo suteikti tarptautinę apsaugą, neatsižvelgiant į tai, ar šis prašymas atmetamas, ar patenkinamas(48).

73.    Tačiau šis teiginys nereiškia, kad valstybė narė, susidūrusi su grėsme nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, kylančia dėl užsieniečio, kuriam galutinai atsisakyta suteikti tarptautinę apsaugą ir kurį nuspręsta grąžinti, yra bejėgė. Iš tikrųjų tokiu atveju Grąžinimo direktyvos 15 straipsnyje nustatytomis sąlygomis valstybė narė gali ne tik sulaikyti užsienietį, bet ir palikti jį sulaikytą, siekdama paruošti jo grįžimą ir (arba) jį išsiųsti. Niekas nekliudo tokio sulaikymo pateisinti būtinybe užtikrinti nacionalinį saugumą arba viešąją tvarką. Iš tikrųjų Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje tik kaip sulaikymo tokiomis aplinkybėmis pagrindų pavyzdžiai nurodomos pasislėpimo rizika arba situacija, kai atitinkamas pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo procedūros arba jiems trukdo(49).

 Kiekvieno iš Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų sulaikymo pagrindų savarankiškasis pobūdis

74.    Antra, teismo posėdyje buvo iškeltas klausimas, ar ginčijama nuostata gali būti aiškinama kaip savarankiška nuostata. Šis klausimas, visų pirma susijęs su sąsaja tarp ginčijamoje nuostatoje numatyto sulaikymo pagrindo ir kitų Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje išvardytų pagrindų, gali būti keliamas ir dėl kiekvieno kito pagrindo. Mano manymu, į jį reikia atsakyti teigiamai.

75.    Sulaikymo pagrindų sąrašas, pateiktas Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje, iš tikrųjų yra išsamus ir turi būti, kalbant apie šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo išimtį, suprantamas siaurai(50). Tačiau tai negali lemti kurio nors iš šių pagrindų aiškinimo taip, kad jis netektų pridėtinės vertės kitų atžvilgiu. Bet taip būtų, pavyzdžiui, tuo atveju, jei ginčijama nuostata galėtų būti taikoma siejant ją su kitu sulaikymo pagrindu, nurodytu minėto 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje. Pati ginčijamos nuostatos formuluotė patvirtina, kad ji nėra susijusi su kitais minėto 8 straipsnio 3 dalyje nurodytais sulaikymo pagrindais.

76.    Konkrečiai kalbant apie ginčijamą nuostatą, pažymėtina, kad jos savarankiškumas turi dar kitą reikšmę. Viena vertus, aplinkybė, kad tarptautinės apsaugos prašymą pateikęs asmuo, kuriam prieš pateikiant šį prašymą buvo taikoma grąžinimo procedūra ir ji buvo paprasčiausiai sustabdyta, kol nagrinėjamas šis prašymas, savaime negali pateisinti sulaikymo pagal ginčijamą nuostatą. Kita vertus, šios nuostatos įgyvendinimas nebūtinai reiškia, kad sulaikytam asmeniui jau turi būti taikoma grąžinimo procedūra, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvą. Prie kiekvieno iš šių aspektų aš dar grįšiu(51).

 Ginčijamos nuostatos aiškinimas

77.    Dabar nagrinėsiu klausimą dėl pačios ginčijamos nuostatos aiškinimo esmės: ką reiškia sakinys „kai tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti?“

 Pirminės pastabos

78.    Priėmimo direktyvoje neapibrėžiama sąvoka „nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos užtikrinimas“. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąvokų, kurių apibrėžties nepateikia Sąjungos teisė, reikšmė ir apimtis turi būti nustatoma remiantis jų įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jos vartojamos, ir į teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, siekiamus tikslus. Jei šios sąvokos įtvirtintos nuostatoje, kuri laikoma tam tikro principo išimtimi, jos turi būti aiškinamos siaurai (52).

79.    Nustatant, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra prašytojas pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvą, pagal Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 1 dalį siekiama užtikrinti, kad būtų paisoma atitinkamų trečiųjų šalių piliečių pagrindinės teisės į laisvę ir saugumą. Kaip matyti iš Priėmimo direktyvos 15 konstatuojamosios dalies, valstybės narės gali sulaikyti tokį prašytoją tik išimtinėmis aplinkybėmis, taikydamos leidžiančią nukrypti nuostatą bei laikydamosi būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su šio sulaikymo pobūdžiu ir tikslu(53).

80.    Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis iš ESS 4 straipsnio 2 dalies ir SESV 72 straipsnio matyti, kad valstybės narės gali laisvai nustatyti reikalavimus, susijusius su viešąja tvarka ir nacionaliniu saugumu, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, atsižvelgiant į atitinkamą valstybę narę ir laikotarpį(54).

81.    Tačiau, kaip matyti iš pirma pateikto ginčijamos nuostatos aprašymo(55), ja pateisinamas galimas valstybių narių nukrypimas nuo pareigos, nustatytos siekiant užtikrinti tarptautinės apsaugos prašytojų pagrindinių teisių paisymą, kai jie priimami Sąjungoje. Todėl reikalavimai, susiję su nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimu, turi būti suprantami siaurai ir kiekviena valstybė narė negali vienašališkai nustatyti jų apimties be Sąjungos institucijų, ypač Teisingumo Teismo, kontrolės(56).

82.    Minėti reikalavimai atrodo dar svarbesni dėl to, kad ginčijamoje nuostatoje nurodyti pagrindai skiriasi nuo kitų pagrindų, išvardytų Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, nes ginčijamoje nuostatoje vartojami bendro pobūdžio terminai. Jokiu būdu ši nuostata neturėtų būti aiškinama taip plačiai, kad Priėmimo direktyvoje nustatyti griežti apribojimai dėl prieglobsčio prašytojo sulaikymo praktiškai taptų visiškai neveiksmingi.

83.    Galiausiai pažymiu, kad pagal bendrąjį aiškinimo principą Sąjungos aktą reikia kiek įmanoma aiškinti taip, kad nebūtų paneigtas jo galiojimas, ir taip, kad jis atitiktų visą pirminę teisę ir, be kita ko, Chartijos nuostatas(57). Taigi valstybės narės privalo ne tik į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančią savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet ir nesivadovauti tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, kuriuo būtų pažeidžiamos Sąjungos teisės sistemos saugomos pagrindinės teisės arba kiti bendrieji Sąjungos teisės principai(58).

84.    Šiuo atveju šis principas reiškia, kad pagal ginčijamą nuostatą pasinaudojusios galimybe sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, nes tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti, valstybės narės privalo užtikrinti, kad toks sulaikymas visiškai atitiktų Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į laivę ir saugumą.

 Nepriklausomumas nuo kitų pagal nacionalinę teisę taikytinų laisvės atėmimo priežasčių

85.    Be to, kaip pagrįstai pažymi Italijos vyriausybė ir Komisija, iš Priėmimo direktyvos 17 konstatuojamosios dalies, kuri gali paaiškinti šios direktyvos taikymo sritį(59), aiškiai matyti, kad ginčijamoje nuostatoje nurodyta sulaikymo priežastis, kaip ir kitos priežastys, išvardytos Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, nesutampa su pagal nacionalinę, visų pirma baudžiamąją, teisę numatytomis suėmimo priežastimis, kurios gali būti taikomos bet kuriam asmeniui, neatsižvelgiant į prašymą suteikti tarptautinę apsaugą.

86.    Taigi Priėmimo direktyvos 17 konstatuojamoji dalis patvirtina, kad ši direktyva neturi įtakos valstybių narių teisei atimti iš tarptautinės apsaugos prašytojo laisvę remiantis tokiomis pačiomis priežastimis ir laikantis tokių pačių sąlygų, kaip ir iš bet kurio kito asmens, patenkančio į jų kompetencijos taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie jų pačių piliečius, ar trečiųjų šalių piliečius, teisėtai gyvenančius jų teritorijose. Tai leidžia daryti išvadą, kad, pavyzdžiui, ginčijama nuostata neturi reikšmės galimybei tarptautinės apsaugos prašytojui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, tokiomis pačiomis sąlygomis taikyti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias leidžiama neilgam laikotarpiui sulaikyti ir suimti demonstracijos dalyvį, jei tai būtina viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui palaikyti ar atkurti. Be to, Priėmimo direktyva visai nesuderina valstybių narių teisės aktų, numatančių, kad asmuo, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra tarptautinės apsaugos prašytojas, gali būti baudžiamas laisvės atėmimu už padarytą teisės pažeidimą (pavyzdžiui, už nužudymą ar vagystę).

87.    Taigi viena iš baudžiamosios teisės funkcijų iš tikrųjų siekiama apsaugoti visuomenę nuo viešosios tvarkos ir net nacionalinio saugumo pažeidimų. Todėl dėl pirmesniuose punktuose mano pateikto patikslinimo neatmetama galimybė, kad tam tikros aplinkybės gali būti susijusios su nacionaline baudžiamąja teise ir pateisinti sulaikymo priemonę pagal ginčijamą nuostatą. Be to, akivaizdus pavyzdys galėtų būti parengiamieji teroristinio išpuolio veiksmai, kuriuos būtų galima laikyti tiek materialiaisiais baudžiamosios teisės pažeidimo (už kurį prireikus taikoma laisvės atėmimo bausmė) požymiais, tiek prevencinio sulaikymo būtinybės pagal ginčijamą nuostatą pagrindimu(60). Kaip iš esmės teigia Komisija, tokiomis aplinkybėmis ši nuostata leidžia valstybei narei suteikti valdžios institucijai, nagrinėjančiai prašymą suteikti prieglobstį, teisę užkirsti kelią sunkiam nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos pažeidimui pačiai nurodant sulaikyti prašytoją(61). Vis dėlto tokiu atveju pagal Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė ex officio ir (arba) suinteresuoto asmens prašymu nuspręstų atlikti pagreitintą sulaikymo priemonės teisėtumo kontrolę, o jei sulaikymas pripažįstamas neteisėtu, nedelsiant išlaisvintų prašytoją(62).

 Sąvokų „nacionalinis saugumas“ ir „viešoji tvarka“ paaiškinimas

88.    Kalbant apie pačią sąvokų „nacionalinis saugumas“ ir „viešoji tvarka“ reikšmę, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo Sprendime T.(63) jau turėjo progą paaiškinti šias sąvokas, vartojamas senosios Priskyrimo direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje(64), pagal analogiją su sąvokomis „visuomenės saugumas“ ir „valstybinė politika [viešoji tvarka]“, vartojamomis Direktyvos 2004/38/EB 27 ir 28 straipsniuose(65). Nors, kaip minėjau, valstybės narės gali laivai nustatyti su viešąja tvarka ir visuomenės saugumu susijusius reikalavimus, Teisingumo Teismas vis dėlto yra nusprendęs, kad apsaugos, kurią visuomenė siekia suteikti savo pagrindiniams interesams, apimtis negali skirtis atsižvelgiant į šiems interesams grėsmę keliančio asmens teisinę padėtį(66).

89.    Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „visuomenės saugumas“ apima valstybės narės vidaus ir išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariniams interesams gali paveikti visuomenės saugumą(67).

90.    Dėl sąvokos „viešoji tvarka“ pažymėtina, kad Teisingumo Teismas ją aiškino įvairiomis aplinkybėmis taip, kad ji bet kuriuo atveju reiškia, jog, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, kyla reali, faktinė ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui(68). Remiantis tuo darytina išvada, kad vertinant šią sąvoką svarbi bet kuri su atitinkamo trečiosios šalies piliečio situacija susijusi faktinė arba teisinė aplinkybė, kuri gali padėti nustatyti, ar šio piliečio asmeninis elgesys kelia tokią grėsmę (69).

91.    Mano nuomone, šiais patikslinimais galima visiškai remtis siekiant išaiškinti ginčijamoje nuostatoje vartojamas sąvokas „nacionalinis saugumas“ ir „viešoji tvarka“.

92.    Taip pat norėčiau pažymėti, kad Priskyrimo direktyvos 37 konstatuojamojoje dalyje, kuri turi būti aiškinama kuo labiau laikantis ginčijamos nuostatos, pateikiamas didelės grėsmės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai pavyzdys. Pagal šią konstatuojamąją dalį „nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos sąvoka apima <...> atvejus, kai trečiosios šalies pilietis priklauso asociacijai, kuri remia tarptautinį terorizmą, arba [pats] remia tokią asociaciją“(70). Tokio priklausymo, jeigu jis tinkamai įrodytas, gali pakakti siekiant nustatyti sulaikymo priemonės pagal ginčijamą nuostatą būtinybę.

 Išimtinai prevencinė funkcija

93.    Kadangi pagal ginčijamą nuostatą leidžiama imtis priemonių siekiant išvengti nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos pažeidimų, ji apsiriboja išimtinai prevencine funkcija.

94.    Šis prevencinis pobūdis siejamas su Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytu reikalavimu, kad galima nuspręsti sulaikyti asmenį remiantis ginčijama nuostata, tačiau reikia įvertinti „kiekvieną atvejį <...> individualiai [atskirai]“. Šis reikalavimas reiškia, kad reikia patikrinti, ar su prašytojo situacija susijusios faktinės arba teisinės aplinkybės gali leisti nustatyti, jog jo asmeninis elgesys pateisina jo sulaikymą, nes jis kelia realią, faktinę ir pakankamai rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Šiuo klausimu nesvarbu, kad ginčijamoje nuostatoje aiškiai nenurodoma grėsmė, kurią prašytojas kelia viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui, kitaip nei, pavyzdžiui, Grąžinimo direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje.

95.    Pirmesniame punkte primintas reikalavimas reiškia, kad valstybė narė neturi vadovautis bendrąja praktika arba kokia nors prezumpcija siekdama konstatuoti grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal ginčijamą nuostatą, tinkamai neatsižvelgusi į asmeninį piliečio elgesį ir į dėl tokio elgesio kylančią grėsmę(71).

96.    Todėl negaliu pritarti Komisijos požiūriui, kad pagal ginčijamą nuostatą valstybei narei leidžiama sulaikyti prieglobsčio prašytojus, jeigu šie priskiriami prie didelio ir staigaus migrantų srauto, keliančio grėsmę šios valstybės vidaus tvarkai ir jos pajėgumui suvaldyti šį srautą. Be to, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Priėmimo direktyvos 3 straipsnio 3 dalį ši direktyva netaikytina, jei taikoma 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą(72).

97.    Be to, tai, kad prašytojas įtariamas padaręs baudžiamą nusikalstamą veiką, kuri pagal nacionalinę teisę laikoma nusižengimu arba nusikaltimu, arba už tokią veiką buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, savaime negali pateisinti jo sulaikymo siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ar viešąją tvarką(73). Iš tikrųjų dėl sulaikymo pagal ginčijamą nuostatą prevencinio pobūdžio atmestina galimybė, kad juo pačiu būtų galima siekti nubausti prašytoją už jo ankstesnį elgesį. Be to, pažymėtina, kad kitokia išvada keltų sunkumų atsižvelgiant į non bis in idem principą, nes pagal ją taptų įmanoma tokia situacija, kai asmuo, nuteistas už vieną ar kelis teisės pažeidimus ir atlikęs su jais susijusią bausmę, galėtų būti dar kartą „baudžiamas“ už tuos pačius pažeidimus sulaikymu pagal ginčijamą nuostatą.

98.    Šiuo klausimu taip pat vertėtų patikslinti, kad Sprendime El Dridi(74) Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal Grąžinimo direktyvą, būtent pagal jos 15 ir 16 straipsnius, draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kuriame numatoma skirti laisvės atėmimo bausmę trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai gyvenančiam valstybėje, remiantis vien tuo, kad jis be pateisinamos priežasties lieka šioje teritorijoje pažeisdamas įpareigojimą per nustatytą laikotarpį iš jos išvykti. Iš tikrųjų tokio pobūdžio bausmė galėtų trukdyti įgyvendinti šia direktyva siekiamą tikslą, t. y. sukurti efektyvią neteisėtai valstybėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo ir repatriacijos politiką(75). Vadinasi, priešingai, nei teigia Nyderlandų vyriausybė, aplinkybe, kad trečiosios šalies pilietis jau anksčiau buvo nuteistas ir jam buvo skirta tokia bausmė, jokiu būdu negalima remtis siekiant nustatyti, kad toks pilietis po to, kai pateikė prašymą suteikti tarptautinę apsaugą, šiuo metu kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, pateisinančią jo sulaikymą pagal ginčijamą nuostatą.

99.    Tačiau, kaip iš esmės teigia Belgijos vyriausybė, grėsmės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai konstatavimas nebūtinai reiškia, kad kompetentinga nacionalinė valdžios institucija įtaria, jog prašytojas padarė baudžiamą nusikalstamą veiką, laikomą nusižengimu arba nusikaltimu, arba a fortiori kad ji gali nustatyti, jog taip ir buvo, o prašytojas netgi buvo už tai nuteistas. Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad išnagrinėjus visas svarbias aplinkybes paaiškės, jog prašytojas kelia realią, faktinę ir pakankamai rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiant į reikšmingus požymius, leidžiančius įtarti, kad jis rengiasi įvykdyti tokią veiką.

 Ginčijamos nuostatos savarankiškumas grąžinimo procedūros atžvilgiu

100. Aplinkybė, kad prieš prašytojui pateikiant prašymą suteikti prieglobstį buvo priimtas sprendimas jį grąžinti ar jis net buvo nuteistas už tai, kad trukdė įvykdyti šį sprendimą, pati savaime prieštarauja išvadai, kad šis prašytojas atitinkamoje valstybėje narėje kelia realią, faktinę ir pakankamai rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai(76). Tas pats pasakytina net tada, kai atmetamas anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį ir priimamas sprendimas grąžinti(77). Priešingai, nei teigia Taryba, tai, kad prašytojas toje pačioje valstybėje narėje pateikia „kitą paskesnį [vėlesnį] prašymą“ suteikti tarptautinę apsaugą po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas laikyti pirmą vėlesnį prašymą nepriimtinu, kaip numatyta Prieglobsčio procedūrų direktyvos 41 straipsnio 1 dalies b punkte, todėl valstybė narė minėto prašytojo teisei pasilikti teritorijoje gali taikyti išimtį, savaime neturi reikšmės.

101. Pastarasis patikslinimas man suteikia galimybę išnagrinėti klausimą dėl sąsajos tarp ginčijamos nuostatos ir Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos d punkte nurodyto sulaikymo pagrindo. Šis pagrindas siejamas su situacija, kai tarptautinės apsaugos prašytojas sulaikomas taikant grąžinimo procedūrą pagal Grąžinimo direktyvą, siekiant parengti grąžinimą ir (arba) išsiųsti(78).

102. Sprendime Arslan(79) Teisingumo Teismas turėjo galimybę patikslinti, kad Grąžinimo direktyva netaikoma prašymą suteikti prieglobstį pateikusiam trečiosios šalies piliečiui nuo šio prašymo pateikimo dienos iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmojoje instancijoje arba, jei reikia, kol nagrinėjamas dėl minėto sprendimo pateiktas skundas. Vadinasi, tuo pačiu laikotarpiu prieglobsčio prašytojo sulaikymas siekiant išsiųsti negali būti pagrįstas Grąžinimo direktyvos 15 straipsniu, net jei prieš prašytojui pateikiant šį prašymą jis buvo sulaikytas remiantis šiuo straipsniu, nes atsižvelgiant į jo elgesį buvo nerimauta, kad jis pasislėps ir nebus galima jo išsiųsti (80).

103. Tačiau dar prieš įsigaliojant Priėmimo direktyvai Teisingumo Teismas laikėsi požiūrio, kad būtų kliudoma įgyvendinti Grąžinimo direktyva siekiamo tikslo užtikrinti veiksmingą neteisėtai valstybėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą, jei prašytojas, kuris buvo sulaikytas pagal pastarosios direktyvos 15 straipsnį, būtų automatiškai paleistas į laisvę tik dėl to, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį(81). Iš tikrųjų Teisingumo Teismas pabrėžė, jog tai, kad vyksta tokio prašymo nagrinėjimo procedūra, visai nereiškia, kad grąžinimo procedūra galutinai nutraukiama, nes ji gali būti tęsiama tuo atveju, jei prašymas suteikti prieglobstį atmetamas(82). Todėl nei pagal senąją Priėmimo direktyvą, nei pagal senąją Prieglobsčio procedūrų direktyvą nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, kuris pateikė prašymą suteikti tarptautinę apsaugą po to, kai buvo sulaikytas pagal Grąžinimo direktyvos 15 straipsnį, liktų sulaikytas remiantis nacionalinės teisės nuostata, jei kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas buvo pateiktas siekiant vienintelio tikslo – atidėti arba sutrukdyti faktinį grąžinimą ir kad objektyviai vertinant buvo būtina sulaikymo priemonę palikti galioti siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo(83).

104. Dabar pagal Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos d punktą būtent siekiama apibrėžti sulaikymo priemones, kurias valstybės narės gali taikyti esant tokioms situacijoms. Pagal šią nuostatą sulaikymas galimas tik tuomet, jei, pirma, tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo metu prašytojas yra sulaikytas, nes pagal Grąžinimo direktyvą vykdoma grąžinimo procedūra siekiant parengti jo grąžinimą ir (arba) jį išsiųsti, ir, antra, remdamasi objektyviais kriterijais atitinkama valstybė narė gali įrodyti, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog prašytojas pateikė tarptautinės apsaugos prašymą tik tam, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas jam skirto sprendimo grąžinti vykdymas. Taigi Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos d punkte nėra aiškiai nenumatyto atvejo, kai teikiant prašymą suteikti prieglobstį iš suinteresuotojo asmens nėra atimta laisvė arba ji atimta netaikant grąžinimo procedūros pagal Grąžinimo direktyvą.

105. Per Teismo posėdyje iš esmės buvo teigiama, kad ginčijamą nuostatą galima aiškinti taip, jog pagal ją leidžiama sulaikyti trečiosios valstybės pilietį, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, bet iš kurio nėra atimta laisvė, po to, kai jis pateikia prašymą suteikti tarptautinę apsaugą, remiantis tuo, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant atidėti arba sutrukdyti sprendimo grąžinti vykdymą. Mano manymu, tokiam aiškinimui negalima pritarti. Iš tikrųjų dėl tokio aiškinimo prasmės netektų ne tik Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies d punkte numatyta pirmoji sąlygą, priminta ankstesniame punkte. Jis taip pat būtų nesuderinamas su pačiu šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje nustatytu principu, nes tokiu atveju sulaikymą lemtų tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas. Galiausiai dėl tokio aiškinimo kiltų sunkumų atsižvelgiant į Ženevos konvencijos 31 straipsnį, kurį minėto 8 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, siekiama įgyvendinti. Kaip jau minėjau, pagal Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos d punktą tik laikantis tam tikrų sąlygų leidžiama pratęsti sulaikymo priemonės, kuri jau taikoma trečiosios valstybės šalies piliečiui siekiant parengti jo grąžinimą ir (arba) išsiųsti, galiojimą.

106. Taigi vien tai, kad dėl prieglobsčio prašytojo, prieš jam pateikiant tarptautinės apsaugos prašymą, buvo priimtas galutiniu tapęs sprendimas grąžinti, prireikus taikomas kartu su draudimu atvykti, nekliudo tam, kad šis prašytojas būtų pirmą kartą sulaikytas pagal ginčijamą nuostatą, jei atitinkama valstybė narė nustato, kad jis kelia realią, faktinę ir pakankamai rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai(84).

107. Be to, per teismo posėdį Komisija iš esmės teigė, kad ginčijama nuostata gali būti siekiama leisti sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, kai jo teisei likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje taikoma išimtis pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 9 straipsnio 2 dalį, siejamą su šios direktyvos 41 straipsniu. Tokiu atveju pagal ginčijamą nuostatą būtų leidžiama sulaikyti prašytoją, netgi prieš priimant sprendimą dėl jo prašymo suteikti tarptautinę apsaugą, jeigu anksčiau jau buvo atmesti keli tokie jo prašymai ir kyla rizika, kad jis gali vengti vykdyti jam nustatytą įpareigojimą išvykti iš valstybės teritorijos.

108. Šis argumentas manęs neįtikina. Iš tikrųjų esant tokiai situacijai, kaip aprašytoji, daroma prielaida, kad prašytojas „neteisėtai“ gyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, taikomos šios direktyvos nuostatos. Taigi pagal šios direktyvos 15 straipsnį sulaikymas yra visiškai įmanomas siekiant parengti grąžinimą ir (arba) išsiųsti. Todėl esant tokiai situacijai ginčijama nuostata neturi užpildyti jokios teisinės spragos.

109. Galiausiai, priešingai, nei teismo posėdyje teigė J. N., Nyderlandų vyriausybė ir Parlamentas, nematau jokios priežasties, kodėl ginčijamą nuostatą reikėtų taikyti tik tada, kai prieš atitinkamam prašytojui pateikiant prašymą priimamas sprendimas jį grąžinti. Tokio aiškinimo negalima pagrįsti nei remiantis ginčijamos nuostatos formuluote, nei apskritai Priėmimo direktyva. Be to, toks aiškinimas labai pakenktų šios nuostatos veiksmingumui, nes valstybės narės gebėjimas remiantis šia nuostata užkirsti kelią rimtam nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos pažeidimui priklausytų nuo anksčiau priimto sprendimo grąžinti. Tačiau grėsmė, su kuria valstybė narė galėtų susidurti, lygiai taip pat galėtų atsiskleisti nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, (gerokai) prieš sprendimo grąžinti priėmimą(85).

 Draudimo atvykti svarba

110. Kokią reikšmę turi tai, kad pirmesnis sprendimas grąžinti priimamas kartu su draudimu atvykti, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 11 straipsnį?

111. Mano manymu, tokia aplinkybė jokiu atveju negali turėti lemiamos reikšmės. Tiesa, minėtos nuostatos 2 dalyje numatyta, kad gali būti nustatytas ilgiau nei penkerius metus galiojantis draudimas atvykti, jeigu trečiosios šalies pilietis, kuriam taikoma ši priemonė, laikomas keliančiu rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės ar nacionaliniam saugumui. Taigi tokiais argumentais grindžiamas draudimas atvykti gali, kaip pažymi Belgijos, Graikijos ir Italijos vyriausybės bei Taryba, būti suprantamas kaip įrodymas, kad prieglobsčio prašytojas kelia tokią grėsmę.

112. Tačiau pagal Grąžinimo direktyvos 11 straipsnio 5 dalį draudimas atvykti taikomas nepažeidžiant teisės į tarptautinę apsaugą, kuri pagal Sąjungos teisę gali būti suteikiama suinteresuotajam asmeniui, jei šis pateikia prašymą dėl tokios apsaugos suteikimo. Taigi tokiu draudimu taip pat nėra pažeidžiamos Priėmimo direktyva suteikiamos garantijos, įskaitant apsaugą nuo sulaikymo, kurio nebūtų galima pateisinti remiantis vienu iš šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų pagrindų. Todėl vien tai, kad prašytojui buvo anksčiau taikytas draudimas atvykti į valstybę narę dėl priežasčių, susijusių su nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos užtikrinimu, neatleidžia kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nuo pareigos nustatyti, ar, tuo metu, kai ji ketina sulaikyti remdamasi ginčijama nuostata, ši priemonė yra pateisinama atsižvelgiant į prašytojo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai(86).

 Išimtinė priemonė

113. Bet kuriuo atveju Priėmimo direktyvoje atsižvelgiama į tai, kad sulaikymas yra ypač drastiška tarptautinės apsaugos prašytojui taikoma priemonė, kuri gali būti taikoma tik išimtinėmis aplinkybėmis(87). Taigi pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį valstybė narė gali sulaikyti prašytoją siekdama užtikrinti nacionalinį saugumą arba viešąją tvarką, kai, pirma, „tai būtina“ ir, antra, „neįmanoma veiksmingai taikyti kitų[,] švelnesnių alternatyvių [priverstinių] priemonių“. Vadinasi, tokiam sulaikymui taikomas griežtas proporcingumo reikalavimas. Tai, kad ginčijama nuostata yra kraštutinė priemonė, patvirtina Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 4 dalis, kurioje nurodytos sulaikymo alternatyvos, kaip antai įpareigojimas reguliariai registruotis atitinkamose institucijose arba pareiga neišvykti iš nustatytos vietos (tokiu atveju nėra skiriamas sulaikymas). Tačiau tokios alternatyvos nebūtų tinkamos, pavyzdžiui, siekiant užkirsti kelią rimtai grėsmei, kurią nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai kelia asmuo, kuris, atsižvelgiant į įvairius nuoseklius įrodymus, atrodo, ketina įvykdyti teroro aktą.

 Baigiamosios pastabos

114. Dar norėčiau pažymėti, kad atsižvelgiant į mano anksčiau pateiktą ginčijamos nuostatos aiškinimą niekas nekliudo valstybei narei remiantis kitu sulaikymo pagrindu, numatytu Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, nustatyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas, jei esama pavojaus, kad jis pasislėps. Iš tikrųjų šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodyta, kad sulaikymas gali būti nurodomas, jeigu jis būtinas tam, kad kompetentinga nacionalinė valdžios institucija galėtų nustatyti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą pagrindžiančius elementus(88). Taigi tokio pavojaus buvimas, vertinamas atskirai, negali būti laikomas įrodymu, kad tarptautinės apsaugos prašytojas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, kaip tai suprantama pagal ginčijamą nuostatą.

115. Šis aiškinimas taip pat neturi įtakos valstybių narių teisei sulaikyti prieglobsčio prašytoją siekiant patikrinti jo tapatybę ar pilietybę arba nuspręsti dėl jo teisės atvykti į minėtos valstybės teritoriją, jei šiam prašytojui negali būti veiksmingai taikomos švelnesnės priverstinės priemonės. Iš tikrųjų Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a ir c punktuose aiškiai nustatyta, kad sulaikymas gali būti paremtas šiais pagrindais, jei paisoma visų šioje direktyvoje įtvirtintų su sulaikymu susijusių garantijų(89).

 Ginčijamos nuostatos galiojimas

116. Tam, kad sulaikymo priemonė pagal ginčijamą nuostatą būtų laikoma atitinkančia Chartijos 6 straipsnį, ji turi būti numatyta įstatyme, ja turi būti paisoma teisės į laisvę ir saugumą ir atsižvelgiant į proporcingumo principą ji turi būti būtina ir tikrai atitikti Sąjungos pripažįstamus bendrojo intereso tikslus arba būti reikalinga kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Kaip minėjau šios nuomonės 60 punkte, tai reiškia, kad reikia patikrinti, ar tokia sulaikymo priemonė, viena vertus, priskiriama prie EŽTK 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių ir, kita vertus, nepažeidžia kitų garantijų, suteikiamų pagal minėto straipsnio 2–5 dalis. Dabar išsamiau aptarsiu šiuos reikalavimus. Tolesne analize nesiekiama apžvelgti visą reikšmingą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su teisės į laisvę ir saugumą, užtikrinamos EŽTK 5 straipsniu bei Chartijos 6 straipsniu, apribojimais. Joje išdėstoma tik tai, kas atrodo būtina siekiant atsakyti į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą dėl galiojimo.

 Ar ginčijama nuostata gali būti priskirta prie kurios nors iš leidžiamų teisės į laisvę ir saugumą išimčių?

117. Iš nusistovėjusios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kuri yra svarbi aiškinant Chartijos 6 straipsnį, matyti, kad EŽTT 5 straipsnio 1 dalies a–f punktuose pateikiamas išsamus pagrindų, kuriais remiantis leidžiamas sulaikymas, sąrašas, todėl sulaikymas nėra teisėtas, jei nėra paremtas vienu iš šių pagrindų(90). Šie pagrindai turi būti aiškinami siaurai, nes jie laikomi teisės į laisvę ir saugumą išimtimi(91).

118. Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad atsižvelgiant į pirma pabrėžtą(92) išimtinai prevencinį ginčijamoje nuostatoje nurodyto sulaikymo pagrindo pobūdį, remiantis šiuo pagrindu taikoma sulaikymo priemonė jokiu atveju negali būti laikoma teisės į laisvę ir saugumą išimtimi, nurodyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies a punkte. Iš tikrųjų ši išimtis yra susijusi su teismo nuosprendžiu, kuriuo skiriama laisvės atėmimo bausmė, o ne su prevencinių priemonėmis(93).

119. Tačiau prieglobsčio prašytojo sulaikymas pagal ginčijamą nuostatą, atsižvelgiant į nurodytą šios nuostatos taikymo sritį, gali būti siejamas su įvairiomis EŽTK 5 straipsnyje pateikiamomis išimtimis.

120. Viena iš šių išimčių numatyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkte, kuris iš esmės susijęs su prevenciniu sulaikymu(94). Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad sulaikymo pagrindas, paremtas būtinybe sukliudyti asmeniui padaryti teisės pažeidimą, nėra siejamas su bendrosios prevencijos politika, nukreipta prieš asmenis ar grupę asmenų, laikomų pavojingais dėl jų nuolatinio polinkio nusikalsti. Šis pagrindas apsiriboja tuo, kad susitariančiosioms valstybėms suteikiama priemonė užkirsti kelią konkrečiam ir apibrėžtam nusikaltimui(95). Pagal jį leidžiama sulaikyti tik jei vyksta baudžiamasis procesas(96). Tai matyti iš to, kaip formuluojamas šis pagrindas, kurį reikia aiškinti atsižvelgiant, pirma, į 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir, antra, į šio straipsnio 3 dalį, su kuria jis sudaro vieningą visumą ir kurioje pirmiausia patikslinama, kad tokia teisės į laisvę ir saugumą išimtis reiškia, jog atitinkamas asmuo turi būti nedelsiant pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuris pagal įstatymą turi įgaliojimus vykdyti teismines funkcijas, jis turi turėti teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką arba teisę būti paleistas proceso metu(97). Tokiu procesu, kai iš asmens atimama laisvė norint jam sukliudyti padaryti teisės pažeidimą, gali būti siekiama skirti jam baudžiamąją sankciją už šio nusikaltimo parengiamuosius veiksmus(98). Tačiau baudžiamojo proceso reikalavimas visai nereiškia, kad administracinė institucija negali nurodyti sulaikyti ir suimti (kaip šios nuomonės 87 punkte pateiktame pavyzdyje); Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad pagal EŽTK 5 straipsnio 3 dalį kaip tik siekiama užtikrinti skubią ir automatišką teisminę laisvės atėmimo priemonės, kurią pagal minėto straipsnio 1 dalies c punktą priėmė policijos ar administracinės institucijos, peržiūrą(99).

121. Be to, nors ginčijama nuostata yra savarankiška atsižvelgiant į grąžinimo procedūrą, kaip tai nurodžiau šios nuomonės 100–109 punktuose, tai nereiškia, kad galima atmesti galimybę, jog pagal šią nuostatą nurodytas sulaikymas siejamas su grąžinimo procedūra, jei prieš atitinkamam prašytojui pateikiant prašymą suteikti tarptautinę apsaugą buvo priimtas sprendimas jį grąžinti. Šiuo atveju tokia priemonė galėtų būti pateisinama atsižvelgiant į antrąją išimtį, nurodytą EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte.

122. Iš tikrųjų, kaip jau nurodžiau(100), iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad pagal pastarąją nuostatą reikalaujama tik tai, kad išsiuntimo procedūra būtų vykdoma. Taigi pagal šią nuostatą nesuteikiama tokia pati apsauga kaip pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, todėl iš esmės nereiškia, kad asmenį reikia skubiai pristatyti teisėjui, kaip to reikalaujama pagal šio 5 straipsnio 3 dalį, kai laisvė atimama remiantis to paties straipsnio 1 dalies c punktu. Taigi Sprendime Nabil ir kt. / Vengrija Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad vien tai, jog asmuo, kurį buvo nurodyta išsiųsti, pateikė prašymą suteikti prieglobstį, nebūtinai reiškia, kad šio asmens sulaikymu nebesiekiama jo išsiųsti, nes galimas minėto prašymo atmetimas gali atverti kelią jo išsiuntimo vykdymui(101). Šiuo atžvilgiu analogiški argumentai pateikiami Sprendimo Arslan 60 punkte(102).

123. Vis dėlto tik vykstanti išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procedūra gali pateisinti tuo grindžiamą laisvės atėmimą, jei ši procedūra vykdoma deramai kruopščiai(103). Taigi antroji išimtis, nurodyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte, gali būti laikoma pateisinančia prieglobsčio prašytojo laisvės atėmimą tik tada, kai, be kita ko, dėl jo pateikto prašymo suteikti tarptautinę apsaugą iš teisinio reguliavimo neišnyksta duotas nurodymas jį išsiųsti(104). Be to, laisvės atėmimo priemonė gali būti pateisinama remiantis minėto 5 straipsnio 1 dalies f punktu tik jeigu ji vykdoma sąžiningai, yra glaudžiai susijusi su atitinkamos vyriausybės nurodytu sulaikymo pagrindu, jei sulaikymo vieta ir sąlygos yra tinkamos ir galiausiai, jei šios priemonės trukmė neviršija laikotarpio, būtino numatytam tikslui pasiekti(105). Sąjungos teisėje niekas pagal Priėmimo direktyvą ir net pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvą ir Grąžinimo direktyvą nekliudo laikytis šių reikalavimų.

124. Taip pat neatmetu galimybės, kad sulaikymas pagal ginčijamą nuostatą gali būti, kaip teigia Belgijos vyriausybė, Taryba ir Komisija, siejamas su antrąja išimtimi, nurodyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies b punkte, pagal kurį leidžiama, kad iš asmens būtų atimta laisvė siekiant užtikrinti įstatyme nustatytos prievolės vykdymą. Minėtame Sprendime Ostendorf / Vokietija Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad sulaikymas gali būti pagrįstas šia nuostata, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimo padarymui, reiškiančiam viešosios tvarkos sutrikdymą dalyvaujant chuliganų tarpusavio muštynėse, šiuo sulaikymu nesiekiant skubiai pristatyti atitinkamą asmenį į kompetentingą teisminę instituciją, todėl šis sulaikymas sietinas su EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktu(106). Tačiau dar reikia, be kita ko, kad pagal įstatymą būtų leidžiamas toks sulaikymas siekiant priversti atitinkamą asmenį įvykdyti aiškią ir konkrečią jam tenkančia pareigą, kurios jis iki tol neįvykdė(107). Dėl sulaikymo, kuriuo siekiama užkirsti kelią teisės pažeidimo padarymui, pažymėtina, kad toks sulaikymas visų pirma reiškia, jog buvo galima pakankamai tiksliai nustatyti šio teisės pažeidimo neišvengiamo padarymo vietą ir laiką bei galimas jo aukas(108).

125. Taryba ir Komisija taip pat teigia, kad neatmestina, jog sulaikymo priemonė pagal ginčijamą nuostatą sietina su išimtimi, nurodyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies e punkte, kuriame visų pirma numatyta galimybė sulaikyti alkoholiką, narkomaną ar valkatą(109). Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš tiesų Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad remiantis tokiu pagrindu iš tokių asmenų gali būti atimta laisvė, nes jie laikytini keliančiais grėsmę visuomenės saugumui(110). Vis dėlto primenu, kad, kaip nurodžiau šios nuomonės 77–115 punktuose, ginčijamos nuostatos taikymo sritis yra griežtai apibrėžta ir jos įgyvendinimas pirmiausia reiškia, kad atsižvelgiant į su prašytojo situacija susijusias faktines arba teisines aplinkybes galima nustatyti, ar jo asmeninis elgesys gali pateisinti jo sulaikymą dėl kylančios realios, faktinės ir pakankamai rimtos grėsmės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai. Šiomis aplinkybėmis labai abejoju, kad sulaikymo priemonė, priimta pagal ginčijamą nuostatą, gali būti pateisinama remiantis šia išimtimi.

 Kitų garantijų, susijusių su teisės į laisvę ir saugumą apribojimu, paisymas

126. Chartijos 6 straipsniu, siejamu su EŽTK 5 straipsniu, suteikiamos kelios papildomos materialinės bei procesinės garantijos(111).

127. Pirma, bet koks teisės į laisvę ir saugumą apribojimas turi būti teisėtas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šis reikalavimas visų pirma reiškia, kad sulaikymas turi atitikti tiek materialines, tiek procesines normas, nustatytas nacionalinės teisės aktuose(112). Tai patvirtina Chartijos 52 straipsnio 1 dalis, pagal kurią bet koks Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatyme. Kalbant apie sulaikymo atvejį, kaip antai aptariamą pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad šiuo reikalavimu siekiama, kad būtų laikomasi visų reikšmingų Priėmimo direktyvos ir taikytinos nacionalinės teisės nuostatų.

128. Be to, pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad bet kuris suėmimas būtų suderinamas su tikslu apsaugoti asmenį nuo savivalės, nes teisėtas laisvės atėmimas remiantis nacionalinės teisės aktais vis dėlto gali būti savavališkas, taigi prieštaraujantis EŽTK(113). Ši sąlyga, be kita ko, reiškia, kad laisvės atėmimo priemonės įgyvendinimas neturi sietis su kokiu nors valdžios institucijų nesąžiningumo ar apgaulės elementu, kad jis turi derėti su tikslu, kurio siekiama apribojimais, leidžiamais pagal atitinkamą EŽTK 5 straipsnio 1 dalies punktą, kad egzistuotų ryšys tarp suėmimui pateisinti nurodyto pagrindo ir suėmimo vietos bei tvarkos ir kad šis suėmimo pagrindas būtų proporcingas aptariamam suėmimui(114). Suėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik kraštutiniu atveju, kai kitos švelnesnės priemonės laikomos nepakankamomis siekiant apginti asmeninį ar viešąjį interesą, todėl suėmimas yra privalomas(115).

129. Apsaugos nuo savavališko sulaikymo garantijos aiškiai nustatytos Priėmimo direktyvoje(116). Iš tikrųjų primintina, kad sulaikymas pagal šios direktyvos 8 straipsnį yra kraštutinė priemonė, kurią gali būti nuspręsta taikyti tik išnagrinėjus kiekvieną atvejį atskirai ir jei „neįmanoma veiksmingai taikyti kitų[,] švelnesnių alternatyvių [priverstinių] priemonių“(117). Nors iš esmės toks sulaikymas galimas, prašytojas sulaikomas tik „kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai“(118). Šios taisyklės atitinka proporcingumo reikalavimą, taikomą bet kuriam apribojimui naudotis Chartijoje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis(119).

130. Antra, ginčijamos nuostatos įgyvendinimas reiškia, kad turi būti laikomasi teisinio saugumo principo. Todėl labai svarbu, kad suėmimo sąlygos būtų aiškiai apibrėžtos ir kad būtų galima numatyti, kaip pats įstatymas bus taikomas, norint, kad būtų įvykdytas teisėtumo kriterijus, pagal kurį reikalaujama, kad bet koks įstatymas būtų pakankamai aiškus, kad pilietis galėtų – prireikus pasinaudodamas specialisto pagalba – tinkamai įvertinti pasekmes, kurias gali lemti tam tikras veiksmas(120).

131. Tiesa, dėl sulaikymo priemonės pagal ginčijamą nuostatą reikia pripažinti, kad pastaroji suformuluota labai bendrai. Tačiau vertinant, ar laikytasi teisinio saugumo reikalavimo, reikia atsižvelgti ne tik į šią nuostatą, bet ir į nacionalinę teisę, pagal kurią ji įgyvendinama, o prireikus – ir į kitas reikšmingas nacionalinės teisės normas. Todėl, kaip iš esmės teigia Italijos vyriausybė ir Parlamentas, kiekviena valstybė narė, kuri ketina nustatyti, kad pagal ginčijamą nuostatą gali būti priimta sulaikymo priemonė, turi pakankamai tiksliai apibrėžti atvejus, kuriais ginčijama nuostata gali būti taikoma.

132. Trečia, kiekvienam sulaikytajam turi būti paprastai, jam suprantama kalba pranešta apie teisines ir faktines jo sulaikymo priežastis(121). Toks priežasčių nurodymas būtinas tiek dėl to, kad suinteresuotas asmuo, iš kurio atimta laisvė, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir susipažinęs su visa informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, tiek dėl to, kad šis teismas visiškai galėtų vykdyti atitinkamo akto teisėtumo kontrolę(122).

133. Ši pareiga motyvuoti atsispindi Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 2 ir 4 dalyse, susijusiose su paties sprendimo sulaikyti motyvavimu, o šio straipsnio 4 dalis susijusi su informacija, kuri turi būti pateikta prašytojui iškart po to, kai jis sulaikomas. Kalbant apie sulaikymo priemonę, grindžiamą ginčijama nuostata, pažymėtina, kad nurodant šiuos motyvus reikia aiškiai ir tiksliai nurodyti priežastis, į kurias atsižvelgdama kompetentinga nacionalinė valdžios institucija nusprendė, kad prašytojas kelia realią, faktinę ir pakankamai rimtą grėsmę atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytą taisyklę, minėta institucija taip pat turi pakankamai išsamiai paaiškinti, kodėl mano, kad siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą arba viešąją tvarką negali būti taikoma jokia kita švelnesnė priverstinė priemonė(123).

134. Ketvirta, teisės į laisvę ir saugumą apribojimui taikoma procesinių garantijų paisymo sąlyga. Taigi dėl laisvės atėmimo, susijusio su EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta išimtimi, jau nurodžiau, kad pagal ją atitinkamas asmuo (tarptautinės apsaugos prašytojas, jei sulaikoma pagal ginčijamą nuostatą) turi būti nedelsiant pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuris pagal įstatymą turi įgaliojimus vykdyti teismines funkcijas, jam turi būti užtikrinama teisė į bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką arba teisė būti paleistam proceso metu(124). Tačiau, kaip jau minėjau, Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatoma ne tik tai, kad administracinės valdžios institucijos nurodyto sulaikymo teisėtumo ex officio (t. y. neatsižvelgiant į prašytojo ieškinį) teisminė kontrolė turi būti atlikta kuo greičiau po to, kai prasideda sulaikymas, bet ir tai, kad atitinkamas prašytojas turi būti paleidžiamas, jei nusprendžiama, kad sulaikymas neteisėtas.

135. Apskritai kiekvienas asmuo, iš kurio atimama laisvė jį sulaikant ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti(125). Pagal EŽTK 5 straipsnio 4 dalį, taigi ir pagal Chartijos 6 straipsnį, reikalaujama atlikti gana išsamią kontrolę, apimančią kiekvieną asmens sulaikymo teisėtumo sąlygą atsižvelgiant į EŽTK 5 straipsnio 1 dalį(126). Ir šiuo atveju dėl Priėmimo direktyvos valstybėms narėms nekyla jokių kliūčių laikytis šio reikalavimo įgyvendinant ginčijamą nuostatą. Priešingai, šios direktyvos 9 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytomis taisyklėmis siekiama užtikrinti jos laikymąsi tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas sulaikomas pagal jos 8 straipsnį(127).

136. Galiausiai, penkta, EŽTK 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, iš kurio buvo atimta laisvė pažeidžiant pirmose keturiose šio straipsnio dalyse nustatytas taisykles, turi teisę į nuostolių atlyginimą. Atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnio išaiškinimą tas pats neišvengiamai galioja ir pastarajai nuostatai. Priėmimo direktyvoje nėra nuostatos, pagal kurią valstybės narės privalėtų numatyti tokią teisę į nuostolių atlyginimą. Tačiau reikia atsižvelgti į tokio Sąjungos teisės akto norminę specifiką, nes, kaip matyti iš SESV 288 straipsnio trečios pastraipos, viena vertus, kiekviena valstybė narė, kuriai jis skirtas, įpareigojama siekti numatyto rezultato, bet, kita vertus, nacionalinės valdžios institucijoms paliekama galimybė pasirinkti jo įgyvendinimo formą ir būdus. Tačiau pagal Priėmimo direktyvos 35 konstatuojamąją dalį šia direktyva aiškiai siekiama skatinti būtent Chartijos 6 straipsnio taikymą. Taigi šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pagal šią direktyvą valstybėms narėms paliekama būtina veiksmų laisvė tam, kad būtų įvykdytas reikalavimas, apie kurį kalbėjau.

137. Apibendrinant galima pasakyti, kad nors pagal ginčijamą nuostatą iš tikrųjų leidžiama apriboti Chartijos 6 straipsnyje užtikrinamą teisę į laisvę ir saugumą, toks apribojimas, jeigu ši nuostata aiškinama taip, kaip išdėsčiau šioje nuomonėje, yra ne tik nustatytas įstatyme ir nepažeidžia šios teisės esmės, bet ir atrodo būtinas siekiant, kad valstybės narės galėtų, laikydamosi ESS 4 straipsnio 2 dalyje ir SESV 72 straipsnyje nustatytų principų, veiksmingai kovoti su jų nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos pažeidimais. Taigi išnagrinėjus šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktą klausimą dėl galiojimo nenustatyta nieko, kas leistų abejoti ginčijamos nuostatos galiojimu.

138. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad ši išvada, padaryta remiantis objektyvia ginčijamos nuostatos atitikties Chartijos 6 straipsniui analize, neturi jokios įtakos sprendimui, kuris turi būti priimtas dėl J. N. skundo, pateikto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Taigi tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neperžengdamas ginčo ribų, turi nuspręsti, ar pagrindinėje byloje aptariama sulaikymo priemonė atitinka Chartijos 6 straipsnį, siejamą su EŽTK 5 straipsniu.

 Išvada

139. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:

–        Išnagrinėjus Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateiktą klausimą nenustatyta nieko, kas leistų abejoti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punkto galiojimu.

–        Tačiau ši išvada daroma atsižvelgiant į dvi sąlygas. Pirma, šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad ji gali būti taikoma tik tais atvejais, kai atsižvelgiant į su tarptautinės apsaugos prašytojo situacija susijusias faktines arba teisines aplinkybes galima nustatyti, kad asmeninis elgesys pateisina jo sulaikymą dėl kylančios realios, faktinės ir pakankamai rimtos grėsmės atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai. Antra, ją įgyvendinant kiekvienu konkrečiu atveju turi būti paisoma teisės į laisvę ir saugumą, užtikrinamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnyje, siejamame su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsniu.

–        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neperžengdamas jame nagrinėjamo ginčo ribų ir atsižvelgdamas į visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama sulaikymo priemonė gali būti siejama su sulaikymo pagrindu, nurodytu taip išaiškintame Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punkte.


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 –      OL L 180, p. 96. Nuo 2015 m. liepos 21 d. Priėmimo direktyva panaikino ir pakeitė 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/9/EB, nustatančią minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL L 31, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101, toliau – senoji Priėmimo direktyva). Pagal prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir 4a straipsnio 1 dalį šių dviejų valstybių narių Priėmimo direktyva nesaisto. Pagal Protokolą Nr. 22 dėl Danijos pozicijos tas pats pasakytina apie Danijos Karalystę.


3 – Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, t. 189, Nr. 2545, 1954, p. 150.


4 – Tačiau netgi tokiomis aplinkybėmis šios konvencijos šalys negali nukrypti nuo kitų EŽTK įtvirtintų teisių, kaip antai EŽTK 3 straipsnyje užtikrinamos teisės nebūti kankinamam, nepatirti nežmoniško ar žeminančio elgesio.


5 – 2 konstatuojamoji dalis.


6 – 15 konstatuojamoji dalis.


7 – 15 konstatuojamoji dalis.


8 – 16 konstatuojamoji dalis.


9 – 35 konstatuojamoji dalis.


10 –      2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, p. 9, toliau – Priskyrimo direktyva). Nuo 2013 m. gruodžio 21 d. Priskyrimo direktyva pakeitė 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96, toliau – senoji Priskyrimo direktyva). Pagal Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio h punktą „tarptautinės apsaugos prašymas“ – tai „trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma ši direktyva ir kurios galima prašyti atskirai“.


11 –      Priėmimo direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad „sulaikyti prašytojai paprastai laikomi specialiuose sulaikymo centruose“ ir kad „jeigu valstybė narė neturi galimybių apgyvendinti tokius asmenis specialiame sulaikymo centre ir turi naudotis įkalinimo įstaigų patalpomis, sulaikytas prašytojas atskiriamas nuo kalinių“.


12 –      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, p. 60, toliau – Prieglobsčio procedūrų direktyva). Nuo 2015 m. liepos 21 d. Prieglobsčio procedūrų direktyva panaikino ir pakeitė 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, p. 13, toliau – senoji Prieglobsčio procedūrų direktyva).


13 –      2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98).


14 –      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, p. 31). Reglamentu „Dublinas III“ buvo panaikintas ir pakeistas 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109), vadinamasis Reglamentas „Dublinas II“.


15 – Pastarasis bausmės skyrimo pagrindas gali pasirodyti keistas, atsižvelgiant į tai, kad tuo laikotarpiu J. N. buvo likęs gyventi Nyderlanduose. Tačiau šioje byloje nebūtina išsamiau nagrinėti šio klausimo.


16 – Toliau tai vadinsiu „ginčijamu sprendimu“.


17 – Prašyme priimti prejudicinį sprendimą minimas J. N. argumentas, kad ginčijamu sprendimu buvo siekiama, jog kompetentinga valdžios institucija žinotų apie jį, kad galėtų priimti sprendimą dėl jo paskutinio prašymo suteikti prieglobstį. Tačiau iš bylos medžiagos visai nematyti, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas tokiu pagrindu; tai posėdyje patvirtino ir Nyderlandų Karalystė. Tik priimdamas naują sprendimą grąžinti – 2015 m. gruodžio 1 d., t. y. po to, kai Raad van State (Valstybės Taryba) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, valstybės sekretorius taip pat rėmėsi šiuo pagrindu. Žr. šios nuomonės 44 punktą.


18 – Dėl J. N. paskutinio prašymo suteikti prieglobstį pateikimo pasekmių, kiek tai susiję su gyvenimu valstybėje, žr. šios nuomonės 35 ir 50–52 punktus.


19 – Tačiau neginčijama, kad ginčijamas sulaikymas nėra iš esmės grindžiamas J. N. psichinės sveikatos sutrikimais, kurių, atrodo, esama. Todėl toliau prie šio aspekto negrįšiu.


20 –      OL C 303, 2007, p. 17.


21 – Savo (vėliau pateiktose) rašytinėse pastabose Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad šį įkalinimą lėmė J. N. skirta bausmė už anksčiau vykdytą nusikalstamą veiką.


22 – 2015 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje pateiktu raštu Vokietijos vyriausybė pranešė, kad nusprendė neatsakyti į šiuos klausimus.


23 – Taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą rašytinės proceso dalies atsisakymas, numatytas Procedūros reglamento 111 straipsnyje, gali būti laikomas trečiąja priemone.


24 – Senosios Prieglobsčio procedūrų direktyvos 7 straipsnio 1 dalis.


25 – Taip pat žr. Grąžinimo direktyvos 9 konstatuojamąją dalį.


26 – Pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 9 straipsnio 2 dalį ir 41 straipsnį siekiama leisti valstybėms narėms veikti taip, kad naujų prašymų, kuriuos būtų galima laikyti „pateiktais piktnaudžiaujant teisėmis“, pateikimas nesudarytų kliūčių veiksmingai vykdyti grąžinimo procedūras.


27 – Primintina, kad 2000 m. Nutarties dėl užsieniečių 3.1 straipsnyje numatytos prašytojo teisės likti Nyderlandų teritorijoje, kol nagrinėjamas jo prašymas suteikti tarptautinę apsaugą, išimtys.


28 – Priėmimo direktyvos versijoje anglų kalba vartojamas terminas „detention“ („suėmimas“). Tačiau, mano nuomone, skirtumas tarp „suėmimo“ ir „sulaikymo“ neturi reikšmės nagrinėjant tokį galiojimo klausimą, koks keliamas šioje byloje, nes apsauga, suteikiama pagal Chartijos 6 straipsnį, siejamą su EŽTK 5 straipsniu, taikoma bet kokios formos laisvės atėmimui, patenkančiam į jos taikymo sritį.


29 – Sprendimas Lanigan (C‑237/15 PPU, EU:C:2015:474, 55 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


30 – Taip pat žr. Chartijos 53 straipsnį.


31 – Šį klausimą nagrinėsiu šios nuomonės 117–125 punktuose po to, kai išaiškinsiu ginčijamą nuostatą.


32 – Žr. šios nuomonės 126–136 punktus.


33 – Žr. 2011 m. birželio 7 d. EŽTT sprendimo R.U. /Graikija, Nr. 2237/08, 84 punktą; 2012 m. rugsėjo 25 d. EŽTT sprendimo Ahmade / Graikija, Nr. 50520/09, 117 punktą ir minėto Sprendimo Nabil ir kt. / Vengrija 18 punktą.


34 – Taip pat žr. EŽTT sprendimo Čonka / Belgija, Nr. 51564/99, EŽTT 2002‑I, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei minėto Sprendimo Nabil ir kt. 28 punktą.


35 – Žr. Sprendimą Lanigan (C‑237/15 PPU, EU:C:2015:474, 57 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taip pat žr.1996 m. lapkričio 15 d. EŽTT sprendimo Chahal / Jungtinė Karalystė, Recueil des arrêts et décisions 1996‑V, 122 punktą; EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo A. ir kt. / Jungtinė Karalystė, Nr. 3455/05, EŽTT 2009, 164 punktą; 2009 m. spalio 8 d. Sprendimo Mikolenko / Estija, Nr. 10664/05, 63 punktą; 2010 m. vasario 11 d. Sprendimo Raza / Bulgarija, Nr. 31465/08, 72 punktą ir minėto Sprendimo Nabil ir kt. / Vengrija 29 punktą. Šie reikalavimai pirmiausiai atsispindi Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalies antros pastraipos 4 ir 5 punktuose.


36 – Šiuo klausimu norėčiau pažymėti, kad nors Prieglobsčio procedūrų direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašytojams leidžiama likti valstybėje narėje, kol priimamas sprendimas dėl jų prašymo, vis dėlto patikslinama, kad ši teisė likti valstybėje nesuteikia teisės į leidimą joje gyventi. Vadinasi, siekdama laikytis šios nuostatos valstybė narė neprivalo nustatyti, kad pateikus tarptautinės apsaugos prašymą panaikinamas ankstesnis sprendimas grąžinti, bet gali nurodyti, kad dėl to paprasčiausiai sustabdomas minėto sprendimo vykdymas (taip pat žr. Sprendimo Arslan, C‑534/11, EU:C:2013:343, 60 punktą). Tačiau sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Raad van State (Valstybės Taryba) aiškiai nurodo, kad pagal jos praktiką ankstesnis sprendimas grąžinti Nyderlanduose tampa negaliojantis, jei užsienietis, dėl kurio buvo priimtas šis sprendimas, pateikia prašymą suteikti tarptautinę apsaugą.


37 – 52 straipsnio („Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“) išaiškinimas, penkta pastraipa.


38 – Žr. dabar Prieglobsčio procedūrų direktyvos 26 straipsnį.


39 – C‑534/11, EU:C:2013:343, 55 punktas.


40 – Pagal Sąjungos teisę tik Grąžinimo direktyvoje numatyta galimybė šios direktyvos 15 straipsnyje išvardytais atvejais ir griežtai nustatytomis sąlygomis sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo procedūra.


41 – Sprendimas Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 56 punktas).


42 – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomos minimalios normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, pasiūlymas, COM(2008) 815 final, p. 6.


43 – 2003 m. balandžio 16 d. 837‑ajame Ministrų pavaduotojų posėdyje priimta Ministrų Komiteto rekomendacija valstybėms narėms REC(2003)5 dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo priemonių (toliau – Ministrų Komiteto rekomendacija). Tokia nuoroda daroma ir per pirmąjį svarstymą priimtoje Tarybos pozicijoje siekiant priimti Parlamento ir Tarybos direktyvą, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (Tarybos dok. Nr. 14654/2/12, 2013 m. birželio 6 d., p. 6).


44 – Šią išvadą galima rasti internete adresu www.refworld.org/docid/3ae68c4634.html. Šios išvados b punkte Vykdomasis komitetas pažymėjo, kad „prireikus sulaikymas galimas, bet tik dėl įstatyme nurodytų priežasčių siekiant atlikti tapatybės patikrą, nustatyti pabėgėlio prašymo ar prašymo suteikti prieglobstį sudedamąsias dalis, išnagrinėti atvejus, kai pabėgėliai ar prieglobsčio prašytojai yra sunaikinę savo kelionės ir (arba) asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, kad suklaidintų valstybės, kurioje jis ketina prašyti prieglobsčio, valdžios institucijas, arba užtikrinti nacionalinį saugumą ar viešąją tvarką (išskirta mano).


45 – OL C 212E, 2010, p. 348.


46 – Žr. išsamų iš dalies pakeisto Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomos normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, pasiūlymo paaiškinimą, COM(2011) 320 final, p. 3.


47 – Žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. iš dalies pakeistą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomos normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo – politinis susitarimas, pasiūlymą, Tarybos dok. 14112/1/12.


48 – Priėmimo direktyvos taikymo asmenims sritis šiuo atžvilgiu atitinka Ministrų Komiteto rekomendacijos taikymo sritį, nes ši rekomendacija pagal jos 2 punktą „nėra susijusi su prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai buvo atmesti, sulaikytų laukiant, kol jie galės išvykti iš priimančiosios šalies, sulaikymo priemonėmis <…>“.


49 – Šiuo klausimu vertėtų pažymėti, kad Sprendime Chahal / Jungtinė Karalystė Europos Žmogaus Teisių Teismas iš esmės pripažino, jog argumentai, susiję su grėsme, kuria kelia asmuo nacionaliniam saugumui, gali reikšti tai, kad sprendimas sulaikyti vykdant išsiuntimo procedūrą nėra savavališkas, nes pasibaigus procedūrai atitinkamos valstybės valdžios institucija gali atlikti šios grėsmės patikrinimą (minėto Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Chahal / Jungtinė Karalystė 122 punktas). Tačiau tai nesukliudė Teisingumo Teismui nuspręsti, kad šioje byloje buvo pažeista EŽTK 5 straipsnio 4 dalis, nes ieškovas neturėjo galimybės „kreiptis į teismą“, kad užginčytų savo suėmimą (132 punktas). Į tai atsižvelgdama Jungtinė Karalystė sukūrė Special Immigration Appeals Commission (Specialioji imigracijos skundų komisija) ir special advocates (specialieji advokatai) sistemą, kad ištaisytų Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodytus trūkumus.


50 – Žr. šios nuomonės 80 punktą.


51 – Žr. šios nuomonės 100–109 punktus.


52 – Pavyzdžiui, žr. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 42 punktas).


53 – Kaip pagrįstai pažymi Parlamentas, kalbama apie galimybę („prašytojai gali <...>“), o ne apie valstybių narių įpareigojimą; jos pačios savo nacionalinėje teisėje turi nustatyti priežastis, kuriomis remiantis gali būti nurodyta sulaikyti (Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies antra pastraipa).


54 – Pagal analogiją žr. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


55 – Žr. šios nuomonės 79 punktą.


56 – Pagal analogiją žr. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taip pat žr. mano išvadą, pateiktą byloje Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:94, 46 ir 47 punktai).


57 – Žr., be kita ko, Sprendimą Komisija / Strack (Peržiūra) (C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:570, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taip pat žr. sprendimus Komisija / Taryba (218/82, EU:C:1983:369, 15 punktas) ir Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. (C‑305/05, EU:C:2007:383, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


58 – Žr., be kita ko, Sprendimą Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. (C‑305/05, EU:C:2007:383, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika); Sprendimą M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 93 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir Sprendimą O ir kt. (C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 78 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


59 – Pagal analogiją žr. Sprendimą WallentinHermann (C‑549/07, EU:C:2008:771, 17 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


60 – Taip pat žr. šios nuomonės 92 punktą. Prie ginčijamos nuostatos prevencinio pobūdžio dar grįšiu šios nuomonės 93–99 punktuose.


61 – Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta galimybė, kad įsakymą sulaikyti priima administracinė institucija. Šiuo klausimu žr. šios nuomonės 120 punkto pabaigą ir jame nurodytą teismo praktiką.


62 – Šių reikalavimų laikymasis turi lemiamos reikšmės, kai reikia užtikrinti, kad atitinkamas sulaikymas atitinka pagal EŽTK 5 straipsnio 3 dalį kiekvienam prevenciškai sulaikytam asmeniui užtikrinamą teisę būti skubiai pristatytam teisėjui ir teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką. Žr. šios nuomonės 120 ir 134 punktus.


63 – C‑373/13, EU:C:2015:413.


64 – Šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės pabėgėlio statuso turėtojams iškart po šio statuso suteikimo išduoda leidimą gyventi valstybėje, kuris galioja ne trumpiau kaip trejus metus ir gali būti pratęsiamas, nebent tai prieštarautų labai svarbioms priežastims, susijusioms su nacionaliniu saugumu ar viešąja tvarka. Ši nuostata buvo beveik pažodžiui perkelta į Priskyrimo direktyvos 24 straipsnio 1 dalį.


65 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, klaidų ištaisymas OL L 274, 2009 10 20, p. 47).


66 – Sprendimas T. (C‑373/13, EU:C:2015:413, 77 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


67 – Sprendimas T. (C‑373/13, EU:C:2015:413, 78 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


68 – Žr., be kita ko, Sprendimą T. (C‑373/13, EU:C:2015:413, 79 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


69 – Sprendimas Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 61 punktas).


70 – Dėl sąvokų „nacionalinis saugumas“ ir „viešoji tvarka“, vartojamų senojoje Priskyrimo direktyvoje, žr. Sprendimą T. (C‑373/13, EU:C:2015:413, 80 punktas).


71 – Pagal analogiją žr. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 50 punktas).


72 – OL L 212, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 162,


73 – Pagal analogiją žr. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 50 punktas).


74 – C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268.


75 – Sprendimas El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 59 punktas).


76 – Taip pat žr. šios nuomonės 98 punktą (jis yra susijęs būtent su laisvės atėmimo bausmėmis).


77 – Tačiau pagal Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies d punktą naudojimasis ankstesne prieglobsčio suteikimo procedūra tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikoma įrodymu, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog asmuo pateikė prašymą suteikti tarptautinę apsaugą tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas.


78 – Grąžinimo direktyvos 15 straipsnis.


79 – C‑534/11, EU:C:2013:343, 49 punktas.


80 – Kaip darydamas nuorodą į Sprendimą Kadzoev (C‑357/09 PPU, EU:C:2009:741, 45 punktas) pažymėjo Teisingumo Teismas, Grąžinimo direktyvoje reglamentuojamas sulaikymas siekiant išsiųsti ir prieglobsčio prašytojo sulaikymas priskiriami prie skirtingų teisinių režimų (Sprendimas Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 52 punktas)).


81 – Sprendimas Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 60 punktas).


82 – Sprendimas Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 60 punktas).


83 – Sprendimas Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 63 punktas).


84 – Ši pastaba, žinoma, taikytina tik tuo atveju, jei kompetentinga nacionalinė valdžios institucija dar nėra priėmusi galutinio sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašymo ir jei atitinkamas asmuo tebėra „prašytojas“, kaip jis suprantamas pagal Priėmimo direktyvą. Žr. šios nuomonės 72 ir 73 punktus.


85 – Šiuo klausimu toks aiškinimas atitinka principus, kylančius iš ESS 4 straipsnio 2 dalies ir SESV 72 straipsnio, kuriuos priminiau aprašydama teisines bylos aplinkybes.


86 – Norėčiau pridurti, kad draudimas atvykti – tai bendro prevencinio pobūdžio draudimas („mes nenorime, kad šis užsienietis dar kartą atvyktų į mūsų šalį“), o ginčijama nuostata siekiama užkirsti kelią konkretesniam nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos pažeidimui, kurį gali padaryti asmuo, jau esantis atitinkamos valstybės narės teritorijoje.


87 – Žr. minėtos direktyvos 15 konstatuojamąją dalį.


88 – Be to, aiškindamas Grąžinimo direktyvą Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, kad sąvoka „pasislėpimo pavojus“ skiriasi nuo sąvokos „grėsmė viešajai tvarkai“. Žr. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 56 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Tai a fortiori pasakytina apie sąvoką „nacionalinis saugumas“.


89 – Kaip nurodžiau šios nuomonės 53 punkte, nenagrinėsiu klausimo dėl a ir b punktų galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį, iškelto byloje K. (C‑18/16).


90 – Žr., be kita ko, EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Saadi / Jungtinė Karalystė, Nr. 13229/03, EŽTT 2008, 43 punktą ir EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Stanev / Bulgarija, Nr. 36760/06, EŽTT 2012, 144 punktą.


91 – Žr., be kita ko, 2013 m. rugsėjo 19 d. EŽTT sprendimo Velinov / Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Nr. 16880/08, 49 punktą.


92 – Žr. šios nuomonės 93–99 punktus.


93 – Žr., be kita ko, 1980 m. lapkričio 6 d. EŽTT sprendimo Guzzardi / Italija, A serija, Nr. 39, 100 punktą.


94 – Šios nuomonės 87 punkte pateikiau pavyzdį.


95 – Žr., be kita ko, 1997 m. gegužės 27 d. EŽTT sprendimo Eriksen / Norvegija, Recueil des arrêts et décisions, 1997‑III, 86 punktą ir Sprendimo M. / Vokietija, Nr. 19359/04, EŽTT 2009, 89 punktą.


96 – Žr., be kita ko, 1989 m. vasario 22 d. EŽTT sprendimo Ciulla / Italija, A serija, Nr. 148, 38 punktą ir 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo Ostendorf / Vokietija, Nr. 15598/08, 68 ir 85 punktus.


97 – Žr., be kita ko, 2005 m. kovo 24 d. EŽTT sprendimo Epple / Vokietija, Nr. 77909/01, 35 punktą.


98 – Minėto EŽTT sprendimo Ostendorf / Vokietija 86 punktas.


99 – Žr., be kita ko, 1984 m. gegužės 24 d. EŽTT sprendimo De Jong, Baljet ir Van den Brink / Nyderlandai, A serija, Nr. 77, 51 punktą.


100 – Žr. šios nuomonės 62 punktą.


101 – Minėto EŽTT sprendimo Nabil ir kt. / Vengrija 38 punktas.


102 – C‑534/11, EU:C:2013:343, 60 punktas.


103 – Žr. šios nuomonės 62 punkte nurodytą teismo praktiką.


104 – Taigi sprendimas grąžinti neturi būti tapęs negaliojantis, o taip, atrodo, buvo pagrindinėje byloje (žr. šios nuomonės 35 punktą).


105 – Žr., be kita ko, minėto EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo A. ir kt. /Jungtinė Karalystė 164 punktą.


106 – Minėto EŽTT sprendimo Ostendorf / Vokietija 90–103 punktai.


107 – Minėto EŽTT sprendimo Ostendorf / Vokietija 90 punktas. Taip pat žr. minėto EŽTT sprendimo Epple / Vokietija 37 punktą.


108 – Minėto EŽTT sprendimo Ostendorf / Vokietija 90 punktas.


109 – Taigi, atsižvelgdamas į Belgijos teisę, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad prie „valkatų“ kategorijos gali būti priskirti asmenys, kurie neturi nei aiškios gyvenamosios vietos, nei išteklių pragyventi ir kurie paprastai nesiverčia jokiu amatu ar profesija (1971 m. birželio 18 d. EŽTT sprendimo De Wilde, Ooms ir Versyp / Belgija, A serija, Nr. 12, 68 punktas). Tačiau ši teismo praktika yra labai sena ir, mano manymu, kyla klausimas, ar šiuo metu ji tebėra tinkama taikyti.


110 – Šiuo klausimu taip pat žr. EŽTT sprendimo Enhorn / Švedija, Nr. 56529/00, EŽTT 2005‑I, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką, EŽTT 2005‑I.


111 – Dėl bendros apžvalgos, kiek tai susiję su pagal EŽTK 5 straipsnį teikiama apsauga, žr. 5 straipsnio vadovą – Teisė į laisvę ir saugumą, Europos Tarybos leidiniai / Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2014 m., pateikiamą internete adresu www.echr.coe.int (Teismo praktika – Teismo analizė – Teismo praktikos vadovai).


112 – Žr., be kita ko, minėtą EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Saadi / Jungtinė Karalystė, 67 punktą 2013 m. liepos 23 d. Sprendimo Suso Musa / Malta, Nr. 42337/12, 92 punktą.


113 – Žr., be kita ko, minėto EŽTT sprendimo Saadi / Jungtinė Karalystė 67 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei minėto Sprendimo Suso Musa / Malta 92 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


114 – Žr., be kita ko, minėto EŽTT sprendimo Saadi / Jungtinė Karalystė 68–74 punktus, taip pat 2012 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo James, Wells ir Lee / Jungtinė Karalystė, Nr. 25119/09, 57715/09 ir 57877/09, 191–195 punktus.


115 – Žr., be kita ko, minėto EŽTT sprendimo Saadi / Jungtinė Karalystė 70 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


116 – Čia taip pat remiuosi argumentais, susijusiais su ginčijamos nuostatos taikymo sritimi, pateiktais būtent šios nuomonės 88–113 punktuose.


117 – Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalies pabaiga.


118 – Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalis.


119 – Chartijos 52 straipsnio 1 dalis.


120 – Žr., be kita ko, 2011 m. balandžio 5 d. EŽTT sprendimo Rahimi / Graikija, Nr. 8687/08, 105 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką, taip pat minėto Sprendimo R.U. / Graikija 91 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


121 – EŽTK 5 straipsnio 2 dalis ir 2009 m. rugsėjo 22 d. EŽTT sprendimo Abdolkhani ir Karimnia / Turkija, Nr. 30471/08, 136 punktas.


122 – Pagal analogiją žr. Sprendimą Mahdi (C‑146/14 PPU, EU:C:2014:1320, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


123 – Taigi a priori neatmestina, kad sulaikymo pagal ginčijamą nuostatą kontekste reikalaujamo motyvavimo apimtis gali būti ribota atsižvelgiant būtent į tikslą užtikrinti nacionalinį saugumą. Todėl išimtiniais atvejais gali būti, kad kompetentinga valdžios institucija nesutinka pateikti prašytojui tam tikros informacijos, sudarančios sprendimo jį sulaikyti pagrindą, nurodydama su valstybės saugumu susijusias priežastis. Tačiau šis klausimas peržengia šios bylos ribas, todėl išsamiau nebus nagrinėjamas.


124 – Žr. šios nuomonės 120 punktą.


125 – EŽTK 5 straipsnio 4 dalis.


126 – Minėto EŽTT sprendimo Rahimi / Graikija 113 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.


127 – Šio straipsnio 6 dalimi prisidedama prie administracinės valdžios institucijos priimto įsakymo sulaikyti teisminės kontrolės, numatytos šio straipsnio 3 dalyje, veiksmingumo reikalaujant, kad šiuo atveju valstybės narės užtikrintų, kad atitinkami tarptautinės apsaugos prašytojai galėtų nemokamai pasinaudoti teisine pagalba ir atstovavimu.